Lietuvių kalbos adverbalinis genityvas istorinės sintaksės požiūriu

ACTA LINGUISTICA LITHUANICA XLIV (2001), 3-39 Lietuvių kalbos adverbalinis genityvas istorinės sintaksės požiūriu“ VYTAUTAS AMBRAZAS Lietuvių kalbos institutas, Vilnius In the early stages of the development of the IE languages, the adverbal use of the partitive and the ablatival genitive was determined by the semantic relation which the noun phrase bore to the verb. In the history of Lithuanian, we observe two distinct tendencies in the evolution of the adverbal genitive. On the one hand, with many types of verbs the genitive was replaced with the accusative; on the other hand, the use of the genitive could also develop into a kind of verbal government, a syntactic rule being substituted for the original semantic motivation. A trace of the original semantic motivation underlying the adverbal genitive is still preserved in the form of the temporal genitive. The substitution of a syntactic rule for a semantic motivation is also observed in the case of the genitive of negation, which was originally a variety of the partitive genitive but became dissociated from it. 0. IVADINES PASTABOS 0.1. Labai įvairioje indoeuropiečių kalbų genityvo vartosenoje skiriami pagal sintaksinius ryšius du svarbiausi tipai: adverbalinis genityvas, siejamas su veiksmažodžiais, ir adnominalinis genityvas, siejamas su vardažodžiais. Tų tipų diachroniniai santykiai iki šiol aiškinami skirtingai: vieni tyrinėtojai pirminėmis laiko adverbalines (Delbrūck 1893: 308; Brugmann 1911: 566-567; Fraenkel 1928: 42; Hofmann, Szantyr 1972: 50-51), kiti — adnominalines konstrukcijas (Behaghel 1923: 484; Hirt 1934: 98; Kurytowicz 1964: 186). Tačiau neabejojama, jog abu tipai yra paveldėti bent jau iš vėlyvojo indoeuropiečių kalbų bendrijos laikotarpio (plg. Brugmann 1911: 571; Krahe 1972: 69; Haudry 1977: 376; Vaillant 1977: 80). Šiame darbe bus aptariamos tik adverbalinės lietuvių kalbos genityvo konstrukcijos. Išsiaiškinus jų senesnę būklę ir raidos kryptį, galima tikėtis geriau suprasti ir jų diachroninį ryšį su adnominalinėmis konstrukcijomis. 0.2. Su veiksmažodžiais siejamų linksnių vartosena indoeuropiečių kalbose yra smarkiai kitusi. Dabartinėse kalbose, bent iš dalies išlaikiusiose morfologinius linksnių skirtumus, vieno ar kito objektinio linksnio parinkimą lemia paties veiksmažodžio sintaksinis junglumas: dėl savo valentinių ypatybių veiksmažodis dažniausiai reika- * Kadangi lietuvių kalbos duomenys straipsnyje aptariami atsižvelgiant į bendrą indoeuropiečių kalbų g ų y psnyje ap giant į piečių ! kontekstą, linksniai ir kiti gramatiniai vienetai vadinami lyginamojoje gramatikoje įprastais terminais (pvz.: nominatyvas, genityvas, abliatyvas, infinityvas ir pan.). 4 | VYTAUTAS AMBRAZAS lauja vieno ar kelių linksnių (daugeliu atvejų su prielinksniais), kurie įvairiose kalbose gali būti tie patys arba skirtingi, plg. lie. valdyti šalį, rus. upravljat' stranoj, vok. iiber das Land herrschen ir pan. Senaisiais indoeuropiečių kalbų raidos laikais veiksmažodžių santykiai su linksniais, matyt, buvo kitokie. Jau Antoine'as Meillet yra pastebėjęs, kad indoeuropiečių sakinyje žodžiai buvo daug savarankiškesni (autonomiški) ir tarp savęs siejami atsižvelgiant į kiekvieno jų savitą reikšmę. Su tuo pačiu veiksmažodžiu galėjo eiti įvairūs linksniai, destis kokį prasmės atspalvį norėta jais nusakyti; jie buvo parenkami pagal paties linksnio reikšmę, o ne pagal veiksmažodžio „valdymą“. Pavyzdžiui, sen. graikų kalboje veiksmažodis xb ‘girdeti’ galėjo eiti vienas, be jokio linksnio, galėjo būti siejamas su akuzatyvu, reiškiančiu girdima dalyką (žxAuvov addrjv Hom. 'išgirdau balsa’), su genityvu, reiškiančiu garso šaltinį (žxAvov adroū ‘iSgirdau iš jo’), su datyvu, reiškiančiu paskirtį (edyopéve por Exiuvov “prašantį manęs <paz. prašančiam man> iSgirdau’); pasak Meillet, akuzatyvas ar genityvas čia santykiavo su veiksmažodžiu panašiai kaip instrumentą ar vietą žymintys linksniai (odaot Avo “ausimis girdziu’, otxo: Ade ‘namie girdžiu"); plg. dar Meillet 1934: 359; Meillet, Vendryes 1952: 576-577; Humbert 1954: 272; Schwyzer, Debrunner 1975: 106. Taigi vad. „gramatiniai“ linksniai indoeuropiečių kalbų senovėje dar nebuvo taip ryškiai atsiskyrę nuo „konkrečiųjų“ (Kurytowicziaus 1949 teikiama prasme) kaip vėlesniais laikais. Semantinį linksnių ryšio su veiksmažodžiu pobūdį patvirtino Vedų, Homero epų ir kitų seniausiai paliudytų indoeuropiečių kalbų tyrinėjimai (Haudry 1977: 155 tt., 178 etc.; Renou 1965: 231-32; 1952: 355-356; Chantraine 1953: 12-15, 232, 319-321; Desnickaja 1984: 100 tt., 118, 150; Neumann 1960; plg. dar Kurzova 1993: 42-44). Nors tokia linksnių vartosenos būklė nė vienoje indoeuropiečių kalboje nėra visai i8silaikiusi®, bet ją rekonstruoti leidžia senaisiais tų kalbų laikais paliudyti pėdsakai. Žinoma, linksnių semantinis savarankiškumas niekada negalėjo būti absoliutus. Veiksmažodis, kaip pagrindinė predikato raiškos priemonė, jau savo reikšme reikalauja vieno ar kelių tam tikro pobūdžio argumentų (aktantų), reiškiamų linksniais. Taigi veiksmažodžiai ir su jais siejami linksniai pagal reikšmę turėjo būti tarp savęs derinami“. Pavyzdžiui, tokie indoeuropiečių veiksmažodžiai kaip *d6- ‘duoti’ savo reikšme suponavo aktantus, reiškiančius veiksmo atlikėją (agentą), objektą (patientą) ir beneficientą, tačiau tų aktantų gramatinė raiška nebuvo griežtai apibrėžta. Patientas įvairiose kalbose gali būti nusakytas ir akuzatyvu, ir genityvu pri1 Plg.: „Une phrase indo-europčenne se compose d'un nombre variable d'ėlėments impénétrables, autonomes, significatifs par eux-mémes, qu'on appelle mots [...] (355) Le cas auquel sont mis les compléments ne dépend pas du verbe, mais seulement du sens a exprimer (358) [...]. Il n'y avait pas en indo-européen de rection” d'un mot par un autre, comme il y en a en latin par exemple; I'autonomie du mot est le principe qui commande la structure de la phrase indo-européenne” (Meillet 1934: 355-359). 2 Netgi Homero graikų kalboje gramatizuotas objekto akuzatyvas daugeliu atvejų jau aiškiai skiriamas nuo „konkretaus“ krypties bei tikslo akuzatyvo (plg. De Boel 1988: 44-65). Plg.: „The characterization of predicate types (‘verb types’) is made in terms of (85) the „frame“ of caseroles that obligatory participate in events (states coded by these predicates) and conversely, the characterization of the various semantic case-roles must be made in terms of the predicate-types with which they form propositions“ (Givon 1984: 85-86). LIETUVIŲ KALBOS ADVERBALINIS GENITYVAS | 5 klausomai nuo to, kokį prasmės atspalvį norima išryškinti, plg. lie. daviau jam grūdus | grūdų; rus. dial. dal emu chleb / chleba, plg. ved. pa somam ‘gerti soma’ ir pa somasya "gerti somos’ (Haudry 1977: 377). Antra vertus, su *do reikšmės veiksmažodžiu nei percipiento, nei kontentyvo ar rezultato reikšmių aktantai apskritai negalimi. Indoeuropiečių kalbų raidoje pastebėtas linksnių sintaksinių ryšių su veiksmažodžiais stiprėjimas, ilgainiui virtęs linksnių ar prielinksninių konstrukcijų valdymu (plg. Kurytowicz 1964a: 18, 29; 1977: 141-156, 178; Desnickaja 1984: 132 tt.). Linksniai, iš pradžių vieni, paskui — su prielinksniais, „prisitvirtino“ prie tam tikrų veiksmažodžių ir jų parinkimas pasidarė priklausomas nuo veiksmažodžio sintaksinio valentingumo. Kokiu būdu vyko tas procesas, yra vienas iš svarbiausių klausimų, į kurį kol kas dar nėra aiškiai atsakyta. 0.3. Kadangi lietuvių kalba yra geriausiai iš visų indoeuropiečių kalbų iki šiol išlaikiusi tiek linksnių formas, tiek ir senovines jų vartosenos ypatybes, jos duomenys tuo klausimu yra neabejotinai reikšmingi. Ypač pravartu atkreipti dėmesį į veiksmažodžių konstrukcijas su genityvu. Stebint adverbalinio genityvo vartoseną lietuvių kalbos tarmėse bei senuosiuose raštuose ir lyginant su latvių kalba bei kitomis giminiškomis kalbomis, toliau nuėjusiomis sintaksinės raidos keliu, galima įžvelgti senuosius, semantika grindžiamus, linksnio ryšius su veiksmažodžiais ir tų ryšių gramatizacijos reiškinius. Šiuo požiūriu lietuvių kalbos linksnių sintaksė nebuvo tyrinėta, tačiau ligšioliniuose darbuose yra sukaupta daug vertingų duomenų iš dabartinės kalbos (ypač Jablonskis 1957: 554-672; Senn 1966: 383-440; Ulvydas, red. 1965: 182-210; 1976: 20-78, 458-467, 485-520; Balkevičius 1963; Šukys 1998; Paulauskiené 1989: 75-147) bei senųjų raštų (Fraenkel 1928; Palionis 1967: 151-170; Schmalstieg 1987: 122-272), gretinamuy su giminiSkomis kalbomis; jais toliau bandoma pasinaudoti. 0.4. Lietuvių kalbos adverbalinio genityvo vartosenoje galima išskirti dvi pagrindines reikšmes. Pirmoji — partityviné reikšmė laikoma nuo senovės būdinga indoeuropiečių genityvui. Partityvinės reikšmės konstrukcijoms yra artimas neiginio genityvas, lietuvių kalboje itin ryškiai gramatizuotas. Antroji reikšmė — abliatyvinė. Tą reikšmę turėjusios formos kitados reiškė atskirtį arba išeitį (resp. išeities tašką). Kai kuriose indoeuropiečių kalbose (indoiranėnų, iš dalies italikų) tos formos buvo įtrauktos į linksniavimo sistemą kaip atskiras linksnis — abliatyvas; kitose jos prisišliejo prie genityvo (baltų, graikų) ar datyvo (keltų, germanų). Abliatyvinės reikšmés formos paliko pėdsakų rytinių baltų ir slavų (i)o kamieno linksniavime: tokiais pėdsakais laikomas vienaskaitos genityvas su galūne *-4 (lie. vilko, la. vilka, s.b.sl. vhhka)*. Joms prisišliejus prie genityvo formų paradigmos, abliatyvinė (atskirties) reikšmė pasidarė viena iš genityvo reikšmių. Senosios genityvo reikšmės ir įvairūs jų variantai dabar kai kur yra susikryžiavę ir ne visada aiškiai išskiriami. i Šios formos interpretuojamos dvejopai. Vieni tyrinėtojai, atstovaujantys tradiciniam požiūriui, čia įžiūri nutrupėjusį formantą *-d ar *et (plg. s. lot. GNAIV-OD, s.ind. ašv-at, Zr. Stang 1966: 70, 181 su lit.), kiti randa tik pailgėjusį kamieno balsį (Kazlauskas 1968: 174; Mažiulis 1970: 99-106), plg. dar 3.1. 