Antano Klemento žemaičių kalba

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XXXVII (1997) LEKSIKOGRAFIJOS IR LEKSIKOLOGIJOS PROBLEMOS Nenoriu sakau: Telszių kalba peykti; Dar troksztu szlowie anay priderunti teykti Antanas Klementas Giedrius SUBAČIUS ANTANO KLEMENTO ŽEMAIČIŲ KALBA Vienas iš pirmųjų, palikusių mums savo minčių apie žemaičių bendrinės kalbos norminimą, buvo poetas bajoras Antanas Klementas (apie 1756-1823 m. birželio 4 d.). Išlikusių lietuviškų Klemento eilių “turime 156 didesnius ir mažus kūrinius, sudarančius 1494 eilutes*"'. Tačiau daug daugiau jis prirašė lenkiskai, yra išlikę trys didžiuliai Klemento rankraštiniai eilių tomai, kuriuose su minėtomis lietuviškosiomis eilėmis, esama maždaug 60 tūkstančių eiluciy?. Europos naujų vėjų sukeltas noras pažinti, “atrasti”, įvertinti ir lietuvių kalbą kiek ryškiau pirmiausia kilo T. Čackio, K. Bogušo, Z. Niemcevičiaus galvose. Čackis norėjo žinoti, kas yra lietuvių kalba, kokioje teritorijoje ja šnekama. Bogušas jau tvirtino, kad ši kalba yra savarankiška ir ne mažiau turtinga nei kitos. Klementas, gimtąją žemaičių kalbą pramokęs jau vaikystėje, buvo vienas iš pirmųjų žemaičių, kuriems parūpo svarstyti bendrinės kalbos reikalą, pagrindu jai siūlyti žemaičių tarmę. Tiesa, jo žemaitiška orientacija sustiprėjo tik į gyvenimo saulėlydį. Nors gimęs tarp dounininkų žemaičių Laumių dvare (netoli Barstyčių), augęs Rietave (nežina, kiek laiko), tačiau jau būdamas apie trylikos metų amžiaus nuo 1769 m. išvyko su tėvais iš žemaitiškos aplinkos į Vorobiną. Dombrovicoje lankė mokyklą ir tose vietose išgyveno iki 1777 m., tad dar apie aštuonerius metus, kol sulaukė maždaug 21-erių metų. Tada vėl grįžo į Žemaitiją — žemaičių dūnininkų tarmės plote Raseiniuose dirbo nuo 1777 iki 1792 m., vadinasi, apie keturiolika metų. O nuo tada, būdamas apie trisdešimt šešerių, vėl sugrįžo į žemaičių dounininkų plotą — Telšius, kur ir mirė 1823 metais, suVana gas V. Antanas Klementas.-A. Klementas, Zemaitiska giesmelé, Vilnius: Vaga, 1972, 12. Biržiška M. Antanas Klementas, Lietuvių rašytojas pradžioj XIX-ojo amžiaus, Vilnius: M.Kuktos spaustuvė, 1910, 3. Trys Klemento rankraščių tomai saugomi LLTIBR — t. 1: Dzietko moie wiasnorgcznie Wierszem, aw maHtey czastecce prozą napisane y alfabetne porządnie zregestrowane Ktorego Tom Iszy, sign. f. 1-2156 (toliau KIDI1806); t. 2: Dzietko moie wlasnorecznie Wierszem, a bardzo w matey czgsci prozą napisane y alfabetnie porzadnie zregestrowane Ktorego Tom 2gi, sign f. 1-2157 (toliau KIDII1808); t. 3: Dzietko moie wiasnorgcznie Wierszem, aw mafey szastce prozą napisane y alfabetnie porzadnie zregestrowane Ktorego Tom 3ci, sign. f. 1-2158 (toliau KIDI111810). 225 laukęs apie šešiasdešimt septynerių metų amžiaus“. Nėra tiksliai žinoma, kada Klementas ėmė eiliuoti žemaitiškai. Mykolo Biržiškos mintį, kad apskritai jo pirmieji kūriniai galėję būti sukurti apie 1792 metus, Vytautas Vanagas atsargiai mėgina tisklinti: “jie galėjo būti sueiliuoti ir anksčiau. Tai sakytų jo ‘naratyva’ (pasakojimas), skirta savo paties vedyboms [...J, kurios įvyko apie 1789 m.”* Šiaip ar taip, regis, eiliuoti pradėjo jau grįžęs į Zemaitiją, gal Raseiniuose, o gal tik Telšiuose. Vanagas tęsia, jog “galimas daiktas, kad apytikriai šio laiko eilėmis ir prasideda DI [KIDI1806], kuris baigiasi 1806 m. pabaigos kūriniais"*. Kadangi “eilių tvarka rankraštiniuose tomuose, atrodo, daugmaž atitinka jų autoriaus kūrybos chronologija”¢, gali būti, kad pirmosiomis žinomomis žemaitiškomis Klemento eilėmis laikytina pirmoji į rankraštinius jo tomus įrašyta “giesmelė“ “Piosenka Zmudzka Czasu Rewolucyi robiona a teraz po wynalezieniu wyciąga si¢”, raginanti į kovą per 1794 metų Kosciuškos sukilimą. Jau pats pavadinimas sako, kad, nors rašyta sukilimo metu, į šviesą ištraukta vėliau, galbūt iš naujo perrašyta. Vadinasi, Klemento žemaičių kalbą pažįstame tik nuo dounininkiško jo gyvenimo periodo Telšiuose jau po sukilimo. 1.0. RAŠYBA 1.1. Iki 1806 metų pabaigos. Kaip matyti iš minėtosios “Piosenka Zmudzka” KIDI1806, p. 125 ir kitame puslapyje parašytos “Takož Piosenka Zmudzka Dawniey zrobiona, czyli zPols wyttumaczona” KIDI1806, p. 126, iš pat pradžių Klemento rašybos pagrindinės ypatybės buvo tokios. (1) Visai nevartojo nosinių raidžių g, ę. Pavyzdžiui, rašė ne tik y wyrfa wyina 126 — į vietą vieną, wrera 125 — vierą, bet ir ku 125 — ką, kur daug žemaičių taria nosinį garsą. (2) Raide y retkarčiais žymėjo žemaičių paplatėjusį [e]: dydziu 126 ~ didžia, motryszkiela 125 ~ motriškele, padyrbsett 125 — padirbsiat, susytyki 126 ~ susitikę, stypruwkiet 125 ~ stipruokiat, unsytropij 126 — antsitropij[a], usydegin 126 ~ užsidegin[a], wysi 126 ~ visi, nors taip parašyti pasitaikydavo ir siauraji [i] -y 126 ~ į. (3) Raide i; rašė: 1) nepaplatėjusį žemaičių [i]: giwa 125 — gyvą, ikir 126 ~ įkyr[i], kfawsik 125 ~ klausyk, ir 2) paplatėjusį [e]: ir126, isz125 — iš, kita 125 ~ kitą, /ig 125, umzina 126 — amžinai, Zina 126 — žinai. Nematyti, kad Klemen3 Duomenys pagal: Biržiška M. Antanas Klementas, Lietuvių rašytojas pradžioj XIX-ojo amžiaus, 5-6; Biržiška V. A/eksandrynas?2, Čikaga: JAV LB kultūros fondas, 1963, 225 (naudotasi 1990 m. fotografuotu leidimu). Y anagas V. Antanas Klementas, 163. > Ibid. ® Ibid. 226 tas išlaikytų dalies šiaurės žemaičių — telšiškių turimą regresyvinės asimiliacijos dėsnį prieš tolesnį siauro vokalizmo skiemenį (su 7 uz) tarti nepaplatintą [i]. Nors jis vartojo ir y, ir f raides, minėtųjų žodžių umzina, Zina vokalizmas tam dėsniui prieštarauja (būtų turėjęs parašyti su y). (4) Raide u ženklino visus savo tarmės u: 1) [u] (dbk u, Z, y) — budas 126 ~ būdas, butum 126 — būtum, ku 125 ~ ką, kuna 125 ~ kūną, rustibie 126 ~ rūstybę (?), suwed® 126 ~ suved[a]; 2) [9] (dbk u) — abtur126 ~ aptur[i], muna 125 ~ mano, saldziu 126 ~ saldžia sg. i. (5) Raide o rašė žemaičių [uo] (dbk 0): motryszkiela 125 ~ motriskele, sodos 125 ~ sodos, zinot 125 ~ žinot. Pavyzdys nog 125 — nuog rodo dirbtinę forma, kuri greičiausiai atsirado aukstaitiSkos lyties su uo vokalizma žemaičiui suvokus kaip žemaitišką ir užrašius 0— taip užrašytą garsą žemaičiai turėję skaityti [uo]. (6) Dviraidžiu uu Klementas ženklino žemaičių dounininkų [ou] (dbk. uo): duutas 126 — duotas, taip pat plg. iš skolinio padarytą hiperžemaitybę /uusa 125 ~ liuosą “laisvą'. Dar vienas žodis, kuriame dbk būtų uo, yra stypruwkiet 125 ~ stipruokiat, su uw parašytu duonininky [ou]. Sie pirmieji teksteliai neteikia daugiau duomenų apie tokios pozicijos rašymą. Kaip nurodo Aleksas Girdenis, Tirkslių tarmėje dvibalsis [ou] yra sakomas dvejopai (jo pavyzdžiai: du-udl || doudi — duodi, ju-udus || joudus ~ juodus). “Šių garsų asimiliacija nėra iki galo nuosek1i”°. Rodos, Klementas irgi galėjo būti gimęs šio dvibalsio nevienodo tarimo plote", galėjo būti linkęs iš jam girdėtų dviejų skirtingų variantų rašydamas apibendrinti vieną [uu] — uu. Antra vertus, matyti, jog Klementas apskritai buvo manęs savo tarmės [0] kaip ir [u] žymėti tiesiog raide u, paprastai (t.y. neišgalvoti naujo ženklo specifiniam žemaičių garsui). Pačių žemaitiškų dvibalsių atsisakyti nenorėdamas, tokio ženklinimo logiką galėjo sau aiškintis taip: jeigu [9] bei [u] rašoma u, tai dvibalsis [ou] turi būti rašomas uu. Tai patvirtintų ur [on] (gal ir [un]?), um [om] (gal ir [um]?) žymėjimas. Vadinasi, sunku išskirti, ar Klementas stengėsi ženklinti tarimą [uu], ar [ou], aišku tik, kad apsispręsti rašyti uu jam galėjo padėti tiek nenuoseklus [ou] tarimas, tiek jam įprasta raidė u, ženklinanti [0] garsą. (7) Dviraidžiu um Klementas žymėjo žemaitišką [om] ar [um] (dbk. am): umzina 126 ~ amžinai. Kaip matyti iš Girdenio straipsnio, Tirkšlių regresyvinė asimiliacija veikė ir dvibalsius [om], [on], taigi pozicijose prieš skiemenis su [i], 7 Plg.: Girdenis A. Balsių asimiliacijos reiškiniai Tirkšlių tarméje. — Kalbotyra4, 1962, 141-147. 8 Greičiausiai prielinksnį-priešdėlį su Klementas tarė [su], kaip kad sakoma Telšiuose ir tose apylinkėse, kur jis gimė, plg.: Zinkevičius Z. Lietuvių dialektologija, Vilnius: Mintis, 1966, 63. Tačiau dalis žemaičių — kretingiškiai (dounininkai) ir dalis varniškių (dūnininkai) čia taria [so], plg. ibid. 64, tad vaikystėje Rietave Klementas galėjo girdėti ir tokį tarimą. Girdenis A. Balsių asimiliacijos reiškiniai Tirkšlių tarmėje, 144. '0 Ibid., 147. 227 [u] jie buvo tariami [um], [un]". Galėjo Klementas pažinti ir tokį nevienodą šių dvigarsių tarimą, kaip ir uu [ou] atveju. Tad čia jį apsispręsti rašyti um galėjo skatinti tiek fonetinės, tiek grafinės priežastys. (8) Dviženkliu un Klementas norėjo nusakyti žemaitišką [on] ar [un] (dbk. an): untsytropij 126 — antsitropij[a]. Panašiai kaip ir uu bei um atvejais, to priežastys galėtų būti bent dvi. Taip pat galima paminėti, jog kiek vėlesniuose, bet taip pat rašytuose prieš 1806 m. pabaigą, tekstuose greta iš pradžių vartoto ir tebevartojamo un [on], pvz., weyzunt 229 — veizant, Klementui pasitaikė parašyti ir on - wafondele 522 — valandélé[je]. (9) Dviraidžiu yr žymėjo savo tarmės dvibalsį [ei] (dbk. se): anyr 125 — anie, tyisa 126 — tiesa, wyina 125, 126 ~ vieno, vieną, wyita 126 ~ vietą. Tradicinio aukštaitiško ze šioje pozicijoje nevartojo. Po / pasitaikė ZemaitiSka [ei] parašyti ir 77; lijpsnu 126 ~ liepsna sg. i. Pradžioje žodžio parašė ir i iszka 126 ~ ieško. (10) Dvizenkliu je žymėjo: 1) savo tarmės [ie] (dbk. €): bregs 125 ~ begs, niera 125 ~ nėra, padies 125 ~ padės, spiera 125 ~ spérai (e tradiciškai rašė po sklandziojo priebalsio /: miletis 126[4x] ~ mylėtis, miletumi 126 ~ myléetumi); 2) skolinių šaknies vokalizmą: miestela 125 ~ miestelio, wiera 125 ~ vierg ‘tik€jima’. (11) Dviraidziu aw paprastai rašė dvibalsj [au]: dawgiaws 125 ~ daugiaus, fawni 126 ~ jauni, jszpazinaw 126 ~ iSpaZinau, kfawsik 125 ~ klausyk, nors pasitaikė ir 7auns 125 ~ jauns. (12) Dvibalsius ar, ei žymėjo ay, ey. kayp 126 — kaip, fabay 126 ~ labai, reyk 125 ~ reik, reykafs 126 ~ reikals, tayp 126 — taip, uzlaykiti 125 ~ uzlaikyti, waykielis 125 ~ vaikelis. Tačiau bene dar dažniau žymėjo ZemaitiSkus monoftongizuotus [a], [€]: kap 126(2x) — kaip, kartas 126 ~ kartais, metela 126 ~ meteliai, nepritela 125 ~ nepriteliai, pikta 126 — piktai, tikta 125 ~ tiktai, umzina 126 — amžinai, waykiela 125 ~ vaikeliai, Zina 126 ~ žinai. (13) Minkstaji [č'] ženklino ¢, cz: Baznicius ~ bažnyčių (?) 125, neiszticziu 126 ~ ne iš tyčių, Ziemaycius 125 ~ žemaičius, [š'] -sz: szirdis 126 — širdis. (14) Priebalsj Žrašė nenuosekliai, tiek minkštąjį, tiek kietąjį rašė tai su tašku z: koznus 125 ~ kožnas, uz 125 — už, Zinot — žinot, tai be taško z: Jszpazinaw 125 ~ išpažinau, uzem 125 ~ užem[a], uzfaykiti 125 — užlaikyti. (15) Priebalsių g, £ minkštumą prieš e tradiciškai žymėjo raide i: waykielis 125 ~ vaikelis, Zmogielis 125 — žmogelis. Minštumą prieš e žymėjo ir po z: Z femaycius 125 ~ žemaičius. (16) Nors pirmuosiuose dviejuose teksteliuose nepasitaikė, bet šiek tiek vėIesniuose, irgi rašytuose prieš 1806 m. pabaigą, kūriniuose jau galima rasti pavyzdžių su dvibalsiu yn [en] (dbk. en): pynkta 522 — penktą, tyn 229 ~ ten. 1 1bid., 143-144. 