Daiktavardžio „širdis“ semantika

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XXXVII (1997) LEKSIKOGRAFIJOS IR LEKSIKOLOGIJOS PROBLEMOS Zita ŠIMĖNAITĖ DAIKTAVARDŽIO ŠIRDIS SEMANTIKA Šiandien kalbotyroje visuotinai priimta struktūralistų tezė apie sisteminį kalbos pobūdį (Ivič 1973: 71): į kalbą žiūrima kaip į sistemą, o žodį – kaip į sistemos elementą. Galėtume paminėti prancūzų kalbininko G. Gijomo (G. Guillaume) darbuose nuolat kartojamą teiginį, kad “kalba – tai sistemų sistema” (Gijom 1992: 6, 12, 53). Žodynas – irgi sistema: jame tam tikra tvarka pateikiami ir aprašomi žodžiai. Bet koks aiškinamasis žodynas – jau semantinės žinios. Žodžio straipsnis aiškinamajame žodyne – semantinės analizės pradžia. Žodynininkai atlieka pirminį žodžio reikšmių tyrimą, net galima sakyti, kad “leksikografinei praktikai<...> priklauso pagrindinis vaidmuo, aprašant leksinę semantiką” (Kotelova 1974: 48). Semantikos mokslas naudojasi tuo, ką surenka ir susistemina leksikografija (Kasares 1958: 63; taip pat Kuznecova 1982: 48). Visi leksinės semantinės analizės darbai remiasi žodynuose pateiktais reikšmių aiškinimais ir jų iliustracine medžiaga. Tolesnės semantinės analizės užduotis – pažiūrėti į žodį kaip į kalbos visumos dalį, nustatyti, kaip jis funkcionuoja, santykiaudamas su kitais kalbos elementais. Akademinio “Lietuvių kalbos žodyno” 14 tome leksikografiškai aprašėme daiktavardį širdis (LKŽ XIV 850–897): pateikėme 23 reikšmes ir išskyrėme apie 500 frazeologizmų. Straipsnyje pabandysime panagrinėti šio žodžio semantinius ryšius su kitais žodžiais, rasti jo vietą kalbos sistemoje ir išsiaiškinti jo reikšmių semantinius dėsningumus. Nurodysime bendriausius semantinius požymius (semas), organizuojančius širdies mikrosistemą, aptarsime reikšmių motyvaciją, jų hierarchiją, reguliariosios polisėmijos dalykus. Kalbos raiška, žodžių formalioji sandara gali būti aprašoma gana sistemiškai. Kalbos turinio, žodžių reikšmių sisteminimas sudėtingesnis, komplikuotesnis, nes dauguma žodžių yra daugi reikšmiai. Tačiau tekste žodis visados vartojamas viena reikšme (daugiausia – dviem). Leksinės semantinės sistemos negalima tiksliai apibrėžti, nes žodžiai nėra vienarūšiai, jų santykiai yra patys įvairiausi. Visuotinė leksikos semantinė sistema iki šiol nesukurta (Paulauskas 1987: 6). Reikėtų iš karto atsisakyti sumanymo sudaryti žodžių semantinę sistematiką, remiantis kokiu nors vienu kriterijumi (Stepanov 1981: 46). Visų žodžių reikšmių taip pat neaprašysi vienu metodu (Fillmor 1983: 50; Jakaitienė 1988: 102). Nėra paprasta formalizuoti daugia- 62 reikšmio žodžio semantinę struktūrą, nes tas pats žodis gali įeiti į keletą leksinių-semantinių grupių. Reikšmės dažnai neturi tikslių ribų, skiriasi jų kalbinis statusas (Nikitin 1983: 23, 49), kitokia jų istorinė raida. Pagrindinė reikšmė 1. Daiktavardis širdis, kalbant apie pagrindinę reikšmę (Š₁), priklauso konkrečiosios semantikos žodžių klasei, kūno dalių pavadinimų (somatizmų) leksinei-semantinei grupei. Visą kalbos žodyną sistemina giminės-rūšies (hiponiminiai) ir dalies-visumos (partoniminiai) santykiai (Nikitin 1988: 73). Kūno dalių pavadinimus jungia dalies ir visumos santykiai. Somatizmai yra “neskaidomos visumos” (“неразборного целого” Arutiunova 1980: 173, “неразъёмного целого” Ufimceva 1986: 122) dalys. Kūnas yra “neskaidoma visuma”, kadangi jo sudedamosios dalys iš tikrųjų negali funkcionuoti atskirai, nes priklauso nuo visumos: jas galime išvardyti – mąstymo procese jos iškyla kaip tam tikras sąvokos, – bet nė viena iš jų negali pakeisti visumos – kūno (Karaulov 1976: 133). Tarp širdies ir kūno yra partoniminiai santykiai: kūnas – visuma, širdis – kūno dalis. Tai privaityvinė opozicija (požymio turėjimas/neturėjimas), būdinga hiponimijai. Tarp atskirų kūno dalių pavadinimų yra ekvipolentinės opozicijos (lygiaverčiai santykiai): jie yra partonimai, žymintys visumos dalis, juos vienija bendra integralinė sema – “kūno dalis”. “Neskaidomai visumai” būdingas topografinis, konfigūracinis ir funkcinis skaidymas (Arutiunova 1980: 175): somatizmai skiriasi pagal padėtį visumos atžvilgiu, pagal formą ir atliekamą funkciją. Kūno dalis galime suskirstyti į išorines ir vidines (vidaus organus). Galėtume išskirti šias partonimo širdis diferencialines semas: “vidus”, “centras”, “funkcija”. Pagrindinė širdies reikšmė – “kūno vidaus dalis, centrinis kraujo varomasis organas, primenantis apversto kūgio formą”. 2. Širdies vardas svarbus kaip daikto pavadinimas, bet ne mažiau svarbūs ir širdies požymiai: “Gilumos struktūroje visi daikto požymiai gali būti apibrėžiami apibendrintai kaip tai, kas priklauso daiktui – jo buvimas, veiksmas, ypatybė” (Paulauskienė 1994: 166). 2.1. Išgirdus žodį širdis, kyla klausimas: kieno širdis? Laukiama patikslinimo. Sintagminių žodžių santykių analizė parodo, su kokiais žodžiais ar žodžių grupėmis širdis gali sudaryti junginius. Dažniausiai pasikartojantys, tipiški junginiai padeda išskirti integralines semas. Dažnuose daiktavardiniuose prijungiamuosiuose junginiuose širdis apibrėžiama kito daiktavardžio kilmininko linksniu: pažyminio priklausymo reikšmė atskleidžia visumos ir dalies santykius, pvz.: Ž m o g a u s š i r d i s yra maždaug jo kumščio dydžio LKŽ XIV 850 63 (V.Laš)*. Pakalausai, kapž v i r b l e l i o š i r d ė lė tik dilda, tik dilda LKŽ XIV 851 (Ml). K u m e l i o š i r d i e s duot suėstie, tai būsi sveika LKŽ XIV 850 (Lz). To b e r ž o š i r d i s jau supuvusi LKŽ XIV 865 (Krž). Iš l i n u t š i r d ž i ų marškinius, abrūsus audavo LKŽ XIV 865 (Ps). M o r k v o s š i r- d i s plona – gera morkvukė LKŽ K (Brb). Vieni lapai bebuvo, š i r d y s išimtos [k o p ū s t ų] LKŽ K (Tn). Pareisuot [namo], [išvagotų s ė t i n i ų] š i r d i k e s atkrępstysuot nū žemų LKŽ XIV 865 (Pj). K o p ū s t ų š i r d e l ė neažmėgzta LKŽ XIV 865 (Ml). Š i r d u k ė ž o l y n o pilna bičių LKŽ XIV (Drsk). Š i r- d i k e s [o b u o l i ų] kiaulei supyliau Dūn Ž 371. Pririša pri v a r p o š i r- d i e s strykelį LKŽ XIV 865 (M.Valanč). Ne visada tiesiogiai kilmininku nusakoma, kokiai visumai priklauso širdis. Priklausomybę rodo ir kitoks kontekstas, pvz.: Č i p o k a s ilgai gyvas: išėmi š i r d į, vipšt – kruta LKŽ XIV 850 (Aln). B u l b a nedidelė, liš š i r d i s liks, kap appjaustysiu LžŽ 197. Jau leida š i r- d e l e s žalias [prigijusios b r a š k ė s] LKŽ XIV 865 (Šll). Š i r d i s išėmus iš grikų g r ū d o, palinka vienos klienos LKŽ XIV 865 (J III 162). N a g a t k o s tos yra vaistingesnės, katros tura juodas š i r d e l e s LKŽ K (Tv). Tris suriša į š i r d į, o į tarpukus po du – devyni pédai [g u b o j e] LKŽ XIV 865 (Grd). Aplink š i r d į sukas m e s t u v a i LKŽ XIV 865 (Mšk). Ant š i r d e l e s užsimauna pumpurė LKŽ XIV 846 (Krkn). Nariniai buvo ž a m b r i a i, par vidurį š i r d i s ėjo DūnŽ 371. Pateiktuose pavyzdžiuose priklausomojo nario pozicijas užima gyvūnų, augalų, vaisių, žiedų, daiktų pavadinimai. Pagrindinę širdies reikšmę (Š₁) turėtume patikslinti semomis “žmogus”, “gyvūnas”. Reikšmės apibrėžimas būtų toks: “žmogaus ar kito gyvūno vidaus dalis, centrinis kraujo varomasis organas, primenantis apversto kūgio formą”. Žodis širdis yra vienintelis šios sąvokos pavadinimas. 2.1.1. Kiti priklausomojo nario pavadinimai nurodo naujus dalykus (kitas visumas), kuriuose nėra “kūno” semos, o aktualizuojama sema “centras”. Visumą žymintys daiktavardžiai jau ne gyvūną reiškia, o turi semas “daiktas”, “augalas”. Šias ir kitas šalutines reikšmes aptarsime vėliau (žr. 68 p.). 2.2. Gausumu išsiskiria veiksmažodiniai subjektiniai junginiai, kuriuose širdis eina su veiksmažodžiais, nusakančiais jos veiklą. Širdies funkcionavimui reikšti nėra specialaus žodžio. Paprastai sakome, kad širdis plaka, muša, pvz.: Š i r d i s p l a k a – dar gyvas LKŽ X 60 (Jrb). Š i r d i s m u š a su promušiais LKŽ X 792 (Ms). Tirdami pulsą sužinome, kaip dažnai š i r d i s m u š a LKŽ VIII 457 (rš). 2.2.1. Kai širdis plaka ramiai, ritmingai, jos nejaučiame. Tik sutrikus normaliam ritmui pajuntame, išgirstame ją. Norėdami tiksliau nusakyti neįprastą šir- * Iliustraciniai pavyzdžiai imti iš "Lietuvių kalbos žodyno", jo kartotekos ir terminų žodynų. Panaudoti ir autorės surinkti pavyzdžiai. 