Lituanizmų prisitaikymas baltarusių šnektose ir jų atpažinimo būdai

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XXXVII (1997) LEKSIKOGRAFIJOS IR LEKSIKOLOGIJOS PROBLEMOS Elena GRINAVECKIENĖ LITUANIZMŲ PRISITAIKYMAS BALTARUSIŲ ŠNEKTOSE IR JŲ ATPAŽINIMO BŪDAI Lietuvių šnektos, dėl įvairių politinių, socialinių, ekonominių priežasčių istoriniais laikais atsidūrusios baltarusių šnektų apsuptyje ir asimiliuojančios jų įtakos veikiamos, derinosi prie baltarusių kalbos sistemos, asimiliavosi, neteko daugelio esminių savo gimtosios kalbos bruožų, ypač jos gyvumo, taisyklingumo, vaizdingumo, kartu dovanotojo joms palyginti ryškius savo realaus egzistavimo tose teritorijose pėdsakus. Patekusių į baltarusių kalbos sistemą ir joje prigijusių lietuviškos kilmės žodžių tolimesnė raida labai nevienoda ir, apskritai imant, sudėtinga. Ji dažniausiai priklauso nuo lituanizmo skolinimosi laiko ir nuo jo atsiradimo geografijos. Senesnieji ir tolimesnių nuo Lietuvos baltarusių teritorijų lituanizmai yra tiek pakitę, tiek suslavėję, kad neretai iš tikro sunku juos atpažinti. Naujesnieji ir arčiau Lietuvos pasienio vartojamieji iki šiol dar ne taip yra pasidavę tai įtakai, ir juos identifikuoti dažniausiai lengviau. Ilgametės lituanizmų baltarusių šnektose paieškos ekspedicijomis (ypač paribinėse su Lietuva ir Lietuvos šnektomis) ir jų detalūs tyrinėjimai (1956–1996) teikia nemažai naujų duomenų, gana patikimai išryškinančių jų prisitaikymo prie baltarusių kalbos sistemos bruožus, atskleidžiančių baltarusiskas apnašas ir padedančių palyginti gana tiksliai juos atpažinti. Pirmiausia lituanizmai dažniausiai pamažu pradeda prarasti savo pirminį (atsineštinį) lietuvišką pavidalą, ima jį besąlygiškai derinti prie baltarusių kalbos sistemos, įvyksta esminių kokybinių jų formos ir turinio nutolimų ir nukrypimų nuo lietuvių kalbos, ima kisti jų sudėtinių dalių vaidmuo, paskirtis, iš baltarusių kalbos jie įgauna iš karto neįprastų, naujų bruožų. Lituanizmas, patekęs į baltarusių šnektas ir jose prigijęs, iš karto, staiga netenka savo priegaidės. O taip yra todėl, kad priegaidžių neturi baltarusių kalba. Taigi, į jas įsiliedamas, jis nusimeta didžiausią savo lietuviškumo ir tautiškumo požymį – savo savitumą, netenka jį puošiančio apdaro, nuskurs­ta. Mūsų tik pastebėta, kad, sakysime, Kamojų apyl. (Pastovių raj., Baltarusija) ir kitur baltarusių šnektose lietuviškos kilmės vietovardžiai, upėvardžiai, pavardės ir pan. savo prigimtinę tvirtapradę priegaidę i, u + l, m, n, r dvigarsiuose dar turi išsaugoję, tariami aiškiai (LKK XXX 126–128). Bet tai, žinoma, jau netipiškas trumpalaikis reiškinys. Priegaidžių išnykimas, mūsų nuomone, yra pats ryškiausias lituanizmų akcentologinės sistemos priartėjimas prie baltarusių šnektų. 171 Netekdamas priegaidės lituanizmas iš karto, labai greitai praranda ir savo lietuvišką kirčiavimą – jis tuoj pat paklūsta baltarusių kirčio šokinėjimo dėsn iams. Štai lituanizmai койш < káušas, лойж < láužas ir kt. lietuvių šnektose buvę pastovaus kirčiavimo šaknyje (pvz., káušas, káušo, káušu, káušai ir pan.) dabar pasidaro šokinėjančio kirčiavimo jau pagal baltarusių kalbai būdingus dėsnius, pvz., койшу, кайша́, кайшо́м... Lituanizmas бо́нда < bandà ir kt., buvęs šokinėjančio kirčio (: bandà, bandõs, bandái, bandà ...), dabar tampa pastovaus kirčiavimo (:бо́нда, бо́нды, бо́ндай ... ) ir pan. Kartu su lituanizmų priegaidžių išnykimu bei jų akcentuacinės sistemos sulas vėjimu konstatuojamas ir jų kirčiuotų ir nekirčiuotų ilgųjų skiemenų visiškas susilyginimas su trumpaisiais. Visi lituanizmo balsiai netenka ilgumo ir trumpumo. Jie visi pasidaro kokybiškai vienodi kaip kad yra baltarusių kalboje, pvz., ата́дурам ‘atskirai’ ( < atódurom ‘izoliuotai’) (СБГ I 103), баже́лка ‘buoželė’ Lis. ( < buoželė + ka), гаруды (< arúodai), г’ілонь1 Rod. ( < gyluonìs), г’іве́лка ‘pempė’ Achr. ( < gyvėlė + ka), Г’убін (LKK XXX 116) ‘miško vardas’ Rod. ( < Guobýnas), кукуць ‘paršiukas’ (LKK XXX 116); ‘švilpukas’ (Мат., 86), ( < kūkūtis, kaukūtis), купене́ць Rod. ( < kopinėti), падзі́нка Kur. ( < puodýnė + ka), шніпе́ць Kam. ( < šnýpšti), тру́кзель Kir. ( < trúkžolė), визикава́ць Bok. ( < vyzdėti) ‘ieškoti’ ir kt. Nustatyta, kad baltar usėdami savo išvaizdos paprastai nekeičia tie lituanizmai, kurių fonetinė sistema (daugiausia tarminė) ir kirčiavimas sutampa su baltarusių, pvz., апі́кула ‘tinginys’ (СБГ I 87) ( < apýkula ‘t.p.’), бумбе́ла ( < tarm. bumbėla, b embėlė), кяту́рка ‘vyriškų kelnių priekio praskiepas’ (СБГ II 597–598) ( < ketūrka ‘t.p.’), кумша́ ‘kelio nelygumų išgrindimas šakomis’ Rag. ( < tarm. kumšà, kamšà ‘t.p.’), стадба́ ‘miša’ Kam. ( < mišà ‘t.p.’), вяпла ‘žioplys’ (СБГ I 389) ( < vėpla ‘t.p.’), вягела (СБГ I 389) ( < tarm. vėgėlà, vėgėlė), вапсва́ (СБГ I 281) ( < vapsvà ‘t.p.’), кипа́пла (СБГ II 464) ( < kerépla) ir d. kt. Visa galūnė -as numetama tik senesnių lituanizmų, pvz., apýд ( < arúodas), бронкт/брункт ‘branktas’, койш ( < káušas), карш ( < kéršas), лойж ( < láužas), ройст ( < raìstas), сцимбу́р ( < stim̃būras), склют/шклюот ‘skliutas’, жа́г’ar ( < žágaras) ir kt. Jei šią galūnę numetus susidaro sunkiau ištariami du priebalsiai, tarp jų įspraudžiamas э(a), pvz., сві́рэн/сві́ран ( < sví̃nas). Turima lituanizmų, kurių galūnės -as numetamas vien priebalsis -s. Tokie vyriškosios giminės daiktavardžiai tuo būdu paverčiami bevardės giminės. Taip dviejų giminių lietuviški žodžiai tampa trijų giminių lituanizmais, pvz., бро́нкта ( < bránktas), бе́рала ( < bėralas), ‘nevėtyti grūdai’, ро́йста ( < raìstas), шва́рка ( < švárkas), хо́хла ‘šeriai ant gyvulio sprando’ ( < kák las ‘sprandas’), ко́та ( < akúotas), жлу́кта/жлу́та/жлу́хта ‘žlūgtas’ (СБГ II 1481) < žlúgtas), 1 Baltarusių lituanizmų sprogstamasis г straipsnyje perteikiamas modifikuota raide г su akut o ženklu–г’. 