Lietuvos vardo kilmė

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XXXV (1995) LIETUVIŲ LEKSIKOLOGIJOS TYRINĖJIMAI Simas KARALIŪNAS LIETUVOS VARDO KILMĖ 1. Ligšioliniai tyrimai ir jų vertinimas Lietuvos vardo kilme mokslininkai domisi senokai. Domintis vardo kilme kyla klausimas: ką šis vardas pradžioje yra reiškęs, kokia jo pradinė reikšmė? Turime keletą hipotezių, bet didesnė jų dalis yra, anot J.Gerulio, "pliki spėliojimai” (blofBe Vermutungen)!. Dar F.Kuršaitis pažymėjo, kad mūsų krašto vardui bent jau dabar lietuvių kalboje nėra jokios atpažįstamos etimologijos (keine erkennbare Etymologie vorfindet)*. Ir iš tikrųjų nei dabartinė kalba su jos tarmėmis, nei senieji raštai mums neduoda nieko, ką galėtume laikyti vardo Lietuva etimonu — ta tikrąja reikšme, kuri kyla jį vedant iš kito žodžio ar šaknies. F.Kuršaitis net manė, kad vardą mums kaimynai davę! Bet ir kaimynų kalbose jis nieko nerado, kas galėtų padėti paaiškinti mūsų krašto vardą. Todėl, spėjo F. Kuršaitis, gal veikiau Lietuva išvesta iš dalyvio lietas. Bet su tuo taip pat negalima esą susieti būdingos reikšmės, jei nebent Lietuva būtų žymėjusi l y g u m a (eine Ebene)’. Vengrų lingvistas L.v.Patrubany pritarė Lietuvos vardo kildinimui iš šaknies *lei- "lietis, tekėti, plūsti" (lieti, lietas, lytūs), bet abejojo, ar Lietuva žymėjo lygumą“. Jo nuomone, vardas Lietuva turįs tą pačią priesagą -tukaip ir lytūs. Todėl Lietuva apskritai atitinkantis ide. *le(i)tu-u-a arba teisingiau *lietu-ų-a "užliejama, aptvindoma sritis (Stromgebiet)”, kur priebalsis u esas balsio u konsonantinis pasikartojimas. Lat. leitis esas pasidarytas iš tos pačios šaknies *lei- "lietis, tekėti, plūsti" ir reiškęs užliejamos srities gyventoją (Stromgebietanwohner). Mūsų krašto vardą ” Etimologinio lenkų kalbos žodyno" autorius A.Brūckneris taip pat laikė tos pačios šaknies kaip veiksmažodis lieti, atsargiai dar paklausdamas, gal nuo lie t y’. Su daiktavardžiu lietūs Lietuva sieta ir vėlesnių tyrinėtojų“. 1 GerullisG. Baltische Vélker.—E b e r t M. Reallezikon der Vorgeschichte 1, Berlin, 1924, 339. ?Kurschat F. Grammatik der Littauischen Sprache, Halle, 1876, 4. 3 KurschatF. Op. ct., 5. Patrubany Lv. Lituanica. 2. Lietuva ”Littauen”. — Indogermanische Forschungen 32, 1913, 327 (toliau — IF). SBricknerA. Slownik etymologiczny jezyka polskiego, Krakow, 1927, 301. StaszewskiJ. Maly stownik. Pochodzenie i znaczenie nazw geograficznych, 59 Mėginta Lietuvos vardą aiškinti gretinant su panašiais kitų kraštų vardais. Antai W.Stokes bene pirmasis vardą Lietuva sulygino su keltišku vardu Letavia, pridėdamas ir lot. litus "jūros krantas, pakrantė, pajūris“ ir šitaip nustatydamas senovės galų lyties Litavia pirminę reikšmę "pajūrio kraštas (Uferland, Kūste)"“. W.Stokes ir A.Bezzenbergeris šiuos lietuvių ir keltų vardus laikė iš seno giminiškais, bet A.Sachmatovas pagal savo hipotezę, kad Rytų Baltijoje kadaise gyvenę keltai, padarė išvadą, jog Lietuvos ir Latvijos vardai kilę iš keltų Letavia: "Manau, kad keltai Baltijos jūros rytų pakrante vadino Litavia, iš kur tarmiškai Letavia, Letau. Kai baltai — lietuviai pietuose, latviai šiaurėje — užėmė šią pakrantę, pavadino ją užimtos žemės vardu”®. Skoliniu A.Šachmatovas aiškino ir įvairias Lietuvos bei Latvijos vardy formas XIII a. istoriniuose šaltiniuose: lat-, let- (Lėtrgola, Letti), liet-, lit- (Letthovia, Litthovia, Lithavia, Littevini). A. Šachmatovo hipotezę ir jos argumentaciją kritiškai išnagrinėję K.Būga’, M.Vasmeris!? ir J.Endzelynas!! nustatė, kad nėra duomenų, rodančių, jog Rytų Baltijoje būtų gyvenę keltai. Dėl Lietuvos kilmės M.Vasmeris taip rašė: 7... liet. Lietuva, s. rus. Litsva negalima del fonetinių priežasčių laikyti skoliniu iš keltų Litavia "pajūrio kraštas". Tad nieko kito mums nelieka kaip šiuos abu žodžius manyti esant iš seno giminiškus (urverwandt)!?. Kaip pažymėjo M.Vasmeris, iš skirtingos šių vardų fonetinės struktūros gana aiškiai matyti, kad Lietuva negali būti keltų palikimas. Skolinio atveju lauktume daug tikslesnio garsų atitikimo. Pirmiausia neatitinka priesagos: lietuvių žodyje priesaga -uva, keltų — -av-. Turėdami galvoje gretiminę lytį Lietava, kurios M.Vasmeris nemini, tarkime, kad priesagų skirtumas nėra esminis. Bet tada vis dėlto lieka nesuderinamas šaknies vokalizmas. Lietuvė šaknis seniau atrodė * Leit-. Viena iš galų Litavia aiškinimo galimybių yra ta, kad šis vardas priklauso šakniai * let-/* li- "tekėti", kurios yra ir liet. lieti!'*,ir kad galų Litavia turi šios šaknies variantą su nykstamuoju balsiu kaitos laipsniu, būtent *li-t-. Jeigu Lietuva, Lietava būtų keltų palikimas, dabar turėtume * Litava. Warszawa, 1968, 250. "Stokes W. Urkeltischer Sprachschatz. Ubersetzt, iiberarbeitet und heranigegeben von A. Bezzenberger, Gottingen, 1894, 248—249 (= Fi c k A. Vergleichendes Worterburch der indogermanischen Sprachen 4 Aufl., 2. Teil, Wortschatz der Keltischen Spracheinheit von W. Stokesund A. Bez z e nberger Gottingen, 1894). 5 Schachmatov A. Zu den altesten slavisch-keltischen Beziehungen. — Archiv fur Slavische Philologie 33, 1912, 82. Bu g a K. Kann man Keltenspuren auf baltischem Gebiet nachweisen? — Rocznik slawistyczny 6, Krakow, 1913, 1—38 (= B u g a K. Rinktiniai raštai 1, Vilnius, 1958, 496—530 (toliau — Būga K. R R)). 10; V a s m e r M. Kritisches und Antikritisches zur neueren slavischen Etymologie. — Rocznik slawistyczny 6, 1913, 172—213. Plg. ® acme p M. BJmunmoaozuveckull caoeaps pyccxozo Aska 2, Mocksa, 1986, 2, 502 (toliau — 3CP51). 11Endzelins J. Darbu izlase 2, Riga, 1974, 371—374. 12Vasmer M. Op. cit., 204—205. 13 Stokes W. Op. cit., 248. 56 Kaip sakyta, M.Vasmeris laikė galimu dalyku, kad vardai Lietuva ir galų Litavia yra iš seno giminiski'?. Šie vardai susieti su viena šaknimi (*lei- "tekėti"), — tiesa, dėl Litavia kiek abejojant — taip pat "Lotynų kalbos etimologijos žodyne“, pradedant jo pirmuoju leidimu 1906 m.!*, Šių vardų lyginimo neatsisakyta nė dabar. Stai W.Merlingenas, remdamasis šiuolaikiniais metodologiniais komparatyvistikos principais ir žiūrėdamas vidinės — pirmiausia semantinės — lyginamųjų reiškinių pusės, tarp atstatytos ide. šaknies *leit- "žemuma, pakrantė" žodžių mini, be lot. litus "pakrantė, pajūris", ir galų Letavia bei Lietuvė, lat. Ltetava!“. Tad lietuviškasis ir keltiškasis vardas ir toliau laikomi bendrašakniais. Todel būtina šią hipotezę nuodugniau panagrinėti. Lotynizuotu vardu Letavia (senovės galų Litavia), randamu viduramžių paminkle "Vita sancti Mevenni”, Britų salų keltai vadino priešais esančią žemyno pakrantę. Kitas jos pavadinimas buvo Aremorica (iš keltiško priešdėlio are-, air. air-, galų ar- "prieš" ir keltų more, tolygaus liet. dial. mare). Cezario raštuose ir romėnų monetose randamas asmens vardas Litavicos, Litavicus, Litaviccus, su priesaga -icpasidarytas iš Litavia ir reiškiantis "atvykėlis iš Aremorikos”. Pavadinimą Letha pažįsta taip pat airių viduramžių rašto paminklai, kur juo vadinama ne tik Šiaurės Prancūzija, bet per apsirikimą ir Latiumas. Glosa Latio paaiškintas taip pat senovės valų (kimry) Litau, atitinkantis dabartinės valų kalbos Llydaw " Bretanė""". Darydami prielaidą, kad šie keltų vardai turi šaknį * Li-tsu nykstamuoju balsių kaitos laipsniu, W. Stokes, A. Bezzenbergeris ir A. Walde gretina juos su lot. litus "jūros, vandenyno krantas, pakrantė; pajūris" bei skiria ide. šakniai *lei- "tekėti, lietis". Tačiau į tokį aiškinimą keltologai žiūri skeptiškai. Antai G. Dottin rašo: "Vardo Riga aiškinimas keltiškuoju Rigo-, Lietuvos vardo lyginimas su Letavia, — keltišku Aremorikos vardu — labai abejotini (sont trės douteuses)"'*, Tokia nuomonė visai pamatuota. Toks būtų vienas nurodytų keltų vietovardžių atsiradimo aiškinimas. Vis dėlto keltų kalbų garsų atliepimai numato ir kitą nagrinėjamų vardų kilmės galimybę, atrodo, kur kas patikimesnę. Ide. skiemeniniai sonantai [ir r keltų kalbo14 Bet "Rusų kalbos etimologijos žodyne“ Lietuva ir airių Letha ” Aremorica, Latium” ryšį M.Vasmeris jau laiko abejotinu, žr. ® a ¢ M e p M. 3CPH 2, 502. > Walde A. Lateinisches etymologisches Worterbuch 3. neubearbeitete Autlage von J.B.Hofmann 1, Heidelberg, 1938, 815. 10 Merlin ge n W. Uber eine Bedeutungsverzweigung im indogermanischen Lexikon. — IF 83, 1978, 61—62. 17 St o k e s W. Urkeltischer Sprachschatz, 248—249; Do t t i n G. La langue gauloise. Grammaire, teztes et glossaire, Paris, 1920, 64, 109, 266—267. Bpetitindg Op. cit., 128. — Rygos vardą, lat. Riga, kildinti nei iš keltų Rigo-, nei is s. skand. riga "nelygumas, ilinkimas”, kaip pastaruoju metu nori įrodyti K.Karulis (zr. K a r ul is K. Daugavas un Piedaugavas vietvardi. — Daugavas raksti. No Aizkraukles lizd Rigai, Riga, 1991, 148—156), neleidžia liet. žem. Ringad, senoji baltiškoji Rygos pavadinimo forma. Nera duomenų, rodančių, kad žem. Ringa būtų tariamos pirminės lyties * Riga perdirbinys. Žr. B u g a K. Kann man Keltenspuren auf baltischem Gebiet nachweisen?, 18 (= Būga K. RR 1, 511). Plg. Būga K. RR 3, 515. 57 se prieš sprogstamuosius yra virtę li ir ri, o ide. p žodžio pradžioje išnykęs be pėdsakų. Todėl tiems keltų vietovardžiams jau seniai buvo atstatyta ide. šaknis *plt-, ir jie sulyginti su s. ind. prthivi fem. "žemė". Taip daryti lėmė s. ind. prthivi ir galų giminės vardo (Gentilname), pradžioje dievo Marso epiteto, Litavis formali tapatybé!