Antano Klemento žemaičių kalba

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XXXVII (1997) LEKSIKOGRAFIJOS IR LEKSIKOLOGIJOS PROBLEMOS Nenoriu sakau: Telšių kalba peykti; Dar trokštu szlowie anay priderunti teykti Antanas Klementas Giedrius SUBAČIUS ANTANO KLEMENTO ŽEMAIČIŲ KALBA Vienas iš pirmųjų, palikusių mums savo minčių apie žemaičių bendrinės kalbos norminimą, buvo poetas bajoras Antanas Klementas (apie 1756–1823 m. birželio 4 d.). Išlikusių lietuviškų Klemento eilių “turime 156 didesnius ir mažus kūrinius, sudarančius 1494 eilutes”1. Tačiau daug daugiau jis prirašė lenkiškai, yra išlikę trys didžiuliai Klemento rankraštiniai eilių tomai, kuriuose su minėtomis lietuviškosiomis eilėmis, esama maždaug 60 tūkstančių eilučių2. Europos naujų vėjų sukeltas noras pažinti, “atrasti”, įvertinti ir lietuvių kalbą kiek ryškiau pirmiausia kilo T. Čackio, K. Bogūšo, Z. Niemcevičiaus galvose. Čackis norėjo žinoti, kas yra lietuvių kalba, kokioje teritorijoje ja šnekama. Bogūšas jau tvirtino, kad ši kalba yra savarankiška ir ne mažiau turtinga nei kitos. Klementas, gimtąją žemaičių kalbą pramokęs jau vaikystėje, buvo vienas iš pirmųjų žemaičių, kuriems parūpo svarstyti bendrinės kalbos reikalą, pagrindu jai siūlyti žemaičių tarmę. Tiesa, jo žemaitiška orientacija sustiprėjo tik į gyvenimo saulėlydį. Nors gimęs tarp dounininkų žemaičių Laumių dvare (netoli Barstyčių), augęs Rietave (nežinia, kiek laiko), tačiau jau būdamas apie trylikos metų amžiaus nuo 1769 m. išvyko su tėvais iš žemaitiškos aplinkos į Vorobiną. Dombrovicoje lankė mokyklą ir tose vietose išgyveno iki 1777 m., tad dar apie aštuonerius metus, kol sulaukė maždaug 21-erų metų. Tada vėl grįžo į Žemaitiją – žemaičių dūnininkų tarmės plote Raseiniuose dirbo nuo 1777 iki 1792 m., vadinasi, apie keturiolika metų. O nuo tada, būdamas apie trisdešimt šešerių, vėl sugrįžo į žemaičių dounininkų plotą – Telšius, kur ir mirė 1823 metais, su- 1 Vanagas V. Antanas Klementas. – A. Klementas, Žemaitiška giesmelė. Vilnius: Vaga, 1972, 12. 2 Biržiška M. Antanas Klementas, Lietuvių rašytojas pradžioj XIX-ojo amžiaus, Vilnius: M. Kuktos spaustuvė, 1910, 3. Trys Klemento rankraščių tomai saugomi LLTIBR – t. 1: Dziełko moje własnoręcznie Wierszem, a w małey cząsteczce prozą napisane y alfabetnie porządnie zrejestrowane Którego Tom Iszy, sign. f. 1–2156 (toliau KIDI806); t. 2: Dziełko moje własnoręcznie Wierszem, a bardzo w małey części prozą napisane y alfabetnie porządnie zrejestrowane Którego Tom 2gi, sign. f. 1–2157 (toliau KIDII1808); t. 3: Dziełko moje własnoręcznie Wierszem, a w małey sząstce prozą napisane y alfabetnie porządnie zrejestrowane Którego Tom 3ci, sign. f. 1–2158 (toliau KIDIII1810). 225 laukęs apie šešiasdešimt septynerių metų amžiaus³. Nėra tiksliai žinoma, kada Klementas ėmė eiliuoti žemaitiškai. Mykolo Biržiškos mintį, kad apskritai jo pirmieji kūriniai galėję būti sukurti apie 1792 metus, Vytautas Vanagas atsargiai mėgina tikslinti: “jie galėjo būti sueiliuoti ir anksčiau. Tai sakytų jo ‘naratyva’ (pasakojimas), skirta savo paties vedyboms [...], kurios įvyko apie 1789 m.”⁴ Šiaip ar taip, regis, eiliuoti pradėjo jau grįžęs į Žemaitiją, gal Raseiniuose, o gal tik Telšiuose. Vanagas tęsia, jog “galimas daiktas, kad apytikriai šio laiko eilėmis ir prasideda DI [KIDI1806], kuris baigiasi 1806 m. pabaigos kūriniais”⁵. Kadangi “eilių tvarka rankraštiniuose tomuose, atrodo, daugmaž atitinka jų autoriaus kūrybos chronologiją”⁶, gali būti, kad pirmosiomis žinomomis žemaitiškomis Klemento eilėmis laikytina pirmoji į rankraštinius jo tomus įrašyta “giesmelė” “Piosenka Żmudzka Czasu Rewolucyi robiona a teraz po wynalezieniu wyciąga się”, raginanti į kovą per 1794 metų Kosciuškos sukilimą. Jau pats pavadinimas sako, kad, nors rašyta sukilimo metu, į šviesą ištraukta vėliau, galbūt iš naujo perrašyta. Vadinasi, Klemento žemaičių kalbą pažįstame tik nuo dounininkiško jo gyvenimo periodo Telšiuose jau po sukilimo. 1.0. RAŠYBA 1.1. Iki 1806 metų pabaigos. Kaip matyti iš minėtosios “Piosenka Żmudzka” KIDI1806, p. 125 ir kitame puslapyje parašytos “Takoż Piosenka Żmudzka Dawniey zrobiona, czyli zPols wytłumaczona” KIDI1806, p. 126, iš pat pradžių Klemento rašybos pagrindinės ypatybės buvo tokios. (1) Visai nevartojo nosinių raidžių ą, ę. Pavyzdžiui, rašė ne tik y wyita wyina 126 ~ į vietą vieną, wiera 125 ~ vierą, bet ir ku 125 ~ ką, kur daug žemaičių taria nosinį garsą. (2) Raide y retkarčiais žymėjo žemaičių papl处理jusį [e]: dydziu 126 ~ didžia, motryszkiela 125 ~ motriškele, padyrbsett 125 ~ padirbsat, susytyki 126 ~ susitikę, stypruwkiet 125 ~ stipruokiат, unsytropij 126 ~ antsitropij[a], usydegin 126 ~ užsidegin[a], wysi 126 ~ visi, nors taip parašyti pasitaikydavo ir siaurąjį [i] -y 126 ~ į. (3) Raide i rašė: 1) nepaplәтėjusį žemaičių [i]: giwa 125 ~ gyva, ikir 126 ~ įkyr[i], klawsik 125 ~ klausyk, ir 2) paplėtėjusią [e]: ir126, isz 125 ~ iš, kita 125 ~ kitą, lig 125, umzina 126 ~ amžinai, Zina 126 ~ žinai. Nematyt, kad Klemen- 3 Duomenys pagal: B i r ž i š k a M. Antanas Klementas, Lietuvių rašytojas pradžioj XIX-ojo amžiaus, 5–6; B i r ž i š k a V. Aleksandrynas 2, Čikaga: JAV LB kultūros fondas, 1963, 225 (naudotasi 1990 m. fotografuotu leidimu). 4 V a n a g a s V. Antanas Klementas, 163. 5 Ibid. 6 Ibid. 226 tas išlaikytų dalies šiaurės žemaičių – telšiškių turima regresyvinės asimiliacijos dėsnį prieš tolesnį siauro vokalizmo skiemenį (su i, u) tarti nepaplatinta [i]7. Nors jis vartojo ir y, ir raides, minėtųjų žodžių umzina, Žina vokalizmas tam dėsniui prieštarauja (būtų turėjęs parašyti su y). (4) Raide u ženklino visus savo tarmės ur. 1) [u] (dbk u, ū, ų) – budas 126 ~ būdas, butum 126 ~ būtum, ku 125 ~ ką, kuna 125 ~ kūną, rustibie 126 ~ rūstybę (?), suwed⁸ 126 ~ suved[a]; 2) [ɔ] (dbk u) – abtur126 ~ aptur[i], muna 125 ~ mano, saldziu 126 ~ saldžia sg. i. (5) Raide o rašė žemaičių [uo] (dbk o): motryszkiela 125 ~ motriškele, sodos 125 ~ sodos, žinot 125 ~ žinot. Pavyzdys nog 125 ~ nuog rodo dirbtinę formą, kuri greičiausiai atsirado aukštaitiškos lyties su uo vokalizmą žemaičiui suvokus kaip žemaitišką ir užrašius o – taip užrašytą garsą žemaičiai turėję skaityti [uo]. (6) Dviraidžiu uu Klementas ženklino žemaičių dounininkų [ọu] (dbk. uo): duutas 126 ~ duotas, taip pat plg. iš skolinio padarytą hiperžemait ybę luusa 125 ~ liuosą ‘laisvą’. Dar vienas žodis, kuriame dbk būtų uo, yra stypruwkiet 125 ~ stipruoki at, su uw parašytu duonininkų [ọu]. Šie pirmieji teksteliai neteikia daugiau duomenų apie tokios pozicijos rašymą. Kaip nurodo Aleksas Girdenis, Tirkšlių tarmėje dvibalsis [ọu] yra sakomas dvejopai (jo pavyzdžiai: du·udi || ọoudi ~ duodi, ju·udus || ọoudus ~ juodus). “Šių garsų asimiliacija nėra iki galo nuosekli”⁹. Rodos, Klementas irgi galėjo būti gimęs šio dvibalsio nevienodo tarimo plote¹⁰, galėjo būti linkęs iš jam girdėtų dviejų skirtingų variantų rašydamas apibendrinti vieną [uu] – uu. Antra vertus, matyti, jog Klementas apskritai buvo manęs savo tarmės [ọ] kaip ir [u] žymėti tiesiog raide u, paprastai (t.y. neišgalvoti naujo ženklo specifiniam žemaičių garsui). Pačių žemaitiškų dvibalsių atsisakyti nenorėdamas, tokio ženklinimo logiką galėjo sau aiškintis taip: jeigu [ọ] bei [u] rašoma u, tai dvibalsis [ọu] turi būti rašomas uu. Tai patvirtintų un [ɔn] (gal ir [un]?), um [ọm] (gal ir [um]?) žymėjimas. Vadinasi, sunku išskirti, ar Klementas stengėsi ženklinti tarimą [uu], ar [ọu], aišku tik, kad apsispręsti rašyti uu jam galėjo padėti tiek nenuoseklus [ọu] tarimas, tiek jam įprasta raidė u, ženklinanti [ọ] garsą. (7) Dviraidžiu um Klementas žymėjo žemaitišką [ọm] ar [um] (dbk. am): umzina 126 ~ amžinai. Kaip matyti iš Girdenio straipsnio, Tirkšlių regresyvinė asimiliacija veikė ir dvibalsius [ọm], [ɔn], taigi pozicijose prieš skiemenis su [i], 7 Plg.: Girdenis A. Balsių asimiliacijos reiškiniai Tirkšlių tarmėje. – Kalbotyra 4, 1962, 141–147. 