Lietuvių kalbos ypatybės turėtojų pavadinimų su afiksu „*-io-“ darybos raida

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XXXVIII (1997) Saulius AMBRAZAS LIETUVIŲ KALBOS YPATYBĖS TURĖTOJŲ PAVADINIMŲ SU AFIKSU *-įo- DARYBOS RAIDA §1. Be anksčiau aptartų vedinių su *-ko- (aut. 1996), lietuvių kalbos ypatybių turėtojų pavadinimai (nomina attributiva, toliau – NAtt) daromi ir iš būdvardinių afiksų *-įo-, *-no-, *-en-, *-lo-, *-to-, *-uo-, *-isko-, *-mo- kilusiomis priesagomis bei darybos galūnėmis. Šiame straipsnyje aptarsime vedinius su afiksu *-įo-. Vediniai su darybos galūne -is/-ys(-ė) §2. Ypatybės turėtojų pavadinimų su šia darybos galūne lietuvių kalboje yra nemaža (Urbutis 1961: 45–47; DaiktvDr 364–365). Šio tipo vedinių randame jau XVI–XVII a. raštuose. Ypač paplitęs NAtt gyvis. Kiti užfiksuoti atskiruose tekstuose. Vediniai galvis „didžiagalvis“ SD¹ 35, juodis Lex 69a, kl išis SD³ 124, kupris SD³ 66, kuprys „kas kuprotas“ Lex 50a, 69, nebylys Ch¹ 8X, plokštis „plokštuma“ SD³ 299, retis „apleistas laukas“ Lex 24a, rėtis SD³ 85, 124, senis SD¹ 174, 176; SD³ 422, sūris BB Job 10,10, žiemys „šiaurės vėjas“ Lex 65, žilis „žilas žmogus“ BP I 120₃ vartojami ir dabar. Mažosios Lietuvos raštams buvo būdingi ir NAtt kuršys „Kuršių Neringos ar Mažosios Lietuvos gyventojas“ Lex 21a; KB II 66; Sch 192 (plg. kuršis „latvis“ K II 25; J. M.Valanč; PPr 406, kuršė „kuršiškai užrištas mazgas“ Žvr; VI – LKŽ VI 972–973), mėlynai „mėlynai raudonos spalvos kopūstas“ Lex 18a; C II 232; R II 228; MŽ II 101; K II 135; „mėlynoji ar raudonoji ropė“ Lex 71a (plg. mėlynīs/mėlynis „mėlyna spalva“ K II 50, 196; LC 1884,4; Šts; „mėlynos spalvos drabužis“ Krsn; Kp; „mėlynos ar raudonos spalvos kopūstas“ R; MŽ; [K]; „viržinių šeimos augalas“ Q 95 – LKŽ VII 1032). §3. Ypatybės turėtojų pavadinimai su -is/-ys(-ė) turi atitikmenų latvių, prūsų, slavų ir germanų kalbose, plg. lie. bėris ir la. bēris „bėras žirgas“ (BKGF 66), pr. malkis „stinta“ (Stint) E 597 (plg. la. smalks „smulkus“, žr. PKEŽ III 105), serb.-kroat. mlât (<*moldъ), lenk. nów, nowiu „jaunas mėnulis“ (Martynov 1973: 22), go. hairdeis „piemuo“ (plg. lie. kerdžius LEW 242), asneis „padienis darbininkas“ (Kub rjakova 1963: 78; Polomé 1974: 109). 122 Šio tipo vediniai atsirado daiktavardėjant būdvardžiams su *-jo- (aut. 1991: 16–17). Vediniai su darybos galūne -ius(-ė) §4. Dabartinėje lietuvių kalboje darybos galūnės -ius(-ė) vediniai, kurie yra produktyvūs, dažniausiai žymi profesiją, kategorinę ypatybės turėtojo reikšmę turinčių šio tipo vedinių yra mažiau (Urbutis 1961: 55–56; DaiktvDr 365–366, 410). Iš XVII a. Mažosios Lietuvos žodyne Lexicon Lithuanicum užfiksuotų 6 ypatybės turėtojų pavadinimų su -ius 5 irgi žymi profesiją (balnius „kas dirba balnus“ 73, kailius „kailiadirbys“ 56a, 104a, katilius „katilų dirbėjas“, kubilius „kubilu meistras ar pardavėjas“ 56a, 19, 34, puodžius 88) ir tik vedinys durmius 64, 87a yra išlaikęs grynąją ypatybės turėtojo reikšmę. §5. K.Sirvydo žodyne tėra tik 4 galūnės -ius vediniai, žymintys profesiją: be minėtų NAtt puodžius SD¹ 33, 214; SD³ 67 (šis vedinys paplitęs daugelyje senųjų raštų), katilius SD¹ 125 (dar R; MŽ II 296; K; J; BŽ 213, žr. dar Salys 1985: 204), kubilius SD³ 301 (dar DP 107₂; N; K; J), čia dar randame vedinį bičius „bitininkas“ SD³ 7 (dar R; N; K). Tuo tarpu šio tipo vedinių, turinčių kategorinę ypatybės turėtojo reikšmę, šiame žodyne yra kur kas daugiau: barzdžius „barzdylą“ SD³ 22 (dar Alk – LKŽ I² 676), grynius (grimius?) „neturtėlis, nuogius“ SD³ 91 (plg. grýnius A 1885,274; J; Š, grinius Rod; Lš – LKŽ II 612), kerščius „keršytojas“ SD³ 181 (dar [K]; J), niekius „niekadarys, įkyrus žmogus“ SD³ 61, 198, 301 (dar C II 1034; Krz 154; [K]; Tat; Skr – LKŽ VII 783), piniġius „kas turi pinigų“ SD³ 292 (dar J; VŽ 1905,256; „išlaidus žmogus“ Upt – LKŽ IX 1043), sekmius „kas niekus kalba“ SD³ 5 (dar Sut; N; „kas sakmes seka“ N; [K]), smalščius „smaguris“ SD³ 148 (dar SP I 212; MP 325; NdŽ), utėlius „kas utėlėmis apėjęs“ SD¹ 191; SD³ 490 (paplitęs tarmėse, daugiausia rytų aukštaičių – LKŽK) ir tik iš K.Sirvydo žodyno žinomi NAtt: burnius „turintis didelę burną“ SD¹ 34, kytrius „kytruolis“ SD¹ 13; SD³ 347. K.Sirvydo žodyne turbūt užfiksuota senesnė būklė negu Lexicon Lithuanicum bei dabartinėje lietuvių kalboje. Mat veikiausiai darybos galūnė -ius atsirado iš -is/-ys dėl (i)u ir (i)o kamienų mišimo (plg. DaiktvDrR 35–36 ir lit.), o vardažodiniai vediniai su -is/-ys(-ė) dažniausiai turi kategorinę ypatybės turėtojo reikšmę. Vediniai su darybos galūne -ė §6. Lietuvių kalboje yra galūnės -ė ypatybės turėtojų pavadinimų, žyminčių konkrečius daiktus ir neturinčių atitinkamų vyriškosios giminės formų su -is/-ys bei -ius (Urbutis 1961: 54–55; DaiktvDr 366–367). 123 Tokių vedinių randame jau XVI–XVII a. raštuose, pvz.: graikštė „papuoša- las“ BB Pat 11,22 (plg. graikštis „t.p.