®. Atstatoma abiejų žodžių prolytė "“pltHu-i(H)-, ide. būdvardžio *pltH-d- (s. ind. prthi- "platus, erdvus, didelis", gr. TAarŪę "platus, plokščias, lėkštas") vedinys??. Pirmine lot.-gal. Letavia, vid. air. Lethair s. valų Litau, valų Llydaw reikšme laikoma "plati, plokščia žemė, sausuma, žemynas (breites Land, Festland)”?!. Dėl nurodytų dalykų vėlesniuose indoeuropeistikos ir baltistikos veikaluose lot.-gal. Letavia daugiau nebenurodoma®?, tenkinamasi Lietuvė gretinimu su lot. litus, gen. sing. litoris "jūros, vandenyno krantas, pakrantė, pajūris" (< *leitos-) bei jų skyrimu ide. šakniai *lei-|lei- "lieti, pilti; lietis, tekėti", kur priklauso taip pat mūsų kalbos žodžiai lieti (lieja, lėja), lyti (lyja), lietūs, lytūs**. Pirminė Lietuvos vardo prasmė aiškinama kaip "užliejama sritis. teritorija (Stromgebiet)"?*. Artimas, kaip manoma, vietovardžiui Lietuva atitikmuo arba darybiniparalelizmas pastaraisiais metais nurodytas ir iš slavų kalbų. Tai rus. dial nuteé "didelis lietus, dargana, dranga” ir serb.-kr. Ištva "išsiliejimas; dideli: kelias dienas trunkantis lietus“ < slav. *litva, laikomas senu priesagos -tva dariniu iš veiksmažodžio *liti "lieti"?**. Ta proga būtina pridurti, kad pagal šią hipotezę lotynų kalbos litus nėra Lietuvos vardo etimonas, bet tik bendrašaknis žodis — jo priesaga yra -os-. YY Thurne y se n R. Ind. prthivi. — IF 4, 1894, '84—85: P e ii v rs e n H. Vergleichende Grammatik der keltischen Sprachen 1, Gottingen, 1904 60: DottinG. La langue gauloise, 266; Walde A., Hofmann J. B. Lateini~ hes etymologisches Worterbuch 2, Heidelberg, 1954, 316; i prouc I'.u Ile ne pc e H. X. Kpamxas cpaenumentnas zpammamuxa xeabmcxur F3xos, Mocksa. 1954, 37. 20 Ma yrhofer M. Kurzgefafites etymologisches Worterbuch des Altindischen 2, Heidelberg, 1963, 334. 2! ThurneysenR. Op. cit., 85. 22 Prie tokio Lietuvos vardo atsiradimo aiškinimo grįžtama Italijoje išleistoje "Europos istorijoje", nors ir nurodoma, kad tai nesanti visuotinai pripažinta «fimologija: Lietuvos vardas čia lyginamas su valų Llydaw bei graikų miesto vardu Platea, laikoma, kad dėl būdingo: keltiskojo fonetizmo (* p iškritimo) šis vardas primenantis Lietuvoje gyvenusius keltus (rimanderebbe a un insediamento celtico in Lituania), — B a de r F. II problema indoeuropeo: lingue locali e non locali in Europa tra il 600 a.C. a il 500 d.C. —Storia d'Europa, II. Preistoria e antichita, Torino, 1994, 1014. i 3 Pokorn y J. Indogermanisches etymologisches Worterbuch, Bern und Munchen, 1959, 664—665 ("galbūt čiair Lietuva’); Fraen k el E. Litauisches etymologisches Worterbuch 1, Heidelberg-Gottingen, 1962, 368—369 (” Etimologiskai Lietuva greičiausiai sietina su lot. litus...”); ® a ¢ Me p M. 3CPS 2, 502. 24 PraenkelE. Op. cit., 369. Tpy6auesn O. H. Jmunonozuvecxuū canoeaps caa8AHCKUT A3bLKOE 13, Mocksa, 1988, 159 (toliau — 3CCH). 58 o Lietuvos vardo — -uvd*?. Būta dar vienos Litovies. Atyllos laikais, IV a. po Kr., ir vėliau taip vadintas kraštas ties upe Leita, per Austriją ir Vengriją tekančia į Dunojų“". J. Kabelkos žodžiais, "Pastaruoju metu patikimiausia laikoma hipotezė, kad Lietuvos vardas yra hidroniminės kilmės"**. Bene pirmasis tokią mintį spaudoje pasakė S. Tarvydas. Savo knygutėje "Lietuvos vietovardžiai" jis rašė: "Lietuva galėjusi kilti iš upevardzio Leite. Iš Leitės upės pavadinimo Lietuvos vardas galėjęs kilti taip: Leit(ė) + uva > Leituva > Lietuva’?®. Lietuvos vardo kilmės aiškinimas čia pateiktas taip — vartojant netiesioginę nuosaką, — tarsi būtų atpasakota kitų nuomonė. Tokį Lietuvos vardo kilmės aiškinimą pradėjo skelbti Kauno Vytauto Didžiojo universiteto lituanistai kalbininkai, o S. Tarvydas — tų paskaitų klausytojas — jį savo knygutėje ir išdėstė. A. Salio ir P. Joniko nuomonės dėl to vienodos. P. Jonikas Lietuva laiko su priesaga -uva susidaryta iš šaknies liet- < leit-; dėl dvibalsio ei lygina su lat. leitis "lietuvis". Galimas dalykas, toliau teigia P. Jonikas, kad kaip latvio bei Latvijos ir jotvingio vardai, taip ir lettiš pradžių buvo susijęs su upévardziu, plg. Leita "Graumenos intakas", Leitė "Rusnės intakas" (kitų teigimu, Léita, kuri savo priegaide atitiktų Lietuvą, kur šaknies Liet- < *lčit-). Gal ši šaknis etimologiškai neskirtina nuo lieti šaknies, atsargiai klausia P. Jonikas“. A. Salys laiko Lietuva pirminės * Léita > *Lieta priesaginiu vediniu, greičiausiai reiškiančiu Lietos paupio sritį. Iš *Léita (> * Lieta) pasidarytas lat. lettis "lietuvis", senas priklausomybės būdvardis. *Léita > * Lieta A. Salys irgi lygina su upėvardžiu Léita arba Leitė (su intaku Leitalė), Leita arba Leitys, Leitupalis'!. Priesaga -uva, sudarant vietovardžius, vartojama vietai reikšti?*. S. Tarvydas drauge iškėlė klausimą, kurioje srityje galėjo kilti Lietuvos vardas, ir atkreipė demesį į svarbią aplinkybę. Kaip žinoma, lenkų istorikas H. Lowmianskis yra nustatęs, kad dar XIII a. Lietuva buvo vadinama viena iš "žemių" (terra, Land), buvusi tarp Neries, Nemuno ir Merkio**. S. Tarvydas rašė: "Šioje teritorijoje, rodos, nėra Leitės upelės, bet senovėje taip vadinama 26 Todėl vietovardžio Lietuvė negalima aiškinti kaip "pajūrio kraštas" ir pačią hipotezę neigti tuo, kad, girdi, Lietuva nėra ir niekad nebuvo jūros kraštas, — Bruckner A. Slown WR jezyka polskiego, 301; O t r ¢e bs k 1 J. Gramatyka jezyka Litewskiego 1 arszawa, 1958, 3; 7 1nkeviéiusZ. Lietuvių kalbos istorija 2, Vilnius, 1987, 12. 1989 15 chmanski JJ. Historia Litwy, wydanie drugie, Wroclaw, Warszawa..., 78 Kabelkal. Baltų filologijos įvadas, Vilnius, 1982, 110. 29 Tarv ydas St. Lietuvos vietovardžiai, Vilnius, 1958, 21. 30 JonikasP. Lietuviy kalbos istorija. — Lietuviy enciklopedija 15, Lietuva, Boston, 1968, 543. L'Sal y s A. Lietuvos vardo kilme.—S a ly s A. Raštai 2, Tikriniai vardai, Roma, 1983, 695—696. ss Tarvydasst. Op. cit., 21. LowmianskiH Studja nad poczgtkami spoleczerstwa i panstwa litewskiego 2, Wilno, 1932, 110—111, 118—121. 59 upelė ten galėjusi būti, o jos vardą žmonės galėję pamiršti"**. Tuo pačiu metu kaip S. Tarvydo knygutė pasirodė ir lenkų lituanisto J. Otrebskio straipsniai, skirti Lietuvos vardo kilmės problemai. J. Otrębskio mūsų krašto pavadinimo kilmės aiškinimas, apskritai paėmus, artimas lietuvių kalbininkų aiškinimui, bet kai kuriais atžvilgiais ir skiriasi. Pirmiausia J. Otrebskis — kaip ir A. Salys — mano, kad šalia Lietuva būta taip pat trumpesnio varianto * Lieta su kamiengaliu -a. Bet Lietuva — kaip ir Latvijos pavadinimas Latuva < * Latūs — J. Otrebskiui yra senovinė ū kamieno forma * Lietū-s, kuria iš pradžių vadinę sritį prie upės * Leita, taip pat joje gyvenusius žmones. Ilgainiui formalus upės vardas ir iš jo kilęs vietovardis, toliau dėsto J. Otrebskis, jau nebebuvo tinkamai suprantamas — ypač kitataučių, todėl lietuvio pavadinimą jau buvo galima darytis ir iš upės vardo * Leita, * Lieta (iš kur lat. lettis), ne vien iš teritorijos vardo * Lietūs. Kas gi yra tas upės vardas * Leita, * Lieta ? Nėra negalima, sako J. Otrebskis, kad tai senasis Nemuno pavadinimas. Nemunas ir šiandien nesas vienintelis šios upės vardas — jos žemupio atšaka vadinama Rūsnė. Todėl J. Otrebskis mano, kad prie Nemuno esančio labai seno miesto vardas Alytis kaip tik yra susijęs su šios upės senuoju vardu * Alyta, išlikusiu slaviškame jo varde Olita, bet vartojamame miestui vadinti. Su spėjamu Nemuno vardu * Leita etimologiškai giminiškais J. Otrebskis laiko upėvardžius Léita (=Leita) Klaipėdos vls. bei Lytis Tauragės vls. Vardo * Leita kildinimas sunkumų nesudaras: su priesaga -tū jis išvestas iš veiksmažodžio lteti šaknies. Senasis, J. Otrebskio manymu, Nemuno vardas * Alyta = rus. Oauma galbūt esąs rusiška liet. * Alyta transpozicija. Formos O-auma pradžios Ogalėjęs atsirasti dėl neteisingo junginių, pvz., *ko-Litė, * vo-Litė, * do-Lity suskaidymo. Taip atsiradusi forma Oauma paplitusi tarp lietuvių, kurie iš jos pasidarę miesto vardą Alytūs*“. J. Otrebskio požiūris į Lietuvos vardo kilmę yra kites, bet ne todėl, jog jis būtų pastebėjęs, kad šioje hipotezėje esama visiškai nepagrįstų, netgi fantastinių teiginių. Vėliau parašytame straipsnyje Lietuva J.Otrebskis kildino iš * Leita su priesaga -(t)uva. Pradinė šio rekonstruoto žodžio reikšmė buvusi "tekėjimas, srovenimas; upė (Fliessen, Fluss)" (: lieti). Žodžiu *léita žymėję ne tik upes, bet vietomis ir prie jų esančias gyvenvietes. Taip aiškintinas lat. lettis "lietuvis" atsiradimas — su -10iš *Léita. Tos upės, kurias vadino šiuo žodžiu, esančios Léita, Rusnės intakas, lituanizuota vokiška forma Leite, Léiciskiy ežeras Marijampolės raj., Gudeliai (et vietoj laukiamo ie rodantis, jog tai jotvingių kilmės pavadinimas) ir Lietduka, Neries intakas ties Upninkais. Del kirčio vietos ir priesagos -ka vardo Lietduka daryba daugiau slaviška kaip baltiška (lietuviška). Bet Lietduka savy slepianti * Lietava, kuris esąs Lietuva "Litauen" variantas, besiskiriąs tik priesaga -(t)ava. Gretimi34 Tarvydas St. Op. cit., 22. 380 rębskiJ. Gramatyka języka litewskiego 1,3—5;t o paties, Lietuva. — Beitrage zur Namenforschung 9, 1958, 116—118. 