XVIII a. lietuvių rašyba

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XXXVI (1996) LIETUVIŲ KALBA: TYRĖJAI IR TYRIMAI Jonas PALIONIS XVIII a. LIETUVIŲ RAŠYBA 1. Bendrosios pastabos. XVIII a. lietuvių rašyba (t.y. grafika ir ortografija) rėmėsi jau XVII a. nusistovėjusiais pagrindais. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (toliau — LDK) apskritai imant, buvo laikomasi sirvydinės, o Rytų Prūsijoje (toliau RP) — kleiniškosios rašybos sistemos". Kadangi tarp šių sistemų būta tam tikrų tiek grafikos, tiek ortografijos skirtumų, tad jie išliko ir XVIII a. lietuvių rašyboje. Be to, šiame amžiuje todvi sistemos ypač nutolo viena nuo antros dėl to, kad LDK buvo pereita prie lotyniškosios antikvos rašmenų, o RP spaudiniuose laikytasi tradicinės gotikinės (fraktūrinės) grafikos. Toliau čia, apžvelgiant XVIII a. lietuvių literatūrinės kalbos rašybą ir jos raidą, metodiniais sumetimais skyrium bus kalbama apie grafiką (rašmenų sistemą, raidyną) ir skyrium apie ortografiją (rašybos principus, taisykles). Be to, tais pačiais sumetimais pirma bus apibūdinamas raidyno plėtojimasis RP, o paskiau — LDK. 2. Kleiniškojo raidyno įsigalėjimas XVIII a. RP raštuose. Kaip žinoma, D. Kleino gramatikose buvo pateiktas toks lietuviškas raidynas: d, a, 4, 4, 0, ¢,¢, ca, d, é,¢,¢, 65 (1), 9, (0), 1, 9,5 8 LLmmn of 2,70 % 58, Luu, uy (x), 3. 32 Jis be didesnių pakeitimų buvo perimtas ne tiktai XVII a. antrosios pusės, bet ir XVIII a. RP lietuviškų raštų autorių“. | Tai rodo konkreti žymesniųjų ano meto RP raštų grafikos analizė. Antai 1701 m. Samuelio Bitnerio "Naujame Testamente", kuris buvo išleistas Karaliaučiuje bendromis RP ir LDK reformatų pastangomis, kleiniškojo raidyno įtaką rodo tokie faktai: 1) ė vartojimas siaurajam [ė] žymėti: n.sg. tam/[įjbė Ap.d. 13,11, praet. 3 genėjo Mat.21,8, Bokteréjo Luk.1,41 (bet ir:1.sg.f.laiweje Mat.4.21 n.sg.f. Dailide Mork.6,3...)*; 2) č vartojimas (dažniausiai minkštajai afrikatai žymėti): cond.l buéia Mat.3,14, turėčia t.p.19,16, g.pl. giminieéiu Mork.6,4, g.sg. Palčio Ap.d.28,2, i 1 Palionis J. Lietuvių literatūrinė kalba XVI— XVII a., V.: Mintis, 1967, 02 95—9 3PalionislJ. Ten pat. 32. D. Kleinas buvo linkęs ė vartoti tiktai kiréiuotam siaurajam [ė] žymėti, tačiau GL prieš jo norą (žr. Praefatio ad lectorem) kai kur šis rašmuo išliko ir nekirčiuotoje pozicijoje. , g rmoji lietuvių kalbos gramatika, V.: Valst. polit. ir moksl. lit. l-kla, 1957, 30 a.pl. genčius I Pov.l. 9,3... (bet ir: adv. pakarcžuy I Kor.14,27, g.pl. žemcezugū Mat.7,6, a.sg.f. atencje Mork.9,1...); 3) B vartojimas vietoj ikikleiniškų laikų /ch: a.sg.f. karfting (drugį) Mat.8,14, i.sg.mc. geftėlu Mork.4,32, adv, 4Bkey Jon. 7,13... | 4) 4, ų vartojimas nosiniams balsiams žymėti: n.sg. galįs Ap.d.18,24,a.sg. mc. duglį "augimą" I Kor.3,6, karoblį Pov.1.ž. II,7, wirBų Ap.d. 19,20, popierų II Jon.7,12... (ligi D.Kleino šie rašmenys RP nebuvo vartojami). Bene vienintelė ryškesnė 1701 m. Testamento raidyno skirtybė — digrafas jilgajam [i:] žymėti: g.sg. alijuwos Luk.10,34, gyditojo Luk.5,31, 1.pl. knggopfe Jon.20,20, praes.3 myl Mat.10,37, inf. paftatyt Luk.14,28... D.Kleino gramatikose, kaip ir vėlesniuose RP lietuviškuose raštuose, šis balsis buvo žymimas ygreku (y). Kleiniškasis raidynas su čia suminėtomis jo inovacijomis randamas tiek daugelyje XVIII a. RP religinių, tiek kanceliarinių, tiek ir beletristinių raštų. Tačiau negalima tvirtinti, kad visi šio krašto lietuviškų raštų autoriai laikėsi kleiniškojo raidyno. Jau G. Ostermejeris yra pastebėjęs, kad K. Donelaitis - negalėjęs pakęsti č raidės ir rašęs jos vietoj ¢3°. Ir iš tikrųjų išlikusiuose šio žymiojo lietuvių liaudies dainiaus rankraščiuose tiek kietajam, tiek minkštajam [č] žymėti vartojamas dviženklis ¢% (su pailginta ir horinzontaliu bruksneliu perbraukta antraja grafema), pvz.: adv. cze "čia" DR 4,23, praes.2sg. c#dufzki "čiauški" t.p. 5,22, a.pl.mc. Pauk[zczus t.p.6,23, Czefus t.p. 6,30... Neprigijo tvirčiau XVIII a. RP raštuose ir lenkiškasis diakritinis ¢ kurį D. Kleinas buvo įtraukęs į savo gramatikose pateiktus lietuviškų raidžių sąrašus = - ir vartojo atskiruose žodžiuose (tokiuose, kaip praes.lsg. gulu Comp.8, n.sg. tlofka GL 10, matone t.p.6,10,15). 1701 m. Testamente, verstame Lietuvos reformatų atstovo, šio rašmens dažnas vartojimas, be abejonės, buvo nulemtas LDK tradicijos, ypač XVI-XVII a. kalvinistų raštų praktikos. Iš D. Kleino gramatikose pateiktų raidžių sarašų lenkiškasis ! (turbūt automatiškai) buvo perkeltas ir į F. Hako, Pov. Ruigio ir net K. Milkaus gramatikas. Tiktai G. Ostermejerio gramatikoje jis nebuvo įtrauktas į lietuviškų raidžių sąrašą (matyt, šios gramatikos autoriaus labiau atsižvelgta jau ir į XVIII a. RP lietuvių rašomosios kalbos vartoseną, kurioje ! retai bepasitaikydavo. 3. D.Kleino raidyno modifikacija XVIII a. RP gramatikose Koks buvo D. Kleino raidyno santykis su XVIII a. RP pasirodžiusiose lietuvių kalbos gramatikose pateiktais raidžių sąrašais, akivaizdžiausiai matyti iš šios palyginamosios lentelės: Osterme y er G. Neue Littauische Grammatik. Koenigsberg, 1791, 188. 31 D. Kleino F. Hako Pov. Ruigio G. OsterK. Milkaus gramatikos gramatika gramatika mejerio gragramatika (1653, 1654) (1730) (1747) matika (1800) (1791) dada dada adaqgad a aaqa b b b b b ¢:éc3 ¢. 