172 О́пса2 (< Ápsas) ir kt. Lituanizmų galūnės -is, -ys paprastai numetamos visai. Galūnėje atsidūrę ж, ш priebalsiai tariami kietai, visi kiti – minkštai. pvz., г’ир’эль (< gigėlis), г’иль (< gylỹs), куль (< kūlỹs), курмёль ‘tokia žuvis’ (< kurmėlis), лаг’ёс (< lagėsis), кукуць (< kukūtis ‘paršiukas’ ir kaukutis ‘švilpukas’), бродзень (< bradinỹs), пар’гойш (< ragaišis), Абаль ‘pvd.’ (< Ábuolis ‘Obuolỹs’ < obuolỹs) ir kt., tačiau turima atvejų, kai nukrinta tik galūnės -s, pvz., скилүндзи (< skilándis), ir lituanizmo forma virsta daugiskaitine, arba pasitaiko, kai galūnės -is vietoje vartojama galūnė -a, pvz., шкilėnda (СБГ V 479) < skilándis, daiktavardis tampa moteriškos giminės. Arčiau prie Lietuvos sienos palyginti retai lituanizmo galūnės –as, -is sveikos, pvz., kápklic (< karklỹs) ‘karklas’, г’ór’ic ‘neprašytas svečias vestuvėse’ (< gúogis) Vid., р’эзас (< réžas) ‘rėžis’, báг’anac ‘vanagas’ (< vánagas) Rod. ir kt. Lietuviškų žodžių galūnė -a lituanizmuose dažniausiai išlieka sveika, pvz., но́шита (< naštà), кумша́ (< tarm. kumšà, bk. kamšà), бо́нда (< bandà), стабда́ (< stabdà), вяпла (< vėpla ‘vėpla’) ir d. kt., tačiau kartais šalia jos skirtingose šnektose pasitaiko ir galūnė -ia, pvz., пу́тра/пу́тря (< putrà). Lietuviško žodžio tarminė galūnė -a po sukietėjusio l lituanizme taip pat sveika, pvz., бумбяла (< tarm. bumbėla, bk. bambėlė). Kadangi baltarusių šnektų sistema neturi lietuvių kalbai būdingo balsio ė (tarm. ė), pirmiausia jis iš lituanizmų pranyksta. Visi ė-kam. lituanizmai slavėdami virsta dažniausiai io-kam., rečiau – o-kam., pvz., пі́мпа (< tarm. pímpė, bk. pėmpė), pav’ге́ня (< raugiénė), сауcéня (< sausiénė), кру́шня (< krūšnė), ду́лька (< dùlkė), Паці́лта (< Patìltė ‘pievos vardas’ Vid., Гертоклі́ня (< Girtuoklýnė) ‘miško dalis’ Vid., пасакі́ля (< rasakìlė), Падру́кша (< Padrūk-šė) ‘pievos vardas’ Vid., вирці́ня (< virtinė) ir kt. Yra atvejų, kai slavėjančio (ypač seniai pasis kolinto) lituanizmo galūnė ė gali ir nukristi, pvz., я́хждель ‘tokia viksva’ (< júodžolė ‘t.p.’) ir moteriškoji jo giminė tampa vyriškaja. i-kam. lituanizmų galūnė -is paprastai taip pat numetama, galūnėje atsidūręs priebalsis dažniausiai minkštas, pvz., клець (< klėtis), сверць (< svirtìs), не́марасц (< nėrimastis) ir kt., nors yra atvejų, kai jų -is pakeičiama galūne -ia, pvz., виршня/шивиршня/сибирня ‘svirtis’. Galūnę -(i)us lituanizmai (mūsų užfiksuota tik pavardės) taip pat yra numetę, kartu išmesdami ir priesagos priebalsį -v-, pvz., Куле́йч (< Kulėvičius), Лунке́йч (< Lunkėvičius) Rod. Toks priesagos -evič- priebalsio -v- išmetimas greičiausiai gautas iš lietuvių šias pavardes skolinant (plg. Dieveniškių apyl. analogiškas pavardes, Uscineiči’us ‘Ustinavičius’, Vaškėleiči’us ‘Vaškelevičius’, 2 Pasitaiko atvejų, kai bevardės giminės vietovardį О́пса ‘Apsas’, neatkreipę akių į kitus jo linksnius (pvz., édy da О́пса; жыў пад О́псам ir kt.) 1985–1987 m. jo šnektos tyrėjai gana neatsakingai palaikė moteriškosios giminės ir per visą straipsnį tokiu jį laikė (žr. LKK XXVIII 99–117). 173 dar plg. Turska 1982: 67). Galūnės -uo lituanizmų pastebėta visai mažai, ir slavėjant jų galūnės likimas nevienodas, pvz., стума́ (< stuomuo, o gal iš stumā) ‘stuomuo’, шаламянь (< šelmuo, o gal iš šelmenys). Baltarusijų lituanizmų daugiskaitos vardininko galūnė visada slaviška -і(ы) ir, kaip ir baltarusių, giminės neturi, pvz., рэзґіні (< rėzginės), бразґуны́ (< brazgūnai), пумпо́лакичы ‘purienos’ (< tarm. pumpólakščiai), páґуці ‘rogutės’ (< rāgutės), лӯпы (< lūpos), зяўны (< žiāunos), ато́жалы (< tarm. atāžalos, bk. ātžalos), бальзе́ни (< balžienai, balžienos), го́хты (< gāktos), жэгґіні (< žaginiai) ir kt. Prie lituanizmų neretai pridedamos baltarusiškos mažybinės priesagos, kurios mažybinės reikšmės dariniui dažniausiai neteikia, pvz., кілічка (< kielė + ічка), капу́шка ‘kaup­tukas’ (< kaũp-ti+ушка), ко́йрачка ‘kairys’ (< kairỹs+ачка), кло́ўсичка ‘kas mėgsta klausytis po langais’ (< klaus-ýti+ічка), бу́рбалка (< burbulas+ка), бру́нтачка ‘branktas’ (< бру́нта+ачка, бру́нкта+ачка), подзі́нка (< puodynė+ка), кумпячо́к (< kumpis+ачок) ir kt. Nors lituanizmų šaknis ilgiausiai nepasiduoda slavėjimo įtakai ir pagal ją lengviausiai galima juos atpažinti, tačiau ir ji patiria įvairiausių pakitimų, įgauna palyginti sunkiai nuspėjamą savo raidos kryptį, išsiskiria lietuvių kalbai dažnai neįprasti jos vokalizmo ir konsonantizmo dalykai. Kaip jau mūsų anksčiau nustatyta, bene visais atvejais siaurėja jo kirčiuotas balsis a ir dvibalsių bei dvigarsių pirmojo dėmens a ir išvirsta o, pvz., бо́нда (< banda), бронкт (< brañktas), кро́уш (tarm. kraušas) ‘kriaušis’, ло́уж (< lāužas); пойсать (< paišyti), го́хты (< gāktos), сто́ці (< stāčias), ро́йст (< raistas), сомиц (< sāmtis) ir kt. (žr. LKK XXVII 124). Išnyksta ir lituanizmų dvibalsiai uo ir au, kadangi baltarusių kalbai jie nebūdingi. Išnykdamas dvibalsis uo skirtingose šnektose ir skirtingu laiku yra davęs trejopus refleksus: o, a, u, pvz., Ёдлавічы (< tarm. Júodek-nai, bk. Júodelėnai), г’а́ба (< guõbas), ару́д (< arúodas) (žr. LKK XXVII 125–128), au – keturis – oy, o, a, u, pvz., ло́уж (< lāužas), ложа́виска (< lāužas+ависка), капу́шка ‘kaup-tukas’ (< kaũpti + ушка), куку́цъ ‘švilpukas’ (< kaukutis3 ir kt. (žr. Baltistica 1989: 70–80). Baltarusijų šnektose turime lituanizmų su nedėsningai suminkštintu šaknies priebalsiu, pvz., кло́ня ‘kl站onas’, сюптня ‘suktinis’, кло́мбы ‘klumpės’ ir kt. Kiek silpniau slavėja lituanizmų gomurinis n prieš k ir g ir sprogstamasis g, rodantys, kad juos išlaikę žodžiai gali būti dažniausiai lietuviškos kilmės, pvz., инг’ірічнік ‘vingiarykštis’, Ві́нг’ра ‘Vingra, upės vardas prie Kamojų Pastovių 3 1995 m. išleistų Zietelos lietuvių šnektos tekstų, užrašytų 1901–1903 m. įžymaus lenkų kalbininko prof. J. Rozwadowskio, pavyzdžiai kóūła ir k’óūłe ‘kiaulė’ (Rozwadowski 1995: 42) rodo, kad greičiausiai dėl baltarusių šnektų įtakos ir pačioje lietuvių šnektoje, kol ji tebebuvo gyva, galėjo būti pradėtas vienbalsinti lietuvių dvibalsis au. 174 raj’, púnkili ‘runkeliai’ ir kt. Baltarusiu ir lenkų teritorijas, kur toks n sutinka-mas lenkų kalbininkė H. Turska laiko lietuviško substrato vietomis (žr. Turska 1982: 64 ir kt.), o žymus lenkų dialektologas prof. Stanislavas Glinka, radęs Augustavo apylinkių baltarusių ir lenkų šnektose slavų kalboms svetimą gomurinį n, pagrįstai jį laiko tose apylinkėse istoriniais laikais gyvenusių lietuvių kalbos reliktu (Glinka 1990: 119–120 ir pridėtas žemėlapis). Kartu pastebėta, kad baltarusių lituanizmai vietoj lietuvių priebalsio k turi priebalsį ch, pvz., го́хты (< gáktos), ху́рстацца ‘judintis’ (< kùrstytis), рjóхаць ‘kriuksi’, хо́хла ‘kiaulės sprando plaukai’ (< kákłas), хлúба (< klúbas ‘vytis’), хайлуха ‘pasileidėlė’ (< kiaulė+уха), хурну́ (< kurniau) ir kt. Tai ne kas kita, kaip lituanizmo slavėjimo rodiklis, dar plg. atvirkštinį dėsnį slaviškuose lietuvių šnektų skoliniuose: káta (< br. хата), koč ‘nors’ (< br. хоць). Aktualu pažymėti, kad kai kurios baltarusių šnektos slavams būdingą priebalsį ch dažnai dėlioja ir vietoj kitų slavų kalbų ar kitų baltarusių šnektų skolinių k, pvz., ху́ртка ‘striukė’ Sal. (< рус. куртка ‘t.p.’), ха́тар ‘uždegimas’ (< рус. катар ‘t.p.’), хвадра ‘ketvirtis mėnesio’ (< рус. квадра ‘t.p.’), харму́шка (< рус. кармушка ‘t.p.’), хорт Mal. (< рус. курт), хо́хлюш (< рус. коклюш ‘t.p.’). Tai, mūsų supratimu, ypač vertinga ypatybė, leidžianti visus baltarusių žodžius, turinčius tokį ch, įtarti arba kitakilmiais, arba giminais iš kitų jų šnektų. Taigi atpažįstant baltarusių lituanizmus, būtina šiuos jų slavėjimo padarinius turėti galvoje, jų paisyti ir juos taikyti. Gana sunku lituanizmus atpažinti, kai jų šaknies pradinis priebalsis dėl ne-etimologinės kaitos pakeičiamas kitu, iškreipiančiu jų prigimtinį pavidalą. Pastebėti šie dažnesni tokios priebalsių kaitos atvejai: a) Žodžio pradžios s- pakeičiamas į š- шмі́рак ‘spirgas’, шклюот ‘skliutas’, шме́рг’я ‘snarglius’, шло́кшына ‘sluoksna, karna’, шкіле́нда ‘skilandis’, шклузбо́к ‘skilandis’, швіршну́ ‘svirtis’ ir kt. b) Žodžio pradžios p-, taip pat v- pakeičiamas skardžiuoju b-, pvz., бу́кшты ‘pūkštos, į vandenį nuleistos šakos žuvims slėptis’, бо́йсаць ‘paisyti’, бірба́ты ‘nuvirbęs’ ir kt. c) Žodžio pradžios k- pakeičiamas skardžiuoju g-, pvz., г’яблы (< kėblas), ‘nevyksęs’, глу́мбы/глу́бы (< klùmpės) ir kt. d) Retesniais atvejais žodžio pradžios g- pasitaiko pakeistas į d-; l- ir n-; j- į l-, pvz., драбе́сты (< grebėstai), ну́рба (< люрба) ‘stora skiedra’, лютру́ца (< jùdrė+ца) ‘tokia susukanti linus piktžolė’ ir kt. e) Pasitaiko lituanizmų ir su neetimologiškai pakitusiu kamieno priebalsiu, pvz., пацуба́йла ‘kas ilgai čiuopinėja’ (< tarm. рацига́ла, bk. pačiupáila), ре́звины (< rėzgìnės), рóyг’aч ‘raudotojas’ (< raudóti+ач), кульня/кульжа́ (< kùlsė), каптано́сы ‘riestanosės’ (< karkanósis) ir kt. Baltarusijų šnektose esama šio tipo skolinių ir iš kitų slavų kalbų, pvz., трудні (< рус. тру́тни), ярмарка (< рус. ярмарка) ir kt. Analogiškų neetimologinės priebalsių kaitos atvejų pasitaiko ir lietuvių, ir 175 baltarusių šnektų skoliniuose iš kitų kalbų ar šnektų, pvz., šėkštas (< kėkštas); ко́бачка ‘duobutė po krūtine’ (< ко́бачка ‘t.p.’), крымытник ‘tokia vaistažolė’ (< рус. трыщутник ‘t.p.’), кужу́рка ‘liemenė’ (< рус. тужурка ‘t.p.’), батла́шка ‘kareiviškas metalinis butelis’ (< рус. баклажка ‘t.p.’) ir kt. Nemaža lituanizmų rekonstrukcijos keblumų turima ir tais atvejais, kai yra numestas jo žodžio pradžios, paprastai šaknies priebalsis, rečiau – balsis, pvz., капа́ч (< skaročius), про́га (< spragà), клу́нкі ‘sąnariai’ (< шкулу́нкі < шлу́нкі < šlaunys), рюхаец (< kriūks), иксба́ (< viksva), инг’иру́чник (< vingiarykštis), ко́ткі (< akuotai), виршня ‘svirtis’ (< свиршня), расхле́йдацца ‘skleistis’ ir kt. Šio tipo skolinių esama ir baltarusių šnektų skoliniuose iš kitų baltarusių šnektų ir iš rusų k., pvz., япру́к (< вяпру́к), яntroбы (< вентро́бы), ярушка (< дзяру́шка), яўкі (< ва́йкі) ir kt. Nepaisant pirminio