60 nės Lietuvos vardo lyties * Lietava buvimas esąs tikras, — tai rodantis lat. Lietav-niek® Rades kad ir spejama gretimine Lietuvos vardo forma, — straipsnio autoriul, deja, liko nežinomas tas faktas, kad Lietava "Lietuva" realiai egzistuoja, — J.Otrebskis jau negalėjo Lietuva kildinti iš ū kamieno formos * Lietū-s, gen. * Lietuv-es. Be to, "Otrebskio rekonstruotos prolytės * Lietūs lietuvių kalboje nėra jokių pėdsakų**". Nėra taip pat jokių duomenų, kad Nemunas senovėje būtų buvęs vadinamas * Leita. "Jo Alytaus teorija neturi jokio pagrindo”8. Kad vietovardį Alytūs (acc. Alitų) J.Otrebskis neteisingai skaido morfemomis, buvo įrodyta K.Kuzavinio®®. Alytūs iš pradžių turėjo pavidalą Alyta, ir juo buvo vadinama upė: Oauma 1387, 38 Oaumun 155749, Olita ir Olite 1503*!. Vėliau, kad atskirtų nuo upėvardžio, iš jo buvo pasidarytas u kamieno miestelio pavadinimas (plg., pvz., Vilnia : Vilnius), o pats upėvardis pagal labai gausų darybos tipą su -upis buvo pakeistas į Algt-upis. Vadinasi, Alyta iš tikrųjų turi priesagą -yta, — dėl jos plg., pvz. Apyta Dieveniškės, Gaujos intakas : pr. ape "upė"; Mikyta Adutiškis, Svylos intakas : šaknis. makžodžiuose lat. maiklajs "liūnas, klampynė", miklene ”t.p.”, mikls "klampus, muklus”, "lankstus", liet. miklas, maklis "liaunas, lankstus..." < maik-l- (plg. lat. makat 7... spaudyti, gniaužyti, minkyti"). Šaknis Alyra ta pati kaip Alijs ež. Širvintos, Al-eja Subačius, Viešintos intakas; ež. Subačius, Al-ėja Joniškis, Virčiuvio int.; Raseiniai, Upės int. ir kt.*? Tai veiksmažodžio alėti (ali) "tekėti, varvéti” šaknis. Iš to paties veiksmažodžio; tik kita jo reikšme, būtent, "bėgti, lėkti", pavartojant tą pačią priesagą, yra pasidaryta pavardė Alyta. Įdomu, kad kamienas * Al-ityra paliudytas avi vardyne, plg. Aliteni "vienkiemis" Sauka, galbūt Ališi "t.p." Odziena**, jeigu iš * Alitiai. Iš to, kas pasakyta, matyti, kad negalima Alytaus varde ieškoti senojo Nemuno pavadinimo. Šito J. Otrebskiui kaip tik labai reikėjo: prie didžiausios Lietuvos upės vidurupio ir aukštupio gyvenusi gentis ar genčių grupė naturaliai — tai patvirtina etnonimų kilmės tipologija — galėjo pasivadinti tos upės vardu. Apie J.Otrebskio 1958 m. hipotezę kalbėdamas, — taigi apie ta, kai dar nebuvo žinomas upėvardis Lietduka, — istorikas J.Ochmanskis dėmesį atkreipė į tokį faktą**: 1255 m. dokumentu (įtariamu esant Ordino klastote) 36 Otrebskild. Balt. *leita. — Baltistica 3(2), 1967, 201—203. "Salys A. Op. cit., 696. 38 Salys A. ibid. 39 KuzavinisK. Lietuvos vardo kilmė. — Kalbotyra 10, 1964, 6. 40 Būga K. RR 3, 401. Ai gavuk k as B. Ežerų vardai. — Lietuvių kalbotyros klausimai 3, 1960, 294 tolion — LK SavukynasB.ibid; Kuzavinis K. Op. cit, 6—7; t o at 1 e s, Etymologica. II. Etimologinés. pastabos del balty Rr "tekėti". — Bal tistica '1(2), 1966, 180—181. 3 EndzelinsJ. Latvijas PSR vietvardi 1(1), Riga, 1956, 20. 44 O chmanski J. Noms des terres lituaniennes au XIII“ cle — Lituanie, 61 Mindaugas padovanojo Kalavijuočių ordinui Sėliją ir smulkiai nusakė sieną inter Zelones et Litvinos (Littovinos). Bet kalbotyrai ir istorijai šiame dokumente svarbiausia tas, kad paminėta Lietuvos pusėje esanti upė Lettovia: siena eina in ripam Lettoviae gue dicitur de Lettavie (Lettovie). Kadangi dokumento autorius gerai informuotas ir keletą Lietuvos upių vardų teisingai sumini*®, J. Ochmanskiui nebuvo sunku Lettovia (Lettavia) identifikuoti — tai Latava, Šventosios dešinysis intakas ties Andrioniškiu (yra ir gretiminė lytis Latuva)**. Upėvardis Lettovia tiksliai sutampa su Mindaugo dokumentų lotyniškąja Lietuvos vardo forma Lettovia, Lethovia, pvz., 1253 m. in Lettovia in cura nostra. J. Ochmanskis toliau taip rašo: "Jeigu lingvistinė analizė galėtų nustatyti, jog upėvardis Latava pasirodydavo taip pat forma, atitinkančia lotyniskaja Lettovia, Otrebskio argumentacija dėl Lietuvos vardo kilmės galėtų būti teisinga. Žinoma, upelė Latava-Lettovia negalėjo vardo duoti visai Lietuvos žemei kad ir dėl to, jog ji per senąją Lietuvos teritoriją netekėjo, bet ji galėtų patvirtinti tezę, kad forma Lietuva buvo sudaryta iš šios upės vardo"*“. Šios metodologinės J. Ochmanskio pastabos nederėtų užmiršti Lietuvos vardą kildinant iš upėvardžio, nepaisant to, kad jam taip pat nepavyko patenkinamai paaiškinti, iš kur atsirado Lietuvos krašto ir valstybės pavadinimas. Dabartinės kalbos kraštavardžio Lietuva, kurio šaknį Liet-, galimas daiktas, atspindi ir minėtos lotyniškosios Lietuvos vardo formos, kaip teisingai nurodė K.Kuzavinis*®, negalima gretinti nei su upėvardžiu Latava, nei iš jo kildinti. Mat minėto dokumento upėvardis Lettovia (Lettavia) tik tiek terodo, kad XIII a. viduryje Latava (Latuva) buvo dar tebetariama Letava (Letuva) su e, matyt, po veliarizuoto [**. Tuo tarpu Lietuva šaknis seniau buvo tariama *Leit-. Vadinasi, jų tapatinti negalima jau vien dėl fonetinio pobūdžio priežasčių. "Lietuvos istorijoje“ J. Ochmanskis teigia, kad Lietuvos žemės teritorijoje viena i$ upių kadaise tikrai vadinta Leita. "Lietuvos metrikoje” 1542 m. teismo aktuose paminėta ginčijama pieva, skirta šienauti, "prie upės Leytie” Trakų paviete. Kadangi netoli tos pievos tekėjusi Samė (Onuškis, Verknės kairysis intakas), J.Ochmanskis padaro netikėtą išvadą, kad išnykusi Leyta (=Leita) buvusi senasis Verknės vardas“". 1988 m. Lenkijoje išėjusiame svarbiame leidinyje "Indoeuropiečių kalbos" Lietuvos vardo kilmė taip nusakyta: ” Lietuva < balt. *Leit-uva coll. iš upévardzio * Leita (plg. Léita ir lat. lettis)"“!., Nalszczany et Dziawoltwa. — Lingua Posnaniensis 9, 1963, 170—171. 15 Si dokumenta ir jo vertima duoda K. Būga, zr. Būga K. RR 2, 109—110. 46 Tiesą sakant, tai buvo padaryta jau K. Būgos, zr. Būga K. RR 1, 132 (isn. 2);.2,.110;:3, 530. T OchmanskiJj. Op. cit., 171. 48 Kuzavinis K. Lietuvos vardo kilmė, 8. 49 "Šventosios intako Latuva, rodosi, esama kilusio iš * Letuva: ripa Lettowiae", —BūgakKkK. RR 3, 530. 0 Ochmatnskil. Historia Litwy, wydanie drugie, 12—13. lL Smocz y ns k 1 W. Jezyki baltyckie. — Jezyk: indoeuropejskie, pod 62 Iš visų hidroniminės Lietuvos vardo kilmės hipotezių patikimiausia laikytina ta, kuri atsižvelgia į minėtą metodologinę pastabą: upės vardu galėjo pasivadinti gentis ar genčių grupė, jeigu ji gyveno prie upės, vardu * Lietuva, arba jos gyvenama teritorija tekėjo tokio pavadinimo upė. Todėl nemažą susidomėjimą sukėlė K. Kuzavinio hipotezė, drauge patvirtindama ir S. Tarvydo spėjimą, kad senosios Lietuvos žemėje tokio pavadinimo upelė galėjusi būti. Trumpai K. Kuzavinio hipotezę galima nusakyti jo paties žodžiais: ”... kraštavardis Lietuva [teisingiau būtų sakyti Lietava — S.K.] yra senas lietuviškas žodis, kilęs iš hidronimo Lietava. Vardu Lietava pradžioje vadinama upė (Neries intakas), vėliau tuo pačiu vardu imta vadinti ir teritorija prie tos upės (Lietavos žemė), kurioje ilgainiui iškilo garsūs centrai: Kernavė, Trakai, Vilnius”®2. Ta upė — "Tai Letduka, dešinysis Neries intakas, ištekantis iš L i e t a ukos raisto, tekantis pro Keižonių, Karveliškių, Perelozų, Vyšnialaukio kaimus ir ties Arnotiškiais įsiliejantis į Nerį"“*. Nieko negalima prikišti paties K. Kuzavinio ir kiek vėliau J. Otrebskio atstatytai kalbamos upės vardo formai Lietava. Viena, kaip teisingai pabrėžta K. Kuzavinio, tarminių vardo variantų Lepagal vietos tarmės garsų dėsnius į bendrinę kalbą transponuotinas Lie- (senasis lečia juk verčiamas la-). Antra, remiantis Linkava : Linkduka, Samava : Samduka analogija, tiek raisto, tiek ir upės varde Lietduka visiškai galima įžiūrėti senesnę lytį Lietava — slaviška priesaga -ka gali būti pridėta vėliau (kaip neretai ir kitais atvejais). Hidronimas Lietava, K. Kuzavinio nuomone, arba kilęs iš fiziografinio termino *lietava "išsiliejančioji (upė)", savo keliu pasidaryto iš veiksmažodžio lietiir giminiško su lot. litus"*. Arba upėvardis Lietava esąs sudurtinis žodis, sudėtas iš veiksmažodžio lieti būtojo kartinio laiko dalyvio *lieta ir daiktavardžio * ava, senovėje reiškusio "upė, šaltinis". Žodžių samplaika *lieta ava suaugusi į sudurtinį žodį *lietava, kur ava imtas suvokti kaip sufiksoidas, o mūsų laikais — jau kaip priesaga -ava®®. V. Mažiulio požiūris į Lietuva kilmę yra kiek kitoks, nors jis taip pat Lietuva kildina iš upėvardžio ir sieja jį su leti. Iš šio veiksmažodžio šaknies lie- < *lėčisu priesaga -tu-, vartota abstrakčių deverbatyvų darybai, būta išsivesto * lči-tu- "liejimas(is)". Galima čia pažymėti, kad tokia priesaga baltų kalbose tikrai buvo. Ją turi išlaikę, pvz., lietuvių kalbos siekiniai (ettų, nėštų), išriedėję iš sustabarėjusios tu kamieno veiksmažodinių abstraktų vienaskaitos galininko formos (*ei-tu-n, *neš-tu-n). Priesaga -tu-, kuri buvusi niekatrosios giminės, o jos u neapofoninis, prieš galūnės ar kitos priesagos balsi gavusi įterptinį v: *-tu- (neutrum) > *-tu-o(n) (neutrum) > liet. -tuv-as (pvz., autūvas). Įterptinio v pasirodymą ar nepasirodymą sąlygojusios tokios aplinkybės: 1) -K+vsintaktika (K žymi bet kokį priebalsį ar jų grupę), 2) u redalicis L. Bednarczuk a2, Warszawa, 1988, 821. 2 KuzavinisK. Lietuvos vardo kilmė, 10. 3 KuzavinisK. Op. cit., 8. 4 KuzavinisK. Op. cit., 14—15. 