Lietuvių kalbos ypatybės turėtojų pavadinimų su afiksu „*-io-“ darybos raida

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XXXVIII (1997) Saulius AMBRAZAS LIETUVIŲ KALBOS YPATYBĖS TURĖTOJŲ PAVADINIMŲ SU AFIKSU *-;0DARYBOS RAIDA §1. Be anksčiau aptartų vedinių su *-ko- (aut. 1996), lietuvių kalbos ypatybės turėtojų pavadinimai (nomina attributiva, toliau — NAtt) daromi ir iš būdvardinių afriksy *-jo-, *-no-, *-en-, *-lo-, *-to-, *-uo-, *-isko-, *-mokilusiomis priesagomis bei darybos galūnėmis. Šiame straipsnyje aptarsime vedinius su afiksu *-70-. Vediniai su darybos galūne -is/-ys(-ė) §2. Ypatybės turėtojų pavadinimų su šia darybos galūne lietuvių kalboje yra nemaža (Urbutis 1961: 45-47; DaiktvDr 364-365). Šio tipo vedinių randame jau XVI-XVII a. raštuose. Ypač paplitęs NAtt gyvis. Kiti užfiksuoti atskiruose tekstuose. Vediniai ga/vis „didžiagalvis“ SD! 35, juodis Lex 69a, klisis SD* 124, kupris SD“ 66, kuprys „kas kuprotas“ Lex 50a, 69, nebylys Ch! 8X, plokstis „plokštuma“ SD? 299, retis „apleistas laukas“ Lex 24a, rétis SD? 85, 124, senis SD' 174, 176; SD’ 422, sūris BB Job 10,10, žiemys „šiaurės vėjas“ Lex 65, Zilis „žilas žmogus“ BP I 120; vartojami ir dabar. Mažosios Lietuvos raštams buvo būdingi ir NAtt kuršys „Kuršių Neringos ar Mažosios Lietuvos gyventojas“ Lex 21a; KB II 66; Sch 192 (plg. kuršis „Jatvis“ K II 25; J; M.Valanč; PPr 406, kurse „kuršiškai užrištas mazgas“ Žvr; VI — LKŽ VI 972-973), mėlyniai „mėlynai raudonos spalvos kopūstas“ Lex 18a; C II 232; R II 228; MŽ II 101; K II 135; „mėlynoji ar raudonoji ropė“ Lex 71a (plg. mélynis/mélynis „mėlyna spalva“ K II 50, 196; LC 1884,4; Šts; „mėlynos spalvos drabužis“ Krsn; Kp; „mėlynos ar raudonos spalvos kopūstas“ R; MŽ; [K]; „viržinių šeimos augalas“ O 95 — LKŽ VII 1032). §3. Ypatybės turėtojų pavadinimai su -/5/-ys(-e) turi atitikmenų latvių, prūsu, slavų ir germanų kalbose, plg. lie. béris ir la. béris „bėras žirgas“ (BKGF 66), pr. malkis „stinta“ (Stint) E 597 (plg. la. smalks „smulkus“, žr. PKEŽ III 105), serb.-kroat. m/af (<*mold’s), lenk. now, nowiu „jaunas mėnulis“ (Martynov 1973: 22), go. hairdeis „piemuo“ (plg. lie. kefdžius LEW 242), asneis „padienis darbininkas“ (Kubrjakova 1963: 78; Polomė 1974: 109). 122 Šio tipo vediniai atsirado daiktavardėjant būdvardžiams su *-70- (aut. 1991: 16-17). Vediniai su darybos galūne -/us(-ė) §4. Dabartinėje lietuvių kalboje darybos galūnės -/us(-ė) vediniai, kurie yra produktyvūs, dažniausiai žymi profesiją, kategorinę ypatybės turėtojo reikšmę turinčių šio tipo vedinių yra mažiau (Urbutis 1961: 55-56; DaiktvDr 365-366, 410). Iš XVII a. Mažosios Lietuvos žodyne Lexicon Lithuanicum užfiksuotų 6 ypatybės turėtojų pavadinimų su -jus 5 irgi žymi profesiją (balnius „kas dirba balnus“ 73, kailius „kailiadirbys“ 56a, 104a, katilius „katilų dirbėjas", kubilius „kubilų meistras ar pardavėjas“ 56a, 19, 34, puodžius 88) ir tik vedinys durnius 64, 87a yra išlaikęs grynąją ypatybės turėtojo reikšmę. $5. K.Sirvydo žodyne tėra tik 4 galūnės -/us vediniai, žymintys profesiją: be minėtų Natt puodžius SD" 33, 214; SD’ 67 (šis vedinys paplitęs daugelyje senyjų raštų), katilius SD' 125 (dar R; MZ II 296; K; J; BZ 213, žr. dar Salys 1985: 204), kubilius SD? 301 (dar DP 1073; N; K; J), čia dar randame vedinį Dičius „bitininkas“ SD’ 7 (dar R; N; K). Tuo tarpu šio tipo vedinių, turinčių kategorinę ypatybės turėtojo reikšmę, šiame žodyne yra kur kas daugiau: barzdžius „barzdyla“ SD’ 22 (dar Alk — LKZ I“ 676), grynius (grinius?) ,neturtélis, nuogius“ SD’ 91 (plg. grynius A 1885,274; J; S, grinius Rod; L§ — LKZ II 612), kerscius ,kersytojas“ SD’ 181 (dar [K]; J), niekius ,niekadarys, įkyrus žmogus“ SD? 61, 198, 301 (dar C II 1034; Krz 154; [K]; Tat; Skr — LKZ VII 783), pinigius „kas turi pinigų“ SD’ 292 (dar J; VŽ 1905,256; „išlaidus žmogus“ Upt — LKŽ IX 1043), sekmius „kas niekus kalba“ SD’ 5 (dar Sut; N; „kas sakmes seka" N; [K]), smalscius „smaguris“ SD’ 148 (dar SP I 212; MP 325; NdŽ), utėlius „kas utėlėmis apėjęs“ SD' 191; SD’ 490 (paplitęs tarmėse, daugiausia rytų aukštaičių — LKŽK) ir tik iš K.Sirvydo žodyno žinomi NAtt: burnius „turintis didelę burną“ SD! 34, kytrius „kytruolis“ SD" 13; SD’ 347. K.Sirvydo žodyne turbūt užfiksuota senesnė būklė negu Lexicon Lithuanicum bei dabartinėje lietuvių kalboje. Mat veikiausiai darybos galūnė -jus atsirado iš -is/-ys dėl (7)u ir (7)o kamienų mišimo (plg. DaiktvDrR 35-36 ir lit.), o vardažodiniai vediniai su -;/5/-ys(-e) dažniausiai turi kategorinę ypatybės turetojo reikšmę. Vediniai su darybos galūnė -é §6. Lietuvių kalboje yra galūnės -€ ypatybės turėtojų pavadinimų, žyminčių konkečius daiktus ir neturinčių atitinkamų vyriškosios giminės formų su -/5/-ys bei -jus (Urbutis 1961: 54-55; DaiktvDr 366-367). 123 Tokių vedinių randame jau XVI-XVII a. raštuose, pvz.: graikstc „papuošalas“ BB Pat 11,22 (plg. graikštis „t.p.“ Kel 1881,22; G 84 ir graikstus, -1 „gražus, puošnus“ BB 1 Moz 3,6; Vln' 144; M.Valanč; Nz; Klp — LKŽ III 502), klišės „žirklės“ SD* 227 (dar D.Pošk; N; [K], plg. k/išė „kreiva, kliša koja“ J), plikė DP 17135; SD" 73; SD’ 160, tiesė „dešinė ranka“ AK 13, 16; SP II 166; SD’ 343 (dar Sut; Kos 56; [K]; Drsk; Kt; Ar; Klt; Sdk; Mlk — LKŽ XVI 188). Šio tipo vediniai atsirado konkretėjant ypatybės turėtojų pavadinimas su -is/-ys(-ė), plg. klisé ir klišis(-ė), pliké ir plikis(-ė) ir t.t. §7. Ypatybės turėtojų pavadinimų su *-épasitaiko ir kitose baltų kalbose, plg. la. smaile „smaigalys; viršūnė“ (MLLVG I 163); V.Mažiulis (PKEŽ I 420— 421) šiam darybos tipui priskiria ir pr. gudde (Pusch) E 586 : *guda- „sulinkęs“. Iš būdvardinio afikso *-joatsirado ir kai kurios išvestinės priesagos, su kuriomis daromi ypatybės turėtojų pavadinimai. Vediniai su priesagomis -ojas/-ojis/-ojys/-ojus, -oja, -ienojas/-ienojis/-ienojys/-ienojas §8. Labiausiai paplitęs vedinys vasardjus, kuris žemaičių ir kai kuriose pietinėse bei rytinėse aukštaičių tarmėse turi senesnę formą „vasarėjas (vietomis pasitaiko ir 77o kamieno variantas vasarojis, žr. LKA III Žemėl. Nr. 15), jau pateiktą K.Sirvydo žodyne (SD' 44; SD’ 85) bei Lex 80a. Ji tiksliai atitinka la. vasarajs (ME IV 484-485). Nemazame aukštaičių tarmės plote vartojamas ir vedinys siendjas (su variantais siendjis, sienojus, zr. LKA III Zemél. Nr. 13), uzfiksuotas jau K.Sirvydo žodyne (SD' 181; SD’ 6, 