8 Greičiausiai prielinksni-priešdėlį su Klementas tarė [su], kaip kad sakoma Telšiuose ir tose apylinkėse, kur jis gimė, plg.: Zinkevičius Z. Lietuvių dialektologija, Vilnius: Mintis, 1966, 63. Tačiau dalis žemaičių – kretingiškiai (dounininkai) ir dalis varniškių (dūnininkai) čia taria [sọ], plg. ibid. 64, tad vaikystėje Rietave Klementas galėjo girdėti ir tokį tarimą. 9 Girdenis A. Balsių asimiliacijos reiškiniai Tirkšlių tarmėje, 144. 10 Ibid., 147. 227 [u] jie buvo tariami [um], [un]¹¹. Galėjo Klementas pažinti ir tokį nevienodą šių dvigarsių tarimą, kaip ir uu [ou] atveju. Tad čia jį apsispręsti rašyti um galėjo skatinti tiek fonetinės, tiek grafinės priežastys. (8) Dviženklį un Klementas norėjo nusakyti žemaitišką [ɔn] ar [un] (dbk. an): untsytropij 126 ~ antsitropij[a]. Panašiai kaip ir uu bei um atvejais, to priežastys galėtų būti bent dvi. Taip pat galima paminėti, jog kiek vėlesniuose, bet taip pat rašytuose prieš 1806 m. pabaigą, tekstuose greta iš pradžių vartoto ir tebevartojamo un [ɔn], pvz., weyzunt 229 ~ veizant, Klementui pasitaikė parašyti ir on - wafondele 522 ~ valandelė[je]. (9) Dviraidžiu yi žymėjo savo tarmės dvibalsį [ei] (dbk. ie): anyi 125 ~ anie, tyisa 126 ~ tiesa, wyina 125, 126 ~ vieno, vieną, wyita 126 ~ vietą. Tradicinio aukštaitiško ie šioje pozicijoje nevartojo. Po l pasitaikė žemaitišką [ei] parašyti ir ij: lijpsnu 126 ~ liepsna sg. i. Pradžioje žodžio parašė ir i: iszka 126 ~ ieško. (10) Dviženklį ie žymėjo: 1) savo tarmės [ie] (dbk. e): biegs 125 ~ bėgs, niera 125 ~ nėra, padies 125 ~ padės, spiera 125 ~ spėrai (e tradiciškai rašė po sklandžiojo priebalsio l: miletiś 126[4x] ~ mylėtis, miletumi 126 ~ mylėtumi); 2) skolinių šaknies vokalizmą: miestela 125 ~ miestelio, wiera 125 ~ vierą ‘tikėjimą’. (11) Dviraidžiu aw paprastai rašė dvibalsį [au]: dawg iaws 125 ~ daugiau, iawni 126 ~ jauni, jszpazinaw 126 ~ išpažinau, ktawsik 125 ~ klausyk, nors pasitaikė ir iauns 125 ~ jauns. (12) Dvibalsius ai, ei žymėjo ay, ey: kayp 126 ~ kaip, labay 126 ~ labai, reyk 125 ~ reik, reykats 126 ~ reikals, tayp 126 ~ taip, uzlaykiti 125 ~ užlaikyti, waykielis 125 ~ vaikelis. Tačiau bene dar dažniau žymėjo žemaitiškus monoftongizuotus [ā], [ē]: kap 126(2x) ~ kaip, kartas 126 ~ kartais, metela 126 ~ meteliai, nepritela 125 ~ nepritėliai, pikta 126 ~ piktai, tikta 125 ~ tiktai, umzina 126 ~ amžinai, waykiela 125 ~ vaikeliai, Zina 126 ~ žinai. (13) Minkštąjį [č’] ženklino c, cz: Bazniczius ~ bažnyčių (?) 125, neisztizciu 126 ~ ne iš tyčių, Ziemaycius 125 ~ žemaičius, [š’] -sz: szirdis 126 ~ širdis. (14) Priebalsį ž rašė nenuosekliai, tiek minkštąjį, tiek kietąjį rašė tai su tašku ž: kožnus 125 ~ kažnas, už 125 ~ už, žinot ~ žinot, tai be taško z: Jszpazinaw 125 ~ išpažinau, uzem 125 ~ užem[a], uztaykiti 125 ~ užlaikyti. (15) Priebalsių g, k minkštumą prieš e tradiciškai žymėjo raide i: waykielis 125 ~ vaikelis, Zmogielis 125 ~ žmogelis. Minkštumą prieš e žymėjo ir po ž: Ž iemaycius 125 ~ žemaičius. (16) Nors pirmuosiuose dviejuose teksteliuose nepasitaikė, bet šiek tiek vėlesniuose, irgi rašytuose prieš 1806 m. pabaigą, kūriniuose jau galima rasti pavyzdžių su dvibalsiu yn [en] (dbk. en): pynkta 522 ~ penktą, tyn 229 ~ ten. 11 Ibid., 143-144. 228 Nemažai Klemento rašybos atvejų sutampa su “Žyvato”12 – daug kartų leistos XVIII a. žemaitiškos knygos – rašmenys aw, uw, vi galėjo būti nusižiūrėti iš ten. Tad Klementas jau turėjo į ką lygiuotis, ir lygiavosi iš pat pradžių. Toliau jo rašyba iki 1806 metų pabaigos, apie kurią žinome iš KIDI1806 ir kuriai rekonstruoti ne tiek daug tėra duomenų, menkai ir tesikeitė. Iš ryškesnių pakeitimų tik minėtinas (pirmoji ypatybė) nosinių raidžių ą ir ų (sic!) įvedimas, pvz., kų 522 ~ ką, tą 522 ~ tą, tų 597 ~ tą (pačioje pradžioje rašė be nosinės – ku 125 ~ ką). Tiek Klemento gimtosiose vietose, tiek Telšiuose čia tariama [ɔn]13. Kadangi garsą [ɔ] Klementas ir kitur rašė u, manytina, jog ir čia tas u reiškia [ɔ], o [n] pažymėtas nosinės ženklu (nosinę ą tereikėjo perskaityti lenkiškai [on], kad būtų visai panašus garsas į žemaičių). Taigi Klementas tikriausiai ėmė rašyti kirčiuotas įvardžių galūnes su nosinėmis, norėdamas tiksliau išreikšti savo tarmės tarimą [ɔn]. 1.2. 1806 m. pabaiga – 1808 m. spalis. KIDI1808 apima tekstus nuo 1806 metų pabaigos iki 1808 metų spalio mėnesio. Šiame antrajame, kaip ir pirmajame “Dzielko” tome dar mažai tėra žemaitiškų eilių. Svarbesnių rašybos pakeitimų iki to laiko nematyti, galima užčiuopti tik kai kurių svyravimų. (1) Pavyzdžiui, nors jau buvo pabandęs, kaip minėta, prieš 1806 metų pabaigą parašyti kų ~ ką, tą ~ tą, po metų kitų vėl rašė anu 755 ~ aną, ku 755 ~ ką. Šaknies nosinius balsius buvo sutapatinęs su dvigarsiais, t.y. kaip su un rašė muszunti 206 ~ mušantį, runka 184 ~ ranką, taip ir grunžinu 755 ~ grąžinu, uszkunszti 184 ~ užkąsti. Tokio sutapimo esama ir Telšių tarmėje tiek dvigarsiai, tiek nosiniai garsai tariami [ɔn]14. (6) Dviraidžiu uu ir toliau paprastai žymėjo žemaičių [ou]: duuk 183(2x), 184 ~ duok, duus 755 ~ duos, neduusi 183 ~ neduosi. Pasitaikė ir žyvatiškas uw - paskuw 184 ~ paskuo=ui. Tačiau labai svarbu, kad du kartus iš uu Klementas ištaisė į uo: iuuda 206 ~ juoda ir duunas 206 ~ duonos pakeitė iouda bei dounas. Tai vienas iš pirmųjų žinomų bandymų žemaitišką [ou] imti rašyti ou, tikslinti “Žyvato” tradicija. Antra vertus, nėra visiškai aišku, ar Klementas taisė ne šiek tiek vėliau, negu rašė pati kūrinį. (9) Žemaitiškam dvibalsiui [ei] žymėti pirmuoju periodu vyravo vi rašymas, tačiau po 1806 metų ėmė dominuoti yi: dyjna 184 ~ diena, links mintyjs 185 ~ links minties, pyjna 206 ~ pieno, wyjna 184 ~ viena, wyjsz nies 184 ~ viešnios, wyjto 184 ~ vieto[je]. Tačiau pasitaikė ir prieš 1806 m. vyravusio varianto: Dyjws 755 ~ Diev[ą]s, wyjna 206 ~ vieną. Taip pat ir ij po g: gijisme- 12 Žyvatas Pona yr Diewa musu Jezusa Christusa, Wilniow: Drukarnie J.K.M. yr RP Kolligio Kunigu Pioriu, 1759 ir kiti leidimai. 13 Zinkevičius Z. Lietuvių dialektologija, žem. 50; Lietuvių kalbos atlasas 2, Fonetika, Vilnius: Mokslas, 1982, 63, žem. 46 (toliau LKA 2). 14 LKA 2, 61–63 žem. 44, 45, 46. 229 la 183 ~ giesmelė, gif mie 184 ~ giesmę, pagįdokiet 184 ~ pagiedokit. Lyg ir prasimušusi nelabai ryški tendencija atsisakyti “Žyvatuj” įprasto dviraidžio yj su antrąja raide i. (11) Taip pat Klemento bėgimas nuo “Žyvato” tradicijos 1806–1808 metais aiškus iš dvibalsio [au] rašymo. Nors dar pasitaikė aw – taw 183 ~ tau, tačiau tolesniuose šio tomo puslapiuose rašyta jau vien au: brolau 184 ~ brolau, daugiaus 184, gausie 755 ~ gausiai, ilgiaus 755, fauk 755 ~ lauk[ia], piaun 184 ~ pjaun[a], praszau 755 ~ prašau. (13) KID1808 pirmą kartą pavartotas ir rašmuo š minkštajam (?) [s'] žymėti – turieś 755 ~ turės, jis čia dar atrodo atsiradęs visai spontaniškai. 1.3. 1808 m. spalis – 1810 m. kovas. Tačiau pirmajame ir antrajame KID tomuose lietuviškų tekstų dar labai maža. Kaip teigia Vytautas Vanagas, “didumą lietuviškų savo eilių A.Klementas parašė 1808–1810 m. Iki tol jis buvo sueiliavęs agitacinį eilėraštį, porą idilių, porą epigramų ir keliolika proginių laiškelių¹⁵. Tie 1808 spalį – 1810 metais rašyti tekstai yra trečiajame KIDI-II1810 tome. Viena iš svarbiausių Klemento kūrybos vietų – eilės, skirtos ir siųstos 1810 metų kovo 17 d. Žemaičių vyskupui Juozapui Arnulfui Giedraičiui – taip pat surašytos čia, nuo 534 iki 559 p. Bet ir prieš šiuos tekstus, skirtus vyskupui, yra įrašytų lietuviškų tekstų. Jie, matyt, datuotini apie 1809 metus ar pačią 1810 metų pradžią. Ankstesniais etapais varijavusios ypatybės apie tuos 1809 metus (taigi ypatybės, KIDIII 1810 esančios puslapiuose prieš vyskupui skirtus tekstus) atrodo taip: (1) Klementas rašė ir su nosinėmis, ir be, tose pačiose pozicijose, plg. ku 461 ~ ką, tu 19(2x) ~ tą, tačiau ir tų 490(3x) ~ tą. (6) Dažniau rašė nedvigubą u [ou]: atiduti 19 ~ atiduoti, iustela 20 ~ juostelę, tad irgi vieną iš variantų, būdingų “Žyvatuj”. Gali būti, kad dvi parašytos sykiu balsės Klementui kartais pasirodydavo esąs perteklius ir jis rašydavo vieną. Mažiau tikėtina, kad čia jis būtų buvęs linkęs žymėti dūnininkų garsą. (9) Gali būti, jog Klementas [ei] ėmęs dažniau rašyti yj vietoj yi dėl lenkų rašybos pastangų apskritai imti dažniau vartoti raidę j; plg. toliau 12-ąją ypatybę. Klemento yjrašymas čia irgi nėra nuoseklus (greta formų dyjna 490 ~ dieną, wyjna 21, 490 ~ vieną, pasitaikė ir lyčių su ij: dijna 21 ~ dieną, wijųu 20 ~ vienu). (11) Dvibalsis [au] ir toliau dažniausiai rašomas au: didžiaus 461 ~ didžiaus, paras zau 461 ~ parašau, praszau 461 ~ prašau, sau 20, 490, saus iay 490 ~ saus iai, nors pasitaiko ir aw- jawnu 461 ~ jaunu. (12) Labai netikėtai šalia įprastųjų ay, ey (mayszus 461 ~ maišas, Szateykius 19 ~ Šateikius) Klementas ėmė parašyti žodžių ir su aj, ej: gailus 461 ~ gailuos, kajp 20 ~ kaip, tejsybie 21 ~ teisybė, wajkiela 20 ~ vaik elio. 15 Vanagas V. Antanas Klementas, 13. 