228 Nemažai Klemento rašybos atvejų sutampa su “Zyvato”'2 — daug kartų leistos XVIII a. žemaitiškos knygos — rašmenys aw, uw, yi galėjo būti nusižiūrėti iš ten. Tad Klementas jau turėjo į ką lygiuotis, ir lygiavosi iš pat pradžių. Toliau jo rašyba iki 1806 metų pabaigos, apie kurią žinome iš KIDI1806 ir kuriai rekonstruoti ne tiek daug tėra duomenų, menkai ir tesikeitė. Iš ryškesnių pakeitimų tik minėtinas (pirmoji ypatybė) nosinių raidžių 4 ir net ų (sic!) įsivedimas, pvz., kų 522 ~ ka, ta 522 ~ tą, tų 597 ~ tą (pačioje pradžioje rašė be nosinės — ku 125 — ką). Tiek Klemento gimtosiose vietose, tiek Telšiuose čia tariama [on]". Kadangi garsą [9] Klementas ir kitur rašė uz, manytina, jog ir čia tas u reiškia [0], o [n] pažymėtas nosinės ženklu (nosing 4 tereikėjo perskaityti lenkiškai [on], kad būtų visai panašus garsas į žemaičių). Taigi Klementas tikriausiai ėmė rašyti kirčiuotas įvardžių galūnes su nosinėmis, norėdamas tiksliau išreikšti savo tarmės tarimą [on]. 1.2. 1806 m. pabaiga — 1808 m. spalis. KIDII1808 apima tekstus nuo 1806 metų pabaigos iki 1808 metų spalio mėnesio. Šiame antrajame, kaip ir pirmajame “Dzietko” tome dar mažai tėra žemaitiškų eilių. Svarbesnių rašybos pakeitimų iki to laiko nematyti, galima užčiuopti tik kai kurių svyravimų. (1) Pavyzdžiui, nors jau buvo pabandęs, kaip minėta, prieš 1806 metų pabaiga parašyti ky ~ ka, #3 ~ tą, po metų kitų vėl rašė anu 755 ~ aną, ku 755 ~ ką. Saknies nosinius balsius buvo sutapatines su dvigarsiais, t.y. kaip su un rašė muszunti 206 ~ musanti, runka 184 ~ ranką, taip ir grunzinu 755 ~ grazinu, uszkunszti 184 — užkąsti. Tokio sutapimo esama ir Telšių tarmėje tiek dvigarsiai, tiek nosiniai garsai tariami [on]*. (6) Dviraidžiu uu ir toliau paprastai žymėjo žemaičių [ou]: duuk 183(2x), 184 — duok, duus 755 — duos, neduusi 183 — neduosi. Pasitaikė ir žyvatiškas uwpaskuw 184 ~ paskuo=ui. Tačiau labai svarbu, kad du kartus iš uu Klementas ištaisė į uo: fuuda 206 ~ juoda ir duunas 206 — duonos pakeitė jouda bei dounas. Tai vienas iš pirmųjų žinomų bandymų žemaitišką [ou] imti rašyti ou, tikslinti “Zyvato” tradiciją. Antra vertus, nėra visiškai aišku, ar Klementas taisė ne šiek tiek vėliau, negu rašė patį kūrinį. (9) Žemaitiškam dvibalsiui [ei] žymėti pirmuoju periodu vyravo yi rašymas, tačiau po 1806 metų ėmė dominuoti yj: dyjna 184 — diena, /inksmintyjs 185 ~ linksminties, pyjna 206 ~ pieno, wyjna 184 ~ viena, wyjsznies 184 ~ viešnios, wyjto 184 ~ vieto[je]. Tačiau pasitaikė ir prieš 1806 m. vyravusio varianto: Dyrws 755 ~ Diev[a]s, wyina 206 ~ vieną. Taip pat ir ij po g: gijsme12 Zyvatas Pona yr Diewa musu Jezusa Christusa, Wilniow: Drukarnie J. K.M. yr RP Kollgio Kunigu Pioriu, 1759 ir kiti leidimai. Zinkevičius Z. Lietuviy dialektologija, zem. 50; Lietuviy kalbos atlasas 2, Fonetika, Vilnius: Mokslas, 1982, 63, Zem. 46 (toliau LKA 2). 141 KA 2, 61-63 žem. 44, 45, 46. 229 Ja 183 ~ giesmelė, gif mie 184 ~ giesmę, pagijdokiet 184 ~ pagiedokiat. Lyg ir prasimuša nelabai ryški tendencija atsisakyti “Zyvatui” įprasto dviraidzio yi su antrąja raide i. (11) Taip pat Klemento bėgimas nuo “Žyvato" tradicijos 1806-1808 metais aiškus iš dvibalsio [au] rašymo. Nors dar pasitaikė aw — faw 183 ~ tau, tačiau tolesniuose šio tomo puslapiuose rašyta jau vien au: brofau 184 — brolau, daugiaus 184, gausie 755 ~ gausiai, ilgiaus 755, fauk 755 — lauk[ia], piaun 184 ~ pjaun[a], praszau 755 — prašau. (13) K1DI1808 pirmą kartą pavartotas ir rašmuo $minkštajam (?) [s'] žymėti — turieš 755 ~ turės, jis čia dar atrodo atsiradęs visai spontaniškai. 1.3. 1808 m. spalis — 1810 m. kovas. Tačiau pirmajame ir antrajame KID tomuose lietuviškų tekstų dar labai maža. Kaip teigia Vytautas Vanagas, “didumą lietuviškų savo eilių A.Klementas parašė 1808-1810 m. Iki tol jis buvo sueiliavęs agitacinį eilėraštį, porą idilių, porą epigramų ir keliolika proginių laiškelių"“. Tie 1808 spalyje — 1810 metais rašyti tekstai yra trečiajame KIDIII1810 tome. Viena iš svarbiausių Klemento kūrybos vietų — eilės, skirtos ir siųstos 1810 metų kovo 17 d. Žemaičių vyskupui Juozapui Arnulfui Giedraičiui — taip pat surašytos čia, nuo 534 iki 559 p. Bet ir prieš šiuos tekstus, skirtus vyskupui, yra įrašytų lietuviškų tekstų. Jie, matyt, datuotini apie 1809 metus ar pačia 1810 metų pradžia. Ankstesniais etapais varijavusios ypatybės apie tuos 1809 metus (taigi ypatybės, KIDIII 1810 esančios puslapiuose prieš vyskupui skirtus tekstus) atrodė taip: (1) Klementas rašė ir su nosinėmis, ir be, tose pačiose pozicijose, plg. ku 461 ~ ką, tu 19(2x) ~ tą, tačiau ir fy 490(3x) — tą. (6) Dažniau rašė nedvigubą u [ou]: atiduti 19 — atiduoti, /uste/a 20 ~ juostele, tad irgi vieną iš variantų, būdingų “Zyvatui”. Gali būti, kad dvi parašytos sykiu balsės Klementui kartais pasirodydavo esąs perteklius ir jis rašydavo vieną. Mažiau tikėtina, kad čia jis būtų buvęs linkęs žymėti dūnininkų garsą. (9) Gali būti, jog Klementas [ei] ėmęs dažniau rašyti yj vietoj yr dėl lenkų rašybos pastangų apskritai imti dažniau vartoti raidę j, plg. toliau 12-ąją ypatybę. Klemento yj rašymas čia irgi nėra nuoseklus (greta formų dyjna 490 — dieną, wyjna 21, 490 — vieną, pasitaikė ir lyčių su zi: dijna 21 — dieną, wijnu 20 ~ vienu). (11) Dvibalsis [au] ir toliau dažniausiai rašomas au: didiaus 461 — didžiaus, paraszau 461 ~ parašau, praszau 461 — prašau, sau 20, 490, sausiay 490 ~ sausiai, nors pasitaiko ir awfawrnu 461 — jaunų. | (12) Labai netikėtai šalia įprastųjų ay, ey (mayszus 461 — maišas, Szateykius 19 — Sateikius) Klementas ėmė parašyti žodžių ir su aj, ej: gaj/us 461 — gailiuos, kajp 20 ~ kaip, fejsybie 21 ~ teisybė, wajkiela 20 — vaikelio. Byana gas V. Antanas Klementas, 13. 230 Žinoma, kad šių dvibalsių rašymas su f lenkų ortografijoje galutinai įsigalėjo tik ketvirtajame XIX a. dešimtmetyje, t.y. po to, kai 1830 metais Varšuvoje leistame leidinyje “Rozprawy i wnioski o ortografii polskiej” toks rašymas specialios Deputacijos buvo aprobuotas: "Prieš Deputacijai aprobuojant jotą, jis plito tik regionuose , tačiau priimamas buvo nenoriai; kai buvo paskelbti Deputacijos nurodymai, padėtis akimirksniu visiškai pasikeitė, visur buvo priimta naujoji raidė ir pirmąjį dešimtmetį po “Rosprawy...” 