Deminutyvų seka ir funkcionavimas tekste

ACTA LINGUISTICA LITHUANICA XLVI (2002), 59-71 Deminutyvų seka ir funkcionavimas tekste JURGITA MACIENĖ Siaulių universitetas In the Lithuanian linguistic tradition, diminutives are described as an expressive device belonging to the domain of stylistics. Diminutives are often used in combination with their basic nouns. The two can be used in immediate juxtaposition or be separated from each other. The diminutive may either precede or follow the basic word, and sometimes the two patterns are combined. The examples (from the concordance compiled by the Centre of Computational Linguistics of Kaunas University and from literary and publicistic writing) reveal four functions of diminutives, two of them basic (specifying and evaluative), and two secondary (aesthetic and cohesion-enhancing). A diminutive can perform several functions at the same time. The above-mentioned functions can also receive various degrees of emphasis, depending on the position of the diminutive, the type of diminutive and its referential status. Sometimes these properties are additionally marked by other linguistics devices. 0. IVADAS Deminutyvas — „mažybinės, maloninés ir apskritai emocinės reikšmės žodis, padarytas su specialia priesaga“ (Gaivenis, Keinys 1990: 46) —yra lietuvių kalbai būdinga žmonių, gyvūnų, daiktų charakterizavimo, jausmo perteikimo priemonė. Įvairūs deminutyvinių vedinių reikšmės atspalviai ypač ryškūs tautosakos kūriniuose: tai pastebėjo jau L. Rėza (1825), vėliau tuos vedinius aptarė B. Sruoga (1927), A. Piročkinas (1974: 208-210) ir kiti. Išsamiausiai deminutyvų vartojimą lietuvių liaudies dainose išanalizavo K. Aleksy- nas (1971: 7-300). Lietuvių kalbininkai daugiausia dėmesio skiria mazybiniu (maloniniy) žodžių dary- bai (žr. Ulvydas, red. 1965: 253-288; Jakaitienė ir kt. 1976: 262; Urbutis 1978: 270, 288; Paulauskienė 1994: 65-66; Ambrazas, red. 1996: 87-94; Keinys 1999: 51-53; LKE 1999: 130). A. Gudavičius (2000: 124-139) pabrėžia deminutyvy aksiologini aspekta. Deminutyvai ypač aktualūs mokslininkams, gvildenantiems stilistikos problemas. Su- prantama, daugiau démesio deminutyviniams vediniams skiria tos kalbos, kuriose jie vartojami dažniau, įvairiau, kur ju vaidmuo tekstuose ryškesnis. Antai lenkų kalbotyra deminutyvus priskiria stilistinei kalbos sistemai (Milewski 1976: 124—125), o didelia- me, per šešis šimtus terminų apimančiame enciklopediniame stilistikos žodyne anglų kalba (Wales 1990) DEMINUTYVO termino išvis nėra. Lietuvių kalba šiuo atžvilgiu kur kas artimesnė lenkų kalbai. Kaip kalbos stilistinės sistemos reiškinys mažybiniai (malo- 60 | JURGITA MACIENĖ niniai) žodžiai aptariami J. Pikčilingio „Lietuvių kalbos stilistikoje“ (Pikčilingis 1975: 30tt.). DEMINUTYVO terminas įdėtas net į nedidelį (keturiasdešimt dviejų žodžių) aiški- namąjį mokyklinio vadovėlio stilistikos terminų žodynėlį (žr. Župerka 2001: 115). Ir literatūrologai, ir kalbininkai pabrėžia mažybinių (maloninių) žodžių svarbą minties raiškai, tačiau apie deminutyvų funkcijas tekste tėra pareikšta viena kita pastaba, vienas kitas pasvarstymas', todėl šiame straipsnyje deminutyvų funkcionavimą tekste siekiama aptarti kiek detaliau. Tekste deminutyvinis vedinys su savo pamatiniu žodžiu neretai atsiduria