Origin and semantic motivation of the lett. “piedurkne” ‘a sleeve’

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XL (1998) Ilga JANSONE Latvijas Universitātes Latviešu valodas institūts, Rīga ŽODŽIO KILMĖ IR JO SEMANTINĖ MOTYVACIJA (latv. piedurkne) Dažnai neaiškiai ar ginčytinai etimologijai patikslinti pasitelkiami tarmių ir senųjų tekstų, taip pat žodynų, duomenys, o drauge ir giminiškų bei kontaktinių kalbų medžiaga. Aiškinant kilmę ypatinga reikšmė teikiama fonetiniam aspektui, t. y. garsų kaitai tam tikru laiku ir erdvėje, tačiau semantinis, arba motyvacijos, aspektas, t. y. konkrečių požymių pasirinkimas įvardijant, nepelnytai lieka nuošalyje; jis glaudžiausiai susijęs su mąstymu ir pažinimo procesu. Ne vieną šimtmetį diskutuojama dėl latvių bendrinėje kalboje paplitusio žodžio piedurkne ir jo variantų etimologijos. Dėl jo kilmės iškelta bent trys daugiau ar mažiau priimtinos hipotezės. 1. Pirmoji hipotezė siejama su baltų ir germanų genčių bei kalbų tarpusavio kontaktais. Dar A. Bielenšteinas (BB XXII 123, 77) iškėlė mintį, kad žodis piedruokne yra hibridinė forma, kurios antroji dalis yra latv. ruoka, o pirmoji dalis – senoji germanų forma *pieda arba *piede, atitinkanti gotų paida, senosios vokiečių aukštaičių kalbos Pfeit, senosios saksų kalbos peda, reiškiančius sijoną. Taigi piedurkne iš pradžių turėjo reikšti sijono ranką. Savo kalbinės veiklos pradžioje (1902 m. žurnale „Jaunības draugs“) ir J. Endzelīnas neatmetė minties, kad variantai piedruokne ir piedruoka gali būti siejami su šiuo sudurtiniu žodžiu. (Apie tai žr. DI I 211. – 212. lpp.) 2. Latvių piedurkne, arba piedruokne, siejama su latvių apdruoksts. Būtent 1908 m. veikale „Aistiški studijai“ K. Būga rašo, kad liet. ranka atsirado iš senesnio dranka, nes latvių žodžiai piedruokne ir apdruoksts ‘Querdel am Weiberrock’ rodo, kad prieš r būta d (Būga 1908: 143). Šią hipotezę, siejant ją su latv. piedruokne, nagrinėjo ir J. Endzelīnas (apie tai žr. ME III 246). 3. Latvių piedurkne yra sudurtinis žodis, kurio pagrindą sudaro priešdėlis pie- ir veiksmažodis durt, taigi piedurkne yra drabužio dalis, pritvirtinta prie drabužio pagrindo. Ši hipotezė jau buvo patvirtinta A. Leskino veikale „Die Bildung der Nomina im Litauischen“ (pabrėžiant galimą priesagos tn virsmą priesaga kn)¹; jai ne kartą pritarė ¹ „-ni-s, mot. -ne dažnai pasitaiko junginyje -tnis, -tne, kurį iš pradžių norėtųsi laikyti pasyviojo būtojo laiko dalyvio arba senųjų ti kamienų vediniu.. Tačiau tarp jų yra 74 J. Endzelīns (žr. DII 128–129 ir ME III 246), tai kaip vienintelį galimą variantą pateikia ir K. Karulis (apie tai žr. LEV II 43). Trumpai apžvelgus galimas šio žodžio etimologijas, vis dėlto kyla klausimas: „Kuo šis drabužio dalies pavadinimas nusipelnė tokio dėmesio?