XVIII a. lietuvių rašyba

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XXXVI (1996) LIETUVIŲ KALBA: TYRĖJAI IR TYRIMAI Jonas PALIONIS XVIII a. LIETUVIŲ RAŠYBA 1. Bendrosios pastabos. XVIII a. lietuvių rašyba (t.y. grafika ir ortografija) rėmėsi jau XVII a. nusistovėjusiais pagrindais. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (toliau — LDK) apskritai imant, buvo laikomasi sirvydinės, o Rytų Prūsijoje (toliau RP) — klein iškosios rašybos sistemos1. Kadangi tarp šių sistemų būta tam tikrų tiek grafikos, tiek ortografijos skirtumų, tad jie išliko ir XVIII a. lietuvių rašyboje. Be to, šiame amžiuje todvi sistemos ypač nutolo viena nuo antros dėl to, kad LDK buvo pereita prie lotyniškosios antikvos rašmenų, o RP spaudiniuose laikytasi tradicinės gotikinės (fraktūrinės) grafikos. Toliau čia, apžvelgiant XVIII a. lietuvių literatūrinės kalbos rašybą ir jos raidą, metodiniais sumetimais skyrium bus kalbama apie grafiką (rašmenų sistemą, raidyną) ir skyrium apie ortografiją (rašybos principus, taisykles). Be to, tais pačiais sumetimais pirma bus apibūdinamas raidyno plėtojimasis RP, o paskiau — LDK. 2. Klein iškojo raidyno įsigalėjimas XVIII a. RP raštuose. Kaip žinoma, D. Kleino gramatikose buvo pateiktas toks lietuviškas raidynas: á, a, ä, ą, b, c, ć, č, d, é, e, ė, ę, (f), g, (h), i, y, į, k, l, ł, m, n, o, p, r, s, ś, ß, t, u, ų, w, (x), ʒ, ʒ́. Jis be didesnių pakeitimų buvo perimtas ne tiktai XVII a. antrosios pusės, bet ir XVIII a. RP lietuviškų raštų autorių3. Tai rodo konkreti žymesniųjų ano meto RP raštų grafikos analizė. Antai 1701 m. Samuelio Bitnerio ”Naujame Testamente”, kuris buvo išleistas Karaliaučiuje bendromis RP ir LDK reformatų pastangomis, klein iškojo raidyno įtaką rodo tokie faktai: 1) ė vartojimas siaurajam [ė] žymėti: n.sg. tam/y̌bė Ap.d. 13,11, praet. 3 genėjo Mat.21,8, βokterėjo Luk.1,41 (bet ir:1.sg.f. tażweje Mat.4.21,n.sg.f. Dalilėde Mork.6,3...)4; 2) ć vartojimas (dažniausiai minkštajai afrikatai žymėti): cond.1 bučia Mat.3,14, turečia t.p.19,16, g.pl. giminiečiu Mork.6,4, g.sg. βalčio Ap.d.28,2, 1 P a l i o n i s J. Lietuvių literatūrinė kalba XVI— XVII a., V.: Mintis, 1967, 50. 2 Pirmoji lietuvių kalbos gramatika, V.: Valst. polit. ir moksl. lit. l-kla, 1957, 95—96. 3 P a l i o n i s J. Ten pat. 32. 4 D. Kleinas buvo linkęs ė vartoti tiktai kirčiuotam siaurajam [ė] žymėti, tačiau GL prieš jo norą (žr. Praefatio ad lectorem) kai kur šis rašmuo išliko ir nekirčiuotoje pozicijoje. 30 a.pl. genčius I Pov.1. 9,3... (bet ir: adv. pakarščuy I Kor.14,27, g.pl. žemčiugų Mat.7,6, a.sg.f. atenczę Mork.9,1...); 3) B vartojimas vietoj ikikleininių laikų {ch: a.sg.f. karfštinę (drugį) Mat.8,14, 1.sg.mec. beßėlu Mork.4,32, adv, ißbkey Jon. 7,13... 4) į, ų vartojimas nosiniams balsiams žymėti: n.sg. galįs Ap.d.18,24,a.sg. mc. dūglį „augimą“ I Kor.3,6, karoblį Pov.1.ž. II,7, wirßų Ap.d. 19,20, popierų II Jon.7,12... (ligi D.Kleino šie rašmenys RP nebuvo vartojami). Bene vienintelė ryškesnė 1701 m. Testamento raidyno skirtýbė — digrafas y ilgajam [i:] žymėti: g.sg. alywos Luk.10,34, gydytojo Luk.5,31, 1.pl. knijgoße Jon.20,20, praes.3 mył Mat.10,37, inf. paßtatyt Luk.14,28... D.Kleino gramatikose, kaip ir vėlesniuose RP lietuviškuose raštuose, šis balsis buvo žymimas ygreku (y). Kleimiškasis raidynas su čia suminėtomis jo inovacijomis randamas tiek daugelyje XVIII a. RP religinių, tiek kanceliarinių, tiek ir beletristinių raštų. Tačiau negalima tvirtinti, kad visi šio krašto lietuviškų raštų autoriai laikėsi kleimiškojo raidyno. Jau G. Ostermejeris yra pastebėjęs, kad K. Donelaitis negalėjęs pakęsti č raidės ir rašęs jos vietoj cž⁵. Ir iš tikrųjų išlikusiuose šio žymiojo lietuvių liaudies dainiaus rankraščiuose tiek kietajam, tiek minkštajam [č] žymėti vartojamas dv ženklis cž (su pailginta ir horizontaliu brūkšneliu perbraukta antrąja grafema), pvz.: adv. cžė „čia“ DR 4,23, praes.2sg. cžáulžki „čiausk“ t.p. 5,22, a.pl.mc. Pauklžcžuis t.p.6,23, Cžejus t.p. 6,30... Neprigijo tvirčiau XVIII a. RP raštuose ir lenkiškasis diakritinis ł kurį D. Kleinas buvo įtraukęs į savo gramatikose pateiktus lietuviškų raidžių sąrašus ir vartojo atskiruose žodžiuose (tokiuose, kaip praes.1sg. gulu Comp.8, n.sg. tołka GL 10, matone t.p.6,10,15). 1701 m. Testamente, versdame Lietuvos reformatų atstovo, šio rašmens dažnas vartojimas, be abejonės, buvo nulemtas LDK tradicijos, ypač XVI–XVII a. kalvinistų raštų praktikos. Iš D. Kleino gramatikose pateiktų raidžių sąrašų lenkiškasis ł (turbūt automatiškai) buvo perkeltas ir į F. Hako, Pov. Ruigio ir net K. Milkaus gramatikas. Tiktai G. Ostermejerio gramatikoje jis nebuvo įtrauktas į lietuviškų raidžių sąrašą (matyt, šios gramatikos autoriaus labiau atsižvelgta jau ir į XVIII a. RP lietuvių rašomosios kalbos vartoseną, kurioje ł retai bepasitaikydavo. 3. D.Kleino raidyno modifikacija XVIII a. RP gramatikose Koks buvo D. Kleino raidyno santykis su XVIII a. RP pasirodžiusiose lietuvių kalbos gramatikose pateiktais raidžių sąrašais, akivaizdžiausiai matyti iš šios palyginamosios lentelės: 5 O s t e r m e y e r G. Neue Littausche Grammatik. Koenigsberg, 1791, 188. 31 D. Kleino | F. Hako | Pov. Ruigio | G. Ostermejerio | K. Milkausgramatikos (1653, 1654) | gramatika (1730) | gramatika (1747) | gramatika (1791) | gramatika (1800)á a ą ą | á a ą ą | a á ą ą â | a | a a ą ąb | b | b | b | bc č cӡ | c č cӡ | c č cӡ | c č cӡ | c cӡd | d | d | d | dé e ė ę | é e ė ę | e ė ę ė ē ê | e ė | e é ę ė ē ê(f) | — | — | f | —g | g | g | g | g(h) | — | — | — | —i y į | i y į | i į i į y | i j y | i į i į y jk | k | k | k | kl t | l t | l t | l | l tm | m | m | m | mn | n | n | n | no | o | o ó ô | o | o ó ôp | p | p | p | pr | r | r | r | rs ś β | s ś β | ſ ∫ſs β | ſβ | ſ ∫ſs βt | t | t | t | tu ų | u ų | u ú ųì û | u | u ú ųì ûw | w | w | w | w(x) | — | — | — | — Iš lentelės matyti, kad XVIII a. lietuvių kalbos gramatikose pateiktieji raidžių sąrašai palyginti nedaug kuo skiriasi vienas nuo kito ir nuo D. Kleino gramatikų raidyno. Ypač tai pasakytina apie Frydricho Hako (Haack) gramatiką ”Anhang einer kurtzgefassten Littauischen Grammatik” (1730), kurios raidynas bemaž visiškai toks pat kaip D. Kleino. Skirtumas čia tik tas, kad F. Hako neįtrauktos į sąrašą raidės f, h, x, kurios D. Kleino gramatikose pateiktos lemktiniuose skliaustuose kaip nerekomenduotinos vartoti. Iš pirmo žvilgsnio gali rodytis, kad nuo D. Kleino rašmenų sistemos gerokai skiriasi Pov. Ruigio gramatikoje ”Anfangsgründe einer Littauischen Grammatik 32 matik” (1747) randamas raidynas. Šios gramatikos lietuviškų raidžių sąraše, iš vienos pusės, yra daugiau raidžių su kirčio bei priegaidės ženklais (à, â, ė, ē, į, ȯ, ô, ù, ū, ũ), o iš antros — kai kurios D. Kleino raidės (a, š, taip pat f, h, x) į ją visai neįtrauktos. Tačiau iš esmės, t.y. grafemų6 skaičiaus atžvilgiu, D. Kleino (resp. F. Hako) ir Pov. Ruigio raidynai yra identiški: turi po 23 grafemas, neskaitant f, h, x. Didelį šių gramatikų raidynų identiškumą, be kita ko, rodo jau tai, kad Pov. Ruigys (kaip ir F. Hakas) į savo rašmenų sąrašus neįtraukė grafemos j, kurią kažkodėl buvo išleidęs ir D. Kleinas, nors šiaip ją gana reguliariai vartojo palataliniam priebalsiui žymėti7. Pov. Ruigio raidžių sąrašas buvo perkeltas ir į Kristijono Milk aus pa-rengtą gramatiką ”Anfangsgründe einer Littauischen Sprach=Lehre” (1800), kuri, kaip žinoma, buvo naujas, kiek praplėstas bei pakoreguotas Pov. Ruigio gramatikos leidimas. Tačiau K. Milkus tame sąraše vis dėlto šį tą ir pakeitė: įtraukė į jį savo pirmtako praleistą grafemą j, bet neįtraukė kai kurių raidžių su diakritiniais (prozodiniais) ženklais (á, ā, é). Iš viso K. Milkaus raidyne yra 24 grafemos. Nesunku pastebėti, kad