64 dies plakimą, pasitelkiame palyginimus, pvz.: Eina širdis kaip motoras, kojos visai pinas, širdis duodas LKŽ K (Slnt). Širdis kaip virpėdama eina LKŽ K (Trk). Širdis virpa, tuk tuk tuk kaip avies uodega LKŽ K (Sd). Širdis mušo kaip su kūgeliu LKŽ VI 774 (NmŠ). Jo širdis tuzgeno kaip su kūgiu LKŽ VI 776 (Rdž). Širdis jau spurdėjo lygu pagautas paukštelis LKŽ XIII 554 (Vaižg). Širdis kai kumeliukas šokinėja krūtinėj LKŽ K (Pc). Ne visada pasakymas širdis muša reiškia ramų širdies darbą. Daugelyje kontekstų veiksmažodis mušti nusako smarkų širdies plakimą, pvz.: Ka keliu viedrą, man širdis ima mušt LKŽ VIII 457 (Sem). Jaunas mirė: širdį turėjo mušamą (sirgo širdies liga) LKŽ VIII 447 (Šts). Buvau ligą gavęs – širdies mušimą LKŽ VIII 447(Imb). Tą patį galima pasakyti ir apie sangrąžinių veiksmažodžių muštis, plaktis, daužytis, trankytis reikšmes, pvz.: Širdis mušas mano, negaliu krutėt (dirbti) LKŽ VIII 457 (Švnč). Širdis mušasi, plakasi, rodos, kad išlėks LKŽ XIV 851 (Grv). Širdis tiek daužos – tunkst tunkst tunkst LKŽ XVII 23 (Jrb). Trankos širdis – skaudėt neskauda LKŽ XVI 576 (Smln). Apie smarkiai, su garsu plakанčią širdį sakoma, kad ji bilda, bukuliuoja, dunduliuoja, dunkčioja, dunksi, dunksnoja, kala, taksi, takši, tuksi, tunksi, tūzgena. Šiais mušimo veiksmažodžiais, nusakančiais garsą sukeliančius veiksmus, apibūdinami įvairūs širdies veiklos aspektai, pvz.: Širdis pradėjo bildėti, ejau pri daktaro LKŽ K (Slnt). Širdis tik bukuliuoja, pamanius apie peštynes LKŽ I₂ 1146 (Gs). Tavo širdis dunduliuoja kaip marčios po pirmaryčių LKŽ II₂ 855 (Vlk). Aš veizu, kas čia būs, a jau širdis dunkčio[j]a LKŽ II₂ 857 (Užv). Su dunksnojo širdis kelius kartus, ir išsižiojau DünŽ 79. Parkritau į bulves, o širdis tik kala, bijau, ka kas neišgirstų LKŽ XIV 851 (Slv). Tep pailsau, ką nat širdis pradėj[o] takšėt LKŽ XV 740 (Rod). Kai sužinojau, kad pas mane svotai atvažiavo, tai širdis ir takšėjo LKŽ XIV 851 (Mrc). Tep persigandau – širdis tik tuksi, kinkos dreba LKŽ XIV 850 (Gs). Kai pavargstu, ima širdis tunksėt LKŽ XVII 22(Šil). Džiaugėsi neiškalbamai, jo širdis tuzgeno krūtinėj LKŽ XVII 198 (LC 1883, 40). 2.2.2. Gars ažodinis veiksmažodis kvaksėti gali nusakyti ir neramų širdies plakimą, pvz.: Širdis tik kvaksi, kai tie batai graužia [koją] LKŽ VI 1036 (Gs). Širdis kvaksi kai višta: kva, kva, kva LKŽ K (Aln). 2.2.3. Smarkų, neramų širdies darbą padeda nusakyti daugelis judėjimo veiksmažodžių: širdis bėga, lekia, laksto, lapsi, plasta, plazda, plazdena, plusta, šoka, šokinėja, tvaska, tabaluoja, talanduoja, kadalojas, pvz.: Ale ka tujai galvai negerai, i galvai, i širdžiai, širdis pradeda bėgti, virpėti LKŽ K (Lk). Ka širdis bėga (serga), sako, žmogus yra gražus LKŽ XIV 852 65 (Klk). Jau tiek išsigandau, ka širdis tik 1 e k i a, tik 1 e k i a LKŽ XIV 851 (Rs). Širdis dar 1 e k : atsigaus, dar nemiręs LKŽ VII 308 (Plt). Tiek persigandau par miegą, kad nenìs širdis 1 a k s t o LKŽ XIV 850 (Pc). Širdis 1 a p s i, 1 a p s i, ar čia nuo akių, nežinau LKŽ VII 154 (Al). Net p l a s t a širde le iš džiaugsmo LKŽ X 75 (Ėr). Pikčiurnai dar vis p l a z d ė j o širdis LKŽ X 120 (I.Simon). Širdis p l a z d e n a LKŽ XV 120 (Skrd). Širde le p l u s t a kaip dirbi DūnŽ 272. Iš balės širdis kad uždūko, ė m ė baisiai smagiai š o k t LKŽ XV 229 (Užp). Labai kova negerai, labai širdis š o k i n ė j a, labai dūksta LKŽ K (Aln). Širdis t v a s k a mun LKŽ XVII 239 (Vdk). Širdis muno t a b a l u o [ j a ] gatavai LKŽ XV 634 (Kv). Širdis t a l a n d u o j a i t a l a n d u o j a – tai jau bus oro permaina LKŽ XV 754 (Ml). K a d a l o j a s muno širde le, ištiesu kojas DūnŽ 117. Trūkčiojantį, neramų širdies plakimą nusako veiksmažodžiai drebėti, virpėti, tirtaėti, dilgėti, truksėti, tvakčioti, tvaksėti, tvinkčioti, tvinksėti, pvz.: Kai tik atsigulu ant kairio šono, tai kad jema širdis d r e b ė t!LKT 313 (Ob). Ažeina širdis d r e b ė t, plaktis – aš žemuo gių lapelius verdu, žirnikus LKŽ XIV 851 (Mlt). Širdis v i r p a visa, a tas oras toks yra LKŽ K(Rnv). Ka liūb v i r p ė s ta širdis, i teip bendrai visos gyslos LKŽ K(Trk). Išgėriau devintą, širdis mano t i r t a LKŽ XVI 426 (LTR(Grš)). Paklausai, kaip žvirblelio širde le tik d i l d a, tik d i l d a LKŽ II, 546 (Mlt). Širdis labai t r u k s i ir pagerklin dusina LKŽ XVI 977 (Švnč). Klausykias, kaip muno širde le t v a k- č i o [ j a ] LKŽ XIV 850 (Skd). Širdis t v a k s i, net krūtinė judinas LKŽ XVII 208 (Rod). Kiekviena širdis t v i n k č i o j a, miniant senų dienų liuosybę LKŽ XVII 294 (S.Dauk). Išsigandau, net širdis t v i n k s i LKŽ XVII 295 (Vv). 2.2.4. Su širdimi susijusių mušimo ir judėjimo veiksmažodžių šalutinė reikšmė nulemia išskirtinis subjektas širdis. Norint tiksliau apibūdinti įvairias širdies veiklos skirtybes, pasirenkami veiksmažodžiai, kuriais reiškiami veiksmai gali būti palyginti su širdies darbu. Dominuoja nominacinis aspektas, o ne vaizdingumas, todėl šios reikšmės nelaikomos perkeltinėmis. Šių šalutinių reikšmių aiškinimas “smarkiai, neritmingai plakti” prašosi būti patikslintas, kad kalbama apie širdį (taip dažniausiai aiškinama LKŽ, nors, deja, nenuosekliai). LKŽ 15 t. veiksmažodžių taksėti ir taksenti neteisingai pagrindine laikoma reikšmė, susijusi su širdimi. Tuksėti lizde ji pateikiama šalutinė, o pagrindinė yra reikšmė, susijusi su konkrečiu garsą išduodančiu veiksmu. DŽ₃ taksėti aiškinamas “tvaskėti” ir iliustruojama junginiais Širdis taksi, Laikrodis taksi, nors DŽ₂ buvo išskirtos dvi reikšmės, nusakančios skirtingus veiksmus. Dabartinės kalbos žodynuose ne visai tikslūs veiksmažodžių tvinkčioti ir tvinksėti lizdai. Pagal DŽ₁ (DŽ₂, DŽ₃) širdis tvinkčioja, tvinksi ir pulsuoja. LKŽ 17 t. tvinkčioti ir tvinksėti pagrindinė reikšmė yra “trūkčiojančiai pulsuoti”, o šalutinė – “smarkiai plakti, tvaksėti (apie širdį)”. Atkreipia dėmesį A.Juškos sakinys: Gysla tvinksi, o širdis taksi. Aiškiausi junginiai būtų širdis plaka, kraujas pulsuoja, gyslos tvinksi. 66 DŽ₁ (DŽ₂, DŽ₃) širdis dunksi, muša, plaka, plasta, plazda, šokinėja, taksi, tvaksi, tvakčioja, tvaska, tuksi, tvinkčioja ir tvinksi. LKŽ duomenimis, tik A. Juškos žodyne širdis dunksčioja, kiūksi, kiūščioja, klekčioja, tvaksčioja, tik F. Neselmano – dunda, tik Clavis – lekioja (C II 245), tik F. Ruigio ir K. G. Milkaus – leketuoja (R 226, MŽ 301). Senuosiuose raštuose širdis kiūkauja, plasta, trukteri, pvz.: Širdis n e k i ū k a u j a girdint, jog ji giria DP 440. Tavo širdis džiaugsmais plastės PK 94. O kaip [Dovydas] krašta Saulo [sermėgos] buvo nupjovęs, trukterėjo širdis jo LKŽ XVI 982 (BB 1 Sam 24, 6). 2.2.5. Įvairius širdies veiklos ypatumus padeda išreikšti kartojami garsus nusakantys ištiktukai: bluk, dunk, dunks, dunkt, dusku, dvakt, kadakšt, kiūst, klapt, kop, kva, lek, plast plupt, pur, put, tak, takš, tuk, tuks, tūks, tū(k)st, tunk, tunkst, tvak, tvaks, pvz.: Kai tik išgirdau, ma[n] širdis b l u k, b l u k! LKT 157 (Grz). Vis širdis d u k t d u k t plasta LKŽ II₂ 810 (Rd). Advikės širdele plaka: d u n k s, d u n k s, d u n k s! LKŽ II₂ 857 (I. Simon). Ka bėgsi į tą kalną, ka širdelės nejausi, rodos, d u n k t d u n k t d u n k t LKŽ K (End). Širdis d u s k u d u s k u ir išsižiojau DünŽ 80. D v a k t d v a k t širdis ėmė plakti LKŽ II₂ 935 (Šts). Širdis tik k a d a k š t k a d a k š t kad muša LKŽ X 42 (Kdl). K i ū s t k i ū s t širdis kiūščio[ja] ir plaukai ant galvos iš baimės LKŽ V 925 (J II 139). Širdis taip tankiai plaka: k l a p t, k l a p t, k l a p t LKŽ XIV 850 (Ant). Tiktai girdėti, kaip mūsų širdys tvaksi: k o p, k o p, k o p LKŽ VI 345 (tsp). Širdis kvaksi kai višta: k v a, k v a LKŽ K (Aln). Kad su karve susitampiau, man širdis l e k, l e k, l e k, l e k – i nebgaliu nieko LKŽ VII 297 (Plt). Kai išsigąsti – p l a s t p l a s t širdis LKŽ X 74 (Skn). Marijos širdis iš išgąsties baisiai muša: p l u p t, p l u p t... iš tolo girdėti LKŽ X 364 (Sl 72). Mun užeina – p u r p u r širdis LKŽ XIV 851 (Krž). Širdis lyg koks pelų maišas p u t, p u t tvaksi LKŽ X 1117 (rš). Širdis tik t a k t a k t a k duoda, tik kiloja LKŽ XV 733 (Pv). Širdis krūtinėj, net aš pati girdžiu: t a k š t a k š t a k š [plaka] LKŽ XV 742 (Pt). Širdis t u k t u k – eina kap an siūlų LKŽ XVI 1071 (Prn). T u k s t u k s širdis man – labai negerà! LKŽ XVI 1074 (Mžš). T ū k s t ū k s – teip širdis muša LKŽ XVI 1075 (Mžš). Į lovą įkritau, ta širdį t u n k t u n k t u n k muša LKŽ XVII 22 (Šts). Širdis tiek daužos – t u n k s t t u n k s t t u n k s t LKŽ XVII 23 (Jrb). Širdis t v a k t v a k t v a k LKŽ XVII 208 (Gršl). Mano širdelei t v a k s t v a k s t v a k s! LKŽ XVII 208 (Žem). Plačiausiai vartojamas širdies plakimą nusakantis ištiktukas tuk LKŽ XVI 1071 (Dkš, Lkv, Krš, Ėr, Ssk ir kt.), o kiti – tik po kartą kitą užfiksuoti. Į LKŽ tomus nepateko ištiktukai bluk, kiūst, klapt ir ištiktukų dunkt, kva, pur reikšmės, susijusios su širdimi. DŽ₁ pateiktas tik vienas širdies plakimą nusakantis ištiktukas plast, bet neišskirtas atskira reikšme. DŽ₂ ir DŽ₃ jis pateiktas atskira reikšme ir paaiškintas sinonimu tuk, kuris į šiuos žodyno leidimus neįdėtas. Veiksmažodiniai junginiai, kuriuose širdies vardininkas eina su mušimo ir 67 judėjimo veiksmažodžiais (ir atitinkamais ištiktukais) parodė, kaip nusakomi širdies, “kraujo varomojo organo”, atliekami veiksmai. 