Origin and semantic motivation of the lett. “piedurkne” ‘a sleeve’

m LIETUVIŲ K. KALBOTYROS KLAUSIMAI XL (1998) PPR E inita = is VI mp ln "as imtis Em sunkių smūgių E & 1% Aukštyn a Krisai. i m Bk Šeši PEE gry a nā BS 577 SANSONE P aa Latvijos universiteto Latvių kalbos institutas, Ryga ŽODŽIO KILMĖ IR JO SEMANTINĖ MOTYVACIJA (latv. piedurkne) | i Dažnai neaiškių ar ginčytinų etimologijų patikslinimui naudojami tiek tarmių ir senovinių tekstų, įskaitant žodynus, tiek giminių ir kontaktinių kalbų do- "tumai. Interpretuojant kilmę ypatingas dėmesys skiriamas fonetiniam aspektui, t. y. garsų pasikeitimui tam tikru laiku ir erdvėje, tačiau nepelnytai apleistas semantinis arba motyvavimo aspektas, t. y. konkrečių požymių pasirinkimas nominacijoje, kuris yra glaudžiausiai susijęs su mąstymu ir pažinimo procesu. —Ne vieną šimtmetį diskutuojama apie latvių literatūrinėje kalboje paplitusio žodžio piedurkne ir jo variantų etimologiją. Apie jo kilmę buvo išreikštos bent trys daugiau ar mažiau priimtinos hipotezės. 1. Pirmoji hipotezė susijusi su baltų ir germanų genčių ir kalbų tarpusavio ryšiais. Jau A. Bilenšteinas (BB XXII 123, 77) išreiškė mintį, kad žodis pridruokne yra hibridinė forma, kur antrojoje dalyje yra lat. ruoka, o pirmojoje dalyje senoji germanų forma *pieda arba *piede, suderinama su gotų paida,. nm senovės germanų pfeit, senasaksų peda, reiškiantis sijoną. Taigi rankovė iš pradžių turėjo būti sijono rankovė. Savo lingvistinės veiklos pradžioje E (1902 m. žurnale „Jaunibas draugs“) taip pat J. Endzelinas pridėjo mintį, R, kad variantai prieveiksmis ir prieveiksmis siejami su šiuo jungtuku. (Dėl to žr. DI1211–212 p.) 2. Latvijos rankovė, atitinkamai. priedėlis yra susijęs su latvių apdruoksts. i i Proti, darba „Aistiški studijai“ 1908. gada K. Būga raksta, ka liet. ranka yra kilęs iš senojo dranka, nes prieš r buvo d, sukūręs latvišką vardą piedruokne ir apdruokst ‘Querdel am Weiberrock' (Būga 1908: 143). Šią hipotezę, susijusią su latvių prieveiksmiu pieruokne, taip pat išnagrinėjo J. Endzelīns (žr. ME III 246). 3. Lietuvių kalbos žodis rankovė yra sudėtinis žodis, kurio pagrindas yra priešdėlis pieun ir veiksmažodis m durt, taigi rankovė yra drabužio dalis, pritvirtinta prie drabužio pagrindo. Ši hipotezė buvo patvirtinta jau A. Leskino darbe „Die Bildung der Nomina im Litauischen“ (pabrėžiant galimą prieveiksmio tn virtimą prieveiksmiu kn)', apie tai ne kartą teigiamai pasisakė '”.ni-s, fem. -ne dažniausiai būna junginyje -tnis, -tne, kurį pridedame, kad toliau formuotume dal. prāt. perdavimas. oder alter ti-Stämme halten mēchte.. Es sind bet tarp šių vienintelių galimų teikia taip pat 74 X. Endezinas - Brangioji. DI I 128-129 un ME III 246), to kā oo K. Karulis (pagal to LEV II 43). Po trumpo žvilgsnio į galimas žodžio šī etimologijas, vis dėlto kyla klausimas: „Kodėl šis ko drabužio pavadinimas sulaukė tokio dėmesio?