Benennungen des Zaunes aus liegenden Hölzern in der Lexik lettischer Mundarten

ACTA LINGUISTICA LITHUANICA LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XLIII (2000) Ineta KURZEMNIECE Latvijas Universitātes Latviešu valodas institūts, Rīga GULŽOGU NOSAUKUMI LATVIEŠU VALODAS IZLOKŠŅU LEKSIKĀ Nuo seniausių laikų iki pat mūsų dienų žmonės stengėsi aptverti ir apsaugoti kokią nors reikšmingą vietą, gyvenvietę, vėliau – kaimo sodybą ar vienkiemį. Šiam tikslui Latvijos teritorijoje buvo statoma daug skirtingos konstrukcijos tvorų, tarp jų ir gulžogai (žr., pvz., etnografų tyrimus apie tvorų rūšis: Cimmermanis; Jaunzems; Krastiņa; Kundziņš). Archeologų teigimu, gulžogų statybos pradžia datuojama II tūkstantmečio pr. m. e. antrąja puse (Sedovs 1992: 34). Archeologinių kasinėjimų aprašymai rodo, kad Latvijos piliakalnių pakraščiuose gulžogai buvo plačiai naudojami; pavyzdžiui, jų liekanų rasta Ķentės piliakalnyje, kuris buvo apgyvendintas V–IX a. (Stubavs 1976: 40), Araisių ežero pilyje, pastatytoje apie 830 m. (Apals 1993: 6), ir Mežuotnės piliakalnyje, įrengtame apie VIII–IX a. (Sedovs 1992: 105). Gulžogais taip pat buvo aptverti Latvijos miestai. Tai liudija, pavyzdžiui, J. K. Brocės 1499 m. Rygos miesto piešinys ir kt. (Broce 1992: 19). Vėlesniais laikais gulžogus palei sodybų ir gyvulių varymo kelius statė miškų turtingose vietovėse gyvenę valstiečiai. Statant gulžogus dažniausiai taikyti du būdai: 1) į žemę maždaug 3 pėdų gylyje įkasti 1,5–2,0 m ilgio stulpai, kurių abiejose pusėse kirviu panašiu darbo įrankiu plačia geležte iškaltos išilginės įdubos. Stulpai įkasami maždaug 3–7 m atstumu vienas nuo kito. Tarp stulpų guldomi įvairaus storio medžiai, kurių galai įtvirtinami stulpų įdubose; 2) po du greta esantys stulpai įkasami į žemę, o gulkoķiai prie jų pritvirtinami vytelėmis. Taupant medieną, tarp gulkoķių dedami medgaliai. Gulžogai buvo žinomi visoje Latvijos teritorijoje, tačiau, etnografų teigimu, ilgiausiai išliko Kurše, Šiaurės Vidžemėje ir Latgaloje. Šiais laikais gulžogai nebestatomi. Nors šiais laikais gulžogai nebenaudojami, jų pavadinimų galima rasti ir rašytiniuose šaltiniuose, ir tarmių leksikoje. Šiame straipsnyje aptariama šios rūšies tvorų pavadinimų įvairovė Latvijos regionuose ir žodynuose, daugiausia dėmesio skiriant pavadinimų semantikai ir kilmei. Literatūrinėje kalboje gulžogams įvardyti vartojami keli pavadinimai – gulžogs, gulšeta, gulkuoku žuogs (LLVV 3, 173), slita „iš gulbaļķių padaryta tvora“ (LLVV 71, 597), o kaip regioninis žodis į žodyną įtrauktas pavadinimas kritenis (taip pat krītenis) „tvora, kurios skersinių galai remiasi į stulpų griovelius“ (LLVV 4, 439). 