Lietuvos vardo kilmė

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XXXV (1995) LIETUVIŲ LEKSIKOLOGIJOS TYRINĖJIMAI Simas KARALIŪNAS LIETUVOS VARDO KILMĖ 1. Lygšioliniai tyrimai ir jų vertinimas Lietuvos vardo kilme mokslininkai domisi senokai. Domintis vardo kilme kyla klausimas: ką šis vardas pradžioje yra reiškęs, kokia jo pradinė reikšmė? Turime keletą hipotezių, bet didesnė jų dalis yra, anot J.Gerulio, ”pliki spėliojimai” (blobe Vermutungen)1. Dar F.Kuršaitis pažymėjo, kad mūsų krašto vardui bent jau dabar lietuvių kalboje nėra jokios atpažįstamos etimologijos (keine erkennbare Etymologie vorfindet)2. Ir iš tikrųjų nei dabartinė kalba su jos tarmėmis, nei senieji raštai mums neduoda nieko, ką galėtume laikyti vardo Lietuvà etimonu — ta tikrąja reikšme, kuri kyla jį vedant iš kito žodžio ar šaknies. F.Kuršaitis net manė, kad vardą mums kaimynai davę! Bet ir kaimynų kalbose jis nieko nerado, kas galėtų padėti paaiškinti mūsų krašto vardą. Todėl, spėjo F. Kuršaitis, gal veikiau Lietuvà išvesta iš dalyvio liėtas. Bet su tuo taip pat negalima esą susieti būdingos reikšmės, jei nebent Lietuvà būtų žymėjusi l y g u m ą (eine Ebene)3. Vengrų lingvistas L.v.Patrubány pritarė Lietuvos vardo kildinimui iš šaknies *lei-”lietis, tekėti, plūsti” (liēti, liētas, lytùs), bet abejojo, ar Lietuvà žymėjo lygumą4. Jo nuomone, vardas Lietuvà turįs tą pačią priesagą -tu- kaip ir lytùs. Todėl Lietuvà apskritai atitinkantis ide. *lė(i)tu-u-ā arba teisingiau *lḗtu-u-ā”užliejama, apvyn­doma sritis (Stromgebiet)”, kur priebalsis u esąs balsio u konsonantinis pasikartojimas. Lat. leitis esąs pasidarytas iš tos pačios šaknies *lei-”lietis, tekėti, plūsti” ir reiškęs užliejamos srities gyventoją (Stromgebietanwohner). Mūsų krašto vardą ”Etimologinio lenkų kalbos žodyno” autorius A.Brückneris taip pat laikė tos pačios šaknies kaip veiksmažodis liēti, atsargiai dar paklausdamas, gal nuo l i e t ų5. Su daiktavardžiu liētùs Lietuvà sieja ir vėlesnių tyrinėtojų6. 1 G e r u l l i s G. Baltische Völker. — E b e r t M. Reallexikon der Vorgeschichte, 1, Berlin, 1924, 339. 2 K u r s c h a t F. Grammatik der Littauischen Sprache, Halle, 1876, 4. 3 K u r s c h a t F. Op. cit., 5. 4 P a t r u b á n y L.v. Lituanica. 2. Lietuvà ”Littauen”. — Indogermanische Forschungen 32, 1913, 327 (toliau — IF). 5 B r ü c k n e r A. Słownik etymologiczny języka polskiego, Kraków, 1927, 301. 6 S t a s z e w s k i J. Mały słownik. Pochodzenie i znaczenie nazw geograficznych, 55 Meginta Lietuvos vardą aiškinti gretinant su panašiais kitų kraštų vardais. Antai W.Stokes bene pirmasis vardą Lietuvà sulygino su keltišku vardu Letavia, pridedamas ir lot. litūs ”jūros krantas, pakrantė, pajūris” ir šitaip nustatydamas senovės galų lyties Litavia pirminę reikšmę ”pajūrio kraštas (Uferland, Küste)”7. W.Stokes ir A.Bezzenbergeris šiuos lietuvių ir keltų vardus laikė iš seno giminiškais, bet A.Šachmatovas pagal savo hipotezę, kad Rytų Baltijoje kadaise gyvenę keltai, padarė išvadą, jog Lietuvos ir Latvijos vardai kilę iš keltų Letavia: ”Manau, kad keltai Baltijos jūros rytų pakrantę vadino Litavia, iš kur tarmiškai Letavia, Letau. Kai baltai — lietuviai pietuose, latviai šiaurėje — užėmė šią pakrantę, pavadino ją užimtos žemės vardu”8. Skoliniu A.Šachmatovas aiškino ir įvairias Lietuvos bei Latvijos vardų formas XIII a. istoriniuose šaltiniuose: lat-, let- (Lėtbbola, Lettī), liet-, lit- (Letthooia, Litthooia, Lithaoia, Littevini). A. Šachmatovo hipotezę ir jos argumentaciją kritiškai išnagrinėję K.Būga9, M.Vasmeris10 ir J.Endzelynas11 nustatė, kad nėra duomenų, rodančių, jog Rytų Baltijoje būtų gyvenę keltai. Dėl Lietuvos kilmės M.Vasmeris taip rašė: ”... liet. Lietuvà, s. rus. Litva negalima dėl fonetinių priežasčių laikyti skoliniu iš keltų Litavia ”pajūrio kraštas”. Tad nieko kito mums nelieka kaip šiuos abu žodžius manyti esant iš seno giminiškus (urverwandt)12. Kaip pažymėjo M.Vasmeris, iš skirtingos šių vardų fonetinės struktūros gana aiškiai matyti, kad Lietuvà negali būti keltų palikimas. Skolinio atveju lauktume daug tikslesnio garsų atitikimo. Pirmiausia neatitinka priesagos: lietuvių žodyje priesaga -uva, keltų – -av-. Turėdami galvoje gretiminę lytį Lietavà, kurios M.Vasmeris nemini, tarkime, kad priesagų skirtumas nėra esminis. Bet tada vis dėlto lieka nesuderinamas šaknies vokalizmas. Lietuvà šaknis seniau atrodė *Leit-. Viena iš galų Litavia aiškinimo galimybių yra ta, kad šis vardas priklauso šakniai *lei-/*li- ”tekėti”, kurios yra ir liet. lįeti13, ir kad galų Litavia turi šios šaknies variantą su nykstamuoju balsiu kaitos laipsniu, būtent *li-t-. Jeigu Lietuvà, Lietavà būtų keltų palikimas, dabar turėtume *Litavà. Warszawa, 1968, 250. 7 Stokes W. Urkeltischer Sprachschatz. Übersetzt, überarbeitet und herausgegeben von A. Bezzenberger, Göttingen, 1894, 248—249 (= Fick A. Vergleichendes Wörterbuch der indogermanischen Sprachen 4 Aufl., 2. Teil, Wortschatz der Keltischen Spracheinheit von W. Stokes und A. Bezzenberger, Göttingen, 1894). 8 Schachmatov A. Zu den ältesten slavisch-keltischen Beziehungen. — Archiv für Slavische Philologie 33, 1912, 82. 9 Buga K. Kann man Keltenspuren auf baltischem Gebiet nachweisen? — Rocznik slawistyczny 6, Kraków, 1913, 1—38 (= Būga K. Rinktiniai raštai 1, Vilnius, 1958, 496—530 (toliau — Būga K. RR)). 10 Vasmer M. Kritisches und Antikritisches zur neueren slavischen Etymologie. — Rocznik slawistyczny 6, 1913, 172—213. Plg. Фасмер М. Этимологический словарь русского языка 2, Москва, 1986, 2, 502 (toliau — ЭСРЯ). 11 Endzelins J. Darbu izlase 2, Rīga, 1974, 371—374. 12 Vasmer M. Op. cit., 204—205. 13 Stokes W. Op. cit., 248. 56 Kaip sakyta, M. Vasmeris laikė galimu dalyku, kad vardai Lietuva ir galų Litavia yra iš seno giminiski¹⁴. Šie vardai susieti su viena šaknimi (*lei- ”te-kėti”), — tiesa, dėl Litavia kiek abejojant — taip pat ”Lotynų kalbos etimologijos žodyne”, pradedant jo pirmuoju leidimu 1906 m.¹⁵. Šių vardų lyginimo neatsisakyta ne dabar. Štai W. Merlingenas, remdamasis šiuolaikiniais metodologiniais komparatyvistikos principais ir žiūrėdamas vidinės — pirmiausia semantinės — lyginamųjų reiškinių pusės, tarp atstatytos ide. šaknies *leit- ”žemuma, pakrantė” žodžių mini, be lot. lītus ”pakrantė, pajūris”, ir galų Letavia bei Lietuvà, lat. Lietavà¹⁶. Tad lietuviškasis ir keltiškasis vardas ir toliau laikomi bendrašakniais. Todėl būtina šią hipotezę nuodugniau panagrinėti. Lotynizuotu vardu Letavia (senovės galų Litavia), randamu viduramžių paminkle ”Vita sancti Mevenni”, Britų salų keltai vadino priešais esančią žemyno pakrantę. Kitas jos pavadinimas buvo Aremorica (iš keltiško priešdėlio are-, air. air-, galų ar- ”prieš” ir keltų more, tolygaus liet. dial. mãrė). Cezario raštuose ir romėnų monetose randamas asmens vardas Litavicos, Litavicus, Litaviccus, su priesaga -ic- pasidarytas iš Litavia ir reiškiantis ”atvykėlis iš Aremorikos”. Pavadinimą Letha pažįsta taip pat airių viduramžių rašto paminklai, kur juo vadinama ne tik Šiaurės Prancūzija, bet per apsirikimą ir Latiumas. Glosa Latio paaiškintas taip pat senovės valų (kimrų) Litau, atitinkantis dabartinės valų kalbos Llydaw¹⁷. Darydami prielaidą, kad šie keltų vardai turi šaknį *Li-t- su nykstamuoju balsių kaitos laipsniu, W. Stokes, A. Bezzenbergeris ir A. Walde gretina juos su lot. lītus ”jūros, vandenyno krantas, pakrantė; pajūris” bei skiria ide. šakniai *lei- ”tekėti, lietis”. Tačiau į tokį aiškinimą keltologai žiūri skeptiškai. Antai G. Dottin rašo: ”Vardo Rīga aiškinimas keltiškuoju Rigo-, Lietuvos vardo lyginimas su Letavia, — keltišku Aremorikos vardu — labai abejotini (sont très douteuses)”¹⁸. Tokia nuomonė visai pamatuota. Toks būtų vienas nurodytų keltų vietovardžių atsiradimo aiškinimas. Vis dėlto keltų kalbų garsų atliepimai numato ir kitą nagrinėjamų vardų kilmės galimybę, atrodo, kur kas patikimesnę. Ide. skiemeniniai sonantai l̥ ir r̥ keltų kalbo- 14 Bet ”Rusų kalbos etimologijos žodyne” Lietuva ir airių Letha ”Aremorica, Latium” ryšį M. Vasmeris jau laiko abejotinu, žr. Фасмер М. ЭСРЯ 2, 502. 15 Walde A. Lateinisches etymologisches Wörterbuch 3. neubearbeitete Auflage von J. B. Hofmann 1, Heidelberg, 1938, 815. 16 Merlingen W. Über eine Bedeutungsverzweigung im indogermanischen Lexikon. — IF 83, 1978, 61—62. 17 Stokes W. Urkeltischer Sprachschatz, 248—249; Dottin G. La langue gauloise. Grammaire, textes et glossaire, Paris, 1920, 64, 109, 266—267. 18 Dottin G. Op. cit., 128. — Rygos vardą, lat. Rīga, kildinti nei iš keltų Rigo-, nei iš s. skand. rīga ”nelygumas, įlinkimas”, kaip pastaruoju metu nori įrodyti K. Karulis (žr. Karulis K. Daugavas un Piedaugavas vietvārdi. — Daugavas raksti. No Aizkraukles līdz Rīgai, Rīgā, 1991, 148—156), neleidžia liet. žem. Ringà, senoji baltiškoji Rygos pavadinimo forma. Nėra duomenų, rodančių, kad žem. Ringà būtų tariamos pirminės lyties *Rīgā perdirbinys. Žr. Buga K. Kann man Keltenspuren auf baltischem Gebiet nachweisen?, 18 (= Būga K. RR 1, 511). Plg. Būga K. RR 3, 515. 57 se prieš sprogstamuosius yra virtę li ir ri, o ide. p žodžio pradžioje išnykę be pėdsakų. Todėl tiems keltų vietovardžiams jau seniai buvo atstatyta ide. šaknis *plt-, ir jie sulyginti su s. ind. pr̥thivī fem. „žemė“. Taip daryti lėmė s. ind. pr̥thivī ir galų giminės vardo (Gentilname), pradžioje dievo Marso epiteto, Lītavis formali tapatybė¹⁹. Atstatoma abiejų žodžių prolytė *pl̥tH-u-í(H)-, ide. būdvardžio *pl̥tH-ú- (s. ind. pr̥thú- „platus, erdvus, didelis“, gr. πλατύς „platus, plokščias, lėkštas“) vedinys²⁰. Pirminė lot.-gal. Letavia, vid. air. Letha ir s. valų Litau, valų Llydaw reikšmė laikoma „plati, plokščia žemė, sausuma, žemynas (breites Land, Festland)”²¹. Dėl nurodytų dalykų vėlesniuose indoeuropeistikos ir baltistikos veikaluose lot.-gal. Letavia daugiau nebenudoroma²², tenkinamasi Lietuvà gretinimu su lot. lītus, gen. sing. lītoris „jūros, vandenyno krantas, pakrantė, pajūris“ (< *leitos-) bei jų skyrimu ide. šakniai *lei-lēi- „lieti, pilti; lietis, tekėti“, kur priklauso taip pat mūsų kalbos žodžiai lieti (lieja, lēja), lýti (lýja), lietūs, lytùs²³. Pirminė Lietuvos vardo prasmė aiškinama kaip „užliejama sritis, teritorija (Stromgebiet)”²⁴. Artimas, kaip manoma, vietovardžiui Lietuvà atitikmuo arba darybinis paralelizmas pastaraisiais metais nurodytas ir iš slavų kalbų. Tai rus. диал литва „didelis lietus, dargana, dranga” ir serb.-kr. lȉtva „išsiliejimas; didelis kelias dienas trunkantis lietus” < slav. *litva, laikomas senu priesagos -tva dariniu iš veiksmažodžio *liti „lieti”²⁵. Ta proga būtina pridurti, kad pagal šią hipotezę lotynų kalbos lītus nėra Lietuvos vardo etimonas, bet tik bendrašaknis žodis — jo priesaga yra -os-. 19 Thurneysen R. Ind. pr̥thivī. — IF 4, 1894, 84—85; Pedersen H. Vergleichende Grammatik der keltischen Sprachen 1, Göttingen, 1909, 60; Dottin G. La langue gauloise, 266; Walde A., Hofmann J. B. Lateinisches etymologisches Wörterbuch 2, Heidelberg, 1954, 316; Льюис С. И. Недпецен X. Краткая сравнительная грамматика кельтских языков, Москва, 1954, 37. 20 Mayrhofer M. Kurzgefaßtes etymologisches Wörterbuch des Altnindischen 2, Heidelberg, 1963, 334. 21 Thurneysen R. Op. cit., 85. 22 Prie tokio Lietuvos vardo atsiradimo aiškinimo grįžtama Italijoje išleistoj „Europos istorijoje”, nors ir nurodoma, kad tai nesanti visuotinaip pripažinta etimologija: Lietuvos vardas čia lyginamas su valų Llydaw bei graikų miesto vardu Platea, laikoma, kad dėl būdingo kelt iško fonetizmo (* p iškritimo) šis vardas primenantis Lietuvoje gyvenusius keltus (rimanderebbe a un insediamento celtico in Lituania), — Bader F. Il problema indoeuropeo: lingue locali e non locali in Europa tra il 600 a.C. a il 500 d.C. — Storia d’Europa, II. Preistoria e antichità, Torino, 1994, 1014. 23 Pokorny J. Indogermanisches etymologisches Wörterbuch, Bern und München, 1959, 664—665 („galbūt čia ir Lietuva”); Fraenkel E. Litauisches etymologisches Wörterbuch 1, Heidelberg-Göttingen, 1962, 368—369 („Etimologiškai Lietuvà greičiausiai sietina su lot. lītus...”); Фасмер М. ЭСРЯ 2, 502. 24 Fraenkel E. Op. cit., 369. 25 Трубачев О. Н. Этимологический словарь славянских языков 15, Москва, 1988, 159 (toliau — ЭССЯ). 58 o Lietuvos vardo — -uva26. Būta dar vienos Litovios. Atvylos laikais, IV a. po Kr., ir vėliau taip vadintas kraštas ties upe Leita, per Austriją ir Vengriją tekančia į Dunojų27. J. Kabelkos žodžiais, ”Pastaruoju metu patikimiausia laikoma hipotezė, kad Lietuvos vardas yra hidroniminės kilmės”28. Bene pirmasis tokią mintį spaudoje pasakė S. Tarvydas. Savo knygutėje ”Lietuvos vietovardžiai” jis rašė: ”Lietuva galėjusi kilti iš upėvardžio Leite. Iš Leites upės pavadinimo Lietuvos vardas galėjęs kilti taip: Leit(e) + uva > Leituva > Lietuva”29 Lietuvos vardo kilmės aiškinimas čia pateiktas taip — vartojant netiesioginę nuosaką, — tarsi būtų atpasakota kitų nuomonė. Tokį Lietuvos vardo kilmės aiškinimą pradėjo skelbti Kauno Vytauto Didžiojo universiteto lituanistai kalbininkai, o S. Tarvydas — tų paskaitų klausytojas — jį savo knygutėje ir išdėstė. A. Salio ir P. Joniko nuomonės dėl to vienodos. P. Jonikas Lietuvą laiko su priesaga -uva susidaryta iš šaknies liet- < leit-; dėl dvibalsio ei lygina su lat. leitis ”lietuvis”. Galimas dalykas, toliau teigia P. Jonikas, kad kaip latvio bei Latvijos ir jotvingio vardai, taip ir leit- iš pradžių buvo susijęs su upėvardžiu, plg. Leitą ”Graumенos intakas”, Leité ”Rusnės intakas” (kitų teigimu, Léita, kuri savo priegaide atitiktų Lietuvą, kur šaknies L iet- < *l eit-). Gal ši šaknis etimologiškai skirtina nuo lieti šaknies, atsargiai klausia P. Jonikas30. A. Salys laiko Lietuvą pirminės *L éita > *L ieta priesaginiu vediniu, greičiausiai reiškiančiu Lietos paupio sritį. Iš *L éita (> *L ieta) pasidarytas lat. leitis ”lietuvis”, senas priklausomybės būdvardis. *L éita > *L ieta A. Salys irgi lygina su upėvardžiu Léita arba Leité (su intaku Leitále), Leitą arba Leitỹs, Lėitupalis31. Priesaga -uva, sudarant vietovardžius, vartojama vietai reikšti32. S. Tarvydas drauge iškėlė klausimą, kurioje srityje galėjo kilti Lietuvos vardas, ir atkreipė dėmesį į svarbią aplinkybę. Kaip žinoma, lenkų istorikas H. Lowmiańskis yra nustatęs, kad dar XIII a. Lietuva buvo vadinama viena iš ”žemių” (terra, Land), buvusi tarp Neries, Nemuno ir Merkio33. S. Tarvydas rašė: ”Šioje teritorijoje, rodos, nėra Leitės upelės, bet senovėje taip vadinama 26 Todėl vietovardžio Lietuvą negalima aiškinti kaip ”pajūrio kraštas” ir pačią hipotezę neigti tuo, kad, girdi, Lietuva nėra ir niekad nebuvo jūros kraštas, — B r u c k n e r A. Słownik etymologiczny języka polskiego, 301; O t r ę b s k i J. Gramatyka języka litewskiego 1, Warszawa, 1958, 3; Ž i n k e v i č i u s Z. Lietuvių kalbos istorija 2, Vilnius, 1987, 12. 