6 | VYTAUTAS AMBRAZAS 1. PARTITYVINĖ REIKŠMĖ 1.0. Tradiciniu partityvinės reikšmės terminu vadinama genityvo vartosena nusakyti daikto ar daiktų visumos daliai arba aiškiai neapibrėžtam daiktų (asmenų) kiekiui. Tokią reikšmę genityvas yra turėjęs daugelyje indoeuropiečių kalbų senaisiais jų raidos periodais (pvz., gotų, sen. indų, graikų kalbų paminkluose), tačiau ilgainiui ji išblanko ir genityvo ar akuzatyvo vartojimas pasidarė priklausomas nuo veiksmažodžio sintaksinio valdymo. Partityvinė genityvo reikšmė dar gana aiškiai skiriama senuosiuose slavų kalbų raštuose, bet vėliau ją smarkiai neutralizuoja įsigalėjęs polinkis nusakyti genityvu visus gyvas būtybes žyminčius papildinius. Jau tik likučiai partityvinio genityvo konstrukcijų paliudyti lotynų kalboje (plg. Hofmann, Szantyr 1972: 52). Lietuvių kalboje partityvinė genityvo reikšmė yra išlikusi iki šių dienų. Gana artima lietuvių kalbai yra šio linksnio vartosena latvių tradicinėje tautosakoje (ypač užrašytoje XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje); nors dabartinėje latvių kalboje partityvinio genityvo priešprieša akuzatyvui ir nominatyvui daugeliu atvejų yra išdilusi, bet latvių kalbos duomenys padeda aiškiau įžvelgti sintaksinės raidos kryptį bei perspektyvą. Tokiomis aplinkybėmis net dabartinių lietuvių kalbos tarmių duomenys yra svarbūs senovinės genityvo vartosenos liudijimai. Jonas Jablonskis (1957: 577) partityvinę reikšmę vadino nežymybės arba dalies reikšme ir ją apibrėžė taip: „Vardininko arba galininko vietoje, jei tais linksniais nenorim pažymėti, daug ar maža, visas daiktas ar tiktai jo dalis turima sakytojo galvoje, dažniausiai jei daikto arba daiktų būrio dalis sakytojo tėr galvojama, ne visas daiktas, ne visas daiktų būrys, tad vartojame savo kalboje, tai savo minties daliai išreikšti, nežymybės, arba dalies, kilm-ką“. Dabar lietuvių kalbotyroje įprastiniu tapo neapibrėžto kiekio reikšmės terminas. Juo gal geriausiai apimama tokios genityvo vartosenos įvairovė; be to, aiškiai nusakomas skirtumas nuo apibrėžto kiekio genityvo, kurį Jablonskis (1957: 576) vadino kiekio (kiekybės) kilmininku. Partityvinę reikšmę bandyta apibrėžti bendriau. Pavyzdžiui, Brugmannas ją vadino srities (Bereich) reikšme, rodančia, jog pasakymas galioja ne visai vardažodžio sąvokos apimčiai bei turiniui ar tiesiog vardažodžio sąvokai, o tik jos tam tikrai sričiai, tam, kas jai priklauso ar pan.’ Ši samprata buvo perimta ir kitų tyrinėtojų, ji buvo taikoma didelei adverbalinio ir adnominalinio genityvo vartosenos atvejų įvairovei (plg. Sommer 1925: 10; Krahe 1972: 70 tt., 81-83). Tačiau iš tokios bendros ir abstrakčios reikšmės istoriškai išvesti konkretesnę reikšmę vargu ar įmanoma. Labiau tikėtina, kad senesnė yra konkreti reikšmė, kuria ir pagrįstas partityvo terminas. Partityvinės reikšmės pagrindu genityvas, eidamas su vad. objektiniais veiksmažodžiais, sudaro opoziciją akuzatyvui (rado akmenis : rado akmenų; girdėjo gandus : girdėjo gandų), kartais ir instrumentaliui (pripildė duobę pinigais / pinigų), o eidamas su būsenos ir jos kaitos veiksmažodžiais — nominatyvui (buvo akmenys : buvo akmenų; „Alsein Grundzug des adverbalen Genitivs lasst sich abstrahieren, dass die Aussage nicht von dem vollen Umfang und Inhalt des Nominalbegriffs oder dem Nominalbegriff schlechthin gilt, sondern nur von seinem Bereich, von dem, was zu ihm gehort, u. dgl. So entsteht oft die Vorstellung des Partitiven“ (Brugmann 1911: 567). LIETUVIŲ KALBOS ADVERBALINIS GENITYVAS | 7 sklido gandai : sklido gandų). Pirmuoju atveju partityvinis genityvas vadinamas objektiniu, antruoju — subjektiniu. 1.1. Objektinė vartosena 1.1.1. Lietuvių kalboje, kaip ir kitose giminiškose kalbose, partityvinis genityvas dažniausiai priklauso nuo objektinių veiksmažodžių. Jis turi vienaskaitos ir daugiskaitos formas. Vienaskaitos formos žymi medžiagą, masę, kurios tam tikrą kiekį liečia veiksmas (valgė duonos, pirko cukraus, rado aukso, davė miltų...), arba abstraktesnius dalykus, mąstomus ne visa apimtimi (turėjo progos / drąsos, patyrė skausmo, teikė laimės...). Daugiskaitos formos žymi skaičiuojamus konkrečius daiktus (gavo pinigų, pirko bulvių, rado aviečių, davė žaislų...) arba abstrakčias sąvokas (gavo patarimų, rado malonumų, davė nurodymų...). Veiksmažodžiai, su kuriais siejamas partityvinis genityvas, dažniausiai žymi: (a) turėjimą, gavimą bei davimą ar praradimą (turėti, gauti, rasti, imti, griebti, duoti, pirkti, teikti...): Turiu aš dar tos drobės DG; Jei turėsi pinigų, tai turėsi ir draugų MRC; Avelė bliauna, kol šieno gauna V1; Duonikės gavau SRD; Užlipk ant gryčios — gal rasi kokių lašinių Kr; Mokslas ima pinigų Gs; Duok tai žemei mėšlo ER; Pirkai žuvų, pirk ir pipirų PPR 226; Imk keptienės, imk sūrio, sviesto KZR; (b) suvokimą, patyrimą, žinojimą, informacijos gavimą bei perteikimą (matyti, girdėti, klausyti, žinoti, mokėti, mokyti, skaityti, sakyti...): Tu mieste buvai, gal kokių girdų girdėjai? Lš; Ana tai žinojo pasakų KB; Darbo moka, ir ko daugiau? LNKV; Skaitė ten kokčių dalykų SRAG IT 281; Sakė man apie tave blogų naujienų DKS; (c) valgyma, gėrimą, ragavimg ir pan. (valgyti, ėsti, gérti, ragduti, skanduti...): Jei tu pieno valgysi, per Velykq po pecium uzdarysiu KB; Esk, zirgeli, avizéliy VL; Bet kiti tyloms susiséde geria tabako DONPP 60; Ragauna misos, žiūri, ar bus geras alus OB; Prašom skanaut mūsų sviesto UZp; (d) įvairius kitus veiksmus, kurie gali veikti tam tikrą daiktų ar asmenų kiekį (nést, vėžti, befti, sėti, virti, kėpti, dėti, daryti...): Aug ievelė, žaliuoja, žyd baltai, neš juodų uogų N 34; Šitan galan gryčios tai vežė žemių ir žvyro SLM; Berk smėlio ton duobėn DRSK; Sėdavo ir kanapių bučiam pasdirbt DGC; Viriau mėsos pietum Kp; Sutarkuok bulves, blynų kepsim V1K; Dėkis sviesto, nevalgyk sausos duonos Kp (daugiau pavyzdžių žr. Jablonskis 1957: 578-579; Fraenkel 1928: 42-47; Bulygina 1959: 96-107; Senn 1966: 393; Ulvydas, red. 1976: 24-26, 461; Grenda 1979: 33-38; Svambaryté 1996: 39-47; Sukys 1998: 102-107). 8 || VYTAUTAS AMBRAZAS 1.1.2. Partityvinis genityvas su atitinkamų reikšmių veiksmažodžiais plačiai paliudytas ir senuosiuose raštuose; verstiniuose tekstuose jis daugeliu atvejų vartojamas nepriklausomai nuo originalų: (a) ghis ... ischszabaia Welbludus, ir dawe iemus Schaudu. (nubr. -s) ir pascharo BrB I Moz 24,32 (vi gab jnen stro vnd futter LB); dowanoio iam Aukso, Kadilo ir Myrro (tais. iš Auksa, Kadila ir Myrra) BRB MT 2,11 (schenckten im Gold, Weyrauch und Myrrhen LB); Diews prikel debessis dangaus/ Teikdams Zemei Litaus MZ 241,, (Oui operit coelum nubibus, et parat terrae pluviam McH 303); (b) Prisakimu szinai BRB Lx 18,20 (Mandata nosti VULG; Du weissest die Gebot wol LB); weisdek mana ranku BrP, 43,4; szmones szwalga to isch tolo Jos 36,25 (Die leute schawens von ferne LB); kure bila esch nepermaniau, tos klausiausi BRB Jos 29,16 (welche sache ich nicht wuste/ die erforschet ich LB); (c) ateik sche, ir walgik tos ditnos BRB Rut 2,14 (mache dich hie herzu/ vnd iss des brods LB); 0 kiti apiūkdami itis, biloio Apsigiere saldaus Wino BRB Arp 2,13 (Sie sind vol stisses weins LB; musto pleni sunt isti VULG); kits plescha/ ir surb krauio artimoio sawa BrP 472 ; (d) Neschkit sche Szuwu BRB IN 21,10 (Bringet her von den Fischen LB); Ir padare wissokiu Stotku II Moz 38,3 (Vnd macht allerley gerete LB); Eikite, ir nupirkite mumus lawu I Moz 42,2 (ziehet hinab/vnd keuffet vns getreide LB); saugoket (iš -kiet) mano Prisakimu BRB Jon 14,15 (haltet meine gebot LB). 1.1.3. Latvių tautosakoje partityvinis genityvas dar aiškiai paliudytas su (a) ir (b) grupių veiksmazodziais, plg.: duod... man maizites (var.: maiziti) “duok man duoneles’; kur jimsim naudys ‘kur imsim pinigu’; tėva klausisiet "tėvo (balso) klausysit’; lai es tevis (var.: tevi) lūkuojuos ‘kad aš tavęs žiūrėčiau' (Endzelins 1951: § 394.3, 6). Tačiau su (c) ir (d) grupių veiksmazodziais genityvas jau dažniausiai siejamas tik tada, kai jie turi pilnio reikšmės priešdėlius (pvz.: maizes piédusi ‘duonos prisivalge’, alus piedzérusi “alaus prisigėrę', pieberam... rudzu ‘priberiam rugiy’ (Endzelins ib., plg. Bergmane e.a., red. 1959: 394). Kai genityvas vartojamas kaip vyraujančio akuzatyvo variantas, semantinė Siu linksnių priešprieša latvių kalboje iSblesusi (Gaters 1993: 101). 