Lituanizmų prisitaikymas baltarusių šnektose ir jų atpažinimo būdai

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XXXVII (1997) LEKSIKOGRAFIJOS IR LEKSIKOLOGIJOS PROBLEMOS Elena GRINAVECKIENĖ LITUANIZMŲ PRISITAIKYMAS BALTARUSIŲ ŠNEKTOSE IR JŲ ATPAŽINIMO BŪDAI Lietuvių šnektos, dėl įvairių politinių, socialinių, ekonominių priežasčių istoriniais laikais atsidūrusios baltarusių šnektų apsuptyje ir asimiliuojančios jų įtakos veikiamos, derinosi prie baltarusių kalbos sistemos, asimiliavosi, neteko daugelio esminių savo gimtosios kalbos bruožų, ypač jos gyvumo, taisyklingumo, vaizdingumo, kartu dovanojo joms palyginti ryškius savo realaus egzistavimo tose teritorijose pėdsakus. Patekusių į baltarusių kalbos sistemą ir joje prigijusių lietuviškos kilmės žodžių tolimesnė raida labai nevienoda ir, apskritai imant, sudėtinga. Ji dažniausiai priklauso nuo lituanizmo skolinimosi laiko ir nuo jo atsiradimo geografijos. Senesnieji ir tolimesnių nuo Lietuvos baltarusių teritorijų lituanizmai yra tiek pakitę, tiek suslavėję, kad neretai iš tikro sunku juos atpažinti. Naujesnieji ir arčiau Lietuvos pasienio vartojamieji iki šiol dar ne taip yra pasidavę tai įtakai, ir juos identifikuoti dažniausiai lengviau. Ilgametės lituanizmų baltarusių šnektose paieškos ekspedicijomis (ypač paribinėse su Lietuva ir Lietuvos šnektomis) ir jų detalūs tyrinėjimai (1956-1996) teikia nemažai naujų duomenų, gana patikimai išryškinančių jų prisitaikymo prie baltarusių kalbos sistemos bruožus, atskleidžiančių baltarusiškas apnašas ir padedančių palyginti gana tiksliai juos atpažinti. Pirmiausia lituanizmai dažniausiai pamažu pradeda prarasti savo pirminį (atsineštinį) lietuvišką pavidalą, ima jį besąlygiškai derinti prie baltarusių kalbos sistemos, įvyksta esminių kokybinių jų formos ir turinio nutolimų ir nukrypimų nuo lietuvių kalbos, ima kisti jų sudėtinių dalių vaidmuo, paskirtis, iš baltarusių kalbos jie įgauna iš karto neįprastų, naujų bruožų. Lituanizmas, patekęs į baltarusių šnektas ir jose prigijęs, iš karto, staiga netenka savo priegaidės. O taip yra todėl, kad priegaidžių neturi baltarusių kalba. Taigi, į jas įsiliedamas, jis nusimeta didžiausią savo lietuviškumo ir tautiškumo požymį — savo savitumą, netenka jį puošiančio apdaro, nuskursta. Mūsų tik pastebėta, kad, sakysime, Kamojų apyl. (Pastovių raj., Baltarusija) ir kitur baltarusių šnektose lietuviškos kilmės vietovardžiai, upėvardžiai, pavardės ir pan. savo prigimtinę tvirtapradę priegaidę 7 u + /, m, nm, r dvigarsiuose dar turi išsaugoję, tariami aiškiai (LKK XXX 126-128). Bet tai, žinoma, jau netipiškas trumpalaikis reiškinys. Priegaidžių išnykimas, mūsų nuomone, yra pats ryškiausias lituanizmų akcentologinės sistemos priartėjimas prie baltarusių šnektų. 171 Netekdamas priegaidės lituanizmas iš karto, labai greitai praranda ir savo lietuvišką kirčiavimą — jis tuoj pat paklūsta baltarusių kirčio šokinėjimo dėsniams. Štai lituanizmai xoym < kšušas, noyx < Idužas ir kt. lietuvių šnektose buvę pastovaus kirčiavimo šaknyje (pvz., kaušas, kaušo, su kaušu, kaušaiir pan.) dabar pasidaro šokinėjančio kirčiavimo jau pagal baltarusių kalbai būdingus dėsnius, pvz., kom, kayjmd, Kaijurom... Lituanizmas Odra < banda ir kt., buves šokinėjančio kirčio (: banda, bandos, baidai, su banda ...), dabar tampa pastovaus kirčiavimo (:60ryra, 60781, Odai ... ) ir pan. Kartu su lituanizmų priegaidžių išnykimu bei jų akcentuacinės sistemos suslavėjimu