On some case forms of personal pronouns in ancient Latgalian Written sources and up-to-date dialects

Emmy apdovanojimai wp mē a x Valgyk, mama. Anna. STAFEČKA i Latvijos Respublika Universitetai Latvių kalbos institutas, Ryga i PAR DAŽAM ASMENYS SLAPTAŽODIS LOSIONAS FORMA Senamiestyje LATVIJOS STRAIPSNIAI UN ŠIANDIEN PAKUOTĖS LAPELIS Latvijoje istoriškai ir susiformavo dvi rašymo tradicijos: latvių literatūrinė arba bendroji nacionalinė kalba, kuri remiasi vidurinio dialekto arba uz žemutinių latvių tarmėmis, ir latgalių un rašymo kalba, kurios pagrindas yra aukštutinių arba ir aukštutinių latvių tarmių latgalių tarmės. Latgalių rašybos kilmė XVII a. pabaigoje pasirodė pirmieji | latvių kalbos įrašai, o pirmoji žinoma latgalių knyga — 1730 m. | Vilna išleista „Katoliška Dešimt Gromota..“ — neišliko, nurodyta bibliografiniuose tā rodikliuose“. | Latgalių rašto sukūrimą nulėmė istorinė situacija. Po Livonijos padalijimo 1629 m. Latgala vis dar lieka katalikų Lenkijos įtaka, bet | Kuršėnuose un Vidžemėje stiprėja liuteronizmas. Uz Daugpilis po išsiuntimo | no Rygos un Į Cėsius persikėlę jėzuitai un pradeda steigti misijų centrus. Daugpilis tampa reikšmingu jėzuitų centru Europoje, čia atidaromos jėzuitų mokyklos“. Vykdydami misionieriškas pareigas, jėzuitai išmoko vietinių dialektų. Atsiranda poreikis leisti knygas vietiniu dialektu, nes iki tol katalikų bažnyčios literatūroje vyravo vadinamoji „švedų kalba“. J. Elgerio rašymo tradicija, pagrįsta žemutinės latvių kalbos forma, yra svetima Daugpilio apylinkių latviams. Tačiau vietinės tarmės taip pat nėra vienodos. Kalbos priemonių variantų įvairovė verčia straipsnio autorius ieškoti kompromisinės arba viršdialektinės rašybos kalbos formos, pasirenkant ne tik vieną ar kitą vietinio tarmių variantą, bet ir atitinkamą žemutinės latvių kalbos rašybos tradicijos arba kitos kalbos (lenkų, lotynų) ekvivalentą. Kaip kalbos priemonių pasirinkimas atsiskleidžia asmeninių įvardžių formų vartojime latgalių rašto kalbos seniausiame etape, bandoma išsiaiškinti žvelgiant į šių formų vartojimą trijuose svarbiausiuose rašybos paminklų rinkiniuose: 1753 m. išleistame evangelijų vertime „Evangelia Toto Anno..* (Ev), 1821 m. išleistame dvasinių knygų rinkinyje „Evangelia Toto Anno..* (Ev), 1822 m. išleistame dvasinių knygų rinkinyje „Evangelia Toto Anno.* (Ev). 1. nė vienas = Ta ma J Žr., pvz., Brežgo B. Latgolas pagotne, Daugavpils, 1943, 109 psl. “Manteuffel G. Bibliografinė pastaba apie latvių raštus, kurie nuo 1604 iki 1871 m. buvo aukštaičių arba vadinamojoje aukštaičių kalboje. oberlāndischen resp. Lenkijos- -Livonijos tarmės buvo paskelbti yra surinkti tik chronologine tvarka. —Magasin herausgegeben von der Lettisch- -Literdrischen Gsellschaft, Mitau, 1885, Bd 17, St. 2, S.184; Seile V. Grāmatas Latgales latviešiem. Vilnius, 1936, 14-15 psl. Jėzuitų ordino archyvuose, Rygoje, 1940, 1, 243–260. 140 IT J a i V Kaas i dainų rinkinyje „Dzismies Swatas..