tame pačiame arba gretimame sakinyje. Pvz.: Turbūt kvailai ir keistai atrodžiau prošal zvimbiančioms mašinoms ir mašinėlėms KUNCKK 302; Ašara sapnavo, kad ją pažadino žingsniai. Labai labai smulkūs žingsneliai IVANMV 5; — Aaaaaa! Aaaaaa! Nupjaukit kojytę! Nupjaukit koją! Aaaaaa! JUKNŠ 48. Kitur minėtieji vediniai vartojami tolesniuose sakiniuose, net kitose pastraipose. Pvz.: Na, tarkime, mūsų Vincukas parašo meilės laišką... <... > — Ačiū, Vincuk, už laiškeliuką RACS 69. Tais atvejais, kai deminutyvai akivaizdžiai sieja tekstą, atstumui tarp pamatinio žodžio ir deminutyvinio vedinio nusakyti galima taikyti teksto lingvistikos terminus KONTAKTI- NĖ PADĖTIS ir DISTANCINĖ PADĖTIS; plg.: „Koneksija (siejimas) esti KONTAKTINĖ (artimo- ji), kai siejami gretimi sakiniai <...>, ir DISTANCINĖ (tolimoji), kai jungikliai tepasakyti tolesniuose sakiniuose, kitoje pastraipoje ar dar toliau“ (Sirtautas, Grenda 1988: 188; dar žr. Sirtautas 2001: 47). Ne visi kalbininkai KONTAKTINĖS bei DISTANCINĖS PADĖTIES terminus apibrėžia taip konkrečiai, komentuoja tiksliai ir detaliai. M. Nekula (2000: 685) pateikia tokią sąvokų sampratą: „Anaforiškai galima nurodyti pirma einantį elementą, pavartotą greta arba beveik greta (KONTAKTINIS SIEJIMAS), arba elementą, kuris neina prieš pat nuorodą (Dis- TANCINIS SIEJIMAS)“. Dar plg. J. Hrbačeko (Hrbaček 1994: 47) apibrėžimą: „Siejimą su gretimu pirma einančiu pasakymu vadiname KONTAKTINIU, siejimas su kuriuo nors iš anksčiau pavartotų pasakymų yra DISTANCINIS SIEJIMAS“; J. Hofmanovos (Hoffmannova 1997: 128) komentarą: „kontaktiniai (tarp gretimų teksto vienetų) ir distanciniai (tarp labiau nutolusių teksto vienetų) ryšiai“. Šiame straipsnyje atsižvelgiama į deminutyvinio vedinio ir jo pamatinio žodžio nutoli- mą vienas nuo kito: jie vartojami greta arba beveik greta, netoli (kontaktinė padėtis) arba labiau nutolę (distancinė padėtis). Kuo didesnis atstumas tarp pamatinio ir mažybinio (maloninio) žodžių, tuo deminutyvo atliekama teksto siejamoji funkcija tampa silpnesnė, mažiau pastebima. 1 Kai kurie šio straipsnio teiginiai pirmą kartą paskelbti mokslinės konferencijos pranešime (žr. Macienė, Zuperka 2001: 32-35). DEMINUTYVŲ SEKA IR FUNKCIONAVIMAS TEKSTE |61 1. DEMINUTYVŲ FUNKCIJOS TEKSTE Deminutyvo ir bendrašaknio žodžio ar kontekstinio pakaito vartojimas netoli vienas kito nėra atsitiktinis — toks kalbos „priemonių pasirinkimas yra susijęs su pragmatiniais veiksniais (vertybėmis): su kalbinės veiklos situacija bei tipu, su kalbėtojo ketinimais ir poveikiu“ (Hoffmannova 1997: 102), t. y. deminutyvinis vedinys vartojamas kokia nors intencija, tekste jis atlieka tam tikras funkcijas. Kalbėdama apie greta vartojamus bendrašaknius žodžius, J. Buitkienė (1993: 18-22) skiria struktūrinę, struktūrinę-semantinę ir struktūrinę-stilistinę tų žodžių funkcijas. De- minutyvai yra ryškus teksto stiliaus elementas, todėl tikslinga atsižvelgti ir į stilistikos specialistų nurodomas stiliaus atliekamas teksto sandaros funkcijas. K. Hausenblasas (žr. Hausenblas 1985: 25-27) aptaria tokias keturias pagrindines funkcijas: tematinę-seman- tinę, estetinę, integracinę ir charakterizuojamąją. Išanalizuotieji tekstyno ir tautosakos, grožinės literatūros, publicistikos pavyzdžiai rodo, kad galima skirti keturias