konstatuojamas ir jų kirčiuotų ir nekirčiuotų ilgųjų skiemenų visiškas susilyginimas su trumpaisiais. Visi lituanizmo balsiai netenka ilgumo ir trumpumo. Jie visi pasidaro kokybiškai vienodi kaip kad yra baltarusių kalboje, pvz., aramypam ‘atskirai’ ( < atddūrom ‘izoliuotai’) (CBT I 103), 6ax3nka “buoželė' Lis. (< buožėlė + ka), rapynsi (< arūodai), r'inéus' Rod. (< gyluonis), riBénxa ‘pempé’ Achr. (< gyvėlė + ka), T'y6in (LKK XXX 116) “miško vardas' Rod. (< Guobynas), xykyus ‘parSiukas’ (LKK XXX 116); “švilpukas' (Mar., 86), (< kūkūtis, kaukūtis), xynenéup Rod. (< kopinėti), nauziuka Kur. (< puodynė + ka), mminčip Kam. (< $nypsti), tpykaens Kir. (< trūkžolė), BizixaBams Bok. (< vyzdėti) “ieškoti' ir kt. Nustatyta, kad baltarusėdami savo išvaizdos paprastai nekeičia tie lituanizmai, kurių fonetinė sistema (daugiausia tarminė) ir kirčiavimas sutampa su baltarusiy, pvz., amikyna ‘tinginys’ (CBI I 87) (< apykula ‘t.p.”), Gym6sina (< tarm. bumbéla, bk. bambéle), xarypka “vyriškų kelnių priekio praskiepas’ (CBI IT 597-598) (< keturka ‘t.p.”), xymiua “kelio nelygumų iSgrindimas Sakomis’ Rag. (< tarm. kumsa, bk. kamsa ‘t.p.”), crabnd ‘misa’ Kam. (< misa ‘t.p.), Bsimna “Žioplys' (CBI 1389) (< vépla‘t.p.’), Bar'exa (CBI I 389) (< tarm. végéla, bk. vėgėlė), Banca (CBT I 281) (< vapsva ‘t.p.”), kiparura (CBI II 464) (< kerépla) ir d. kt. Visa galūnė -as numetama tik senesnių lituanizmy, pvz., apyx (< ardodas), OpoHkT/OpyHKT ‘branktas’, KxoYu (< kaušas), kaput (< kérsas), noyx (< ldužas), poiicr (< raistas), cuiMoyp (< stirhburas), ckmot/mkimioT ‘skliutas’, xarap (< Zagaras) ir kt. Jei šią galūnę numetus susidaro sunkiau iStariami du priebalsiai, tarp jų įspraudžiamas 3(a), pvz., cseipan/cBipax (< svifnas). Turima lituanizmy, kurių galūnės -as numetamas vien priebalsis -s. Tokie vyriškosios giminės daiktavardžiai tuo būdu paverčiami bevardės giminės. Taip dviejų giminių lietuviški žodžiai tampa trijų giminių lituanizmais, pvz., 6pdOxxra (< brafktas), 6épana (< béralas), 'nevėtyti grūdai', poiera (< raistas), mBapra (< Švarkas), xOxna ‘Seriai ant gyvulio sprando' (< kak/as ‘sprandas’), KOTa (< akūotas), xnykra/xunyrra/xnyxra “Žlugtas' (CBI II 1481) < Zlugtas), ! Baltarusių lituanizmy sprogstamasis r straipsnyje perteikiamas modifikuota raide r su akūto ženklu-r". 172 Onca? (< Apsas) ir kt. Lituanizmų galūnės -is, -ys paprastai numetamos visai. Galūnėje atsidūrę x, nr priebalsiai tariami kietai, visi kiti — minkštai. pvz., riréns (< gigélis), rin (< gylys), xyx» (< kūlys), kypsėns “tokia žuvis' (< kurmėlis), nar'ėcs (< lagésis), KyKyub (< kūkūtis ‘parSiukas’ ir kaukūtis ‘Svilpukas’), 6pOn3ens (< bradinys), par'dOūm (< ragaišis), A6ams ‘pvd.’ (< Abuolis ‘Obuolys’ < obuolys) ir kt., tačiau turima atvejų, kai nukrinta tik galūnės -s, pvz., ckinyunsi (< skilandis), ir lituanizmo forma virsta daugiskaitine, arba pasitaiko, kai galūnės -is vietoje vartojama galūnė -4, pvz., mxinéuna (CBI' V 479) < skilandis, daiktavardis tampa moteriškos giminės. Arčiau prie Lietuvos sienos palyginti retai lituanizmo galūnės —as, -is sveikos, pvz., képkiic (< karklys) ‘karklas’, r'ér’ic ‘neprasytas svečias vestuvėse' (< gūogis) Vid., p33ac (< rėžas) ‘réZis’, Bar'anac ‘vanagas’ (< vanagas) Rod. ir kt. Lietuviškų žodžių galūnė -a lituanizmuose dažniausiai išlieka sveika, pvz., HOwTa (< našta), kymima (< tarm. kumsa, bk. kamsa), 66una (< banda), crabna (< stabda), ssiuna (< vépla ‘vépla’) ir