Vokiškos kilmės drabužių ir apavo pavadinimai lietuvių kalboje

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XXXV (1995) LIETUVIŲ LEKSIKOLOGIJOS TYRINĖJIMAI Danutė SABALIAUSKAITĖ VOKIŠKOS KILMĖS DRABUŽIŲ IR APAVO PAVADINIMAI LIETUVIŲ KALBOJE Su germanų gentimis baltai susidūrė jau prieš mūsų erą. Patys seniausi buvo rytų germanų ir prūsų kontaktai, palikę tam tikrų pėdsakų prūsų kalbos leksikoje. Į lietuvių kalbą pirmieji skoliniai iš vokiečių kalbos atėjo, matyt, XIII—XIV a.! Tuo metu į Lietuvą atvyko nemaža vokiečių pirklių, amatininkų. Kai kurie oficialūs raštai buvo pradėti rašyti ne tik lotyniškai ar kanceliarine slavų, bet ir vokiečių kalba. O XVI-XVII a., reformacijos idėjoms pasiekus Lietuvą, Kauno, Kėdainių, Biržų liuteronų bažnyčiose buvo imta laikyti vokiškas pamaldas, vokiečių kalba dėstoma kai kuriose mokyklose*. Į lietuvių kalbą pradėtos versti vokiečių autorių religinio turinio knygos. Visa tai negalėjo nedaryti įtakos lietuvių kalbai. Stiprų vokiečių kalbos poveikį patyrė tų Lietuvos vietų gyventojai, kurie palaikė glaudžius ryšius su vokiečių kolonizuota Rytų Prūsija. Ypač didelė vokiečių kalbos įtaka jaučiama šio vėliau visiškai germanizuoto krašto lietuvių kalboje. Plačiausiai lietuvių kalbos germanizmus tyrinėjo K. Alminauskis (Alminas). Savo veikale "Lietuvių kalbos germanizmai” jis pateikė apie 2800 skolinių iš vokiečių kalbos. Tačiau didelė jų dalis yra žodžiai, vartoti jau beveik suvokietėjusioje Mažojoje Lietuvoje, šio krašto spaudoje. Latvių kalbos skolinius iš vokiečių kalbos tyrinėjęs J. Sehweris* nurodo apie 2750 germanizmų. Žinoma, tik dalis jų pateko į bendrinę latvių kalbą. Labiausiai lietuvių kalboje paplito germanizmai, susiję su įvairiais amatais, žemės ūkiu, namų apyvoka. Nemažai yra ir vokiškos kilmės drabužių bei apavo pavadinimų. Tai nenuostabu, juk drabužiai ir apavas — viena iš tų realijų, kurios ypač atspindi tautų ryšius, jų materialinę kultūrą. Drabužių ir apavo pavadinimai yra nepaprastai judrūs: jie keliauja iš vienos kalbos į kitą dažniau nei kiti žodžiai. Indoeuropiečių kalbos neturi bendrų senesnių LB if a K. Rinktiniai rasta: 2, Vilnius, 1959, 84—98; Sab aliauskas A. Lietuvių kalbos leksika, Vilnius, 1990, 257—259; Salys A. Raštai 3, Įvairūs straipsniai, Roma, 1985, 68—69; Zinkevičius Z. Lietuvių kalbos istorija 2, Iki pirmųjų raštų, Vilnius, 1987, 115—117. Ven griene E. Apie kalbų dėstymą senajame Vilniaus universitete (1579—1831). — Kalbotyra 10, 1964, 237—239. Alminauskis K. Die Germanismen des Litauischen, Kaunas, 1935. i YSehwers J. Sprachlichkulturhistorische Untersuchungen vornehmlich uber den deutschen Einfluss im Lettischen, Berlin, 1953. 100 šių realijų pavadinimų. Taigi į lietuvių kalbą iš vokiečių kalbos — kartais tiesiogiai, kartais per kitas kalbas — atėjo daugelis tokio tipo skolinių. Savo ruožtu iš lietuvių drabužių ir apavo pavadinimus skolinosi ir kitos tautos, tarp jų ir vokiečiai. Toliau pateikiami vokiškos kilmės drabužių ir apavo pavadinimai buvo renkami iš įvairių šaltinių. Daugiausiai remtasi jau minėtu K. Alminauskio veikalu ir Lietuvių kalbos žodynu (LKŽ), jo kartoteka. DRABUŽIAI alsdokas "kaklaraištis", plg. vok. žem. halsdok "t.p."“. Tai vokiškos kilmės žodis, plg. dab. vok. Halstuch< Hals "kaklas" + Tuch (< *doka-) "skarelė". Liet. alsdokas — labai reta forma, minima XVIII a. P. Ruigio žodyne (R 189). Dažnesnės yra šio žodžio formos, atėjusios per slavų kalbas: alstrikas, alštukas, galstikas, galstukas, galštukas. Iš vokiečių žodį alzduogs "t.p." gavo ir latviai (Sehwers 2, 245). ancugas, dncugas "kostiumas", plg. vok. Anzug "t.p.”. Vokiškos kilmės žodis, plg. vok. anziehen "apvilkti" (Kluge 26—2T7). Liet. dncugas buvo žinomas Mažojoje Lietuvoje, pasitaiko kai kuriose Suvalkijos vietose, jį vartoja vakarų žemaičiai (Janavičienė 83; Vaičiulytė 119). Šį skolinį turi ir latviai, plg. lat. ancuks "t.p." (Rekena 465). aubė "moteriška kepuraitė, kykas”, plg. vok. Haube "t.p." (Alm 28). Haube yra germaniškos kilmės, siejamas su lenk. kubek "taurė", gr. KŪYOS "kupra", sanskr. kubhra- "kuprotas" (Kluge 292; Pfeifer 514). Liet. aubė retas žodis, vartotas Mažojoje Lietuvoje. Dar žr. haubé. Lat. aube "t.p." į latvių kalbą atėjo pirmojoje XIX a. pusėje, tai bendrinės kalbos žodis (Sehwers 4, 244; ME I 214; LLVV I 488). bikšės, biksvės, biksvos, bikšios, bikšvės "kelnės", plg. vok. žem. biize, Rytų Prūsijos vok. bekse "t.p." (Alm 31). Vokiškos kilmės žodis, plg. vok. Buze "t.p.", kilo iš buck-hose "ožio odos kelnės", plg. angl. buckskin "elnio odos kelnės" (Kluge 115; Pfeifer 189). Lietuvių kalbos tarmėse yra ir daugiau žodžių su svyruojančiu v pozicijoje tarp priebalsio ir balsio: vapsva//vapsa, lysvė//liysė. Prie tokių formų buvo priderinti ir skoliniai: morkva//morka, buksva "įvorė" //buksa (LD 199). Žodis paplitęs vakarinėje Lietuvos dalyje (LKŽ I 813, 814). Raštų kalboje jis pasirodė XIX a.: forma bikšios — S. Daukanto kūriniuose, ” Aušroje" (A 1885, 340), biksvės — A. Juškos žodyne bei "Lietuviškose dainose" (J I 207; JD 181). Beje, forma bikšės pasitaiko ir Biržų bei Rokiškio apylinkėse (LKŽ I 813). Čia ji, matyt, pateko iš latvių kalbos, plg. lat. bikses "t.p.". Latviškasis pavadinimas vartojamas ne tik tarmėse, bet ir bendrinėje kalboje (Sehwers 11, 234; ME I 925; Karulis I 126; LLVV II 89). Dar žr. būksos. Įdomu, kad šis kelnių pavadinimas paplito daugelyje Vidurio ir Šiaurės Europos šalių, plg. lenk. dial. buksy, est. piiksid, šved. byzor, norv. bukser, 101 isl. buzur, dan. bukser. binda, binta "kaklo raištis, juosta", plg. vok. Binde "t.p." (Alm 31). Vokiškos kilmės žodis, plg. vok. binden "rišti" (Kluge 78; Pfeifer 140). Skolinys vartotas Mažojoje Lietuvoje (BzF 100; LKŽ I 829). bliėzė "liemenė", plg. vok. Blase "pūslė" (LKŽ I 922). Drabužio prasme šis skolinys vartojamas tik keliose Suvalkijos vietose. Dažnesnės reikšmės yra "pūslė; tabako maišelis; tam tikra piniginė". Tokiam reikšmės pasikeitimui galėjo turėti įtakos liet. bliūzė, bliūzė. O gal kartais taip buvo pavadinta kokia plati, išsipūtusi liemenė. bliūzė, bliūzė "trumpas moteriškas liemens apdaras, trumpike”, plg. vok. Bluse "t.p." (Alm 33; FrnW 50). Vokiečiai jį gavo XIX a. pr. iš prancūzų, plg. pranc. blouse "chalatas, palaidinukė". Tolesnė kilmė neaiški, galimas daiktas, kad prancūziškas žodis sietinas su viduramžių lotynų pelusia "drabužis iš Pelūzijos". Pelūzija — Egipto miestas, kuriame buvo gaminamas šis drabužis (Kluge 86; Pfeifer 152; Dauzat 94; Klein 181). Liet. bliūzė paplitęs Klaipėdos krašte (KŽ 317; LKŽ I 932—933). Dažnesnės lietuvių tarmėse yra formos bliūzė, bliuzka, bliūzkė, atėjusios per lenkus, plg. lenk. bluza, bluzka "palaidinukė" (FrnW 50; LKZ 1 932). Blize "t.p." yra latvių bendrinės kalbos žodis (LLVV II 105). Vartotas jis ir Kuršių nerijos kuršininkų (Pietsch 78). ; būksos, būksvos, būksvės "kelnės", plg. vok. Buze "t.p.". Dėl šio žodžio kilmės kyla problemų. Manyta, kad tai polonizmas, plg. lenk. buksy "t.p." (Skardžius 48). Tačiau, ko gero, daugiau tikėtina, kad, kaip ir skolinys bikšės, šis žodis gautas tiesiai iš vokiečių kalbos, ypač turint galvoje, kad jis buvo vartojamas Mažojoje Lietuvoje bei fiksuojamas jos rašto paminkluose nuo XVIII a. pr. (Urbutis 6—7; Ą 278; B; Kabelka 64; R 210; MŽ 280; K 63). XIX a. II pusėje šis pavadinimas Mažojoje Lietuvoje dar buvo žinomas: Vyrai vasarą nešiojo audimo kelines... Žiemoj tai buvo buksvos nuo milo padarytos (Kapeleris 346). Dabar jis vartojamas daug rečiau nei bikšės, pasitaiko tik plotelyje tarp Raseinių, Jurbarko ir Veliuonos (JD 1375; LKŽ I 1144). Dar žr. biksés. drožbantai, drūžbantės "petnešos", plg. vok. dial. dragband, vok. Tragband "t.p." (Alm 46; Grimm XXI 1030). Tragband < tragen "nešti" + Band "raištis". Liet. drožbantai fonetiniai pakitimai atsirado, matyt, lietuvių kalbos dirvoje. Žodis vartotas Mažojoje Lietuvoje, pasitaiko vakarų žemaičių šnektoje (Vaičiulytė 119). Latvių kalboje vartojami skoliniai trabantes, strabantes "t.p." (Sehwers 144, 235). Kuršių nerijoje vartota kuršininkų forma drabantes, taip pat reiškianti petnešas (Pietsch 76). džėkė "puskojinė", plg. Rytų Prūsijos vok. žok "trumpa kojinė" (LKŽ II 1010). Pasitaiko kai kuriose rytų Lietuvos vietose (neaišku, kokiu būdu jis ten atsidūrė). Randamas A. Juškos žodyne (J I 383). Dar žr. žėkė. ėlskis "antkrūtinis", plg. vok. dial. helske "antkrūtinis, apykaklė" (Alm 48). Vokiškos kilmės žodis, plg. vok. Hals "kaklas". 102 a ——n Sh žias ios adi Tr A A Tr pa Sl LSE Ran is Vartotas Mažojoje Lietuvoje (KŽ 526; LKŽ II 1127; I. Simon.). filcas "kepurė", plg. vok. Filz "veltinis; fetrinė skrybėlė" (Alm 50). Vok. Filz fetrine skrybėlė" yra sutrumpinta vok. Filzhut forma (Kluge 197). Liet. filcas vartotas Mažojoje Lietuvoje. Dar žr. filcas "batas iš balto veltinio ir odos". flioras "šydas", plg. vok. Flor "krepas (audinys), šydas". Užfiksuota P. Ruigio žodyne (R 144). Dar zr. pltoras. haubė "moteriška kepuraitė, kykas”, plg. vok. Haube "t.p." (Alm 56). Randamas kai kuriuose lietuvių kalbos žodynuose (K I 190; LKŽ III 787). Dar žr. aubė. jeke, jake, jaksas, jūksas, jaksé "senoviškas moteriškas drabužis; liemene”, jikas "švarkas", plg. vok. Jacke ”(trumpas) švarkas", Jackchen "švarkelis" (Alm 57; FrnW 189). Nėra visai aišku, kaip lietuvių kalboje atsirado forma jakas. Labai galimas daiktas, kad ji atėjo per lenkų kalbą, plg. lenk. jak, jaka “trumpas palaidinis, striukė" (LKZ IV 290). Taip pat įmanoma, kad šis žodis pasidarytas jau lietuvių kalboje: greta moteriškos giminės jėkės, reiškiančios liemenę, pradėta vartoti vyriškos giminės forma jakas, reiškianti švarką. Vokiečiai šį pavadinimą pasiskolino iš prancūzų XV a., plg. pranc. jague "trumpas vyriškas švarkas“. Toliau kalbininkų nuomonės išsiskiria. Vieni mano, kad prancūzai žodį per ispanų kalbą gavo iš arabų, plg. arab. šakk "šarvas" (Kluge 329; Dauzat 417, 418; Brūckner 197; Oxford 490). Kiti teigia, kad drabužio pavadinimas kilo nuo tikrinio vardo