230 Žinoma, kad šių dvibalsių rašymas su j lenkų ortografijoje galutinai įsigalėjo tik ketvirtajame XIX a. dešimtmetyje, t.y. po to, kai 1830 metais Varšuvoje leistame leidinyje “Rozprawy i wnioski o ortografii polskiej” toks rašymas specialios Deputacijos buvo aprobuotas: “Prieš Deputacijai aprobuojant jotą, jis plito tik regionuose , tačiau priimamas buvo nenoriai; kai buvo paskelbti Deputacijos nurodymai, padėtis akimirksniu visiškai pasikeitė, visur buvo priimta naujoji raidė ir pirmąjį dešimtmetį po “Rosprawy...” 1830 m. pasirodymo j vartojimas tapo artimas normai – netrukus pasiekta ir jos”16. Dažniausiai joto išplitimą lietuviškuose tekstuose galima sieti su jo plitimu lenkų rašyboje. T. y. lietuviai autoriai, ėmę lenkiškuose tekstuose pagal naująją ortografiją rašyti dvibalsius aj, ej (vietoj senųjų ay, ey), juos įtraukė ir į lietuviškuosius. Tačiau Klemento bandymas čia imti rašyti j yra gerokai ankstesnis, 1809–1810 metų pradžios. Tiesa, kaip nurodo Bajerowa, “Joto šalininkai XVIII a. jau buvo Szylarskis ir Nowaczyńskis, bet tai tebūvo pavieniai bandymai, iš esmės be atsako”17. Kaip galima suprasti iš Jano Łosio studijos pavyzdžių, nei vienas, nei kitas su tuo jotu XVIII a. dar nerašė dvibalsių, tik kai kurias kitas pozicijas (tradicinėje XVIII ir ankstesnių amžių lenkų kalbos rašyboje iš viso nebuvo j raidės)18. Vienas iš pirmųjų viešai stojusių siūlyti rašyti su j ir lenkų dvibalsius buvo poetas Ałoyzas Felińskis 1816 metais19. Apskritai “yra neabejotinas faktas, kad j anksčiausiai plinta Vilnuje”20. Tačiau gerai žinoma, kad apskritai apie lenkų rašybos reformą viešai jau anksčiau, 1808 m., rašė Vilniuje F.N. Golianskis21, kad tokią reformą nuo 1809 iki 1814 metų svarstė Varšuvos mokslo bičiulių draugija22, kad Joachimas Lelevelis 1809 m. rašė straipsnį apie būtinybę keisti lenkų rašybą23. Turbūt galima manyti, kad daug ir dažnai į Vilnių važinėjęs Klementas bus pajutęs pirmąsias reformistines lenkų rašybos nuotaikas, gal ir poreikį tikslinti dvibalsių rašymą, epizodiškai pats išmėginęs naujovę savo žemaitiškuose teksteliuose . Taip dėl tų pačių priežasčių galėjo padažnėti ir minėtojo 16 B a j e r o w a I. Polski język ogólny XIX wieku, Stan i ewolucja 1, Ortografia, fonologia z fonetyką, morfonologia, Katowice: Uniwersytet Śląski, 1986, 39: “Przed aprobatą Deputacji jota szerzyła się tylko regionalnie i z oporami; po ogłoszeniu przepisów Deputacji sytuacja momentalnie całkowicie się zmieniła, wszędzie przyjęto nową literę i w pierwszym dziesięcioleciu po Rozprawach 1830 nasycenie j było już bliskie stanu normy – wkrótce ją osiągnęło” 17 Ibid. 36: “Zwolennikami joty byli już w XVIII wieku Szylarski i Nowaczyński, były to jednak pojedyncze próby, w zasadzie bez oddźwięku”. 18 Ł o ś J. Pisownia Polska w przeszłości i obecnie, zagadnienia i wnioski, Kraków, 1917, 55–57. 19 Plg. Ibid. 58; B a j e r o w a I. Polski język ogólny XIX..., wieku 1, 36. 20 Ibid. 38: “Jest więc niewątpliwym faktem, że j szerzy się najwcześniej w Wilnie”. 21 K a u p u ž A. Из истории польской орфографии в Вильне в первой трети XIX в. – Acta Baltico-Slavica 8, 1973, 172. 22 Ibid., 178. 23 Ibid., 170 tt. 231 varianto yj [ei] vietoj yi (9 upatybė). (13) Ir toliau Klementas pavartodavo rašmenį ś: tauksiu 490 ~ lauksiu, tarší 541 ~ tarsi. 1.4. 1810 m. kovas. Ir štai šitaip ieškodamas tikslesnės grafinės išraiškos savo žemaitiškiems tekstams, Klementas sėda rašyti vyskupui Juozapui Arnulfui Giedraičiui eilų. Tai atsakingas momentas kūrėjo biografijoje. Vyskupas jau tada garsėjo kaip rūpinąsis lietuvių reikalais, norintis ugdyti lietuvių kalbą. Jo rankose buvo daug daugiau negu kieno nors kito finansinių ir administracinių pajėgų veikti bendrinės kalbos formavimąsi. Turėjo Klementas jausti ir moralinį vyskupo autoritetą. Giedraičio remtas 1806 metų lietuviškas evangelijų leidinys, pirmą kartą išspausdintas be paralelių lenkiškų tekstų, kupinas dėmesio tiksliam žodžiui parinkti, gausiomis lietuviškų sinonimų išnašomis, dvelke filologine nuostata rūpintis lietuviškų raštų kalba. Klementas negalėjo nežinoti to leidinio. Todėl didelė atsakomybė siūlant savo nuomonę gana oficialiai, rašytu tekstu, Klemento turėjo būti aiškiai jaučiama. Giedraičio pritarimas ar nepritarimas galėjo daug lemti. Jokio tiesioginio atsakymo iš Giedraičio išlikusio nėra, ir tik filologinis studijavimas leidžia nuspėti jo nuomonę nebuvusią palankią Klementui. Klementas jau tada galėjo jausti bei žinoti kitokią Giedraičio nuostatą, todėl svarba gerai argumentuoti teiginius buvo dar didesnė. Pluoštas eilių, skirtų Žemaičių vyskupui, Klemento buvo iš pradžių surašytos į savo KIDIM1810 (1-asis švarraštis), ir tik po to dar švariau perrašytos bei nusiųstos pačiam Giedraičiui24. Laimingo likimo dėka abu švarraščio variantai pasiekė mūsų laikus ir tam tikras, kad ir nelabai ryškias tendencijas tikslinti savo rašybą galima matyti pirmąjį švarraštį lyginant ne vien su ankstesniais tekstais, bet ir su paties autoriaus padarytu antruoju švarraščiu. Tam tikrų sustiprėjusių ar susidariusių naujų tendencijų matyti iš programinio ir svariausio Klemento kūrinio, t.y. “Donis pridera...” (KIDP1810, p. 3–9), pirmojo, įrašyto tarp tekstų Giedraičiui. (1) Siųsdamas eiles Giedraičiui Klementas jau buvo apsisprendęs nuosekliai vartoti nosinę raidę ų, matyt, pirmiausia žymėti kirčiuotam žodžio galui, išlaikiusiam nosinį garsą. Pavyzdžiui, KIDIII1810: ką 534, 535, 539 ~ ką, tų 535, 536, 537, 538(2x), 539 ~ tą. Tačiau jau šitame tekste Klementas parašė ir formas Gudųsi 535 ~ Gudūse, Žiemayciūsi 539 ~ Žemaičiūse, tad po truputį ėmė plėsti nosinės ų raidės rašymo distribuciją. Nurašant antrąjį variantą, siųstą vyskupui, nosinės raidės atvejų padažnėjo. Pavyzdžiui, KIDIII1810 buvę Alsiediusie 534 ~ Alsėdžiuose, anų 538 ~ anų, buwysiu (sic!) 534 ~ buvusių, Telsziu 535 ~ Telšių, Klemento KIDP1810 parašyti jau Alsiedūsi 1, anų 8, buwysių 1, 24 [Antanas Klementas], Donis pridera Dijino ward=metu Szwisiey-Skayciausiu Juzapou Kunigaykszcziu Giedrayciuu Wiskupuu Ziemayciu, Kavalieriu Grazibies Buwysių Linku Ponistes Metųsi 1810mę morciaus 19 D Ligiy su rasztas eyla sudietas Par tikra, ir wysa ziemiausi Tarna AK Alsiedųsi Adtydouta, rankraštis saugomas LNMMB, sign. PR 1317, 34 p. (Toliau KIDP1810.) 