1830 m. pasirodymo ; vartojimas tapo artimas normai — netrukus pasiekta ir jos”'®. Dažniausiai joto išplitimą lietuviškuose tekstuose galimą sieti su jo plitimu lenkų rašyboje. T. y. lietuviai autoriai, ėmę lenkiškuose tekstuose pagal naująją ortografiją rašyti dvibalsius aj, ej (vietoj senųjų ay, ey), juos įtraukė ir į lietuviškuosius. Tačiau Klemento bandymas čia imti rašyti / yra gerokai ankstesnis, 1809— 1810 metų pradžios. Tiesa, kaip nurodo Bajerowa, “Joto šalininkai XVIII a. jau buvo Szylarskis ir Nowacynskis, bet tai tebuvo pavieniai bandymai, iš esmės be atsako"". Kaip galima suprasti iš Jano Lošio studijos pavyzdžių, nei vienas, nei kitas su tuo jotu XVIII a. dar nerašė dvibalsių, tik kai kurias kitas pozicijas (tradicinėje XVIII ir ankstesnių amžių lenkų kalbos rašyboje iš viso nebuvo ; raidés)'®, Vienas iš pirmųjų viešai stojusių siūlyti rašyti su j ir lenkų dvibalsius buvo poetas Aloyzas Felinskis 1816 metais“. Apskritai “yra neabejotinas faktas, kad / anksčiausiai plinta Vilnuje”?. Tačiau gerai žinoma, kad apskritai apie lenkų rašybos reformą viešai jau anksčiau, 1808 m., rašė Vilniuje EN. Golianskis?!, kad tokią reformą nuo 1809 iki 1814 metų svarstė Varšuvos mokslo bičiulių draugija“, kad Joachimas Lelevelis 1809 m. rašė straipsnį apie būtinybę keisti lenkų rašybą“. Turbūt galima manyti, kad daug ir dažnai į Vilnių važinėjęs Klementas bus pajutęs pirmąsias reformistines lenkų rašybos nuotaikas, gal ir poreikį tikslinti dvibalsių rašymą, epizodiškai pats išmėginęs naujovę savo žemaitiškuose teksteliuose . Taip dėl tų pačių priežasčių galėjo padažnėti ir minėtojo 18Bajerowa I. Polski jezyk ogdlny XIX wieku, Stan i ewolucja 1, Ortografia, fonologia z fonetyką, morfonologia, Katowice: Uniwersytet Šląski, 1986, 39: “Przed aprobatą Deputacji jota szerzyta się tylko regionalnie i zoporami; po ogtoszeniu przepiséw Deputacji sytuacja momentalnie catkowicie się zmienita, wszędzie przyjęto nową literę i w pierwszym dziesigcioleciu po Rozprawach 1830 nasycenie j byto juz bliskie stanu normy —wkrétce ją osiągnęto". 71bid. 36: “Zwolennikami joty byli juz w XVIII wieku Szylarski i Nowaczynski, byly to jednak pojedyncze proby, w zasadzie bez oddzwigku”. 18% og J. Pisownia Polska w przeszlosci i obecnie, zagadnienia i wnioski, Krakéw, 1917, 55-57. 19 Plg. Ibid. 58; Bajerowa I. Polski jezyk ogolny XIX..., wieku 1, 36. 20 Ibid. 38: “Jest wigc niewatpliwym faktem, ze jszerzy si¢ najwcesniej w Wilnie”. Kau puz A. U3 ucropuu moasckoit oprorpaduu B BurbHe B riepBot Tperu XIX B. — Acta Baltico-Slavica 8, 1973, 172. 2 Ibid., 178. 2 Ibid., 170 tt. 231 varianto yj [ei] vietoj y7 (9 ypatybė). (13) Ir toliau Klementas pavartodavo rašmenį $: faukšiu 490 — lauksiu, farsi 541 — tarsi. 1.4. 1810 m. kovas. Ir štai šitaip ieškodamas tikslesnės grafinės išraiškos savo žemaitiškiems tekstams, Klementas sėda rašyti vyskupui Juozapui Arnulfui Giedraičiui eilių. Tai atsakingas momentas kūrėjo biografijoje. Vyskupas jau tada garsėjo kaip rūpinąsis lietuvių reikalais, norintis ugdyti lietuvių kalbą. Jo rankose buvo daug daugiau negu kieno nors kito finansinių ir administracinių pajėgų veikti bendrinės kalbos formavimąsi. Turėjo Klementas jausti ir moralinį vyskupo autoritetą. Giedraičio remtas 1806 metų lietuviškas evangelijų leidinys, pirmą kartą išspausdintas be paralelių lenkiškų tekstų, kupinas dėmesio tiksliam žodžiui parinkti, gausiomis lietuviškų sinonimų išnašomis, dvelkė filologine nuostata rūpintis lietuviškų raštų kalba. Klementas negalėjo nežinoti to leidinio. Todėl didelė atsakomybė siūlant savo nuomonę gana oficialiai, rašytu tekstu, Klemento turėjo būti aiškiai jaučiama. Giedraičio pritarimas ar nepritarimas galėjo daug lemti. Jokio tiesioginio atsakymo iš Giedraičio išlikusio nėra, ir tik filologinis studijavimas leidžia nuspėti jo nuomonę nebuvusią palankią Klementui. Klementas jau tada galėjo jausti bei žinoti kitokią Giedraičio nuostatą, todėl svarba gerai argumentuoti teiginius buvo dar didesnė. Pluoštas eilių, skirtų Žemaičių vyskupui, Klemento buvo iš pradžių surašytos į savo KIDIII1810 (1-asis švarraštis), ir tik po to dar švariau perrašytos bei nusiųstos pačiam Giedraičiui**. Laimingo likimo dėka abu švarraščio variantai pasiekė mūsų laikus ir tam tikras, kad ir nelabai ryškias tendencijas tikslinti savo rašybą galima matyti pirmąjį švarraštį lyginant ne vien su ankstesniais tekstais, bet ir su paties autoriaus padarytu antruoju švarraščiu. Tam tikrų sustiprėjusių ar susidariusių naujų tendencijų matyti iš programinio ir svariausio Klemento kūrinio, t.y. “Donis pridera..." (KIDP1810, p. 3-9), pirmojo, įrašyto tarp tekstų Giedraičiui. (1) Siųsdamas eiles Giedraičiui Klementas jau buvo apsisprendęs nuosekliai vartoti nosinę raidę y, matyt, pirmiausia žymėti kirčiuotam žodžio galui, išlaikiusiam nosinį garsą. Pavyzdžiui, KIDIII1810: ky 534, 535, 539 ~ ką, tų 535, 536, 537, 538(2x), 539 — tą. Tačiau jau šitame tekste Klementas parašė ir formas Gudysi 535 ~ Gudūse, Zremayciųsi 539 ~ Žemaičiūse, tad po truputį ėmė plėsti nosinės ų raidės rašymo distribuciją. Nurašant antrąjį variantą, siųstą vyskupui, nosinės raidės atvejų padažnėjo. Pavyzdžiui, KIDIII1810 buvę Alsiediusie 534 — Alsėdžiūse, anu 538 ~ any, buwysiu (sic!) 534 ~ buvusių, Zė/sziu 535 ~ Telšių, Klemento KIDP1810 parašyti jau Alsiediysi 1, any 8, buwysiy 1, 2% | Antanas Klementas), Donis pridera Dyjno ward=metu Szwisiey-Skayciausiuu Juzapou Kunigaykszciuu Giedrayciuu Wiskupuu Ziemayciu, Kawalieriuu GraZibies Buwysiy Linku Ponistes Metysi 1810 mę morciaus 19 D Ligiay su rasztas eyla sudietas Par tikra, ir wysa ziemiausi Tarna AK Alsiediysi Adtydouta, rankraštis saugomas LNMMB,; sign. PR 1317, 34 p. (Toliau KIDP1810.) 