Lietuvių kalbos ypatybės turėtojų pavadinimų su afiksu „*-io-“ darybos raida

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XXXVIII (1997) Saulius AMBRAZAS LIETUVIŲ KALBOS YPATYBĖS TURĖTOJŲ PAVADINIMŲ SU AFIKSU *-;0- DARYBOS RAIDA §1. Be anksčiau aptartų vedinių su *-ko- (aut. 1996), lietuvių kalbos ypaty- bės turėtojų pavadinimai (nomina attributiva, toliau — NAtt) daromi ir iš būd- vardinių afriksy *-jo-, *-no-, *-en-, *-lo-, *-to-, *-uo-, *-isko-, *-mo- kilusiomis priesagomis bei darybos galūnėmis. Šiame straipsnyje aptarsime vedinius su afiksu *-70-. Vediniai su darybos galūne -is/-ys(-ė) §2. Ypatybės turėtojų pavadinimų su šia darybos galūne lietuvių kalboje yra nemaža (Urbutis 1961: 45-47; DaiktvDr 364-365). Šio tipo vedinių randame jau XVI-XVII a. raštuose. Ypač paplitęs NAtt gyvis. Kiti užfiksuoti atskiruose tekstuose. Vediniai ga/vis „didžiagalvis“ SD! 35, juodis Lex 69a, klisis SD* 124, kupris SD“ 66, kuprys „kas kuprotas“ Lex 50a, 69, nebylys Ch! 8X, plokstis „plokštuma“ SD? 299, retis „apleistas laukas“ Lex 24a, rétis SD? 85, 124, senis SD' 174, 176; SD’ 422, sūris BB Job 10,10, žie- mys „šiaurės vėjas“ Lex 65, Zilis „žilas žmogus“ BP I 120; vartojami ir dabar. Mažosios Lietuvos raštams buvo būdingi ir NAtt kuršys „Kuršių Neringos ar Mažosios Lietuvos gyventojas“ Lex 21a; KB II 66; Sch 192 (plg. kuršis „Jat- vis“ K II 25; J; M.Valanč; PPr 406, kurse „kuršiškai užrištas mazgas“ Žvr; VI — LKŽ VI 972-973), mėlyniai „mėlynai raudonos spalvos kopūstas“ Lex 18a; C II 232; R II 228; MŽ II 101; K II 135; „mėlynoji ar raudonoji ropė“ Lex 71a (plg. mélynis/mélynis „mėlyna spalva“ K II 50, 196; LC 1884,4; Šts; „mėlynos spalvos drabužis“ Krsn; Kp; „mėlynos ar raudonos spalvos kopūstas“ R; MŽ; [K]; „viržinių šeimos augalas“ O 95 — LKŽ VII 1032). §3. Ypatybės turėtojų pavadinimai su -/5/-ys(-e) turi atitikmenų latvių, prū- su, slavų ir germanų kalbose, plg. lie. béris ir la. béris „bėras žirgas“ (BKGF 66), pr. malkis „stinta“ (Stint) E 597 (plg. la. smalks „smulkus“, žr. PKEŽ III 105), serb.-kroat. m/af (<*mold’s), lenk. now, nowiu „jaunas mėnulis“ (Mar- tynov 1973: 22), go. hairdeis „piemuo“ (plg. lie. kefdžius LEW 242), asneis „padienis darbininkas“ (Kubrjakova 1963: 78; Polomė 1974: 109). 122 Šio tipo vediniai atsirado daiktavardėjant būdvardžiams su *-70- (aut. 1991: 16-17). Vediniai su darybos galūne -/us(-ė) §4. Dabartinėje lietuvių kalboje darybos galūnės -/us(-ė) vediniai, kurie yra produktyvūs, dažniausiai žymi profesiją, kategorinę ypatybės turėtojo reikšmę turinčių šio tipo vedinių yra mažiau (Urbutis 1961: 55-56; DaiktvDr 365-366, 410). Iš XVII a. Mažosios Lietuvos žodyne Lexicon Lithuanicum užfiksuotų 6 ypatybės turėtojų pavadinimų su -jus 5 irgi žymi profesiją (balnius „kas dirba balnus“ 73, kailius „kailiadirbys“ 56a, 104a, katilius „katilų dirbėjas", kubilius „kubilų meistras ar pardavėjas“ 56a, 19, 34, puodžius 88) ir tik vedinys durnius 64, 87a yra išlaikęs grynąją ypatybės turėtojo reikšmę. $5. K.Sirvydo žodyne tėra tik 4 galūnės -/us vediniai, žymintys profesiją: be minėtų Natt puodžius SD" 33, 214; SD’ 67 (šis vedinys paplitęs daugelyje seny- jų raštų), katilius SD' 125 (dar R; MZ II 296; K; J; BZ 213, žr. dar Salys 1985: 204), kubilius SD? 301 (dar DP 1073; N; K; J), čia dar randame vedinį Dičius „bitininkas“ SD’ 7 (dar R; N; K). Tuo tarpu šio tipo vedinių, turinčių kategorinę ypatybės turėtojo reikšmę, šiame žodyne yra kur kas daugiau: barzdžius „barzdyla“ SD’ 22 (dar Alk — LKZ I“ 676), grynius (grinius?) ,neturtélis, nuogius“ SD’ 91 (plg. grynius A 1885,274; J; S, grinius Rod; L§ — LKZ II 612), kerscius ,kersytojas“ SD’ 181 (dar [K]; J), niekius ,niekadarys, įkyrus žmogus“ SD? 61, 198, 301 (dar C II 1034; Krz 154; [K]; Tat; Skr — LKZ VII 783), pinigius „kas turi pinigų“ SD’ 292 (dar J; VŽ 1905,256; „išlaidus žmogus“ Upt — LKŽ IX 1043), sekmius „kas niekus kalba“ SD’ 5 (dar Sut; N; „kas sakmes seka" N; [K]), smalscius „smaguris“ SD’ 148 (dar SP I 212; MP 325; NdŽ), utėlius „kas utėlėmis ap- ėjęs“ SD' 191; SD’ 490 (paplitęs tarmėse, daugiausia rytų aukštaičių — LKŽK) ir tik iš K.Sirvydo žodyno žinomi NAtt: burnius „turintis didelę burną“ SD! 34, kytrius „kytruolis“ SD" 13; SD’ 347. K.Sirvydo žodyne turbūt užfiksuota senesnė būklė negu Lexicon Lithuani- cum bei dabartinėje lietuvių kalboje. Mat veikiausiai darybos galūnė -jus atsi- rado iš -is/-ys dėl (7)u ir (7)o kamienų mišimo (plg. DaiktvDrR 35-36 ir lit.), o vardažodiniai vediniai su -;/5/-ys(-e) dažniausiai turi kategorinę ypatybės ture- tojo reikšmę. Vediniai su darybos galūnė -é §6. Lietuvių kalboje yra galūnės -€ ypatybės turėtojų pavadinimų, žyminčių konkečius daiktus ir neturinčių atitinkamų vyriškosios giminės formų su -/5/-ys bei -jus (Urbutis 1961: 54-55; DaiktvDr 366-367). 123 Tokių vedinių randame jau XVI-XVII a. raštuose, pvz.: graikstc „papuoša- las“ BB Pat 11,22 (plg. graikštis „t.p.