Lietuvių kalbos ypatybės turėtojų pavadinimų su priesaga„*-ko-“ darybos raida

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XXXVI (1996) LIETUVIŲ KALBA: TYRĖJAI IR TYRIMAI Saulius AMBRAZAS LIETUVIŲ KALBOS YPATYBĖS TURĖTOJŲ PAVADINIMŲ SU PRIESAGA *-ko- DARYBOS RAIDA § 1. Su priesaga *-ko- nuo seno buvo daromi deminutyvai (aut., 1994, 130–134). Vėliau ši priesaga buvo panaudota ir ypatybės turėtojų pavadinimams (nomina attributiva) daryti. Iš senovinės priesagos *-ko- išriedėjo lietuviškos priesagos -okas(-ė), -ikas, -ikis, -ikė, -ykas, -eika, -eikis/-eikys, -aikis, -inykas/-ininkas(-ė), -ininkis, -eny-kas/-eninkas(-ė), -auny-kas/-auninkas(-ė), -eln-y-kas/-elninkas(-ė), -(i)ukas(-ė), -(i)ūkas(-ė), -uika, -iaukas, -iauka, -iaukė, -(i)uoka, -(i)uokė, -ėkas. Su jomis daromi ypatybės turėtojų pavadinimai. Vediniai su priesagomis -(i)okas(-ė) § 2. Ypatybės turėtojų pavadinimai su šia priesaga daromi daug rečiau negu deminutyvai: 1) iš būdvardžių, pvz.: baltōkas(-ė) ”baltas arklys ar balta kumelė” Pn, Er (LKŽ I² 610), bėriokas(-ė) Ds, bėrōkas(-ė) ”bėras arklys, bėra kumelė” R II 83; JD 772; Srv; Pn; Rm (I² 765, 771), dryžiōkas Nv, dryžōkas ”dažytas lininis dryžuotas audeklas” Šts (II² 735, 736), kurčiōkas(-ė) ”kurčias žmogus” Lzd; Gž; Rmš; Vlk; Bgt; Brt; Krok (VI 943), liesōkas ”liesas žmogus ar gyvulys” Varn; Užv (VII 434), naujōkas(-ė) ”pradedantis kokį darbą žmogus” K; VIkv; Vdk; ”jaunuolis, naujai pašauktas į kariuomenę” R; Mž; N; K.Donel (VIII 590), prasičiōkas(-ė) ”paprastas, neapsišvietęs, nekilmingas žmogus” P; BM 117; J; JD 342; JV 32; V.Krėv; (d)Pb; LTR(Ds); ”prastas alus, degtinė” JD 491; LTR(Plv) (LKŽ X 543–544), sartōkas ”sartas arklys” JV 955; Sb; Er (XII 168), slydōkas ”kazlėkas” J; Skd; Tl; Pln; Eig; Vvr; Šts; Plt; Gd; ”lepšė” Vrd; ”kukulis” Šts; ”grybus griaužiantis šliužas” Vrd (XIII 11), stačiōkas ”kas šiurkštus, storžievis” BsMt II 208(Prnv); Pč; Ds; Sl; VIkv; Jrb; Slm; Ig; Svn; Lel; Vdžg; ”kas šneka tarmiškai” Brb; Dg; ”kas status, negulščias” Nmc (XIII 621), širmōkas ”širmas arklys ar jautis” JD 772; Slm; Er; Sl; LTR(Rm) (XIV 903), šviežōkas ”naujokas” Trg (XV 567); 2) iš daiktavardžių, pvz.: bruknienōkas ”bruknienojas” Tr; Sb (ŽD 132; LKŽ I² 1083), bulbienōkas Pnm; Er; Svn; Uk; bulvienōkas ”bulvienojas” Jnšk; Ldk (LKŽ I² 1149, 1156), galvōkas ”nedidelis debesis” Sb; Kp; Slm; Tr; ”tokia kepurė; skrybelės įdubimas” Kos 43; TDr VI 167 (ŽD 132; LKŽ III 86), kaulōkas ”sonkaulis ar nugaros kaulas su mėsa” Pl; Kp; Pnd (LKŽ V 435), kišenōkas ”kišenvagis” Varn (V 881), kojōkai ”pagaliai, ant kurių 101 vaikai vaikščioja žaisdami” J; Klov; Rd; Ar; Er; Žvr; Lnkv; Šmk; ”prie padų prilipę sniego gumulai” Gdž (VI 206), kryžiokai ”kryžialentės” J; Alvt; Dgls; Mrj; Kt; Dks; Ūd; ”ožys raštams pjauti” Lš; ”kryžmai sukalti pagaliai” Rm; Ssk, kryžiokas ”kryžiaus ženklas” Ggr; ”kryžialentės” J; Ds; Tr; ”menturio sukilkis” Mšg; ”prietaisas siūlų sruogoms uždėti” Vv; ”skara su ‘kryžiniais raštais” Vdk; ”toks žaidimas; arklių liga” J; ”kryžiuotis” JD 846; JV 295; PPr 281 (LKŽ VI 669–670), kryžiokai ”kryžialentės” Gdr; Lp; Vdšk; Kb; ”ožys raštams pjauti” Vdn; ”prietaisas sruogai uždėti, siūlus vejant” Užp; ”senovinė languota skara” Plt; Rs, kryžiokas ”kryžialentė” Ds; Krkn; ”trikojis kam nors pastatyti” Škn; ”muštukis, menturio sukilkis” Ds; Skdt; Vdr; Sdk; Kri; ”prietaisas siūlų sruogoms uždėti, siūlus vejant” Dv; ”kastuvo ir šakių rankena” Rd; ”ramentas” Trgn; ”skara kryžminiais raštais” Up; ”kraujazolė, šunobelė” Trgn; ”kryžiuotis” S.Dauk; N; [K]; J; A 1884,41; Drsk (LKŽ VI 677; DTŽ 677), kūjokas ”pagaliai, ant kurių vaikai pasistoję vaikšto žaisdami” Kos 126; J; Vrb; Nm; Sln; Skr; Kt; Žg; Sv; Erž; Vks; Šlv; ”ramentai” Šmn; Vv; Vlkv; Gs (VI 790), medžiokai ”klumpė mediniu padu, odiniu viršumi” Mrs; Rd; Vb; Nj; Vs (VII 997), peliókas ”kas gerai gaudo peles” Vrd; Žd; Kltn; Brs; Žr; Všk; Šts; Ms; Trk (IX 768), piestókas ”piestos grūdiklis” MŽ II 346; N; [K]; Ssk (IX 927), ragaučiokai ”prie rogių prikabintos rogučių raštams vežioti” Lkm (XI 39), samenókai ”samanų kupstai” Švnč; Sb (ŽD 133; LKŽ XII 90), sėmenókai ”iškultos sėmenų galvelės” Sml; Paj; Krik; Grž; Adm; Švnč; Pšl; Krč; Šlč; Lel; Skp; ”nekultos linų galvelės” Vžns; Vad; Km; Šmn; Sv (XII 359), snapókas ”kas negudrus, vėpla” Vb (XIII 237), žarnókai ”verd amas supjaustytas kiaulės ar avies skrandis” BM 174, 443; Kp; Pnd (LKŽK); 3) iš skaitvardžių, pvz.: antrókas ”antras sienojas nuo kelmo” Pg; ”antrojo košimo alus” N; J; Mžš; Rm (LKŽ I² 174), dvejókai ”dvėji sunerti į draugę drabužiai” Vlkv; Brt; Mrj; ”du indai, sujungti viena šakute” R; [K]; Pns; Kč; ”dvily pis krepšys abrakui pilti” Krsn, dvejokas ”toks pinigas” Švnč (II² 949), ketvirtókas ”ketvirta dalis valako” Vlk; Pls; ”toks biralų saikas” Trak (V 670), ketvirtókas ”ketvirta dalis valako” Vlk; Pls; ”toks biralų saikas” Trak (V 670), pirmókas ”pirmojo košimo, gerasis alus” Rm; Sb; Mžš (X 19), trečiokas ”trečiojo košimo, silpnasis alus” Er; Sb; Mžš; Krs; Slm; Alz; Km; ”senovinis pinigas — trijų grašių vertės sidabrinė moneta” Q 129, 135; B; R; MŽ II 135, 141; N(Rg); K; Ns 1854,2; RD 174; BsO 397; Klv D 295; N 174; JD 57, 589; Žem; LTR(Plv); Lks; ”trečioji valako dalis” Rtn; Al; Grv; ”trečioji derliaus dalis” Dv; Rod, trečiokas(-ė) ”trečiasis sūnus ar duktė” Rm; ”trejų metų gyvulys” Žž; ”valstietis, valdantis trečdalį valako” Drsk; Žml; ”žemės darbininkas, gaunantis trečiąją dalį derliaus” Er; Všn; ”trečiasis prikinkytas arklys” J (LKŽ XVI 731), trečiokės ”tokia pašukų rūšis” Ggr (XVI 732). § 3. Dalyje pietinių tarmių prie Lenkijos pasienio vediniai su priesaga -iokas(-ė) žymi asmenį pagal jo gyvenamąją ar kilimo vietą, pvz.: kaišiadoriokas(-ė), lazdijokas(-ė), seirijokas(-ė) ir t.t. (DaiktvDr 413; LKA III Žemėl. Nr.110, p. 117). Tokią vartoseną, matyt, skatino lenkų kalba, kur apie XV a. ėmė rastis atitinkamų priklausymo reikšmę turinčių vedinių su -ak, pvz.: 102 polak ”lenkas” (Respond, 1979, 185). Be to, tokio tipo vedinių esama ir gudų kalboje, plg. slavizmą dvariókas ”dvaro darbininkas” S I 309; Klm; Pnm A; ”dvaro ponas” LB 96, 118, dvarókas ”dvaro darbininkas” BsMt II 24; LTR (Brt); Dkš; Rdm; ”dvaro ponas” Kb; Vrn (plg. gud. дворяк, žr. LKŽ II² 938). § 4. Slavų kalbose ypatybės turėtojų pavadinimai su *-āko-, apskritai, yra daug produktyvesni negu baltų kalbose, plg. sl. *novakъ ”naujokas”, *svojакъ ”švogeris”, *rybakъ ”žvejas” ir t.t. Antra vertus, ypatybės turėtojų pavadinimų su priesaga *-āko- pastebėta ir kitose giminiškose kalbose, plg. lie. naujókas ir sl. *novaka, gr. νέας, νέωνος ”jaunuolis”², taip pat s. ind. bhikṣākah ”kas prašo išmaldos”: bhikṣā ”išmalda” (Wackernagel, Debrunner, 1954, 267). Taigi šis darybos tipas gali būti gana senas, galbūt paveldėtas iš vėlyvosios indoeuropiečių prokalbės ar jos skilimo laikų. Vediniai su priesaga -ikas § 5. Ypatybės turėtojų