“ Atrodo, kad gali būti keletas atsakymų. Un pirmoji su jais no susijusio žodžio rankovė ar fonetinių morfologinių variantų latvių kalbos tarmėse un skaičius įvairiuose istoriniuose žodynuose un to (istoriniais žodynais vadinami įvairiais amžiais išleisti latvių kalbos vertimo ir aiškinimo žodynai). Iki šiol latvių kalbos tarmėse (įskaitant = latvių dainų variantus) užregistruoti apytikriai skirtingi rankovės pavadinimo variantai, kuriuos galima bandyti sugrupuoti pagal galimus šaknies pakeitimus: 30 un —+ priedurne, piedurkne, piedurkle, piedurkne, piedurkne, piedurkne, piedurkne, piedurkne, piedurkne, piedurkne, piedurkne, piedurkne, piedurkne (paskutinis tik Latvdaineju s); e piedruokne, piedruokns, piedruoknis; piedruokle, piedruoksne, piedrunkne, _piedrukne, piedrūkne, piedrukle, piedrekne, piedraukle, piedrakne, piedrakns, piedraknis; —e pirdukne, pirdukne, pirduokne, pirdakne, pirdākne; —wary aa e pirnute, pirnuote. i sadu dzi Be to, tiek tarmėse, tiek literatūrinėje kalboje yra keletas rankovės pavadinimų, susijusių su semantiniu perkėlimu iš kūno dalies į drabužio dalį (pvz., ruoka literatūrinėje kalboje žinomas lygiagrečiai su pavadinimu priedurknė, o tarmėse lygiagrečiai su vienu iš rankovės variantų; ruokāve žinomas Žemaitijoje kaip skolinys iš lietuvių kalbos). Tiek J. Endzelino, tiek ir kitų latvių (ir ne tik latvių) kalbininkų darbuose pastebėtų žodžio piedurkne kilmės paaiškinimų prieštaravimų priežastis yra nesugebėjimas fonetinių ir morfologinių pokyčių (erdvėje ir laike) rezultatas rasti vieną išėjimo tašką. Psicholingvistų ir nominacijos teorijos šalininkų (Ullmano, Breklės, netiesiogiai ir Pavelo, Foltino) nuomone, variantų gausa (išskyrus diachroninius arealinius garsų pasikeitimus ir galūnių pasikeitimus fleksyviose kalbose) yra vienas iš svetimosios kilmės rodiklių. Latvių kalbotyroje, analizuojant skolinius iš soU mugru kalbų, prie tokios išvados priėjo ir E. Kagaine (apie tai LZA Vēstis 1993, Nr. 7, 8—17 psl.). Bet grįžkime prie iškelto klausimo ir galimo antrojo atsakymo, susijusio su žodžio piedurkne savitu nominacijos būdu. ETS A m Beg mpg Gripas a ®sure ie te ver, žodžių neabejotinai yra keletas, kuriuose tn fyr kn, šis fir kl reiškia: tn ir An keitimui... Žodis su ka ir tn priesaga čia turėjo būti įtrauktas, pvz., pédurkne Aermel, zu durt stechen. * (Leskien 1981: 376) oo oo m i m = dalį labiausiai būdingų nominacijos požymių balta 75 | Lai m m = a Aaaa 1) kokie motyvaciniai požymiai buvo naudojami kuriant rankovės pavadinimus baltų, slavų, germanų, suomių-ugrų ir galbūt kitose tolimose kalbose; drabužių m 2) ir un tā (lietuvių) kalbomis ir kaip jos susijusios su galimais rankovės pavadinimo nominacijos požymiais; 3) kokios yra poliseminio veiksmažodžio durt reikšmės latvių literatūrinėje kalboje ir tarmėse. Daugumoje giminių ir kontaktinių kalbų rankovės pavadinimas yra | sudarytas iš semantinio modelio „kermena dala“ + „drabužio dalis, apimanti šią 1 kūno dalį“. Gramatikai naudojama skiriamoji morfema, paprastai galūnė, priesaga, taip pat šaknies balsis mija. Keletas pavyzdžių iš kiekvienos kalbų grupės: baltų —lietuvių ranka > rankovė, čia taip pat latvių ruoka ‘kūno dalis’ = _ruoka *apdarbo dalis’, išl. rankovė; slavų – rusų pyka + pykae; lenkų kalba reka > rekaw; čekų kalba rukd > rukdv; bkr. i pykd + pykdy; germanų kalbos – vokiečių Arm + Armel; švedų kalba – drm; anglų arm —sleeve < senglių slēfe, šiaurės fryzų slėv, slīv; | romėnų – prancūzų bras > manche „partie du vētement qui recouvre le bras“ (pirmą kartą paminėtas prancūzų kalba apie 1150 m.) < lot. manica, manus | „longue manche de vētement (atteignant la main)“; italų mano + manica; suomių-estų