“ Kel 1881,22; G 84 ir graikstus, -1 „gražus, puošnus“ BB 1 Moz 3,6; Vln' 144; M.Valanč; Nz; Klp — LKŽ III 502), klišės „žirklės“ SD* 227 (dar D.Pošk; N; [K], plg. k/išė „kreiva, kliša koja“ J), plikė DP 17135; SD" 73; SD’ 160, tiesė „dešinė ranka“ AK 13, 16; SP II 166; SD’ 343 (dar Sut; Kos 56; [K]; Drsk; Kt; Ar; Klt; Sdk; Mlk — LKŽ XVI 188). Šio tipo vediniai atsirado konkretėjant ypatybės turėtojų pavadinimas su -is/-ys(-ė), plg. klisé ir klišis(-ė), pliké ir plikis(-ė) ir t.t. §7. Ypatybės turėtojų pavadinimų su *-é- pasitaiko ir kitose baltų kalbose, plg. la. smaile „smaigalys; viršūnė“ (MLLVG I 163); V.Mažiulis (PKEŽ I 420— 421) šiam darybos tipui priskiria ir pr. gudde (Pusch) E 586 : *guda- „sulin- kęs“. Iš būdvardinio afikso *-jo- atsirado ir kai kurios išvestinės priesagos, su ku- riomis daromi ypatybės turėtojų pavadinimai. Vediniai su priesagomis -ojas/-ojis/-ojys/-ojus, -oja, -ienojas/-ienojis/-ienojys/-ienojas §8. Labiausiai paplitęs vedinys vasardjus, kuris žemaičių ir kai kuriose pieti- nėse bei rytinėse aukštaičių tarmėse turi senesnę formą „vasarėjas (vietomis pa- sitaiko ir 77o kamieno variantas vasarojis, žr. LKA III Žemėl. Nr. 15), jau pa- teiktą K.Sirvydo žodyne (SD' 44; SD’ 85) bei Lex 80a. Ji tiksliai atitinka la. va- sarajs (ME IV 484-485). Nemazame aukštaičių tarmės plote vartojamas ir vedinys siendjas (su va- riantais siendjis, sienojus, zr. LKA III Zemél. Nr. 13), uzfiksuotas jau K.Sirvy- do žodyne (SD' 181; SD’ 6, 445), S.B.Chilinskio Naujajame Testamente (Mt 7,3; Luk 6,42), ,,Sumoje Evangelijų“ (174s). M.Dauksos Postiléje (9X) ir Zietelos tarméje (Vidugiris 1969: 160) randa- me vedinj rytdjas. Dabar įprasta u kamieno forma rytojus čia daug retesnė (DP 3184). §9. Tarmése ir kai kuriuose raštuose randame dar panašios reikšmės NAtt augojas „laukinis serbentas“ StngZ 76, avižojys „avižos šiaudas“ Rdš; Mrk; Lš; Kb; Lp (LKZ I“ 532), /apojai „daržovių lapai“ Lšk (ŽD 85), raitojas „raitelis“ (paplitęs liaudies dainose), rugojai „rugių šiaudai“ Kč; Nmn (LKŽ XI 893), sėmenėjis „gegužės mėnuo“ B 765; N; [K]; KZ, šeimynojas Žem; Trš, šeimy- ndjus „samdinys“ DūnŽ (LKŽ XIV 612), sildjas K I 602; KzR; Grnk; Rs; Erž, silojus „viržis“ Jrb (XIV 794, 795). Kai kuriose (daugiausia pietinėse) tarmėse su priesaga -ojas (su atitinkamai ijo ir u kamienų variantais) imta daryti augalų stiebų pavadinimus, plg. bu/bo- jas „bulbienojas“, uogojas „uogienojas“ ir t.t. (LKA III Žemėl. Nr. 14). Jie turi atitikmenų latvių kalboje, pvz.: brūklęnaji „bruknienojai“, uog(ul)aji „uogie- nojai“ (LVG 285; BKGF 69). 124 810. Dėl priesagų -fenis (su pastarąja tarmėse taip pat retkarčiais daromi stiebų pavadinimai) ir -ojas mišimo atsirado sudurtinė priesaga -ienojas (irgi turinčia jo ir u kamienų variantus), būdinga daugiausia rytinėms tarmėms (LKA III Žemėl. Nr. 14, p. 29). Vedinys pupienojai (užr. pupinaiey SD’ 19, pupinoiey SD’ 16) užfiksuotas jau K. Sirvydo žodyne. Mažojoje Lietuvoje ir kai kuriose kitose tarmėse dalis priesagos -renojas ve- dinių turi visai kitą reikšmę, pvz.: avižienojai „avižų šiaudai“ Lex 46; B 679; R; K; Lp (LKŽ I“ 531, plg. avižojys), rugienojai „rugių šiaudai“ Lex 71a; O 305, 418; B 815; R II 294; Krz 124; N; J; „rugienos“ K; Glv (XI 987, plg rugojai), bet plg. pupiendjai „pupų stiebai“ B 279; N; K. Mat priesaga -/enojas siejasi ir su priesaga -fena, su kuria lietuvių kalboje dažnai daromi vediniai, žymintys kultūrinių augalų augtąsias vietas (aut. 1995: 186). Galbūt kadaise greta priesagos -ojas egzistavo ir moteriškosios giminės ypa- tybės turėtojų pavadinimų su -0ja, plg. deivės vardą Sėnoja „namų pamatų dei- vė“ (Greimas 1990: 444) bei vandenvardžiams Kamoja Ad, Lankoja Ob, Lapo- ja Zls (Vanagas 1970:185), taip pat -toja : -tojas, -ėja : -ėjas (aut. 1993: 38-39). $11. Latvių kalbos tarmėse išliko ir būdvardžių su -js, pvz.: miglėjs rits „miglotas rytas“, mėjJajs kalninš „molingas kalnelis“ (LVG 284-285; BGKF 69). Lietuvių kalboje jie visi sudaiktavardėjo. Vediniai su priesagomis -ijas/-ijis/-ijus, -ija/-ijė 812. Jau XVI-XVII a. raštuose paplitęs vedinys ga/vijas. Seniesiems raš- tams buvo būdingi ir NAtt prekijas „pirklys“, žūklijas (apie pastarąjį žr. DaiktvDrR 153), plg. dar medijas BB 1 Moz 10, 9; 25, 27; Ps 91, 3; B, medijis C I 998, medija „medžiotojas“ Lex 51a; O 622; J, medijé ,brakonierius“ Lex 106; C II 984; „medžių vagis“ N; [K], beprotija „kvailys“ J bei tarminius treini- jas, treinija (užfiksuotas jau Lex 57, 69; C I 1151), treinijis, trainijas, trainija, trainijus „vežimo dalis, traininis“ (LKA I 191; LKZ XVI 529, 735-736). §13. Latvių kalbos tarmėse išliko būdvardžių su -ijs, pvz.: salijs „sūrus“, ma- lijs „molėtas“, vidijs „vidurinis“ (LVG 276-277; BKGF 68). Lietuvių kalboje jie beveik išnyko, plg. nebent seniesiems raštams būdingą būdvardį vienati- jas/vienatijis „vienintelis“ (jeigu tai ne įvardžiuotinė būdvardžio forma, plg. Parenti 1996: 69) bei /aukijas(-a) „laukujis“ End (LKZ VII 180). Vediniai su priesaga -ėjas/-ėjis $14. Iš pradžių su šia priesaga buvo irgi daromi vardažodiniai vediniai. An- tai iš mėdė „miškas, giria“ padarytas NAtt medėjas/medėjas MZ; [K]; Sch 88; BsMt II 37; A 1884, 19; S I 345-346; S.Dauk; V.Kudir; J.Bil; Plv; Snt (ŽD 84; LKŽ VII 983-984), medėjis „medžiotojas“ N; Jn, iš prėkė — NAtt prekė- jas/prekėjas BB 3 Moz 25,50; GN Mt 13,45; Apr 18,11; [K]; S.Dauk; M.Va- 125 lanč; A 1884,409; V.Kudir; J.Bil; End, prekėjis „pirklys“ S.Stan (ŽD 83; LKŽ X 598). Galbūt čia priskirtini ir vediniai mol/ėjas „malėjas“ Ds; Rod (LKŽ VIII 335) : mole „malimas“, pjūvėjas „pjovėjas“ BB Rut 2,3; 2,4; Mt 13,30; O 495; MKr 74; N; (d)Vs (ŽD 83; LKŽ X 45) : pjūvė „pjūtis“, talkéjas „talkininkas“ S.Dauk; NdZ : talka. 