On some case forms of personal pronouns in ancient Latgalian Written sources and up-to-date dialects

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XXXIX (1998) Anna STAFECKA Latvijas Universitātes Latviešu valodas instituts, Rīga APIE KAI KURIAS ASMENVARDŽIŲ LINKSNIŲ FORMAS SENIAUSIUOSIUOSE LATGALIEŠIŲ RAŠTUOSE IR ŠIUOLAIKINĖSE TARMĖSE Latvijoje istoriškai susiformavo dvi rašytinės tradicijos: latvių literatūrinė, arba bendranacionalinė, kalba, grindžiama vidurio dialekto, arba žemutinių latvių tarmėmis, ir latgaliečių rašytinė kalba, kurios pagrindą sudaro aukštaičių, arba aukštutinių latvių, dialekto latgališkos tarmės. Latgaliečių rašybos pradžia siekia XVII a. pabaigą, kai pasirodo pirmieji latgališki įrašai1, o pirmoji žinoma latgaliečių knyga – 1730 m. Vilniuje išleista „Katoliszka Dzismiu Gromota..“ – neišliko; ji minima bibliografiniuose rodyklėse2. Latgaliečių rašybos susiformavimą lėmė istorinė situacija. Po eilinio Livonijos padalijimo 1629 m. Latgale ir toliau liko katalikiškosios Lenkijos įtakoje, o Kurše ir Vidžemėje įsitvirtino liuteronybė. Išvaryti iš Rygos ir Cėsių, jėzuitai persikėlė į Daugpilį ir ėmė steigti misijų centrus. Daugpilis tapo svarbiu jėzuitų centru Europoje, čia buvo atidarytos jėzuitų mokyklos3. Vykdydami misionieriškas pareigas jėzuitai išmokdavo vietines tarmes. Atsirado poreikis knygoms vietiniu dialektu, nes iki tol katalikų bažnyčios literatūroje vyravo vadinamoji J. Elgerio rašybos tradicija, grindžiama žemutinių latvių kalbos forma ir svetima Daugpilio apylinkių latviams. Tačiau ir vietinės tarmės nebuvo vienalytės. Kalbos priemonių variantų įvairovė vertė raštijos autorius ieškoti kompromisinės, arba viršdialektinės, rašytinės kalbos formos – rinktis ne tik vieną ar kitą vietinį tarmės variantą, bet ir atitinkamą žemutinių latvių rašytinės tradicijos arba kitos kalbos (lenkų, lotynų) atitikmenį. Kaip kalbos priemonių pasirinkimas atsiskleidžia vartojant asmeninių įvardžių formas ankstyvuoju latgaliečių rašytinės kalbos laikotarpiu, mėginta nustatyti nagrinėjant šių formų vartojimą trijuose svarbiausiuose rašytiniuose paminkluose: 1753 m. išleistame Evangelijų vertime „Evangelia Toto Anno..“ (Ev), 1821 m. išleistame dvasinių 1 Skat., piemēram, B r e ž g o B. Latgolas pagōtne, Daugavpils, 1943, 109.lpp. 2 M a n t e u f f e l G. Bibliografinė pastaba apie latvių raštus, kurie nuo 1604 iki 1871 m. buvo išleisti aukštaičių latvių arba vadinamąja aukštaičių, atitinkamai lenkų Livonijos tarme, sudaryta griežtai chronologine tvarka. – Žurnalas, leidžiamas Latvijos literatų draugijos, Mintauja, 1885, t. 17, sąs. 2, p.184; S e i l e V. Grāmatas Latgales latviešiem. Rygoje, 1936, 14–15. 3 K l e i n t j e n s s J. Latvijas vēstures avoti jezuītu ordeņa arhīvos, Rīgā, 1940, 1, 243–260. 140 dziesmu krājumā „Dzismies Swatas...” (DzSw), kā arī 1805.gadā izdotajā kristīgās mācības izskaidrojumu grāmatā „Wyƒƒa Mocieyba Katoliszka...” (WMK). Tiek Latgalos tarmėse, tiek latgaliečių rašytiniuose šaltiniuose didžiausia linksnių formų įvairove pasižymi asmeniniai įvardžiai. Rašytiniuose šaltiniuose vyrauja 1-ojo ir 2-ojo asmens vienaskaitos kilmininko formos manis, tevis, kaip Tai tas, kuris po manęs ateis Ev 4, eis paskui mane Ev 9, jūs negalite eiti ten, kur aš Ev 30, paskui tave DzSw 56, dėl Tavęs DzSw 70, dėl Tavęs WMK I 129, vaikus pasikviesti pas mane WMK II 43, kurios nebūdingos Latgalos tarmėms (išnykus galūnės balsiui jos aptinkamos tik šiaurinėse Latgalos tarmėse, pavyzdžiui, mànc’ Baltinavoje). Formos manis, tevis, kita vertus, aptinkamos 1732 m. išleistoje J. Špungiansko gramatikoje „Dispositio imperfecti...