kaipsi > kdis; lyvių kažkas + kažkukas, o suomių kūsi, kdsi_varsi > hiha < priešsovietinio *šiša < *iša. Kaip matyti iš pateiktų pavyzdžių, visose kontaktinėse kalbose, bent jau jų literatūrinėse versijose, rankovėms apibūdinti naudojamas semantinis modelis „kūno dalis“ > *drabužio dalis, apimanti šią kūno dalį“. Latvių kalbos nominacijos sistemoje šis modelis taip pat nėra svetimas, pavyzdžiui, muk gura, priekša, kāja/stara, kakls + apkakle ir kt. Latvių kalboje, ypač jos tarmėse, kai kurie drabužių ir jų dalių pavadinimai i yra susiję su veiksmažodžiu, nurodančiu veiksmą, kurio metu drabužis ar jo dalis yra i pritvirtinta (pagaminta): piešūt + piešuve ‘dviejų dalių marškinių apatinė (pakulio ar šiurkštesnio audinio) dalis; pietriekt > pietriekimas ‘dviejų dalių marškinėlių apatinė dalis’, aust > austene, austine „galvos arba peties apdangalas“, segt —sagša „peties apdangalas“ ir kt. Išskyrus paskutinį pavyzdį, minėtas semantinis modelis yra paplitęs tik dialektuose, bet kiekvienas jų yra kitoje teritorijoje. Toks modelis yra ir lietuvių kalboje, pavyzdžiui, liet. pridurkas “moteriškų marškinių apačioje pridurtoji dalis' LKZ X 612—613; padurkas “senoviškų moteriškų marškinių prastesnių siūlų storo audeklo pridūrimas, apačioje pridurkas' LKŽ IX 61. i Verbs -durt (resp. piedurt) ir polisēmisks gan latviešu literārajā valodā, gan izloksnēs. Literatūrinės kalbos žodyne jam taip pat nustatyta reikšmė "pritvirtinti ką (prie ko, prie ko), ši reikšmė žinoma ir tarmiškai kalbantiems, bet abiejuose atvejais76 — U dl mos semantinis niuansas "pritvirtinti uz trumpą laiką, pritvirtinti vviete nā (arba keliose vietose). Pavyzdys, 1933. užfiksuotas metinėje | medžiagoje apie Jeru kalbą „ka vēlak sik celinim a šūt kręklam krūts, briesmig ta smalk nuodur tuo krekl“, kur verbam nuodūrt reikšmė ir 'nošūt', bet tai vienintelis ir laikinai registruotas pavyzdys ar šo 100 mg/ 100 ml Analizuojant būdingiausius nominacijos principus, t. y. t. išskiriant pagrindinius motyvuojančius požymius, matyti, kad latvių kalboje varda ka piedurkne nominacijoje susidaro savotiška situacija — šī (jeigu mes galime juos atskirti) — skiriasi tiek nuo giminingų kalbų, tiek nuo istoriškai no artimiausių kontaktinių kalbų ženklų. Ne latvių literatūrinėje kalboje, ne plačiose teritorijose dialektuose drabužių pavadinimuose semantinis modelis nenaudojamas *veiksmas, dėl kurio pridedamas drabužis ar jo dalis“, ta taip pat veiksmažodžiui -durt kalba nėra įtvirtinta prasmė „Sut“. Net paviršutiniškas nominacijos ir semantinio aspekto tyrimas leidžia manyti, kad iki šiol iškeltoms etimologijoms nėra fonetinio, taip pat semantinio ne pagrindimo. ne Kaip žinoma, nė viena iš baltų genčių negyveno izoliuotai, todėl ir žmonių mąstyme negalėjo atsirasti visiškai kitų suvokimų ir asociacijų. Žodžio rankovės kilmės paieška turėtų būti tęsiama: —e baltų kalbų istorijoje (nustatant, ar senuosiuose prūsų ar lietuvių kalbos šaltiniuose nėra panašios rankovės pavadinimo ir analogiško semantinio modelio); U —e pačioje latvių kalboje (nustatant, ar latvių kalba pirmiausia buvo žinomas —tams li k - . . - - . pavadinimas ruoka "drabužio dalis", ar vienas iš žodžio piedurkne variantų- ). Reikia pripažinti, kad tai bus įmanoma padaryti tik tada, kai bus sukurta istorinio latvių kalbos žodyno duomenų bazė; | „=. vs = —-= [I OIF Lg — e ilgalaikės un laikinosios kontaktinės kalbos. ———————————— | iy = 1998 m. balandžio 15 d. E i i m = m a m * p | LITTERATŪRA pā m. m m M jūl a = E „ mmm BB: Beitrūge prie indoeuropiečių kalbų kliento. Redagavo dr. Adalbert Bezzenberger (ir dr. W. Prelwitz- ). 