815. Latvių kalbos tarmėse pastebėta vardažodinių būdvardžių su -ėjs, pvz.: galėjs „galinis“. Vardažodinių vedinių su *-ėjo- būta ir slavų kalbose, pvz.: piet. sl. brzéjp „greita upės tekmė“ : brze „greitas“ (Stawski 1974: 87).W.P.Schmidas (1960: 24-26) randa atitikmenų ir mesapų kalboje, plg. me- sapų polaidehias ir lie. paldidas, la. palaidėjs. Prabaltų kalboje priesaga *-ėro- buvo įtraukta į veikėjų pavadinimų para- digmą. Be to, istoriniu požiūriu vardažodinės ypatybės turėtojų pavadinimai su darybos galūne *-;0 yra ir atitinkami priesagos *-fjo- (<*-ta+ *-jo-) vediniai (DaiktvDrR 112-117). Keletas ypatybės turėtojų pavadinimų priesagų atsirado afiksui *-70- pri- sijungus prie kai kurių būdvardinių priesagų, kilusių iš *-f0-. Vediniai su priesaga -ytis/-ytys(-ė) §16. Pirmiausia minėtini NAtt ausytė „Žieminė kepurė su ausimis“ Vrd; Kal (LKŽ I? 504), avižytis „toks audeklas, austas per 8 ar 10 nyčių“ Grg (I“ 532), blakytis „audeklas, kurio apmatai dvisiūliai“ Skdv; Grg; Prk; I.Simon (I? 878), eglytis „eglutėmis austas audinys“ Dr, Lkv; Lnk (IT? 1052), lamstytis ,rievelé- mis austas audeklas“ Kos 151; J; Klp; KlvžŽ; Kl; Brs; Vvr; Sint (VII 114), slaky- tés „tokios veislės bulvės“ Rt, slakytis(-€) „šlakuotas galvijas“ Kal; KI (XIV 1001). Dauguma šių vedinių gali būti dar darybiskai susiję su priesagos -yfas(-a) būdvardžiais (t.y. jie gali būti laikomi galūnės -is(-€) vediniais), plg. ausytas (-a) „su ausimis (apie kepurę)“ J; Kal (LKŽ I“ 503), blakytas(-a) „su peršovo- mis“ BzF 100; Prk; Rdm (I* 878), eglytas(-a) „su eglutémis, eglėtas“ I.Simon; Vlkv; Mrj (II? 1052), /amstytas/lamstytas(-a) „Jamstuotas“ BzF 33; Ms; Slnt; Tv; Brs (VII 114), šlakytas(-a) „šlakuotas“ Sts; Plt (XIV 1000). 817. Žemaičių tarmėje vartojami vediniai vokytis/vokytys „vokietis“, siauly- tis „šiaulietis“ (LKA III Žemėl. Nr. 10, 110). Iš Lexicon Lithuanicum (20) ži- nomas vedinys seseryčiai „brolių vaikai“ (plg. seserycia, žr. § 21). Panašią priklausymo reikšmę turi la. /atvitis „Jatvis“, vacitis „vokietis“, fau- titis „jaunuolis iš svetur“ (LVG 387; DL 239-240). Galbūt ji slypi ir prūsų kal- bos asmenvardžiuose (pvz., Moldite, Bludit, Waikitte, žr. Trautmann 1925: 1 LVG 280; Vulane 1986; Laumane 1989. 126 182) bei vietovardžiuose (pvz., Lankiten, Pelitte, Pelkyten, žr. Gerullis 1923: 257 tt.). Mat prūsų kalbos tekstuose nėra užfiksuota deminutyvų su *-/f/0-. §18. A.Nepokupnas (1985), remdamasis prūsų kalbos vietovardžiuose ran- dama priesaga -owiten, -awiten, net kelia mintį, kad sudėtinė priesaga *-oui- tio- (<*-ouo- + *-itjo-), su kuria slavų kalbose daromi tėvavardžiai, buvusi bendra slavų ir vakarų baltų kalbų inovacija. Tačiau priesagos -owifen, -awiten prūsų kalbos vietovardžiuose galėjo atsirasti dėl prūsiškų formų lenkinimo (plg. lenk. -owicy)’. Juo labiau, kad baltų kalbose priesagos * -ouo- būdvardžiai yra labai reti. Antai lietuvių kalbos būdvardžiai /apavas „lapo spalvos“, /inavas „lino žiedo spalvos“ veikiausiai padaryti pagal slavizmų ruZavas, vyšniavas pa- vyzdį (ŽD 397). Prūsų kalboje priesaga *-ouo-/-euo- dažniausiai įeina į kitų priesagų sudėtį, pvz.: acc. sing. drūktawingiskan „griežtą, kietą“ (gestrengen) III 119;;, nom. sing. ginnewings „draugiškas“ (gewaltige) III 85,2 ir t.t. (SV 44). Ir šie vediniai neturi senosios priklausymo, kilmės reikšmės, kurią išlaikė slavų kalbų būdvardžiai su *-ouo- (plg. s. sl. Petrovs : Petr ir s.ind. Visna- vah:Visnuh, žr. Meje 1951: 275). §19. Slavų kalbose vediniai su *-itjo—irgi dažniausia turi priklausymo, kil- mės reikšmę, pvz.: piet. sl. BoZit’s „Dievo sūnus“, bratit’s „brolio sūnus“ ir t.t. (Stawski 1976: 55 t.t.). Be to, čia su šia priesaga nuo seno dažnai buvo daromi asmenvardžiai, genčių, vietų vardai“. Baltų (ypač lietuvių) kalbose šiam reika- lui buvo dažniau vartojamas kitas priesagos * -/fjo- variantas * -ertjo- (plg. $24). §20. Latvių ir slavų (kaip ir lietuvių) kalbose yra keli vediniai su *-itjo-, iš- laikę grynąją ypatybės turėtojo reikšmę, pvz.: /ėnitis „šiltas pietų vėjas“ : /éns „šiltas“, jaunite „marti; jaunoji; jaunoji motina; pamotė“ : jauns „jaunas“ (DL 240); piet. sl. golit’s „nuogas, vargšas žmogus“ : go/s „nuogas“ (Stawski 1976: 57-58). Galimas daiktas, šio tipo vediniai turi atitikmeny ir germany kalbose, plg. s. vok. aukšt. jungidi „žvėries jauniklis“ (Mezger 1953). Taigi priesagos *-itio- (<*-ito- +*-jo-) ypatybės turėtojų pavadinimai vei- kiausiai yra baltų, slavų ir germanų kalbų inovacija. Šios kalbų grupės ir su afiksu *-jo- imta daryti ypatybės turėtojų pavadinimus (žr. $3). F.Mezgerio (1953) bandymas priesagą *-itjo- susieti su ide. * -fj0- yra abejotinas. Vėliau baltų kalbose ši priesaga buvo panaudota deminutyvams (aut. 1994: 146-147) ir rečiau kuopiniams pavadinimams (aut., 1995, 187-188) daryti. : Plg. Gerullis 1925: 212-13; Gérnowicz 1974. * Vondréak 1924: 598-599; Rospond 1937; Taszycki 1946: 27 tt; Cufin 1964: 9-92; Lindert 1967: 40-45; Vaillant 1974: 333 tt. 127 Vediniai su priesaga -yčia 821. Kelis vedinius su šia priesaga randame senuosiuose raštuose, pvz.: bro- lyčia „brolio duktė“ Lex 20; C I 402; O 103 (t.p. B; N; K; „pusserė“ JR 69), karvelyčia „karvelio patelė“ SD' 37; SD? 72; SP I 369 (t.p. N; [K]), meskery- cia/meskerycia „meškerykotis“ C I 98 (t.p. MZ II 28; [K]; SI; Ps; Srv; Paj — LKZ VIII 89), seserycia „sesers duktė“ Lex 78; C II 527; O 474 (t.p. MZ; K; L; Rtr; „pusseserė“ N; plg. serbų sėstrič, žr. Mezger 1953: 118). Šio tipo vedinių yra ir tarmėse, pvz.: darklyčia „keistai apsitaisęs žmogus“ J I 296, kaulyčia „Jabai liesas žmogus“ J; Ms; „arklių kojų liga“ Grz; Kp; Lk; Ms (LKŽ V 432), kempyčia „sudžiūvęs žmogus“ J II 75, keryčios „burtai“ R II 370; N; K; J; Žm (LKZ V 609), lovycia „ėdžios“ Lp; Mrk; „girnalovis“ Ut; Vdn; Kb (VII 667), mazgycia „tinklą mezgant vartojama lentelė“ N; [K]; J, žalktyčia „žalčio duktė“ G 122; A.Baran; Ds (LKŽK). 