Pietų aukštaičių ir rytų aukštaičių vilniškių priežastiniai veiksmažodžiai žodynuose

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XXXVII (1997) LEKSIKOGRAFIJOS IR LEKSIKOLOGIJOS PROBLEMOS Gertrūda NAKTINIENĖ PIETŲ AUKŠTAIČIŲ IR RYTŲ AUKŠTAIČIŲ VILNIŠKIŲ PRIEŽASTINIAI VEIKSMAŽODŽIAI ŽODYNUOSE 1. Priežastinių ir parūpinamųjų veiksmažodžių pateikimo akademiniame “Lietuvių kalbos žodyne” (toliau – LKŽ) sunkumai paskatino plačiau pasidomėti jų vartojimu pietų aukštaičių ir rytų aukštaičių vilniškių tarmėse. Ypač problemiski yra šių tarmių priesagų -(d)yti, -(d)inti vediniai. Kai kurie iš jų nepamatuotai laikomi priežastiniais, pvz.: užremdyti Pls (LKŽ XI 427), ar net parūpinamaisiais, pvz.: apleisd yti Rod (LKŽ VII 243), atsakydyti Grv (LKŽ XII 22), nusėmyti Grv, Rod (LKŽ XII 356–357), priimdyti Dv, Rod, Knv, Arm (LKŽ IV 66). Tad įdomu panagrinėti, kokių priežastinių (ir parūpinamųjų?) veiksmažodžių yra pateikta “Lazūnų tarmės žodyne” (toliau – LzŽ) ir “Druskininkų tarmės žodyne” (toliau – DrskŽ), palyginti jų duomenis su LKŽ duomenimis bei įvairių autorių darbais. Išrinkti visi LzŽ ir DrskŽ pateikti veiksmažodžiai, turintys formaliuosius bei semantinius priežastinių (parūpinamųjų) veiksmažodžių požymius ir pamatinius žodžius, užfiksuotus šiuose žodynuose ar “Lietuvių kalbos žodyne”. 2. Priežastiniai veiksmažodžiai LzŽ ir DrskŽ, kitaip negu LKŽ, su pamatiniais žodžiais paprastai nesiejami. Kaip teigiama LzŽ įvade, gramatinėmis pažymomis veiksmažodžius žymėti atsisakyta, “nes daugelio jų charakteristika nesiskiria nuo lk.” (LzŽ 11), o -dyti ir kai kurios kitos priesagos gali turėti ne vieną reikšmę, priklausančią nuo konteksto, todėl “be didesnio jų nagrinėjimo tokia charakteristika gali tik klaidinti” (LzŽ 11). DrskŽ yra tik keli atsitiktiniai atvejai, kai priežastiniai veiksmažodžiai siejami su pamatiniais žodžiais: a) keli priežastiniai veiksmažodžiai pažymėti gramatiniais sutrumpinimais, pvz., migdyti caus. migti (DrskŽ 210), b) kelis kartus pavartotos perifrazės “daryti, kad...”, “versti (ką daryti)”, pvz.: šiūgždyti, -o, -ė “daryti, kad šiugždėtų” (DrskŽ 377), (DŽ₂ – prž.), 2 pūdyti, pūdžia, -ė “versti pūti” (DrskŽ 285), plukdyti, plūkdo, plūkde 1. “mokyti, versti plaukti” (DrskŽ 274). Ribojant žodynų apimtį buvo pasirinkti pateikimo būdai, kai žodžiai lyginami su bendrinės kalbos atitikmenimis, pateiktais DŽ₂, LzŽ aiškinama “kaip lk.” (po žodžių, reikšmė ir forma sutampančių su DŽ₂) ir “kaip lk. 1” (po žodžių, kurių forma kuo nors skiriasi, bet pirmoji reikšmė sutampa su pateiktąja DŽ₂). Panašiai elgiamasi ir DrskŽ. Siejant žodžius su DŽ₂ pateiktais atitikmenimis, vartojami šie nuorodų būdai: “kaip bk.”, “kaip bk. reikšmė”, “kaip bk. 154 reikšmėmis”. Kad veiksmažodis šiuose žodynuose laikomas priežastiniu, paprastai galima suvokti tik netiesioginiu būdu. Pvz.: lipdyti, lipdo, lipdė “kaip bk.” (DrskŽ 193) – plg. lipdyti, lipdo, lipdė 1. prž. 2 lipti 1 (DŽ₂ 372); skandyti, skanḋo, skandė “kaip bk. reikšmėmis” (DrskŽ 327) – plg. skandinti, -a, -o 