deminutyvų vartojimo tekste funkcijas: dvi pagrindines — tikslinamaja ir vertinamąją (resp. ekspresyvi- nę) bei dvi papildomas — teksto siejamąją (resp. integracinę, tematinę-semantinę, struktū- rinę-semantinę) ir estetinę; jos visos dažnai yra susijusios tarpusavyje. a. TIKSLINAMOJI FUNKCIJA. Deminutyvinis vedinys patikslina, aiškiau nusako kitu žo- džiu įvardytą asmenį, gyvūną, reiškinį, savybę. a.a. Kartu su kitomis kalbos priemonėmis (epitetais) pabrėžia asmens smulkumą, daik- to mažumą, plonumą. Pvz.: Šeimininkė — nedidukė, čiuplutė moterėlė — triūsė apie didžiulę rusišką krosnį <... > PožBSD 11; <... > Raima rūpestingai nupiešė lyg ir žiedų profilius, aiškiai stréliukém parody- dama, kaip kampu iš vidaus įlinkęs didysis ir tokiu pat kampu išsišovęs mažasis žiedelis <... > IVANMV 85; Iš vaikiškų balselių išsiskyrė storas tévelio balsas KARVNBL 49. Daikto mažumas paryškinamas viena iš sintaksinių figūrų — išvardijimu. Pvz.: Stovėjo nuoga, barškėdama dantimis ir baisiausiai susikaupus, lėtai nusiseginėjo karolius, karoliukus, grandinėles, movėsi begalybę apyrankių ir žiedų IVANMV 13. a.b. Parodo asmens jaunumą, nesubrendimą. Pvz.: Netrukus parėjo ir broliukai — Stasiukas ir Jonukas KARVNBL 12. Kartais minėtuosius požymius išryškina netoli deminutyvo vartojamas tikslesnis gyvū- no jauniklio pavadinimas, nesubrendimą nusakantys epitetai. Pvz.: Ji neseniai atsivedė ériuky’ ir, kad ėriukai vésiame tvarte nesušaltų, tėvas visus juos atgabeno į gryčią. Avinukai maži, garbanota vilnele, ilgom, plonom, netvirtom kojytėm JUKNŠ 57. 2 Kai deminutyvai suprantami siaurąja prasme, jais nelaikomi terminai su mazybinémis priesagomis (plg. Kniūkšta 2001: 551). 62 | JURGITA MACIENĖ Ypač ryški deminutyvų tikslinamoji funkcija yra tada, kai tas pats denotatas (referentas) įvardijamas dviem žodžiais, išvestais su deminutyvinėmis priesagomis, ir tarp tų žodžių susidaro hiperonimo (gimininio pavadinimo) ir hiponimo (rūšinio pavadinimo) santy- kis. Pvz.: Nepaprastai apsidžiaugęs sėkme, parnešė žvėriukus namo ir uždarė metaliniame kubile. <...> Lepinami, glostomi švarutėliai lapiukai augo nepaprastai greitai MALM 34. b. VERTINAMOJI FUNKCIJA. Deminutyvas parodo, paryškina kalbėtojo požiūrį į kalba- mąaąjį dalyką ar adresatą. b.a. Atskleidžia asmens, daikto vertę, teigiamą kalbėtojo požiūrį. Pvz.: Man jų nebuvo ilgu, negalėjo būti ilgu, seneliai — tėtušis ir mamunėlė — atliko viską, ką mano mažame gyvenime turėjo atlikti tėvai T. Raišką aktualizuoja dviejų to paties daikto įvardijimų vartojimas greta, kontrastas, nere- tai netgi pabrėžtinas jų priešinimas. Pvz.: Tai ne miltai, tai milčiukai (džiaugiasi, kad miltai smulkūs) LKZ 195 VIII 2 Malonus vertinimas ypač pabrėžiamas tada, kai vartojama laipsniavimo figūra, stiprėja kalbėtojo jausmai. Pvz.: — Sesele, — silpnu balsu kalbina jis. — Sesute... geroji... Sesute gailestingoji... Visų gražiau- sioji... KAUKMG 5. b.b. Paryškina daikto menkuma, neigiamą kalbėtojo požiūrį. Pvz.: Artiese upelis. Koks ten upelis — virvelė ligi žiemvargėlių Smetonos laikais išmauroto griovio KARCR 8; <... > pasistatė šį namą vietoj turéto medinio lauželio, įrengė jį prabangiai, šiuolaikiškai BUIVLN 8; Juozas Strodomskis iš Vilniaus parvažiavo į Padurupio kaimą (yra toks kaimeliūkštis Kelmės rajone, Tytuvėnų apylinkėje, kuriame tik dvi sodybos beliku- sios) <...