tokių leksemų pavidalo, jo neieškant, pasitaiko ir gana klaidingų bei nepamatuotų jų etimologizavimų. Taip yra, sakysim, atsitikę su minėtuoju KÓTKI (akuotai) (ЭСБМ I: 102; V: 104). Lituanizmas slavėdamas kartais įgauna pridėtinį balsį ar priebalsį, pvz., acbép/ acbíp ‘svirtis’, rapýd ‘aruodas’ ir kt. Šiais atvejais jų šaknis išlieka bemaž nepakitusi, lituanizmas skamba lietuviškai ir atpažinti jį palyginti nesunku. Pasitaiko, kai į lituanizmo kamieną kartais būna įspraustas priebalsis, pvz., гу́льшта (< gūžta), клу́нкі ‘sąnariai’ (< шклу́нкі) ir kt. Įspraustas kamieno priebalsis, apskritai imant, didelės įtakos leksemai atpažinti neturi – tam ypač padeda jos reikšmė ir viso žodžio lietuviškas skambesys. Baltarusių šnektose pasitaiko nemaža lituanizmų su išmestu priebalsiu ar ir visu skiemeniu (sinkopė), pvz., непу́м ‘nerimas’ (< neramumas), бру́нта ‘branktas’, шу́мята (< šūmėtė), шу́я (< šunauja), шалау́я (< šalavija), кýраčki ‘kojų kulniukai’ (< кýкараčki < каūkaras+ачки) ir kt. Šio tipo skolinių baltarusių šnektose pasitaiko ir slaviškos kilmės, pvz., калалу́ха ‘ieva’ (< халаха́луха ‘t.p.’), калма́шка ‘toks vežimas’ (< калама́шка ‘t.p.’), мана́рка ‘švarkas’ (< мары́нарка ‘t.p.’), самаре́ска ‘karojų mašina’ (< саламаре́ска ‘t.p.’), ячнíška ‘miežiena’ (< ячмені́шча ‘t.p.’) ir kt. Baltarusių šnektų sukeltą lituanizmo sudėtinių dalių vaidmens žodyje kaitą gerai rodo kartais viso lituanizmo (kartu su jo galūne) laikymas tik kamienu, prie kurio dėliojamos baltarusiškos galūnės. Sakysime, iš baltarusių, gyvenančių daugiausia Lietuvos pasienyje, šnektų girdėta lituanizmų su dvigubomis galūnėmis – lietuviška – ja paprastai eina visiems linksniams apibendrinta nekaitoma vns. vard. galūnė ir baltarusiška, kuri lituanizmą linksniuojant kinta, pvz., го́гіцы прышлі да васёлі. Vid. ‘neprašyti svečiai – guogiai į vestuves atėjo’; гу́ча го́гіцаў сабралась. Vid. ‘daug guogių prisirinko’; плялі ко́шчыкі з ка́рклісаў. Vid. ‘pynė pintines iš karklų’; ба́г’анасы ку́ры ла́паюць. Rod. ‘vanagai vištas gaudo’; тры ре́засы зямлі меў. Rod. ‘tris rėžius žemės turėjo’ ir kt. Vadinasi, lietuviško žodžio galūnės funkcija šiuo atveju visiškai izoliuojama, o žodžio kamienas dirbtinai praplečiamas. Tokia lituanizmų modifikacija, be 176 abejo, neretai gali sukomplikuoti tikslią jų rekonstrukciją. Kartais taip pat čia pasitaiko, kai lietuviško žodžio kamiengalio priebalsis dėl metatezės nusikelia daugiau į lituanizmo žodžio priekį ir jo kamiengalis tampa kitas kamieno priebalsis, pvz., брунткі < брункты (< tarm. brunktai, bk. brañktai), брунтко́у < брунто́ў, прышчы́ць ‘perštėti’ (< першы́ць ‘per-šti’), сквярстуне́ (< skerstuvės), карла́па (< кера́пла) ‘kerėpla’, ро́скач (< skaročius), мórва (< мóyра) ‘maurai’, ві́схва (< viksva). Panašių atvejų pasitaiko ir skoliniuose iš kitų slavų kalbų, pvz., ко́блік ‘kilbukas’ (< ко́блік ‘t.p.’), прае́рх ‘praskiepas’ (< прапе́рх ‘t.p.’). Lituanizmų rekonstrukciją iš tikro apsunkina kiti metateziniai jų pakitimai, dažniausiai nesusiejantys su jo kamiengaliu. Štai, sakysim, lituanizmas лю́рба ‘stora skiedra’ (СБГ II 314) vietomis yra išvirtęs į ру́льба ‘t.p.’ (СБГ IV 314), о ва́наг’ас – į ва́ганас, адбуле́йка ‘priešgyna’ – į абдуле́йка ‘t.p.’, вірці́нка ‘virti-nė’ – į вянце́рка ‘t.p.’, не́рымась ‘nerimas’ – į не́марась ‘t.p.’ ir d.kt. Analogiški skiemenų sukeitimai būdingi tiek baltarusių, tiek ir lietuvių šnektų skoliniams, patekusiems į jas iš kitų kalbų ar šnektų, pvz., br. лянде́рак ‘puodukas su kotu’ (< le. radełek/rondełek ‘t.p.’), халма́ны ‘prasti skudurai, suplyšę drabužiai’ (< le. łakmany ‘t.p.’), радзю́ра ‘šiurkšti paklodė’ (< дзярю́ра ‘t.p.’), хруста́лкі ‘braškės’ (< le. truskalki ‘t.p.’) ir kt., lie. šašvóklė ‘raudonasis serbentas’ (< vašóklė ‘t.p.’) ir kt. Nežinant pirminės tokių leksemų lyties, nenustačius likslios jų šaknies, galimybė jas rekonstruoti faktiškai susikomplikuoja ar visiškai atkrinta. Todėl ypač svarbu tokiu atveju, įtarus juos skoliniais, bet neradus daugiau jų vedinių nei baltarusių, nei lietuvių šnektose, laikytis įsitikinimo, kad jų šaknis kita ir intensyviai jos ieškoti, kaitaliojant tas leksemas pagal kombinacinius jų fonetikos dėsnius. Ypač sunku rekonstruoti lituanizmais įtariamus baltarusių šnektų žodžius, pasižyminčius ne vienu, o palyginti keletu sudėtingų pakitimų – šaknies dvibalsio suvienbalsėjimu, neetimologine priebalsių kaita, garsų ir skiemenų išmetimu (sinkope), skiemenų sukeitimu (metateze) ir pan. Štai po ilgų leksemos я́дждаль ‘kieta balų žolė’ (ir jos variantų) analizių, lyginimų, lingvogeografijos paisymo, atrodo, mums pavyko nustatyti, kad ji greičiausiai sudurtinis žodis (яжд-жаль), laikytinas lituanizmu. Jos šaltinis tikriausiai bus buvusi lie. juódžolė ‘vaistinė balų žolė, Actaea spicata’. Į pirmąjį jos dėmenį greičiausiai dėl asimilacijos ar kitų priežasčių bus buvęs įspraustas ж. Taigi я́дждаль < я́джаль. Dėl analogiškos kilmės plg. lie. skolinį šekštárnė ‘krumpliaratis’ (< šeštarnė ‘t.p.’, LKŽ XIV 617). Antrasis jos dėmuo – жаль, be abejo, bus atsiradęs iš lie. tarmiško žálė ‘žolė’. Lituanizmas я́дждаль (su variantais) vartojamas baltarusių teritorijose, pakankamai nutolusiose nuo Lietuvos sienų (žr. ABS XX 328 pridėtą žemėl.) iki šių dienų savo fonetikoje išsaugojęs senąjį lietuvių *ā(> o), būdamas palyginti stipriai paveiktas baltarusių šnektų įtakos, be abejonės, priklauso senajam skolinių sluoksniui. Tos pat reikšmės kita sudurtinė leksema 177 ляжджа́й – turbūt metatezės keliu bus atsiradusi iš savo giminaitės жяжджаль varianto жяжджэў (žr. ABS XX 326–327). Taigi ляжджа́й < жяжджэў, plg. lie. šãmalas < mãšalas. Jei tai mums iš tikro pavyko įrodyti, ateityje etimologizuojant šiuos lituanizmus, galimas daiktas, bus išvengta tų klaidų, kurių tyrimų pradžioje dar kiek mėgėjiškai ieškant lietuviškų jų atitikmenų jau buvo padaryta (žr. Веци 1969: 123–134). Arba štai retų, greičiausiai taip pat sudurtinių leksemų шынтыклёр ‘seno-viškas išeiginis ilgas siauras sijonas su platėjančiais į apačią gausiais įdūrimais’, шантаклёр ’t.p.’ ir kt. variantų skambesys sukėlė mums įtarimą, ar tai ne lituanizmai. Ilgai buvo analizuoti šie baltarusių šnektų žodžiai ir prieita prie išvados, kad tai turbūt vėl lituanizmai, kurių mūsų kalboje dabar jau neužfiksuota. Tačiau turint joje tokių analogiškos darybos jų semantinių atitikmenų, kaip šimt akloščiai (šimtaraukiai, šimtarūkšliai, taip pat šimt akvóldžiai) sijonai (LKŽ XIV 815, 817) ir atsižvelgiant į tų nagrinėjamų baltarusių leksemų vis dėlto lietuvišką aidėjimą, yra pamato manyti, kad ir jie iš tikro galėjo joje būti. Jau buvome pateikę nuomonę (LKK XXII 197–198), kad pirmasis jų dėmuo galėtų būti žodis šimtas, antrasis – skliūras ‘audeklo skiautė, sklypas, režis’ arba kliūrmas ‘gabalas’ (pastarasis, mūsų įtarimu, taip pat galbūt bus numetęs savo pradinių s-, plg. dar skliùmbas ‘gabalas’, skliùmbė/sklium̃bė ‘t.p.’. Dėl leksemos шантаклёр pirmojo dėmens шанта – galimo atsiradimo iš šim̃tas, plg. lie. šañšūdis < šuñšūdis (LKŽ XIV 505), taip pat lie. skolinius šimkarkà (< šinkorkà) ‘gėrimų pilstytoja karčemoje’, šimkúoti (< šinkuóti ‘pilstyti gėrimus’ (LKŽ XIV 811). O leksemos г’ужалки, бужалки, жужалки, būdamos vienareikšmės, būtent ‘buožgalviai’, mūsų nuomone, skamba taip pat lietuviškai. Tačiau ne tik lietuviškas jų skambėjimas, bet ir be slavų kalboms būdingos pleofonijos (polnoglasijos, plg. br. галава, lie. galvà), visai kaip lietuvių jų dvigarsis -al- leidžia įtarti, kad jų kilmė galėtų būti ir lietuviška. Pažymėtina, kad jų šios reikšmės giminių nei baltarusių, nei kitose slavų kalbose nerasta. Imta šias leksemas lyginti tarpusavyje ir jas analizuoti paskiemeniui. Analizės duomenys leidžia jas visas tris laikyti neabejotinomis gimina itėmis. Jos visos trys laikytinos sudurtiniais žodžiais. Leksemai г’ужалки pradžią bus davę lie. búožgaly(iai) ir baltarusių priesaga – ki. Lituanizmui toliau baltarusiai slavinant dėl didelės superstrato įtakos įvyko palyginti žymių jo formos pakitimų. Iš pradžių bus suvienbalsėjęs baltarusių kalbos sistemai svetimas šios leksemos dvibalsis uo ir jos pradinis b dėl sprogstamojo jos viduriniojo skiemens г’ tolimosios regresyvinės asimiliacijos išvirto taip pat sprogstamuoju г’. Taigi: búožgalv(iai) + ki > *буожг’алвкі > бужг’алвкі > г’ужг’алвкі. Sveiki sprogstamieji šios leksemos г’ kalba, kad jis – lituanizmas (baltarusiškuose žodžiuose sprogstamojo г’ nepasitaiko). Vėliau dar labiau leksemai baltarusejant faktiškai sunkiai ištariami, o baltarusiams dar ir neįprasti jos priebalsių junginiai -жг’- ir -лвк- supaprastėjo tapdami -ж- ir -лк-. 178 Taigi *rūžgalvki > rūžalki (žr. LKK XXVII 128; LKK XXX 120–121). Leksema žužalki taip pat bus atsiradusi iš rūžalki arba regresyvinės asimiliacijos keliu (:rūž- > žuž-), arba dėl neetimologinės žodžio pradžios priebalsių kaitos (mažiau tikima). Ypač sudėtinga buvo įrodyti leksemos kykiški ‘kulniukai’ ir gausių tos pat reikšmės kitų leksemų (kókawki, kópkiški ir kt.) lietuvišką kilmę. Po detalios jų analizės, tarpusavio lyginimo ir gretinimo, mūsų nuomone, gana patikimai pavyko nustatyti, kad faktiškai jie giminingi ir tarpusavyje genetiškai susiję su lie. kaūkaras, kūkaras ‘kaubrys’ (žr. LKK XXVIII 162–164). Po ilgų analizų ir didelių svarstymų pagaliau turbūt mums bus pavykę nustatyti br. pár’i, lar’а́пы, cypár’i, cypýi ir kt. gausių jų variantų, turinčių tą pačią reikšmę ‘čiurkšlės, srovės, rievės’, lietuvišką kilmę. Leksemą pár’i jau seniai įtarėme esant lietuviškos kilmės ir atkakliai ieškojome jos lietuviško atitikmens, tačiau vis gana nesėkmingai (Весці 1969: 128, LKK XVI 187, LKK XXVIII 164–165, LKK XXX 116). Vėliau susidūrę su tos pačios reikšmės jos variantais cypár’i ir cypýi ir pasiremdami lietuvių dvibalsio uo virtimo baltarusių šnektų i į a bei u dėsningumų galimybėmis (СБГ V 20, 21, LKK XXVII 126–127) pagaliau jau, atrodo, galutinai atradome tikslų jų lietuvišką atitikmenį. O jis – tai lie. srūogos, skirtingose baltarusių šnektose davusios įvairius savo variantus. Ir šie skoliniai baltarusių šnektose iš tikro seni, nuėję ilgą raidos kelią. Taigi lie. srūogos pirmiausiai vienur bus išvirtusios į *cпár’i, kitur į *cпýi (plg. г’аб < guóbas ir Губін < Guobýnas), kurios ilgainiui, galimas daiktas dėl patogumo tarti ar dėl baltarusiams būdingo pleofonijos (polnoglasijos) dėsnio, bus išvirtusios į cypár’i ar cypýi ir tokios tose šnektose išliko. Kai lie. srūogos baltarusiškai buvo tariamos dar kaip *cпár’i, kai kuriose jų šnektose dėl žodžio reikšmės išblukimo bus buvęs numestas jų žodžio pradžios s- (plg. jų