labiausiai skiriasi nuo kleiniškojo Gotfrydo Ostermejerio gramatikos ”Neue Littauische Grammatik” (1791) raidynas. Jos pradžioje įdėtame skyrelyje ”Von der Orthographie” pažymėta, kad lietuvių kalbos gramatikų autoriai dėl raidžių skaičiaus nesą vieningi8, ir pateiktas 26 grafemų sąrašas. Į jį neįtraukti rašmenys su kirčio ir priegaidės ženklais, jame nėra lenkiškojo ł, vad. ”nosinių” raidžių, bet įtrauktas f kaip lygiavertis su kitais rašmenimis. Įdomu tai, kad tiek D. Kleinas, tiek jo pasekėjai — XVIII a. RP lietuvių kalbos gramatikų autoriai atskira raide laikė ne kiekvieną formos atžvilgiu kuo nors besiskiriančią garso žymimąjį ženklą, bet ženklą, reprezentuojantį tam tikrą garsų tipą (dabar sakytume — fonemą). Todėl, pavyzdžiui, D. Kleinas savo raidžių sąraše priskaičiavo tik 22 raides, F. Hakas, Pov. Ruigys ir K. Milkus — po 19, o G. Ostermejeris — 26. Sakydami D. Kleinu, šie gramatikų autoriai, išskyrus iš dalies G. Ostermejerį, atskiromis raidėmis nelaikė tiktai ženklų, žyminčių fonemas /č/, /ė/, /š/, /ž/, /z/, /j/. Šiuo atžvilgiu labiausiai priartėjo prie dabartinio raidės (tiksliau — grafemos) supratimo G. Ostermejeris, kuris ir ką tik suminėtų fonemų grafinius reprezentantus laikė atskiromis raidėmis. Pažymėtina dar, kad XVIII a. RP lietuvių kalbos gramatikų autoriai, taip kaip ir D. Kleinas, į savo raidžių sąrašus nėra įtraukę dviaukščio rašmens į, reguliariai vartoto to krašto raštuose jau nuo M. Mažvydo laikų9. Tačiau ”Gramatica Litvanica” pirmosios dalies pradžioje, aiškindamas atskirų lietu- 6 ”Grafema” čia suprantama fonemos reprezentantė grafikos lygmenyje. Todėl, pavyzdžiui, e laikome atskira grafema, o e, ę — grafemos e variantais (alografais). 7 j įtraukta į raidžių sąrašą K. Sapūno — T. Šulco 1673 m. gramatikoje ”Compendium Gramaticae Lithvanicae” (žr. p.1). 8 O s t e r m e y e r G. Neue Littauische Grammatik, 2. 9 Žr. P a l i o n i s J. Lietuvių literatūrinės kalbos istorija, V.: Mokslas, 1979, 18. 33 viškų raidžių tarimą, D. Kleinas vis dėlto neišleido iš akių ir ū: lygino su hebrajų tarimu, sakė, kad tokią raidę turį čekai10. Neįtraukė jis šios raidės į savo gramatikų raidžių sąrašus veikiausiai tiktai dėl to, kad ji žymėjo ne atskirą balsį, bet dviejų balsių junginį (jos įtraukimas būtų prieštaravęs bendram raidyno, kaip atskirų garsus žyminčių grafinių ženklų sistemos, supratimui). 4. Perėjimas prie lotyniškosios antikvos LDK Vienas iš būdingiausių XVIII a. lietuvių raidyno plėtojimosi LDK bruožų, kaip minėta (1), buvo perėjimas nuo gotikinio stiliaus rašmenų prie lotyniškosios antikvos. Tas perėjimas buvo prasidėjęs jau XVII a., ir jis ypač ryškiai atsispindėjo 1646 m. Saliamono Slavočinskio giesmyne, kur lotyniškoji antikva (pakaitomis su fraktūra) buvo išspausdinta nemaža dalis giesmių. Tačiau bemaž visuotinai lotyniškoji antikva spaudiniuose ėmė įsigalėti LDK teritorijoje tiktai nuo XVIII a. pradžios. Nėra abejonės, kad lotyniškosios antikvos įsigalėjimą čia daugiausia lėmė lenkų įtaka. Mat Lenkijoje taip pat jau XVII a. antroje pusėje ėmė gausėti leidinių, išspausdintų antikviniais rašmenimis, o XVIII a. pereita prie jų visuotinio vartojimo11. Kas kita rankraščiuose: jie gana anksti pradėti rašyti lotyniškąja antikva. A. Brücknerio tvirtinimu, gotikiniai rašmenys lenkiškuose rankraščiuose laikėsi ligi XVI a. ketvirtojo dešimtmečio (”Po r.1530 próżno byś szukał gotyku w rękopisach: Niemiec, Czech drukowali i pisali gotykiem, Polak drukował gotykiem, pisał italiką)12. LDK lietuviškuose rankraščiuose, reikia manyti, prie lotyniškosios antikvos taip pat galėjo būti pereita apie XVI a. vidurį, nors neturint išlikusių to meto rankraščių, tiksliau chronologizuoti tą perėjimą sunku (šią hipotezę kiek remia analogiški RP faktai: kaip žinoma, antikviniais rašmenimis buvo parašytas J. Bretkūno biblijos vertimo tekstas 1579–1590 m.m.; taigi jeigu ten, kur gotikinio rašto tradicijos buvo stipresnės, jau XVI a. antroje pusėje pereita prie antikvos, tad kodėl prie jos negalėjo būti pereita ir LDK, kur tos tradicijos buvo silpnesnės ir kur labiau sekta lenkų pavyzdžiu?). Nors lotyniškoji antikva LDK spaudiniuose visuotiniau ėmė įsigalėti nuo XVIII a. pradžios, tačiau negalima sakyti, kad absoliučiai visi šio amžiaus raštai čia būtų buvę išleisti antikviniais rašmenimis. Fraktūriniu šriftu dar ilgą laiką (ligi 1767 m.) buvo spausdinami lietuviški evangelijų tekstai ”Ewangelie polskie y litewskie” leidinyje, nors jų lenkiški originalai jau nuo 1705 m. šiame leidinyje buvo pateikiami antikviniu kursyvu. Per visą kalbamąjį amžių LDK spaudiniuose kaip gotikinės grafikos reliktas laikėsi ir vokiškasis ilgasis rašmuo ſ, kuris čia galutinai eliminuotas iš lietuvių raidyno tiktai pirmoje XIX a. pusėje. 10 Žr. Pirmoji lietuvių kalbos gramatika, 14. 11 Žr. B r ü c k n e r A. Dzieje języka polskiego. Wrocław — Kraków: Zakł. narod. imn Ossolińskich, 1960, 180; Ł o ś J. Krótka gramatyka historyczna języka polskiego. Lwów. 1927 S. 11. 12 Ten pat. 34 5. Sirvydinio raidyno įsitvirtinimas XVIII a. LDK raštuose Tuo metu, kai po D. Kleino gramatikų pasirodymo prūs inėje lietuvių rašomosios kalbos atšakoje ėmė įsigalėti šiose gramatikose pateiktas raidynas, LDK raštuose labiau paplito K. Sirvydo vartoti rašmenys [a, á, b, c, č, d, e, f, g, h, i, y, j, k, l, ł, m, n, o, p, r, ſ, s, š, β, t, u, v, w, x, ž, ž]. Sitokie rašmenys (dažniausiai turintys jau antikvinę formą) randami daugelyje XVIII a. LDK leidinių, ypač katalikiškųjų, pvz. 1725 m. ”Pamoksle krikščioniškame”, 1726 m. ”Balse širdies”, 1750 m. ”Pedely miros”, 1753 m. ”Bromoje”, 1759 m. ”Žyvate” ir kituose. Iš esmės sirvydinis raidynas buvo užfiksuotas ir 1737 m. anoniminėje lietuvių kalbos gramatikoje ”Universitas Lingvarum Litvaniae”. Jos įžanginiame skyrelyje (”Praenotatio de Dialectis Literis et accentu”) pateiktas 28 rašmenų raidynas, (neskaitant didžiosios A): A, a, b, c, d, e, f, g, h, i, k, l, ł, m, n, o, p, q, r, β, s, t, u, w, x, y, z, ž, ź. Tačiau gramatikos lietuviškose lytyse esama ir neįtrauktų į šį sąrašą raidžių, būtent: g (n.sg. mc. Kąsnis 9, n.pl.mc. kalbą 30...), ę (n.sg. Giętis 7, praes. sg. kięczu 31,39, fut.1 kięſiu...), j (g.sg.f. jós 19, g.pl. jū 19, praet.3 kalbėjo 30...), β (inf. gàyβti, grįβti 50, n.sg.mc. trokβtas 50...). Todėl įtraukus pastarąsias į gramatikos sąrašą, jos raidynas jau beveik visiškai nesiskirtų nuo sirvydinio. Bene ryškiausia anoniminės gramatikos raidyno skyrybė — rašmuo ś, kuriuo K. Sirvydas gana dažnai žymėjo tiek minkštąjį [s], tiek minkštąjį [š] ir kurio nėra nei šios gramatikos raidžių sąraše, nei jos lietuviškose lytyse (išskyrus, rodos, tiktai du pavyzdžius: minėtąjį Kąsnis 9 ir Krikščionis 8; pastarajame ś galėjo atsirasti dėl spaustuvės kaltės ar dėl lenkiško Chrześcijanin įtakos). Nors ś 1737 m. anoniminėje gramatikoje nebuvo plačiau vartojamas ir joje minkštasis [š] buvo žymimas digrafu [ſz bei jo ligatūriniu variantu β (n.sg. Kiawſzinis 8, Puſzeis 12, n.pl.mc. Beβieri 54, part.ind. raβant 55)13, tačiau kituose XVIII a. LDK raštuose tas diakritinis rašmuo gana dažnai pasitaikydavo, pvz.: g.sg.mc. cíśćiaus Br.52,24, adv. ścray t.p.,19,29, g.sg.mc. świento PKr. 2,7, comp. świefiaws t.p. 2,1, n.sg.f. świeśibe BŚ 4,3, pieśćia ”peščia” Ž 18,20, fieśy ”šeši” t.p.19,4... Yra pagrindo manyti, kad gramatikos autorius neįtraukė į savo raidyną diakritinio ś dėl to, jog buvo įsitikinęs nesant lietuvių kalboje labai minkšto [s], tokio kaip lenkų žodyje śita¹⁴. O žymėti šiuo rašmeniu minkštąjį [š] jis, galimas daiktas, nenorėjo raidyno paprastumo sumetimais (nenorėjo didinti rašmenų skaičiaus). Tačiau eliminuoti diakritinį ś Universito autoriui vis dėlto nepavyko: šis senas tradicijas (siekiančias net M. Daukšos laikus)¹⁵ turintis rašmuo XVIII a. LDK leidiniuose buvo plačiai vartojamas. Į anoniminės gramatikos raidžių sąrašą neįtraukti ir kai kurie kiti sirvydiniai rašmenys: ć, v, j. Diakritinis ć veikiausiai dėl to, kad afrikatos [ts], 13 Ligatūrinis variantas pasitaiko kursyvu išspausdintuose pavyzdžiuose. 