pavadinimų su šia priesaga lietuvių kalboje yra dar mažiau negu su -okas. Jie daromi: 1) iš būdvardžių, pvz.: bálčikas ”baltas meitelis” Paį (LKŽ I² 588), baltìkas ”tokia piengrybių rūšis” MŽ; N; [K], didìkas ”aukštos kilmės žmogus” J; A 1885,82; LzP (LKŽ II² 478), keršìkas ”keršas meitelis” Pg (V 623), laibìkas ”ilgas siauras laukas” C II 456; N, naujìkas ”naujokas” SD¹ 99; SD³ 226; K; Vaižg; ”naujಾಗurys” J; Klk; Vkš (LKŽ VIII 587), raudonìkas ”raudonikis” NS 1354; Kp; RdN; Slč; Žeml; Alz; Skm; Srv; Šš; Krm; Sem; Btrm; Eiš; Lkž; Gržl; Lel; Vžns; Šlčn; ”kas raudono, skaistaus veido” Skdt (XI 260), šventìkas ”kunigas” JD 1228; J; 2) iš daiktavardžių, pvz.: bėgštìkas ”bėgikas” J I 200 (: bėgštà ”bėgimas” DaiktvDrR 67), kaukarìkas ”pakausis” Sb (: kaŭkaras ”kalva, kauburys; kalno viršūnė; kaktai; pakausis”), kaukorìkas ”vaikas didele galva” Šmn (: kaŭkoras Rs, kaukoris ”kalva, kauburys” Klvr – LKŽ V 420, 423–424), pirštìkas ”pirštinės pirštas” Švnč; Rš; Trgn; Rk (X 32), tarpìkas ”tarpas tarp dviejų jaujos, daržinės šalinių” Yl; Trkn; Brs; Slnt; Pln; Sd; Všv; ”šalinė” Lnk; Ms; Brs; ”namogalio pastogė ratams, padargams, malkoms laikyti” Grsl (XV 895), žirnikai ”tokia gėlė” (paplitęs rytų aukštaičių ir žemaičių tarmėse, užfiksuotas jau S.Dauk; P; J – LKŽ); 3) iš skaitvardžių: šimtìkas ”šimtinė” Pg (LKŽ XIV 823). § 6. Latvių ir prūsų kalbose šio tipo vediniai irgi reti, pvz.: la. melniķis ”juodis (arklys)”, namīķis ”sodininkas”, pr. preiſiks ”priešas” (Feindt) III 792₀, acc. pl. suwintickens ”šventaisiais” (Heiligen) III 133₈–₉ (SV 49; LVG 358; BKGF 89). 1 Sławski, 1974, 90–91; Vaillant, 1974, 326–328. 2 Brugmann, 1906, 501; Schwyzer, 1939, 543 su lit.; Otkupščikov, 1988, 101–103. 103 Tuo tarpu slavų kalbose ypatybės turėtojų pavadinimai su *-iko- nuo seno buvo produktyvūs, pvz.: sl. *bogatьcь ”turtuolis”, *junьcь ”jaunas bulius; jaunuolis; vaikas” (plg. lie. jaunìkis), *starьcь ”senis”³. Kitose giminiškose kalbose tokių vedinių, rodos, nėra. Taigi, galimas daiktas, kad iš pradžių su deminutyvų priesaga *-iko- ypatybės turėtojų pavadinimus imta daryti slavų kalbose, o vėliau dėl senų baltų ir slavų kalbų kontaktų ši inovacija šiek tiek palietė ir baltų kalbas. Baltų kalbose deminutyvų priesaga *-iko- labai seniai buvo įtraukta į veikėjų pavadinimų darybos paradigmą (DaiktvDrR 135—138). Vediniai su priesagomis -ikis, -ikė, -eika, -eikis/-eikys, -aikis § 7. Vienas kitas ypatybės turėtojo pavadinimas padarytas su šiais priesagos -ikas variantais: -ikis (apie jo kilmę žr. aut., 1991, 22): baltikis ”baltasis kiškis” Lkč (LKŽ I² 614), juodikis ”valgomasis juoda galva grybas” Dbč, júodikis ”t.p.” Mrc; ”kraujinė sriuba” Dglš; ”skatìkas” (paplitęs senuosiuose raštuose — LKŽ IV 401), jaunikis (paplitęs nuo XVI a.), laibikis R II 312; MŽ; N; K, laibikis ”ilgas siauras lauko rėžis” Nm (VII 14), raistikis ”toks raisto grybas” Žln; Vrn (XI 60), raudonikis (plačiai paplitęs); -ikė (plg. aut., 1994, 130): baltikė ”piengrybių rūšies grybas” Stč; Klov (LKA III 131), bobikė ”pentelė” Rs; Šv; ”pentelės kotas” Rs; Vdk (LKŽ I² 962), guoginìkė ”žąsys su gugomis” Skdy (II 702), joninikė ”bulvių rūšis” Trš (IV 356), kanapikė ”skepetaičių rūšis” Varn (V 197), kartikė ”grybas karčiu pienu” Btr (V 339), lempikė ”tepalinė” Grg (VII 323), lutikė ”višta trumpomis kojomis” Šv; ”maža kresna moteris” Lkv; Up (VII 713), rudikė ”katino patelė” C I 145; N; [K]; BŽ 559; KŽ; ”rudmesė” K I 389; JD 95, širdikė ”girnų verpstė” Šll; Pd; Jd; Tt; ”audimo šaudykles pagaliukas, šeivas” Pj (XIV 848), širdžikė ”girnų verpstė” Rs; Nmk; Vdk (LKA I 141), tabakikė ”raktažolė” Škt (LKŽ XV 638), vištikė ”toks grybas” Dv (LKA III 131); -ykas (plg. aut., 1994, 131—132): laimykas ”aitvaras” Gdž (LKŽ VII 55); -eika (apie šios priesagos kilmę žr. DaiktvDrR 139): alsėika ”žmogus, kuris turi dusulį” Klm (LKŽ I² 110), jauneika ”jauniausias vaikas šeimoje” Lnkv; O (IV 306), lieséika ”liesas žmogus” J; Šint; Als (ŽD 159, LKŽ VII 433), mandréika ”gudruolis” Jnšk (LKŽ VII 823), mundréika ”kas šaunus, apsukrus, gudrus” LTR(Mlt); Ign (VIII 380), nevaléika ”nešvarus, apsileidęs, nerangus žmogus” Žem; Šll; Krkl; Klm; Skr; Škn; Prn; Ar; Gs; Lbv; Btg (VIII 750), rūstéikas ”kas nuolat šėlsta” Krkl (XI 1022), šuneikà ”pramuštgalvis” Sdb; Pš; Slč (XV 357); -eikis/-eikys; atbuléikis ”kas atbulas ką daro, eina; kas priešinasi, priešingai daro” J; Kv; Pln; Vvr; Krkl (LKŽ I² 336), júodeikis Kltn; Ut, juodeikỹs ”su rūgstimi virta kraujinė sriuba” Lkm (IV 399), šudeikis ”kas niekam tikęs” 3 Meillet, 1905, 344 tt.; Sławski, 1974, 99—100; Vaillant, 1974, 296 tt. 104 Sg; ”niekis” Rs (XV 319), plg. vandenvardžius Dubeikis Krt, Saldeikis Vdk, Šalteikis, Šalteikė Šv ir kt. (Vanagas, 1970, 107 tt.); -aiktis: rūodaiktis ”kraujo sriuba” Dkst; Lkm (LKŽ IV 391), plg. dar pr. hidr. Stoboc : stabis ”akmuo” (Steyn) E 32 (Gerullis, 1922, 248), galbūt ir pr. arwaikis ”kumelaitis” (Volle) E 434 : *arva- ”greitas” (Karaliūnas, 1992, 18; kiek kitaip Mažiulis PKEŽ I 94–95). Vediniai su priesagomis -inykas/-ininkas(-ė), -ininkis, -eny kas/-eninkas(-ė) §8. Priesaga -inykas/-ininkas(-ė) — tai pati dariausia ypatybės turėtojų pavadinimų priesaga. Tiek dabartinėje, tiek ir senojoje lietuvių kalboje su ja dažniausiai daromi vediniai, žymintys profesiją. Senuosiuose raštuose randame nemaža šio tipo vedinių, kurie dabar yra visai išnykę arba vartojami kitomis reikšmėmis. Daugiausia jų užfiksuota K. Sirvydo žodyne: akmenininkas ”akmenkalys” SD¹ 50 (plg. akmenininkas ”t.p.” C II 1154; N; K; ”akmenų vežėjas” Grž — LKŽ I² 80), balnininkas ”balnius” SD¹ 165; SD³ 403 (t.p. S.Dauk., plg. balnininkas K), bažnyčinykas ”bažnyčios prižiūrėtojas” SD³ 122 (plg. bažnyčininkas ”t.p.” R II 389; ”kas eina į bažnyčią” Kv; Klp — LKŽ I² 700), čiustininkas ”burtininkas” SD³ 40 (t.p. Ch 152; Rp, plg. čiustininkas [K]), draučininkas ”ietininkas” SD³ 120 (t.p. Bt ApD 23,23, plg. draučininkas [K]), drobininkas ”drobių pirklys” SD³ 300 (plg. dróbininkas ”t.p.” K; ”drobių audėjas” K; Slnt — LKŽ II² 739), duonininkas ”duonos kepėjas” SD¹ 121, 291 (t.p. BB 1 Moz 40,1; MTP 29, plg. duonininkas ”t.p.” K; ”kas kitų išlaikomas” Sch 124; Jrb; VIkv; Gs; ”išimtininkas” Alk — LKŽ II² 872), gultinykas ”miegamojo kambario tarnas” SD³ 157 (plg. gultininkas N; [K]), juostinykas ”juostų dirbėjas” SD¹ 119; SD³ 286 (plg. juostininkas ”t.p.” N; K; M; BŽ 416; NdŽ), kruopinykas ”kas daro kruopas, kas jomis prekiauja” SD³ 133 (plg. kruopininkas M), mielinykas ”kalkių, gipso degėjas” SD¹ 189; SD³ 469 (plg. mielininkas N; [K]), mulinykas ”mulų varovas” SD³ 182 (plg. mulininkas N; [K]), nuodinynkas(-ė) ”burtininkas(-ė)” SD¹ 17, 403 (t.p. DP 526a35; BK 18¹⁸, plg. dar nuodininkas N; [K]; A 1884,13), peilinykas ”peilių dirbėjas” SD¹ 99; SD³ 227 (plg. peilininkas ”t.p.” Lex 61; C II 44; Q 44; R II 255; K II 56; ”kas prekiauja peiliais” N; K; ”kas pjaustosi