2.3. Minėtini veiksmažodiniai junginiai, kuriuose širdis eina su skausmą nusakančiais būsenos veiksmažodžiais skaudėti, sopėti, mygti, spausti, varstyti ir pan. Tuomet širdies galininku (kartais vardininku) reiškiamas objektas, patiriantis su skausmu susijusias būsenas, pvz.: Širdį skauda prieš bjaurų orą LKŽ XIV 851 (SmIn). Ar galva sušops, ar širdis – neprisišauksi LKŽ XIV 851 (Klt). Padirbėjau sunkiau – širdį myga LKŽ XIV 851 (Klt). Širdį spauda, ratalių priedus su rūgštu pienu LKŽ XIV 851 (Tv). Sopuliai varsto širdį LKŽ XIV 851 (Krkl). 2.4. Liko neatsakyta į klausimą: kokia širdis? Daiktavardiniuose junginiuose širdis apibrėžiama būdvardžiais, nurodančiais jos fizines ypatybes: stipra, nesveika, pomėnke, bloga, gera, išsiplėtusi, apsilpusi, pvz.: Mano širdis labai stipra, širdies aš nejaučiu LKŽ XIV 851 (Kvr). Vyras neturėjo sveikatos, širdis nesveika LKŽ K(Šts). Širdis muno pomėnkė, skausta dideliai LKŽ XIV 852 (Krž). Kraujas į širdis labai bloga, į plaučiai – viskas suirę LKŽ K(Sdb). Širdis gera, tai ir stipras LKŽ XIV 851 (Ps). Širdis išsiplėtus ir apsilpus LKŽ XIV 852 (Pst). Kalbėdami apie širdį reikšmę “centrinis kraujo varomasis organas” nurodėme, kad ją, fizinį objektą, apibūdina jos atliekami veiksmai, patiriami fiziniai jutimai ir jai būdingos fizinės ypatybės. Šalutinės reikšmės 1. Grįžkime prie daiktavardinių junginių, kuriuose širdis eina su priklausymo reikšmės kilmininku (žr. 63–64 p.). Kai visumą žymintys daiktavardžiai reiškia ne gyvūną, o augalų ar daiktų pavadinimus, širdies vardas pagal jos padėties kūno atžvilgiu panašumą perkeliamas kitiems objektams. Taip atsiranda specialios reikšmės, motyvuotos pagrindinės reikšmės. Širdimi pavadinamos įvairios a) augalų, vaisių, žiedų ir b) daiktų centrinės, vidurinės dalys: a) Š15 – “vidurinė minkštesnė medžio dalis”, Š16 – “lino šiaudelio vidurio pluoštas”, Š17 – “vidurinė kai kurių daržovių dalis”, Š18 – “daigo vidurio lapeliai”, Š19 – “vidurinė vaisiaus dalis, sėklalizdis”, Š20 – “žiedo vidurys”, Š21 – “grūdo branduolys”, b) Š22 – “gubos vidurys – paprastai trys surišti pėdai”, Š23 – “mestuvų vidurinė kartis, ašis”, Š24 – “girnų ašis, varpstė”, Š25 – “varpo kankalas”, Š26 – “centrinė arklo dalis, išara”, Š27 – “kartelė, jungianti ratų pirmagalį su pasturgaliu, pertrauktis, išautys”, Š28 – “gulstinio ratelio trinkelė, laikanti skersinį su ritės stulpeliais, ropė”. 1.1. Daugumos išvardytų reikšmių – Š15–19, Š22–25 – sinonimas yra žodis šerdìs. 68 Medžio vidurinę dalį K.Sirvydas savo žodyne vadino šerdimi (SD¹²⁷), o “Punktų sakymuose” – širdimi, pvz.: Ir imsiu tiek aš iš širdies cedro aukšto LKŽ XIV 865 (SP I 310). F. Ruigys ir K. G. Milkus savo žodynuose “Mark im Baum” vertė šerdimi (R 251, MŽ 335), o “Kern im.Holz” – širdimi (R 222, MŽ 296). Jau pirmuosiuose žodynuose medžio vidurinė dalis buvo vadinama dvejopai, bet pagrindinis jos pavadinimas yra šerd(is). Daiktavardžio širdis reikšmė “medžio šerdis” (Š₁₅) užfiksuota pirmuosiuose žodynuose, o kitos antrinės reikšmės (Š₁₆–₂₈) yra naujesnės, atsiradusios vėliau. Tarmėse dažnai vartojamos reikšmės “medžio šerdis”, “daigo viduriniai lapeliai”, “gubos vidurys”. “Grūdo branduolys” užrašytas A. Juškos aiškinamajame žodyne (JII 162), “centrinė arklo dalis” – V. Vitkausko “Šiaurės rytų ūkininkų šnektų žodyne” (Dūn Ž 371). Pertrauk­tis ir verpjamojo ratelio ropė, pavadinti širdimi Gruzdžių ir Juodupės apylinkėse “Lietuvių kalbos atlaso” duomenimis (LKA I 91, LKA I 127), būtų okaz inės reikšmės. “Gubos vidurys” Žemaitijoje vadinamas ne tik šerdimi LKŽ XIV 647 (Ms, Rs, Šts, Slnt, Erž), bet ir joniu LKŽ K (End, Plt), krikštu LKŽ VI 585 (MTt VIII 110) (Trk), tripedžiu LKŽ XVI 897 (Vž), o Suvalkijoje – boba LKŽ I₂ 959 (Grl, PnmA, Prn, Vl). 1.2. Širdies šalutinės reikšmės, įvardijančios naujus objektus – augalų ir daiktų vidurines dalis – yra neutralios, vadinamosios leksinės metaforos (KTŽ 123), būdingos daugeliui kalbų (Ufımceva 1986: 122). Jos laikomos tiesioginėmis-nominatyvinėmis, nes turi dalykinę paskirtį ir yra kitų žodžių sinonimai (plg. Kėzytė 1961: 235). Tokia antrinė nominacija būdinga ir kitiems somatizmams. Pagal padėties panašumą erdvėje specialias reikšmes turi galva, dantis, ausis, nosis, ranka, koja ir kt., pvz.: A g u o n o s g a l v a SD 140. G a l v a k o p ū s t ų minkšta LKŽ III 79 (J). P y p k o s g a l v a LKŽ III 80 (Šts). Padaro g a l v ą, d a n t i s i r g r ė b l y s DrskŽ 92. D a n t i s k a r š t u v i ų LKŽ II₂ 266 (B). Iškraipyk p j ū k l o d a n t i s, tako nebtur LKŽ II₂ 266 (Vvr). Š u k ų d a n č i a i prilindę LKŽ II₂ 266 (Jnšk). Retì d a n t e s š e p e č i o, negražiai linus šukuoja LKŽ II₂ 266 (Rdm). Numušėi p u o d o a u s į LKŽ I₂ 502 (Gs). Aplūžo r ė č k o s a u s i s LKŽ I₂ 503 (Kb). B a t ų a u s y s LKŽ I₂ 503 (Ms). G r a ž t o a u s i s išsikėlė LKŽ I₂ 503 (Pls). Nenumink v y ž ų n o s i e s – bėgs vanduo į vidų LKŽ VIII 871 (Gdl). A n ž a g r ė s n o s i e s ažsidedo geležis LKŽ VIII 871 (Grv). L o v o s k o j a R 69, MŽ 92. K o j a k r a s ė s R 342, MŽ 457. D a l g i o k o j a, įtverta į dalgiakotį LKŽ VI 291 (Srv). Iššluostyk g i r n ų k o j a s, jau pabaigiau malti LKŽ VI 291 (Pgr). P l ū g o r a n k a nulūžo LKŽ XI 156 (Rdš). U z b o n ė l i o r a n k a LKŽ XI 156 (Kb). [M i n t u v ų] r a n k a iš dviejų lentų sudaryta DrskŽ 295. 2. Daiktavardinių prijungiamųjų junginių priklausomojo nario pozicijoje gali būti įvairūs sudėtiniai objektai, pvz.: Iš Užvenčio kelias vedė Varnių pusėn, Ž e m a i t i j o s š i r d i n LKŽ XIV 69 865 (trš). Durneliuo teko pati dvaro širdis: mūriniai namai, neapeinami sodai (ps). LKŽ XIV 865 (Vlk). Laivo širdis – atominis reaktorius LKŽ XIV 865 (tsp). Širdies vardas perkeliamas pagal funkcijos panašumą, jos svarbą. Galėtume skirti semas “funkcija”, “svarba”, “centras”. Ši reikšmė (Š14) yra perkeltinė, nes ryškus emocinis vertinimas, vaizdingumas. 3. Pagal formos panašumą širdimi pavadinamos figūros, turinčios kraujo varomojo organo pavidalą (Š29), pvz.: Nebuvo meistro Jono Draikos, kuris pagražintų stogus žirgeliais, o langinėse išpjautytų dobilus ir širdis LKŽ XIV 866(K.Saj). Atkalčių viduryje išpjauta širdis LKŽ XIV 866 (I.Simon). Širdeles kokias te turėjo nusipirkę LKŽ XIV 866 (Km). 4. Aktualizuojama sema”forma” ir tuomet, kai širdimis (Š30) pavadinama kortų rūšis, pažymėta širdies pavidalo ženklais. Tai pavadinimas, atėjęs su realija, užfiksuotas šio amžiaus žodynuose (Š, NdŽ). Sinonimai – šerdis LKŽ XIV 647 (NdŽ, Slnt), čirvas LKŽ II 131 (Dkš, Er, Kp, Lnkv), čirva LKŽ II 131 (Gs, Ss, Grž) ir raudė, raudis (NdŽ). 5. Abstrakčią reikšmę širdžiai suteikė K.Sirvydas: Koniec spraw... Galas darbų, pastatymas, širdis, kuria daro kas daiktą kiekvieną SD 102. Jo žodyne širdis (Š31) reiškia tikslą, aktualizuojama sema “svarba”. 