445), S.B.Chilinskio Naujajame Testamente (Mt 7,3; Luk 6,42), ,,Sumoje Evangelijų“ (174s). M.Dauksos Postiléje (9X) ir Zietelos tarméje (Vidugiris 1969: 160) randame vedinj rytdjas. Dabar įprasta u kamieno forma rytojus čia daug retesnė (DP 3184). §9. Tarmése ir kai kuriuose raštuose randame dar panašios reikšmės NAtt augojas „laukinis serbentas“ StngZ 76, avižojys „avižos šiaudas“ Rdš; Mrk; Lš; Kb; Lp (LKZ I“ 532), /apojai „daržovių lapai“ Lšk (ŽD 85), raitojas „raitelis“ (paplitęs liaudies dainose), rugojai „rugių šiaudai“ Kč; Nmn (LKŽ XI 893), sėmenėjis „gegužės mėnuo“ B 765; N; [K]; KZ, šeimynojas Žem; Trš, šeimyndjus „samdinys“ DūnŽ (LKŽ XIV 612), sildjas K I 602; KzR; Grnk; Rs; Erž, silojus „viržis“ Jrb (XIV 794, 795). Kai kuriose (daugiausia pietinėse) tarmėse su priesaga -ojas (su atitinkamai ijo ir u kamienų variantais) imta daryti augalų stiebų pavadinimus, plg. bu/bojas „bulbienojas“, uogojas „uogienojas“ ir t.t. (LKA III Žemėl. Nr. 14). Jie turi atitikmenų latvių kalboje, pvz.: brūklęnaji „bruknienojai“, uog(ul)aji „uogienojai“ (LVG 285; BKGF 69). 124 810. Dėl priesagų -fenis (su pastarąja tarmėse taip pat retkarčiais daromi stiebų pavadinimai) ir -ojas mišimo atsirado sudurtinė priesaga -ienojas (irgi turinčia jo ir u kamienų variantus), būdinga daugiausia rytinėms tarmėms (LKA III Žemėl. Nr. 14, p. 29). Vedinys pupienojai (užr. pupinaiey SD’ 19, pupinoiey SD’ 16) užfiksuotas jau K. Sirvydo žodyne. Mažojoje Lietuvoje ir kai kuriose kitose tarmėse dalis priesagos -renojas vedinių turi visai kitą reikšmę, pvz.: avižienojai „avižų šiaudai“ Lex 46; B 679; R; K; Lp (LKŽ I“ 531, plg. avižojys), rugienojai „rugių šiaudai“ Lex 71a; O 305, 418; B 815; R II 294; Krz 124; N; J; „rugienos“ K; Glv (XI 987, plg rugojai), bet plg. pupiendjai „pupų stiebai“ B 279; N; K. Mat priesaga -/enojas siejasi ir su priesaga -fena, su kuria lietuvių kalboje dažnai daromi vediniai, žymintys kultūrinių augalų augtąsias vietas (aut. 1995: 186). Galbūt kadaise greta priesagos -ojas egzistavo ir moteriškosios giminės ypatybės turėtojų pavadinimų su -0ja, plg. deivės vardą Sėnoja „namų pamatų deivė“ (Greimas 1990: 444) bei vandenvardžiams Kamoja Ad, Lankoja Ob, Lapoja Zls (Vanagas 1970:185), taip pat -toja : -tojas, -ėja : -ėjas (aut. 1993: 38-39). $11. Latvių kalbos tarmėse išliko ir būdvardžių su -js, pvz.: miglėjs rits „miglotas rytas“, mėjJajs kalninš „molingas kalnelis“ (LVG 284-285; BGKF 69). Lietuvių kalboje jie visi sudaiktavardėjo. Vediniai su priesagomis -ijas/-ijis/-ijus, -ija/-ijė 812. Jau XVI-XVII a. raštuose paplitęs vedinys ga/vijas. Seniesiems raštams buvo būdingi ir NAtt prekijas „pirklys“, žūklijas (apie pastarąjį žr. DaiktvDrR 153), plg. dar medijas BB 1 Moz 10, 9; 25, 27; Ps 91, 3; B, medijis C I 998, medija „medžiotojas“ Lex 51a; O 622; J, medijé ,brakonierius“ Lex 106; C II 984; „medžių vagis“ N; [K], beprotija „kvailys“ J bei tarminius treinijas, treinija (užfiksuotas jau Lex 57, 69; C I 1151), treinijis, trainijas, trainija, trainijus „vežimo dalis, traininis“ (LKA I 191; LKZ XVI 529, 735-736). §13. Latvių kalbos tarmėse išliko būdvardžių su -ijs, pvz.: salijs „sūrus“, malijs „molėtas“, vidijs „vidurinis“ (LVG 276-277; BKGF 68). Lietuvių kalboje jie beveik išnyko, plg. nebent seniesiems raštams būdingą būdvardį vienatijas/vienatijis „vienintelis“ (jeigu tai ne įvardžiuotinė būdvardžio forma, plg. Parenti 1996: 69) bei /aukijas(-a) „laukujis“ End (LKZ VII 180). Vediniai su priesaga -ėjas/-ėjis $14. Iš pradžių su šia priesaga buvo irgi daromi vardažodiniai vediniai. Antai iš mėdė „miškas, giria“ padarytas NAtt medėjas/medėjas MZ; [K]; Sch 88; BsMt II 37; A 1884, 19; S I 345-346; S.Dauk; V.Kudir; J.Bil; Plv; Snt (ŽD 84; LKŽ VII 983-984), medėjis „medžiotojas“ N; Jn, iš prėkė — NAtt prekėjas/prekėjas BB 3 Moz 25,50; GN Mt 13,45; Apr 18,11; [K]; S.Dauk; M.Va125 lanč; A 1884,409; V.Kudir; J.Bil; End, prekėjis „pirklys“ S.Stan (ŽD 83; LKŽ X 598). Galbūt čia priskirtini ir vediniai mol/ėjas „malėjas“ Ds; Rod (LKŽ VIII 335) : mole „malimas“, pjūvėjas „pjovėjas“ BB Rut 2,3; 2,4; Mt 13,30; O 495; MKr 74; N; (d)Vs (ŽD 83; LKŽ X 45) : pjūvė „pjūtis“, talkéjas „talkininkas“ S.Dauk; NdZ : talka. 815. Latvių kalbos tarmėse pastebėta vardažodinių būdvardžių su -ėjs, pvz.: galėjs „galinis“. Vardažodinių vedinių su *-ėjobūta ir slavų kalbose, pvz.: piet. sl. brzéjp „greita upės tekmė“ : brze „greitas“ (Stawski 1974: 87).W.P.Schmidas (1960: 24-26) randa atitikmenų ir mesapų kalboje, plg. mesapų polaidehias ir lie. paldidas, la. palaidėjs. Prabaltų kalboje priesaga *-ėrobuvo įtraukta į veikėjų pavadinimų paradigmą. Be to, istoriniu požiūriu vardažodinės ypatybės turėtojų pavadinimai su darybos galūne *-;0 yra ir atitinkami priesagos *-fjo- (<*-ta+ *-jo-) vediniai (DaiktvDrR 112-117). Keletas ypatybės turėtojų pavadinimų priesagų atsirado afiksui *-70prisijungus prie kai kurių būdvardinių priesagų, kilusių iš *-f0-. Vediniai su priesaga -ytis/-ytys(-ė) §16. Pirmiausia minėtini NAtt ausytė „Žieminė kepurė su ausimis“ Vrd; Kal (LKŽ I? 504), avižytis „toks audeklas, austas per 8 ar 10 nyčių“ Grg (I“ 532), blakytis „audeklas, kurio apmatai dvisiūliai“ Skdv; Grg; Prk; I.Simon (I? 878), eglytis „eglutėmis austas audinys“ Dr, Lkv; Lnk (IT? 1052), lamstytis ,rievelémis austas audeklas“ Kos 151; J; Klp; KlvžŽ; Kl; Brs; Vvr; Sint (VII 114), slakytés „tokios veislės bulvės“ Rt, slakytis(-€) „šlakuotas galvijas“ Kal; KI (XIV 1001). Dauguma šių vedinių gali būti dar darybiskai susiję su priesagos -yfas(-a) būdvardžiais (t.y. jie gali būti laikomi galūnės -is(-€) vediniais), plg. ausytas (-a) „su ausimis (apie kepurę)“ J; Kal (LKŽ I“ 503), blakytas(-a) „su peršovomis“ BzF 100; Prk; Rdm (I* 878), eglytas(-a) „su eglutémis, eglėtas“ I.Simon; Vlkv; Mrj (II? 1052), /amstytas/lamstytas(-a) „Jamstuotas“ BzF 33; Ms; Slnt; Tv; Brs (VII 114), šlakytas(-a) „šlakuotas“ Sts; Plt (XIV 1000). 817. Žemaičių tarmėje vartojami vediniai vokytis/vokytys „vokietis“, siaulytis „šiaulietis“ (LKA III Žemėl. Nr. 10, 110). Iš Lexicon Lithuanicum (20) žinomas vedinys seseryčiai „brolių vaikai“ (plg. seserycia, žr. § 21). Panašią priklausymo reikšmę turi la. /atvitis „Jatvis“, vacitis „vokietis“, fautitis „jaunuolis iš svetur“ (LVG 387; DL 239-240). Galbūt ji slypi ir prūsų kalbos asmenvardžiuose (pvz., Moldite, Bludit, Waikitte, žr. Trautmann 1925: 1 LVG 280; Vulane 1986; Laumane 1989. 