peiliais” Ig — LKŽ IX 746), plėskinnykas ”kas gamina plėškas” SD³ 147, sapelkinykas (sapielkinykas?) ”birbynininkas” SD³ 297 (t.p. Sut, plg. sapelkininkas N, supelkininkas [K]; KŽ), sarginykas ”sargas” SD¹ 176; SD³ 424, sietinykas ”kas daro sietus ar jais prekiauja” SD³ 403 (plg. sietininkas N; K; L; Rtr, sietininkas BŽ 496; KŽ), skydinykas ”skydų dirbėjas ar prekiautojas” SD¹ 120; SD³ 287 (plg. skydininkas N; K; Ser; NdŽ), stalinykas ”kunigaikščių, didikų pareigūnas” SD¹ 175; SD³ 423 (”stalius” BB Sir 39,28, plg. stalininkas ”kunigaikščių, didikų pareigūnas; stalius” N; K ir kituose raštuose), vainikinykas ”vainikų pynėjas” SD¹ 194, vandeninykas ”vandentie kio tiesėjas” SD³ 392 (plg. vandenininkas N; Š), vilninykas ”vilnų kedentojas” SD³ 105 473 (t.p. Sut, plg. vilnininkas/vilnininkas N; K; Rtr; NdŽ; KŽ), žvaizdininkas ”astronomas” SD¹ 41; SD³ 80 (t.p. DP 603; Sut, plg. žvaizdininkas S.Stan; I). Keli šio tipo vediniai nuo raštijos pradžios būdingi tik Mažosios Lietuvos raštams, pvz.: čiepininkas ”sodininkas” KIM 128; Lex 13, 39a; Q 205; R II 158; K, dėžininkas ”dėžių darytojas ar pardavėjas” Lex 77; C II 491; R II 317; K, kletkininkas ”kioskininkas” Lex 20a; K I 267; [K], kariūnykas ”kareivis” BB 4 Moz 31,48; 2 Kar 24,2; Joz 5,4; Teis 20,44, kolūtykininkas ”senovinių pinigų dirbėjas” Lex 16a, N, K, mašininkas ”mašinų dirbėjas, siuvėjas” Lex 16a; C I 331; Krz 46; B 398; K I 232, pučkininkas ”muškietininkas” Lex 63; Q 633; Krz 249; R; ”ginkladirbys” K I 267; ”ša tu vų pirklys” K, sūrininkas ”kas griežia sūrį” Lex 73a; C II 389; Q 435; Krz 170; N; [K]; KŽ. Taigi priesagos -inykas/-ininkas(-ė) vediniai, žymintys profesiją, jau XVI–XVII a. buvo labai produktyvūs. Jų senumą rodo atitikmenys kitose baltų kalbose, plg. lie. laukinýkas (paplitęs jau XVI a.) ir pr. laukinikis (Leman) E 407, la. làucinieks (žr. § 21). § 9. Priesagos -inykas/-ininkas(-ė) vedinių, padarytų iš daiktavardžių ir turinčių nespecializuotą reikšmę, senuosiuose raštuose yra daug mažiau. Jau XVI–XVII a. plačiai buvo vartojami vediniai dalinukas/dalininkas, darbinýkas/darbininkas, drauginykas/draugininkas, kekšinykas/kekšnininkas(-ė), lietuvinykas/lietuviininkas, naminykas/naminininkas, pagalbinykas/pagalbininkas, priešinýkas/priešininkas, skolinýkas/skolininkas, tarpinýkas/tarpininkas, vietinykas/vietininkas. Dabar tarmėse vartojami ir vediniai metininkas ”mitulys” Lex 52, naudinykas ”naudos ieškantis” BP II 611₂, 57₅; BB Sir 14,9, o bendrinėje kalboje — maištingykas BB Pat 24,21; SD¹ 96; SD³ 25, 82 variantas maištininkas. Keli šio tipo vediniai turi dabar tarmėse kitokią reikšmę negu ji užfiksuota senuosiuose raštuose, pvz.: kerštinykas/kerštininkas ”priešas” (vartojamas daugelyje XVI–XVII a. raštų, dabar tarmėse turi reikšmę ”kerštingas žmogus”), kieminykas ”kaimo savininkas” DP 278₁₄ (dabar tarmėse ”kas mėgsta svečiuotis”, dėl šio vedinio reikšmės raidos plg. Mažiulis, 1960, 206–208), pakampinykas ”kas slapstosi” SD³ 318 (”kas pakampėmis landžioja” Rod — LKŽ IX 149), sapninykas ”kas sapnuoja pranašingus sapnus, juos skelbia” BP II 309₂₄, 310₆,₁₁; BB 1 Moz 37,19; Bt Jd 8 (plg. sapnininkas ”svajotojas” R; K; L; Rs; DūnŽ — LKŽ XII 145), sekminy kas ”niekakalbis” SD³ 5, 299; Sut (”kas sakmes seka” Rod — LKŽ XIII 336). § 10. Nemaža dalis sen. senuosiuose raštuose randamų daiktavardžių priesagos -inykas/-ininkas(-ė) vedinių, daugiau ar mažiau išlaikiusių grynąją ypatybės turėtojų reikšmę, dabar visai išnykę, pvz.: ausinykas ”pataikūnas” SD¹ 212, ausininkas ”smeižikas” Lex 66 (t.p. B; N; K), bendradarbinýkas ”bendradarbis” BB 1 PvK 3,4; Ch¹ 13X, bursinykas/bursininkas ”bendrininkas” (daugelyje XVI–XVII a. raštų), barninykas BB Syr 4,7; 1 PvTm 3; DP 526₃₆; SD³ 469, barnininkas ”kas barasi” Lex 45, doklinykas SD³ 44, 45, 82, doninykas ”kas moka duoklę” SD³ 82; SE 234; Ch 5 Moz 20,11, gėdinýkas ”paleistuvis” MT 215b, geležinykas ”šarvuotas raitininkas” SD³ 103 (plg. 106 geležinininkas ”prekiautojas geležimi” Lex 29a; N; K), gyvatininkas ”gyventojas” C I 548 (t.p. RB 1 Krn 23,18; K; LC 1881,15; ”kas turi savo gyvatą, laukininkas” B; K), griekinykas BP 9X; BB Pat 12,21, griekininkas ”nuodėmingas žmogus” K1M 35₇ (t.p. R; N; K), gvattinykas ”greit supykstantis žmogus” SD¹ 41, juokinnykas ”juokdarys” SD³ 413 (plg. juokininkas K; Š; BŽ 525), kalavijinnykas ”kas ginkluotas kalaviju” SD³ 170 (plg. kalavijininkas N; Ser; NdŽ), kartuvinykas ”pasmerktas pakarti” SD³ 438 (plg. kārtuvininkas ”t.p.” N; [K]; ”kas karia” J), kovinykas ”kas vaidijasi, barnininkas” BB 2 PvTm 2,24 (plg. kovininkė Ns 1858,3), nebarninykas ”kas nesibara” Vln 395, nevaidinykas ”kas nesivaidija” 394, pragarinykas ”pragaro gyventojas” SD³ 298 (plg. pragarininkas ”t.p.” N; [K]; ”kas kelia pragarą, ginčininkas” NdŽ; ”ėdrūnas” LzP, pragarnūkas, žr. § 14), priežastinukas ”kas yra kieno nors priežastis” MP 145 (t.p. Sut), puotinukas ”puotautojas” SP I 452₁, sostinykas ”kas sėdi soste” DP 542₁₄, 595₂₀, stulpinykas ”krikščionių atsiskyrėlis, gyvenantis ant stulpo” SD³ 410 (t.p. Sut, plg. stulpininkas ”stulpų (statulų) dirbėjas” N; K), šarvinukas ”ginkluotas, šarvuotas karys” (būdingas seniesiems raštams), šuolininkas ”kas šuoliais bėga” C II 206 (t.p. Krz 152; MŽ; N; K; BŽ 513; NdŽ; KŽ), tautinykas ”šalies gyventojas” BB Jer 52,24; 2 Kron 23,13 (plg. Karaciejus, 1987, 19), turtinykas ”turtuolis” Ch¹ 10X (plg. turtininkas Sln; Vaižg; A.Vien ir kituose raštuose — LKŽK), vėjinykas ”vėjavaikis” SD³ 479 (plg. vėjininkas ”t.p.” NdŽ; KŽ), viltinykas ”apgavikas” MP 240, 275, 339, 359b; Ch¹ 414₂₅ (gale prieduose paaiškinimuose); KN 34 (t.p. Kos 58b; Sut, plg. viltininkas ”t.p.” J; BŽ 58b; Ser; KŽ; ”Vilties” žurnalo skaitytojas” XIX a. pr. raštuose), žaislinnykas ”žaidėjas” SD¹ 38; SD³ 437 (”grojėjas” Bt Apr 14,2). Nemaža tokios darybos vedinių yra ir dabartinėje lietuvių kalboje (DaiktvDr 340–342, 360). § 11. Iš būdvardžių ypatybės turėtojų pavadinimai su priesaga -inykas/-ininkas(-ė) daromi labai retai. XVI–XVII a. raštuose randame vos kelis tokius vedinius. Tarp jų bendrinykas/bendrininkas(-ė), kaltinykas/kalti-ninkas(-ė), pėstinykas/pėstininkas paplitę ir dabar. Vienas kitas būdvardinis priesagos -inykas/-ininkas(-ė) vedinys būdingas tik seniesiems raštams, pvz.: bjaurinykas(-ė) ”bjaurus, nedoras žmogus” Ch 14X; PrP 39₁₁; KN 6; MT 215b; Bt Mt 21,31, drąsinykas ”drąsuolis” BB Pat 15,14, gailinykas ”tironas” SD³ 263, 245 (plg. gailininkė ”vienuolė” LC 1884,3), godinykas ”gobšuolis, plėšikas” BP II 221₂₅, 229₁₄, 356₇; BB Job 2,9; 1 PvK 5,10; WP 104, naujinykas ”naujatikis” BB 1 PvTm 3,6, naujininkas ”naujakurys” Lex 64a (t.p. Q 364, 366; Krz 145; NT 1 PvTm 3,6; J; V.Kudir), neteisinykas/neteisininkas (daugelyje senųjų raštų), nenaujinykas ”nenaujokas” Vln 398, smarkinnykas ”tironas” (daugelyje senųjų raštų), šykštinykas ”šykštuolis” BB Sir 32,29, teisinnykas ”teisingas žmogus” (daugelyje