1. Latvių kalbos tarmėse dažniausiai vartojami tokie gulžogų pavadinimai, kurie apibūdina tvorą pagal: 1) joje panaudotas tvoros dalis; 2) tvoros dalių išdėstymo būdą; 136 3) tvoros dalių apdorojimo būdo; 4) senumo; 5) tvoros statymui būdingo veiksmo. Tai dažniausiai sudėtiniai pavadinimai, kurių priklausomasis komponentas yra apibendrintas tvoros pavadinimas (sēta, vartojamas Žiemgaloje, Vidžemėje ir dalyje Latgalos šnektų, ž uogs, vartojamas Kurše, Žiemgaloje ir kai kuriose Vidžemės bei Latgalos šnektose, sētiņa, vartojamas sėliškose šnektose, ir sētmali, kuris kaip apibendrintas tvoros pavadinimas vartojamas dalyje Latgalos šnektų). 1.1. Tos šnektos leksikoje užrašyti gulsčių rąstų tvorų pavadinimai ir jų variantai, kuriuose nurodomi rąstai arba storos kartys: Sudėtinis pavadinimas balkēnu sēta užregistruotas Šiaurės Vidžemėje, pvz., Kūduome: balkēnu sēt’s like leideriēm un cūkām, tur jau vaiga tād’s stiprāks. stabiem katrā pusē rievina. lika tād’s pusbalkēn’s iekšā tomū renē, vai nu plesc’s vai apaļ’s (Apv.). Žodis bālkis, iš kurio kamieno su mažybine priesaga – ēns išvestas žodis balkēns, vartojamas reikšme „sija“ ir, kaip liet. bālkis, est. pal’k, yra skolintas iš vid. vok. žem. balke „sija“ (ME I 261; Sehwers 1936: 8; LEV I 105; Lgr 147§). Sudėtinis pavadinimas kritiņu žuogs su priesaga -in- priklausomajame komponente žinomas tik iš ME II 281 ties Nicu, o su priesaga -en- priklausomajame komponente išvestas pavadinimas kritēņu žuogs užregistruotas šnektos žodyno medžiagoje Grobinėje: bi tādi kritiņāti žuogi – rešni stabi, izzina a tādu platu ēveli tādu rievu un ta lik tā kritiņaja iekšā apaļus kuōkus (Apv.). Priesaga -en-, galbūt, pakeitė senąją -in- (Rudzīte 1964: 105). Variantas kritēņu žuogs, kurio priklausomajame sudėtinio pavadinimo komponente vartojamas vienaskaitos kilmininkas, literatūroje paliudytas EH I 656. Žodžiai kritenis, kritiņis minėtuose pavadinimuose vartojami reikšme „plona sija arba storos kartys, kurių galus iš viršaus įleidžia į dviejų tvoros stulpų griovelius“ ir išvesti su priesagomis -enis, -iņis iš veiksmažodžio krist (liet. krìsti) (ME II 281; Lgr 144–5§). Atskirose latvių kalbos šnektose pasitaiko gulsčių rąstų tvorų pavadinimų, kuriuose nurodomos storos lentos. Lygias storas lentas gulsčių rąstų tvoroms vietoj apvaliųjų rąstų imta naudoti vėlesniais laikais, kai atsirado galimybė pjūkluose sijas išpjauti į lentas. Vārdkopnosaukums blanku sēts reģistrēts apvidvārdu vā kumos 1936. g. Svētc iemā – blānk šēç. stabu sāņuos ir ruobi, kuruos saliek blankas, tagad gluudus apaļus dēļus, agrāk rešnas apaļas kārtis, kam tad aptēsa tikai galus, kas nāk ruobuos (Apv.). Žodis blānka vartojamas reikšme „lenta, storlentė“ ir yra skolintas iš vid. vok. žem. blanke „tas pats“ (ME I 309; Sehwers 1936: 13). Žodžių junginys dēļu sēta reikšme „gulsčių rąstų tvora“ vietomis užrašytas latvių kalbos šnektose, pvz., Kūduome: ziemel galā ar dēļu sēt’ nuo vien’s sien’s līdz 137 uōtrai bi nuōdalî¹ aitū būda (Grabis 1991: 67); žodinis pavadinimas dēļu žuogs žinomas iš Pļaviņų (A.), o žodžių junginys dēļu sētmalis aptinkamas kai kur Latgaloje, pavyzdžiui, Cibloje – dieļu sàtmals. ap