1. prž. skęsti 1. (DŽ₂ 704). Tas pat pasakytina ir apie aiškinimą sinonimais, pvz., mirkdyti, -ina, -ino “šlapinti” (DrskŽ 212) – plg. šlapinti, -a, -o “daryti šlapią” (DŽ₂ 817), t.y. “daryti kokį” yra įprastinė būdvardinės kilmės priežastinių veiksmažodžių perifrazė. Tokie netikslūs reikšmių apibūdinimai, iliustracijos nepateikimas glaustumo sumetimais daro terminės leksikos vaizdą neaiškų, o semantikos bei vartojimo tyrimą dažnai net neįmanomą. Ne visuomet pasiseka nustatyti, ar atitinka priežastinių veiksmažodžių ir jų pamatinių žodžių reikšmes, pamatinis žodis kartais net nepateikiamas. 3. Mažiausiai skirtumų nuo bk. turi pirminiai kito balsių kaitos laipsnio veiksmažodžiai, kurie nors ir nereguliariai žodynuose (DŽ, DŽ₂, DŽ₃, LKŽ) bei teorinėje literatūroje yra laikomi priežastiniais (Jablonskis 1957: 289; LKG II 25; Paulauskienė 1994: 286 – 287). Kad jie ir šiuose terminiuose žodynuose tokiais laikomi, galima tik spėti iš pateikimo, pvz., plėšti, -ia, -ė “kaip lk. 1” (LzŽ 200) – plg., plėšti, -ia, -ė prž. plyšti. 1. “drėksti, lupti nuo paviršiaus” (DŽ₂ 573). Formos skirtumas nuo bk. atitikmenų pasitaiko tik vienas kitas. Minėtinas veiksmažodis gráuti, -na, gróvė “versti” (LzŽ 84) šalia griūti, griūna, griūvo (LzŽ 87), esam. I. III asm. variantas kėla šalia kėlia (DrskŽ 146). LzŽ neužfiksuotos reikšmės, kuriomis būtų galima tiesiogiai sieti veiksmažodžius džiáuti (LzŽ 68), tráukti (LzŽ 269), veisti (LzŽ 284) su veiksmažodžiais džiūti (LzŽ 68), trūkti (LzŽ 271), viršti (LzŽ 288). Neaišku, ar tų reikšmių šioje šnektoje nėra, ar jos nebuvo užrašytos leksikos duomenų rinkėjų. 4. Gana gausus LzŽ yra priežastinių veiksmažodžių darybinis tipas -inti, -ina, -ino. Daugumas jų sutampa su atitinkamais bk. veiksmažodžiais, pvz.: báltinti, -ina, -ino “kaip lk.” (LzŽ 31): báltas (LzŽ 31), báltį (LzŽ 31); rūginti, -ina, -ino “kaip lk.” (LzŽ 225): rūgti (LzŽ 226) ir t.t. Analogiškų priesagos -inti vedinių randama Dieveniškėse, pvz.: reik’a pa-val’ginc’ (pavalgydinti) vaikų (Lipskienė, Vidugiris 1967: 207). Tarp DrskŽ pateiktų priežastinių veiksmažodžių ypatingu gausumu išsiskiria šio tipo potipis -yti, -ina, -ino. Druskininkų šnektoje, kaip ir kitose pietų aukštaičių šnektose, priesagos -inti veiksmažodžiai yra perėję į priesagos -yti veiksmažodžius. Šių priesagų svyravimai, nors ir nepakankamai ištirti, yra žinomi ir plačiau, pvz., šlapinti || šlapyti Ukmergė (LD 198). Bendraties priesaga -yti tikriausiai bus atsiradusi dėl analogijos su naujomis būsimojo laiko formomis be n, kilusiomis dėl fonetinio dėsnio in/s>y veikimo 155 (Endzelynas 1957: 181; LKG II 265). Priesagos -inti Druskininkų šnektoje visai nėra, todėl DrskŽ šių veiksmažodžių antraštėse iškeliama bendratis su -yti. Elgiamasi priešingai negu LKŽ, kur kartu pateikiami daugelio tarmių ir šnektų faktai. Čia bendraties tos pačios šaknies variantai, kai esamojo ir būtojo kartinio laiko formos sutampa, patenka į vieną žodyno straipsnį. Bendraties priesaga -yti LKŽ nurodoma kaip priesagos -inti