138 KuzavinisK. Lietuvių upėvardžiai lie-(lei-). — Kalbotyra 17, 1967, 63 iš kamieno aumoe- (plg. aumosey, aumoecxut) tokiu pat būdu kaip, pvz., pavardė Kpaxoexa iš Kpaxos“". Žodžiu aumdsxa ir bus pavadinę raistą ir iš jo ištekančius bevardžius upeliukus Neries ir Šventosios tarpupyje čia XVII a. atsikėlę rusai. Kad taip greičiausiai ir buvo, rodo dar viena aplinkybė. Sociolingvistiniy tyrimų nustatyta, kad Vilniaus krašto slavėjimas, pvz., lenkų kalbos vartojimas, ėjo per baltarusių kalbą, kitaip tariant, lietuviai valstiečiai ir miestelių gyventojai pirmiausia perimdavo baltarusių kalba’®. Todėl įtikėtina, kad kai kuriems topografiniams mikroobjektams pavadinimus davė taip pat baltarusių kalba. Pvz., Letowka, upelis Vilniaus valsčiuje, 75 varstai nuo Vilniaus**, galėjo atsirasti baltarusiškai kalbantiems pavadinus jį lietuvės (lietuvio) vardu. Įdomu, kad, be Litavka, Lietauka turi ir pavadinimo variantą Letavka. Kad šie upėvardžiai ir jų variantai greičiausiai yra slavų—baltarusių ir rusų — kalbų įtakos padarinys, todėl galima galvoti, jog baltarusių kalbos tarmėse šalia lietuvio vardo 1imešx, aiyesx yra ir variantas aeyesx (su balsiu e)!?, Bilingvių asmenų lūpose — o to krašto gyventojai veik visi yra bilingviai — Jumosxa, JIemoexa dėl lietuvių kalbos įtakos išvirto Litavka/Letavka (slavų kalbų balsis o lietuvių kalboje perduodamas trumpu balsiu a) ir jau su reguliariu lietuvišku dvibalsiu Letauka. Lietuvių monolingvių šnekoje, jaučiant, kad čia vis delto esama Lietuvos ir lietuvės (lietuvio) vardo, šių upėvardžių šaknis galėjo būti priderinta prie etnonimo, — taip būtų atsiradusios lytys su šaknies dvibalsiu Lietauka, Liétauka, Lietūvočka, jeigu jos yra gyvosios kalbos faktai (bet ne užrašinėtojų ar žodyno sudarinėtojų atstatytos į bendrinę kalbą, kaip kad atsitiko, pvz., su Letava). Kad būta lietuvinimo, matyti iš to, jog Lietaūvočka tarmiškai pasakoma Letaukeld®!. Iš čia taip pat matyti, kad vietos žmonių kalboje yra Letavočka su šaknies balsiu e (o Lietavocka jau atstatyta į bendrinę kalbą). Būta dar vieno mėginimo Lietuvos vardą kildinti iš slaviškųjų formų. Remdamasis istoriniais dokumentais — Žygimanto Augusto 1569 m. privilegija, Ukmergės pilies teismo 1597 m. aktu ir kt. — A. Dubonis nustatė, kad XVI a. antroje pusėje buvo Anykščių seniūnijai priklausiusi Leičių vaitija, tuose aktuose vadinta čia BouToB'EbcrTBo JleTyBtbcroe, čia wdjtowstwo Liejtowskie. Iš to jis padarė klaidingą išvadą, kad ta vaitija lietuviškai vadinosi Lietavos, arba Lietuvos, vaitija, nes girdi leitis/laitis esąs senasis lietuvio pavadinimas ir tarp terminų leitis/laitis ir Lietuva skirtumo nesą!**. Aktuo97 Henmnomxynmn m er #t All. Baamo-ceseprocaasancxue s3bix06bLE CBA, 158—159. Vidugiris A. Kalbų sąveikos klausimu. — Dubingiai, Vilnius, 1971, 235—253; to paties, Del kalbų kontaktavimo pietryčių Lietuvoje. — LKK 23, 1983, 46—58. 99 Slownik Geograficzny 4, 1883, 846. Plg. Būga K. RR 1, 457; 3, 629. 100 CET 2, 647, 662; CEM 6, 12. 101’ Kuzavinis K. Lietuvių upėvardžiai lie- (lei-), 136. 02D u bonis A. Lietuvos vaityste. — Lituanistica 2, 1990, 97—102; ty t 1 es, Lietuvos didžiojo kunigaikščio dvarų lei¢iai. — Lituanistica 1(9), 70 se paliudyti tokie kalbamos vaitijos pavadinimo variantai: y BOMTOBBCTBe JleryBberon (1569 m. aktas)!**, we wėjtowstwie Liejtowskim (1597 m. aktas)!?*, y BouroscTse JlespTenckoms (1569 aktas), Bb BouToscTse JlonTescKoM'B (1599 m. aktas)!“ Iš čia matyti, kad, pirma, 1569 m. akto JlerypsckoM yra klaidingai parašytas ir turi būti taisomas į JIe[u]ryBtbcrom. Antra, pavadinimo turėtos dvi slaviškos priesagos; kitaip sakant, -oBbckoe, - owskie yra tokia pat priesaga kaip ir -eBckoe, -ewskie. Be to, 1569 m. akto Jleryg'rberomM pasirodo tarminiu pavidalu, nes baltarusių tarmėse kirčiuotas balsis o daug kur tariamas kaip y (pvz., By3, By, neyp)!**. Būdvardžio JIe[u]roBbcroe priesaga -oBbcKoe yra ta pati kaip daugelyje teisminių aktų esamo pasakymo 3emnu nycToBbcKHe. Nesunku ne atsakyti į klausimą, kodel Lietuvoje vartotai slaviškajai aktų kalbai iš leičių (laičių) pavadinimo darantis būdvardžius reikėjo dviejų priesagų: jų parinkimas priklausė nuo žodžio baigmens kietojo ar minkštojo priebalsio, plg. nests, nefits "Juodadarbis dvaro žmogus" (XV a.pradzia)!®’. Vadinasi, iš slaviškųjų Leičių vaitijos pavadinimo formų jokiu būdu negalima atstatyti * Leitava, nė tuo labiau Lietuva. Nežiūrint nevykusio ir daugeliu atvejų klaidingo argumentavimo, gali būti teisinga jaunojo istoriko mintis, kad Lietuvos vardas ir valdovo žirgus prižiūrėjusių valstiečių instituto pavadinimas leitis/laitis kilme yra susiję. Istorikų uždavinys — nustatyti, kas buvo tie leičiai (laičiai) ir kuo jie skyrėsi nuo kitų kategorijų valstiečių, kuriuos aktai vadina xonioxu (plg. daugelio Lietuvos kaimų pavadinimą Kaniūkai) ir KOHOKOPMIIBL. 2. Lietuvos vardas ir jo rėikšmės (rytinių) slavų kalbose ir kultūroje. Chronologijos klausimai Naujas Lietuvos vardo kilmės supratimas ir kiti to vardo raidos kontūrai ima ryškėti, kai nagrinėji ir bandai paaiškinti tuos pažiūrėti mįslingus faktus, kurie vienaip ar kitaip sisiję su Lietuva ir jos vardu. Galima teigti, kad pagrįsta nėra nė viena Lietuvos vardo kilmės hipotezė, kuri tų faktų adekvačiai nepaaiškina ar netgi paprastai juos ignoruoja. Tų faktų esama dvejopų — kultūros srities ir istorijos mokslo. Bet keisčiausia, kad abejopi faktai eina iš rytinių mūsų kaimynų — slavų. Iš tokių mįslingų rytinių slavų kultūros faktų, susijusių su Lietuvos vardu, pirmiausia minėtinas tas, kad ukrainiečių liaudies dainose JIurTBa vadinamas būrys jaunų vyrų, puolančių ir grobiančių merginas. Vieną iš tokių dainų, prasidedančią eilute Haixana JInursBa " Užpuolė Lietuva” Rovno srities Vladi103 Dubonis A. Lietuvos vaitystė, 100 (išn.1). 104 Dubonis A. Op. cit., 101. : 105 Du bonis A. Lietuvos didžiojo kunigaikščio dvarų leiciai, 10, 18 (isn. 56 106 Bninana d, Mauensckas E. Beaapycxas onsarexmanozis, MiHck, 1969, 31. 3CBM 5, Minck, 1989, 280. 71 mireco rajono Stara Rafalovkos kaime, kurio viena dalis vadinama Jlursa, 1969 m. užrašė Anatolijus Nepokupnas!**. Tokį motyvą turinčios dainos žinomos šiaurinių ukrainiečių tarmių plote — Ukrainos Polesėje, taip pat viena kita ir į pietus nuo Polesės — Volynėje ir Podolėje. Kad dainos, kur figūruoja Lietuva, vestuvinės, ukrainiečių folkloristai žinojo jau prieš šimtą metų. Yra vestuvinių dainų, kur JIurTBa vadinama jaunojo palyda. Tokios rūšies dainose, matyt, atsispindi archainė santuokos forma — vogtinės vestuvės, kur nuotakos grobimą lydėdavo dviejų šalių, pvz., dviejų giminių, kova!?*. Šiame kontekste atsitiktinis nebeatrodo rimavimas — JIurBa — 6uTBa, pvz., minėtoje dainoje: Haixana JlurBa/Byjnie Mix Hamu 6ursa — "Mus užpuolė Lietuva/ Bus čia tarp mūsų kova". Vadinasi, ukrainiečių vestuvinėse liaudies dainose gana ryškiai atsispindi kovos žaidimai kaip vestuvinių papročių elementas, ir JlurTBa tarsi koduoja mpy>kuua, jaunojo palydą kaip karių buri!!?. Nemažą susidomėjimą kelia ir tai, kad rimuojama JlurTBa — G6ursBa taip pat dūmose — buitinėse kazokų dainose, kur Lietuva pasirodo kaip "šimto zirguzeliy” salis'!!| iš seno garsėjusi žirgais. Įsidėkime į galvą ukrainiečių liaudies dainose piešiamą Lietuvos vaizdą — prie jo dar teks sugrįžti! Rusų bylinos — istorinės dainos — išlaikė Kijevo Vladimiro atminimą 800 ar 900 metų. Maždaug tiek pat metų gali turėti ir Lietuvos vaizdas ukrainiečių vestuvinėse dainose!'*. Kodėl taip atsitiko, kad mūsų krašto vardas ėmė žymėti kultūros elementus ir tapo vestuvinių papročių terminu? Kokiomis istorinemis socialinėmis aplinkybėmis tai įvyko? Atsakymo į šiuos klausimus reikia turbūt pradėti ieškoti nuo tų pačių rytinių mūsų kaimynų — baltarusių ir rusų. Jų valstybine bendratautine komunikacijos ir interakcijos plotme Jlursa, aišku, reiškia valstybę, šalį, kraštą. Bet gyvojoje kalboje mūsų tautovardis vartojamas ypatingai. Rytinių slavų tarmių masyve etnonimu JIMTBHHBI (JIMTBSAKM, JIKTBA, TUTOBLBI) vadinami tam tikrų rajonų vietiniai gyventojai — baltarusiai, rusai, ukrainiečiai. Antai Maskvos srities gyventojai JM TBA vadina vakarų pusėje gyvenančius rusus. Labiau į pietus gyvenantys ukrainiečiai litvinais vadina baltarusius, taip pat dalį šiaurinių ukrainiečių. Volynės srities šiaurės rytų dalies (Ukraina) ir kaimyninių Bresto srities rajonų (Baltarusija) gyventojai litvinais laiko į šiaurę gyvenančius baltarusius — pagrindinių Bresto— Pinsko baltarusių tarmių atstovus. O šie litvinais pravardžiuoja šiaurinių Jeseldos ir Bresto tarmių, taip 108 va pokupnas A. Baltai slavų giminaičiai, Vilnius, 1983, 38. 100 Apie vogtines vestuves lietuvių kultūroje žr. Bald a us k a s J. Pirktines vestuves. — Musy tautosaka 10, Kaunas, 1935, 3—123. 10 v's noise yn H br # A. II. — Obwas aexcuxa zepmarcxuzr u baamocaasanckuzr Aznxos, Kuen, 1989, 67. 111 ye pokupnas A. Baltai slavų giminaičiai, 39—41. | 112 Dėl istorinės tradici jos išlaikymo paprastų (kaimo) žmonių atmintyje be galo įdomus yra M. Davainio-Silvestravičiaus 1887 m. Pabebirvių kame (Raseinių pavietas, Girkalnio parapija) iš valstiečio Kiklikio užrašytas pasabiojimss, atspindintis kaip atrodo, XI ar XII a. asmenis ir įvykius, žr. Gied r oi ¢ M. The Rulers of Thirteenth Century Lithuania: the Theory of Anglo-Saxon Origins. — Lituanistica 2(18), 1994, 3—20. 72 pat Gardino-Baranovičių tarmių atstovus ir t.t. Žodžiu, etnonimy JIHTBH HbI (JJHTBSKHM, JIHTBA, JIKTOBIpI) vartojimo orientacija eina šiaurės ir šiaurės vakarų kryptimi''?, kitaip tariant, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, jai priklausiusių slaviškųjų žemių ir etnografinės Lietuvos kryptimi. Seniai žinoma, kad čia minimais etnonimais XVI-XVII a. buvo vadinami ne tik tikrieji lietuviai, etnografines Lietuvos gyventojai, bet ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gyventojai slavai. Bet etnonimai JIMHTBHHbI (JMTBSIKH, TUTBA, JIMTOBILbI) ir JIuTsa, kaip krašto, teritorijos pavadinimas, vis dėlto daugiausia asocijuojasi su šiaurės vakarų Baltarusija! "*. 