P. Skardžiaus kirčiavimo variantai

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XXXVIII (1997) Arvydas VIDŽIŪNAS P. SKARDŽIAUS KIRČIAVIMO VARIANTAI Apie P. Skardžių, kirčiavimo normintoją, įprasta spręsti ir apie jo nuopelnus kalbėti atsivertus turbūt svarbiausią šios srities darbą, aiškiausią ir sistemiškiausią prieškarío bendrinės lietuvių kalbos kirčiavimo normų aprašą – „Bendrinės lietuvių kalbos kirčiavimo“ vadovėlį (Skardžius 1936). Šiame vadovėlyje teikiamos normos buvo be jokių svyravimų. Autoriaus tikslas buvo parodyti plačiajai visuomenei, kaip tam tikros formos, atskiri žodžiai ir jų grupės kirčiuotini siekiamojoje bendrinėje kalboje, nesiimta probleminių aiškinimų, todėl ir bendrinės kalbos kirčiavimo sistema čia pateikta idealiuoju jos pavidalu, be išimčių ir variantų. Ne visi kalbininkai pritarė tokiai griežtai nuostatai. P. Joniko nuomone, kirčiavimo nelygumus reikia šalinti naujadarus derinant prie gausesnės grupės žodžių kirčiavimo. „Arba tokiais ir panašiais svyravimo atsitikimais reikėtų duoti teikiamąją ir leidžiamąją (toleruotinę) lytį. Vartosena paskui galėtų pasirinkti, nes tokiu būdu, iš vienos pusės, arčiau būtume siekiamosios normos, iš antros, griežtas kalbos faktų grupavimas vėl nėra įmanomas“ (Jonikas 1936: 440). Panašios nuomonės apie kirčiavimo kodifikaciją galėjo būti ir pats Skardžius. Visa plati jo šios srities veikla rodo, kad apskritai jis nebuvo didelis griežtų, nevarian­tiškų kirčiavimo normų šalininkas, be to, jo teiktos normos yra gerokai kitusios. Minimòjo kirčiavimo vadovėlio rekomendacijos atspindi tik to laiko – ketvirtojo dešimtmečio vidurio – Skardžiaus, o veikiausiai ne tiek jo paties, kiek kolektyvinę kirčiavimo normintojų poziciją. Kad kolektyviniai susitarimai tikrai yra lėmę Skardžiaus teikiamų normų pobūdį ir jų pasikeitimus, aiškiai matyti iš kalbininko darbuose randamų kirčiavimo variantų. Vieno Skardžiaus nustatytos ar palaikytos kirčiavimo normos niekada nebuvo labai griežtos, pasižymėjo tam tikru liberalumu. Tai sprendžiame iš palyginti gausių jo kirčiavimo variantų, ypač trečiojo dešimtmečio pabaigos – pirmųjų jo kirčiavimo norminimo metų – ir po karo užsienyje išleistuose darbuose. Net ir tada, kai pateikti dvejopą kirčiavimą buvę sunku (pvz., kirčiuojant mokyklines chrestomatijas), Skardžius stengėsi tai kaip nors daryti. Pirmuosiuose savo kirčiavimo norminamuosiuose darbuose Skardžius kirčiavimo variantų leidžia gana daug. Ypač įdomūs pirmosios jo kirčiuotos chrestomatijos (Kamantauskas, Skardžius 1929) duomenys, rodantys, kaip Skardžius suvokė kirčiavimo normas pirmaisiais savo veiklos metais. Jie yra tolesnio kirčiavimo norminimo atskaitos taškas, todėl toliau bus pateikti visi toje chrestomatijoje variantiškai kirčiuojami žodžiai ar jų formos. „Kai kuriuos žodžius, 11 kitaip kirčiuojamus, bet taip pat vartotinus“, Skardžius pažymi išnašose1, taigi aiškiai atriboja pagrindinius ir šalutinius kirčiavimo variantus. Paprastai tose išnašose pateikiamas vienas šalutinis variantas, bet pasitaiko ir po du: papártis // papartìs, -čio, papartỹs, pãparčio (p. 8); čionai // čionai, čionái (p. 187). Kartais nurodoma, kurioms tarmėms tas leistinas variantas būdingas: gyvulius // „Vakarų aukštaičių ir gyvulius“ (p. 260); žmogus // „Vakarų aukštaičiai vietomis pasako ir žmogáus, -aus“ (p. 23); žydi // „Vakarų aukštaičių ir žydžių, žýdž“ (p. 182); mėnesienoje (S. Daukanto tekste) // „Paprastai žemaičiai sako mėnesiena“ (p. 100); kalnai (A. Baranausko tekste) // „Ryt. kálnai“; tartum (A. Baranausko tekste) // „ryt. ir tartum“ (p. 162). Šis tarminės priklausomybės žymėjimas, taip apibūdinamus kirčiavimo variantus lyg ir iš karto iškeliantis už bendrinės kalbos ribų, veikiausiai susijęs su noru parodyti autentišką tos tarmės, iš kurios kilęs ar kuria rašę kirčiuojamų tekstų autoriai, kirčiavimą. Vis dėlto toks variantų vertinimo bei pateikimo būdas gana retas, čia