variantas, pvz.: saušinti(-yti), -ina, -ino Drsk, Grv (LKŽ XII 217–218). Iš šio potipio veiksmažodžių išsiskiria: a) kirčiavimo variantai, pvz.: džiovyti, -ina, -ino (DrskŽ 82), ilsyti, -ina, -ino “varginti” (DrskŽ 119), juokyti, -ina, -ino “kaip bk. reikšmė” (DrskŽ 129); b) reikšmių variantai, pvz.: nugeibyti, -ina, -ino “numarinti” (DrskŽ 97), gyvyti, -ina, -ino “gaivinti” (DrskŽ 104), grýnyti, -ina, -ino “daryti neturtingą” (DrskŽ 113): plg. grýninti, -a, -o “daryti gryną” (DŽ 187). 5. Palyginti su bendrine kalba priežastinių veiksmažodžių darybos tipas -yti, -o, -ė pietų aukštaičių ir rytų aukštaičių vilniškių tarmėse yra retas. Pavyzdžių LžŽ ir DrskŽ randama tik vienas kitas, pvz.: jūnkyti, -o, -ė 1. “atpratinti žįsti”, 2. “mokyti” (DrskŽ 127): jūnkti (DrskŽ 128), gesyti, gėso, gėsė žr. gesinti (LžŽ 79). 6. Labai darus yra priesagos -yti varianto -dyti darybos potipis -dyti, -o, -ė. Daugelis iš šio potipio veiksmažodžių yra tokie pat kaip bk., pvz.: 1) gýdyti, -o, -ė “kaip lk.” (LžŽ 79): 1 gýti (LžŽ 81), migdýti, migdo, migdė “kaip lk.” (LžŽ 163): migti (LžŽ 163), tildyti, -o, -ė “kaip lk.” (LžŽ 267): tilti (LžŽ 267) ir t.t.; 2) klupdyti, klūpdo, klūpdė “kaip bk.” (DrskŽ 159): klūpti (DrskŽ 159), tupdyti, tūpdo, tūpdė 1. “daryti, kad tupėtų” (DrskŽ 422): tupėti (DrskŽ 422); želdyti, -o, -ė 1. “daryti, kad želtų” (DrskŽ 474): želti (DrskŽ 474) ir t.t. Druskininkų šnektoje pastebėta o-kamieno veiksmažodžių perėjimo į įa-kamieną atvejų, pvz.: girdžia (DrskŽ 102) “girdo”, migždžia (DrskŽ 210) “migdo”, pūdžia (DrskŽ 285) “pūdo” ir t. t. Šios priesagos o-kamieno formų perėjimą į įa-kamieną Gervėčių šnektoje yra aprašiusi J. Kardelytė, pvz.: girdz’a~ girdžia “girdo”, ródz’a~ rodžia “rodo”, unšildz’a ~ anšildžia “išildo” (GrvT 82–83). Z. Zinkevičiaus duomenimis, priežastinių -d- priesagos veiksmažodžių įa-kamieno formos pastebėtos daugelyje rytų aukštaičių šnektų. “Svyravimui pradžią bus davęs vienodas būtasis laikas, plg. gýdo, gýdė ir snaudžia, snaudė” (LD 344). 7. Nedaug rasta -dyti, -dina, -dino darybos potipio priežastinių veiksmažodžių (jų esamojo ir būtojo kartinio laiko formos žodynuose paprastai pateikiamos be -d-), pvz.: šokdýti, -ina, -ino 1. “daryti, kad šoktų” (DrskŽ 383), trukdýti, -ina, -ino 1. “gaišinti laiką, kliudyti” (DrskŽ 420) ir t.t. 8. Tik du žodžiai LžŽ rasti su formomis -yti, -ija, -ijo – bályti, -ija, -ijo (LžŽ 31): báltas, bálti (LžŽ 31) ir slaviškos šaknies čýstyti, -ija, -ijo “valyti” (LžŽ 48) – yra visai netipiški šios sistemos dariniai. 9. Abiejų – Druskininkų ir Lazūnų – šnektų priežastiniams veiksmažodžiams 156 būdingas variantiškumas. LzŽ pasitaiko variantų tarp -inti, -ina, -ino ir -(d)yti, -o, -ė veiksmažodžių, pvz.: gesyti, gėso, gėse žr. gesinti (LzŽ 79): gesinti, -ina, -ino (rt.) “kaip lk.” (LzŽ 79), pirktdyti, pirikdo (pirikdžia), pirikdė žr. pir kandidti (LzŽ 195): pirkdinti, -ina, -ino “pirkti” (LzŽ 195), saldyti, -o, -ė žr. saldinti (LzŽ 228): saldinti, -ina, -ino “kaip lk.” (LzŽ 228). Variantai -(d)yti, -o, -ė