d. kt., tačiau kartais šalia jos skirtingose šnektose pasitaiko ir galūnė -72, pvz., myTpa/nyTps (< putrd). Lietuviško žodžio tarminė galūnė -a po sukietėjusio / lituanizme taip pat sveika, pvz., 6ym6sina (< tarm. bumbéla, bk. bambėlė). Kadangi baltarusių šnektų sistema neturi lietuvių kalbai būdingo balsio € (tarm. ė), pirmiausia jis iš lituanizmy pranyksta. Visi é-kam. lituanizmai slavėdami virsta dažniausiai 7o-kam., rečiau — o-kam., pvz., mimMna (< tarm. pimpė, bk. pėmpė), payréus (< raugiéné), caycéus (< sausiéné), xp$ums (< krūsnė), nyneka (< dūlkė), Ilaninra (< Patiltė) “pievos vardas’ Vid., T'eproxxius (< Girtuoklynė) “miško dalis’ Vid., pacaxina (< rasakilė), Tlanpykua (< Padrūksė) “pievos vardas' Vid., sipuina (< virtinė) ir kt. Yra atvejų, kai slavėjančio (ypač seniai pasiskolinto) lituanizmo galūnė € gali ir nukristi, pvz., SDKIPKEJIL “tokia viksva' (< fuūodžoleė ‘t.p.”) ir moteriškoji jo giminė tampa vyriškąja. rkam. lituanizmų galūnė -is paprastai taip pat numetama, galūnėje atsidūres priebalsis dažniausiai minkštas, pvz., kein (< klėtis), ceepin (< svirtis), KHėMapacIp (< nérimastis) ir kt., nors yra atvejų, kai jy -zs pakeičiama galūne -1a, DVZ., BipUIHS/IIBIpIIHS/CIBipHS svirtis". Galūnę -(s) us lituanizmai (mūsų užfiksuota tik pavardės) taip pat yra numete, kartu išmesdami ir priesagos priebalsį -v-, pvz., Kynéiu (< Kulévicius), Jlykkčių (< Lunkėvičius) Rod. Toks priesagos -evičpriebalsio -višmetimas greičiausiai gautas iš lietuvių šias pavardes skolinant (plg. Dieveniškių apyl. analogiškas pavardes, Uscinéic’us ‘UstinaviCius’, Vaskéleic’us “Vaškelevičius", * Pasitaiko atvejų, kai bevardės giminės vietovardį Onca ‘Apsas’, neatkreipe akių į kitus jo linksnius (pvz., éxy na Onca; xsrš nan Oncam ir kt.) 1985-1987 m. jo šnektos tyrėjai gana neatsakingai palaikė moteriškosios giminės ir per visą straipsnį tokiu jj laikė (žr. LKK XXVIII 991177). 173 dar plg. Turska 1982: 67). Galūnės -uo lituanizmų pastebėta visai mažai, ir slavėjant jų galūnės likimas nevienodas, pvz., cryMa (< stuomud, o gal iš stama) ‘stuomuo’, ura3raMAnKb (< selmuo, o gal iš Selmenys). Baltarusių lituanizmų daugiskaitos vardininko galūnė visada slaviška -7(s1) ir, kaip ir baltarusių, giminės neturi, pvz., p3ar"iki (< rėzginės), 6pasr'yusi (< brazgūnai), nymnonakurde! ‘purienos’ (< tarm. pumpolakščiai), par'ymi ‘rogutes’ (< ragutės), nYnsI (< /ūpos), 349 (< žiaunos), arėxansir (< tarm. atažalos, bk. atžalos), 6ans3ėni (< balZienai, balžienos), rėxrx1 (< gaktos), x3r'imi (< Zaginiar) ir kt. Prie lituanizmų neretai pridedamos baltarusiškos mažybinės priesagos, kurios mažybinės reikšmės dariniui dažniausiai neteikia, pvz., Kuūriuka (< kielė + iuka), kanymka ‘kauptukas’ (< kadp-ti+ymka), KOūpaura ‘kairys’ (< kairys+auka), xioyciuka ‘kas mėgsta klausytis po langais’ (< klaus-yti+iuka), 6ypbanka (< burbulas+xa), 6pynrauka ‘branktas’ (< OpyHra+auka, OpyHKTa+auka), mousinka (< puodyné+xa), KyMnsuoK (< kurūpis+auox) ir kt. Nors lituanizmy šaknis ilgiausiai nepasiduoda slavejimo įtakai ir pagal ja lengviausiai galima juos atpažinti, tačiau ir ji patiria įvairiausių pakitimų, jgauna palyginti sunkiai nuspėjamą savo raidos kryptį, išsiskiria lietuvių kalbai dažnai neįprasti jos vokalizmo ir konsonantizmo dalykai. Kaip jau mūsų anksčiau nustatyta, bene visais atvejais siaurėja jo kirčiuotas balsis a ir dvibalsių bei dvigarsių pirmojo démens a ir išvirsta o, pvz., 60xxa (< banda), 6ponxr (< branktas), xpoyu (tarm. kraūšas) “kriaušis', moyx (< /dužas); nėūcams (< paisyti), r’éxtel (< gaktos), créui (< stačias), poiicr (< raistas), comus (< samtis) ir kt. (žr. LKK XXVII 124). Išnyksta ir lituanizmų dvibalsiai zo ir au, kadangi baltarusių kalbai jie nebūdingi. Išnykdamas dvibalsis uo skirtingose šnektose ir skirtingu laiku yra davęs trejopus refleksus: o, a, u, pvz., EjyraBiusi (< tarm. Juodek nai, bk. Jūodelėnai), r'a6a (< guobas), apyn (< arūodas) (žr. LKK XXVII 125-128), au — keturis — oy, 0, a, u, pvz.,noyx (< laužas), noxaBicxa (< /duzZas+asicka), kanymka ‘kauptukas’ (< kadpti + yma), kykyus ‘Svilpukas’ (< kaukutis)® ir kt. (Zr. Baltistica 1989: 70-80). Baltarusių $nektose turime lituanizmy su nedésningai suminkStintu šaknies priebalsiu, pvz., xwxr10Hsx ‘kluonas’, cionTEIHa ‘suktinis’, KUIIOMOKI ‘klumpés’ ir kt. Kiek silpniau slavéja lituanizmy gomurinis 77 prieš kir gir sprogstamasis g, rodantys, kad juos išlaikę žodžiai gali būti dažniausiai lietuviškos kilmės, pvz., igr'ipsraxik “vingiarykštis', Binr'pa “Vingra, upės vardas prie Kamojų Pastovių 3 1995 m. išleistų Zietelos lietuvių šnektos tekstų, užrašytų 1901-1903 m. įžymaus lenkų kalbininko prof. J. Rozvadovskio, pavyzdžiai k'0f/a ir k'oulé “kiaulė' (Rozwadowski 1995: 42) rodo, kad greičiausiai dėl baltarusių šnektų įtakos jau ir pačioje lietuvių šnektoje, kol ji tebebuvo gyva, galėjo būti pradėtas vienbalsinti lietuvių dvibalsis au. 174 raj’, pYHKIJII “runkeliai' ir kt. Baltarusių ir lenkų teritorijas, kur toks z sutinkamas lenkų kalbininkė H. Turska laiko lietuviško substrato vietomis (žr. Turska 1982: 64 ir kt.), o žymus lenkų dialektologas prof. Stanislavas Glinka, radęs Augustavo apylinkių baltarusių ir lenkų šnektose slavų kalboms svetimą gomurin] a, pagrįstai jį laiko tose apylinkėse istoriniais laikais gyvenusių lietuvių kalbos reliktu (Glinka 1990: 119-120 ir pridėtas žemėlapis). Kartu pastebėta, kad baltarusių lituanizmai vietoj lietuvių priebalsio 4 turi priebalsį ch, pvz., r'OxrxI (< gaktos), xypcranua ‘judintis’ (< kurstytis), proxae1nb ‘kriuksi’, xoxxra “kiaulės sprando plaukai' (< kaklas), xmo6a (< kliūbas ‘vytis’), xaitnyxa ‘pasileidele’ (< kiadle +yxa), xypxyY (< kurniad) ir kt. Tai ne kas kita, kaip lituanizmo slavėjimo rodiklis, dar plg. atvirkštinį dėsnį slaviškuose lietuvių šnektų skoliniuose: kata (< br. xara), koc ‘nors’ (< br. xomrs). Aktualu pažymėti, kad kai kurios baltarusių šnektos slavams būdingą priebalsį cA dažnai dėlioja ir vietoj kitų slavų kalbų ar kitų baltarusių šnektų skolinių £, pvz., xYprxa “striuke’ Sal. (< rus. xyprka 't.p.'), xarap ‘uzdegimas’ (< rus. rarap ‘t.p.”), xBangpa “ketvirtis mėnesio' (< rus. kBampa 't.p.'), xapMmymka (< rus. kapmyuika t.p.'), xopT Mal. (< rus. Kypr), xoxmow (< rus. koxmou ‘t.p.”). Tai, mūsų supratimu, ypač vertinga ypatybė, leidžianti visus baltarusių žodžius, turinčius tokį ca, įtarti arba kitakilmiais, arba giminaičiais iš kitų jų šnektų. Taigi atpažįstant baltarusių lituanizmus, būtina šiuos jų slavėjimo padarinius turėti galvoje, jų paisyti ir juos taikyti. Gana sunku lituanizmus atpažinti, kai jų šaknies pradinis priebalsis dėl neetimologinės kaitos pakeičiamas kitu, iškreipiančiu jų prigimtinį pavidalą. Pastebėti šie dažnesni tokios priebalsių kaitos atvejai: a) Žodžio pradžios spakeičiamas į $- mmipak ‘spirgas’, mxmor ‘skliutas’, mMdpriia ‘snarglius’, nUIOKIN5IHA ‘sluoksna, karna’, mkinénna ‘skilandis’, nrkryn3iok ‘skilandis’, mBipias "svirtis" ir kt. b) Žodžio pradžios p-, taip pat vpakeičiamas skardziuoju b-, pvz., GYKuIThI ‘pukstos, į vandenį nuleistos šakos žuvims slėptis', 60icaup ‘paisyti’, 6ipOATHI ‘nuvirbes’ ir kt. c) Žodžio pradžios kpakeičiamas skardziuoju g- , pvz., r's6mst (< kéblas), ‘nevykes’, riymMOB/ITy OBI (< klūmpės) ir kt. d) Retesniais atvejais žodžio pradžios gpasitaiko pakeistas į d-; /- į n-; Jį I, pvz., npa6čcerTkI (< grebėstai), uypba (< mopba) “stora skiedra’, xuOTpBInA (< judre +ina) “tokia susukanti linus piktžolė" ir kt. e) Pasitaiko lituanizmų ir su neetimologiškai pakitusiu kamieno priebalsiu, pvz., nanyOaiura ‘kas ilgai čiupinėjasi' (< tarm. pacupžila, bk. paciupdila), p33BiHbl (< rėzginės), péyriau ‘raudotojas’ (< raudoti+au), Kyusua/Kynsxa (< Kulse)), KapraHKOcE ‘riestanosis’ (< karkanosis) ir kt. Baltarusių šnektose esama šio tipo skolinių ir iš kity slavy kalbų, pvz., Tpyasi (< rus. TpyYTHH), sipMaJIKa (< rus. sipMapka) ir kt. Analogisky neetimologines priebalsių kaitos atvejų pasitaiko ir lietuvių, ir 175 baltarusių šnektų skoliniuose iš kitų kalbų ar šnektų, pvz., šėkštas (< kékstas); KOGaura “duobutė po krūtine' (< x6mauka 't.p.'), KpbIBITHIK "tokia vaistažolė' (< rus. TpbLINnyYTHHK ‘t.p.”), Kyxypkxa “liemenė' (< rus. TyXypka ‘t.p.”), 6aTiamka “kareiviškas metalinis butelis’ (< rus. 6axmaxka ‘t.p.") ir kt. Nemaza lituanizmy rekonstrukcijos keblumy turima ir tais atvejais, kai yra numestas jo žodžio pradžios, paprastai šaknies priebalsis, rečiau — balsis, pvz., Kapay (< skarocius), npor'a (< spraga), KiyHki “sąnariai' (< IWIKTYHKI < IUTYHKI < šlaūnys), proxaem (< kriuksi), ikcBa (< viksva), iar'ipsraxix (< vingiarykštis), kOTKi (< akuotai), Bipnras ‘svirtis’ (< cipins), pacxxėžyranua ‘skleistis’ ir kt. Šio tipo skolinių esama ir baltarusių šnektų skoliniuose iš kitų baltarusių šnektų ir iš rusų k., pvz., smpyk (< BaripyK), sHTpOGbBI (< BeHTPOOHI), SpyLIKa (< maspyuika), siyki (< Bayki) ir kt. Nepaisant pirminio tokių leksemy pavidalo, jo neieSkant, pasitaiko ir gana klaidingų bei nepamatuoty jų etimologizavimy. Taip yra, sakysim, atsitikę su minėtuoju xOrxi (akuotai) (BCBM I: 102; V: 104). Lituanizmas slavėdamas kartais įgauna pridėtinį balsį ar priebalsį, pvz.,acBėp/ acBip ‘svirtis’, rapyx ‘aruodas’ ir kt. Šiais atvejais jų šaknis išlieka bemaž nepakitusi, lituanizmas skamba lietuviškai ir atpažinti jį palyginti nesunku. Pasitaiko, kai į lituanizmo kamieną kartais būna įspraustas priebalsis, pvz., ryneira (< gūžta), XiyHki “sąnariai: (< nKJIIYKHKI) ir kt. Įspraustas kamieno priebalsis, apskritai imant, didelės įtakos leksemai atpažinti neturi — tam ypač padeda jos reikšmė ir viso žodžio lietuviškas skambesys. Baltarusių šnektose pasitaiko nemaža lituanizmų su išmestu priebalsiu ar ir visu skiemeniu (sinkopė), pvz., HepyM ‘nerimas’ (< neramumas), OpynuTa ‘branktas’, mryMsaTa (< Suamete), mys (< Šunauja), manays (< Šalavija), kypauki “kojų kulniukai' (< rYKapauri < kaūkaras+aukxi) ir kt. Šio tipo skolinių baltarusių šnektose pasitaiko ir slaviškos kilmės, pvz., kananyxa ‘ieva’ (< xazaxamyxa ‘t.p.’), Kanmanka "toks vezimas’ (< kaamaka ‘t.p.”), MaKapra ‘Svarkas’ (< MapbrHapka ‘t.p.”), caMap3cera “kapojų mašina' (< caxaMap3era 't.p.'), suHiurda “miežiena' (< sumeniurga t.p.') ir kt. Baltarusių šnektų sukeltą lituanizmo sudėtinių dalių vaidmens žodyje kaitą gerai rodo kartais viso lituanizmo (kartu su jo galūne) laikymas tik kamienu, prie kurio dėliojamos