suminėti visi jo atvejai. Kodifikuotas ir variantiškas vienos kitos formos kirčiavimas, neperkeliantis tos formos į kitą kirčiavimo modelį: naud. jáĩ // jái (p. 21); viet. kalnė // kálnė (p. 12); negardù // negardũ (p. 35). Pagal kalbos dalis kirčiavimo variantų aptariamoje chrestomatijoje dar yra tokių: daiktavardžiai: kilm. aslos // ãslos (p. 31); kilm. aušros // aušrõs (p. 196); irklo // írklas (p. 279); laiškas // laiškas (p. 194); laumė // laũmė (p. 33); kilm. laumės, laumių // laũmės, laũmių (p. 32); plentas // plent̃as (p. 344); porų // „Yra porà, -õs, pórą ir póra“ (p. 55); iš pradžios // iš pradžios (p. 39); ùvas // ū́vas (p. 282); vilties // viltìes; virvių, su virvėms // virvių, su vìrvėms (p. 38); aušrinė // aušrinė (p. 20); dárgana // darganà, -õs, dárganą (p. 337); degėsių // degėsių (p. 213); krautuvė // krautuvę (p. 35); mokõlas // mokõlas (p. 341); palūkanų // palūkanos (p. 97); trìs savaitės // savaitės (p. 40); tėkeliui // tekė́liui (p. 311); viršininku // viršininku (p. 131); su gintárais // gintarais (p. 109); kilm. nedė́lios (tautosakos tekste) // nedelios (p. 18); būdvardžiai: lygiais // lygiais (p. 12); pėsti // pėsti (p. 38); pernykščių // pernykščių (p. 251); įn. ártima // ártimas (p. 146); skaitvardis šimtai // šimtai (p. 6); įvardžiai: vard. kókia // kokią, -iós, kókią (p. 26); vard. tókia // tokią, -iós, tókį (p. 23); veiksmažodžiai: dėkavóti // dėkavoti (p. 337); il̃sis // il̃sis (p. 225); išnaikinsiu // „Naikinti ir naikinti“ (p. 57); išražytų // išražytų (p. 33); prisiartino // prisiartino (p. 117); pūliavo // pūliãvo (p. 144); prieveiksmiai: gardžiai // gaĩrdžiai (p. 35); saldžiai // saldžiai (p. 230); ilgai // ilgai (p. 28); brangiai // brangiai (p. 69); teñ // ten (tē) (p. 10); dalelytė bent // bént (p. 232). Kaip matyti, Skardžius variantų nevengęs, daugeliu atvejų jo ryžtasi neskubinti natūralios bendrinės šnekamosios kalbos raidos. Suprantama, iš vienos 1 Išnašose paprastai rašoma ir bei pateikiama antroji forma. Šiame straipsnyje ji rašoma po dviejų vertikalių brūkšnelių. 12 pusės veikė bendrinės kalbos pagrindo tarmė, beje, taip pat pasižyminti svyruojamu patarimų ir šnektų kirčiavimu (plg. Kamantauskas, Skardžius 1929: VIII), ankstesne šio lygmens norminimo tradicija, taip ir neiškrikristalizavusi nevariantinių normų, J. Jablonskio autoritetas, iš kitos pusės – dažnai platesnė likusių tarmių vartosena. Įdomu, kad šalutiniais, leistinaisiais variantais laikomi ir tokio kirčiavimo žodžiai bei formos, nuo kurių atsiribota lyg ir programinės Skardžiaus kirčiavimo norminimo nuostatas apibrėžiančioje tos chrestomatijos „Pratarmėje“ (p. IX): kálne, jái, ī̄klas, ū̄vas, žmogus, -aus, gí̄taras, ší̄mtas, -ái, kóks, -ià. Taigi praktiškai kirčiuodamas Skardžius buvęs daug liberalesnis. Ir vėliau straipsniuose, recenzijose ir kitomis progomis kalbininkas neišsiverčia be variantinio kirčiavimo. „Kalboje“ (1 1930: 48) mokoma kirčiuoti vyžà, kilm. vyžos // vyžõs; ten pat (1 1930: 55) patariama tarti vargdėnė, vargdėnis arba vargdienė, vargdienis. Kirčiavimo normų dvejybų pateikiama ir Herman-nas, Skardžius 1931. Čia dar abejojama dėl priesagos -aitė priegaidės, kirčiuojama nenuosekliai: savaitės, tarnaitė (p. 26), bet giraitė (p. 121), kepuraitė (p. 64), nors neseniai (Kalba 1 1930: 55) paties buvo perspėta, kad taip painioti nevertėtų, kirčiuotina ne našlaitė, lietuvaitė ir mergaitė, saulaitė, bet vienodai – našlaitė arba našlaitė. Šioje pasikalbėjimų knygelėje ne iki galo išlygintas ir priesagos -iena vedinių kirčiavimas: paprastai kirčiuojama kiauliena, kurkiena, kiškiena ir t.t., bet šalia ir ántiena, jáutiena, aviēna // avienà (p. 55). Gal neapsižiūrėjus rašoma amatų (p. 102) ir āmatų (p. 140). Kirčiavimo variantų2 dar turi šie žodžiai: čerpėmis // čerpėmis (p. 117); krautuvėje // kraútuvėje (p. 60); krautūvių // kraútuvịų (p. 138); praústuvėje (p. 120), kilm. praustuvės // praustuvės (p. 