P. Skardžiaus kirčiavimo variantai

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XXXVIII (1997) Arvydas VIDŽIŪNAS P. SKARDŽIUS’S ACCENTUATION VARIANTS It is customary to assess P. Skardžius, a regulator of accentuation, and discuss his merits by turning to what is probably the most important work in this field, the clearest and most systematic prewar description of the accentuation norms of standard Lithuanian: the textbook “Accentuation of Standard Lithuanian” (Skardžius 1936). The norms presented in this textbook were entirely consistent. The author’s aim was to show the general public how certain forms, individual words, and groups of words should be accented in the intended standard language; he did not undertake problematic explanations. Consequently, the accentuation system of the standard language is presented here in its ideal form, without exceptions or variants. Not all linguists agreed with such a strict position. In P. Jonikas’s view, irregularities in accentuation should be eliminated by adapting neologisms to the accentuation of a larger group of words. “Or, in such and similar cases of variation, both a recommended and a permitted (tolerated) form should be given. Usage could then make its choice, since in this way, on the one hand, we would be closer to the intended norm, while, on the other, a strict grouping of linguistic facts is once again impossible” (Jonikas 1936: 440). Skardžius himself may also have held a similar view about the codification of accentuation. His extensive work in this field as a whole shows that he was not a strong proponent of strict, nonvariant accentuation norms, and, moreover, the norms he recommended changed considerably. The recommendations in the aforementioned accentuation textbook reflect only Skardžius at that time—the mid-1930s—and probably less his own position than the collective stance of those regulating accentuation. That collective agreements really did determine the character of the norms Skardžius recommended and their changes is clearly evident from the accentuation variants found in the linguist’s works. The accentuation norms established or endorsed by Skardžius himself were never very strict and displayed a certain degree of liberality. This is borne out by the relatively numerous accentuation variants in his works, especially those from the late 1920s—the first years of his work on regulating accentuation—and in works published abroad after the war. Even when presenting two accentuation patterns was difficult (for example, when accenting school anthologies), Skardžius tried to do so somehow. In his first works on regulating accentuation, Skardžius allows quite a number of accentuation variants. The data in his first accentuated anthology (Kamantauskas, Skardžius 1929) are particularly interesting, showing how Skardžius understood accentuation norms in the early years of his work. They provide a starting point for the subsequent regulation of accentuation; therefore, all the words or forms accented variably in that anthology will be presented below. “Some words,” 11 kitaip kirčiuojamus, bet taip pat vartotinus“, Skardžius pažymi išnašose1, taigi aiškiai atriboja pagrindinius ir šalutinius kirčiavimo variantus. Paprastai tose išnašose pateikiamas vienas šalutinis variantas, bet pasitaiko ir po du: papártis // papartìs, -čio, papartỹs, pãparčio (p. 8); čionai // čionai, čionái (p. 187). Kartais nurodoma, kurioms tarmėms tas leistinas variantas būdingas: gyvulius // „Vakarų aukštaičių ir gyvulius“ (p. 260); žmogus // „Vakarų aukštaičiai vietomis pasako ir žmogáus, -aus“ (p. 23); žydi // „Vakarų aukštaičių ir žydžių, žýdž“ (p. 182); mėnesienoje (S. Daukanto tekste) // „Paprastai žemaičiai sako mėnesiena“ (p. 100); kalnai (A. Baranausko tekste) // „Ryt. kálnai“; tartum (A. Baranausko tekste) // „ryt. ir tartum“ (p. 162). Šis tarminės priklausomybės žymėjimas, taip apibūdinamus kirčiavimo variantus lyg ir iš karto iškeliantis už bendrinės kalbos ribų, veikiausiai susijęs su noru parodyti autentišką tos tarmės, iš kurios kilęs ar kuria rašę kirčiuojamų tekstų autoriai, kirčiavimą. Vis dėlto toks variantų vertinimo bei pateikimo