6. Atkreipia dėmesį veiksmažodiniai junginiai, kuriuose daiktavardžio širdis įnagininku nurodoma veikėjo patiriamos būsenos priežastis: serga širdžia, guli širdžia, mirė širdžia (tą patį gali reikšti ir atitinkamai modifikuoti junginiai su prielinksniu su), pvz.: Kai širdžia serga ar aplink širdį, šitos liekarstos gerai LKŽ XIV 853 (Klt). Boba su širde sirgusi DūnŽ 355–356. Tai širdžia gulėjo ligoninėj LKŽ XIV 853 (Krš). Ligoninėj gulėjau su širdžia LKŽ XIV 853 (Kb). Eina va, puola ir numiršta su šitomi širdimi DrskŽ 375. Toj širdis plakė ir plakė iš vieno – ir numirė širdžia LKŽ XIV 850 (Kpc). Paskutiniame sakinyje širdis pavartota dviem reikšmėmis: pagrindine (Š1) – “centrinis kraujo varomasis organas” ir šalutine (Š2) – “širdies liga”. Šalutinę reikšmę iliustruoja ir daiktavardiniai junginiai, kur pagrindinio dėmens pozicijoje – vaistų ar vaistažolių pavadinimai, o prielinksnis nuo su širdies kilmininku nurodo pagrindinio dėmens paskirtį, pvz.: Tie šit[v a i s t a i]y[ra] nu širdies LKŽ K(End). Ratiliai nuo širdies LKŽ XIV 854 (Dgč). Geria žoles nuo širdies DrskŽ 231. 6.1. Savitas metonimijos ryšys “kūno dalis” – “tos kūno dalies liga” būdingas daugeliui somatizmų. Tai reguliariosios polisemijos pavyzdys. Panašių junginių randame su kūno dalių pavadinimais akis, burna, galva, inkstai, jeknos, kaklas, kaulai, pilvas, plaučiai, prieširdis, skilvis, snukis, skrandis, šonas, vėdaras, viduriai ir kt., pvz.: Visą amžių akims nebuva u sirgęs LKŽ XII 576 (Všv). Ką tu čia 70 verdi? – Mosties nuo akių LKŽ VIII 902 (Brt). Aš susirgau bur-na LKŽ XII 577 (Kps). Apsirgo galva LKŽ XII 574 (Kp). Inkstais serga LKŽ IV 117 (OG 215). Šalavijos buvo nū kaklo DūnŽ 363. Paršas pastipo kaklu LKŽ V 92 (Skr). Susirgo senis kaulais LKŽ V 430 (Ds). Pilvu pilvu mir-davo seniau LKŽ IX 1025 (Ck). Kuo ans sirgo, plaučiais ar kepenoms? – Pirmiau, kad plaučiais LKŽ X 15 (Šts). Plaučiais ans mirė LKŽ X 89 (Prk). Liga matyti nu rūžymos vaikų pryširdžiu serga LKŽ XI 341 (Šts). Bet serga į tokie vaikai skil-viais LKŽ XII 896 (Brs). Ajiero šaknys yra nu skilvio gerai LKŽ XII 896 (Kv). [Karvės] sirgosnukiais ir nagų ligums LKT 152 (Žg). Krilauninkai nū skrandies gerai DūnŽ 331. Skrandžiu mirė LKŽ XII 1039 (Skdv). Šiemet apsirgau šonu LKŽ XIV 737 (Lnt). Sirgau vėdarėliu, o visa valgiau LKŽ K (Ant). Anas vėderu numirė LKŽ K (Klt). Bajoras nuog vidurių į kap kaulus suka DrskŽ 356. Nuog vidurių, nuog jeknų toj žolė LKŽ K (Pls). Šios metonimijos pavyzdį randame jau J.Bretkūno Postilėje: Kaipo regim kitą sergantį galva, akimis, ausimis, rankomis, kojomis, kitą širde, kitą pilvu, kitą ir visu kūnu, kaip nepaeiti nei padirbti negal BP I 89. Apsirgo viduriais, kaip jo visas kūnas patino BP I 112. LKŽ reguliari išvestinė, motyvuota somatizmų reikšmė “kūno dalies liga” išskirta tik širdies (reikšmės atspalvis) ir prieširdžio (atskira reikšmė) lizduose (ji menkai atspindėta aiškinamuosiuose lietuvių ir rusų kalbų žodynuose, žr. Babickienė 1985: 234). Tokios reikšmės buvimą patvirtina tai, kad iš jos padaromi ypatybės turėtojo pavadinimai su priesaga -ininkas, -ė: širdininkas, -ė; kaulininkas, -ė; plautininkas, -ė; skilvininkas, -ė; skrandininkas, -ė; inkstinin-kas, -ė, pvz.: Širdinykai jo visa giminė DrskŽ 375. Jo namuose yra dabar džiovininkų kaulininkų sanatorija LKŽ V 433 (Rm). Plautininkas ans, sudžiūvęs kaip nagas LKŽ X 117 (Rdn). Skilvininkas esu: geru beržo anglis sumaltas LKŽ XII 896 (Skdv). Skrandininkai rodė vienas kitam liežuvius ir ginčijosi, kieno baltesnis LKŽ XII 1039 (trš). Inkstinininkų dabar labai daug LKŽ K(Rdn). Derėtų paminėti veiksmažodžio turėti reikšmę “būti gavusiam kokią nors ligą, negalavimą, sirgti kuo nors”, kuri realizuojama objektiniuose junginiuose, kai priklausomasis dėmuo yra ligos pavadinimas, pvz.: Jis musėt ligą turi, kad teip spjaudo LKŽ XVII 104 (Pn). Aš sergu, sloga turu LKŽ XVII 104 (Trk). Jug vėžį nežinai, a turi, a neturi LKŽ XVII 104 (End). Širdies mušimą turiu LKŽ XVII 104 (Rš). Ans berašydamas laišką ir užgeso ant stalo: širdies ligą turėjes LKŽ XIV 853 (Vž). Toks nesveikas buvo, vėderėlio ligą turėjo LKŽ K(Antr). O nežinojau, kad ans tur tą skrandžio ligą LKŽ K(Yl). Veiksmažodis turėti šia reikšme sudaro junginius ir su aptartąja somatizmų 71 metonimine reikšmė “kūno dalies liga”, pvz.: Vienai darė operaciją, neatsigavo – širdį turėjo LKŽ XIV 854 (Kv). Anas uzbonus ansikilojo ir krito – širdį turėjo LKŽ K (Grv). Vaikas tur pryširdį LKŽ X 700(Šts). Kas kepenis turia, negalia nė čierką išgerti LKŽ XVII 104 (Nmk). Metonimija “kūno dalies liga” yra eliptiška (Pikčilingis II 273–274): sakome serga širdies liga, plaučių liga, kaulų liga, o trumpiau – serga širdimi, plaučiais, kaulais. 7. Veiksmažodiniuose junginiuose prielinksniai prie ir ant su širdies kilmininku gali būti vietos aplinkybės pozicijoje. Kai pagrindiniu žodžiu eina sąlytį (kontaktą) žymintys veiksmažodžiai glaũsti (arba ištiktukas glust), spausti, dėti, segti, tuomet širdies kilmininkas rodo veiksmo buvimo vietą, pvz.: Aš prie širdies glaudžiu smūtkelio kopytėlę seną B.Braz. Vien meilę norėtum dainuoti, apimti pasaulį, priglaust prie širdies, su meile saldžiai pabučiuot! Mair. Mylu mylu spust, prie širdelės glust (sakoma myluojant vaiką) LKŽ XIV 854 (Grž). Kietai kietai prispaudė galvą prie širdies Vaižg. Tai mes tau sudėsim po rūtų šakelę, tai mes tau prisegsim prie tavo širdelės LKŽ XIV 854 (Drsk D 145). Pridėjęs ranką prie širdies, bent pats sau pasakyk: “Netiesa, netiesa!” LKŽ XI 159 (V.Bub). Parvažiuojam – kareivelis rankeles susidėjęs ant širdies, nušautas LKŽ XIV 854 (Lpl). Padėjęs tris pirštus dešinės rankos pirm ant kaktos, tadang ant širdes LKŽ XIV 854 (DK 16). Šiuose junginiuose širdies (Š₃) – “krūtinės vieta, po kuria yra širdis”. Čia metonimiškai viena kūno dalis pakeičia kitą kūno dalį, tarp jų – gretimybės santykis. Panašiuose kontekstuose gali būti sinonimiškai vartojamas somatizmas krūtinė, pvz.: Priglaudė jį prie krūtinės ir skara apgaubė jo galvą V.Krėv. Norėčiau lygiai aš visus prispaust prie degančios krūtinės Mair. Visa pamėsi, rankas sudėsiant krūtinės, ilsėsies (mirsi) LKŽ XI 152 (Aps). Metonimijos ryšį “kūno dalis” – “vieta, po kuria yra ta kūno dalis” randame ir somatizmų viduriai, pilvas ir inkstai reikšmių sistemoje, pvz.: Mes mėgom prie kūdros ant pilvų atsigulę gulėt. Nėr. Jis lig pilvi susšlapo LKŽ IX 1026 (Pun). Vėl dievagosis, mušis į pilvą, kad daugiau šitaip nebus Alk (Pikčilingis II 245). Ir vis, kas ant pilvo slenka (rėplioja) LKŽ IX 1026 (BB3Moz11, 42). Susiėmė vidurius ir ėmė labai rėkt LKŽ K(Žb). Vieton brangios juostos perjuosia virvėmis inkstus jų LKŽ IV 117 (SP I 9). 8. Subjektiniuose junginiuose širdis gali eiti su veiksmažodžiais, nusakančiais jos patiriamas būsenas, pvz.: Mano širdis jautė, kad esi Raseiniuose LKŽ XIV 854 (Rs). Širdis jauta – būsi blogai LKŽ K(Varn). Jaučia mano širdūžėlė, neilga čia būsiu, neilga uliosiu LKŽ XIV 854 (DrskD 74). Teip ir numanė mano šir- 72 dis bėdą LKŽ VII 34 (Ut). Nujėgti nujėgė mano širdelė, kad taip bus, tik sakyt nepasakė LKŽ IV 334 (Tr). Širdis baidos, neporių to Jonio, netinka LKŽ XIV 855 (Trk). Susibaidė širdis toms kalboms apie karą LKŽ XIV 855 (Šts). Kad neįtau už tavę, tai nesdžiaugtų širdelė! LKŽ II₂ 1014 942 (KrvD 17). Nors kažin kaip tėvelių širdys trokštų bent šiokį tokį mokslą jiems suteikti, bet, nelaimė, nėra ištekliaus, nėra atliekamo skatikio LKŽ XVI 942 (Žem). Tokios tai meilės trokšta mano širdis? Žem. Čia subjekto pozicijoje širdis reiškia ne kūno dalį, o pavadina “visą” žmogų. Šiuo atveju turime klasikinių reikšmės perkėlimą, paremtą kiekybiniais daiktų santykiais, vadinamąją sinekdochą: visuma nusakoma dalimi (Pikčilingis II 261–263). Tą pačią situaciją veiksmažodžiais jausti, numanyti, nujėgti, baidytis, susibaidyti, džiaugtis, trokšti galima nusakyti paprasčiau, be daiktavardžio širdis – tiesiog su asmens pavadinimais (arba juos atstojančiais įvardžiais, arba išreikštais tik veiksmažodžių asmens formomis), pvz.: Gal jauti, kur čia gyvena tas žmogelis? LKŽ IV 318 (Kp). Aš ir numaniau, kad šitaip bus LKŽ VII 834 (Trgn). Jis nujėgia, kas tai galėjo padaryti LKŽ IV 334 (Žl). Baidos kaip velnias kryžiaus LKŽ I₂ 557 (LTR). Gavau susibaidyti, ir iš to liga LKŽ I₂ 558 (Šts). Tu džiaugeis, į panas veizėdamas LKŽ II₂ 1014 (Als). Aš teip trokštau mokslo LKŽ XVI 941 (Grd). Tėkėt mergelės trokšta LKŽ XVI 941 (Pv). Metoniminiai junginiai su širdimi mintį išreiškia emocingiau, nuoširdžiau. Skirtingi