232 Telsių 4. Tik KIDP1810 atsiradusiame žodyje metūsi 1 ~ metūse taip pat yra raidė ų. Taigi matyti gyvas Klemento mėginimas apsispręsti, pagal žemaitišką tartį įsivesti nosinį ženklą ų į kirčiuotas galūnes (kartais ir nekirčiuotas), t. pl. ines. galūnę. Jau iš pirmojo KIDIII1810 varianto dingo ku ~ ką, tu ~ tą rašymas. Klemento gana drąsiai pasukta nauju keliu, šiuo atveju jau gana nuosekliai laikytasi savo novatoriškumo. Raidė ų lietuviškuose tradiciniuose raštuose iš viso nebuvo vartojama. Didžiojoje Lietuvoje prieš Klementą ją gal terasė Mikalojus Daukša 1599 metų “Postilėje”. Mažojoje Lietuvoje ų vartojo Danielius Kleinas savo gramatikose 1653 ir 1654 metais, daugelis ir kitų autorių – iki pat Kristijono Gotlybo Milk aus 1800 m. gramatikos imtinai (tiesa, grafiškai ta nosinė buvo žymima ne šiandien įprastu lankeliu, o įstrižų tiesiu brūkšneliu). Matyt, Klementas šį rašmenį nusižiūrėjo iš Mažosios Lietuvos tekstų, nors vartojo kiek kitokiose pozicijose (Milk aus ų tevartojama sg. acc., o pl. g. jis rašo ų²⁵). Šiuose vėlesniuose Klemento tekstuose visiškai nebepasitaiko tradicinių lenkiškų nosinių ą, ę. Tačiau, pavyzdžiui, iš Klemento apsisprendimo žemaičių [ɔn] ar [un], [ɔm] ar [um] rašyti un ir um matyti, jog jam nė nereikėjo žemaičių raštuose “Žyvate” vartojamos ą[ɔn] raidės, tokiu atveju jis buvo nutaręs žymėti kitą garsą reiškiančią raidę u. Tai jam galėjo padėti apsispręsti vartoti raidę ų – ne prie a, o prie u pridėti nosinę. Šiuo atveju nekelia abejonių Klemento drąsa reformuoti Didžiosios Lietuvos tradiciją, Mažosios Lietuvos naujovę siūlyti ir vyskupui. Raidę ų Klementas čia diegė jau nuosekliai. Ji tuo įstabesnė, kad kitų nosinių raidžių nėra. (6) Sau raštame KIDIII1810 tebevyrauja uu. Giedrayciu 534 ~ Giedraičiou=ui, isziuuk 539 ~ išjuok[ia], Juzapuu 534 ~ Juozapou=ui, luusas 534 ~ liuosas, tuumi 539 ~ tuomi ir pan. Tačiau pasirodo ir ou - adouti 534 ~ atduoti. Nors dažnai uu parašoma ir siūstajame KIDP1810, tačiau taip pat matyti tam tikros pastangos uu keisti ou. Štai buvęs isziuuk perdarytas isziouk 8, Juzapuu>Juzapou 1, luusas>lousas 3, tuumi>toumi 9 (žodžių isziouk ir lousas dviraidis ou KIDP1810 iš pradžių irgi buvo parašytas uu, bet ištaisytas). Kelet oje vietų, kur KIDP1810 ou yra parašytas iš karto (iszioug dams 3 ~ išjuokdam[a]s, isz doutas 5 ~ išduotas), uu pataisyta į ou jau ankstesniajame KIDIII1810: isz ioug dams 535 ir iszdoutas 536. KIDIII1810 buvęs iog 535 ~ jog KIDP1810 pakeistas netgi ioug 4, tad hiperžemaitiška lytimi! Ryškios pastangos sąmoningai modifikuoti. Be to, kai kur buvęs tik vienas u KIDP1810 pakeistas dvigubu uu: aplinku 536 ~ aplinkou=ui > aplinkuu 5, Kunigaykszcziu 534 ~ kunigaikščio=iuo > 25 Mielcke Ch. G. Anfangs=Gründe einer Littauischen Sprach=Lehre, worinn zwar die von dem jüngern Ruhig ehemals herausgegebene Grammatik zum Grunde gelegt, aber mit starken Zusätzen und neuen Ausarbeitungen verbessert und vermehrt worden von Christian Gottlieb Mielcke, Cantor in Pillckallen, Karaliaučius: Druck und Verlag der Hartungſchen Hofbuchdruckerey, 1800, 12 ir kt. 233 Kunigaykscziau 1. Net su dvigubu uu parašytą wydiu 535 ~ vidou=uj Klementas Giedraičui pasiuntė ištaisytą sau nebūdingai su ui - wydūi 4. Akivaizdu, kad ir šitas atvejis rodo Klementą sukrutus, pasitempus, daugiau dėmesio ėmus skirti savo rašybai, aiškiai ėmus tolti nuo žyvatiškos tradicijos. Nors čia dar nematyti galutinės ou persvaros, bet ne kardinalios pastangos tokį rašymą įsivesti neabejotinos. (9)Rašydamas Giedraičui Klementas jau turėjo būti nutaręs nevartoti yi[ei], būti apsistojęs ties dviem variantais: yj (juo pakeitė yi) ir ij. Be kita ko, taip suvienodėjo bent antroji digrafo raidė. Turint daugiau pavyzdžių iš šio laiko raštų galima tikrai pasakyti, kad Klementas buvo nutaręs dviraidį dvibalsį ij žymėti tik po priebalsių k, g ir l, pavyzdžiui, KIDIII1810: kijk=wyjnam 538 ~ kiekvienam, kijk=wyjinas 535, kijk=wyjinas 539 ~kiekvienas, Lijt uwa 536 ~ Lietuva, Lijtuwβkay 537 ~ lietuviškai, Lijtuwos 536 ~ Lietuvos, lijžuwia 537, 538, 539 ~ liežuviai, liežuvio, lijžuwie 538 ~ liežuvio, netolij 535 ~ netolie, tolij 535 ~ tolie (pavyzdžių su gij, nors čia nepasitaikė, galima rasti ankstesniuose tekstuose, plg. minėtus gijsmela, gijmie, pagjidokiet, taip pat vėlesniuose – gijd gijsm es KIDIII1810 p. 547 ~ gied[a] giesmes, gijdi 990 ~ giedi). Po kitų priebalsių (pvz., d, t, w) Klementas rašė yj: dyjnas 539 ~ dienas, dyjno 534 ~ dieno[je], dyjnu 536 ~ dienų, Dyjws 534 ~ Dievs, kijk=wyjnam 538 ~ kiekvienam, kijk=wyjinas 535 ~ kiekvienas, tyjsiau 535 ~ tiesiau, wyjini 536 ~ vieni (taisyta iš wyini!), wyjinims 538 ~ vieniems, wyjnok 534, 536, 537, 538 ~ vienok. Pasitaikiusius variantus kijk=wyjinas 539 ~ kiekvienas, wyina 536 ~ vieno su yi galima laikyti sporadiškais senesnės rašybos atspindžiais, vieną atvejį Swisiey 534 ~ šviesiai – galbūt nurašytu iš kitų raštų. Vėlesnių tekstų nurodytina pavyzdžių, kur yj Klemento ir po priebalsių p, r, s, ž: pyjmou 547 ~ piemuo, pyjmenie 547 ~ piemenė, vyjbus 547 ~ riebūs, syjnas 540 ~ sienas, žyjda 543 ~ žiedo, žyjdus 543 ~ žiedus. Taigi matyti, kad nors Klementas dar ir vėliau retsykiais parašydavo netiksliai su yi, jis, kreipdamasis į vyskupą, jau buvo apsisprendęs, kaip rašyti savo tarmės [ei]: po g, k ir l- ij, po kitų priebalsių – yj. Čia, viena, aiškus Klemento polinkis įsileisti rašmenį j, reaguoti į pamažu kylantį šurmulį dažniau jį vartoti ir lenkiškuose Lietuvos tekstuose. Antra, akivaizdu, kad dvejopas Klemento dvibalsio [ei] rašymas nėra netvarkingumo ar nesusigaudymo požymis (iš Z.Zinkevičiaus pastabos, kad “ei jis [Klementas] žymi [...] yi, yj, ij raidėmis”²⁶, galėtų susidaryti toks įspūdis). Tai sąmoningas Klemento apsisprendimas juos skirti pagal poziciją. Galima teigti, jog yj ir ij grafemos susijusios papildomosios distribucijos santykiu, tad tai tiesiog alografai. Matyt, Klementas norėjo kiek kitaip, negu tradiciškai buvo įprasta, žymėti priebalsių g, k, l minkštumą. 26 Zinkevičius Z. Lietuvių kalbos istorija 4, Lietuvių kalba XVIII–XIX a., Vilnius: Mokslas, 1990, 132. 234 Apskritai prieš garsą [e] jo tarmėje daugumas priebalsių išlaikomi kieti, nesuminkštinami, “išimtį sudaro k, g, š, ž, č, dž, kurie tariami minkštai prieš kiekvieną priešakinį balsį”27. Žinodamas, kad lenkų kalbos rašyboje g, k minkštumas prieš e, kur tik jo esama, visada specialiai žymimas, kad grafema i ir taip visada reiškia tik minkštąjį garsą, Klementas būtent jų minkštumą iš minkštai tariamų savo tarmės priebalsių ir pasirinko grafiškai žymėti. Ir tai padarė labai originaliai – ne įterpė minkštinamąją i po g ar k, tačiau po to einantį dvibalsį [eı] pradėjo rašyti minkštinamąja i – ij. Tą patį žymėjimą Klementas išlaikė ir po l – negalėjo juk įsivaizduoti po šios raidės rašysiąs ženklą y, kuris lenkų kalboje tevartotas po kietųjų priebalsių! Tai aiškus sąmoningas Klemento nutarimas subtiliau žymėti minkštumą. Didžiulis dėmesys kreipiamas į minkštumą, netgi jeigu dėl to nukenčia balsių kokybinių skirtumų žymėjimas. (2–3) Nustačius priežastį, kad pastangos žymėti minkštumą Klementą privertė įsivesti alografus yj ir ij, galima patikslinti ir kai kurių kitų nenuoseklių rašybos atvejų motyvus. Pavyzdžiui, kaip ir iki 1806 metų pabaigos rašytuose tekstuose, gana, rodytųsi, nenuosekliai vartojamos raidės y ir i plačiam ir siauram garsui i žymėti. (Bandymas įžvelgti Klementą norėjus ženklinti regresyvinės asimiliacijos dėsnių rezultatų nedavė). Štai su i rašoma gir 535 ∼ gir[ia], kiti 534, 536 ∼ kiti, kitu 535 ∼ kitų, lig 540 ∼ lig, mokytinelis 537 ∼ mokytinelis, nepalika 536 ∼ nepaliko, Raseyniszkiu 535 ∼ raseiniškių, raßiti 536 ∼ rašyti, silpney 539 ∼ silpnei, tiewiskie 535 ∼ tēviškę, tikieti 539 ∼ tikėti, tikray 537, 539 ∼ tikrai, tiktay 538 ∼ tiktai ir pan. Pavyzdžių su y galima pririnkti ne mažiau: dydesni 536 ∼ didesni, mokityniu 538 ∼ mokytinių, pagadynuma 536 ∼ pagadinimo, stypryay 534 ∼ stipriai, tyn dydyi 536 ∼ ten didieji, wysas 536 ∼ visos, wsyi 536, 538 ∼ visi, Žiemaytisz kay 537 ∼ žemaitiškai. Palyginus, po kurių priebalsių rašoma i [?] (po g, k, l, s, t, w, iš ankstesnių pavyzdžių ir po ž) ir po kurių – y (po d, t, w, iš ankstesnių pavyzdžių ir po s), matyti, kad po minkštųjų priebalsių g, k, l ir ž (?) – taigi dažniausiai po tų pačių, kaip ir [eı] dvibalsio žymėjimo atveju, Klementas niekada neparašo y! Nors po s, t, w parašo ir vienaip, ir kitaip, bendraties formanto niekada nerašo su y, tam tikras dėsningumas neabejotinai išlaikytas. Matyti, kad ir šiuo atveju Klementui minkštumas rodėsi esąs daug svarbesnis negu bal sio kokybės žymėjimas. Visur, kur tik buvo nutaręs esant minkštai tariamą priebalsį, nuosekliai po jo žymėjo i. Nevienodai rašė balsį tik po kietojo priebalsio – tai i, tai y. Tokiu būdu, nors raidė y rašoma lyg ir panašiais atvejais kaip “Žyvate”, Klemento raštuose ji daug retesnė – Klementas i ir y visų pirma laikė žyminčiomis minkštumą ir kietumą, o ne siaurumą ir platumą, be to, dažniau neapsispręstais atvejais rinkdavosi i. Taigi ir čia Klementas turėjo kitų negu “Žyvato” 27 Zinkevičius Z. Lietuvių dialektologija, 156. 