6c) cc) céc} eg d d d d d ece eee ele tie ee eecée (f) i - f 5 g g g 9 g (h) - - - - iy iy ittty ijy 15279] k k k k k Lt [t Lt l Lt m m m | m m n n n n n o 0 006 o 000 p p p p p T T r T r s $B ssp I IIs £ R [Is £ t t t t SE u Y % UY, UU Ys u u wh Yuu w w w w w (2) = = 5 - Iš lentelės matyti, kad XVIII a. lietuvių kalbos gramatikose pateiktieji raidžių sąrašai palyginti nedaug kuo skiriasi vienas nuo kito ir nuo D. Kleino gramatikų raidyno. Ypač tai pasakytina apie Frydricho Hako (Haack) gramatiką "Anhang einer kurtzgefassten Littauischen Grammatik" (1730), kurios raidynas bemaž visiškai toks pat kaip D. Kleino. Skirtumas čia tik tas, kad F. Hako neįtrauktos į sąrašą raidės f, h, z, kurios D. Kleino gramatikose pateiktos lemktiniuose skliaustuose kaip nerekomenduotinos vartoti. Iš pirmo žvilgsnio gali rodytis, kad nuo D. Kleino rašmenų sistemos gerokai skiriasi Pov. Ruigio gramatikoje "Anfangsgrūnde einer Littauischen Gram32 matik" (1747) randamas raidynas. Šios gramatikos lietuviškų raidžių sąraše, iš vienos pusės, yra daugiau raidžių su kirčio bei priegaidės ženklais (a, a, ė, é, 1, 4, 6, 6, ū, ū, ū),o iš antros — kai kurios D. Kleino raidės (a, š, taip pat f, h, z) į ją visai neįtrauktos. Tačiau iš esmės, t.y. grafemų“ skaičiaus atžvilgiu, D. Kleino (resp. F. Hako) ir Pov. Ruigio raidynai yra identiški: turi po 23 grafemas, neskaitant f, h, x. Didelį šių gramatikų raidynų identiskuma, be kita ko, rodo jau tai, kad Pov. Ruigys (kaip ir F. Hakas) į savo rašmenų sąrašus neįtraukė grafemos 7, kurią kažkodėl buvo išleidęs ir D. Kleinas, nors šiaip ją gana reguliariai vartojo palataliniam priebalsiui žymėti“. i Pov. Ruigio raidžių sąrašas buvo perkeltas ir į Kristijono Milkaus parengtą gramatiką " Anfangsgriinde einer Littauischen Sprach=Lehre” (1800), kuri, kaip Zinoma, buvo naujas, kiek praplestas bei pakoreguotas Pov. Ruigio gramatikos leidimas. Tačiau K. Milkus tame saraše vis dėlto šį ta ir pakeitė: įtraukė į ją savo pirmtako praleistą grafema j, bet neįtraukė kai kurių raidžių su diakritiniais (prozodiniais) ženklais (d, a, é). Iš viso K. Milkaus raidyne yra 24 grafemos. ; | Nesunku pastebėti, kad labiausiai skiriasi nuo kleiniskojo Gotfrydo Ostermejerio gramatikos "Neue Littauische Grammatik" (1791) raidynas. Jos pradžioje įdėtame skyrelyje "Von der Orthographie" pažymėta, kad lietuvių kalbos gramatikų autoriai dėl raidžių skaičiaus nesą vieningi“, ir pateiktas 26 grafemų sarašas. Į jį neįtraukti rašmenys su kirčio ir priegaidės ženklais, jame nėra lenkiškojo 1, vad. "nosinių" raidžių, bet įtrauktas f kaip lygiateisis su kitais rašmenimis. Įdomu tai, kad tiek D. Kleinas, tiek jo pasekėjai — XVIII a. RP lietuvių kalbos gramatikų autoriai atskira raide laikė ne kiekvieną formos atžvilgiu kuo nors besiskiriantį garso žymimąjį ženklą, bet ženklą, reprezentuojanti tam tikrą garsų tipą (dabar sakytume — fonemą). Todėl, pavyzdžiui, D. Kleinas savo raidžių sąraše priskaičiavo tik 22 raides, F. Hakas, Pov. Ruigys ir K. Milkus — po 19, o G. Ostermejeris — 26. Sekdami D. Kleinu, šie gramatikų autoriai, išskyrus iš dalies G. Ostermejerį, atskiromis raidėmis nelaikė tiktai ženklų, žyminčių fonemas /č/, /ė/, /š/, /ž/, [z/, |i/- Šiuo atžvilgiu labiausiai priartėjo prie dabartinio raidės (tiksliau — grafemos) supratimo G. Ostermejeris, kuris ir ką tik suminėtų fonemų grafinius reprezentantus laikė atskiromis raidėmis. Pažymetina dar, kad XVIII a. RP lietuvių kalbos gramatikų autoriai, taip kaip ir D. Kleinas, į savo raidžių sarašus nėra įtraukę dviaukščio rašmens 1, reguliariai vartoto to krašto raštuose jau nuo M. Mažvydo laikų“. Tačiau "Gramatica Litvanica” pirmosios dalies pradžioje, aiškindamas atskirų lietu6 "Grafema" čia suprantama fonemos reprezentante grafikos lygmenyje. Todėl, pavyzdžiui, € laikome atskira grafema, o e, ¢ — grafemos € variantais (alografais). | jitraukta į raidžių sąrašą K. Sapūno — T. Šulco 1673 m. gramatikoje * Compendium Gramaticae Lithvanicae” (zr. ¢.1). 80O0sterme y er G. Neue Littauische Grammatik, 2. 18 Žr. Palionis J. Lietuvių literatūrinės kalbos istorija, V.: Mokslas, 1979, 33 viškų raidžių tarimą, D. Kleinas vis dėlto neišleido iš akių ir 4: lygino su hebrajų tarimu, sakė, kad tokią raidę turį čekai!". Neįtraukė jis šios raidės į savo gramatikų raidžių sąrašus veikiausiai tiktai del to, kad ji žymėjo ne atskirą balsį, bet dviejų balsių junginį (jos įtraukimas būtų prieštaravęs bendram raidyno, kaip atskirus garsus žyminčių grafinių ženklų sistemos, supratimui). 4. Perėjimas prie lotyniškosios antikvos LDK Vienas iš būdingiausių XVIII a. lietuvių raidyno plėtojimosi LDK bruožų, kaip minėta (1), buvo perėjimas nuo gotikinio stiliaus rašmenų prie lotyniškosios antikvos. Tas perėjimas buvo prasidėjęs jau XVII a., ir jis ypač ryškiai atsispindėjo 1646 m. Saliamono Slavočinskio giesmyne, kur lotyniškoji antikva (pakaitomis su fraktūra) buvo išspausdinta nemaža dalis giesmių. Tačiau bemaž visuotinai lotyniškoji antikva spaudiniuose ėmė įsigalėti LDK. teritorijoje tiktai nuo XVIII a. pradžios. Nėra abejonės, kad lotyniškosios antikvos įsigalėjimą čia daugiausia lėmė lenkų įtaka.. Mat Lenkijoje taip pat jau XVII a. antroje pusėje eme gausėti leidinių, išspausdintų antikviniais rašmenimis, o XVIII a. pereita prie jų visuotinio vartojimo'!. Kas kita rankraščiuose: jie gana anksti pradėti rašyti lotyniškąja antikva. A. Brūknerio tvirtinimu, gotikiniai rašmenys lenkiškuose rankraščiuose laikėsi ligi XVI a. ketvirtojo dešimtmečio ("Po r.1530 prėžno byš szukal gotyku w rękopisach: Niemiec, Czech drukowali i pisali gotykiem, Polak drukowal gotykiem, pisal italiką)!