“ Kel 1881,22; G 84 ir graikštus, -i „gražus, puošnus“ BB 1 Moz 3,6; Vln¹ 144; M.Valanč; Nz; Klp – LKŽ III 502), klišės „žirkles“ SD³ 227 (dar D.Pošk; N; [K], plg. klišė „kreiva, klisą koją“ J), plikė DP 171₂₉; SD¹ 73; SD³ 160, tiesė „dešinė ranka“ AK 13, 16; SP II 166; SD³ 343 (dar Sut; Kos 56; [K]; Drsk; Kt; Ar; Klt; Sdk; Mlk – LKŽ XVI 188). Šio tipo vediniai atsirado konkretėjant ypatybės turėtojų pavadinimas su -is/-ys(-ė), plg. klišė ir klišis(-ė), plikė ir plikis(-ė) ir t.t. §7. Ypatybės turėtojų pavadinimų su *-ė- pasitaiko ir kitose baltų kalbose, plg. la. smaile „smailgalys; viršūnė“ (MLLVG I 163); V.Mažiulis (PKEŽ I 420–421) šiam darybos tipui priskiria ir pr. gudde (Pusch) E 586 : *guda- „sulin- kęs“. Iš būdvardinio afikso *-jo- atsirado ir kai kurios išvestinės priesagos, su kuriomis daromi ypatybės turėtojų pavadinimai. Vediniai su priesagomis -ojas/-ojis/-ojys/-ojus, -oja, -ienojas/-ienojis/-ienojys/-ienojas §8. Labiausiai paplitęs vedinys vasarojus, kuris žemaičių ir kai kuriose pietinėse bei rytinėse aukštaičių tarmėse turi senesnę formą vasarojas (vietomis pasitaiko ir ijo kamieno variantas vasarojis, žr. LKA III Žemėl. Nr. 15), jau pateiktą K.Sirvydo žodyne (SD¹ 44; SD³ 85) bei Lex 80a. Ji tiksliai atitinka la. vasarājs (ME IV 484–485). Nemažame aukštaičių tarmės plote vartojamas ir vedinys sienojas (su variantais sienojis, sienojus, žr. LKA III Žemėl. Nr. 13), užfiksuotas jau K.Sirvydo žodyne (SD¹ 181; SD³ 6, 445), S.B.Chilinskio Naujajame Testamente (Mt 7,3; Luk 6,42), „Sumoje Evangelijų“ (174₈). M.Daukšos Postilėje (9X) ir Žietelos tarmėje (Vidugiris 1969: 160) randame vedinį rytójas. Dabar įprasta u kamieno forma rytójus čia daug retesnė (DP 318₄₆). §9. Tarmėse ir kai kuriuose raštuose randame dar panašios reikšmės NAtt augójas „laukiniškis serbentas“ StngŽ 76, avižojis „avižos šiaudas“ Rdš; Mrk; Lš; Kb; Lp (LKŽ I² 532), lapojai „daržovių lapai“ Lšk (ŽD 85), raitójas „raitelis“ (paplitęs liaudies dainose), rugojai „rugių šiaudai“ Kč; Nmn (LKŽ XI 893), sėmenojis „gegužės mėnuo“ B 765; N; [K]; KŽ, šeimvónias Žem; Trš, šeimynójus „samdinys“ DünŽ (LKŽ XIV 612), šilójas K I 602; KzR; Grnk; Rs; Erž, šilójus „viržis“ Jrb (XIV 794, 795). Kai kuriose (daugiausia pietinėse) tarmėse su priesaga -ojas (su atitinkamai ijo ir u kamienų variantais) imta daryti augalų stiebų pavadinimus, plg. bulbójas „bulbienojas“, uogójas „uogienojas“ ir t.t. (LKA III Žemėl. Nr. 14). Jie turi atitikmenų latvių kalboje, pvz.: brūklenāji „bruknienojai“, uog(u)āji „uogienojai“ (LVG 285; BKGF 69). 124 §10. Dėl priesagų -ienis (su pastarąja tarmėse taip pat retkarčiais daromi stiebų pavadinimai) ir -ojas mišimo atsirado sudurtinė priesaga -ienojas (irgi turinčia ijo ir u kamienų variantus), būdinga daugiausia rytinėms tarmėms (LKA III Žemel. Nr. 14, p. 29). Vedynys pupienojai (užr. pūpinajeySD³ 19, pūpinoieySD⁵ 16) užfiksuotas jau K. Sirvydo žodyne. Mažojoje Lietuvoje ir kai kuriose kitose tarmėse dalis priesagos -ienojas vedinių turi visai kitą reikšmę, pvz.: avižienojai „avižų šiaudai“ Lex 46; B 679; R; K; Lp (LKŽ I² 531, plg. avižojyš), rugienojai „rugių šiaudai“ Lex 71a; Q 305, 418; B 815; R II 294; Krz 124; N; J; „rugienos“ K; Glv (XI 987, plg. rūgojai), bet plg. pupienojai „pupų stiebai“ B 279; N; K. Mat priesaga -ienojas siejasi ir su priesaga -iena, su kuria lietuvių kalboje dažnai daromi vediniai, žymintys kultūrinių augalų augtąsias vietas (aut. 1995: 186). Galbūt kadaise greta priesagos -ojas egzistavo ir moteriškosios giminės ypatybės turėtojų pavadinimų su -oja, plg. deivės vardą Šenoja „namų pamatų deivė“ (Greimas 1990: 444) bei vandenvardžiams Kamoja Ad, Lankoja Ob, Lapoja Žls (Vanagas 1970:185), taip pat -toja : -tojas, -ėja : -ėjas (aut. 1993: 38–39). §11. Latvių kalbos tarmėse išliko ir būdvardžių su -ājis, pvz.: miglājs rīts „miglotas rytas“, mālajs kalniņš „molingas kalnelis“ (LVG 284–285; BGKF 69). Lietuvių kalboje jie visi sud daiktavardėjo. Ved iniai su priesagomis -ijas/-ijis/-ijus, -ija/-ijė §12. Jau XVI–XVII a. raštuose paplitęs vedinys galvijas. Seniesiems raštams buvo būdingi ir NAtt prekijas „pirklys“, žūkijas (apie pastarąjį žr. DaiktvDrR 153), plg. dar medijas BB 1 Moz 10, 9; 25, 27; Ps 91, 3; B, medijis C I 998, medija „medžiotojas“ Lex 51a; Q 622; J, medijė „brakonierius“ Lex 106; C II 984; „medžių vagis“ N; [K], beprotiža „kvailys“ J bei tarminius treinijas, treinijā (užfiksuotas jau Lex 57, 69; C I 1151), treinjis, trainijas, trainijā, trainijus „vežimo dalis, traininis“ (LKA I 191; LKŽ XVI 529, 735–736). §13. Latvių kalbos tarmėse išliko būdvardžių su -jis, pvz.: sālijs „sūrus“, mā-lijs „molėtas“, vidijs „vidurinis“ (LVG 276–277; BGKF 68). Lietuvių kalboje jie beveik išnyko, plg. nebent seniesiems raštams būdingą būdvardį vienatijas/vienatijis „vienintelis“ (jeigu tai ne įvardžiuotinė būdvardžio forma, plg. Parenti 1996: 69) bei laukijas(-a) „laukujis“ End (LKŽ VII 180). Vediniai su priesaga -ėjas/-ėjis §14. Iš pradžių su šia priesaga buvo irgi daromi vard dažodiniai vediniai. Antai iš medė „miškas, giria“ padarytas NAtt medėjas/medėjas MŽ; [K]; Sch 88; BsMt II 37; A 1884, 19; S I 345–346; S.Dauk; V.Kudir; J.Bil; Plv; Snt (ŽD 84; LKŽ VII 983–984), medėjis „medžiotojas“ N; Jn, iš prekė – NAtt prekėjas/prekėjas BB 3 Moz 25,50; GN Mt 13,45; Apr 18,11; [K]; S.Dauk; M.Va- 125 lanč; A 1884,409; V.Kudir; J.Bil; End, preketøyis „pirklys“ S.Stan (ŽD 83; LKŽ X 598). Galbūt čia priskirtini ir vediniai molėjas „malėjas“ Ds; Rod (LKŽ VIII 335) : molė „malimas“, pjūvėjas „pjovėjas“ BB Rut 2,3; 2,4; Mt 13,30; Q 495; MKr 74; N; (d)Vs (ŽD 83; LKŽ X 45) : pjūvė „pjūtis“, talkėjas „talkininkas“ S.Dauk; NdŽ : talkà. §15. Latvių kalbos tarmėse pastebėta vardažodinių būdvardžių su -ėjis, pvz.: galėjis „galinis“¹. Vardažodinių vedinių su *-ėjo- būta ir slavų kalbose, pvz.: piet. sl. břžejb „greita upės tėkmė“ : břzb „greitas“ (Slawski 1974: 87).W.P.Schmidas (1960: 24–26) randa atitikmenų ir mesapų kalboje, plg. mesapų polaidehias ir lie. palaidas, la. palaidējis. Prabaltų kalboje priesaga *-ėjo- buvo įtraukta į veikėjų pavadinimų paradigmą. Be to, istoriniu požiūriu vardažodinės ypatybės turėtojų pavadinimai su darybos galūne *-ĵo yra ir atitinkami priesagos *-taĵo- (< *-tā + *-ĵo-) vediniai (DaiktvDrR 112–117). Keletas ypatybės turėtojų pavadinimų priesagų atsirado afiksui *-ĵo- prisijungus prie kai kurių būdvardinių priesagų, kilusių iš *-to-. Vediniai su priesaga -ytis/-ytys(-ė) §16. Pirmiausia minėtini NAtt ausytė „žieminė kepurė su ausimis“ Vrd; Kal (LKŽ I² 504), avižytis „toks audeklas, austas per 8 ar 10 nyčių“ Grg (I² 532), blakytis „audeklas, kurio apmatai dvisiūliai“ Skdv; Grg; Prk; I.Simon (I² 878), eglytis „eglėmis austas audinys“ Dr, Lkv; Lnk (II² 1052), lamstytis „rievelėmis austas audeklas“ Kos 151; J; Klp; KlvŽ; Kl; Brs; Vvr; Slnt (VII 114), šlakytės „tokios veislės bulvės“ Rt, šlakytis(-ė) „šlakuotas galvijas“ Kal; Kl (XIV 1001). Dauguma šių vedinių gali būti dar darybiškai susiję su priesagos -ytas(-a) būdvardžiais (t.y. jie gali būti laikomi galūnės -is(-ė) vediniais), plg. ausytas(-a) „su ausimis (apie kepurę)“ J; Kal (LKŽ I² 503), blakytas(-a) „su peršovomis“ BzF 100; Prk; Rdm (I² 878), eglytas(-a) „su eglutėmis, eglėtas“ I.Simon; Vlkv; Mrj (II² 1052), lámstytas/lamstytas(-a) „lamstuotas“ BzF 33; Ms; Slnt; Tv; Brs (VII 114), šlakytas(-a) „šlakuotas“ Šts; Plt (XIV 1000). §17. Žemaičių tarmėje vartojami vediniai vókytis/vokytýs „vokietis“, šiaulýtis „šiaulietis“ (LKA III Žemel. Nr. 10, 110). Iš Lexicon Lithuanicum (20) žinomas vedinys seseryčiai „brolių vaikai“ (plg. seseryčia, žr. § 21). Panašią priklausymo reikšmę turi la. latvītis „latvis“, vāciītis „vokietis“, tautītis „jaunuolis iš svetur“ (LVG 387; DL 239–240). Galbūt ji slypi ir prūsų kalbos asmenvardžiuose (pvz., Moldite, Bludit, Waikitte, žr. Trautmann 1925: 1 LVG 280; Vulane 1986; Laumane 1989. 126 182) bei vietovardžiuose (pvz., Lankiten, Pelitte, Pelkyten, žr. Gerullis 1923: 257 tt.). Mat prūsų kalbos tekstuose nėra užfiksuota deminutyvų su *-ītio-. §18. A.Nepokupnas (1985), remdamasis prūsų kalbos vietovardžiuose randama priesaga -owiten, -awiten, net kelia mintį, kad sudėtinė priesaga *-oųī-tio- (< *-oųo- + *-ītio-), su kuria slavų kalbose daromi tėvavardžiai, buvusi bendra slavų ir vakarų baltų kalbų inovacija. Tačiau priesagos -owiten, -awiten prūsų kalbos vietovardžiuose galėjo atsirasti dėl prūsiškų formų lenkinimo (plg. lenk. -owicy2). Juo labiau, kad baltų kalbose priesagos *-oųo- būdvardžiai yra labai reti. Antai lietuvių kalbos būdvardžiai lapāvas „lapo spalvos“, lināvas „lino žiedo spalvos“ veikiausiai padaryti pagal slavizmų ružāvas, vyšniāvas pavyzdį (ŽD 397). Prūsų kalboje priesaga *-oųo-/-ęųo- dažniausiai įeina į kitų priesagų sudėtį, pvz.: acc. sing. drūktawingiskan „griežtą, kietą“ (gestrengen) III 119₁₁, nom. sing. ginnewings „draugiškas“ (gewaltige) III 85₁–₂ ir t.t. (SV 44). Ir šie vediniai neturi senosios priklausymo, kilmės reikšmės, kurią išlaikė slavų kalbų būdvardžiai su *-oųo- (plg. s. sl. Petroв : Petrъ ir s.ind. Viṣṇa-vāḥ:Viṣṇuḥ, žr. Meje 1951: 275). §19. Slavų kalbose vediniai su *-ītio-įrgį dažniausia turi priklausymo, kilmės reikšmę, pvz.: piet. sl. Božitъ „Dievo sūnus“, brātitъ „brolio sūnus“ ir t.t. (Sławski 1976: 55 t.t.). Be to, čia su šia priesaga nuo seno dažnai buvo daromi asmenvardžiai, genčių, vietų vardai³. Baltų (ypač lietuvių) kalbose šiam reikalui buvo dažniau vartojamas kitas priesagos *-ītio- variantas *-eitio- (plg. §24). §20. Latvių ir slavų (kaip ir lietuvių) kalbose yra keli vediniai su *-ītio-, išlaikę grynąją ypatybės turėtojo reikšmę, pvz.: lēnītis „šiltas pietų vėjas“ : lēns „šiltas“, jaunīte „marti; jaunoji; jaunoji motina; pamotė“ : jauns „jaunas“ (DL 240); piet. sl. golîtъ „nuogas, vargšas žmogus“ : golъ „nuogas“ (Sławski 1976: 57–58). Galimas daiktas, šio tipo vediniai turi atitikmenų ir germanų kalbose, plg. s. vok. aukšt. jungidi „žvėries jauniklis“ (Mezger 1953). Taigi priesagos *-ītio- (< *-īto- + *-io-) ypatybės turėtojų pavadinimai veikiausiai yra baltų, slavų ir germanų kalbų inovacija. Šios kalbų grupės ir su afiksu *-io- imta daryti ypatybės turėtojų pavadinimus (žr. §3). F.Mezgerio (1953) bandymas priesagą *-ītio- susieti su ide. *-tio- yra abejotinas. Vėliau baltų kalbose ši priesaga buvo panaudota deminutyvams (aut. 1994: 146–147) ir rečiau kuopiniams pavadinimams (aut., 1995, 187–188) daryti. 2 Plg. Gerullis 1925: 212–13; Górnowicz 1974. 