27 O c h m a ń s k i J. Historia Litwy, wydanie drugie, Wrocław, Warszawa..., 1982, 13. 28 K a b e l k a J. Baltų filologijos įvadas, Vilnius, 1982, 110. 29 T a r v y d a s St. Lietuvos vietovardžiai, Vilnius, 1958, 21. 30 J o n i k a s P. Lietuvių kalbos istorija. — Lietuvių enciklopedija 15, Lietuva, Boston, 1968, 543. 31 S a l y s A. Lietuvos vardo kilmė.—S a l y s A. Raštai 2, Tikriniai vardai, Roma, 1983, 695—696. 32 T a r v y d a s St. Op. cit., 21. 33 L o w m i a ń s k i H. Studja nad początkami społeczeństwa i państwa litewskiego 2, Wilno, 1932, 110—111, 118—121. 59 upelė ten galėjusi būti, o jos vardą žmonės galėję pamiršti”34 Tuo pačiu metu kaip S. Tarvydo knygutė pasirodė ir lenkų lituanisto J. Otrębskio straipsniai, skirti Lietuvos vardo kilmės problemai. J. Otrębskio mūsų krašto pavadinimo kilmės aiškinimas, apskritai paėmus, artimas lietuvių kalbininkų aiškinimui, bet kai kuriais atžvilgiais ir skiriasi. Pirmiausia J. Otrębskis — kaip ir A. Salys — mano, kad šalia Lietuvà būta taip pat trumpesnio varianto *Lietā su kamiengalu -ā. Bet Lietuvà — kaip ir Latvijos pavadinimas Latuva < *Latūs — J. Otrębskio yra senovinė ū kamieno forma *Lietū-s, kuria iš pradžių vadinę sritį prie upės *Leitā, taip pat joje gyvenusius žmones. Ilgainiui formalus upės vardas ir iš jo kilęs vietovardis, toliau dėsto J. Otrębskis, jau nebebuvo tinkamai suprantamas — ypač kitataučių, todėl lietuvio pavadinimą jau buvo galima darytis ir iš upės vardo *Leitā, *Lietā (iš kur lat. leitis), ne vien iš teritorijos vardo *Lietūs. Kas gi yra tas upės vardas *Leitā, *Lietā? Nėra negalima, sako J. Otrębskis, kad tai senasis Nemuno pavadinimas. Nemunas ir šiandien nešąs vienintelį šios upės vardas — jos žemupio atšaka vadinama Rùsnė. Todėl J. Otrębskis mano, kad prie Nemuno esančio labai seno miesto vardas Alytùs kaip tik yra susijęs su šios upės senuoju vardu *Alyta, išlikusiu slaviškame jo varde Olita, bet vartojamame miestui vadinti. Su spėjamu Nemuno vardu *Leitā etimologiškai giminiškais J. Otrębskis laiko upėvardžius Lėita (=Leitā) Klaipėdos vls. bei Lytis Tauragės vls. Vardo *Leitā kildinimas sunkumų nesudara: su priesaga -tā jis išvestas iš veiksmažodžio lė́ti šaknies. Senasis, J. Otrębskio manymu, Nemuno vardas *Alyta = rus. Олума galbūt esąs rusiška liet. *Alyta transpozicija. Formos О-лума pradžios O-galėjęs atsirasti dėl neteisingo junginių, pvz., *ko-Litē, *vo-Litē, *do-Lity suskaidymo. Taip atsiradusi forma Олума paplitusi tarp lietuvių, kurie iš jos pasidarę miesto vardą Alytùs35. J. Otrębskio požiūris į Lietuvos vardo kilmę yra kitęs, bet ne todėl, jog jis būtų pastebėjęs, kad šioje hipotezėje esama visiškai nepagrįstų, netgi fantastinių teiginių. Vėliau parašytame straipsnyje Lietuvà J. Otrębskis kildino iš *Leitā su priesaga -(t)uvā. Pradinė šio rekonstruoto žodžio reikšmė buvusi ”tekėjimas, srovenimas; upė (Fliessen, Fluss)” (: lieti). Žodžiu *Leitā žymėję ne tik upes, bet vietomis ir prie jų esančias gyvenvietes. Taip aiškinamas lat. leitis ”lietuvis” atsiradimas — su -io- iš *Leitā. Tos upės, kurias vadino šiuo žodžiu, esančios Lėita, Rusnės intakas, lituanizuota vokiška forma Leite, Lėciškių ežeras Marijampolės raj., Gudeliai (et vietoj laukiamo že rodantis, jog tai jotvingių kilmės pavadinimas) ir Lietáuka, Neries intakas ties Upninkais. Dėl kirčio vietos ir priesagos -ka vardo Lietáuka daryba daugiau slaviška kaip baltiška (lietuviška). Bet Lietáuka savy slepianti *Lietava, kuris esąs Lietuvà ”Litauen” variantas, besiskiriąs tik priesaga -(t)avā. Gretimi- 34 T a r v y d a s St. Op. cit., 22. 35 O t r ę b s k i J. Gramatyka języka litewskiego 1, 3—5; t o p a t i e s, Lietuvà. — Beiträge zur Namenforschung 9, 1958, 116—118. 60 nės Lietuvos vardo lyties *Lietava buvimas esąs tikras, — tai rodantis lat. Lietav-niek36. Radęs kad ir spėjamą gretiminę Lietuvos vardo formą, — straipsnio autoriui, deja, liko nežinomas tas faktas, kad Lietava ”Lietuva” realiai egzistuoja, — J.Otrębskis jau negalėjo Lietuvą kildinti iš ū kamieno formos *Lietū-s, gen. *Lietuv-es. Be to, ”Otrębskio rekonstruotos prolytes *Lietūs lietuvių kalboje nėra jokių pėdsakų”37. Nėra taip pat jokių duomenų, kad Nemunas senovėje būtų buvęs vadinamas *Leitā. ”Jo Alytaus teorija neturi jokio pagrindo”38. Kad vietovardį Alytùs (acc. Alýtų) J.Otrębskis neteisingai skaido morfemomis, buvo įrodyta K.Kuzavinio39. Alýtùs iš pradžių turėjo pavidalą Alyta, ir juo buvo vadinama upė: Oauma 1387, Oaumi40, Olita ir Olite 150341. Vėliau, kad atskirtų nuo upėvardžio, iš jo buvo pasidarytas u kamieno miestelio pavadinimas (plg., pvz., Vilnia : Vilnius), o pats upėvardis pagal labai gausų darybos tipą su -upis buvo pakeistas į Alūt-upis. Vadinasi, Alyta iš tikrųjų turi priesagą -yta, — dėl jos plg., pvz., Apytà Dieveniškės, Gaujos intakas : pr. ape ”upė”; Mikytà Adutiškis, Svylos intakas : šaknis mik-žodžiuose lat. miklãjs ”liūnas, klampynė”, mìklene ”t.p.”, mìkls ”klampus, muklus”, ”lankstus”, liet. mìklas, mìklūs ”liaunas, lankstus...” < mik-l- (plg. lat. mìkāt ”... spaudyti, gniaužyti, minkyti”). Šaknis Al- yra ta pati kaip Alỹs ež. Širvintos, Al-ejà Subačius, Viešintos intakas; ež. Subačius, Al-ėja Joniškis, Virčiuvio int.: Raseiniai, Upės int. ir kt.42. Tai veiksmažodžio alėti (ãli) ”tekėti, varvėti” šaknis. Iš to paties veiksmažodžio, tik kita jo reikšme, būtent, ”bėgti, lėkti”, pavartojant tą pačią priesagą, yra pasidaryta pavardė Alytà. Įdomu, kad kamienas *Al-it- yra paliudytas latvių vardyne, plg. Altēni ”vienkiemis” Sauka, galbūt Alīši ”t.p.” Odziena43, jeigu iš *Alīt̄ai. Iš to, kas pasakyta, matyti, kad negalima Alytaus varde ieškoti senojo Nemuno pavadinimo. Šito J. Otrębskui kaip tik labai reikėjo: prie didžiausios Lietuvos upės vidurupio ir aukštupio gyvenusi gentis ar genčių grupė natūraliai — tai patvirtina etnonimų kilmės tipologija — galėjo pasivadinti tos upės vardu. Apie J.Otrębskio 1958 m. hipotezę kalbėdamas, — taigi apie tą, kai dar nebuvo žinomas upėvardis Lietáuka, — istorikas J.Ochmańskis dėmesį atkreipė į tokį faktą44: 1255 m. dokumentu (įtariamu esant Ordino klastote) 36 O t r ę b s k i J. Balt. *lēitā. — Baltistica 3(2), 1967, 201—203. 37 S a l y s A. Op. cit., 696. 38 S a l y s A. ibid. 39 K u z a v i n i s K. Lietuvos vardo kilmė. — Kalbotyra 10, 1964, 6. 40 B ū g a K. RR 3, 401. 41 S a v u k y n a s B. Ežerų vardai. — Lietuvių kalbotyros klausimai 3, 1960, 294(toliau — LKK). 42 S a v u k y n a s B. ibid.; K u z a v i n i s K. Op. cit., 6—7; t o p a-t i e s, Etymologica. II. Etimologinės pastabos dėl baltų el-/al- ”tekėti”. — Baltistica 1(2), 1966, 180—181. 43 E n d z e l ī n s J. Latvijas PSR vietvārdi 1(1), Rīgā, 1956, 20. 44 O c h m a ń s k i J. Noms des terres lituaniennes au XIIIᵉ siècle — Lituanie, 61 Mindaugas padovanojo Kalavijuočių ordinui Sėlija ir smulkiai nusakė sieną inter Zelones et Litvinos (Littovinos). Bet kalbotyrai ir istorijai šiame dokumente svarbiausia tas, kad paminėta Lietuvos pusėje esanti upė Lettovia: siena eina in ripam Lettoviae que dicitur de Lettavie (Lettovie). Kadangi dokumento autorius gerai informuotas ir keletą Lietuvos upių vardų teisingai sumini45, J. Ochmańskiui nebuvo sunku Lettovia (Lettavia) identifikuoti – tai Latavą, Šventosios dešinysis intakas ties Andrioniškiu (yra ir gretiminė lytis Latavą46). Upėvardis Lettovia tiksliai sutampa su Mindaugo dokumentų lotyniškąja Lietuvos vardo forma Lettovia, Lethovia, pvz., 1253 m. in Lettovia in cura nostra. J. Ochmańskis toliau taip rašo: ”Jeigu lingvistinė analizė galėtų nustatyti, jog upėvardis Latava pasirodydavo taip pat forma, atitinkančia lotyniškąją Lettovia, Otrębskio argumentacija dėl Lietuvos vardo kilmės galėtų būti teisinga. Žinoma, upelė Latava-Lettovia negalėjo vardo duoti visai Lietuvos žemei kad ir dėl to, jog ji per senąją Lietuvos teritoriją netekėjo, bet ji galėtų patvirtinti tezę, kad forma Lietuva buvo sudaryta iš šios upės vardo”47. Šios metodologinės J. Ochmańskio pastabos nederėtų užmiršti Lietuvos vardą kildinant iš upėvardžio, nepaisant to, kad jam taip pat nepavyko patenkinamai paaiškinti, iš kur atsirado Lietuvos krašto ir valstybės pavadinimas. Dabartinės kalbos kraštavardžio Lietuva, kurio šaknį Liet-, galimas daiktas, atspindi ir minėtos lotyniškosios Lietuvos vardo formos, kaip teisingai nurodė K.Kuzavinis48, negalima gretinti nei su upėvardžiu Latavą, nei iš jo kildinti. Mat minėto dokumento upėvardis Lettovia (Lettavia) tik tiek terodo, kad XIII a. viduryje Latavą (Latavą) buvo dar tebetariama Letava (Letuva) su e, matyt, po veliarizuoto l49. Tuo tarpu Lietuvā šaknis seniau buvo tariama *Leit-. Vadinasi, jų tapatinti negalima jau vien dėl fonetinio pobūdžio priežasčių. ”Lietuvos istorijoje” J. Ochmańskis teigia, kad Lietuvos žemės teritorijoje viena iš upių kadaise tikrai vadinta Leita. ”Lietuvos metrikoje” 1542 m. teismo aktuose paminėta ginčijama pieva, skirta šienauti, ”prie upės Leytie” Trakų paviete. Kadangi netoli tos pievos tekėjusi Samė (Onuškis, Verknės kairysis intakas), J.Ochmańskis padaro netikėtą išvadą, kad išnykusi Leyta (=Leita) buvusi senasis Verknės vardas50. 1988 m. Lenkijoje išėjusiame svarbiame leidinyje ”Indoeuropiečių kalbos” Lietuvos vardo kilmė taip nusakyta: ”Lietuvà < balt. *Leit-uvā coll. iš upėvardžio *Leitā (plg. Léita ir lat. leitìs)51. Nalszczany et Dziawoltwa. — Lingua Posnaniensis 9, 1963, 170—171. 45 Šį dokumentą ir jo vertimą duoda K. Būga, žr. Būga K. RR 2, 109—110. 46 Tiesą sakant, tai buvo padaryta jau K. Būgos, žr. Būga K. RR 1, 132 (išn. 2); 2, 110; 3, 530. 47 Ochmański J. Op. cit., 171. 48 Kuzavinis K. Lietuvos vardo kilmė, 8. 49 Šventosios intako Latavą, rodosi, esama kilusio iš *Letuva: ripa Lettowiae”, — Būga K. RR 3, 530. 50 Ochmański J. Historia Litwy, wydanie drugie, 12—13. 51 Smoczyński W. Języki bałtyckie. — Języki indoeuropejskie, pod 62 Iš visų hidroniminės Lietuvos vardo kilmės hipotezių patikimiausia laikyti tą, kuri atsižvelgia į minėtą metodologinę pastabą: upės vardu galėjo pasivadinti gentis ar genčių grupė, jeigu ji gyveno prie upės, vardu * Lietuva, arba jos gyvenama teritorija tekėjo tokio pavadinimo upė. Todėl nemažą susidomėjimą sukėlė K. Kuzavinio hipotezė, drauge patvirtindama ir S. Tarvydo spėjimą, kad senosios Lietuvos žemėje tokio pavadinimo upelė galėjusi būti. Trumpai K. Kuzavinio hipotezę galima nusakyti jo paties žodžiais: ”... kraštavardis Lietuva [teisingiau būtų sakyti Lietavà — S.K.] yra senas lietuviškas žodis, kilęs iš hidronimo Lietava. Vardu Lietava pradžioje vadinama upė (Neries intakas), vėliau tuo pačiu vardu imta vadinti ir teritorija prie tos upės (Lietavos žemė), kurioje ilgainiui iškilo garsūs centrai: Kernavė, Trakai, Vilnius”52. Ta upė — ”Tai Letáuka, dešinysis Neries intakas, ištekantis iš L i e t a u-k o s raisto, tekantis pro Keižonių, Karveliškių, Perelozų, Vyšnialaukio kaimus ir ties Arnotiškiais įsiliejantis į Nerį”53. Nieko negalima prikšti paties K. Kuzavinio ir kiek vėliau J. Otrębskio atstatytai kalbamos upės vardo formai Lietavà. Viena, kaip teisingai pabrėžta K. Kuzavinio, tarminių vardo variantų Le- pagal vietos tarmės garsų dėsnius į bendrinę kalbą transponuotinas Lie- (senasis le- čia juk verčiamas la-). Antra, remiantis Linkavà : Linkáuka, Samavà : Samáuka analogija, tiek raisto, tiek ir upės varde Lietáuka visiškai galima įžiūrėti senesnę lytį Lietavà — slaviška priesaga -ka gali būti pridėta vėliau (kaip neretai ir kitais atvejais). Hidronimas Lietavà, K. Kuzavinio nuomone, arba kilęs iš fiziografinio termino *lietava ”išsiliejančioji (upė)”, savo keliu pasidaryto iš veiksmažodžio lieti ir giminiško su lot. litus54. Arba upėvardis Lietavà esąs sudurtinis žodis, sudėtas iš veiksmažodžio lieti būtojo kartinio laiko dalyvio *lieta ir daiktavardžio *ava, senovėje reiškusio ”upė, šaltinis”. Žodžių samplaika *lieta ava suaugusi į sudurtinį žodį *lietava, kur ava imtas suvokti kaip sufiksoidas, o mūsų laikais — jau kaip priesaga -ava55. V. Mažiulio požiūris į Lietuvà kilmę yra kiek kitoks, nors jis taip pat Lietuvà kildina iš upėvardžio ir sieja jį su lieti. Iš šio veiksmažodžio šaknies lié- < *lẽi- su priesaga -tu-, vartota abstrakčių deverbatyvų darybai, būta išvesto *léi-tu- ”liejimas(is)”. Galima čia pažymėti, kad tokia priesaga baltų kalbose tikrai buvo. Ją turi išlaikę, pvz., lietuvių kalbos siekiniai (eitų, nėštų), išriedėję iš sustabarėjusios tu kamieno veiksmažodinių abstraktų vienaskaitos galininko formos (*ei-tu-n, *nẽs-tu-n). Priesaga -tu-, kuri buvusi niekatrosios giminės, o jos u neafofoninis, prieš galūnes ar kitos priesagos balsį gavusi įterptinį v: *-tu- (neutrum) > *-tu-o(n) (neutrum) > liet. -tuv-as (pvz., atùtùvas). Įterptinio v pasirodymą ar nepasireiškimą sąlygojusios tokios aplinkybės: 1) -K+v- sintaktika (K žymi bet kokį priebalsį ar jų grupę), 2) u redakcją L. Bednarczuka 2, Warszawa, 1988, 821. 52 Kuzavinis K. Lietuvos vardo kilmė, 10. 53 Kuzavinis K. Op. cit., 8. 54 Kuzavinis K. Op. cit., 14—15. 55 Kuzavinis K. Lietuvių upėvardžiai lie-(lei-). — Kalbotyra 17, 1967, 136. 