> T. Menkumas kartais dar pabrėžiamas ironija. Pvz.: Antai paaiškėjo, kad savivaldybės piliečių pareiškimų knyga — ne oficialus dokumentas, o tik šiaip kažkokia knygelė LR 2000 02 07. Menkumas bei ironija ypač akivaizdūs tada, kai vartojamas laipsniavimas. Pvz.: Prispaudė savo antspaudą viršaitis K. Ignotas, tekštelėjo antspaudėlį seniūnas Rumšas, pasi- rašė „sąžiningi liudytojai“ <... > RAMRK 14. DEMINUTYVŲ SEKA IR FUNKCIONAVIMAS TEKSTE |63 Supeikti, pasmerkti, ironizuoti — tokia deminutyvų paskirtis ypač dažna šiais laikais, kai jaučiama stiliaus žemėjimo, malonių, švelnių žodžių nuvertėjimo tendencija. Šį faktą patvirtina ir analizuotieji pavyzdžiai, dažniausiai rasti šiuolaikinių rašytojų kūryboje*. c. ESTETINĖ FUNKCIJA. Deminutyvas vartojamas tada, kai svarbiausia rodosi stilistinė disimiliacija, t. y. nenoras tekste kartoti tą patį žodį. Pvz.: <... > Vika net pliaukštelėjo liežuviu, — tai va, prieš įkišdama mane čia, motušė padeklamavo ištisą monologą apie motinos meilę — Šekspyras būtų sproges iš pavydo IVANMV 229. Minėtoji funkcija pastebėta ir viename ilgame ar keliuose gretimuose sakiniuose, kai deminutyvinis vedinys bei pamatinis žodis ar kontekstinis pakaitas užima distancinę pa- dėtį, sieja tekstą. Pvz.: O kai sniegas jo kumelaitei ėmė papilve brūžint, tai ir rogės su pakaltom slidžiom kaulinėm pavažėlėm iš gyvulių šonkaulių ir šlaunikaulių sustojo kaip įbestos — pliekė pliekė kumelę, ir jokios naudos, gal tik kad pats nesušalo SALTKV 10; <... > atnešdavo jam ir bananų, ir kram- tomosios gumos, ir saldumynų, jei ne — berniūkštis ją išplūsdavo. Pasiutusiai padykęs berniokas buvo T. Estetinė deminutyvų vartojimo funkcija dažnai yra susijusi su vertinamąja funkcija. d. TEKSTO SIEJAMOJI FUNKCIJA. Kartais deminutyvas, vartojamas su savo pamatiniu žo- džiu arba kontekstiniu pakaitu ir užimdamas distancinę padėtį, atlieka teksto siejamąją funkciją. Pvz.: Artiesa būtų, kad visos imperatorės (okupantai ir okupantės) elgiasi taip, kaip motušė airiš- kam anekdote? Sūnus skundžiasi daktarui, kad jo motinėlė nieko nevalgo T. Kaip matyti, deminutyvo teksto siejamoji funkcija dažnai yra susijusi su kitomis jo funkcijomis, pvz., vertinamaja. Kartais deminutyviniai vediniai kontekste gali atlikti visas keturias funkcijas. Štai lietu- vių liaudies žaidime „Žąselės“ vilkas kalba deminutyvais, 0 žąsys — ne: Žąsys eina prie vilko ir klausia: | — Vilke, ką čia veiki? /— Duobelę kasu, — atsako vilkas. | — Kam ta duobė? | — Ugnelę kursiu. Perdėtas deminutyvų vartojimas vilką charakterizuoja kaip apsimetėlį (vertinamoji funkcija), norintį prisivilioti žąsis, todėl kalbantį mažybiniais maloniniais žodžiais (aki- vaizdu, kad DEMINUTYVU — NEDEMINUTYVU yra atskiriama, paryškinama veikėjų kalbė- sena). Deminutyvas duobelę gali turėti ir tikslinamąją paskirtį — nurodyti realų dydį. Pramaišiui vartojant deminutyvinį vedinį ir jo pamatinį žodį, išryškėja stilistinė disimi- 3 Į šį polinkį straipsnio autorės dėmesį maloniai atkreipė prof. habil. dr. R. Koženiauskienė. Demi- nutyvų vartojimo tendencijų kaita būtų įdomus kitų tyrinėjimų objektas. 64 | JURGITA MACIENĖ liacija (estetinė funkcija), o viena mintis su kita susiejamos kaip tema ir rema (teksto siejamoji funkcija). 