būdas gana retas, čia suminėti visi jo atvejai. Kodifikuotas ir variantiškas vienos kitos formos kirčiavimas, neperkeliantis tos formos į kitą kirčiavimo modelį: naud. jáĩ // jái (p. 21); viet. kalnė // kálnė (p. 12); negardù // negardũ (p. 35). Pagal kalbos dalis kirčiavimo variantų aptariamoje chrestomatijoje dar yra tokių: daiktavardžiai: kilm. aslos // ãslos (p. 31); kilm. aušros // aušrõs (p. 196); irklo // írklas (p. 279); laiškas // laiškas (p. 194); laumė // laũmė (p. 33); kilm. laumės, laumių // laũmės, laũmių (p. 32); plentas // plent̃as (p. 344); porų // „Yra porà, -õs, pórą ir póra“ (p. 55); iš pradžios // iš pradžios (p. 39); ùvas // ū́vas (p. 282); vilties // viltìes; virvių, su virvėms // virvių, su vìrvėms (p. 38); aušrinė // aušrinė (p. 20); dárgana // darganà, -õs, dárganą (p. 337); degėsių // degėsių (p. 213); krautuvė // krautuvę (p. 35); mokõlas // mokõlas (p. 341); palūkanų // palūkanos (p. 97); trìs savaitės // savaitės (p. 40); tėkeliui // tekė́liui (p. 311); viršininku // viršininku (p. 131); su gintárais // gintarais (p. 109); kilm. nedė́lios (tautosakos tekste) // nedelios (p. 18); būdvardžiai: lygiais // lygiais (p. 12); pėsti // pėsti (p. 38); pernykščių // pernykščių (p. 251); įn. ártima // ártimas (p. 146); skaitvardis šimtai // šimtai (p. 6); įvardžiai: vard. kókia // kokią, -iós, kókią (p. 26); vard. tókia // tokią, -iós, tókį (p. 23); veiksmažodžiai: dėkavóti // dėkavoti (p. 337); il̃sis // il̃sis (p. 225); išnaikinsiu // „Naikinti ir naikinti“ (p. 57); išražytų // išražytų (p. 33); prisiartino // prisiartino (p. 117); pūliavo // pūliãvo (p. 144); prieveiksmiai: gardžiai // gaĩrdžiai (p. 35); saldžiai // saldžiai (p. 230); ilgai // ilgai (p. 28); brangiai // brangiai (p. 69); teñ // ten (tē) (p. 10); dalelytė bent // bént (p. 232). As can be seen, Skardžius did not shy away from variants; in many cases, he chose not to hasten the natural development of standard spoken language. Understandably, from one 1 In footnotes, the second form is usually also written and presented. In this article, it is written after two vertical bars. 12 On the one hand, the dialect that formed the basis of the standard language was in use; it too, incidentally, was characterized by fluctuating accentuation in subdialects and local varieties (cf. Kamantauskas, Skardžius 1929: VIII), an earlier tradition of standardizing this level that had never fully crystallized into non-variant norms, and the authority of J. Jablonskis; on the other hand, there was often broader usage in the remaining dialects. It is interesting that words and forms with accentuation such as kálne, jái, ī̄klas, ū̄vas, žmogus, -aus, gí̄taras, ší̄mtas, -ái, kóks, -ià., from which he had seemingly distanced himself in the anthology’s “Preface” (p. IX), a text defining Skardžius’s programmatic principles for standardizing accentuation, are also considered secondary, permissible variants. Thus in practice Skardžius was much more liberal in his accentuation. In later articles, reviews, and other contexts, the linguist likewise could not do without accentual variation. In “Kalboje” (1 1930: 48), readers are taught to accent vyžà, gen. vyžos // vyžõs; in the same issue (1 1930: 55), they are advised to pronounce vargdėnė, vargdėnis arba vargdienė, vargdienis. Variants in accentuation norms are also presented in Herman-nas, Skardžius 1931. Here there is still uncertainty about the intonation of the suffix -aitė, and accentuation is inconsistent: savaitės, tarnaitė (p. 26), but giraitė (p. 121), kepuraitė (p. 64), although only recently (Kalba 1 1930: 55) he had warned against such inconsistency, saying that one should not accent našlaitė, lietuvaitė ir mergaitė, saulaitė, but uniformly našlaitė arba našlaitė. The accentuation of derivatives with the suffix -iena is also not fully regularized in this phrasebook: usually kiauliena, kurkiena, kiškiena ir t.t., but alongside these we also find ántiena, jáutiena, aviēna // avienà (p. 55). Perhaps through an oversight, both amatų (p. 102) and āmatų (p. 140) are written. The following words also have accentuation variants2: čerpėmis // čerpėmis (p. 117); krautuvėje // kraútuvėje (p. 