3 Vondrák 1924: 598–599; Rospond 1937; Taszycki 1946: 27 tt; Čuľin 1964: 9–92; Lindert 1967: 40–45; Vaillant 1974: 333 tt. 127 Vediniai su priesaga -yčia §21. Kelis vedinius su šia priesaga randame senuosiuose raštuose, pvz.: brolyčia „brolio duktė“ Lex 20; C I 402; Q 103 (t.p. B; N; K; „pusserė“ JR 69), karvelyčia „karvelio patelė“ SD¹ 37; SD³ 72; SP I 369 (t.p. N; [K]), meškerýčia/meškerỹčia „meškerykotis“ C I 98 (t.p. MŽ II 28; [K]; Sl; Ps; Srv; Paj – LKŽ VIII 89), seseryčia „sesers duktė“ Lex 78; C II 527; Q 474 (t.p. MŽ; K; L; Rtr; „pussere“ N; plg. serbų sèstrič, žr. Mezger 1953: 118). Šio tipo vedinių yra ir tarmėse, pvz.: darklyčia „keistai apsitaisęs žmogus“ J I 296, kaulyčia „labai liesas žmogus“ J; Ms; „arklių kojų liga“ Grz; Kp; Lk; Ms (LKŽ V 432), kempýčia „sudžiūvęs žmogus“ J II 75, kerýčios „burtai“ R II 370; N; K; J; Žm (LKŽ V 609), lovýčia „ėdžios“ Lp; Mrk; „girnalovis“ Ut; Vdn; Kb (VII 667), mazgýčia „tinklą mezgant vartojama lentelė“ N; [K]; J, žalktýčia „žalčio duktė“ G 122; A.Baran; Ds (LKŽK). §22. Nemaža aukštaičių tarmės plote su priesaga -yčia daromos netekėjusių moterų pavardės, pvz.: Baltrušaityčia, Jankýčia, Pakálkyčia (LKA III Žemėl. Nr. 112, p. 121–122). Tokių pavardžių užrašyta jau XVII a. šaltiniuose (Macijauskienė 1991: 263 tt). Priesagą -yčia turi ir vandenvardžiai dviejuose nesusisiekiančiuose arealuose: pačiame pietiniame Lietuvos plote ir Žemaičiuose, pvz.: Ylyčia Smn, Šarkýčia Lbv, Kalnyčia Krž (Vanagas 1970: 141–142, 402). Kai kuriose latvių kalbos tarmėse su atitinkama priesaga -iša daromos ištekėjusių moterų pavardės (pvz., Bergmaniša „Bergmano žmona“), pasitaiko ir vienas kitas bendrinis moters pavadinimas, pvz.: delveriša „triukšmadarė“, vēveriša „audėjo žmona“ (LVG 377; DL 316–317). §23. J.Otrębskis (GJL II 258) kelia mintį, kad priesaga -yčia atsiradusi iš -ytė dėl ją ir (j)ē kamienų mišimo ir dėl sl. -ica įtakos. Tačiau pateikti duomenys leidžia manyti, kad priesaga -yčia gali būti sena. Kadangi kadaise baltų kalbose su darybos galūne *-ā- (vėliau ją išstūmė galūnė *-(i)ė-) buvo daromi nomina feminina (aut. 1993: 38–39), tai visai gali būti, kad priesaga -yčia yra net senesnė už -ytė (t.y. *-itjā- : *-itjo- kaip *-tājā- : *-tājo-). Pažymėtina, kad ir priesagos -aitė, -utė, -ūtė tarmėse turi ją kamieno variantas -aičia, -učia, -ūčia, su kuriomis daromos neištekėjusių mergaičių pavardės, patekusios jau į XVII a. šaltinius (Maciejauskienė 1991: 262 tt.), plg. dar priesagą -ėčia (žr. §39). Antra vertus, ją ir (j)ē kamienų mišimas ir slaviška priesaga -ica bei slavizmas -inyčia (plg. aut. 1995: 192 ir hibridą broličkas „brolio sūnus“ N) galėjo turėti konservuojantį poveikį, o gal dėl to priesaga -yčia išliko ir labiau paplito rytų Lietuvoje. 128 Vediniai su priesaga -ietis/-ietys(-ė) §24. Vediniai su šia priesaga paprastai turi priklausymo ar kilmės reikšmę. Ypač senas yra vedinys vókietis/vokietỹs(-ė), paplitęs visame aukštaičių tarmės plote (LKA III Žemėl. Nr. 10), užfiksuotas XVI–XVII a. raštuose (DP 457₄₂; SD¹ 94; Lex 23a; C I 460) ir tiksliai atitinkantis la. vācietis (ME IV 492). Nemažoje aukštaičių tarmės dalyje su priesaga -ietis(-ė) dabar plačiai daromi asmenų pavadinimai pagal gyvenamąją vietą arba kilmės vietą, pvz.: jonišiškietis, panevėžietis, vilnietis ir t.t. (Lenkevičiūtė-Norkaitienė 1983; LKA III Žemėl. Nr. 110, p. 115). Šio tipo vediniai irgi gali būti gana seni, plg. galilietis „Galilėjos gyventojas“ Bt Jn 7,52; ApD 1,11, la. raũnėnietis „Rauno gyventojas“ (LVG 388; BKGF 98). §25. Senuosiuose raštuose randame vedinius prašalietis „nevietinis, kitos šalies žmogus“ DP 8X (t.p. M.Valanč.; A 1884,380; „pašalinis žmogus“ Žml; „praeivis“ NdŽ – LKŽ X 561), pra šalnietis „kitos šalies žmogus“ SE 215₉; KN 117; Ch 2 Moz 12,43; Rut 2,10; Bt Luk 17,18, plg. dar pašalietis „svetimas, pašalinis žmogus“ Žem; Jnšk; „iš kitur atvykęs, nevietinis žmogus“ Skr (LKŽ IX 553). Tarmėse (daugiausia rytų aukštaičių) vartojami dar NAtt apylinkietis Trgn, aplinkietis „apylinkės gyventojas“ Grž; Trgn; Svn (LKŽ I² 245), giminietis „giminaitis“ Bt Mr 6,4; Ds (III 310, plg. la. savietis „t.p.“ LVG 388), kaimietis J, laukietis Brž, laukinietis „laukininkas, ūkininkas“ Žg; Skn (LKŽ VII 180, 181), seserietė „seserėčia“ Mrk; Prn (ŽD 360), sodietis „kaimietis“ Brž (LKŽ XIII 274), šeimynietis „namiškis“ Str; Lkm; Ad; Tvr; Prng; „samdinys“ A.Baran; Ds; Ml; Krns; Ad (XIV 609). Vediniai su priesaga -eitis(-ė) §26. Jau B.Vilento Evangelijose (109) užfiksuotas NAtt pra šalietis „svetimšalis“ (t.p. S.Dauk; reikšmė „atėjūnas, nevietinis žmogus“ paplitęs šiaurės žemaičių tarmėje, žr. LKŽ X 561, plg. prašalietis, žr. §25). Žemaičių tarmėje randame ir daugiau vedinių su šiuo priesagos -ietis(-ė) variantu, išlaikiusiu senąjį dvibalsį ei, pvz.: pašalėitis „nekviestas svečias“ Sd (LKŽ IX 552, plg. pašalietis), treinėtis „trikampis“ S.Dauk; Slnt, treinėitė „vežimo dalis, treinis“ Gršl (XVI 735), plg. dar tarneitė (aut. 1994: 148) bei pavardes Gineitis, Kiauleitis, vietovardį Vyžeičiai „Rokiškio valsčiaus kaimas“ (ŽD 361), pr. Muntileitis, Swanieyten (Būga 1958: 427) Vediniai su priesaga -aitis(-ė) §27. Ypatybės turėtojų pavadinimų su šia priesaga lietuvių kalboje išliko labai nedaug. Ypač senas vedinys žemaitis/žemaičiai (apie jo istoriją žr. Zinkevi- 129 čius 1993), randamas jau XIII a. pradžios rusų istoriniuose šaltiniuose (Salys 1930: 6–9), paplitęs XVI–XVII a. lietuviškuose raštuose. §28. Senuosiuose raštuose pastebėti NAtt pra šalaitis/prašalaitis „ateivis, svetimšalis“ BB 2 Moz 12,19; 12,48; 20,10; Joz 8,23; BP II 383; Lex 37a; C I 98, 996 (turimas ir tarmėse), tėvykštaitis „įpėdinis“ DP 575₂₆, 611₁₇, 620₂₈; SD³ 57 (dar Sut; N; Gmž), velykaitis/velykaitis „Velykų margutis“ Lex 66a; C II 186 (paplitęs tarmėse) bei prie jų besiglaudžiantis našlaitis/našlaitis DP 307₃₅, 335₃₃, 336₅,₈; SD¹ 165; SD³ 402; Ch¹ Jn 14,18. Tarmėse (daugiausia žemaičių) randame dar vedinius brólaitis/broláitis „brolio sūnus“ Rs; „pajaunys“ Šl; Klk; Sk; Sml; Lnkv, brólaitė/broláitė „brolienė“ Lz; „brolio duktė“ Rs; „pamergė“ Grk (LKŽ I² 1068), gimináitis/gimináitis(-ė) S.Stan; J I 432; Kv; Ldvn; Rtn; Ds (ŽD 359; LKŽ III 309), girináitis/girináitis „girios gyventojas; neišauklėtas žmogus“ J; Kv; Rs; L1 (LKŽ III 341), kálvaitis(-ė) „kalvio sūnus ar duktė“ J(Kv), kalvaitis „kalvos gyventojas“ J, karaláitis/karaláitis(-ė) „karaliaus sūnus ar duktė“ N; J; D 101; Dkš; Smn (LKŽ V 258), ketvirtokáitis „kas turi ketvirtą dalį valako“ Grv (V 670), laukináitis/laukinaitis „laukų gyventojas“ J; Kv; Vdk; Erž; Krtv; Gr; „žemaitis“ Šmk (VII 180–181), miškináitis „miško ar pamiškės gyventojas“ Škn; Pp; Krtv (VIII 289), namūnaitė „ūkininko duktė“ J; (d)Grk (VIII 537), pašaláitis(-ė) „pašalinis, svetimas žmogus“ Rs; Pdn; Užv; Krš (IX 551), priešaláitis „kaimo pasaulyje gyvenantis žmogus, kampininkas“ J; Jrb; Vl; „į kitų reikalus besikišantis žmogus“ Grš (X 688), saváitis „giminaitis“ Prng; Dv (XII 233), seseráitis „sesers sūnus“ Krkl, seseráitė „sesers duktė“ Krkl; Ms (XII 437), sūnáitis „anūkas“ Ašb; I.Simon; Grv; Lz (XIV 150), tėvynáitis/tėvynaitis/tėvynáitis (paplitęs šiaurės žemaičių tarmėje), tėvūnáitis/tėvūnaitis/tėvūnáitis „ūkininko sūnus, turto paveldėtojas“ (paplitęs pietų žemaičių tarmėje). §29. Kaip rodo šie pavyzdžiai, dauguma ypatybės turėtojų pavadinimų su priesaga -aitis(-ė) turi priklausymo kilmės reikšmę. Iš jų veikiausiai kilo tėvavardžiai su -aitis(-ė) (plg. Skardžius 1954: 29 tt.), kadaise paplitę dideliame vakarų Lietuvos plote maždaug iki Nevėžio upės (Zinkevičius 1977; Maciejauskienė 1977: 160–161). Vėliau pastarieji virto pavardėmis. Dabar šiaur vakariniame žemaičių ir vakariniame pietų aukštaičių tarmių plote su priesaga -aitis daromos neoficialios nevedusių vyrų pavardės, pvz.: Galdikáitis, Kerváitis, Šimkáitis ir t.t. (LKA III Žemėl. Nr. 111, p. 119). Dar didesniame žemaičių tarmės plote su priesaga -aitė daromos neištekėjusių moterų pavardės, pvz.: Liutkáitė, Budráitė, Kėvišáitė ir t.t. (LKA III Žemėl. Nr. 112, p. 120). Ypatybės turėtojų pavadinimai padėjo pamatą atsirasti ir lietuvių kalboje dabar labai paplitusiems deminutyvams su -aitis(-ė) (aut. 1994: 147–148). §30. Vienas kitas ypatybės turėtojo pavadinimas su -aitis randamas ir latvių kalboje, pvz.: tautaitis „tautietis“, čakāraitis „kerplėša, kerėža“, puškaitis „ož- 130 kų varpelis“ (Laumane 1991). Žymiai dažniau su šia priesaga latvių kalboje daromi kuopinės prigimties vietų pavadinimai (Laumane 1990). Priesagos *-īṭio, *-eitio, *-oitio veikiausiai yra tos pačios priesagos apofoniniai variantai, plg. lie. vōkītis ir vōkietis, la. vāčītis ir la. vāčietis, lie. gimináitis ir giminietis, pašaláitis ir pašalietis, lie. saváitis ir la. savietis „giminaitis“. Tik turbūt nuo seno skyrėsi jų paplitimas: variantai *-īṭio-, *-oitio- buvo būdingesni vakariniam, o *-eitio- – rytiniam baltų kalbų arealui. Vediniai su priesaga -(i)otis(-ė) §31. Ši priesaga atsirado prie būdvardinės priesagos *-āto- prisijungus afiksui *-jo-. Dauguma vedinių su -(i)otis(-ė) dar yra išlaikę ryšį su priesagos -otas(-a) būdvardžiais, pvz.: ąsōtis PPr 250; LTR(Šll); Slv (ŽD 351; LKŽ I² 329, plg. ąsōtas, -a), barzdōtis „kas su barzda“ Blv; Ds, barzdōtė „bulvė su ilgomis šaknimis“ Rk (LKŽ I² 675, plg. barzdōtas, -a), bēr(i)ōtė „bėra kumelaitė“ Trgn (I² 766, 771), gyslōtis „trauklapis“ Ob; Mrs; Alk; Grž; Als; Sl; Nm; Alv; Vrb; Sn (III 356, plg. gyslōtas, -a), šakōtis „šakotas medis ar pagalys“ Kp; Vvr; „toks kepinys“ Užp; „tokia milo rūšis“ Ggr (XIV 425, plg. šakōtas, -a). Šio tipo ypatybės turėtojų pavadinimai padėjo pamatą atsirasti kai kuriems vandenvardžiams su -otis(-ė), pvz.: Ilgotis Šll, Margōtė Srj (Vanagas 1970: 190), plg. dar pr. nagotis „geležinis puodas“ (Erintop) E 349 (PKEŽ III 168). Iš jų kilo ir deminutyvai su -iotė (aut. 1994: 148). Vediniai su priesagomis -očius(-ė), -očia, -očias §32. XVI–XVII a. raštuose randame NAtt pilvočius BB Job 15,12; SD³ 24, 92. Tarmėse vedinių su -očius(-ė) yra žymiai daugiau, pvz.: apgaudlōčius „apgavikas“ Grg (I² 192), bāmbōčius „bambotas arklys“ Grg (plg. bāmbotas „su didele bamba“, žr. LKŽ I² 635), barzdōčius „kas su barzda“ BsP III 242; Švnč; Sb; Kp; Tvr; „tokia žolė, ožkabarzdis“ Dkšt; Rš; Vrnvv; Rod (ŽD 352; LKŽ I² 675, plg. barzdōtis, žr. §31), durmavōčius „neprotingas, neatsargus žmogus“ Tvr (Otrebski 1934: 124), galvōčius „kas geros galvos, išmintingas“ M.Valanč; A.Baran; BM 178; J; JY 576; Sdk; Sb; Tvr (ŽD 352; LKŽ III 859, plg. galvōtas, -a), garbanōčius(-ė) „kas garbanotais plaukais“ S.Dauk; Slnt; Vkš (LKŽ III 113, plg. garbanōtas, -a), gyslōčius „trauklapis“ Tvr; Bd (III 355–356, plg. gyslōtis, žr. §31), gunklōčius „kas daug gumbų turi“ Tv (III 734, plg. gunklotas/gunk-lōtas, -a), gudrōčius „gudruolis“ BM 178; Srv; Vvr; Gž (III 698), karpōčius „kas su karpomis“ N; [K]; Bn (V 309, plg. kārpotas, -a), kepenōčius(-ė) „kas serga kepenų liga“ N; [K]; J, kuprōčius „kuprys“ N; K; BsP III 218; Vkš; Rtn; Tvr (ŽD 