visai pamatuotai nurodomi į -inti, -ina, -ino kaip pagrindinius: pastarieji yra patys dažniausi iš visų LzŽ užfiksuotų priežastinių veiksmažodžių. Druskininkų šnektoje kaip ir kitose pietų aukštaičių šnektose, šie darybos tipai ir potipiai yra dar labiau sumišę ir gausūs gretiminių variantų. Kadangi varijuoja dažniausiai esamojo ir būtojo kartinio laiko formos, tai jos paprastai pateikiamos tame pačiame straipsnyje, pvz.: gydyti, gydžia (-ina, -ino), -ė (-ino) “kaip bk. reikšmė” (DrskŽ 99), girdyti, girdžia (-ina), -ė (-ino) 1. “kaip bk. reikšmė” (DrskŽ 102), migdyti, -ina (migdžia), -ino (migdė) (DrskŽ 210), žūdyti, -ina (-o), -ino (-ė) žr. žudyti (DrskŽ 484): žudyti, žūdo, žūdė (nj.?) “kaip bk.” (DrskŽ 484) ir t.t. Toks mišimas, kai vietoj a-kamieno formu vartojamos formos su -ina ir atvirkščiai, yra gana plačiai paplitęs pietų aukštaičių šnektose. Z. Zinkevičiaus nuomone, “mišimui pradžią galėjo duoti bendratis, kuri plačiai svyruoja tarp formų su -yti ir -inti” (LD 344). Tad fonetinis dėsnis, pakeitęs būsimojo laiko formą, privertė pakisti bendratį, o šis pakitimas sumaišė darybinius priežastinių veiksmažodžių tipus. Vienodas būtasis laikas, sukėlęs ia-kamieno veržimąsi į a-kamieno esamąjį laiką, dar labiau pagausino variantų. 10. Priesagų -(d)yti, -(d)inti vediniai pietų aukštaičių ir rytų aukštaičių vilniškių tarmėse kaip ir bk. (plg. LKG II 262), tik dažniau, gali reikšti ne tik kauzatyvą, bet ir a) paprastą (dažniausiai neapibrėžtos trukmės) veiksmą, pvz., audýti, audė, audė “auti(s)” (LzŽ 26), b) su garsu susijusį pasikartojantį ar tęstinį veiksmą, pvz., knibždýti, knibždo, knibždė “brazdėti” (DrskŽ 360). c) pasikartojantį neapibrėžtos trukmės veiksmą (iteratyvumą duratyvumą), pvz., vesdýti, vėsdo, vės dė žr. vesdinėti (LzŽ 285). LzŽ sudarytojų teigimu, iteratyviniai duratyviniai -dyti, -inti veiksmažodžiai Lazūnų šnektoje yra gana paplitę (LzŽ 8). Apie duratyvinius -d- vedinius Dieveniškių, Gervėčių, Lazūnų, Žietelos šnektose rašė jau P. Arumaa (Arumaa 1930: 57–58, 63, 68, 78). Ródūnios ir Lazūnų šnektose konstatuotas priesagos -dyti vartojimas vietoje arba greta -(d)inėti tomis pačiomis reikšmėmis (Vidugiris 1961: 224, 227). Analizuotas iteratyvinių priesagų -dyti, -(d)in(ė(dy)ti vartojimas Gervėčių šnektoje (GrvT 77, 82–83). Žodynuose neretai pasitaikantis leksinis aiškinimas rodo tai, kad vis dėlto ne visuomet galima tiksliai nusakyti veiksmažodžio pavartojimo konkrečiame sakinyje pobūdį. Pvz.: imdyti, imdo, imdė “imti, iminėti” (LzŽ 92), sukdýti, 157 sūkdo, sūkde “sukti, kraipyti” (DrskŽ 355). Panašus reiškinys konstatuotas aprašant Ramaškonių, Žietelos šnektas. Priesagos -dyti veiksmažodžiai šiose šnektose veiksmo pasikartojimo gali ir nereikšti (Šukys 1960: 183; Vidugiris 1961: 223–225). Dieveniškių šnektoje priesaga -dyti “gali reikšti tiek kartotinį (dažnai per tam tikrą laiko tarpą besikartojantį), tiek vientisinį išplėstą veiksmą, jo trukmę (Lipskienė, Vidugiris 1967: 206). Šių veiksmažodžių bei bk. ir kitų tarminių priežastinių