*. LDK lietuviškuose rankraščiuose, reikia manyti, prie lotyniškosios antikvos taip pat galėjo būti pereita apie XVI a. vidurį, nors neturint išlikusių to meto rankraščių, tiksliau chronologizuoti tą perėjimą sunku (šią hipotezę kiek remia analogiški RP faktai: kaip žinoma, antikviniais rašmenimis buvo parašytas J. Bretkūno biblijos vertimo tekstas 1579—1590 m.m.; taigi jeigu ten, kur gotikinio rašto tradicijos buvo stipresnės, jau XVI a. antroje pusėje pereita prie antikvos, tad kodėl prie jos negalėjo būti pereita ir LDK, kur tos tradicijos buvo silpnesnės ir kur labiau sekta lenkų pavyzdžiu?). Nors lotyniškoji antikva LDK spaudiniuose visuotiniau ėmė įsigalėti nuo XVIII a. pradžios, tačiau negalima sakyti, kad absoliučiai visi šio amžiaus raštai čia būtų buvę išleisti antikviniais rašmenimis. Fraktūriniu šriftu dar ilgą laiką (ligi 1767 m.) buvo spausdinami lietuviški evangėlijų tekstai * Ewangelie polskie y litewskie“ leidinyje, nors jų lenkiški originalai jau nuo 1705 m. šiame leidinyje buvo pateikiami antikviniu kursyvu. Per visą kalbamąjį amžių - LDK spausdiniuose kaip gotikinės grafikos reliktas laikėsi ir vokiškasis ilgasis rašmuo [, kuris čia galutinai eliminuotas iš lietuvių raidyno tiktai pirmoje XIX a. pusėje. | 10:9, Pirmoji lietuvių kalbos gramatika, 14. 3 Zr. Bra ck ner A. Dzieje jezyka polskiego. Wroclaw — Krakow: Zakl. narod. inm Ossolinskich, 1960, 180; L o s J. Krétka gramatyka historyczna jezyka polskiego. Lwow. 1027 $11. 5142 my, pat. 34 5. Sirvydinio raidyno įsitvirtinimas XVIII a. LDK raštuose Tuo metu, kai po D. Kleino gramatikų pasirodymo prūsinėje lietuvių rašomosios kalbos atšakoje eme įsigalėti šiose gramatikose pateiktas raidynas, LDK raštuose labiau paplito K. Sirvydo vartoti rašmenys [a, d, b, c, ¢, d, e, "bot uy 4 ll am, mye, pi 7, 808, Bit uy uw 2,05, 3]. Sttokie 'rasmenys (dažniausiai turintys jau antikvine forma) randami daugelyje XVIII a. LDK leidinių, ypač katalikiskuju, pvz. 1725 m. ”Pamoksle krikščioniškame", 1726 m. ”Balse širdies", 1750 m. "Pėdely miros”, 1753 m. ”Bromoje”, 1759 m. "Žyvate" ir kituose. Iš esmės sirvydinis raidynas buvo užfiksuotas ir 1737 m. anoniminėje lietuvių kalbos gramatikoje "Universitas Lingvarum Litvaniae”. Jos įžanginiame skyrelyje (”Praenotatio de Dialectis Literis et accentu”) pateiktas 28 rašmenų raidynas, (neskaitant didžiosios A): A, a, b, c, d, e, f, g, h, i, k, ml, tL, m,n, 0, p,q T, B st u w x, y, 2 £, z Tačiau gramatikos lietuviškose lytyse esama ir neitraukty į šį sąrašą raidžių, būtent: ¢ (n.sg. mc. Kašrtis 9, n.pl.mc. kalbą 30...), ę (n.sg. Gietis 7, praes. sg. kieczu 31,39, fut.1 kiefiu...), j (g.sg.f. jos 19, g.pl. ji 19, praet.3 kalbėjo 30...), 8 (inf. gaypti, grifti 50, n.sg.mc. trokfitas 50...). Todėl įtraukus pastarąsias į gramatikos sąrašą, jos raidynas jau beveik visiškai nesiskirtų nuo sirvydinio. Bene ryškiausia anoniminės gramatikos raidyno skirtybė — rašmuo $, kuriuo K. Sirvydas gana dažnai žymėjo tiek minkstaji [s], tiek minkstaji [š] ir kurio nėra nei šios gramatikos raidžių sąraše, nei jos lietuviškose lytyse (išskyrus, rodos, tiktai du pavyzdžius: minėtąjį Kašrtis 9 ir Kriszcionis 8; pastarajame $ galėjo atsirasti dėl Deis kaltes ar del lenkisko Chrzeséianin įtakos). Nors $1737 m. anonimindle gramatikoje nebuvo plačiau vartojamas ir joje minkštasis [š] buvo žymimas digrafu [z bei jo ligatūriniu variantu f (n.sg. Kiawf[zinis 8, Pufzis 12, n.pl.mc. Pefieri 54, part.ind. rafant 55)!'*, tačiau kituose XVIII a. LDK raštuose tas diakritinis rasmuo gana dažnai pasitaikydavo, pvz.: g.sg.mc. éidéiaus Br.52,24, adv. $éiray t.p.,19,29, g.sg.mc. $wiento PKr. 2,7, comp. swiefiaws t.p. 2,1, n.sg.f. swiesibe BS 4, 3, piescia "pėsčia" Z 18, 20, Jiešy "šeši" t.p.19,4... Yra pagrindo manyti, kad gramatikos autorius neįtraukė į savo raidyną diakritinio § dėl to, jog buvo isistikines nesant lietuvių kalboje labai minkšto [s], tokio kaip lenkų žodyje šila'*. žymėti šiuo rašmeniu minkštąjį [3] jis, galimas daiktas, nenorėjo raidyno paprastumo sumetimais (nenorėjo didinti rašmenų skaičiaus). Tačiau eliminuoti diakritinį § Universito autoriui vis dėlto nepavyko: šis senas tradicijas (siekiančias net M. Daukšos laikus)!“ turintis rašmuo XVIII a. LDK leidiniuose buvo plačiai vartojamas: Į anoniminės gramatikos raidžių sąrašą neįtraukti ir kai kurie kiti sirvydiniai rašmenys: č, v, j. Diakritinis ¢ veikiausiai dėl to, kad afrikatos [ts], 13 į Ligatuūrinis variantas pasitaiko kursyvu išspausdintuose pavyzdžiuose. 4 Žr. Universitas Lingvarum Litvaniae, V.: Mokslas, 1981, 61. 36 15 Žr. PalionisJ. Lietuvių literatūrinės kalbos istorija, V.: Mokslas, 1979, 35 panašiai kaip ir [š], gramatikos autorius nenorėjo dvejopai žymėti — tiek minkštąją, tiek kietaja buvo linkęs grafiškai vienodai reikšti (digrafu cz). Gal tokiais pat sumetimais anoniminės gramatikos raidžių sąraše nefigūruoja ir viengubine w, kuri iš ankstesnės tradicijos gana reguliariai K. Sirvydo buvo vartojama žodžio pradžios trumpajam balsiui [u] žymėti (pvz.: n.sg. vgnis PS I 79,28, praep. vnt t.p.84,11, praes. 