1.1.4. Lietuvių kalbos partityvinis genityvas, eidamas su visu Čia suminėtų grupių veiksmažodžiais, priešinamas akuzatyvui kaip žymėtas opozicijos narys, kurio skiriamasis požymis yra neapibrėžto kiekio reikšmė, pvz.: ėmė mėsą / mėsos, matė paukščius/paukščių, gėrė pieną | pieno, bere grūdus | grūdų, plg. Dievas davė giedrą, Dievas duos ir lietaus DAUK. Genityvo formą čia lemia ne veiksmažodžio junglumas, bet pačiam linksniui būdinga partityvinė reikšmė. Kartu pastebimas ir veiksmažodžio bei linksnio formų semantinis derinimas. Anaiptol ne su visais tranzityviniais veiksmažodžiais akuzatyvo ir genityvo priešprieša yra galima. Pastebėta, kad partityvinį genityvą dažniau linkstama sieti su veiksmažodžiais, žyminčiais vienkartinį, rečiau — kartotinį veiksmą (Švambarytė 1996: 47). Antra vertus, su partityviniu genityvu nesiejami veiksmažodžiai, reiškiantys veiksmus, kurių objektai negali būti skaidomi (mylėti, gerbti, 8 Plg. Danieliaus Kleino pastabą apie dvejopą veiksmažodžio klausyti vartojimą fizinės percepcijos reikšme: su akuzatyvu (Klausyti žodi Diewo) ir su genityvu (Klausyti žodžio Diewo) KIG 152. Plačiau apie klausyti su akuzatyvu ir genityvu zr. Fraenkel 1928: 72-73. LIETUVIŲ KALBOS ADVERBALINIS GENITYVAS | 9 mėgti) ar veikiami tik tam tikra apimtimi (svéikinti, judinti, ldidoti...). Tačiau ir tada, kai veiksmažodžio reikšmė leidžia ji sieti su skaidomo objekto dalimi ar tam tikru objektų kiekiu, dažnai vartojamas tik akuzatyvas. Pavyzdžiui, partityvinis genityvas nevartojamas (ar nebevartojamas) su nepriešdėliniais veiksmažodžiais ardyti, baidyti, blizginti, dažyti, dirbti, draskyti, dūlkinti, ganyti, gaudyti, gerbti, grėbti, griauti, kapoti, kasti, kirsti, maišyti, mėgti, mylėti, rauti, rašyti, skųsti, statyti, teisti ir daugeliu kitų. 1.1.5. Yra duomenų, leidžiančių manyti, jog dėl akuzatyvo apibendrinimo semantiniam objektui (patientui, kontentyvui) reikšti partityvinio genityvo vartosena dabartinėje kalboje yra gerokai susiaurėjusi. Senuosiuose raštuose partityvinis genityvas kartais randamas ir tais atvejais, kur bendrinė kalba jau yra apibendrinusi akuzatyvą. Greta akuzatyvo partityvinis genityvas senojoje lietuvių kalboje vartotas su vad. verba memoriae: atmižiti, minėti, užmiršti ir pan.: Ponas atsimines est/ musu M7 464. „(Der HERR dencket an uns; Dominus memor fuit nostri MCH 526); Tada atminė Petras szodziu Iesaus (tais. iš Chr<ist>aus) BrB Mt 26,75 (Da dachte Petrus an die wort Ihesu LB); atmink tawo surinkimo RPS 74,2 (gedenck an deine Gemeine LB); O atmink manes BRB I Moz 40,14 (Aber gedencke meiner LB); Augiwe pikta/ ir waiko sawa uszmirscht BrP, 481,; ažumirszk žmoniu tawo, ir namu tewo tawo (a zapomni narodu twego, y domu oyca twego) SP, 3,, .. (plg. su dalykų visumą reiškiančiu akuzatyvu: ne gali wissa kosani atminti BRP 357, grekus musu wysus vszmirsk MZ 54,,)". Tokia genityvo vartosena gerai išlaikyta Donelaičio raštuose. Su veiksmažodžiais at(si)minti, (pa)minėti ‘prisiminti’, pamiršti juose vartojamas tik genityvas, pvz.: atmena Dievo DoNŽR 401; atsimyk savo galo! RG 25; česnies bei lapės tankiai minėjo LG 35; mūsų bėdų paminėjai VD 236; jo kasdien paminėtų VD 169; darbo savo pamiršta VD 584. Tačiau su užmiršti siejamas ne tik genityvas, bet ir akuzatyvas, plg.: dangaus užmiršęs imasi šaukštą RG 302; kaimyną gerą užmiršti LG 10. Genityvo vartosenos su šiais veiksmažodžiais liekanų pasitaiko ir tarmėse, ypač tradicinėje tautosakoje, plg.: Verkė sesytė, atsimindama brolyčio KivD 340; Užmiršo kirvio ledui prakirsti SVN; Ažmiršo savo mergelės AD. Genityvą čia baigia išstumti akuzatyvas, ir semantinė šių linksnių priešprieša yra išdilusi. Tačiau partityvinę reikšmę iki šiol yra kai kur išlaikęs skaičiuojamus daiktus y Genityvo ir akuzatyvo vartojimą su veiksmazodziais arminti, užmiršti minėjo jau Danielius Kleinas: atmenu žodžiū ir žodžius, uzmirsk nami ir namus KIG 152. Daugiau pavyzdžių zr. Fraenkel 1928: 78; Palionis 1967: 154. Apie partityvinj genityva su atitinkamos reikšmės veiksmazodziais giminisky kalbų (slavų, germanų, lotynų, graikų, s. indų) senuosiuose paminkluose zr. Brugmann 1911: 590-591; Hofmann, Szantyr 1972: 81, su lit.; Schwyzer, Debrunner 1975: 108. 10 | VYTAUTAS AMBRAZAS žyminčių daiktavardžių daugiskaitos genityvas su priešdėliniais veiksmažodžiais atsiminti, prisiminti, pvz.: Teta atsiminė visokių nuotykių VLKV (plg. Atsiminiau visus mūsų nuotykius). 1.1.6. Su veiksmazodziais vadinti, šaūkti, žūdinti, reiškiančiais kvietimą, senuosiuose raštuose greta akuzatyvo vartota ir genityvas be pastebimos kitakalbių šaltinių įtakos, pvz.: tassai Elioschiaus wadin VEE 210, (Der ruffet dem Elias LB MT 27,47; Eliam vocat iste VULG); 0 atéies namūsn, suwadina gencziy ir susiédy DP 279,, (a przyszedszy do domu/ wzywa przyiacioly/ y sasiūdy *W 286, ; convocat amicos, et vicinos VULG LK 15,6); Wadink darbiniku, ir ataduok iiemus algu — Zawolay robotnikow, y odday im zaptatę SP I 317-319 (Voca operarios VULG MT 20,8); nesang tuien musu szauki — bo nas tam wzywasz do Siebie PK 182, ; tasay teypag szaukie musu — tenzec tez na nas wola PK 179; zZadinkite io/ kolay arti ira — wzywaycie go poki blisko iest SP, 197,, .; plg. su akuzatyvu: mus ne paldudamas wadina ir szaukia sawésp DP 380,, ,, (nas vstawicznie pozywa y wota do Siebie *W 394 _; Tadda pakwiete Laban wissas Szmones tho kampo BRB I Moz 29,22 (Da lud Laban alle leut des orts LB); pagreciui ir su aliatyvu: schauku tawesp Mz 340, (schrey ich zu dir McH 402); Balsas... schauk manensp BRB 1 Moz 4,10 (Die stim... schreiet zu mir LB). 8-9? Genityvas su atitinkamais veiksmazodziais siejamas ir latvių tautosakoje, plg.: kliedz brala LP VI 479 “šaukia brolio’, velna saūkūdams “velnio Sikaudamas’ (Endzelins 1951: § 394; zr. dar Fraenkel 1928: 66; 1947: 65; Palionis 1967: 154-155; Schmalstieg 1987: 163-164). 1.1.7. Veiksmažodžiai sdugoti, sérgeti, (pri)žiūrėti, (pri)veizdéti senuosiuose raštuose taip pat dažnai dar eina su genityvu, pvz.: Kurie teipaig sergeia i6 pas wartus diena ir nakti VEE 144 _ — Sie hūtteten aber tag vnd nacht an den thoren LB ApD 9,24 (plg. padawe ... sergeti ghy VEE 155 | —jn zu bewaren LB APD 12,4); passisede sergeia io BRP 1389, (vnd sie sassen alda/ vnd hūteten sein LB MT 27,36; et sedentes servabant eum VULG); iay saugosite walios mano MP 124, (iesli bedziecie strzegli woley moiey RP 81a.,); Dawe ... stirnikus/ kurie priweyzdetu tos io eldiios — ktorzy by przyzrzeli tego akretu SP, 275, „plg. iš latvių tautosakos: meža sava (var.: meu savu) sargajiet! BW 1680,2 “savo miško / mišką sergekit!” (Endzelins 1951: § 394.6; Fraenkel 1928: 74; 1947: 65; Palionis 1967: 155; apie genityva su sdugotis, sérgetis, zymintj dalykus, nuo kurių saugojamasi, Zr. 3.5). 1.1.8. Partityviniu genityvu buvo reiškiamas ir kontaktas su daikto (asmens) pavirSiumi arba dalimi, kai akuzatyvas reiškė visą daiktą. Tas skirtumas akivaizdus šiame pavyzdyje: ir ghi nutwere ghi (išbr. ant) Drapanu (virš.: Sermega, tais. iš Sermegos) ir biloia BRB I LIETUVIŲ KALBOS ADVERBALINIS GENITYVAS | 11 Moz 39,12 (vnd sie erwisscht jn bey seinem kleid | vnd sprach LB). Panašiai genityvas vartotas su kitais fizinio kontakto veiksmazodziais, pvz.: liésti, lytéti, kibinti: moterischke ... paliteja sterblies ruba io VEE 127, (ein Weib ... rūret seines Kleides sawm an LB MT 9,20); palitéio karsto DP 334, (dotknąt si¢ mar *W 345); kas ira kuris (pabr.) manes liteiase (tais. liteios) BRB LK 8,45 (quis est, qui me tetigit? Vulg; wer hat mich angeruret? LB); Niekas nera teip dransus, kursai io galetu kibinti BRB JOB 41,10 (der jn erwecken that LB), plg. dar: plaukų nutveéres išmetė laukan DONPP 94. Dabar tarmėse čia jau apibendrintas akuzatyvas, bet genityvas išliko su sangraziniais veiksmažodžiais glaūstis, remtis, tvėrtis, pvz.: Glauskis bėdoje išmintingo, bet ne turtingo LTR; pasiremdamas lazdos BM 116; Nors peilio tverkis! Ds; tverias darbo RX (plg. ius turit... io nusitwerti BRP 310, „„). 1.1.9. Lietuvių kalbos raidoje pastebimas ir priešingas procesas: su kai kuriais veiksmažodžiais apibendrinamas ne akuzatyvas, o partityvinės kilmės genityvas. Jau buvo minėta, kad pastarąjį labiau linkstama vartoti su vienkartinį veiksmą reiškiančiais (daugiausia įvykio veikslo) veiksmažodžiais. Veiksmažodžiai, kurių nepriešdėlinės formos gali būti siejamos ir su akuzatyvu, ir su genityvu, gavę priešdėlį tam tikrais atvejais neteko gebėjimo diferencijuoti objekto linksnio formos pagal jo reikšmę. Ypač tvirtai genityvas įsigalėjo su veiksmažodžiais, kurių priešdėlis žymi veiksmo pilnumą ar kiekio viršijimą (pvz.: per-, pri-, at-). Pavyzdžiui, greta pasakymų nešė malkas | malkų, gėrė vyną | vyno, pirko bulves | bulvių, valgė kopūstus / kopūstų, kur genityvas priešinamas akuzatyvui neapibrėžto kiekio reikšmės pagrindu, su atitinkamais veiksmažodžiais, turinčiais priešdėlį pri-, perar at(si)-, vartojamas tik genityvas, plg.: prinešė malkų, prisigėrė | persigėrė vyno, pri(si)pirko | parinko bulvių, atsivalgė kopūstų (žr. dar Ulvydas, red. 1976: 25; Senn 1966: 391). Panašiai genityvas siejamas ir su nepriešdėliniais veiksmažodžiais žymint plačią veiksmo apimtį, pvz.: Grūdų dabar lūžta turgus Kp; Jaujos visos ūžė jaunimo SK. Toks genityvas jau nebeturi partityvinės reikšmės ir yra tiesiogiai valdomas veiksmažodžio. Tiesiogiai valdo kontentyvo reikšmės genityvą ir veiksmažodžiai mokyti, mokytis, pvz.: ąžuolinė šakytėlė darbelio mokia NS 1169; mokysiuosi amato Jabl; taip ir senuosiuose raštuose, plg. Mokiay manę walios sawo KN 63,,. 1.1.10. Genityvo vartosena apibendrinta ir konstrukcijose su veiksmazodziais, reiškiančiais ko nors siekimą, norą, laukimą, ieškojimą ir pan. Tarmėse ir senuosiuose raštuose su tokiais veiksmažodžiais kartais dar eina ir akuzatyvas — pasak Fraenke- 18 | VYTAUTAS AMBRAZAS 1.3.2. Visai taip pat genityvas siejamas su kiekį žyminčiais daiktavardžiais (a), skaitvardžiais (b), įvardžiais (c) ir būdvardžių bevardės giminės formomis (d), pvz.: (a) glėbys (malkų), stiklinė (pieno), gabalas, dalis (drobės), maišas (miltų), butelis (alaus), būrys (žmonių), pulkas (žąsų); (b) dešimt, vienuolika... (vyrų), šimtas, tūkstantis... (žvaigždžių), dvejetas, trejetas... (arklių); (c) keletas, keliolika (vaikų); (d) maža, pilna (vandens, žmonių) (daugiau šios reikšmės pavyzdžių žr. Jablonskis 1957: 576-577; Ulvydas, red. 1976: 202-203, 236-237, 263; 268-269). 