119), spaustuvėje // spáustuvėje (p. 107); traūkinį // tráukinį (p. 15); vard. kalnúota // kálnuota, nors tik kalnų (p. 128); raūdónuoja // raudonúoja (p. 122); prv. ilgai // ilgai (p. 8); saldžiai // saldžiai (p. 10). Dar keletas variantiškai leidžiamų kirčiuoti žodžių (Skardžius 1933): šalia ápvaizda siūloma kirčiuoti apváizda, kuri esanti vartojama Vilkaviškyje, Sintautuose, Seredžiuje, Jurbarke, Šiauliuose, Kamajuose ir kt.; šalia apušė, epušė dar rašytina ir gyvojoje kalboje plačiai vartojama āpušė, ēpušė; šalia galvanà – gálvana, o šalia garbanà – gárbana; greta Dievėp, galóp patariama „rašyti ir Dievóp, ne Dievóp, arba abidvi tos lytys pagrečiu – Dievóp ir Dievóp“ (p. 162). Galima daryti išvadą, kad kalbininkas norminiame žodyne toleravęs pakankamai daug kirčiavimo variantų, jeigu tik jų būtų plačiai tarmėse vartojamų. Įdomus tolesnis darganos kirčiavimo svarstymas. Kaip jau matyta, 1929 m. chrestomatijoje Skardžiaus teikta dárgana // darganà, -õs, dárganą. Kiek vėliau (Kalba 1 1930: 48) taip pat leidžiami abu šie variantai, bet šalia (Kalba 1 1930: 52) jau tikslinama: „su pačiu R. Jonu esu kalbėjęsis dėl lavono, darganos, noriai ir kt. ir abudu, gerai viską išsiaiškinę, sutikome, jog yra sakytinas tik lavónas, 2 Šalutiniai variantai šioje knygelėje pateikiami skliausteliuose po pagrindinių. 13 dárgana, norai nebeuitinas...“. Vėliau kalbininko nuomonė keičiasi: „Dárgana yra kirčiuojama Kuršaičio ir žemaičių; Didž. Lietuvos vak. aukštaičiai sako darganà, -õs, dárganą Naum., Sint., Ser. ir kt.; taip, man rodos, pirmiau ir reikėjo kirčiuoti“ (Skardžius 1933: 62). Taigi gręžiamasi nuo Kuršaičio, atsisakoma susitarimų su Jablonskiu ir į pirmą vietą imamas kelti pietinių vakarų aukštaičių variantas. Šios tarmės kirčiavimo ir bendrinės šnekamosios kalbos kirčiavimo normų santykio problema buvo turbūt sunkiausiai įveikiama antrojo dešimtmečio pabaigos – trečiojo dešimtmečio pradžios kirčiavimo normintojams. Tolimą nuo pagrindo tarmės vartosenos galima laikyti svarbiausia bendrinės kalbos kirčiavimo normų raidos ir kirčiavimo norminimo tendencija. Vis dėlto iš pradžių šiuos polinkius buvo mėginama riboti. Ir Skardžiui pirmaisiais jo kirčiavimo norminamosios veiklos metais turbūt pats patikimiausias argumentas buvo pietinių vakarų aukštaičių duomenys (plg. Vidžiūnas 1990: 91–93). Vienas iš būdų susidoroti su sudėtingais kirčiavimo norminimo uždaviniais buvo ir kirčiavimo variantai. Jie padėjo derinti bendrinės kalbos pagrindo tarmę su kitomis tarmėmis, įgalino kiek atsižvelgti į pradėtą taikyti paplitimo kriterijų; jie neleido labai didėti atotrūkiui tarp kodifikacijos taisyklių ir pačios bendrinės šnekamosios kalbos vartosenos, tuo laiku dar tvirtai nenusistovėjusios ir turinčios tarmėms būdingų akcentinių požymių. Ketvirtojo dešimtmečio viduryje lietuvių kalbos kultūros mokslo dar nebuvo teoriškai suformuluota svarbiausia variantų reikalingumo aksioma – išlaikyti vadinamąjį lankstųjį bendrinės kalbos normų stabilumą, naudojantis variantais eiti prie naujo pobūdžio ir naujos kokybės rekomendacijų. Skardžiui kirčiavimo variantai buvo reikalingi legalizuoti bendrinėje kalboje autentišką, plačiai tarmėse paplitusią, su jau įsitvirtinusia vakarietiška bendrinės kalbos kirčiavimo sistema nesikertančią atskirų žodžių ir jų grupių kirčiavimą, kitaip sakant, griežtose tvirtėjančios bendrinės šnekamosios kalbos normas reguliuojančiose taisyklėse saikingai derinti tarminio kirčiavimo įvairovę. Vis dėlto 1934 m. pasirodžiusioje Skardžiaus kirčiuotoje Z. Kuzmickio chrestomatijoje (Kuzmickis, Skardžius 1934) jau verčiamasi be jokių kirčiavimo variantų. Tačiau tokios kalbininko pažiūrų metamorfozės negalima laikyti nemotyvuotu nenuoseklumu. Apie trečiojo dešimtmečio vidurį kirčiavimas pradedamas norminti suvienytomis šio dalyko specialistų jėgomis, aiškiai suvokiamas viena kitai neprieštaraujančių rekomendacijų ir stabilių normų