Jacgues (< Jacobus), kuriuo buvo pravardžiuojami prancūzų valstiečiai, dėvėję šį drabužį (Pfeifer 593; Klein I 823). Lietuvių raštų kalboje žodis pirmą kartą paminėtas XIX a. (J I 678; JV 718). Formas, reiškiančias liemenę, vartoja vakarų aukštaičiai kauniškiai bei pietų aukštaičiai, o formą jūkas — vakarų žemaičiai (DrskŽ 125; Mastonytė 181; LKŽ IV 290, 291, 292, 338, 339). Iš vokiečių kalbos žodis atėjo į latvių bei estų kalbas, plg. lat. jaka (kai kuriose tarmėse jaks) "palaidinė, striukė“, est. jakk, jake "t.p." (Sehwers 43, 233; ME II 95; EH I 558; Rekena 462; LLVV IV 24). Ten jis vartojamas bendrinėje kalboje. jope, jopke, jopa "trumpas moteriškas švarkas; liemenė“, jūopa ”trumpas švarkas; palaidinė", plg. vok. Joppe "švarkas; liemenė" (LKŽ IV 357, 423). Vokiečiai šį drabužio pavadinimą apie 1200 metus pasiskolino iš s. italų kalbos, plg. it. giuppa "švarkas; apatinis drabužis", gavusios jį iš arabų, plg. arab. gubba "viršutinis drabužis ilgomis rankovėmis“ (Kluge 333; Pfeifer 599—600). Lietuvių rašto paminkluose forma jėpė pirmą kartą minima XVIII a. pr. (Brand 95). Pavadinimas vartotas Mažojoje Lietuvoje (K 159; KŽ 996; I. Simon.), dabar dar pasitaiko apie Klaipėdą ir Šakius (LKZ IV 357). Žymiai dažnesnės formos, atėjusios per lenkų kalbą: jupa "toks viršutinis drabužis; suknelé”, jupikas, jupikis "sijonas", jūpkis "striukė, švarkas", plg. lenk. dial. jupa "ilgas moteriškas drabužis; moteriška liemenė", jupka "senoviškas mote103 riškas drabužis; striukė; palaidinė" (LKŽ IV 430). Vokiškos kilmės yra ir lat. jupkins, jupks "moteriškas švarkas" (EH I 567). kamzidlé, kamziulé, kamzėlė, kamzolis, kamzūlė, kamzūlė, kamzūlė, komzūlė "liemenė". Šio žodžio kelias į lietuvių kalbą nėra aiškus, plg. vok. žem. kamsol (dab. vok. Kamisol) "palaidinė, švarkas, striukė", lenk. kamzola, kamzula "drabužis, panašus į palaidini”, rus. xam304, brus. xam301 “liemenė; palaidinis” (FrnW 214; Alm 61). Galbūt vienos formos atėjo iš vokiečių kalbos, kitos — iš kurios slavų kalbos. Į vokiečių bei slavų kalbas pavadinimas pateko per prancūzų kalbą, plg. pranc. camisole "palaidinis", iš italų kalbos, plg. it. camisiola<camicia "marškiniai", kilusio iš lot. camtsta tip? (Slawski II 38—9; Brūckner 215; Borejszo 14; BCBM IV 223; Vacmep II 175; Kluge 343; Dauzat 132). Liet. pavadinimas minimas XIX a. bei XX a. pr. žodynuose, tautosakos rinkiniuose. Jis buvo žinomas Mažojoje Lietuvoje, dabar vartoja žemaičiai bei vakarų aukštaičiai (LKŽ V 192; VI 327). Beje, lietuvių tarmėse pasitaiko ir kiek kitokių šio žodžio formų, atėjusių per slavų kalbas: kamizélka, kamzélka, plg. lenk. kamizelka, brus. xam331»xa "t.p.”. Iš vokiečių pavadinimą pasiskolino latvių bei estų kalbos, plg. lat. kamzolis, kamzulis, est. kamsul "t.p." (ME II 153; Sehwers 46, 230; Karulis I 376). kapé "tokia moteriška kepurė", plg. vok. žem. kappe, vok. Kappe "toks galvos apdaras, kepurė" (Alm 62; FrnW 216). Į vokiečių kalbą žodis pateko iš liaudies lotynų kalbos, plg. lot. cappa "toks galvos apdaras; apsiaustas su gobtuvu" (Kluge 349; Pfeifer 620). Liet. kūpė raštų kalboje pirmą kartą užfiksuotas XVIII a. (R 219). Vartotas Mažojoje Lietuvoje (MŽ 292; N 178; [K 166]; KŽ 1035; LKŽ V 230). Skolinys kape "kepurė" pasitaiko ir latvių kalboje (Sehwers 47). kapūzas, kapūzė, kapūzinė "didelė, siekianti pečius žvejų kepurė; ausinė kepurė", plg. vok. dial. kapūs, vok. Kapuze "gobtuvas, sujungtas su apsiaustu" (Alm 63). Šio žodžio kilmė nėra visiškai aiški, į lietuvių kalbą jis galėjo patekti ir per lenkų kalbą, plg. lenk. kapuza "gobtuvas", kuris savo ruožtu yra germanizmas (LKŽ V 254, 255; Slawski II 63). Vok. Kapuze atėjo iš italų kalbos, plg. it. cappuccio "kapišonas, gobtuvas” arba iš liaudies lotynų kalbos, plg. lot. caputium "vienuolio kepurė". Toliau sietina su liaudies lot. "cappa "toks galvos apdaras" (Kluge 350; Pfeifer 621). Liet. pavadinimas vartotas Mažojoje Lietuvoje ir kai kuriose Žemaičių vietose (K 167; KŽ 1038; S.Dauk; JR 104). katėkis, kartekis "šydas, audeklas kam pridengti“, plg. vok. Kalek, Kartek “sijonas iš tam tikros rūšies atlaso ar šilko" (LKŽ V 407). Toliau veikiausiai sietina su vok. Kardisz, Cartis, Cattis "tam tikras vilnonis audinys” (Grimm XI 211, 238— 239, 274). Abi lietuviško pavadinimo formos fiksuojamos Mažosios Lietuvos rasty kalboje: kartekis — XVII a. (Lex 37), katėkis — nuo XVIII a. (R 144, 193; 5 Ten nurodoma kartekis reikšmė "blusa". Tai apsirikimas, plg. Urbutis V. ; "Lexicon Lithuanicum" (recenzija). — Baltistica 26(2), 1990, 188. 