2. DEMINUTYVŲ SEKA TEKSTE Išanalizavus surinktą medžiagą pastebėta, kad deminutyvai atlieka nevienodas funkci- jas, kai tekste užima skirtingą padėtį pamatinių žodžių arba kontekstinių sinonimų, pakai- tų atžvilgiu. Šiuo požiūriu galima kalbėti apie tris deminutyvų vartojimo būdus: postpozi- cinį, prepozicinį ir dviejų deminutyvų derinį. 2.1. Postpozicinis deminutyvo vartojimas Iš meninių, publicistinių tekstų bei VDU Kompiuterinės lingvistikos centro sudaryto tekstyno išrinkti pavyzdžiai rodo, kad gausiausiai deminutyviniai vediniai pamatinio žo- džio atžvilgiu tekste vartojami postpoziciškai (6996 surinktų pavyzdžių). Vadinasi, pirma asmuo, daiktas, savybė įvardijami nežymėtuoju stilistinės opozicijos nariu, o vėliau demi- nutyvu jau charakterizuojami, tikslinami, vertinami. Žinoma, postpoziciškai vartojamas deminutyvinis vedinys gali atlikti ir kitas — estetinę bei teksto siejamąją — funkcijas. NEDEMINUTYVO — DEMINUTYVO seką galima remti analogija su tautologinėmis sam- plaikomis (tautologijos sąvoką žr. Koženiauskienė 2001: 165-166), kurių antruoju déme- niu eina to paties žodžio deminutyvas, suteikiantis malonumo, švelnumo atspalvį (verti- namoji funkcija). Pvz.: Bet va tau žmonių papročiai ir laikai: | Tu jiems žodį žodelį, 0 jie atsišaukia | Vėriniu ilgu griausmų ir šauksmų, | Bildesiu...ČiGRLJVM 15; [nukryžiuosiu vienatvę] Kad sapno balto kaip debesėlis | Naktim naktelėm jau nebedrumstų MACUZU 7; Lakstė Adoniukas nors švariai ap- skalbtas, bet lopų lopeliais išgražintas MALM 10. Kartais deminutyvinis vedinys kalbamąjį dalyką nusako aiškiau, konkrečiau (tikslina- moji funkcija). Pvz.: Dar velionio Gedimino laikais iš tolimų kraštų pakviesti meistrai juos mūrijo, margais, iš už marių atgabentais stiklais išdabino, bokštais bokšteliais apkaišė, vingių vingiais, kampų kampu- čiais išramstė, išdabino, kaip žaisliuką padarė MATALV 41. Tokių pavyzdžių gausu tautosakoje, jų pateikta J. Balkevičiaus (1963: 433-434), V. Sir- tauto ir Č. Grendos (1988: 59; 112) sintaksės vadovėliuose. Atsižvelgiant į pasakymo gramatinės struktūros bei sintaksės ypatybes, susijusias su pamatiniu žodžiu ir deminutyviniu vediniu, į to paties ar skirtingo denotato (referento)* žymėjimą, atliekamas funkcijas, skiriami keli įprastinės sekos tekste atvejai. „Denotatas — tai, kas pavadinama žodžiu arba pažymima ženklu“ (Gaivenis, Keinys 1990: 46); referentas — „minties objektas, su kuriuo siejama tam tikra kalbinė raiška“ (ten pat: 169). Apie DENOTATO ir REFERENTO sąvokas dar žr. Drotvinas (1986: 49-54), Gudavičius (1994: 20). Stilistinį požiūrį į jas žr. Wales (1990: 113-114; 396-397). DEMINUTYVŲ SEKA IR FUNKCIONAVIMAS TEKSTE | 65 a. Pamatinis žodis ir deminutyvinis vedinys žymi skirtingus denotatus (referentus), eina vienarūšėmis sakinio dalimis. Pvz.: Kitos ir kiti, aš Tau pasakysiu, be pakitimų — neša savo kryžius ir kryželius <... > KAUKMG 180. b. Pamatinis žodis ir deminutyvas žymi skirtingus denotatus, deminutyvas taip pat pava- dina mažesnį dalyką — atlieka tikslinamaja funkciją. Tačiau pamatinis žodis ir deminutyvi- nis vedinys eina skirtingomis sakinio dalimis. Pvz.: <... > aukšti storų rąstų kryžiai — suaugusiems, ir mažučiai, sutrese, vos siekiantys vaikams iki pusiaujo — vaikų kryželiai JUKNŠ 103. c. Tarpinę padėtį tarp minėtųjų