353; LKŽ III 933, plg. kuprōtas, -a), ligōčius(-ė) „pasiligojęs žmogus“ 131 J; Pvn; Als (ŽD 353; LKŽ VII 478; DünŽ 176; plg. ligótas,-a), patrankóčius „triukšmadarys“ Klvr; Mrj; Rdm; Pns (IX 629), putóčius „kas putoja“ Rod; „kas daug plepa taškydamasis seilėmis“ Bd; Tvr; Rod; Sn; „įniršęs žmogus“ Ad (ŽD 353; LKŽ X 1135, plg. putótas,-a), seilóčius „seilius“ Tvr; Vrn (ŽD 353; Grinaveckis 1991: 175), ūsųčius „kas su ūsais“ N; Ak; Dvd; Dkš; Tvr; „toks vandens gyvis“ Mrs (LKŽK). §33. Kadangi lietuvių kalboje yra slavizmų su -očius (pvz.: kapóčius „negyvėlių laidotojas“, kylóčius „kas turi kylą“, sylóčius „stipruolis“), tai J.Otrębskis (1934: 123) Tverėčiaus tarmės apraše iškėlė hipotezę, kad pati priesaga -očius yra atsiradusi iš sl. -ačʹ (kaip -orius – iš sl. -arь, žr. DaiktvDrR 16 ir lit.). Tačiau turint omeny, kad dauguma priesagos -očius vedinių turi atitikmenis su priesa-gos -otas(-a) būdvardžiais, pagrįstesnė atrodo P.Skardžiaus (ŽD 353) ir V.Urbučio (DaitvDr 355) nuomonė, kad priesaga -očius atsirado lietuvių kalbos dirvoje, prie priesagos -otas prisijungus darybos galūnei -ius, t.y. priesagos -ius vediniai istoriniu požiūriu yra galūnės -ius vediniai. Be to, ir J.Otrębskis ilgainiui šiek tiek sušvelnino savo hipotezę ir „Lietuvių kalbos gramatikoje“ (JGL II 255–256) pažymi, kad kai kurie vediniai -očius gali būti traktuojami kaip galūnės -ius vediniai iš priesagos -otas būdvardžių. Antra vertus, V.Grinaveckis (1991: 175–178) įžiūri netiesioginę minėtų slavizmų įtaką lietuviškiems vediniams su -očius, nes žemaičių ir pietų aukštaičių tarmės priesagoje -očius turi šioms tarmėms nebūdingą afrikatą č. §34. Greta vedinių gyslótis, gyslóčius yra ir vedinys gyslóčia „trauklapis“ SD³ 4; R; N; BzF 113; P. Su ta pačia priesaga -očia padarytas ir vandenvardis Ramočia Klm (Vanagas 1970: 185). Greta vedinio bámbočius (žr. §32) turimas ir vedinys bambočias „bambotas vaikas“ Užv (LKŽ I² 635). Vediniai su priesaga -uotis(-ė) §35. Senuosiuose raštuose randame NAtt raupsuotis MP 76, 310, 320; SE 6, raupuotis „kas serga raupsais“ SE 10X (t.p. A.Baran; „kas raupuotas, sirgęs raupais“ Pc – LKŽ XI 313, plg. būdvardžius raupsúotas,-a, raupúotas,-a). Tarmėse šio tipo vedinių yra šiek tiek daugiau, pvz.: akuótė „atakusi aguona“ Paj, akuótisSrv; Šol; Inšk; Ds, akuotuótis „kas su akuotais“ Ds (LKŽ I² 90, plg. akuótas,-a, akuotuótas,-a), kesuótė „kemsuota vieta, pieva“ S.Dauk; Plt; Brs (V 646, plg. kęsúotas,-a), kailiniuótis „kas su kailiniais“ S.Dauk; Šts (V 53, plg. kailiniúotas,-a), kuoduótė „kuoduota višta“ Brs; Ds (VI 906, kuodúotas,-a), lapuótė „lapuota šluota“ Grž (VII 158, plg. lapúotas,-a), piniguótis „kas turi daug pinigų“ S I 191; Pkr; Šlc (IX 1043, plg. pinigúotas,-a), raguótis(-ė) „kas su ragais“ LTR (Užp); Kv; Btg; Bgs; Ut; Rz, raguótis „velnias“ LTR(Sln); Ds; „stul­pas su šakomis puodynėms džiauti“ Šlc; „toks dešimties nyčių audeklas“ Kp (XI 42, plg. ragúotas,-a), rainuótė „rainas audeklas“ J (plg. rainúotas,-a), rudúotė „rusva višta“ Grž (XI 881), šlakuótis(-ė) „kas šlakuotas“ 132 Šts; Vrn; Prk; šlakuotė „perlavistė“ Jn; Kv (XIV 1003–1004, plg. šlakuotas, -a), ūsuotis „kas su ūsais“ Ds; „kas su akuotais“ Dgl (LKŽK). Dauguma ypatybės turėtojų pavadinimų su -uotis(-ė) dar yra išlaikę ryšį su priesagos -uotas(-a) būdvardžiais, t.y. istoriniu požiūriu dar gali būti laikomi galūnės -is(-ė) vediniais (plg. ŽD 354; DaiktDr 351; GJL II 256). Vediniai su priesagomis -uočius(-ė), -uočia §36. Anksčiau minėti vediniai raupsuotis, raupuotis (žr. §35) S.B.Chilinskio Biblijos vertime turi variantą raupuočius Ch¹ 8X; Ch 2 Kar 7(turinys), raupuočius „kas serga raupais“ Ch 3 Moz 14,2 (t.p. L 391; „kas raupuotu veidu“ Dglš – LKŽ XI 312). Tarmėse vartojami dar keli šio tipo NAtt, pvz.: akuočius „kas su akuotais“ Rdm (LKŽ I² 89, plg. akuotis, žr. §35), gauruočius „kas su gaurais“ Ign (plg. gauruotas, -a, žr. Grinaveckis 1991: 177), kailinuočius „kas su kailiniais“ Prk (V 53, plg. kailiniuotis, žr. §35), kuoduočius „kas su kuodu“ Brs (VI 906, plg. kuoduotė žr. §35), pinigiuočius „kas turi daug pinigų“ J; Pgg; Klvr; Gs; Lp (IX 1043, plg. pinigiuotis žr. §35), puikuočius „puokuolis, išdykėlis“ MŽ; K; Sch 75; KrvP(Pln) (LKŽ X 855), raguočius „gyvulys su ragais“ K I 504; Jnš; „velnias“ LTR(Dkk); Psn; „išpuikęs išdidus žmogus“ MŽ; KrvP(Krž), raguočė „trispig-lė, dyglė“ Srj (XI 40, plg. raguotis, -ė, žr. §35), turtinguočius „kas turtingas“ Dkšt (Grinaveckis 1991: 177). Kaip matyti iš pateiktų pavyzdžių, dauguma priesagos -uočius(-ė) vedinių turi atitikmenų su priesaga -uotis(-ė). Taigi priesagos -uočius(-ė) veikiausiai yra įu-kamienis priesagos -uotis(-ė) variantas. Tiesa, V.Grinaveckis (1991: 177) čia įžiūri ir slaviškos priesagos -ač įtaką. §37. Vediniai kuoduotė, kuoduočius turi variantą kuoduočia „kuoduota višta“ KlvD 144 su -uočia. Vediniai su priesagomis -ėtis(-ė), -ėčias, -ėčia §38. Tarmėse vartojamas vos vienas kitas vedinys su priesaga -ėtis (<-ėtas + -is), pvz.: eglėtis „namini eglute austas audeklas“ Trk (LKŽ II² 1051, plg. eglėtas, -a), lapėčiai „lapės kailis, lapenos“ J (plg. lapėtas, -a), lašinėtis „pyragaitis su lašiniais“ Žem, šukėtis(-ė) „kas šukėtas“ J; Gs; Vl; Nmn; Pl; Vrn; Slnt; Ds; Kp; Trgn (LKŽ XV 329, plg. šukėtas, -a), varškėtis „virtinis