ir parūpinamųjų veiksmažodžių a) forma, b) sakinių sandara, dažnokai ir jų elementų semantinė dermė būna panašūs. Pvz.: piirkdinti, -ina, -ino 1. cur. pirkti 1: Dirbysiu žagrelę, pirkdysiu jautukus, kaldysiu noragėlius Klp (LKŽ IX 1089) – 2. “pirkti”: Landžioja vaikai po tvoras, kelines palupa, rubašką palupa, ir tu pirkdin’ vel Lz – (LKŽ IX 1089); nurenǵdinti cur. nurengti 1: Bloko raštvedys juos nurengdino B. Sruog (LKŽ XI 445) – nurengdyti “nurengti”: Paporino, kap ragana seselę pagr iovė ir nurengdė Žrm (LKŽ XI 445). Pateikiant šių reikšmių vartojimo atvejus pasitaiko leksikografinės traktuotės netikslumų. Jokiais pavyzdžiais neparemtas sutrumpinimo cur. prirašymas prie veiksmažodžio rengdyti lizdo, kurio visi priešdėliniai veiksmažodžiai teisingai aiškinami nepriesaginiais bk. atitikmenimis (LKŽ XI 445). Neturėjo būti laikomas parūpinamuoju veiksmažodis nusėmdyti, pvz.: Pastatčiau per didelį sagona, vandenio daug – nusemdžiau kiek Rod (LKŽ XII 356–357). Nelaikytinas priežastiniu veiksmažodis užremdyti caus. užremti 1: Užremdom duris ir esim gult Pls (LKŽ XI 427). Tai greičiausiai yra iteratyvinės duratyvinės reikšmės pavyzdys. Parūpinamųjų veiksmažodžių, atitinkančių visus jų skyrimo kriterijus (kaip bk. áusdinti, kál dinti, siū dinti), nerasta ir tarminiuose žodynuose LzŽ, DrskŽ. Du sutrumpinimo cur. vartojimo atvejai DrskŽ yra atsitiktiniai: mirkýti, -ina, -ino cur. mirkti 1. “laikyti įmerkus”, 2. “lieti vandeniu” (DrskŽ 212); myždyti, myždo, myždė cur. myžti (DrskŽ 213). Abiejų pamatiniai veiksmažodžiai yra intranzityviniai, o sakinių gilioji struktūra neatitinka sudėtingos sakinių su parūpinamaisiais veiksmažodžiais struktūros [(subjektas iniciatorius + jo kuruojantis veiksmas)→ (subjektas veiksmo atlikėjas ar tarpininkas + konkretus jo veiksmas)→(objektas + jo būsenos kitimas ar veiksmas)]. Veiksmažodžio dirbdyti, dirbdo, dirbdė “kaip bk. reikšmė”: pridi.rbd(’i)e patagràpiju. † turė’s’u pakì mirs’u (DrskŽ 68) panašumas į dirbdinti, -a, -o prp. dirbti 2 (DŽ₂ 122) tėra išorinis. Kiek mažiau leksikografinės traktuotės problemų sudaro tie atvejai, kai minėtųjų tarminių priesagų -(d)yti, -(d)inti veiksmažodžiai turi kitas leksines reikšmes. Pvz.: nutvódyti “nuplūkti”: [Linų galvutes] kultuve tvója ir nutvódo Grv (LKŽ XVII 329) – nutvódinti cur. nutvoti 1: Rykštėmis nutvodina S. Dauk (LKŽ XVII 329). Tačiau ir čia gali pasitaikyti vienas kitas netikslumas. Neturėjo būti sutrum- 158 pinimo cur. prie leksiškai pakitusių reikšmių veiksmažodžio priimdyti cur. priimti. 1. “paimti sau ar pas save”: Viedma vaiką priimdė savo globon (ps.) Dv [...], 2. “pavaišinti”: Svečius priimdė ir pyragu, ir noragu Rod [...], 3. refl. “detis į galvą; atsiminti”: Ką kas sako, aš ir prisimdau Arm (LKŽ IV 66). Šiuos vartojimo pavyzdžius galime palyginti su tikru parūpinamuoju veiksmažodžiu nuimdinti cur. nuimti I: Vyresnybė nuimdino stogą M. Valanč (LKŽ IV 66). Neturėtų būti sutrumpinimo cur. leisdvti lizdo antraštėje, nes ne visų jo priešdėlinių veiksmažodžių iliustraciniai pavyzdžiai traktuotini vienodai. Galima diskutuoti, parūpinamuoju ar priežastiniu laikytinas veiksmažodis įleisdvti sakinyje Aš įleisdyčiau šviesią saulę KlvD 115 (LKŽ VII 243). Tačiau Gervėčių, Pelesos, Ródūnios duomenys kuratyvumo nerodo, pvz.: Išgaląstą peilį sulėsdė pė diržą, kad aštresnis būt Gry (LKŽ VII 244). 