про́г’a < spragà). Taip iš *cпár’i ir atsirado pár’i. Varianto mažybinė lytis lar’а́пы < par’а́лы < sruogelės (СБГ II 603) dėl metatezės. Nemažas įžvalgumas būtinas ir įrodinėjant leksemų pocкач (< skaročius), трыбла́ты (< driblà), чэйдаць (< čiáudėti), шаплукі (< šapelūkai), ярушка (< eriūkas), чвыр (< žvyras), перар’i ‘peržvalgos’, ру́паль ‘rupūžė’, ранцкі ‘karvės rago vagelės’, upėvardžio Mapút’a ir kt. lietuvišką kilmę. Ją aiškiausiai paliudija jų visų reikšmė ir palyginti gana didelis jų fonetinis artumas tų pačių reikšmių lietuviškiems šaltiniams. Štai pocкач – tai aiškus metatezinis darinys, kilęs iš lie. skaročius, leksema трыбла́та (каро́ўка), be abejo, yra kilusi iš lie. driblà+атый, plg. dar driblià ‘kas stambaus sudėjimo’. Jos žodžio pradžios t – neetimologinės priebalsių kaitos padaras, sukeltas slavėjimo proceso, sutrikus lietuviškam jos skambėjimo ryšiui su reikšme. Leksema чэйдаць ‘plepėti niekus’ turbūt jau slavų dirvoje bus gavusi perkeltinę reikšmę, o jos šakninės lietuviškas tarmiškas -au- slavėdamas redukavosi (plg. Sl. Or. 1990: 317). Leksema шаплукі ‘nuovėtos’, be jokios abejonės – lie. tarm. šapelūkai su iškritusiu nekirčiuotoju e. Esame nuomonės, kad leksemos ярушка ‘avytė’ lietuviškas šaltinis – 179 tai eras, eriùkas, įgavęs slavišką priesagą. O baltarusių šnektų чвыр ‘žvyras’ – tai neetimologinės priebalsių kaitos vedinys iš lie. žvyras (dar plg. Sl. Or. 1990: 317). Lituanizmo пераг’і ‘peržvalgos pas jaunikį (prieš vestuves)’ lietuviškas šaltinis greičiausiai bus susijęs su šaknimi reg-(-eti), plg. pér-regeti ‘peržiūrėti’, pérregos ‘peržvalgos’. Lituanizmo pūpaць lietuviški šaltiniai – tai, be abejo, mūsų rùpė ‘rupuže’, rùpečka ‘t.p.’ (LKŽ XI 984), ранцякі – tos pat reikšmės mūsų rañčiai ‘karvės rago vagelės’ + sl. priesaga -aki. Mūsų įrodyta, kad upėvardžio Мару́ра ‘upė, tekanti per Vidžius’ šaknies -a- yra kilęs iš dvibalsio au, o pati šaknis genetiškai susijusi su maũrai (žr. LKK XXXII 27) ir nieko bendra neturi su upėvardžiu Marià, kaip kad iki šiol buvo teigiama kitų tyrinėtojų (žr. LHD 1970: 192). Pasitaiko atvejų, kad kai kurių lituanizmų fonetika yra labiau pakitusi ir paliesta baltarusių kalbos sistemai būdingos pleofonijos (polnoglasijos) dėsnio, pvz., шаланя́нь (< šelmenys) ‘šelmuo’, сивірня ‘svirtis’, до́ражник (< daržiny-kas), шпірак (< spìrgas), со́мец (< sámtis, СБГ IV 447) ir kt. Jie rodo, kad tai iš tikro seniai baltarusių pasiskolinti lituanizmai, spėję pasiduoti net tokiai palyginti senai pleofonijos įtakai. Juos atpažinti iš formos palyginti sunkoka, todėl šiuo atveju labiau reikia remtis jų reikšme. Kad iš tikro senuosius slavų kalbų lituanizmus gana sunku atpažinti, gerai rodo ir žymiųjų rusų kalbininkų V. Toporovo ir O. Trubačiovo kai kurie lituanistinių tyrinėjimų duomenys. Štai Aukštutinės Padnieprės upėvardį Лоша, tapatindami su tokiu pat vardu upės, esančios Baltarusijos Astravo raj. prie pat Lietuvos sienos, ir, įtardami jį lituanizmu, kildina, beje, iš lie. lašìs ‘lašiša’ bei greta su Lašupė ar veiksmažodžiu lošti ‘dūkti, šėlti’ (žr. ЛАГВП 1962: 194). Tačiau Astravo raj. Neries intakas Ло́ша (be abejo, turbūt ir Padnieprės Лоша) juk yra kilęs iš lie. Aluošà/Aluošià, o jos dvibalsis uo, būdamas nebūdingas slavams, kaip jau mūsų įrodyta (žr. LKK XXVII 125), jų šnektose neretai gali būti išvirtęs ir vienbalsiu o, pvz., ако́цця (< akuotai), Ёдупка (< Júodupė) ir kt. Kitose baltarusių šnektose (ar kitu laiku) pasiskolintojo lituanizmo uo gali būti išvirtęs į a (pvz., прывака́ць ‘privilkli’ (< privokuóti ‘t.p.’). Pasitaiko, kad lie. uo baltarusių šnektose gali atliepti ir u (tai daugiausia pasitaiko seniau skolintuose lituanizmuose, pvz., клу́ня ‘klūonas’ ir kt.). Ir tokių lituanizmo prisitaikymo prie baltarusių kalbos fonetinės sistemos galimybių, ieškodami juose lituanizmų bei juos tyrinėdami, neturėtume išleisti iš akių. Arba paimkime kitą tos pačios Padnieprės hidronimą Лампадь. Minėtieji kalbininkai jį taip pat įtaria galint būti lituanizmu, tik lietuviško atitikmens nepateikia. Tačiau Лампадь greičiausiai irgi neabejotinas lituanizmas, turintis ir savo lietuvišką atitikmenį. Nustatę, kad dvibalsis (i)au slavėdamas kai kuriose baltarusių šnektose ir tam tikru laiku yra davęs balsį (i)a, pvz., бля́ць (< bliáu-ti), Мару́ра (< Maurũgà) ir kt., linkę manyti, kad ir Лампадь lie. refleksas greičiausiai yra ne kas kitas, o *Laum- šaknies žodis, o visas hidronimas – ar tik ne sudurtinis *Laũmpėdis? 180 Mūsų nustatyta, kad baltarusių šnektų apsuptyje dėl stiprios ir vis stiprėjančios jų įtakos dar faktiškai visai gyva lietuvių šnektos sistema pradeda sparčiai slavėti, savo minčių reiškimo būdą staigiai keisdama slavišku. Lietuviško jos savitumo atsisakoma, mintis kuriama pagal baltarusiškos raiškos pavyzdį. Taip, sakysim, vietoj įprasto lie. juodmargis (šuo), juodmargė (karvė) baltarusių pavyzdžiu izoliuotose lietuvių šnektose iš pradžių atsiranda lietuviškai netikę, o baltarusių irgi gana reti ar ne visai įprasti pasakymai juodai baltas (šuo), juodai balta (karvė) ir pan., plg. br. чёрна-бе́лы (саба́ка), чёрна-бе́ла (каро́ўка). Vėliau pagal baltarusių gyvus pasakymus рабу́ (саба́ка), раба́ (каро́ўка) ir lietuviškai jų sakoma tik márgas (šuo), margà (karvė). Ir taip izoliuotose mūsų šnektose atsiranda