su varške“ Sk; Kl; Jnš; Škn; Sln; „varškės paplotėlis“ Vrn; „pyragaitis su varške“ Škn (LKŽK, plg. varškėtas, -a). Su šiais vediniais, matyt, siejasi ir senųjų raštų NAtt šešuolėtis Mž 473₁₄, 543₁₇; VlnE 158₁₀; MTP 22a₂ ir žemaičių tarmėje vartojamas jo variantas šašuolėtis „šešėlis“ (užfiksuotas jau ŽCh 304; S.Dauk; M.Valanč; P – LKŽ XIV 133 540–541), padarytas iš žodžio šešuolis, būdingo XVI–XVII a. Mažosios Lietuvos raštams (Fraenkel 1936: 181–182; ŽD 351). §39. Priesaga -ėtis turi šiuos paradigminius variantus: -ėčias. družėčias „družėtas audeklas“ J I 355 (plg. družėtas, -a); -ėčia: brolėčia „brolio duktė“ SD¹ 177; SD³ 22, 431; Švnč (LKŽ I² 1069), dukterėčia Sb; Kp; And (I² 812), laumėčia „laumės duktė“ Kp (plg. laumėtas, -a „su laumėmis“ Varn – LKŽ VII 190, 191). Išvados 1. Su afiksu *-jo- ypatybės turėtojų pavadinimus imta daryti gana seniai, galbūt tada, kai baltų, slavų ir germanų kalbos dar nebuvo atsiskyrusios nuo šiaurinio indoeuropiečių prokalbės dialekto. Galbūt tam laikotarpiui priskirtina ir sudurtinė priesaga *-īt-jo-, kuri baltų kalbose turi apofoninius variantus *-eit-jo-, *-oit-jo-. Su jais čia irgi daromi ypatybės turėtojų pavadinimai. Tiesa, vėliau priesagos *-ītio- ir *-oitio- imtos vartoti ir deminutyvams daryti. 2. Su sudurtine priesaga *-ē-jo-, būdinga baltų, slavų ir gal mesapų kalboms, iš pradžių buvo daromi ypatybės turėtojų pavadinimai, o vėliau ji (kaip ir panašios kilmės priesaga *-tā-jo-) buvo įtraukta į veikėjų pavadinimų darybos paradigmą. Lietuvių ir latvių kalbose turimi ypatybės turėtojų pavadinimai ir su *-ā-jo-. Latvių kalba yra išlaikiusi senesnę būklę: čia dar tarmėse pasitaiko būdvardžių su *-ājo, *-ējo-, kurių lietuvių kalboje jau nebėra. 3. Ypatybės turėtojų pavadinimus su kitomis iš afikso *-jo- kilusiomis priesagomis (pvz.: -ijas, -otis, -očius, -uotis, -ėtis ir pan.) bei darybos galūne -ius(-ė) imta daryti jau lietuvių kalbos dirvoje. SUTRUMPINIMAI BKGF – E n d z e l y n a s J. Baltų kalbų garsai ir formos, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1957. DaiktvDr – U r b u t i s V. Daiktavardžių daryba. – Lietuvių kalbos gramatika 1, Vilnius: Mintis, 1967, 251–473. DaitvDrR – A m b r a z a s S. Daiktavardžių darybos raida. Lietuvių kalbos veiksmažodiniai vediniai, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1993. DL – R ū k e - D r a v i ņ a V. Diminutiven im Lettischen, Lund: AB Ph. Lindsteds Univ.-Bockhandel, 1959. GJL II – O t r ę b s k i J. Gramatyka języka litewskiego 2, Warszawa: Państwowe wydawnictwo naukowe, 1965. KZ – Zeitschrift für vergleichende Sprachforschung auf dem Gebiete der indogermanischen Sprachen, begr. von A.Kuhn, Berlin etc. LEW – F r a e n k e l E. Litauisches etymologisches Wörterbuch, Heidelberg: Carl Winter. Universitätsverlag, Göttingen: Vandenhoeck u. Ruprecht, 1962. LKA – Lietuvių kalbos atlasas 1–3, Vilnius: Mokslas, 1977–1991. LKK – Lietuvių kalbotyros klausimai, Vilnius. 134 LKŽ – Lietuvių kalbos žodynas 1–16, Vilnius, 1956–1995. LVG – E n d z e l ī n s J. Latviešu valodas gramatika, Rīgā: Latvijas Valsts izdevniecība, 1951. ME – M ū l e n b a c h s K., E n d z e l ī n s J. Latviešu valodas vārdnīca 1–4, Rīgā: Herausgegeben von lettischen Kulturfonds, 1923–1932. MLLVG I – Mūsdienu latviešu literārās valodas gramatika 1, Rīgā: Latvijas PSR Zinātņu akadēmijas izdevniecība, 1959. PKEŽ – M a ž i u l i s V. Prūsų kalbos etimologijos žodynas 1–3, Vilnius: Mokslas, 1988–1996. SE – SUMMA Abá Trumpas įguldimas EWANIELIV [...] KIEDAYNYSE [...] 1653 (remtasi J a k u l i s A. „Knygos Nobažnystės“ leksika 1/Par. D.Jakulytė, Klaipėda: Sauliaus Jokužio leidykla-spaustuvė, 1995). SV – E n d z e l ī n s J. Senprūšu valoda, Rīgā: Universitātes apgāds, 1943. ŽD – S k a r d ž i u s P. Lietuvių kalbos žodžių daryba, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 1943. Kiti šaltinių sutrumpinimai tokie pat kaip didžiajame „Lietuvių kalbos žodyne“. LITERATŪRA A m b r a z a s S. 1991: Baltų ir slavų kalbų vardažodžių daryba (senosios bendrybės ir skirt-ybės). Baltistica 27(1), 15–34. A m b r a z a s S. 1993: Lietuvių kalbos pavadinimų pagal lyties skirtumą darybos raida. – Litu-anistica 3(15), 38–49. A m b r a z a s S. 1994: Lietuvių kalbos deminutyvų darybos raida. – LKK34, 130–157. A m b r a z a s S. 1995: Lietuvių kalbos kuopinių ir vardažodinių vietų pavadinimų darybos rai-da. – LKK33, 180–200. A m b r a z a s S. 1996: Lietuvių kalbos ypatybės turėtojų pavadinimų su priesaga *-ko- darybos raida. – LKK36, 101–119. C u ř í n F. 1964: Historický vývoj rodiny a rodinné příslušnosti v českých nářečích, Praha: Academia. F r a e n k e l E. 1936: Die indogermanischen -1- Stämme. – KZ 63, 168–201. G e r u l i s G. 1992: Die altpreußischen Ortsnamen. Berlin-Leipzig: Vereinigung wissenschaftlicher Verleger, Walter de Gruyter u. Co. G r e i m a s A. J. 1990: Tautos atminties beieškant, Vilnius-Chicago. G r i n a v e c k i s V. 1991: Lietuvių tarmės. Fonetika, morfologija, Vilnius: Vilniaus pedagoginis institutas. G ó r n o w i c z H. 1974: Das altpreußische Suffix -īt- und das polnische Suffix -ic- in Ortsnamen der preußischen Pomesaniens. – Zeitschrift für Slawistik 19, 234–240. K u b r j a k o v a E. S. 1963: Imennoe slovoobrazovanie germanskich jazykov. – Sravnitel’naja grammatika germanskich jazykov 3, Moskva: Izdatel’stvo Akademii Nauk SSSR, 39–131. L a u m a n e B. 1989: Apelatīvi un toponīmi ar -ēj-, -īj- un -ien- Kurzemē. – Baltistica 3(1) Priedas, 147–160. L a u m a n e B. 1990: Derivāti ar piedēkli -ait- augšzemnieku izloksnēs. – Onomastica Lettica, Rīga: Zinātne, 92–101. L a u m a n e B. 1991: Derivāti ar piedēkli -ait- latviešu valodā. – VI tarptautinis baltistų kongresas 1991 m., spalio 2–4 d. Pranešimų tezės, Vilnius: Vilniaus universitetas, 55. L e n k e v i č i ū t ė-N o r k a i t i e n ė M. 1983: Nomina regionalia lietuvių kalbos tarmėse. – LKK22, 137–146. 