14 Žr. Universitas Lingvarum Litvaniae, V.: Mokslas, 1981, 61. 15 Žr. P a l i o n i s J. Lietuvių literatūrinės kalbos istorija, V.: Mokslas, 1979, 36. 35 panašiai kaip ir [š], gramatikos autorius nenorėjo dvejopai žymėti — tiek minkštąją, tiek kietąją buvo linkęs grafiškai vienodai reikšti (digrafu cz). Gal tokiais pat sumetimais anoniminės gramatikos raidžių sąraše nefigūruoja ir viengubinė v, kuri iš ankstesnės tradicijos gana reguliariai K. Sirvydo buvo vartojama žodžio pradžios trumpajam balsiui [u] žymėti (pvz.: n.sg. ugnis PS I 79,28, praep. unt t.p.84,11, praes. 3 užėja t.p.285,14...). Įtraukus į sąrašą raidę u, nebuvo reikalo tam pačiam balsiui grafiškai reikšti vartoti dar kitą ženklą. Jau daug sunkiau paaiškinti, kodėl į 1737 m. gramatikos raidžių sąrašą nepateko j, juoba, kad jos lietuviškuose pavyzdžiuose šis rašmuo dažnai vartojamas palataliniam priebalsiui reikšti, pvz.: n.sg. Giaradėja 6, Artojis 8, n.pl. jós 19, g.pl. jū 19, praes. 1 sg. judinu 40, [p]jawnu 47 ir kt. Jeigu tai nėra paprastas neapsižiūrėjimas, tad gal šis palyginti neseniai atsiradęs rašmuo buvo autoriaus traktuojamas kaip i variantas? (plg. analogiškus atvejus D. Kleino, F. Hako ir Pov. Ruigio gramatikose!). Iš tų trijų neįtrauktų į 1737 m. gramatikos raidžių sąrašą rašmenų (č, ų, j) vėlesniuose, po šios gramatikos pasirodžiusiuose XVIII a. LDK raštuose tiktai v nebuvo plačiau vartojamas nei trumpajam [u], nei [v] žymėti. Tuo tarpu č ir j — dažni rašmenys daugelyje to amžiaus vidurio bei antrosios pusės spaudinių, pvz.: cond. bučio Sp. 3,14, galėčio t.p.14,8, prajūščia Pėd.6,19, turėčia t.p.2,18, inf. bučiuoti Br.12,8, praes. 3 pažiči̇je t.p.18,II, i.sg.mc. ploščiumi Pėd.7,25, g.pl. Melničių Ž.27,8, praet.3 žwejoje t.p.59,25, a.pl. meigtančias t.p.160,13, g.sg. jaučio Sp.12,5, Bažničies Pav.45,8... Kaip matyti iš šių ir ankstesnių pavyzdžių, vienženklį č anuomet ypač buvo linkstama vartoti junginyje su š. Taigi ne visos 1737 m. gramatikos raidyno inovacijos buvo priimtos vėlesniųjų LDK raštų autorių. Šio krašto lietuvių rašomosios kalbos vartosenoje, išskyrus vieną kitą mažmožį, labiau laikytasi sirvydinės rašmenų sistemos. 6. Mėginimai teoriškai formuluoti rašybos principus RP Visais laikais tam tikrų rašybos taisyklių, principų formulavimas būna sudėtingesnis dalykas negu kokios nors rašmenų sistemos susidarymas. Mat rašmenis galima nusiziūrėti iš kitų tautų vartojamų raidynų, ir čia didelio kūrybiškumo neparodysi. Tuo tarpu nustatyti rašmenų vartojimo dėsningumus — uždavinys, reikalaujantis jau ir tam tikro lingvistinio išprusimo, didesnio kalbos struktūros pažinimo, teorinio mąstymo išgalių. Todėl ir suprantama, kad ortografijos klausimai paprastai keliami ir svarstomi gramatikų ir apskritai kalbinių darbų autorių, t.y. tų žmonių, kurie būna geriau susipažinę su kalbos mechanizmu ir sugeba teoriškai apibendrinti to mechanizmo elementus. Nemažai įvairių lietuvių rašybos taisyklių RP buvo formuluota jau XVII a., ypač D. Kleino gramatikose. Daugelis jų paskui buvo perkelta ir į XVIII a. tame krašte pasirodžiusias lietuvių kalbos gramatikas. Tačiau kai kuriose iš šio amžiaus gramatikų ne tik buvo perimtos ankstesnės rašybos taisyklės, bet ir mėginta kritiškai vertinti ligtolinę RP lietuviškų raštų rašybą, nustatyti tam tikrus ortografijos principus. 36 Kritinę XVIII a. RP spausdintų knygų rašybos analizę savo gramatikoje yra davęs G. Ostermejeris (skyriuje ”Anhang von der Orthographie”, p.187—194). Čia jis iš pradžios konstatavo ano meto rašybos nevienodumą (esą rašoma: Pėwa ir Piewa, didy|is ir didi|is, gražią ir gražę, wažiūju ir wažojū ir t.t.)16, o toliau rašė apie atskirus rašybos atvejus, neretai šį bei tą prikišdamas autoriams dėl vieno ar kito rašybos dalyko (kartais, kaip matyti iš pateiktų pavyzdžių, neskirdamas rašybos nuo fonetikos). Ypač plačiai paliesta minėtame gramatikos skyriuje priebalsinių rašmenų dvigubinimo problema. Šioje srityje, autoriaus nuomone, esanti didžiausia nevienodybė (”Uneinigkeit”): Donelaitis beveik visiškai atmetęs dvigubinimą, Pilgrimas17 — priešingai, prieinąs prie nesakingumo, o Pil. Ruigys čia einąs vidurio keliu18. Dvigubinimo priešai esą lenkai, paskui juos žengią J. Bretkūnas, L. Zengštokas, S. Vainšnor as. D. Klemas savo giesmyne dažniau dvigubinas, bet mažiau negu tai darom Biblijoje ir J. Berento giesmyne19. Tokiomis aplinkybėmis G. Ostermejeris mėgina nustatyti taisykles, kuriomis dvigubintini priebalsiniai rašmenys, būtent: 1) m daiktavardžiuose su priešagomis -immas, -ummas, jeigu jie esą paroksitonai, 2) n daiktavardžiuose ir būdvardžiuose su priešagomis -innis, -innė 3) s sangrąžiniuose veiksmažodžiuose su priešdėliais iš-, už- (iš|laikau, uš|geidžiu, užžengiu, užžadu...) ir įvardžiuotinėse būdvardžiuose bei įvardžiuose (gerą|is, šaldū|jis, ji|ji, ta|tai...), jeigu jie esą paroksitonai. Niekuomet nedvigubintinos priebalsės c, j, w ir ž (išskyrus nurodytą atvejį), nes jos jau pačios esančios ”dvigubos” (duplies)20. Kiek šitomis taisyklėmis buvo vadovaujamasi ar nesivadovaujama lietuvių rašomosios kalbos praktikoje XVIII a. gale ir XIX a., specialiai to nepatyrinėjus, sunku pasakyti. Viena tiktai tera aišku, kad jos (kaip tai matyti iš ankstesnių, prieš G. Ostermejerio gramatiką pasirodžiusių leidinių) toli gražu neapėmė visų priebalsių dvigubinimo atvejų, būdingų XVIII a. RP raštams. Savo gramatikoje G. Ostermejeris atkreipė dėmesį ir į priebalsių k, g, s, z rašymo įvairavimą asimiliacijos atvejais: vieni rašą užmiegas, užmigti, tužgenu, weždinu..., kiti — užmiks, užmigti, tusgenu, we|dinu...21. Gramatikos autorius tokiais atvejais rekomendavo atsižvelgti į derivaciją, t.y. rašyti užmiegas (su g), nes Miegas, miegmi turi g. O tada, kai derivacija nepadedanti (pvz. tužgenti atveju), reikia atsižvelgti į tarimą22. Taigi čia G. Ostermejerio pirmąsyk buvo iškeltas ir formuluotas morfologinis (jo terminu, derivacinis) priebalsių rašybos principas, kurio daugiau ar mažiau laikytasi jau ir ankstesniuose 16 Žr. O s t e r m e y e r G. Cit. veik., 187. 17 Čia turimas galvoje Adomas Pilgrimas (1702—1757), koregavęs 1735 m. Bibliją ir išvertęs biblines istorijas, išleistas 1742 m. 18 Žr. O s t e r m e y e r G. Cit. veik., 188. 19 Ten pat, 192. 20 Ten pat, 191—192. 21 Ten pat, 188. 22 Ten pat, 194. 37 RP lietuviškuose raštuose. Apskritai G. Ostermejeris buvo pirmasis, specialiai rašęs ortografijos klausimais, pirmasis teoriškai formulavęs tam tikrus rašybos principus. Tačiau turint galvoje tai, kad tie principai buvo paskelbti XVIII a. pabaigoje, apie jų didesnę įtaką šio amžiaus lietuvių rašybos raidai negalima kalbėti. Be to, taip pat neužmirština, kad G. Ostermejerio gramatika dėl prūsiško brolių Milkų nusistatymo jos (kaip ir kitų šio autoriaus darbų) atžvilgiu nebuvo labiau ir paplitusi: daugelis jos egzempliorių buvo perduota makulatūrai23. Todėl platesniems rašančiųjų sluoksniams G. Ostermejerio formuluotieji rašybos principai galėjo būti ir nežinomi. LDK, priešingai negu RP, teoriškai rašybos principai XVIII a. nebuvo nei keliami, nei svarstomi (bent neturime apie tai jokių duomenų). Vienintelėje žinomoje to meto šio krašto lietuvių kalbos gramatikoje (1737 m. Universitete) netgi neaiškinamas atskirų raidžių tarimas, kaip tai buvo daroma visose anuometinėse RP lietuvių kalbos gramatikose. Todėl LDK rašomosios kalbos praktikoje, vartosenoje, kaip toliau matysime, yra žymiai daugiau negu RP visokio ortografinio įvairavimo, rašybinio chaoso. 