laidaru (A.). Žodis dēlis yra skolinys iš vid. žem. dele „lentelė“ (ME I 462; Sehw ers 1936: 26; LEV I 207). Latvių kalboje užregistruotas gulimojo žabaro pavadinimas, kuriame nurodomi tvoros stulpai. Vārdkopnosaukums stulpeņu žuogs pierakstīts Kārsavā un Gaigalavā (Strods 1991: 49). Tā atkarīgais komponents ar deminutīva izskaņu -enš darināts no substantīva stulps ‘der Pfosten’ celma un izplatīts Latvijas austrumdaļas izloksnēs, piem., Kalupē – ka stat'ēnč tāisa, to sadzān stūlp'ēnč i pi stūlp'ēnu pīsyt kuorc (Reķēna 1975: 191) (par izskaņu -enš sīkāk skat. Lgr 146§, Rudzīte 1964: 317). Žodžio stulps2 kilmė neaiški. Šaknis stulp- galbūt išvesta iš šaknų stelp- ir stup-. Žodį plg. su liet. stulpas, rus. столб ir latv. stulbs (ME III 1104; LEV II 313). 1.2. Latvių tarmių leksikoje paplitę gulimojo žabaro pavadinimai, apibūdinantys tvorą pagal jos dalių gulimą padėtį. Taigi, be bendrinėje kalboje vartojamų pavadinimų (žr. aukščiau), tarmėse kai kur užregistruoti ir žodiniai pavadinimai gulā sēta, pavyzdžiui, Kauguruose – gulā sēta (R.-Dr. 46); guldeļu sēta, pavyzdžiui, Jaunpiebalgoje (A.). Žodis gulū „gulintis“ siejamas su veiksmažodžiu guļt (ME I 678; LEV I 324). 1.3. Kartais tarmėse gulimajam žabarui pavadinti vartojamas pavadinimas, nurodantis tvoros dalių apdorojimo būdą. Žodinis pavadinimas gruopū žuogs kol kas žinomas tik iš Kursīšių (VMP). Žodis gruōpe vartojamas reikšme „griovelis, įlaida, latakas, falcas“ ir yra skolintas iš vid. žem. grope (ME I 671). 1.4. Kai kur tarmių leksikoje užregistruotas gulimojo žabaro pavadinimas, kuriame nurodomas tvoros senumas. Žodinis pavadinimas tēvu sēta užrašytas Valmieros apylinkės žodynuose – jaunystėje dar mačiau ir gulimųjų rąstų tvorą, kurią vadino tēvu sēta. Jai reikėdavo daug ir labai storų medžių rąstų. Žodis tēvs plg. su liet. tēvas ir yra paveldėtas (ME IV 177). 1.5. Latvių tarmėse vartojami tokie gulimojo žabaro pavadinimai, kuriuose nurodomas veiksmas, būdingas tvorą darant. ME IV 289 užregistruotas pavadinimas tvāra Mėmelėje ir tvāre Mėmelėje bei Neretoje. Šiuolaikiniuose tarmių rinkiniuose aptinkamas variantas tvora (LVDA). Žodis tvāra „tvora iš horizontaliai gulinčių karčių“ (liet. tvorà „tvora“) su priesaginėmis galūnėmis -a, -e sudarytas iš veiksmažodžio tvert (ME IV 289). Kadangi pavadinimas užregistruotas Lietuvos pasienyje, jis galėtų būti skolintas iš liet. tvorà „tvora, gyvatvorė, ribinė siena“, kuris siejamas su s. slav. tvarm „dirbinys, daiktas, kūrinys“, prūs. twarz „veidas, pavidalas“ ir kt. (Fraenkel 1962: 1155). 138 ā-kamieno pavadinimas slita, reiškiantis „gulsčių rąstų tvora“, dabar aptinkamas tik žodynuose – ME III 933–4 Latgaloje, Mėtrienėje ir Zasoje, o o-kamieno pavadinimas slits – ME III 933 Lubānoje, Neretėje ir VMP medžiagoje iš Asūnės. Sudėtinis pavadinimas slitu sētiņa, reiškiantis „tvora iš gulsčių medžių“, užregistruotas ME III 934 Zasoje ir laikytinas žodžio slita arba slits patikslinimu. Senovinis pavadinimas, padarytas iš veiksmažodžio sliet (liet. šlieti), keičiantis garsams ir su priesagomis -ts, -ta, tarmėse perkeltas naujesnėms tvorų formoms žymėti (ME III 933–4; LEV II 230; Fraenkel 1962: 1006; Lgr 199, 201§; Skardžius 1943: 181–3§). 