104 i Li Lada Ka E Casa a I, I) Be ATR Fe Ai MŽ 189; [K 175]; KŽ 1061; TP 1881, 16; Kel 1881, 144; LC 1888, 27). kedelys, kėdilis "sijonas, apatinis sijonas; suknelė; pussvarkis”, plg. vok. žem. keddel, Rytų Prūsijos vok. kėdel "trumpas apsiaustas; sijonas" (Alm 64; K.Būg II 296; FrnW 234). Tai tarminė vok. Kittel "apsiaustas, švarkas" forma. Į Europos kalbas atėjo iš arabų kalbos, plg. arab. gutun "medvilnė", vokiečių kalbą pasiekė XIII a. (Kluge 371; Pfeifer 658; Klein 848). Lietuvių kalboje kedelijs pirmą kartą užfiksuotas XVII a. (Lex 54 (švarko reikšme); PrL XVII 19 (sijono reikšme)). Randamas vėlesniuose Mažosios Lietuvos žodynuose, tautosakos rinkiniuose, pasitaiko K. Donelaičio kūriniuose (B; R 294, 384; MZ 298, 516; K 175; N 189; KZ 1073; Jrk 12; KIvD 35; KlpD 19; Kabelka 109). Yra ir A. Juškos žodyne bei jo tautosakos rinkiniuose (J II 64; JD 258; JV 1022). Viena ar kita reikšme šį pavadinimą vartoja vakarų žemaičiai, Klaipėdos krašto aukštaičiai ir dalis vakarų aukštaičių kauniškių (LKA I 115ž., 193; Ar Ip 12ž.; LKŽ V 480, 482). Dar žr. kitelis. Beje, iš vokiečių žodį pasiskolino ir latviai, plg. lat. kedele, kedelis "sijonas”, Kuršių nerijos kuršininkai, plg. kuršinink. kedile "t.p.", ir lenkai, plg. lenk. kiedel "palaidinis" (Sehwers 62, 232; ME II 359; Pietsch 78; Slawski II 179-180). kitelis, kitlius "kariško sukirpimo švarkas; drobinis švarkas, apsiaustas”, plg. vok. Kittel "(darbinis) chalatas; palaidinė; švarkas" (K. Bug III 672; LKŽ V 904). Randamas kai kuriose Vakarų Lietuvos šnektose, žodynuose (J II 134; KŽ 1130). Kitelis "chalatas" vartojamas bendrinėje latvių kalboje (LLVV IV 549). Dar žr. kedelys. kleida, kleidé "suknelė", plg. vok. Kleid "drabužis, suknelė" (Alm 67). Germaniškos kilmės žodis, plg. angl. cloth "drabužis", oland. kleed “t.p.", kurie savo ruožtu mėginami sieti su s. angl. cli@an "pritvirtinti" (Kluge 375; Pfeifer 666; Klein 302). į Pirmą kartą lietuvių rašto paminkluose žodis užfiksuotas XIX a. antrojoje pusėje (Sch 164; K 189). Vartotas Mažojoje Lietuvoje (KlvD 43; I. Simon). Dabar pasitaiko Lietuvos pakraščiuose, kurie siejosi su Rytų Prūsija (LKŽ VI 31). Beje, Joniškio bei Pakruojo apylinkėse aptinkamos formos kleita, kleitė "suknele", kleitos "kelnės", tačiau jos atėjo per latvių kalbą, plg. lat. kleita "suknelė". Latvių kalbos žodis vartojamas bendrinėje kalboje (Sehwers 50, 233; EH I 613; LLVV IV 258). kozoliai "kunigo apeiginis drabužis, kamza”, plg. vok. Kasel "apsiaustas su kapisonu” (LKZ VI 392). Į vokiečių kalbą atėjo iš lotynų kalbos, plg. lot. casula "t.p." (Sanders I 873; Grimm XI 254). Iš lotyniškos formos * casubula kilo ir pranc. chasuble "arnotas (kunigo mišių rūbas)". Toliau šie lotynų kalbos žodžiai sietini su lot. casa "mažas namelis" (Dauzat 165). Lietuvių kalboje skolinys užfiksuotas tik vadinamajame XVIII a. pr. Krauzės žodyne (O 110). kūzas "trumpas švarkas; moteriška liemenė; palaidinė“, plg. vok. dial. 105 kus "prastas drabužis" arba Rytų Prūsijos vok. kuz "trumpas, mažas" (Alm 77; Fr I 450, 452). Skolinys buvo žinomas Mažojoje Lietuvoje (K 214; II 82; KŽ 1261; LKŽ VI 1016). Lietuvių kalboje dar pasitaiko žodis kuzijūkas (kuzijokas, kuziokas, kuzjakė), reiškiantis tą patį. Kai kurie kalbininkai jį laiko germanizmu, plg. kūzas (vok. dial. kuz, kus) ir jūkas (vok. Jacke "trumpas švarkas, striukė) arba plg. vok. dial. koz jake "kelioninis apsiaustas" (Alm 77; Janavičienė 83). Tačiau veikiausiai į lietuvių kalbą šis skolinys atėjo iš lenkų kalbos, plg. lenk. kozyjaka, kazyjaka, kazyaka "viršutinis vyriškas drabužis, primenantis liemenę". leiprokas "viršutinis dvasininko drabužis", plg. vok. Leibrock "švarkas; apsiaustas; sijonas; sutana" < Leib "liemuo" + Rock "švarkas; sijonas" (Alm 78). Lietuvių raštų kalboje užfiksuotas XVIII a. (R 241; MŽ 322). lypke, lypkis "liemenė", plg. vok. dial. lifke "t.p." (Alm 81). Tai vokiškos kilmės žodis, plg. vok. Leibchen "t.p.", kuris yra mažybinė vok. Leib "liemuo" forma (Fr II 19; Grimm XII 591). Pavadinimas randamas XIX a. Mažosios Lietuvos spaudoje (K I 165; II 350; LC 1879, 21). Dabar vartojamas retai (Dov, Kv; LKŽ VIII 566). Pasitaiko jis ir latvių kalboje, plg. lžvkis, libkens "t.p." (Sehwers 72, 73, 232). Forma livke vartota kuršininkų (Voelkel 17; Pietsch 76, 78). liūčius, liūčas, ličas "nudėvėtas, prastas sijonas". Tai neaiškios kilmės žodis. E. Fraenkelis jį kildina iš vokiečių kalbos, plg. vok. Litze ”juostelė, apvadas“ (FrnW 363). Galbūt žodį būtų įmanoma sieti su lenk. lyczak "maišinis audeklas". Lietuvių raštų kalboje žodis pasirodė tik XX a., jis užfiksuotas plote tarp Rokiškio, Kupiškio, Panevėžio, Pakruojo, Radviliškio, Raseinių ir Kėdainių (LKŽ VII 400, 597; LKA I 115ž., 193). mandiira, mandūras, mandūrė "kareiviskas švarkas", plg. vok. Montur "t.p." (Alm 84; FrnW 405). Į vokiečių kalbą žodis atėjo iš prancūzų kalbos, plg. pranc. monture “kario apranga" (Dauzat 484; ®acmep III 9). Skolinys randamas XIX—XX a. lietuvių kalbos žodynuose, tautosakos rinkiniuose, dabar dar pasitaiko kai kuriose Žemaičių vietose (D 114; ND 346; KlpD 41; K 242; KŽ 1363; LKŽ VII 824, 825). Dažnesnės yra šio pavadinimo formos, atėjusios per rusų kalbą: maridaras, mandera, mandiera, mundiera, mundiėrius, mundijras, mundyrius. Nėra visai aišku, ar per rusų, ar per vokiečių kalba į lietuvių pateko formos mundūra, mundūras, mūnduris, plg. rus. mynudyp "t.p.", vok. Montur. mantelis, mentelis "apsiaustas; švarkas“ plg. vok. Mantel, Rytų Prūsijos vok. mentel "t.p.". Šio skolinio kelias į lietuvių kalbą nėra visiškai aiškus. Kai kuriuose šaltiniuose marntelio reikšmės išskiriamos: manoma, kad kelioninio apsiausto prasme ši forma atėjusi iš vokiečių kalbos, o apsisiaučiamo drabužio, apsiausto nuo dulkių prasme — iš lenkų kalbos, plg. lenk. mantel "apsiaustas" (Alm 84; FrnW 409; Skardžius 127). Vok. Mantel šaltinis yra lot. mantum "trumpas apsiaustas" (Kluge 460; Pfeifer 836). 