3 vįž/eta t.p.285,14...). Įtraukūs į sąrašą raidę u, nebuvo reikalo tam pačiam balsiui grafiškai reikšti vartoti dar kitą ženklą. į Jau daug sunkiau paaiškinti, kodel į 1737 m. gramatikos raidžių sarašą nepateko 7, juoba, kad jos lietuviškuose pavyzdžiuose šis rašmuo dažnai vartojamas palataliniam priebalsiui reikšti, pvz.: n.sg. Giaradéja 6, Artojis 8, n.pl. 76s 19, g.pl. jū 19, praes. 1 sg. judinu 40, [pjawnu 47 ir kt. Jeigu tai nėra paprastas neapsižiūrėjimas, tad gal šis palyginti neseniai atsiradęs rašmuo buvo autoriaus traktuojamas kaip ¢ variantas? (plg. analogiškus atvejus D. Kleino, F. Hako ir Pov. Ruigio gramatikose!). Iš tų trijų neįtrauktų į 1737 m. gramatikos raidžių sąrašą rašmenų (¢, v, j) vėlesniuose, po šios gramatikos pasirodžiusiuose XVIII a. LDK rastuose tiktai v nebuvo plačiau vartojamas nei trumpajam [u], nei [v] žymėti. Tuo tarpu čir j — dažni rašmenys daugelyje to amžiaus vidurio bei antrosios pusės spaudinių, pvz.: cond. buéio Sp. 3,14, galeéio t.p.14,8, prajuščia Pėd.6,19, turečia t.p.2,18, inf. bučiuoti Br.12,8, praes. 3 pažičije t.p.18,1I, i.sg.mc. ploščiumi Pėd.7,25, g.pl. Melničiu 7.27.8, praet.3 žwejoje t.p.59,25, a.pl. miegtančius t.p.160,13, g.sg. Jaučio Sp.12,5, Bazniéies Pav.45,8... Kaip matyti i$ šių ir ankstesnių pavyzdžių, vienženklį ¢ anuomet ypač buvo linkstama vartoti junginyje su Šš. Taigi ne visos 1737 m. gramatikos raidyno inovacijos buvo priimtos vėlesniųjų LDK raštų autorių. Šio krašto lietuvių rašomosios kalbos vartosenoje, išskyrus vieną kitą mažmožį, labiau laikytasi sirvydinės rašmenų sistemos. 6. Mėginimai teoriškai formuluoti rašybos principus RP Visais laikais tam tikrų rašybos taisyklių, principų formulavimas būna sudėtingesnis dalykas negu kokios nors rašmenų sistemos susidarymas. Mat rašmenis galima nusižiūrėti iš kitų tautų vartojamų raidynų, ir čia didelio kurybiškumo neparodysi. Tuo tarpu nustatyti rašmenų vartojimo dėsningumus — uždavinys, reikalaujantis jau ir tam tikro lingvistinio išprusimo, didesnio kalbos struktūros pažinimo, teorinio mąstymo išgalių.. Todėl ir suprantama, kad ortografijos klausimai paprastai keliami ir svarstomi gramatikų ir apskrįtai kalbinių darbų autorių, t.y. tų žmonių, kurie būna geriau susipažinę su kalbos mechanizmu ir sugeba teoriškai apibendrinti to mechanizmo elementus. i : Nemažai įvairių lietuvių rašybos taisyklių RP buvo formuluota jau XVII a., ypač D. Kleino gramatikose. Daugelis jų paskui buvo perkelta ir į XVIII a. tame krašte pasirodžiusias lietuvių kalbos gramatikas. Tačiau kai kuriose iš šio amžiaus gramatikų ne tik buvo perimtos anktesnės rašybos taisyklės, bet ir meginta kritiškai vertinti ligtolonę RP lietuviškų raštų rašybą, nustatyti tam tikrus ortografijos principus. 36 | Kritinę XVIII a. RP spausdintų knygų rašybos analizę savo gramatikoje yra davęs G. Ostermejeris (skyriuje "Anhang von der Orthographie”. p.187—194). Čia jis iš pradžios konstatavo ano meto rašybos nevienodumą (esą rašoma: Pėwa ir Piewa, didyfis ir didifis, gražią ir gražę, wažūju ir wažoju ir t4: 8, o toliau rašė apie atskirus rašybos atvejus, neretai šį bei ta prikišdamas autoriams dėl vieno ar kito rašybos dalyko (kartais, kaip matyti iš pateiktų pavyzdžių, neskirdamas rašybos nuo fonetikos). Ypač plačiai paliesta minėtame gramatikos skyriuje priebalsinių rašmenų dvigubinimo problema. Šioje srityje, autoriaus nuomone, esanti didžiausia nevienodybė ("Uneinigkeit"): Donelaitis beveik visiškai atmetęs dvigubinimą, Pilgrimas!" — priešingai, prieinas prie nesaikingumo, o Pil. Ruigys čia einąs vidurio keliu**. Dvigubinimo priešai esą lenkai, paskui juos žengią J. Bretkūnas, L. Zengstokas, S. Vaišnoras. D. Kleinas savo giesmyne dažniau dvigubinas, bet mažiau negu tai darom Biblijoje ir J. Berento giesmyne!?. Tokiomis aplinkybėmis G. Ostermejeris mėgina nustatyti taisykles, kuriomis dvigubintini priebalsiniai rašmenys, būtent: 1) m daiktavardžiuose su priesagomis -tmmas, -ummas, Jeigu jie esą paroksitonai, 2) n daiktavardžiuose ir būdvardžiuose su priesagomis -innis, -innė 3) s sangraziniuose veiksmazodžiuose su priešdėliais is-, už- (iffilaikau, u[figeidžiu, užžengiu, ujjadu...) ir įvardžiuotinėse būdvardžiuose bei įvardžiuose (geraf[is, [alduf[is, ji[ Jai, taf[ai...), jeigu jie esą paroksitonai. Niekuomet nedvigubintinos priebalsės c, j, wir § (išskyrus nurodytą atvejį), nes jos jau pačios esančios "dvigubos" (duplices)*?. Kiek šitomis taisyklėmis buvo vadovaujamasi ar nesivadovaujama lietuvių rašomosios kalbos praktikoje XVIII a. gale ir XIX a., specialiai to nepatyrinėjus, sunku pasakyti. Viena tiktai tėra aišku, kad jos (kaip tai matyti iš ankstesniųjų, prieš G. Ostermejerio gramatiką pasirodžiusių leidinių) toli gražu neapėmė visų priebalsių dvigubinimo atvejų, būdingų XVIII a. RP raštams. Savo gramatikoje G. Ostermejeris atkreipė dėmesį ir į priebalsių k, g, s, 2 rašymo įvairavimą asimiliacijos atvejais: vieni rasa užmigs, užmigti, tuzgenu, weždinu..., kiti — užmiks, užmikti, tusgenu, we[dinu..?*. Gramatikos autorius tokiais atvejais rekomendavo atsižvelgti į derivaciją, t.y. rašyti ujmigs (su g), nes Miégas. miegmi turį g. O tada, kai derivacija nepadedanti (pvz. tuzgenti atveju), reikią atsižvelgti | tarimą“*. Taigi čia G. Ostermejerio pirmasyk buvo iškeltas ir formuluotas morfologinis (jo terminu, derivacinis) priebalsių rašybos principas, kurio daugiau ar mažiau laikytasi jau ir ankstesniuose 16 Zr. Osterme yer G. Cid. veik., 187. : 17 Čia turimas galvoje Adomas Pilgrimas (1702—1757), koregavęs 1735 m. Bibliją ir išvertęs biblines istorijas, išleistas 1742 m. 18 Žr Osterme yer G. Cid. veik., 188. 