60); krautūvių // kraútuvịų (p. 138); praústuvėje (p. 120), gen. praustuvės // praustuvės (p. 119), spaustuvėje // spáustuvėje (p. 107); traūkinį // tráukinį (p. 15); nom. kalnúota // kálnuota, although only kalnų (p. 128); raūdónuoja // raudonúoja (p. 122); adv. ilgai // ilgai (p. 8); saldžiai // saldžiai (p. 10). A few more words whose accentuation is permitted in variant forms (Skardžius 1933): alongside ápvaizda, accentuation as apváizda is suggested; it is used in Vilkaviškis, Sintautai, Seredžius, Jurbarkas, Šiauliai, Kamajai, and elsewhere. Alongside apušė, epušė, āpušė, ēpušė should also be written; these forms are widely used in living speech. Alongside galvanà there is gálvana, and alongside garbanà there is gárbana; in addition to Dievėp, galóp, it is recommended to “write also Dievóp, ne Dievóp, or both forms side by side – Dievóp ir Dievóp” (p. 162). It may be concluded that the linguist tolerated quite a number of accentuation variants in the normative dictionary, provided they were widely used in the dialects. The subsequent discussion of the accentuation of darganos is interesting. As noted, in the 1929 anthology Skardžius gave dárgana // darganà, -õs, dárganą. Somewhat later (Kalba 1 1930: 48), both variants are likewise permitted, but in the same issue (Kalba 1 1930: 52) the matter is further clarified: “I have spoken with R. Jonu himself about lavono, darganos, noriai and so on, and, having clarified everything, we both agreed that only lavónas, 2 Secondary variants in this booklet are given in parentheses after the primary forms. 13 dárgana, norai nebeuitinas...”. Later, the linguist’s view changes: “Dárgana is accented this way by Kuršaitis and the Samogitians; the western Aukštaitians of Greater Lithuania say darganà, -õs, dárganą in Naum., Sint., Ser., and elsewhere; it seems to me that this is how it should have been accented from the outset” (Skardžius 1933: 62). Thus he turns away from Kuršaitis, abandons his agreements with Jablonskis, and begins to give precedence to the variant of the southern western Aukštaitian dialects. The problem of the relationship between the accentuation of this dialect and the accentuation norms of standard spoken language was probably the most difficult one for those standardizing accentuation at the end of the second decade and the beginning of the third. Divergence from the usage of the base dialect can be considered the most important trend in the development of standard-language accentuation norms and their standardization. Nevertheless, at first attempts were made to curb these tendencies. In the early years of his work standardizing accentuation, Skardžius himself probably considered data from the southern western Aukštaitians the most reliable argument (cf. Vidžiūnas 1990: 91–93). One way of dealing with the complex tasks of standardizing accentuation was to use accentuation variants. They helped reconcile the dialect forming the basis of the standard language with other dialects and made it possible to take some account of the newly adopted criterion of prevalence; they prevented the gap from widening too greatly between codified rules and the usage of standard spoken language itself, which at the time had not yet become firmly established and still bore accentual features characteristic of dialects. By the mid-1930s, the key axiom explaining the need for variants had not yet been formulated theoretically in Lithuanian language-culture scholarship: to preserve the so-called flexible stability of standard-language norms, using variants to move toward recommendations of a new kind and quality. For Skardžius, accentuation variants were necessary to legitimize in the standard language the authentic accentuation of individual words and groups of words that was widespread in the dialects and did not conflict with the already established western standard-language accentuation system; in other words, to combine, in moderation, dialectal accentual diversity within the strict rules regulating the norms of the standard spoken language as they were taking shape. Nevertheless, Skardžius’s accentuated anthology of Z. Kuzmickis (Kuzmickis, Skardžius 