raiškos būdai akivaizdūs liaudies dainose, pvz.: Verksi, dukrele, verks tavo širdelė LKŽ XIV 854 (DrskD 142). Žino mano širdelė, katroj šaly mergelė LKŽ XIV 854 (KrvD 137). Kai kalbama apie žmogaus jausmus, nuotaikas, daiktavardžio širdis vietininkas paprastai nurodo jausmų, išgyvenimų, minčių vietą, pvz.: Širdy jaučiu skausmą ir sunkumą: tarsi didelė našta slėgė krūtinę LKŽ XIV 857 (J.Bil). Mane net gėda ima, kad man širdyje galėjo tokių jausmų kilti LKŽ XIV 857 (J.Jabl). Tai kas žmogaus širdy sumažins kerštą? A.Mišk. O širdyje taip juoda ir klaiku V.Myk-Put. Oi matušaitė, senoji galvaitė, tamsta nežinojai, kas muno širdaitė[je] LKŽ XIV 857 (D 117). Sakau skaudžius, nemalonius dalykus. Jie ilgai širdy tvenkėsi, ir juos reikia viešai pasakyti bent sau M.Mart. Pagalvojau savo širdė[je], ką iš tų pely nebūs grūdu LKŽ XIV 857 (Krž). Žodis ilgai širdė[je] išbūna – atsargiau LKŽ XIV 856 (Krš). Širdis – ne tik jausmų vieta: ji reiškia daugiau – visus išgyvenimus, visą dvasios pasaulį, pvz.: Su tavo gyvenimu nepasilginsiu, bet kad kas žinotų mano širdį... R.Gran. Kiek aš biedną mylėjau, ka tu žinotum muno širdį! LKŽ XIV 856 (Erž). Kokia ta širdis tura palikti tokiam suskydime (nesugyvenančioje šeimoje) LKŽ XIV 856 (Klb X 126) (Krtn). Aktualizuojama somatizmo širdis pagrindinės reikšmės sema “vidus” ir per- 73 sikelama iš fizinio pasaulio į dvasinį pasaulį: šis organas tampa žmogaus jausmų, nusiteikimų simboliu, išgyvenimų centru (Š₄). Tai pati neapibrėžčiausia, pati atviriausia reikšmė: jai nusakyti nepakanka išskirti semą “dvasinis”, joje susipina ir metoniminė, ir metaforinė šio žodžio vartosena. Ši reikšmė – simbolis: tai yra ne tik reikšmės perkėlimas, bet ir “perkėlimo reikšmės išplėtimas” (Daujotytė 1984: 96). Dažnos metaforos, kai širdies kilmininkas, eidamas pažyminiu, žymi reiškinio kokybę: širdies balsas, širdies kalba, širdies žodis, širdies šiluma, širdies šviesa, širdies ašaros, širdies žaizda. Tokių metaforinių epitetų gausu poezijoje. Širdies svarbą poetinėje kalboje rodo vartojimo dažnumas. Šiuo daiktavardžiu žmogus išreiškia visa, kas sudaro jo esmę – ir fiziniu, ir dvasiniu požiūriu. Maironio “Pavasario balsuose” širdis yra dažniausiai ir daugiausia kartų (daugiau negu pusėje eilėraščių, 54 iš 100) pavartotas žodis (Jurgaitienė 1970: 136). Jis dažniausias ir S. Nėries lyrikoje (475 kartai, žr. Alekna 1980: 171, 382). 8.1 Vaizdžiai atsiskleidžia širdies perkeltinė reikšmė, sugretinus opozicinių žodžių poras protas – jausmai, protas – širdis, galva – širdis, pvz.: 1) Man maišosi jausmai ir nieko nebesako protas V.Myk-Put. Kad kas ateitų ji ir nuramintų, praskaidrintų jo protą ir jausmus A.Mišk. 2) Priespauda akmeniu slogina širdis ir protus, priespauda pančioja rankas ir kojas Vaižg. Lietuvos idėja, užvaldžiusi jo protą ir širdį, tarytum iškėlė Mindaugą virš jo epochos J.Marcin. Tikėjimas žmonių bus silpnas, svėr-dės, nesieks širdies nei proto LKŽ XIV 308 (A.Baran). Tiek sykių proto prityrimas man širdžiai patarė tylėt Mair. 3) Širdis prisipildė jausmų, galva minčių LKŽ XIV 856 (A.Vien). Širdis dažnai pasako tai, ko galva nesupranta LKŽ XIV 854 (J.Bil). Širdis valdo mumis jaunystėje, o galva senatvėje LKŽ XIV 858 (Pln). Su protu galvoje, su meile širdyje niekur nežūsi LKŽ XIV 858 (Sim). Šeimyna būdavo: tėvas galva, motina – širdis LKŽ XIV 858 (Sri). Tame pačiame kontekste vartojamos semantinės priešybės išryškina galvos ir širdies perkeltinių reikšmių turinį, parodo tą patį jų perkėlimo pagrindą. Galva yra kūno dalis, kurioje esančios smegenys sąlygoja žmogaus mąstymą, yra protinės veiklos pagrindas. Tad galvos ir proto semantinės sąsajos yra pagrįstos organizmo fiziologinių funkcijų santykiu (metoniminis santykis “kūno dalis vietoj jos paskirties bei atliekamo veiksmo”, Pikčilingis II 251). Tiesioginio funkcinio ryšio tarp širdies (Š₁) – “kraujo varomojo organo” ir širdies (Š₄) – “žmogaus jausmų, nusiteikimų, išgyvenimų centro” nėra, nes ji jausmų “negamina”. Tačiau nuo seno yra žinomas psichikos ryšys su organizme vykstančiais (somatiniais) pokyčiais. Širdies ritmas sutrinka ne tik susirgus, sunkiai dirbant, bet ir išsigandus, susijaudinus, labai apsidžiaugus. Širdis yra organas, jautriausiai reaguojantis į žmogaus dvasinius išgyvenimus. 8.2. Vidiniam, psichiniam žmogaus pasauliui reikšti gali būti vartojamas ir daiktavardis siela. Mato evangelijoje skaitome: Mylėsi Viešpatį, savo Dievą, 74 visa savo širdimi, visa savo siela ir visa savo mintimi Skv Mt 22, 37. Širdis ir siela jungiami M. Daukštos Postilėje: Jei širdis arba siela mūsų neraišo ant mūsų, tad turime duksėjimą Viešpaties Dieviep DP 223. Kaip gražiai laikei širdį ir sielą savą DP 307. Širdis ir siela yra artimos reikšmės sinonimai: vienuose kontekstuose jie vienas kitą pakeičia, kituose – papildo. Širdis – sielos, vidinio žmogaus pasaulio, daiktiškas pavadinimas. Siela yra semantiškai platesnis žodis, jinai apima širdies neapibrėžtą turinį ir, eidama greta, po širdies, ją tikslina, pvz.: Visi sąjūdžiai baigiasi tragiškai, jeigu žmogus užmiršta turįs širdį ir sielą, nenusakomą, gal tik muzikoj ir poezijoj (ir maldoj) nujaučiamą savo esybę S.Geda. Žiūrėjo jų, globojo, ir ta švelni moteriškės įtaka išdailino ir nušvelnino jų būdą, širdį, sielą Vaižg. Prašau, kad žaibas mane nutrenktų, kad vėjas, plėšiantis skraistę ir apnuoginantis mano kūną, apnuogintų mano širdį ir sielą B.Radz. O, visą širdį, visą sielą aš tau aukodavau kilniais!.. Mair. Ū-ū – dejuodamas vėjas skverbias į širdį ir sielą S.Ner. Štai keletas širdies ir sielos vartojimo pavyzdžių, išreiškiančių tą patį turinį, pvz.: Žmogaus širdis tarytum kiauras maišas: piktybė, meilė, grožis – viskas telpa B.Sruog. Tokiojomis naktimis kiekvienas pajunta, kokios neaprėpiamos galios mylėti, kentėti, džiaugtis slypijo sieloje B.Radz. Dovanok, Aleliumai... Ne žodžiais – širdies gilumoj dovanok LKŽ XIV 857 (K.Saj). Sielos gilumoj iš karto supratau, kad tai apgavystė LKŽ XII 518 (A.Vencl). 8.3. Pirmųjų lietuviškų raštų autoriai daiktavardį širdis taip pat vartojo kaip jausmų, vidinio žmogaus pasaulio reiškėją, pvz.: Širdis mano džiaugiasi iš išganymo tavo Mž 530. Širdy duok tavęsp jautėti Mž 482. Klausk, žmogau, tavo paties širdį, koksai yra tavo gyvenimas LKŽ XIV 859 (BP II 285). Bet karalių širdis neištirama yra BB Pat 25, 3. Nuliūdimas papildė širdis jūsų DP 215. Malda širdes, ne nasro, žengia ing dangų DP 538. Aš miegi, o širdis mano jaučia DP 79. Šią perkeltinę reikšmę fiksavo ir pirmieji žodynai, pvz.: Tikisi ko širdis SD 449. Mąstau, svarstau širdy SD 391. Sielvartas, apmaudas, nerimastis, tūžba, rūpestis širdies SD 63. Širdis gaudžia R 86, MŽ 113. Gail man širdyje LKŽ XIV 855 (B). Ko širdis pilna, tai burna kalba LKŽ XIV 859 (C II 623). Religiniuose raštuose pabrėžiama žmogaus dvasinio gyvenimo svarba, tad juose gana dažnas širdies vardas, kalbama metaforiškai apie širdies dirvą, sėklą širdyje, pvz.: O čia jau kiekvienas patis save įžvelg ir te pamatai, koki vienok yra dirva širdies jo DP 101. Turime... dirvą širdies savo, gerai išdirbtą, sėmeniesp žodžio Dievo atnešt LKŽ XIV 858 (SE 47). Sėkla prisiėmė širdy jo LKŽ XIV 858 (MP 101). Žodį aną išimą, kursai pasėtas buvo širdyse jų1 Ch¹ Mr 4, 15. 75 M. Mažvydo raštuose širdis pavartota 118 (Urbas 1996: 363–364), o M. Daukšos Postilėje – apie 600 kartų (Kuzinowski 1977: 282–284). 8.4. Pirmuosiuose Biblijos vertimuose žmogaus vidaus, dvasios pasaulio reikšmė pavartojami ir somatizmai inkstai, iščios, viduriai, pvz.: Inkstai mano labai ilgsta prieglauobyt mano LKŽ IV 117 (ChJob, 19, 27). Ir mano iščios (paraštėje inkstai) džiaugiasi, kaip tavo lūpos tiesą kalb BBPat 23, 17. Ir pasiskubino Jozefas, viduriai nes jo užsidegė prieš brolį savo LKŽ K (Ch 1 Moz 43, 30). Šių somatizmų tokia reikšmė būdinga kitoms kalboms, mūsų tarmėse nevartojama, todėl LKŽ ji turi būti pateikta kaip svetimybė. Naujausiuose Biblijos vertimuose verčiama somatizmu širdis, plg.: To trokšta širdis mano krūtinėje ST Job 19, 27. Džiūgausiu visa širdimi, kai tavo lūpos dorai kalbės ST Pat 23, 17. Ir jis pasiskubino išeiti, nes jo širdis buvo susigraudinusi dėl jo brolio Skv 1 Moz 43, 30. 