19 Ten pat, 192. 20 Ten pat, 191—192. 2 Ten pat, 188. 22 Ten pat, 194. 37 RP lietuviškuose raštuose. Apskritai G. Ostermejeris buvo pirmasis, specialiai rašęs ortografijos klausimais, pirmasis teoriškai formulavęs tam tikrus rašybos principus. Tačiau turint galvoje tai, kad tie principai buvo paskelbti XVIII a. pabaigoje, apie jų didesnę įtaką šio amžiaus lietuvių rašybos raidai negalima kalbėti. Be to, taip pat neužmirština, kad G. Ostermejerio gramatika dėl priešiško brolių Milkų nusistatymo jos (kaip ir kitų šio autoriaus darbų) atžvilgiu nebuvo labiau ir paplitusi: daugelis jos egzempliorių buvo perduota makulatūrai“*. Todėl platesniems rašančiųjų sluoksniams G. Ostermejerio formuluotieji rašybos principai galėjo būti ir nežinomi. LDK, priešingai negu RP, teoriškai rašybos principai XVIII a. nebuvo nei keliami, nei svarstomi (bent neturime apie tai jokių duomenų). Vienintelėje žinomoje to meto šio krašto lietuvių kalbos gramatikoje (1737 m. Universite) netgi neaiškinamas atskirų raidžių tarimas, kaip tai buvo daroma visose ‘anuometinése RP lietuvių kalbos gramatikose. Todėl LDK rašomosios kalbos praktikoje, vartosenoje, kaip toliau matysime, yra žymiai daugiau negu RP visokio ortografinio įvairavimo, rašybinio chaoso. T. Foneminio — fonetinio principo taikymas Nors teoriškai formuluoti tam tikrus rašybos principus mėginta tik XVIII a. pabaigoje ir tiktai RP, bet tai dar nereiškia, kad ligi tol lietuvių rašomosios kalbos praktikoje, vartosenoje vyravęs chaosas, kad nebuvo laikomasi jokių rašybos principų. Kaip rodo XVI-XVII a. lietuviškų raštų analizė, jau ir tuo seniausiu periodu ypač RP autoriai (kad ir su nevienodu nuoseklumu) remesi vienokiais ar kitokiais rašybos principais bei iš tų principų išeinančiomis taisyklėmis**. Tiktai ligi pirmųjų lietuvių kalbos gramatikų pasirodymo niekas jų nebuvo teoriškai formulavęs, kitaip sakant, jos implicitiškai glūdėjo rašančiųjų sąmonėje ir atsispindėjo raštuose. Vienas iš pagrindinių principų, taikytų tiek XVI-XVII, tiek ir XVIII a. lietuvių rašyboje, — foneminis bei fonetinis. Teoriškai foneminis ir fonetinis principai gali būti traktuojami kaip atskiri, savarankiški, susiję su skirtingais lygmenimis. Tačiau, aprašant šių principų taikymą praktikoje, jų griežčiau atriboti neįmanoma, nes rašyba yra tokia sritis, kurioje fonologijos ir fonetikos reiškinių sąsaja yra ypač glaudi: tam tikra grafema dažnu atveju gali žymėti ir atitinkamą fonema, ir tos fonemos garsinę realizacija. Todel toliau čia, apibūdinant XVIII a. lietuvių rašybos principus ir jų taikymą, tiedu principai bus jungiami į vieną foneminį — fonetinį principą. Šiuo principu tiek RP, tiek LDK XVIII a. buvo remiama daugeliu atvejų ir balsių, ir dvibalsių, ir priebalsių rašyba, ypač tuomet, kai jų tarimas autoriui buvo aiškus iš jo gimtosios ar gyvenamosios vietos tarmes. Tačiau tada, kai dėl kokios nors fonemos tarimo autoriui kildavo abejonių arba kai ją realizuojančio garso rašymas dėl nusistovėjusios tradicijos buvo remiamas ki103 2 Biržiška Vac. Aleksandrynas II. Čikaga: JAV LB kult. fondas, 1963, 24 Plačiaužr. Palionis J. Lietuvių literatūrinė kalba XVI— XVII a. V.: Mintis, 1967, 42—49. 38 DR:3,37, wilfokiū B' Moz.8.21.... b) g.sg.f. Aflés DRr 8,5, Dūnės t.p.17,6, did36s B! V Moz.2,10, griefningos Sėklės DM 7.13, Waktés PVG 126,15..., c) g.sg.f. Dwafés KNT Pov.l.rym.8,23. laup[és B! 11 Moz.15,1. feny[tės t.p.1 Moz.48,10, tamfibés t.p.Job.10,21. Tewifkés C 41.24, Wertybės KNT Ap.D;9,1... : Ne visai aišku, ar diferenciniu principu stogelio formos ženklas būdavo rašomas daiktavardžių vienaskaitos kilmininko 1kamienėje galūnėje. Nekirčiuotoje galūnėje veikiausiai tas ženklas būdavo pavartojamas pagal (i)oir ėkamienių analogija, bet kirčiuotoje galūnėje jis galėjo žymėti ir kirčio vietą. bei priegaidę, plg.: g.sg. amžiės BT 20.34, |lenk[tičs B! Kron.19,22, Smertiės KNT Ap.d.25,22, Waltiés t.p.27,22... ir akkiés B! V Moz. 32.10, naktiės t.p. 11 Moz.11,4, priefaftiést.p. Esr.10,9, Birdiés t.p. IV Moz.8,27... Sprendžiant iš D. Kleino gramatikų, kuriose nekirčiuotoje :- kamienėje galūnėje paprastai nebuvo rašomas stogelio formos ženklas ( [mérties GL 72, [merties t.p.48“), daugiau pagrindo yra manyti, kad XVIII a. RP raštuose tas ženklas šioje pozicijoje atsirasdavo dėl rašybinės analogijos, o kirčiuotoje galūnėje žymėjo kirtį bei priegaidę. Tiktai rašybine (grafine) analogija ar nesusivaikymu stogelio formos ženklo vartosenos taisyklėse galima paaiškinti ir kai kuriuose XVIII a. Prūsų valdžios įsakymuose bei "gromatose" randamas šitaip parašytas lytis: g.sg.m. Lapkritio PVG 70,20, Meto t.p.64,3, paukflėkio "rugpjūčio mėn." t.p.83,3, Jaufio t.p.T6,6, tuk[tanc;é [ekmé Bimto t.p.64,2—3. EE Dviem brūkšneliais (=) kai kuriuose XVIII a. RP raštuose retkarčiais būdavo atskiriamas priešdėlis, ypač jeigu po jo dar eidavo koks nors enklitikas ar proklitikas. pvz.: imper.2 sg. ne=mi=dūk DM 45,22, pri=mi=slok t.p.41,13, cond.3 ne=mi=žuddytu KIG* 183,21. Be to, tokiu pat būdu būdavo atskiriami (ypač dažnai to meto kanceliariniuose raštuose). tam tikrų naujadarinių sudurtiniy žodžių ar atributiniy žodžių junginių komponentai, pPVZ.: a.sg.m. Baudj=Uki (Schaarwerks=Hof) PVG 410.6, Droftt=Peilį (Schneide=Me[fer) t.p.411,12, n.sg.f. Pritminimmo=Gromata (Annehmungs=Brief) t.p.414,18, a.sg.m. Ugniés= JPge[[innimo=Dawadq (Feuer=Loech=0rdnung) t.p.413.26 ir pan. 2 Šitoks darybinių morfemų, sudurtinių žodžių ir atributinių žodžių junginių grafinis skyrimas RP, vergiškai perimtas iš vokiečių rašybos jau anksčiau, XVIII a. turėjo tendenciją tolydžio vis labiau plisti. Tačiau kai kuriems šio amžiaus autoriams, tarp jų ir K. Donelaičiui. toks skyrimas nebuvo būdingas. 