Dėl vienos veiksmažodžių grupelės kirčiavimo

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XXXVII (1997) LEKSIKOGRAFIJOS IR LEKSIKOLOGIJOS PROBLEMOS Reseñas. Recensiones. Observaciones Opiniones. Reseñas. Observaciones Panoramas. Recensiones. Observaciones SOBRE LA ACENTUACIÓN DE UN GRUPO DE VERBOS Las normas de acentuación de los diccionarios a veces son rechazadas y evitadas por casi todos los hablantes de la lengua estándar. ¿Cuáles son las causas? ¿De qué se trata? ¿De la complejidad o de lo enrevesado de las normas? 1. En su día se intentó regular los derivados con el sufijo -tuvas (, para no tener que pronunciar puréntuvas, sino purintùvas, tintuvai, pero tintùvas, etc.). 2. En particular, hoy resultan poco realistas las normas de acentuación de las formas y derivados de los verbos CC-ieti. Hay 9 verbos de este tipo; sus normas son las siguientes: a) líeti, líeja (en los dialectos, lėja), líejo (en los dialectos, lėjo), «verter agua» ríeti, ríeja (en los dialectos, rėja), ríejo (en los dialectos, rėjo) skriéti, skriéja, skriėjo «volar» žviéti, žviéja, žviėjo «pescar» También se corresponden con ellas las formas emparentadas lýti, rýti, «rellenar, comer», mientras que skrýti (žviéti no tiene tales formas). Las formas derivadas —los participios pasivos— también se han adaptado de este modo: nuríetas, -à, sužviétas, -à, aplíetas, -à. b) Los demás verbos de este tipo presentan una gran variación, y el uso sigue un rumbo completamente distinto. Los diccionarios registran sobre todo gliéti, -ja, -jo, llamado gliejáu, gliejái, gliejù, gliejì (en los dialectos, la forma de tercera persona varía mucho: en presente, glėja, glìena; en pasado, glìne), LKŽ III 421. En algunas hablas también se encuentra glíeti End, forma adaptada a las cuatro formas mencionadas (cf. también gl’íjau, anotada en Girdiškė en 1964); la forma gliéti también figura en DŽ₃. Así pues, los hablantes de la lengua estándar tendrían que desplazar el acento a la terminación en ciertas formas, algo que no se puede enseñar a nadie; por ejemplo, nadie ha oído los participios pasivos àpglìetas, -à, sùglìetas, -à. Las formas anotadas por F. Sragis àpgliejo, añgliejo, išgliejo son un anacronismo en la acentuación de las formas verbales: no hay nada parecido en todo el sistema verbal (¿quizá se confundieron con formas del verbo glìnti, glìna, glìne?). Algo parecido ocurre con el verbo griéti (LKŽ III 594–595, DŽ₃): griéti, griéja (grėja, griẽna), griéjo (grėjo, griñe, griẽne). Aquí hay formas mezcladas del verbo grìnti, -a, -ė (LKŽ III 612–613). Las formas griejáu, griejái se oyen raramente; por ejemplo, incluso LKŽ III 594 registra la forma atgriejái Ktk: se trata ya de una anomalía; esa acentuación es imposible. No se oyen los participios nùgrietas, -à (solo nugrié-tas, -à Sug). Probablemente la confusión se deba a que se han mezclado esos dos verbos, que por separado 263 sus formas. c) La forma que ofrecen todos los diccionarios y manuales es lėti, -ja, -jo «fundir, moldear». La raíz con acento circunflejo solo está documentada en el extremo occidental de Žemaitija (LKŽ VII 444–445), mientras que en todas las demás partes solo aparece lėti. La acentuación de las formas con prefijo es arcaica o completamente inexplicable: nulėjo, sulėjo, prilėjo y otras (¿proceden aquí de šòl’ėję ~ sulėję, pril’ėję ~ prilėję, al fusionarse el diptongo ėi con j, y ā > con e (como también ē > con e), o hay alguna otra explicación? Sin embargo, incluso los žemaitianos dicen los participios nul’ėję, pril’ėję, šol’ėję Krp, Akm, Ub, Eig, Trš, Rdn, nul’ī·c Vn, Grd, Krš y otros. Así pues, la mayor parte del territorio lingüístico lituano muestra que lėti, -ja, -jo es una forma buena y correcta, adecuada para la lengua estándar (cf. lýdyti «fundir grasas, metal», lydinys (3ª) y otros. d) Ilgą laiką žodynų teigta tik sieti, -ja, -jo (tarmių formos es.l. siena, sėja, būt. k. sėnė, sine, sėjo). Matyt, pagal sýti, sýja, sýjo veiksmažodį, šnektose yra sieti, sėja, sėjo Rdn,Krš, Šts, Sd, Eig (LKŽ XII 533 nusisieti yra netiesa!), Jdr, Vn, Jrb ir kt. Mokyti jaunimą siejų, sieji, siejau, siejai, susietas, -à (3ᵇ), pasietas, -à (3ᵇ), o ne siejų, sieji, siejau, siejai, susietas, -à (3), pasietas, -à (3) ir kt. nelabai turi pasisekimo, net pačių kalbininkų nevartojama. Sąsaja sieti – sýti turi senoviškumo bruožų, todėl suprantama DŽ₃ teigta antroji forma sieti, -ja, -jo ir bendrinei kalbai. Beje, kai kurie užrašymai siēt~ gali būti paveikta bendrinės kalbos žodynų iš tradicijos. Sieti formos irgi yra mišusios su veiksmažodžio siñti (sinti?), plg. dalyvį pasintas Lš, Vs ir