232 Telszių 4. Tik KIDP1810 atsiradusiame žodyje metysi 1 ~ metūse taip pat yra raidė ų. Taigi matyti gyvas Klemento mėginimas apsispręsti, pagal žemaitišką tartį įsivesti nosinį ženklą y į kirčiuotas galūnes (kartais ir į nekirčiuotas), į pl. ines. galūnę. Jau iš pirmojo KIDIII1810 varianto dingo ku ~ ką, fu — tą rašymas. Klemento gana drąsiai pasukta nauju keliu, šiuo atveju jau gana nuosekliai laikytasi savo novatoriškumo. Raidė ų lietuviškuose tradiciniuose raštuose iš viso nebuvo vartojama. Didžiojoje Lietuvoje prieš Klementą ją gal terašė Mikalojus Daukša 1599 metų “Postiléje”. Mažojoje Lietuvoje ų vartojo Danielius Kleinas savo gramatikose 1653 ir 1654 metais, daugelis ir kitų autorių — iki pat Kristijono Gotlybo Milkaus 1800 m. gramatikos imtinai (tiesa, grafiškai ta nosinė buvo žymima ne šiandien įprastu lankeliu, o įstrižu tiesiu brūkšneliu). Matyt, Klementas šį rašmenį nusižiūrėjo iš Mažosios Lietuvos tekstų, nors vartojo kiek kitokiose pozicijose (Milkaus ų tevartojama sg. acc., o pl. g. jis rašo 4%). Šiuose vėlesniuose Klemento tekstuose visiškai nebepasitaiko tradicinių lenkiškų nosinių ą, ę. Tačiau, pavyzdžiui, iš Klemento apsisprendimo žemaičių [on] ar [un], [om] ar [um] rašyti urrir um matyti, jog jam nė nereikėjo žemaičių raštuose “Zyvate” vartojamos a[on] raidės, tokiu atveju jis buvo nutaręs žymėti kitą garsą reiškiančią raidę u. Tai jam galėjo padėti apsispręsti vartoti raidę y — ne prie a, o prie u pridėti nosing. Šiuo atveju nekelia abejonių Klemento drąsa reformuoti Didžiosios Lietuvos tradiciją, Mažosios Lietuvos naujovę siūlyti ir vyskupui. Raidę y Klementas čia diegė jau nuosekliai. Ji tuo įstabesnė, kad kitų nosinių raidžių nėra. (6) Sau rašytame KIDIII1810 tebevyrauja uu: Giedrayciuu 534 ~ Giedraičiou=ui, :5Sziuuk 539 ~ i§juok(ia], Juzapuu 534 ~ Juozapou=ui, /uusas 534 ~ liuosas, fuumi 539 — tuomi ir pan. Tačiau pasirodo ir ou - adouti 534 ~ atduoti. Nors dažnai uu parašoma ir siystajame KIDP1810, tačiau taip pat matyti tam tikros pastangos uu keisti ou. Štai buvęs isziuuk perdarytas isziouk 8, Juzapuu>Juzapou 1, luusas>lousas 3, tuumi>toumi 9 (žodžių isziouk ir lousas dviraidis ou KIDP1810 iš pradžių irgi buvo parašytas uu, bet ištaisytas). Keletoje vietų, kur KIDP1810 ouyra parašytas iš karto (įsziougdams 3 ~ išjuokdam[al]s, iszdoutas 5 ~ išduotas), uu pataisyta į ou jau ankstesniajame KIDIII1810: ;sziougdams 535 ir iszdoutas 536. KIDIII1810 buvęs 70g 535 — jog KIDP1810 pakeistas netgi /0ug 4, tad hiperžemaitiška lytimi! Ryškios pastangos sąmoningai modifikuoti. Be to, kai kur buvęs tik vienas uz KIDP1810 pakeistas dvigubu uu: aplinku 536 ~ aplinkou=ui > aplinkuu 5, Kunigaykszcziu 534 ~ kunigaikščiou=iuo > BMielcke Ch. G. Anfangs=Gninde einer Littauifchen Sprach= Lehre, worinn war die von dem jiinger.: Ruhig ehemals herausgegebene Grammatik zum Grunde gelegt, aber mit ftarken Zufétzen und neuen Ausarbeitungen verbeffert und vermehrt worden von Chriftian Gotlieb Mielcke, Cantor in Pillckallen, Karaliaučius: Druck und Verlag der Hartungfchen Hofbuchdruckerey, 1800, 12 ir kt. 233 majai kalbai. Matyt, tai ne vieno Klemento apsisprendimas, tai tam tikra bendra to meto žemaičių nuostata. Kitos pasitaikančios aukštaitybės tėra atsitiktinės, pavyzdžiui, giwendami 5 ~ gyvendami (žem. būtų * givendamis), wydui 4 — viduj (žem. būtų * vedou). 2.3. Žemaičių bk. Žemaitiškų ir aukštaitiškų lyčių santykis Klemento tekstuose akivaizdžiai rodo jį rašiusį žemaitiškai dounininkiškai. Aukštaitiškos lytys vietoj žemaitiškų tėra pasirinktos dviem atvejais (diftongai ir afrikatos), ir tai jokiu būdu neleidžia kalbėti apie teorinę nuostatą derinti skirtingas tarmes. Taip pat šios aukštaitybės vargu ar įsimaišiusios vien dėl dažno Klemento gyvenamosios vietos kaitaliojimo, ką dažnai, remdamiesi paties Klemento žodžiais, mėgsta nurodyti tyrėjai, nes jos įterptos sąmoningai. Teoriškai Klementas Giedraičiui KIDP1810 taip pat siūlė rinktis žemaičių telšiškių tarmę bendrinei kalbai. Jis argumentavo bent dvejopai. Pirmasis argumentas — telšiškių esanti gimtoji Klemento tarmė. Tačiau reikia pripažinti, kad Klementas bene pirmasis viešai prisipažino, kad jam, kaip ir kiekvienam kitam, labai svarbus tarmės savumas: “Tay ira zinio wysims: iog kijk wyjnas sawa ||Gir pusie ty; kur gimiš, kur tiewiszkie gawa —||Dietto dydin tas, ir kic Lizda sau prigimta,||Kur giwenima pradzia žmogaus ira imta —||Dietto nenoriu sakau: Telsziy katba peykti;||Dar troksztu sztowie anay priderunti teykti”, p. 4. Tačiau Giedraičiui, kuriam žemaičių tarmė turbūt nebuvo gimtoji, Klementas siūlė kitą argumentą — geografinį — Telšiai netoli Varnių, o tai esąs Žemaičių centras: “Nu Warniu, Telzia esu netolij padieti,|| Abu wydui Ziemayčiu —/:Jog tayp sznek girdieti:/ — Jszto paskuyto prigut teysibie pažinti:||Kad katba musyskie reyk tikroiu wadinti”, p.4. Žinoma, jei ir turėjo vilties Klementas ką nors, (šiuo atveju — vyskupą), įtikinti, tai tik antruoju argumentu. Be to, Klementui būtų labiau patikę, jei net K.Sirvydas savo žodyną būtų parašęs “tikrai žemaitiškai”: “Kurius/:regiems daktc:/wercie daugiaus Litjuwyszkay || Nekayp prigut musiszkay, tikray Ziemaytyszkay”, p. 6. Tokie argumentai rodo, kad Klementas jau ir teoriškai rūpinosi bendrine kalba, tiksliau — bendrine žemaičių kalba. 