tautologijų (samplaikų) ir vienarūšių sakinio dalių už- ima intonacija (tekste — kableliu) atskirti pamatinis žodis ir deminutyvas, žymintys tą pati referentą. Pvz.: — Ak tu valia mano, valuže, — Grigalius liežuviu palietė prakirstą lūpą <... > BUBNTTA 240; — Dievai, dievulėliai... — sudejavo senoji MATALV 50; — Deja, mis, aš mažai pažįstu jūsų išrink- tąjį, bet, būdamas tamstos motinos vietoje, tai susiėmęs už galvos rypuočiau: ak varge, vargeli, už ką užkrovei tokį sunkų kryžių mano vienturėlei... IVANMV 230. (Pastarasis pavyzdys skamba kaip tautosakos imitacija, stilizuota senovinė rauda.) Var- tojamas darybinis laipsniavimas, stiprinamas emocinis nuspalvinimas, — deminutyvas at- lieka vertinamąją funkciją. d. Pamatinis žodis ir deminutyvas žymi tą patį referentą, bet užima skirtingas sintaksi- nes padėtis. Pamatinis žodis vartojamas kaip vienas vietos pavadinimo dėmuo, o deminu- tyvinis vedinys įvardija asmenį. Pvz.: Vieną naktį į vaikų palatą atveža moterį su mažučiu suvystytu vaikeliu JUKNS 62; Betgi tas pat, tarkim, su Arimų gatve, kurioje nė vieno suarto žemės lopinėlio, <... > ar Dzūkų, kurioje nė vieno tikro dzūkelio nesutiksi... RACKSI 54-55. Pastarajame sakinyje atsiranda tarsi žodžių žaismas, kai skirtingi dalykai (denotatai) pavadinami etimologine figūra — žodžio šaknies pakartojimu semantinei žodžio galiai su- stiprinti (plg. Koženiauskienė 2001: 277), o deminutyvinis vedinys atlieka estetinę funkciją. e. Pamatinis žodis ir deminutyvas žymi tą patį denotatą (ar bent referentą), jie vartojami gretimuose sakiniuose, labiau vienas nuo kito nutolę, užima distancinę padėtį. Galima įžiūrėti deminutyvo, panašiai kaip kitų bendrašaknių žodžių, sinonimų ir pan., teksto siejamąją funkciją: „Taigi šaknis, pasikartodama giminiškuose žodžiuose, pasikartoja sa- kiniuose, sujungdama juos į didesnį kalbinį vienetą — tekstą“ (Buitkienė 1993: 17). Pvz.: Elžbieta atsuko užuolaidų siūlelius ir prie langų priartėjo apniukusios pievų lygumos <... >. Tvarkingai senu papratimu lankstydama uZuolaidéles, ji dar kartą nužvelgė visą trobą <... > 66 | JURGITA MACIENĖ JUKNŠ 160; POPULIARUS ŽODIS - KORUPCIJA. Jis visiškai pakeitė menkesnės vertės ir lygmens žodelytį — kyšis, papirkinėjimas LM 1993 03 06; Bet gal ir jūsiškiam [automobiliui — J. M.] tiktų naujos padangos? <... > laimėkite naujutėlaičių padangų komplektą SN 2001 02 17. f. NEDEMINUTYVO — DEMINUTYVO seka pastebėta ir tais atvejais, kai šalia pirmesnio daikto įvardijimo tolesniame tekste vartojamas ne jo deminutyvinis vedinys, o kito, arti- mos reikšmės žodžio deminutyvas, kontekstinis pakaitas. Plg. samplaikas: Berže broleli, kaip toks išaugai — / Virpantis, tyras, visas nušvitęs? DEGA 25; Trys varguoliai verkėjėliai SRUOGRI 48. Tarp nedeminutyvo ir deminutyvo susidaro hiperonimo ir hiponimo santykis. Pvz.: Pirmas sutiktas žmogus — nedidukė, smulki moterélé POzBSD 153; Tėvas pakėlė vaiką ant rankų: | — Tenai yra mūsų namai, Benuti APUTDA 7. Pirmiausia vartojamas platesnės reikšmės žodis, piešiamas bendras vaizdas, kuriame neišskiriamos detalės. Deminutyviniu vediniu tiksliau įvardijamas konkretus objektas, vaizdas detalizuojamas, — atliekama tikslinamoji funkcija. g. Esant hiperonimo — hiponimo santykiui vartojami NEDEMINUTYVAS — DEMINUTYVAS įgauna ir emocinį