“ Atsakymų, regis, gali būti keletas. Pirmasis jų susijęs su fonetinių ir morfologinių žodžio piedurkne variantų gausa latvių kalbos tarmėse ir įvairiu jų pateikimu istoriniuose žodynuose (istoriniais žodynais čia vadinami įvairiais amžiais publikuoti latvių kalbos verčiamieji ir aiškinamieji žodynai). Iki šiol latvių kalbos tarmėse (įskaitant „Latvju dainu“ variantus) užregistruota apie 30 skirtingų rankovės pavadinimo variantų, kuriuos galima mėginti grupuoti pagal galimą šaknį ir jos pokyčius: • piedurtne, piedurkne, piedurkle, piedurksne, piedurne, pieduorkne, pieduorksne, piederkne, piedarkne, piedārkne, piedārpne (pastarasis variantas tik „Latvju dainās“); • piedruokne, piedruokns, piedruoknis; piedruokle, piedruoksne, piedrunkne, piedrukne, piedrūkne, piedrukle, piedrekne, piedraukle, piedrakne, piedrakns, piedraknis; • pierdūkne, pirduokne, pirduokne, pirdakne, pirdākne; • pirnute, pirnuote. Be to, tiek tarmėse, tiek bendrinėje kalboje esama keleto rankovės pavadinimų, susijusių su semantiniu perkėlimu nuo kūno dalies prie drabužio dalies (pavyzdžiui, ruoka bendrinėje kalboje vartojamas greta pavadinimo piedurkne, o tarmėse – greta kurio nors iš piedurknes variantų; ruokāve žinomas Žemutinėje Kurše kaip skolinys iš lietuvių kalbos). J. Endzelīno ir kitų latvių (ir ne tik latvių) kalbininkų darbuose pastebimų prieštaravimų aiškinant žodžio piedurknes kilmę priežastis – nesugebėjimas dėl fonetinių ir morfologinių pokyčių (erdvėje ir laike) rasti vieno išeities taško. Psicholingvistų ir nominacijos teorijos šalininkų (Ullmano, Brekles, netiesiogiai ir Pāvels, Foltino) nuomone, variantų gausa (neįskaitant diachroninių geografinių garsų pokyčių ir fleksinių kalbų galūnių kaitos) yra vienas iš svetimos kilmės požymių. Latvių kalbotyroje, analizuodama skolinius iš finougrų kalbų, prie tokios išvados priėjo ir E. Kagaine (apie tai – „LZA Vēstis“ 1993, Nr. 7, p. 8–17). Tačiau grįžkime prie iškelto klausimo ir galimo antrojo atsakymo, susijusio su savitu žodžio piedurkne nominacijos būdu. Žodžių, kuriuose tn vartojama vietoj kn, o ši – vietoj kl, be abejo, yra keletas; prie tn ir kn kaitos… žodis su kn ir tn priesagoje, matyt, priskirtinas šiai grupei, pvz., pēdurkne „rankovė“, iš durt „durti“.“ (Leskien 1981: 376) 75 Pirmiausia būtų tikslinga aptarti motyvacijos aspektą ir išsiaiškinti: 1) kokie motyvuojamieji požymiai panaudoti rankovės pavadinimams sudaryti baltų, slavų, germanų, finougrų ir galbūt kitose tolimesnėse kalbose; 2) kokie yra būdingiausi drabužių ir jų dalių nominacijos požymiai baltų (latvių) kalbose ir kaip jie siejasi su galimais rankovės pavadinimo nominacijos požymiais; 3) kokios yra polisemijos veiksmažodžio durt reikšmės latvių bendrinėje kalboje ir tarmėse. Daugumoje giminiškų ir kontaktinių kalbų rankovė įvardijama pagal semantinį modelį „kūno dalis“ → „drabužio dalis, dengianti šią kūno dalį“. Gramatiniu požiūriu vartojama skiriamoji morfema, paprastai galūnė, priesaga, taip pat šaknies balsių kaita. Štai keletas pavyzdžių iš kiekvienos kalbų grupės: baltų – lietuvių ranka → rankovė, čia taip pat latv. ruoka „kūno dalis“ → ruoka „drabužio dalis“, tar. ruokāve „rankovė“; slavų – rusų pyka → рукав; lenkų ręka → rękaw; čekų ruká → rukáv; bkr. рука → рукаў; germanų – vokiečių Arm → Ärmel; švedų arm → ärm; anglų arm → sleeve < sen. anglų slēfe, šiaurės fryzų slēv, slīv; romanų – prancūzų bras → manche „drabužio dalis, dengianti ranką“ (pirmą kartą