baltarusiškos galūnės. Sakysime, iš baltarusių, gyvenančių daugiausia Lietuvos pasienyje, šnektų girdėta lituanizmų su dvigubomis galūnėmis — lietuviška — ja paprastai eina visiems linksniams apibendrinta nekaitoma vns. vard. galūnė ir baltarusiška, kuri lituanizmą linksniuojant kinta, pvz., r'éricel NMpbIunMNi a Bacdii. Vid. ‘neprasyti svečiai — guogiai į vestuves atėjo'; Tua r'Or'icašy ca6paurace. Vid. “daug guogiy prisirinko’; rUISUTI KOIbIK 3 KApKITicay . Vid. “pynė pintines iš karkly’; Bar'aackI kypsl JIarraronb. Rod. “vanagai vištas gaudo’; TpkI p33ackI 34MJIi Mey. Rod. ‘tris rėžius žemės turéjo’ ir kt. Vadinasi, lietuviško žodžio galūnės funkcija šiuo atveju visiškai izoliuojama, o žodžio kamienas dirbtinai praplečiamas. Tokia lituanizmų modifikacija, be 176 abejo, neretai gali sukomplikuoti tikslią jų rekonstrukciją. Kartais taip pat čia pasitaiko, kai lietuviško žodžio kamiengalio priebalsis dėl metatezės nusikelia daugiau į lituanizmo žodžio priekį ir jo kamiengalis tampa kitas kamieno priebalsis, pvz., 6pyHTki < 6pyHKTH (< tarm. hrunktai, bk. branktar), 6pyHTKOY < GpyHKKTOS, npbnurabine 'perštėti" (< meplusiup persti’), ckBaperTynė (< skerstūvės), Kapxarna (< Keparura) ‘kerépla’, pdckau (< skarocius), Mėpsa (< MOVpa) maurai, BicxBa (< viksva). Panašių atvejų pasitaiko ir skoliniuose iš kitų slavų kalbų, pvz., k66mik ‘kilbukas' (< rOxGik ‘t.p.”), npaėpx ‘praskiepas’ (< mpap3x 't.p.*). Lituanizmų rekonstrukciją iš tikro apsunkina kiti metateziniai jų pakitimai, dažniausiai nesisiejantys su jo kamiengaliu. Štai, sakysim, lituanizmas mop6a “stora skiedra' (CBI II 314) vietomis yra išvirtęs į pyas6a ‘t.p.” (CBI IV 314), o Barar'ac — į Bar'akac, anbynéiika ‘prieSgyna’ — į a6uynėnška ‘t.p.’, Bipuinka ‘virtinė' — į BaHUEpPKa t.p.', HĖpbIMacIL ‘nerimas’ — į HéMapacup ‘t.p.” ir d.kt. Analogiški skiemenų sukeitimai būdingi tiek baltarusių, tiek ir lietuvių šnektų skoliniams, patekusiems į jas iš kitų kalbų ar šnektų, pvz., br. isan3paxk ‘puodukas su kotu’ (< le. radelek/rondelek ‘t.p.”), xaxman "prasti skudurai, suplyšę drabužiai' (< le. fakmany ‘t.p.”), pansiora “Šiurkšti paklodė' (< m3spyra “t.p.'), xpyctéinxi ‘braskes’ (< le. fruskatki‘t.p.’) ir kt., lie. Šašvoklė “raudonasis serbentas’ (< vasokle ‘t.p.’) ir kt. Nezinant pirminės tokių leksemy lyties, nenustacius tikslios jy šaknies, galimybe jas rekonstruoti faktiškai susikomplikuoja ar visiškai atkrinta. Todėl ypač svarbu tokiu atveju, jtarus juos skoliniais, bet neradus daugiau jy vediniy nei baltarusių, nei lietuvių $nektose, laikytis įsitikinimo, kad jų šaknis kita ir intensyviai jos ieškoti, kaitaliojant tas leksemas pagal kombinacinius jy fonetikos dėsnius. Ypač sunku rekonstruoti lituanizmais įtariamus baltarusių šnektų žodžius, pasižyminčius ne vienu, o palyginti keletu sudėtingų pakitimų — šaknies dvibalsio suvienbalsėjimu, neetimologine priebalsių kaita, garsų ir skiemenų išmetimu (sinkope), skiemenų sukeitimu (metateze) ir pan. Štai po ilgų leksemos sokmxantpb "kieta balų žolė' (ir jos variantų) analizių, lyginimų, lingvogeografijos paisymo, atrodo, mums pavyko nustatyti, kad ji greičiausiai sudurtinis žodis (sx1-xans), laikytinas lituanizmu. Jos šaltinis tikriausiai bus buvusi lie. jizodZoIė'vaistinė balų žolė, Actaea spicata’. Į pirmąjį jos dėmenį greičiausiai dėl asimiliacijos ar kitų priežasčių bus buvęs įspraustas x. Taigi SDKIPKAJIb < SŲUDKAJIb. Dėl analogiškos kilmės plg. lie. skolinį Šekstarnė ‘krumpliaratis’ (< Šeštarnė ‘t.p.”, LKZ XIV 617). Antrasis jos dėmuo — xa, be abejo, bus atsiradęs iš lie. tarmiško Za/€ “žolė'. Lituanizmas sbxypkans (su variantais) vartojamas baltarusių teritorijose, pakankamai nutolusiose nuo Lietuvos sienų (žr. ABS XX 328 pridėtą žemėl.) iki šių dienų savo fonetikoje išsaugojęs senąjį lietuvių *a(> 0), būdamas palyginti stipriai paveiktas baltarusių šnektų įtakos, be abejonės, priklauso senajam skolinių sluoksniui. Tos pat reikšmės kita sudurtinė leksema 177 JLDKIĮXAH — turbūt metatezės keliu bus atsiradusi iš savo giminaitės SDKJDKAUJIb varianto sDKIPK3Y (Zr. ABS XX 326-327). Taigi moxmkai < soxmxay, plg. lie. Samalas < masalas. Jei tai mums iš tikro pavyko įrodyti, ateityje etimologizuojant šiuos lituanizmus, galimas daiktas, bus išvengta tų klaidų, kurių tyrimų pradžioje dar kiek mėgėjiškai ieškant lietuviškų jų atitikmenų jau buvo padaryta (žr. Becui 1969: 123-134). Arba štai retų, greičiausiai taip pat sudurtiniy leksemy IIBIHTHIKIIOp ‘senoviškas iSeiginis ilgas siauras sijonas su platéjanciais į apačią gausiais jdiirimais’, maHTraKJIėp "t.p." ir kt. variantų skambesys sukėlė mums įtarimą, ar tai ne lituanizmai. Ilgai buvo analizuoti šie baltarusių šnektų žodžiai ir prieita prie išvados, kad tai turbūt vėl lituanizmai, kurių mūsų kalboje dabar jau neužfiksuota. Tačiau turint joje tokių analogiškos darybos jų semantinių atitikmenų, kaip s7mtaklosčiai (šimtaraūkiai, šimtarūkšliai, taip pat Simtakvoldzial) sijonai (LKZ XIV 815, 817) ir atsižvelgiant į tų nagrinėjamų baltarusių leksemų vis dėlto lietuvišką aidėjimą, yra pamato manyti, kad ir jie iš tikro galėjo joje būti. Jau buvome pateikę nuomonę (LKK XXII 197-198), kad pirmasis jų dėmuo galėtų būti žodis širūtas, antrasis — skliūras ‘audeklo skiautė, sklypas, rėžis' arba kliurmas ‘gabalas’ (pastarasis, mūsų įtarimu, taip pat galbūt bus numetęs savo pradinį s-, plg. dar skliumbas ‘gabalas’, skliūmbe/skliumbe ‘t.p.’. Dėl leksemos maHTaKJIĖp pirmojo dėmens rzrarra— galimo atsiradimo iš Šrrūtas, plg. lie. sanšūdis < šunšūdis (LKZ XIV 505), taip pat lie. skolinius šimkarka (< šinkorkė) “gėrimų pilstytoja karéemoje’, simkiioti (< Sinkiioti‘pilstyti gėrimus' (LKŽ XIV 811). O leksemos r’yxanki, 6yxanki, Xyxanki, būdamos vienareikšmės, būtent ‘buozgalvial’, mūsų nuomone, skamba taip pat lietuviškai. Tačiau ne tik lietuviškas jų skambėjimas, bet ir be slavų kalboms būdingos pleofonijos (polnoglasijos, plg. br. raxasa, lie. galva), visai kaip lietuvių jų dvigarsis -axleidžia įtarti, kad jų kilmė galėtų būti ir lietuviška. Pažymėtina, kad jų šios reikšmės giminaičių nei baltarusių, nei kitose slavų kalbose nerasta. Imta šias leksemas lyginti tarpusavyje ir jas analizuoti paskiemeniui. Analizės duomenys leidžia jas visas tris laikyti neabejotinomis giminaitėmis. Jos visos trys laikytinos sudurtiniais žodžiais. Leksemai ryxanki pradžią bus davę lie. buūožgal/v(iar) ir baltarusių priesaga — ki. Lituanizmui toliau baltarusėjant dėl didelės superstrato įtakos įvyko palyginti žymių jo formos pakitimų. Iš pradžių bus suvienbalsėjęs baltarusių kalbos sistemai svetimas šios leksemos dvibalsis uo ir jos pradinis 6 dėl sprogstamojo jos viduriniojo skiemens I’ tolimosios regresyvinės asimiliacijos išvirto taip pat sprogstamuoju r'. Taigi: buožgalv(jai) + xi > *Oyoxr'aiBki > Gyxr'a/IBKi > yxr'aIIBKI. Sveiki sprogstamieji šios leksemos r' kalba, kad jis — lituanizmas (baltarusiškuose žodžiuose sprogstamojo r' nepasitaiko). Vėliau dar labiau leksemai baltarusėjant faktiškai sunkiai ištariami, o baltarusiams dar ir neįprasti jos priebalsių junginiai -r’- ir -JIBKsupaprastėjo tapdami -xir -JIK-. 