reikalas. Skardžius garbingai laikėsi su kolegomis išdiskutuotų ir priimtų nutarimų. Iš paties Skardžiaus žodžių matyti, kad jis su A. Saliu ir J. Balčikoniu 1934 m. yra bendrai svarstę bendrinio kirčiavimo dalykus, aptarę jo norminimo pagrindus ir stabilumo dėlei įsipareigoję tų susitarimų laikytis, „kad visuomenė, ypač studentai (...), nebegalėtų sakyti, jog J. Balčikonis kirčiuoja vienaip, o A. Salys su Skardžiumi kitaip“ (GK 1936: 133). Veikiausiai kalbininkų svarstyti ir visokie kirčio dvejopumai, varijuojančios formos ir nuspręsta daugelio iki tol leistų kirčiavimo variantų atsisakyti. Pirmoji knyga, kirčiuota remiantis tų susitarimų re- 14 zultatais, ir buvo kalbama Kuzmickio chrestomatija. Su ja, galima sakyti, prasideda naujas Skardžiaus kirčiavimo norminamosios veiklos tarpsnis, kurio svarbiausias bruožas yra tas, kad teikiamos kirčiavimo normos remiamos ne tiek savo asmeniška nuomone, kiek autoritetingiausių kalbininkų apsvarstytomis ir priimtomis rekomendacijomis. Šios nuostatos aiškiai laikomasi ir „Lietuvių kalbos kirčiavime“. Nevariantiskos jo normos nulemtos kito kolegialaus bendrinės šnekamosios kalbos norminimo sambūrio – Teatro kalbos komisijos – rekomendacijų, plg.: „dėl kirčiavimo vienodumo, ypač dėl dvejopųjų lyčių galutinai susitarta tik anoje minėtoje komisijoje (Teatro kalbos – A. V.)“ (GK 1936: 132). Su Kuzmickio chrestomatija iš Skardžiaus kirčiuotų tekstų bei recenzijų ir straipsnių kirčiavimo dvejopumai bemaž visai išnyksta, visą likusį prieštarį teikiamos iš esmės nevariantiskos kirčiavimo normos. Visai be variantų jau minėtas vadovėlis „Bendrinės lietuvių kalbos kirčiavimas“ (Skardžius 1936), taip pat kai kurie kiti leidiniai (Šalkauskis, Skardžius 1938). Kokia sporadiškai pasitaikanti gretybė bendrojo principo negriiauna. Jų pastebėta vos keletas: „pūdymas (arba pūdýmas)“ (Skardžius 1936: 266), „pūdýmas (arba pūdýmas)“ (GK 1939: 77); vylyčia, -ýčios // výlyčia, -ios (Skardžius 1939: 266; GK 1939: 77); „aviena ar avieną, -õs, avieną“ (Skardžius 1939: 266) – taip siūloma nepritariant J. Šlapelio kirčiavimo nelygumams: arkliena, aviena, bet kiaulienà, -iẽnos, medienà, -iẽnos ir vištiena, -õs, -iẽną, žąsiena, -õs, -iẽną ir kt.; būklė, -ės, būklę // būklė (KP 1939: 28); vietoj ainio Skardžius yra siūlęs vartoti žodį palikuonis // pãlikuonis ir nurodęs, kad antrasis variantas paimtas iš M. Daukšos (Skardžius 1939: 268). Didesnės dalies šitų atvejų tikraisiais kirčiavimo variantais negalima ir laikyti, nes Skardžiaus daugiausia siūloma ne dvejopai kirčiuoti, o iš dviejų leistinų alternatyvų bendrinei kalbai rinktis vieną. Dar plg. priekaištą J. Talmantui dėl dvejopo kirčiavimo pakalnėje ir pakalnėje ir pastabą, kad mokykliniame vadovėlyje reikia kirčiuoti „pakalnė (ir pakálnė) (GK 1936: 101). Čia, be jokios abejonės, turimas galvoje reikšmės skirtumas: pakalnė ‘vieta prie pat kalno’, pakalnė ‘vieta toliau nuo kalno, lyguma’ (Skardžius 1936: 66; dar žr. Skardžius 1935: 110–111). Žodžiu, įvairios šio laikotarpio recenzijos ir straipsniai rodo griežtas ir nekompromisines nuostatas. Tiesa, po 1938 m. išleistų kirčiuotų Šalkauskio filosofijos terminų didesnių kirčiavimo norminamųjų darbų Skardžius ir nėra nuveikęs, bet vienur kitur, pvz.: „Kalbos patarėjuje“ (KP 1939) tikrai buvo dėkinga proga leisti daugiau kirčiavimo gretybių. Stambus Skardžiaus norminamasis veikalas – kirčiavimo skyrius ir platus kirčiuotas žodynas jo paties, S. Barzduko ir J. M. Laurinaičio parengtame „Lietuvių kalbos vadove“, išleistame Vokietijoje 1950 m. (Skardžius ir kt. 1950). Čia kirčio ir priegaidės dalykams skirta nuo 128 iki 156 psl., žodynas apima dar bemaž 450 psl. Šitame vadove kirčiavimo sistema kaip įprasta aprašyta be svyravimų, bet žodyne vėl pasirodo nemažai kirčiavimo variantų. Toks žingsnis pagrindžiamas įvade: autorius, remdamasis gyvąja kalba, sakosi kiek galėdamas stengsis kirčiavimą išlyginti ir suvienodinti, bet „Kur yra vienodai vienaip ir 15 kitaip kirčiuojama ir negalima dėl vienos kirčiavimo rūšies nuspręsti, ten paliekamas dvejopas ir kartais net trejopas kirčiavimas“ (Skardžius ir kt. 1950: 28). Pateikiamas audos pavyzdys: nors ketvirtajame dešimtmetyje ir buvę „vaidybines kalbos komisijoje“ nuspręsta vartoti audrą, čia „duodamos pagrečiu abidvi lytys – audrà ir áudrà“, nes griežto žodžio tarti nenorėta. Iš viso kirčiavimo variantų turi mažiausiai 185 žodžiai. Gana gausiai pateikta dvejopo kirčiavimo priesaginių veiksmažodžių, pvz.: amsėti // ámsėti; baltuoti // baltúoti; bjaurinti // bjáurinti; jodinti // jodinti ir kt. (24 žodžiai). Variantų gausina tai, kad beveik iš jų visų išvesti priesagos -imas abstraktai pagal pamatinius žodžius taip pat kirčiuojami dvejopai: amsėjimas // ámsėjimas; baltavimas // baltãvimas; bjaūrinimas // bjáurinimas; jōdinimas // jodìnimas ir t.t. Iš problematiškesnio kirčiavimo priesaginių vardažodžių minėtini daržininkas 1 // daržininkas 2; kasinininkas 2 // kásininkas 1; mėsininkas 2 // mėsininkas 1; pulkininkas 2 // pulkininkas 1; veislininkas 1 // veislininkas 2 (: veisle 2 // veisle 4); giltinė 3ᵃ // giltinė 1; liepinė 3ᵃ // liepinė 2 ‘liepinis indas, maža statinaitė’; degėsiai 2 // degėsiai 3ᵇ; gėrimas 1 // gėrimas 2 ‘gėralas’; skynimas 1 // skynimas 2 ‘išskinta vieta’; šautuvas 1 // šautuvas 2; maltuvė 3ᵃ // máltuvė 1; sėtuvė 3ᵃ // sėtuvė 2; truputys 2 // trūputis 2; ašakotas 1 // ašakótas 1 (: ašaka 1); ašarotas 1 // ašarótas (: ašara 1) ir kt. Keletas įdomesnių dviskiemenių vardažodžių: biržė 2 // biržė 1 // biržė 4; driežas 4 // driežas 3; aidas 3 // aidas 4; aslà 4 //2; audrā 4 // audra 1; pluta 2//4; pradžia 2 // 4; krepšys 4 // krepšis 2; laumė 2 // laumė 4; menėte 2 // mentė 4; meška 4 // 2; skrōblas 3 // skroblas 4; sodžius 2 // sodžius 4; svirtis 1 // svirtis 4; vaps(v)à 2 // 4; bálkšvas, -à 4 // bálkšvas, -à 3; širmas, -à 3 // širmas, -à 4 ir kt. Taip pat prieveiksmiai aliái // aliai; pavieniui // pavieniui; vienbalsiai // vienbalsiai ir kt. Net ir turint galvoje tą aplinkybę, kad žodynas nemažos apimties, reikės konstatuoti, jog variantiškai kirčiuojamų žodžių jame pateikta pakankamai gausiai; bendrinės lietuvių kalbos kirčiavimo normas Skardžius suvokęs pakankamai plačiai ir demokratiškai. Tai patvirtina ir Skardžiaus „Rašybinio lietuvių kalbos žodyno“ (apie 1974 m.) rankraščio (Skardžius 1974) duomenys. Kalbininkas sakosi antraštinius žodžius čia kirčiuojąs taip, kaip jie dažniau kirčiuojami tarmėse arba linkstami kirčiuoti bendrinėje kalboje, ir priduria: „savo žodyne pateikiu nemažą ir gretiminių lyčių, kurios pateisinamos iš žmonių kalbos, pvz.: aistrà, -os 2 ir aistrà, -ós 4, atkálnė ir átkalnė 1, brólėnas ir brolėnas 1, kliūtis, -ies 1 ir kliūtis, -iēs 4, mėlynuoti ir mėlynúoti, pagieža 1 ir pagiežà, -õs 3ᵇ, ráinas ir rainas ir kt. Taip pat šalia senesnių pažymių ir naujesnes, dabar bendrinėje kalboje jau plačiau įsigalėjusias (pabr. autoriaus – A. V.) lytis, pvz., áudra ir audrà, -õs 4, áudroti ir audróti, próga ir progà, -õs 4, vérgas, -o 3 ir vergas, -o 4, žãsti ir žaisti ir kt.“ (Skardžius 1974: 13 d). Tokia nuostata visai išlaikoma žodyne. Čia akcentinių variantų ypač gausu – per 430: veiksmažodžių – apie 70, dviskiemenių daiktavardžių (ir dviskiemenių priebalsinių priesagų vedinių) – per 90, balsinių priesagų vedinių – per 90, priesaginių būdvardžių – apie 25, dūrinių 25, priešdėlių ir 16 priešdėlinių galūnių vedinių – apie 40 ir t.t. Žodyne pateikiama ir tikrinių daiktavardžių, kurių dalis – apie 35 – taip pat kirčiuojami variantiškai, pvz.: upv. Atmatā, -õs³ᵇ // Ātmata, -os 1; asv. Áugustas 1 // Augustas 2; ezv. Galadusys, -io 3ᵇ // Galadusis, -io 1; vtv. Girkalnis 1 // Girkalnis 1; asv. Lēngvinas 1 // Lengvinas 2; Marijámpolė 1 // Marijampolė 2; Nėringa 1 // Neringà 3ᵇ; Rūmšiškės 1 // Rumšiškės 1; Vilijámpolė 1 // Vilijampolė 2; Vižainis 1 // Vižainys 