kt.). e) El verbo de raíz con acento circunflejo šliėti también fue norma de la lengua estándar durante muchos años. Sus formas šliėna, šlinė, šliėjo podrían proceder del verbo šliñti. Según LKŽ XIV 1064–1067, šliėti se ha registrado principalmente en uno que otro dialecto oriental u occidental, mientras que šliėti fue registrado por A. Juška y J. Jablonskis en Dkš, y por otros recopiladores en Šts, Rt, Kin, Prk, Ds, Bsg, Ar, Bb, Upt y otros lugares. De ahí pasaron a la lengua estándar atšlėjėju, atšlėjau, atšlėjetas, -à (3), prišliėtas, -à, no atšlėjų, prišliėjau, atšlėtas, -à (3ᵇ), prišlietas, -à (3ᵇ) y otras formas (cf. el sustantivo registrado cerca de Eigirdžiai: š’ļ’ėie-mûos pri v’īr’es’n’ū·ju | t’ī·ka kuo). Las relaciones internas entre las formas šliėti permitieron a los autores de DŽ₃ proponerla también para la lengua estándar (aunque cf. asimismo las formas que allí se dan: pri-šliėtos, su-šliėji! DŽ₃ 618). Hay bastantes formas verbales que no son aceptadas por la lengua estándar, ni siquiera en el uso científico y coloquial de los propios lingüistas: por ejemplo, nórti, panorsti, panorstù, panorau, panorai, pànortas, pànota, užšinorta; atitòlti, atitolstù, atitolau, atitolai, nùtoltasi y otras. (Así es como deberían acentuarse las formas del verbo con acento circunflejo en la sílaba final.) A veces, al establecer las normas de acentuación de la lengua estándar, también es necesario examinar la historia de ciertas palabras y el sistema de sus distintas formas. Entonces pueden salir a la luz aspectos de la formulación y codificación de las normas que los codificadores no previeron o que fueron enteramente fortuitos. Vytautas Vitkauskas 264 LITERATŪRA DŽ– Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1993. LKŽ III, VII, XII, XIV – Lietuvių kalbos žodynas 3, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1956; 7: Mintis, 1966; 12: Mokslas, 1981; 14: Mokslas, 1986. KARYBOS ŽODYNAS Išleistas lietuviškas karybos žodynas (Smetona 1995). Čia noriu pateikti truputį žodyno priešistorės ir paliesti kelias problemas, su kuriomis susidūriau jį sudarinėdamas. Lietuviškos karybos terminijos iki šiol į vieną vietą niekas nebuvo sudėjęs, nors mėginimų ir būta. Pirmasis bandymas – berods P.Rusecko parengtas ir 1919 m. išleistas “Lietuviškai-rusiškas ir rusiškai-lietuviškas karybos terminų žodynėlis”. Jis nedidukas, daug abejotinų arba šiuolaikinės kalbotyros požiūriu net visiškai neteiktinų dalykų. Vėliau, aišku, buvo rašomi statutai, įvairūs vadovai, žinynai, instrukcijos. Tačiau dabar jais nebegalima pasinaudoti, nes pasikeitusi ir ginkluotė, ir kariavimo būdai. Pagaliau juose atsispindėjo būtent to meto kalba – bendrinės kalbos kūrimosi meto kalba. Štai keletas pavyzdžių iš to meto artileristams parengto žodynėlio: vertikalusis įkirtimas – nasečka, rintė – vint, bryliai – zakrainy, šėstarnė – šesternia, Perkūno sidabras – gremučaja rtutj. Žinoma, čia buvo ir puikiai sukurtų, ypač bendrųjų techninių terminų, tačiau visa tai apie rusišką 1902 metų patranką, kuri visiškai nebeaktuali. Prieš karą karybos terminija bene daugiausia domėjosi J.M.Laurinaitis, Krašto apsaugos ministerijos Terminologijos komisijos pirmininkas. Ketvirtajame dešimtmetyje Generalinio štabo kursuose dėstė ir išsamiau karybos terminiją studijavo A.Salys bei Pr.Skardžius. Viename iš savo straipsnių (Laurinaitis 1938) M.J.Laurinaitis teigia, kad rašomas didelis karinės kalbos žodynas, prie kurio, man atrodo, Pr.Skardžius su A.Saliu irgi turėjo prisidėti. Deja, žodyną baigti sutrukdė karas, rankraščiai dingo. Šio darbo nuotrupų galima rasti bendruosiuose žodynuose. Antai prieš pat karą pasirodė nedidukas (apie 15000 žodžių) S.Rozeno Rusų-lietuvių kalbų žodynėlis (Rozen 1941). Pratarmėje už patarimus dėkojama Pr. Skardžiui. O ten parašyta, kad nariad – tarnybos būrys, o ne taryba, kaip teigia visi šiuolaikiniai žodynai, juoba kad šis žodis “grupės žmonių” reikšmės neturi (LKŽ XV), o būtent tokia yra svarbiausia nariad reikšmė. Po karo karybos terminija, kaip žinia, buvo tik rusiška. Suradau 1986 metų kažkodėl agropamoninio komplekso leistą mažytį pasikalbėjimų žodynėlį, skirtą jaunam kariui (Kratkij... 1986). Kaip šios srities įdomybę, galima paminėti Rusijos kariuomenės karo metu išleistą nedidelę pasikalbėjimų knygelę, matyt, skirtą tardyti žmonėms, mokantiems tik lietuviškai (Šebalin 1944). Joje – karinių duomenų rinkimo tematika, reikalinga priešakiniams daliniams, naikinimo batalionams. Knygelė net transkribuota, tačiau žodynui, aišku, nepravertė. Taigi šiuolaikinės lietuviškos karybos terminijos iki pastarųjų metų lyg ir 265