1.3.3. Glaudy ryšį tarp partityvinio genityvo, priklausomo nuo veiksmažodžio, ir genityvo, siejamo su kiekio reikšmės vardazodziais bei prieveiksmiais, minėjo Jonas Jablonskis. Pateikes pavyzdžių su partityviniu genityvu jis teigė: „Dažnai čia ir savaime suprantamas kiekio žodis (šiek tiek, nemaža, daug, dalis...). Dalies ir kiekio kilm— kai yra labai glaudžiai susiję, jie sunku kartais ir atskirti“ (Jablonskis 1957: 579). Toks pat ryšys seniai pastebėtas kitose giminiškose kalbose. Tyrinėtojai, laikę adverbalinę genityvo vartoseną seniausia, į kiekio reikšmės žodžius kalbamojo tipo sakiniuose žiūrėjo kaip į tam tikrus priedėlius, tikslinančius partityvinio genityvo reikšmę (Delbriick 1893: 333; Brugmann 1911: 613-614). Fraenkelis (1928: 55-60) lietuvių kalbos pavyzdžius su kiekio genityvu, priklausančiu nuo vardažodžių bei prieveiksmių, irgi laikė tam tikra partityvinio genityvo, nuo seniausių laikų siejamo su veiksmažodžiais, atmaina. Tačiau gretinant abiejų tipų pavyzdžius nesunku pastebėti, kad partityvinio genityvo vartosena apima tik dalį vardažodinių konstrukcijų su kiekio genityvu. Tokie junginiai kaip maišas miltų, keletas žmonių, daug sniego, mažai naudos ir pan. gali turėti veiksnio ar papildinio poziciją daugybėje sakinių, kur vienas partityvinis genityvas jų atstoti negali (plg. Maišą miltų panešti sunku; Mažai naudos iš tokio darbo ir t. t.). Iš būdvardžių tik keletas bevardės giminės formų (pilna, maža) su genityvu gali sudaryti partityvinėms artimas konstrukcijas, o kitais atvejais kiekio genityvą prisijungia tiek bevardės giminės (gil, ilga, siaūra, striūka), tiek vyriškosios bei moteriškosios giminės formos (vertas, -a; godūs, -i; gausūs, -i; sotus, -i; pilnas, -a, ir pan.). Taigi konstrukcijos su kiekio genityvu, sinonimiškos nuo veiksmažodžių tiesiogiai priklausomam partityviniam genityvui, yra tik tam tikras nuo vardažodžių bei vardažodinės kilmės prieveiksmių priklausomo kiekio genityvo vartojimo atvejis. Aiškiai išvestinį pobūdį turi konstrukcijos su genityvu, priklausomu nuo veiksmažodžių daugėti, mažėti, resp. dauginti, mūžinti, galinčių turėti įvairių priešdėlių, pvz.: vandens padaugės Pc; miškų ir žuvų mažėja DRSK, žr. Ulvydas, red. (1976: 25). Tokių konstrukcijų pagrindas — atitinkami vardažodžiai ar iš jų kilę prieveiksmiai, siejami su genityvu (daug / daugelis žmonių, maža vandens ir pan.)*, o ir patys veiksmažodžiai yra darybiškai iš jų išvesti. 12 Prieveiksmio daūg kilmę iš būdvardžio bevardės giminės formų rodo senesnės formos daūgi, daūgia, pvz.: daugi sanariū turime VEE 23,13; linų pasėjau daugi ZT; kiekwieno stono žmones daugia yszmokitis gal DP 64, (žr. dar LKŽZ, 314), jų randame ir daugelio sudurtinių žodžių pirmuosiuose sanduose. LIETUVIŲ KALBOS ADVERBALINIS GENITYVAS | 19 1.3.4. Dalies vardazodiniy bei prieveiksminiu kiekio genityvo konstrukcijų sinonimija su veiksmazodinémis siūlyta paaiškinti suponuojant pastarosiose neapibrézta kiekį reiškiančio žodžio (šiek tiek, bent kiek ar pan.) nulinį variantą (Girdenis, Zulys 1973: 212; Grenda 1979: 33-340). Konstrukcijos su partityviniu genityvu, priklausomu nuo veiksmažodžių, interpretuojamos pagal schemą: VEIKSMAŽODIS + NULINĖ SEMA „kiekis“ + NEAPIBRĖŽTO KIEKIO KILMININKAS. Tą nulinę kiekio semą reiškiantis žodis turįs arba veiksnio nominatyvo, arba papildinio akuzatyvo poziciją. Remiantis šia sinchronine interpretacija galima išskirti nuo vardažodžių bei vardažodinės kilmės formų (prieveiksmių) priklausomų kiekio genityvo konstrukcijų didelį būrį, kurį sudarytu: (a) apibrėžto kiekio konstrukcijos (pribėgo stiklinė vandens, gulėjo maišas pinigų); (b) neapibrėžto kiekio konstrukcijos su pasakytais neapibrėžto kiekio reikšmės žodžiais (pribėgo šiek tiek vandens, buvo bent kiek pinigų); (c) neapibrėžto kiekio konstrukcijos su nepasakytais (resp.) kiekio reikšmės žodžiais (pribėgo vandens, buvo pinigų). Žiūrint istoriškai, tokie nuo veiksmažodžių priklausomo partityvinio genityvo santykiai su kitomis kiekio konstrukcijomis padeda suprasti neapibrėžto kiekio reiksmes susidarymą. Jau Hermanas Hirtas (1934: 111-116) spėjo, kad veiksmažodžių junginiai su partityviniu genityvu indoeuropiečių kalbose įsigalėję dėl vardažodinės prigimties nario elipsės. Kilmė iš redukuotų konstrukcijų su supinu (vardažodinės noje. Dėl numanomo daiktavardžio nominatyvo elipsės genityvas kartais atstoja sakinio veiksnį tokiuose sakiniuose kaip Kaimynų jau ir linus nurovė, ir roputes nukasė ŠLN (žr. Ulvydas, red. 1976: 29; 290). Partityvinis, kaip ir apskritai adverbalinis, genityvas gali būti ir daugeliu kitų atvejų diachroniškai išvedamas iš adnominalinio genityvo vartojimo tipų sistemos (plg. Kurylowicz 1964: 184-185). Žinoma, tokios genityvo raidos neįmanoma įrodyti remiantis gana vėlai užfiksuota, nors ir daug konservatyvių bruožų išlaikiusia lietuvių kalba. Ji gali būti suponuojama tik labai tolimiems indoeuropiečių kalbų raidos laikams, nes su veiksmažodžiais tiesiogiai siejamos partityvinio genityvo konstrukcijos paliudytos visose giminiškų kalbų grupėse nuo pat pirmųjų rašto paminklų. Vis dėlto lietuvių kalbos duomenys aiškiai rodo, kad partityvinio genityvo ir kitų jam artimų konstrukcijų vartosenos ypatybės geriausiai paaiškinamos atsižvelgiant į jų istorinius ryšius su adnominaliniu genityvu. 1.3.5. Adnominalinė vartosena yra plačiausia ir genityvui būdingiausia vartojimo sritis, dažnai laikoma šio linksnio gramatinės funkcijos pagrindu (plg. Benveniste 1962; Kurytowicz 1964: 183-186). Lietuvių, kaip ir kitų giminiškų kalbų, genityvas gali apibūdinti daiktavardžius labai įvairiais atžvilgiais — priklausomai nuo konteksto ir pačių daiktavardžių leksinių reikšmių. Be jau minėtos kiekybės turinio reikšmės, adnominalinio genityvo vartosenos tipų įvairovė remiasi bendra priklausomybės reikšme, apimančia nuosavybės (tėvų namai, motinos skara), medžiagos (aukso žiedas, sidabro kulka), partityvinę, arba daikto dalies (kalno viršūnė), lyginimo (lino plaukai), paskirties (duonos peilis), kilmės (kaimo žmogus, miško žvėris), kokybės (proto žmogus) ir kitas reikšmes. Su priklausomybės reikšme gali būti siejami ir gramatizuoti 20 | VYTAUTAS AMBRAZAS subjektinio (vaiko džiaugsmas, žmogaus gyvenimas) bei objektinio genityvo (miško kirtimas) tipai. Siu adnominalinės vartosenos tipų ir jų ryšių analizė — atskiro darbo objektas. 1.4. Laiko genityvas 1.4.1. Su partityvine vartosena turbūt susijusios ir konstrukcijos, kuriose genityvas žymi laiką. Fraenkelis tokius atvejus laikė tiesiog partityvinės vartosenos porūšiu („eine Abart der partitiven Verwendung“ 1928: 62). Dabartinėje lietuvių kalboje genityvas laikui nusakyti vartojamas palyginti retai ir tik tada, kai pats daiktavardis žymi laiko sąvoką. Tokių daiktavardžių genityvai linkę prieveiksmėti; iš jų dažniausi yra nto, vakaro, aptinkami tarmėse ir tradicinėje tautosakoje, pvz.: Ryto miestan išvažiavau SV; Ryto šalnos būta DKST; Kas ryto ginė, ryto rytėlio? NS 453; Nuėjau ryto grybauti JNŠM; Aš ryto ilgai negaliu valgyti Arxs; Vakaro, būdavo, užsėdu an arklio VžNs; Kas ryto gieda, tas vakaro verkia STR; Tik vakaro namo paréjom Sv; Broliai vakarėlio arklius ganė NS 453... Pastebėtas ir genityvo vartojimas mėnulio fazėms žymėti: jauno reikia bulbas sodint ar pilnaties AD (Vidugiris 1994: 62). Plg. dar abstraktesnės reikšmės genityvą senybos ‘seniau’: kai būdo (= būdavo) senybos TVR (Otrębski 1934: 419). Kad genityvas tokiais atvejais prieveiksmėja nelabai seniai, rodo liaudies dainų pavyzdžiai su pažyminiu, pvz.: Subatos vakarėlio mergelė kiemą šlavė BTR; Nedėlios rytėlio ėjau vandenėlio 1.7. Tarmėse pastebėta ir kitų laiko sąvokas reiškiančių genityvų su pažyminiais, pvz.: Kožnos dienos užsikeli ir pašluoji ZT; aš nežinau, kurių mėtų itai buvo Lz; nu, jiem duoda te kito karto trupučiuką GRV (Vidugiris 1994: 62; žr. dar Ulvydas 1964: 12-13; LKŽ,, 755; LKŽ 1000; Zinkevičius 1966: 394; Valiulytė 1995: 78-79). XVII Tokių laisvai vartojamų laiko genityvų pasitaiko ir senuosiuose raštuose, pvz.: log ischwisi kosznos dienos MZ 386,, (das du wirst schawen stetiglich Mcn 448); kalbeia kiek dienos Iskaloia BRB APD 19,9 (redet teglich LB, cotidie N); ir antras dienas eija su ieis WP 158,, ,,; neszinnate kuras (12) hadinas weschpats iusu tur ateiti WP 12-12a (jr wisset nicht | welche stunde ewer Herr komen wird LB MT 24,42; qua hora Dominus vester venturus sit N); tasiegu hadinas nenoriu atminti wissu greku ia WP 80 a; Gaigalat 1900: 45); plg. dar sudurtinio daiktavardžio genityva pusnakties: kaip kada pusnakties tikieios Ekrutnikai Szemen nekokie atranda BRB ApD 27,27 (vmb die mitternacht LB, circa mediam noctem N), t. p. BRB LK 11,5 (Gelumbeckaite 1999: 17). LIETUVIŲ KALBOS ADVERBALINIS GENITYVAS | 21 1.4.2. Genityvas minėtais atvejais žymi laiko tarpą, kuriuo trunka ar įvyksta veiksmas. Tokia reikšme dabar dažniausiai vartojamas akuzatyvas ar lokatyvas, plg. Rytą anksti keltis PGG; Visą vakarą lijo GRL ir pan. (Valiulytė 1998: 194—241). Laiko genityvas ir akuzatyvas kartais pavartojami net tame pačiame sakinyje, pvz.: Ryto žuvų, diėną vel žuvų gaudyt einu STRN. Iš suprieveiksmėjusių ar prieveiksmėjančių genityvo formų vartosenos įžiūrėti jų reikšmės skirtumą nuo laiko akuzatyvo ar lokatyvo sunku. Tačiau turint omenyje vyraujantį polinkį adverbaliniu genityvu reikšti tik dalinį, neapibrėžtą kiekį, galima spėti, kad ir minėtais atvejais genityvas nuo akuzatyvo veikiausiai skyrėsi partityvinės reikšmės atspalviu, išblukusiu laiko genityvui prieveiksmėjant. Genityvas nakties, paprastai vartojamas kalbant apie naktigonę, turi paskirties atspalvį, pvz.: Tada gulėjom naktiės VZNs. Jis gali būti siejamas su genityvu po judėjimo veiksmažodžių, plg. Juza eis naktiés Ds, apie kurio galimus ryšius su partityviniu ir adnominaliniu genityvu žr. 1.1.2. ir 1.3.5. Dabartinėje kalboje laiko sąvokas reiškiančių daiktavardžių genityvas dažniausiai yra valdomas prielinksnių (plg. iš naktiės, nuo ryto, iki vakaro ir pan.). Dar labiau neprielinksninio laiko genityvo vartosena sunykusi latvių kalboje. Čia tik liaudies dainose dar pastebėta suprieveiksmėjusių sudurtinių daiktavardžių su pus-, žyminčių laiko sąvokas, plg.: Pusritina saule lėca... Pusvasaras tautas jaja BW 14231/3 ‘Pusrytelio (= ankstų rytą) saulė kilo... Vidurvasario vyrai jojo’ (Gaters 1993: 106). 