9. Kai kuriuose kontekstuose širdies, jausmų simbolio, reikšmė susiaurėja, darosi apibrėžtesnė. Širdies vietininkas gali žymėti vietą, talpinančią ne jausmus, o mylimą asmenį, pvz.: Kol akis užmerksi, vaikas būs širdėj[e] LKŽ K(Rdn). Čion yr širdy mergelė LKŽ XIV 857 (JD 155). Perniek visos kalbužės, kad yr širdy bernužis LKŽ XIV 857 (BsO 61). Kad ir su kitais kalbėjau, tavę širdelėj turėjau (d.) LKŽ XIV 856 (Mlk). Ei bernyti tu mano, ei jaunasis tu mano, ar mylėsi tu mane, ar laikysi širdyje? LKŽ XIV 856 (KlvD 20). Argi jau man nėra vietos tavo širdyje V.Krėv. Širdies kilmininkas gali žymėti ne daikto, reiškinio, o asmens kokybę. Tuomet jo reikšmė darosi labai būdvardžiska, semantiškai suartėja su būdvardžiais mielas, mylimas, pvz.: Juk tu žinai, širdies bernyti, mane dvare nesėdint LKŽ XIV 857 (KlvD 275). Neraudok, širdies vaikeli, liūlia, liūlia...Neramus širdies vaikelis neužmiega S.Ner. Širdies prietelius Lex 48. Daiktavardis širdis tampa meilės jausmo, palankumo, prieraišumo simboliu (Š₅). Veiksmažodiniai junginiai, kuriuose širdies galininkas eina su veiksmažodžiais pažadėti, paskirti, prisikalbėti, patraukti, pavilioti, yra labai metaforiški, jie priartėja prie frazeologizmų lygmens, pvz.: Tu su manim kalbi, man širdį pažadi, o kai užsigėrži, kitai ranką duodi LKŽ III 653 (Žž). Tur būt savo širdį jau paskyrėi kam nors LKŽ XIV 859 (J.Dov). Atsiminki, bernužėli, kaip meiliai kalbėjai, kol tu mano širdužėlę sau prisikalbėjai (d.) LKŽ XIV 859 (Plv). Šyptėrs merga ir patrauks širdį DrskŽ 375. Nesek sau rožės prie kasų: ji širdį jauną pavilios Mair. Kai kalbama apie jauną, nesenstančią širdį, taip pat išreiškiama meilės idė- 76 ja, šio jausmo amžinumą, pvz.: Senas esi, o širdis ta pati, nepasensta LKŽ XIV 859 (Krš). Kai sena, širdis jauna LKŽ XIV 859 (Rdn). Žinau, neprašys jau skruostai papilkėję – tegu bent krūtinėj širdis nesenėja V.Myk-Put. 10. Daiktavardiniuose junginiuose priklausomuoju dėmeniu einantys būdvardžiai gali nurodyti ne tik fizines (žr. 3. 7.), bet ir dvasines širdies ypatybes, pvz.: Visi žmonės gimsta juk ne iš aukso, be širdis gera LKŽ XIV 860 (Stl). Prieinamas bėdoj, geros širdies žmogus LKŽ XIV 860 (Dgč). Tāsai žmogus jautrios širdies LKŽ XIV 861 (Dkš). Jis gailios širdies, užjaučia LKŽ XIV 861 (Pv). Tūra pikta širdį, supyko LKŽ XIV 861 (Rsn). Jis yra atlaidžios širdies, t.y. atsilieis ant tavęs, kad yra supykęs LKŽ I₂ 391 (J I 131). Novijo vaikus nusisamdę, buvo baisių žmonių Dunž 219. Rods, yr daug žioplių, kurie nabagelį būrą iš nelabos širdies per paiką drimelį laiko K.Donel. Šiuo atveju širdis turi reikšmę, padedančią charakterizuoti žmogų: ją laikytume žmogaus dvasinių ypatybių, charakterio, polinkių simboliu (Š₆), pvz.: Jeigu visi žmonės būt vienoda širdžia, būt blogai LKŽ XIV 860 (Skr). Munie nēr toki širdis skūsties LKŽ XIV 860 (Vgr). Aš jau tokios širdies, kad gero žmogaus negaliu užmiršti LKŽ XIV 860 (Skr). Aš myliu tave labiau už tavo širdį, negu už karūną LKŽ XIV 860 (J.Balč). 10.1. Š₆ fiksuota pirmuosiuose žodynuose, ją randame senuosiuose raštuose, pvz.: Širdis kaip motinos R 262. Tetiška širdis neperleidž LKŽ XIV 860 (CI 396). Geras noras, gera širdis SD¹ 22. Pasigatavykit ginklais ir būkiat drąsios širdies LKŽ XIV 861 (BB 1 Mak 3, 58). Dievas gerai daro jiems, kurie yr geros ir tiesios širdies DP 30. 10.2. Norint vaizdingiau, įtaigiau nusakyti žmogaus būdą, vartojami palyginimai, pvz.: Žmonių širdies kaip akminai: vienas kitą ėstinai ėda LKŽ XIV 860 (Krš). Vyro širdis – akmuo, moteriškos – vaš kas LKŽ XIV 862 (Erž). Ano širdis kap geležis: naktuit nieko nepa[j]imdo, nė vienas tę nežnažnaktuojo LKK XIII 124 (Grv). Sakoma ir be lyginimo nuorodos, tiesiog, kad žmogus yra akmeninės, auksinės, kietos, minkštos, šal̇tos širdies. Simbolinė širdies reikšmė junginiuose su perkeltinės reikšmės būdvardžiais, nusakančiais asmens dvasines ypatybes, sudaro sąlygas formuoti frazeologizmams, įvairiai charakterizuojantiems žmogų. 11. Širdis vartojama su būdvardžiais, nusakančiais dvasines ypatybes, gali sinekdochiškai reikšti asmenį, pasižymintį tam tikromis dvasinėmis ypatybėmis (Š₇), pvz.: Ana, ar tai nėr visokių širdžių sviete! LKŽ XIV 862 (Skr). Ot šir- 77 dis, kad jį perkūnas – gulintį mušt! LKŽ XIV 862 (Žl). Taip griūva sienos, liūdnesnės kas dieną, graudindamos ją audrią širdį, ne vieną Mair. Pikta širdis dainos nemėgsta LKŽ XIV 862 (TŽ V 602 (Al). 12. Širdis be pažymimojo žodžio gali pavadinti tiesiog žmogaus ypatybę. Tuomet ji reiškia gerąsias dvasines ypatybes: nuoširdumą, gerumą, jautrumą, atjautimą (Š₈), pvz.: Kai nėra širdies, tai svetimi namai, svetimi laukai LKŽ XIV 862 (Dkš). Ačiū, už širdį ačiū LKŽ XIV 862 (Bb). Už širdį – širdį, už akmenį – akmenį LKŽ XIV 862 (An). Aš savo vaikus mokiau širdies D.Mušinskas. Labai geras žmogus gali būti prilygintas širdžiai, pvz.: Oi tetule, širdis, ne žmogus, jau toks geras, toks geras B.Radz. 12.1. Metoniminis santykis “kūno dalis vietoj ypatybės” (Pikčilingis II 251) būdingas ir kitiems somatizmams: galva gali reikšti galvotumą, išmanymą, nagą – nagingumą, liežuvis – iškalbingumą, pvz.: Reikia galvos tam darbui LKŽ III 78 (Jnšk). Kas ano nagai buvo, ko ans nepadirbo! LKŽ VIII 498 (Mžk). Vieni nagais, kiti galva duoną pelno LKŽ IX 773 (PPr 55). Ot ana tur liežuvį LKŽ VII 458 (KlvrŽ). Liežuvėlis jos – tai nė velnias neapkalbės LKŽ VII 458 (Ukm). 13. Širdis turi ypatingą vertę, todėl sakoma, pvz.: Mylėk jį kaip brolį savo, kaip po širdį savo LKŽ XIV 858 (Tat). Myli kaip širdį, riša kaip vagį (vysto vaiką) LKŽ XIV 859 (LTR). Vertės sema aktualizuojama, kai širdis vartojama pažyminio pozicijoje kaip nuolatinis epitetas (Š₉) ir atlieka pažymio funkciją, pvz.: Močiute motinėle, močiute širdužėle, ar tu turėjai didį vargelį, ik mane užauginai? LKŽ XIV 864 (Niem 4). Sesule viešnele, dalyk spodkus: tėvuliui širdele – palšį jaučiai, motulei širdele – margos karvės LKŽ XIV 864 (VoL 392 (Onš). Lydi motule širdele, balto sidabro spurgelė (d.) LKŽ XIII 556 (Mrc). Tokia apibendrinta deminutyvinė širdies vartosena būdinga liaudies dainoms: širdies deminutyvai paprastai yra motinėlės ir tėvelio emociniai palydovai. 14. Ypač išryškėja vertės sema, kai širdis vartojama kaip kreipinys (Š₁₀), pvz.: Širdie mano, renkիս in veseliją: tavo vyriausia sesuo ženijasi LKŽ XIV 864 (LB 168). Sesule, širdele, rūtele, kvietkeli mieliausias, aukseli brangiausias, pasiūk šventai Onai, pasiūk! LKŽ XIV 864 (Lp). Aš nevadinau jų vardeliu, – širdytė, meilytė, patieka mano LKŽ XIV 864 (JV 880). Maloniniai širdies deminutyvai vartojami perkeltine kreipinio reikšme, norint išreikšti palankumą, meilumą. Deminutyvinės malonumo reikšmės pagrindu susiformavusi maloninio kreipinio reikšmė yra apibendrinta abiejų giminių asmenims (Šimėnaitė 1995: 150). 14.1. Panašiai metaforiškai kreipiamasi į artimą, mielą žmogų paukščių, uogų, gėlių, aukso, sidabro ar kitų malonių, gražių, vertingų dalykų deminutyviniais vardais (Šimėnaitė 1990: 66–67). Tokie maloniniai kreipiniai užfiksuoti 78 jau XVIII a. pradžioje J.Brodovskio rankraštiniame žodyne: Mano širdel, mano sakalėl, mano auksel LKŽ XIV 864 (B 690). 14.2. Širdies kreipinio reikšmė sudarė prielaidas gero, švelnaus būdo asmenį arba tą, kuris nuolat vartoja šį kreipinį, pravardžiuoti Širdele, Širdelynu, Širdyte, Širduku, Širduke, Širdute ir net Širdeliene (L Pr 406). Tokios pat kilmės būtų “Lietuvių kalbos pavardžių žodyne” užfiksuota pavardė Širdukas (LPŽ II 936 (Kv). 15. Mielas, brangus, mylimas asmuo gali būti vadinamas tiesiog širde le, šir­dute (Š₁₁), pvz.: Nematyšiu savo širdutės par laukelius parlinguojant namo LKŽ XIV 863 (Grk). Yra, kad yra, trys audėjėlės, nėra, kad nėra muno širdelės LKŽ XIV 863 (D 29). Šių pavyzdžių sinonimai būtų mylimasis, -oji; brangusis, -oji. 16. Įdomu, kad širdis ne visada reiškia meilę, gerumą. Junginiuose su veiksmažodžiais (pa)imti, užeiti, pereiti ji (Š₁₂) būna pykčio sinonimas, pvz.: Ažu įtokius darbus paskutinė širdis ima LKŽ XIV 864 (Arm). Kad paėmė mane širdis ant jo! LKŽ XIV 864 (Pun). Teip širdis užėjo, kad kiek neapsiverkiau LKŽ XIV 864 (Srv). Jau i vėl gražiai kalbu, mat, širdis parėjo LKŽ XIV 865 (Dl). 