178 Taigi *r'yxr’anski > ryxaiki (žr. LKK XXVII 128; LKK XXX 120-121). Leksema XyxXaJki taip pat bus atsiradusi iš r'yxanki arba regresyvinės asimiliacijos keliu (:r'yx- > xyx-), arba dėl neetimologinės žodžio pradžios priebalsių kaitos (mažiau įtikima). Ypač sudėtinga buvo įrodyti leksemos xyximki ‘kulniukai’ ir gausių tos pat reikšmės kitų leksemų (x6xamki, kOpkimiki ir kt.) lietuvišką kilmę. Po detalios jų analizės, tarpusavio lyginimo ir gretinimo, mūsų nuomone, gana patikimai pavyko nustatyti, kad faktiškai jie giminingi ir tarpusavyje genetiškai susiję su lie. kaūkaras, kukaras ‘kaubrys’ (žr. LKK XXVIII 162-164). Po ilgų analizių ir didelių svarstymų pagaliau turbūt mums bus pavykę nustatyti br. par’i, Jiar'apsI, cypar'i, cypyr'i ir kt. gausių jų variantų, turinčių tą pačią reikšmę ‘Ciurksles, srovės, rieves’, lietuvišką kilmę. Leksemą par'i jau seniai įtarėme esant lietuviškos kilmės ir atkakliai ieškojome jos lietuviško atitikmens, tačiau vis gana nesėkmingai (Becui 1969: 128, LKK XVI 187, LKK XXVIII 164-165, LKK XXX 116). Vėliau susidūrę su tos pačios reikšmės jos variantais cypar’iir cypyr’i ir pasiremdami lietuvių dvibalsio uo virtimo baltarusių šnektų į a bei u dėsningumų galimybėmis (CBI' V 20, 21, LKK XXVII 126-127) pagaliau jau, atrodo, galutinai atradome tikslų jų lietuvišką atitikmenį. O jis — tai lie. srūogos, skirtingose baltarusių šnektose davusios įvairius savo variantus. Ir šie skoliniai baltarusių šnektose iš tikro seni, nuėję ilgą raidos kelią. Taigi lie. srūogos pirmiausiai vienur bus išvirtusios į *cpar'i, kitur į *cpyr’i (plg. r'a6 < guobas ir Ty6in < Guobynas), kurios ilgainiui, galimas daiktas dėl patogumo tarti ar dėl baltarusiams būdingo pleofonijos (polnoglasijos) dėsnio, bus išvirtusios į cypar’i ar cypyri ir tokios tose šnektose išliko. Kai lie. sriogos baltarusiškai buvo tariamos dar kaip *cpar'i, kai kuriose jų šnektose dėl žodžio reikšmės išblukimo bus buvęs numestas jų žodžio pradžios s- (plg. jų npoėr'a < spraga). Taip iš *cpar'i ir atsirado par'i. Varianto mažybinė lytis Jrar'apbr < par'aJIbI < sruogéles (CBI II 603) dėl metatezės. Nemažas įžvalgumas būtinas ir įrodinėjant leksemų pocrau (< skarocius), TpHIOJIATEI (< dribla), ajiyrans (< čiaudėti), marnyki (< Šapeliūkai), apYuka (< ėriūkas), usblp (< žvyras), mepar'i ‘perzvalgos’, pymaup "rupūžė", paHusKI “karvės rago vageles’, upėvardžio Mapyr’a ir kt. lietuvišką kilmę. Ją aiškiausiai paliudija jų visų reikšmė ir palyginti gana didelis jų fonetinis artumas tų pačių reikšmių lietuviškiems šaltiniams. Štai p6cxax — tai aiškus metatezinis darinys, kilęs iš lie. skarocius, leksema TpIr6xūarTa (kapOyka), be abejo, yra kilusi iš lie. dribla+ ater, plg. dar driblia “kas stambaus sudėjimo". Jos žodžio pradžios £— neetimologinės priebalsių kaitos padaras, sukeltas slavėjimo proceso, sutrikus lietuviškam jos skambėjimo ryšiui su reikšme. Leksema w3itnaus “plepėti niekus’ turbūt jau slavų dirvoje bus gavusi perkeltinę reikšmę, o jos šaknies lietuviškas tarmiškas -auslavėdamas redukavosi (plg. SI. Or. 1990: 317). Leksema mrarnTyki 'nuovėtos?, be jokios abejonės — lie. tarm. šapelūkai su iškritusiu nekirčiuotoju e. Esame nuomonės, kad leksemos spYmxa ‘avyte’ lietuviškas šaltinis — 179