'a proga būtina prisiminti ir tokį atvejį, kad 1648 m. Tartu išleistoje J.Gutslaffo estų kalbos gramatikoje vokiečių kalbos žodis Pole "lenkas" išverstas Leitte. Iš tikrųjų Leitte yra estiškas lietuvio pavadinimas, atėjęs iš latvių kalbos (leitis "lietuvis"). Mat pietų Estija 1561— 1625 m. (oficialiai ligi 1629 m.) buvo lenkų valdžioje, ir lenkiškos Livonijos sritys buvo tada administraciškai ir kultūriškai glaudžiai susijusios su Lietuva, pirmiausia Vilniumi. Suprantama, kodėl estai lietuvius ir lenkus galėjo vadinti tuo pačiu žodžiu!!*, Verta dėmesio tyrinėtojų išvada, kad su mažomis išimtimis etnonimai JIMTBHHBI (JIMTBSAKHM, JIUTBa, JIMTOBIpBI) rytų slavų gyventojams nėra autonimai, taigi tautovardziai, kuriais jie patys save vadinty''®. Šią išvadą patvirtina savotiškos smuTBa reikšmės, kurias jis turi rusų kalbos tarmėse. Onegos apylinkių rusų tarmėse nurTBa vartojamas unikalia reikšme "tauta, tautybė". Tomsko srities tarmėse nauTBa reiškia vietinius gyventojus ne rusus, pvz., yap Ha3bIBAJIH OCTSKAMH H JIKuTBOKM — "Čiudę vadino ostiakais ir lietuviais“. Tulos apylinkėse plūstamai ura pavadinami ir valstiečiai, atvažiavę šienauti iš gretimo kaimo: "Paprastai tai valstiečiai iš gretimo Voskresenskoje kaimo, vietiniai rusai; kaimas yra 3 km ant to paties Upos vakarų kranto kaip ir Selino kaimas. Selino kaimo vaikiščiai šaukia šienpjoviams per upę: DH, JIMTBa noraHas! Visais kitais atvejais santykiai su voskresenskiečiais draugiški"!!", Šį rusų etnografų liudijimą interpretuojant, reikia turėti galvoje, kad upėvardis Yria yra lietuviškos (baltiško) kilmės, o pasakymas nuTBa moranas rusų metraščiuose reikė "Stabmeldiškoji Lietuva” ir šalia ru TBa 6e360x Has buvo mėgstamas plūstamasis Lietuvos apibūdinimas. Kitas plūstamas Tulos apylinkių posakis yra nuroBckue monn’ !8. Archeologijos, lingvistikos ir istorijos duomenys rodo, kad Aukštutinės Volgos ir Okos baseine baltai galėjo 113 Henox yn H BI # A. II. Barmo-ceeepnocnaesncxue g3b0ix06ble ces3u, 154; CBI" 2,661—662; Kau M 4 y x ./1. BocTou4uHocJIABASHCKHŪ STHOHUM "JIHM TBHHEI". — Tarptautinė baltistikos konferencija 1985 m. spalio 9—12 d. Pranešimų tezės, Vilnius, 1985, 168—169. 112 Knuwmuyxk &./1. Yras. cou., 169. 115 A ri st e P."Wie der Este Litauen und Litauer nennt. — Baltistica 3, 1967, 205. 16 11% Kaumuyxk &./1. Ykas. cou., 169. CPHT 17, 71. 118 cpr 11, 7a. 73 išlaikyti savo kultūra, vietomis galbūt ir kalbą ligi XII a. ir kad, V. Toporovo manymu, baltų-rusų bilingvizmo periodas negali būti visiškai atmetamas!!?. Onegos srityje JM TBA, be to, reiškia lenkus ir kazokus, suirutės ir maištų laikais puldinėjusius šiaurinius Rusijos regionus. Novgorodo tarmėse nuTsa mia pasakoma, kai kalbama apie XVII a. pradžios pilietinius karus ir švedų intervenciją!** . Iš lietuviškų etnonimų vartojimo gyvojoje rytų slavų kalboje ypatybių ir jų reikšmių apžvalgos matyti, kad, pirma, tie etnonimai rytų slavų gyventojams nėra autonimai, antra, 1utsa turi ne krašto, teritorijos, bet kuopine reikšmę, vadinasi, žymi būrį, kuopą žmonių ir, trečia, mura yra daugiskaitinę formą turinčių etnonimų JUTBUHBI, TUTBS KH, JIATOBIOBI sinonimas ir bendrinis (ne tikrinis) daiktavardis. Ar apeliatyvas nuTBa atsirado dėl tautovardžio JlurTBa deetnonimizacijos, ar čia yra išlaikyta senoji, priešetnoniminė forma, — tai klausimas, į kurį dar reikia atsakyti. XV ir XVI a. Lietuvos valstybės aktuose nursa vadinami valstiečiai, iš Lietuvos išsikėlę į rusiškas sritis'!. Rusų metraščių atskeidžiamas Lietuvos vaizdas mažai skiriasi nuo to, kurį vaizduoja rytų slavų gyvoji kalba. Kad įsitikintume, jog rusų metraščiuose Jlurga reiškia ne tik kraštą, šalį (ctpana), bet ir žmones, lietuvius (Hapon, JUTOBIBI), užtenka pasižiūrėti į "Pilnojo rusų metraščių rinkinio" tomų rodykles. Kad būtų tikriau, iš "Hosroponcras rnepBas JIieTONHCb MJIAJInIerO usBoma” (XIII a. pirmoji pusė) paimkime keletą pametinių užrašų, iš kurių aiškiai matyti, kad kalbama apie žmones (bet ne apie kraštą, teritoriją): 1183 m.: Ha ry >xe 3uMy 6uinacs IIJIeCKOBHIHH ¢ JIuTBoio, H MHOTO CS IIaKOCTH nabs miaeckosuieMs 22. — "Tą žiemą kovėsi pskoviečiai su lietuviais, ir šie daug šunybių pridarė pskoviečiams". 1204 m.: B To »e JrbTo no6bnniua Onrosunu JIuTBy x u3buma ux T coT Aa Ticauy!**., — "Tais metais nugaléjo Olgoviciai lietuvius ir užmušė jų 1700”. 1213 m.: B IlerpoBo roshuue usbpuxama JiuTBa 6e360xHas... H MHOTO CTBOpPHINA 31a H OThumomal 24, — "Per Petro pasninka atsidangino bedieviskieji lietuviai... ir pridarė daug bloga ir pasitrauke”. "Hosropopackas nepsas seronuch crapuiero ussomna” (XIII-XIV a.) praneša, kad po Mindaugo mirties, sumaišties metu, 1265 m. į Pskovą bėgo 300 lietuvių su žmonomis ir vaikais: Torna >ke B665roma JlurBesi Bb [lneckoss cb 300 c >kKeHaMH H C Į[bTBMH, H KDpeCTHJI S KHS3b ja CBarbejnas.*“, 119 T onoposB.H. [Ipesuss Mocksa B 6asTufickoit nepenerk rase. — baamo- - caasAncKkue uccaedosanusd, Mockna, 1982, 3—2T7. 120 cpHr 17, 71. 121 JleonToB uu Pd. Axmb aumoecxoll Mempuxu 1, spin. 2, Bapurasa, 1897, XIII (rodykles). 22 H t 06820podcxas NEPBAA AEMONUCH CTNAPULEZO U Maaduiezo u380008, MockBaJiennurpan, 1950, 227. 23 Op. cit., 246. 124 Op. cit., 250. 125 op. cit., 85, 314. 74 Viename iš gražiausių XIII a. rusų grožinės literatūros kūrinių "Cnoso o norubenn Pycckoit seman”, kur, kad būtų iškelta Kijevo Rusios kunigaiksčio Vladimiro Monomacho didybė ir pasaulinis garsas, hiperbolių nešykštima, - tarp kita ko, pasakojama, kad Vladimiro Monomacho vardu IlojroBsuu peru CBOS IIOJIONIAXY B KOJILIGeJIHM, a JluTBa H3 GoJIo Ta Ha cBeT'hbHE BbIHHKbIBAXY, a Yrpel TBepasiXy KAMeHbIH MODpOJLbI >KEJIE3HLIMH BODpOTEI, abbl Ha HHX BojirojiuMep'b BeJIKuKHĖH TaMO He B'b3exaJr'b!** — "Polovcai savo vaikus lopšiuose gąsdino, lietuviai iš pelkių neišlindo, o ugrai akmeninius miestus geležiniais vartais tvirtino, kad didysis Vladimiras ten neįvažiuotų"“. Iš pelkių, suprantama, galėjo neišlįsti tik žmonės! Supratimas, kad JlurTBa — tai žmonės, lietuviai, kaip tam tikra visuma, rusų metraščių autorių ir sudarytojų sąmonėje toks stiprus, kad gauna kalbine išraišką, plg. JIurBa Basan Opnyens'?" — "Lietuviai paėmė Odujeva”. Toe >xe 3umsl JluTBa Bomoctn Tdbpockbin umann'?® — "Tą žiemą lietuviai buvo Tverės valsčių užėmę". Toro >xe rbTa JIursa Basin Kopmess!?? — "Tais metais lietuviai užemė Korševą“. Su veiksniu JIurTsBa vartojamas veiksmažodis reiškiamas daugiskaitos forma! "Senųjų laikų pasakojimas" ("IloBsecTb BpeMeHHbIX JIeT"), vadinamasis Nestoro metraštis, yra, V. Kiparsky'o žodžiais, "pagrindinis Rytų Europos seniausios istorijos šaltinis" '**. "Senųjų laikų pasakojimas" išlikęs keliais nuorašais iš XIV a., bet jame pasakojama apie X ir IX a. įvykius. Visų nuorašų pamatą sudaro pagrindinė redakcija, arba protografas, parengtas vienuolio Nestoro (1056—1116) Kijevo Pečioros vienolyne. Įtrauktas yra ir vadinamasis tautų katalogas, sudarytas XI a. pabaigoje (tarp 1093—1095 m.). Tarp įvairių kitų tautų čia pirmą kartą rusų metraščiuose paminėtas ir lietuvių, atitinkamai Lietuvos vardas: Bs Aderopbxe uacTu cbnusTb Pycs, Yions H ecu s3651ruu: Mepsi, Mypoma, Bbcs, Mtpnsa, 3aBonousckas rone, [Ibpms, Ileuepa, Amb, Yrpa, Jlursea, 3umbrona, Kspes, JIbTerona, Jinu6s. JIsxose sxe u Ilpycu u Yrons npuchkoaTs k's Mopio BapaxsckoMy!?!. — "Jafeto dalyje gyvena Rusia, Ciudé ir visos tautos: Merė, Muroma, Vesė, Mardva, Uzvalakio Ciudé, Permė, Pečiora, Jamė, Ugra, Lietuva, Žiemgala, Kursé, Latgala, Lybé. Lenkai gi, Prūsai ir Čiudė glaudžiasi prie Variagų jūros". Tautų katalogą keliais puslapiais toliau Nestoro metraštis pakartoja, bet kontekstas kiek kitoks: 126 Ber y Ho B IO. K. [Tamamnux pyccxoti anumepamypy XIII eexa "Caoso o nozubeau Pycexoti zemau”, MocrBa-Jlenunrpajn, 1956, 183—184. 27 v Hloanoe cobpanue pyccxur aemonucetl 4 (HoBropopackas yeTBEepTAaA JIeTOnucs), Ilerporpan®, 1915, col. 405 (toliau — IICPJI). IICPJI 15 (Porosxeki#t tk Tonuceus), [lerporpans, 1922, col. 72. 29 HCPJI 15, col. 75. Kiparsky V. Finnougrier und Slaven zu Anfang der historischen Zeit. — Ural-Altaische Jahrbiicher 42, Wiesbaden, 1970, 1. IIlaxMmaToB Bs A. A. [Toes cmb epesmennsz a5 ms, Tlerporpans, 1916, 1 3—4. 75 A ce cyTL HHHH SI3BILHM, HxXEe [aHb AalTh Pycu: Urons, Meps, Becs, Mypoma, Yepemucs, Mtpnsa, Ilsbpus, Ileuepa, SImb, JluTtBa, 3uMbrojia, Krpes, Hopoma, JTubh; cu cyTh cBOH S3bIK'b HMYINE, OT'b KOJIbHa AdeToBa, He XMBYTH Ha CTpaHaX'b HOJIYHOIbHbIX'b.!**, — "O čia yra kitos tautos, kurios moka duoklę Rusiai: Čiudė, Merė, Vesė, Muroma, Čeremisė, Mardva, Permė, Pečiora, Jamė, Lietuva, Žiemgala, Kuršė, Noroma, Lybė; šios turi savas kalbas iš Jafeto palikuonių, kurie gyvena šiaurės kraštuose". Šie pagrindinio Rytų Europos seniausios istorijos šaltinio liudijimai pažiūreti fragmentiški ir Sykstus, bet jų mokslinė istorinė reikšmė tokia didelė, kad pasirodė būtina juos čia pateikti ištisus. Štai kad ir mums rūpimu klausimu: cituojamame ir A. Šachmatovo juvelyro kruopštumu filologiškai apdorotame nuoraše užfiksuota unikali mūsų šalies pavadinimo forma JIuT®Ba, sutampanti su dabar vartojama jo lytimi Lietuva. Kiti "Senųjų laikų pasakojimo" nuorašai turi JIursBa!**, taigi forma be "5, arba supertrumpojo u. Koks vis dėlto šių formų istorinis santykis ir chronologija? Anksčiausiai iš X a. antros pusės nuorašais išlikusiuose bažnytiniuose slavų rašto paminkluose jerai » ir "5 dažnai painiojami, dar dažniau tam tikrose pozicijose jie praleidžiami, o jeigu ir parašomi, tai, atrodo, tik nusižiūrėjus į senesnius tekstus. Tai supertrumpųjų balsių kritimo pradžia — ne bendraslaviškojo reiškinio, bet rytų slavams būdingo vieningo proceso pradžia!