16.1. Tik platesnis kontekstas padeda atskirti priešingas to paties žodžio reikšmes, pvz.: Nebuvo su širdžia žmonys LKŽ XIV 862 (Užv). Ir žvirblys su širdžia! (sakoma apie ką mažą, piktą) LKŽ XIV 865 (Krok). Širdis talpina visus jausmus, įvairiausius nusiteikimus, tad galima suprasti, kad ji gali būti ne tik gerumo, bet ir pykčio reiškėja (apie poli arines to paties žodžio reikšmes ir šio reiškinio archaiškumą plačiau žr. Erm anytė 1996: 53–59). 16.2. Iš šių priešingų širdies reikšmių padaromi priešingų reikšmių būdvardžiai širdingas, -a; širdus, -i ir daiktavardžiai širdžius, pvz.: a) Tas širdingas žmogus, kaimynu mūsų bebūdamas, kožną vis lietuviškai mylėdavo sėbrą K.Donel. Ji tokia širdi žmona LKŽ XIV 900 (Jrb). Tavo dantys išbyrės, išbyrės, nė širdžiukas nemylės, nemylės LKŽ XIV 900 (JV 718). b) Anas labai širdingas, nekliudyk geriau LKŽ XIV 849 (Dbg). Neerzink tu jo, ba anas labai širdus LKŽ XIV 900 (Ds). Iš jos tikra širdžius: tik neužumūšė karvės užpykus LKŽ XIV 900 (Trgn). Šių vedinių su pykčiu susijusios reikšmės darybiškai gali būti siejamos su širdies reikšme “piktumas, pyktis” ir su veiksmažodžiu širsti "pykti, niršti" (Šimenaitė 1995: 153, 152). Akivaizdūs širdies (Š₁₂) ir širsti, širdytis semantiniai ryšiai (Skardžius 1943: 487, 534; FrnW) nėra tipiški. Darybiškai neskaidomas pirminis veiksmažodis širsti turi savą darybos paradigmą. 16.3. Atkreipia dėmesį tai, kad širdis reikšme “piktumas, pyktis” dažniausiai vartojama pietų ir rytų Lietuvoje (LKŽ XIV 864–865). Šios reikšmės nėra 79 senuosiuose raštuose ir žodynuose. Pirmą kartą ji užfiksuota rankraštiniame rytietiškame žodyne (RtŽ). 16.4. Pykčio sinonimai širdas* ir širsmas užfiksuoti tik po kartą (LKŽ XIV 846, 905), o daugiskaitinis daiktavardis širdai “piktumai, kivirčai” dažnesnis, pvz.: Anas b e š i r d ų su kaimynais neapseina LKŽ XIV 845 (Prng). Iš š i r- d ų suskove LKŽ XIV 845 (Lp). 16.5. Somatizmą širdis reikšme “piktumas, pyktis” vartoja latviai (ME III 843–844, ĒIV III 351, LLVV VII2 324), baltarusiai (TCBM V1 439), rusai (ССРЛЯ XIII 683, plačiau žr. Šanskij 1985: 227). Šiose, taip pat hetitų, albanų, armėnų kalbose širdies pavadinimą galima gretinti su tą pačią šaknį turinčiu veiksmažodžiu, vartojamu reikšme "pykti" (Tischler 1980: 524). 16.6. Reikšmę “piktumas, pyktis” turi ir somatizmas tulžis, pvz.: Juk aš ne piktuoju, štai nuryk gurkšnelį ir savo t u l ž į nuramink LKŽ K(J.Balč). Išliejau visą t u l ž į, tai net lengviau LKŽ K (Dbk). Tarptautinių žodžių melancholija, splinas, reiškiančių neigiamus jausmus, pirminė reikšmė susijusi su graikiškais somatizmais tulžis (cholē) ir blužnis (splēn). K. Sirvydas melancholiją vertė junginiu tulžis prდეგusi (SD 145). 17. Subjektyniuose junginiuose širdis gali eiti su veiksmažodžiais, nusakančiais jos patiriamas fizines, fiziologines būsenas, pvz.: Valgyk, ko š i r d i s t r o k š t a, gėrk, ko š i r d i s g e i d ž i a LKŽ XIV 863 (Btg). N o r mano š i r d u ž ė saldaus mieguželio LKŽ XIV 863 (N 40). Š i r d i s a t s i g a v o, kaip užgėriau vandens LKŽ XIV 863 (J I 147). N u- s a l ė s š i r d i s, taip saldžiai užėdus DūnŽ 313. Š i r d i s p u r t i n a s tokiu pienu skystainiu LKŽ XIV 863 (Ggr). Man ė m ė š i r d i s b l o g t, kraują pamačius LKŽ XIV 863 (Jž). P y k i n ė[j a] š i r d i s, vemsu DūnŽ 256. P y k s t a m i š i r d i s SD1 15, 65; SD 31. Širdis šiuose pavyzdžiuose trokšta, geidžia, nori, atsigauna, nusalėja, purtinas, blogsta, pykinėja, pyksta: jos būsena priklauso nuo konteksto, susijusio su fiziologiniais poreikiais, dažniausiai su maistu ar kitomis fizinėmis reakcijomis. Ji sinekdochiškai reiškia asmenį, reaguojantį į fiziologinius dirgiklius, ji yra gyvybinių funkcijų centras. Šią reikšmę apibrėžtume taip: “žmogaus organizmo reagavimo, poreikių, fiziologinės būklės simbolis” (Š13). 17.1. DŽ3 šios širdies reikšmės apibrėžimas per daug sukonkretintas: “skrandis, gerklė kaip skonio (retai–kvapo) reflekso pamatas”. Širdis nėra nei skrandis, nei gerklė. Vėl susiduriama su dalies ir visumos santykiais: širdis yra žmogaus, fiziologinių pojūčių, reakcijų turėtojo, simbolis. * LKŽ 14 t. pateiktas J. Bretkūno Biblijos sakinys su neteisingai iššifruotu žodžiu širdas (LKŽ XIV 846 (BB Na 2,1): turi būti smirdas. A. Lyberio "Sinonimų žodyne" pateikto žodžio širdis(2) su nuoroda į lizdą pyktis (Lyberis 1980: 425) neliudija akademinio "Lietuvių kalbos žodyno" kartoteką. 80 IŠVADOS Daiktavardžio širdis leksinė-semantinė struktūra būtų tokia: 1. “kūno vidaus dalis, centrinis kraujo varomasis organas, primenantis apversto kūgio formą”. 2. “to organo liga”. 3. “krūtinės vieta, po kuria yra tas organas”. 4. prk. “šis organas kaip žmogaus jausmų, nusiteikimų simbolis, išgyvenimų centras, vidaus pasaulis”. 5. prk. “šis organas kaip meilės jausmo, palankumo, prieraišumo simbolis”. 6. prk. “šis organas kaip žmogaus dvasinių ypatybių, charakterio, polinkių simbolis”. 7. prk. “tam tikromis dvasinėmis ypatybėmis pasižymintis asmuo”. 8. “nuoširdumas, gerumas, jautrumas, atjautimas”. 9. scom.ppr.dem. “maloninis epitetas”. 10. scom. ppr. dem. “maloninis kreipimasis”. 11. scom ppr. dem. “mylimasis, -oji; brangusis, -ioji”. 12. prk. “piktumas, pyktis”. 13. prk. “šis organas kaip žmogaus organizmo reagavimo, poreikių, fiziologinės būklės simbolis”. 14. prk. “svarbiausia dalis, vidurys, centras”. 15. “vidurinė minkštesnė medžio dalis, šerdis”. 16. “lino šiaudelio vidurio pluoštas”. 17. “vidurinė kai kurių daržovių dalis”. 18. “daigo vidurio lapeliai”. 19. “vidurinė vaisiaus dalis, sėklalizdis”. 20. “žiedo vidurys”. 21. “grūdo branduolys”. 22. “gubos vidurys – paprastai trys susirišti pėdai”. 23. “mestuvų vidurinė kartis, ašis”. 24. “girnų ašis, varpstė”. 25. “varpo kankalas”. 26. “centrinė arklo dalis, išara”. 27. “kartelė, jungianti ratų pirmagalį su pasturgaliu, pertrauktis, išautys”. 28. “gulstinio ratelio trinkelė, laikanti skersinį su ritės stulpeliais, ropė”. 29. “apskrita figūra, kurios viršus įlinkęs, o apačia pasmailėjusi”. 30. “raudonomis širdies pavidalo akimis žymima korta”. 31. “tikslas”. Daiktavardžio širdis polisēmija yra mišrioji (žr. schemą, 82 p.), nors pirmoji, pagrindinė semema “kraujo varomasis organas” motyvuoja visas tiesiogines ir perkeltines reikšmes, vienijamas bendrų semų (žr. lentelę, 83 p.; pliusas rodo, kad semema turi tokią semą). 81 Daiktavardžio širdis reikšmių schema 82 Daiktavardžio širdis sememos ir semos ŠIRDIS; SEMOS; SEMEMOS; S₁; S₂; S₃; S₄; S₅; S₆; S₇; S₈; S₉; S₁₀; S₁₁; S₁₂; S₁₃; S₁₄; S₁₅–₂₂; S₂₃–₂₈; S₂₉; S₃₀; S₃₁; dalis; visuma; funkcija; funkcijos sutrikimas; forma; centras; vidus; išorė; fizinis; dvasinis; žmogus; gyvūnas; daiktas; sudėtiniai objektai; svarba; vertė; emocinis: teigiamas, neigiamas; terminis; kontekstas; abstraktus. + 83 Galima skirti dvi širdies reikšmių grupes. 1) Pirmąją sudaro nominacinio pobūdžio (denotatinės) reikšmės: tai pagrindinė, pavadinanti žmogaus ar kito gyvūno kūno vidaus dalį (organą), ir šalutinės reikšmės, įvardijančios kitus tikrovės objektus. Išblėsusios metaforos, kai kūno dalimi pavadinami panašūs daiktai, būdingos daugeliui somatizmų: tai universalus reikšmės perkėlimas “kūno dalis” – “daikto dalis”. 2) Kitą reikšmių grupę sudaro šalutinės perkeltinės reikšmės, išreiškiančios žmogaus vidaus, dvasinį pasaulį. Tai frazeologiškai susijusios reikšmės, atskleidžiančios širdies simbolinį turinį. Opozicija kūnas – širdis, rodanti visumos ir dalies santykį, plėtojantis širdies reikšmių sistemai, tampa pagrindine tiesioginės ir perkeltinių reikšmių opozicija, semantine kūno – dvasios, materijos – dvasios opozicija. Širdis perkeliama iš fizinės veiklos į psichinę ir sujungia dvi pasaulio puses – materialųjį ir dvasinį pasaulį. Daiktavardis širdis – ne tik somatizmas. Širdis – mikrosistema, įvairiausiais asociaciniais ryšiais jungianti apčiuopiamą daiktų, konkretaus materialiojo pasaulio dalį ir neregimą, neapibrėžtą dvasinį pasaulį. Šis žodis – pati talpiausia metafora: jo reikšmių sistema, lemiama realijos svarbos, yra ryškus kalbos antropocentrizmo pavyzdys. LITERATŪRA IR ŠALTINIAI A l e k n a V. 1980: Salomėjos Nėries poezijos dažnumų žodynas. – Literatūra ir kalba 16, 167–423. A r u t i u n o v a N. D. 1980: Арутюнова Н. Д. К проблеме функциональных типов значения. Аспекты семантических исследований, Москва: Наука, 156–249. B a b i c k i e n ė Z. 1985: Reguliariųjų išvestinių reikšmių pateikimas aiškinamuosiuose lietuvių ir rusų kalbų žodynuose. – Lietuvių kalbotyros klausimai 24, 223–235. BB – Biblia tatai esti wissas Schwentas Raschtas Lietuwischkai perguldytas per J a n ą B r e t k ū n ą. Liet. Plebona Karaliaucziuie (1590 m. rankraštis). BP – Postilla ... Per J a n a B r e t k ū n a ... Karaliaucziuie ... 