“ (DzSw), taip pat kā 1805 m. išleistoje krikščioniškojo mokymo aiškinimo knygoje „Wyffa Mocieyba Katoliszka..“ (Vilnius). | Ka Latgalos išloksnėse, taip ta pat ir latgalių raštų šaltiniuose, yra didelė asmenvardžių įvardžių formų įvairovė. Rašytiniuose ir šaltiniuose dominuoja 1. un 2-ojo asmens įvardžių giminė vienaskaitoje mano, tavo kā Kas po ir manęs atnoks Ev 4, — m [nm Fm ey karaliaus kaladė Ev 9, 100 mg 1 m Jūs esat na toks gražus, kaip aš. Ev 30, — M— 1 E m po tewiš DzSw 56, o —«F dalis Tiewis DzSw 70, i i m m Ef Ē dalis Tiewis Ę WMK I 129, | nu Tamsus dangus V m sill BN nalidzit barnim nokt' pi manis WMK II 43, kurios nėra būdingos Latgalos tarmėms (su galutinio balsio praradimu tai pasitaiko tik šiaurinės Latgalos tarmėse, pvz., manc’ Baltinavoje). Formos mano, tavo vis dėlto randamos 1732 m. išleistoje J. Spungjansko gramatikoje „Dispositio imperfecti..“, kuri galbūt yra kompromiso rašybos formos paieška tarp dviejų pagrindinių latvių kalbos tarmių®, taip pat ir vėlesnėse XIX a. latgalių gramatikose (Akielewicz 1817: 14; Kossowski 1853: 12), taip pat XX a. latgalių normatyvinėse gramatikose (Skrinda 1908: 36; Trasuns 1921: 20; Strods 1933: 20; Daškeviča 1936: 42). mano, tavo latgalių raštuose perimtos iš žemutinių latvių raštų kalbos. Tačiau rašytiniuose šaltiniuose atsispindi ir Latgalos tarmėms būdingos jungties formos variantai. Taigi evangelijų vertime ir knygoje „Gimstame Swatas..- .: gana dažnai pasitaiko seniausias reiškinys, kai neskirstoma vienaskaitos giminė ir akuzatyvo forma, pavyzdžiui,; SERIE PRE SE kad bus atimta nuo manęs Ev 56, Halt + U 4 ir ne mato fit mane nuo fžo tayka Ev9, —a mall [er II ik fzan mane tycit Ev 84, net: m U ir jau na redze fit mani Ev 41, = apdzieš iksz mane wyssas ikaroszonas launas DzSw 13, R nu Tiewi tyudzu ayz bildiey fžonas Dz Sw 68, o pi Tiewi yra daudž zelestibu DzSw 109; | FUE & Ia =a sal. 12, = IE I IES EL GET IJ me kai p'i c mani raūdova Izvaltā, Adt 39, pr pr 18 b'eja už mani gonūs Pilda. Apžvelgtuose šaltiniuose nerasta giminių su -e arba -i. -a (mana, t'ev'a), kuri yra plačiai naudojama Latgalos centrinėje ir rytinėje tarmėse. = = T py as sulā EI mu ra em BI — * Išsamią šios gramatikos analizę pateikė R. Grabis, žr. G rab R. Latvių kalbos gramatikos U 18.gs. 1ąją pusę. —LPSR ZA Vēstis, 1984, Nr.9, 89—97. O, ponia! 141 = m Jie į latgalių raštus patenka tik XIX a. viduryje, o XX a. latgalių rašto kalbos normavimo eigoje lieka izoliuoti ir nėra fiksuojami nė vienoje iš latgalių normatyvinių gramatikų. Vienskaitos akuzatyvasmani, tevi dominuoja tiek nagrinėjamuose raštų šaltiniuose, tiek šiuolaikinėse Latgalos tarmėse, pvz., ————| jis mani pagūdinos Ev 42, o | i apguls apleyk tiewi Ev 57, o o | o kab itu prieš tiewi WMK 139, o i na rukom tiewi nosos' WMK I 115, I j aria i e[fit mani piiamufzy WMK I 185. Tačiau gana dažnai akuzatyvo reikšmė vartojama ir senosiose instrumentinėse formose manim, tevim (taip pat už prielinksnio), pvz., P1! pifacyja ap tiewim Ev 25, EEL. Mu oJ; Win /z licieybu dus ap manim Ev 45, —— ku es dzieržu