11. Pietų aukštaičių ir rytų aukštaičių vilniškių -(∂)yti, -(∂)inti priesagų vartojimo ypatybės liudija seniai žinomą 1) priežastinių (kauzatyvinių), parūpinamųjų (kuratyvinių) ir 2) dažninių (iteratyvinių), kartotinių (frekventatyvinių), tęstinių (duratyvinių) reikšmių artumą. Kauzatyvinių veiksmažodžių kilmės iš iteratyvinių hipotezę (Delbrück 1897: 119) laikė galima ir B. Serebrennikovas, remdamasis dažnai pasitaikančiu šių priesagų ir jų reikšmių artumu (Serebrennikov 1974: 175–176). Atitinkami ide. kalbų vediniai vadinami iteratyvais-kauzatyvais (Meje 1951: 191). Analizuojant lietuvių kalbos iteratyvus-kauzatyvus, nustatytas vedinių reikšmės priklausymas nuo pamatinio žodžio reikšmės. “Jei pamatinis žodis reiškia aktyvų į objektą nukreiptą veiksmą, tai vediniai - arba iteratyvai (kartotinė reikšmė dažnai gerokai išblukusi), arba kuratyvai. Jei pamatinis žodis reiškia judėjimą ar kokį kitą savaiminį procesą, tai jo vediniai turi priežastinę reikšmę” (Kaukienė 1994: 204). Šis ryšys pastebimas ir latvių kalbos veiksmažodžių su priesaga -inā- (giminiška lietuvių kalbos tarnų priesagai -inoti) vartojimo atvejais. Latvių kalboje priesagos -inā- veiksmažodžiai, kartais turintys ir formantą -d-, nors paprastai reiškia kauzatyvumą, gali turėti ir a) iteratyvumo atspalvį, pvz.: grabināt “bar- bentį, brazdenti, krebždenti”, skubināt “skatinti, raginti, varyti, ginti” ar b) iteratyvinę reikšmę, pvz.: luncināt (asti) “vizginti (uodega)”, purināt “purtyti, kratyti; purenti”. Tokie veiksmažodžiai kaip audināt, šūdināt reiškia arba tęstinį veiksmą (ilgstošu procesu) arba tą patį kaip ir jų pamatiniai veiksmažodžiai aust, šūt (MLLVG 339). Pietų aukštaičių ir rytų aukštaičių vilniškių tarmėse išryškėja šių priesagų reikšmėms bendra ypatybė – veiksmo tęstinumas (duratyvumas). Visos aptariamos veiksmažodžių reikšmės 1) iteratyvinės, frekventatyvinės, duratyvinės ir 2) kauzatyvinės, kuratyvinės turi bendrą ilgesnės trukmės požymį. Jos išreiškia veiksmus, sudėtingesnius laiko atžvilgiu negu pamatinių veiksmažodžių veiksmai. Šiose šnektose gausiai vartojama priesaga -(d)inėti, reiškianti dažninius, 159 kartotinius, tęstinius veiksmus, dažnai turi eigos veikslo reikšmę, panašiai kaip slavų kalbose (Vidugiris 1961: 228–229). Gali būti, kad slavų kalbų kaimynystė palaikė taip pat ir priesagos -dyti (-dinti) veiksmo tęstinumo reikšmę. Kad ir kokios būtų šio reiškinio priežastys, tokie veiksmažodžiai kaip atsakydyti, nusemdyti, priimdyti, užremdyti ir kt., atrodytų, panašūs į parūpinamuosius veiksmažodžius, tereikšia ilgiau trunkantį pamatiniu žodžiu pasakomą veiksmą. Ši priesaga nebuvo pritaikyta dar sudėtingesnei situacijai reikšti. Jos vediniai netapo parūpinamaisiais veiksmažodžiais, suponuojančiais subjekto tarpininko (atlikėjo) buvimą giliajame, kartais ir paviršiniame, sakinio lygmenyje. Plg.: atnešdinti 1. cur. atnešti 1: Plaučiūns daug ... ragaišių per tarnus atnešdino kūmams K. Donel (LKŽ VIII 702); Baltazaras atnešdino aukso ir sidabro indus I (LKŽ VIII 702). – atnešdyti 1. “atnešti”: Tu, sūneli, prauskis – aš tau čia valgytie atnešdysiu Aru 11 (Grv) (LKŽ VIII 703). 