235 autorius motyvų. Aišku, tokia sugestija Klementui negalėjo kilti be lenkų rašybos pavyzdžio. Minkštumo žymėjimo svarba jam buvo akivaizdi, o ne tiek aiškus, gal ne taip gerai suvoktas buvo reikalas žymėti platumą. Tuo pat metu, kai raide y Pabrėža žymėjo žyvatiškai žymėjo paplatėjusį [ę], Klementas ženklino prieš ją esančio priebalsio kietumą. O daugiau kaip po keturių dešimtmečių Juozas Čiulda parašys, kad “kieti priebalsiai g, k prieš storesniojo skambesio balsį suminkštėja: gyrė ‘giria’, kyrwis ‘kirvis’”²⁸; jam bus aišku, kad priebalsiai minkšti, bet dėl to nekils noras kaip nors specialiai minkštumą pažymėti – tiesiog visi ir taip turėsią žinoti, išmokti, kokie jie. (11) Visiškai Klementas jau apsisprendęs rašyti ir nusiųsti suvienodintą vyskupui dvibalsį [au] – au: auginc 535 ~ augint[a]s, buwau 535 ~ buvau, daugiaus 537, dydžiaus 537 ~ didžiaus, galiniaus 540 ‘galinio’, ganitoiaus 534 ~ ganytojaus, iau 534, 535, 538 ~ jau, fauktum 538 ~ lauktų, matau 534 ~ matau, nežinau 538 ~ nežinau, sakau 535, 537, sau 539, toliaus 539, tuiau 538 ~ tujau, žinau 539 ~ žinau ir t.t. Pirmajame švarraštyje pasitaikė dar ir dawgiei 538 ~ daugel, tačiau antrajame švarraštyje – dawgiel 7 ir, rodos, taisytas iš dawgiel. Visiškas ir sąmoningas nutolimas nuo žyvatiškos ir Universitas tradicijos. (13) Vis dažniau minkštąjį garsą [s’] (!) Klementas pažymėdavo ś, žinoma, lenkų rašybos pavyzdžiu: dydėśni 536 ~ didesni, eśi 538 ~ esi, nepameśi 539 ~ nepamesi, raśi 538 ~ rasi, supraśi 538 ~ suprasi. Taip pat vietoj pirmojo švarraščio atleyśi 535 ~ atleisi, Gudųśi 535 ~ Gudūse, neadmeśi 535 ~ neatmesi, pryiṃśi 535 ~ priimsi antrajame atsirado adleyśi 4, Gusuśi 4, neadmeśi 3, pryiṃśi 3 (KIDP1810). Taip pat minkštąjį [č’] KIDIII1810 ėmė kartais žymėti ć: Giedrayčių 543 ~ Giedraičių, Žiemayčių 534 ~ Žemaičių. Nors greta yra ir cicie 535 ~ čičia, neiunciu 535 ~ nejunčiu, neturiecio 537 ~ neturėčio, Ziemayciu 534, 535, Ziemayciu 534, tačiau KIDP1810 jau ir šie parašyti su ć: cićie 4, neiuńćiu 4, neturiećio 6, Ziemayćiu 3(3x), 4.Nors, antra vertus, tik c rašo ir KIDP1810 cie 5 ~ čia, płacio 3 ~ plačio[je], Szauliciu 3 ~ Šaulyčiu. Vadinasi, dar kartą matyti Klemento noras vis įvairesnėse pozicijose, vis dažniau žymėti priebalsių minkštumą. Vyskupui perrašomame darbe galimas justi Klemento susidrausminimas, nemaža pastangų vienodinti, tikslinti minkštumo žymėjimą – vartoti ć, ś su diakritikais. (16) Dvigarsio en [ęn] rašymas yn Klemento jau buvo pakeistas in, pvz., KIDP1810: kintieja 7 ~ kentėjo, Linkizskay 3 ~ lenkiškai, Linku 5 ~ lenku, neabkinti 5 ~ neapkentę, tin 6 ~ ten. Daugumas dounininkų čia taria [ęn]²⁹, tad visai aišku, kodėl Klementas nerašo *en. Po l, k imti rašyti in greičiausiai padėjo apsispręsti tas pats noras žymėti priebalsio minkštumą (plg. ij po tų pačių ²⁸ Čiulda J. Trumpi samprotavimai apie žemaičių kalbos gramatikos taisykles. – Lietuvių atgimimo istorijos studijos 6, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1993, 253. ²⁹ Plg. LKA 2, žem. 70, 71. 236 priebalsių greta alografo yj) ir ne tiek dėmesio skirti balsio kokybei. Pasitaikęs tin galėtų būti laikomas apskritai dvigarsio en rašymo apibendrinimo rezultatu. Iš visų minėtųjų 1810 metų kovo mėnesio rašybos pakeitimų, rašant Giedraičiu, matyti troškimas ją tobulinti, sąmoningos pastangos vienodinti. Visiškai nesuvienodinta, tačiau daugelis atvejų neabejotinai atspindi tokį siekį, norą norminti. Taip pat svarbios Klemento pastangos ieškoti kai kurių naujovių – žymėti uo, ų nosinę, yj (su jotu!) ir jo alografą ij. Visi šitie bei, pavyzdžiui, au atvejis – tai kartu tolimas nuo “Žyvato” siūlytos žemaičių rašybos, ieškojimas savų išraiškos būdų, noras kurti. 1.5. Po 1810 m. kovo iki 1810 m. lapkričio. Daugelis rašybos atvejų, buvę gerokai apvienodinti, bet nesuvienodinti visiškai, tokie liko ir kituose tais metais rašytuose tekstuose. Nors ypatingų naujovių 1810 metų pabaigoje nematyti, keletas ypatybių paminėtinos. (6) Jau labai ryškiai dominuoja dvibalsio rašymas uo, net ir sg. d., pvz., kuysiu 982 ~ kuisiuo=iui ‘uodui’, szuniou 979 ~ šuniui, wyłkou 979 ~ vilkui, zuykio(u) 980 ~ zuikiui. Galutinį Klemento apsisprendimą visur rašyti uo, o ne uu, u rodo ir hiperžemaitibės joug 976, 980, 987 ~ jog, senou 979 ~ senou=ui ‘senam’. (13) Matyt, Klementui ėmė nebepatikti ć žymėti minkštąjį [č’], nes jos atsisakė, plg. Bažniccio 978 ~ bažnyčio[ję], czie 983, 985 (3x), 986 (2x) ~ čia, gieydieczio 976 ~ geidėčio, ptaucius 986 ~ plaučius, wiszticzius 982 ~ višt yčius. Perėjo rašyti tiesiog cz prieš minkštumo ženklą i (pasitaiko ir senesniosios rašybos su c), turbūt nusprendė, kad ženklas ć tetinkąs minkštajam [c’], o ne minkštajam [č’] žymėti – juk ir toliau raidė ś ženklino tik [s’], ne [š’]. Tai taip atrodytų Klemento rašyba iki 1811 metų. Nors vėliau Klementas dar gyveno apie 13 metų ir, manoma, lietuviškai rašė dar intensyviau – jokių raštų iš to vėliausiojo kūrybos periodo išlikusių nėra. O tais 1811 metais dar niekas iš žemaičių kultūros veikėjų nebuvo galutinai apsisprendęs, kokios žemaičių bendrinės kalbos norėtų – iki to apsisprendimo Dionizui Poškai dar buvo likę apie 12, o Jurgiui Ambraziejui Pabrėžai – apie 18–20 metų. Nebent Aleksandro Butkevičiaus 1811 metų gramatika galėtų parodyti daugiau ar mažiau susiformavusią nuostatą, tačiau jos rankraštis nerandamas. Galimas daiktas, kad 1823 metais Klemento bendrinės kalbos vizija jau buvo daug brandesnė, ryškiau pasikeitusi. Juk tendencija tobulinti rašybą gerai matoma iš ankstesnių jo raštų. Nedatuotuose studentės Aldonos Dirmantaitės paskaitų konspektuose (dar prieš Antrąjį pasaulinį karą) apie Klemento ortografiją yra pasižymėta: “Apie pačią rašybą daug kalbėti ir netenka. Rašė, kaip išmanė, kaip į galvą atėjo”³⁰. Stipri sugestija, kad Klementas neskyręs jokio dėmesio 30 D i r m a n t a i t ė A. Paskaitų fragmentiški konspektai, [be datos], 19. Rankraštis saugomas LNMMB, sign. f. 64–143. 237 rašybai. Tačiau taip juk nėra. Kad ir daug nenuoseklumų, bet kartu ženklus noras sąmoningai jų mažinti, ieškoti tikslesnių išraiškos būdų. Jeigu Klementui kas “ateidavo į galvą”, tai prieš rašydamas pamąstydavo, kaip tai derėtų jo tekstams. 2.0. Brk. tarminis pagrindas. Imant rekonstruoti Klemento pažiūras į bk., atkurti jo bk modelį, bene pirmiausia svarbu nustatyti įvairių tarmių fonetinių, morfologinių lyčių santykį jo tekstuose. Štai Jonas Palionis rašė, kad Klemento “gana ryškios yra žemaičių dounininkų patarmės ypatybės [...]. Tačiau, be dounininkiškųjų, jo eilėraščiuose (ypač vėlesniuose) yra ir ūnininkiškų, ir net aukštaitiškų lyčių. Tokį lyčių maišymą, kaip pats autorius yra prisipažinęs, daugiausia lėmė jo gyvenamos vietos kaitaliojimas”31. 2.1. Žemaitiškos lytys. Iš tikrųjų, jokių abejonių negali būti dėl žemaitiškų dounininkiškų Klemento lyčių. Jau kalbant apie rašybą buvo pasakyta, kad absoliučiai vyrauja dounininkiškos fonetinės formos su [ọu], [ẹi], rašomos atitinkamai ou, uu ar net u ir yj, ij, yi ar net i. Tik nežinia, ką turėjo galvoje Palionis, minėdamas Klementą vartojus ir ūnininkiškų lyčių. Vargu ar tikslu būtų sieti gana spontaniškus u ir i parašymus su ta patarme. Kaip rodo kiti žemaitiški tekstai, pavyzdžiui, “Žyvatas” u buvo parašoma ir dounininkiškam [ọu] žymėti, taip pat visa aptartoji Klemento rašybos logika leidžia manyti jį norėjus ženklinti dounininkų garsą. Ir pasitaikančios hiper dounininkiškos lytys rodo ypatingas pastangas rašyti ta patarme, plg. dažnoką joug, joug ~ jog, taip pat skolinį luusas ~ liuosas, ištaisytą net į lousas. Be to, gali būti, kad kelios pasitaikiusios lytys su i vietoj laukiamo dvibalsio yj, ij, yi tėra riktai ar iš kitų raštų nusižiūrėtos lytys. Hiper dounininkiškos lytys Dyivs 3 ~ Dievs (per bažnyčią žemaičiai buvo adaptavę formą su aukštaitišku ie, tai patvirtintų nuosekliai žemaitiškas “Žyvato” tekstas su vyraujančiu Diew- šaknies rašymu32), wos tyjk 5 ~ vos tik rodo atkaklias Klemento pastangas vartoti vien dounininkiškas formas. Tad lytis su u, i galbūt tikslin giau interpretuoti kaip alografus dounininkiškiems garsams žymėti, kaip grafikos nenuoseklumą. Dar iš gana nuoseklios žemaitiškos Klemento fonetikos galima nurodyti minėtąsias lytis su um (7-oji ypatybė), un (8), ie (10), in (16). Iš morfologinių Klemento lyčių taip pat matyti, kad jis paprastai renkasi žemaitiškąsias. Pavyzdžiui, KIDP1810 vartoja sutrumpėjusią o kamieno veiksmažodžių 3-iojo asmens formą: atevý 5 ~ atein[a], dydin 4 ~ didin[a], iem 4 ~ im[a], kath 5 ~ kalb[a], parstou 5 ~ parstov[i], pratin 5 ~ pratin[a], prider 3 ~ prider[a], priguf 4 ~ prigul[i], sznek 4 ~ šnek[a], tur 5 ~ tur[i], warstoj (sic!) 31 P a l i o n i s J. Lietuvių literatūrinės kalbos istorija. Vilnius: Mokslas, 1979, 188. 