ap tiewim Ev 56, uk o = MJR TR A | tyudzit tikwin par manim Diwu WMK I 119, iL ru; —I: adgoia Motie Viešpaties muna uz manim WMK 118, — Jze Wy[Jei žemė yra prieš tiewim WMK II 160, m Kur I Fl iy J] —uz Tiewim DzSw 60. | CSI o j Tokios formos randamos tiek Latgalos tarmėse, pvz., adgito iz martim Nautrėnuose, runtom ap t'dvim Beržgalyje, tiek kai kuriose Vidurio Žemaitijos tarmėse (Rudzīte 1964: 225), taip pat senosios latvių kalbos tekstuose (Barbare 5). Instrumentinis daugelyje Latgalos tarmių (ypač Pietų Latgaloje), kaip ir daugelyje žemaičių tarmių, yra atnaujintos į akuzatyvą panašios formos su -imani, tevi, kurios retai randamos ir rašytiniuose šaltiniuose, pvz., oii | krystā systu leydz su Tiewi Dz Sw 42. o Dominuojančios tomėr rašytiniuose šaltiniuose yra senosios instrumentinės formos ka | i way na effi fadereis ar manim por graffi Ev 21,.. ry i i na turefi dalas liidz su manim Ev 33, | ias klijas i oo 1 kotrys na toffa su manim, tis izborsta Ev 27, Ln i a 1 R treys dinas cifz su manim Ev 55, m į austi [m Fr Diws ir su Tiewim DzSw 72. arms " | Šiuolaikinės Latgalos tarmės tai akivaizdžiai nykstantis paprotys ir randamas daugiausia vyresnės kartos kalboje. Kalboms būdingos vienaskaitos lokatyvo formos mano, tavo nagrinėjamuose šaltiniuose nėra fiksuotos. Kaip ir kā žemutinių žemių raštuose, te lokatyvas taip pat reiškia naudojamas konstrukcijas su iekš, iekšan ir giminės mano, tavo, pavyzdžiui, na tyeyja ikfzan mano Ev 42, EF (pg LI eg rh tis palik ikfzan mano m Ev 50, T | na pames ikfž tiewis akminia wiers akminia Ev 58, Kad ikfž manis tureia nucieiu ‘ceribu’ WMK I 93, I kotry ikfz manis tyc WMK I 175. iE hr Le eo 1 a me a kt m R LES 142 1 IF —E =. m x_n mu ri I Jie taip pat buvo pasiūlyti XIX a. latgalių kalbos gramatikos (Akielewicz 1817: 14; Kosovskis 1853: 12). Daugiskaitoje 1-ojo ir 2-ojo asmens įvardžiai tiek tarmėse, tiek šaltiniuose turi mažiau ir lenkimo variantų. Genityve įprastos yra formos mūsų, jūsų, raštų šaltiniuose jos sutinkamos ir už prieveiksmių, kurie latvių literatūrinėje kalboje ir žemaičių tarmėse valdo dativą, pavyzdžiui, Kuram nu jūffu Ev 65, L "I TE „|71 ==, ai pec iusu stieyksimes DzSw 26. Knygoje „Wyffa Mocieyba Katoliszka..* po prieveiksmio nuosekliai vartojamas _mus, jūs, pvz., | patykusie diel myus WMK I 21, F Ep? 1992 m. „Aš ir tavo tėvas“ (angl. You and Your Father) – JAV komedija, kurioje pagrindinius vaidmenis atliko aktoriai Džeimsas Bondas, Džesika Bono, Džeimsas Bondas ir Džesika Bono. „Aš ir tavo tėvas“ (angl. You and Your Father) – JAV komedija, kurioje pagrindinius vaidmenis atliko aktoriai Džeimsas Bondas, Džesika Bono ir Džeimsas Bondas. Tačiau šaltiniuose už prieveiksmių randama ir datyvo formų, pvz., kas nu jums daweffuz manis graku Ev 30), ——CL prycas jūffu nikas ne atiims nu jums Ev 42, —letes CE £. 