1934), published in 1934, already does without any accentuation variants. However, such a transformation in the linguist’s views cannot be considered an unmotivated inconsistency. Around the mid-1930s, accentuation began to be standardized through the joint efforts of specialists in the field, and the need for mutually consistent recommendations and stable norms was clearly recognized. Skardžius honorably adhered to the decisions discussed and adopted with his colleagues. Skardžius’s own words show that in 1934 he, A. Salys, and J. Balčikonis jointly discussed matters of standard accentuation, considered the foundations for its standardization, and, in the interests of stability, undertook to abide by those agreements, “so that the public, especially students (...), could no longer say that J. Balčikonis accents words one way, while A. Salys and Skardžius do so another way” (GK 1936: 133). The linguists probably also considered various accentual doublets and variant forms, and decided to abandon many of the accentuation variants permitted up to that point. The first book accented in accordance with those agreements re- 14 ...sults, and the Kuzmickis chrestomathy was discussed. One may say that with it begins a new phase in Skardžius’s work of prescribing accentuation norms, whose most important feature is that the recommended accentuation norms are based not so much on his personal opinion as on recommendations considered and adopted by the most authoritative linguists. This position is clearly maintained in „Lietuvių kalbos kirčiavime“ as well. Its non-variant norms were determined by the recommendations of another collegial body for standardizing the norms of spoken standard language—the Theater Language Commission; cf.: „agreement on uniform accentuation, especially on double forms, was finally reached only in the aforementioned commission (Theater Language – A. V.)“ (GK 1936: 132). Su Kuzmickio chrestomatija iš Skardžiaus kirčiuotų tekstų bei recenzijų ir straipsnių kirčiavimo dvejopumai bemaž visai išnyksta, visą likusį prieštarį teikiamos iš esmės nevariantiskos kirčiavimo normos. Visai be variantų jau minėtas vadovėlis „Bendrinės lietuvių kalbos kirčiavimas“ (Skardžius 1936), taip pat kai kurie kiti leidiniai (Šalkauskis, Skardžius 1938). Kokia sporadiškai pasitaikanti gretybė bendrojo principo negriiauna. Jų pastebėta vos keletas: „pūdymas (arba pūdýmas)“ (Skardžius 1936: 266), „pūdýmas (arba pūdýmas)“ (GK 1939: 77); vylyčia, -ýčios // výlyčia, -ios (Skardžius 1939: 266; GK 1939: 77); „aviena ar avieną, -õs, avieną“ (Skardžius 1939: 266) – taip siūloma nepritariant J. Šlapelio kirčiavimo nelygumams: arkliena, aviena, bet kiaulienà, -iẽnos, medienà, -iẽnos ir vištiena, -õs, -iẽną, žąsiena, -õs, -iẽną ir kt.; būklė, -ės, būklę // būklė (KP 1939: 28); vietoj ainio Skardžius yra siūlęs vartoti žodį palikuonis // pãlikuonis ir nurodęs, kad antrasis variantas paimtas iš M. Daukšos (Skardžius 1939: 268). Didesnės dalies šitų atvejų tikraisiais kirčiavimo variantais negalima ir laikyti, nes Skardžiaus daugiausia siūloma ne dvejopai kirčiuoti, o iš dviejų leistinų alternatyvų bendrinei kalbai rinktis vieną. Dar plg. priekaištą J. Talmantui dėl dvejopo kirčiavimo pakalnėje ir pakalnėje ir pastabą, kad mokykliniame vadovėlyje reikia kirčiuoti „pakalnė (ir pakálnė) (GK 1936: 101). Čia, be jokios abejonės, turimas galvoje reikšmės skirtumas: pakalnė ‘vieta prie pat kalno’, pakalnė ‘vieta toliau nuo kalno, lyguma’ (Skardžius 1936: 66; dar žr. Skardžius 1935: 110–111). Žodžiu, įvairios šio laikotarpio recenzijos ir straipsniai rodo griežtas ir nekompromisines nuostatas. Tiesa, po 1938 m. išleistų kirčiuotų Šalkauskio filosofijos terminų didesnių kirčiavimo norminamųjų darbų Skardžius ir nėra nuveikęs, bet vienur kitur, pvz.: „Kalbos patarėjuje“ (KP 1939) tikrai buvo dėkinga proga leisti daugiau kirčiavimo gretybių. A major work by Skardžius on standardizing norms is the section on accentuation and the extensive accent-marked dictionary in „Lietuvių kalbos vadove“, prepared by Skardžius himself, S. Barzdukas, and J. M. Laurinaitis and published in Germany in 1950 (Skardžius ir kt. 1950). Here, pages 