135 Lindert B. 1967: Formanty służące tworzenia nazw mieszkańców w językach słowiańskich, Lublin. Maciejaukienė V. 1977: Lietuvių asmenvardžių priesagų paplitimas XVII a. – LKK 17, 159–169. Maciejaukienė V. 1991: Lietuvių pavardžių susidarymas. Vilnius: Mokslas. Martynov V. 1973: Praslavjanskaja i balto-slavjanskaja derivacija imen, Minsk: Nauka i technika. Meid W. 1967: Germanische Sprachwissenschaft. Bd. 3: Wortbildung, Berlin: Walter de Gruyter u. Co. Meje A. 1951: Obščeslavjan’skij jazyk, Moskva: Izdatel’stvo inostrannoj literatury. Mezger F. 1955: Ahd. jungidi, lit. vilkýtis, got. nipjis. – KZ 71, 117–119. Nepokupnyj A. N. 1985: Složnyj suffiks slavjanskich patronimov (-ovijt e) – obščee praslavjansko-zapadnobaltijskoe obrazovanie? – Tarptautinė baltistų konferencija 1985 m. spalio 9–12 d. Pranešimų tezės. Vilnius: Vilniaus universitetas, 189. Otrębski J. 1934: Wschodniolitewskie narzecze twereckie 1, Kraków: Nakładem Polskiej Akademji Umiejętności. Palomé E. 1974: Notes on the Germano-Baltic lexical correspondences: a critique Čemodanovs isoglosses. – The journal of Indo-European studies 2, 101–116. Parenti A. 1996: Suffixnahme-like phenomena in Lithuanian. – Res Balticae 2, 65–76. Rospond S. 1937: Południowosłowiańskie nazwy miejscowe z sufiksem *-itj-, Kraków: Nakładem Polskiej Akademji Umiejętności. Salys A. 1930: Die Žemaitische Mundarten 1, Kaunas: Akc. „Spindulio“ b-vės spaustuvė. Salys A. 1985: Raštai 3, Roma: Lietuvių katalikų mokslų akademija. Schmid W. P. 1960: Massapisch-baltische Kleinigkeiten. – Indogermanische Forschungen 65, 24–30. Skardžius P. 1954: XVI amžiaus lietuvių asmenvardžiai. – Aidai 1, 27–33. Sławski F. 1974–1976: Zarys słowotwórstwa prasłowiańskiego. – Słownik prasłowiański, Wrocław etc.: Zakład Narodowy im. Ossolińskich, t. 1, 44–141; t. 2, 14–60. Taszycki W. 1937: Słowiańskie nazwy miejscowe z sufiksem *-itj-, Kraków: Nakładem Polskiej Akademji Umiejętności. Trautmann R. 1925: Die altpreußische Personennamen, Göttingen: Vandenhoeck u. Ruprecht. Urbutis V. 1961: Dabartinės lietuvių kalbos galūnių darybos daiktavardžiai. – Kalbotyra 3, 27–69. Vaillant A. 1974: Grammaire comparée des langues slaves 4, Paris: Éditions Klincksieck. Vanagas A. 1970: Lietuvos TSR hidronimų daryba. Vilnius: Mintis. Vidugiris A. 1969: Zietelos tarmės daiktavardis. – LKK 11, 147–182. Vondrák W. 1924: Vergleichende slavische Grammatik 1, Göttingen: Vandenhoeck u. Ruprecht. Vulane A. 1986: Imja prilagatel’noe i ego sintaksičeskie funkcii v verchnelatyšskom jazyke. Avtoref. dis.[...] kand. filol. nauk, Riga. Zinkevičius Z. 1977: Tevavardinė asmenvardžių sistema Lietuvoje. – Baltistica. 2 Priedas, 151–156. Zinkevičius Z. 1993: Žemaičiai (termino istorija). – Kazimiero Būgos konferencija. Etnologija ir onomastika. Konferencijos programa ir tezės. Vilnius, 1993 m. lapkričio 5 d., Vilnius: Vilniaus universitetas, 24–25. 136 THE DEVELOPMENT OF NOMINA ATTRIBUTIVA WITH THE AFFIX *-jo- IN LITHUANIAN Summary The adjective affix -jo- was introduced into the derivative category of nomina attributiva a long time ago, maybe when the Baltic, Slavic and Germanic languages had not yet been separated from the northern dialect of Indo-European, cf. Lith. béris, Latv. béris „bey horse“, Serb.-Croat. mlȁń „new moon“, Goth. hairdeis „shepherd“. The compound suffix *-ītįo (< *-īto- + *-jo-) has equivalents in the Baltic, Slavic and Germanic languages as well, cf. Lith. vókytis, Latv. vāčītis „German“, South Slav. bràtitь „brother's son“, OHG jungidi „cub“. The suffix *-ītįo- has the apophonic variants *eit-jo-, *-oit-jo- in the Baltic languages, cf. Lith. vókytis and vókietis, Latv. vāčītis and vācietis „German“, Lith. gimináitis and giminietis, Lith. saváitis and Latv. savietis „relative“. Earlier the suffix *-ē-jo having equivalents in the Baltic, Slavic, maybe Messapic languages (cf.Lith. medėjas „hunter“, South Slav. bŕžejь „a quicke stream of a river“, Massap. polaidehias) was used to for nomina attributiva and later came into the derivative category of nomina agentis. In Lithuanian and Latvian there are some nomina attributiva with the another related suffix *-ā-jo-, cf. Lith. vasarójas and Latv. vasarājs „summer-corn“. In Latvian dialects the suffixes *-ā-jo-, *-ē-jo are still used to form not only nomina attributiva but also adjectives (cf. miglājs „misty“, galējs „last“) which completely disappeared in Lithuanian. Lithuanian nomina attributiva with the other suffixes originated from *-jo- (cf. -ijas, -otis, -uotis, -ētis a.o.) and with the derivative flexion -ius(-ė) have no equivalents in related languages. 137