1591. I ir II dalis. B. Braz – B. B r a z d ž i o n i s, jo raštai. Ch¹– Biblia litewska Chylińskiego. Nowy Testament 2, Tekst, Poznań: Zakład narodowy im. Ossolińskich we Wrocławiu, 1958; 3, Indeks, Poznań: Państwowe wydawnictwo naukowe, 1964. D a u j o t y t ė V. 1984: Lyrikos teorijos pradmenys, Vilnius: Mokslas. K. Donel – K. D o n e l a i t i s (1714–1780), jo raštai. DP – Postilla Catholicka ... Per Kunigą M i k a l o i v D a v k s z ą ... iš lėkiczko perguldita...Wilniui Drukárnioi Akademios ... 1599. DrskŽ – N a k t i n i e n ė G., P a u l a u s k i e n ė A., V i t k a u s k a s V. Druskininkų tarmės žodynas. Vilnius: Mokslas, 1988. DunŽ – V i t k a u s k a s V. Šiaurės rytų dünininkų šnektų žodynas. Vilnius: Mokslas, 1976. DŽ₁ – Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1954. DŽ₂ – Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, Vilnius: Mintis, 1972. DŽ₃ – Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1993. 84 ĒIV III – Kagaine E. Ērgemes izloksnes vārdnīca 3, Rīga: Zinātne, 1983. Ermanytė I. 1997: Kelios pastabos apie enantiosemiją. – Lietuvių kalbotyros klausimai 37, 53–59. Fillmor Č. 1983: Филллмор Ч. Об организации семантической информации в словаре – Новое в зарубежной лингвистке 14, Москва: Прогресс, 23–60. FrnW – E. Fraenkel. Litauisches etymologisches Wörterbuch 1–2, Heidelberg-Göttingen, 1955–1965. Gijom G. 1992: Гийом Г. Принципы теоретической лингвистики, Москва: Прогресс. R. Gran – R. Granauskas, jo raštai. Ivič M. 1973: Lingvistikos kryptys, Vilnius: Mintis. Jakaitienė E. 1988: Leksinė semantika, Vilnius: Mokslas. Jurgaitienė I. 1970: Maironio “Pavasario balsų” dažnuminis žodynas. – Literatūra 13(1), 133–153. Karaulov J.N. 1976: Караулов Ю.Н. Общая и русская идеография, Москва: Наука. Kasares Ch. 1958: Касарес Х. Введение в современную лексикографию, Москва: Издательство иностранной литературы. Kėžytė S. 1961: Perkeltinės žodžio reikšmės ir jų pateikimas “Lietuvių kalbos žodyne”.– Lietuvių kalbotyros klausimai 4, 233–253. Kotelova N. Z. 1974: Котелова Н.З. Искусственный семантический язык (теоретические предпосылки). – Вопросы языкознания 5, 48–63. V. Krėv – V. Krėvė-Mickevičius (1882–1954), jo raštai. KTŽ – Gaivenis K., Keinys S. Kalbotyros terminų žodynas, Kaunas: Šviesa, 1990. Kudzinowski Cz. 1977: Indeks-słownik do “Daukšos Postilė” 2, oprac. Cz.Kudzinowski, Poznań:Wydawnictwo naukowe uniwersytetu im. Adama Mickiewicza. Kuznecova Ė. V. 1982: Кузнецова Э.В. Лексикология русского языка, Москва: Высшая школа. Lex – Lexicon Lithuanicum, parengė V. Drotvinas. Vilnius: Mokslas, 1987 (Rankraštinis XVII a. vokiečių-lietuvių kalbų žodynas). Lyberis A. 1980: – Sinonimų žodynas, Vilnius: Mokslas. LKA I – Lietuvių kalbos atlasas 1, Leksika, Vilnius: Mokslas, 1977. LKT – Lietuvių kalbos tarmės, Vilnius: Mintis, 1970. LKŽ I₂–II₂ – Lietuvių kalbos žodynas 1–2, Vilnius: Mintis, 1968–1969. LKŽ III–XVII – Lietuvių kalbos žodynas 3–6, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1956, 1957, 1959, 1962; 7–9: Mintis, 1966, 1970, 1973; 10–15: Mokslas, 1976, 1978, 1981, 1984, 1986, 1991; 16–17: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1995, 1996. LKŽ K – “Lietuvių kalbos žodyno” kartoteka. LLVV VII₂ – Latviešu literārās valodas vārdnīca 72, Rīga: Zinātne, 1991. LPr – Butkus A. Lietuvių pravardės, Kaunas: Aesti, 1995. LPŽ II – Lietuvių pavardžių žodynas 2, Vilnius: Mokslas, 1989. LzŽ – Petrauskas J., Vidugiris A. Lazūnų tarmės žodynas, Vilnius: Mokslas, 1985. Mair – Maironis (J.Mačiulis) (1862–1932), jo raštai. J. Marcin – Justinas Marcinkevičius, jo raštai. M. Mart – M. Mart inaitis, jo raštai. ME III – K. Mühlenbach a. Latviešu valodas vārdnīca. Rediģējis, papildinājis, turpinājis J. Endzelīns 3, Rīgā: Kultūras fonda izdevums, 1927–1929. V. Myk-Put – V. Mykolaitis-Putinas (1893-1967), jo raštai. A. Mišk – A. Miškinis (1905–1983), jo raštai. Mž – Mažvydas. Seniausieji lietuvių kalbos paminklai iki 1570 metams... Kaunas: Švietimo ministerijos leidinys, 1922. MŽ – Littauisch-deutsches und Deutsch-littauisches Wörter-Buch...von Christian Gottlieb Mielcke... Königsberg: Im Druck und Verlag der Hartungschen Hofbuchdruckerey, 1800. 85 Naž I–V – Niedermann M., Senn A., Brender F., Salys A. Lietuvių rašomosios kalbos žodynas 1–5, Lietuviškai-vokiška dalis, Heidelberg: Carl Winter Universitätsverlag, 1932–1968. S. Nėr – S. Nėris (1904–1945), jos raštai. Nikitin M. V. 1983: Никитин М.В. Лексическое значение слова, Москва: Высшая школа. Nikitin M. V. 1988: Никитин М.В. Основы лингвистической теории значения, Москва: Высшая школа. Paulauskas J. 1987: Sistemin is lietuvių kalbos žodynas, Vilnius: Mokslas. Paulauskienė A. 1994: Lietuvių kalbos morfologija, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. Pikčilingis J. II: Lietuvių kalbos stilistika 2, Vilnius: Mokslas, 1975. PK– Polski z Litewskim Katechism ... Nakładem ... Máłcherá Pietkiewicza ...W Wilnie: Drukował Stanisław Wierzejski ...1598. R – Littauisch-Deutsches und Deutsch-Littauisches lexicon... gesammelt von Philipp Ruhig ... Königsberg: Druckts und verlegets I. H. Hartung, 1747. B. Radz – B. Radzevičius (1940–1980), jo raštai. SD – Dictionarium trium lingvarum... Avtcore... Constantino Szyrwid ...Qvinta editio...Vilnae. SD¹ – to paties žodyno pirmasis leidimas (apie 1690). Skardžius P. 1943: Lietuvių kalbos žodžių daryba, Vilnius. Skv – Šventasis raštas Senojo ir Naujojo įstatymo... Vertė ir komentorių pridėjo kun. J. Skvireckas ... I–V t. – 1913–1937, VI t. – 1911. B. Sruoga – B. Sruoga (1896–1947), jo raštai. ССРЛЯ XIII– Современный словарь русского литературного языка 13, Москва-Ленинград: Издательство Академии Наук СССР, 1962. ST – Šventasis raštas. Senasis testamentas. Vertimas iš hebrajų ir graikų kalbos, kun. A. Rubšys. Putnam. CT: “Krikščionis Gyvenime”, 1994–1995. Stepanov J. S. 1981: Степанов Ю.С. Имена. Предикаты. Предложения, Москва: Наука. Šanskij N. M. 1985: Шанский Н.М. В мире слов, Москва: Просвещение. Šimėnaitė Z. 1990: Maloniniai kreipiniai. – Kalbos kultūra 59, 65–67. Šimėnaitė Z. 1995: Daiktavardžio širdis dariniai. – Lietuvių kalbotyros klausimai 35, 148–168. Tischler J. 1980: Hethitisches etymologisches Glossar. Mit Beiträgen von Günter Neumann. Lieferung 3. – Innsbrucker Beiträge zur Sprachwissenschaft 20, 403–600. ТСБМ V, – Тлумачальны слоўнік беларускай мовы 5₁, Мінск: Беларуская Савецкая Энцыклапедыя імя Петруся Броўкі. Ufimtseva A. A. 1986: Уфимцева А. А. Лексическое значение, Москва: Наука. Urbas D. 1996: Martyno Mažvydo raštų žodynas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. Vaižg – Vaizgantas (J.Tumas) (1869–1933), jo raštai. Žem – Žemaitė (J.Žymantienė) (1845–1921), jos raštai. Kitų šaltinių sutrumpinimai kaip LKŽ. SEMANTIK DES SUBSTANTIVS ŠIRDIS Zusammenfassung Im 14. Band des “Lietuvių kalbos žodynas” (Hg. Institut für litauische Sprache und Literatur der Akademie der Wissenschaften Litauens) wird aus lexikographischer Sicht das Substantiv širdis beschrieben. In diesem Artikel werden die semantischen Beziehungen dieses Wortes zu anderen Wörtern, um den Platz des zu analysierenden Substantivs im Sprachsystem festzustellen und seine verschiedenen Bedeutungen zu erkennen. Bei der Analyse der Semantik von širdis werden paradigmatischen bzw. syntagmatischen 86 Eigenheiten der Sememe erörtert sowie die Motivation der Bedeutungen und ihre Hierarchie, auch Fragen regulären Polysemie. Das Substantiv širdis dient nicht allein der Bezeichnung eines inneren Körperteils. Širdis umfaßt ein Mikrosystem, in dem konkrete Bedeutungen vorhanden sind und abstrakte, die sich auf nicht fest umrissene Begriffe der geistigen Welt beziehen. Dieses System vermittelt augenscheinlich den anthropozentrischen Charakter der Sprache. 87