822. Nemaža aukštaičių tarmės plote su priesaga -ycia daromos netekėjusių moterų pavardės, pvz.: Baltrušaityčia, Jankyčia, Pakalkyčia (LKA III Žemėl. Nr. 112, p. 121-122). Tokių pavardžių užrašyta jau XVII a. šaltiniuose (Maci- jauskienė 1991: 263 tt). Priesagą -ycia turi ir vandenvardžiai dviejuose nesusi- siekiančiuose arealuose: pačiame pietiniame Lietuvos plote ir Žemaičiuose, pvz.: Ylyčia Smn, Šarkyčia Lbv, Kalnyčia Krž (Vanagas 1970: 141-142, 402). Kai kuriose latvių kalbos tarmėse su atitinkama priesaga -iša daromos ište- kėjusių moterų pavardės (pvz., Bergmanisa „Bergmano žmona“), pasitaiko ir vienas kitas bendrinis moters pavadinimas, pvz.: delverisa „triukšmadarė“, véverisa „audėjo žmona“ (LVG 377; DL 316-317). 823. J.Otrebskis (GJL II 258) kelia mintį, kad priesaga -ycia atsiradusi iš -yté dėl ja ir (į)ė kamienų miSimo ir dėl sl. -ica įtakos. Tačiau pateikti duome- nys leidžia manyti, kad priesaga -yčia gali būti sena. Kadangi kadaise baltų kal- bose su darybos galūne *-2- (vėliau ją išstūmė galūnė *-(7)é-) buvo daromi no- mina feminina (aut. 1993: 38-39), tai visai gali būti, kad priesaga -yčia yra net senesnė už -ytė (t.y. *-itia- : *-itio-kaip *-taja- : *-tajo-). Pažymėtina, kad ir preisagos -aité, -ute, -ūtė tarmėse turi ja kamieno va- riantas -aicia, -ucia, -ūčia, su kuriomis daromos neistekéjusiy mergaičių pavar- dės, patekusios jau į XVII a. šaltinius (Maciejauskiené 1991: 262 tt.), plg. dar priesagą -écia (Zr. §39). Antra vertus, fa ir (7)é kamienų mišimas ir slaviška priesaga -ica bei slaviz- mas -inyčia (plg. aut. 1995: 192 ir hibridą brolickas „brolio sūnus“ N) galėjo tu- rėti konservuojantį poveikį, o gal dėl to priesaga -yčia išliko ir labiau paplito rytų Lietuvoje. 128 Vediniai su priesaga -ietis/-ietys(-ė) 824. Vediniai su šia priesaga paprastai turi priklausymo ar kilmės reikšmę. Ypač senas yra vedinys vokietis/vokietys(-€), paplitęs visame aukštaičių tarmės plote (LKA III Žemėl. Nr. 10), užfiksuotas XVI-XVII a. raštuose (DP 45743; SD"'94; Lex 23a; CI 460) ir tiksliai atitinkantis la. vaciétis (ME IV 492). Nemažoje aukštaičių tarmės dalyje su priesaga -ietis(-¢) dabar plačiai daro- mi asmenų pavadinimai pagal gyvenamąją vietą arba kilmės vietą, pvz.: jonisi kiétis, panevėžiėtis, vilniėtis ir t.t. (Lenkevičiūtė-Norkaitienė 1983; LKA III Žemėl. Nr. 110, p. 115). Šio tipo vediniai irgi gali būti gana seni, plg. galilietis „Galilėjos gyventojas“ Bt Jn 7,52; ApD 1,11, la. raūnėniėtis „Rauno gyvento- jas“ (LVG 388; BKGF 98). 825. Senuosiuose raštuose randame vedinius prasalietis „nevietinis, kitos šalies žmogus“ DP 8X (t.p. M.Valanč; A 1884,380; „pašalinis žmogus“ Žml; „praeivis“ NdŽ — LKŽ X 561), prašalnietis „kitos šalies žmogus“ SE 2159; KN 117; Ch 2 Moz 12,43; Rut 2,10; Bt Luk 17,18, plg. dar pasaliétis „svetimas, pa- Salinis žmogus“ Žem; Jnšk; „iš kitur atvykęs, nevietinis žmogus“ Skr (LKŽ IX 553). Tarmése (daugiausia rytų aukštaičių) vartojami dar NAtt apylinkiétis Trgn, aplinkiétis „apylinkės gyventojas“ Grž; Trgn; Svn (LKZ I? 245), giminiétis „gi- minaitis“ Bt Mr 6,4; Ds (III 310, plg. la. savietis „t.p.“ LVG 388), kaimiétis J, laukiétis Brz, laukiniétis ,Jaukininkas, ūkininkas“ Zg; Skn (LKZ VII 180, 181), seseriéte „seserėčia“ Mrk; Prn (ZD 360), sodiétis „kaimietis“ Brz (LKZ XIII 274), šeimyniėtis „namiškis“ Str; Lkm; Ad; Tvr; Prng; „samdinys“ A.Baran; Ds; MI; Krns; Ad (XIV 609). Vediniai su priesaga -eitis(-€) 826. Jau B.Vilento Evangelijose (109) užfiksuotas NAtt prasaleitis „svetim- šalis“ (t.p. S.Dauk; reikšme „atėjūnas, nevietinis žmogus“ paplitęs šiaurės že- maičių tarmėje, žr. LKŽ X 561, plg. prašalietis, žr. §25). Žemaičių tarmėje randame ir daugiau vedinių su šiuo priesagos -ietis(-€) variantu, išlaikiusiu senąjį dvibalsį ei, pvz.: pasaleitis „nekviestas svečias“ Sd (LKZ IX 552, plg. pasaliétis), treineitis „trikampis“ S.Dauk; Sint, treineitė „ve- žimo dalis, treinis“ Gršl (XVI 735), plg. dar farneite (aut. 1994: 148) bei pavar- des Gineitis, Kiauleitis, vietovardį Vyžeičiai „Rokiškio valsčiaus kaimas“ (ŽD 361), pr. Muntileitis, Swanieyten (Būga 1958: 427) Vediniai su priesaga -aitis(-€) §27.Ypatybés turėtojų pavadinimų su šia priesaga lietuvių kalboje išliko la- bai nedaug. Ypač senas vedinys Zemaitis/Zemaiciai (apie jo istoriją Zr. Zinkevi- 129 čius 1993), randamas jau XIII a. pradžios rusų istoriniuose šaltiniuose (Salys 1930: 6-9), paplitęs XVI-XVII a. lietuviškuose raštuose. | 828. Senuosiuose raštuose pastebėti NAtt prašalaitis/prašalaitis „ateivis, svetimšalis“ BB 2 Moz 12,19; 12,48; 20,10; Joz 8,23; BP II 383; Lex 