atspalvį, t. y. deminutyviniai vediniai atlieka vertinamąją funkciją. Pvz.: Buvo surastas „tokių reikalų“ meistras, kažkoks arielkėlę mėgstantis felčeriukas <... > JO- NUŠKDS 7; Kone mumija tapusį žiemotoją devintajame bloko aukšte prižadina skambutis į duris — įleista mergina iš globos tarnybos papurškia senučiui į akis alyvų kvapo skysčio <... > KuUNCKK 6. h. Kartais deminutyvinis vedinys savo reikšme nuo pirmojo žodžio yra gerokai nutolęs, ypač kai deminutyvas pavartotas perkeltine reikšme, jie kaip sinonimai suprantami tik konkrečiame kontekste. Pvz.: Saulė — tai linksma raudona moteriškaitė VILRO 122; <... > išmetė į šiukšlių konteinerį visą Aro švirkštų kolekciją, kuria jis taip didžiavosi ir vis kartodavo — „jei koks Rikas Veikmanas gali kolekcionuoti rolsroisus, tai kodėl aš negaliu nors tokių mašinyčių“ IVANMV 207. Pastarajame pavyzdyje deminutyvas mašinytės vartojamas ir tiesiogine reikšme, kai api- budina rolsroisus, ir perkeltine reikšme, kai kitaip pavadina švirkštus. Tokiu deminutyvo vartojimu išvengiama kalbos monotonijos, mažybinis (maloninis) žodis atlieka estetinę funkciją. 2.2. Prepozicinis deminutyvo vartojimas Esama atvejų (3196 surinktų pavyzdžių), kai tekste pamatinis žodis ir jo deminutyvinis vedinys rikiuojami priešinga tvarka, t. y. pirma eina deminutyvas. Tada deminutyvas dažniausiai atlieka estetinę funkciją, nes išvengiama to paties žodžio kartojimo. DEMINUTYVŲ SEKA IR FUNKCIONAVIMAS TEKSTE | 67 Poezijoje priešinga komponentų seka pasirenkama dėl rimo bei ritmo. Pvz.: Kur namučiai namai? NĖRRI 167. Sukeitus deminutyvą bei pamatinį žodį vietomis, sakinio prasmė išlieka ta pati, nėra naujų stilistinių atspalvių. Tą patį referentą žyminčių DEMINUTYVO — NEDEMINUTYVO seka pasirenkama tada, kai vengiama kartoti visai tokį pat žodį, t. y. veikia stilistinės disimiliacijos principas. Pvz.: Prikala prie durų iš ąžuolo lapų išpintą širdelę, iškaišytą baltomis ramunėlėmis, į širdies lenkimą įvertas raudonas bijūnas <... > JUKNŠ 98; Atsitūpęs prie krosnelės, jis kūrena kūleliais ugnį. Krosnies durelės atidarytos, geltoni ugnies atšvaitai plasta ant sienos <... > JUKNŠ 107. Su estetine funkcija kartais esti susijusi ir vertinamoji funkcija. Pvz.: Žemėje gyvena žmonės ir gyvulėliai. Iš visų gyvulių labiausiai myliu mažus ėriukus ViLRO 122. Žemaitės „Petro Kurmelio“ peizaže randama seka: saulelė — saulelę — priešais saulę — saulelę — prieš saulę ZEMPK 45-46. Kai deminutyviniu dariniu ir pamatiniu žodžiu žymimi skirtingi referentai (denotatai) pabrėžiamos deminutyvo estetinė bei tikslinamoji funkcijos. Pvz.: , [negaliu pasakyt] Kad ir tamstai skyriau eilių / Bent pluoštelį, lyg pluoštą lino STRIELKEN 26; Ji nulipo kopėčiomis žemyn, atidarė kamarą ir ėmė nešti į lauką medines rėčkeles, kaušą, di- džiulę rėčką JUKNŠ 162. DEMINUTYVO — NEDEMINUTYVO seka pastebėta ir tada, kai abu tie žodžiai yra skirtingų šaknų, kai jie sinonimais tampa tik konkrečiame kontekste. Kontekstiniai sinonimai žymi skirtingus referentus. Pvz.: Mindami sau takučius / (Su keliais dar buvo striuka...) | Išliuoksėjo į svečius | Du maži dinozauriukai SKUČLS 20. Nedeminutyvu išreikšta sąvoka yra kiek platesnė už pasakytą deminutyviniu dariniu, kuris atlieka tikslinamąją funkciją. Deminutyvas atlieka vertinamąją funkciją, kai jo nedeminutyviniu