“, kuri galbūt buvo kompromisinės rašytinės formos paieškos tarp dviejų pagrindinių latvių kalbos dialektų4, taip pat vėlesnėse XIX a. latgaliečių gramatikose (Akielewicz 1817: 14; Kossowski 1853: 12) bei XX a. norminėse latgaliečių gramatikose (Skrinda 1908: 36; Trasuns 1921: 20; Strods 1933: 20; Daškeviča 1936: 42). manis, tevis latgaliečių raštuose perimtos iš žemutinės latvių kalbos rašytinės kalbos. Tačiau rašytiniuose šaltiniuose atsispindi ir Latgalos tarmėms būdingi linksnių formų variantai. Taigi evangelijų vertime ir knygoje „Dzismies Swatas...“ gana dažnai pasitaiko senesnis reiškinys, kai neskiriamos vienaskaitos kilmininko ir galininko formos, pavyzdžiui, ka byus atjemta nu mani Ev 56, na redzeƒit mani nu ƒzo tayka Ev 9, ikƒzan mani tycti Ev 84, un jau na redzeƒit mani Ev 41, apdzies iksz mani wyssas ikaroszonas launas DzSw 13, nu Tiewi łyudzu ayz bildiey ƒzonas Dz Sw 68, pi Tiewi ir daudź źelestibu DzSw 109; plg. tarmėse: mańi ź t’i nau Andrupenē Adt 12, kaļ p'i c mańi raudova Izvaltā, Adt 39, b'eja àiz mańi gonùs Pildā. Nagrinėtuose rašytiniuose šaltiniuose neužfiksuota kilmininko formų su -e arba -a (maņa, t'ev'à), kurios plačiai vartojamos centrinėse ir rytinėse Latgalos tarmėse. 4 Išsamią šios gramatikos analizę pateikė R. Grabis, žr. G r a b i s R. Latviešu valodas gramatikas 18.gs. pirmajā pusē. – LPSR ZA Vēstis, 1984, Nr.9, 89–97. 141 Tie latgalių raštuose atsiranda tik XIX a. viduryje, tačiau XX a. latgalių rašomosios kalbos norminimo procese lieka izoliuoti ir nėra fiksuoti nė vienoje latgalių norminamojoje gramatikoje. Vienaskaitos galininkas mani, tevi dominuoja tiek nagrinėjamuose rašytiniuose šaltiniuose, tiek šiuolaikinėse Latgalos tarmėse, pavyzdžiui, jis mani pagūdinos Ev 42, apguls apleyk tiewi Ev 57, kab tu pret tiewi WMK I 39, uz rukom tiewi nosos' WMK I 115, eļjit mani piiamufzy WMK I 185. Tačiau gana dažnai galininko reikšme buvo vartojamos ir senosios įnagininko formos manim, tevim (ypač po prielinksnių), pavyzdžiui, pijacyja ap tiewim Ev 25, Winļz liciebyu dus ap manim Ev 45, ku es dzierzu ap tiewim Ev 56, tyudzit tikwin par manim Diwu WMK I 119, adgoia Motie Kunga muna uz manim WMK 118, še Wyfļa ziemie ir pret tiewim WMK II 160, uz Tiewim DzSw 60. Tokių formų pasitaiko tiek Latgalos tarmėse, pavyzdžiui, adguo iz manīm Nautrėnuose, runūom ap t'āvīm Bērzgalėje, tiek kai kuriose Žiemgalos vidurio tarmėse (Rudzīte 1964: 225), taip pat senuosiuose latvių tekstuose (Barbare 5). Latgalos tarmių instrumentalio dalyje (ypač Pietų Latgaloje), kaip ir daugumoje aukštaičių tarmių, yra naujoviškos, galininką primenančios formos su -i- mani, tevi, kurios retkarčiais aptinkamos ir rašytiniuose šaltiniuose, pavyzdžiui, krystā systu leydz ar Tiewi Dz Sw 42. Vis dėlto rašytiniuose šaltiniuose vyrauja senosios