3ᵇ; Ukrainà 2 // Ukrainà 1 ir kt. Visų šiame žodyne kodifikuotų kirčiavimo variantų straipsnyje pateikti nėra įmanoma. Tikslingiau yra mėginti iškelti motyvus, kurių vedamas kalbininkas kirčiuoja variantiškai. Galima teigti, kad kirčiavimo gretybės autoriaus leidžiamos: a) norint suderinti bendrinės kalbos sistemai neprieštaraujančius įvairių tarimų kirčiavimo polinkius, plg.: aũkšlė 2 // aukšlė 4; biržė 2 // biržė 4; graižtai 1 // graižtai 2; grįžtė 2 // grįžtė 4; iešmas 2 //4; kregždė 4 // kregždė 2; rūožas 1 //3; sėdžia 1 // sėdžia 2; skróblas 2 // skróblas 3; svirtis 1 // svirtis 4; tiṅkas 1 // tiṅkas 4; zuikis 2 // zuikis 1; žliūgė 4 // žliūgė 2; giṅtaras 3ᵇ // giṅtaras 2; kibiras 2 // kibiras 3ᵇ; siūvena 1 // siuvena 3ᵇ; stóginė 1 // stoginė 3ᵃ; viršininkas 1 // viršininkas 1; atbrailà 3ᵇ // atbraila 1; atkaità 3ᵇ // atkaita 1; atlydà 3ᵇ // atlyda 1; atpjovà 3ᵇ // atpjova 1; atplaišà 3ᵇ // atplaiša 1; raíbas, -à 3 // raĩbas, -à 4; raíšas, -à 3 // raišas, -à 4; ráinas, -à 3 // rainas, -à 4; šir̃mas, -à 3 // šir̃mas, -à 4; vil̃gšnas, -à 3 // vilgšnas, -à 4; aidėti, aidì // aidì; narnėti, nárna // nar̃na; murmėti, mur̃ma // mur̃ma; slėgti // slėgti; sópti // sópti; žvangėti, žvaṅga // žvaṅga ir t.t.; b) siekiant pateikti senąjį, tradicinį ir jau įsigalėjusį ar beįsigalinti naująjį variantą; pastarasis paprastai rašomas antroje vietoje, plg.: érdvė 1 // erdvė 4; gaida 1 // gaidà 4; vaistas 1 // vaistas 4; vėrgas 3 // vėrgas 4; žaizlas 3 // žaizlas 4; deguonis 3ᵇ // deguonis 2; grobuonis 3ᵃ // grobuonis 2; palikuonis 3ᵇ // palikuonis 2; kaltininkas 2 // kaltininkas 1; skolininkas 2 // skolininkas 1; vairininkas 2 // vairininkas 1; šeimynykštis // šeimynykštis 1; ašakotas // ašakotas 1; ašarotas // ašarótas 1; augalotas // augalótas 1; saulėtas // saulėtas 1; várpingas // varpingas 1; raudonuoti // raudonuóti; samanoti // samanóti; vasaroti // vasaróti; žaisti // žaisti ir t.t. Matyti, kad paskutiniuose kirčiavimo norminamuosiuose darbuose Skardžiaus mėginta labiau paisyti bendrinės kalbos kirčiavimo sistemos raidos tendencijų – derinti ne tik skirtingos geografijos, bet ir nevienodo senumo kirčiavimo variantus; c) stengiantis palyginti ir suvienodinti kai kurių akcentinių mikrosistemų kirčiavimą, pvz.: dùrtuvas 1 // durtuvas 2; šaũtuvas 1 // šautuvas 2; grīstuvė 3ᵃ // grīstuvė 2; keptuvė 3ᵇ // keptuvė 2; praustuvė 3ᵇ // praustuvė 2; semtuvė 3ᵇ // semtuvė 2; sėtuvė 3ᵇ // sėtuvė 2; sužieduotuvės 1 // sužieduotuvės 2; glūdumas 1 // glūdumas 2; trūkumas 1 // trūkumas 2 ir kt.; d) norint išlaikyti akcentinius ryšius tarp pamatinio ir išvestinio žodžio, pvz.: krautuvininkas 1 // krautuvininkas 1 (: krautuvė 1 // krautuvė 2); skardininkas 1 // skardininkas 2 (: skarda 1 // skarda 4); teiginys 3ᵇ //3ᵃ (: teigti // teigti); vėrgis- 17 kas // vergiškas 1 (: vergas 3 // vergas 4) ir kt.; e) mėginant sutaikyti du priesagos -inis būdvardžių kirčiavimo modelius – tradicinį, grindžiamą pamatinių žodžių kirčiavimu, ir naująjį, lemiamą polinkio kirčiuoti priesagą, būdingą vakarų aukštaičiams ir žemaičiams, bendrinei kalbai Skardžiaus ypač siūlytą ketvirtajame dešimtmetyje bei vėliau (plg. Skardžius 1936: 26; Skardžius ir kt. 1950: 142), pvz.: aplinkinis 1 // aplinkinis 2; humanitarinis 1 // humanitarinis 2; kojinis 1 // kojinis 2; šiemetinis 1 // šiemetinis 2; visuomeninis 1 // visuomeninis 2 ir kt.; f) derinant savo rekomendacijas prie DLKŽ 1972. Kad taip buvo daroma, nėra jokių abejonių. Vienas argumentas – gausybė rankraščio taisymų, po kurių Skardžiaus teikiamos normos tampa, galima sakyti, identiškos DLKŽ 1972 kodifikuotoms, plg. tokius taisymus, rodančius derinimąsi prie Lietuvoje išleisto kodifikacijos veikalo: griežėlė 3a – ištaisyta į (toliau = ) 3b; juodmargis, -ė 1 = juodmaigis, -ė 2; ordinarinis 2 =ordinarinis 1; paskaitininkas 2 = paskaitininkas 1; pavėsinė 1 = pavėsinė 2 ir t.t. Vienas iš taisymo būdų – DLKŽ 1972 teikiamo