106 Lietuvių kalboje jis pirmą kartą paminėtas XVII a. žodynuose (SD* 298; Lex 60a). Randamas ir vėlesnėje spaudoje (R. 251; MŽ 335; K 242; N 383, 393; J; KZ 1365). Kai kuriuose šaltiniuose užfiksuota forma mentelis (N 393; Mit II 45 (Prk); KZ 1396). Pavadinimą vartoja dalis žemaičių bei suvalkiečių (DanZ 508; LKZ VII 845; VIII 18). Dar žr. meridelis. Skolinius manitelis, mantels, meritelis "apsiaustas" turi ir latviai. Mantelis yra bendrinės kalbos žodis (Sehwers 76, 79; ME II 601; EH I 782, 800; LLVV V 87). meiidelis "trumpas moteriškas švarkas, palaidinė“, plg. Rytų Prūsijos vok. mentel, mantel "apsiaustas; švarkas" (Alm 86; FrnW 409, 436). Vartojamas kretingiškių, randamas A. Kuršaičio žodyne (KZ 1394; LKZ VII 7). Dar žr. mantelis. mūčė, muce, mucia "kepurė; prasta kepurė; ištekėjusios moters kepuraitė", plg. vid. vok. a. mutze, mitze "kepurė" (Alm 88; FrnW 467). Į vokiečių kalbą žodis pateko iš liaudies lotynų kalbos, plg. lot. almucia "dvasiškių galvos apdangalas; toks gaubtuvas, dengiantis galvą ir pecius”, kuri jį perėmė iš arabų, plg. arab. mustakah "kailinis apsiaustas ilgomis rankovėmis". O šie žodį pasiskolino iš persų, plg. pers. musta "kailinis apsiaustas" (Kluge 497). Iš lotynų kalbos kilo ir pranc. aumusse "galvos apdangalas", isp. almucio "t.p." (Dauzat 60). Kiti tyrinėtojai linkę manyti, kad lot. almucia yra germaniškos kilmės (Pfeifer 903—4). Pavadinimas randamas daugelyje lietuvių kalbos rašto paminklų jau nuo XVII a. (Lex 63; R 90, 192, 262; MZ 173, 350; K 262; J; JV 676, 718, 1022; JD 19; KZ 1435). Vartojo K. Donelaitis (Kabelka 136). Jis paplites nemazame Lietuvos plote, kuris siejosi su Rytų Prūsija (LKZ VIII 377). Si germanizma turi ir latviai, plg. lat. mice "kykas, gaubtas, nedidelė megzta kepurėlė". Į latvių kalba pateko XVI a. pab. ar XVII a. pr. iš vokiečių žemaičių, plg. vok. žem. muitts(e). Vartojama bendrinėje kalboje (Sehwers 79, 194, 243; ME II 622—623; LLVV V 200). Iš latviško žodžio kilo šiaurės Lietuvoje pasitaikanti forma mace. Beje, šis pavadinimas paplitęs ir kitose Šiaurės bei Vidurio Europos šalyse, plg. est. mits, šved. mossa, norv. mgsse, s. dan. myts(e), oland. muts. Visur jis reiškia kepurę. mūfas "mova", plg. vok. Muff "t.p." (Alm 89; FrnW 468). Į vokiečių kalbą skolinys per vid. nyderlandų kalbą, plg. nl. moffel, muffel "kailinė pirstine, mova”, atėjo iš prancūzų kalbos, plg. pranc. moufle "didelė pirštinė", kuri šį žodį gavo iš liaudies lotynų kalbos, plg. lot. muffula "kailinė pirstiné” (Kluge 490; Pfeifer 894; Dauzat 488). Liet. mūfas užfiksuotas tik F. Kuršaičio žodyne (K II 70). Dažnesnė forma yra mufta, atėjusi per lenkų kalbą, plg. lenk. mufta "mova". Iš vokiečių kalbos kilo ir bendrinės latvių kalbos žodis mufe "t.p." (LLVV V 280). nyderis "apatinis (sijonas)”, plg. vok. nieder "žemyn". Randamas Kuršėnų apylinkėse (DunZ 513). pliéras "šydas", plg. vok. Flor "šydas, krepas” (Alm 102). Į vokiečių 107 kalbą pavadinimas atėjo XVI a. iš nyderlandų kalbos, plg. nl. floers "krepas; aksomas”. Nyderlandų žodžio kilmė nėra visiškai aiški, veikiausiai jis sietinas su pranc. velous, velours ”"aksomas”, kilusiu iš lot. willosus "plaukuotas" (Kluge 208; Dauzat 743; dacmep IV 199). Pavadinimas vartotas Mažojoje Lietuvoje (MZ 189; KZ 1914). Dar zr. flioras. Žodis pluére "t.p." randamas latvių kalboje (Sehwers 93; ME III 364). Beje, turi ji ir estai, plg. est. dial. plor "t.p.”. pliistrokas "paltas, apsiaustas", plg. vok. Plischrock ”pliusinis $varkas”. Vok. Plischrock < Plisch "pliusas” + Rock "švarkas" (Grimm XIII 1949). Skolinys žinomas kai kuriose Žemaičių vietose (LKZ X 283). raimantelis "trumpas apsiaustas (ppr. pamuštas vata)”, plg. vok. Reitmantel "jojimo apsiaustas" < reiten "joti" + Mantel "apsiaustas". Pasitaiko Pasvalio apylinkėse (LKŽ XI 54). raitūzės, raitužės "senoviskos kelnės; raitininko kelnės", raitūzai "sermėga be skverny”, plg. vok. Reithose "jojimo kelnės" < reiten "joti" + Hose "kelnės" (LKŽ XI 86). Vartojama kai kuriose Suvalkijos vietose, pasitaiko XIX—XX a. spaudoje (Tat; J II 72; KZ 2052). régenmantelis "lietpaltis”, plg. vok. Regenmantel ”t.p.” < Regen ”lietus” + Mantel "apsiaustas". Pasitaiko vakarų žemaičių šnektoje (Vaiciulyte 122). rūikis, rūtkinis, raikis, raikinis "pakulinis sijonas; apatinis sijonas", plg. vok. Rock "sijonas" (Alm 113; FrnW 746). K. Būgos nuomone, skolinys į lietuvių kalbą patekęs per kuršių kalbą (K. Būg II 304). Tačiau veikiausiai skolinys gautas tiesiai iš vokiečių kalbos. Mat kai