**. Vakarų ir pietų slavuose šis procesas prasidėjo šimtmečiu anksčiau. Jau 828 m. Sancti Canuti analuose randama vakarų slavų forma chneze vietoj sl.*ksnedzs "kunigaikštis"!**, XI a. pabaigoje ir XII a. pradžioje, kai Kijevo Pečioros vienuolyne Nestoras sudarinėjo ir redagavo "Senųjų laikų pasakojimo" protografą, jerų kritimo banga buvo tiek įsibėgėjusi, kad juos žymėti nekirčiuotoje pozicijoje buvo nebegalima. O ką jau kalbėti apie XIV a. ir vėlesnius nuorašus! Bet senųjų tekstų pavyzdžiu tautų katalogo vardus Nestoras užrašė su jerais. Yra žinoma, kad Nestoras naudojosi senesniu metraščiu, kurį A.Šachmatovas vadina Pradiniu sąvadu (HauansHsri cBon)139, pametiniais užrašais, pradedant 852 (6360) metais. Ne kuo kitu, o, matyt, nusižiūrėjimu į senesnius raštus reikia aiškinti ir tą faktą, kad tarp Lietuvos vardo užrašymų 1352—1389 m. ukrainiečių istoriniuose dokumentuose pasitaiko ir formų su jeru "+: JIarsa, Jiuras:, JIursssl, Litwy, JIureay, JIutsoio, B JiInurBe!*", Iš čia aiškėja, kad forma JIursa yra išriedėjusi iš formos JlurbBa 132 Illa x Ma TOB'» A. A. Ilosbemo spesmennsz a5 ms, 10. 133 nepma (JlaspeuTsLesBcras JreTonuce), Mocrsa, 1926, col. 4,11; 2 (Hnamrsesckas JeTonuch), MocrsBa, 1962, col. 4,8; 38 (Panausunosckas neronucs), Jleuunrpans 1989, col.11, 13, 66; Pomniki dziejowe Polski 1, Warszawa, 1960, 551, 557, ist ką parsky V. Russische historische Grammatik 1, Heidelberg, 1963. 93; lopmkopaK.B,Xa6ypraesI'. A. Hcmopuveckas epamsmamuxa pyccxkozo s3xxa, Mockea, 1981, 65—67. 5K i parsky V. Loc. cit.; Bu p H 6 a y m X. I[Ipacragancxuti F3ux. Locmuxcenus u npobaemst e ezo pexocmpyxyuu, Mocksa, 1987, 189. 136 111 a x Ma T 0 B A. A. Vikas. cou., XXII. 137 Caoenux cmapoyxpaircexor moen XIV— XV em. 1, Kuis, 1977, 549. 76 nekirčiuotoje pozicijoje iškritus jerui. Vadinasi, Kijevo Rusios ir kitų ry- . tų slavų istorinių šaltinių JIursBa jokiu būdu negali atspindėti lietuviškosios formos * Lietva, kaip kartais nepagalvojus mūsų mokslinėje klausimo litera- "tūroje teigiama. Būdami stipriojoje pozicijoje, taigi turėdami kirtį, supertrumpieji b ir Bb išsirutuliojo ligi normalių balsių e ir o. Todėl rus. nurosern "lietuvis" ir rMTOBecKH "lietuvių, lietuviškas" reguliariai fonetiškai yra atsiradę iš prolyčių *JIMT'ĖB-BKIr *JIMT'bB-bcCK-, pasidarytų iš pirminės formos JlursBa. Tad rus. rnuToOBen nerodo buvus gretiminę formą Lietava, kaip to norėtų kai kurie mūsų tyrinėtojai. Pirmine forma JlurtsBa remiasi ne tik ukr. Jlurpa, nuroscrin ir baltar. JlirBaziroscerit, bet ir lenkų Litwa, litewski. Fonetinė raida čia yra tos pat rūšies kaip, pvz., rus. 106, gen. JI6a "kakta", lenk. leb, gen. lba "galva" šalia s. rus. 7666 "kaukolė", s. sl. JI565HL "kaukolės" arba rus. con, gen. cHa "miegas", lenk. sen, gen. snu greta s. sl. cbH'b. Įdomu, kad slaviškasis Lietuvos vardas Litva garsų atitikimų atžvilgiu elgiasi taip, tarsi būtų savas žodis, plg. s. sl. zima: liet. žiema, s. sl. iti : liet. esti. Iš tikrųjų jis pasiskolintas | iš lietuvių kalbos. Reguliarus garsų atitikimas, kuriuo pasižymi iš senų laikų paveldėti bendri slavų ir baltų kalbų žodžiai, rodytų, kad į slavų kalbas Lietuva patekusi seniai. Naujausių tyrimų duomenimis, IX a. visame slavų kalbų plote tikriausiai jau buvo supertrumpieji b Ir Bb ide, trumpųjų 7 ir u (= liet. 7 ir u) vietoje. Manoma, kad jie virto » ir b apie VIII a.'**. Vadinasi, Lietuva į slavų kalbas turėjo patekti prieš VIII a. Diftongų monoftongizacija laikoma slavų kalbose įvykusia V-VI a.1**, Kada tai atsitiko rytų slavuose, rodytų upėvardžiai: rusų Jlyvueca (Aukštutinio Dnepro baseine) ir baltarusių I'yst (Nemuno baseine). Jie gauti iš lietuvių Laukesd ir Gauja. Manoma, kad šiuos vardus slavai galėjo gauti jau V a., kai, slinkdami iš pietų, pasklido po baltų teritoriją. Tikriausiai netrukus po to šių hidronimų au išvirto slavų ū. Bet to reiškinio datavimą sužinome iš visai kito slavų pakraščio — pietų. Diftongus ei, ai, eu, au slavai dar turėjo sveikus, kai III-IV a. daugybę žodžių skolinosi iš gotų, plg. gotų kaupon, kausjan, kaisar, lethwa, gabeins ir slavų kupiti "pirkti", kusiti "gundyti", césars "imperatorius", lichva "palūkanos", gobino "turtai". Iš čia matyti, kad slavų kalbose diftongai buvo monoftongizuoti V—VI a. Logiška būtų manyti, kad Lietuva į slavų kalbas pateko kartu su upėvardžiais Laukesa ir Gauja. Vadinasi, Lietuva=JIutsBa slavai bus pasiskolinę V a. ar šiek tiek anksčiau. Nėra abejonės, kad tuo metu Lietuvos vardas turėjo pavidalą * Leituva. Kad šaknyje būta dvibalsio ei, rodo lat. leitis. "Senųjų laikų pasakojime“ užfiksuota etnonimija struktūrinės-gramatinės reikšmės požiūriu dalijasi į dvi grupes: kuopinius pavadinimus ir tautovardžius, nusakomus įprastine daugiskaitos forma. Kuopinių pavadinimų grupę sudaro: 1) pavadinimai su galūne -a (kartais po minkštojo priebalsio), pvz., 3H4Mbrojia/3uMurojia, nkTbroJia, JIMT'bBa, Mepsi, MbpABa/MOpI'bBa, 138 gtieberZ. Zarys gramatyki poréwnawczej jezykéw stowiarnskich, Warszawa, 1979, 28—29; Bu pu 6a ym X. llpacaasancxutl saux. Jocmuxscenus u npobaem ol e ez0 Jpexoncmpyxyu, 48. YStieberZ. Op. cit.,23—24; Bu pu 6aym X. Yra3 cou., 49. TT MopoMa/HopoMa/HepoMa, Iledepa, yrpa/iorpa ir 2) pavadinimai su galūne -b (< *-1), pvz., Bech, KOpch, JIKOB, IIEpMb, Joab, iMb (Novgorodo metrasčiuose dar ir Boab, cyMs). Prie šios grupės šliejasi ir pagrindinis Nestoro metraščio etnonimas pycs, vartojamas tik tokia forma. Nesunku pastebėti, kad visi kuopiniai etnonimai, išskyrus pycs, yra finougrų ir baltų genčių bei kilčių pavadinimai. Jie supriešpriešinami su slavų tautovardžiais, turinčiais daugiskaitine formą, kaip antai: epeBJISHe, IIOJISHe, BATUYM, KPUBUYH, Ay Th6H, x'spBare ir kt.!*". Iš to tyrinėtojai daro išvadą, kad kuopiniai pavadinimai yra slaviškasis perteikimas tautovardžių savivardžių, kuriais finougrų ir baltų gentys bei kiltys pačios save vadino!*!. Kitaip tariant, iš šių genčių ir kilčių kalbų buvo slavų perimta tiek etnonimų forma, tiek ir kuopinė reikšmė, plg., pvz., Bech < vepsd, cyMb < suomi, sMb < hame, matyt, ir pycb < suomių ruotsi "švedai". Tas pat pasakytina ir apie tautovardžius su galūne -a, tarp jų apie JIutsBa/JlursBa. Vadinasi, ir pati pirminė forma * Leituva, ir jos kuopinė reikšmė, ryškiai paliudyta seniausiame Rytų Europos istorijos paminkle "Senųjų laikų pasakojimas“ bei reikšmė "nHapon, žmonės (lietuviai)” kitose rusų kronikose, matyt, susidarė ne slavų, bet senovės lietuvių kultūroje ir kalboje. Apie V a. po Kr. suėję į salytį su lietuvių kiltimis, per ilgus bendravimo šimtmečius, slavai tikriausiai emė tai, kas jau buvo gatava. Tokia, matyt, buvo kuopinė * Leituva reikšmė, užfiksuota Nestoro kronikoje, kur mūsų tautos vardas iš tiesų pasirodo ne vien kaip etnonimas, bet kaip kuopinis bendrinis daiktavardis: s. rus. JmMT'BbBA "lietuviai" !*?, . Dabar savaime kyla klausimas, kiek tokią kuoping * Lietuva reikšmę remia pačios lietuvių kalbos duomenys ir ar iš viso remia. Prisiminę, kad, kaip jau ne sykį minėta apžvelgiant ligšiolinius tyrimus, be Lietuvė, turėta ir gretiminė lytis Lietava, į keltą klausimą galime teigiamai atsakyti: dabartinėje lietuvių kalboje, jos tarmėse yra nemaža priesagų -uva/-ava vardažodžių, turinčių kuopinę kolektyvinę reikšmę, plg.: bernava "jaunų vyrų, bernų būrys" Ck, Dglš (LKŽ I 769); brolava "brolija, broliai ir seserys“ Užp, Str, Ds, Dgl, plg. Suvažiavo visa brolava (broliai, brolių vaikai, brolių dukterys su vyrais...) Ds (LKŽ I 1069); broliava "brolija, broliai ir seserys" Dglš (LKŽ I 1069); broluva, bréluva "brolija, broliai ir seserys" Trgn, Ktk (LKZ I 1072); kėltuva, keltuva "galvijų būrys, banda; galvijai" Mž, BB, Dsn, Ad, Tvr (LKŽ V 551); poniava "ponija, daug pony” Dglš (LKŽ X 428); sesiuva "visos seserys" Dglš (LKZ XII 438); sesuva "seserų vaikai" Trgn, plg. Seserų tai mes tik keturios, o sesuvos jau visas pulkas Trgn (LKŽ XII 457); 140 v . 5 ypraesBI'. A. 9muonumus "Iloeecmu epemennhnz sem”, Mocksa, 1979, 167— 169. 11x a6ypraesI. A. Yras. cou., 218. 142 bac me p M. BCPA 2, 502. 78 šašava "mažų vaikų būrys" MI (LKŽ XIV 537); šimtava "dešimtoji gyvenimo metų dešimtis" Lb, plg. Ana nukaršus, gal jau šimtavėj Lb (LKZ XIV 822); šišava "būrys, pulkas (vaiky)” Vds, Ml, Prng (LKŽ XIV 915); šunava "šunų būrys, šunija; padaužų nenaudėlių, niekšų gauja" Švnč, Dv, Tvr, Lbv, Slk, Str (LKŽ XV 354); šuniava "šunų būrys, šunija; padaužų nenaudėlių, niekšų gauja" Lp, Rtn, Pv, Vv (LKŽ XV 360). * Lietuva=nuresBa "lietuviai" savo reikšme gražiai įsijungia į šią kuopinių bendrinių daiktavardžių klasę. Šis įsijungimas savo ruožtu kelia uždavinį nustatyti, kas buvo ta kuopa, tas būrys žmonių, taigi ta pradinė socialinė grupė, kuri buvo vadinama bendriniu daiktavardžiu * lietuva = nuTbBAa. 3. Lietuvos vardas, jo gretiminės lytys ir vediniai Kaip iš dėstymo matyti, rusų, baltarusių, ukrainiečių JIursBa ir lenkų Litwa yra dėsningai išriedėjusios iš seniausios formos, paliudytos kaip Ju T'bBa Nestoro metraštyje ("Senųjų laikų pasakojime“). Pagarsiui ji sutampa su autentišku, dabar vartojamu Lietuvos vardu Lietuvė < * Leituva ir apie V a. po Kr. slavų buvo pasiskolinta. Nestoro metraštyje ir kituose seniausiuose rytų slavų rašto paminkluose paliudyta forma Litva (be jero B) taip pat iš JIM T'bBA kilusi ir tariamos lietuviškos lyties * Lietva nerodo. Pirmosios Lietuvos vardo fiksacijos Vakarų ir Centrinės Europos istoriniuose šaltiniuose — Quedlinburgo analuose 1009 m. (in confinio Rusciae et L i t u a e)!