1. m Lamu] Su latvių literatūrine kalba ir žemaičių tarmėmis identiškos akuzatyvo formos mūs, jūs (myus, jyus) dominuoja ir latgalių raštuose, pvz., mp i kay es afinu uycieis jus Ev 33, —i r* pidufim tim, kotry myus abkaytynoy WMK I 109. — Jos paplitusios Latgalos pietinėse ir vakarinėse tarmėse. = ml Akuzatyvo prasme raštų šaltiniuose sutinkami ir senovės datyvai mums, jums, daugiausia evangelijų vertime ir dvasinių dainų rinkinyje, pavyzdžiui, kad mes atfacitubem tim, kotry mums syutija Ev 3, r- —nikas mums naway Jādereis Ev 21, vs į Viešpatį, glob mums Ev 18,.k EF” Siwites cytas nu myufiejom porbyidija mums Ev 36, o E Nu baznieycom izfžkiers jums Ev 45, —m= mr Gtoboy mums nu netaymibu DzSw 2, manai —tymd dind sorg mums DzSw 21, „ama mg = ispestiey mums DzSw 40, Er JA | M DE Jam mums zam sowas gtobszonas DzSw 80, i [= 1, Nuwied mums ti, kur pats essi DzSw 117. Tokios formos šiandien randamos atskirose Latgalos tarmėse, pavyzdžiui, sūnč juris i sajiéma, sūnč juris i palaišš Izvaltā Adt 38, Lgr 516 taip pat iš Barkavos, Dagdos, Varkavos. Platesnį vartojimo arealą jos sudaro Zemgalos ir Vidžemės žemaičių tarmėse. Jos taip pat randamos senuose žemaičių raštuose (Mankeliaus darbuose), kur paaiškinamos tarmių įtaka (Barbare 12). m i i =— 143 R © Daugiskaitos lokatyvo formos su įš, įšan ir datiniu (rečiau genityvu) | paimtos iš žemaičių raštų, pvz., i nū | way tod na twiyka Jirds mūsu ikfžzan mums Ev 37, —| ir kas tikwin iksz iums turis DzSw 15, = m i i —nokufžaguda, kotrys ikfz myus byūs apiowieyts WMK I 63. | oo kab winia [ticiba] na patyktu ikfz mums woja WMK I 74.00 Skirtingai nei latvių literatūrinėje kalboje ir žemaičių tarmėse, Latgaloje | išliko seniausi 3-ojo asmens įvardžiai jis, ji (jei) ir daugiskaitoje jie (ji) jas (jų). Jie taip pat naudojami senovės latgalių raštų šaltiniuose, pvz., žemutinės latvių kalbos vinš, vina, jie, jos, pvz., Un waycowa wini un facyja jam Ev 4, = = J m | | o wini jam pafacyja Ev 13, m Fi _ I i Winsz facyja uz karem Ev15, — Ayfto zynawa, kas jis ir Ev 13, pr = "ol Emm. m I po Diwa Jey yra prieš WMK I 123. Knygoje „Wyffa Mocieyba Katoliszka..“ vartojamas labiausiai pietinėms Latgalos tarmėms būdingas is, pvz., lai Is ab ju badojas WMK I 35, GE mm | Is aizit mums prifzka WMK II 71, | go ll IE il S | Way war is ap Jadumot WMK I 156; — x sal. pan | I el a gēli o į dl is kūozuds bie Asūnē, ——m | —braukt'is var Aulejā, —aa Li o o mu J i I | žaluot' is ka mu0čā, ta žalova Skaistā. Sporadiškai evangelijų vertime fiksuojamas kiekvienas asmeninio įvardžio vinš vartojimas: Kotrys celis pajeme Barnu ir Moti jo nakti, ir nugoja į Egiptą Ev 10, sal. : Tod winsz kelias pajeme Barnu ir Moti jo ir atgoja Ev 12; taip pat daugiskaitoje: Kotry "jie isklaufiju/- zy Kienina nugoja Ev 14. Priešingai nei 1 ir 2 asmenų įvardžiai, kuriems lokatyvas reiškia rašytiniuose šaltiniuose įprastai vartojamas konstrukcijas su iekš, iekšan ir genityvu, 3 asmenų įvardžiai atspindi ir išraiškoms būdingas lokatyvo formas, pvz., na zyni, kas jamd [Jeruzalėje] nutiko tom dinom Ev 35, ——: ityka ima [diržas] WMK I 50, mk g — _ igodoi kay cieszki ‘biezi’ ima [nuodėmėje] effi krytis WMK II 146, daudž ima [gyvenime] yra