3. Bžk. vartojimo teritorija. Tolesnis žingsnis būtų mėginti nustatyti, ar Klementas jau turėjo viziją, kas gi turi rašyti žemaitiškai, t. y. kokios lietuviškai kalbančios teritorijos gyventojai galėtų tą žemaičių rašomąją kalbą vartoti. Žinoma, visų pirma žemaičiai. Bet ar jis įsivaizdavo tokios kalbos skaitytojais bei rašytojais būsiančius ir Mažosios bei Didžiosios Lietuvos aukštaičius? Krinta į akis, kad nors Klementui ir nepatiko Sirvydo tarmė, tačiau labai gyrė jo žodyną: “Wyjnok reyk tų kninga poteysiey garbinti,||Jog padarė mums pradzie [...]||[...] — Tad weltu peykti||Ano darba, dar reyktum sztowie diet Jo weykti — ||Asz pats idant Kningeles ano neturiečio, ||Nemasz paraszidinti dabar negalečio"K1DP1810, p. 6. Ir pačiame Klemento tekste galima rasti neabejotinų Sirvydo žodyno žodžių, pavyzdžiui, iszpaustuwes sg. g. 5 — išspaustuvės, kaip neaiškus žodis Klemento lenkiškai paaiškintas ir išnašoje — Drukarnia (plg. 240 Sirvydo Drukarnia |[..) Išfpauftuwe raBto/literu**, 152); paszaipa 8 — pašalpą, išnašoje — Posifek (Sir. Pošifek woienny |...) padeimas/ paBaipa, 428); teysikfu 6 ~ teisyklų, išnašoje — Prawidia (Sirv. Prawidto|...] Taysikte, 441-442); wilta=wilis 9 ~ viltavilis, i$naSoje Podchlebca, (Sirv. Pochlebca [...| Wiltawilis, 402) ir kt. Toks Sirvydo “Dictionarium” gyrimas, pamegimas rodo, jog Klementas jj laikė savu. Tačiau žodynas juk parašytas rytų aukštaičių tarme, gerokai skyrusiasi nuo Klemento siūlomos žemaičių dounininkų. Vadinasi, šiuo atveju tarmė Klementui nebuvo didelė kliūtis. Tai galėtų suponuoti pradinę prielaidą, kad Didžiosios Lietuvos aukštaitiškoji dalis Klementui buvusi gana sava, tarmės skirtumas nebuvęs toks svarbus, koks svarbus kultūrinis geopolitinis bendrumas. Be to, įtaigus Klemento mąstymo apie Didž. Lietuvos kalbinį integralumą pavyzdys būtų jo nurodyta paralelė su bendrinės lenkų kalbos pamatu tapusio dialekto įsitvirtinimu. Nors Klementas ir kuklinosi, kad “Neešmu Lunkitoias swetymu asz szalu,Wos tyjk, ar maž žinoti Linku žieme galu“ KIDP1810, p. 5, tačiau žinojo vykusią tam tikrą konkurenciją tarp didžialenkių ir mažalenkių tarmiy:”Kur ira tyn dydyi; ir maži wadinti,|| Wyjni nu untru prisz sau katbu neabkinti”, p. 5. Vieni kitų tarmės net nepakentę. Ir toliau Klementas pastebėjo — “Wyinok maži=Linka tur rasztųši iszgali”, net nors “Dydešni unt mažuiu, parstou Kalba gali", p. 5. Raštuose pirmaują mažalenkiai, ne didžialenkiai, nors didžialenkiai galios ir daugiau turį. Kad ir kaip nepatiktų didžialenkiams, knygos esančios spausdinamos mažalenkių dialektu:”Wysas kningas iszdoutas wyjna jra buda”, ir tai diskusijų nekeliantys teiginiai, nes “Netikta mes tų žinom; bet ir wysi Guda”, p. 5. Lenkų bk. vartojimo teorijos integralumu Klementas neabejojo. Taigi toks lenkų tarmių santykio apibūdinimas — akivaizdi Klemento aliuzija į Didžiosios Lietuvos žemaičių ir aukštaičių tarmių konkurenciją. Jam aišku, kad nebūtinai didesnė tarmė ir platesnė teritorija lemia formuojančiosi bendrinės kalbos tarminį pamatą. Klementas sugestionuoja, kad tai bendrinei kalbai visai tiktų žemaičių tarmė, nors jos teritorija ir mažesnė už aukštaičių. Jeigu Klementui matyti, kad tarmės konkuruoja, vadinasi, jų galimybes modeliuoja tai pačiai teritorijai. Jis kalba apie Didžiosios Lietuvos teritoriją, bent jau lietuviškai kalbančią, kaip apie vientisą, turinčią turėti ir vieną bendrinę kalbą. Ir Sirvydo raštų savumas žemaičiams šį vientisumo supratimą akivaizdžiai patvirtina. O didžialenkių skaitomos mažalenkių tarme parašytos knygos yra gera užuomina Didžiosios Lietuvos aukštaičiams, kokia tarme parašytus tekstus jie turėtų rinktis...Nors tiksliau savo minčių Klementas neišplėtojo, tačiau aišku, jogjam būtų buvę priimtiniausia žemaičių dounininkų tarme pagrįstą bk. siūlyti ne tik žemaičiams, bet ir Didžiosios Lietuvos aukštaičiams. Viena teritorija ir viena bendrinė žemaičių kalba. Panašiai teigė ir Zigmas Zinkevičius, kad “Kle34 Cituojama pagal trečiąjį fotografuotą leidimą (1642): Pirmasis lietuvių kalbos žodynas, Konstantinas Širvydas, Dictionarium trium linguarum, parengė Kazys Pakalka Vilnius: Mokslas, 1979. 241 mento manymu, ji [bendrinė kalba] turėtų remtis žemaičių (aukštaičiai nusileisig) telšiškių tarme"*. Tačiau vargu ar būtų įmanoma rasti kokių nors užuominų, leidžiančių Klemento bžk. teritorijos viziją plėsti ir į Mažąją Lietuvą. Kai kurios mintys leistų manyti, jog Prūsijos lietuvių raštų tradicija Klementui neatrodė svarbus ar sektinas pavyzdys. Štai jis skundėsi, kad “Tou dydziaus negat nieka dyrpti; iou teysiktu||Mes nieiszkur neturiem, ney kokiu rodiktu,||Kayp ir matom, ir girdam tur Lijzuwia kiti,||Par to negalem gieray katbieti, raszity” KIDP1810, p. 6-7. Klementas įsivaizdavo, jog lietuvių kalba neturi jokių taisyklių, matyt, taip vadino spausdintų gramatikų trūkumą. Rodyklių stoka Klementas galėjo įvardyti žodžių sąrašų ar net žodynų trūkumą (Sirvydo žodyne rodyklė vienoje vietoje paaiškinta Rere/tr w kšiegach/Elenchus, [yllabus, index. Rodiktfe/rodibu knigi?*)). Bet juk Mažojoje Lietuvoje buvo išleista ne taip mažai reikšmingų lietuvių kalbos gramatikų bei žodynų, paskutiniai iš jų — įspūdingi Kristijono Gotlybo Milkaus darbai 1800 metais. Sunku patikėti, kad Klementas būtų apie juos negirdėjęs. Kaip apie esantį ir todėl svarbų jis kalbėjo tik apie Sirvydo “Dictionarium". Matyt, Mažosios Lietuvos raštai netraukė Klemento dėmesio, jie funkcionavo kitoje teritorijoje, kurios gyventojams modeliuoti savo bžk. Klementas nejautė reikalo. Ryškėja mąstymo modelis, nuo kurio priklausė ir Klemento bžk teritorijos samprata. Akivaizdu, kad politinė dviejų valstybių — Rusijos ir Prūsijos — siena, skyrusi dvi lietuviškai kalbančias teritorijas, Klementui taip pat tapo siena, ribojančia jo bendrinės žemaičių kalbos viziją. Bajoro Klemento galvoje, be abejo, dominavo geopolitinis tradiciškai neapėmęs Mažosios Lietuvos lietuvių Lietuvos modelis. Jis labai stiprus, kalbinis modelis dar visiškai negali pretenduoti į jo vietą. Klementui buvo savas senasis bajoriškas tautos supratimas, nesiejęs kalbos su tauta. Ilgiau negu po dešimtmečio, apie 1823 metus, labai panašus modelis ryškės ir iš bajoro Dionizo Poškos tekstų. Jurgis Ambraziejus Pabrėža, valstiečio vaikas, dar po penkerių metų ir vėliau jau tarsi mėgins pasirinkti ne politinį, bet kalbinį lietuviškai šnekančios teritorijos skaidymą savo bržk. projektui, tačiau užuot mėginęs plėsti etnines ribas, atskirs vienus žemaičius — etninę teritoriją susiaurins iki subetninės. Ir dar turės praeiti visa epocha, kol isitvirtins daukantiškasis — kalbinis etninis tautos supratimas. 