** ir vengrų-lenkų kronikoje XI a. (contra Lit u u a m acies movit)!**, — deja, patinka mums ar nepatinka — turi slavišką vardo formą!**, vadinasi, buvus liet. * Lietva taip pat nerodo. Centrinės ir Vakarų Europos žmonės iš pradžių, kol kontaktai su Lietuva nebuvo dar išsiplėtę, informaciją apie Lietuvą daugiausia gaudavo per slavus. Estai Lietuvą dabar vadina Leedu arba Leedumaa (maa "“žemė"). Nors kamienas Leedu "Lietuva" ir leedu "lietuvių, lietuviškas" leksikografiškai paliudytas vėlai, tik XVIII a., estų kalboje jis egzistavo seniau, — tai rodo, pvz., tas faktas, kad kiškis (Lapus europaeus), kuris Baltijos vokiečių kalboje buvo vadinamas Litauerhase, Vidurio Estijos tarmėse vadinamas lietujanes (su tarmine e diftongizacija į ie). Todėl kamienas Leedu, leedu kildinamas iš lettu arba lettu (+ balsis) ir tiksliai atitinka Lietuva arba jos tarpinę lytį * Letuva, kurias estai pasiskolinę XIII a. pradzioje'*®. 143 (Serintores rerum Prussicarum 1, Leipzig, 1861, 237. 4 Pomniki dzrejowe Polski, wydal A Bielowskil, Warszawa, 1960, 495. 145 K abelkal. Baltų filologijos įvadas, 111. Plg. Sa 1 y s A. Lietuvos vardo kilmė, 696. 6 Arist eP. Wie der Este Lituaen und den Litauer nennt. — Baltistica 3, 1967, 205—207. 79 s. fryzų lid "būrys, palyda"!"*. Tai senas bevardės giminės (neutrum) germanų kalbų daiktavardis, kilęs iš ide. *litém (-om yra nom. -acc. sing. galūnė). | Germ. *lid-am!"“ ir ide. *litém žodžio baigmens priebalsių santykis aiskintinas Wernerio dėsniu: tas santykis yra visai toks pat kaip ir, pvz., žodžių isl. fadir "tėvas", norv., šved. fader, s. fryzų feder ir ide. *patér (lot. pater, gr. waTnp, s. ind. pitdr "tévas”). | Kitų žemyno germanų, pvz., vokiečių, kariaunos pavadinimas yra tos pat šaknies, bet kito jos balsių kaitos laipsnio, plg. vid. vok. žem. leide neutr. "palyda, pripažinusi keliaujančiojo viršenybę", dab. vok. Ge-leite "lydėjimas, ginkluota apsauga, konvojus"!"*. Danų leide "sutikimas, pasižadėjimas saugoti”, norv. leide, šved. lejd "saugumo garantija (laivui, kroviniui ar žmogui karo metu)" laikomi pasiskolintais iš vidurinės vokiečių kalbos'"". Ę Istorine lyginamąja plotme šių germanų kalbų žodžių ir etnonimo * Leita (Lietuva, Lietava) tapatinimas didesnių sunkumų nesudaro. Formaliai jie skiriasi tik šaknies balsių kaitos lapsniais: s. isl. O < *lit-om : vid. vok. žem. leide < *lait- : liet. * Leita, Lietuva, Lietava < * Leit-. Tokia šaknies balsių kaita būdinga netgi vienos kalbos žodžiams, plg. pvz., liet. žaibas, dial. žatbti (- sta) "raibti (apie akis)" : dial. žiėbas "žaibas", žiebti (- ia) "degti, kurti" : žibėti (žiba) "švytėti, spindėti". Nagrinėjami germanų kalbų | žodžiai žymi ginkluotą apsaugą kelyje ar žygyje. Mūsų tautos vardo reikšmė "ginkluota palyda, karių būrys, kariauna“ gerai paliudyta rusų metraščiuose, iš dalies ir ukrainiečių vestuvinėse dainose. Tad šių germanų ir baltų kalby žodžių reikšmė ta pati. Vadinasi, istoriniu etimologiniu požiūriu jie yra giminiški žodžiai, išaugę iš vieno kelmo, veiksmažodinės šaknies, reiskusios "eiti, vykti kartu, lydėti" ir gerai išlaikytos germanų kalbose: s. vok. aukšt. lidan, vid. vok. žem. liden ”(pra)eiti”, s. saksų lithan "t.p.", s. ang. liban ę "t.p.",s. isl. lida "eiti, vykti, važiuoti", got. leiban "eiti" (< ide. *leita-). Reikšmių konfigūraciją paryškina šio veiksmažodžio kauzatyvai: dab. vok. leiten "vesti, vadovauti“, ang. lead "t.p.", norv. leie "už rankos ar pavadžio vesti" (iš lede), danų lede "vesti, vadovauti", s. isl. leiOa "išjudinti, paleisti (į darbą); vesti, vadovauti, valdyti; (pa)lydėti" < germ. *laideja-!"*. Iš kitų 3 ide. kalbų giminiskomis leksemomis laikoma toch. A lt-, let-, B lit-, lait- "tolti, salintis, pasitraukti; kristi”!"®, kurio litgali rodyti ide. *leitarba į 17 SeeboldE. Vergleichendes und ehumolagisches Worterbuch der germanischen starken Verben, The Hague-Paris, 1970, 329 175 Sg eeboldE. Op. cit., 329. 178 KlugeF. Etymologisches Worterbuch der deutschen Sprache 21 Auflage, i Berlin-New York, 1975, 433, 435. 177 Nielsen N. A. Dansk etymologisk ordbog 3. reviderede udgave, Kgbenhavn, 1975, 23; Johannesson A. Islandisches etymologisches Worterbuch, Bern, 178 De Vries J. Altnordisches etymologisches Worterbuch, 350, 354; S e e- | bold E. Op. cit., 328—330. | 1 DeVriesJ. Op. cit., 354; Pokorny J. Indogermanisches etymologisches : Worterbuch, 672 (bet plg. 309); Magnuūsson A. B. Islensk orOsifjabok, Reykjavik, 1989, 560. 4 86 *lit-, o let-, laitaiškiai tęsia ide. * loit-!8?., Atrodo, kad šios šaknies atstovų turi ir baltų kalbos. Dėmesį patraukia žemaičių tarmių (Als, Sts) veiksmažodis litinti (-ina) "minti kojomis, tapenti”, plg. Žąsys sulitino muno javus (suspaudė, sumynė, primynė prie žemės) J.Jabl(Als) LKŽ VII 593. Minti ir yra eiti, vykti, plg., pvz., minti (mina, mynė) "trypti, mindyti...; eiti, žingsniuoti"; vok. treten "eiti, žengti; (už)minti"; ang. tread "eiti, žengti; (už)minti, mindyti, trypti”. Ypač svarbu, kad jo gretiminė lytis litėnti (-ėna) vartojama kalbant apie kelią: Aš litenū kelį, t.y. praminu J; Kelis liténtas J. Priešdėlinė lytis pra-litént: tik tokią reikšmę ir turi — "padaryti taką, kelią praminti" LKŽ VII 588. Mat skandinavų kalbose iš šaknies *leit- "eiti, vykti kartu, lydėti" yra išsirutuliojusi reikšmė "kelias", plg. s. isl. lei(O fem. "(jūrų) kelias, kelio kryptis; kelionė, reisas“ < *loita. Kad litinti ir litėnti nėra sinonimo letėnti (-ėna) "mindyti kojomis, tapenti, lepenti”!®1 koks nors perdirbinys, matyt iš jų giminaičių latvių kalboje: lituét "atsargiai eiti, žengti“ ME II 475, diz-lituot "greitai, mikliai nubėgti, nulékti” EH I 36. Kaip matyti, šie ide. šaknies *leit- "eiti, vykti kartu, lydėti" kontinuantai baltų kalbose vykimo kartu, lydėjimo atspalvio jau nebeturi. Bet gyvojoje lietuvių kalboje randame leksemų, tiksliai išlaikiusių šią pirminę reikšmę, ją atnaujinusių ir regeneravusių kitu, kaip atrodo, daug vėlesniu istoriniu lingvoetnokultūriniu kontekstu ir pirštu prikišamai rodančių, kad ginkluota apsauga, karių būrys, kariauna yra ne kas kita kaip tie ginkluoti vyrai, kurie žygyje eina, vyksta kartu, lydi, taigi yra palydovai, lydėtojai, palydai. Tai paralelinės šaknies, bet turinčios kitą baigiamąjį priebalsį, būtent *lei-d- (*lei-dh-) žodžiai, pirmiausia vienas pagrindinių mūsų kalbos veiksmažodžių lydėti (lydi, -ėjo) "eiti, važiuoti drauge su išvykstančiu asmeniu iki kurios nors vietos", toliau daug retesni, bet tarmėse gerai žinomi veiksmažodžiai ljduoti (- uoja, -avo) "lydėti" LKZ VII 411 (s. v. 2 lydūoti), paleidėti (-ėja) "palydėti" LKŽ VII 233 ir lčisti (-džia, -do) "lydėti (išeinantį)" LKŽ VII 250, tikriau sakant, ta turinčio daug reikšmių veiksmažodžio léisti (-džia) dalis, kuri yra išriedėjusi iš *lei-d- (*lei-dh-) "eiti, vykti kartu, lydėti". Poetinėje lietuvių kalboje plačiai vartojami jų vediniai (pa)lydėjas, (pa)lydovas, lyduonėlis, lydūnėlis "kas lydi, lydéjas” palidas (palijdas) "palydovas”, palydninkas, palydūonis "t.p." LKZ VII 402, 410, IX 258—259. Kad karo ir vestuvinių papročių terminija daugeliu atvejų siejasi ir sutampa, dar kartą patvirtina pa-lydeti vediniai paljdas (paljdas) "vestuvininkas, lydintis jaunąjį ar jaunąją, vedlys“, palyda "jaunosios ar jaunojo palydovai vestuvėse", palydija "t.p." LKŽ VII 257—258'82. Ypač reikšmingas kuopinės ] 180 VanWindek ens A. J. Le tokharien confrontė avec les autres langues indo-europčennes 1, Louvain, 1976, 263. | Kaip kartais Popegistal manoma, Fr a en kel E. Litauisches etymologisches Worterbuch, 360. Apie panašaus fonetinio apvalkalo žodžių semantinj supanašėjimą žr. LKK 14, 1973, 147. d Palydis "ginkluotas lydėjimas, eskortas" LKZ VII 258 žinomas tik iš L. Ivinskio raštų ir juo tvirtai remtis nereikėtų. 87 reikšmės galūnės *-a vedinys palyda, tiksliai pakartojantis derivacinį procesą, vykusį tokioje tolimoje epochoje, kurią siekia tiktai lingvistinė analizė, kai su ta pačia kolektyvinės reikšmės galūne *-@ (< ide. *-aH) iš veiksmažodinės šaknies *leit- "eiti, vykti kartu, lydėti" formavosi kariaunos pavadinimas | *leita. Nagrinėjamos šaknies alomorfy *lei-tir *lei-dparalelizmas apima ir šaknies priegaidę: lčit-, plg. Lietuva, acc. Lietuvg, lat. lettis "lietuvis" (bet yra ir cirkumfleksinė, plg. Lietuvė, acc. Liėtuvą, lat. Lietava); lėid-, plg. léisti (-dzia) "lydėti", lat. laistiés "greitai važiuoti, joti, vykti lėkti". Iš prigim- | ties ilgasis šaknies vokalizmas baltų kalbose reflektuotas akūtine priegaide, bet nė kiek netrukdė atsirasti leksemoms su trumpuoju vokalizmu: liet. pralitėnti (-ėna) "padaryti taką, kelią, praminti", litinti (-ina) "minti kojomis, | tapenti”, lat. lituot "atsargiai eiti, žengti", diz-lituét "greitai, mikliai nubėgti, nulékti” taip santykiauja su léit- "eiti, vykti kartu, lydėti", kaip lat. lidét (-u, -ėju) “skristi, lėkti", duot "skraidyti, lakioti”, lidinat (-ūju) "skraidyti, lakioti (ypač apie vanaga)” — su laistiés (-Zuds) "greitai važiuoti, joti, vykti, į lėkti?183, Iš šių alomorfų pasidarytų leksemų skirtumas, matyt, daugiau buvo vartojimo srities, leksemos priklausė skirtingiems šnekos (kalbėjimo) stiliams. Lettleksemos, kaip atrodo, buitinei kleksikai nepriklausė; jos buvo karo terminai. Aukštesnė, priestižinė karo terminijos konotacija, tam tikras sakraliSkumas, matyt, ir lėmė, kad