Dėl vienos veiksmažodžių grupelės kirčiavimo

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XXXVII (1997) LEKSIKOGRAFIJOS IR LEKSIKOLOGIJOS PROBLEMOS Apžvalgos. Recenzijos. Pastabos Opinions. Reviews. Observations Uberblicke. Rezensionen. Anmerkungen DEL VIENOS VEIKSMAZODZIU GRUPELES KIRCIAVIMO Žodynų kirčiavimo normos kartais yra vos ne visų bendrinės kalbos vartoto- jų nepriimamos, vengiamos. Kokios priežastys, kas yra! Painumas, normų pa- grindo sudėtingumas? 1. Kažkada bandyta tvarkyti -fuvas priesagos darinius (, kad nereiktų tarti puréntuvas, bet purintūvas, tintuvai, bet tintūvas ir kt.). 2. Ypač dabar nerealios yra veiksmažodžių CC-ieti formų ir išvestinių formų kirčiavimo normos. Tų veiksmažodžių yra 9 — jų normos tokios: a) lieti, lieja (tarm. lėja), Ifejo (tarm. Iėjo) “pilti vandenį" rieti, rieja (tarm. rėja), riejo (tarm. rėjo) skrieti, skrieja, skriejo “skristi” Zvieti, Zvieja, viejo “zvejoti” Joms atliepia ir giminiškos formos ti, ryti “prikaišioti, ėsti", skryti (Zvieti tokios formos neturi). Išvestinės formos — neveikiamosios rūšies dalyviai irgi yra taip prisitaikę: nurietas, -a, sužvietas, -a, aplietas, -a. b) Kiti tokio pobūdžio veiksmažodžiai labai įvairuoja, o vartosena eina visai kitu keliu. Žodynų fiksuota daugiausia gliéti, ja, -jo, vad. gliejaū, gliejai, gliejū, glieji (tarmėse 3 asmens forma labai įvairuoja: es. |. glėja, gliėna, būt. k. glinė) — LKŽ III 421. Šnektų yra ir gliet; End, pritaikyta prie keturių minėtųjų (plg. dar ir g/"fjau, užrašytą Gitdiskéje 1964 m.), forma gličti teikiama ir DZ, Taigi ben- drinés kalbos vartotojai turėtų kirtį tam tikrose formose kelti į galūnę, o to išmokyti nieko negalima, pvz., nev. rūšies dalyvių apglietas, -a, suglietas, -a niekas nėra girdėjęs. E. Sragio užrašytos formos dpgliejo, antgliejo, išgliejo yra veiksmažodžių formų kirčiavimo anachronizmas — nieko panašaus visoje veiks- mažodžio sistemoje nėra (gal buvo sumaišytos formos su veiksmažodžiu g/t; glina, glin€?). Panašiai yra ir su veiksmažodžiu griéti (LKZ III 594-595, DZ,): gričti, griéja (gréja, griéna), griéjo (gréjo, grinė, griéné). Čia esama sumaišytų formų i iš veiks- mažodžio grinti, -a, -ė (LKZ III 612-613). Formos griejaū, griejai retai girdi- mos, pvz., net LKŽ III 594 fiksuoja formą atgriéjai Ktk — tai jau anomalija, tokio kirčiavimo negali būti. Negalima išgirsti dalyvių nagrietas, -a (tik nugrie-- tas, -a Sug). Čia bus padarę painiavos tie du susiplake veiksmažodžiai, atskiros 263 jų formos. c) Visų žodynų ir vadovėlių teikiama forma yra Jiėti, -ja, yo “lydyti, formuo- i”. Tvirtagalė šaknis užfiksuota tik pačiuose Žemaičių vakaruose (LKŽ VII š44-445), o visur kitur tik /ieti. Archainis ar visiškai nepaaiškinamas priešdėli- nių formų kirčiavimas: nuliejo, sūliejo, priliejo ir kt. (Ar čia iš sof'eje — sūlejė, pril'eje ~ prilejo dvibalsiui ersusiliejus su j, o — a> e (kaip ir — ė> e) ar dar kas. Tačiau net žemaičiai dalyvius sako nu/'ėic, pril'čic, sol éic Krp, Akm, Ub, Eig, Trš, Rdn, nuf'fc Vn, Grd, Krš ir kt. Taigi didesnioji lietuvių kalbos ploto dalis rodo esant gerą, taisyklingą, bendrinei kalbai tinkamą lets, -ja, -jo (plg. /ydyti “taukus, metalą", Jydinys (3*) ir kt. d) Ilgą laiką žodynų teigta tik siéti, -ja, -jo (tarmių formos es.l. srėna, sėja, būt. k. siėnė, sinė, sėjo). Matyt, pagal syti, syja, sijo veiksmažodį, šnektose yra sieti, sėja, siejo Rdn,Kiš, Sts, Sd, Eig (LKŽ XII 533 nusisiétiyra netiesa"), Jdr, Vn, Jrb ir kt. Mokyti jaunimą sieju, sieji, sieja, siejai, susietas, -a (3%), pasietas, -a (3%), o ne sieju, sieji, siejau, siejai, susietas, -a (3), pasietas, -a (3) ir kt. nelabai turi pasisekimo, net pačių kalbininkų nevartojama. Sąsaja sieti — syti turi senoviškumo bruožų, todėl suprantama DZ, teigta antroji forma siets, -ja, -jo ir bendrinei kalbai. Beje, kai kurie užrašymai srėf— gali būti paveikta ben- drinės kalbos žodynų iš tradicijos. Srėti formos irgi yra mišusios su veiksmazo- džio siūti (sinti?, plg. dalyvį pasintas Lš, Vs ir kt.). e) Tvirtagalės šaknies veiksmažodis Š7rėti irgi ilgų metų bendrinės kalbos norma. Jo formos šflrėna, šlinė, šlėjo