10. Tradicinis rašybos principas : i Tai vienas iš universalesnių principų, būdingų daugelio tautų rašybai velesniais kalbos raidos etapais. Be to, tai principas. nereikalaujantis nei didesnio lingvistinio, nei apskritai filologinio išsilavinimo. nes jo esmę sudaro rašymas taip, kaip buvo rašoma anksčiau, neatsižvelgiant nei { fonetinę ar foneminę kalbos elementų struktūrą, nei į morfeminę žodžio sandarą, nei Į grafinę žodžio formų diferenciaciją. ; XVIII a. lietuvių rašomosios kalbos praktikoje tradicinis principas buvo gana plačiai taikomas, tačiau, kaip ir kiti principai, nevienodu mastu RP ir 45 LDK. Nesileidžiant į detalesnę šio principo taikymo analizę, čia bus palieciami tiktai ryškesnieji juo pagrįstos rašybos atvejai. RP tradicinio rašybos principo taikymo masta XVIII a. daugiausia lėmė autoritetingos D. Kleino gramatikos, kuriose kodifikuotų pagrindinių ortografijos normų to krašto autoriai stengėsi palyginti griežtai laikytis. Kiek labiau įvairuota čia tik tais atvejais, kai ir D. Kleino gramatikose nebūta didesnio vienodumo. Pavyzdžiui, kaip minėta (1, išn.), D.Kleinas buvo linkęs é rašyti tiktai kirčiuotą, bet prieš jo norą GL (veikiausiai dėl aprobacinės komisijos kitokių pažiūrų) pasitaiko ta raidė ir nekirčiuotoje pozicijoje: n.sg.m. ėrytis 37, praet.3 [eké[i 128, inf. [érgétis 153... Tas nevienodumas neretai atsispindi ir XVIII a. RP lietuviškuose raštuose: juose taip pat, ypač pirmoje šio amžiaus pusėje, € dažniausiai rašomas tiktai kirčiuotoje pozicijoje: praet.3 Atėjo BT Mat.3,13, girdėjo B' I Moz.3,8, pradėjo DR 3,22, n.sg.m. Kalėjimas KNT Ap.d.5,1, tiréjas "tyrinėtojas" BT Pov.l.kor.1.20, n.pl.m. Meldėjai KNT Luk.4,23, Kudikėliai OA 13,19, a.pl. plėnis B! Nek.4,2, in.pl. žmonėjJa t.p.111 Moz.19,16..., bet: praet.3 aude B! JJ Moz:35,25, DR 3.13. dare B! I Moz.30,22, mate t.p. Kar.20,41, walde t.p.1 Sam.7.6, n.sg.f. Dailide BT Mork.6,3, galijbe t.p.Mat.6,13, Moterifke KNT Pov.1.rym.7,2, wertybe B' III Moz.27,16. a.pl.f. utteles t.p.11 Moz.8,16... Tačiau amžiaus viduryje bei antroje pusėje pastebima tendencija nesilaikyti D. Kleino dirbtinės taisyklės ir rašyti ė visur, kur jis yra siauras. Šitokia tendencija ypač ryški K. Donelaičio raštuose, kur gana dėsningai tas rašmuo vartojamas tiek kirčiuotoje, tiek ir nekirčiuotoje pozicijoje, plg.: praet.3 gyrė DR 3.15, lope t.p.4,18, pafikéle t.p.3,33, walgė t.p.4,31, n.sg.f. Saulė t.p.35,38, n.pl.f. Muf[és t.p.3,16, Pelės t.p.3,15, Pramonės t.p.3.3... Is kleiniskosios tradicijos XVIII a. RP autorių buvo perimtas taip pat i tipo dvibalsių rašymas su ygreku (y) prieveiksmiy galuneje ir kai kuriuose jungtukuose: adv. abelnay KNT Mat.13.33, akylay t.p.Pov.l.efez.5.15. ap [tingay OA 48,11, baifey DR 31,29, diddey t.p.29,7, mandagey t.p.39,5. [tiprey PVG 101.1, todéley OA 26,10, tuleropay PVG 80/4..., conj. bey DR 3,20, Bl V Moz. 9,21, jey KNT Pov.1.gal.5,15; IV Moz.6,9, jeyb PVG 64.19, ney t.p.V Moz.12,32, OA 6,25; 51,10, kacjey "nors" OA 61,2. Šitoks prieveiksmių rašymas D. Kleino GL motyvuotas tuo, kad daugelis jy turį kirtį paskutiniame skiemenyje, be to, noru atskirti juos nuo vardų, iš kurių jie esą išvesti"? (taigi vėl turėtas galvoje diferencinis principas). Nors šitokia motyvacija neturėjo tvirto pagrindo. bet XVII a. RP autoriams ji, matyt, rodėsi „pakankama, todėl ir buvo laikomasi praktikoje kleiniškosios tradicijos. D. Kleino gramatikų įtaka akivaizdžiai matyti ir minkštųjų priebalsių rašyboje. Kaip šiose gramatikose, taip ir daugelyje XVIII a. RP raštų minkštumo ženklas 4 dažnai nebuvo vartojamas minkštajam priebalsiui žymėti ir prieš užpakalinius balsius [a], [o], [u], pvz.: a) a,sg.f. Baudjawg DR 24,41, n.pl.m. Baudžduninkai t.p.24,32, praes s sg. cįdaufiki t.p.5,22, inf. c3audit’ t.p.27,31, inf. keliauti B*' Kar.11,19, g.sg.m. kardlaus t.p.11 Sam.19,43, 33 Pirmoji lietuvių kalbos gramatika, 9. 46 Aka kiai kisė Aka aa = a.pl.m. niefežas B' Job.15,35..., b) g.sg.m. bufenczo DR 22,37, kélo t.p.V Moz.31,29, praet.3 nef[iléwe t.p.11 Kar.3,3, n.pl.m. jogai t.p.IV Moz.13,34; 28.,38...; c) g.pl. alkunū BT Mork.9,16, biežū B' I Sam.14,8, girru B! III Moz.16,22, karwū t.p.V Moz.7,13 (ir karwjū B* t.p.), Storkoc3žū DR 35,9, Žmėntū "žmonių" PVG 360,3, n.sg.m. dėdžus B' I Sam.10,14, lutas t.p.IV Moz.23,24, fut.3 dd fu B! V Moz. 15,16, eifut.p.2,28, mel[fūs BT Mork.14,32, praes.l sg. turru B* Job.20,2, imper.2 sg. atfdfk OA-53,10... Atskirais atvejais, ypač veiksmažodžių esamojo ir būsimojo laiko 1 asm. galūnėje, minkštinamojo ženklo 4 nevartojimas galėjo atspindėti ir kietą prie- - balsio tarimą, taigi galėjo būti paremtas fonetiniu principu. Tačiau daug dažniau tas ženklas nebuvo rašomas laikantis D. Kleino gramatikų, kurioms buvo būdingas minkštinamojo ženklo nerašymas 1) po sonorinių [1], [r], [n] tokiose lytyse, kaip n.sg.m. Karalus GL 24, Karalaučius t.p.65, i.sg.m. Karalumi t.p. 160, kėlas t.p.22, i.sg.m. kelu t.p.157, peilu t.p.158..., comp. geraus t.p.26, n.sg.f. keturolika t.p.73, n.sg.m. ketweropas t.p. 75, praes.l sg. durru t.p.91 (bet turiu t.p.106)..., n.pl.f. dėwinos, n.sg.m. malondufis t.p.27, g.pl. moni "žmonių" t.p.52;150..., 2) po afrikatų [č], [dž] tokiose lytyse, kaip n.sg.m. c3artas GL 5, Karalaucjonis t.p.65, adv. cjonai t.p.5, praes.1 sg. [iuncju t.p.