instrumentalio formos, kaip antai way na eļļi ļadereis ar manim por graļļi Ev 21, na tureļi dalas liidz ar manim Ev 33, kotrys na toļa ar manim, tis izbórsta Ev 27, treys dinas cijz ar manim Ev 55, Diws ir ar Tiewim DzSw 72. Šiuolaikinėse Latgalos tarmėse jos, regis, nyksta ir daugiausia vartojamos vyresniosios kartos kalboje. Tarmėms būdingos vienaskaitos vietininko formos manī, tevī nagrinėtuose rašytiniuose šaltiniuose neužfiksuotos. Kaip ir aukštaičių raštuose, čia vietininko reikšme vartojamos konstrukcijos su iekš, iekšan ir kilmininku manis, tevis, pavyzdžiui, na tycja ikļzan manis Ev 42, tis palik ikļzan manis Ev 50, na pames ikļz tiewis akminia wiers akminia Ev 58, Kad ikļz manis tureia nuceļiu ‘cerību’ WMK I 93, kotry ikļz manis tyc WMK I 175. 142 Jos taip pat siūlytos XIX a. latgalių gramatikose (Akielewicz 1817: 14; Kossowski 1853: 12). Daugiskaitoje 1-ojo ir 2-ojo asmens įvardžiai tiek tarmėse, tiek rašytiniuose šaltiniuose turi mažiau linksnių formų variantų. Kilmininke įprastos formos mūsų, jūsų, rašytiniuose šaltiniuose jos vartojamos ir po prielinksnių, kurie latvių bendrinėje kalboje ir žemaičių tarmėse valdo naudininką, pavyzdžiui, Kuram nu jù[[u Ev 65, pec iusu stieyksimes DzSw 26. Knygoje „Wy[[a Mocieyba Katoliszka..“ po prielinksnių nuosekliai vartojamos mūs, jūs formos, pavyzdžiui, patykusie diel myus WMK I 21, Diel atpe [ifzonys myus nu graka WMK I 22, Kay invadniks myusu atroda uz Siewim mieykstu [irdi pi myus WMK I 109, gryb nu myus byut’ gudynots WMK I 165. Tačiau rašytiniuose šaltiniuose po prielinksnių aptinkama ir naudininko formų, pavyzdžiui, kas nu jums dawe[[uz manis graku Ev 30, prycas jù[[u nikas ne atiims nu jums Ev 42, e[[i pi mums ktotu Dz Sw 1. Su latvių bendrine kalba ir žemaičių tarmėmis sutampančios galininko formos mūs, jūs (myus, jyus) vyrauja ir latgalių raštuose, pavyzdžiui, kay es a[[mu uyciews jus Ev 33, pidu[[im tim, kotry myus abkaytynoy WMK I 109. Jos paplitusios pietinėse ir vakarinėse Latgalos šnektose. Akuzatyvo reikšme rašytiniuose šaltiniuose aptinkami ir senieji naudininkai mums, jums, daugiausia evangelijų vertime ir dvasinių giesmių rinkinyje, pavyzdžiui, kad mes at[aciu//bem tim, kotry mums syutija Ev 3, nikas mums naway fadereis Ev 21, Kungs, glob mums Ev 18, Siwites cytas nu myu fie jom porbyidija mums Ev 36, Nu baznieycom izjzkie rs jums Ev 45, Globoy mums nu netaymibu DzSw 2, tyma dinā sorg mums DzSw 21, ispestiey mums DzSw 40, Jam mums zam sowas globszonas DzSw 80, Nuwied mums ti, kur pats essi DzSw 117. Tokios formos šiais laikais aptinkamos kai kuriose Latgalos šnektose, pavyzdžiui, sūn’c jūms i sajēma, sūn’c jūms i palaiss Izvaltoje Adt 38, Lgr 516, taip pat Barkavoje, Dagdoje ir Varkavoje. Platesnį vartojimo arealą jos sudaro Žiemgalos ir Vidžemės sėliškose šnektose. Jos aptinkamos ir senosiuose žemaičių raštuose (Manceļio darbuose), kur aiškinamos šnektų įtaka (Barbare 12). 