37a; C I 98, 996 (turimas ir tarmėse), fevykstaitis „įpėdinis“ DP 57526, 61117, 620,5; SD? 57 (dar Sut; N; Gmz), velykaitis/velykditis „Velykų margutis“ Lex 66a; C II 186 (paplitęs tarmėse) bei prie jų besiglaudžiantis naš/žitis/našlaitis DP 30735, 33533, 33655; SD' 165; SD’ 402; Ch' Jn 14,18. Tarmése (daugiausia žemaičių) randame dar vedinius brolaitis/brolditis „brolio sūnus“ Rs; „pajaunys“ SI; Klk; Sk; Sml; Lnkv, brolaitė/brolaitė „brolie- nė“ Lz; „brolio duktė“ Rs; „pamergė“ Grk (LKZ I? 1068), giminditis/giminai- tis(- €)S.Stan; J I 432; Kv; Ldvn; Rtn; Ds (ŽD 359; LKŽ III 309), girinaitis/giri- naitis „girios gyventojas; neišauklėtas žmogus“ J; Kv; Rs; LI (LKŽ III 341), kalvaitis(-ė) „kalvio sūnus ar duktė“ J(Kv), kalvaitis „kalvos gyventojas“ J, ka- ralaitis/karalaitis(-ė) „karaliaus sūnus ar duktė“ N; J; D 101; Dkš; Smn (LKŽ V 258), ketvirtokaitis „kas turi ketvirtą dalį valako“ Grv (V 670), /laukinai- tis/laukinaitis „Jaukų gyvetojas“ J; Kv; Vdk; Erž; Krtv; Gr; „žemaitis“ Šmk (VII 180-181), miskinaitis „miško ar pamiškės gyventojas“ Škn; Pp; Krtv (VIII 289), namūnaitė „ūkininko duktė“ J; (d)Grk (VIII 537), pasalaitis(-€) „pašali- nis, svetimas žmogus“ Rs; Pdn; Užv; Krš (IX 551), priešalaitis „kaimo pašalyje gyvenantis žmogus, kampininkas“ J; Jrb; VI; „į kitų reikalus besikišantis Zmo- gus“ Grš (X 688), savžitis „giminaitis“ Prng; Dv (XII 233), seserditis „sesers sūnus“ Krkl, seserdité „sesers duktė“ Krkl; Ms (XII 437), sūnžitis „anūkas“ Ašb; I.Simon; Grv; Lz (XIV 150), tévynditis/tévynaitis/tévynaitis (paplitęs šiau- rės žemaičių tarmėje), feėvūnžitis/tėvūnaitis/tėvūnaitis „ūkininko sūnus, turto paveldėtojas “ (paplitęs pietų žemaičių tarmėje). §29. Kaip rodo šie pavyzdžiai, dauguma ypatybės turėtojų pavadinimų su priesaga -aitis(-€) turi priklausymo kilmės reikšmę. Iš jų veikiausiai kilo tėva- vardžiai su -artis(-ė) (plg. Skardžius 1954: 29 tt.), kadaise paplitę dideliame va- karų Lietuvos plote maždaug iki Nevėžio upės (Zinkevičius 1977; Maciejaus- kienė 1977: 160-161). Vėliau pastarieji virto pavardėmis. Dabar šiaurvakariniame žemaičių ir vakariniame pietų aukštaičių tarmių plote su priesaga -aitis daromos neoficialios nevedusiy vyrų pavardės, pvz.: Galdikaitis, Kervaitis, Šimkaitis ir t.t. (LKA III Žemėl. Nr. 111, p. 119). Dar didesniame žemaičių tarmės plote su priesaga -aifė daromos neištekej usiy mo- tery pavardės, pvz.: Liutkdité, Budrdité, Kėvišaitė ir t.t. (LKA III Žemėl. Nr. 112, p. 120). Ypatybės turėtojų pavadinimai padėjo pamatą atsirasti ir lietuvių kalboje dabar labai paplitusiems deminutyvams su -aztis(-¢) (aut. 1994: 147-148). 830. Vienas kitas ypatybės turėtojo pavadinimas su -asfis randamas ir latvių kalboje, pvz.: fautaitis „tautietis“, cakaraitis „kerplėša, kerėža“, puskaitis ,,0z- 130 kų varpelis“ (Laumane 1991). Žymiai dažniau su šia priesaga latvių kalboje daromi kuopinės prigimties vietų pavadinimai (Laumane 1990). Priesagos *-itio, *-eitio, *-oitio veikiausiai yra tos pačios priesagos apofoni- niai variantai, plg. lie. vokytis ir vokietis, la. vacitis ir la. vacietis, lie. giminaitis ir giminiétis, pasalaitis ir pasaliétis, lie. savaitis ir la. savietis „giminaitis“. Tik turbūt nuo seno skyrėsi jų paplitimas: variantai *-itfo-, *-oitio- buvo būdinges- ni vakariniam, o *-ertr0-— rytiniam baltų kalbų arealui. Vediniai su priesaga -(i)otis(-€) §31. Ši priesaga atsirado prie būdvardinės priesagos *-ato- prisijungus afik- sui *-7o-. Dauguma vedinių su -(7)otis(-€) dar yra išlaikę ryšį su priesagos -ofas(-a) būdvardžiais, pvz.: asétis PPr 250; LTR(ŠI11); Slv (ŽD 351; LKZ I? 329, plg. asotas,-a), barzdotis „kas su barzda“ Blv; Ds, barzdotė „bulvė su ilgomis šakni- mis“ Rk (LKŽ I? 675, plg. barzdotas,-a), bér(i)oté „bėra kumelaitė“ Trgn (I“ 766, 771), gyslotis „trauklapis“ Ob; Mrs; Alk; Grz; Als; SI; Nm; Alv; Vrb; Sn (III 356, plg. gysiotas,-a), šakotis „Šakotas medis ar pagalys“ Kp; Vvr; „toks ke- pinys“ Užp; „tokia milo rūšis“ Ggr (XIV 425, plg. sakotas,-a). Šio tipo ypatybės turėtojų pavadinimai padėjo pamatą atsirasti kai kuriems vandenvardžiams su -otis(-ė), pvz.: Ilgotis Sll, Margotė Srj (Vanagas 1970: 190), plg. dar pr. nagotis „geležinis puodas“ (Erintop) E 349 (PKEŽ III 168). Iš jų kilo ir deminutyvai su -/ofeė (aut. 1994: 148). Vediniai su priesagomis -ocius(-€), -očia, -očias §32. XVI-XVII a. raštuose randame NAtt pi/vočius BB Job 15,12; SD? 24, 92. Tarmése vedinių su -ocius(-€) yra žymiai daugiau, pvz.: apgaudlocius „ap- gavikas“ Grg (I* 192), bdmbocius „bambotas arklys“ Grg (plg. bambotas „su didele bamba“, žr. LKZ I? 635), barzdocius „kas su barzda“ BsP III 242; Svné: Sb; Kp; Tvr; „tokia žolė, ozkabarzdis“ Dkšt; RS; Vrnv; Rod (ZD 352: LKZ I’ 675, plg. barzdotis, zr. §31), durnavocius ,neprotingas, neatsargus žmogus“ Tvr (Otrebski 1934: 124), galvocius „kas geros galvos, išmintingas“ M.Valanc; A.Baran; BM 178; J; JV 576; Sdk; Sb; Tvr (ŽD 352; LKZ III 859, plg. galvo- tas,-a), garbanocius(-€) „kas garbanotais plaukais“ S.Dauk; Sint; Vkš (LKZ III 113, plg. garbandtas,-a), gysiocius „trauklapis“ Tvr; Bd (III 355-356, plg. gysio- tis, zr. §31), gunklocius „kas daug gumbų turi“ Tv (III 734, plg. gunklotas/gun- klotas, -a), gudrocius ,,gudruolis“ BM 178; Srv; Vr; GZ (III 698), karpocius „kas su karpomis“ N; [K]; Bn (V 309, plg. kdrpotas,-a), kepenocius(-€) „kas serga kepenų liga“ N; [K]; J, kuprocius „kuprys“ N; K; BsP III 218; Vkš; Rtn; Tvr (ŽD 353; LKZ III 933, plg. kuprotas,-a), ligocius(-€) ,,pasiligojes žmogus“ 131 J; Pvn; Als (ŽD 353; LKZ VII 478; DūnŽ 176; plg. ligotas,-a), patrankočius „triukšmadarys“ Klvr; Mrj; Rdm; Pns (IX 629), putocius „kas putoja“ Rod; „kas daug plepa taškydamasis seilėmis“ Bd; Tvr; Rod; Sn; „įniršęs žmogus' “ Ad (ŽD 353; LKZ X 1135, plg. putotas,-a), seilocius „seilius“ Tvr, Vrn (ŽD 353; Grinaveckis 1991: 175), ūsdčius „kas su ūsais“ N; Ak; Dvd; DKS; Tvr; „toks vandens gyvis“ Mrs (LKŽK). 