1.43. Lietuvių kalbos laiko genityvo atvejai turi aiškių atitikmenų kitų giminiškų kalbų senuosiuose paminkluose, pvz., slavų (s. rus. toi že zimy pridoša nemci I NovG LET. 128, žr. Borkovskij, red. (1968: 161) ‘tos gi žiemos atėjo vokiečiai'), germanų (go. nahts ‘nakties’, s. vok. a. tages ‘dienos’), s. graikų (fjptpag ‘dienos’, Hols ‘ryto’, vuxrog ‘nakties’), s. indų (aktoh ‘nakties’) (Delbrūck 1893: 356-359; Brugmann, 1911: 573-574; Behaghel 1923: 590 tt; Vondrak 1928: 245; Hirt 1934: 106-108; Krahe 1972: 79; Vaillant 1977: 79; Schwyzer, Debrunner 1975: 112-113); čia, matyt, priklauso ir suprieveiksmėjęs lot. nox “nakties, t. y. naktį (Hofmann, Szantyr 1972: 85). Tai leidžia manyti, kad genityvo adverbalinės vartosenos laikui reikšti likučiai yra paveldėti iš tų laikų, kai objektinė šio linksnio funkcija dar nebuvo įsigalėjusi. 2. NEIGINIO GENITYVAS 2.1. Jau pirmojoje spausdintoje lietuvių kalbos gramatikoje suformuluota taisyklė: „Veiksmažodžiai su neigiamąja dalele né dažniausiai gauna genityvą, nors šiaip, be jos, prisijungtų akuzatyvą“". Danielius Kleinas pateikė ir ryškių pavyzdžių, rodančių to dėsnio veikimą: Jus nepazystat jo | asz pažystu ji IN 8,55; neturėk kitu Diewu, nepėrženk wenčiawones Moz II 20, 3; 14 (KLG 154), Gėras mėdis gėrą waisu atnesz | gėras mėdis negal pikto waisaus atnėsti MT 7,17. "Verba cum particula negativa nė posita fregventissimė Genitivum recipiunt, cum alias sine illa Accusativam admitterent“ KLG 154; panašiai ir KLC 107. 22 | VYTAUTAS AMBRAZAS Panašiai genityvas eina vietoj nominatyvo su kai kuriais būsenos veiksmažodžiais, gavusiais neiginį. Nors Kleinas to dėsnio neįvardija, bet taip pat pateikia tokios vartosenos pavyzdžių: nera nieko gėro szeme piktame swiete; nebuvo newieno žmogaus | kurs gélbet galetu; Jeib wylaus nebutu KLG 154. Kartu Kleinas pastebėjo, kad kartais veiksmažodžiai ir su neiginiu reikalauja akuza tyvo: newėsk mus ing pagundima MT 6,13; idant smertis nepasmdugtu jus girtus, bet ne: jusu girtu. Panašiai neiginio genityvas apibūdintas SapūnoŠulco ir vėlesnėse (Ruigio, Milkaus) gramatikose. 2.2. Neiginio genityvas su objektiniais veiksmažodžiais plačiai paliudytas nuo pat raštijos pradžios — tiek originaliuose, tiek ir verstiniuose tekstuose, kur jis vartojamas nepriklausomai nuo originalų įtakos (dažniausiai juo išverstas akuzatyvas): Ir nekada manes nog iusu neatmeskiet MZ 9 6; Ne liudik prysch artima tawa neteisaus liudima MZ 19,, ,. (Du solt kein falsch zeugnis reden widder deinen nehesten LB; Niebe¢dziesz falsiwie swiathczit McH 79); Ne tureki kyty Diewy preg manes Mz 18, t. p. VEE 11, (Niebedziesz miat bogow ynich nadmię MCH 78); kurs szmogus isch yūssu... er ne paliekt dewinū deschimti ir dewinū girioje VEE 88 4 LK 15,4 (Welch mensch... der nicht lasse die neun vnd neuntzig jnn der wiisten LB); Mes io ne nuszawinkem (...) Nepralieket krauio, bet mesket ghi Dūbena BRB I Moz 37, 21-22 (Lasset vns jn nicht todten... Vergiesset nicht blut LB); Tatay yra priesz aniis | kurie nieko ne nor dariti DP 64,, (co nic niechca czyni¢ *W 65); Ir ne pakdka tau to DP 64, (A zaé nie dosy¢ na tym *W 65). Genityvo ir akuzatyvo priešprieša ypač akivaizdi tais atvejais, kai nuo veiksmazodžių, einančių pagrečiui su neiginiu arba be jo, priklauso arba genityvas, arba akuzatyvas: Tu manne apdirgai, nei manens mili BRB Teis 14,16 (Du bist mir gram vnd hast mich nicht lieb LB); a iey t6 nedara | tada ti prakeikta ghrieka anis dara VE 7,_, (Und wo sies es nicht thun, welche ein verflucht sunde sie thun LE AS); Turim... ghy mileti / idant kozonies ir szodzia id nepapeiktumbim | Bet idant tą vsz schwenta laikitumbim VE 12, , (Wir sollen Gott fitrchten und lieben, das wir die Predigt und sein wort nicht verachten, sondern das selbige heilig halten LE B3); kuris turi zmoniu prigimimu, bet ne turi zmoniu persunos (ale nie ma ludzkiey osoby SP, 166, ,.); Maz ir iau ne regessite manės | ir wel’ maz ir regéssite mané DP 210,, „(Malo d iuz nie vyzrzycie mig | y zdsie malo a vyzrzyéie mig *W 218, ,; Modicum, et jam non videbitis me, et iterum modicum, et videbitis me JN 16,16). 2.3. Akuzatyvas su neiginj turinčiais veiksmazodziais taip pat randamas nuo seniausių raštų, tačiau gerokai rečiau už genityva. Ernstas Fraenkelis (1928: 48) atkreipė LIETUVIŲ KALBOS ADVERBALINIS GENITYVAS | 23 dėmesį į tai, kad akuzatyvą linkstama pasirinkti prieš veiksmažodį, t. y. tada, kai neiginys dar nepasakytas, pvz.: Jei bralei seseris tus szadzius nepapeiksit MZ 8 ; Tavęsp schaukiem... Jeib mus neapleistumbi MZ 483,, ,; Kursai Karaliste Diewa ne prieim | kaip Kudikelis Mz 122, ,, (Wer das Reich Gottes nicht entpfehet MCH 184); ką este nedare wienamui tarpu tū maszausuiu | tatai este taipaieg man nedare VEE 133, „(vas jr nicht gethan habt einem vnter diesen geringsten / das habt jr mir auch nicht gethan LB MT 25, 45); tus szodzius kurius esch yumus bilau / nesakau nūg manes VEE 151, „(Die wort die ich zu euch rede LB IN 14,10). Vis dėlto tas polinkis nėra ryškus: tie patys autoriai prieš neigiamos formos veiksmažodį dažniau vartoja genityvą. Antra vertus, Mažosios Lietuvos autorių raštuose akuzatyvas kartais eina ir po neiginį turinčio veiksmažodžio, pvz.: Dabar maszo, o neberegies mane Swietas BRB IN 14,19 (Es ist noch vmb ein kleines | so wird mich die welt nicht mehr sehen LB); tadda neimk augiwe su waikais V Moz 22,6 (so soltu nicht die mutter mit den jungen nemen LB); ghis man ne pasake warda sawa TE1S 13,6 (vnd er saget mir nicht wie er hiesse LB). Prepozicinis ar postpozicinis akuzatyvas su neigiamos formos veiksmažodžiais ne tik Didžiosios, bet ir Mažosios Lietuvos autorių raštuose yra daug retesnis už neiginio genityvą. Verstinių tekstų originalų atitinkamose vietose, kur lietuvių autoriai vartojo genityvą, paprastai randame akuzatyvą. Pavyzdžiui, versdamas Luko evangeliją Bretkūnas 66 Vulgatos konstrukcijas su neigiamos formos veiksmažodžiais ir akuzatyvu iš karto išvertė neiginio genityvu, dar 20 atvejų akuzatyvą pakeitė genityvu taisydamas rankraštį ir tik 23 pavyzdžiuose paliko akuzatyvą (Gelumbeckaitė 1999: 10). Tuo tarpu atvejų, kur neiginio akuzatyvas būtų pavartotas nepriklausomai nuo lotyniško ariginalo, čia visai nerasta. Genityvas Mažosios Lietuvos XVI a. raštuose vartojamas ir konstrukcijose, kur jis priklauso nuo neigiamos formos veiksmažodžio ne tiesiogiai, 0 per teigiamos formos infinityvą, pvz.: to newienas negal sakiti VE 7 _ (das nicht zu sagen ist LE AS); nepadest taip waiku vszauginti VE 7, , (wo sie nicht helffen kinder zihen LE AS); netureia ko walgiti VEE 95, (vnd hatten nicht zu essen LB MRK 8,1). Panašiai ir Didžiosios Lietuvos raštuose, plg.: ne turinčiu kur ir gatwos sawo priglaust SP, 184, ; ne paleydzia swiesey tiesos regiet SP; 15, 18-19 * Nuo raštijos pradžios iki šių dienų tokiais atvejais vartojamas ir akuzatyvas, plg. neder tau tureti moteriy brolia tawa VEE 170,, (Es ist nicht recht | das du deines bruders weib habest LB MRKXx 6,18), žr. Fraenkel (1928: 51). 24 | VYTAUTAS AMBRAZAS Taigi neiginio genityvas XVI-XVII a. buvo tvirtai įsišaknijęs ir vyravo ne tik Didžiosios, bet ir Mažosios Lietuvos tarmėse. Tai patvirtina Sapūno ir Šulco 1973 m. gramatikos pavyzdžiai ir pastaba, kad su neiginį turinčiais veiksmažodžiais „geriau vartoti genityvą“ („elegantius Genitivum“): Nieko ne mate. Tu nė apkenti wissū. Asž taw ne darau Abydos ir pan. (SC 78). 2.4. Akuzatyvas su neigiamos formos veiksmažodžiais į XVI-XVII a. raštus skverbėsi daugiausia iš vokiškų bei lotyniškų šaltinių. Sugretinę su originalais Jono Palionio (1967: 162) cituotus senųjų raštų pavyzdžius, kuriuose pastebėtas neiginio akuzatyvas, matome, kad beveik visais atvejais (išskyrus vieną) juo išverstas vokiečių kalbos akuzatyvas, plg.: nei siula nei kurpiu dirsa neimsiu BRB I Moz 14,23 — das ich... nicht ein faden noch einen schuch rimen nemen wil LB; tadda neimk augiwe su waikais V Moz 22,6 — so soltu nicht die mutter mit den jungen nemen LB; ghis man ne pasake warda sawa TEIs 13,6 — vnd er saget mir nicht wie er hiesse LB; nekentcziu wissus falschiwus kellus RPs 119, 104 — Darumb hasse ich alle falsche wege LB. Nėra duomenų, kurie patvirtintų Palionio prielaidą (ib), jog XVI-XVII a. Mažosios Lietuvos raštuose akuzatyvą čia būtų nulėmusi autorių tarmė. Tačiau vėlesniais laikais, kai dėl kolonizacijos ir germanizacijos Mažosios Lietuvos gyventojų sudėtis gerokai pakito ir susidarė palanki dirva sintaksiniams skoliniams plisti gyvojoje kalboje, neiginio akuzatyvas pietinėse aukštaičių šnektose galėjo labiau įsigalėti. Tokia būklė atsispindi Donelaičio raštuose. Jonas Šukys (1996: 52-53) „Metuose“ rado 20 pavyzdžių, kuriuose akuzatyvas tiesiogiai siejamas su neiginį turinčiais tranzityviniais veiksmažodžiais (pvz.: nesrebi sriubą VD 241; dar nekrutino sklypą VD 448) ir dar 35, kuriuose jos siejamos netiesiogiai — per teigiamos formos bendratį (poniškas ligas kentėt neprivalom VD 31 ir pan.). Antra vertus, tiesiogiai nuo neigiamos formos veiksmažodžio priklausantis genityvas pastebėtas tik keturiuose pavyzdžiuose (pvz.: mergaitės krosytų marginių nekenčia VD 351; ateisiančios žiemos ilgumo nežinom RG 905); kiek daugiau pavyzdžių rasta su tarpiškai priklausomu genityvu (margų marginių dar nešioti nedrįsta VD 351; neigi tabako jau rūkyt negalėjo RG 243). Be to, neiginio akuzatyvas čia kartais siejamas ir su tais veiksmažodžiais, kurie kitais atvejais vartojami su neiginio genityvu, plg.: tas būrą dar nepažįsta VD 504; nepažydami svietą RG 878 — jau šviesos nepažino RG 735; nei kurpių, nei sopagų dar nepažino RG 777; mums nedavė valią ŽR 197 — visiems nei gero nedavė žodžio ŽR 341 (Šukys 1996: 53). Taigi neiginio akuzatyvo vartojimo sritis Donelaičio raštuose jau gerokai išplatėjusi, ir tai visai suprantama turint omenyje, kad XVIII