worgu ir badu WMK II 160, "7 lu igoia imd [bažnyčioje] diel appleszfzonys i6s monta WMK I 162. Tačiau daugeliu atvejų lokatyvas reiškia naudotas konstrukcijaskaip viduje, viduje ir giminėje. Reikėtų pažymėti, kad dažniau pasitaikantys jis, ji gentys, pavyzdžiui, 144 I 1 K "(nes jos yra Ev | "F k ru « mm Jeigu ne, tuomet prašome susisiekti su na mumis. Žydai Ev 47, ——— Fg mes. ikfz jo [ceplė mesti]* WMK I 20, v Ką reikia tu daryti JO WMK I 32, k. = m Radijo bangų jo dviejų bangų baltymai WMK I 12, —ikfziės [Bažnyčios] WMK I 77, Sp Ju “ per pawielefzonom kotras ikfz jos [tikėjimo] turim WMK I 74. Tačiau taip pat randama konstrukcijų su įš, įšan ir giminės forma ji, jos, pvz., zeleftiba Diwa byja ikfzan winia Ev 11, i i ifoka dzieyt ora tus, kotry pordowowa ikfž winias [svetnicas] Ev 58, ab waiadzieybu tycieyfzonys ikfž Winia WMK I 186, io ikfz winis [domas] turim patikfzžonu WMK I 192. V Panašiai pavaizduotas ir daugiskaitos lokatyvas, kuris nagrinėjamuose šaltiniuose vartojamas gana retai, pvz., imos [bažnyčiose] kawieiames WMK I 161, m R m zm apsaimtis imūs [nuodėmėse] wayrog nakryst WMK II 68, " arba daugiskaitoje: ik wins, kotrys tyc ikfzan winiu Ev 87. Šios lokatyvo formos randamos ir XIX a. latgalių gramatikose vienaskaitoje: iksz Jo, ios v. Jyma (Akielewicz 1817: 16; Kossowski 1853: 13); = daugiskaitoje: jksz Jm, iom, Jymūs, jymés (Akielewicz 1817: 16), iksz Jm, jom, iksz Winim, winiom v. winids. Vikiteka (1853 m.) Daugiskaitos giminė Latgalos tarmėse turi du variantus: jū ir jūs. m Evangelijų vertime dažniausiai naudojamas jū, pvz., F kad jū naway Ev 10, kri A Em Kr. N En ayfto jū byja nikny darbi Ev 47, [at | jeu = ri i „Min A“ HH m | parodija vīnam wy[Jas Kienifties Pafaula un gudu jū Ev 25, By —Nu auglu ju pazieyst winius Ev 55, ——_ i Un topa wala acs’ ju Ev 36, "li: a. | retak sastopams Jūs, piemėram, Tod atviera jus Japrafzonu Ev 38, 7 i | o tomova natycieybu jus Ev 44, ae as winjž atpeftieys sowus lauds nu grakim jus Ev 82. Kita vertus, knygoje „Wyffa Mocieyba Katoliszka..“ nuosekliai vartojamas jūs, pavyzdžiui, | kayda iūs bieja sapraszona WMK I Įvadas, mums“ waiag leydzynot iūs waiadzieybas 4 WMK I 184, IES o i pleysa ius sirds“ nu dus'mis WMK I 110, F lĒxi dadzierdusie tu iis runu WMK 1119, ——„Lu _ TEE Fs wyJi nu ius moiom atfystoios WMK I 172, i nu ius WMK II 172. I ir II 145 | i ——ni E EE a Ce " yra CE EL ie a, Šiandien dažniausiai sutinkamas Latgalos pietvakarinėse tarmėse, bet plačiai paplitęs ir kitose tarmėse. jū — Rečiau straipsnių šaltiniuose vartojamas žemaičių jį, pvz., ktot pi winiu Ev 6, A —— | = komart winiu daisi pi WMK II 151. Žvelgiant į asmeninių įvardžių vartojimą pirmuosiuose svarbiausiuose latgalių raštų šaltiniuose, galima daryti išvadą, kad įvardžių ka junginių formų vartojimas juose atitinka Latgalos apskritis un Viršužemių (Ilūkstės apylinkės) tarmių talentams. Labai stipri ir žemutinės ir latvių kalbos rašybos tradicijos įtaka. iš m. Fo OE išjungta gl = i EET kasdien „ka, ~~ Gauta19980219 oo | m m um ai LITTERATŪRA UN ŠALTINIAI SĄRAŠAS —— =] ra m M aažilius £ anksčiau | [kas yra 1817 m. – E. Akielewiczius, latvių kalbininkas, latvių kalbos tyrinėtojas, latvių kalbos gramatikos pradininkas. 