833. Kadangi lietuvių kalboje yra slavizmų su -očius (pvz.: kapočius „negy- vėlių laidotojas“, kylocius „kas turi kyla“, sylocius „stipruolis“), tai J.Otrebskis (1934: 123) Tverėčiaus tarmės apraše iškėlė hipotezę, kad pati priesaga -očius yra atsiradusi iš sl. -2č (kaip -orrus— iš sl. -arp, zr. DaiktvDrR 16 ir lit.). Tačiau turint omeny, kad dauguma priesagos -očius vedinių turi atitikmenis su priesa- gos -otas(-a) būdvardžiais, pagrįstesnė atrodo P.Skardžiaus (ŽD 353) ir V.Ur- bučio (DaitvDr 355) nuomonė, kad priesaga -očius atsirado lietuvių kalbos dirvoje, prie priesagos -ofas prisijungus darybos galūnei -jus, t.y. priesagos ms vediniai istoriniu požiūriu yra galūnės -/us vediniai. Be to, ir J.Otrebskis gamiui šiek tiek sušvelnino savo hipotezę ir „Lietuvių kalbos gramatikoje“ 3JL II 255-256) pažymi, kad kai kurie vediniai -očdrus gali būti traktuojami a1p galūnės -/us vediniai iš priesagos -ofas būdvardžių. Antra vertus, V.Grina- veckis (1991: 175-178) įžiūri netiesioginę minėtų slavizmų įtaką lietuviškiems vediniams su -očius, nes žemaičių ir pietų aukštaičių tarmės priesagoje -ocius turi šioms tarmėms nebūdingą afrikatą ¢ §34. Greta vedinių gys/Otis, gysločius yra ir vedinys gys/ocia „trauklapis“ SD’ 4; R; N; BzF 113; P. Su ta pačia priesaga -ocia padarytas ir vandenvardis Ramočia Klm (Vanagas 1970: 185). Greta vedinio bambočius (žr. $32) turimas ir vedinys bambocias „bambotas vaikas“ Užv (LKŽI*635). Vediniai su priesaga -uotis(-ė) 835. Senuosiuose raštuose randame NAtt raupsuotis MP 76, 310, 320; SE 6, raupuotis „kas serga raupsais“ SE 10X (t.p. A.Baran; „kas raupuotas, sirgęs raupais“ Pc — LKŽ XI 313, plg. būdvardžius raupsiiotas,-a, raupuotas,-a). Tarmėse šio tipo vedinių yra šiek tiek daugiau, pvz.: akuotė „atakusi aguo- na“ Paj, akuotis Srv, Sol; Jnšk; Ds, akuotuétis „kas su akuotais“ Ds (LKZ PF 90, plg. akuotas,-a, akuotuotas,-a), kesuoté „kemsuota vieta, pieva“ S.Dauk; Plt; Brs (V 646, plg. kestiotas,-a), kailiniuotis „kas su kailiniais“ S.Dauk; Sts (V 53, plg. kailinitiotas,-a), kuoduotė ,kuoduota vista“ Brs; Ds (VI 906, kuo- duotas,-a), lapuote „Japuota šluota“ Grz (VII 158, plg. /apiotas,-a), pinigudtis „kas turi daug pinigų“ S I 191; Pkr; SI¢ (IX 1043, plg. pinigiiotas,-a), ragudtis (-€) „kas su ragais“ LTR (Uzp); Kv; Btg; Bgs; Ut; Rz, raguotis „velnias“ LTR(SIn); Ds; „stulpas su šakomis puodynéms džiauti“ SIC; „toks dešimties nyčių audeklas“ Kp (XI 42, plg. ragiiotas,-a), rainuoté ,rainas audeklas“ J (plg. rainuotas,-a), ruduote „rusva višta“ Grz (XI 881), slakuotis(-€) „kas šlakuotas“ 132 Sts; Vrn; Prk; slakuoté „perlavištė“ Jn; Kv (XIV 1003-1004, plg. s/akuotas,-a), ūsuotis „kas su ūsais“ Ds; „kas su akuotais“ Dgl (LKŽK). Dauguma ypatybės turėtojų pavadinimų su -uotis(-¢) dar yra išlaikę ryšį su priesagos -uotas(-a) būdvardžiais, t.y. istoriniu požiūriu dar gali būti laikomi galūnės -is(-¢) vediniais (plg. ŽD 354; DaiktDr 351; GJL II 256). Vediniai su priesagomis -uocius(-€), -uocia 836. Anksčiau minėti vediniai raupsuotis, raupuotis (zr. §35) S.B.Chilinskio Biblijos vertime turi variantą raupsuočius Ch' 8X; Ch 2 Kar (turinys), rau- puočius „kas serga raupais“ Ch 3 Moz 14,2 (t.p. L 391; „kas raupuotu veidu“ Dglš — LKŽ XI 312). Tarmėse vartojami dar keli šio tipo NAtt, pvz.: akūočius „kas su akuotais“ Rdm (LKŽ I“ 89, plg. akudtis, žr. §35), gauruočius „kas su gaurais“ Ign (plg. gaurūotas,-a, žr. Grinaveckis 1991: 177), kailinuocius „kas su kailiniais“ Prk (V 53, plg. kailiniuotis, žr. $35), kuoduocius „kas su kuodu“ Brs (VI 906, plg. kuo- duotė žr. $35), pinigudcius „kas turi daug pinigų“ J; Pgg; Klvr; Gs; Lp (IX 1043, plg. piniguotis žr. $35), puikuocius „puokuolis, išdykėlis“ MŽ; K; Sch 75; KrvP(Pln) (LKZ X 855), raguddius „gyvulys su ragais“ K I 504; Jnš; „velnias“ LTR(Dkk); Psn; „išpuikęs išdidus žmogus“ MZ; KrvP(Krž), raguočė „trispyg- lė, dyglė“ Srj (XI 40, plg. ragudtis,-¢, žr. §35), turtingudcius „kas turtingas“ Dkšt (Grinaveckis 1991: 177). Kaip matyti iš pateiktų pavyzdžių, dauguma priesagos -uocius(-€) vedinių turi atitikmenų su priesaga -uotis(-ė). Taigi priesagos -uocius(-€) veikiausiai yra ju-kamienis priesagos -uotis(-€) variantas. Tiesa, V.Grinaveckis (1991: 177) čia įžiūri ir slaviškos priesagos -ač įtaką. 