a. viduryje lietuviai sudarė tik mažumą Tolminkiemio gyventojų (apie 25%, pasak Jurgio Lebedžio 1977: 198), o vokiečių kalboje po neigiamos formos objektinių veiksmažodžių tuo metu jau nuosekliai vartotas akuzatyvas (plg. Lockwood 1968: 10). LIETUVIŲ KALBOS ADVERBALINIS GENITYVAS | 25 2.5. Dar platesnė akuzatyvo vartosena po neiginį turinčių veiksmažodžių paliudyta Jono Basanavičiaus paskelbtose pasakose, kurios daugiausia užrašytos pietinių vakarų aukštaičių ir žemaičių šnektose XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje. Pasak Janinos Švambarytės (1998: 58), genityvas čia pavartotas tik 1096 pavyzdžių su objektiniais veiksmažodžiais (per 1000 sakinių su akuzatyvu ir tik apie 100 — su genityvu). Turint omenyje, kad į Basanavičiaus rinkinius įdėta tekstų, užrašytų ir kitose tarmėse, toks santykis rodo itin didelį akuzatyvo išplitimą, resp. genityvo vartosenos susiaurėjimą vakarų aukštaičių šnektose. Augustas Schleicheris savo gramatikoje taip pat atkreipė dėmesį į akuzatyvo su neigiamu veiksmažodžiu plitimą. Tai patvirtina ir dabartiniai tarmių tyrimai. Pastebėta, kad kuo arčiau buvusios Vokietijos (seniau — Prūsijos) sienos, tuo labiau įsišaknijęs neiginio akuzatyvas, o toliau į šiaurės rytus greta jo pavartojamas ir neiginio genityvas (Senkus 1959). Šiaip jau genityvas po neiginj turinčių objektiniy veiksmažodžių dabar vyrauja visose lietuvių kalbos tarmėse (išskyrus jau minėtus pietvakarių aukštaičius), nors greta jo kai kur, ypač žemaičiuose, pavartojamas ir akuzatyvas. Labiausiai apibendrinta neiginio genityvo taisyklė bendrinėje lietuvių kalboje. Vis dėlto ir čia netiesioginio ryšio atvejais (per teigiamos formos veiksmažodžių infinityvus) pripažįstamas genityvo / akuzatyvo jvairavimas (plg. Ulvydas, red. 1965: 187-188; 1976: 23-24; Ambrazas, red. 1997: 511; Oginskienė 1979; Piročkinas 1986: 186; Šukys 1998: 111, 202-203). Senųjų raštų ir tarmių duomenys verčia manyti, kad neiginio genityvas lietuvių kalboje įsitvirtino seniai prieš raštijos pradžią. Platesnį neiginio akuzatyvo vartojimą Mažosios Lietuvos raštuose ir pietinių vakarų aukštaičių šnektose skatino vokiečių kalbos įtaka. 2.6. Genityvas su būsenos veiksmažodžiais, turinčiais neiginį, priešinamas veiksnio nominatyvui atitinkamuose sakiniuose be neiginio. Su neiginio genityvu paprastai siejami veiksmažodžiai nebiiti, nelikti, taip pat tariniu einančios bendratys nematyti, negirdėti, nejaūsti bei joms sinonimiški sangrąžiniai veiksmažodžiai nesimato, nesigirdi, nesijaučia: Kad aš augau, suvisu nékokio mokslo nebuvo RT (LKT 61); Jei nebus niibangų (= pabaigtuvių), neliks durų ni langų SINT (LKT 71); Išleidė lig paskutinio vaiko, nė vieno nebliko KLK (plg.: kas liko — tai Miko INS); Dar kelio nematyt PGG; Duobė, va, tvarto neregėt NMC; Tamsu, nieko nesiregi TVR; Šiandien negirdėt vėjo ER; Alaus gero gėrei, gersi, — galvoj nieko nesgirdi PRNG; Būdavo, karvių ragų iš dobilų nesmato Ds (plg.: Visas sklypelis matos kaip in delno SKDT) (daugiau pavyzdžių žr. Šukys 1998: 108-109). Tokie sakiniai su neiginio genityvu turi apibendrintą beasmenės būsenos reikšmę. Daikto ar asmens nebuvimas tam tikroje vietoje ar tam tikromis aplinkybėmis reiškiamas asmeniniais sakiniais su nominatyvu, plg.: Čia pabuvo, ir vėl anos nebliko MZK — Valiuné vieną dieną pasirodė ir nebliko GRSL. Neiginio genityvas su būsenos (kaip ir su objektiniais) veiksmažodžiais būdingas ir XVI-XVII a. raštams, plg.: 26 | VYTAUTAS AMBRAZAS nera id czonai VEE 56,, (Er ist nicht hie LB MRK 16,6); ir nera ne wieno sutwerimo pokim io neregimo SP I 4,0 tokia pat buvo ir jo reikšmės priešprieša nominatyvui, pvz.: Nera jame weida nei graiksztuma | kada weisdeiom ant id | nebuwa weidas kursai mumus passimegtu VEE 214-215 (Iz 53,5) — Er hat keine gestalt noch schone | wir sahen jn | aber da war keine gestalt die vns gefallen hette LB. 2.7. Latviy kalboje paliudyti tie patys neiginio genityvo vartosenos tipai: (a) objektinės konstrukcijos su tiesiogiai nuo veiksmažodžio priklausomu genityvu: tas vietinas nezinaju BW 3725 ‘tos vietelės nežinojau'; meitas naida neturéja 6513 “mergos pykčio neturejo’ (Gaters 1993: 108-109); (b) su netiesiogiai — per infinityva ar dalyvį — priklausomu genityvu: irbju šauti nemaceja BW 30462 ‘kurapky Saudyt nemokejo’; neviens sveicinataja nebij redzéjis pienakam 'nė vienas sveikintojo nebuvo matęs prieinant’ (Lepika 1954: 14); (c) subjektinés konstrukcijos, kuriose genityvas santykiauja su nominatyvu: karstas zemės ziemas nav ‘Siltuose kraštuose žiemos néra’ (Endzelins 1951: § 403. Plačiau apie neiginio genityva latvių kalboje zr. Lepika 1954; Bergmane e.a., red. 1959: 394; Gaters 1993: 107-110). Latviy liaudies dainose neiginio genityvas dar vartojamas gana reguliariai. PagreCui, kaip ir lietuvių kalboje, randama ir neiginio akuzatyvo atvejų (plg. šmuku zyrgu najem ‘grazy arklį neimk' Endzelins 1951: § 403). Rašytinės tradicijos laikais tiek šnekamojoje, tiek rašomojoje kalboje toks akuzatyvas yra linkęs plisti, ir neiginio genityvo vartojimo sritis dabar jau yra smarkiai susiaurėjusi (plg. Lepika 1954: 44). 2.8. Slavų kalbose neiginio genityvas plačiai vartojamas nuo seniausių laikų. Jo vartosenos tipai sen. bažn. slavų kalboje atitinka tuos, kurie būdingi lietuvių bei latvių kalboms ir nepriklauso nuo graikiškų originalų įtakos, pvz.: (a) blodite ne vėdošte ktniga ni sily bžiję MT 22, 29 MAR klystate nežinodami knygų (raštų) nei Dievo galybės' — nAavūo9e uv sidotes tag ypagpag unde thy Svvaury tol Yeol N; vina ne imots JN 2,3 ZOGR, MAR, Ass “vyno neturi’ — oivov odx žyovotvy N; (b) črstva bZve naslédovati ne mogots EUCHSIN 89 a 20 “Dievo karalystės paveldėti negali’ — Baothetay Deo od xAnpovourjoovotv (Večerka 1958: 188); (c) ne bė ima mėsta v obitėli LK 2,7 MAR, SAv, Ass “nebuvo jiems vietos užeigoje' — odx Hv adTolg Tomog Ėv TO xaraAdpari: N; ne bė ima čęda LK 1,7 MAR, ZOGR, Ass “nebuvo jiems vaiko' — odx #v adrois téxvev N (Chodova 1980: 214-215). Tyrimai rodo autochtoniSka neiginio genityvo pobūdį dideliame slavų kalbų areale ir laipsnišką jo vartosenos siaurėjimą objektinėse konstrukcijose (ypač ryškų pietinese — bulgarų, serbų bei kroatų, slovėnų kalbose)"; antra vertus, subjektinėse kon5 Miklosich 1868-1874/4: 498-501; Vondrak 1928: 251-252; Večerka 1958; Hausenblas 1958: 114-120; Borkovskij 1968: 274-277; Stanislav 1973: 158-159; Chodova 1980: 214-221; apie neiginio genityvo nykimą rusų kalboje žr. Timberlake 1986: 354-355 ir plačią bibliografiją Corbett 1986: 361-372. LIETUVIŲ KALBOS ADVERBALINIS GENITYVAS | 27 strukcijose rytų slavų kalbos kai kur linkusios apibendrinti genityvą. 2.9. Genityvo vartojimas su neigiamais veiksmažodžiais vietoj akuzatyvo arba nominatyvo paliudytas ir seniausiuose germanų kalbų tekstuose — gotų Biblijos ištraukose. Pažymėtina, kad abi neiginio genityvo atmainos — objektinis ir subjektinis genityvas — čia nepriklauso nuo graikiškų šaltinių, pvz.: (a) ni habaida diupaizos airbas MRK 4,5 — odx. selysv yv oAkny “neturėjo gilios žemės'; (c) ni was im rumis LK 2,7 "nebuvo jiems vietos'; ni was im barne LK 1,7 “nebuvo jiems vaikų' (Guchman 1958: 121), plg. 2,8 (c). Vėlesniais germanų kalbų raidos laikais tokios vartosenos pastebima tik liekanų, pvz., sen. vokiečių aukšt. tū ni habis kiscirres ‘tu neturi indo (vandeniui semti)' Lockwood (1968: 10). 2.10. Nors neiginio genityvas baltų, slavų ir germanų kalbose yra bendras ir neabejotinai senas reiškinys, bet tai dar neduoda pamato jį skirti prie indoeuropietiško paveldo. Graikų ir indoiranėnų kalbose pastebėtuose pavyzdžiuose genityvas, priklausomas nuo neigiamos formos veiksmažodžių, yra labai artimas partityviniam, pvz. gr. ob my ypods stoaro N 191 “niekur nebuvo odos matyti' (Plg. Schwyzer, Debrunner 1975: 102). Taigi svarbu atkreipti dėmesį į neiginio genityvo santykį su neabejotinai paveldėta partityvine vartosena. Tas santykis istorinės kalbotyros darbuose aiškintas dvejopai. Vieni tyrinėtojai laikė neiginio genityvą tiesiog partityvinio genityvo pogrupiu (Miklosich 1868-1874: 498; Brugmann 1911: 611-613; Fraenkel 1928: 47-55; Schwyzer, Debrunner 1975: 102), kiti jį tik kildino iš partityvo (Meillet 1934: 465; Endzelins 1951: 403)". Neiginio genityvo ryšį su partityvine vartosena galima matyti ir iš lietuvių kalbos pavyzdžių, kuriuose daiktavardžio genityvas yra tam tikros medžiagos, masės pavadinimas (a) arba, eidamas daugiskaita, reiškia skaičiuojamus dalykus (b): (a) Kasė visą naktį, 0 aukso nerado MRC (plg. rado aukso); Mes, pyrago neragavę, namo nevažiuosma Kp (plg. pyrago ragave); Nepilk vandens ant slenksčio! YL (plg. pilk vandens); (b) Eidamas jis nesutiko žmonių VL (plg. sutiko žmonių); Ta vista nedės kiaušinių VRN (plg. dės kiaušinių). Tokie neiginio genityvo pavyzdžiai tiesiogiai rikiuojasi į jau 1.3.4 aptartą kiekio reikšmės genityvų eilę, kurioje ant pirmos pakopos atsistotų vad. „kiekybės turinio“ genityvas, reiškiantis abibrėžtą (turėjo / paėmė maišą pinigų) arba neapibrėžtą kiekį (turėjo | paėmė šiek tiek pinigų), toliau — partityvinis genityvas, reiškiantis neapibrėžtą kiekį (turėjo | paėmė pinigų), o trečiąją vietą galėtų užimti neiginio genityvas, reiskiantis kiekio nebuvimą (neturėjo / nepaėmė pinigų, plg. vok. er hatte kein Geld, angl. he had no money), pvz.: tu nepaimsi šitų pinigų BSP, 200. Taip pat santykiauja su kie- * Beje, buvo bandyta neiginio genityvą išvesti ir iš abliatyvo (žr. Potebnja 1958: 320-321; Peškovskij 1956: 296-297). 