senųjų raštų). Vedinys baisinykas ”baisus, beširdis žmogus” (daugelyje senųjų raštų) tar-mėse turi reikšmę ”kas yra baisus, milžiniškas; kas bijo, baidosi” (LKŽ I² 107 Dabar tarmėse priesagos -inykas/-ininkas vedinių iš būdvardžių irgi yra labai nedaug, pvz.: branginýkas(-ė) Gs; Skp; Srv, branginiñkas(-ė) ”kas brangiai ima” K; Rs; Skr (LKŽ I² 997), gūdrininkas(-ė) ”gudruolis” Kri; Užp; Grž; Pš (III 698), kurtinýkas ”kas kurčias” Švnč; Dglš (VI 980), liesininkas(-ė) ”kas liesas” Varn (VII 434), mandrininkas ”gudruolis” Tat; Vkš (VII 823), piginiñkas ”kas pigiai parduoda” Pn; ”kas nori pigiai pirkti” Kp, pigi-niñkas ”kas pigiai parduoda” Lk; Er (IX 938), puikininkas ”dabita” Grg (X 852), šūktinykas ”sukčius” Šn (XIV 126), širminiñkas ”širmas arklys arba jautis” JD 541; LTR(IIg); Šmk (XIV 903). § 12. Keli priesagos -inykas/-ininkas(-ė) vediniai padaryti iš skaitvardžių, pvz.: añtrinykas/añtrininkas/antriniñkas ”antros, menkesnės rūšies daiktas; padėjėjas; neįtikimas žmogus” (paplitęs tarmėse, daugiausia Žemaičiuose), dešimtinykas ”dešimties kareivių vadas” DP 179₃₃, dešimtininkas ”t.p.” K; ”kas eina dešimt dienų baudžiavos; policijos tarnautojas” J I 316, ketvirtininkas Kp, ketvìrtininkas ”kas turi ketvirtą dalį valako” J II 94; ”maišas, į kurį telpa ketvirtis pūro” C II 352; N; [K] (ŽD 146; LKŽ V 669), pirmì ninkas/pirmìnin-kas/pirmìniñkas ”prievadas; pirmūnas; karvedys; piemuo esantis bandos priekyje; kas geriausias, pirmos rūšies” (paplitęs tarmėse), šimtinykas/šim-tininkas/šimtininkas ”šimto kareivių vadas” (būdingas seniesiems raštams), trètìnininkai ”trečios, menkesnės rūšies grūdai, miltai” Žd; Užv; Trk, trètìnin-kas/trètinininkas ”trečiarūšis, silpnas alus” DūnŽ; Vkš; Žg, trètìnykas/trètìnin-kas ”Pranciškaus Asyžiečio ordino šakos, kuriai priklauso pasauliečiai, narys” M.Valanč; Vlkv; ”trečios klasės mokinys” Rm; ”jauniausias samdinys, atliekantis lengvesnius darbus” Vaižg; Jsv; ”kas turi trečią valako dalį” Dv (LKŽ XVI 795). § 13. Kartais priesaga -inykas/-ininkas(-ė) yra trumpinama, išmetant pirmąjį balsį i, visą skiemenį in ar net dalį pamatinio žodžio. Ypatybės turėtojų pavadinimų su taip aptrumpėjusia priesaga randame jau XVI–XVII a. raštuose, pvz.: gertuvnykas ”smuklininkas” SD³ 97, gir-tuvnykas ”smuklės lankytojas” SD⁵ 85 (plg. girtùvininkas N; [K]), kepurnykas SD¹ 16; SD³ 39 (t.p. S.Dauk; Šl; Vdšk), kepurninkas Lex 51a (t.p. R II 213; K; J; Jrk 41; Lš; Pnd — LKŽ V 595; LKA III 129), lietuvnykas BP I 135₅–₆; II 97₁₈, 379₂–₃, 399₁₂, 415₁₆; KIG 65; MT XIX; DK¹ 30; SD¹ 73; SD³ 154 (t.p. A. Baran; RdN; Lz; Aps; Dv, plg. lietùvininkas R II 288; B; I.Simon; KlvD 361; Užp — LKŽ VII 451; LKA III 129), liežuvnykas(-ė) SD³ 89; SP I 82₁₂; II 73₁₅ (t.p. Kri; Rs, plg. liežùvininkas(-ė) Krž; Užv; Gs — LKŽ VII 458; DūnŽ 176), malūnykė BB Pam 12,4 (plg. malūnykas/malūnininkas, paplitusi tarmėse LKA III 129), marškinykas ”marškinių siuvėjas” SD³ 125 (plg. marškininkas ”t.p.” N; [K]; ”tinklų mezgėjas” [K]), meškernykas SD³ 472 (plg. meškerninkas K, meškėrninkas Plt; Bržr; Als; Grg; Plng; Pln; Sdr; Varn; Pvn — LKŽ VIII 90; DūnŽ 196), milninkas ”milo audėjas” Lex 89a (t.p. MŽ; N, plg. milìnininkas Krz 202; K), pagalbnykas BB 1 Moz 2,18 (plg. pagalbininkas Q 164; R II 198), pakasynykas ”laidotuvių narys” SD³ 76 (plg. pakasýnininkas MTt V 162), pavadnykas ”už pavadžio laikomas arklys” 108 SD³ 116, pietuvnykas ”pietautojas” SD³ 230, pyragnykas ”pyragų kepėjas” BB Oz 7,3, popierynykas ”popieriaus gamintojas ar pirklys” SD³ 284 (plg. popierininkas Q 639; R II 274; MŽ II 367), priešnykas BB 2 Moz 15,7; Ps 13,4; 27,2; 31,1; 73,4; 73,23; 78,53; AK 45 (plg. priešnininkas Ns 1858,4), sasparnykas ”kertinis statinio akmuo” BB 1 Kar 7,11; Mt 21,42, tėvišknykas ”tėvainis” SP I 324₄–₅; II 59₄–₅,₆ (t.p. Sut). § 14. Tarmėse tokių vedinių yra daugiau. Dažniausiai jie daromi iš dalgiaskiemenių vardažodžių, pvz.: amatninkas Grž; Er, amātnynkas Gs, amatninkas S,Dauk; J; Vrd; Lc; Dr; Krš (LKŽ I² 118; DūnŽ 25; LKA III 129), apatnūkas ”vidpadis” Srj; Lp; ”apatinis sijonas” Ls, apatniūkas ”t.p.” Skr; Rmč (LKŽ I² 185; DūnŽ 28), ašmeninkas ”vėlenai plėšti žambis” Trk (I² 339), ašmeninkė ”adata kailiniams siūti” Brs; Vl (I² 339), brigādnynkas Stč; Ob; Sv; Btg; Klt, gelžkelnykas Mžš, krāutuvnynkas Vdšk; Str (LKA III 129), krautuvininkas(-ė) Krš; Dr (LKŽ VI 485; DūnŽ 149), kumelnykas ”eržilas” Vlk (VI 871), liežiuvnukas Gdl, Ds (VII 451, 452), līgāšnynkas(-ė) Ps, līgāšninkas(-ė) ”nuolat sergantis žmogus ar gyvulys” Paj (VII 463), milicnykas Ant; Kn; Vlk (LKA III 129), minūtnykas Lz (LŽ 165), minūtninkas ”laikrodžio rodyklė, rodanti minutes” Krš (DūnŽ 201), naktīgonnykas Vlk; Lp; Mrc; Nč; JnšM; Lz, naktīgoninkas ”naktigonis” Alv (LKŽ VIII 517; LŽ 171), naujūnininkas ”naujienų mėgėjas” Bru; Pgg; SmIn; Vn; Dr (LKŽ VIII 588; DūnŽ 211), niūomarnykas ”epileptikas” Jnšk (LKŽ VIII 941), óbuolnykas ”kas prekiauja obuoliais” Grž (VIII 993), pāsaknykas ”kas moka pasakų” Lnk (IX 446), pašalnykas ”pašalietis” Rgvl (IX 555), potērnykas(-ė) ”pamaldus žmogus” Slm, potērnininkas ”t.p.” Grž; Grz; ”maldoms vadovaujantis asmuo, kai poteriai kalbami be kunigo” Dr; Gršl (X 470), pragarnnykas ”besotis” Drsk (DTŽ 279), priekabnininkas Skr, prykabnininkas Gr (LKŽ X 642), rūpesnykas Rod (XI 986), sandēlninkas Lnk (XII 118), sāndēlnykas Mžš; Er; Vlk, sāndēlninkas Grž; Žg; Sd; Akm; Žr (LKŽ XII 118; LKA III 129), smagūrnykas Ls (LKŽ XIII 71–72), šermukšnykas ”šermukšnio vytelė” Ds (XIV 659), škarmālnykas Šl, trāktornykas/trāktorninkas, vargōnnykas (paplitę tarmėje, žr. LKA III 129). Vedinių su aptrumpėjusia priesaga -inykas/-ininkas(-ė) iš dviskiemenių vardažodžių daromi daug rečiau, pvz.: bitnykas (plačiai paplitęs aukštaičių tarmėje), bitnininkas Šk (LKA III 129), bōbnykas ”mergininkas” Vp (LKŽ I² 963), gīrnykas (plačiai paplitęs aukštaičių tarmėje, žr. LKA III 129), mėsnykas Glv; Ukm; Šmn; Antz; Tj; Vvs; VrnV (LKŽ VIII 47; LKA III 129), plytninkas Grd (LKŽ X 253), prādžnykas ”kas pradeda” Kp; Pnd (X 496), pūrtnykas ”šviežias, purus pyragas” Klt; Užp (X 983), pūsnykas Slm; Dbk (X 1053), sieksnykas ”kas sieksnio ilgumo” SIk (XII 508), sielnykas Klt (XII 520). § 15. Polinkis trumpinti šios priesagos vedinius yra labai senas. Antai panašiai sutrumpėję ir šie prūsų kalbos vediniai: crixtnix (Teuffer) III 111₅–₆, nom. pl. sendraugiwēldnikai ”drauge veldėtojai” (Miterben) III 938, dat. sing. waldniku ”valdovui” (dem Könige) III 91₂₅ (plg. DaiktvDrR 144). Be 109 to, iš aptrumpėjusių priegų -inieks, -enieks atsirado latvių kalbos priesaga -nieks (žr. § 21), su kuria plačiai daromi ypatybės turėtojų pavadinimai kaip ir su priesaga -inykas/-ininkas lietuvių kalboje. § 16. Priesagos -ininkas kilmė aiškinama labai nevienodai. Kai kurie tyrinėtojai mano, kad ji labai sena ir bando ieškoti jos atitikmenų kitose giminiškose kalbose. Antai K.Brugmannas (1906, 484—487) ją