užfiksuota prancūzų kalboje apie 1150 m.) < lot. manica, manus „ilga drabužio rankovė (siekianti plaštaką)“; italų mano → manica; finougrų – estų käsi → käis; lyvių kāds → kāduks, o suomių käsi, käsi-varsi → hiha < protosuomių *šiša < *iša. Kaip matyti iš pateiktų pavyzdžių, visose kontaktinėse kalbose, bent jau jų bendriniais variantais, rankovei pavadinti vartojamas minėtas semantinis modelis „kūno dalis“ → „drabužio dalis, dengianti šią kūno dalį“. Latvių kalbos nominacijos sistemoje šis modelis taip pat nėra svetimas, pavyzdžiui, mugura, priekšā, kāja/stara, kakls → ap kakle ir kt. Latvių kalboje, ypač jos tarmėse, keli drabužių ir jų dalių pavadinimai siejami su veiksmažodžiu, nurodančiu veiksmą, kurio rezultatas – drabužio ar jo dalies pritvirtinimas (prisiuvimas): piešūt → piešuve „dvidalio marškinių apatinė (pakulų arba šiurkštesnio audinio) dalis; pietriekt → pietrie­kums „dvidalio marškinių apatinė (pakulų arba šiurkštesnio audinio) dalis“, aust → austene, austine „galvos ar pečių apklotas“, segt → sagša „pečių apklotas“ ir kt. Išskyrus paskutinį pavyzdį, minėtas semantinis modelis paplitęs tik tarmėse, ir kiekvienas atvejis – kitame areale. Toks modelis aptinkamas ir lietuvių kalboje, pavyzdžiui, liet. pridurka „moteriškų marškinių apačioje pridurta dalis“ LKŽ X 612–613; padurkas „senoviškų moteriškų marškinių prastesnių siūlų storo audeklo pridūrimas, apačioje pridurkas“ LKŽ IX 61. Veiksmažodis -durt (atitinkamai piedurt) yra poliseminis tiek latvių bendrinėje kalboje, tiek tarmėse. Bendrinės kalbos žodyne jam užfiksuota ir reikšmė „pritvirtinti ką nors (prie ko, prie ko nors)“; ši reikšmė žinoma ir tarmių vartotojams, tačiau abiem atvejais- 76 mos pastebimas semantinis niuansas „trumpam pritvirtinti, pritvirtinti vienoje vietoje (arba keliose vietose)“. Jėrų tarmėje 1933 m. medžiagos rinkiniuose užfiksuotas pavyzdys „ka vēlāk sāk a celīnim šūt krēklam krūts, ta briesmig smalk nuōdur tuo krēkl“, kuriame veiksmažodis nuodūrt reiškia „apsiūti“, tačiau kol kas tai vienintelis užregistruotas šios reikšmės pavyzdys. Analizuojant būdingiausius nominacijos principus, t. y. išskiriant pagrindinius motyvuojančius požymius, matyti, kad latvių kalbos žodžio piedurkne nominacijoje susiklosto savita situacija – šio pavadinimo motyvuojantys požymiai (jei tokių galime išskirti) skiriasi nuo požymių, naudojamų tiek giminiškose kalbose, tiek istoriškai artimesnėse kontaktinėse kalbose. Nei latvių bendrinėje kalboje, nei dideliuose tarmių arealuose, sudarant drabužių pavadinimus, nenaudojamas semantinis modelis „veiksmas, kurio rezultatas – drabužio arba jo dalies prijungimas“; be to, veiksmažodžiui -durt kalboje nėra įsitvirtinusi reikšmė „siūti“. Net išsamus nominacijos ir semantinio aspekto tyrimas leidžia manyti, kad iki šiol pasiūlytoms etimologijoms nėra nei fonetinio, nei semantinio pagrindimo. Kaip žinoma, nė viena baltų gentis negyveno izoliuotai, todėl žmonių mąstyme negalėjo atsirasti visiškai kitokių vaizdinių ir asociacijų. Žodžio piedurkne kilmės paieškas reikėtų tęsti: • baltų kalbų istorijoje (išsiaiškinant, ar senuosiuose mirusios prūsų