32 Aleksas Girdenis rašė, kad 1759 m. “Žyvato” leidime “Diewas VII, 15 (ir įvairios jo formos) [...] pavartotas 728 kartus ir tik vieną kartą rašomas su yi (vns. gal. Dyiwa 70, 2)” (Girdenis A. “Baltiškųjų *tĭ, *dĭ refleksai 1759 m. “Žyvate” – Baltistica 8[2], 1972, 175). Jo tik suklysta skaičiuojant – toje pačioje knygoje dar pasitaikė Dyjwas 68 ir 6 238 5 ~ vartoj[a]. Daug kartų pasitaikė tik aukštaitiškai parašytas veiksmažodis ira ~ yra, matyt, dėl trumpumo (neskambumo?) Klementas vengė žemaitiškojo [ir]. Klementas netrumpino bendraties, kaip galėtų padaryti aukštaitis: girdėti 4 ~ girdėti, mokiti 4 ~ mokyti, pasakiti 4 ~ pasakyti, pažinti 4 ~ pažinti, peykti 4 ~ peikti, rašiti 5 ~ rašyti, sznekieti 5 ~ šnekėti, teykti 4 ~ teikti, wadinti 4 ~ vadinti. Vartojo žemaitišką tariamosios nuosakos sg. 1 p.: isymokiečio 12 ~ įsimokėčio, negalečio 6 ~ negalėčio, nenutrotičio 12 ~ nenutrotyčio, neturiečio 6 ~ neturėčio. Linksnių galūnes Klementas taip pat buvo linkęs rinktis žemaitiškas. Plg. sg. d. Szwisiew-Skayciausiu Juzapou Kunigaykszciu Giedrayciu Wiskupuu 1 ~ Šviesiai skaičiausiu=ui Juzapou=ui kunigaikščio=ui Giedraičiu=ui vyskupou=ui; sg. ines. lijžuwie 7 ~ liežuvė[je] ‘liežuvyje’, łopiszie 8 ~ lopiše [je] ‘lopšyje’, szirdie 8 ~ širdė[je] ‘širdyje’, to pacio ganikło 3 ~ to[je] pacio[je] ganyklo[je], žinio 4 ~ žinio[je]; pl. d. anims 5 ~ anims, wysims 4 ~ visims; pl. acc. anus 5, kurius 8; pl. ines. Alsiediūsi 1 ~ Alsėdžiūse, rasztūsi 5 ~ raštūse, Ziemayciusi 4 ~ Žemaičiuose. Taigi nelieka abejonių, kad “Klemento lietuviškų eilių kalba iš esmės sutampa su jo gimtąja šiaurės žemaičių [dounininkų] patarme”33. Tačiau pasitaiko ir aukštaičių. 2.2. Aukštaitiškos lytys. Skirtini tik du atvejai, kur matyti ryškesnių Klemento pastangų vartoti ir aukštaitiškas lytis. Pirma, tai greta žemaitiškų monoftongizuotų dvibalsių ai ir ei (pvz., KIDP1810 Guda 5 ~ gudai, ia 4 ~ jei, Linka 5 ~ lenkai, nedy dia 4 ~ nedidžiai, raszta 5 ~ raštai, Telszia 4, 5 ~ Telšiai, wakus 4 ~ vaikus, Warnia 5 ~ Varniai) dažnai parašomos aukštaitiškos formos su išlaikytu dviftongu: błogay 4 ~ blogai, dydziay 5 ~ didžiai, gieray 5 ~ gerai, ilg ay 4 ~ ilgai, kayp 5 ~ kaip, Linkiszkay 3 ~ lenkiškai, protingay 3 ~ protingai, tay 4 ~ tai, tayp 5 ~ taip, tynay 5 ~ tenai, žodžiay 3 ~ žodžiai. Aukštaitiškosios yra per dažnos, kad jas būtų galima laikyti atsitiktinėmis ir nesąmoningai prasprūdusomis. Antra, tai afrikatos gieydziu ~ geidžiu, Giedrayčių 3 ~ Giedraičių, Žemayčių 3(3x) ~ žemaičių, žodžiay 3 ~ žodžiai, žodžiu 5 ~ žodžiu. Kad Klementas sąmoningai vengė žemaitiškų lyčių be afrikatų, rodytų ir hiperaūkštait ybės su afrikatomis: Kunigaykszciau 3 ~ kunigaikšti, neižėydzies 3 ~ neižėidės, žodži 6 ~ žodį. Lytys be afrikatų prasprūsdavo tik kartais, kai Klementas nepastebėdavo jų tokių esant, pavyzdžiui, dydlay 5, nedydia 4. Tik apie šias dvi ypatybes galima kalbėti, kaip Klemento sąmoningai norėtas aukštaitiškas vietoj vietoj žemaitiškų (tiesa, prie jų galima skirti ir dažną veiksmažodžio būti es. laiko 3-iąjį asmenį ira ~ yra). Tai ir yra ypatybės, kurias žemaičiai dažniausiai laikydavo labiausiai netinkamas iš savo tarmės vartoti rašo- 33 Z i n k e v i č i u s Z. Lietuvių kalba XVIII–XIX a., 132. 239 majai kalbai. Matyt, tai ne vieno Klemento apsisprendimas, tai tam tikra bendra to meto žemaičių nuostata. Kitos pasitaikančios aukštaičybės tėra atsitiktinės, pavyzdžiui, giwendami 5 ~ gyvenami (žem. būtų *giwendamis), wydui 4 ~ viduj (žem. būtų *vėdou). 2.3. Žemaičių bk. Žemaitiškų ir aukštaitiškų lyčių santykis Klemento tekstuose akivaizdžiai rodo jį rašiusį žemaitiškai dounininkiškai. Aukštaitiškos lyt ys vietoj žemaitiškų tėra pasirinktos dviem atvejais (diftongai ir afrikatos), ir tai jokiu būdu neleidžia kalbėti apie teorinę nuostatą derinti skirtingas tarmes. Taip pat šios aukštai tybės vargu ar įsimaišiusios vien dėl dažno Klemento gyvenamosios vietos kaitaliojimo, ką dažnai, remdamiesi paties Klemento žodžiais, mėgsta nurodyti tyrėjai, nes jos įterptos sąmoningai. Teoriškai Klementas Giedraičiui KIDP1810 taip pat siūlė rinktis žemaičių telšiškių tarmę bendrinei kalbai. Jis argumentavo bent dvejopai. Pirmasis argumentas – telšiškių esanti gimtoji Klemento tarmė. Tačiau reikia pripažinti, kad Klementas bene pirmasis viešai prisipažino, kad jam, kaip ir kiekvienam kitam, labai svarbus tarmės savumas: “Tay ira zinio wysims: iog kijk wyj nas sawa ||Gir pusie tu; kur gimiś, kur tiewiszkie gawa –||Diełto dydin tas, ir kic Lizda sau prigimta,||Kur giwenima pradzia žmogaus ira imta –||Diełto nenoriu sakau: Telszių kalba peykti;||Dar troksztu szłowie anay priderunti teykti”, p. 4. Tačiau Giedraičiui, kuriam žemaičių tarmė turbūt nebuvo gimtoji, Klementas siūlė kitą argumentą – geografinį – Telšiai netoli Varnių, o tai esąs Žemaičių centras: “Nu Warniu, Telzia esu netolij padieti,||Abu wydui Ziemayčių –/;Jog tayp sznek girdieti:/ – Jszto paskuyto priguł teysibie pazinti:||Kad kalba musysk ie reyk tikroui wadinti”, p.4. Žinoma, jei ir turėjo vilties Klementas ką nors, (šiuo atveju – vyskupą), įtikinti, tai tik antruoju argumentu. Be to, Klementui būtų labiau patikę, jei net K.Sirvydas savo žodyną būtų parašęs “tikrai žemaitiškai”: “Kurius/:regiems daktc:/wercie daugiaus Litjuwyszkay ||Nekayp priguł mussiszkay, tikray Ziemaytyszkay”, p. 6. Tokie argumentai rodo, kad Klementas jau ir teoriškai rūpinosi bendrine kalba, tiksliau – bendrine žemaičių kalba. 3. Bžk. vartojimo teritorija. Tolesnis žingsnis būtų mėginti nustatyti, ar Klementas jau turėjo viziją, kas gi turi rašyti žemaitiškai, t. y. kokios lietuviškai kalbančios teritorijos gyventojai galėtų tą žemaičių rašomąją kalbą vartoti. Žinoma, visų pirma žemaičiai. Bet ar jis įsivaizdavo tokios kalbos skaitytojais bei rašytojais būsiantčius ir Mažosios bei Didžiosios Lietuvos aukštaičius? Krinta į akis, kad nors Klementui ir nepatiko Sirvydo tarmė, tačiau labai gyrė jo žodyną: “Wyjnok reyk tų kninga poteysiey garbinti,||Jog padarė mums pradzie [...]