gali būti atėjusios iš veiksmažodžio s/iati. Pagal LKZ XIV 1064-1067 sliéti užrašytas daugiausia iš vienos kitos rytiečių, vakariečių šnektos, o š/feti A.Juškos, J.Jablonskio iš DKS, kitų užrašinėtojų iš Šts, Ry, Kin, Prk, Ds, Tis Ar, Bb, Upt ir kt. Iš ten į bendrinę kalbą on -a (3%), prišlietas, -a (3P) ir r kt. (plg. prie Eigirdžių užrašytą daiktavardį sTéie- miios pri vir'es’n’iiju/ t'i-ka kuo). Vidiniai formų ryšiai slieti forma DZ, auto- riams leido siūlyti ir bendrinei kalbai (bet plg. ir ten teiktaja pri-stiétos, su- šliėji! DZ, 618). Įvairių veiksmažodžių formų, kurių nepriima bendrinė kalba, net pačių kal- bininkų mokslo ir šnekamoji kalba, yra nemažai: tai norti, panorsti, panorstū, panoraū, panorai, panortas, panorta, užsinorta; atitolti, atitolstū, atitolaū, ati- tolai, nutoltasir kt. (Taip turėtų būti kirčiuojamos formos iš tvirtagalės priegaidės veiksmažodžio.) Kartais nustatant bendrinės kalbos kirčiavimo normas reikia panagrinėti ir tam tikrų žodžių istoriją, visų kokių formų sistemą. Gali tada išryškėti ir kodifi- kuotojų nenumatyti ar visai atsitiktiniai normų nustatymo ir teigimo dalykai. Vytautas Vitkauskas 264 LITERATŪRA DŽ,- Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1993. LKZ III, VII, XII, XIV — Lietuvių kalbos žodynas 3, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1956; 7: Mintis, 1966; 12: Mokslas, 1981; 14: Mokslas, 1986. KARYBOS ŽODYNAS Išleistas lietuviškas karybos žodynas (Smetona 1995). Čia noriu pateikti truputį žodyno priešistorės ir paliesti kelias problemas, su kuriomis susidūriau jį sudarinėdamas. Lietuviškos karybos terminijos iki šiol į vieną vietą niekas nebuvo sudėjęs, nors mėginimų ir būta. Pirmasis bandymas — berods P.Rusecko parengtas ir 1919 m. išleistas “Lietuviškai-rusiškas ir rusiškai-lietuviškas karybos terminų žodynėlis“. Jis nedidukas, daug abejotinų arba šiuolaikinės kalbotyros požiūriu net visiškai neteiktinų dalykų. Vėliau, aišku, buvo rašomi statutai, įvairūs vadovai, žinynai, instrukcijos. Tačiau dabar jais nebegalima pasinaudoti, nes pasikeitusi ir ginkluotė, ir kariavimo būdai. Pagaliau juose atsispindėjo būtent to meto kalba — bendrinės kalbos kūrimosi meto kalba. Štai keletas pavyzdžių iš to meto artileristams parengto žodynėlio: vertikalusis įkirtimas — nasecka, rintė — vint, bryliai — zakrainy, sestarné — šesternia, Perkūno sidabras — gremucaja rtutj. Žinoma, čia buvo ir puikiai sukurtų, ypač bendrųjų techninių terminų, tačiau visa tai apie rusišką 1902 metų patranką, kuri visiškai nebeaktuali. Prieš karą karybos terminija bene daugiausia domėjosi J.M.Laurinaitis, Krašto apsaugos ministerijos Terminologijos komisijos pirmininkas. Ketvirtajame dešimtmetyje Generalinio štabo kursuose dėstė ir išsamiau karybos terminiją studijavo A. Salys bei Pr.Skardžius. Viename iš savo straipsnių (Laurinaitis 1938) M.J.Laurinaitis teigia, kad rašomas didelis karinės kalbos žodynas, prie kurio, man atrodo, Pr.Skardžius su A.Saliu irgi turėjo prisidėti. Deja, žodyną baigti sutrukdė karas, rankraščiai dingo. Šio darbo nuotrupų galima rasti bendruosiuose žodynuose. Antai prieš pat karą pasirodė nedidukas (apie 15000 žodžių) S.Rozeno Rusų-lietuvių kalbų žodynėlis (Rozen 1941). Pratarmėje už patarimus dėkojama Pr. Skardžiui. O ten parašyta, kad narirad — tarnybos būrys, o ne tarnyba, kaip teigia visi šiuolaikiniai žodynai, juoba kad šis žodis “grupės žmonių" reikšmės neturi (LKŽ XV), o būtent tokia yra svarbiausia nariadreikšmė. Po karo karybos terminija, kaip žinia, buvo tik rusiška. Suradau 1986 metų kažkodėl agropramoninio komplekso leistą mažytį pasikalbėjimų žodynėlį, skirtą jaunam kariui (Kratkij... 1986). Kaip šios srities įdomybę, galima paminėti Rusijos kariuomenės karo metu išleistą nedidelę pasikalbėjimų knygelę, matyt, skirtą tardyti žmonėms, mokantiems tik lietuviškai (Šebalin 1944). Joje — karinių duomenų rinkimo tematika, reikalinga priešakiniams daliniams, naikinimo batalionams. Knygelė net transkribuota, tačiau žodynui, aišku, nepravertė. Taigi šiuolaikinės lietuviškos karybos terminijos iki pastarųjų metų lyg ir 265