12. Išvados. 12.1. Pietų aukštaičių ir rytų aukštaičių vilniškių priežastiniai veiksmažodžiai žodynuose pateikiami ne visuomet tinkamai. Nepakankamai tikslūs reikšmių ir gramatinės leksinės grupės apibūdinimai. Iliustracinių sakinių stygius daro tarminės leksikos vaizdą neišsamų, sunkina semantikos bei vartojimo tyrimą. 12.2. Daugiau duomenų tarminiuose žodynuose galima rasti formos tyrinėtojams. Panašiausi į bk. atitikmenis yra pirminiai kito balsių kaitos laipsnio priežastiniai veiksmažodžiai. Yra priesaginių veiksmažodžių vartojimo skirtumų. Lazūnų šnektoje gausiausias yra darybinis priežastinių veiksmažodžių -(d)inti, -ina, -ino tipas, Druskininkų šnektoje – -(d)yti, -o, -ė tipas. Bendraties priesagos -inti Druskininkų šnektoje visai nėra. Pietų aukštaičių priesaga -yti, atsiradusi dėl analogijos su naujomis būsimojo laiko formomis be n, sukėlė darybinių tipų mišimą. Esamajame laike dėl analogijos su būsimojo laiko formomis atsirado o-kamieno perėjimo į ia-kamieną atvejų. Šios priežastys sąlygojo variantų gausumą. 12.3. Priesagų -(d)y̌ti, -(d)inti vediniai šiose tarmėse gali reikšti ne tik kauzatyvumą, bet ir paprastą (ppr. tęstinį) veiksmą ar iteratyvumą duratyvumą. Dažnokai šių priesagų veiksmažodžiai turi kitokias leksines reikšmes negu bk. Leksikografinės traktuotės netikslumai paaiškinami klaidinančiu iteratyvinių duratyvinių ir parūpinamųjų veiksmažodžių formos bei sintaksinės aplinkos panašumu. Visas šių priesagų vedinių reikšmes 1) iteratyvines, frekventatyvines, duratyvines ir 2) kauzatyvines, kuratyvines jungia bendras i l g e s n ė s t r u k m ė s požymis. Pietų aukštaičių ir rytų aukštaičių vilniškių tarmėse šios priesagos parūpinamosios reikšmės neįgijo. Tad lingvistinės geografijos faktų žinojimas gali padėti saugotis leksikografinės traktuotės klaidų. 160 LITERATŪRA IR ŠALTINIAI A r u m a a P. 1930: Litauische Mundartliche Texte aus der Wilnaer Gegend, Dorpat: Postimees. D e l b r ü c k B. 1897: Vergleichende Syntax der indogermanischen Sprachen 1, Strassburg. DrskŽ – N a k t i n i e n ė G., P a u l a u s k i e n ė A., V i t k a u s k a s V. Druskininkų tarmės žodynas, Vilnius: Mokslas, 1988. DŽ₂ – Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, Vilnius: Mintis, 1972. E n d z e l y n a s J. 1957: Baltų kalbų garsai ir formos, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla. GrvT– K a r d e l y t ė J. Gervėčių tarmė, Vilnius: Mintis, 1975. J a b l o n s k i s J. 1957: Rinktiniai raštai 1, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla. K a u k i e n ė A. 1994: Lietuvių kalbos