kuriose Rytų Prūsijos vokiečių tarmėse po o buvo tariamas pereinamasis garsas ai]. Todėl ruikis kildintinas iš Rytų Prūsijos vok. roak "sijonas"*. Vokiečių Rock kilmė gana neaiški. Vieni kalbininkai mėgina sieti jį su s. air. rucht "tunika, vilnonis apatinis vyriškas drabužis“, kiti mano, jog tai germaniškos kilmės žodis (Kluge 604; Pfeifer 1133). į Šis sijono pavadinimas vartojamas kai kuriose Žemaičių vietose, randaį mas keliuose XIX a. pab. — XX a. žodynuose (J rūikinis prasto drabužio reikšme; KŽ 2106; LKŽ XI 51, 911; LKA 115ž., 193). j rūlis "tokia kailinių rūšis", plg. vok. dial. rul "skridinys, ritė" (LKŽ XI 946). Šiaip jau ir lietuvių kalboje rūlis reiškia velena, ritę. Drabužio reikšme jis užfiksuotas tik Šatėse (Skuodo r.). Ten randamas ir iš šio žodžio padarytas būdvardis, plg. rūliški kailiniai (LKŽ XI 946). į syras "šydas", plg. Rytų Prūsijos vok. schir "t.p.". Vartotas " Aušroje", randamas keliuose žodynuose (A 1885, 351; K 426; KZ 2162; LKŽ XII 570). Dar žr. šįras. 6. Če 2 iene N. Dvibalsio ui kilmė skoliniuose iš vokiečių kalbos. — Konferencijos, skirtos Antanui Saliui paminėti, pranešimų tezės, Vilnius, 1992, 9. 108 sklumpe, škliūmpė "klumpė". Vartojamas kai kuriose Dzūkijos vietose (LKŽ XIV 988). Toks pridėtinis š pasitaiko lietuvių tarmėse, plg. škinka, škūina "kuinas", škrūptelėti (LD 191). Dar žr. klūmpė. : šliūrė, sliurke, šliurkė, šliūrpė "lengvas (ppr. kambarinis) apavas; kasdieninis apavas mediniu padu ir odiniu ar medžiaginiu viršumi, kurpė; nudėvėtas apavas", plg. Rytų Prūsijos vok. šlore, vok. žem. schlurre "šlepetė; nudėvėtas batas" (Alm 129; FrnW 1007). Vok. pavadinimas kilo iš veiksmažodžio schlorren, schlurren, schlurfen "eiti velkant kojas, sliurinti” (Grimm XV 766; Buck 431). Tai dažnas žodis, ypač paplitęs vakarinėje Lietuvos dalyje (LKZ XV 2—3, 5, 6). Vartojamas bendrinėje kalboje (DZ! 819). Randamas daugelyje žodynų bei tautosakos rinkinių nuo XVIII a. (R 229; MŽ 306; N 528; K 433; RD 154; KlvD 107; KlpD 81; J). Iš lietuvių kalbos kilo ir Lietuvos rusų wawpun "t.p." (Jlayuzore 91). štyfelis "aulinis batas", plg. vok. Stiefel "t.p." (Janavičienė 83). Vok. žodis gautas iš italų kalbos, plg. it. stivale "t.p.". Iš romanų kalbų šį pavadinimą perėmė ir kai kurios kitos germanų kalbos, plg. norv. stgvel, dan. stovle, šved. stovel "aulinis batas, batelis” (Kluge 749). Retas skolinys, pasitaikantis apie Žemaičių Naumiestį (Janaviciené 83). zandalé "basutė", plg. vok. Sandale "t.p." (Janavičienė 83). Į vokiečių bei į kai kurias kitas Europos kalbas atėjo per IGtynų, plg. lot. sandalium "tam tikras apavas", iš graikų kalbos, plg. gm cavéadiorv < cavdadov "medinis batas”, kuris veikiausiai gautas iš persų, plg. pers. sandal "batas" (Kluge 623—624; Klein 1380; Oxford 786). Reta forma, vartojama apie Žemaičių Naumiestį (Janavičienė 83). Dažnesnė forma, vartojama bendrinėje kalboje, yra sandalas (DZ! 681), kuri į lietuvių kalbą atėjo ne per vokiečių kalbą. Kaip jau minėta, K.Alminauskis nurodo apie 2800 vokiškų žodžių, patekusių į lietuvių kalbą. Tik nedidelę jų dalį — apie 80 — sudaro drabužių bei apavo pavadinimai. Realiai šis skaičius yra dar mažesnis. Kai kurie iš aptartų žodžių — labai reti, vartoti tik Mažojoje Lietuvoje, nerandami nei kitose tarmėse, nei rašto paminkluose, plg. aubé, spaneris. Esama ir tokių germanizmų, kurie užfiksuoti rašto paminkluose, bet nežinomi lietuvių tarmėse, plg. katėkis, syras, kozoliai. Kai kurie žodžiai pasitaiko atskirose šnektose, tačiau yra be galo reti, plg. nyderis, pliūstrokas, šliūcas. Labiau paplitę lietuvių tarmėse skoliniai klūmpė, šlipsas, šliūrė, žiūrstas. Jie randami beveik visoje Lietuvoje. Kiti germanizmai daugiausiai buvo ar yra vartojami Mažojoje Lietuvoje, Žemaičiuose bei Suvalkijoje. Į rytinę Lietuvos dalį tie patys pavadinimai dažniausiai atėjo per slavų kalbas ir neretai germaniškoji žodžio forma yra žymiai retesnė už slaviškąją, plg. alsdokas — galštukas, bliūzė — bliūzė, bliuzka, jūopa — jupa, mūfas — mufta, pantūpelis — pantaplis, mandūra — mundiérius. Beje, reikia paminėti, kad rasti 8 neaiškios kilmės pavadinimai, kurie į lietuvių kalbą galėjo patekti.tiek per vokiečių, tiek per slavų kalbas, plg. būksos, streplė, liūčius ir kt. Iš visų aptartų vokiškos kilmės drabužių bei apavo pavadinimų lietuvių 115 bendrinėje kalboje vartojami tik 4: klumpe, šėrpė, šūdas ir šliūrė. Latvių kalboje padėtis yra kitokia. Rasti 25 bendri lietuvių ir latvių kalbų germaniškos kilmės pavadinimai (žinoma, jų fonetinė išraiška gali kiek skirtis). Iš jų net 12 vartojami bendrinėje latvių kalboje. Ir tai yra pagrindinių drabužių pavadinimai: bikses, blūze, mantelis, mice ir kt. Lietuvių kalboje šie skoliniai susiklosto į kelias ryškesnes leksines grupes: žodžius, reiškiančius apsiaustą, švarką ar liemenę; prijuostę; galvos apdangalus; šydą; kojines; kaklaraištį ir kt. Gana netikėtas toks didelis prijuostę reiškiančių skolinių