143 Taip pat daugiskaitos vietininko formos su iekš, iekšān ir naudininku (rečiau – kilmininku) perimtos iš žemaičių raštų, pavyzdžiui, way tod na twieyka sirds myusu ikžan mums Ev 37, un kas tikwin iksz iums turis DzSw 15, nokuža guda, kotrys ikžz myus byuš apiowieyts WMK I 63. kab winia [ticiba] na patyktu ikžz mums woja WMK I 74. Skirtingai nei latvių bendrinėje kalboje ir žemaičių tarmėse, Latgaloje išliko senesnieji trečiojo asmens įvardžiai jis, ji (jei), o daugiskaitoje – jie (ji) jās (juos). Jie vartojami ir seniausiuose latgalių raštijos šaltiniuose greta žemaičių viņš, viņa, viņi, viņas, pavyzdžiui, Un waycowa winia un facyja jam Ev 4, wini jam paſacyja Ev 13, Winsz ſacyja uz winim Ev 15, Ayſto zynawa, kas jis ir Ev 13, piec Diwa Jey ir pyrma WMK I 123. Knygoje „Wyſſa Mocieyba Katoliszka..“ daugiausia vartojama Latgalos pietų tarmėms būdingiausia forma is, pavyzdžiui, lai Is ab ju badojas WMK I 35, Is aizit mums prižka WMK II 71, Way war is apſadumot WMK I 156; plg. tarmėse: is kuozuōs biè Asūnē, brāuk' is vār Aulejā, žāluōt' is kā muočā, tā žalova Skaistā. Evangelijų vertime sporadiškai užfiksuota, kad įvardis katrs vartojamas asmeninio įvardžio viņš reikšme: Kotrys celis pajeme Barnu un Moti jo nakti, un nugoja uz Egyptu Ev 10, plg.: Tod winsz celis pajeme Barnu un Moti jo un atgoja Ev 12; taip pat daugiskaitoje: Kotty ‘vini’ isklauſijužy Kienina nugoja Ev 14. Skirtingai nuo pirmojo ir antrojo asmens įvardžių, kurių vietininko reikšme rašytiniuose šaltiniuose paprastai vartojamos konstrukcijos su iekš, iekšān ir kilmininku, trečiojo asmens įvardžiams paliudytos ir tarmėms būdingos vietininko formos, pavyzdžiui, žinok, kas jam [Jeruzalėje] nutiko tą dieną Ev 35, juosta [siksnā] WMK I 50, dažnai, labai sunkiai [nuodėmėje] esi puolęs WMK II 146, daug gyvenime vargo ir bado WMK II 160, eina į [bažnyčią] dėl atlaidų, jų daug WMK I 162. Tačiau daugeliu atvejų vietininko reikšme vartojamos konstrukcijos su iekš, iekšān ir kilmininku. Pažymėtina, kad dažniau pasitaiko formos iš jis, ji kilmininko, pavyzdžiui, 144 Ikf̦zan jo dzieywie byja Ev 7, Kas tyc ikf̦zan jo, tys na top fudiets Ev 47, ikf̦ jó [cepļa] imiest’ WMK I 20, Tycieyba tu iksz Jó padareja WMK I 32, Radieja iksz jó dweseli protieygu WMK I 12, ikf̦ iós [Baznīcas] WMK I 77, caur pawielefzonom kotras ikf̦ iós [ticibas] turim WMK I 74. Tačiau pasitaiko ir konstrukcijų su iekf̦, iekšan ir kilmininku viņa, viņas, pavyzdžiui, želeftiba Diwa byja ikf̦zan winia Ev 11, ifoka dzieyt ora tūs, kotry pordowowa ikf̦ z winias [svētnīcas] Ev 58, ab waiadzieybu tycieyfzonys ikf̦ Winia WMK I 186, io ikf̦ winis [domas] turim patikf̦zonu WMK I 192. Panašiai perteiktas ir daugiskaitos vietininkas, kuris aptariamuose rašytiniuose šaltiniuose vartojamas gana retai, pavyzdžiui, imōs [baznīcās] kawieiāmes WMK I 161, apsaimtis imūs [grēkos] wayrog nakryst’ WMK II 68, arba ir daugiskaita: ik wins, kotrys tyc ikf̦zan winu Ev 87. Minėtos lokatyvo formos pasitaiko ir XIX a. latgalių gramatikose: vienaskaitoje: iksz Jo, ios v. Jymā (Akielewicz 1817: 16; Kossowski 1853: 13); daugiskaitoje: iksz Jm, iom, Jymīs, jymōs (Akielewicz 1817: 16), iksz Jm, iom, iksz Winim, winiom v. winiūs, winiōs (Kossowski 1853: 13). Latgalos tarmėse daugiskaitos kilmininkas turi du variantus: jū ir jūs. Evangelijų vertime dažniausiai vartojama jū, pavyzdžiui, kad jū naway Ev 10, ayfto jū byja nikny dorbi Ev 47, parodija winiam wyf̦as Kienif̦ies Paf̦aula un gudu jū Ev 25, Nu auglu jū pazieyst winius Ev 55, Un topa wala acs’ ju Ev 36, rečiau pasitaiko jūs, pavyzdžiui, Tod atwiera jūs f̦apraf̦zonu Ev 38, tomova natycieybu jūs Ev 44, winf̦ atpeftieys sowus lauds nu grakim jus Ev 82. Savo ruožtu knygoje „Wyf̦a Mocieyba Katoliszka..