veiksmažodžio istorija 1, Klaipėda. LD – Z i n k e v i č i u s Z. Lietuvių dialektologija, Vilnius: Mintis, 1966. L i p s k i e n ė J., V i d u g i r i s A. 1967: Dieveniškių tarmė. – Lietuvių kalbotyros klausimai 9, 183–222. LKG II – Lietuvių kalbos gramatika 2, Vilnius: Mintis, 1971. LKŽ III–XVII – Lietuvių kalbos žodynas 3–6, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1956, 1657, 1962; 7–9: Mintis, 1966, 1970, 1973; 10–15: Mokslas, 1976, 1978, 1981, 1984, 1986, 1991; 16–17: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1995, 1996. LzŽ – P e t r a u s k a s J., V i d u g i r i s A. Lazūnų tarmės žodynas, Vilnius: Mokslas, 1985. M e j e A. 1951: Obščeslavianskij jazyk, Moskva: Izdatel'stvo Inostrannoi literatury. MLLVG – Mūsdienu latviešu literārās valodas gramatika 1, Rīgā: Latvijas PSR Zinātņu akadēmijas izdevniecība, 1959. P a u l a u s k i e n ė A. 1994: Lietuvių kalbos morfologija, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. S e r e b r e n n i k o v B. 1974: Verojatnostnyje obosnovanija v komparativistike, Moskva: Nauka. Š u k y s J. 1960: Būdingesnės Ramaškonių tarmės ypatybės. – Lietuvių kalbotyros klausimai 3, 177–189. V i d u g i r i s A. 1961: Veiksmažodžiai su priesagomis –inėti ir -dinėti Zietelos tarmėje. – Lietuvos TSR MA Darbai, Serija A, 2 (11), 219–231. THE SOUTHERN AUKŠTAITISH AND EASTERN AUKŠTAITISH VILNIUS SUBDIALECT CAUSATIVE VERBS FOUND IN DICTIONARIES Summary It is not always that Southern Aukštaitish and Eastern Aukštaitish Vilnius subdialect causative verbs are properly presented in dictionaries. The descriptions of their meanings and separate grammatical-lexical groups lack precision, the illustrative materials are not sufficient, which does not allow to form an exhaustive picture of dialectal vocabulary and makes investigation into its semantics and usage more difficult. In the Lazūnai subdialect the formative type of causative verbs (-(d)inti, -ina, -ino is most numerous e.g. rüginti, -ina, -ino (LzŽ 225), in the Druskininkai subdialect it is -(d)yti, -o, -ė type e.g. skanýti, skañdo, skañdė (DrskŽ 327). The Druskininkai subdialect does not have the infinitive suffix -inti. The Southern Aukštaitish suffix -yti, which found its way into the dialect by analogy with new forms of the future tense 161 without ‘n’, caused word-formation type mixing. Cases of the o-stem change into the ja-stem in the present tense, by analogy with future tense forms, have been observed, all this giving rise to abundance of variants, e.g. gýdyti, gýdžia (-ina, -o), -ė (-ino) (DrskŽ 99). The derivatives of the suffixes -(d)yti, -(d)inti in these subdialects can denote not only causativity, but also a common action, iterativity or durativity e.g. imďýti, imďo, imďe ‘imti, imineti’ (LzŽ 92). There are no curative verbs at all. Inaccuracies in lexicographic interpretation can be accounted for by the misleading similarity of the forms of the iterative durative verbs and the curative verbs and their syntactic environment. 162