44 psl. Kita — Augšzemnieku dialekta teksti, Rīgā, Barbare Dz. 1983. -Vietniekvards.. —Morfoloģiskās sistēmas attīstība (rankraštis), yra leidykloje „Zinātne“. 1936 m. – Algirdas Brazauskas, lietuvių kalbininkas, profesorius. Dz Sw — Dzismies Swatas ant guda Diwa Viešpaties, Jumprowas Maryas ir Diwa Swatu išspausdintos Vilniuje prie Baznickung Bazyliynu 1821.godzio. Kossowski T. 1853: Grammatyka Inflansko —Lotewska dla uczgcych sie jezyka Lotewskiego, Riga, Lgr —Endzelīns J. Latviešu valodas gramatika, Rīgā, 1951. iais: Rudzite M. 1964: Latviesu dialektologija, Riga. dl Rw i Skrinda O. 1908: Latvisku wotudas gramatika, Peterburga. 1933 m. – Vytautas «11 Žukauskas, Lietuvos rašytojas, publicistas. o 4 Trasuns FE 1921: Latwišu wotudas Gramatika del latgališim, Rīgā. —WMK-Wyssa Moceiba katoliszka per waycoszonom ir atsacieyszonom satykta.., Potocka, 1-2, 1805. F DĖL KAI KURIŲ ASMENINIŲ ĮVARDŽIŲ LINKSNIŲ FORMŲ SENIAUSIUOSE r ET LATGALIU RASTUOSE IR DABARTINĖJE TARMĖJE ~~ | Aš ir aš. Ca ES —— 7 0 = M 1 J] Straipsnio tyrimo objektas —asmeninių įvardžių linksnių formų variantai seniausiuose latgalių rašytiniuose šaltiniuose palyginant juos su dabartinių latvių aukštaičių tarmių duomenimis. Nagrinėta medžiaga leidžia daryti išvadą, kad asmeninių įvardžių tarminis pagrindas rašytiniuose tekstuose buvo ne vien Latgalos pietinės, bet ir Žiemgalos sėliškosios tarmės (prie Ilūkstės). Be to, latgalių raštuose pastebėta ir latvių senųjų raštų tradicijos įtaka. ——r a TE ck ni * = Em "N m la = Paveikslėlis mm rr [mp U = ma MI HE = EH i ll ku 146 dl | 1 Apie kai kurias asmeninių įvardžių linksnių formas | Senovės latgalių rašytiniuose šaltiniuose ir dabartiniuose tarmėse Santrauka R Šio straipsnio tyrimo objektas – asmeninių įvardžių linksnių formų variacijos seniausiais rašytinės latgalių kalbos šaltiniais, palyginti su šiuolaikinių aukštutinės latvių kalbos tarmių duomenimis. Išanalizuota medžiaga leidžia daryti išvadą, kad asmeninių įvardžių dialektinis pagrindas rašytiniuose tekstuose buvo ne tik pietų Latgalos tarmės, bet ir Žemaitijos (netoli Ilūkstės) selonų tarmės. Taip pat pastebima senosios latvių rašytinės tradicijos įtaka. = Ju LĪ Kinų mE ES „mī pi he ERP dir, rr tm er g mem E By po | = = IE Em -. m TTT p mea mm = ad A mEamE m EET gu um "N nds ju " nā EI m EEB m Lg „ji = = HM Fy eh be Tal BE M al U nū HW Mk -“ umss mu; „Elum = ln = FE pepe a ią a ms HE O I mk Es -= vw lu ko i — m gi "M N _ 2009 m. kovo mėn. KH „ms == mm = = —= m 1 Im = —— a m Rgp V JM N M T mo al omas SR gl =] o „šm fl Enlm Nm Fern PRE "WE mk wm al I pa m F rss eg I an" fh Er M] vu f_ on m i m mė M p= | or pl] | 7—1 € | mw Bl agn g ms | am F ny ik =F |mas k E y = vz ron] it EE R mu I ML „m WH m it Se i i F m re viras din rh i m = ti m Ner be = „promo mm mm = m. zil m m m 147