siejo su germanų priesaga -ing, kuri kaip ir lietuvių kalbos priesaga -ininkas, labai būdinga ypatybės turėtojų pavadinimams. K.Brugmannu sekė ir nemaža kitų indoeuropiečių ir germanistų⁴. Tačiau jau K. Būga (1961, 789—796) yra įtikinamai įrodęs, kad germanų kalbų priesaga -ing sietina ne su -ininkas, o su baltų kalbų priesaga -ingas (plg. aut., 1994a). Antra vertus, priesagos -ininkas kilmė ir pačiam K. Būgai nebuvo aiški. Viename laiške J. Endzely­nui jis buvo užsiminęs apie galimą jos kilmę iš -inykas. Tačiau netrukus kitame laiške K. Būga (1961, 866) šią prielaidą paneigė. P. Skardžius (ŽD 140—141) irgi manė, kad tiek priesaga -inykas, tiek ir -ininkas yra sena. J. Endzelynas (BKGF 90) iškėlė hipotezę, pagal kurią priesaga -ininkas galėjusi atsirasti iš priesagos -inykas, įsiterpus priebalsiui n. Antai įterptinį priebalsį n matome tokiuose žemaitiškuose žodžiuose kaip kningą (< knygą), ganinklą (< ganyklą) ir t.t. (Zinkevičius, 1966, 197—198; Grinaveckis, 1973, 332—334). Antra vertus, būta bandymų ir priesagą -inykas kildinti iš -ininkas (Otrębski, 1930, 29 tt. su lit.; Vaillant, 1974, 309). § 17. Pažiūrėkime, ką apie priesagos -ininkas kilmę sako lietuvių kalbos tarmių ir senųjų raštų duomenys. Priesaga -ininkas dabar turima tik žemaičių tarmėje ir kai kuriose gretimose, daugiausia pietinėse, vakarų aukštaičių šnektose. Visur kitur vietoj jos vartojama priesaga -inykas (LKA III Žemėl. nr.115). Anksčiau priesagos -inykas arealas buvo dar platesnis. M. Mažvydo, S. M. Slavočinskio, S. Vaišnoro raštai rodo, kad XVI—XVII a. priesaga -inykas turėjo ir pietų žemaičių tarmė (plg. Zinkevičius, 1974, 167—168; 1979, 19), kur dabar yra tik priesaga -ininkas. Apie tai byloja ir senojo Varnių pavadinimo Mėdininkai užrašymai istoriniuose šaltiniuose, pvz.: Medenickam, Medenike, Medeniken ir t.t. (Salys, 1930, 56—57). Be to, K. Būga (1961, 865) 1913 m. laiške J. Endzelynui rašė: „Jauniaus liudijimu, Kvėdarnoje sako ūkinyks“. Matyt, priesaga -inykas iš pietų žemaičių tarmės išnyko ne taip jau seniai. § 18. Dabar vis daugiau duomenų, leidžiančių manyti, kad priesaga -ininkas gana vėlai paplito ir šiaurės žemaičių tarmėje, ar bent jos dalyje. Antai kaip matyti iš A. Girdenio sudaryto, bet, gaila, dar neišleisto žodžių indekso, 1759 m. ”Žiwate” priesagos -ininkas vedinių dar neužfiksuota, yra tik atitinkami priesagos -inykas vediniai. Seniai jau žinoma, kad S. Daukanto raštuose irgi vyrauja priesagos -inykas vediniai (plg. Būga, 1961, 865), o priesaga -ininkas prasikiša tik vienur kitur. Tiesa, kartais manoma, kad S. Daukantas priesagą -inykas vartojęs dėl senųjų raštų įtakos (Subačius, 1993, 4 Pisani, 1940—1941; Henzen, 1957, 81; Meid, 1967, 198—207; Erhart, 1982, 122—123 ir kiti. 110 165–166 su lit.). Tačiau priesaga -inykas galėjo dar tuo metu būti išlikusi ir S. Daukanto gimtojoje šiaurės žemaičių tarmėje. Mat, A. Kalnius (1937, [19]) yra užsiminęs, jog priesagą -inykas vartojo ir kitas šiaurės žemaitis J. A. Pabrėža. Šią mintį patvirtina rankraštinė S. Grosso gramatika (GrK), kuri, kaip įrodė G. Subačius (1993a), turėjo įtvirtinti J. A. Pabrėžos kuriamą žemaičių bendrinę kalbą. S. Grosso gramatikos žodynėlyje randame tik priesagos -inykas vedinius: Burtyniks 191, Daržyniks 171, Kekszyniks 188, Pritiriniks ”burtininkas” 191, Rasztyniks 163, Skolyniks 141, Žoöwyniks 172. Antra vertus, jau XIX a. žemaičių tarmėje priesaga -inykas ėmė stelbti priesagą -ininkas. Tai rodo S. Stanevičiaus, M. Valančiaus raštai, J. Čiuldo gramatika, kur tėra tik priesagos -ininkas vediniai. § 19. Priesaga -ininkas veikiausiai vėliau paplito ir Mažosios Lietuvos vakarų aukštaičių tarmėje. Antai J. Bretkūno raštuose, D. Kleino gramatikoje priesagos -ininkas dar neužfiksuota, turima tik priesaga -inykas. P. Skardžius (1931) yra nurodęs, kad Volfenbiutelio Postilėje priesagos -ininkas vediniai vartojami pramaišiui su priesagos -inykas vediniais. Antra vertus, J. Rezos Psalmynė, D. Kleino giesmyne bei maldyne, XVII a. anonimniame žodyne Lexicon Lithuanicum jau randame tik priesagos -ininkas vedinius. Čia pateikti duomenys leidžia tvirčiau teigti, kad priesaga -ininkas yra priesagos -inykas variantas, atsiradęs veikiausiai kuršių kalboje ar kitame vakariniame baltų kalbų dialekte, kuriame buvo būdingas ilgojo balsio ī keitimas į in kai kuriose pozicijose. Mat balsis ī kartais keičiamas į in ne tik žemaičių tarmėje, bet ir kai kuriose ant kuršių kalbos substrato atsiradusiose latvių kalbos šnektose (Endzelīns, 1974, 449; LVG 171). Be to, A. Rosinas (1995, 82 tt.) mano, kad ilgųjų balsių nazalizacija galėjo vykti ir prūsų kalboje. Vėliau priesaga -ininkas paplito į dalį savo kilme gana artimų vakarinių lietuvių kalbos tarmių. Šis procesas, prasidėjęs gana seniai, dar prieš lietuvių raštijos pradžią (plg. 1479 m. Vėluvos apskrityje užrašytą vietovardį Garbeninken ir pr. Garbenyken, Garbiniken, žr. Būga, 1961, 676), vyko ilgą laiką. § 20. Priesaga -ininkas turi labai retą paradigminį variantą -ininkis, pvz.: priešininkis ”kas nepalankiai nusiteikęs” R II 401; N (plg. priešininkas, žr. § 9). § 21. Kai kuriose Mažosios Lietuvos raštuose (daugiausia J. Bretkūno Biblijoje ir Volfenbiutelio Postilėje), be priesagos -inykas/-ininkas, randame vedinių su kita jai labai artima, bet reta priesaga -enyka/-eniṅkas(-ė)⁵. Antai J. Bretkūnas greta vedinio godinykas vartojo ir vedinį godenyka BB Pat 15,27, greta griekinykas — griekenykas 13,2, greta ūkinykas — ūkenykė 12,4, greta vaidinykas — vaidenykė 19,13; 21,9; 21,19; 25,24; 27,15 ir t.t. Prūsų kalboje vediniai su priesaga *-eniko-, atrodo, buvo labiau paplitę negu su *-iniko-. Antai greta vedinių balgninis (Seteler) E 440 (plg. lie. balnininkas, žr. § 8), laukininkis (žr. § 8), prūsų kalbos tekstuose randame vedinius grikenix (Sunder) III 67₁₈ (plg. s. lie. griekenykas ir griekinykas), medeniz-tauwᵣ < medenis tatawis (Beerhun) E 766 (plg. lie. mēdininkas), pagalbenix 5 Bezzenberger, 1877, 107–108; Skardžius ŽD 141. 