34 | VYTAUTAS AMBRAZAS Genityvas šalia akuzatyvo nuo seno plačiai vartojamas ir reiškiant asmenį, į kurį meldžiamasi, pvz.: io melsties BRP, 181, meldessi io 382; meldesi io (tais. iam) BRB JON 9,38 (Vnd betet jn an LB); Melsies Diewo MT 4,10 (Du solt anbetten Gott LB; Dominum Deum adorabis VULG), plg. tassai Diewa melsis JOB 12,4 (der wird Gott anruffen LB). Panašiai genityvas siejamas su veiksmažodžiu šaūkti(s) reikšme “labai prašyti ka’: kunego šauktis Sz; angelo šaukėsi MRK LTR, taip irgi nuo raštijos pradžios, pvz.: Szaukéu iųsu / tieg o iųs ne noreiote DP 96, , (Wotatem was | prawi *W 97). Toks praSomo, klausiamo, meldZiamo asmens genityvas gali būti abliatyvinés prigimties (plg. Fraenkel 1928: 71). Taip spėti leidžia sinonimiski sakiniai, kuriuose genityvas eina su atskirties priešdėliu iš (pvz.: prašė iš kareivio duonos ALN), atitinkamos prielinksninės konstrukcijos giminiškose kalbose: slavų (su prielinksniu ots), lotynų (su ab, ex), graikų (su mapa) ir abliatyvas sen. indų tekstuose (Speyer 1896: 15). Apskritai abliatyviné genityvo reikšmė daugeliu atvejų yra artima partityvinei, ir tarp šias reikšmes turinčių konstrukcijų aiškią ribą išvesti sunku. Galimas dalykas, kad abliatyvinės reikšmės formų sutapimas su genityvu baltų kalbose padėjo išsaugoti genityvo partityvinę vartoseną, kuri anksti susiaurėjo kalbose, pavertusiose abliatyvą atskiru linksniu (pavyzdžiui, lotynų kalboje)*?. 3.8. Konstrukcijos, kuriose genityvas siejamas su vidinį atsiribojimą, baimę, kitas neigiamai konotuotas būsenas reiškiančiais veiksmažodžiais, dabartinėje lietuvių kalboje įeina į tą pačią grupę kaip ir tos, kuriose partityvinės kilmės genityvas siejamas su veiksmažodžiais laukti, norėti, trokšti, geisti, gailėti(s), pavydėti, klausytis ir pan. Genityvas tais atvejais reiškia veiksmažodžiu nusakytos vidinės būsenos turinį (kontentyvą), eina veiksmažodžio būtinuoju palydovu ir turi papildinio funkciją. Pagal pasyvinę transformaciją jis visai atitinka tiesioginio papildinio akuzatyvą, priklausomą nuo tranzityvinių veiksmažodžių (plg. motinos bijomas / prašomas | laukiamas | geidžiamas svečias). Taigi konstrukcijose su abliatyvinės reikšmės genityvu išryškėja ta pati raidos kryptis, kuri pastebėta kalbant apie partityvines konstrukcijas. Genityvas, seniau turėjęs atskirties reikšmę, ilgainiui irgi įtraukiamas į veiksmažodžio semantinės bei sintaksinės traukos lauką, netenka savarankiškos reikšmės ir darosi jo valdomas papildinio linksnis. 2 Plg. Kurylowicziaus požiūrį į abliatyvą kaip į partityvinio genityvo istorinį pamatą (1964: 189-190; 1977: 142-143). # Apie tokius dabartinėje lietuvių kalboje genityva valdančius veiksmažodžius zr. Senn 1966: 388-340; Valiulytė kn.: Ulvydas, red. 1976: 21-22; Sukys 1998: 89-93. LIETUVIŲ KALBOS ADVERBALINIS GENITYVAS | 35 IŠVADOS 1. Linksnių parinkimo semantinė motyvacija, būdinga seniausiems indoeuropiečių kalbų raidos laikams, atsispindi lietuvių kalbos adverbalinio genityvo vartosenoje partityvine (neapibrėžto kiekio) ir abliatyvine (atskirties) reikšmėmis. 2. Partityvinė genityvo reikšmė lietuvių kalbos tarmėse ir senuosiuose raštuose yra itin gerai išlaikyta. Šios reikšmės pagrindu genityvas su daugeliu objektinių veiksmažodžių sudaro opoziciją akuzatyvui, o su būsenos ir jos kaitos veiksmažodžiais — nominatyvui ir eina tos opozicijos žymėtu nariu. 3. Partityvinio genityvo vartosena kito lietuvių kalboje dviem svarbiausiom kryptim: a) vietoj genityvo, anksčiau vartoto greta akuzatyvo su kai kurių semantinių grupių veiksmažodžiais (reiškiančiais prisiminimą ar užmiršimą, kvietimą, saugojimą, kontaktą su daikto paviršiumi ir pan.), buvo apibendrintas akuzatyvas; b) su veiksmažodžiais, reiškiančiais siekimą, norą, laukimą, ieškojimą ir pan. arba turinčiais veiksmo pilnio reikšmės priešdėlius, buvo apibendrintas genityvas. Abiem atvejais linksnių semantinė opozicija partityvinės reikšmės pagrindu neutralizuojama ir semantiškai motyvuotas linksnio parinkimas keičiamas sintaksiniu valdymu. 4. Su partityviniu genityvu gali būti siejama ir kai kurių dabar jau suprieveiksmėjusių genityvo formų vartosena laikui reikšti, rodanti ankstesnį semantinį šio linksnio pobūdį. 5. Partityvinio ir vad. kiekybės turinio genityvo analizė leidžia suponuoti ne tik sinchroninius, bet ir diachroninius tų konstrukcijų ryšius tolimoje indoeuropiečių kalbų senovėje ir paaiškinti genityvo su supinu genezę. 6. Genityvo vartosena partityvine reikšme sudarė istorinį pamatą neiginio genityvui. Lietuvių ir latvių kalbose įsivyravo sintaksinė taisyklė, reikalaujanti keisti su neigiamu veiksmažodžiu siejamą akuzatyvą ar nominatyvą genityvu. Ta taisyklė buvo apibendrinta ir prarado semantinę (partityvinę) motyvaciją. Panašiai neiginio genityvas, išsiskyręs iš partityvinio, buvo apibendrintas slavų ir iš dalies germanų kalbose. Taigi neiginio genityvas gali būti laikomas baltų, slavų ir germanų kalbas jungiančia sena sintaksine bendrybe. Tolesnis neiginio genityvo plitimas pastebimas Vakarų finų kalbų areale. 7. Abliatyvinė (atskirties) reikšmė, taip pat paveldėta iš indoeuropiečių bendrijos laikų, lietuvių kalboje yra silpniau išsilaikiusi negu partityvinė. Jos lokalinis pobūdis aiškus sintaksiniais archaizmais virtusiose konstrukcijose su judėjimo ir artimų reikšmių veiksmažodžiais, tačiau ir šioje pozicijoje genityvas dažniausiai eina su prielinksniais. Dėl toli pažengusio desemantizacijos proceso atskirtį reiškę genityvai daugeliu atvejų yra virtę tiesiogiai nuo veiksmažodžių bijoti, vėngti, saugotis, kratytis, liautis ir pan. priklausomais papildiniais. Dabartinės kalbos požiūriu jie pritampa prie partityvinės kilmės genityvų, siejamų su laukimą, norą, siekimą, ieškojimą reiškiančiais veiksmažodžiais. Tuo būdu lietuvių (kaip ir latvių kalboje) susiformavo atskira papildinio genityvą valdančių veiksmažodžių grupė. SUTRUMPINIMAI BRB — Biblia tatai esti Wissas Schwentas Raschtas Lietuwischkai pergulditas per Jana BRETKUNĄ... Karaliacziuie (1579-1590) (cit. iš rankraščio fotokopijos). 36 | VYTAUTAS AMBRAZAS BRP — Postilla tatai esti Trumpas ir prastas ischguldimas Evangeliu... Per Jana BRETKUNA... Karaliaucziuie... 1591. BW — BARONS, Kr. un WISSENDORFFS, H. Lartwju dainas 1-6, Jelgawa un Petrograda, 1894-1915. DowN— Kristijono Donelaičio raštai: PL — Pavasario linksmybės, VD — Vasaros darbai, RG — Rudens gėrybės, ZR -Ziemos rūpesčiai, PP — Pričkaus pasaka, LG — Lapės ir gandro čėsnis; skaičiai žymi eilutes. DŪūNŽVITKAUSKAS, V. Šiaurės rytų dūnininkų šnektų žodynas, Vilnius, 1976. LB — Biblia / das ist die gantze Heilige Schrifft Deudsch. Mart. Luth. Wittenberg 1549 etc. (cit. pagal Weimaro leid.). LEEnchiridion. Der kleine Catechismus fur die gemeine Pfarher und Prediger, Mart. Lu. Gedruckt zu Wittenberg, 1531 etc. (cit. pagal Weimaro 1910 m. leid.). LKT — Lietuvių kalbos tarmės. Chrestomatija, red. E. GRINAVECKIENĖ, K. MORKŪNAS, Vilnius, 1970. LKZ — Lietuvių kalbos žodynas 1-19, red. J. BALČIKONIS, J. KRUOPAS, K. ULVYDAS, V. VITKAUSKAS, 1941-1999. LP — LERCHIS-PUSCHKAITIS, A. Latweeschu tautas teikas un pasakas 1-7, Riga, 1891-1896. McH - MICHELINI, G. Martyno Mazvydo rastai ir jy šaltiniai, Vilnius, 2000. (Skaičiai žymi knygos puslapius, kuriuose pateikti cituojamų vietų šaltiniai.) MG -Anfangs-Griinde einer Littauischen Sprach-lehre... von Christian Gottlieb MIELCKE ... Kėnigsberg, 1800. N — Novum Testamentum graece et latine... curavit Eberhard NESTLE, Stuttgart, 1921. RP — Swietych stow a spraw Panskich ... Kroynika albo Postill ... 1556 (M. Rejaus postilé, cit. iš LMA bibliotekoje esancio originalo). RPS — Psalteras Dowido... per k. Jona REHSA... su pilnaste atnaujintas... Karaliautzoje... 1625 (cit. iš VU bibliotekos fotokopijos). SC - Compendium Gramatice Lithvanice Theophili SCHULTZENS... Regiomonti... 1673 (cit. iš Sapūno ir Sulco gramatikos, par. K. Eigminas, Vilnius, 1997). *W — Postilla Catholicka Mnieysza... PrzezD. IAKVBA WVYKA... W Krakowie... 1590 (J. Wujeko Mažosios postilés 3 leidimas, cit. iš Jogailos universiteto Krokuvoje egzemplioriaus fotokopijos). WP — Ischguldimas Evangeliv per wisvs Mettvs ... 1573 (anoniminė Wolfenbūttelio postilė, cituojama iš V. Gaigalaičio paskelbtų ištraukų (Gaigalat 1900) ir J. Karaciejaus 1995 m. leidimo atsižvelgiant į J. Gelumbeckaitės (2000) taisymus). Kitų šaltinių ir vietų vardų sutrumpinimai tokie pat kaip LKŽ ir Ulvydas, red. (1965-1976). Tarmių pavyzdžiai, žymimi tik LKZ sutrumpinimais, yra paimti iš didžiojo Lietuvių kalbos žodyno spausdintų tomų ir Lietuvių kalbos institute esančios kartotekos. LITERATŪRA AMBRAZAS, V. 1978: Lietuvių kalbos vardininko su dalyviu (nominativus cum participio) struktūra ir raida. Lietuvių kalbotyros klausimai 18, 7-67. AMBRAZAS, V. 1979: Lietuvių kalbos dalyvių istorinė sintaksė, Vilnius: Mokslas. AMBRAZAS, V. 1995: Lietuvių kalbos bendraties konstrukcijų raida. Lietuvių kalbotyros klausimai 33, 74-109. AMBRAZAS, V., red. 1997: Dabartinės lietuvių kalbos gramatika, 3 leid., Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. BALKEVICIUS, J. 1963: Dabartinės lietuvių kalbos sintaksė, Vilnius: Mintis. BEHAGHEL, O. 1923: Deutsche Syntax 1, Heidelberg: Winter. BENVENISTE, E. 1962: Pour I'analyse des fonctions casuelles: le génitif latin. Lingua 11, 10-18. BERGMANE, A. e.a., red. 1959, 1962: Masdienu latviešu literaras valodas gramatika 1-2, Riga: Latvijas PSR Zinatnu akadémijas izdevnieciba. BORKOVSKIJ, V. I. 1968: Cpagrumensro-ucmopuyeckuit cunmaxkcuc e0cmounociaeanckux A36ik06. Tunbi npocmoeo npednoxenus, Mocksa: Hayka. LIETUVIŲ KALBOS ADVERBALINIS GENITYVAS | 37 BORKOVSKIJ, V. 1, red. 1968: Cpasnumensro-ucmopuseckuii cunmakcuc 60Cmo4HOCAA6AHCKUX A3biK06. Ynenbi npednoxenus, Mocksa: Hayka. Borkovsk1y, V. I., KUZNECOV, P. S. 1965: Hemopuueckas epammamuxa pycckoeo a3bixa, Mocksa: Hayka. BRUGMANN, K. 1911: Grundriss der vergleichenden Grammatik der indogermanischen Sprachen 2, Strassburg: Triibner. BULYGINA, T. V. 1959: O coueraHHsiX ¢ pOAMTENBHBIM MAZEKOM B COBPEMEHHOM JIMTOBCKOM JMTEpaTypHOM s3bIKe. Lietuvių