128 to 156 are devoted to stress and pitch accent, while the dictionary runs to almost another 450 pages. In this handbook, the accentuation system is, as usual, described without variation, but the dictionary once again contains a considerable number of accentual variants. This step is justified in the introduction: the author says that, drawing on living speech, he will endeavor as much as possible to regularize and standardize accentuation, but „Where one and the other accentuation are both used equally and 15 kitaip kirčiuojama ir negalima dėl vienos kirčiavimo rūšies nuspręsti, ten paliekamas dvejopas ir kartais net trejopas kirčiavimas“ (Skardžius ir kt. 1950: 28). Pateikiamas audos pavyzdys: nors ketvirtajame dešimtmetyje ir buvę „vaidybines kalbos komisijoje“ nuspręsta vartoti audrą, čia „duodamos pagrečiu abidvi lytys – audrà ir áudrà“, nes griežto žodžio tarti nenorėta. Iš viso kirčiavimo variantų turi mažiausiai 185 žodžiai. Gana gausiai pateikta dvejopo kirčiavimo priesaginių veiksmažodžių, pvz.: amsėti // ámsėti; baltuoti // baltúoti; bjaurinti // bjáurinti; jodinti // jodinti ir kt. (24 žodžiai). Variantų gausina tai, kad beveik iš jų visų išvesti priesagos -imas abstraktai pagal pamatinius žodžius taip pat kirčiuojami dvejopai: amsėjimas // ámsėjimas; baltavimas // baltãvimas; bjaūrinimas // bjáurinimas; jōdinimas // jodìnimas ir t.t. Iš problematiškesnio kirčiavimo priesaginių vardažodžių minėtini daržininkas 1 // daržininkas 2; kasinininkas 2 // kásininkas 1; mėsininkas 2 // mėsininkas 1; pulkininkas 2 // pulkininkas 1; veislininkas 1 // veislininkas 2 (: veisle 2 // veisle 4); giltinė 3ᵃ // giltinė 1; liepinė 3ᵃ // liepinė 2 ‘liepinis indas, maža statinaitė’; degėsiai 2 // degėsiai 3ᵇ; gėrimas 1 // gėrimas 2 ‘gėralas’; skynimas 1 // skynimas 2 ‘išskinta vieta’; šautuvas 1 // šautuvas 2; maltuvė 3ᵃ // máltuvė 1; sėtuvė 3ᵃ // sėtuvė 2; truputys 2 // trūputis 2; ašakotas 1 // ašakótas 1 (: ašaka 1); ašarotas 1 // ašarótas (: ašara 1) ir kt. Keletas įdomesnių dviskiemenių vardažodžių: biržė 2 // biržė 1 // biržė 4; driežas 4 // driežas 3; aidas 3 // aidas 4; aslà 4 //2; audrā 4 // audra 1; pluta 2//4; pradžia 2 // 4; krepšys 4 // krepšis 2; laumė 2 // laumė 4; menėte 2 // mentė 4; meška 4 // 2; skrōblas 3 // skroblas 4; sodžius 2 // sodžius 4; svirtis 1 // svirtis 4; vaps(v)à 2 // 4; bálkšvas, -à 4 // bálkšvas, -à 3; širmas, -à 3 // širmas, -à 4 ir kt. Taip pat prieveiksmiai aliái // aliai; pavieniui // pavieniui; vienbalsiai // vienbalsiai ir kt. Net ir turint galvoje tą aplinkybę, kad žodynas nemažos apimties, reikės konstatuoti, jog variantiškai kirčiuojamų žodžių jame pateikta pakankamai gausiai; bendrinės lietuvių kalbos kirčiavimo normas Skardžius suvokęs pakankamai plačiai ir demokratiškai. This is also confirmed by the data in the manuscript of Skardžius’s „Rašybinio lietuvių kalbos žodyno“ (around 1974) (Skardžius 1974). The linguist says that he accents headwords here as they are more commonly accented in dialects or tend to be accented in standard language, and adds: „in my dictionary I include a considerable number of parallel forms justified by popular speech, e.g.: aistrà, -os 2 ir aistrà, -ós 4, atkálnė ir átkalnė 1, brólėnas ir brolėnas 1, kliūtis, -ies 1 ir kliūtis, -iēs 4, mėlynuoti ir mėlynúoti, pagieža 1 ir pagiežà, -õs 3ᵇ, ráinas ir rainas, etc. Alongside older forms, I also note newer ones, now more widely established in standard language (emphasis by the author – A. V.), e.g., áudra ir audrà, -õs 4, áudroti ir audróti, próga ir progà, -õs 4, vérgas, -o 3 ir vergas, -o 4, žãsti ir žaisti, etc.