111 (Heiland) III 10324 (plg. lie. pagalbenykas WP 234 ir pagálbinýkas/pagálbininkas) ir t.t. (SV 49–50). Latvių kalboje vietoj priesagų *-iniko-, *-eniko- randame sutrumpėjusią priesagą -nieks, senuosiuose raštuose ir tarmėse išlaikiusią senesnes formas -inieks, -enieks (LVG 362–363), plg. laukinýkas, pr. laukinikis ir la. laučínieks (žr. § 8), s. lie. laukeninkas WP 192 ir la. laucenieks, s. lie. muitenykas BB Mt 5,46; WP 259b ir s. la. muitenieks. M. Baltinia (1984) nustatė, kad XVI–XVII a. latvių kalbos paminkluose labiau paplitę vediniai su -enieks, o vėlesniuose raštuose — vediniai su -inieks. Latvių kalbos priesagos -inieks, -enieks yra kilusios iš *-ineiko, *-eneiko- (aut., 199¹, 26). Tai, be kita ko, rodo S. Grunau kronikoje užrašytoje ”Tėve mūsų” maldoje užfiksuotas vedinys dat. pl. prettaunekans ”kaltininkams”, kuris taisytinas į *pretauneikans ir sietinas su la. pretinieks. Mat ši malda, kaip nustatė W. P. Schmid(as) (1962), yra veikiausiai parašyta kuršių kalba ar jai labai artima latvių kalbos tarme. § 22. Priesagos *-iniko-/-ineiko- (< *-ino- + *-iko-/-eiko-), *-eniko-/-eneiko (< *-eno- + *-iko-/-eiko-) yra labai daríos ir slavų kalbose. Be to, senuosiuose slavų kalbų paminkluose vediniai su *-eniko-/-eneiko- buvo daromi iš neveikiamųjų dalyvių su *-eno- (plg. s. rus. ученикъ : ученъ, удавленикъ : удавленъ), o kai kurie priesagos *-iniko-/-ineiko- vediniai čia dar darbyškai buvo siejami su būdvardžiais, turinčiais priesagą *-ino- (pvz.: s. rus. блудникъ : блудный, грешникъ : грешный⁶). Tuo tarpu baltų kalbose priesagos *-eno- būdvardžiai yra beveik visai išnykę (DaiktvDrR 127), o priesagos *-iniko-/-ineiko- vediniai irgi nebesiejami su priesagos *-ino- būdvardžiais. Apskritai ir iš kitokių būdvardžių baltų kalbose šio tipo vediniai daromi labai retai (žr. § 11). Be to, slavų kalbose ypatybės turėtojų pavadinimai su priesaga *-iko- daug produktyvesni negu baltų kalbose (žr. § 6). Visa tai leidžia manyti, kad priesagos *-iniko-/-ineiko-, *-eniko-/-eneiko- į baltų kalbas galėjo ateiti iš slavų kalbų senuoju baltų ir slavų kalbų kontaktų laikotarpiu (aut., 1991, 25–26). Vediniai su priesagomis -aunykas/-auninkas(-ė), -elnykas/-elninkas(-ė) § 23. Ypatybės turėtojų pavadinimai kartais daromi su šiais priesagos -inykas/-ininkas(-ė) variantais (apie jų kilmę žr. DaiktvDrR 145–146). Priesaga -aunykas/-auninkas(-ė) labiau būdinga veikėjų pavadinimams, o ypatybės turėtojų pavadinimai daromi labai retai, pvz.: baudžiauninkas Lex 73a; K.Donel; R II 150; K; JV 444; JD 1434; V1; Krsn; Smn, baudžiaunykas Dkš (LKŽ I² 689–690), bobáuninkas ”toks balos augalas” Ob (I² 960), mezliauninkas ”duoklės rinkėjas” C II 483; R; MŽ; N; [K], retaunýkas(-ė) ”lėtas žmogus” Ds (LKŽ XI 485), šešaunykė BP 5X, šešauninkė Lex 78; C I 1059; Q 296, 478; B 647; R II 223, 324, 404; MŽ; N; Sch 198, šešiáuninkė 6 Varbot 1969, 96–98; Balalykina, 1980, 41–42; Azarch, 1984, 96 tt; Nikolaev, 1987, 93–95. 112 ”šešias savaites po gimdymo negaluojanti moteris” (nuo seno būdingas Mažosios Lietuvos ir greta jos esančioms vakarų aukštaičių šnektoms, žr. LKŽ XIV 688—689). § 24. Ypatybės turėtojų pavadinimų su priesaga -elnykas/-elninkas(-ė) yra šiek tiek daugiau, pvz.: butelninkas ”kampininkas” K; BsMt I 143; I.Simon; Trg; Žvr; Skr (LKŽ I² 121), budėlninkas ”smulkus pirklys, prekiaujantis palapinėje” K I 267; Er (I² 1121), dūdėlnykas ”kas pučia dūdą” SD³ 67; LTR(Klvr); Gs (I² 79), kirvelnykas ”karys su karo kirviu ant ilgo koto” SD³ 81, kirvėlninkas ”t.p.” K; ”kas mėgsta kapoti kirviu” J II 131; ”turgus nuo Naujųjų metų iki Užgavėnių” L; Rt (V 875), mazgelninkas ”piniginių siuvėjas” Lex 16a, pirtėlnykas ”kas turi savo pirtelę” Rdm (ŽD 149), raštėlnykė ”raštuotų audeklų audėja” (ps)Tvr (LKŽ XI 231), ratėlnykas Ūd, ratėlninkas ”ratelių meistras” J; Grd (XI 241), ryšėlninkas ”skarelė bet kam surišti” Skdv (XI 697), siekėlnykė ”kas rauna linų siekus” Grž (XII 505), spragėlnykas ”spragilo kotas” Šlčn (XIII 475), šakėlnykas ”žolininkas” Rm; Er (XIV 412), trobėlnykas(-ė) Ldvn, trobėlninkas ”bežemis ar mažžemis valstietis” J; Kv; Pln; Žr; Slnt; End (XVI 938—939), vištėlnykė Sl; Rtn; Ūd; Dv; Pc; Pkr; Slm, vištėlninkė ”per ekšlė višta” Grž; Ps (LKŽK). Vediniai su priesaga -(i)ukas(-ė) § 25. Lietuvių kalboje su šia priesaga dažniausiai daromi deminutyvai, o ypatybės turėtojų pavadinimai su -(i)ukas(-ė) yra daug retesni. Jie daromi: 1) iš būdvardžių: a) turinčių priesagą -inis(-ė) (dalis jų yra sudėiktavardėję), pvz.: apatinūkė ”apatinės kelnės” Gs (LKŽ I² 185), ausinūkas ”dvirankis puodas” Vv, ausinūkė ”toks pyragaitis, žagarelis” Al (I² 501), bulvinūkas ”kas mėgsta bulves” Vlkv; ”apvalus, nedidelis žmogus” Rdm (I² 1157), kadaginūkas ”visai mažas kiekis” J; Kv (V 39), kaulinūkas Trš, kaulinūkas ”audeklas, kuriame įmesta stipresnių siūlų” Lk; Rdm (V 434), pagramdinūkas ”paskutinis vaikas šeimoje” Kv; Šll (IX 93), pamestinūkas(-ė) Ig; VšR (IX 294), rastinūkas DūnŽ, rastinūkas(-ė) ”pamestinukas” Vyž; Ig (XI 206), šiaudinūkas Akm; DūnŽ, šiaudinūkas ”sausiukas” Krž; Lkv; Nmš; ”šiaudinis avilys” Všt; ”nesantuokinis vaikas” Alvt; Plv; Jrb (XIV 719), varinūkas ”katiliukas” End; Lkv; Vn; Sg (LKŽK); bendrinėje kalboje daromasi tokio tipo naujadarų, pvz.: kavinūkas, rankinūkas (DaitkvDr 398—399); b) iš kitokių būdvardžių, pvz.: baltūkas ”baltas gyvulys ar daiktas” Gs; Skr; Rdm; Kt (LKŽ I² 621), dryžūkas ”dryžas audeklas” Brt; ”dryžažolė” Rdm; ”dryžos spalvos obuolys” Kt; ”švedinis dobilas” Al (II² 737), greitūkas ”greitasis traukinys” Mrj; ”greitai bręstantis augalas” Ig, greitūkė ”rūpužė” Sdr (III 562), jaunūkas ”jaunas žmogus” Gs; ”jaunas kunigas” Rdm; Krok; Alk; Dkš; Brt; Lp; Al; Mrj; ”jaunas mėnulis” Sem (IV 313), juodūkas (ps)Slk, juodžūkas ”juodragis velnias” J (LKŽ IV 413), kietūkas ”kietųjų rūšies obuolys” Vlkš; Prk (V 765), latūkas(-ė) ”kas mažas, trumpomis kojomis” Svn; Lkm; Vad; Švnc; Vb; Sb; Rm; An; Ds; Plš; Ktk (VII 175), mėlynūkas(-ė) Slm; Pn; Er, mėlynūkas(-ė) ”kas mėlynas” Kt; Mrj, mėlynūkai ”nemiršėlė” 113 Lp (VIII 1032, 1033), paujikas ”žmogus, pradedantis naują darbą” M.Valanč; J; ”naujakiurys” S.Dauk; M.Valanč, nalabūkas ”piktoji dvasia” BsV 333; Sln; Krž; ”nenaudėlis” Vdk (VIII 642), piktūkas ”kas pyksta” Ig, piktukė ”gyvatė” Alv (IX 971, 972), raudoniūkas ”raudonikis” Trgn (XI 263), raudonukai ”tok ia kviečių veislė” Sn (XI 268), raudūkas(-ė) ”širmas arklys ar kumelė” BzF 163; Jn; Žem; Krp; Krkl (XI 277), rudūkas ”rudasis piengrybis” Jrb; Erž; Vdžg, rudūkas(-ė) ”kas rudaplaukis” Klt; Klov; Mšg; ”kas rudos spalvos” Vj, rudūkė ”voveraitė (grybas)” Ss; Bb; Grš; Prn (XI 878), rudžiūkas ”kas rudos spalvos” Pc (XI 882), sausiūkas Šn; Kč, sausiūkė ”be mielių keptas sausas pyragaitis” Nč (XII 219), sausūkas ”graižažiedžių šeimos dekoratyvinis darželių augalas” Mrk; Lp; Kls; Dbč; Drsk; ”be mielių keptas sausas pyragaitis” Krok; Gs; Kpč; ”smiltyninis šlamutis” Pls; ”mažo skersmens drenažo vamzdelis” Snt, sausiūkė ”smiltyninis šlamutis” Dg (XII 225), statūkas(-ė) ”kas tiesus, nesulinkęs” Kt; Plv; Slk; ”kas stačios formos” Btg; ”kas šiurkščiai kalba” Kt, statūkas ”tokia kėdutė mažam vaikui pratintis vaikščioti” (paplitęs rytų aukštaičių tarmėje); ”priebraukas” Rs; Grk; Jrb; Jd; Btg; ”šildomoji krosnis” Snt; Žvr; ”žibinčiaus stiebas” Jd; ”verpiamojo ratelio rites stulpelis” Tj; ”nesulenkiamas peilis” Jrb; ”tiesiu kandikliu ir statmena galvute rūkiklis” Mrj, statūkė ”t.p.” Vlkj (XIII 716), žaliūkas(-ė) ”kas žalias” N; K; JV 602, 659, 808; LTR(Vlkj); Ds; ”sveikuolis” Varn, žaliūkas ”pokario rezistencijos kovų dalyvis” Lk; Nmš; Snt; Bgs; Adm; Pln; Rud; Sug; ”žaliasis baravykas” Šr; Varn (LKŽK); 2) iš daiktavardžių, pvz.: ančiukė ”duonos paplotėlis” Skr (LKŽ I² 132), antūkas ”kelnių užsegimas” Kt; Ap; Akk; giesmininkų