skaičius, plg. šarcas, šėrkai, šiurčas, štūršis, šiūrkšis, šiūršas, šiūršė, štūrštas, Siurkstas, šiuštokas, šiurčtukas, šerštūkas, Taz>ositiiai šiurštolius, žiūrstas, Ziurste, ziurstas, žiūrštas, žiūrkštas, zZiurstokas, Ziurstokas, žiurštolius. Šydo ir kaklaraiščio pavadinimai, kaip, matyt, ir kai kurie kiti, atkeliavo į Lietuvą kartu su realijomis. * Krenta į akis labai didelė tų pačių žodžių fonetinės išraiškos įvairovė, plg. šlafrokas, šlioprukas, šlėprokas, šlėpriokas ir kt. Tokia įvairovė daugiausiai atsirado lietuvių kalbos dirvoje, tačiau kartais šie žodžiai pasiskolinti iš kelių vokiečių tarmių. Pvz., kedelis ir kitelis, vartojami kaip du skirtingi žodžiai, kilo iš to paties šaltinio, tik į lietuvių kalbą atėjo iš atskirų tarmių. Yra tokių žodžių ir daugiau. Daugiausiai skolinių gavome iš Rytų Prūsijos vokiečių tarmių. Pirmieji germaniški drabužių pavadinimai lietuvių raštų kalboje užfiksuoti jau XVI a. Tai siuréas ir swurstokas. XVII a. rašto paminkluose randame 10 šios leksinės grupės žodžių, tarp jų, beje, ir Ziurstas, XVIII a. — 15. Apie pusę drabužių bei apavo pavadinimų, pasiskolintų iš vokiečių kalbos, yra germaniškos kilmės. Tačiau kai kuriems žodžiams vokiečių kalba buvo tik tarpininkas. Tokiu būdū į lietuvių kalbą atėjo nemaža lotyniškos kilmės pavadinimų, plg. mantelis, šėrpė, šūdas, keli graikiškos kilmės, plg. žėkė, galbūt pantūpelis. Trijų žodžių — jépé, kedelis, kitelis — šaltinis yra arabų kalba, žodžių šztolė ir galbūt mūčė bei zandalė — persų kalba. Kai kurie į lietuvių kalbą atėję skoliniai paplitę Šiaurės ir Vidurio Europoje, plg. biksės, mūčė, šėrpė, žėkė. Du germanizmus (klūmpė, šliūrė) jau iš lietuvių kalbos perėmė kai kurios slavų tarmės. Tarp kitko, galima būtų paminėti, kad keli lietuvių kalbos drabužių bei apavo pavadinimai pateko ir į vokiečių tarmes, plg. vok. dial. Kicke, Kicks, Kurp, Muturas, Moteres, Naginne (Fr I 357, 359, 449; II 74, 83, 88). SUTRUMPINIMAI Borejszo — Borejszo M. Nazwy ubiordw w jezyku polskim do roku 1600, Poznan, 1990. Brand — Brand J. A. Reysen durch die Marck Brandenburg, Preussen, Churland, Liefland, Plesscovien, Gross-Naugardien, Tweerien un Moscovien, Wesel, 1702. Brūckner —Brūckner A. Slownik etymologiczny języka polskiego, Krakow, 1927. 116 Buck Čepienė Dauzat Duden EH Grimm Hinze Janavičienė Kabelka Kapeleris Karlowicz Karulis Klein Kluge KudN LEB Lex LKZ K LLVV LVV Buck C.D. A Dictionary of Selected Synonyms in the Principal Indo-European Languages, Chicago, 1949. Čepienė N.Germanizmai XVII a. Mažosios Lietuvos vakarų aukštaičių tarmeje (remiantis "Lexicon Lithuanicum”).— Lietuvių kalbotyros klausimai 30, 1993, 37—46. Dauzat A. Dictionnaire ėtymologigue de la langue francaise, Paris, 1954. Duden. Das grofie Worterbuch der deutschen Sprache. Herausgegeben und bearbeitet vom Wissenschaftlichen Rat und den Mitarbeiter der Dudenredaktion unter Leitung von Gunther Drosdowski 1—6, Mannheim etc., 1976 —1981. Endzelins J, Hauzenberga E. Papildinajumi un labojumi K. Mulenbacha Latviešu valodas vardnicai 1—2, Riga, 1934—1946. Grimm J, Grimm W. Deutsches Worterbuch 1—33, Minchen, 1984. Hinze F.Zwel Deutsche Lehnworter im Baltischen. — Baltistica 21(1), 1985, 33—36. Janavicien é J. Žemaičių Naumiesčio lietuvininkai, Vilnius, 1992. Kabelka J. Kristijono Donelaičio raštų leksika, Vilnius, 1964. Kapeleris K. Kaip senieji lietuvininkai gyveno. — Lietuvininkai, Vilnius, 1970, 339—454. Karlowicz J,Krynski A.,Niedžwiedžki W. Stownik jezyka polskiego 1—8, Warszawa, 1900—1927. Karulis K. Latviešu etimologijas vardnica 1—2, Riga, 1992. Klein E. A Comprehensive Etymological Dictionary of the English Language 1—2, Amsterdam etc., 1966 —1967. Kluge F. Etymologisches Worterbuch der deutchen Sprache, Berlin, 1957. Kudirkos Naumaestis, Vilnius, 1990. Lietuvių etnografijos bruožai, Vilnius, 1964. Lezicon Lithuanicum, parengė V.Drotvinas, Vilnius, 1987 (Rankraštinis XVII a. vokiečių-lietuvių kalbų žodynas). Lietuvių kalbos žodynas 3—15, Vilnius, 1956— 1991; II leid. 122, 1968—1969. Lietuvių kalbos žodyno kartoteka. Latviešu literūras valodas vardnica 1—7, Riga, 1972—1989. Latviešu valodas vardnica, Riga, 1987. 117 Mastonytė ME ND Oxford Pfeifer Pietsch Pokorny Rekena Sanders Schrader sp? Sehwers Skardzius Slawski Trūbner Urbanavičiūtė Urbutis Užpurvis 118 Mastonytė M. Dzūkijos moterų drabužiai XIX a. antrojoje pusėje — XX a. pradžioje. — Iš lietuvių kultūros istorijos 3, Vilnius, 1961, 173—189. ‘K.Miilenb ach a Latviešu valodas vardnica. Redigėjis, papildinajis, turpinajis J. En d z e 1 1 n s 1—4, Riga, 1923-1932. Litauische Volkslieder gesammelt, kritisch bearbeitet und metrisch ubersetzt von G. H. F. Ness el mann, Berlin, 1853 (skaitmenys rodo dainos numerius). The Ozford Dictionary of English Etymology. Edited by C. T. O ni ons, Oxford, 1985. Etymologisches Worterbuch der Deutschen... durchgesehen und erganzt von Wolfgan Pfeifer 1—2, Berlin, 1993. Pietsch R. Fischerleben auf der Kurischen Nehrung, Berlin, 1982. Pokorny J. Indogermanisches etymologisches Worterbuch, Bern etc., 1959. Rek ena A. Amatniecibas leksika dažūs Latgales dienvidu 1zloksnés un tas sakari ar atbilstoSajiem nosaukumiem slavu valodas, Riga, 1975. Sanders D. Worterbuch der Deutschen Sprache 1—2, Leipzig, 1860. Schrader O. Reallezikon der indogermanischen Altertumskunde 2. Aufl., hrsg. von A.Nehring 1—2, Berlin etc. 19171923. Dictionarivm trivm bingvarvm... Constantino Szyrwi d... Tertia editio... Vilnae... 