63 kamieno įtaka (pvz., nom. plur. *sūnu-es > *sūnves : sūnùs) ir 3) -Kuv- + balsis morfologinis apibendrinimas⁵⁶. Gana sudėtinga ir ne visai aišku. Išvestinių formų visuose vardžodžių tipuose pagal V.Mažiulį buvę daugiau kaip šakninių formų, todėl pastarosios, taigi ir -tu- su neapofoniniu u, buvusios įtrauktos į tipą su apofoniniu u, kitaip tariant, į u kamieną su kamengalio balsių kaita -eu-/-ou- (plg. būdvardį s. sl. synovъ: synъ, s. sl. vdova : pr. widdewū ”našlė”). Tokiu būdu, V.Mažiulio manymu, išriedėjusios dubletinės formos su -t-uv- ir -t-av- kaip, pvz., lat. liētuva-ains laiks ”lietingas oras” šalia liētavas ”(kelias dienas trunkantis) lietingas oras”, vadinasi, taip pat Lietuvà greta Lietavà⁵⁷. Pagal šią koncepciją Lietuvà išgyvenusi tokią derivacinę ir morfologinę raidą: liē-ti < *lēi- → *lēi-tu- ”liejimas(is)” → upėvardis *Lietva/*Lietuva/*Lietava → kraštavardis *Lietva/Lietuvà/Lietavà. Lytis Lietuvà (= s. rus. Лумъва) atspindinti vėlesnįjį raidos etapą ir aprašytuoju būdu išriedėjusi iš pirminės lyties *Lietva (Lei-tu-ā ”liejimas(is); paupio sritis”)⁵⁸. Kildinant mūsų krašto ir valstybės vardą iš upės — kad ir mažos, tik 11 km ilgio — vardo Lietava, vis dėlto reikia galvoje turėti keletą aplinkybių. 1. Upėvardis *Lietava atstatytas. Realiai paliudytas yra Lietáuka (Letáuka). Iš tikrųjų čia gali būti priesaga -auka, kurios vedinių lietuvių vardyne yra ne vienas, plg. Babr- áuka, Rud-áuka, Bar-auka⁵⁹. Kitaip tariant, upėvardžio *Lietava čia gali iš viso nebūti. 2. A.Salio žodžiais, ”Šis upėvardis būtų svarbus sprendžiant Lietuvos vardo raidą, jei pavyktų jį atsekti iki XVI amžiaus”⁶⁰. 3. Pirminė Lietuvà/Lietavà, — tam tikras administracinis-teritorinis vienetas, vadintas ž e m e, — buvo tarp Neries, Nemuno ir Merkio. Labiau tikėtina, kad gentis ar jų grupė, gyvenusi šioje srityje, būtų pasivad inusi pagal vieną iš šių didesnių upių vardų. Tarkim, kad, kaip teigia kalbamos hipotezės autoriai, mūsų valstybė ir kraštas savo vardą tikrai gavo iš Lietaukos upelio vardo *Lietava. Tada turėjo būti tam tikros priežastys, kodėl taip atsitiko. Uždavinys yra tas priežastis nurodyti. Pirmųjų priežasčių neradę, neturime tvirtos žinios, taigi adekvačios, vidujai neprieštaringos hipotezės. Tiesa, nurodoma bendroji baltų (atitinkamai indoeuropiečių) etnonimikos — toponimikos raidos tendencija: hidronimas — kraštavardis → etnonimas⁶¹. Tipologiniu atžvilgiu jai nieko neprikiši: yra atvejų, kad gentys ar jų sąjungos pasivadina vardais tų upių, ežerų ir marių (jūrų), prie kurių jos gyvena. Didžiausią pagundą Lietuvos vardą sieti su kokiu nors upėvardžiu, savaime aišku, kelia vos ne aksioma tapęs teiginys, kad Lat(v)iai vardą davęs upėvardis Lat(u)va (ir Lata(u)à), Anykščiai, Šventosios dešinysis intakas. 56 Мажюлис В. К балтийскому и индоевропейскому дативу ед. ч. — Baltistica 3, 1967, 39, išn. 102. 57 Мажюлис В. Op. cit., 39—40. 58 Мажюлис В. Op. cit., 41, išn. 107. 59 Vanagas A. Lietuvos TRS hidronimų daryba, Vilnius, 1970, 98—99. 60 Salys A. Lietuvos vardo kilmė, 696. 61 Kuzavinis K. Lietuvos vardo kilmė, 8. 64 Lietuvos vardo kilmės problemą sprendžiant, reikia nepamiršti ir visai priešingos etnonimikos-toponimikos raidos tendencijos, būtent: sritiniai-teritoriniai junginiai, vadinamosios „žemės“, kitaip tariant, sritinės-teritorinės gyventojų grupės, susidarė iš gentinių grupių ir daugeliu atvejų paveldėjo jų pavadinimus; kitaip tariant, genčių vardai, etnonimai, virsta „žemių“ pavadinimais, toponimais. Pavyzdžiui, vienos iš daugelio rytų slavų — rusinų — genčių būta деревляне (etnonimas). Bet „Повесть временных лет“ toliau mini деревлянин, t.y. srities Дерева, Derevos žemės (Деревская земля) gyventoją (toponimas)62. Istorikai įtaria, kad L i e t u v o s ž e m ė — tai liekana genties, turėjusios specialų gentinį vardą (Lietuva/Lietava) ir susiorganizavusios į sritį-teritorinį junginį po to, kai atsiskyrė Žemaičiai ir aukštaičių „žemės“63. Yra žinomi tokie šaknies Leit- upėvardžiai: Leità (acc. sing. Leĩtą), Svėksna, Graumenos intakas. Gretiminė šio vardo lytis yra Leitupalis64, o K. Kuzavinis dar yra radęs Leitỹs (gen. sing. Leĩčio65). Be jų, yra Leitė, Šilutė, dešinysis Rusnės (Nemuno) intakas, su savo dešiniuoju intaku Leitàlė66. Iš upėvardžio Leitė pasidaryti kaimų vardai: Leitgiriai (acc. plur. Leitgir(i)us), Šilutės raj., Juknaičiai67, Leitvariai (acc. plur. Leitvarius) (ten pat)68, Ántleičiai, Šilutės raj., Usėnai, Pãleičiai, Šilutės raj., Juknaičiai67. Raisto ir upelių pavadinimų Lietáuka/ Letáuka šaknies priegaidė nežinoma — juk šaknis nekirčiuota. Jeigu gretiminės lyties Liẽtauka kirčio vieta ir priegaidė „Lietuvos TRS upių ir ežerų vardyne“ (p. 92) nurodytos teisingai, upėvardžių Lietáuka/Letáuka bei iš jų atstatytos lyties *Lietava šaknies priegaidė taip pat tvirtagalė. Upėvardžiai Leità (Leitỹs, Leitupalis), Leitė, Leitálė ir Lietáuka/Letáuka, viena, laikomi tarpusavy giminingais ir, antra, skiriami veiksmažodžio lė́ti (-ja, lė́ja, -jo, lė́jo) šakniai69. Bet jų šaknies nevienodos priegaidės, susijusios su skirtinga šaknies struktūra, nėra aiškinamos. Baltų ir slavų kalbų pylimo, liejimo veiksmažodžio *lēi-t(e)i šaknis būta laringalinės (*leh₃-i-)70, vartojant tradicinį indų gramatikų terminą, set- šaknies. Tuo tarpu šių upėvardžių 62 Никонов В. Н. Этнонимы. — Этнонимы, Москва, 1970, 8—9. 63 L o w m i a ń s k i H. Studia nad początkami społeczeństwa i państwa litewskiego 2, 153—154. 64 Lietuvos TSR upių ir ežerų vardynas, Vilnius, 1963, 89. 65 K u z a v i n i s K. Lietuvių upėvardžiai lie- (lei-), 135. 66 Lietuvos TRS upių ir ežerų vardynas, 89 — Dėl Leitupalis ir Leitalė darybos žr. V a n a g a s A. Op. cit., 86, 89. 67 Lietuvos TRS administracinio-teritorinio suskirstymo žinynas 2, Vilnius, 1976, 12, 157, 220. 68 K u z a v i n i s K. Lietuvių upėvardžiai lie- (lei-), 135. 69 K u z a v i n i s K. Lietuvos vardo kilmė, 14—16; t o p a t i e s, Lietuvių upėvardžiai lie- (lei-), 135—137; O t r ę b s k i J. Balt. *lēitā, 201; V a n a g a s A. Lietuvių hidronimų etimologinis žodynas, Vilnius, 1981, 185, 190; Z i n k e v i č i u s Z. Lietuvių kalbos istorija 2, 12—13, 15—16. 70 K a r a l i ū n a s S. Protoide. šaknis *leh₃u- „liėtis, tekėti...“ baltų kalbose (liet. liūtis ir lietùs). — Baltistica 27(1), 1992, 41—42. 65 cirkumfleksinė (tvirtagalė) priegaidė rodytų jų šaknį anit, t.y. be laringalo. Tai rodo skirtingas šaknis. Tiek pats pylimo, liejimo veiksmažodis, tiek ir jo vediniai baltų kalbose turi vien akūtinę (lietuvių tvirtrapradę) priegaidę: lieti, lat. liēt, liētus, liet. lietūs (liētų), lýti, lat. līt, lytùs (lýtų), lat. līts ”lietus”. Tarus, kad šie upėvardžiai vis dėlto priklauso veiksmažodžio lieti šakniai, kyla klausimas, kokiu būdu atsirado jų cirkumfleksinė priegaidė. Metatonijos priežasčių nematyti. Kurše žinomi tikriniai vardai Lētža, upė, Embūte, Lētžu-upe, kitaip Leītža (įteka į Ventą), Nigranda, Lētži ”viensedija” Briņķī⁷¹. Tai kuršiškos kilmės vardai; tuo aiškinami ir jų šak­nies balsių ypatumai: į latvių (latgalių) kalbą pereinant, jų ei, matyt, yra artėjęs prie vienbalsio ē⁷². Kaitaliojimasis ei : ē pasitaiko ne tik šaknyse ir ne tik Kuršo vietovardžiuose⁷³. Įdomu, kad tikslų šio upėvardžio atitikmenį randame Aukštutinio Dnepro baseine: Литиж, dešinysis Usožės intakas, kairysis Nerusos int., kairysis Desnos int.⁷⁴, turintis šaknyje ei ir, atrodo, tą pačią priesagą (-иж- iš balt. *-īž- arba *-ēj-), kaip ir kuršiškasis Leītža (iš *Lēit-īž-ā, dėl priesagos plg. liet. Gum-yža, o dėl jos priegaidės lat. Lētži⁷⁵). Vandenvardžiai dažniausiai esti senų laikų dariniai, todėl vargu ar tikslinga šiuos baltų upėvardžius nagrinėti atseitai nuo kitų panašią šaknį turinčių kaip, pvz., į pietus nuo Pripetės randamų Лит (su variantais Лить, Литка), dešiniojo upės Gorskij Tikič int., deš. Sinuchos int. ir kairiojo Pietų Būgo int. Лит (Лить, Литка) lyginamas su panonų (ilyrų?) kilmės Leitha, upė Žemutinės Austrijos ir Vengrijos pasienyje, bei s. vok. aukšt. Līt-aha ir todėl laikomas indoeuropietiškuoju reliktu slavų teritorijoje. Spėjant buvus pirminę reikšmę ”dumblina, molinga (upė)” (plg. vengrišką Leithos pavadinimą Sárvíz, t.y. ”dumblina upė”), šie vanden­vardžiai etimologiškai siejami su pr. laydis ”molis”, alb. leth ”šlapias molis”. Prie šių senosios Europos, bet indoeuropietiškosios kilmės hidronimijos da­rinių skiriamas taip pat liet. Leitā⁷⁶. Suprantama, kad čia priklauso ne tik Leitūs, Leītupalis, Leītė, Leītālė, Leīta 1542, bet ir lat. Lētža, Leītža, rus. Литиж. Tačiau toki aiškinimą, kad ir pagrįstą, reikia kiek patikslinti. Iš pr. laydis ”molis” kaip etimono yra išaugę pr. Layde bei liet. Lai̇dė, upė. Pampėnai, deš. Istro int.⁷⁷ Liet. *liesas ”molis” < *leisas, šaknies bal­sių kaita susijusi su pr. layso ”molija, molynė”⁷⁸, gali atspindėti Liesūkas, ⁷¹ E n d z e l ī n s J. Latvijas PSR vietvārdi 1(2), Rīgā, 1961, 304. ⁷² E n d z e l ī n s J. Piezīmes par ”Latvijas vietu vārdiem”. — Filologu biedrības raksti 6, 1926, 7—8 (toliau — FBR) (= E n d z e l ī n s J. Darbu izlase 3(1), Rīgā, 1979, 431). ⁷³ H a u z e n b e r g a E. Ko vietu vārdi dod latviešu valodas fonētikai? — FBR 12, 1932, 126. ⁷⁴ T o p o r o v B. H. и Т р у б а ч е в О. H. Лингвистический анализ гидронимов Верхнего Поднепровья, Москва, 1962, 192. ⁷⁵ H a u z e n b e r g a E. Op. cit., 126. ⁷⁶ Т р у б а ч е в О.Н. Названия рек правобережной Украины, Москва, 1968, 219, 256 (su literatūra). ⁷⁷ V a n a g a s A. Lietuvių hidronimų etimologinis žodynas, 177. ⁷⁸ T o p o r o v B.H. Друсский язык. Словарь L, Москва, 1990, 41. 66 upė, Šilalė. Panašiu būdu ką tik minėti šaknies Liet- vandenvardžiai rodytų buvus balt. *leita- ”molis”, giminingą su liet. laitas, kurio reikšmė dabar yra ”molio, tešlos, sakų ar ko kita gabalas, kuriuo kas laistoma, glaistoma” LKŽ VII 72, bet seniau buvo ”molio gabalas (kuriuo užlaisto klojimo pado ir pečiaus skyles)” Būga RR, 2, 263, taigi ta pati kaip pr. laydis ”molis”. Šių molio pavadinimų darbinį pamatą sudaro veiksmažodis lėti (-ja, lėja, -jo) ”lipyti kuo, glieti...” Kaip matyti, veiksmažodis turi dvi priegaides; lygiai taip elgiasi ir upėvardžiai — lietuvių cirkumfleksinė, latvių akutėinė. Įvardyti šaknies *Leit- vandenvardžiai nuo jų apeliatyvo (liet. laitas) skiriasi šaknies balsiais. Tačiau tai reguliari bendrašaknių žodžių šaknies vokalizmo apofonija, plg., pvz., daigšlus : deigšlus ”kuris gerai dygsta”, gaidas : geidas ”noras, užgaidas”, gainys ”pagalys ripkoms mušti” : geinys ”lenkta lazda ripkai mušti”, klaišas ”raisas” : kleišas ”kurio kojos kreivos”, šeivà : šaivà, šeimà : lat. sàime. Požiūrį į *Lietava struktūrą ir kilmę, kaip minėta, K. Kuzavinis vėliau keitė — nebelai­kė kilusiu iš apeliatyvo *lietava ”išsiliejančioji (upė)”, bet manė esant sudurtinį žodį, sudėtą iš dalyvio *lieta ir daiktavardžio *ava, senovėje reiškusio ”upė, šaltinis” (žr. aukščiau). K. Kuzavinio rekonstrukcija *lieta ava, deja, yra anemiška — nepasakyta *ava ”upė, šaltinis” giminė. Bet tai vargu ar įmanoma padaryti. Iš šios šaknies ir reikšmės žodžių indoeuropiečių kalbose paliudyti s. ind. avāni- fem. ”upės vaga, upė, srovė”, avatá- masc. ”šaltinis” (< *au̯n-tó- s), lat. avùots ”šaltinis” (= balt.*avántas Būga RR III 889). Kad ir lietuvių kalba bus turėjusi atitikmenį, matyt iš senovinio Rytų Lietuvos upės ir miestelio vardo Avantà, rus. Ованта (dabar Aluntà iš *Avuntà)⁷⁹. Bet nėra paliudyta *ava ”upė, šaltinis”. Todėl rekonstruoti *Lieta ava arba tokiuose upių varduose kaip, pvz., Artavà, Asavà, Bikavà, ieškoti apeliatyvo *ava ”upė, šaltinis” labai rizikinga⁸⁰. Tai rodo ir ši K. Kuzavinio rekonstrukcija. Kas tai — bevardės giminės (neutrum) ar moteriškos giminės (femininum) žodžių samplaika? Nepaliudyta anaiptol nereiškia, kad kokia nors forma ar leksema seniau negalėjo egzistuoti. Visai gali būti, kad, kaip manoma⁸¹, tų žodžių bendrašaknis yra mūsų upėvardis Ovà (acc. Ōvą), Lekėčiai, Nemuno kairysis intakas (< *Avā), atsiradęs tačiau ne iš *ava dėl slavų kalbų poveikio, bet kaip turintis šaknies *au- (av-) pailgintojo balsių kaitos laipsnio alomorfą (*aų-ā). Jeigu toks Ovà etimologinis aiškinimas teisingas, baltų kalbų duomenys rodytų veikiau buvus moteriškosios giminės apeliatyvą *avā/*āvā ”upė, šaltinis” (bet ne neutrum *avo/*āvo) (dėl giminės dar plg. lat. Āvas ”valstiečio sodyba” Babīte). Tokiu atveju turėjo būti konstrukcija *lietā avā; suaugus abiem dėmenim, ji turėjo virsti *lietāvā, dabar būtų *lietova (su o 79 B ū g a K. RR 3, 511, 845, 889. 80 ”Aš nemanýčiau, kad upių vardai — Daũgava, Ābava, Bārtava etc. — būtų sudėtiniai ir kad jų -ava reikštų ”upę”, — B ū g a K. RR 3, 845. 81 K r a h e H. Unsere ältesten Flußnamen, Wiesbaden, 1964, 43; V a n a g a s A. Lietuvių hidronimų etimologinis žodynas, 235. 67 iš ã). Vadinasi, *Lietava (iš Lietáu-ka/Letaú-ka) kildinimas iš žodžių samplaikos negalimas. Neries ir Šventosios tarpuopyje iš Lietaukos raisto išteka (pagal rusų XIX a. galo žemėlapius) du to paties vardo upeliukai. Didesnysis, 11 km ilgio, teka pro Keižionių, Karveliškių, Pereložų, Vyšniālaukio kaimus ir ties Aŕnotiškiais (aukščiau Šventosios žiočių) iš dešinės įsilieja į Nerį. „Lietuvos upių kadastras“ jo vardą nurodo esant Letavą82, „Lietuvos upių ir ežerų vardynas“ jį vadina Lietáuka, pridėdamas gretiminę lytį Liėtauką83. Mažesnysis upeliukas, apie 3 km ilgio, išteka iš to raisto į šiaurę nuo Pereložų ir iš dešinės įteka į Lietauką. Jis vadinamas Lietāvóčka84. Šio mikrotoponimo — tiek raisto, tiek ir upeliukų pavadinimų — atsiradimą adekvačiai išaiškinti didelės svarbos yra K. Kuzavinio surinkta autentiška informacija. K. Kuzavinis rašo: „Apkeliavęs tos upės apylinkes ir vietoj apklausęs daug paupio gyventojų, patyriau, kad liaudies šnekamąja kalba ši upė dabar vadinama taip: L e t á u k a arba L e t ā v k a (visu paupiu) ir L i t ā v k a (kai kurie Pereložų kaimo gyventojai senbuviai rusai)“. Ir tuoj pat priduria: „Visi trys upėvardžio variantai yra dialektų hibridai, kuriuos pirmiausia reikia lingvistiškai apdoroti“85. Reikia pasakyti, kad tie trys lingvistiškai apdorotini upėvardžio variantai yra ne tik dialektų, bet ir kalbų hibridai, bilingvizmo padariniai. Savo ir kitų tyrinėtojų (pvz., M. Vasmerio) stebėjimais remdamasis, H. Lowmiański nustatė, kad didesnės upės pavadinimų iš etninių grupių apskritai negauna. Didesnės etninės grupės savo vardu nevadina topografinių objektų, esančių jų gyvenamoje teritorijoje. Bet mažesnės upės neretai pavadinamos etninės kilmės vardais.86 Kas čia turima galvoje, aiškėja iš H. Lowmiańskio duodamų įdomių pavyzdžių. Upelis (rivulus) Szwed iš 1724 m. dokumento prie Slugocino atsirado po Šiaurės karo ir gali būti vienaip ar kitaip susijęs su švedų invazija. Netoli Kuznicos į Sidrą (Siderką, Sidranką), kairįjį Bebros intaką, įbėga upelis Litwinka, pavadintas Lietuvos ar lietuvio (lietuves) vardu87. Neries ir Šventosios tarpuopio raistui ir iš jo ištekantiems bevardžiams upeliukams pavadinimus, matyt, davė rusai atsikėlėliai, kurių daugumas bėgo į Lietuvą ir Livoniją iš Vitebsko gubernijos nuo XVII a. pradžios, o ypač po 1667 m. cerkvės reformos, kai prasidėjo stačiatikių sentikių persekiojimas88. 