2. Be jau minėtųjų, latvių tarmių leksikoje vartojami tokie gulsčių rąstų tvoros pavadinimai, kurie atsirado dėl metoniminio perkėlimo, grindžiamo realijų sąsajomis. Gulsčių rąstų tvorų pavadinimuose vartojama sinekdocha – „...metonimija, pagrįsta kiekybinio pobūdžio santykiu tarp reiškinių“ (Paegle,1980: 11). 2.1. Keletas gulsčių rąstų tvorų pavadinimų atsirado dėl metoniminio perkėlimo „tvoros dalis“ → „tvora“. Taigi rąsto arba storo karties pavadinimai kritenis, kritinis (žr. pirmiau) tarmėse gali būti vartojami ir pačiai gulsčių rąstų tvorai žymėti; pavyzdžiui, ME II 281 žodis kritenis literatūroje vartojamas ir reikšme „tvora iš plonų rąstų arba storų karčių, kurių galai iš viršaus įleidžiami į dviejų stulpų griovelius“, o EH I 656 žodis kritinis tokia pat reikšme užrašytas Dunikėje (plg. taip pat LLVV 4, 439 užregistruoto pavadinimo kritenis, kritinis reikšmę). Išimamo tvoros karties pavadinimas vārstulis tarmėse gali būti vartojamas ir gulsčių rąstų tvorai pavadinti; pavyzdžiui, ME IV 509 žodis vārstulis užregistruotas reikšme „=galšēta’ Gudeniekuose. Žodis vārstulis su priesaga -ulis išvestas iš veiksmažodžio vārstīt kamieno (ME IV 509; Lgr 163§). 2.2. Vienas gulsčių rąstų tvoros pavadinimas latvių kalbos tarmėse atsirado dėl metoniminio perkėlimo „tvora“ → „tvoros dalis“. Taigi pavadinimas bulverķis tarmėse vartojamas tvoros gulstiniams žymėti; pavyzdžiui, etnografiniuose Kuršo aprašymuose aptinkamas sudėtinis pavadinimas bulverķu žuogs (Jaunzems 1940: 20; Kundziņš 1974: 254); jis užregistruotas ir tarmių žodynuose Stendėje – bulvērķ žuoks „tvora iš storų medinių karčių“, kur bulvērķs vartojamas reikšme „stora tvoros kartis“ (Mund. St II 75). Pavadinimo bulvērķa žuogs variantas, priklausomajame dėmenyje vartojant vienaskaitos kilmininką, užregistruotas VMP medžiagoje Laidzėje, Strazdėje, Spārėje, Lubezerėje ir Libāguose. Kai kuriose tarmėse pavadinimas gali būti vartojamas kaip žodžio bulverķis patikslinimas: plg. latvių kalboje nemotyvuojamas gulsčių rąstų tvoros pavadinimas bulverķis „Bollwerk“ minimas rašytiniuose šaltiniuose nuo XVIII a.; pavyzdžiui, St I 31; U I 40; bulverķis „iš ilgų storų medžių padaryta tvora“ Blīdienėje (Etn. III 162). Pavadinimas aptinkamas ir Rundālėje užrašytoje liaudies dainoje – Ką mes, broliai, darysime? / Pasiimsime tas senas mergas. Kol vestuves kelsime, / Tol meiliai gyvensime; Kai vestuvės jau baigsis, / Trenk į kaktą, grūsk į statinę, 139 Sit į kaktą, stumk į statinę, / Sutrupink ją į miltus. Atėjus rudeniui, prekiautojai / Išpirks ją svarais, o pavasarį iššaudys / palei tuos Rygos bastionus (LD II 13017 