1877–1906 m. Gotingas. 1972 m. – Arūnas Žebriūnas, kompozitorius (g. 1927 m.). Įvadas į lingvistinę semantikos teoriją, Mūnchen. Būga 1908: Aistiški studijai, Peterburgas. DI: Endzelinas J. Darbų pasirinkimas. Aš sėjau. Vilnius, 1971. 1996 m. – „Lietuvių kalbos žodynas“ (K. Milenbachas, J. Endzelinas, E. Hauzenberga). 1.—2. sėja. 1934–1946 m. Riga. 1963 m. – Vytautas Žukauskas, lietuvių rašytojas, vertėjas. —Vokiečių kalbos žodžių tyrimas europietiškuose kontekstuose 3, Giessen. Greimas A. J. 1992: Senovės prancūzų kalbos žodynas, Paryžius, Larousse, 364. 1996 m. – Prancūzų kalbos žodynas, Paryžius. Leskien A. 1891: Lietuvių kalbos nominacijos formavimasis, Leipzig. N 77 m [Em Li LEV: Karolis K. Latvių kalbos etimologijos žodynas 1-2, Ryga, 1992. | LKŽ IX-X: Lietuvių kalbos žodynas 9, Vilnius: Mintis, 1973; 10: Mokslas, 1976. ME:Milenbachas K. Lietuvių kalbos žodynas. Redagavo, papildė, tęsė J. Pabaiga z eLęšiai 1-4, Ryga, 1923-1932. Centrinė dalis J. 1979: Prancūzų kalbos du etimologinis žodynas. Paryžius, Les usuels du francais, 404. SKES: Lietuvių kalbos etimologinis žodynas 1, Helsinkis, 1955. "Ullmann S. 1972: Pagrindiniai Semantika. Die Lingvistinių tyrimų svarba in Vilnius, Vaga, 1973, 347 psl. | g 5 y. i ra ll = r ŽODŽIO KILME IR JO SEMANTINE MOTYVACIJA (lot. piedurkne) ji "I Mi SEE Te az mn FN g ur m d „ Santrauka i BE, i, med ALE LL a a (om Ba A Ie nr Straipsnyje mėginama aiškinti latvių kalbos žodžio piedurkne kilmę semantinės motyvacijos "aspektu. Remiantis ankščiau pateiktomis šio žodžio etimologijomis (1. piedruokne < latv. ruoka + germ. *pieda; 2. piedurkne, piedruokne < balt. *dranka; 3. piedurkne latv. pie-+ latv. durt) m nustatyta, jog nei viena iš jų neapima visų užrašytų variantų. Kad būtų išaiškinta šio žodžio, t. y. = atskirų kilmė, reikalingi tolesni semantiniai tyrimai kontaktuojančiose kalbose, giminingose = kalbose, latviy kalbos diachroninēje sistemoje. g ksi a 8 m= [| LIETUVIŠKŲ ŽODŽIŲ KILME IR SEMANTINĖ ĮVAIROVĖ LT. piedurkne ‘a sleeve’ —= ll uk == wade nat xa x wily CE per fršī ad og BLE dx" gl on i cektiivas TT ET TR Santrauka 2 Te Jefe Straipsnyje nagrinėjami galimi žodžio piedurkne kilmės paaiškinimai iš semantinės motyvacijos aspektų. Sprendžiant iš minėtų žodžio etimologijų (1. piedurkne < liet. ruoka + vok. *pieda; 2. piedurkne, resp. piedruokne < balt. *dranka; 3. piedurkne < lat. pie- + lat. durt), daroma išvada, kad nė viena iš jų neatitinka visų fiksuotųjų variantų. Siekiant nustatyti šio žodžio kilmę ar atskirus jo variantus, reikalingi tolesni semantiniai tyrimai kontaktinėse kalbose, giminingose kalbose, diachroninėje kalbų sistemoje. i Latvių kalba. m mi Tn sa m. m Et! EF m EE Uu A = F Hp m M IA“ km = mis m IE mm ī I līs IE m m mmm” LJ m ma m ul mm m= __ I Tau i | o padažas = «priimti ragą lt = ENE ml o = mf I M iii) ma ar m ETL = ašaros. „TE m mm lm ma radius l= lle EEE Ted Ea np Sra um = ir Aaa Lit [EE MEAN J wm „ele | m molis aaa gai g K en Ē 78 Li