82 Lasinskas M., Macevičius J. ir Jablonskis J. Lietuvos TSR upių kadastras 1, Vilnius, 1959, 179. 83Lietuvos TSR upių ir ežerų vardynas, 92. 84 Kudaba Č. Kaip rasti Lietuvos upelį? — Mokslas ir gyvenimas 8, 1978, 36; V. Vanagas A. Lietuvos TSR hidronimų dar yba, 185. 85 Kuzavinis K. Lietuvos vardo kilmė, 9. 86 Lowmiański H. Początki Polski 1, Warszawa, 1963, 253, 255. 87 Lowmiański H. Op. cit., 254. Plg. Słownik Geograficzny 10, Warszawa, 1889, 482. 88 Plačiau žr. Karaliūnas S. Respublikos lingvosocialinės situacijos 68 Baltarusių kalboje lietuvė vadinama dviem žodžiais — limbinka ir limoyka. Kaip limbinka yra daiktavardžio limbin, liubin moteriškos giminės forma, taip limoyka yra etnonimo limovecų moteriškos giminės lytis89. Tačiau didesnį susidomėjimą mūsų atveju kelia bendriniai žodžiai, tyrinėtojų laikomi atsiradusiais deetnonimizavus lietuvio ir lietuvės pavadinimą. Štai keletas aiškesnių atvejų. Vakarinėse baltarusių tarmėse (Gardino sritis) ilga šieno stirta vadinama limoyka. Kad tai greičiausiai metaforinis limoyka „lietuvė“ perkėlimas, rodytų tas faktas, jog rusų tarmėse apie Tverę ir Novgorodą ilgai siaurai avižų kupetai (ne taip, kaip apvaliam kūgiui) vadinti vartojamas žodis лимбин (plg. rus. dial. лимбин „lietuvis“)90. Tokį aiškinimą remtų iš baltarusių Polesės žinomas ляшок „10 pėdų guba“ ir kildinamas iš etnonimo лях „lenkas“91. Panašiu būdu atsiradusiu laikomas ir ukr. dial. лимовка „valgìs iš džiovintos žuvies, iškeptos tešloje su mėsa ir svogūnais“92. Jam atliepia vakarinėje Briansko srities pusėje vartojamas лимовка „valgìs iš vandenyje įmaišytų kvietinių ar žirninių miltų, įdarytas raugintais kopūstais, stintomis arba slyvomis ir kepamas keptuvėje krosnyje“93. Ne tokie aiškūs yra baltar. лимойка „tokios rūšies dalgis“, rus. dial. лимовка „dalgis su ilga (tiesia) rankena“, nors tyrinėtojai juos irgi įtaria esant lietuviškos kilmės94. Mat, viena, tokios rūšies dalgiai vartojami toli nuo Baltarusijos regiono — Rusijos Šiaurėje ir Sibire; antra, manoma, kad kalbami dalgiai buvo gaminami iš lieto plieno95, plg. rus. dial. лимка//лумка „plokščias gabalas švino ar lieto metalo...“, лумаше „anga, pro kurią liejamas lydytas metalas“, ямая изба „troba, pastatyta iš prask iesto molio, liejamo į medines formas“96. Šie duomenys rodo, kad vakarinėse (ir ne tik jose) baltarusių, rusų, iš dalies ir ukrainiečių kalbų tarmėse seniau būta gyvo žodžio лимовка, kilusio iš lietuvės, atitinkamai lietuvio pavadinimo. Šiuo atžvilgiu įdomių faktų iš ukrainiečių kalbos istorijos pateikia A. Nepokupnas. XVII a. istoriniuose dokumentuose jam pavyko rasti keletą kartų fiksuotą pavardę Лимовка, kuri vieną kartą netgi išstumė pavardę Лимовенко. Kadangi tai vyriška pavardė, autorius pagrįstai daro išvadą, kad XVII a. ukrainiečių kalboje gyvavo bendrinis daiktavardis лимовка. Pasidarytas jis buvo su priesaga -ka charakteristika. — LKK 23, 23 (su literatūra). 89 Слоўнік беларускай гаворкі паўночна-заходняй Беларусі яе пагранічча 2 (Д—Л), Мінск, 1980, 661—662 (toliau — СБГ). 90 Словарь русских народных говоров 17, Ленинград, 1981, 71 (toliau — СРНГ). 91 Этымалагічны слоўнік беларускай мовы 6, Мінск, 1990, 12 (toliau — ЭСБМ). 92 Непокупный А. П. Балто-севернославянские языковые связи, Киев, 1976, 115. 93 СРНГ 17, 73. 94 Фасмер М. ЭСРЯ 2, 502; Непокупный А. Указ. соч., 155—6; ЭСБМ 6, 12. 95 Попова Н. В. Ареалы и этимология двух слов с прозрачной внутренней формой. — Ареальные исследования в языкознании и этнографии, Ленинград, 1975, 81. 96 СРНГ 17, 72—73. 69 iš kamieno лито́во- (plg. лито́вец, лито́вский) tokiu pat būdu kaip, pvz., pavardė Краковка iš Краков97. Žodžiu лито́вка ir bus pavadinę raistą ir iš jo ištekančius bevardžius upeliukus Neries ir Šventosios tarpupyje čia XVII a. atsikėlę rusai. Kad taip greičiausiai ir buvo, rodo dar viena aplinkybė. Sociolingvistinių tyrimų nustatyta, kad Vilniaus krašto slavėjimas, pvz., lenkų kalbos vartojimas, ėjo per baltarusių kalbą, kitaip tariant, lietuviai valstiečiai ir miestelių gyventojai pirmiausia perimdavo baltarusių kalbą98. Todėl įtikėtina, kad kai kuriems topografiniams mikroobjektams pavadinimus davė taip pat baltarusių kalba. Pvz., Letówka, upelis Vilniaus valsčiuje, 75 varstai nuo Vilniaus99, galėjo atsirasti baltarusiškai kalbantiems pavadinus jį lietuvės (lietuvo) vardu. Įdomu, kad, be Litávka, Lietauka turi ir pavadinimo variantą Letávka. Kad šie upėvardžiai ir jų variantai greičiausiai yra slavų—baltarusių ir rusų — kalbų įtakos padarinys, todėl galima galvoti, jog baltarusių kalbos tarmėse šalia lietuvio vardo лімвя́к, ліўя́к yra ir variantas леўя́к (su balsiu e)100. Bilingvių asmenų lūpose — o to krašto gyventojai veik visi yra bilingviai — Лито́вка, Лето́вка dėl lietuvių kalbos įtakos išvirto Litávka/Letávka (slavų kalbų balsis o lietuvių kalboje perduodamas trumpu balsiu a) ir jau su reguliariu lietuvišku dvibalsiu Lietáuka. Lietuvių monolingvių šnekoje, jaučiant, kad čia vis dėlto esama Lietuvos ir lietuvės (lietuvo) vardo, šių upėvardžių šaknis galėjo būti priderinta prie etnonimo, — taip būtų atsiradusios lytys su šaknies dvibalsiu Lietáuka, Liėtauka, Lietávočka, jeigu jos yra gyvosios kalbos faktai (bet ne užrašinėtojų ar žodyno sudarinėtojų atstatytos į bendrinę kalbą, kaip kad atsitiko, pvz., su Letava). Kad būta lietuvinimo, matyti iš to, jog Lietávočka tarmiškai pasakoma Letaukėlė101. Iš čia taip pat matyti, kad vietos žmonių kalboje yra Letavočka su šaknies balsiu e (o Lietávočka jau atstatyta į bendrinę kalbą). Būta dar vieno mėginimo Lietuvos vardą kildinti iš slaviškųjų formų. Remdamasis istoriniais dokumentais — Žygimanto Augusto 1569 m. privilegija, Ukmergės pilies teismo 1597 m. aktu ir kt. — A. Dubonis nustatė, kad XVI a. antroje pusėje buvo Anykščių seniūnijai priklausiusi Leičių vaitija, tuose aktuose vadinta čia воитовство Летувьское, čia wójtowstwo Lijietowskie. Iš to jis padarė klaidingą išvadą, kad ta vaitija lietuviškai vadinosi Lietuvos, arba Lietuvos, vaitija, nes girdi leitis/laitis esąs senasis lietuvio pavadinimas ir tarp terminų leitis/laitis ir Lietuva skirtumo nėra102. Aktuo- 97 Непокупный А.П. Балто-севернославянские языковые связи, 158—159. Vidugiris A. Kalbų sąveikos klausimu. — Dubingiai, Vilnius, 1971, 235—253; to paties, Dėl kalbų kontaktavimo pietryčių Lietuvoje. — LKK 23, 1983, 46—58. 99 Słownik Geograficzny 4, 1883, 846. Plg. Būga K. RR 1, 457; 3, 629. 100 СБГ 2, 647, 662; ЭСБМ 6, 12. 101 Kuzavinis K. Lietuvių upėvardžiai lie- (lei-), 136. 102 Dubonis A. Lietuvos vaitystė. — Lituanistica 2, 1990, 97—102; to paties, Lietuvos didžiojo kunigaikščio dvarų leičiai. — Lituanistica 1(9), 1992, 8. 70 se paliudyti tokie kalbamos vaitijos pavadinimo variantai: у воитовъстве Летувьском (1569 m. aktas)103, we wójtowstwie Liejtowskim (1597 m. aktas)104, у воитовстве Левътевскомъ (1569 aktas), въ воитовстве Лоитевскомъ (1599 m. aktas)105. Iš čia matyti, kad, pirma, 1569 m. akto Летувьском yra klaidingai parašytas ir turi būti taisomas į Ле[и]тувьском. Antra, pavadinimo turėtos dvi slaviškos priesagos; kitaip sakant, -овьское, -owskie yra tokia pat priesaga kaip ir -евское, -ewskie. Be to, 1569 m. akto Летувьском pasirodo tarminiu pavidalu, nes baltarusių tarmėse kirčiuotas balsis o daug kur tariamas kaip y (pvz., вуз, вул, двур)106. Būdvardžio Ле[и]товьское priesaga -овьское yra ta pati kaip daugelyje teisminių aktų esamo pasakymo земли пустовьские. Nesunku nė atsakyti į klausimą, kodėl Lietuvoje vartotai slaviškai aktų kalbai iš lečių (laičių) pavadinimo darantis būdvardžius reikėjo dviejų priesagų: jų parinkimas priklausė nuo žodžio baigmens kietojo ar minkštojo priebalsio, plg. лейтъ, лейть „juodadarbis dvaro žmogus” (XV a.pradžia)107. Vadinasi, iš slaviškųjų Lečių vaitijos pavadinimo formų jokiu būdu negalima atstatyti *Leitava, ne tuo labiau Lietuva. Nežiūrint nevykusio ir daugeliu atvejų klaidingo argumentavimo, gali būti teisinga jaunojo istoriko mintis, kad Lietuvos vardas ir valdovo žirgus prižiūrėjusių valstiečių instituto pavadinimas leitis/laitis kilme yra susiję. Istorikų uždavinys — nustatyti, kas buvo tie lečiai (laičiai) ir kuo jie skyrėsi nuo kitų kategorijų valstiečių, kuriuos aktai vadina конюхи (plg. daugelio Lietuvos kaimų pavadinimą Kaniūkai) ir конокормцы. 2. Lietuvos vardas ir jo reikšmės (rytinių) slavų kalbose ir kultūroje. Chronologijos klausimai Naujas Lietuvos vardo kilmės supratimas ir kiti to vardo raidos kontūrai ima ryškėti, kai nagrinėji ir bandai paaiškinti tuos pažiūrėti mįslingus faktus, kurie vienaip ar kitaip susiję su Lietuva ir jos vardu. Galima teigti, kad pagrįsta nėra nė viena Lietuvos vardo kilmės hipotezė, kuri tų faktų adekvačiai nepaaiškina ar netgi paprastai juos ignoruoja. Tų faktų esama dvejopų — kultūros srities ir istorijos mokslo. Bet keisčiausia, kad abejopi faktai eina iš rytinių mūsų kaimynų — slavų. Iš tokių mįslingų rytinių slavų kultūros faktų, susijusių su Lietuvos vardu, pirmiausia minėtinas tas, kad ukrainiečių liaudies dainose Литва vadinamas būrys jaunų vyrų, puolančių ir grobiančių merginas. Vieną iš tokių dainų, prasidedančią eilute Гайхала Литва ”Užpuolė Lietuva” Rovno srities Vladi- 103 Dubonis A. Lietuvos valstybė, 100 (išn.1). 104 Dubonis A. Op. cit., 101. 105 Dubonis A. Lietuvos didžiojo kunigaikščio dvarų leičiai, 10, 18 (išn. 56). 106 Блінава Э., Мяцельская Е. Беларуская дыялекталогія, Мінск, 1969, 31. 107 ЭСБМ 5, Мінск, 1989, 280. 71 mireco rajono Stara Rafalovkos kaime, kurio viena dalis vadinama Литва, 1969 m. užrašė Anatolijus Nepokupnas108. Tokį motyvą turinčios dainos žinomos šiaurinių ukrainiečių tarmių plote — Ukrainos Polesėje, taip pat viena kita ir į pietus nuo Polesės — Volynėje ir Podolėje. Kad dainos, kur figūruoja Lietuva, vestuvinės, ukrainiečių folkloristai žinojo jau prieš šimtą metų. Yra vestuvinių dainų, kur Литва vadinama jaunojo palyda. Tokios rūšies dainose, matyt, atsispindi archainė santuokos forma — vogtinės vestuvės, kur nuotakos grobimą lydėdavo dviejų šalių, pvz., dviejų giminių, kova109. Šiame kontekste atsitiktinis nebeat rodo rimavimas — Литва — битва, pvz., minėtoje dainoje: Наїхала Литва/Буде між нами битва — ”Mus užpuolė Lietuva/Bus čia tarp mūsų kova”. Vadinasi, ukrainiečių vestuvinėse liaudies dainose gana ryškiai atsispindi kovos žaidimai kaip vestuvinių papročių elementas, ir Литва tarsi koduoja дружина, jaunojo palyda kaip karių būrį110. Nemažą susidomėjimą kelia ir tai, kad rimuojama Литва — битва taip pat dūmose — buitinėse kazokų dainose, kur Lietuva pasirodo kaip ”šimto žirguzėlių” šalis111, iš seno garsėjusi žirgais. Įsidėkime į galvą ukrainiečių liaudies dainose piešiamą Lietuvos vaizdą — prie jo dar teks sugrįžti! Rusų bylinos — istorinės dainos — išlaikė Kijevo Vladimiro atminimą 800 ar 900 metų. Maždaug tiek pat metų gali turėti ir Lietuvos vaizdas ukrainiečių vestuvinėse dainose112. Kodėl taip atsitiko, kad mūsų krašto vardas ėmė žymėti kultūros elementus ir tapo vestuvinių papročių terminu? Kokiomis istorinėmis socialinėmis aplinkybėmis tai įvyko? Atsakymo į šiuos klausimus reikia turbūt pradėti ieškoti nuo tų pačių rytinių mūsų kaimynų — baltarusių ir rusų. Jų valstybinėje bendratautinėje komunikacijos ir interakcijos plotmė Литва, aišku, reiškia valstybę, šalį, kraštą. Bet gyvojoje kalboje mūsų tautovardis vartojamas ypatingai. Rytinių slavų tarmių masyve etnonimu литвины (литвяки, литва, литовцы) vadinami tam tikrų rajonų vietiniai gyventojai — baltarusiai, rusai, ukrainiečiai. Antai Maskvos srities gyventojai литва vadina vakarų pusėje gyvenančius rusus. Labiau į pietus gyvenantys ukrainiečiai litvinais vadina baltarusius, taip pat dalį šiaurinių ukrainiečių. Volynės srities šiaurės rytų dalies (Ukraina) ir kaimyninių Bresto srities rajonų (Baltarusija) gyventojai litvinais laiko į šiaurę gyvenančius baltarusius — pagrindinių Bresto–Pinsko baltarusių tarmių atstovus. O šie litvinais pravardžiuoja šiaurinių Jeseldos ir Bresto tarmių, taip 108 Nepokupnas A. Baltai slavų giminaičiai, Vilnius, 1983, 38. 109 Apie vogtines vestuves lietuvių kultūroje žr. Baldauskas J. Pirktinės vestuvės. — Mūsų tautosaka 10, Kaunas, 1935, 3—123. 110 Непокупный А. П. — Общая лексика германских и балто-славянских языков, Киев, 1989, 67. 111 Nepokupnas A. Baltai slavų giminaičiai, 39—41. 112 Dėl istorinės tradicijos išlaikymo paprastų (kaimo) žmonių atmintyje be galo įdomus yra M. Davainio-Silvestravičiaus 1887 m. Pabebirvių kaime (Raseinių pavietas, Girkalnio parapija) iš valstiečio Kiklikio užrašytas pasakojimas, atspindintis, kaip atrodo, XI ar XII a. asmenis ir įvykius, žr. Giedro iš M. The Rulers of Thirteenth Century Lithuania: the Theory of Anglo-Saxon Origins. — Lituanistica 2(18), 1994, 3—20. 