8. var.). Gulimųjų tvorų pavadinimui bulverķis tarmėse užfiksuota daug variantų, pvz., fonetinis variantas bulveķis užrašytas LD II 13017 8. var. iš Mežotnės, bulvērģis aptinkamas Zvārde ir Lutriņi (LVDA), o bulvēģis – tarmių rinkiniuose Ciecere (būlvēģis: kuolui abiejose pusėse renes, jose kartys; tarp karčių kluci-ši nepilnu pēdu, lai cūka’s nevar izlist cauri LVDA). Variantų gausa paprastai būdinga skoliniams, nes „… išgirdus kalbant svetimą, mažai pažįstamą žodį, jis ne visada suvokiamas taip, kaip jį taria kalbėtojas, todėl galimos įvairios individualios transformacijos“ (Kagaine 1993: 12; apie tai taip pat žr. Jansone 1998: 75). Žodis bulverķis ir jo variantai yra pasiskolinti iš vid. vok. bolwerk „šancas, įtvirtinimas, tvirtinys“ (Sehwers 1936: 20). Iš vid. vok. bolle „lenta“ + rick „ilga kartis“ pasiskolintas, taigi latvių kalboje nemotyvuotas ir pavadinimas būldrīkis, užregistruotas EH I 250 Dundagoje reikšme „gana aukšta, tarp pastatų esanti gulimųjų tvora su dideliais kuolais“. 3. Atskirose latvių kalbos tarmėse užfiksuota gulimųjų tvorų pavadinimų, kurių semantinė motyvacija ir kilmė neaiški. Vienas iš jų – sudėtinis pavadinimas kreteņu šēta, kol kas žinomas tik iš ME II 274, nenurodant vietovės: kreteņu šēta „=tvora, kur skiedros sudėtos viena ant kitos“. 1995 m. atliktos apklausos metu Mērdzenėje užrašytas sudėtinis pavadinimas lūkņu sētmalis. Taip pat neaiški jo priklausomojo dėmens kilmė ir semantinė motyvacija. 4. Kai kur latvių tarmių leksikoje ir rašytiniuose šaltiniuose išliko gulimųjų tvorų dalių pavadinimai, iš kurių galėjo būti daromi ir gulimųjų tvorų pavadinimai. Kol kas tik iš rašytinių šaltinių žinomas pavadinimas su šaknimi kamp- – kampine „rąstas, tvoros medis, dedamas horizontaliai tarp dviejų stulpų“ Etn. I 121 Ničoje ir ME II 151. Pavadinimas, regis, padarytas iš veiksmažodžio kampt kamieno su priesaga -ine ir galbūt nurodo veiksmą, būdingą tvoros statymui (Lgr 144–5§§). Šiuo atveju statant gulimąją tvorą tvoros medžiai buvo tvirtinami horizontaliai, arba įspraudžiami, ne į vieno stulpo griovelį, bet tarp dviejų stulpų. VMP medžiagoje iš Dvietės užfiksuotas tvoros gulimųjų rąstų pavadinimas žerģi. Tarmių rinkiniuose ir rašytiniuose šaltiniuose tvorų pavadinimų su šiuo žodžiu nerasta. Žodis žerģi yra skolinys iš rus. жердь „nukirstas, nuvalytas, bet neapdorotas medis“ (Даль 1989: I, 534), tačiau, pavyzdžiui, buvusios Vladimiro-Suzdalės kunigaikštystės, egzistavusios XII–XIII a., teritorijoje Rusijoje šis pavadinimas dėl reikšmės perkėlimo „tvoros medis“ → „tvora“ taip pat žymi gulimąją tvorą (Мельниченко 1974: 129). 