“ (Skardžius 1974: 13 d). This position is fully maintained in the dictionary. Accentual variants are especially numerous here—over 430: about 70 verbs, over 90 two-syllable nouns (and derivatives with two-syllable consonantal suffixes), over 90 derivatives with vocalic suffixes, about 25 suffixed adjectives, 25 compounds, prefixes and 16 derivatives of prefixed stems – about 40, etc. The dictionary also includes proper nouns, some 35 of which likewise have variant stress, e.g.: river name Atmatā, -õs³ᵇ // Ātmata, -os 1; personal name Áugustas 1 // Augustas 2; lake name Galadusys, -io 3ᵇ // Galadusis, -io 1; place name Girkalnis 1 // Girkalnis 1; personal name Lēngvinas 1 // Lengvinas 2; Marijámpolė 1 // Marijampolė 2; Nėringa 1 // Neringà 3ᵇ; Rūmšiškės 1 // Rumšiškės 1; Vilijámpolė 1 // Vilijampolė 2; Vižainis 1 // Vižainys 3ᵇ; Ukrainà 2 // Ukrainà 1 and so on. It is not possible to present in the article all the stress variants codified in this dictionary. It is more worthwhile to try to identify the motives that guide the linguist in assigning variant stress. It can be stated that the author allows stress alternatives: a) in order to accommodate stress tendencies in various pronunciations that do not conflict with the system of the standard language, cf.: aũkšlė 2 // aukšlė 4; biržė 2 // biržė 4; graižtai 1 // graižtai 2; grįžtė 2 // grįžtė 4; iešmas 2 //4; kregždė 4 // kregždė 2; rūožas 1 //3; sėdžia 1 // sėdžia 2; skróblas 2 // skróblas 3; svirtis 1 // svirtis 4; tiṅkas 1 // tiṅkas 4; zuikis 2 // zuikis 1; žliūgė 4 // žliūgė 2; giṅtaras 3ᵇ // giṅtaras 2; kibiras 2 // kibiras 3ᵇ; siūvena 1 // siuvena 3ᵇ; stóginė 1 // stoginė 3ᵃ; viršininkas 1 // viršininkas 1; atbrailà 3ᵇ // atbraila 1; atkaità 3ᵇ // atkaita 1; atlydà 3ᵇ // atlyda 1; atpjovà 3ᵇ // atpjova 1; atplaišà 3ᵇ // atplaiša 1; raíbas, -à 3 // raĩbas, -à 4; raíšas, -à 3 // raišas, -à 4; ráinas, -à 3 // rainas, -à 4; šir̃mas, -à 3 // šir̃mas, -à 4; vil̃gšnas, -à 3 // vilgšnas, -à 4; aidėti, aidì // aidì; narnėti, nárna // nar̃na; murmėti, mur̃ma // mur̃ma; slėgti // slėgti; sópti // sópti; žvangėti, žvaṅga // žvaṅga and so forth; b) in order to present the old, traditional variant alongside a variant that has already become established or is in the process of becoming established; the latter is usually written second, cf.: érdvė 1 // erdvė 4; gaida 1 // gaidà 4; vaistas 1 // vaistas 4; vėrgas 3 // vėrgas 4; žaizlas 3 // žaizlas 4; deguonis 3ᵇ // deguonis 2; grobuonis 3ᵃ // grobuonis 2; palikuonis 3ᵇ // palikuonis 2; kaltininkas 2 // kaltininkas 1; skolininkas 2 // skolininkas 1; vairininkas 2 // vairininkas 1; šeimynykštis // šeimynykštis 1; ašakotas // ašakotas 1; ašarotas // ašarótas 1; augalotas // augalótas 1; saulėtas // saulėtas 1; várpingas // varpingas 1; raudonuoti // raudonuóti; samanoti // samanóti; vasaroti // vasaróti; žaisti // žaisti and so forth. It can be seen that in his latest works on stress standardization, Skardžius sought to take greater account of the developmental tendencies of the standard language’s stress system—reconciling variants that differ not only geographically but also in age; c) in an effort to compare and harmonize the stress patterns of certain accentual microsystems, e.g.: dùrtuvas 1 // durtuvas 2; šaũtuvas 1 // šautuvas 2; grīstuvė 3ᵃ // grīstuvė 2; keptuvė 3ᵇ // keptuvė 2; praustuvė 3ᵇ // praustuvė 2; semtuvė 3ᵇ // semtuvė 2; sėtuvė 3ᵇ // sėtuvė 2; sužieduotuvės 1 // sužieduotuvės 2; glūdumas 1 // glūdumas 2; trūkumas 1 // trūkumas 2 and so on; d) in order to preserve accentual relationships between a base word and its derivative, e.g.: krautuvininkas 1 // krautuvininkas 1 (: krautuvė 1 // krautuvė 2); skardininkas 1 // skardininkas 2 (: skarda 1 // skarda 4); teiginys 3ᵇ //3ᵃ (: teigti // teigti); vėrgis- 17 kas // vergiškas 1 (: vergas 3 // vergas 4) and so on; e) in attempting to reconcile two stress patterns for adjectives with the suffix -inis—the traditional one, based on the stress of the base words, and the new one, driven by the tendency to stress the suffix, characteristic of Western Aukštaitian and Samogitian, which Skardžius particularly advocated for the standard language in the 1930s and thereafter (cf. Skardžius 1936: 26; Skardžius et al. 1950: 142), e.g.: aplinkinis 1 // aplinkinis 2; humanitarinis 1 // humanitarinis 2; kojinis 1 // kojinis 2; šiemetinis 1 // šiemetinis 2; visuomeninis 1 // visuomeninis 2 and so on; f) derinant savo rekomendacijas prie DLKŽ 1972. Kad taip buvo daroma, nėra jokių abejonių. Vienas argumentas – gausybė rankraščio taisymų, po kurių Skardžiaus teikiamos normos tampa, galima sakyti, identiškos DLKŽ 1972 kodifikuotoms, plg. tokius taisymus, rodančius derinimąsi prie Lietuvoje išleisto kodifikacijos veikalo: griežėlė 3a – ištaisyta į (toliau =) 3b; juodmargis, -ė 1 = juodmaigis, -ė 2; ordinarinis 2 =ordinarinis 1; paskaitininkas 2 = paskaitininkas 1; pavėsinė 1 = pavėsinė 2 ir t.t. Vienas iš taisymo būdų – DLKŽ 1972 teikiamo varianto prirašymas, paprastai kaip šalutinio: kaltė 4 = kaltė 4 // kaltė 2; óda 1 = óda 1 // odà 4; próga 1 = próga 1 // progà 4; rúožas 1 = rúožas 1 //3; kuitena 1 = kuitena //kuitena 1; ráugalas 3a // ráugalas 3a // ráugalas 3b; spjáudalas 3a = spjáudalas 3a // spjáudalas 3b; gėlininkas 2 = gėlininkas 1 // gėlininkas 2; kopėčios, -ių 3a = kopėčios 1 //3a; skrybėlininkas 2 =skrybėlininkas 1 //skrybėlininkas 2; uošvienė = uošvienė // uošvienė 1; vaistinė 1, vaistininkas 1 (: vaistas 1) =vaistinė // vaistinė 1, vaistininkas //vaistininkas 1 (: vaistas 1 // vaistas 4) ir t.t. Dar viena įdomių taisymų grupė – variantų pateikimo eilės tvarkos derinimas prie DLKŽ 1972, pvz.: áudra 1 // áudra 4 = áudra 4 // áudra 1; glėvės 1 // glėvės 4 = glėvės 4 // glėvės 1; gūrguolė 1 // gurguolė 2 =gurguolė 2 //gurguolė 1; tintuvas 1 // tintuvas 2 = tintuvas 2 // tintuvas 1 ir kt. Tokių ir panašių taisymų yra gana gausu, ir bemaž visada jais siekiama susilyginti su DLKŽ 1972 kodifikuotomis kirčiavimo normomis arba bent prie jų priartėti. Kad Skardžius savo kirčiavimo rekomendacijas yra derinęs su DLKŽ 1972, rodo ir sutampančių variantų gausa. Jų, sudėstytų ta pačia tvarka ar atvirkščiai, iš viso priskaičiuota per 140. Veikiausiai DLKŽ 1972, prirašęs nemažai kirčiavimo gretybių, skatino ir Skardžių žengti tuo pačiu keliu. An important non-linguistic motive behind the fairly liberal stress norms of the “Lithuanian Spelling Dictionary” was likely the linguist’s relatively indulgent view of the use of Lithuanian outside Lithuania: “When the very survival of the Lithuanian language abroad is at stake, any stricter directives for the normalization of stress would hardly achieve their aim” (Skardžius 1968: 8). The interplay of the linguistic and non-linguistic factors discussed above shaped Skardžius’s position, set out in what was probably his last work—a codification treatise on the standard spoken language, never published and consequently very rarely mentioned, entitled the “Lithuanian Spelling Dictionary.” Skardžius’s entire activity in standardizing stress shows that he understood 18 that the accentuation system of the standard language must be autonomous and develop more in accordance with its own regularities. However, he never sought, through artificial rules, to separate the tendencies of standard accentuation from living speech and dialects; when standardizing accentuation in the standard language, he did all he could to reflect the diversity of dialect accentuation, which exerted a marked influence on standard usage, and later also the new tendencies taking shape within the standard language itself. Although he had attempted to accelerate the development and standardization of one or another accentual microsystem (e.g., adjectives with the suffix -inis), in general, the accentuation rules he codified did not precede the development of the language itself. Given the great diversity of accentuation in the dialects, the variation and rather slow stabilization of standard-language usage, and, moreover, the division of the standard language itself into two variants following the occupation of Lithuania, it was difficult to expect greater overall uniformity in the norms of standard spoken language. In this context, the linguist’s efforts to create a single standard spoken language for all Lithuanians stand out: to reconcile the needs and possibilities of the language of Lithuanians abroad with the norms taking shape in Lithuania itself and the recommendations of linguists. He was also encouraged to pursue this course by his reliance on accentuation variants, characteristic of almost all his work on standardizing accentuation. The linguist viewed them not as elements that undermined the stability of norms, nor as ballast in the standard language, but as a necessary condition for standard-language accentuation, which was supplemented by diverse dialects and shaped by various internal tendencies. LITERATŪRA