“ nuosekliai vartojama jūs, pavyzdžiui, kayda jūs bija sapraszona WMK I Ievads, waiag leydzynot jūs waiadzieybas WMK I 184, pleysa jūs sirds’ nu dus’mis WMK I 110, dadzierdusie tu jūs runu WMK I 119, wyf̦i nu jūs mo iom atfyftoios WMK I 172, nu jūs WMK II 172. 145 Šiais laikais jū vartojamas daugiausia pietvakarinėse Latgalos tarmėse, o jūs – plačios arealinės aprėpties pereinamosiose tarmėse. Rečiau rašytiniuose šaltiniuose vartojama žemaičių viņu, pavyzdžiui, kūt pi winiu Ev 6, komart pi winiu daisi WMK II 151. Išnagrinėjus asmeninių įvardžių vartojimą pirmuosiuose reikšmingiausiuose latgalių rašytiniuose šaltiniuose, galima daryti išvadą, kad įvardžių linksnių formų vartojimas juose atitinka Latgalos ir Augšzemės (Ilūkstės apylinkių) tarmių duomenis. Taip pat ryški žemaičių rašybos tradicijos įtaka. Gauta 1998 02 19 LITERATŪROS IR ŠALTINIŲ SĄRAŠAS A k i e l e w i c z E. 1817: – Grammatyka Inflancko – Łotewska krotko zebrana dla Uczących się Języka Łotewskiego, W Wilnie. 44 s. Adt – Aukštaičių tarmės tekstai, Rygoje, 1983. B a r b a r e D z. – Įvardis. – Morfologinės sistemos raida (rankraštis), yra leidykloje „Zinātne“. D a š k e v i č a V. 1936: Latgalių kalbos gramatika, Maskva. Dz Sw – Dzismies Swatas uz guda Diwa Kunga, Jumprowas Maryas un Diwa Swatu izdrukowotas Wilnā pi Baznickungu Bazylīnu 1821.goda. K o s s o w s k i T. 1853: Grammatyka Inflansko – Łotewska dla uczących się języka Łotewskiego, Rīgā. Lgr – E n d z e l i n s J. Latvių kalbos gramatika, Rygoje, 1951. R u d z ī t e M. 1964: Latvių dialektologija, Rygoje. S k r i n d a O. 1908: Łatwišu wohudas gramatika, Piterburga. S t r o d s P. 1933: Rašybos žodynas, Rėzeknėje. T r a s u n s F. 1921: Łatwišu wohudas Gramatika del latgališim, Rīgā. WMK – Wyssa Moceiba katoliszka caur waycoszonom un atsac ieyszonom sabykta..., Połocka, 1–2, 1805. DĖL KAI KURIŲ ASMENINIŲ ĮVARDŽIŲ LINKSNIŲ FORMŲ SENIAUSIUOSE LATGALIŲ RAŠTUOSE IR DABARTINĖSE TARMĖSE Santrauka Straipsnio tyrimo objektas – asmeninių įvardžių linksnių formų variantai seniausiuose latgalių rašytiniuose šaltiniuose palyginant juos su dabartinių latvių aukštaičių tarmių duomenimis. Nagrinėta medžiaga leidžia daryti išvadą, kad asmeninių įvardžių tarminis pagrindas rašytiniuose tekstuose buvo ne vien Latgalos pietinės, bet ir Žiemgalos sėliškosios tarmės (prie Ilūkstės). Be to, latgalių raštuose pastebėta ir latvių senųjų raštų tradicijos įtaka. 146 APIE KAI KURIAS ASMENINIŲ ĮVARDŽIŲ LINKSNIŲ FORMAS SENIAUSIUOSE LATGALOS RAŠYTINIUOSE ŠALTINIUOSE IR ŠIUOLAIKINĖSE TARMĖSE Santrauka Šiame straipsnyje tiriama asmeninių įvardžių linksnių formų kaita seniausiuose rašytinės latgalų kalbos šaltiniuose, lyginant juos su šiuolaikinių aukštaičių latvių tarmių duomenimis. Išnagrinėta medžiaga leidžia daryti išvadą, kad rašytiniuose tekstuose vartotų asmeninių įvardžių tarmių pagrindą sudarė ne tik Latgalos pietinės tarmės, bet ir Sėlos tarmės Žemgaloje (netoli Ilūkstės). Taip pat pastebima senosios latvių rašytinės tradicijos įtaka. 147