126 182) bei vietovardžiuose (pvz., Lankiten, Pelitte, Pelkyten, žr. Gerullis 1923: 257 tt.). Mat prūsų kalbos tekstuose nėra užfiksuota deminutyvų su *-/f/0-. §18. A.Nepokupnas (1985), remdamasis prūsų kalbos vietovardžiuose randama priesaga -owiten, -awiten, net kelia mintį, kad sudėtinė priesaga *-ouitio- (<*-ouo- + *-itjo-), su kuria slavų kalbose daromi tėvavardžiai, buvusi bendra slavų ir vakarų baltų kalbų inovacija. Tačiau priesagos -owifen, -awiten prūsų kalbos vietovardžiuose galėjo atsirasti dėl prūsiškų formų lenkinimo (plg. lenk. -owicy)’. Juo labiau, kad baltų kalbose priesagos * -ouobūdvardžiai yra labai reti. Antai lietuvių kalbos būdvardžiai /apavas „lapo spalvos“, /inavas „lino žiedo spalvos“ veikiausiai padaryti pagal slavizmų ruZavas, vyšniavas pavyzdį (ŽD 397). Prūsų kalboje priesaga *-ouo-/-euodažniausiai įeina į kitų priesagų sudėtį, pvz.: acc. sing. drūktawingiskan „griežtą, kietą“ (gestrengen) III 119;;, nom. sing. ginnewings „draugiškas“ (gewaltige) III 85,2 ir t.t. (SV 44). Ir šie vediniai neturi senosios priklausymo, kilmės reikšmės, kurią išlaikė slavų kalbų būdvardžiai su *-ouo- (plg. s. sl. Petrovs : Petr ir s.ind. Visnavah:Visnuh, žr. Meje 1951: 275). §19. Slavų kalbose vediniai su *-itjo—irgi dažniausia turi priklausymo, kilmės reikšmę, pvz.: piet. sl. BoZit’s „Dievo sūnus“, bratit’s „brolio sūnus“ ir t.t. (Stawski 1976: 55 t.t.). Be to, čia su šia priesaga nuo seno dažnai buvo daromi asmenvardžiai, genčių, vietų vardai“. Baltų (ypač lietuvių) kalbose šiam reikalui buvo dažniau vartojamas kitas priesagos * -/fjovariantas * -ertjo- (plg. $24). §20. Latvių ir slavų (kaip ir lietuvių) kalbose yra keli vediniai su *-itjo-, išlaikę grynąją ypatybės turėtojo reikšmę, pvz.: /ėnitis „šiltas pietų vėjas“ : /éns „šiltas“, jaunite „marti; jaunoji; jaunoji motina; pamotė“ : jauns „jaunas“ (DL 240); piet. sl. golit’s „nuogas, vargšas žmogus“ : go/s „nuogas“ (Stawski 1976: 57-58). Galimas daiktas, šio tipo vediniai turi atitikmeny ir germany kalbose, plg. s. vok. aukšt. jungidi „žvėries jauniklis“ (Mezger 1953). Taigi priesagos *-itio- (<*-ito- +*-jo-) ypatybės turėtojų pavadinimai veikiausiai yra baltų, slavų ir germanų kalbų inovacija. Šios kalbų grupės ir su afiksu *-joimta daryti ypatybės turėtojų pavadinimus (žr. $3). F.Mezgerio (1953) bandymas priesagą *-itjosusieti su ide. * -fj0yra abejotinas. Vėliau baltų kalbose ši priesaga buvo panaudota deminutyvams (aut. 1994: 146-147) ir rečiau kuopiniams pavadinimams (aut., 1995, 187-188) daryti. : Plg. Gerullis 1925: 212-13; Gérnowicz 1974. * Vondréak 1924: 598-599; Rospond 1937; Taszycki 1946: 27 tt; Cufin 1964: 9-92; Lindert 1967: 40-45; Vaillant 1974: 333 tt. 127 Vediniai su priesaga -yčia 821. Kelis vedinius su šia priesaga randame senuosiuose raštuose, pvz.: brolyčia „brolio duktė“ Lex 20; C I 402; O 103 (t.p. B; N; K; „pusserė“ JR 69), karvelyčia „karvelio patelė“ SD' 37; SD? 72; SP I 369 (t.p. N; [K]), meskerycia/meskerycia „meškerykotis“ C I 98 (t.p. MZ II 28; [K]; SI; Ps; Srv; Paj — LKZ VIII 89), seserycia „sesers duktė“ Lex 78; C II 527; O 474 (t.p. MZ; K; L; Rtr; „pusseserė“ N; plg. serbų sėstrič, žr. Mezger 1953: 118). Šio tipo vedinių yra ir tarmėse, pvz.: darklyčia „keistai apsitaisęs žmogus“ J I 296, kaulyčia „Jabai liesas žmogus“ J; Ms; „arklių kojų liga“ Grz; Kp; Lk; Ms (LKŽ V 432), kempyčia „sudžiūvęs žmogus“ J II 75, keryčios „burtai“ R II 370; N; K; J; Žm (LKZ V 609), lovycia „ėdžios“ Lp; Mrk; „girnalovis“ Ut; Vdn; Kb (VII 667), mazgycia „tinklą mezgant vartojama lentelė“ N; [K]; J, žalktyčia „žalčio duktė“ G 122; A.Baran; Ds (LKŽK). 822. Nemaža aukštaičių tarmės plote su priesaga -ycia daromos netekėjusių moterų pavardės, pvz.: Baltrušaityčia, Jankyčia, Pakalkyčia (LKA III Žemėl. Nr. 112, p. 121-122). Tokių pavardžių užrašyta jau XVII a. šaltiniuose (Macijauskienė 1991: 263 tt). Priesagą -ycia turi ir vandenvardžiai dviejuose nesusisiekiančiuose arealuose: pačiame pietiniame Lietuvos plote ir Žemaičiuose, pvz.: Ylyčia Smn, Šarkyčia Lbv, Kalnyčia Krž (Vanagas 1970: 141-142, 402). Kai kuriose latvių kalbos tarmėse su atitinkama priesaga -iša daromos ištekėjusių moterų pavardės (pvz., Bergmanisa „Bergmano žmona“), pasitaiko ir vienas kitas bendrinis moters pavadinimas, pvz.: delverisa „triukšmadarė“, véverisa „audėjo žmona“ (LVG 377; DL 316-317). 823. J.Otrebskis (GJL II 258) kelia mintį, kad priesaga -ycia atsiradusi iš -yté dėl ja ir (į)ė kamienų miSimo ir dėl sl. -ica įtakos. Tačiau pateikti duomenys leidžia manyti, kad priesaga -yčia gali būti sena. Kadangi kadaise baltų kalbose su darybos galūne *-2- (vėliau ją išstūmė galūnė *-(7)é-) buvo daromi nomina feminina (aut. 1993: 38-39), tai visai gali būti, kad priesaga -yčia yra net senesnė už -ytė (t.y. *-itia- : *-itio-kaip *-taja- : *-tajo-). Pažymėtina, kad ir preisagos -aité, -ute, -ūtė tarmėse turi ja kamieno variantas -aicia, -ucia, -ūčia, su kuriomis daromos neistekéjusiy mergaičių pavardės, patekusios jau į XVII a. šaltinius (Maciejauskiené 1991: 262 tt.), plg. dar priesagą -écia (Zr. §39). Antra vertus, fa ir (7)é kamienų mišimas ir slaviška priesaga -ica bei slavizmas -inyčia (plg. aut. 1995: 192 ir hibridą brolickas „brolio sūnus“ N) galėjo turėti konservuojantį poveikį, o gal dėl to priesaga -yčia išliko ir labiau paplito rytų Lietuvoje. 128 Vediniai su priesaga -ietis/-ietys(-ė) 824. Vediniai su šia priesaga paprastai turi priklausymo ar kilmės reikšmę. Ypač senas yra vedinys vokietis/vokietys(-€), paplitęs visame aukštaičių tarmės plote (LKA III Žemėl. Nr. 10), užfiksuotas XVI-XVII a. raštuose (DP 45743; SD"'94; Lex 23a; CI 460) ir tiksliai atitinkantis la. vaciétis (ME IV 492). Nemažoje aukštaičių tarmės dalyje su priesaga -ietis(-¢) dabar plačiai daromi asmenų pavadinimai pagal gyvenamąją vietą arba kilmės vietą, pvz.: jonisi kiétis, panevėžiėtis, vilniėtis ir t.t. (Lenkevičiūtė-Norkaitienė 1983; LKA III Žemėl. Nr. 110, p. 115). Šio tipo vediniai irgi gali būti gana seni, plg. galilietis „Galilėjos gyventojas“ Bt Jn 7,52; ApD 1,11, la. raūnėniėtis „Rauno gyventojas“ (LVG 388; BKGF 98). 