--+-- n.sg.m. djaug[mas arba džauk/mas GL 12, n.sg.f. didjaufia t.p.14..., 3) po pučiamųjų [s], [š] tokiose lytyse, kaip fut. 1 sg. bufu GL 122, dūJu t.p.118, eifut.p.122, jinn fu t.p.115, n.pl.f. teifos t.p.43, in.pl.f. teifofa t.p., a.pl.m. waifus t.p. 51, g.sg.m. [z0 79, n.pl.f. Bos t.p., fzefzos t.p.44, g.pl. [Įzūt.p.T9... Tiksliau pasakyti, kuriose iš šių pozicijų minkštinamasis ženklas D. Kleino nebuvo rašomas dėl kieto priebalsių tarimo, dabar nelengva. Tam reikia specialų lingvistinių tyrinėjimų. Tačiau retrospektyvus žvilgsnis į prieškleiniškus RP raštus neteikia patikimų duomenų kietam priebalsių tarimui patvirtinti daugelyje iš čia suminėtų pozicijų. Pavyzdžiui, 1625 m. psalmyne ("P [alteras Dowido"), kurio parengėjas Jonas Rėza (jis, kaip ir D. Kleinas, buvo tilžėnas), minkštinamasis ženklas i neretai buvo rašomas ir ten, kur D. Kleinas jo nerašė. plg.: fut.l sg. mutjifiu RPs LXXXIX, 24, mello [iu t.p.36, fakkyjfiu CXVI,13, tupifids t.p.XIII,3, uBumokefin t.p.CXVL13..., n.sg.m. Karalius t.p.XCV.3, Lsg.m. Karaliumi XCVIL1, g.pl. Sžmontū t.p.XLV,11. Todėl sunku patiketi, kad per kelias dešimtis metų, praėjusių po J. Rėzos psalmyno pasirodymo, būtų galėjusi įvykti tokiais atvejais priebalsių depalatalizacija. LDK, priešingai negu RP, iš ankstesnės tradicijos minkštumo ženklas 1 buvo rašomas ne tik prieš užpakalinius, bet neretai ir prieš priešakinius balsius, ypač po K, g, pvz.: imper.l pl. ekiem “eikime" Ž 106,18. gidokiem BŠ 125,13, imper.2 pl. Eykiet KAB 153,7, giedokiet BŠ 46,7, a.sg.f. Kiepure Br.92,15, praes.3 kienéie t.p.105,28, fut.3 kielfes Pav.39,6—7, n.pl.m. Waykiele Br.1,3..., n.pl.f. gientis PKr.? 35,15. adv. gieray Pav.21,11, n.sg.m. Gieras KAB 5,16, i.pl.m. gielZineys BS 415,16, fut.1 pl. gier[ma t.p.306,13, g.sg.f. knigieles KAB 832...(plg. dar: g.sg.f. pigkiolikos Péd. 30,20, Ziemes Ž 16,24, praes.3 Zienklina BS 11,6—7, g.sg.m. Zodzie t.p.43,15...). Sitoks raSymas buvo priimtas ir anoniminéje 1737 m. gramatikoje (plg.: praes.l sg. 47 kieykiu 93, kigcziu 92, kiem [zu 94, gieru t.p., gieydziu 96, praet.l sg. regiejaws 107...), kurios normy laikési daugelis ano meto LDK autoriy. Tradiciniu principu buvo paremtas ir priebalsinių rašmenų dvejinimas (geminacija), ypač būdingas RP lietuviškiems raštams ir nusižiūrėtas į vokiečių rašybą. Kaip ir anksčiau, XVIII a. po trumpojo balsio čia buvo gana reguliarial dvejinami b, d, g. p, t, k, I, m, n. r, s. pvz.: n.pl.m. Aebbejei Bl I Moz.9,14, i.pl.f. kabbemis t.p.11 Yo. 20.33. oe 3 atwedde t.p.1 Moz.2,19, adv. diddey DR 29.7, cond.3 reggėlu B! I Moz.2,19, n. pl. Rugge: DR 32,12. v.sg.f. leppunéle B", B? 12.46.1, g.pl. puppū t.p.Ez.4,9, n.sg.m. Bittins DR. n.pl.f. utteles B' T Mas: 8.16. praep. hls DM 24.22, inf. tikkieti C 57,20, i.pl.m. Szillais DR 3.7. 58.111. Drafummg DM 20.23, n.sg.f. Gimminé DR 4,39, adv. [kanney B", pe I Moz.24.53. a. pl.m. winnis t.p.11 Moz.27.19. n.pl.f. durrys t.p.Ez.41,11, g.sg.m. wirralo t.p.Dan.1,12. n.pl.f. Mu[fes DR 3,16, n.sg.m. wiffoks BT Luk.3,5... LDK raštams priebalsinių rašmenų dvejinimas nebuvo būdingas. Cia retkarčiais būdavo sudvejinamas s, o nelietuviskos kilmės žodžiuose dar ir m, mn, f: a.sg.f. Effiby KAB 8,17, praes.2 sg. e[ fi Br.2,3 (E[[i BS 200,12), in.pl.f. affabojje KAB 133,25, g.sg.f. Proce] [ies t.p.24,12, n.sg.m. Affierawoimas Pėd.42,9, a.sg.m. a Pav.25,18, n.sg.f. Panna 7 177.24, n.pl.m. Kommumikantay Br.30.15.. : Didžiųjų raidžių rašymas taip pat daugiausia rėmėsi ankstesniąja tradicija. RP, kaip ir anksčiau**, sekant vokiečių pavyzdžiu, didžiosiomis raidėmis dažnai buvo rašomi ir bendriniai daiktavardžiai. ypač kanceliarinio stiliaus tekstuose, plg. ištrauką iš 1724 m. "Karaliskos gromatosTM dėl vyžų dėvėjimo: "Kadda bettaig Pillės abba Edelmonū Padūnei / abba ir kittaip Kelmėnnū Tarnai bey Slujaninkai wyjomis ap fiw ilkę ing baudžiawą eina / ir taip ing Dwarą atteina / abba ing bažnyczią eina / tur Pillininkai / prieg tam ir Edelmonai bey kelmerai / kuriems tie žmones prieina / ujtattai rokunda di” 3° Iš šios ištraukos matyti, kad tuomet, t,v, XVIII a. pirmoje pusėje, dar ne visi daiktavardžiai būdavo rašomi RP didžiosiomis raidėmis. Tačiau į amžiaus vidurį ir ypač jo pabaigoje imta jau nuosekliai grafiškai skirti daiktavardžius nuo kitų kalbos dalių (gana nuosekliai didžiosiomis raidėmis daiktavardžiai rašomi K. Donelaičio “ Metų“ rankraštyje, taip pat daugelyje kanceliarinių ir bažnytinių raštų). Kas kita LDK, kur stipriau veikė lenkų rašybos įtaka: čia (taip pat iš ankstesnės tradicijos) bendriniai daiktavardžiai paprastai buvo rašomi mažosiomis raidėmis, išskyrus tam tikrus su religija susijusių sąvokų pavadini- | mus, gautovardžius; honoratyvus (pvz.: fu Aniolas Ž 165,16, g.pl. Apafztalu PKr.? 9, 1-2, g.sg.f. Dwasios Szwelos t.p. = 3, g.pl.m. Lek Z 1,7, g.sg.m. Francuza t. p. V.,, Ju Ponu Diewu Sp.76,4—5, a.sg. Tawi PKr.? 47,11). 