72 pat Gardino-Baranovičių tarmių atstovus ir t.t. Žodžiu, etnonimų литвйны (литвя́ки, литва́, лито́вцы) vartojimo orientacija eina šiaurės ir šiaurės vakarų kryptimi113, kitaip tariant, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, jai priklausiusių slaviškųjų žemių ir etnografinės Lietuvos kryptimi. Seniai žinoma, kad čia minimais etnonimais XVI–XVII a. buvo vadinami ne tik tikrieji lietuviai, etnografinės Lietuvos gyventojai, bet ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gyventojai slavai. Bet etnonimai литвйны (литвя́ки, литва́, лито́вцы) ir Литва, kaip krašto, teritorijos pavadinimas, vis dėlto daugiausia asocijuojasi su šiaurės vakarų Baltarusija114. Ta proga būtina prisiminti ir tokį atvejį, kad 1648 m. Tartu išleistoje J.Gutslaffo estų kalbos gramatikoje vokiečių kalbos žodis Pole ”lenkas” išverstas Leitte. Iš tikrųjų Leitte yra estiškas lietuvio pavadinimas, atėjęs iš latvių kalbos (leitis ”lietuvis”). Mat pietų Estija 1561— 1625 m. (oficialiai ligi 1629 m.) buvo lenkų valdžioje, ir lenkiškos Livonijos sritys buvo tada administraciškai ir kultūriškai glaudžiai susijusios su Lietuva, pirmiausia Vilniumi. Suprantama, kodėl estai lietuvius ir lenkus galėjo vadinti tuo pačiu žodžiu115. Verta dėmesio tyrinėtojų išvada, kad su mažomis išimtimis etnonimai литвйны (литвя́ки, литва́, лито́вцы) rytų slavų gyventojams nėra autonimai, taigi tautovardžiai, kuriais jie patys save vadintų116. Šią išvadą patvirtina savotiškos литва́ reikšmės, kurias jis turi rusų kalbos tarmėse. Onegos apylinkių rusų tarmėse литва́ vartojamas unikalia reikšme ”tauta, tautybė”. Tomsko srities tarmėse литва́ reiškia vietinius gyventojus ne rusus, pvz., Чудь называли остяками и литвой — ”Čiudę vadino ostiakais ir lietuviais”. Tulos apylinkėse plūstamieji литва́ pavadinami ir valstiečiai, atvažiavę siena(u)ti iš gretimo kaimo: ”Paprastai tai valstiečiai iš gretimo Voskresenskojė kaimo, vietiniai rusai; kaimas yra 3 km ant to paties Upos vakarų kranto kaip ir Selino kaimas. Selino kaimo vaikščiai šaukia sienpjoviams per upę: Эй, литва́ поганая! Visais kitais atvejais santykiai su voskresenskiečiais draugiški”117. Šį rusų etnografų liudijimą interpretuojant, reikia turėti galvoje, kad upėvardis Упа yra lietuviškos (baltiško) kilmės, o pasakymas литва поганая rusų metraščiuose reiškė ”Stabmeldiškoji Lietuva” ir šalia литва безбожная buvo mėgstamas plūstamasis Lietuvos apibūdinimas. Kitas plūstamas Tulos apylinkių posakis yra литовские люди118. Archeologijos, lingvistikos ir istorijos duomenys rodo, kad Aukštutinės Volgos ir Okos baseine baltai galėjo 113 Непокукный А.П. Балто-севернославянские языковые связи, 154; СБГ 2, 661—662; Климчук Ф.Д. Восточнославянский этноним ”литвины”. — Тартаутине балтистикос конференција 1985 м. спалио 9—12 д. Пранešimų тезės, Vilnius, 1985, 168—169. 114 Климчук Ф.Д. Указ. соч., 169. 115 Ariste P. Wie der Este Litauen und Litauer nennt. — Baltistica 3, 1967, 205. 116 Климчук Ф.Д. Указ. соч., 169. 117 СРНГ 17, 71. 118 СРНГ 17, 73. 73 išlaikyti savo kultūrą, vietomis galbūt ir kalbą ligi XII a. ir kad, V. Toporovo manymu, baltų-rusų bilingvizmo periodas negali būti visiškai atmetamas119. Onegos srityje литва, be to, reiškia lenkus ir kazokus, suirutes ir maištų laikais puldinėjusius šiaurinius Rusijos regionus. Novgorodo tarmėse литва была pasakoma, kai kalbama apie XVII a. pradžios pilietinius karus ir švedų intervenciją120. Iš lietuviškų etnonimų vartojimo gyvojoje rytų slavų kalboje ypatybių ir jų reikšmių apžvalgos matyti, kad, pirma, tie etnonimai rytų slavų gyventojams nėra autonominiai, antra, литва turi ne krašto, teritorijos, bet kuopinę reikšmę, vadinasi, žymi būrį, kuopą žmonių ir, trečia, литва yra daugiskaitinė forma turinčių etnonimų литвины, литвяки, литовцы sinonimas ir bendrinis (ne tikrinis) daiktavardis. Ar apelatyvas литва atsirado dėl tautovardžio Литва deetnonimizacijos, ar čia yra išlaikyta senoji, priešetnoniminė forma, — tai klausimas, į kurį dar reikia atsakyti. XV ir XVI a. Lietuvos valstybės aktuose литва vadinami valstiečiai, iš Lietuvos išsikėlę į rusiškas sritis121. Rusų metraščių atskleidžiamas Lietuvos vaizdas mažai skiriasi nuo to, kurį vaizduoja rytų slavų gyvoji kalba. Kad įsitikintume, jog rusų metraščiuose Литва reiškia ne tik kraštą, šalį (страна), bet ir žmones, lietuvius (народ, литовцы), užtenka pasižiūrėti į ”Полного русу метраў rinkinio” tomų rodykles. Kad būtų tikriau, iš ”Новгородская первая летопись младшего извода” (XIII a. pirmoji pusė) paimkime keletą pametinių užrašų, iš kurių aiškiai matyti, kad kalbama apie žmones (bet ne apie kraštą, teritoriją): 1183 m.: На ту же зиму бишася плесковици с Литвою, и много ся пакости изьдья плесковицемъ122. — ”Tą žiemą kovėsi pskoviečiai su lietuviais, ir šie daug šunybių pridarė pskoviečiams”. 1204 m.: В то же лѣто побѣдиша Олговици Литву и избиша их 7 сот да тысячу123. — ”Tais metais nugalėjo Olgovičiai lietuvius ir užmušė jų 1700”. 1213 m.: В Петрово говѣние изъиха[?] Литва безбожная... и много створиша зла и отъидоша124. — ”Per Petro pasninką atsidangino bedieviškieji lietuviai... ir pridarė daug bloga ir pasitraukė”. ”Новгородская первая летопись старшего извода” (XIII—XIV a.) praneša, kad po Mindaugo mirties, sumaišties metu, 1265 m. į Pskovą bėgo 300 lietuvių su žmonomis ir vaikais: Тогда же вѣтъгоша Литвы въ Плесковъ съ 300 с женами и с дѣтьми, и крестил я князь Святъслав125. 119 Топоров В.Н. Древняя Москва в балтийской перспективе. — Балто-славянские исследования, Москва, 1982, 3—27. 120 СРНГ 17, 71. 121 Леонтович Ф. Акты литовской метрики 1, вып. 2, Варшава, 1897, XIII (rodyklės). 122 Новгородская первая летопись старшего и младшего изводов, Москва-Ленинград, 1950, 227. 123 Op. cit., 246. 124 Op. cit., 250. 125 Op. cit., 85, 314. 74 Viename iš gražiausių XIII a. rusų grožinės literatūros kūrinių ”Слово о погибели Русской земли”, kur, kad būtų iškelta Kijevo Rusios kunigaikščio Vladimiro Monomacho didybė ir pasaulinis garsas, hiperbolių nesykštima, tarp kita ko, pasakojama, kad Vladimiro Monomacho vardu Половьци дети своя полошаху в колыбели, а Литва из болота на светлъе выникываху, а Угры твердяху каменьи городы железными вороты, абы на них Володимеръ великий тамо не взъехал¹²⁶ — ”Polovcai savo vaikus lopšiuose gaisdino, lietuviai iš pelkių neišlindo, o ugrai akmeninius miestus geležiniais vartais tvirtino, kad didysis Vladimiras ten neįvažiuotų”. Iš pelkių, suprantama, galėjo neišlįsti tik žmonės! Supratimas, kad Литва — tai žmonės, lietuviai, kaip tam tikra visuma, rusų metraščių autorių ir sudarytojų sąmonėje toks stiprus, kad gauna kalbinę išraišką, plg. Литва взяли Одуевъ¹²⁷ — ”Lietuviai paėmė Odujevą”. ТоежезимыЛитваволостиТфѣрьскииимали¹²⁸ — ”Tą žiemą lietuviai buvo Tverės valsčių užėmę”. Того же лѣта Литва взяли Коршевъ¹²⁹ — ”Tais metais lietuviai užėmė Korševą”. Su veiksniu Литва vartojamas veiksmažodis reiškiamas daugiskaitos forma! ”Senųjų laikų pasakojimas” (”Повесть временных лет”), vadinamasis Nestoro metraštis, yra, V. Kiparsky’o žodžiais, ”pagrindinis Rytų Europos seniausios istorijos šaltinis”¹³⁰. ”Senųjų laikų pasakojimas” išlikęs keliais nuorašais iš XIV a., bet jame pasakojama apie X ir IX a. įvykius. Visų nuorašų pamatą sudaro pagrindinė redakcija, arba protografas, parengtas vienuolio Nestoro (1056—1116) Kijevo Pečioros vienolyne. Įtrauktas yra ir vadinamasis tautų katalogas, sudarytas XI a. pabaigoje (tarp 1093—1095 m.). Tarp įvairių kitų tautų čia pirmą kartą rusų metraščiuose paminėtas ir lietuvių, atitinkamai Lietuvos vardas: Въ Афетовѣже части съдятъ Русь, Чюдь и вси языци: Меря, Мурома, Весь, Мърдва, Заволочская Чюдь, Пърмь, Печера, Ямь, Угра, Литъва, Зимъгола, Кърсь, Лѣтъгола, Либь. Ляхове же и Пруси и Чюдь присѣдять къ морю Варяжьскому¹³¹. — ”Jafeto dalyje gyvena Rusia, Čiudė ir visos tautos: Merė, Muroma, Vesė, Mardva, Užvalakio Čiudė, Permė, Pečiora, Jamė, Ugra, Lietuva, Žiemgala, Kuršė, Latgala, Lybe. Lenkai gi, Prūsai ir Čiudė glaudžiasi prie Variagų jūros”. Tautų katalogą keliais puslapiais toliau Nestoro metraštis pakartoja, bet kontekstas kiek kitoks: 126 Б е г у н о в Ю. К. Памятник русской литературы XIII века ”Слово о погибели Русской земли”, Москва-Ленинград, 1956, 183—184. 127 Полное собрание русских летописей 4 (Новгородская четвертая летопись), Петроградъ, 1915, col. 405 (toliau — ПСРЛ). 128 ПСРЛ 15 (Рогожский лѣтописецъ), Петроградъ, 1922, col. 72. 129 ПСРЛ 15, col. 75. 130 K i p a r s k y V. Finnougrier und Slaven zu Anfang der historischen Zeit. — Ural-Altaische Jahrbücher 42, Wiesbaden, 1970, 1. 131 Ш а х м а т о в ъ А. А. Повѣсть временныхъ лѣтъ, Петроградъ, 1916, 3—4. 75 A ce суть инии языци, иже дань дают Руси: Чюдь, Меря, Весь, Мурома, Черемись, Мърдва, Пърмь, Печера, Ямь, Литъва, Зимьгола, Кърсь, Норома, Либь; си суть свои языкъ имуще, отъ колѣна Афетова, иже живуть на сѣтранѣхъ полунощныхъ¹³². — ”O čia yra kitos tautos, kurios moka duoklę Rusai: Čiudė, Merė, Vesė, Muroma, Čeremisė, Mardva, Permė, Pečiora, Jamė, Lietuva, Žiemgala, Kuršė, Noroma, Lybe; šios turi savas kalbas iš Jafeto palikuonių, kurie gyvena šiaurės kraštuose”. Šie pagrindinio Rytų Europos seniausios istorijos šaltinio liudijimai pažiūrėti fragmentiški ir šykštūs, bet jų mokslinė istorinė reikšmė tokia didelė, kad pasirodė būtina juos čia pateikti ištisus. Štai kad ir mums rūpimu klausimu: cituojamame ir A. Šachmatovo juvelyro kruopštumu filologiškai apdorotame nuoraše užfiksuota unikali mūsų šalies pavadinimo forma Литъва, sutampanti su dabar vartojama jo lytimi Lietuva. Kiti ”Senųjų laikų pasakojimo” nuorašai turi Литва¹³³, taigi formą be т, arba supertrumpojo ь. Koks vis dėlto šių formų istorinis santykis ir chronologija? Anksčiausiai iš X a. antros pusės nuorašais išlikusiuose bažnytiniuose slavų rašto paminkluose jerai ъ ir ь dažnai painiojami, dar dažniau tam tikrose pozicijose jie praleidžiami, o jeigu ir parašomi, tai, atrodo, tik nusižiūrėjus į senesnius tekstus. Tai supertrumpųjų balsių kritimo pradžia — ne bendraslaviškojo reiškinio, bet rytų slavams būdingo vieningo proceso pradžia¹³⁴. Vakarų ir pietų slavuose šis procesas prasidėjo šimtmečiu anksčiau. Jau 828 m. Sancti Canuti analuose randama vakarų slavų forma chneze vietoj sl.* knędzъ ”kunigaikštis”¹³⁵. XI a. pabaigoje ir XII a. pradžioje, kai Kijevo Pečioros vienuolyne Nestoras sudarinėjo ir redagavo ”Senųjų laikų pasakojimo” protografą, jerų kritimo banga buvo tiek įsibėgėjusi, kad juos žymėti nekirčiuotoje pozicijoje buvo nebegalima. O ką jau kalbėti apie XIV a. ir vėlesnius nuorašus! Bet senųjų tekstų pavyzdžiu tautų katalogo vardus Nestoras užrašė su jerais. Yra žinoma, kad Nestoras naudojosi senesniu metraščiu, kurį A.Šachmatovas vadina Pradiniu sąvadu (Начальный свод)¹³⁶, pametiniais užrašais, pradedant 852 (6360) metais. Ne kuo kitu, o, matyt, nusižiūrėjimu į senesnius raštus reikia aiškinti ir tą faktą, kad tarp Lietuvos vardo užrašymų 1352—1389 m. ukrainiečių istoriniuose dokumentuose pasitaiko ir formų su jeru ъ: Литва, Литвы, Литъвы, Litwy, Литву, Литвою, в Литве¹³⁷. Iš čia aiškėja, kad forma Литва yra išriedėjusi iš formos Литъва ¹³² Шахматовъ А. А. Повѣсть временныхъ лѣтъ. 10. ¹³³ ПСРЛ 1 (Лаврентьевская летопись), Москва, 1926, col. 4,11; 2 (Ипатьевская летопись), Москва, 1962, col. 4,8; 38 (Радзивиловская летопись), Ленинград, 1989, col.11, 13, 66; Pomniki dziejowe Polski 1, Warszawa, 1960, 551, 557, 702. ¹³⁴ Kiparsky V. Russische historische Grammatik 1, Heidelberg, 1963. 93; Горшкова К. В., Хабургаев Г. А. Историческая грамматика русского языка, Москва, 1981, 65—67. ¹³⁵ Kiparsky V. Loc. cit.; Бирнбаум Х. Праславянский язык. Достижения и проблемы в его реконструкции, Москва, 1987, 189. ¹³⁶ Шахматов А. А. Указ. соч., XXII. ¹³⁷ Словник староукраїнської мови XIV—XV ст. 1, Київ, 1977, 549. 76 nekirčiuotoje pozicijoje iškritus jerui. Vadinasi, Kijevo Rusios ir kitų rytų slavų istorinių šaltinių Литва jokiu būdu negali atspindėti lietuviškosios formos * Lietuva, kaip kartais nepagalvojus mūsų mokslinėje klausimo literatūroje teigiama. Būdami stipriojoje pozicijoje, taigi turėdami kirtį, supertrumpieji ь ir ъ išsirutuliojo ligi normalių balsių e ir o. Todėl rus. лито́вец „lietuvis“ ir лито́вский „lietuvių, lietuviškas“ reguliariai fonetiškai yra atsiradę iš prolyčių *литъ-вък- ir *литъ-вьск-, pasidarytų iš pirminės formos Литъва. Tad rus. лито́вец nerodo buvus gretiminės formą Lietavà, kaip to norėtų kai kurie mūsų tyrinėtojai. Pirminė forma Литъва remiasi ne tik ukr. Литва́, лито́вский ir baltar. Літва́, літов́скі, bet ir lenkų Litwa, litewski. Fonetinė raida čia yra tos pat rūšies kaip, pvz., rus. лоб, gen. лба „kakta“, lenk. łeb, gen. łba „galva“ šalia s. rus. лъбъ „kaukolė“, s. sl. лъбъ „kaukolės“ arba rus. сон, gen. сна „miegas“, lenk. sen, gen. snu greta s. sl. сънъ. Įdomu, kad slaviškasis Lietuvos vardas Litva garsų atitikimų atžvilgiu elgiasi taip, tarsi būtų savas žodis, plg. s. sl. zima : liet. žiemà, s. sl. iti : liet. eiti. Iš tikrųjų jis pasiskolintas iš lietuvių kalbos. Reguliarus garsų atitikimas, kuriuo pasižymi iš senų laikų paveldėti bendri slavų ir baltų kalbų žodžiai, rodytų, kad į slavų kalbas Lietuva patekusi seniai. Naujausių tyrimų duomenimis, IX a. visame slavų kalbų plote tikriausiai jau buvo supertrumpieji ь ir ъ ide. trumpųjų i ir u (= liet. i ir u) vietoje. Manoma, kad jie virto ь ir ъ apie VIII a.138 Vadinasi, Lietuva į slavų kalbas turėjo patekti prieš VIII a. Diftongų monoftongizacija laikoma slavų kalbose įvykusia V—VI a.139. Kada tai atsitiko rytų slavuose, rodytų upėvardžiai: rusų Лучеса (Aukštutinio Dnepro baseine) ir baltarusių Гуя (Nemuno baseine). Jie gauti iš lietuvių Laukesà ir Gaujà. Manoma, kad šiuos vardus slavai galėjo gauti jau V a., kai, slinkdami iš pietų, pasklido po baltų teritoriją. Tikriausiai netrukus po to šių hidronimų au išvirto slavų ū. Bet to reiškinio datavimą sužinome iš visai kito slavų pakraščio — pietų. Diftongus ei, ai, eu, au slavai dar turėjo sveikus, kai III—IV a. daugybę žodžių skolinosi iš gotų, plg. gotų kaupon, kausjan, kaisar, leihwa, gabeins ir slavų kupiti „pirkti“, kusiti „gundyti“, cěsarъ „imperatorius“, lichva „palūkanos“, gobino „turtai“. Iš čia matyti, kad slavų kalbose diftongai buvo monoftongizuoti V—VI a. Logiška būtų manyti, kad Lietuva į slavų kalbas pateko kartu su upėvardžiais Laukesà ir Gaujà. Vadinasi, Lietuva=Литъва slavai bus pasiskolinę V a. ar šiek tiek anksčiau. Nėra abejonės, kad tuo metu Lietuvos vardas turėjo pavidalą * Lietuva. Kad šaknyje būta dvibalsio ei, rodo lat. leitīs. „Senųjų laikų pasakojime“ užfiksuota etnonimija struktūrinės-gramatinės reikšmės požiūriu dalijasi į dvi grupes: kuopinius pavadinimus ir tautovardžius, nusakomus įprastine daugiskaitos forma. Kuopinių pavadinimų grupę sudaro: 1) pavadinimai su galūne -а (kartais po minkštojo priebalsio), pvz., зимъгола/зимигола, лѣтъгола, литъва, меря, мърдва/мордъва, 138 Stieber Z. Zarys gramatyki porównawczej języków słowiańskich, Warszawa, 1979, 28—29; Бирнбаум Х. Праславянский язык. Достижения и проблемы в его реконструкции, 84. 