šeimos paukštis” K (LKŽ I² 177), barzdūkas ”žmogus su barzda” Sk; ”kaukas, girinis šuo” K; ”ožkabarzdis” KzR (I² 675), barzdžiūkas ”dirvinis asiūklis” Mrk; Dglš, barzdžiūkė ”meškerės kabliuko užkirtimas” Skr (I² 676), bulbūkas ”iš bulvės žiedo susidaręs bumbuliukas” Užv (I² 1149), karčiūkai ”sugarbanoti ant kaktos plaukai” Škn (V 270), kelmiūkas ”medinė balno dalis” Kln, kelmiūkai ”sutrešusi mediena, kuria bitininkas smilko bites” Vlkv, kelmūkas ”kelmutis” Als; ”tokia obuolių rūšis” Dglš; ”velniukas” Skdv (V 526), kojūkas ”įrankis batams numauti” Rs; ”lazda, ramstis, medinė koja” Lzd; ”prastas bernas” Jnšk; ”trečioji paveiksluota korta” Jnšk, kojūkė ”padėklas su kojomis” KzR (VI 296, 297), kučiūkas (kučiukas?) ”Kūčių valgis, preskutis” Dbg (VI 758), lazdūkas ”kvailys” Rm (VII 214), mešiūkas ”mėgstantis mėsą” Nč (ŽD 137), piestūkas ”grūstuvas” Kp; Slm; Alz (LKŽ IX 927), pirščiūkas ”tam tikras žiedas, maunamas ant piršto siuvant” Brž; Šd; Lnkv; ”toks lakštabudžių šeimos grybas” Grv (X 25), pirštūkas ”siuvimo žiedas” SD³ 192; C I 659; N; [K], skurdūkas(-ė) Slm; Mžs; Plv; Mrj; Jrb; Bsg, skurdžiūkas(-ė) ”kas skursta, blogai auga” Rtn; Al; Ig; Gs (LKŽ XII 1140, 1142), tėvūkas ”senelis” DTŽ; Jz; Plv; Grš; Nm; Gg; Tl; Ut; Šk; Lks; Skr; Vl; NmŽ; Grsl; Pln; Tl; Vsv; Snt; ”senas vyras” Jdr (XVI 155–156), vasarūkai ”vasariniai kviečiai” Brt; Krk (ŽD 137); 3) iš skaitvardžių, pvz.: antrūkai ”antrieji dobilai, vikiai” Brt; Prn (LKŽ I² 174), antrūkas ”antrojo košimo alus” [K], dešimtūkas ”dešimtos valandos traukinys ar autobusas” Kt; Rmš; Gs (LKŽ II² 438), ketvirtūkas ”ketvirtos 114 valandos traukinys” Plv; Kš (V 670). § 26. Ypatybės turėtojų pavadinimai su priesaga -ukas, -ė turi atitikmenų latvių ir prūsų kalbose, plg. bēruks ”beris (arklys)”, tēvucis ”vyro tėvas”, pr. gagluc ”šermuonėlis” (Hermel) E 661, asmenvardžius Joducke, Masucke (SV 49; BKGF 90; LVG 360). Taigi, matyt, šio tipo vedinius imta daryti prabaltų kalboje. Vediniai su priesagomis -(i)ūkas(-ė), -uika § 27. Vienas kitas ypatybės turėtojo pavadinimas tarmėse (daugiausia žemaičių) padarytas su priesagos -(i)ukas(-ė) variantu -ūkas(-ė) (apie jo kilmę žr. DaitktyDrR 140): 1) iš daiktavardžių, pvz.: gudžūkas ”aukštaitis” KlvrŽ (LKŽ III 701), kojūkai ”kojokai” J; KlvrŽ; NmŠ; Mžk; Brs; ”prie padų prilipę sniego gumulai” Vdk; ”lazda, medinė koja” Prn (VI 296), kojūkas ”t.p.” K, namūkas ”namisėda” SD³ 48 (plg. Būga, 1958, 271), pasalūkas ”kas puola iš pasalų” J; Kv; Rm (IX 452), pečiūkas ”petingas, plačiapetis žmogus” J; Kv; Krž; Als; Slnt; Ms; Up; Klm; Kltn; Lkv; Plt; Trk (IX 732), valiūkas ”kas turi daug valios, laisvės, išdykėlis, tinginys, padauža” (plačiai paplitęs žemaičių tarmėje, pasitaiko ir kai kuriose vakarų aukštaičių šnektose, pvz.: Vl; Dt; Grk — LKŽK); 2) iš būdvardžių, pvz.: apvalūkas(-ė) ”kas apvalus” Vrd; Jnšk (LKŽ I² 279), plačiūkas(-ė) ”kas plačių pečių” Vlk; Stč; Jnšk, plačiūkė ”plati vieta” Paį (X 50), stačiūkas(-ė) ”kas šiurkštus, storžievis” Kv; Vrd; Krš; Lkv; Btg; Škn; Rdn; ”kas šneka, paprasta, neišdailinta kalba” DūnŽ; Kln; Žlp; Mžk; ”kas stačias, atsisukęs” Lnkv; Lg; Rz (XIII 622), žaliūkas(-ė) ”tvirtuolis, sveikuolis” S.Dauk; M.Valanč; A 1885,25; Žem; Vaižg; Pt; DūnŽ; Kv; Vkš; Sln; Mžs, žaliūkė ”žalioji varlė” VP 159; Kal; Yl; Krg; Plt; Sd; Pln; Žr (LKŽK). Su kitu priesagos -ukas variantu -uika (apie jo kilmę žr. aut., 1994, 132–133 su lit.) padarytas vedinys baltūika ”balta karvė” Rdš; Rod (LKŽ I² 621). Vediniai su priesagomis -iaukas, -iauka, -iaukė, -(i)uoka, -(i)uokė § 28. -iaukas: žaliaukąi ”žalios seilės, putos, vėmalai” Vlkv (LKŽK); -iauka: žaliauka ”žalia dėmė” Gs; ”žalumynas (vaisius, daržovė)” Gž; ”žalias skystis” Dg; ”žalios seilės, putos, vėmalai” Rod; Gž; ”žali maurai” Rmš: VšR (LKŽK); -iaukė: žaliaukė ”žalia dėmė” Švn; Al; Mrk; Drsk; Dg; Kpč; ”žalumynas (vaisius, daržovė)” Vrn; Alv; Pv; Lp; ”žalios seilės, putos, vėmalai” Lp; KzR; Drsk; Al; Klvr; Nm; Dkš (LKŽK); -(i)uoka: vel(i)uoka ”velnias” DP 26X; Bt Mt 14,26; NdŽ; KŽ, plg. vandenvardžius Vašuoką Sb, Vāšuokas Mlt (Vanagas, 1970, 203; 1981, 368), la.. 115 tėvuocis ”vyro tėvas”7; -(i)uokė: ruduokė ”rudmėsė” SD¹ 154; SD³ 393; A.Baran; Mt; Mšk; Aln; Km; Sln; Ds; Al; Pkp (LKŽ XI 880), žaliožkė ”toks grybas” Kos 135; A.Baran; Kvr; Svn; ”žalioji varlė” Jn (Rt); Plt (LKŽK), plg. vandenvarrdį Šermuokė NmŽ (Vanagas, 1970, 203; 1981, 329). Šios priesagos gali būti priesagos -(i)ukas(-ė) apofoniniai variantai (ŽD 140). Vediniai su priesaga -ėkas § 29. Priesaga -ėkas lietuvių kalboje apskritai yra reta. Kiek dažniau su ja daromi deminutyvai, turintys atitikmenų latvių kalboje (aut., 1994, 133—134), o ypatybės turėtojų pavadinimų su -ėkas yra vos keli, pvz.: kaklėkas ”saitas arkliams pririšti prie gražulo” Bd (LKŽ V 92), lepėkas ”niekam tikęs žmogus” Lp; Vs (VII 364), merlėkas ”vandenyje įmirkęs pagalys” Grv (VIII 39), šlapėkas ”šlapias medis malkoms, šlapias pagalys” Nč (XIV 1015), plg. dar strapėkas ”medžio galas, pagalys, raštigalis” Slk; Ds; Sug; ”lazda, kuoka” Lkm (XIII 938) ir s. sl. stropъ ”stogas, lubos” (Būga, 1959, 222). Šiam darybos tipui atsirasti galėjo turėti įtakos gausūs slavų kalbų ypatybės turėtojų pavadinimai su -’akъ, plg. slavizmą smalėkas ”dervingas pagalys” iš gud. смоляк (ŽD 127). Išvados 1. Seniausi yra ypatybės turėtojų pavadinimai su priesaga *-āka-, kurie gali būti paveldėti iš vėlyvosios indoeuropiečių prokalbės ar jos skilimo laikų. 2. Kitos priesagos, kilusios iš *-ko-, ypatybės turėtojų pavadinimams daryti buvo panaudotos veikiausiai prabaltų kalboje (išskyrus nesenus vedinius su -ėkas). Tam didelės įtakos turėjo senieji baltų ir slavų kalbų kontaktai. Mat slavų kalbose nuo seno su *-ko- ypatybės turėtojų pavadinimai buvo daromi daug dažniau negu baltų kalbose. Iš slavų kalbų į baltų kalbas veikiausiai atėjo ir dariausia išvestinė ypatybės turėtojų pavadinimų priesaga *-inъko-/-ineiko (< *-ino- + *-iko-/-eiko-) bei jos variantas *-enžko-/-eneiko- (< *-eno- + *-iko-/-eiko-). Baltų kalbose su priesaga *-ko- dažniausiai buvo daromi deminutyvai. SUTRUMPINIMAI BK — Trumpas Mok(s)lo Krikščioniško Surinkimas / Nuog Roberto Bellarmino Kardynolo paráŠitas, Vilnae, 1677. BKGF — Endzelīnas J. Balty kalbų garsai ir formas. Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1957. DaiktvDr — Urbutis V. Daiktavardžių daryba. — Lietuvių kalbos gramatika 1, Vilnius: Mintis, 1965, 261—473. 7 Būga, 1958, 516—517; ME IV 178—179; ŽD 140; LVG 360, 361. 