arba lietuvių kalbos šaltiniuose nėra panašaus piedurknes pavadinimo ir analogiško semantinio modelio); • pačioje latvių kalboje (išsiaiškinant, ar latvių kalboje pirmiausia buvo žinomas pavadinimas ruoka „drabužio dalis“, ar kuris nors žodžio piedurkne variantas). Reikia pripažinti, kad tai bus įmanoma padaryti tik sukūrus istorinės latvių kalbos žodyno duomenų bazę; • ilgalaikių ir trumpalaikių kontaktinių kalbų srityje. Gauta 1998 04 15 LITERATŪRA BB: Beiträge zur Kunde der indogermanischen Sprachen. Herausgeben von Dr. Adalbert Bezzenberger (und Dr. W. Prelwitz). Göttingen, 1877–1906. B r e k l e H. 1972: Semantik. Eine Einführung in die sprachwissenschaftliche Bedeutungslehre, München. B ū g a 1908: Aistiški studijai, Peterburgas. DI: E n d z e l ī n s J. Darbu izlase. I sēj. Rīga, 1971. EH: E n d z e l ī n s J., H a u z e n b e r g a E. Papildinājumi un labojumi K. Mīlenbaha Latviešu valodas vārdnīcai. 1.–2. sēj. Rīga, 1934–1946. F o l t i n H. F. 1963: Die Kopfedeutung und ihre Bezeichnungen im Deutschen. – Deutsche Wortforschung in europäischen Bezügen 3, Giessen. G r e i m a s A. J. 1992: Dictionnaire de l’ancien français, Paris, Larousse, 364. Le dictionnaire 1996: Le dictionnaire du français langue étrangère, Paris. L e s k i e n A. 1891: Die Bildung der Nomina im Litauischen, Leipzig. 77 LEV: Karulis K. Latviešu etimoloģijas vārdnīca 1–2, Rīga, 1992. LKŽ IX–X: Lietuvių kalbos žodynas 9, Vilnius: Mintis, 1973; 10: Mokslas, 1976. ME: Milenbahs K. Latviešu valodas vārdnīca. Rediģējis, papildinājis, turpinājis J. Endzelīns 1–4, Rīga, 1923–1932. Picoche J. 1979: Dictionnaire étymologique du français. Paris, Les usuels du français, 404. SKES: Suomen kielen etymologinen sanakirja 1, Helsinki, 1955. Ullmann S. 1972: Grundzüge der Semantik. Die Bedeutung in sprachwissenschaftlicher Sicht, Berlin-New York, 347. ŽODŽIO KILMĖ IR JO SEMANTINĖ MOTYVACIJA (lat. piedurkne) Santrauka Straipsnyje mėginama aiškinti latvių kalbos žodžio piedurkne kilmę semantinės motyvacijos aspektu. Remiantis anksčiau pateiktomis šio žodžio etimologijomis (1. piedruokne < latv. ruoka + germ. *pieda; 2. piedurkne, piedruokne < balt. *dranka; 3. piedurkne latv. pie- + latv. durt) nustatyta, jog nei viena iš jų neapima visų užrašytų variantų. Kad būtų išaiškinta šio žodžio, t. y. atskirų kilmė, reikalingi tolesni semantiniai tyrimai kontaktuojančiose kalbose, giminingose kalbose, latvių kalbos diachroninėje sistemoje. ORIGIN AND SEMANTIC MOTIVATION OF THE lett. piedurkne ‘a sleeve’ Summary The article deals with possible explanations of the origin of the word piedurkne from the aspect of semantic motivation. Judging from the before mentioned etymologies of the word (1. piedruokne < lett. ruoka + germ. *pieda; 2. piedurkne, resp. piedruokne < balt. *dranka; 3. piedurkne < lett. pie- + lett. durt), the conclusion is drawn that none of them goes with all the fixed variants. In order to find the origin of this word or rather its separate variants, further semantic research is necessary in contact-languages, cognate languages, diachronic system of the Latvian language. 78