139 Stieber Z. Op. cit., 23—24; Бирнбаум Х. Указ соч., 49. 77 морома/норома/нерома, пещера, угра/югра ir 2) pavadinimai su galūne -ь (< *-i), pvz., весь, корсь, либь, пермь, людь, ямь (Novgorodo metraščiuose dar ir водь, сумь). Prie šios grupės šliejasi ir pagrindinis Nestoro metraščio etnonimas русь, vartojamas tik tokia forma. Nesunku pastebėti, kad visi kuopiniai etnonimai, išskyrus русь, yra finougrų ir baltų genčių bei kilčių pavadinimai. Jie supriešinami su slavų tautovardžiais, turinčiais daugiskaitinę formą, kaip antai: деревляне, поляне, вятичи, кривичи, дулъби, хървате ir kt.140. Iš to tyrinėtojai daro išvadą, kad kuopiniai pavadinimai yra slaviškasis perteikimas tautovardžių savivardžių, kuriais finougrų ir baltų gentys bei kiltys pačios save vadino141. Kitaip tariant, iš šių genčių ir kilčių kalbų buvo slavų perimta tiek etnonimų forma, tiek ir kuopinė reikšmė, plg., pvz., весь < vepsā, сумь < suomi, ямь < hāme, matyt, ir русь < suomių ruotsi ”švedai”. Tas pat pasakytina ir apie tautovardžius su galūne -a, tarp jų apie Литъ- ва/Литва. Vadinasi, ir pati pirminė forma *Leituvā, ir jos kuopinė reikšmė, ryškiai paliudyta seniausiame Rytų Europos istorijos paminkle ”Senųjų laikų pasakojimas” bei reikšmė ”народ, žmonės (lietuviai)” kitose rusų kronikose, matyt, susidarė ne slavų, bet senovės lietuvių kultūroje ir kalboje. Apie V a. po Kr. suėję į sąlytį su lietuvių kiltimis, per ilgus bendravimo šimtmečius, slavai tikriausiai ėmė tai, kas jau buvo gatava. Tokia, matyt, buvo kuopinė *Leituvā reikšmė, užfiksuota Nestoro kronikoje, kur mūsų tautos vardas iš tiesų pasirodo ne vien kaip etnonimas, bet kaip kuopinis bendrinis daiktavardis: s. rus. литъва ”lietuviai”142. Dabar savaime kyla klausimas, kiek tokią kuopinę *Lietuvā reikšmę remia pačios lietuvių kalbos duomenys ir ar iš viso remia. Prisiminkime, kad, kaip jau ne sykį minėta apžvelgiant ligišiolinius tyrimus, be Lietuvā, turėta ir gretiminė lytis Lietavā, į keltą klausimą galime teigiamai atsakyti: dabartinėje lietuvių kalboje, jos tarmėse yra nemaža priesagų -uva/-ava vardažodžių, turinčių kuopinę kolektyvinę reikšmę, plg.: bernavà ”jaunų vyrų, bernų būrys” Ck, Dgls (LKŽ I 769); brolavà ”brolija, broliai ir seserys” Užp, Str, Ds, Dgl, plg. Suvažiavo visa brolava (broliai, brolių vaikai, brolių dukterys su vyrais...) Ds (LKŽ I 1069); broliavà ”brolija, broliai ir seserys” Dglš (LKŽ I 1069); broluvà, bról(u)va ”brolija, broliai ir seserys” Trgn, Ktk (LKŽ I 1072); kėltuva, keltuvà ”galvijų būrys, banda; galvijai” Mž, BB, Dsn, Ad, Tvr (LKŽ V 551); poniavà ”ponija, daug ponų” Dglš (LKŽ X 428); sesiuvà ”visos seserys” Dglš (LKŽ XII 438); sesuvà ”seserų vaikai” Trgn, plg. Seserų tai mes tik keturios, o sesu(v)õs jau visas pulkas Trgn (LKŽ XII 457); 140 Хабургаев Г. А. Этнонимия ”Повести временных лет”, Москва, 1979, 167—169. 141 Хабургаев Г. А. Указ. соч., 218. 142 Фасмер М. ЭСРЯ 2, 502. 78 šašavà ”mažų vaikų būrys” Ml (LKŽ XIV 537); šimtavà ”dešimtoji gyvenimo metų dešimtis” Lb, plg. Ana nukaršus, gal jau šimtavõji Lb (LKŽ XIV 822); šišavà ”būrys, pulkas (vaikų)” Vdš, Ml, Prng (LKŽ XIV 915); šunavà ”šunų būrys, šunija; padaužų nenaudėlių, niekšų gauja” Švnč, Dv, Tvr, Lbv, Slk, Str (LKŽ XV 354); šuniavà ”šunų būrys, šunija; padaužų nenaudėlių, niekšų gauja” Lp, Rtn, Pv, Vv (LKŽ XV 360). * Lietuvà=литъва ”lietuviai” savo reikšme gražiai įsijungia į šią kuopinių bendrinių daiktavardžių klasę. Šis įsijungimas savo ruožtu kelia uždavinį nustatyti, kas buvo ta kuopa, tas būrys žmonių, taigi ta pradinė socialinė grupė, kuri buvo vadinama bendriniu daiktavardžiu * lietuvà = литъва. 3. Lietuvos vardas, jo gretiminės lytys ir vediniai Kaip iš dėstymo matyti, rusų, baltarusių, ukrainiečių Литва ir lenkų Litwa yra dėsningai išriedėjusios iš seniausios formos, paliudytos kaip литъва Nесторо metraštyje (”Senųjų laikų pasakojime”). Pagarsiu ji sutampa su autentišku, dabar vartojamu Lietuvos vardu Lietuvà < *Leituva ir apie V a. po Kr. slavų buvo pasiskolinta. Nestoro metraštyje ir kituose seniausiuose rytų slavų rašto paminkluose paliudyta forma Litva (be jero ъ) taip pat iš литъва kilusi ir tariamos lietuviškos lyties *Lietva nerodo. Pirmosios Lietuvos vardo fiksacijos Vakarų ir Centrinės Europos istoriniuose šaltiniuose — Quedlinburgo analuose 1009 m. (in confinio Rusciae et L i t u a e)143 ir vengrų-lenkų kronikoje XI a. (contra L i t u u a m acies movit)144, — deja, patinka mums ar nepatinka — turi slavišką vardo formą145, vadinasi, buvus liet. *Lietva taip pat nerodo. Centrinės ir Vakarų Europos žmonės iš pradžių, kol kontaktai su Lietuva nebuvo dar išsipletę, informaciją apie Lietuvą daugiausia gaudavo per slavus. Estai Lietuvą dabar vadina Leedu arba Leedumaa (maa ”žemė”). Nors kamienas Leedu ”Lietuva” ir leedu ”lietuvių, lietuviškas” leksikografiškai paliudytas vėlai, tik XVIII a., estų kalboje jis egzistavo seniau, — tai rodo, pvz., tas faktas, kad kiškis (Lapus europaeus), kuris Baltijos vokiečių kalboje buvo vadinamas Litauerhase, Vidurio Estijos tarmėse vadinamas lietujänes (su tarminė ē diftongizacija į ie). Todėl kamienas Leedu, leedu kildinamas iš lētu arba lētu (+ balsis) ir tiksliai atitinka Lietuvà arba jos tarpinę lytį *Lẹ̄tuvā, kurias estai pasiskolinę XIII a. pradžioje146. Scriptores rerum Prussicarum 1, Leipzig, 1861, 237. Pomniki dziejowe Polski, wydal A. B i e l o w s k i, Warszawa, 1960, 495. K a b e l k a J. Baltų filologijos įvadas, 111. Plg. S a l y s A. Lietuvos vardo kilmė, 696. A r i s t e P. Wie der Este Litauen und den Litauer nennt. — Baltistica 3, 1967, 205—207. 79 Lyties Lietuvą būta gerai pažįstamos mūsų šiauriniams giminaičiams latviams. Randama K. Mülenbacho ir J. Endzelyno žodyne (EH I 757), pasitaiko liaudies dainose, kur turi savotišką, niekur kitur nepaliudytą loc. sing. lytį: Saki, saki, sakulyte/Kuo redzēji Lietuvėj? — ”Sakyk, sakyk, sakulyte, ką matei Lietuvoje?) BW 2617.5. Iš kamieno Lietuv- pasidarytas vienas kitas gyvenamosios vietos pavadinimas: Lietuvietis² Krimuldą, Lietuvieši Vecgulbene. Gretimybė Lietuvietis²/Lietvietis² Krimuldą¹⁴⁷ rodo, kad Lietuvietis² yra kilęs iš Lietuvietis² su balsio u sinkope ir Lietvieši² Vėjavą — iš *Lietuvieši. Vadinasi, *Lietuva čia taip pat nėra. Be Lietuvą, seniau vartota taip pat gretiminė lytis Lietavą. Iš gyvosios lietuvių kalbos Lietavų dar spėta užfiksuoti Zietelos (Gardino sritis Baltarusijoje) lietuvių šnektoje. Su priesaga -iškis čia pasidarytas ir lietuvio pavadinimas lietaviškis (kaip Sasnavą : sasnaviškis). Lietava su vediniu lietavnieks, atrodo, plačiau vartota Rytų Latvijoje, pvz., Drusti (ME II 506, EH I 757), ir 8 kartus paminėta latvių liaudies dainose. Ne vienu atveju paliudyta vietovardžių, kaip antai Lietavas² Graši, Lietavietis Ranka (plg. Elgerio žodyno lietavietis ”lietuvis”), Lietavieši² Vecgulbene, Lietavnieki² (keli vienkiemiai Rytų Latvijoje)¹⁴⁸. Su lat. lietavnieki ”lietuviai” galbūt galima lyginti Novgorodo ir Pskovo metraščių litovniki ”t.p.”, taigi čia matyti kamieną Litov- < liet. *Lietav-. Bet toks aiškinimas kyla daugiau iš arealinių, o ne fonetinio pobūdžio sumetimų (fonetiškai litov- gali būti ir iš *litúv-). Būta dar vieno Lietuvos vardo varianto. Lietuvos vardo kilmę aiškinant, didelė reikšmė teikiama — ir tai daroma ne be pagrindo — latvių kalbos lietuvio pavadinimui leitis, pl. leiši. Kokiu būdu šis pavadinimas atsirado, tyrinėtojų nuomonės skiriasi. Kad paaiškintų lat. leitis susidarymą, J. Otrębskis tarė buvus atskirą Lietuvos vardo lytį *Leitā. Su priklausomybę žyminčia priesaga -io- J. Otrębskis ir kildino iš jos leitis, pl. leiši < *leitiai¹⁴⁹. Panašiai manė ir A. Salys: iš *Leitā (> *Lietā) pasidarytas lat. leitis ”lietuvis”, senas priklausomybės būdvardis¹⁵⁰. J. Otrębskis dar pridūrė, kad tarp šakninės pavidalų liet. leit- ir lat. leit- balsių santykis esąs toks pat kaip ir pvz., tarp dėvas ir dēvē. Kitaip tariant, vietoj ie dvibalsį ei leitis todėl turįs, kad jis esąs išvestas (*Leitā atžvilgiu)¹⁵¹. Lat. leitis iš *Leitā kildino dar A. Bezzenbergeris, tačiau *Leitā jis klaidingai laikė dialektine (augšzemniekų) lytimi, kilusia iš sl. Litva (su tarminė i diftongizacija)¹⁵². K. Kuzavinis spėjo, kad leitis išsirutuliojęs iš senesnės lyties *leitūs (gy- ¹⁴⁷ Būga K. RR 3, 613; Endzelīns J. Latvijas PSR vietvārdi 1(2), 340. ¹⁴⁸ Būga K. RR 3, 613; Endzelīns J. Op. cit., 340; to paties, Darbu izlase 4(2), Rīgā, 1982, 389. ¹⁴⁹ Otrębskis J. Gramatyka języka litewskiego 1, 3; to paties, Balt. *leitā, 201. ¹⁵⁰ Salys A. Lietuvos vardo kilmė, 695. ¹⁵¹ Otrębskis J. Loc. cit. ¹⁵² Bezzenberger A. Lettische Dialektstudien, Göttingen, 1885, 134 (išn). 80 vavusios greta *leituvis > lietuvis) kaip pietūs — iš pietų153. V. Mažiulis leitis taip pat vedė iš *leituvis, remdamasis atstatytąja lytimi *Lietuva ir kaip paralelę nurodydamas lot. Sudi, vok. Suder ”sūduviai” < *sūdu-154. Vien fonetikos žiūrint, negalima pasakyti, ar leitis prolytė buvo *leitįa- ar *leituvi a- (bet jokiu būdu ne *leituįa-, nes Lietuvos vardo varianto *Lietuvā > *Lietuā niekad nebuvo). Mat, kaip rodo liet. pietūys pakitimas į pietųs, *leituįa- fonetinė raida į leitis per tarpinę stadiją *leitųia- yra visai galima, — visai tokią pat raidą yra išgyvenęs latvių tautovardis, plg. dial. latuvis, latuvisks ME II 425, EH I 722 > latvis, latvisks > latiskis Nīgranda, Saldus. Balsio u sinkopę ir priebalsio v eliminaciją būtų lengvinęs šaknies kirtis: *léituvi a-). Vadinasi, klausimo sprendimui reikia papildomų duomenų. Tarp daugybės latvių vardų ir mikrotoponimų su šaknimi Leit-, Leiš-155 nėra nė vieno, kad turėtų -o- ar -u-. Taip elgiasi ir bendriniai žodžiai, plg. leitis ”lietuvis” (fem. leitiete) Jaunseseve, ”iš Lietuvos įvežta kiaulė” Džūkste, ”didysis sviestas (kur neatsiskyrusios pasukos)” Gramzda, Priekule, Saldus, Leiši nom. pl. ”Lietuva” Nīca, leitene ”lietuvė” (liaudies dainose), leitīne ”t.p.” Dunika, Leitiēne ”t.p.” Aknīste, leitiēns ”mažas, jaunas lietuvis; kas kaip lietuvis elgiasi ar rengiasi” Alūksne, Pļaviņas, ”iš Lietuvos įvežta kiaulė” Džūkste (ME II 446—447, EH I 731—732). Istoriniuose dokumentuose apie Kuršą randama pavardė Leitis: Merttin Leitte 1582, Jurgen Leytte156. Kaip matyti iš geografinio išsidėstymo, lietuvio (lietuvės) pavadinimai su leit- telkiasi vakarų Latvijoje, Kurše, bet žinomi ir rytų Latvijoje, kur daug šios šaknies vietovardžių. Todėl manoma, kad leitis, pl. leiši yra atsiradę Kurše ir iš čia plitę rytų kryptimi. Rytų Latvijoje, kaip minėta, randami Lietuva, Lietava ir jų vediniai su laukiamu dvibalsiu ie šaknyje. Vardo leitis dvibalsis ei laikomas reguliaraus dvibalsio ie kuršišku perdirbiniu157. Latviškasis lietuvio pavadinimas ir iš jo kilę vietovardžiai bei mikrotoponimai išsiskiria savotišku šaknies vokalizmu ir -u-/-ū- neturėjimu. Šias ypatybes reikia aiškinti kartu. Iš jų galima spręsti, kad būta dar vieno, atskiro Lietuvos vardo varianto, būdingo lietuvių arealo šiaurės vakarų daliai, iš kur kuršiai ir atitinkamai latviai jį ir bus pasiskolinę. Pagal analogiją, kad lietùvis su priesaga -io- pasidarytas iš kuopinio daiktavardžio *lietuvā = литъва ”lietuviai”, galima daryti prielaidą, kad lat. leitis, pl. leiši < *leitiai su ta pačia priklausomybę reiškiančia priesaga yra išsivestas iš kuopinio bendrinio daiktavardžio *leitā ”lietuviai”. Tiek *leituvi a- (> lietuvis), tiek ir *leiti a- (> leitis) pradžioje buvo vieno tos kuopos, žmonių būrio nario 153 Kuzavinис K. — Lietuvos vardo kilmė, 14. 154 Мажюлис В. К балтийскому и индоевропейскому дативу ед. ч., 41, išn. 111. 155 Būga K. RR 3, 613; Endzelīns J. Latvijas PSR vietvārdi 1(2), 291—292. 156 Kiparsky V. Die Kurenfrage, Helsinki, 1939, 302. 157 Endzelīns J. Rec.: Die Kurenfrage von V. Kiparsky. Helsinki, 1939. — FBR 20, 1940, 251 (= Endzelīns J. Darbu izlase 3(2), Rīgā, 1980, 557). 81 pavadinimai ir reiškė ”Lietuvai, *leitai priklausantis”. *Lėta (> lėti̇s) gali turėti išlaikęs sveiką senąjį dvibalsį ei dėl to, kad buvo kirčiuotas. Variantų Lietuvà, Lietavà dalis paradigmos formų buvo kirčiuotos gale (Lietuvà, Lietuvõs, Lietuvojè). Čia, nekirčiuotoje pozicijoje, dvibalsis ei ir bus buvęs monoftongizuotas (> *ē), vėliau išvirtęs į ie ir apibendrintas visai paradigmai158. Šie dariniai ir fonetiniai procesai greičiausiai vyko lietuvių kalbos dirvoje. Kad toks latviškojo lietuvio pavadinimo atsiradimo aiškinimas teisingas, rodo viena aplinkybė. XV—XVI a. Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės teismų aktai spėjo užfiksuoti kategoriją valstiečių, prižiūrėjusių valdovo žirgus ir vadintų l e i- č i a i s — slaviškąja aktų kalba леити, леити, леитеве. Mes turime autentišką, gyvojoje mūsų kalboje paliudytą jų pavadinimą — tai devynių Lietuvos kaimų vardas Laĩčiai, Anykščių, Kupiškio, Molėtų, Pakruojo, Trakų, Ukmergės ir Varėnos rajonuose, taip pat Laitėlai (du kaimai) ir viensėdžiai Laitìškis Anykščių, Ukmergės ir Rokiškio rajonuose159. Laĩčiai, Laitėlai, Laitìškis turi La-, dėl sukietinto l kilusį iš Le-, Laĩčiai, be to, šaknis kirtį. Laĩčiai < Leiči̇ai (= леити) tegali būti kilę iš *leiṫai. Iš čia matyti, kad valdovo žirgus prižiūrėjusių valstiečių pavadinimas tiksliai sutampa su latvišku lietuvių pavadinimu leiši < *lėti̇ai. Abu šie žodžiai yra bendros kilmės, taigi priklauso tai pačiai šakniai (žr. žemiau). Kadangi lat. leiši < *lėti̇ai rodo buvus *Lėita, yra galima, kad, kaip manė A. Salys, Lietuvà, Lietavà priesagos -uva/-ava vėliau pridėtos — kuopinė reikšmė iš tikrųjų turi ne pati priesaga, bet galūnė *-ā (< ide. *-aH). Tai matyti iš tokių atvejų, kur priesaginis vedinys ir galūnės *-ā forma funkciškai yra tolygūs, pvz., šyšà ”būrys, pulkas, daugybė”: šišavà ”t.p.”