daugumas bendrinių leitžodžių iki mūsų dienų neišliko. Detali lingvistinė analizė rodo, kad *Léita (Lietuva, Lietava) etimonas, taip sakant, ta tikroji reikšmė, kuri pagrįsta žodžio vedimu iš šaknies, buvo "kareivių būrys, kuopa". Kad * Lčita (Lietuva, Lietava) iš pradžių buvo karių būrio, kariaunos pavadinimas, rodo ne tik etimologiniai germanų kalbų atitikmenys, bet ir pačios lietuvių kalbos žodžiai. Dabar galime atsakyti į klausimą, kuri Lietuvos vardo reikšmė — lietuvių, kaip kilties, taigi etninė, ar tam tikros socialinės grupės — yra pirminė. Lietuviams — kaip. etnosui — vardą davė kariaunos pavadinimas. Kariaunos, vadintos *lčita, * lietuva (= slav. litva), * lietava, buvimas senovės lietuvių visuomenėje laikytinas kultūros, istorijos ir kalbos duomenimis paliudytu faktu. Galimas daiktas, kad, kaip spėjo A. Salys, priesagos -uva/- ava pridėtos vėliau, kai, žodžiui * lčita pereinant į feminina daiktavardžių klasę, ėmė blukti jos kuopine reikšmė ir todėl kilo reikalas ją paryškinti. Tad pirmapradės formos būta * lčita "kariai, palyda, kariauna". Senosios indų, graikų, iš dalies ir germanų kalbų duomenimis remiantis, manoma, kad ide. prokalbėje galunės *-a (< *-aH) kuopinės formos buvo vartojamos kaip niekatrosios giminės (neutrum) o kamieno daiktavardžių daugiskaitos lytys. Negana to, kuopinės formos su vienaskaitos formomis buvo supriešinamos ir kirčio vieta!8*. Todėl | 183 K. Miilenb ach a Latviešu valodas vardnica. Redigėjis, papildinajis, 3 turpingjis J.Endzelins 2, Riga, 1925—1927, 413, 466. Unnuu—CBurTsey B. M\. Hmennas axyenmyayus e baamutickom u caaeAncxom, Mocksa, 1963, 53—55. 88 J pe da *Įčita "kariai, palyda, kariauna" galima traktuoti kaip germ. *litém "palyda, kariai, kariuomenė" (> s. sl. lid neutr.) daugiskaitos forma. Jų kirčio vietos santykis būtų toks pat, kaip, pvz., s. ind. cakrdm neutr. "vežimo ratas" ir woul pl. "ratai". Saknies balsių kaitos laipsniai priklausė nuo kirčio vietos ir todėl dėsningai pasidalijo: kirčiuota šakninė morfema gavo normalųjį balsių kaitos laipsnį (leit- ), nekirčiuota — nykstantį (lit-). Taip sakant, senovės lietuviai ir germanai kariauną žymėjo tuo pačiu žodžiu. Negana to, ir vienoje, ir kitoje visuomenėje kariauna buvo vadinama vado vardu. Jau minėjome, kad XIII—XIV a. Lietuvoje kunigaikščio ar karo vado vardu buvo vadinamas ir pats kovos būrys: Karijoto *lietuva (=litva), t.y. kariauna, Jaunučio *lietuva, Gerdenio *lietuva, Mindaugo *lietuva... Panašų vaizdą matome ir senovės Skandinavijoje. Kariaunų buvo daug, todėl, kad atskirtų, prie 40 būdavo dedamas vado vardas, pvz., runų įrašuose 1 libi kubuis "GuŠvero kariaunoje” i libi frekis "Froygairo kariaunoje" (įrašų prasmė yra "žuvo tarnaudamas tokio ir tokio vado kariaunoje" )!$*., Be palydos, karių būrio, senovės skandinavų li@ žymėjo ir valdovo dvaro žmones, tarnus, šeimynykščius. Sagos turi žodį ir vienam palydos nariui vadinti: di masc. "kas palydai priklauso, palydos vyras”'®®. Panašiai buvo ir senovės lietuvių visuomenėje. *Léita ir jo vediniu *leitiai reikšta ginkluota palyda, jos nariai, kariai. Bet tuo pačiu žodžiu *leitiai (> leičiai) buvo žiai atspindi lietuvių kalbos žodžiai, patekę į baltarusių kalbą, plg. nents, nents ”juodadarbis dvaro žmogus". Iš čia kartu aiškėja ir tas, kad XV— XVI a. teisminiuose aktuose užfiksuotas valdovo žirgų prižiūrėtojų pavadinimas leičiai (meutn, neutese) kilmės plotme įeina į čia nagrinėjamų šaknies *leit- "eiti, vykti kartu, lydėti" žodžių šeimą. Liet. *lėita "palyda, karių būrys, kariuomenė", *leituva "t.p." = s. rus. nuTBa "kariauna", *leitava "palyda, kariai, kariuomenė" su vėliau pridétomis priesagomis -uva/- ava ir s. isl. KB "palydovai, palyda; kariai, kariuomenė", s. fryzų lid "būrys, palyda" < ide. *litém, vid. vok. žem. leide "palyda, pripažinusi keliaujančiojo viršenybę", dab.. vok. Ge-leite "lydėjimas, ginkluota apsauga, konvojus" < ide. *latt-, istoriškai žiūrint, yra giminiški, bendrasakniai žodžiai ir sudaro ekskliuzyvinę baltų ir germanų kalbų leksikos izoglosą. Tai karo terminijos žodžiai. Čia reikia pažymėti, kad baltų ir germanų kalbas sieja ir kiti karo dalykus reiškiantys žodžiai, tiksliai sutampantys ne tik reikšme, bet ir kamienu. Tokie, pavyzdžiui, yra karo ir kariuomenės pavadinimai: liet. kdrias "karas; kariuomenė; būrys, pulkas", kdris "kariuomenė, kariuomenės pulkas, įgula, stovykla; karas“ (vartojami senuosiuose lietuvių raštuose), lat. karš "karas; kariuomenė", pr. kargis "kariuomenė" (paliudyta kragis Elb. 410; raidė g, matyt, žymi priebalsį j) < *karja- (plg. caria-woytis "kariuomenės apžiūra") ir s. vok. aukšt. heri (dabar Heer "kariuomené”), s. 125 y precht A. Die ausgehende Wikingerzeit im Lichte der Runeninschriften, Gottingen, 1958, 62—66. 6 BaetkeW. Wėrterbuch zur altnordischen Prosaliteratur 1, 380, 382. 89 saksų heri, s. isl. herr masc. "kariuomenė; būrys, liaudis“, runų danų harja, runų švedų harija, got. harjis "kariuomenė" < germ. *harja- < ide. *korio-. Baltų ir germanų kalbų sutapimas ir šiuo atveju stebinantis, nors tai ir nėra ekskliuzyvinė izoglosa. Mat io kamieno žodis paliudytas taip pat keltų ir graikų kalbose: vid. airių cuire masc. "būrys, pulkas", galų corio- "karys; kariuomenė, gr. xoipavos "karo vadas" < *xopia-. O kamieno liet. kūras "ginkluotas susidūrimas, mūšis, mūšio laukas; kariuomenė (F. Nesselmanno ir F. Kuršaičio žodynuose)? ir s. persų kara- "kariuomenė" su pailgintu šaknies vokalizmu, be to, baltų kalbas jungia su iranėnų kalbomis'®”. Šių ide. žodžių grupės etimonas nežinomas. V. Mažiulis iškėlė dėmesio vertą mintį, kad balt. *kariapirminė reikšmė buvo "karių būrio žygis"!182. Pirmiausia tai rodytų dideliu archaiškumu pasižymintys prūsų kalbos duomenys, būtent karyago "karo žygis (reise)”, priesagos -aga vadinys iš balt. *karia-. Jeigu taip, etimoną nagrinėjamų žodžių grupei nesunku rasti pačioje lietuvių kalboje — tai veiksmažodis kdrti (karia, korė) "keliauti ten ir atgal, pakartotinai eiti, vaziuoti” LKŽ V 338, plačiai vartojamas aukštaičių tarmėse, bet nesvetimas nė - žemaičiams. Tik šiame kontekste paaiškėja lat. karš "karas; kariuomenė" loc. sing. formos kara prasmė mislingame pasakyme Kurt (= kur tad) kara tik atri atnacet!, nustebimą reiškiančiame "Kaip anksti atėjote!" EH I 590. Tad ir šių karo terminų atsiradimas taip pat būtų pagrįstas tuo pačiu semiotiniu onomasiologiniu procesu (ide. šaknis *kor(H)- "(pakartotinai) eiti, vykti, keliauti”), ir semantinis paralelizmas tarp *leitžodžių ir *kor(H)- žodžių baltų ir garmanų kalbose būtų akivaizdus. Tas paralelizmas — ir tai be galo svarbu! — pasirodo, siekia gilesnius šiaurės vakarų indoeuropiečių mentaliteto ir kalbos klodus. Iš germ *harja- "kariai, kariuomenė“ sau vardą pasidarė viena germanų gentis (ar kiltis), Tacito Harii, Plinijaus Charini’®®. Kelty *korio- "karių būrys, kariuomenė" įeina taip pat į dviejų keltų genčių pavadinimų sudėtį: Tricorii, Petrucorii, t.y. trys, keturi karių pulkai!?*. Iš tikrųjų tai ne karinės organizacijos, bet genčių — kaip etnosų — vardai, nes ano meto (pirmaisiais amžiais po Kristaus) visuomenėje karinė jėga dar nebuvo išsiskyrusi iš genties organizacijos!'®!, todėl suprantama, kad karių būrio pavadinimas kartu buvo ir visos genties ar artimai giminingų genčių grupės — kilties — vardas. Šios rūšies procesai ir jų dinamika buvo būdingi ir labiau į rytus gyvenusiems šiaurės vakarų indoeuropiečiams, baltams; čia būta tik to skirtumo, kad tie etnoonomasiologiniai procesai buvo koduojami kita, tačiau sinonimine šakni187 pokorn y J. Indogermanisches etymologisches Worterbuch, 615—616; DeVvries dl. Altnordisches etymologisches Worterbuch, 224—225; F r a e nk el E. Litauisches etymologisches Worterbuch, 220; Mažiulis V. Prūsų kalbos | etimologijos žodynas 2, Vilnius, 1993, 119—121; TonopoBs B. H. IIpyccxuil sanr. Caoeapos (I— K), Mocxrsa, 1980, 221. 188 NM aziulisV., Op. cit:, 120. 189 M u c h R. Harii. — Reallezicon der germanischen Altertumskunde, hrsg. von J. Ho o p s 2, Strassburg, 1913—1915, 450. 190 pe Vries J. Op. cit., 224. 191 y bo wmianskiH. Poczgtki Polski 1, 236. 90 ISSUERS STINSRE PT mi *leit- "eiti, vykti kartu, lydėti", ir kaip jų rezultatas kuopiniai bendriniai daiktavardžiai *lčita (*leituva, *leitava) "palyda, karių būrys, kariauna? virto kilties vardu *lėita (*leituva, *leitava) "lietuviai", plg. Nestoro metraščio nuTHBa "lietuviai". THE ORIGIN OF LITHUANIA’S NAME Summary In attempting to find out the derivation and the primitive meaning of Lietuva "Lithuania" two facts to be considered are fundamental. First, in old Russian chronicles Litva (= Lietuva, cf. Litsva in Nestor’s chronicle) often stands for duke’s or military leader’s retinue, escort of soldiers (druzina). Second, similar words in similar meanings are found in the Scandinavian and some other Germanic languages: Icel. KO ” attendants, retinue; army”, Old Friesian lid "troop, retinue”, Middle Low German leide ” attendants, retinue, suite”. From a linguistic point of view, these Germanic words and Lith. Lietuva seem to be cognates. Originally *leituva/* leitava/* léita ” (duke’s, nobleman’s or military leader’s) suite, retinue, bodyguard” might have represented a class of collective nouns with the suffix -uva/-ava, well attested in contemporary Lithunian, cf. bernavd” company of young men”, brolava, bréluva ” all brothers and sisters, their wives and husbands as well as their children” etc. 91