140 Kaip matyti, Latvijos teritorijoje vartoti įvairūs gulžogu pavadinimai. Pavadinimams vartoti tiek paveldėti, tiek daugiausia iš vokiečių kalbos pasiskolinti žodžiai. Gulžogams išnykus iš Latvijos gyventojų kasdienio gyvenimo, aprašytieji pavadinimai taip pat neišvengiamai nyksta iš šiuolaikinių kalbėtojų kalbos arba įgyja kitą reikšmę. SANTRUMPOS g. – metai gs. – amžius g.t. – tūkstantmetis ig. – estų kr. – rusų latv. – latvių liet. – lietuvių pvz. – pavyzdžiui pr. m. e. – prieš mūsų erą p. – lenkų saist. – sietinas sal. – palyginti skat. – žiūrėti skat. iepr. – žiūrėti anksčiau ssl. – senoji slavų kalba t.p. – tas pats u.c. – ir kiti var. – variantas vlv. – vidurio žemutinė vokiečių kalba LITERATŪRA A.: 1995. autores organizētā aptauja par žogu nosaukumiem. Apals J. 1993: Āraišu ezెrpils, Cēsis. Apv.: Latviešu apvienotā apvidvārdu kartotēka. Broce J. K. Zīmējumi un apraksti 1–2, Rīga, 1992–1996. Cimermanis S. 1994–1998: Būves un to izmantošana lībiešu ciemos. – Līvli, Rīga, 1994, Nr. 8–12; 1995, Nr. 1–7; 1996, Nr. 1–12; 1997, Nr. 1–4; 1998, Nr. 1–2. Cimermanis S. 1990: Latvijas sēta gadsimtu gaitā. – Dabas un vēstures kalendārs 1991, Rīga, 187–197. EH: Endzelīns J., Hauzenberga E. Papildinājumi un labojumi K. Mīlenbaha Latviešu valodas vārdnīcai 1–2, Rīga, 1934–1946. Etn.: Etnogrāfiskās ziņas par latviešiem. – Laikraksta „Dienas lapa“ pielikums 1–4, Rīga. Fraenkel E. 1962: Litauisches etymologisches Wörterbuch 1–2, Heidelberg-Göttingen. Grabis R. 1991: Kūduma izlokšnes teksti, Rīga. Jansone I. 1998: Vārda cilme un tā semantiskā motivācija (latv. piedurkne). – Lietuviešu kalbotyros klausimai 40, Vilnius, 74–79. Jaunzems J. 1943: Kurzemes sēta. Etnogrāfisks apcerējums, Rīga. Kagaine E. 1993: Dialektālās un vispārlietojamās leksikas attieksmju raksturojums. – LZA Vēstis, Nr. 7., 8–17. 141 K r a s t i ņ a A. 1963: Zemnieku celtnes Vidzemē 19. un 20. gs. – Arheoloģija un etnogrāfija 5, Rīga, 159–192. K u n d z i ņ š P. 1974: Latvju sēta, Stokholma. LD: B a r o n s K., V i s e n d o r f s H. Latvju Dainas 1–6, Jelgava-Pēterburga, 1894–1915. LEV: K a r u l i s K. Latviešu etimoloģijas vārdnīca 1–2, Rīga, 1992. Lgr: E n d z e l ī n s J. Latviešu valodas gramatika, Rīga, 1951. LLVV: Latviešu literārās valodas vārdnīca 1–8, Rīga, 1972–1996. LVDA: Latviešu valodas dialektu atlanta materiāli. ME: M i l e n b a h s K. Latviešu valodas vārdnīca 1–4, Rediģējis, papildinājis, turpinājis J. E n d z e l ī n s, Rīga, 1923–1932. Mund. St.: D r a v i ņ š K., R ū ķ e V. Leute und Nominalformen der Mundart von Stenden 1–2, Lund, 1955–1956. P a e g l e Dz. 1980: Motivācijas aspekts nominācijā, Rīga. R.-Dr.: R ū ķ e - D r a v i ņ a V. Senie žogi Ziemeļvidzemē ap Valmieru. – Baltu filoloģija 5, Rīga, 1995, 44–51. R e ķ ē n a A. 1975: Amatniecības leksika dažās Latgales dienvidu izloksnēs un tās sakari ar atbilstošiem nosaukumiem slāvu valodās, Rīga. R u d z ī t e M. 1964: Latviešu dialektoloģija, Rīga. S e d o v s V. 1992: Balti senatnē, Rīga. S e h w e r s J. 1936: Sprachlich-kulturhistorische Untersuchungen vornehmlich über der deutschen Einfluss im Lettischen, Leipzig. S k a r d ž i u s P. 1943: Lietuvių kalbos žodžių daryba, Vilnius. St: Lettisches Lexicon... von