4. Bržk. santykis su šnekamąja kalba. Nedaug tėra išlikusių Klemento minčių, leidžiančių svarstyti, ar jis mąstė ir apie šnekamąjį bendrinės kalbos variantą. Prasminga pacituoti, pavyzdžiui, Klemento išvadą po to, kai nusiskundė nesant jokių jo gimtosios kalbos fersyk/ų (gramatikų?) ir rodyk/y: “Par to negalem gieray katbieti, rasziti” KIDP1810, p. 7. Atrodytų, kad gramatikos (ir žodynai?) Zinkevičius Z. Lietuvių kalba XVIII-XIX a., 132. 30 Pirmasis lietuvių kalbos žodynas, 474. 242 reikalingi Klementui ne tik gerai rašyti, bet ir ka/bėti, tad jam būtų tarsi aišku, jog šnekant reikią atsižvelgti į norminamuosius darbus, nederą šnekėti bet kaip. Kitoje vietoje vėl matyti, kad Klementas suprato ryšį, jog rašomoji kalba veikia šnekamąją: “Kiti [...]||[...] Giwendami [.:.] Lijtuwos pakraszti|| Tayp pradieia sznekieti; kayp tyn rada raszti”, p. 5. Tačiau toks paviršutiniškas apibūdinimas gali būti netikslus. Pirmoji citata tęsiama taip: “Sakau! isz girdieima maž weykti galetum,||Nieks pora sudurstoti wirsziu nemokietum,||Nes Linkiszkas žodzias Z-iemaycia prikayszia,||Jr tayp iau tikra katba suwysu sumayszia”, p. 7. Matyti, kad tas “gerai kalbėti" (sulig gramatikomis ir žodynais) visų pirma reiškė ne vienodinti tartj, o gryninti leksiką. Antrosios citatos tęsinys būtų toks: “Tay senu=dyjnu kalba Z-iemaytiszka musa,||Jau nupagadynima nepalika luusa”, p. 5. Turėdamas galvoje, matyt, makaroniška kalba rašytus XVIII amžiaus tekstus, Klementas, žinoma, ir čia pagadinta telaikė leksiką, o ne tartį. Klemento bus visų pirma norėta pasakyti, kad iš tekstų į šneką patenką žodžiai, o ne kad šneka imama derinti prie užrašytų fonetinių lyčių. Vadinasi, tarties nuo žodžių vartojimo šnekamojoje kalboje Klementas nebuvo kaip nors ryškiau atskyręs. Tos išlikusios užuominos apie šnekėjimo ryšį su raštais dar neleidžia tvirčiau teigti, kad Klementui būtų rūpėję norminti bendrinę šnekamąją kalbą. Šnekamosios kalbos leksiką Klementas norėjo puoselėti kaip ir rašomosios, tačiau poreikio specialiai vienodinti tartį dar nejautė. Todėl prasminga kalbėti tik apie Klemento bendrinės rašomosios žemaičių kalbos (bržk.) viziją. 5. Bržk. pamatas — sistemingumas. Vartosenos ir kalbos sistemos opozicija Klemento mąstymuose užčiuopiama gal šiek tiek ryškiau. Minėta, kad dėl norminamųjų raštų stokos Klementui atrodė nesą galima gerai kalbėti ir rašyti. Panašu, kad jam labiau rūpėjo remtis gramatikos taisyklėmis negu tiesiog vartosena. Tai kad “Mes cicie katbom tikta iszprigirdieima” KIDP1810, p. 6, esanti bloga būklė, gerai būsią kalbama tik sukūrus feisyk/as ir rodyklas. Taip išreiškiamas noras remtis kalbos sistema. Tad nors pamatu bržk. imtina viena tarmė, bet tam pamatui tvarkyti reikalingos taisyklės, kuriomis būtų galima vadovautis. Šitaip mąstyti Klementą galėjo skatinti ir tai, kad jis kartais jautėsi netvirtai mokąs gimtąją tarmę — godžiai skaitė Sirvydo žodyną, ieškodamas žodžių, godžiai būtų skaitęs ir gramatiką, jei tokią būtų turėjęs. Galbūt iš dalies Klemento siekį orientuotis į taisykles, į kalbos sistemą rodytų ir minėtos ypač ryškios pastangos žymėti priebalsių minkštumą (¢ r, 7, $), kuris jam galėjo atrodyti ryškesnė sistemos ypatybė, negu balsių siaurumas ar platumas. Šiaip ar taip, priešingam principui — rašyti taip, kaip šnekama, Klementas negalėjo pritarti — “isz girdieima maz weykti galetum“. Mykolui Biržiškai tiesiog atrodė, kad Klementas niekino prasčiokų kalba?’. 3Birzi%ka M. Antanas Klementas, Lietuvių rašytojas pradžioj XIX-ojo amžiaus, 28. 243 6. Klemento bržk. šaltiniai ir perspektyvos. Maždaug šitokius tampančios reikalinga bendrinės kalbos parametrus Klementas nubrėžė vyskupui Giedraičiui. Bet kad ir kokius juos įsivaizdavo, tai tebuvo nedrąsus noras pasiūlyti, o ne valingas noras įtikinti. Siūlyta, vienodinta jaučiant, kad apsisprendimo galia vyskupo rankose. Klemento tekstas skamba tarsi balsavimas “uz”, bet ne iniciatyva įdiegti. Klementas kuria idėjas, bet pats nesijaučia galįs jas įkūnyti. Iš teksto Giedraičiui matyti, kad ir Klementas ką nors galėjo žinoti apie adresato mintis dėl bendrinės kalbos formavimo. Pavyzdžiui, Klementas rašė, kad “Rasi cie Kunigaykszciau! katba neprigimta,||Jsz kitų szalu, pusiu Z-iemayčiu iszimta”, p. 3. Tad kunigaikščio tarmė turbūt buvusi ne žemaičių, jis ir kilęs juk iš Rytų Aukštaitijos plotų! Galbūt jausdamas tam tikrą Giedraičio atokumą žemaičių tarmei (juk sakėsi žinąs, jog kiekvienas giria savo pusę, kur yra gimęs), matė reikiant pabrėžti žemaičių ir aukštaičių bendrumą: “Wyjnims, untrusius nereyk par žodzius niekinti, ||Jog wysi mes Z-iemayčia esma, reyk adminti”, p. 7. Visi esame vienodi, visiems reikėtų ir vienodos bk. O iki tol vyravus aukštaitiškus raštus Klementas manė dėl spaustuvių, esančių Lietuvoje (Aukštaitijoje) ir ten leidžiančių elementorius vaikams: “Nedydia ira Lustas, tayp mums pasakiti:||’Kad und alementoriaus iem wakus mobkiti,||Pas tokiu žodziu pratin, kayp warstoy Lijtuwa!’