7. Foneminio — fonetinio principo taikymas Nors teoriškai formuluoti tam tikrus rašybos principus mėginta tik XVIII a. pabaigoje ir tiktai RP, bet tai dar nereiškia, kad ligi tol lietuvių rašomosios kalbos praktikoje, vartosenoje vyravęs chaosas, kad nebuvo laikomasi jokių rašybos principų. Kaip rodo XVI—XVII a. lietuviškų raštų analizė, jau ir seniausiu periodu ypač RP autoriai (kad ir su nevienodu nuoseklumu) rėmėsi vienokiais ar kitokiais rašybos principais bei iš tų principų išeinančiomis taisyklėmis24. Tikrai ligi pirmųjų lietuvių kalbos gramatikų pasirodymo niekas jų nebuvo teoriškai formulavęs, kitaip sakant, jos implicitiskiškai glūdėjo rašančiųjų sąmonėje ir atsispindėjo raštuose. Vienas iš pagrindinių principų, taikytų tiek XVI—XVII, tiek ir XVIII a. lietuvių rašyboje, — foneminis bei fonetinis. Teoriškai foneminis ir fonetinis principai gali būti traktuojami kaip atskiri, savarankiški, susiję su skirtingais lygmenimis. Tačiau, aprašant šių principų taikymą praktikoje, jų griežčiau atriboti neįmanoma, nes rašyba yra tokia sritis, kurioje fonologijos ir fonetikos reiškinių sąsaja yra ypač glaudi: tam tikra grafema dažnu atveju gali žymėti ir atitinkamą fonemą, ir tos fonemos garsinę realizaciją. Todėl toliau čia, apibūdinant XVIII a. lietuvių rašybos principus ir jų taikymą, tiedu principai bus jungiami į vieną foneminį — fonetinį principą. Šiuo principu tiek RP, tiek LDK XVIII a. buvo remiama daugeliu atvejų ir balsių, ir dvibalsių, ir priebalsių rašyba, ypač tuomet, kai jų tarimas autoriui buvo aiškus iš jo gimtosios ar gyvenamosios vietos tarmės. Tačiau tada, kai dėl kokios nors fonemos tarimo autoriui kildavo abejonių arba kai ją realizuojančio garso rašymas dėl nusistovėjusios tradicijos buvo remiamas ki- 23 Biržiška Vac. Aleksandrynas II. Čikaga: JAV LB kult. fondas, 1963, 104. 24 Plačiau žr. Pali onis J. Lietuvių literatūrinė kalba XVI—XVII a. V.: Mintis, 1967, 42—49. 38 tais principais, foneminis — fonologinis principas nebuvo taikomas arba buvo taikomas nenuosekliai. Be to, foneminio — fonetinio principo daugiau buvo laikomasi LDK, mažiau RP, kur iš seniau rašyboje buvo labiau įsitvirtinę ir kiti principai (morfologinis, etimologinis, diferencinis). Nesileidžiant į detalią visų foneminio — fonetinio principo taikymo atvejų analizę (tai būtų jau specialios grafologinės studijos uždavinys), galima konstatuoti, kad šiuo principu tiek RP, tiek ir LDK buvo rašomi trumpieji balsiai [i], [e], [u], iš dalies ir [a] (ne po minkštojo priebalsio), dvibalsiai [ie] ir [uo] ir bemaž visi priebalsiai (išskyrus [f], [h], [x] ir skardžiųjų/ dusliųjų sandūros atvejus). Kaip ir ankstesniais amžiais, 25, kalbamuoju metu nenuosekliausiai foneminis — fonetinis principas buvo taikomas balsio [a, a·] rašyme po minkštojo priebalsio. Nereta atvejų, ypač LDK raštuose, kai šioje pozicijoje tas balsis būdavo parašomas ir fonetiškai, t.y. e (ie), ir morfologiškai, t.y. a (ia), plg.: praes.1 pl. dak[au]eme Sp.21,16 ir praes.3 du[au]ja Pėd.61, 31, praes.1 pl. pag[au]ojemos Ž.90,9 ir kloniojamos Pėd.34,24, 1.sg.m. jemme PVG 199, 25,25 ir Jame RG 46, praes.3 raike KNT Mat.3,14 ir reikia B1 t.p., adv. cže B1 Mat.5,23 ir čia KNT Mat.6,21, a.sg.f. ateinančę B1 Ap.d.II,5 ir ateinančią KNT t.p.... Panašiai įvairuota ir dvibalsio [ai] rašyme po minkštojo priebalsio, plg.: n.pl.m. akmene y Br.25:3,27, welney Sp.122,4, senoley Br.218,17, Mokitojey PKr.2,6 ir er[f]zkieč̌ay Pėd.69,27, pauk[f]zč̌ay PKr.4,9, Galwiajai DR 24,4, adv. dra[f]ey Ms.67,23, Pav.74,7, kątrey PKr.31,5, [eney Ž 52,II ir Saldzay Pėd.81,4, d.sg.f. jei KNT Jon.II,23. Tačiau tiek RP, tiek LDK raštuose dažniausiai vis dėlto būdavo rašomas balsis [a, a·] fonetiškai (ir tuo atveju, kai neidavo dvibalsio [ai] komponentu). Prūs to meto lietuvių rašomosios kalbos atšakoje galima įžvelgti net tam tikrus tokio rašymo dėsningumus, būtent: fonetiškai būdavo rašomas po minkštųjų [b’], [c’], [dz’], [g’], [j], [k’], [l’], [n’], [p’], [r’], [s’], [š’], [v’], [ž’]26, išskyrus a) ia- kamienų veiksmažodžių esamojo ir būtojo kartinio laiko kamiengalį ir b) ia- kamienų vyr. giminės būdvardžių, veikiam. rūšies dalyvių ir įvardžių jis, pats, šis vnsk. naudininką ir įnėsyvą (įskaitant ir tą atvejį, kai jis eina įvardžiuotinio būdvardžio komponentu), kurių rašymas rėmėsi jau morfologiniu principu (žr. 8). LDK, kur nebuvo iš seniau susidariusių tvirtesnių rašybos kodifikacijos tradicijų, įžvelgti kokį didesnį dėsningumą balsio [a, a·] rašyme po minkštojo priebalsio yra sunkiau. Tačiau ir čia šis balsis buvo fonetiškai rašomas bemaž visais tais atvejais kaip ir RP, tiktai čia jo rašymas labiau įvairavo. Kaip matyti jau ir iš anksčiau pateiktų pavyzdžių, kai kuriuose XVIIIa. LDK raštuose (Pėd., Sp, Ž, be to, dar Br, AA, Pav, PKr) fonetiškai būdavo parašomas kartais ir -otí, -ytí, -eití tipo veiksmažodžių esamojo ir būtojo kartinio laiko 25 Žr. P a l i o n i s J. Cit. veik., 42—43. 26 Pavyzdžių pozicijoje po [m’], [z’] nepastebėta. 39 kamiengalis -ia: praes.2 pl. [prečiojėt ies Pav.48,23, žiȧčiej t.p.48,25, praet.2 sg. abeiojey Pav.47,1, noriejey AA 25,6, žinojey PKr.2,2, praet.3 kętietije Pav.64,16, fužije AA 20,19, žwejoje Ž 59,25... Kaip anksčiau, taip ir XVIII a. foneminiu – fonetiniu principu nebuvo rašomas dvibalsis [au] po minkštojo priebalsio, plg.: adv.comp. Daugiaus HG 324, Didžiaus RG 45, pakčiaus OA 22,12, n. sg.f. brangiaũ/ži DRr 21,13, i.pl.mc. Bandžauninkais t.p.24.32, d. pl. kiaulems B¹ Mat.8,30, g.sg. pakaiáus Pav.13,23, praet.I sg. nužidėjau Ped.5,16, Kalbėjau U 28, fakiáu KNT Mat.24,25... RP šiuo atveju turėjo įtakos kleiniškoji tradicija, įtvirtinta F. Hako ir Pov. Ruigio gramatikų, o LDK – ligtolinė vartosena, kurioje nuo K. Sirvydo laikų buvo įsigalėjęs morfologinis rašymas, užfiksuotas ir 1737 m. anoniminėje gramatikoje. Probleminis dalykas – tai, kiek foneminis – fonetinis principas buvo taikomas nosinių balsių [ą], [ę], [į], [ų] rašyboje. Probleminis dėl to, kad jau XVIII a. pirmoje pusėje buvo labai suintensyvėjęs, o gal ir pasibaigęs, šių balsių denazalizacijos procesas²⁷ ir ”nosinės” raidės ne visuomet galėjo žymėti nosinį balsį: ”nosinių” raidžių vartojimas ne vienu atveju tada galėjo būti tradicinis, nusižiūrėtas į ankstesnius raštus. Tačiau, sprendžiant iš kai kuriose XVIII a. lietuvių kalbos gramatikose randamų pastabų ir didesnio tam tikrų lyčių su ”nosinėmis” raidėmis vartosenos regularumo, vis dėlto yra pagrindo manyti nosinių balsių rašybą buvus paremtą foneminiu – fonetiniu principu tokiais atvejais: a) žodžio viduryje prieš [s], [š], [ž]: adv. draſey Ms.67,28, i.sg.m. Iſga]čiu KNT, B¹, B² Luk.2,9, a.sg.m. Kaſmų t.p. Jon. 13,26, Raſtą t.p., Pov.1.tes. 7,5, n.pl.m. Zaſlay AA 903, praes.2 sg. ſugrąžini Ms.30,25..., inf. kžeſti BŠ 73,14, ſweſti KNT,B¹, B² Ap. d.18,21,Br.149,2, g.pl. ſkieſtanciu NA 40,9, a.sg.m. Patreſima KNT, B¹,B² II Pov.1.kor.10,11, inf. ap]kuſti KNT,B¹, B² Luk.23,2, Ap,d.24,2, ſjuſti t.p.1 Pov.1. tes.10,34; b) uždaroje žodžio galūnėje (ypač tam tikrų įvardžių ir veik. rūšies dalyvių, išskiriant ir įvardžiuotinius pirmąjį komponentą): g.sg. mannęs KNT Mat.16,25, Jawęs BŠ 13,6, tawęs t.p.13,5, al.sg. ſawęſpi KNT, B¹, B² Mat.11,12, tawęsp BŠ 137,22..., praes.n.sg. ſeigs KNT,B¹, B² Mat.13,12, ſergas KAB 23,2, turris PVG 148,7, ateinaſis KNT Pov.1.tes.3,11, eſaſis t.p. Pov.1.rym. 8,38, praes.n.pl. alkſtąjie KNT 5,6, trokſtąjie t.p., praet.n.sg. alſidaweſ Br.21,1, pabaigęs DRr 4.41, fut.n.sg. gvdvſes KNT,B¹, Mork.3.2.... c) atviroje žodžių galūnėje (vardžodžių ir įvardžių vinsk. galininke, taip pat veik.rūšies dalyvių dgsk. vardininke): a.sg.m. butą C 111,25, kartą Br.78, 27, ſwentą C 19,4, viena KNT Mat.18,6, ką Ž 7,3, tą t.p.7,4, a.sg.f. Tewiſzkę PVG 208,4, žągrę t.p. 254,6, ateinančią KNT,B¹,B² Mat.3,16; a.sg. mannę KNT Jon.2,17, tawę t.p. 1,50, ſawę PKr. 3.25, a.sg.f. Akį KNT Mat.5,38, a.sg.m. buſentį t.p. 3,7, Jį t.p.17,13, Sunu t.p.16,13... n.pl.m. dirbę DR 27 T. Buch manė, kad vakarų aukštaičių tarmėje denazalizacijos procesas pasibaigęs apie 1700 m., žr. Buch T. Przyczynek do rozwoju wokalizmu języka litewskiego — Symbolae linguisticae in honorem Georga Kuryłowicz. Wrocław — Warszawa — Kraków: Zakł. narod. im. Ossolińskich, 1965. 