Gotthard Friedrich S t e n d e r 1–2, Mitau, 1789. S t r o d s H. 1991: Latgales etnogrāfisko terminu skaidrojums, Rīga. S t u b a v s A. 1976: Ķentes pilskalns un apkārtne, Rīga. U: Lettisches Wörterbuch. Teil 1. Lettisch-deutsches Wörterbuch von Bischof C. C. U l m a n n, Riga, 1872. VMP: Latvijas Vēstures muzeja Etnogrāfijas nodaļas bīj. Pieminekļu valdes (V) dokumentu kolekcija Nr. 2503; 2592; 2415; 2904; 2748; 2671; 1932; 2945; 2822; 3153; 1918. Д а л ь В.: Толковый словарь живого великорусского языка 1–4, Москва, 1989–1991. М е л ь н и ч е н к о Г. Г. 1974: Слова обозначающие изгородь. – Некоторые лексические группы в современных говорах на территории Владимиро-Суздальского княжества XII– нач. XIII в., Ярославль. GULSČIŲ TVORŲ PAVADINIMAI LATVIŲ KALBOS TARMIŲ LEKSIKOJE Santrauka Daugiausia latvių kalbos tarmėse vartojami gulščių tvorų pavadinimai, kurie apibūdina tvorą pagal: 1) jos vartojamas tvoros dalis, pvz., balkēņu sēta, stulpeņu žuogs; 2) tvoros dalių išdėstymo būdą, pvz., gulšēta; 3) tvoros dalių apdirbimo būdą, pvz., gruōpu žuogs; 4) senumą, pvz., tēvu sēta; 5) veiksmą, kuris būdingas darant tvorą, pvz., slita, tvāre. Keli gulščių tvorų pavadinimai atsirado kaip metonimiško perkėlimo rezultatas: ‘tvoros dalis’ → ‘tvora’, pvz., kritinis, bei ‘tvora’ → ‘tvoros dalis’, pvz., bulverku žuogs. Pavadinimai – tai ir paveldėti, ir dažniausiai iš vokiečių kalbos pasiskolinti žodžiai. Kadangi gulščių tvoros kaip realijos nebelieka Lietuvos gyventojų buityje, ir jų pavadinimai dingsta iš dabartinės kalbos vartotojų kalbos arba jie įgauna kitą reikšmę. 142 BENENNUNGEN DES ZAUNES AUS LIEGENDEN HÖLZERN IN DER LEXIK DER LETTISCHEN MUNDARTEN Zusammenfassung Im Artikel werden mundartliche Benennungen für Zäune aus liegenden Hölzern behandelt. Am meisten werden in den Mundarten des Lettischen solche Benennungen des Zaunes aus liegenden Hölzern gebraucht, die den Zaun folgendermaßen charakterisieren: 1) nach Gebrauch der Zaunteile, z. B. baļķēnu sēta, stulpeņu žuogs; 2) nach der Weise der Unterbringung von Zaunteilen, z.B. guļsēta; 3) nach der Bearbeitung von Zaunteilen, z.B. gruopu žuogs; 4) nach Altertümlichkeit, z.B. tēvu sēta; 5) nach der Tätigkeit, z.B. slīta, tvāre. Mehrere Benennungen des Zaunes aus liegenden Hölzern sind als Ergebnis der metonymischen Übertragung ‘Zaunteile’ → ‘Zaun’, z.B. kritinis, ‘Zaun’ → ‘Zaunteile’, z.B. bulverku žuogs, entstanden. Als Benennungen werden sowohl ererbte als auch hauptsächlich aus dem Deutschen entlehnte Wörter verwendet. Mit dem Verschwinden des Zaunes aus liegenden Hölzern aus dem Alltagsleben der Bevölkerung Lettlands verschwinden auch ihre Benennungen aus der Sprache heutiger Mundartträger, oder aber sie erhalten eine andere Bedeutung. Ineta KURZEMNIECE Gauta 1999 05 22 Latvijas Universitātes Latviešu valodas institūts Akadēmijas lauk. 1 LV–1050, Rīga, Latvija El. pastas [email protected] 143