837. Vediniai kuoduotė, kuoduočius turi variantą kuoduočia „kuoduota viš- ta“ KIvD 144 su -uočia. Vediniai su priesagomis -ėfis(-ė), -ėčias, -ėčia 838. Tarmėse vartojamas vos vienas kitas vedinys su priesaga -ėfis (<-etas + -is), pvz.: eglėtis „naminis eglute austas audeklas“ Trk (LKZ II“ 1051, plg. eglėtas,-a), lapėčiai „lapės kailis, lapenos“ J (plg. /apėtas,-a), lasinétis „pyragai- tis su lašiniais“ Žem, sukétis(-€) „kas šukėtas“ J; Gs; VI; Nmn; Pl; Vrn; Sint; Ds; Kp; Trgn (LKŽ XV 329, plg. sukétas,-a), varškėtis „virtinis su varške“ Sk; Kl; Jnš; Skn; Sln; „varškės paplotėlis“ Vrn; „pyragaitis su varške“ Škn (LKŽK, plg. varškėtas,-a). Su šiais vediniai, matyt, siejasi ir senųjų raštų NAtt sesuoletis Mz 47314, 54313; VInE 1581;,; MTP 22a, ir žemaičių tarmėje vartojamas jo variantas sa- suoletis „šešėlis“ (užfiksuotas jau ŽCh 304; S.Dauk; M.Valané; P — LKŽ XIV 133 540-541), padarytas iš žodžio Sestiolis, būdingo XVI-XVII a. Mažosios Lietu- vos raštams (Fraenkel 1936: 181-182; ŽD 351). §39. Priesaga -¢tis turi šiuos paradigminius variantus: -ėčias. drūžėčias „drūžėtas audeklas“ J I 355 (plg. drūžėtas,-a); -ėčia: brolėčia „brolio duktė“ SD! 177; SD? 22, 431; Švnč (LKZ I“ 1069), dukterėčia Sb; Kp; And (II* 812), /aumėčia „laumės duktė“ Kp (plg. /aumėtas, -a „su laumėmis“ Varn — LKŽ VII 190, 191). Išvados 1. Su afiksu *-jo- ypatybės turėtojų pavadinimus imta daryti gana seniai, galbūt tada, kai baltų, slavų ir germanų kalbos dar nebuvo atsiskyrusios nuo šiaurinio indoeuropiečių prokalbės dialekto. Galbūt tam laikotarpiui priskirti- na ir sudurtinė priesaga *-if-j0-, kuri baltų kalbose turi apofoninius variantus *.eft-j0-, *-oit-jo-. Su jais čia irgi daromi ypatybės turėtojų pavadinimai. Tiesa, vėliau priesagos *-itjo-ir *-oitio-imtos vartoti ir deminutyvams daryti. 2. Su sudurtine priesaga *-é-jo-, būdinga baltų, slavų ir gal mesapų kal- boms, iš pradžių buvo daromi ypatybės turėtojų pavadinimai, o vėliau ji (kaip ir panašios kilmės priesaga *-f3-jo-) buvo įtraukta į veikėjų pavadinimų darybos paradigmą. Lietuvių ir latvių kalbose turimi ypatybės turėtojų pavadi- nimai ir su *-4-;0-. Latvių kalba yra išlaikiusi senesnę būklę: čia dar tarmėse pasitaiko būdvardžių su *-aro, *-ėjo-, kurių lietuvių kalboje jau nebėra. 3. Ypatybės turėtojų pavadinimus su kitomis iš afikso *-70- kilusiomis prie- sagomis (pvz.: -ijas, -otis, -ocius, -uotis, -ėtis ir pan.) bei darybos galūne -fus(-ė)imta daryti jau lietuvių kalbos dirvoje. SUTRUMPINIMAI BKGF-Endzelynas J. Baltų kalbų garsai ir formos, Vilnius: Valstybinė politinės ir moks- linės literatūros leidykla, 1957. DaiktvDr —-U rbu tis V. Daiktavardžių daryba. — Lietuvių kalbos gramatika 1, Vilnius: Min- tis, 1967, 251-473. Daitv-DrR- Ambrazas S. DaiktavardZiy darybos raida. Lietuvių kalbos veiksmaZodiniai ve- diniai, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1993. DL-Rike-Dravina V. Diminutiven im Lettischen, Lund: AB Ph. Lindsteds Univ.-Boc- khandel, 1959. GILII-Otre¢bski J. Gramatyka jezyka litewskiego 2, Warszawa: Pafistwowe wydawnictwo naukowe, 1965. KZ - Zeitschrift fiir vergleichende Sprachforschung auf dem Gebiete der indogermanischen Sprachen, begr. von A.Kuhn, Berlin etc. LEW - Fraenkel E. Litauisches etymologisches Worterbuch, Heidelberg: Carl Winter. Universitatsverlag, Gotingen: Vandenhoeck u. Ruprecht, 1962. LKA - Lietuvių kalbos atlasas 1-3, Vilnius: Mokslas, 1977-1991. LKK - Lietuvių kalbotyros klausimai, Vilnius. 134 LKŽ — Lietuvių kalbos žodynas 1-16, Vilnius, 1956-1995. LVG-Endzelins J. Latviešu valodas gramatika, Riga: Latvijas Valsts izdevnieciba, 1951. ME-Mūlenbachs K, Endzelins J. Latviešu valodas vardnica 1-4, Riga: Herausge- geben von lettischen Kulturfonds, 1923-1932. MLLVG I — Miisdienu latviešu literaras valodas gramatika 1, Riga: Latvijas PSR Zinatnu aka- démijas izdevnieciba, 1959. PKEZ -Maziulis V. Prūsų kalbos etimologijos Žodynas 1-3, Vilnius: Mokslas, 1988-1996. SE — SUMMA Aba Trumpas ifguldimas EWANIELIV [...] KIEDAYNYSE [...] 1653 (remtasi Jakulis A. „Knygos Nobažnystės“ leksika 1/Par. D.Jakulytė, Klaipėda: Sauliaus Jokužio leidykla-spaustuvė, 1995). SV-Endzelins J. Senprisu valoda, Riga: Universitates apgads, 1943. ŽD-Skardžius P. Lietuvių kalbos žodžių daryba, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 1943. Kiti šaltinių sutrmpinimai tokie pat kaip didžiajame „Lietuvių kalbos žodyne“. LITERATŪRA Ambrazas S. 1991: Baltų ir slavų kalbų vardažodžių daryba (senosios bendrybės ir skirty- bės). Baltistica 27(1), 15-34. Ambrazas S. 1993: Lietuvių kalbos pavadinimų pagal lyties skirtumą darybos raida. — Litu- anistica 3(15), 38-49. Ambrazas S. 1994: Lietuvių kalbos deminutyvų darybos raida. — LKK 34, 130-157. Ambrazas S. 1995: Lietuvių kalbos kuopinių ir vardažodinių vietų pavadinimų darybos rai- da. — LKK 33, 180-200. Ambrazas S. 1996: Lietuvių kalbos ypatybės turėtojų pavadinimų su priesaga *-ko- darybos raida. — LKK 36, 101-119. Cu tin F. 1964: Historicky vyvoj rodiny a rodinne prislusnosti v ceskych nérecich, Praha: Aca- demia. Fraenkel E. 1936: Die indogermanischen -/- Staimme. — KZ 63, 168-201. Gerulis G. 1992: Die altpreuBichen Ortsnamen. Berlin-Leipzig: Vereinigung wissenschaf- tler Verleger, Walter de Gruyter u. Co. Greimas A.J. 1990: Tautos atminties beieškant, Vilnius-Chicago. Grinaveckis V. 1991: Lietuvių tarmės. Fonetika, morfologija, Vilnius: Vilniaus pedagogi- nis institutas. Goėrnowicz H. 1974: Das altpreuBische Suffix -if- und das polnische Suffix -ic- in Ortsna- men der preuBischen Pomesaniens. — Zeitschrift fiir Slawistik 19, 234—240. Kubrjakova E. S. 1963: Imennoe slovoobrazovanie germanskich jazykov. — Sravnitel“naja grammatika germanskich jazykov 3, Moskva: Izdatel'stvo Akademii Nauk SSSR, 39-131. Laumane B. 1989: Apelativi un toponimi ar -é-, -ij- un -fen- Kurzemé. — Baltistica 3(1) Priedas, 147-160. Laumane B. 1990: Deriviti ar priedékli -arf- augS§zemnieku izloksnés. — Onomastica Lettica, Riga: Zinatne, 92-101. Laumane B. 1991: Derivati ar priedékli -ast- latviešu valoda. — VI tarptautinis baltisty kon- gresas 1991 m., spalio 2—4 d. Pranešimų tezės, Vilnius: Vilniaus universitetas, 55. Lenkevicititée-Norkaitiene M. 1983: Nomina regionalia lietuvių kalbos tarmėse. — LKK?22, 137-146. 