825. Senuosiuose raštuose randame vedinius prasalietis „nevietinis, kitos šalies žmogus“ DP 8X (t.p. M.Valanč; A 1884,380; „pašalinis žmogus“ Žml; „praeivis“ NdŽ — LKŽ X 561), prašalnietis „kitos šalies žmogus“ SE 2159; KN 117; Ch 2 Moz 12,43; Rut 2,10; Bt Luk 17,18, plg. dar pasaliétis „svetimas, paSalinis žmogus“ Žem; Jnšk; „iš kitur atvykęs, nevietinis žmogus“ Skr (LKŽ IX 553). Tarmése (daugiausia rytų aukštaičių) vartojami dar NAtt apylinkiétis Trgn, aplinkiétis „apylinkės gyventojas“ Grž; Trgn; Svn (LKZ I? 245), giminiétis „giminaitis“ Bt Mr 6,4; Ds (III 310, plg. la. savietis „t.p.“ LVG 388), kaimiétis J, laukiétis Brz, laukiniétis ,Jaukininkas, ūkininkas“ Zg; Skn (LKZ VII 180, 181), seseriéte „seserėčia“ Mrk; Prn (ZD 360), sodiétis „kaimietis“ Brz (LKZ XIII 274), šeimyniėtis „namiškis“ Str; Lkm; Ad; Tvr; Prng; „samdinys“ A.Baran; Ds; MI; Krns; Ad (XIV 609). Vediniai su priesaga -eitis(-€) 826. Jau B.Vilento Evangelijose (109) užfiksuotas NAtt prasaleitis „svetimšalis“ (t.p. S.Dauk; reikšme „atėjūnas, nevietinis žmogus“ paplitęs šiaurės žemaičių tarmėje, žr. LKŽ X 561, plg. prašalietis, žr. §25). Žemaičių tarmėje randame ir daugiau vedinių su šiuo priesagos -ietis(-€) variantu, išlaikiusiu senąjį dvibalsį ei, pvz.: pasaleitis „nekviestas svečias“ Sd (LKZ IX 552, plg. pasaliétis), treineitis „trikampis“ S.Dauk; Sint, treineitė „vežimo dalis, treinis“ Gršl (XVI 735), plg. dar farneite (aut. 1994: 148) bei pavardes Gineitis, Kiauleitis, vietovardį Vyžeičiai „Rokiškio valsčiaus kaimas“ (ŽD 361), pr. Muntileitis, Swanieyten (Būga 1958: 427) Vediniai su priesaga -aitis(-€) §27.Ypatybés turėtojų pavadinimų su šia priesaga lietuvių kalboje išliko labai nedaug. Ypač senas vedinys Zemaitis/Zemaiciai (apie jo istoriją Zr. Zinkevi129 čius 1993), randamas jau XIII a. pradžios rusų istoriniuose šaltiniuose (Salys 1930: 6-9), paplitęs XVI-XVII a. lietuviškuose raštuose. | 828. Senuosiuose raštuose pastebėti NAtt prašalaitis/prašalaitis „ateivis, svetimšalis“ BB 2 Moz 12,19; 12,48; 20,10; Joz 8,23; BP II 383; Lex 37a; C I 98, 996 (turimas ir tarmėse), fevykstaitis „įpėdinis“ DP 57526, 61117, 620,5; SD? 57 (dar Sut; N; Gmz), velykaitis/velykditis „Velykų margutis“ Lex 66a; C II 186 (paplitęs tarmėse) bei prie jų besiglaudžiantis naš/žitis/našlaitis DP 30735, 33533, 33655; SD' 165; SD’ 402; Ch' Jn 14,18. Tarmése (daugiausia žemaičių) randame dar vedinius brolaitis/brolditis „brolio sūnus“ Rs; „pajaunys“ SI; Klk; Sk; Sml; Lnkv, brolaitė/brolaitė „brolienė“ Lz; „brolio duktė“ Rs; „pamergė“ Grk (LKZ I? 1068), giminditis/giminaitis(- €)S.Stan; J I 432; Kv; Ldvn; Rtn; Ds (ŽD 359; LKŽ III 309), girinaitis/girinaitis „girios gyventojas; neišauklėtas žmogus“ J; Kv; Rs; LI (LKŽ III 341), kalvaitis(-ė) „kalvio sūnus ar duktė“ J(Kv), kalvaitis „kalvos gyventojas“ J, karalaitis/karalaitis(-ė) „karaliaus sūnus ar duktė“ N; J; D 101; Dkš; Smn (LKŽ V 258), ketvirtokaitis „kas turi ketvirtą dalį valako“ Grv (V 670), /laukinaitis/laukinaitis „Jaukų gyvetojas“ J; Kv; Vdk; Erž; Krtv; Gr; „žemaitis“ Šmk (VII 180-181), miskinaitis „miško ar pamiškės gyventojas“ Škn; Pp; Krtv (VIII 289), namūnaitė „ūkininko duktė“ J; (d)Grk (VIII 537), pasalaitis(-€) „pašalinis, svetimas žmogus“ Rs; Pdn; Užv; Krš (IX 551), priešalaitis „kaimo pašalyje gyvenantis žmogus, kampininkas“ J; Jrb; VI; „į kitų reikalus besikišantis