neįprasti baltarusių šnektų vertiniai. Antra vertus, ir tų šnektų lietuviai greta gyvenantiems baltarusiams vis dėlto yra padovanoję ir savo vertinių. Štai tas pats būdvardis juodmargis dėl lietuvių kalbos įtakos baltarusiškai gana neįprastai vadinamas ir чернарабу́ (саба́ка), чернараба́я (каро́ўка). Gry­nai lietuvių kalbos pavyzdžiu kai kuriose baltarusių šnektose vietoj снег ідзе́ць sakoma снег сняжыць, kurio ТСБМ V 228 nefiksuoja, plg. lie. sniñga. Arba vietoj savo тайнік ‘slėptuvė’ jos vėl vartoja vertinį iš lietuvių kalbos скру́тка (plg. lie. slėptuvė), kurios baltarusių kalbos žodynai taip pat nefiksuoja (plg. ТСБМ V 186). Jose vartojama ir daugiau lietuvių šnektų vertinių, pvz., скра́бачка ‘skustukas’ (СБГ IV 457), kurios taip pat jų žodynai neturi (plg. ТСБМ V 180) ir d. kt. Izoliuotose lietuvių šnektose Baltarusijoje ypač intensyviai slavėjant minčių reiškimo būdui, sparčiai baltarusiųja ir jų raiška, pastebimai kinta atskirų jų žodžių semantika. Lietuviškos kai kurių žodžių reikšmės lyg pradeda atrodyti nepakankamos, netikslios, tartum ima trūkti joms išsamumo, todėl baltarusių šnektų įtakos paveiktos tos šnektos pradeda dirbtinai plėsti tas reikšmes. Dėl to ypač pastebimai jose ima rastis tų dirbtinių reikšmių produkto – baltarusiškų semantinių vertinių, jie pradeda užimti lietuviškų raiškos priemonių vietą, stumia jas iš vartosenos. Sakysime, vietoj apkáli (grebėstais), nepavýko dúona, nepàkeliu kvapų ir pan. čia baltarusių šnektų pavyzdžiu абабіц (г’рабёстамі), не ўда́ўся (хлеб), не знясу́ (запаха́ў) jau sakoma aprmúzdžic’ (grabėstais), neišdavė (dúona), nesunėšų (kvapų) ir pan. O suslavėjusių šnektų lituanizmuose tokia žodžių reikšmių kaita jau visuotinė. Sakysime, lietuvių anksčiau čia buvo sakoma suburbuliávo (balà), užtirpo (pirštai), apgrabėstáu (stógų), prišakal’áų (pirk’ų), o dabar – jau tik забурбу́ляла (не субурбу́ляла) бало́та, паце́рпнули (не заце́рпнули) па́льцы, награбяста́ў (не аг’рабяста́ў) страху́, нашакаліняу́ (не пры-шакаліняу́) ха́ту ir pan. Vertiniai, be jokios abejonės, daugiausia prisideda prie lituanizmo galutinio įsiliejimo į baltarusių šnektų sistemą, prie izoliuotos lietuvių šnektos žūties. Jie patys pavojingiausi asimiliuojamajai šnektai, bet pastebimi ir atpažįstami turbūt sunkiausiai. Antra vertus, izoliuotosios lietuvių šnektos nemažą savo vertinių yra perteikusios baltarusių šnektoms. Štai lietuvių šnektų pavyzdžiu jose sakoma: сасе́кла 181 (булъбы) Kur., сащпіліць (спадніцу) Achr., сасніла (спадніцу) Kur., сасніла (яго́) Sal., сасо́х (часно́к) Vid., саспе́ла (да аўто́буса) Vid., (яна́) састарэла Val. ir kt. vietoj jų įprastinių pasėkla (булъбы), зашпіліць (спадніцу), пасліšnila (спадніцу), прысніла (яго́), пасо́х (часно́к), паспе́ла (да аўто́буса), (яна́) пастаре́ла, plg. lie. sukapójau (bùlves), susègti (sijóną), suseiliójo (sijóną), susapnavau (jį), sudžiūvo (česnakai), suspėjau (prie autobùso), (jį) susèno ir kt. Tai greičiausiai bus įvykę pačioje izoliuotų lietuvių šnektų šiose teritorijose asimiliavimosi pradžioje, kai baltarusių šnektos dar čia tik formavosi. Šie vertiniai dar ir dabar iš tų baltarusių šnektų nenyks­ta, nors panašiu būdu naujų darinių jose nesudarinėjama. Ir faktiškai nėra jie pakenkę toms baltarusių šnektoms. Čia iškeltos ir aptartosios baltarusių lituanizmų ypatybės išryškina jų baltarusėjimo kelius ir būdus, atskleidžia didelės daugybės jų formų, iš dalies ir reikšmių prisitaikymo bei pakitimų charakterį ir polinkius, parodo, kaip tokius lietuviškos kilmės žodžius atpažinti, duoda pagrindus, kaip nustatyti jų tapatybę su atitinkamais lietuvių kalbos žodžiais, leidžia geriau suvokti lietuvių ir baltarusių šnektų fonetinius santykius, iki šiol nekonstatuotus ir realiai neįvardytus. Visos jos, derinamos tu kalbų sistemų skirtumus ir panašumus, yra palyginti svarbus ir patikimas šaltinis bei nauja konkreti medžiaga tolimesnėms abiejų kalbų dialektologijos studijoms, substrato ir superstrato problemoms, baltų-slavų kalbų kontaktams. LITERATŪRA IR ŠALTINIAI АБС XX: Г р и н а в е ц к е н е Э., М а ц к е в и ч Ю. Ф., Р о м а н о в и ч Е. М., Ч е б е р у к Е. И. Лингвогеографические данные белорусских говоров о балтославянских языковых связях. – Acta Baltico-Slavica 20, 323–332. Achr. – Achremovcų šnektos (Breslaujos raj., Baltarusija) E. Grinaveckienės 1974 m. ekspedicijos užrašai (autorės archyvas). Baltistica 1989: G r i n a v e c k i e n ė E., M a c k e v i č J. Lie. -(i)au vokalizmo atliepai baltarusių lituanizmuose. – Baltistica 3 (1). Priedas, 70–80. Bok. – Bokštų šnektos (Vyžios raj., Baltarusija) E. Grinaveckienės 1972 m. dialektologinės ekspedicijos užrašai (autorės archyvas). ЭСБМ I – Этымалагічны слоўнік беларускай мовы 1, Мінск: Навука і тэхніка, 1978. ЭСБМ V – Этымалагічны слоўнік беларускай мовы 5, Мінск: Навука і тэхніка, 1989. Glinka S. 1990: Lituanizmy fonetyczne w gwarach białoruskich i polskich Białostocczyzny. – Balto-słowiańskie związki językowe 81, 115–127. Kam. – Kamojų šnektos (Pastovių raj., Baltarusija) E. Grinaveckienės 1989 m. dialektologinės ekspedicijos užrašai (autorės archyvas). Kir. – Kiralių šnektos (Ščiūčino raj., Baltarusija) E. Grinaveckienės 1976 m. dialektologinės ekspedicijos užrašai (autorės archyvas). Kur. – Kurapolės šnektos (Pastovių raj., Baltarusija) E. Grinaveckienės 1974 m. dialektologinės ekspedicijos užrašai (autorės archyvas). ЛАГВП 1962: Т о п о р о в В. Н., Т р у б а ч е в О. Н. Лингвистический анализ гидронимов Верхнего Поднепровья, Москва: Издательство Академии Наук СССР. Lis. – Lisno šnektos (Verchnedvinsko raj., Baltarusija) E. Grinaveckienės 1974 m. dialektologinės ekspedicijos užrašai (autorės archyvas). 