||Nes iszpaustuwes raszta tynay arciaus buwa”, p. 4-5. Tad reikią Zemaiciuose spaustuvės, kuri imtų leisti žemaitiškas knygas: “Kad Warnia arba Telszia anus [raštus] sau turietum, ||Kayp cie aplinkuu kalb; tayp rasziti pradietum”, p. 5. Vis dėlto Giedraičiui Klemento siūlymas neturėjo įtakos. Po šešerių metų (1816) vyskupas išleido visiškai aukštaitišką “Naująjį Testamentą“. 1813 metais kviesdaGiedraitis nepakvietė. Klemento įtikinėjimo rezultatų tame tekste taip pat nėra nė aido. Vyskupas turėjo savo nuomonę, jam aukštaičių kalbos tarmė, matyt, buvo ir senesnė, ir perspektyvesnė. Nepavyko Klementui pratęsti, kad ir modifikuotos “Žyvato" tradicijos. Bet vis dėlto jo tekstai Giedraičiui — vienas iš pirmųjų išlikusių teorinių mąstymų kurti bendrinę rašomąją žemaičių kalbą. Tyrėjų nurodoma ir daugiau Klemento kultūrinių ryšių su to meto veikėjais, kuriems rūpėjo lietuvių kalbos likimas ar norminimas. Pavyzdžiui, Klementas buvo pažįstamas net su Ksaveru Bogušu: “dar 1803 m., kun. Baužui Vilniaus universiteto vardu Žemaičių mokyklas lankant (wizytator), ir rasi jau savo knygai medžiagą renkant, Kl. didžiai geidė su juo pasimatyti, ‘bo jego bytnošč ciekawošč wzrusza' [...]. Neužilgo kun. B., kurs turėjo įtekmę į Vilniaus generalgubernatorių Benningseną ir dargi pas jį gyveno, padėjo Kl-ui asmeniškuose prie gen. gub-iaus reikaluose (dėkingas Kl. ir vienam ir kitam rankas išbučiavo!) >", 38 Plg: Prašmantaitė A. Žemaičių vyskupas J.A.Giedraitis — Naujojo Testamento vertėjas. — Senoji Lietuvos literatūra3, Devynioliktan amžiun įžengus, Vilnius: Pradai, 1994, 232-234. 39 Biržiška M. Antanas Klementas, Lietuvių rašytojas pradžioj XIX-ojo amžiaus, 24. 244 Vargu ar dera abejoti, jog Klementas žinojo apie Bogušo kalbos idėjas, kad jo minčių buvo veikiamas. Ne kartą pastebėta, kad “Seniau pats rašęs makaroniškas eiles, K. dabar jau piktinosi, kad “lenkiškais žodžiais žemaičiai prikaišė ir taip jau tikrą kalbą suvisu sumaišė**"*, kad “iš pradžios pats savo lietuviškuose eilėraščiuose vartojęs daug visokiausių skolinių, vėliau jų ėmė vengti ir net piktinosi'**!. Tam pokyčiui tiesioginės įtakos galėjo turėti Bogušas, jo 1808 metais išleistas veikalas, kurį Klementas irgi turėjo pažinti. Biržiškos žodžiais, Klementas “rūpinosi tik kalbos garbe*"**, o Bogušas ir ugdė tos garbės poreikį bei supratimą. Ryšius Klementas palaikė ir su dešimčia metų jaunesniu Dionizu Poška: “Nuo jaunystės D.Poška artimai pažino A.Klementą. Abu jie keletą metų kartu sukiojosi Raseinių teismų palestroje [...]. Susitikdavo jie ir vėliau, padiskutuodami ne tik “Žemiškomis*, bet ir literatūrinėmis temomis“"*, Spėjama, kad Klementas galėjęs turėti įtakos Poškos literatūriniams ieškojimams. Tačiau nematyti, kad tokios įtakos būtų turėjęs kalbinėms Poškos pažiūroms. Tiesa, Poška savo teorinį apsisprendimą diegti bendrinę dūnininkų tarmės pagrindu kuriamą kalbą padarė gerokai vėliau, tik 1823 metais, bet jame negalima užtikti jokio ryškesnio tiesioginio sekimo Klemento bržk. idėjomis. Jaunesnysis Poška ieškojo savų kelių. Tai regis, Klemento bržk. idėjos neturėjo kokių nors žinomesnių sekėjų. Niekas iš jo pažįstamų literatų rato neėmė rašyti taip, kaip siūlė Klementas. Mėginęs tobulinti dounininkiškąją “Žyvato" tradiciją, Bogušo ir kitų literatų atgręžtas į savą kalbą stengėsi artikuliuoti bržk. teoriją, tačiau aktyvus jos platintojas nebuvo, jokių šalininkų nesusilaukė. Būdamas pirmutinis bžk teoretikas, jis buvo ir paskutinis dounininkiškosios “Zyvato” tradicijos sekėjas prieš iškylant dominuojančiai dūnininkų tarmę remiančių literatų grupei. Pabrėža, nors jau ir tada rašė rankraštinius pamokslus dounininkiškai, ryškiau savo idėjas subrandino tik po 1831 metų sukilimo, tad vėl sumenkėjus dūnininkų potencialui, jis perdirbęs atkūrė dounininkišką tradiciją, ir tada ją mėgino skleisti jau daug aktyviau bei plačiau negu Klementas. 7. Apibendrinimas. Antanas Klementas ieškojo, po truputį tobulino, vienodino rašybą, ypač daug dėmesio skyrė minkštumui, ne platumui ar siaurumui žymėti. Rėmėsi žemaičių dounininkų tarme — “Zyvato” tradicija, ją tobulino. Norėjo ir Didžiosios Lietuvos aukštaičiams diegti savo bžk., nemąstė dar apie bendrinės šnekamosios kalbos variantą, prioritetą teikė kalbos sistemai, 9Maciūnas V., Klementas Antanas. — Lietuvių enciklopedija 12, Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1957,102. ur alionis J. Lietuvių literatūrinės kalbos istorija, 159. „Bi irziSka M. Antanas Klementas, Lietuvių rašytojas pradžioj XIX-ojo amžiaus, 27. Vana gas V. Dionizas Poška, Vilnius: Pradai, 1994, 58, 245 taisyklėms, o ne vartosenai. Tačiau neįtikino vyskupo Giedraičio, nesusilaukė jokių sekėjų. Nematyti Klemento pastangų juos ugdyti. Čikaga, 1996 m. balandžio 25 d. THE SAMOGITIAN LANGUAGE OF ANTANAS KLEMENTAS Summary The Samogitian texts of the poet Antanas Klementas (1756-1823) have survived only from the period of 1794 to 1810, nevertheless even these texts reveal a certain development of Klementas’ attitude to written language. In course of time Klementas made his Samogitian orthography more precise. He also made noticeable efforts to express palatalization of consonants in an innovative way. However, Klementas did not manage to make his orthography uniform. Klementas tried to base the norms of the standard Samogitian that he preferred on the Samogitian - dounininkai tradition of “Zyvatas” (1759, etc.). He also wanted to see even the users of AukBtaitish dialect learn his Samogitian version of standard written language. But Klementas was not thinking of a spoken form of standard Samogitian. His priorities lay on the rules (the system) of language rather than on its usage. However Juozapas Arnulfas Giedraitis, the bishop of Samogitia, did not support Klementas’ ideas and he did not have any known followers. 246