34 ES alio nis J.:Lietuviy literatūrinė kalba XVI — XVIII a., 48—49. “ Prūsijos valdžiaigrezmnatos pagraudenimai ir apsakymai lietuviams valstiecrams, V.: Valst. polit. ir moksl. lit. i kla, 1960, 85. 48 Tradicinio rašybos principo , be abejonės, daugiau ar mažiau buvo laikomasi lietuvių rašomosios kalbos vartosenoje XVIII a. ir kitais atvejais. Tačiau ne visada tai lengva nustatyti, ypač tuomet, kai tas principas anksčiau nenuosekliai taikytas. Pavyzdžiui, dabar sunku pasakyti, kiek buvo remiamasi tradiciniu principu žodžių rašymo drauge ir skyrium atveju, nes čia jau XVI-XVII a. gerokai įvairuota tiek RP, tiek LDK*“. Tą įvairavimą akivaizdžiai iliustruoja neiginio ne rašymas su veiksmažodžiais. D. Kleino gramatikose šis neiginys dažnai buvo rašomas drauge, bet kartais ir skyrium (plg.: praet.2 sg. negirdėjau GL 162, praet.3 nebuwo t.p.137, nežinnojo t.p.166, cond.3 nepafmdaugtu t.p.154... ir praes.l sg. ne apkenčiu t.p.20, imper.2 sg. ne užmušk t.p.167, ne woki t.p.). XVIII a. RP raštuose pastebimas priešingas reiškinys: ne su veiksmažodžiais dažniau rašomas skyrium, rečiau — drauge, pvz.: praes.3 ne eit BT Mat.18.38, ne galima B! I Moz.44,26, ne jefka OA 64,4, praet.3 ne atbėjo BT Mat.24 „39, ne norėjo DR 17,39, fut. 3 ne paliks BT Luk. 19,44, ne praeis t.p.Mat.5,18, imper.2 sg. ne arb OA 63,21, ne papyk B! 1 Moz. 3, 32..., bet ir: praes.l1 sg. negallu EE 148.8, praes.3 neliftengia DR 14,43, nepažyjių t.p.32,36, praet.2 pl. nenorėjot' t.p.34,13... Dažniau ne skyrium buvo rašomas tuomet ir LDK, kur, kaip anksčiau, tokį rašymą stimuliavo lenkų pavyzdys. Tačiau didesnio vienodumo čia taip pat nematyti: neretai tame pačiame leidinyje ta neiginį . galim arasti parašytą ir drauge; ir skyrium, plg.: ne kiečiami BS 3,13—14 ir NiepaZindamas t.p.28,11=12, ne waykscio AA 16,15 ir nepafifoten t.p.19,6, ne uwozoje Ž 62,3 ir nepraznawoie t.p.5,5, ne weyzieiey Pav.51,1 ir nefkaytey t.p.47,3—4. Taigi tokio įvairavimo atveju apskritai sunku įžvelgti kokį nors rašybos principą. SUTRUMPINIMAI AA — Auksa altorius... 1793 Ap.d. — Apaštalų darbai At. — 1794 m. atsišaukimas B! — Biblia, tai esti Wissa Szwentas Ra[ztas... 1735 B? — Biblia, tai esti Wissas Szwentas Rasztas... 1755 Br. — Broma Atwerta ing Wiecznasti... 1753 BS — Balsas sirdies... 1726 BT — S. Bitnerio Naujas Testamentas... 1701 C — Catechismus minor, Germanico — Polonico — Litvanico — Latinus... 1720 Comp. — Compendium Lituanico—Germanicum... 1654 DM ; — Dawadnas Mokslas apie duszios Iszganimą... 1729 DR — K. Donelaičio raštai, 1977 DRr — K. Donelaičio rankraščiai, 1955 efez. — efeziečiai EP — Ewangelie polskie] 1 litewskie... 1705 ir kt. Esr. — Esra (Esros knygos) ev. — evagelija Ez. = on (biblinis vardas). GL — D. Kleino 1653 m. ”Grammatica Litvanica” 36 jr. Palionis. Lietuvių literatūrinė kalba XVI— XVII a., 49. 49 HG — F. Hako 1730 m. " Anhang einer kurtzgefassten Littauischen Grammatik" Job. — Jobo knygos Jon. — Jono evangelija KAB — Knigiale apraszanti brotctwa... 1773 Kar. — Karalių knygos KIG3 — Naujos... pagerintos giesmiu knygos... 1705 KNT — J. Quandto 1727 m. Naujas Testamentas kor. — korintiečiai (Korinto gyventojai) Luk. — | Luko evagelija Mak. — Makabiejy knygos Mat. — Mato evangelija Mork. — Morkaus evagelija Ms. — Metai szweti arba jubileuszas didis... 1776 NA — Nowena szweta Antona... 1775 Neh. — Nehemijo knygos OA — G. Ostermejerio 1775 m. Agenda Pav. — Pawinastis krykscionyszkas... 1781 t Ped. —* Pedelis Miros... 1750 PKr. — Pamokslas Krikséioniszkas... 1726 PKr.? — Pamokslas Kriksciomszkas... 1743 PKr.? — Pamokslas Krikééioniszkas... 1762 Pov.1. — Povilo laiškas PS — K. Sirvydo ”Punkty kazan” (1—1629; 11 — 1644) PVG — Prūsijos valdžios gromatos... 1960 Rog — Rozancius szweciausios Maryos Pannos... 1726 RG — K. Donelaičio ” Rudens gėrybės" rym. — rymiecial (Rymo gyventojai) RPs — J. Rėzos 1625 " Psalteras Dawido" Sal.išm. — Saliamono 1Smin%es knygos Sam. — Samuelio knygos Sp. — Spasabas nabazenstwu... 1771 tes. — tesaliečiai (Tesalijos gyventojai) — Universitas Lingvarum Litvaniae... 1737 Ziwatas Pona yr Diewa musu... 1759 — zydai pec | DIE LITAUISCHE RECHTSCHREIBUNG IM XVIII Jh. Zusammenfassung Der Artikel behandelt das graphische und orthographische System des Litauischen im XVIII Jh. Auf Grund der Analyse der wichtigsten litauischen Sprashdenkmaler (Bibeliibersetzungen, Gesangbuicher, Grammatiken und belletristischer Texte) sind folgende Schlussfolg: angen gezogen: 1) in Ostpreussen wurde im Laufe des ganzen Jahrhunderts das in den Grammatiken von Daniel Klein befindliche (etwas modifizierte) Alphabet gebraucht; 2) in Grosslitauen hatte die weitere Verbreitung in den Schriften von Konstantinas Sirvydas gebrauchtes Alphabet; 3) in den Grammatiken des Jahrhunderts (besonders in der Grammatik von Gotfried Ostermeyer) wurden manche graphische und orthographische Fragen auch theoretisch besprochen; 4) das Hauptprinzip der Orthographie war damals die phonologischephonetische Schreibung, auflerdem fand Verwendung auch morphologische, traditionelle und distinktive. Schreibung; 5) in Ostpreussen hatte Einfluss auf die litauische Rechtschreibung die deutsche, in Grosslitauen — die polnische Orthographie. 50