40 4,19, trų[zinėję, t.p., nuleidą KNT Ap.d.27,28, buſę t.p.Mat.26,58...; d) -inti tipo veiksmažodžių kamiengalyje (RP): inf. pabuddit DRr 3,19, paniekinti PVG 248,5, paſkakyt DRr4,23, ſveikīt’ t.p.3,12, wargīt t.p.3,17,fut.3 nuſimęs KNT,B¹,B² Luk.21,25, cond.3 kaltītu t.p. Jon.8,16, imper.2 sg. atſimink DRr 9,14, 2pl. atſiminkite PVG 248,5, part.cont.n.sg. ſulygdamą t.p.204,2, n.pl. gawi̇dami DRr 3,5... Reguliariau šiose pozicijose ”nosinės” raidės buvo vartojamos RP autorių (ypač K. Donelaičio), nereguliariai ir retokai, be to, dažnai ir tautosilabi-niams dvibalsiams žymėti — LKD raštuose. Jeigu 1737 m. anoniminėje gramatikoje nebūtų tokių pastabų, kaip ”Vocales a.e.i.u. ſi ſequatur et cum eis jungatur n, proferuntur ut cancellatae paſſim” (p.1), ”Etiam in participio in eodem modo profertur quo in praeſenti Indicativi, ſcilicet per z cancellatum” (p.48), tuomet apskritai nebūtų pagrindo kalbėti nei apie nazalizuotų balsių buvimą, nei apie foneminio — fonetinio principo taikymą nosiniams balsiams žymėti XVIII a. LDK rašomojoje kalboje. Tačiau pacituotos pastabos, taip pat dažnokai minėtose pozicijose vartojamos ”nosinės” raidės leidžia hipotetiškai suponuoti tam tikrą nosinio rezonanso atspindį ir XVIII a. pirmosios pusės LDK raštuose, o drauge su juo ir foneminio — fonetinio nosinių balsių rašymo apraiškas. Tuo tarpu šio amžiaus antroje pusėje čia rečiau pasitaikančios ”nosinės” raidės veikiausiai buvo vartojamos iš ankstesnės tradicijos, o atskirais atvejais (ypač skolintiniuose žodžiuose) ir dėl lenkų rašybos įtakos (plg. praes.1 sg. łączju Br.28,25, a.sg. paſtepką Ž 7,12, wąpīt t.p.22,21, adv. nędznay t.p.28,25). Kad XVIII a. pirmoje pusėje bei viduryje RP kai kuriose iš minėtų pozicijų taip pat dar galėjo būti išlikęs nosinis rezonansas ir galėjo būti taikomas tą rezonansą turintiems balsiams žymėti foneminis — fonetinis principas, tai rodo ne tik gana reguliarus (žymiai reguliaresnis negu LDK) ”nosinių” raidžių vartojimas, bet ir Pov. Ruigio 1747 m. gramatikos pastaba: ”Ueberhaupt ein ausgęſchloſſenes, aber doch implicite noch vorhandenes n angezeigt, welches mehrentheils vor dem ſ wegfällt, und alsdenn in der Ausſprache nur etwas als durch die Naſe berühret wird, als: ſákas für ſakanas”²⁸. Tačiau XVIII a. pabaigoje denalizacijos procesas, matyt, jau buvo pasibaigęs ir RP, nes 1791 m. G. Ostermejerio gramatikoje rašoma, kad raidžių ą, ę, į, ų, brūkšnelis rodąs iškritusį n ir kad šis brūkšnelis neturįs jokios įtakos tarimui: ”Die Vocales a, e, i und u werden oft durchſtrichen, als ą, ę, į, ų, welcher Strich ein weggeworfenes n angezeigt. Alsdann werden ſie, wenn ein Conſonans darauf folgt, es ſey in Welcher Sylbe es wolle, etwas gedehnt; ſtehen ſie aber am Ende ohne folgenden Conſonans, ſo hat der Strich in ihre Ausſprache keinen Einfluß, ſie lauten ſo, als wenn er gar nicht da wäre”²⁹. Taigi foneminio — fonetinio principo taikymas nosiniams balsiams žymėti XVIII a. tiek RP, tiek ypač LDK buvo labai ribotas ir gana problemiškas. 28 Anfangsgründe einer Littauiſchen Grammatik... von Paul Friedrich Ruhig... Königsberg, 1747, 8. 29 Oſtermeyer G. Neue Littauiſche Grammatik, 4. 41 Gal tik iš specialios visų rašybos atvejų analizės būtų galima bent kiek tiksliau apibrėžti visus tuos atvejus, kuriais nosinių balsių rašyba buvo remiama foneminiu — fonetiniu ir kuriais jau tradiciniu principu. Labai ribotas XVIII a. buvo foneminio — fonetinio principo taikymas ir nenosinių ilgųjų balsių rašyboje. LDK ilgieji balsiai tada, kaip ir anksčiau, grafiškai apskritai nebuvo skiriami nuo trumpųjų, plg.: inf. atsiųti Ž 57,12, cond. 1 sg. bučio Sp.3.14, a. pl.f. krūtis Sp.60,12, AA 33.5. prt.n.sg. nuludes R₂₆ 118,8, n.sg.f. papūga Br.86,10, inf. [j]uty 43.18..., inf. apšvyrkytų Mš.34,2, lytų Ž 69,2, n.sg. arklys Sp.62₁, AA 89:26. a.sg.f. gynymų Ž 12.21. n.pl. mokitojey PKr.2,6... Todėl galima kalbėti apie šio principo taikymą tiktai prišineje rašomosios kalbos atšakoje. XVIII a. RP raštuose, sekant kleiniškąja tradicija, grafiškai buvo skiriamas siaurasis [ė] nuo plačiojo [e, e⁎], taip pat ilgasis [i·] nuo trumpojo [i], bet neskiriamas ilgasis [u·] nuo trumpojo [u]. tačiau negalima sakyti, kad tas foneminiu — fonetiniu principu paremtas skyrimas (vartojant tradicinius ė ir y rašmenis atitinkamiems ilgiesiems balsiams) ano meto RP rašomosios kalbos vartosenoje būtų buvęs visur nuosekliai išlaikytas. Kaip vėliau matysime, čia būta nemaža įvairavimo ir visokių nenuoseklumų. Priebalsių rašyboje foneminis — fonetinis principas, kaip jau minėta, buvo plačiau taikomas negu balsių: galima sakyti, kad bemaž visada, išskyrus tik skardžiųjų/dusliųjų sandūros atskirus atvejus, priebalsiai buvo rašomi šiuo principu. Tačiau ir pastaraisiais atvejais, ypač LDK: foneminis — fonetinis (tiksliau — fonetinis) principas buvo dažniau išlaikomas, plg.: part.cont.n.sg.m. atlayzdamas PKr.21,6, jauzdamas BŠ 18,4, melzdamas NA 13,3, wezdamas AA 47,21, n.sg.f. gieyzdama BŠ 54,19, inf. dirptų Br.198,22, Sp81,3, pabiek­ti NA 83,7, išzmiltų Br.2:32, 28, uždekti Sp.60,30, praes.3 miek[ta BŠ 113, 13. [prok]ta Mš.63,2, praet.3 adgule Sp.75.9, drap[te Ž 178,17, cond. raščiau BŠ 158,25, n.sg. mc. knupščias t.p.72,2, pacay Sp.19,10, warkdienis BŠ 259,4, wie[spac Ž 236:5... Tačiau kai kuriuose ir LDK raštuose čia kartais būdavo parašoma morfologiškai: inf. bėgty KAB 85.27, dėgty t.p.112,188 užbiegyt t.p.6,20, n.pl. re[k]dam Sp.62.10 ir pan. RP raštuose foneminiu — fonetiniu principu buvo rašomas j (otas) ne tik po [p], [b], bet ir po [m], [v]: g. sg. Lobio KNT Mat. 19,22, adv. labjaus DRr.23,21, praes.3 [rebja t.p.21,27, piaują KNT Jon.4,37, praet.3 [spjaude t.p. Mat.26,67, n.sg. Pjutis t.p. Luk. 10,2..., n.pl.mc. Kurmjei DRr.18,16, g.pl. šemjų PVG 72,10, adv. pirmjau[ey t.p.72,14, n.pl.mc. Ateiwjei KNT Ap.d.17,21, Liežuwjei t.p.2,3, g.pl.f. Awji t.p. Mat.7,15, g.pl.mc. Bedewjų DR 23,32, pu[gyrujų t.p.23,30... Šitoks rašymas prūsinėje rašomosios kalbos atšakoje buvo įsigalėjęs jau nuo D.Kleino laikų (jo 1653 m. GL buvo aiškiai pažymėtas [j] tarimas minėtose pozicijose)30. 8. Morfologinis rašybos principas. Šis principas, kurio esmę sudaro vienodas tų pačių morfemų rašymas, XVIII a. lietuvių rašyboje nebuvo taip plačiai taikomas kaip fonologinis — fo- 30 Žr. Pirmoji lietuvių kalbos gramatika, 108. 42 netinis. Tai ir suprantama: nuoseklesnis morfologinio principo taikymas reikalauja jau daugiau susivaikyti morfeminėje žodžio sandaroje, didesnės lingvistinės nuovokos, kurios stigo ypač LDK autoriams. Bene ryškiausiai atsiskleidžia morfologinis principas dusliųjų ir skardžiųjų priebalsių sandūros atvejais. Tokiais atvejais šio principo kaip ir anksčiau, taip ir XVIII a., nuosekliau laikytasi RP autorių, kuriems čia nemažą įtakos turėjo kleiniškoji tradicija. D. Kleino gramatikose, neatsižvelgiant į poziciją, paprastai vienodai buvo rašomi priešdėliai ap-, at-, iš-, už-, taip pat žodžių šaknys, besibaigiančios skardžiaisiais priebalsiais [b], [g], išskyrus vieną kitą išimtinį atvejį, pvz.: a) praes.1 sg. apdulk[tu (GL 97, apgalu t.p.140, apžaidžiu t.p.169, atdarau t.p.170, atgražinu, atšaidžiu t.p., praet.1 sg. išgalėjau t.p.68, n.sg. išguldimas t.p., adv. užpernay t.p.135, praes. 