DLKŽ 1972: Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, Vilnius: Mintis, 1972. GK: Gimtoji kalba, Kaunas 1933 – 1941. H e r m a n a s, S k a r d ž i u s 1931: Lietuviškai – vokiškų pasikalbėjimų knygelė / Sudarė Eduardas Hermanas. Kirčiavo Pr. Skardžius. Kaunas: Sakalas. J o n i k a s P. 1936: Mūsų bendrinę kalbą ir kirčiavimą betvarkant. [Rec.] Pr. S k a r d ž i u s. Bendrinės lietuvių kalbos kirčiavimas. – Tautos mokykla 18, 439–440. K a l b a – Kalba. Bendrinės kalbos žurnalas 1–3, 1930. K a m a n t a u s k a s, S k a r d ž i u s 1929: – Kirčiuota lietuvių literatūros chrestomatija aukštesniajai mokyklai / Sudarė Vikt. Kamantauskas. Kirčiavo Pr. Skardžius. Kaunas: Sakalas. K P 1939: Kalbos patarėjas / Paruošė L. Dambrauskas. Redagavo A. Salys ir Pr. Skardžius. Kaunas: Šviesa. K u z m i c k i s, S k a r d ž i u s 1934: Kuzmickis Z. Lietuvių skaitymai viduriniosioms ir aukštesniosioms mokykloms. Su iliustracijomis ir kirčiuotais tekstais / Kirčiavo dr. Pr. Skardžius. Kaunas: Sakalas. S k a r d ž i u s P r. 1933: [Rec.] Wörterbuch der litauischen Schriftsprache. Litauisch–deutsch/ Bearbeitet von Max Niedermann, Alfred Senn, Franz Brender. Bd. 1: A–K. Heidelberg, 1932 – Archivum philologicum, Kaunas, 156–164. S k a r d ž i u s P r. 1935: Daukšos akcentologija, Kaunas: Spindulys. S k a r d ž i u s P r. 1936: Bendrinės lietuvių kalbos kirčiavimas, Kaunas: Šviesa. S k a r d ž i u s P r. 1939: [Rec.] Dr. Jurgis Šlapelis. Kirčiuotas lenkiškas lietuvių kalbos žodynas. Archivum philologicum 8. Kaunas, 865–268. S k a r d ž i u s P r. 1968: Lietuvių kalbos kirčiavimas, Čikaga: Lietuvių fondas. 19 Skardžius Pr. 1974: Rašybinis lietuvių kalbos žodynas 1–6 / VUB. F. 118–34. (Rankraštis). Skardžius Pr. ir kt. 1950: Lietuvių kalbos vadovas / Sudarė prof. dr. Pr. Skardžius, St. Bardzukas, J. M. Laurinaitis. Bielefeld. Šalkauskis, Skardžius 1938: Bendroji filosofijos terminija / Paruošė prof. St. Šalkauskis. Kirčiavo Pr. Skardžius. Kaunas: Logos. Vidžiūnas A. 1990: Pr. Skardžiaus kirčiavimo norminimo pagrindai. – Kalbotyra 41(1), Vilnius, 90–102. DIE AKZENTOLOGISCHEN VARIANTEN BEI P. SKARDŽIUS Zusammenfassung Im vorliegenden Artikel wird versucht, die akzentologischen Variante, die vom berühmten litauischen Linguisten und Sprachpfleger Pr. Skardžius vorgeschlagen wurden, zu untersuchen und die Motive, die Dynamik ihrer Wahl zu erschließen. Aus dieser Untersuchung ist folgende Schlußfolgerung gezogen: Skardžius hat die akzentologischen Varianten nicht als der Stabilität der Normen Standardsprache schadende Elemente betrachtet. Diese Variante wurde von Skardžius als eine der unerläßlichen Existenzbedingungen der Standardakzentuierung, die aus verschiedenen Dialekten vervollständigt ist und vielen inneren Tendenzen beeinflußt wird, gehalten. In seinen ersten Arbeiten für die Kodifizierung des akzentologischen Systems des Standardlitauischen (Ende der 20er Jahre) gestattet Skardžius mehrere Variante, mit Hilfe deren wird versucht, die frühere Tradition der Kodifizierung dieser Ebene, die Vorschläge von J. Jablonskis, die Eigentümlichkeiten des Dialekts, der der gesprochenen Standardsprache zu Grunde liegt, sowie einige der Akzentuierung anderer Dialekten zu vereinigen. Etwa Mitte der 40er Jahre verschwinden diese Variante aus den Arbeiten von Skardžius. Das setzte folgende Bedingung voraus: Zu dieser Zeit wurde begonnen, die Kodifizierung der Akzentologie des Standardlitauischen aufgrund der kollegial angenommenen Empfehlungen einer Gruppe der berühmtesten Linguisten zu stützen. Skardžius hatte sich auf diese Empfehlungen gehalten. Für die Kodifizierungswerke von Skardžius, die nach dem zweiten Weltkrieg im Ausland verfasst wurden, sind wieder viele akzentologische Variante charakteristisch. Sie wurden für die Abstimmung der Mannigfaltigkeit der Akzentuierung der Dialekte in der gesprochenen Standardsprache benutzt. Auch wurden sie gebraucht für die Widerspiegelung der neuesten Entwicklungstendenzen des akzentologischen Systems der Standardsprache, sowie für die Verknüpfung der persönlichen Empfehlungen von Skardžius mit der in der Kodifizierungswerke Litauens erstatteten akzentologischen Normen. 20