||[...] – Tad wełtu peykti||Ano darba, dar reyktum szłowie diel Jo weykti – ||Asz pats idant Kningeles ano neturėčio, ||Nemasz paraszidinti dabar negalėčio” KIDP1810, p. 6. Ir pačiame Klemento tekste galima rasti neabejotinų Sirvydo žodyno žodžių, pavyzdžiui, iszpaustuwes sg. g. 5 ~ išspaustuvės, kaip neaiškus žodis Klemento lenkiškai paaiškintas ir išnašoje – Drukarnia (plg. 240 Sirvydo Drukárnia [...] Išßpautuwe ráßto/literu34, 152); paszápa 8 ~ pašalpą, išnašoje – Posiek (Sir. Posíek wojenny [...] padeimas / paßalpa, 428); teysiku 6 ~ teisyklų, išnašoje – Prawidła (Sirv. Prawidło [...] Taysikłe, 441–442); wilta= wilis 9 ~ viltavilis, išnašoje Podchlebca, (Sirv. Pochlebca [...] Wiltawilis, 402) ir kt. Toks Sirvydo “Dictionarium” gyrimas, pamėgimas rodo, jog Klementas jį laike savu. Tačiau žodynas juk parašytas rytų aukštaičių tarme, gerokai skyrusiasi nuo Klemento siūlomos žemaičių dounininkų. Vadinasi, šiuo atveju tarmė Klementui nebuvo didelė kliūtis. Tai galėtų suponuoti pradinę prielaidą, kad Didžiosios Lietuvos aukštaitiškoji dalis Klementui buvusi gana sava, tarmės skirtumas nebuvęs toks svarbus, koks svarbus kultūrinis geopolitinis bendrumas. Be to, įtaigus Klemento mąstymo apie Didž. Lietuvos kalbinį integralumą pavyzdys būtų jo nurodyta paralelė su bendrinės lenkų kalbos pamatu tapusio dialekto įsitvirtinimu. Nors Klementas ir kuklinosi, kad “Neeßmu Łunkitoias swety-mu asz szalu,Wos tyjk, ar maž žinoti Linku žieme galu” KIDP1810, p. 5, tačiau žinojo vykusią tam tikrą konkurenciją tarp didžialenkių ir mažalenkių tar-mių:”Kur ira tyn dydyi; ir maži wadinti,||Wyjni nu untru prisz sau kalbu neabkin-ti”, p. 5. Vieni kitų tarmės net nepaken­tę. Ir toliau Klementas pastebėjo – “Wyj-nok maži=Linka tur rasztuši iszgali”, net nors “Dydesni unt mažių, parstou Kalba gali”, p. 5. Raštuose pirmauja mažalenkiai, ne didžialenkiai, nors didžia-lenkiai galios ir daugiau turi. Kad ir kaip nepatiktų didžialenkiams, knygos esan-čios spausdinamos mažalenkių dialektu:”Wysas kningas iszdoutas wyjna jra bu-da”, ir tai diskusijų nekeliančys teiginiai, nes “Netikta mes tu žinom; bet ir wysi Guda”, p. 5. Lenkų bk. vartojimo teorijos integralumu Klementas neabejojo. Taigi toks lenkų tarmių santykio apibūdinimas – akivaizdi Klemento aliuzija į Didžiosios Lietuvos žemaičių ir aukštaičių tarmių konkurenciją. Jam aišku, kad nebūtinai didesnė tarmė ir platesnė teritorija lemia formuojančiosi bendrinės kalbos tarminį pamatą. Klementas sugestonuoja, kad tai bendrinei kalbai visai tiktų žemaičių tarmė, nors jos teritorija ir mažesnė už aukštaičių. Jeigu Klementui matyti, kad tarmės konkuruoja, vadinasi, jų galimybes modeliuoja tai pačiai teritorijai. Jis kalba apie Didžiosios Lietuvos teritoriją, bent jau lietuviškai kalbančią, kaip apie vientisą, turinčią turėti ir vieną bendrinę kalbą. Ir Sirvydo raštų savumas žemaičiams šį vientisumo supratimą akivaizdžiai patvirtina. O didžialenkių skaitomos mažalenkių tarme parašytos knygos yra gera užuomina Didžiosios Lietuvos aukštaičiams, kokia tarme parašytus tekstus jie turėtų rinktis...Nors tiksliau savo minčių Klementas neišplėtojo, tačiau aišku, jog jam būtų buvę priimtiniausia žemaičių dounininkų tarme pagrįstą bk. siūlyti ne tik žemaičiams, bet ir Didžiosios Lietuvos aukštaičiams. Viena teritorija ir viena bendrinė žemaičių kalba. Panašiai teigė ir Zigmas Zinkevičius, kad “Kle- 34 Cituojama pagal trečiąjį fotografuotą leidimą (1642): Pirmasis lietuvių kalbos žodynas, Konstantinas Širvydas, Dictionarium trium linguarum, parengė Kazys Pakalka Vilnius: Mokslas, 1979. 241 mento manymu, ji [bendrinė kalba] turėtų remtis žemaičių (aukštaičiai nusileisia) telšiškių tarme”35 Tačiau vargu ar būtų įmanoma rasti kokių nors užuominų, leidžiančių Klemento bžk. teritorijos viziją plėsti ir į Mažąją Lietuvą. Kai kurios mintys leistų manyti, jog Prūsijos lietuvių raštų tradicija Klementui neatrodė svarbus ar sektinas pavyzdys. Štai jis skundėsi, kad “Tou dydziaus negal nieka dyrpti; iou teysikku||Mes neiszkur neturiem, ney kokiu rodikhu,||Kayp ir matom, ir girdam tur Lijžuwia kiti,||Par to negalem gieray kalbėti, raszity” KIDP1810, p. 6–7. Klementas įsivaizdavo, jog lietuvių kalba neturi jokių taisyklių, matyt, taip vadino spausdintų gramatikų trūkumą. Rodyklių stoka Klementas galėjo įvardyti žodžių sąrašų ar net žodynų trūkumą (Sirvydo žodyne rodyklė vienoje vietoje paaiškinta Rejestr w księgach/Elenchus, syllabus, index. Rodikłe/rodibu knigu36). Bet juk Mažojoje Lietuvoje buvo išleista ne taip mažai reikšmingų lietuvių kalbos gramatikų bei žodynų, paskutiniai iš jų – įspūdingi Kristijono Gotlybo Milk aus darbai 1800 metais. Sunku patikėti, kad Klementas būtų apie juos negirdėjęs. Kaip apie esantį ir todėl svarbų jis kalbėjo tik apie Sirvydo “Dictionarium”. Matyt, Mažosios Lietuvos raštai netraukė Klemento dėmesio, jie funkcionavo kitoje teritorijoje, kurios gyventojams modeliuoti savo bžk. Klementas nejautė reikalo. Ryškėja mąstymo modelis, nuo kurio priklausė ir Klemento bžk teritorijos samprata. Akivaizdu, kad politinė dviejų valstybių – Rusijos ir Prūsijos – siena, skyrusi dvi lietuviškai kalbančias teritorijas, Klementui taip pat tapo siena, ribojančia jo bendrinės žemaičių kalbos viziją. Bajoro Klemento galvoje, be abejo, dominavo geopolitiškai tradiciškai neapėmęs Mažosios Lietuvos lietuvių Lietuvos modelis. Jis labai stiprus, kalbinis modelis dar visiškai negali pretenduoti į jo vietą. Klementui buvo savas senasis bajoriškas tautos supratimas, nesiejęs kalbos su tauta. Ilgiau negu po dešimtmečio, apie 1823 metus, labai panašus modelis ryškės ir iš bajoro Dionizo Poškos tekstų. Jurgis Ambraziejus Pabrėža, valstiečio vaikas, dar po penkerių metų ir vėliau jau tarsi mėgins pasirinkti ne politinį, bet kalbinį lietuviškai šnekančios teritorijos skaidymą savo bržk. projektui, tačiau užuot mėginęs plėsti etnines ribas, atskirs vienus žemaičius – etninę teritoriją siaurins iki subetninės. Ir dar turės praeiti visa epocha, kol įsitvirtins daukantiškasis – kalbinis etninis tautos supratimas. 4. Bržk. santykis su šnekamąja kalba. Nedaug tėra išlikusių Klemento minčių, leidžiančių svarstyti, ar jis mąstė ir apie šnekamąją bendrinės kalbos variantą. Prasminga pacituoti, pavyzdžiui, Klemento išvadą po to, kai nusiskundė nesant jokių jo gimtosios kalbos teisyklių (gramatikų?) ir rodyklių: “Par to negalem gieray kalbėti, raszity” KIDP1810, p. 7. Atrodytų, kad gramatikos (ir žodynai?) 35 Z i n k e v i č i u s Z. Lietuvių kalba XVIII–XIX a., 132. 36 Pirmasis lietuvių kalbos žodynas, 474. 242 reikalingi Klementui ne tik gerai rašyti, bet ir kalbėti, tad jam būtų tarsi aišku, jog šnekant reikia atsižvelgti į norminamuosius darbus, nedera šnekėti bet kaip. Kitoje vietoje vėl matyti, kad Klementas suprato ryšį, jog rašomoji kalba veikia šnekamąją: “Kiti [...]||[...] Giwendami [...] Lijtuwos pakraszti|| Tayp prad ieia sznekieti; kayp tyn rada raszti”, p. 5. Tačiau toks paviršutiniškas apibūdinimas gali būti netikslus. Pirmoji citata teisiama taip: “Sakau! isz girdieima maž weykti galetum,||Nieks pora sudurstoti wirsziu nemokietum,||Nes Linkiszkas žodžias Z-iemaycia prikayszia,||Ir tayp jau tikra kalba suw ysu sumayszia”, p. 7. Matyti, kad tas “gerai kalbėti” (sulig gramatikomis ir žodynais) visų pirma reiškė ne vienodinti tartį, o gryninti leksiką. Antrosios citatos tęsinys būtų toks: “Tay senu=dyjnu kalba Z-iemaytiszka musa,||Jau nupagadynima nepalika luusa”, p. 5. Turėdamas galvoje, matyt, makaron išką kalbą rašytus XVIII amžiaus tekstus, Klementas, žinoma, ir čia pagadinta telaikė leksiką, o ne tartį. Klemento bus visų pirma norėta pasakyti, kad iš tekstų į šneką patenka žodžiai, o ne kad šneka imam a derinti prie užrašytų fonetinių lyčių. Vadinasi, tarties nuo žodžių vartojimo šnekamojoje kalboje Klementas nebuvo kaip nors ryškiau atskyręs. Tos išlikusios užuominos apie šnekėjimo ryšį su raštais dar neleidžia tvirčiau teigti, kad Klementui būtų rūpėję norminti bendrinę šnekamąją kalbą. Šnekamosios kalbos leksiką Klementas norėjo puoselėti kaip ir rašomosios, tačiau poreikio specialiai vienodinti tartį dar nejautė. Todėl prasminga kalbėti tik apie Klemento bendrinės rašomosios žemaičių kalbos (bržk.) viziją. 5. Bržk. pamatas – sistemingumas. Vartos enos ir kalbos sistemos opozicija Klemento mąstymuose užčiuopiama gal šiek tiek ryškiau. Minėta, kad dėl norminamųjų raštų stokos Klementui atrodė nesą galima gerai kalbėti ir rašyti. Panašu, kad jam labiau rūpėjo remtis gramatikos taisyklėmis negu tiesiog vartosena. Tai kad “Mes cicie kalbom tikta iszprigirdieima” KIDP1810, p. 6, esanti bloga būklė, gerai būsią kalbama tik sukūrus teisyklas ir rodyklas. Taip išreiškiamas noras remtis kalbos sistema. Tad nors pamatu bržk. imtina viena tarmė, bet tam pamatu tvarkyti reikalingos taisyklės, kuriomis būtų galima vadovautis. Šitaip mąstyti Klementą galėjo skatinti ir tai, kad jis kartais jautėsi netvirtai mokąs gimtąją tarmę – godžiai skaitė Sirvydo žodyną, ieškodamas žodžių, godžiai būtų skaitęs ir gramatiką, jei tokią būtų turėjęs. Galbūt iš dalies Klemento siekį orientuotis į taisykles, į kalbos sistemą rodytų ir minėtos ypač ryškios pastangos žymėti priebalsių minkštumą (ć, i, ij, š), kuris jam galėjo atrodyti ryškesnė sistemos ypatybė, negu balsių siaurumas ar platumas. Šiaip ar taip, priešingam principui – rašyti taip, kaip šnekama, Klementas negalėjo pritarti – “isz girdieima maž weykti galetum”. Mykolui Biržiškai tiesiog atrodė, kad Klementas niekino prasčiokų kalbą37. 