. Daugiskaitinės formos atsiradimas (lietuvìs : lietùviai kaip brólis : brólai), atrodo, suvaidino lemiamą vaidmenį mūsų etnonimo raidoje. Daugiskaitinė forma, padaryta pagal vienaskaitos kamieną ir kirčiavimą (lietùvis < *lietuvìa- : lietùviai < *lietuvìai) žymėjo atskirus genties (kilties) narius — tai kilo iš pačios jos prigimties. Ši aplinkybė sudarė sąlygas kuopinės lyties *lietuva = литъва ”lietuviai” vartojimui siaurėti — pradžioje vadinti lietuvius kaip nesk aidomą visumą, kaip gentį (kiltį), vėliau tik kraštą ir valstybę. Paprastosios, iš vienaskaitos pasidarytos daugiskaitos ir kuopinės daugiskaitos varžybų etapą dar spėjo užfiksuoti rusų metraščiai ir rytinių slavų kalbų tarmės: литвины, литвяки, литовцы // литва, литъва. Reikalas skirti atskirus genties, tautos narius ir gentį, tautą kaip nesk aidomą visumą, kaip atrodo, egzistavo visą laiką. Dar ir dabar kai kuriose tarmėse skiriama lietùviai (sing. lietùvis) ir lietuviai ”lietuvių tauta” (pvz. Gervėčiuose)160. 158 Dėl tokio ie kilmės supratimo žr. K a r a l i ū n a s S. Baltų kalbų struktūrų bendrybės ir jų kilmė. Vilnius, 1987, 165 tt. 159 J a b l o n s k i s J. Lietuviški žodžiai Senosios Lietuvos raštinių kalboje, Kaunas, 1941, 114—115. 160 S t u n d ž i a B. Daugiskaitiniai asmenvardiniai oikonimai ir jų reikšmė linksniavimo bei kirčiavimo sistemų rekonstrukcijai. — LKK 21, 1981, 193. 82 4. Lietuva – kariauna Rusų metraščius skaitydamas, susiduri, kaip jau užsiminta, su pažiūrėti nesuprantamais, mįslingais dalykais, susijusiais su Lietuva ir jos vardu. Kartais stačiai sunku patikėti, kad taip gali būti... Tokia mintis, pavyzdžiui, yra lietuvių kovos būriai, tiesą sakant, ne tiek patys būriai, kiek tai, kaip jie metraštininkų vadinami. Rusų metraščiuose labai dažnai minima Литовская сила arba Литовская рать. Kas tai per daiktas, pamažu aiškėja iš platesnių kontekstų, išsamesnių pasakojimų. Vienas iš tokių pasakojimų yra 1266 m. Pskovo kunigaikščio Daumanto – lietuvio! – vadovaujamo žygio į Lietuvą aprašymas. Daug kariauta, plėšta, į nelaisvę paimta kunigaikštienė Gerdenienė ir du kunigaikštukai, jos sūnūs. Novgorodo pirmasis metraštis rašo: Князь же Гердень совокупи около себе силу Литовскую, и погонится по нихъ. — ”O kunigaikštis Gerdenis sutelkė apie save lietuviškąją jėgą ir juos nusivijo”. Kai vytį (погоню) pskoviečiai pamatė, tvirtai stovėję šioje Dauguvos pusėje (aišku, žiūrint iš Pskovo pusės). Литва же начаша бродитися на сю сторону. — ”Lietuviai ėmė bristi į šią pusę”. Dievas padėjęs Daumantui: daugelis lietuvių kovoje žuvę, kiti nuskendę upėje. ...толко убьжа одинъ князь Гердень в мальдружинѣ — ”... tik pabėgo kunigaikštis Gerdenis su maža kariauna”161. Iš čia pirmiausia matyti, kad Литовская сила arba kitur metraštyje Литовская рать yra ne kas kita, o kariauna (дружина); taigi šie trys terminai yra sinonimai. Tačiau keisčiausia, kad į vieną greta su šiais terminais pastatomas ir etnonimas Lietuva: per upę kėlėsi būrys karių, kuriuos surinko kunigaikštis, taigi jo kariauna. Ji pavadinta žodžiu Литва. Ar gali taip būti!? Matyt, gali... Juk ir anksčiau cituotais atvejais, kur Litva aiškiai žymi žmones, lietuvius (bet ne šalį), – o tokių atvejų rusų metraščiuose šimtai – iš tikrųjų kalbama ne apie lietuvius apskritai, bet apie karių būrį, atliekantį karo žygį. Toliau dairykimės po rusų metraščius. Štai vienas iš jų, vadinamas Rogožės nuorašas, pasakoja apie Lietuvos įvykius XIV a. viduryje, taigi gana vėlyvas. Metraštyje rašoma: ”... крестилъ князя Литовскаго именемъ Евнутия и его дружину Литву162. — ”... krikštijo Lietuvos kunigaikštį Jaunutį ir jo kariauną Lietuvą”. Toliau sakoma: ”И пришедъ посолъ Тотуи и выдалъ Корьяда и его дружину Литву князю великому Семену Иванович[ю]163. — ”Ir atvyko pasiuntinys Totui ir išdavė Karijotą [Algirdo brolį — S.K.] ir jo kariauną Lietuvą didžiajam kunigaikščiui Semionui Ivanovičiui”. Kitame stulpelyje: ...отпусти Корьяда и его дружину Литву164. — ”... paleido Karijotą ir jo kariauną Lietuvą”. Lietuva kariauna?! Kas tai? 161 Новгородская первая летопись старшего и младшего изводов, 85, 314–315. 162 ПСРЛ 15 (Рогожский лѣтописецъ), col. 56. 163 Op. cit., col. 58. 164 Op. cit., col. 59. 83 Kariauna — ginkluota kunigaikščio palyda — vadinama Lietuva! Apsirikimo negali būti — aiškiai, nedviprasmiškai keleta kartu parašyta. (Čia pats metas prisiminti ukrainiečių liaudies dainas, kur Litva vadinamas jaunų vyrų būrys, užpuolančių ir grobiančių merginas, o ypač tą faktą, kad kai kur vestuvinėse dainose Litva yra jaunojo palyda. Analogija su kariauna akivaizdi, ir abiejų reiškinių vidinę struktūrą galima nusakyti formule Primus inter paris — Pirmasis tarp lygiųjų (kunigaikštis, jaunikis — jų palyda). Tarkime, kad Lietuva (Litva) pradžioje iš tikrųjų buvo kariaunos pavadinimas, o pats žodis buvo karo terminas. Yra pastebėta, kad dėl pasikeitusių istorinių visuomeninių ir kultūrinių sąlygų netekusi aktualiosios reikšmės karo terminija pereina į papročių — pirmiausia vestuvių — sritį. Князь feodalinėje Rusijoje buvo karo vadas ir srities valdytojas, o baltarusių liaudies kultūroje князь yra čia jaunasisi, čia pabrolys, pajaunys, княгиня — nuotaka, jaunojiⁱ⁶⁵. Senojoje rusų kalboje тысяцкий buvo karo vadas; dabar rusų tarmėse juo vadinamas tiek jaunojo krikštatėvis, tiek vyriausias vestuvių tvarkdarysⁱ⁶⁶. Jeigu pradžioje Lietuva (Litva) buvo ginkluotų vyrų būrys, genties ar karo vado palyda, kažkur Padneprės regione su baltais kontaktavusios rytinių slavų gentys, dabartinių ukrainiečių protėviai, apie V a. po Kr. ir bus pasiskolinusios Litva, kaip karių būrio pavadinimą, kuris vėliau jų kalboje ir kultūroje tapo vestuviniu terminu, bet išlaikė senąją reikšmę. Toks galėtų būti ukrainiečių vestuvinių dainų termino Litva ir jo specifinės reikšmės atsiradimo aiškinimas. Tiesą pasakius, kad Kijevo Rusios ir kituose rytų slavų metraščiuose Litva, be kita ko, reiškia ir kariauną (дружина), nėra naujas dalykas. Savo garsiojoje dvitomėje studijoje apie lietuvių visuomenės ir valstybės pradžią H. Lowmiańskis cituoja dvi rusų metraštininkų žinutes. Pirmoji yra apie 1238 m. įvykius: По том же лѣть Даниль же возведе на Кондрата Литвою Минъдога167. — ”Danilas gi sukelė prieš Konradą Mindaugo Lietuvą”. Antroji yra iš 1244 m.: Придоша Литва и воеваша около Пересопницѣ Аишивно Роушькович168. — ”Atėjo Lietuva ir prie Peresopnicės kariavo Aišvinas Ruškavičius”. Šias žinutes H. Lowmiańskis taip interpretuoja: ”Abiem atvejais, kaip ir daugeliu kitų, Litva reiškia ne lietuvių kiltį ir ne kraštą, bet karių būrius, kariaunas, pirmuoju atveju — Mindaugo, antruoju — Ruškavičiaus”ⁱ⁶⁹. Tad istorikams seniai žinomas faktas, kad Lietuva, be kita ko, buvo ir kariaunos pavadinimas. Mūsų pastebėtos rusų metraščių žinutės, kur aiškiai matyti, kad Litva — tai karių būrys, yra iš XIV a. vidurio; H. Lowmiańskio nagrinėjamos žinutės yra apie XIII a. pirmosios pusės Lietuvos įvykius; ukrainiečių liau- 165 ЭСБМ 5, 87. 166 Общая лексика германских и балто-славянских языков, 67; Даль В. Толковый словарь живого великорусского языка 4, Москва, 1982, 448. 167 ПСРЛ 2, col. 776. 168 ПСРЛ 2, col. 797. 169 Lowmiański H. Studja nad początkami społeczeństwa i państwa litewskiego 2, 331. 84 dies dainos, kur minima Lietuva, gali siekti maždaug X a. Vadinasi, X—XIV a. Lietuva (Litva) buvo taip pat karių būrio, kariaunos pavadinimas. Kartu ryškėja ir kovos būrių pobūdis — juos sudarė atskirų kunigaikščių ar karo vadų ginkluota apsauga, o karo žygio metu — palyda. Kunigaikščio ar karo vado vardu buvo vadinamas ir pats kovos būrys: Karijoto *lietuvą, Jaunučio *lietuvą, Gerdenio *lietuvą, Ruškavičiaus *lietuvą, Mindaugo *lietuvą... Šias senosios lietuvių visuomenės pagrindinių kovos vienetų — kariaunų, vadintų *lietuvomis, struktūros ypatybes reikia turėti galvoje — jos reikalingos tolesniam dėstymui suprasti. Taigi XII—XIV a. rusų metraščiuose paliudytos tokios Lietuvos vardo (Litva) reikšmės: 1) teritorija (šalis, kraštas), 2) lietuviai kaip visuma, kiltis ir 3) kovos būrys, kariauna. Čia būtina pabrėžti, kad rusų metraščiuose, kai kalbama apie Lietuvą kariauną, žodis litva iš tikrųjų funkcionuoja kaip kuopinę reikšmę turintis bendrinis daiktavardis. Kuopiniu bendriniu daiktavardžiu pavadinimas litva lietuvių kaip visumos, kaip kilties reikšme užfiksuotas taip pat seniausiame Rytų Europos dokumente ”Senųjų laikų pasakojime”. Toks jis yra ir dabartinėse baltarusių bei rusų tarmėse, kur litvà funkciškai prilyginamas daugiskaitos formą turintiems lietuvių pavadinimams litóvcy, litóvki, litóvcy. Todėl mėginant rasti atsakymą į klausimą, kuri iš tų trijų Lietuvos vardo reikšmių seniausia, pirminė, mažiausiai šansų pretenduoti į ją turi teritorijos (krašto, šalies) reikšmė. Ji atrodo esanti vėliausia, kilusi iš kilties pavadinimo — lietuvių kilties vardu, matyt, buvo pavadinta ir jos gyvenama teritorija. Ne mažiau svarbūs šiuo atžvilgiu ir pačios lietuvių kalbos duomenys. Struktūriškai Lietuvà/Lietavà, kaip minėta, jeina į priesagos -uva/ava daiktavardžių būrį, pasižyminčių kuopine reikšme. Vadinasi, ir litva = *lietuvà iš pradžių negalėjo žymėti vietos (teritorijos). Struktūrinės semantinės lietuvių kalbos ypatybės numato *lietuvà turėjus žmonių būrio, kuopos reikšmę, kitaip tariant, kovos būrio, kariaunos reikšmę. Bet ar ši Lietuva/Lietavà reikšmė yra senesnė už lietuvių kaip visumos, kilties reikšmę, ar ji pirminė, iš turimų duomenų pasakyti dar negalima. Reikia daugiau faktų, papildomų argumentų. Senovės Skandinavijoje ginkluota palyda, kariauna buvo vadinama žodžiu, labai primenančiu mūsų tautos vardą: s. isl. lið neutr. ”paly­dovai, palyda; kariai, kariuomenė”170, isl. lið neutr. ”būrys, pulkas, minia; lydintieji, palydovai; kariuomenė; pagalba, palaikymas”171, norv. lid (le, li) ”t.p.”172, s. šved. lið neutr. ”lydintieji, palydovai; kariuomenė”173. Tokio pavadinimo kariauną turėjo taip pat kai kurios žemyno germanų gentys, pvz., fryzai, plg. 170 B a e t k e W. Wörterbuch zur altnordischen Prosaliteratur 1, Berlin, 1965, 380. 171 B ö ð v a r s s o n Á. Íslensk orðabók, Reykjavík, 1992, 580. 172 A a s e n I. Norsk ordbog med dansk forklaring, Kristiania, 1918, 443; topaties, Norsk riksmålsordbok 2, Bærum, 1991, 2972. 173 D e V r i e s J. Altnordisches etymologisches Wörterbuch, Leiden, 1962, 354. 85 s. fryzų lið”būrys, palyda”174. Tai senas bevardės giminės (neutrum) germanų kalbų daiktavardis, kilęs iš ide. *litóm (-om yra nom. -acc. sing. galūnė). Germ. *lid-am175 ir ide. *litóm žodžio baigmens priebalsių santykis aiškintinas Wernerio dėsniu: tas santykis yra visai toks pat kaip ir, pvz., žodžių isl. faðir ”tėvas”, norv., šved. fader, s. fryzų feder ir ide. *potér (lot. pater, gr. πατήρ, s. ind. pitár ”tėvas”). Kitų žemyno germanų, pvz., vokiečių, kariaunos pavadinimas yra tos pat šaknies, bet kito jos balsių kaitos laipsnio, plg. vid. vok. žem. leide neutr. ”palyda, pripažinusi keliaujančiojo viršenybę”, dab. vok. Ge-leite ”lydėjimas, ginkluota apsauga, konvojus”176. Danų leide ”sutikimas, pasižadėjimas saugoti”, norv. leide, šved. leid ”saugumo garantija (laivui, kroviniui ar žmogui karo metu)” laikomi pasiskolintais iš vidurinės vokiečių kalbos177. Istorinė lyginamoji plotmė šių germanų kalbų žodžių ir etnonimo *Leitā (Lietuvà, Lietavà) tapatinimas didesnių sunkumų nesudaro. Formaliai jie skiriasi tik šaknies balsių kaitos laipsniais: s. isl. lið < *lit-om : vid. vok. žem. leide < *lait- : liet. *Leitā, Lietuvà, Lietavà < *Leit-. Tokia šaknies balsių kaita būdinga netgi vienos kalbos žodžiams, plg. pvz., liet. žãibas, dial. žãibti (- sta) ”raibti (apie akis)” : dial. žiẽbas ”žaibas”, žiẽbti (- ia) ”degti, kurti” : žibėti (žiba) ”švytėti, spindėti”. Nagrinėjami germanų kalbų žodžiai žymi ginkluotą apsaugą kelyje ar žygyje. Mūsų tautos vardo reikšmė ”ginkluota palyda, karių būrys, kariauna” gerai paliudyta rusų metraščiuose, iš dalies ir ukrainiečių vestuvinėse dainose. Tad šių germanų ir baltų kalbų žodžių reikšmė ta pati. Vadinasi, istoriniu etimologiniu požiūriu jie yra giminiški žodžiai, išaugę iš vieno kelmo, veiksmažodinės šaknies, reiškusios ”eiti, vykti kartu, lydėti” ir gerai išlaikytos germanų kalbose: s. vok. aukšt. līdan, vid. vok. žem. līden ”(pra)eiti”, s. saksų līthan ”t.p.”, s. ang. līþan ”t.p.”, s. isl. liða ”eiti, vykti, važiuoti”, got. leiþan ”eiti” (< ide. *leita-). Reikšmių konfigūraciją paryškina šio veiksmažodžio kauzatyvai: dab. vok. leiten ”vesti, vadovauti”, ang. lead ”t.p.”, norv. leie ”už rankos ar pavadžio vesti” (iš lede), danų lede ”vesti, vadovauti”, s. isl. leiða ”išjudinti, paleisti (į darbą); vesti, vadovauti, valdyti; (pa)lydėti” < germ. *laideja178. Iš kitų ide. kalbų giminiškomis leksemomis laikoma toch. A lit-, let-, B lit-, lait- ”tolti, šalintis, pasitraukti; kristi”179, kurio lit- gali rodyti ide. *leit- arba 174 Seebold E. Vergleichendes und etymologisches Wörterbuch der germanischen starken Verben, The Hague-Paris, 1970, 329. 175 Seebold E. Op. cit., 329. 176 Kluge F. Etymologisches Wörterbuch der deutschen Sprache 21 Auflage, Berlin-New York, 1975, 433, 435. 177 Nielsen N. Å. Dansk etymologisk ordbog 3. reviderede udgave, København, 1976, 227; Jóhannesson Å. Islandisches etymologisches Wörterbuch, Bern, 1956, 736. 178 De Vries J. Altnordisches etymologisches Wörterbuch, 350, 354; Seebold E. Op. cit., 328—330. 179 De Vries J. Op. cit., 354; Pokorny J. Indogermanisches etymologisches Wörterbuch, 672 (bet plg. 309); Magnússon Á. B. Islensk orðsiðjabók, Reykjavík, 1989, 560. 