1 sg. užpūlinėju t.p.129, inf. užfalaktyti t.p.173, b) part.cont. dirbdams (GL 132, fut.1 sg. dirb[su Comp.62 (bet cond.1 pl. dirptumbim, dirptume, cond.2 pl. dirptumbit Comp.55, fut.1 sg. dirp[su GL 16, Comp.56), inf. augti Comp.109, džaugęs GL 87, n.sg. džaug[mas (ir džauk[mas) t.p.12³¹, praes.1 sg. [prog[tu t.p.97, warğ[tu t.p.101 ir kt. Nusižiūrėję į D. Kleiną, morfologinio principo šiais atvejais daugiau ar mažiau laikėsi visi XVIII a. RP lietuviškų raštų autoriai. Be to, neretai tas principas būdavo taikomas ir kitiems dusliųjų ir skardžiųjų priebalsių sandūros atvejams, plg.: a) n.sg. mc. Apdangalas PVG 200,20, inf. apdengt’ DR 18,22, ap[kelbti B² I Pov.1.Tit.1,6..., praet.3 atgijo BT Luk.15,24, n.sg.mc. Atgriekáwimas OA 19,6..., adv. išbyggtinai B¹ Ez.30,21, inf. išgunoti t.p. IV Moz.21,49, išbvertž DRr 28,38..., cond.3 uždegtu KNT Luk.15,8, praet.3 uždėjo B¹ IV Moz.26,6, a.pl. užßßtatus t.p. 1 Mak. 8,6..., b) adv. ap[czey KNT Pov.1.Tit.3,6, n.pl. áugdamì DRr 22,30, inf. bautbi t.p.30,19, imper.2 sg. dirbk KNT Mat.21,28, inf. džaugti̇s DRr 10,44, a.sg.mc. Džaug[mą t.p.29,21, praes.3 gelbti PVG 246,20, g.sg. Gywa[čio t.p.316.4, praes.1 sg. meg[tu KNT Mat.9,13, adv. Páwyzdžui KNT 11 Jon.1.8.5, g.sg.mc. Wal[cziaus DRr 24,41, inf. wìrgt’ DR 12,14..., c) adv. daug[yk DRr 12,30;27,22, n.sg. draugkalinys B¹ Pov.1.kol.4,10, draugtamas t.p.4,7, adv. kasdien DRr 21,18, g.sg.mc. Rugpjučio PVG 439,10, rugpyvė B¹ Sal.p.25,20... Tendenciją plačiau taikyti morfologinį principą XVIII a. RP raštuose akivaizdžiai rodo rečiaučiais juose (ypač biblijos vertimuose) pasitaikantis liepiamosios nuosakos rašymas išlaikant šaknies galo priebalsį [g] prieš priesaginį [k]: imper.2. sg. bėgk KNT Mat.2,13, žvelgk OA 6,20, ne pabugk B¹ V Moz.1,21, ne wogk KNT Mat.19,18 (// Ne pėrženkt t.p.), imper.2 pl. áugkite B¹ I Pov.1.kor. 15.58 (// áukite KNT t.p.), bėgkit t.p.9,24, Džaugkitės KNT Mat. 5,12, wenğkite t.p.1 Pov.1.kor.6,18 (// wenkite t.p.10,14). Be to, XVIII a. eigoje RP tolydžio vis stiprėjantį polinkį remtis dusliųjų/skardžiųjų 31 Dėl šio daiktavardžio D. Kleinas svyravo: GL iš 7 atvejų 4 kartus jus parašytas su k, o 3 — su g. 43 jų sandūroje morfologiniu principu atspindi ankstesniuose bibliniuose tekstuose fonemiškai – fonetiškai parašytų lyčių keitimas į morfologiškai parašytas. Pavyzdžiui, 1727 m. Naujojo testamento leidime randame dar: praes.3 mėgſta I Pov.1.kor.16,2, n.pl.mc. Prieſałſczei Pov.1.efez.1,1, n.pl.mc. warkſtągę Mat.5..., imper.2 pl. Wenkît I Pov.1.tes., o 1735 ir 1755 leidimuose jau mėgſta, Prieſałſcė, wargſtą, wénkit. Tačiau, antra vertus, negalima sakyti, kad to morfologinio principo visais ligi šiol čia suminėtais dusliųjų/skardžiųjų priebalsių sandūros atvejais XVIII a. RP raštuose buvo griežčiau laikomasi. Kaip matyti jau ir iš pateiktų pavyzdžių, atskirų žodžių lyčių rašymas vis dėlto dar įvairavo. Antai, nors priešdėliai iš- ir už- dažniau buvo rašomi morfologiniu principu, bet veiksmažodžių sangrąžinėse lytyse kartais būdavo parašomi ir fonetiškai: praes.3 išſigąſta DRr 21,23, praet.3 iſſipilde KNT Luk.2,21, iſſireiſkė t.p. Ap.d.19,17, praes.2 sg. iſſiźoźi DRr 16,29..., part. pass. neutr. uſſiginta KNT Luk.12,9, part.act.n.sg.mc. uſſilaidawęs B¹ II Mak.12,25, imper.2 sg. uſſimink DR 9,27. Šitaip rašyti reikalavo savo 1791 m. gramatikoje ir G. Ostermejeris³². LDK morfologinis principas XVIII a. buvo retai kada taikomas. Kiek dažniau šiuo principu būdavo parašomi tiktai priešdėliai ap-, at-, iš- ir už-, o kitais atvejais, kaip minėta, buvo rašoma paprastai fonetiškai. Kartais čia pasitaiko fonetiškai parašytų net tokių lyčių, kurias ir šiame krašte tuomet buvo įprasta rašyti morfologiniu principu, pvz.: adv. adzagarey ”atbulai” BŠ 152,15, dauk t.p.53,19, part.cont. Apringdamas NA 57,11, nelaugdamas t.p.106,22, imper.2 sg. Newog RAB 214,11, ne wog PKr.44,26. Apskritai į XVIII a. pabaigą LDK tarmėje vis labiau buvo nutolstama nuo ir šiaip čia retai taikyto morfologinio principo ir pereinama prie fonetinės (resp. fonologinės) rašybos. Tai, be kita ko, rodo ir atskirų lyčių palyginimas įvairiuose EP leidimuose. Antai ligi 1779 m. evangelijų leidimo imtinai buvo rašoma: cond. I iſmęgſčia // iſſmęgſčia (su g), o 1779, 1790, 1794, 1797 m. leidimuose jau iſźmękſčio (su k). 1794 m. balandžio 30 d. ”Lietuvių tautos tarybos” (Rada Narodowa Litewska) atsišaukime taip pat rašoma: n.sg. f. abdin[k]ta At.127,41, inf. ac[i]stol t.p.127,33, abznaininty ”paskelbti” t.p.128,51. 9. Diferencinis rašybos principas Tai principas, pagal kurį grafiškai atskiriamos vienodai ar panašiai tariamos žodžio formos, tam tikrų žodžių darybinės morfemos, tam tikrų žodžių junginių komponentai. Šis principas XVIII a., kaip ir anksčiau, tebuvo taikomas tik RP. čia tam reikalui buvo vartojamas stogelio formos diakritinis ženklas, taip pat du įkypi brūkšneliai. Stogelio formos diakritinis ženklas (˄) buvo gana reguliariai rašomas linksniuojamųjų žodžių daugiskaitos kilmininko galūnėje, be to, (a)o- ir ė- kamieninių daiktavardžių, būdvardžių ir įvardžių vienaskaitos kilmininke, pvz.: a) g.pl. Begunų ”bėglių” PVG 108,24, Barų t.p.61,8, DRr 5,40, duriejų B¹ Jon.ev.21,8, juſų KNT Jon.ev.12,30, Koſų t.p. Ap.d.2,35, būarų Paſzalių DRr 7,42, muſų B¹ Sal. išm.2,12, apjū t.p. 11 Moz.7,19, Walgų 32 Žr. Ostermejer G. Neue Littauische Grammatik, 191. 44 DR 3,37, wil[fok?]ū B1 Moz.8,21..., b) g.sg.f. A[f]os DBr 8,5, Dūnôs t.p.17,6, didžôs B1 V Moz.2,10, griežinájos Sėklós DM 7.13, Waktôs PVG 126,15..., c) g.sg.f. Duwalės KNT Pov.1.rvm.8,23. laup[?]ės B1 11 Moz.15,1. [eny?]fės t.p.1 Moz.48,10, tampibės t.p.Job.10,21. Teuwibės C 41,24, Wertybės KNT Ap.D.9,1... Ne visai aišku, ar diferencialiniu principu stogelio formos ženklas būdavo rašomas daiktavardžių vienaskaitos kilmininko i- kamienėje galūnėje. Nekirčiuotoje galūnėje veikiausiai tas ženklas būdavo pavartojamas pagal (i)o- ir ė- kamienių analogiją, bet kirčiuotoje galūnėje jis galėjo žymėti ir kirčio vietą bei priegaidę, plg.: g.sg. amžìės BT 20,34, [leuk]tìės B¹ Kron.19,22, Smertìės KNT Ap.d.25,22, Waltìės t.p.27,22... ir akkìės B¹ V Moz. 32.10, naktìės t.p. 11 Moz.11,4, prìe[f]tìės t.p. Esr.10,9, širdìės t.p. IV Moz.8,27... Sprendžiant iš D. Kleino gramatikų, kuriose nekirčiuotoje i- kamienėje galūnėje paprastai nebuvo rašomas stogelio formos ženklas ([fn]ertìės GL 72, [mertìes t.p.48ᵃ), daugiau pagrindo yra manyti, kad XVIII a. RP raštuose tas ženklas šioje pozicijoje atsirasdavo dėl rašybinės analogijos, o kirčiuotoje galūnėje žymėjo kirtį bei priegaidę. Tiktai rašybinę (grafinę) analogiją ar nesusivai-kymu stogelio formos ženk-lo vartosenos taisyklėse galima paaiškinti ir kai kuriuose XVIII a. Prūsų valdžios įsakymuose bei ”gromatose” randamas šitaip parašytas lytis: g.sg.m. Lapkritio PVG 70,20, Metė t.p.64,3, paukšlelėio ”rugpjūčio mėn.” t.p.83,3, [au]šio t.p.76,6, tuk[stan]č[o] [ekmė] šimto t.p.64,2–3. Dviem brūkšneliais (=) kai kuriuose XVIII a. RP raštuose retkarčiais būdavo atskiriamas priešdėlis, ypač jeigu po jo dar eidavo koks nors enklitikas ar proklitikas, pvz.: imper.2 sg. ne=mi=dūk: DM 45,22, pri=mi=stok: t.p.41,13, cond.3 ne=mi=žūdyty KIG³ 183,21. Be to, tokiu pat būdu būdavo atskiriami (ypač dažnai to meto kanceliariniuose raštuose) tam tikrų naujadarinių sudurtinių žodžių ar atributinių žodžių junginių komponentai, pvz.: a.sg.m. Baudž=Ūki (Schaarwerks=Hof) PVG 410,6, Droßt=Peilį (Schneide=Me[s]ser) t.p.411,12, n.sg.f. Priiminimmo=Gromata (Annehmungs=Brief) t.p.414,18, a.sg.m. Ugniės= Jßge[/]innimmo=Dawadą (Feuer=Loesch=Ordnung) t.p.413.26 ir pan. Šitoks darybinių morfemų, sudurtinių žodžių ir atributinių žodžių junginių grafinis skyrimas RP, vergiškai perimtas iš vokiečių rašybos jau anksčiau, XVIII a. turėjo tendenciją tolydžio vis labiau plisti. Tačiau kai kuriems šio amžiaus autoriams, tarp jų ir K. Donelaičiui, toks skyrimas nebuvo būdingas. 