37 Biržiška M. Antanas Klementas, Lietuvių rašytojas pradžioj XIX-ojo amžiaus, 28. 243 6. Klemento bržk. šaltiniai ir perspektyvos. Maždaug šitokius tampančios reikalinga bendrinės kalbos parametrus Klementas nubrėžė vyskupui Giedraičiui. Bet kad ir kokius juos įsivaizdavo, tai tebūvo nedrąsus noras pasiūlyti, o ne valingas noras įtikinti. Siūlyta, vienodinta jaučiant, kad apsisprendimo galia vyskupo rankose. Klemento tekstas skamba tarsi balsavimas “už”, bet ne iniciatyva įdiegti. Klementas kuria idėjas, bet pats nesijaučia galįs jas įkūnyti. Iš teksto Giedraičiui matyti, kad ir Klementas ką nors galėjo žinoti apie adresato mintis dėl bendrinės kalbos formavimo. Pavyzdžiui, Klementas rašė, kad “Rasi cie Kunigaykszcziau! kalba neprigimta,||Jsz kitų szalu, pusiu Z-iemayčių įszimta”, p. 3. Tad kunigaikščio tarmė turbūt buvusi ne žemaičių, jis ir kilęs juk iš Rytų Aukštaitijos plotų! Galbūt jausdamas tam tikrą Giedraičio atokumą žemaičių tarmei (juk sakėsi žinąs, jog kiekvienas giria savo pusę, kur yra gimęs), matė reikalinga pabrėžti žemaičių ir aukštaičių bendrumą: “Wyjnims, untrusius nereyk par žodžius niekinti,||Jog wysi mes Z-iemayčia esma, reyk adminti”, p. 7. Visi esame vienodi, visiems reikėtų ir vienodos bk. O iki tol vyravus aukštaitiškus raštus Klementas manė dėl spaustuvų, esančių Lietuvoje (Aukštaitijoje) ir ten leidžiančių elementorius vaikams: “Nedydia ira Łustas, tayp mums pasakiti:||’Kad und alemtoriaus iem wakus mokiti,||Pas tokiu žodziu pratin, kayp warstoy Lijtuwą!’||Nes iszpaustuwes raszta tynay arciaus buwa”, p. 4–5. Tad reikia Žemaičiuose spaustuvės, kuri imtų leisti žemaitiškas knygas: “Kad Warmia arba Telszia anus [raš­tus] sau turietum,||Kayp cie aplinkuu kalb; tayp rasziti pradietum”, p. 5. Vis dėlto Giedraičiui Klemento siūlymas neturėjo įtakos. Po šešerių metų (1816) vyskupas išleido visiškai aukštaitišką “Naująjį Testamentą”. 1813 metais kviesdamas padėjėjais šiam lietuviškam leidiniui rengti net 10 pagalbininkų38, Klemento Giedraitis nepakvietė. Klemento įtikinėjimo rezultatų tame tekste taip pat nėra nė aido. Vyskupas turėjo savo nuomonę, jam aukštaičių kalbos tarmė, matyt, buvo ir senesnė, ir perspektyvesnė. Nepavyko Klementui pratęsti, kad ir modifikuotos “Žyvato” tradicijos. Bet vis dėlto jo tekstai Giedraičiui – vienas iš pirmųjų išlikusių teorinių mąstymų kurti bendrinę rašomąją žemaičių kalbą. Tyrėjų nurodoma ir daugiau Klemento kultūrinių ryšių su to meto veikėjais, kuriems rūpėjo lietuvių kalbos likimas ar norminimas. Pavyzdžiui, Klementas buvo pažįstamas net su Ksaveru Bogušu: “dar 1803 m., kun. Baužui Vilniaus universiteto vardu Žemaičių mokyklas lankant (wizy­tator), ir rasi jau savo knygai medžiagą renkant, Kl. didžiai geidė su juo pasimatyti, ‘bo jego bytnosť ciekawść wzrusza’ [...]. Neužilgo kun. B., kurs turėjo įtekmę į Vilniaus generalgubernatorių Benningsena ir dargi pas jį gyveno, padėjo Kl-ui asmeniškuose prie gen. gub-iaus reikaluose (dėkingas Kl. ir vienam ir kitam rankas išbučiavo!)”39. 38 Plg.: Prašmantaitė A. Žemaičių vyskupas J.A.Giedraitis – Naujojo Testamento vertėjas. – Senoji Lietuvos literatūra 3, Devynioliktam amžiun įžengus, Vilnius: Pradai, 1994, 232–234. 39 Biržiška M. Antanas Klementas, Lietuvių rašytojas pradžioj XIX-ojo amžiaus, 24. 244 Vargu ar dera abejoti, jog Klementas žinojo apie Bogušo kalbos idėjas, kad jo minčių buvo veikiamas. Ne kartą pastebėta, kad “Seniau pats rašęs makaroniskas eiles, K. dabar jau piktinosi, kad ‘lenkiškais žodžiais žemaičiai prikaišė ir taip jau tikrą kalbą suvisu sumaišė’”,40 kad “iš pradžios pats savo lietuviškuose eileraščiuose vartojęs daug visokiausių skolinių, vėliau jų ėmė vengti ir net piktinosi”41. Tam pokyčiui tiesioginės įtakos galėjo turėti Bogušas, jo 1808 metais išleistas veikalas, kurį Klementas irgi turėjo pažinti. Biržiškos žodžiais, Klementas “rūpinosi tik kalbos garbe”42, o Bogušas ir ugdė tos garbės poreikį bei supratimą. Ryšius Klementas palaikė ir su dešimčia metų jaunesniu Dionizu Poška: “Nuo jaunystės D.Poška artimai pažino A.Klementą. Abu jie keletą metų kartu sukojosi Raseinių teismų palestroje [...]. Susitikdavo jie ir vėliau, padiskutuodami ne tik ‘žemiškomis’, bet ir literatūrinėmis temomis”43. Spėjama, kad Klementas galėjęs turėti įtakos Poškos literatūriniams ieškojimams. Tačiau nematyti, kad tokios įtakos būtų turėjęs kalbinėms Poškos pažiūroms. Tiesa, Poška savo teorinį apsisprendimą diegti bendrinę dünininkų tarmės pagrindu kuriamą kalbą padarė gerokai vėliau, tik 1823 metais, bet jame negalima užtikti jokio ryškesnio tiesioginio sekimo Klemento bržk. idėjomis. Jaunesnysis Poška ieškojo savų kelių. Tai regis, Klemento bržk. idėjos neturėjo kokių nors žinomesnių sekėjų. Niekas iš jo pažįstamų literatų rato neėmė rašyti taip, kaip siūlė Klementas. Mėginęs tobulinti dounininkiškąją “Žyvato” tradiciją, Bogušo ir kitų literatų atgręžtas į savą kalbą stengėsi artikuliuoti bržk. teoriją, tačiau aktyvus jos platintojas nebuvo, jokių šalininkų nesusilaukė. Būdamas pirmutinis bžk teoretikas, jis buvo ir paskutinis dounininkiškosios “Žyvato” tradicijos sekėjas prieš iškylant dominuojančiai dünininkų tarmę remiančių literatų grupei. Pabrėža, nors jau ir tada rašė rankraštinius pamokslus dounininkiškai, ryškiau savo idėjas subrandino tik po 1831 metų sukilimo, tad vėl sumenkėjus dünininkų potencialui, jis perdirbęs atkūrė dounininkišką tradiciją, ir tada ją mėgino skleisti jau daug aktyviau bei plačiau negu Klementas. 7. Apibendrinimas. Antanas Klementas ieškojo, po truputį tobulino, vienodino rašybą, ypač daug dėmesio skyrė minkštumui, ne platumui ar siaurumui žymėti. Rėmėsi žemaičių dounininkų tarme – “Žyvato” tradicija, ją tobulino. Norėjo ir Didžiosios Lietuvos aukštaičiams diegti savo bžk., nemąstė dar apie bendrinės šnekamosios kalbos variantą, prioritetą teikė kalbos sistemai, 40 M a c i ū n a s V., Klementas Antanas. – Lietuvių enciklopedija 12, Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1957, 102. 41 P a l i o n i s J. Lietuvių literatūrinės kalbos istorija, 159. 42 B i r ž i š k a M. Antanas Klementas, Lietuvių rašytojas pradžioj XIX-ojo amžiaus, 27. 43 V a n a g a s V. Dionizas Poška, Vilnius: Pradai, 1994, 58. 245 taisyklėms, o ne vartosenai. Tačiau neįtikino vyskupo Giedraičio, nesusilaukė jokių sekėjų. Nematyti Klemento pastangų juos ugdyti. Čikaga, 1996 m. balandžio 25 d. THE SAMOGITIAN LANGUAGE OF ANTANAS KLEMENTAS Summary The Samogitian texts of the poet Antanas Klementas (1756–1823) have survived only from the period of 1794 to 1810, nevertheless even these texts reveal a certain development of Klementas’ attitude to written language. In course of time Klementas made his Samogitian orthography more precise. He also made noticeable efforts to express palatalization of consonants in an innovative way. However, Klementas did not manage to make his orthography uniform. Klementas tried to base the norms of the standard Samogitian that he preferred on the Samogitian - duonininkai tradition of “Žyvatas” (1759, etc.). He also wanted to see even the users of Aukštaitišk dialect learn his Samogitian version of standard written language. But Klementas was not thinking of a spoken form of standard Samogitian. His priorities lay on the rules (the system) of language rather than on its usage. However Juozapas Arnulfas Giedraitis, the bishop of Samogitia, did not support Klementas’ ideas and he did not have any known followers. 246