kalbotyros klausimai 2, 90-108. CHANTRAINE, P. 1953: Grammaire homėrigue 2. Syntaxe, Paris: Klincksieck. Cnopova, K. I. 1980: /Ipocmoe npedaoxcenue 6 cmapociaesnekom a3bixe, Mocksa: Hayka. CORBETT, G.G. 1986: The use of the Genitive or Accusative for the Direct Object of Negated Verbs in Russian: A Bibliography. Brecht, R.D., Levin, J.S., eds., Case in Slavic, Columbus, Ohio: Slavica Publishers, 361-372. DE BoEL, G. 1988: Goal Accusative and Object Accusative in Homer. A Contribution to the Theory of Transinvity, Brussel: Paleis der Academien. DELBRUCK, B. 1893: Vergleichende Syntax der indogermanischen Sprachen 1, Strassburg: Triibner. DESNICKAJA, A. V. 1984: Cpaenumenonoe azviko3nanue u ucmopus s3vikoe, Jlenmurpan: Hayka. ENDZELINS, J. 1951: Latviešu valodas gramatika, Riga: Latvijas Valsts izdevnieciba. ENDZELINS, J., MULENBACHS, K. 1928: Latviešu gramatika, Riga: Valters un Rapa. EULER, W. 1999: Das Supinum in Lateinischen und Baltisch-Slawischen und der altindische Infinitiv. Fragen zu deren indogermanischen Grundlagen. Res Balticae 5, 41-57. FRAENKEL, E. 1925: Zur baltoslavischen Grammatik. Kuhns Zeitschrift 53, 36-65. FRAENKEL, E. 1947: Sprachliche, besonders syntaktische Untersuchung des kalvinistischen litauischen Katechismus des Malcher Pietkiewicz von 1598, Gottingen: Vandenhoeck u. Ruprecht. FRAENKEL, E. 1928: Syntax der litauischen Kasus, Kaunas: Valstybės spaustuvė. GAI1GALAT, W. 1900: Die Wolfenbiitteler litauische postillenhandschrift aus dem jahre 1573. Mitteilungen der Litauischen Litterarischen Gesellschaft 5, 1-57; 117-165; 231-247. GATERS, A. 1993: Lettische Syntax. Die Dainas, hrsg. von Hildegard Radtke, Frankfurt a. M., Berlin e.a.: Peter Lang. GELUMBECKAITE, J. 1999: Die Verwendung von Kasusund Prapositionalkonstruktionen in Jonas Bretkiinas’ Ubersetzung des Lukasevangeliums, Zusammenfassung der Doktordissertation, Vilnius. GELUMBECKAITE, J. 2000: Wolfenbiittelio postilé, parengė J. Karaciejus, Vilnius: Zara, 1995. Archivum Lithuanicum 2, 173-194. GIRDENIS, A. , ZULys, V. 1973: [Rec.], Lietuvių kalbos gramatika 1 (1965), 2 (1971). Baltistica 9(2), 203-214. G1VON, T. 1984: Syntax. A. Functional-Typological Introduction 1, Amsterdam-Philadelphia: John Benjamins. GRENDA, C. 1979: Apibréztumo / neapibrėžtumo požymių opozicija veiksmažodžių konstrukcijose su daiktavardžiu. Kalbotyra 30(1), 32—37. GucHMAN, M. M. 1958: Jomckuiu s35xx, Mocksa: M3jiaTeJibcTBO JIMTEPATYPhl Ha HHOCTpaHHbIX 513bIKAX. HAUDRY, J. 1977: L'emploi des cas en vėdigue, Lyon: Editions 'Hermes. HAUSENBLAS, K. 1958: Vivoj predmétového genitivu v češtinė, Praha: Československa Akademie Vėd. HIRT, H. 1934: Indogermanische Grammatik 6. Syntax I. Syntaktische Verwendung der Kasus und der Verbalformen, Heidelberg: Winter. HOFMANN, J.B., SZANTYR, A. 1972: Lateinische Syntax und Stilistik, Miinchen: Beck. HUMBERT, J. 1954: Syntaxe grecque, Paris: Klincksieck. JABLONSKIS, J. 1935: Jablonskio raštai 4, red. J. Balčikonis, Kaunas: Švietimo ministerijos leidykla. JABLONSKIS, J. 1957: Rinktiniai raštai 1, red. J. Palionis, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla. KAZLAUSKAS, J. 1968: Lietuvių kalbos istorinė gramatika, Vilnius: Mintis. 38 | VYTAUTAS AMBRAZAS KOPTIJEVSKAJA-TAMM, M., WALCHLI, B. spausd. The Circum-Baltic languages: an areal-typological approach. Dahl, O., Koptjevskaja-Tamm, M. (eds.) The Circum-Baltic Languages : Their Typology and Contacts, Amsterdam-Philadelphia: John Benjamins. KRAHE, H. 1972: Grundziige der vergleichenden Syntax der indogermanischen Sprachen, Hrsg. von W. Meid, H. Schmeja, Innsbruck: Institut fiir Vergleichende Sprachwissenschaft der Universitat Innsbruck. KURYLOWICZ J. 1949: Le probléme du classement des cas. Biuletyn Polskiego Towarzystwa Jezykoznawczego 9, 20-43. KURYLOWICZ, J. 1964: The Inflectional Categories of Indo-European, Heidelberg: Winter. Kuryrowicz, J. 1964a: On methods of internal reconstruction. Proceedings of the Ninth International Congress of Linguists, Cambridge Mass. August 27-31, 1962, La Haye: Mouton, 9-31. KURrYLowiICz, J. 1977: Problémes de linguistique indo-européenne. Wroctaw—Warszawa-Krakow-Gdarnsk: Ossolineum. KURZOVA, H. 1993: From Indo-European to Latin. The evolution of a morphosyntactic type, Amsterdam / Philadelphia: John Benjamins. LABUTIS, V. 1994: Lietuviy kalbos sintaksé 1, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla. LABUTIS, V. 1994a: Lietuviy kalbos sintaksé 2, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla. LARSSON, L.-G. 1983: Studien zum Partitivgebrauch in den ostseefinnischen Sprachen, Uppsala. (Acta Universitatis Upsaliensis, Studia Uralica et Altaica Upsaliensia, 15.) LEBEDYS, J. 1977: Senoji lietuvių literatūra, Vilnius: Mokslas. LEPIKA, M. 1954: Par objektu pie noliegta transitiva verba latviešu literaraja valoda. Valodas un literatūras institūta raksti 3, 5-45. Lockwoob, W. B. 1968: Historical German Syntax. Oxford: Clarendon Press. Mažiuris, V. 1970: Baltų ir kity indoeuropiečių kalbų santykiai (Deklinacija), Vilnius: Mintis. MEILLET, A. 1934: Introduction a l'étude comparative des langues indo-européennes, Paris: Hachette. MEILLET, A., VENDRYES, J. 1952: Traité de grammaire comparée des langues classiques, Paris: Champion. MIKLOSICH, F. 1868-1874: Vergleichende Syntax der slavischen Sprachen, Wien: Wilhelm Braumiiller. MOROZOVA, S. E. 1968: PomurenbHblit nanex. CpasHumenavHo-ucmopuveckuli CuHmaxcuc 80CMOYHOC. Kux a3vikos. Unenbi npedroxcernus, BopkoBckumit, pen. 1968, 151-178. NEUMANN, G. 1960: Zeitangebende Parenthesen im Hethitischen. Hartmann, H. und Neumann, H. Hrsg., Indogermanica. Festschrift fir W. Krause, Heidelberg: Winter, 138-140. OGINSKIENE, E. 1979: Galininko vartojimas vietoj neiginio kilmininko. Kalbos kultiira 35, 25-31. OTREBSKI, J. 1934: Wschodniolitewskie narzecze twereckie 1, Krakow: Polska Akademja Umiejetnosci. PALIONIS, J. 1967: Lietuvių literatūrinė kalba XVI-XVII a., Vilnius: Mintis. PALIONIS, J. 1974: Supino vartojimas XVI-XVII a. lietuvių rašto paminkluose. Baltistica 10(2), 143-148. PAULAUSKIENE, A. 1989: Gramatinés lietuvių kalbos vardažodžių kategorijos, Vilnius: Mokslas. PEšKOVSKIJ, A. M. 1956: Pycckuu cunmaxcuc 6 nayunom oceéewernuu, Mocksa: I'ocynapcTseHHOE yue6HoTIEIATOTHYECKOE M3/IAaTeNIbCTBO. PIROCKINAS, A. 1986: Jono Jablonskio kalbos taisymai, Kaunas: Sviesa. PIROCKINAS, A. 1972: Dėl kilmininko ir galininko su bendratimi vartojimo tikslo aplinkybei reikšti. Baltistica 1 priedas, Vilnius, 131-134. POTEBNJA, A. A. 1958: M3 3anucok no pycckou epammamure 1-2, Mocksa: I'ocyaapcTBeHHOE yue6HoTIeJTaTOTHYECKOE M3aTe/TbCTBO. RENOU, L. 1952: Grammaire de la langue védique, Lyon-Paris: IAC. RENOU, L. 1965: Remarques générales sur la phrase védique. Symbolae linguisticae G. Kunylowicz, Wroclaw— Warszawa-Krakow, 230-234. SCHMALSTIEG, W. R. 1987: A Lithuanian Historical Syntax, Columbus, Ohio: Slavica Publishers. SCHWYZER, E., DEBRUNNER, A. 1975: Griechische Grammatik 2. Syntax und syntaktische Stilistik, Miinchen: Beck. LIETUVIŲ KALBOS ADVERBALINIS GENITYVAS | 39 SENKUS, J. 1959: Kai kurie rySkesnieji linksnių vartojimo atvejai pazanavykio kapsy tarméje. Mokslų akademijos darbai, A ser. 2(7), 177-188. SENN, A. 1966: Handbuch der litauischen Sprache 1. Grammatik, Heidelberg: Winter. SIRTAUTAS, V., GRENDA, C. 1988: Lietuvių kalbos sintaksė, Vilnius: Mokslas. SLIZIENE, N. 1994: Lietuvių kalbos veiksmažodžių junglumo žodynas 1, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. SOMMER, E. 1925: Vergleichende Syntax der Schulsprachen, Leipzig, Berlin: Teubner. SPEYER, J. S. 1896: Vedische und Sanskrit-Syntax, Strassburg: Triibner. STANG, Ch. S. 1966: Vergleichende Grammatik der baltischen Sprachen, Oslo, Bergen, Tromso: Universitetsforlaget. STANISLAV, J. 1973: Dejiny slovenského jazyka 4. Syntax 1, Bratislava: Vydavatel’stvo Slovenskej Akadémie Vied. Šukys, J. 1996: Dėl neiginio ir tikslo kilmininky K. Donelaičio ‘Metuose’. Kalbos kultūra 68, 49-56. Šukys, J. 1998: Lietuvių kalbos linksniai ir prielinksniai: vartosena ir normos, Kaunas: Šviesa. ŠVAMBARYTĖ, J. 1996: Apibrėžtumas ir neapibrėžtumas bei jų raiška. Kalbos kultūra 68, 39—48. ŠVAMBARYTĖ, J. 1998: Objekto galininko ir kilmininko linksnių kaita prie neiginio J. Basanavičiaus publikuotuose pasakojamosios tautosakos rinkiniuose. Lituanistica 3(35), 59-82. TIMBERLAKE, A. 1986: Hierarchies in the Genitive of Negation. Brecht R.D., Levine J.S. (eds.). Case in Slavic, Columbus, Ohio: Slavica Publishers, 338-359. ULvyDpas, K. 1964: Vienaskaitos kilmininko prieveiksméjimas ir prieveiksmiai su formantais -(i)o, -(i)os, -és dabartinėje lietuvių kalboje. Lietuvių kalbotyros klausimai 7, 11-46. ULvypas, K., red. 1965, 1971, 1976: Lietuvių kalbos gramatika, 1. Fonetika ir morfologija, 2. Morfologija, 3. Sintaksė. Vilnius: Mintis (1—2), Mokslas (3). VAILLANT, A. 1977: Grammaire comparée des langues slaves 5, Paris: Klincksieck. VALIULYTE, E. 1995: Sintaksinė laiko raiška. Lituanistica 2(22), 68-81. VALIULYTĖ, E. 1995: Dabartinės lietuvių kalbos sintaksiniai sinonimai. Vietos, laiko ir priežasties raiška, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. VEČERKA, R. 1958: Stfidani zaporovėho genitivu se zaporovym akuzativem v staroslovénstiné. Studie ze slovanské jazykovédy. K 70 narozenindm Františka Travnicka, Praha: Statni Pedagogické Nakladatelstvi, 185-200. VIDUGIRIS, A. 1994: Dėl laiko kilmininko vartojimo lietuvių kalbos tarmėse. Baltistica 29(1), 60-64. VONDRAK, W. 1928: Vergleichende slavische Grammatik, Gottingen: Vandenhoeck und Ruprecht. ZINKEVICIUS, Z. 1966: Lietuvių dialektologija, Vilnius: Mintis. Vytautas Ambrazas Gauta 2001 05 01 Lietuviy kalbos institutas Antakalnio g. 6, 2055 Vilnius, Lietuva [email protected]