10. Tradicinis rašybos principas Tai vienas iš universalesnių principų, būdingų daugelio tautų rašybai vėlesniais kalbos raidos etapais. Be to, tai principas, nereikalaujantis nei didesnio lingvistinio, nei apskritai filologinio išsilavinimo, nes jo esmę sudaro rašymas taip, kaip buvo rašoma anksčiau, neatsižvelgiant nei į fonetinę ar foneminę kalbos elementų struktūrą, nei į morfeminę žodžio sandarą, nei į grafinę žodžio formų diferenciaciją. XVIII a. lietuvių rašomosios kalbos praktikoje tradicinis principas buvo gana plačiai taikomas, tačiau, kaip ir kiti principai, nevienodu mastu RP ir 45 LDK. Nesileidžiant į detalesnę šio principo taikymo analizę, čia bus paliečiami tiktai ryškesnieji juo pagrįstos rašybos atvejai. RP tradicinio rašybos principo taikymo mastą XVIII a. daugiausia lėmė autoritetingos D. Kleino gramatikos, kuriose kodifikuotų pagrindinių ortografijos normų to krašto autoriai stengėsi palyginti griežtai laikytis. Kiek labiau įvairuota čia tik tais atvejais, kai ir D. Kleino gramatikose nebūta didesnio vienodumo. Pavyzdžiui, kaip minėta (1, išn.), D.Kleinas buvo linkęs ė rašyti tiktai kirčiuotą, bet prieš jo norą GL (veikiausiai dėl aprobacinės komisijos kitokių pažiūrų) pasitaikė ta raidė ir nekirčiuotoje pozicijoje: n.sg.m. ėrytis 37, praet.3 fėke į 128, inf. fėgėtis 153... Tas nevienodumas neretai atsispindi ir XVIII a. RP lietuviškuose raštuose: juose taip pat, ypač pirmoje šio amžiaus pusėje, ė dažniau rašomas tiktai kirčiuotoje pozicijoje: praet.3 Atėjo BT Mat.3,13, girdėjoB¹ I Moz.3,8, pradėjo DR 3,22, n.sg.m. Kalėjimas KNT Ap.d.5,1, tirėjas "tyrinėtojas" BT Pov.1.kor.1,20, n.pl.m. Meldėjai KNT Luk.4,23, Kudikėliai OA 13,19, a.pl. plėnisB¹ Nek.4,2, in.pl. žmonė[j]a t.p.111 Moz.19,16..., bet: praet.3 audeB¹ II Moz.35,25, DR 3,13, dareB¹ I Moz.30,22, mate t.p. Kar.20,41, walde t.p.1 Sam.7,6, n.sg.f. Dailidė BT Mork.6,3, gatybė t.p.Mat.6,13, Moteriškė KNT Pov.1.rym.7,2, wertybėB¹ III Moz.27,16, a.pl.f. utteles t.p.11 Moz.8,16... Tačiau amžiaus viduryje bei antroje pusėje pastebima tendencija nesilaikyti D. Kleino dirbtinės taisyklės ir rašyti ė visur, kur jis yra siauras. Šitokia tendencija ypač ryški K. Donelaičio raštuose, kur gana dėsningai tas rašmuo vartojamas tiek kirčiuotoje, tiek ir nekirčiuotoje pozicijoje, plg.: praet.3 gyrė DR 3.15, lópė t.p.4,18, paſikėlė t.p.3,33, walge t.p.4,31, n.sg.f. Saulė t.p.35,38, n.pl.f. Muſſės t.p.3,16, Pelės t.p.3,15, Pramonės t.p.3,3... Iš kleiniškosios tradicijos XVIII a. RP autorių buvo perimtas taip pat i tipo dvibalsių rašymas su ygreku (y) prieveiksmių galūnėje ir kai kuriuose jungtukuose: adv. abelnay KNT Mat.13,33, akylay t.p.Pov.1.efez.5,15, apſtingay OA 48,11, baiſley DR 31,29, diddey t.p.29,7, mandagey t.p.39,5, ſtiprey PVG 101,1, todeley OA 26,10, tuleropay PVG 80,4..., conj. bey DR 3,20, B¹ V Moz. 9,21, jey KNT Pov.1.gal.5,15; IV Moz.6,9, jeyb PVG 64,19, ney t.p.V Moz.12,32, OA 6,25; 51,10, kacžey "nors" OA 61,2. Šitoks prieveiksmių rašymas D. Kleino GL motyvuotas tuo, kad daugelis jų turi kirtį paskutiniame skiemenyje, be to, noru atskirti juos nuo vardų, iš kurių jie esą išvesti³³ (taigi vėl turėtas galvoje diferencinis principas). Nors šitokia motyvacija neturėjo tvirto pagrindo, bet XVII a. RP autoriams ji, matyt, rodėsi pakankama, todėl ir buvo laikomasi praktikoje kleiniškosios tradicijos. D. Kleino gramatikų įtaką akivaizdžiai matyti ir minkštųjų priebalsių rašyboje. Kaip šiose gramatikose, taip ir daugelyje XVIII a. RP raštų minkštumo ženklas į dažnai nebuvo vartojamas minkštajam priebalsiui žymėti ir prieš užpakalinius balsius [a], [o], [u], pvz.: a) a,sg.f. Baudžawą DR 24,41, n.pl.m. Baudžáuninkai t.p.24,32, praes s sg. cžáuſki t.p.5,22, inf. cžaudit t.p.27,31, inf. kelláutiB¹ Kar.11,19, g.sg.m. karálaus t.p.11 Sam.19,43, 33 Pirmoji lietuvių kalbos gramatika, 9. 46 a.pl.m. nießęas B¹ Job.15,35..., b) g.sg.m. brūsençō DR 22,37, kélo t.p.V Moz.31,29, praet.3 nessilówe t.p.11 Kar.3,3, n.pl.m. žogai t.p.IV Moz.13,34; 28,38...; c) g.pl. akkanū BT Mork.9,16, biçū B¹ I Sam.14,8, girru B¹ III Moz.16,22, karwū t.p.V Moz.7,13 (ir karwū B² t.p.), Storkoc3ū DR 35,9, Žmónū ”žmonių” PVG 360,3, n.sg.m. dedžus B¹ I Sam.10,14, lutas t.p.IV Moz.23,24, fut.3 dūfu B¹ V Moz.15,16, ejfu t.p.2,28, meljus BT Mork.14,32, praes.1 sg. turra B¹ Job.20,2, imper.2 sg. atfajk OA 53,10... Atskirais atvejais, ypač veiksmažodžių esamojo ir būsimojo laiko 1 asm. galūnėje, minkštinamojo ženklo ir nevartojimas galėjo atspindėti ir kietą priebalsio tarimą, taigi galėjo būti paremtas fonetiniu principu. Tačiau daug dažniau tas ženklas nebuvo rašomas laikantis D. Kleino gramatikų, kurioms buvo būdingas minkštinamojo ženklo nerašymas 1) po sonorinių [l], [r], [n] tokiose lytyse, kaip n.sg.m. Karalus GL 24, Karalaučius t.p.65, i.sg.m. Karalumi t.p.160, kėlas t.p.22, i.sg.m. kelu t.p.157, peilu t.p.158..., comp. geraus t.p.26, n.sg.f. keturolikà t.p.73, n.sg.m. ketweropas t.p. 75, praes.1 sg. durru t.p.91 (bet turiu t.p.106)..., n.pl.f. dėwnos, n.sg.m. malonāufis t.p.27, g.pl. žmonių ”žmonių” t.p.52;150..., 2) po afrikatų [č], [dž] tokiose lytyse, kaip n.sg.m. c3artas GL 5, Karalauč3onis t.p.65, adv. c3onai t.p.5, praes.1 sg. junç3u t.p...... n.sg.m. džaũg[f]mas arba džaũk[f]mas GL 12, n.sg.f. didžauja t.p.14..., 3) po pučiamųjų [s], [š] tokiose lytyse, kaip fut. 1 sg. bufu GL 122, dūfu t.p.118, eiſu t.p.122, žinnōſu t.p.115, n.pl.f. teiſos t.p.43, in.pl.f. teiſoja t.p., a.pl.m. waiſus t.p. 51, g.sg.m. ſzo 79, n.pl.f. ſos t.p., ſzeſzos t.p.44, g.pl. ſzū t.p.79... Tiksliau pasakyti, kuriose iš šių pozicijų minkštinamasis ženklas D. Kleino nebuvo rašomas dėl kieto priebalsių tarimo, dabar nelengva. Tam reikia specialių lingvistinių tyrinėjimų. Tačiau retrospektyvus žvilgsnis į prieškleiniškus RP raštus neteikia patikimų duomenų kietam priebalsių tarimui patvirtinti daugelyje iš čia suminėtų pozicijų. Pavyzdžiui, 1625 m. psalmynė (”Pſalteras Dowido”), kurio parengėjas Jonas Rėza (jis, kaip ir D. Kleinas, buvo tilženas), minkštinamasis ženklas į neretai buvo rašomas ir ten, kur D. Kleinas jo nerašė. plg.: fut.1 sg. muźįſiu RPs LXXIX, 24, melloſiu t.p.36, ſakkyſiu (CXVI,13, tuſbijāus t.p.XIII,3, uſumokėſiu t.p.CXVI,13..., n.sg.m. Karalius t.p.XCV,3, i.sg.m. Karaliumi XCVII,1, g.pl. ſžmonių t.p.XLIV,11. Todėl sunku patikėti, kad per kelias dešimtis metų, praėjusį po J. Rėzos psalmyno pasirodymo, būtų galėjusi įvykti tokiais atvejais priebalsių depalatalizacija. LDK, priešingai negu RP, iš ankstesnės tradicijos minkštumo ženklas į buvo rašomas ne tik prieš užpakalinius, bet neretai ir prieš priešakinius balsius, ypač po k, g, pvz.: imper.1 pl. ekiem ”eikime” Ž 106,18, gidok:iem BŠ 125,13, imper.2 pl. Eykiet KAB 153,7, giedokiet BŠ 46,7, a.sg.f. Kiepure Br.92,15, praes.3 kienčė t.p.105,28, fut.3 kielſes Pav.39,6–7, n.pl.m. Waykiele Br.1,3..., n.pl.f. gientis PKr.³ 35,15. adv. qierau Pav.21,11, n.sg.m. Gieras KAB 5,16, i.pl.m. gielžineys BŠ 415,16, fut.1 pl. qier[f]ma t.p.306,13, g.sg.f. knigieles KAB 8;2...