116 DaiktvDrR — Ambrazas S. Daiktavardžių darybos raida. Lietuvių kalbos veiksmažodžiai vediniai, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1993. DTŽ — Naktinienė G., Paulauskienė A., Vitkauskas V. Druskininkų tarmės žodynas, Vilnius: Mokslas, 1988. DūnŽ — Vitkauskas V. Šiaurės rytų dünininkų šnektų žodynas, Vilnius: Mokslas, 1976. GrK — Kalbrieda Lezuwe Zemaytyszka Suredīta Par Kunega Symona Grossa [...] Metusy 1835. LKA — Lietuvių kalbos atlasas 1—3 / Ats. red. K. Morkūnas, Vilnius: Mokslas, 1977—1991. LKK — Lietuvių kalbotyros klausimai, Vilnius. LKŽ — Lietuvių kalbos žodynas 1—16, Vilnius, 1956—1995. LKŽK — Lietuvių kalbos žodyno kartoteka. LVG — Endzelīns J. Latviešu valodas gramatika, Rīgā: Latvijas valsts izdevniecība, 1951. LŽ — Petrauskas J., Vidugiris A. Lazūnų tarmės žodynas, Vilnius: Mokslas, 1985. ME — Mūlenbachs K., Endzelīns J. Latviešu valodas vārdnīca, Rīgā: Kultūras fonda izdevums, 1923—1932. PKEŽ I — Mažiulis V. Prūsų kalbos etimologijos žodynas 1, Vilnius: Mokslas, 1988. PrP — Pradžia pamokſla del mažų weykialu [...]. Karalauciuy, 1680. SV — Endzelīns J. Senprūšu valoda, Rīgā: Universitātes apgāds, 1943. ŽD — Skardžius P. Lietuvių kalbos žodžių daryba, Vilnius, 1943. Kiti šaltinių sutrumpinimai tokie pat kaip didžiajame ”Lietuvių kalbos žodyne”. LITERATŪRA Ambrazas S. 1991: Baltų ir slavų kalbų vardažodžių daryba (senosios bendrybės ir skirt ybės). — Baltistica 27(1), 15—34. Ambrazas S. 1994: Lietuvių kalbos diminutyvų darybos raida. — LKK 34, 130—157. Ambrazas S. 1994a: Baltų kalbų priesaga -ingas ir germanų -ing. — Baltistica 29(1), 29—32. Azarech Ju. S. 1984: Slovoobrazovanie i formoobrazovanie suščestvitel'nych v istorii russkogo jazyka, Moskva: Nauka. Balaly kina E. A. 1980: Slovoobrazovatel'naja struktura prilagatel'nych v slavjanskich i baltijskich jazykach: imennye obrazovanija s i.-e. formantami *-no-, *-to-, *-lo-, Kazan’: Izdatel’stvo Kazanskogo universiteta. Baltiņa M. 1984: Par -enteks, -inieks un -nieks. — Latviešu valodas kultūras jautājumi 20, 134—139. Bezzenberger A. 1877: Beiträge zur Geschichte der litauischen Sprache auf Grund litauischer Texte des XVI. und des XVII. Jahrhunderts, Göttingen: Verlag von Robert Peppmüller. Brugmann K. 1906, Grundriss der vergleichenden Grammatik der indogermanischen Sprachen 2, 1. Straßburg: Karl J. Trübner. Būga K. 1958—1961: Rinktiniai raštai / Par. Z. Zinkevičius, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla. Endzelīns J. 1974: Darbu izlase 2, Rīgā: Zinātne. Erhart A. 1982: Indoevropské jazyky, Praha: Academia. Gerullis G. 1922: Die altpreußische Ortsnamen, Berlin, Leipzig: Vereinigung wissenschaftlicher Verleger, Walter de Gruyter u. Co. Grinaveckis V. 1973: Žemaičių tarmių istorija (fonetika), Vilnius: Mintis. Henzen W. 1957: Deutsche Wortbildung, Tübingen: Max Niemeyer Verlag. Kalnius A. 1937: Simono Daukanto žodynas, Kaunas (mašinraštis). 117 Karaciejus J. 1987: Istorija social'nych terminov litovskogo jazyka (na materiale pis'mennych pamjatnikov XVI–XVIII vv.), Vilnjus: Avtoref. diss. [...] kand. filol. nauk. Karaliūnas S. 1992: New findings in Prussian etymology (names for foal and swine). — Colloquium Pruthenicum Primum, Ed. by W. Smoczyński, A. Holvoet, Warszawa: Wydawnictwo Uniwersytetu Warszawskiego, 15–20. Mažiulis V. 1960: Dėl žodžių dvāras, kiemas. — Kalbotyra 2, 205–209. Meid W. 1967: Germanische Sprachwissenschaft. Bd. 3: Wortbildung, Berlin: Walter de Gruyter u. Co. Meillet A. 1905: Études sur l'étymologie et le vocabulaire du vieux slave 2, Paris: Libraire Hachette. Nikolaev G. A. 1987: Russkoe istoričeskoe slovoobrazovanie, Kazan': Izdatel'stvo Kazanskogo universiteta. Otkupščikov Ju. V. 1988: Dogrečeskij substrat, Leningrad: Izdatel'stvo Leningradskogo universiteta. Otrębski J. 1930: Przyczynki słowiańsko-litewskie, Wilno: Nakładem Instytutu naukowo-badawczego Europy Wschodniej. Pisani V. 1940–1941: Latino Provincia, il suffisso indoeuropeo *-eng e le formazioni germaniche in -INGA-, -UNGA-, -INGO-, -UNGO-. (Estratto dei Rendiconti dell'Istituto Lombardo di Scienze e Letter 74). Rosinas A. 1995: Baltų kalbų įvardžiai: morfologija. Vilnius: Vilniaus universitetas. Rospond S. 1979: Gramatyka historyczna polskiego. Warszawa: Państwowe Wydawnictwo naukowe. Salys A. 1930: Die žemaitischen Mundart 1, Kaunas: Akc. ”Spindulio” b-vės spaustuvė. Schmid W. P. 1962: Zu Simon Grunaus Vaterunser. — Indogermanische Forschungen 67, 261–273. Schwyzer E. 1939: Griechische Grammatik. München: C. H. Beck's Verlagsbuchhandlung. Skardžius P. 1931: VI Smulkmena. — Archivum Philologicum 2, 197. Sławski F. 1974: Zarys słowotwórstwa prasłowiańskiego. — Słownik prasłowiański 1 / Red. F. Sławski, Wrocław etc.: Zakład Narodowy im. Ossolińskich, 43–141. Subačius G. 1993: Simono Daukanto Didžiojo lenkų-lietuvių kalbų žodyno naujadariai: individuali daryba. — Lietuvių atgimimo studijos 4, Vilnius: Baltoji varnelė, 135–216. Subačius G. 1993a: Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos bendrinės rašomosios žemaičių kalbos projektas. — Lietuvių kalba: jos tyrėjai ir tyrimai Jurgiui Gerulavičiui (1888 08 13 – apie 1995) paminėti konferencijos pranešimų tezės. 1993 m. spalio 20–22 d., Vilnius, 29. Vaillant A. 1974: Grammaire comparée des langues slaves 4, Paris: Éditions Klincksieck. Vanagas A. 1970: Lietuvos TSR hidronimų daryba, Vilnius: Mintis. Vanagas A. 1981: Lietuvių hidronimų etimologinis žodynas, Vilnius: Mokslas. Varbot Ž. Ž. 1969: Drevnerusskoe imennoe slovoobrazovanie. Moskva: Nauka. Wackernagel J., Debrunner A. 1954: Altindische Grammatik 2, 2, Göttingen: Vandenhoeck u. Ruprecht. Zinkevičius Z. 1966: Lietuvių dialektologija, Vilnius: Mintis. Zinkevičius Z. 1974: Slavoniško giesmyno (1646 m.) kalba. — LKK 15, 135–170. Zinkevičius Z. 1979: M. Mažvydo kalba. — Baltistica 15(1), 16–21. 118 THE DEVELOPMENT OF NOMINA ATTRIBUTIVA WITH THE SUFFIX *-ko- IN LITHUANIAN Summary The diminutive suffix *-ko- played a great role in the formation of derivative category of nomina attributiva in the Baltic languages. The derivatives with *-āko- are very old (cf. Lith. naujókas, Slav. *novakъ ”novice, beginner”, Gk. νέᾱξ, νέᾱκος ”youth”). Many other Lithuanian suffixes from *-ko- were used to form nomina attributiva probably in Proto-Baltic, except the new suffixes -ēkas (cf. šlapēkas ”wet stick”), -uika (cf. baltūika ”white cow”). The great influence in this process had made the Slavic languages where nomina attributiva with *-ko- were formed from ancient times much more frequently than in Baltic. The formation of derivatives with the suffix *-eniko-/-eneiko- from participles with *-eno- (cf. ORuss. učенikъ : učena) and derivatives with *-iniko-/-ineiko- from adjectives with *-ino- (cf. ORuss. bludъnikъ : bludъny) in the Old Slavic texts and the absence of good etymology of the suffixes *-iniko-/-ineiko- (cf. Lith. laukinīkas, OPr. laukinikis (Leman) E 407, Latv. laūcinieks ”farmer”) and his variant *-eniko-/-eneiko- (cf. OLith. muitenyka, OLatv. muitenieks ”customs official”) in the Baltic languages enable us to suppose this the most productive suffix of nomina attributiva was borrowed from Slavic. In the Baltic languages the main derivative funktion of the suffix *-ko- was the formation of diminutives. 119