1642. Sehwers J. Sprachlichkulturhistorische Untersuchungen vornehmlich uber den deutschen Einfluss im Lettischen, Berlin, 1953. Skardžius P. Die slavischen Lehnworter im Altlitauischen. — Tauta ir žodis 7, 1931, 1— 252. Stawski1 F. Slownik etymologiczny jezyka polskiego 1—5, Krakow, 1952—1985. Trubners Deutsches Worterbuch, hrsg. v. A. Gotze 1—8, Berlin, 1939—1955. Urbanavičiūtė Z. Priebalsių kietinimas Prūsų Lietuvos tarmėse. — Ballistica 6(2), 1970, 147—166. Urbutis V. Senosios lietuvių kalbos slavizmai. — Baltistica 27(1), 1992, 4—15. Uzpur vis J. Trys kalbinės studijos (Drei sprachwissenschaftliche Studien) 1, Chicago, 1990. Vaičiulytė Voelkel Zinkevičius Ar Ilp JlayuyioTe dacmMmep 3CBM air. angl. arab. a. brus. dab. dan. dial. est. got. gr. hetit. ide. isl. isp. it. kas. kursinink. lat. lenk. liet. lot. nl. norv. oland. pers. plg. pranc. rus. sanskr. g; šved. tochar. B t.p. — Vaiciulyte O. Klaipėdos šnektos žodynas (valstiečių buttiškoji leksika). Vilniaus valstybinio universiteto diplominis darbas. Vad. dr. V.Vitkauskas, Vilnius, 1977. Voelkel M.I. A. Die lettischen Sprachreste auf der Kurischen Nehrung, Heidelberg, 1879. Zinkevičius Z. Lietuvių kalbos istorija 1—5, Vilnius, 1984—1992. Hemopuxo-amnozpaguvecxuū amaac Ilpudarnmuxu. Odexncoa, Pura, 1986. Jia yuzo re O.Caoeaps barmusmose e cnaesncruz A3bLKAT, Jlenuxurpajn, 1982. ®acmep M. Jmunmodznozuveckuū caos8apb pyccxkozo A3bLKaG I—4, MockBa, 1964—1973. IOmuiMmanaziumb CA0Y HiK 6ernapycrati moaen. Pan. B.Y.MapTsIHay 1—4, Mincx, 1978—1988. KITI SUTRUMPINIMAI airių anglų arabų aukštaičių baltarusių dabartinis danų tarminis estų gotų graikų hetitų indoeuropiečių islandų ispanų italų kašubų kuršininkų latvių lenkų lietuvių lotynų nyderlandų norvegų olandų persų palygink prancūzų rusų sanskrito senoji švedų tocharų B taip pat 119 vid. — vidurio vok. — vokiečių Žž. = žemėlapis žem. — žemaičių Sutrumpinimai, neįtraukti į šį sąrašą, yra tokie pat kaip LKŽ (skaičius, pateikiaį mas prie žodynų, rodo puslapį). . DIE BENENNUNGEN DEUTSCHER HERKUNFT FUR KLEIDUNG UND SCHUHWERK IM LITAUISCHEN Zusammenfassung Im Artikel werden die Benennungen deutscher Herkunft fiir Kleidung und Schuhwerk im Litauischen behandelt. Es wurde etwa 80 gefunden (phonetische Varianten werden nicht gezahlt). Manche von ihnen waren nur in Klein-Litauen bekannt, zur Zeit werden sie nicht mehr gebraucht. Andere Germanismen von solchem Typ sind in den schriftlichen Denkmalern fixiert, sie kommen aber in der lebenden Sprache praktisch nicht vor. Es gibt Germanismen, die nur in bestimmten Gegenden vorkommen. Es gibt wenig Benennungen deutscher Herkunft, die in ganz Litauen verbreitet sind. Sie werden bzw. wurden meistens in Klein-Litauen, in Suwalkenland und į bei den Žemaiten gebraucht. Nach Ostlitauen sind dieselben Lehnwérter meistens ūber die slawischen Sprachen gekommen, oft ist die deutsche Wortform seltener als die slawische. Von allen besprochenen Germanismen werden i in der litauischen Standardsprache nur vier gebraucht (klumpe " Holzschuh", šėrpė ”Scharpe”, šūdas "Schleier", škūrė ”Schlurre”). 3 Es wurden 25 allgemeine Benennungen deutscher Herkunft fir litauische und lettische Sprache (freilich kann sich ihre phonetische Form unterscheiden) gefunden: lit. bikšės, lett. bikses ”Hosen”; lit. blitizé, lett. blaze ”Bluse”; lit. jėkė, lett. jaka | ” Jacke”; lit. kamziolė, lett. kamzolis "Kamisol"; lit. plidras, "Jett. pluore “Flor" u.a. Die Halfte von ihnen wird in der lettischen Standardsprache gebraucht. Im Litauischen haben sich diese Worter in einige lexikalische Gruppen gegliedert. Das sind Germanismen, die Schiirzen, Mantel, Kopfbedeckungen, Schleier, Strūmpfe, Krawatten u.a. ausdrūcken. Es gibt besonders viele Benennungen fūr Schūrzen. | Es fallt in die Augen die phonetische Vielfalt derselben Worter. Meistens ist diese Vielfalt schon in der litauischen Sprache entstanden. Manchmal ist dasselbe Wort aus verschiedenen deutschen Mundarten ins Litauische gekommen. Die meisten Lehnworter sind aus den deutschen Mundarten Ostpreuflens gekommen. Die ersten Benennungen fir Kleidung und Schuhwerk deutscher Herkunft sind in der litauischen Sprache im 16. Jh. fixiert. | Etwa die Halfte der Entlehnungen von diesem Typ ist germanischer Herkunft. Fur manche Worter war die deutsche Sprache nur der Vermittler. So sind in die litauische Sprache viele Worter lateinischer Herkunft, einige Benennungen griechis- | cher, arabischer und persischer Herkunft gekommen. Manche von ihnen sind in Nordund Mitteleuropa verbreitet. | 120