(plg. dar: g.sg.f. pjękiolikos Pėd. 30,20, žiemes Ž 16,24, praes.3 žienklina BŠ 11,6–7, g.sg.m. žodźie t.p.43,15...). Šitoks rašymas buvo priimtas ir anoniminėje 1737 m. gramatikoje (plg.: praes.1 sg. 47 kiekių 93, kiecziu 92, kiemſzu 94, gieru t.p., gieydziu 96, praet.1 sg. regiejauſ 107...), kurios normų laikėsi daugelis ano meto LDK autorių. Tradiciniu principu buvo paremtas ir priebalsinių rašmenų dvejinimas (geminacija), ypač būdingas RP lietuviškiems raštams ir nusžiūrėtas į vokiečių rašybą. Kaip ir anksčiau, XVIII a. po trumpojo balsio čia buvo gana reguliariai dvejinami b, d, g, p, t, k, l, m, n, r, s. pvz.: n.pl.m. debbeſei B¹ I Moz.9,14, i.pl.f. kabbenis t.p.11 Moz.26:33, praet.3 atwedde t.p.1 Moz.2,19, adv. diddey DR 29,7, cond.3 reggeleu B¹ I Moz.2,19, n.pl. Ruggei DR 32,12, v.sg.f. leppunėle B¹, B² Iz.46.1, g.pl. puppų t.p. Ez.4,9, n.sg.m. Bittinus DR, n.pl.f. utteles B¹ II Moz.8,16, praep. ikki DM 24,22, inf. tikkieti C 57,20, i.pl.m. Szillais DR 3,7, a.sg.m. Drąſtumą DM 20,23, n.sg.f. Gimmine DR 4,39, adv. kanney B¹, B² I Moz.24,53, a. pl.m. unnis t.p.11 Moz.27,19, n.pl.f. durrys t.p.Ez.41,11, g.sg.m. wittwlo t.p.Dan.1,12, n.pl.f. Muſſes DR 3,16, n.sg.m. wiſſoks BT Luk.3,5... LDK raštams priebalsinių rašmenų dvejinimas nebuvo būdingas. Čia retkarčiais būdavo sudvejinamas s, o nelietuviškos kilmės žodžiuose dar ir m, n, f: a.sg.f. Eſſiby KAB 8,17, praes.2 sg. eſſi Br.2,3 (Eſſi BŠ 200,12), in.pl.f. aſſaboſſe KAB 13:3,25, g.sg.f. Proceſſies t.p.24,12, n.sg.m. Affierawojmas Pėd.42,9), a.sg.m. affekta Pav.25,18, n.sg.f. Panna Ž 177,24, n.pl.m. Kommunikantau Br.30,15... Didžiųjų raidžių rašymas taip pat daugiausia rėmėsi ankstesniąja tradicija. RP, kaip ir anksčiau³⁴, sekant vokiečių pavyzdžiu, didžiosiomis raidėmis dažnai buvo rašomi ir bendriniai daiktavardžiai, ypač kanceliarinio stiliaus tekstuose, plg. ištrauką iš 1724 m. ”Karališkos gromatos” dėl vyžų dvejimo: ”Kadda bettaig Pillės abba Edelmonų Padūnei / abba ir kittaip Kelmėnų Tarnai bey Slūžanin kai wyžomis apſwilke ing baudžiava eina / ir taip ing Dwarą atteina / abba ing bažnyczią eina / tur Pillininkai / prieg tam ir Edelmonai bey kelmerai / kuriems tie žmonės prieina / užtat tai rokundą dūti”.³⁵ Iš šios ištraukos matyti, kad tuomet, t.y, XVIII a. pirmoje pusėje, dar ne visi daiktavardžiai būdavo rašomi RP didžiosiomis raidėmis. Tačiau į amžiaus vidurį ir ypač jo pabaigoje imta jau nuosekliai grafiškai skirti daiktavardžius nuo kitų kalbos dalių (gana nuosekliai didžiosiomis raidėmis daiktavardžiai rašomi K. Donelaičio ”Metų” rankraštyje, taip pat daugelyje kanceliarinių ir bažnytinių raštų). Kas kita LDK, kur stipriau veikė lenkų rašybos įtaka: čia (taip pat iš ankstesnės tradicijos) bendriniai daiktavardžiai paprastai buvo rašomi mažosiomis raidėmis, išskyrus tam tikrus su religija susijusių sąvokų pavadinimus, tautovardžius, honoratyvus (pvz.: ſu Aniolas Ž 165,16, g.pl. Apoſtalu PKr.³ 9,1–2, g.sg.f. Dwasios Szwętos t.p. 22,3, g.pl.m. Lękų Z 1,7, g.sg.m. Francuzą t.p.V,9, ſu Ponų Dieuwu Sp.76,4–5, a.sg. Tawi PKr.³ 47,11). 34 P a l i o n i s J.-Lietuvių literatūrinė kalba XVI— XVIII a., 48—49. 35 Prūsijos valdžios gromatos, pagraudenimai ir apsakymai lietuviams valstiečiams, V.: Valst. polit. ir moksl. lit. l-kla, 1960, 85. 48 Tradicinio rašybos principo, be abejonės, daugiau ar mažiau buvo laikomasi lietuvių rašomosios kalbos vartosenoje XVIII a. ir kitais atvejais. Tačiau ne visada tai lengva nustatyti, ypač tuomet, kai tas principas anksčiau nenuosekliai taikytas. Pavyzdžiui, dabar sunku pasakyti, kiek buvo remiamasi tradiciniu principu žodžių rašymo drauge ir skyrium atveju, nes čia jau XVI—XVII a. gerokai įvairuota tiek RP, tiek LDK36. Tą įvairavimą akivaizdžiai iliustruoja neiginio ne rašymas su veiksmažodžiais. D. Kleino gramatikose šis neiginys dažnai buvo rašomas drauge, bet kartais ir skyrium (plg.: praet.2 sg. negirdéjau GL 162, praet.3 nebuwo t.p.137, nežinnojo t.p.166, cond.3 nepaſmáugtu t.p.154... ir praes.1 sg. ne apkenčiu t.p.20, imper.2 sg. ne užmušk t.p.167, ne woki t.p.). XVIII a. RP raštuose pastebimas priešingas reiškinys: ne su veiksmažodžiais dažniau rašomas skyrium, rečiau — drauge, pvz.: praes.3 ne eit BT Mat.18.38, ne galima B¹ I Moz.44,26, ne ieſhka OA 64,4, praet.3 ne atbójo BT Mat.24,39, ne norėjo DR 17,39, fut.3 ne paliks BT Luk.19,44, ne praeis t.p.Mat.5,18, imper.2 sg. ne atimk OA 63,21, ne papyk B¹ I Moz.8,32..., bet ir: praes.1 sg. negallu EE 148,8, praes.3 ne jeſtengia DR 14,43, nepažyſta t.p.32,36, praet.2 pl. nenorėjot’ t.p.34,13... Dažniau ne skyrium buvo rašomas tuomet ir LDK, kur, kaip anksčiau, tokį rašymą stimuliavo lenkų pavyzdys. Tačiau didesnio vienodumo čia taip pat nematyti: neretai tame pačiame leidinyje tą neiginį galim arasti parašytą ir drauge, ir skyrium, plg.: ne kięčiani BŠ 3,13—14 ir Niepažindamas t.p.28,11—12, ne wagkščio AA 16,15 ir nepaſiſſoten t.p.19,6, ne uwožoję Ž 62,3 ir nepražnauoie t.p.5,5, ne weyzieiey Pav.51,1 ir neſkaytey t.p.47,3—4. Taigi tokio įvairavimo atveju apskritai sunku įžvelgti kokį nors rašybos principą. SUTRUMPINIMAI AA — Auksa altorius... 1793 Ap.d. — Apaštalų darbai At. — 1794 m. atsišaukimas B¹ — Biblia, tai esti Wissa Szwentas Raſztas... 1735 B² — Biblia, tai esti Wissas Szwentas Rasztas... 1755 Br. — Broma Atwerta ing Wiecznastį... 1753 BŠ — Balsas sidlies... 1726 BT — S. Bieronio Naujas Testamentas... 1701 C — Catechismus minor, Germanico — Polonico — Litvanico — Latinus... 1720 Comp. — Compendium Litvanico—Germanicum... 1654 DM — Dawadnas Mokslas apie duszios Iszgánimą... 1729 DR — K. Donelaičio raštai, 1977 DRr — K. Donelaičio rankraščiai, 1955 efez. — efeziečiai EP — Ewangelie polskie i litewskie... 1705 ir kt. Esr. — Esra (Esros knygos) ev. — evangelija Ez. — Ezekielis (biblinis vardas). GL — D. Kleino 1653 m. ”Grammatica Litvanica” 36 Žr. P a l i o n i s J. Lietuvių literatūrinė kalba XVI—XVII a., 49. 49 HG — F. Hako 1730 m. ”Anhang einer kurtzgefasten Littauischen Grammatik” Job. — Jobo knygos Jon. — Jono evangelija KAB — Knigiale apraszanti brotctwa... 1773 Kar. — Karalių knygos KIG3 — Naujos... pagerintos giesmiu knygos... 1705 KNT — J. Quandto 1727 m. Naujas Testamentas kor. — korintiečiai (Korinto gyventojai) Luk. — Luko evangelija Mak. — Makabiejų knygos Mat. — Mato evangelija Mork. — Morkaus evangelija Mš. — Metai szwęti arba jubileuszas didis... 1776 NA — Nowena szwęta Antona... 1775 Neh. — Nehemijo knygos OA — G. Ostermejerio 1775 m. Agenda Pav. — Pawinistas krykscioniszkas... 1781 Ped. — Pedelis Miros... 1750 PKr. — Pamokslas Krikščioniszkas... 1726 PKr.2 — Pamokslas Krikščioniszkas... 1743 PKr.3 — Pamokslas Krikščioniszkas... 1762 Pov.1. — Povilo laiskas PS — K. Sirvydo ”Punkty kazań” (1—1629; 11 — 1644) PVG — Prusijos valdžios gromatos... 1960 R26 — Rozancius szwęčiausios Maryos Pannos... 1726 RG — K. Donelaičio ”Rudens gėrybės” rym. — rymiečiai (Rymo gyventojai) RPs — J. Rezos 1625 ”Psalteras Dawido” Sal.išm. — Saliamono išminties knygos Sam. — Samuelio knygos Sp. — Spasab as nabaz enstwu... 1771 tes. — tesaliečiai (Tesalijos gyventojai) U — Universitas Lingvarum Litvaniae... 1737 Ž — Žiwatas Pona yr Diewa musu... 1759 ž. — žydai DIE LITAUISCHE RECHTSCHREIBUNG IM XVIII Jh. Zusammenfassung Der Artikel behandelt das graphische und orthographische System des Litauischen im XVIII Jh. Auf Grund der Analyse der wichtigsten litauischen Sprachdenkmäler (Bibelübersetzungen, Gesangbücher, Grammatiken und belletristischer Texte) sind folgende Schlussfolgerungen gezogen: 1) in Ostpreussen wurde im Laufe des ganzen Jahrhunderts das in den Grammatiken von Daniel Klein befindliche (etwas modifizierte) Alphabet gebraucht; 2) in Grosslitauen hatte die weitere Verbreitung in den Schriften von Konstantinas Sirvydas gebrauchtes Alphabet; 3) in den Grammatiken des Jahrhunderts (besonders in der Grammatik von Gotfrid Ostermeier) wurden manche graphische und orthographische Fragen auch theoretisch besprochen; 4) das Hauptprinzip der Orthographie war damals die phonologische-phon etische Schreibung, außerdem fand Verwendung auch morphologische, traditionelle und distinktive Schreibung; 5) in Ostpreussen hatte Einfluss auf die litauische Rechtschreibung die deutsche, in Grosslitauen — die polnische Orthographie. 50