135 Lindert B. 1967: Formanty služące tworzenia nazw mieszkaricow w językach stowiariskich, Lublin. Maciejauskiené V. 1977: Lietuvių asmenvardžių priesagy paplitimas XVII a. - LKK'17, 159-169. Maciejauskiene V.1991: Lietuvių pavardžių susidarymas, Vilnius: Mokslas. Martynov V. 1973: Praslavjanskaja i balto-slavjanskaja derivacija imen, Minsk: Nauka i technika. Meid W. 1967: Germanische Sprachwissenschaft. Bd. 3: Wortbildung, Berlin: Walter de Gru- yter u. Co. Meje A. 1951: Obsčeslavjan'skij jazyk, Moskva: Izdatel'stvo inostrannoj literatury. Mezger F. 1955: Ahd. jungidi lit. vilkytis, got. nipjis. — KZ 71, 117-119. Nepokupny j A. N. 1985: Složnyj suffiks slavjanskich patronimov (-ovrfje-) — obščee pra- slavjansko-zapadnobaltijskoe obrazovanie? — Tarptautinė baltistų konferencija 1985 m. spalio 9-12 d. Pranešimų tezės. Vilnius: Vilniaus universitetas, 189. Otrebski J. 1934: Wschodniolitewskie narzecze twereckie 1, Krakow: Naktadem Polskiej Akademji Umiejętnošci. Palomé E. 1974: Notes on the Germano-Baltic lexical correspondences: a critique Cemoda- novs isoglosses. — The journal of Indo-European studies 2, 101-116. Parenti A. 1996: Suffixnahme-like phenomena in Lithuanian. — Res Balticae 2, 65-76. Rospon d S. 1937: Poludniowostowiariskie nazwy miejscowe z sufiksem *-itj-, Krakow: Naktadem Polskiej Akademji Umiejetnosci. Salys A. 1930: Die Zemaitische Mundarten 1, Kaunas: Akc. „Spindulio“ b-vés spaustuvė. Salys A. 1985: Raštai 3, Roma: Lietuvių katalikų mokslų akademija. Schmid VW. P. 1960: Massapisch-baltische Kleinigkeiten. — Indogermanische Forschungen 65, 24-30. Skardžius P. 1954: XVI amžiaus lietuvių asmenvardžiai. — Aidai 1, 27-33. Staws ki F. 1974-1976: Zarys slowotworstwa prastowianskiego. — Sfownik prastowiariski, Wroctaw etc.: Zaktad Narodowy im. Ossolinskich, t. 1, 44-141; t. 2, 14—60. Taszycki W. 1937: Sfowiariskie nazwy miejscowe z sufiksem *-ifj-, Krakow: Nakladem Polskiej Akademji Umiejętnošci. Trautmann R. 1925: Die altpreuBische Personennamen, Gottingen: Vandenhoeck u. Rup- recht. Urbutis V. 1961: Dabartinės lietuvių kalbos galūnių darybos daiktavardžiai. — Ka/botyra 3, 27-69. Vaillant A. 1974: Grammaire comparée des langues slaves 4, Paris: Editions Klincksieck. Vanagas A. 1970: Lietuvos TSR hidronimų daryba. Vilnius: Mintis. Vidugiris A. 1969: Zietelos tarmės daiktavardis. - LKK 11, 147-182. Vondrak W. 1924: Vergleichende slavische Grammatik 1, Gottingen: Vandenhoeck u. Ruprecht. Vulane A. 1986: Imyja prilagatel’noe i ego sintaksiceskie funkcii v verchnelatysskom jazyke: Avtoref. dis.[...] kand. filol. nauk, Riga. Zinkevičius Z. 1977: Tėvavardinė asmenvardžių sistema Lietuvoje. — Balfistica. 2 Priedas, 151-156. Zinkevičius Z. 1993: Žemaičiai (termino istorija). — Kazimiero Būgos konferencija: Eti- mologija ir onomastica. Konferencijos programa ir tezės. Vilnius, 1993 m. lapkri- čio 5 d., Vilnius: Vilniaus universitetas, 24—25. 136 THE DEVELOPMENT OF NOMINA ATTRIBUTIVA WITH THE AFFIX *-jo- IN LITHUANIAN Summary The adjective affix -jo- was introduced into the derivative category of nomina attributiva a long time ago, maybe when the Baltic, Slavic and Germanic languages had not yet been separated from the northern dialect of Indo-European, cf. Lith. béris, Latv. béris „bey horse“, Serb.-Croat. m/ifj „new moon“, Goth. hairdeis shepherd”. The compound suffix *-itjo (< *-ito- + *-jo-) has equivalents in the Baltic, Slavic and Germanic languages as well, cf. Lith. vokytis, Latv. vacitis „German“, South Slav.bratif 5 ,brother's son“, OHG jungidi „cub“. The suffix *-itjo- has the apophonic variants *eit-jo-, *-oit-jo- in the Baltic languages, cf. Lith. vokytis and vokietis, Latv. vacitis and vdcietis „German“, Lith. giminaitis and giminiétis, Lith. savditis and Latv. savietis „relative“. Earlier the suffix *-é-jo having equivalents in the Baltic, Slavic, maybe Messapic languages (cf.Lith. medéjas „hunter“, South Slav. byzėjs „a quicke stream of a river“, Massap. polaidehias) was used to for nomina attributiva and later came into the derivative category of nomina agentis. In Lithuanian and Latvian there are some nomina attributiva with the another related suffix *-4-jo-, cf. Lith. vasardjas and Latv. vasarajs ,summer-corn“. In Latvian dialects the suffixes *-4-jo-, *-é-jo are still used to form not only nomina attributiva but also adjectives (cf. miglajs misty“, galéjs last“) which completely disappeared in Lithuanian. Lithuanian nomina attributiva with the other suffixes originated from *-jo- (cf. -ijas, -otis, -uotis, -étis a.0.) and with the derivative flexion -ius(-€) have no equivalents in related languages. 137