Zmogus“ Grš (X 688), savžitis „giminaitis“ Prng; Dv (XII 233), seserditis „sesers sūnus“ Krkl, seserdité „sesers duktė“ Krkl; Ms (XII 437), sūnžitis „anūkas“ Ašb; I.Simon; Grv; Lz (XIV 150), tévynditis/tévynaitis/tévynaitis (paplitęs šiaurės žemaičių tarmėje), feėvūnžitis/tėvūnaitis/tėvūnaitis „ūkininko sūnus, turto paveldėtojas “ (paplitęs pietų žemaičių tarmėje). §29. Kaip rodo šie pavyzdžiai, dauguma ypatybės turėtojų pavadinimų su priesaga -aitis(-€) turi priklausymo kilmės reikšmę. Iš jų veikiausiai kilo tėvavardžiai su -artis(-ė) (plg. Skardžius 1954: 29 tt.), kadaise paplitę dideliame vakarų Lietuvos plote maždaug iki Nevėžio upės (Zinkevičius 1977; Maciejauskienė 1977: 160-161). Vėliau pastarieji virto pavardėmis. Dabar šiaurvakariniame žemaičių ir vakariniame pietų aukštaičių tarmių plote su priesaga -aitis daromos neoficialios nevedusiy vyrų pavardės, pvz.: Galdikaitis, Kervaitis, Šimkaitis ir t.t. (LKA III Žemėl. Nr. 111, p. 119). Dar didesniame žemaičių tarmės plote su priesaga -aifė daromos neištekej usiy motery pavardės, pvz.: Liutkdité, Budrdité, Kėvišaitė ir t.t. (LKA III Žemėl. Nr. 112, p. 120). Ypatybės turėtojų pavadinimai padėjo pamatą atsirasti ir lietuvių kalboje dabar labai paplitusiems deminutyvams su -aztis(-¢) (aut. 1994: 147-148). 830. Vienas kitas ypatybės turėtojo pavadinimas su -asfis randamas ir latvių kalboje, pvz.: fautaitis „tautietis“, cakaraitis „kerplėša, kerėža“, puskaitis ,,0z130 THE DEVELOPMENT OF NOMINA ATTRIBUTIVA WITH THE AFFIX *-joIN LITHUANIAN Summary The adjective affix -jowas introduced into the derivative category of nomina attributiva a long time ago, maybe when the Baltic, Slavic and Germanic languages had not yet been separated from the northern dialect of Indo-European, cf. Lith. béris, Latv. béris „bey horse“, Serb.-Croat. m/ifj „new moon“, Goth. hairdeis shepherd”. The compound suffix *-itjo (< *-ito- + *-jo-) has equivalents in the Baltic, Slavic and Germanic languages as well, cf. Lith. vokytis, Latv. vacitis „German“, South Slav.bratif 5 ,brother's son“, OHG jungidi „cub“. The suffix *-itjohas the apophonic variants *eit-jo-, *-oit-join the Baltic languages, cf. Lith. vokytis and vokietis, Latv. vacitis and vdcietis „German“, Lith. giminaitis and giminiétis, Lith. savditis and Latv. savietis „relative“. Earlier the suffix *-é-jo having equivalents in the Baltic, Slavic, maybe Messapic languages (cf.Lith. medéjas „hunter“, South Slav. byzėjs „a quicke stream of a river“, Massap. polaidehias) was used to for nomina attributiva and later came into the derivative category of nomina agentis. In Lithuanian and Latvian there are some nomina attributiva with the another related suffix *-4-jo-, cf. Lith. vasardjas and Latv. vasarajs ,summer-corn“. In Latvian dialects the suffixes *-4-jo-, *-é-jo are still used to form not only nomina attributiva but also adjectives (cf. miglajs misty“, galéjs last“) which completely disappeared in Lithuanian. Lithuanian nomina attributiva with the other suffixes originated from *-jo- (cf. -ijas, -otis, -uotis, -étis a.0.) and with the derivative flexion -ius(-€) have no equivalents in related languages. 137