182 LHD 1970: V a n a g a s A. Lietuvos TSR hidronimų daryba, Vilnius: Mintis. LKK XVI – Г р и н а в е ц к и е Э., М а ц к е в и ч Ю. Ф., Р о м а н о в и ч Е. М., Ч е б е р у к Е. И. Бытовая лексика литовского происхождения в западной Белоруссии. – Lietuvių kalbotyros klausimai 16, Lietuvių terminologija, 1975 163–195. LKK XXII – G r i n a v e c k i e n ė E. Lietuviškos kilmės leksika Lietuvos paribio baltarusių šnektose. – Lietuvių kalbotyros klausimai 22, Lietuvių kalbos specialioji leksika, 1983, 182–204. LKK XXVII – G r i n a v e c k i e n ė E., M a c k e v i č J. Kai kurių baltarusių lituanizmų fonetinės ypatybės. – Lietuvių kalbotyros klausimai 27, Lietuvių kalba ir bilingvizmas, 1988, 121–131. LKK XXVIII – Г а р ш в а К., П о л я к о в О. Литовский говор в округе Опсы, 99–117; G r i n a v e c k i e n ė E. Nauji baltarusių šnektų lituanizmai, 162–166. – Lietuvių kalbotyros klausimai 28, Kalbų ryšiai ir sąveikos, 1989. LKK XXX – G r i n a v e c k i e n ė E. Kamojų apylinkių (Baltarusijos Paštovių raj.) baltarusių šnektos lituanizmai. – Lietuvių kalbotyros klausimai 30, Periferinės lietuvių kalbos tarmės, 1993, 113–133. LKK XXXII – G r i n a v e c k i e n ė E. Vidžių apylinkių lietuviškos kilmės vietovardžiai. – Lietuvių kalbotyros klausimai 32, Baltų onomastikos tyrinėjimai, 1993, 21–33. LKŽ XI – Lietuvių kalbos žodynas 11, Vilnius: Mokslas, 1978. LKŽ XIV – Lietuvių kalbos žodynas 14, Vilnius: Mokslas, 1981. Mal. – Malių šnektos (Astravo raj., Baltarusija) E. Grinaveckienės 1980 m. dialektologinės ekspedicijos užrašai (autorės archivas). Mat. – Матэрыялы для слоўніка Мінска-Маладзечанскіх гаворак, Мінск: Навука і тэхніка, 1974. Rag. – Raguliškių šnektos (Daugpilio raj., Latvija) E. Grinaveckienės 1977 m. dialektologinės ekspedicijos užrašai (autorės archivas). Rod. – Rodūnios apyl. (Gardino sr., Baltarusija) E. Grinaveckienės 1972 ir 1982 m. dialektologinių ekspedicijų užrašai (autorės archivas). R o z w a d o w s k i J. 1995: Litewska gwara okolic Zdziecioła na Nowogródczyźnie. – Prace Komisji językoznawstwa 59, Kraków. Sal. – Salų šnektos (Smurgainių raj., Baltarusija) E. Grinaveckienės 1979 m. dialektologinės ekspedicijos užrašai (autorės archivas). СБГ I – Слоўнік беларускіх гаворак паўночна-заходняй Беларусі і яе пагранічча 1, Мінск: Навука і тэхніка, 1979. СБГ II – Слоўнік беларускіх гаворак паўночна-заходняй Беларусі і яе пагранічча 2, Мінск: Навука і тэхніка, 1980. СБГ IV – Слоўнік беларускіх гаворак паўночна-заходняй Беларусі і яе пагранічча 4, Мінск: Навука і тэхніка, 1984. СБГ V – Слоўнік беларускіх гаворак паўночна-заходняй Беларусі і яе пагранічча 5, Мінск: Навука і тэхніка, 1986. Sl.Or. 1990: Г р ы н а в е ц к е н е А. И., М а ц к е в и ч Ю. Ф., Р а м а н о в и ч Я. М., Ч а б я р у к А. И. Вачыма аўтараў. – Slavia Orientalis 39 (3–4), 309–317. ТСБМ V – Тлумачальны слоўнік беларускай мовы 5, Мінск: Беларуская савецкая энцыклапедыя імя Петруся Броўкі, 1983. T u r s k a H. 1982: O powstaniu polskich obszrów językowych na Wileńszczyźnie. – Studia nad polszczyzną kresową 1, Prace językoznawcze 98, 19–121. Val. – Valyncų šnektos (Verchnedzvinsko raj., Baltarusija) E. Grinaveckienės 1974 m. dialektologinės ekspedicijos užrašai (autorės archivas). Вестві 1969: А р а ш о н к о в а А. У., Г р ы н а в е ц к е н е Е. И., К а в а л ь ч у к И. П., М а ц к е в и ч Ю. Ф., Р а м а н о в и ч Я. М., Ш т а л а в а Л. Ф. З лексікі беларускіх гаворак заходняй зоны. – Весці Акадэміі Навук БССР, Серыя грамадскіх навук 4, 123–134. Vid. – Vidžių šnektos (Pastovių raj., Baltarusija) E. Grinaveckienės 1991 m. dialektologinės ekspedicijos užrašai (autorės archivas). 183 DIE ANPASSUNG DER LITUANISMEN AN DIE WEIßRUSSISCHEN DIALEKTE UND DIE MITTEL DER IDENTIFIKATION DIESER ENTLEHNUNGEN Zusammenfassung Im Beitrag werden die wichtigsten phonetischen Eigentümlichkeiten der in den weißrussischen Mundarten auftretenden Lituanismen untersucht und der Übergangsprozesse ins Weißrussische. Die weißrussische Umhüllung der Lituanismen kommt zum Ausdruck in vielzähligen Formen, teilweise auch durch die Anpassung der Bedeutungen an das System der weißrussischen Mundarten sowie durch den konkreten Charakter und die Tendenzen dieser Veränderungen. Außerdem versuchen wir zu zeigen, wie diese in die weißrussischen Mundarten eingedrungen bzw. von ihnen aufgenommenen Lituanismen zu erkennen und als solche zu identifizieren sind. Es werden vor allem Grundsätze dargelegt, die es ermöglichen sollen, die phonetischen Beziehungen zwischen den litauischen und weißrussischen Mundarten zu interpretieren. Dabei werden detailliert die Resultate der langjährigen Forschung der weißrussischen Dialekte dargelegt, die von Bedeutung sind für den Gebrauch und die Theorie der Lehnwörter, für das Problem der Beziehung des Substrats bzw. Superstrats, für die Kontakte der baltischen und slawischen Sprachen. 184