varianto prirašymas, paprastai kaip šalutinio: kaltė 4 = kaltė 4 // kaltė 2; óda 1 = óda 1 // odà 4; próga 1 = próga 1 // progà 4; rúožas 1 = rúožas 1 //3; kuitena 1 = kuitena //kuitena 1; ráugalas 3a // ráugalas 3a // ráugalas 3b; spjáudalas 3a = spjáudalas 3a // spjáudalas 3b; gėlininkas 2 = gėlininkas 1 // gėlininkas 2; kopėčios, -ių 3a = kopėčios 1 //3a; skrybėlininkas 2 =skrybėlininkas 1 //skrybėlininkas 2; uošvienė = uošvienė // uošvienė 1; vaistinė 1, vaistininkas 1 (: vaistas 1) =vaistinė // vaistinė 1, vaistininkas //vaistininkas 1 (: vaistas 1 // vaistas 4) ir t.t. Dar viena įdomių taisymų grupė – variantų pateikimo eilės tvarkos derinimas prie DLKŽ 1972, pvz.: áudra 1 // áudra 4 = áudra 4 // áudra 1; glėvės 1 // glėvės 4 = glėvės 4 // glėvės 1; gūrguolė 1 // gurguolė 2 =gurguolė 2 //gurguolė 1; tintuvas 1 // tintuvas 2 = tintuvas 2 // tintuvas 1 ir kt. Tokių ir panašių taisymų yra gana gausu, ir bemaž visada jais siekiama susilyginti su DLKŽ 1972 kodifikuotomis kirčiavimo normomis arba bent prie jų priartėti. Kad Skardžius savo kirčiavimo rekomendacijas yra derinęs su DLKŽ 1972, rodo ir sutampančių variantų gausa. Jų, sudėstytų ta pačia tvarka ar atvirkščiai, iš viso priskaičiuota per 140. Veikiausiai DLKŽ 1972, prirašęs nemažai kirčiavimo gretybių, skatino ir Skardžių žengti tuo pačiu keliu. Svarbus nekalbinis motyvas, lėmęs gana liberalias „Rašybinio lietuvių kalbos žodyno“ kirčiavimo normas, bus buvęs palyginti atlaidus kalbininko žvilgsnis į lietuvių kalbos vartojimą ne Lietuvoje: „Kada kyla visos lietuvių kalbos likimo klausimas svetur, bet kokios griežtesnės normalizacinės kirčiavimo direktyvos vargiai pasiektų savo tikslą“ (Skardžius 1968: 8). Pinantis aptartiems kalbiniams ir nekalbiniams veiksniams ir susiklostė Skardžiaus pozicija, išdėstyta bene paskutiniame jo darbe – taip ir neišspausdintame ir dėl to labai retai minimame bendrinės šnekamosios kalbos kodifikacijos veikale – „Rašybiniame lietuvių kalbos žodyne“. Visa Skardžiaus kirčiavimo norminamoji veikla rodo, kad jam buvo aišku, 18 jog bendrinės kalbos kirčiavimo sistema turi būti savarankiška ir rutuliotis daugiau pagal savo dėsningumus. Tačiau bendrinio kirčiavimo polinkų jis niekada dirbtinėmis taisyklėmis nesistengė atriboti nuo gyvosios kalbos, nuo tarmių ir normindamas kirčio dalykus bendrinėje kalboje kiek galėdamas siekė atspindėti bendrinei vartosenai žymią įtaką darančią tarmių kirčiavimo įvairovę, o vėliau ir pačioje bendrinėje kalboje besiformuojančias naujas tendencijas. Nors pats vienos kitos akcentinės mikrosistemos (pvz., priesagos -inis būdvardžių) raidą bei norminimą ir buvo mėginęs paspartinti, bet apskritai jo kodifikuotos kirčiavimo taisyklės nėjo pirma pačios kalbos raidos. Labai įvairiai kirčiuojant tarmėse, varijuojant ir gana lėtai stabilizuojantis bendrinės kalbos vartosenai, be to, su Lietuvos okupacija ir pačiai bendrinei kalbai skilus į du variantus, didesnio visuotinių bendrinės šnekamosios kalbos normų vienodumo sunku buvo tikėtis. Tokiame kontekste vis dėlto ryškios kalbininko pastangos kurti vieną bendrinę šnekamąją kalbą visiems lietuviams – užsienio lietuvių kalbos poreikius ir galimybes derinti su pačioje Lietuvoje besiklostančiomis normomis ir kalbininkų rekomendacijomis. Šiuo keliu skatino žengti ir bemaž visai jo kirčiavimo norminamajai veiklai būdingas rėmimasis kirčiavimo variantais. Į juos kalbininkas žvelgė ne kaip į normų stabilumą griaunančius elementus, ne kaip į bendrinės kalbos balastą, bet kaip į būtiną iš įvairių tarmių papildomo ir įvairių vidinių tendencijų veikiamo bendrinės kalbos kirčiavimo sąlygą. LITERATŪRA DLKŽ 1972 : Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, Vilnius : Mintis, 1972. GK: Gimtoji kalba, Kaunas 1933 – 1941. H e r m a n a s, S k a r d ž i u s 1931 : Lietuviškai – vokiškų pasikalbėjimų knygelė / Sudarė Eduardas Hermanas. Kirčiavo Pr. Skardžius. Kaunas: Sakalas. J o n i k a s P. 1936 : Mūsų bendrinę kalbą ir kirčiavimą betvarkant. [Rec.] Pr. S k a r d ž i u s. Bendrinės lietuvių kalbos kirčiavimas. – Tautos mokykla 18, 439–440. K a l b a – Kalba. Bendrinės kalbos žurnalas 1–3, 1930. K a m a n t a u s k a s, S k a r d ž i u s 1929: – Kirčiuota lietuvių literatūros chrestomatija aukštesniajai mokyklai / Sudarė Vikt. Kamantauskas. Kirčiavo Pr. Skardžius. Kaunas: Sakalas. K P 1939: Kalbos patarėjas / Paruošė L. Dambrauskas. Redagavo A. Salys ir Pr. Skardžius. Kaunas: Šviesa. K u z m i c k i s, S k a r d ž i u s 1934: Kuzmickis Z. Lietuvių skaitymai viduriniosioms ir aukštesniosioms mokykloms. Su iliustracijomis ir kirčiuotais tekstais / Kirčiavo dr. Pr. Skardžius. Kaunas: Sakalas. S k a r d ž i u s P r. 1933: [Rec.] Wörterbuch der litauischen Schriftsprache. Litauisch–deutsch/ Bearbeitet von Max Niedermann, Alfred Senn, Franz Brender. Bd. 1: A–K. Heidelberg, 1932 – Archivum philologicum, Kaunas, 156–164. S k a r d ž i u s P r. 1935: Daukšos akcentologija, Kaunas : Spindulys. S k a r d ž i u s P r. 1936: Bendrinės lietuvių kalbos kirčiavimas, Kaunas: Šviesa. S k a r d ž i u s P r. 1939: [Rec.] Dr. Jurgis Šlapelis. Kirčiuotas lenkiškas lietuvių kalbos žodynas. Archivum philologicum 8. Kaunas, 865–268. S k a r d ž i u s P r. 1968: Lietuvių kalbos kirčiavimas, Čikaga: Lietuvių fondas. 19 Skardžius Pr. 1974: Rašybinis lietuvių kalbos žodynas 1–6 / VUB. F. 118–34. (Rankraštis). Skardžius Pr. ir kt. 1950: Lietuvių kalbos vadovas / Sudarė prof. dr. Pr. Skardžius, St. Bardzukas, J. M. Laurinaitis. Bielefeld. Šalkauskis, Skardžius 1938: Bendroji filosofijos terminija / Paruošė prof. St. Šalkauskis. Kirčiavo Pr. Skardžius. Kaunas: Logos. Vidžiūnas A. 1990: Pr. Skardžiaus kirčiavimo norminimo pagrindai. – Kalbotyra 41(1), Vilnius, 90–102. DIE AKZENTOLOGISCHEN VARIANTEN BEI P. SKARDŽIUS Zusammenfassung Im vorliegenden Artikel wird versucht, die akzentologischen Variante, die vom berühmten litauischen Linguisten und Sprachpfleger Pr. Skardžius vorgeschlagen wurden, zu untersuchen und die Motive, die Dynamik ihrer Wahl zu erschließen. Aus dieser Untersuchung ist folgende Schlußfolgerung gezogen: Skardžius hat die akzentologischen Varianten nicht als der Stabilität der Normen Standardsprache schadende Elemente betrachtet. Diese Variante wurde von Skardžius als eine der unerläßlichen Existenzbedingungen der Standardakzentuierung, die aus verschiedenen Dialekten vervollständigt ist und vielen inneren Tendenzen beeinflußt wird, gehalten. In seinen ersten Arbeiten für die Kodifizierung des akzentologischen Systems des Standardlitauischen (Ende der 20er Jahre) gestattet Skardžius mehrere Variante, mit Hilfe deren wird versucht, die frühere Tradition der Kodifizierung dieser Ebene, die Vorschläge von J. Jablonskis, die Eigentümlichkeiten des Dialekts, der der gesprochenen Standardsprache zu Grunde liegt, sowie einige der Akzentuierung anderer Dialekten zu vereinigen. Etwa Mitte der 40er Jahre verschwinden diese Variante aus den Arbeiten von Skardžius. Das setzte folgende Bedingung voraus: Zu dieser Zeit wurde begonnen, die Kodifizierung der Akzentologie des Standardlitauischen aufgrund der kollegial angenommenen Empfehlungen einer Gruppe der berühmtesten Linguisten zu stützen. Skardžius hatte sich auf diese Empfehlungen gehalten. Für die Kodifizierungswerke von Skardžius, die nach dem zweiten Weltkrieg im Ausland verfasst wurden, sind wieder viele akzentologische Variante charakteristisch. Sie wurden für die Abstimmung der Mannigfaltigkeit der Akzentuierung der Dialekte in der gesprochenen Standardsprache benutzt. Auch wurden sie gebraucht für die Widerspiegelung der neuesten Entwicklungstendenzen des akzentologischen Systems der Standardsprache, sowie für die Verknüpfung der persönlichen Empfehlungen von Skardžius mit der in der Kodifizierungswerke Litauens erstatteten akzentologischen Normen. 20