86 *lit-, o let-, lait- aiškiai tęsia ide. *loit-180. Atrodo, kad šios šaknies atstovų turi ir baltų kalbos. Dėmesį patraukia žemaičių tarminų (Als, Šts) veiksmažodis litinti (-ina) ”minti kojomis, tapenti”, plg. Žąsus sulitino mano javus (suspaudė, sumynė, primynė prie žemės) J.Jabl(Als) LKŽ VII 593. Minti ir yra eiti, vykti, plg., pvz., minti (mina, myné) ”trypti, mindyti...; eiti, žingsniuoti”; vok. treten ”eiti, žengti; (už)minti”; ang. tread ”eiti, žengti; (už)minti, mindyti, trypti”. Ypač svarbu, kad jo gretiminė lytis liténti (-éna) vartojama kalbant apie kelią: Aš litenù keli, t.g. praminu J.; Kelis liténtas J. Priešdėlinė lytis pra-liténti tik tokią reikšmę ir turi — ”padaryti taką, kelią praminti” LKŽ VII 588. Mat skandinavų kalbose iš šaknies *leit- ”eiti, vykti kartu, lydėti” yra išsirutulioju­si reikšmė ”kelias”, plg. s. isl. leið fem. ”(jūrų) kelias, kelio kryptis; kelionė, reisas” < *loitā. Kad litinti ir liténti nėra sinonimo leténti (-éna) ”mindyti kojomis, tapenti, lepenti”181 koks nors perdirbinys, matyt iš jų giminaičių latvių kalboje: lītut ”atsargiai eiti, žengti” ME II 475, àiz-lituôt ”greitai, mikliai nubėgti, nulėkti” EH I 36. Kaip matyti, šie ide. šaknies *leit- ”eiti, vykti kartu, lydėti” kontinuantai baltų kalbose vykimo kartu, lydėjimo atspalvio jau nebeturi. Bet gyvojoje lietuvių kalboje randame leksemų, tiksliai išlaikiusių šią pirminę reikšmę, ją atnaujinusių ir regeneravusių kitų, kaip atrodo, daug vėlesniu istoriniu lingvoetnokultūriniu kontekstu ir pirštu prikišamai rodančių, kad ginkluota apsauga, karių būrys, kariauna yra ne kas kita kaip tie ginkluoti vyrai, kurie žygyje eina, vyksta kartu, lydi, taigi yra palydovai, lydėtojai, palydai. Tai paralelinės šaknies, bet turinčios kitą baigiamąjį priebalsį, būtent *lei-d- (*lei-dh-) žodžiai, pirmiausia vienas pagrindinių mūsų kalbos veiksmažodžių lydėti (lydi, -ėjo) ”eiti, važiuoti drauge su išvykstančiu asmeniu iki kurios nors vietos”, toliau daug retesni, bet tarmėse gerai žinomi veiksmažodžiai lyduoti (-uoja, -avo) ”lydėti” LKŽ VII 411 (s. v. 2 lyduoti), paléidėti (-ėja) ”palydėti” LKŽ VII 233 ir léisti (-džia, -do) ”lydėti (išeinantį)” LKŽ VII 250, tikriau sakant, ta turinčią daug reikšmių veiksmažodžio léisti (-džia) dalis, kuri yra išriedėjusi iš *lei-d- (*lei-dh-) ”eiti, vykti kartu, lydėti”. Poet inėje lietuvių kalboje plačiai vartojami jų vediniai (pa)lydėjas, (pa)lydovas, lyd uonėlis, lydūnėlis ”kas lydi, lydėjas” palýdas (palýdas) ”palydovas”, palydninkas, palydūonis ”t.p.” LKŽ VII 402, 410, IX 258–259. Kad karo ir vestuvinių papročių terminija daugeliu atvejų siejasi ir sutampa, dar kartą patvirtina pa-lydėti vediniai palýdas (palýdas) ”vestuvininkas, lydintis jaunąjį ar jaunąją, vedlys”, palydà ”jaunosios ar jaunojo palydovai vestuvėse”, palydijà ”t.p.” LKŽ VII 257–258182. Ypač reikšmingas kuopinės 180 Van Windekens A.J. Le tokharien confronté avec les autres langues indo-européennes 1, Louvain, 1976, 263. 181 Kaip kartais nepagrįstai manoma, Fraenkel E. Litauisches etymologisches Wörterbuch, 360. Apie panašaus fonetinio apvalkalo žodžių semantinį supanašėjimą žr. LKK 14, 1973, 147. 182 Palydis ”ginkluotas lydėjimas, eskortas” LKŽ VII 258 žinomas tik iš L. Ivinskio raštų ir juo tvirtai remtis nereikėtų. 87 reikšmės galūnės *-ā vedinys paludā, tiksliai pakartojantis derivacinį procesą, vykusį tokioje tolimoje epochoje, kurią siekia tiktai lingvistinė analizė, kai su ta pačia kolektyvinės reikšmės galūne *-ā (< ide. *-aH) iš veiksmažodinės šaknies *leit- “eiti, vykti kartu, lydėti” formavosi kariaunos pavadinimas *leitā. Nagrinėjamos šaknies alomorfų *lei-t- ir *lei-d- paralelizmas apima ir šaknies priegáidę: léit-, plg. Lietuvà, acc. Liẽtuvą, lat. leitis ”lietuvis” (bet yra ir cirkumfleksinė, plg. Lietuvā, acc. Liẽtuvą, lat. Lietava); léid-, plg. léisti (-džia) ”lydėti”, lat. laīsties ”greitai važiuoti, joti, vykti lėkti”. Iš prigimties ilgas šaknies vokalizmas baltų kalbose reflektuotas akutine priegaide, bet nė kiek netrukdė atsirasti leksemoms su trumpuoju vokalizmu: liet. pralītėnti (-ēna) ”padaryti taką, kelią, praminti”, litinti (-ina) ”minti kojomis, tapenti”, lat. litūot ”atsargiai eiti, žengti”, aiz-litūot ”greitai, mikliai nubėgti, nulėkti” taip santykiauja su léit- ”eiti, vykti kartu, lydėti”, kaip lat. lidēt (-u, -ēju) ”skristi, lėkti”, liduôt ”skraidyti, lakioti”, lidināt (-āju) ”skraidyti, lakioti (ypač apie vanagą)” — su laīsties (-žuôs) ”greitai važiuoti, joti, vykti, lėkti”.183. Iš šių alomorfų pasidarytų leksemų skirtumas, matyt, daugiau buvo vartojimo srities, leksemos priklausė skirtingiems šnekos (kalbėjimo) stiliams. Leit-leksemos, kaip atrodo, buitinei kleksikai nepriklausė; jos buvo karo terminai. Aukštesnė, prestižinė karo terminijos konotacija, tam tikras sakrališkumas, matyt, ir lėmė, kad daugumas bendrinių leit- žodžių iki mūsų dienų neišliko. Detali lingvistinė analizė rodo, kad *Léitā (Lietuvà, Lietuvā) etimonas, taip sakant, ta tikroji reikšmė, kuri pagrįsta žodžio vedimu iš šaknies, buvo ”kareivių būrys, kuopa”. Kad *Léitā (Lietuvà, Lietavā) iš pradžių buvo karių būrio, kariaunos pavadinimas, rodo ne tik etimologiniai germanų kalbų atitikmenys, bet ir pačios lietuvių kalbos žodžiai. Dabar galime atsakyti į klausimą, kuri Lietuvos vardo reikšmė — lietuvių, kaip kilties, taigi etninė, ar tam tikros socialinės grupės — yra pirminė. Lietuviams — kaip etnosui — vardą davė kariaunos pavadinimas. Kariaunos, vadintos *léitā, *lietuvā (= slav. litva), *lietavā, buvimas senovės lietuvių visuomenėje laikytinas kultūros, istorijos ir kalbos duomenimis paliudytu faktu. Galimas daiktas, kad, kaip spėjo A. Salys, priesagos -uvā/- avā pridėtos vėliau, kai, žodžiui *léitā pereinant į femininą daiktavardžių klasę, ėmė blukti jos kuopinė reikšmė ir todėl kilo reikalas ją paryškinti. Tad pirmapradės formos būta *léitā ”kariai, palyda, kariauna”. Senosios indų, graikų, iš dalies ir germanų kalbų duomenimis remiantis, manoma, kad ide. prokalbėje galūnės *-ā (< *-aH) kuopinės formos buvo vartojamos kaip niekatrosios giminės (neutrum) o kamieno daiktavardžių daugiskaitos lyt ys. Negana to, kuopinės formos su vienaskaitos formomis buvo supriešinamos ir kirčio vieta184. Todėl 183 K. Mūlenbacha Latv iešu valodas vārdnīca. Rediģējis, papildinājis, turpinājis J. Endzelīns, Rīgā, 1925—1927, 413, 466. 184 И л л и ч—С в и т ы ч В. М. Именная акцентуация в балтийском и славянском, Москва, 1963, 53—55. 88 *leitä” kariai, palyda, kariauna” galima traktuoti kaip germ. *litóm” palyda, kariai, kariuomenė” (> s. sl. lĭd neutr.) daugiskaitos formą. Jų kirčio vietos santykis būtų toks pat, kaip, pvz., s. ind. cakrám neutr. ”vežimo ratas” ir xúxla pl. ”ratai”. Šaknies balsių kaitos laipsniai priklausė nuo kirčio vietos ir todėl dėsningai pasidalijo: kirčiuota šakninė morfema gavo normalųjį balsių kaitos laipsnį (leit-), nekirčiuota — nykstantį (lit-). Taip sakant, senovės lietuviai ir germanai kariauną žymėjo tuo pačiu žodžiu. Negana to, ir vienoje, ir kitoje visuomenėje kariauna buvo vadinama vado vardu. Jau minėjome, kad XIII—XIV a. Lietuvoje kunigaikščio ar karo vado vardu buvo vadinamas ir pats kovos būrys: Karijoto *lietuva (=litva), t.y. kariauna, Jaunučio *lietuva, Gerdenio *lietuva, Mindaugo *lietuva... Panašų vaizdą matome ir senovės Skandinavijoje. Kariaunų buvo daug, todėl, kad atskirtų, prie lĭð būdavo dedamas vado vardas, pvz., runų įrašuose i liÞi kuÞuis ”Guðvėro kariaunoje” i liÞi frekis ”Frøygæiro kariaunoje” (įrašų prasmė yra ”žuvo tarnaudamas tokio ir tokio vado kariaunoje”)185. Be palydos, karių būrio, senovės skandinavų lĭð žymėjo ir valdovo dvaro žmones, tarnus, šeimynyksčius. Sagos turi žodį ir vienam palydos nariui vadinti: lĭða masc. ”kas palydai priklauso, palydos vyras”186. Panašiai buvo ir senovės lietuvių visuomenėje. *Léitä ir jo vediniu *leitįai reikšta ginkluota palyda, jos nariai, kariai. Bet tuo pačiu žodžiu *leitįai (> leičiai) buvo taip pat vadinami žirgus prižiūrėję vyrai bei kiti padėjėjai, tarnai. Tai gražiai atspindi lietuvių kalbos žodžiai, patekę į baltarusių kalbą, plg. лейть, лейть ”juodadarbis dvaro žmogus”. Iš čia kartu aiškėja ir tas, kad XV—XVI a. teisminiuose aktuose užfiksuotas valdovo žirgų prižiūrėtojų pavadinimas leičiai (лейти, лейтеове) kilmės plotme įeina į čia nagrinėjamų šaknies *leit-”eiti, vykti kartu, lydėti” žodžių šeimą. Liet. *léitä ”palyda, karių būrys, kariuomenė”, *leituvā ”t.p.” = s. rus. литва ”kariauna”, *leitavā ”palyda, kariai, kariuomenė” su vėliau pridėtomis priesagomis -uvā/- avā ir s. isl. lĭð ”palydovai, palyda; kariai, kariuomenė”, s. fryzų līd ”būrys, palyda” < ide. *litóm, vid. vok. žem. leide ”palyda, pripažinusi keliaujančiojo viršenybę”, dab. vok. Ge-leite ”lydėjimas, ginkluota apsauga, konvojus” < ide. *lait-, istoriškai žiūrint, yra giminiški, bendrasakniai žodžiai ir sudaro ekskliuzyvinę baltų ir germanų kalbų leksikos izoglosą. Tai karo terminijos žodžiai. Čia reikia pažymėti, kad baltų ir germanų kalbas sieja ir kiti karo dalykus reiškiantys žodžiai, tiksliai sutampantys ne tik reikšme, bet ir kamienu. Tokie, pavyzdžiui, yra karo ir kariuomenės pavadinimai: liet. kārias ”karas; kariuomenė; būrys, pulkas”, kāris ”kariuomenė, kariuomenės pulkas, įgula, stovykla; karas” (vartojami senuosiuose lietuvių raštuose), lat. karš ”karas; kariuomenė”, pr. kargis ”kariuomenė” (paliudyta kragis Elb. 410; raidė g, matyt, žymi prie balsį j) < *karja- (plg. caria-woytis ”kariuomenės apžiūra”) ir s. vok. aukšt. heri (dabar Heer ”kariuomenė”), s. 185 R u p r e c h t A. Die ausgehende Wikingerzeit im Lichte der Runenin- schriften, Göttingen, 1958, 62—66. 186 B a e t k e W. Wörterbuch zur altnordischen Pros literatura 1, 380, 382. 89 saksų heri, s. isl. herr masc. ”kariuomenė; būrys, liaudis”, runų danų harja, runų švedų harija, got. harjis ”kariuomenė” < germ. *harja- < ide. *korio-. Baltų ir germanų kalbų sutapimas ir šiuo atveju stebinantis, nors tai ir nėra išskliuzhyvinė izoglosa. Mat jo kamieno žodis paliudytas taip pat keltų ir graikų kalbose: vid. airių cuire masc. ”būrys, pulkas”, galų corio- ”karys; kariuomenė, gr. χοίρανος ”karo vadas” < *χορία-. O kamieno liet. kāras ”ginkluotas susidūrimas, mūšis, mūšio laukas; kariuomenė (F. Nesselmanno ir F. Kuršaičio žodynuose)” ir s. persų kāra- ”kariuomenė” su pailgintu šaknies vokalizmu, be to, baltų kalbas jungia su iranėnų kalbomis187. Šių ide. žodžių grupės etimonas nežinomas. V. Mažiulis iškėlė dėmesio vertą mintį, kad balt. *kaȓia- pirminė reikšmė buvo ”karių būrio žygis”188. Pirmiausia tai rodytų dideliu archaiškumu pasižymintys prūsų kalbos duomenys, būtent karyago ”karo žygis (reise)”, priesagos -aga vadinys iš balt. *kaȓia-. Jeigu taip, etimoną nagrinėjamų žodžių grupei nesunku rasti pačioje lietuvių kalboje — tai veiksmažodis kárti (kãria, kórė) ”keliauti ten ir atgal, pakartotinai eiti, važiuoti” LKŽ V 338, plačiai vartojamas aukštaičių tarmėse, bet nesvetimas nė žemaičiams. Tik šiame kontekste paaiškėja lat. karš ”karas; kariuomenė” loc. sing. formos karā prasme mišlingame pasakyme Kurt (= kur tad) kaŋā tik ātri atnāca! nustebimą reiškiančiame ”Kaip anksti atėjote!” EH I 590. Tad ir šių karo terminų atsiradimas taip pat būtų pagrįstas tuo pačiu semiotiniu onomasiologiniu procesu (ide. šaknis *kor(H)- ”(pakartotinai) eiti, vykti, keliauti”), ir semantinis paralelizmas tarp *leit- žodžių ir *kor(H)- žodžių baltų ir germanų kalbose būtų akivaizdus. Tas paralelizmas — ir tai be galo svarbu! — pasirodo, siekia gilesnius šiaurės vakarų indoeuropiečių mentaliteto ir kalbos klodus. Iš germ *harja- ”kariai, kariuomenė” sau vardą pasidarė viena germanų gentis (ar kiltis), Tacito Harii, Plinijaus Charini189. Keltų *korjo- ”karių būrys, kariuomenė” eina taip pat į dviejų keltų genčių pavadinimų sudėtį: Tricorii, Petrucorii, t.y. trys, keturi karių pulkai190. Iš tikrųjų tai ne karinės organizacijos, bet genčių — kaip etnosų — vardai, nes ano meto (pirmaisiais amžiais po Kristaus) visuomenėje karinė jėga dar nebuvo išsiskyrusi iš genties organizacijos191, todėl suprantama, kad karių būrio pavadinimas kartu buvo ir visos genties ar artimai giminingų genčių grupės — kilties — vardas. Šios rūšies procesai ir jų dinamika buvo būdingi ir labiau į rytus gyvenusiems šiaurės vakarų indoeuropiečiams, baltams; čia būta tik to skirtumo, kad tie etnoonomasiologiniai procesai buvo koduojami kita, tačiau sinonimine šakni- 187 Pokorny J. Indogermanisches etymologisches Wörterbuch, 615—616; De Vries J. Altnordisches etymologisches Wörterbuch, 224—225; Fraenkel E. Litauisches etymologisches Wörterbuch, 220; Mažiulis V. Prūsų kalbos etimologijos žodynas 2, Vilnius, 1993, 119—121; Топоров В. Н. Прусский язык. Словарь (I—K), Москва, 1980, 221. 188 Mažiulis V., Op. cit., 120. 189 Much R. Harii. — Reallexicon der germanischen Altertumskunde, hrsg. von J. Hoops 2, Strassburg, 1913—1915, 450. 190 De Vries J. Op. cit., 224. 191 Łowmiański H. Początki Polski 1, 236. 90 mi *leit- ”eiti, vykti kartu, lydėti”, ir kaip jų rezultatas kuopiniai bendriniai daiktavardžiai *lėita (*leituva, *leitavā), ”palyda, karių būrys, kariauna” virto kilties vardu *léita (*leituva, *leitavā) ”lietuviai”, plg. Nestoro metraščio литъва ”lietuviai”. THE ORIGIN OF LITHUANIA’S NAME Summary In attempting to find out the derivation and the primitive meaning of Lietuvà ”Lithuania” two facts to be considered are fundamental. First, in old Russian chronicles Litva (= Lietuvà, cf. Litòva in Nestor’s chronicle) often stands for duke’s or military leader’s retinue, escort of soldiers (družina). Second, similar words in similar meanings are found in the Scandinavian and some other Germanic languages: Icel. lið ”attendants, retinue; army”, Old Friesian lid ”troop, retinue”, Middle Low German leide ”attendants, retinue, suite”. From a linguistic point of view, these Germanic words and Lith. Lietuvà seem to be cognates. Originally *leituva/*leitavā/*léita ”(duke’s, nobleman’s or military leader’s) suite, retinue, bodyguard” might have represented a class of collective nouns with the suffix -uva/-ava, well attested in contemporary Lithuanian, cf. bernavà ”company of young men”, brolavà, brólūvà ”all brothers and sisters, their wives and husbands as well as their children” etc. 91