pakaitu išreikšta są- voka yra kiek tikslesnė. Tą patį referentą žymintys kontekstiniai sinonimai vartojami (beveik) greta tame pačiame arba gretimuose sakiniuose, t. y. užima kontaktinę padėtį. Pvz.: 68 | JURGITA MACIENĖ Ne akmenėlis moters krūtinėj — suspurda širdis, ima plakti tankiau BUBNZS 12; <... > visi trys miegojom paskutinę naktį prieš tėvams parvažiuojant — mamunélé, tėtušis ir aš. Seneliai visą naktį šnekėjosi <... > T. Deminutyvu, kartais pavartojamu ir perkeltine reikšme, pirmiausia įvardijama abstrak- čiau, po jo einantis nedeminutyvas tikslina, konkretina. Pvz.: — Kur tu bėgi, | pilkas žemės padarėli, pele? BALTV 120; Motulė mūsų — Dzūkija! KUDSSK 14; Guliu prie būdos, padėjęs galvą ant letenų, ir matau, kaip aksominėje sodo tamsoje žybčioja žalsvos ugnelės. Tai jonvabaliai LIEGSDZG 5. 2.3. Deminutyvo — deminutyvo derinys Ketvirtadalis visų surinktų pavyzdžių (kiek daugiau negu prepoziciškai vartojamų de- minutyvų) skiriama trečiai deminutyvų vartojimo tekste grupei, kai greta atsiduria du deminutyviniai vediniai. Esama atvejų, kai du skirtingų šaknų mažybiniai maloniniai žodžiai vartojami kaip tautologinės samplaikos, tarp jų nedaroma pauzė (nededamas kablelis). Tada svarbi tam- pa ne sinonimiškumo, o epiteto funkcija, kai antrasis deminutyvinis vedinys nurodo savy- bę objekto, įvardyto pirmuoju deminutyvu. Pvz.: Akmenėli pilkūnėli, | Ar miegi, ar miegi? DEGA 18; Šaltinėli šaltuonėli, | Ar girdi, ar girdi?.. DEGA 18. Analizuojant deminutyvy vietą tekste pastebėtas dviejų tos pačios šaknies deminutyvy vartojimas, kai drauge atliekamos tikslinimo ir vertinimo funkcijos. a. Du deminutyvai, žymintys tą patį referentą ir vartojami skirtinguose sakiniuose (dis- tancinė padėtis), suteikia naujos informacijos, pabrėžia kalbamojo dalyko vertinimą. Pvz.: Kai pasiekė Neries krantą (ne tos Neries, kuri teka pro Vilnių — yra kita Neris, mažas upeliūkštis, Vidaujos intakas), draugai jau buvo antroj upelio pusėj (T). (Pastarasis pavyz- dys — ir deminutyvų atliekamos estetinės funkcijos iliustracija.) b. Esama atvejų, kai du deminutyvai vartojami viename sakinyje, tačiau žymi skirtingus referentus. Pvz.: <... > visai netoli prasideda užakti baigiąs ežeras, iš kurio išteka upeliūkš- tis, bėgantis pro pat Palkabalį ir triukšmingai įtekantis į kaimo upelį (T); — Teresiut, ar tu žinai, mamunėlė tau — ne mamytė, tėtušis — ne tėvelis (T). Vienas iš deminutyvų yra sudary- tas su dažnesne, labiau paplitusia priesaga, o kito daryba sudėtingesnė: prijungta rečiau vartojama priesaga, žodis sudarytas su keliomis priesagomis. Neįprastos darybos deminu- tyvas įgauna naujų ir semantinių, ir emocinių (vertinimo) atspalvių. Kartais deminutyvai vartojami kaip kontekstiniai sinonimai: tas pats asmuo, daiktas, reiškinys pavadinamas dviem skirtingų šaknų deminutyviniais vediniais. Du mažybiniai maloniniai žodžiai, žymintys tą patį denotatą (referentą), užima distan- cinę poziciją, yra kontekstiniai sinonimai ir suteikia naujos informacijos, t. y. atlieka tikslinamąją funkciją. Pvz.: DEMINUTYVŲ SEKA IR FUNKCIONAVIMAS TEKSTE | 69 Laižiau Monikutés rankeles ir veiduką, <... > nosies galiukas vikst, vikst į Salis, nes mergytė labai gardžiai kvepia LIEGŠDŽG 10; — Monikute, žiūrėk, tavo Džimas atėjo. Anūkėle, atsibusk, — kalba šeimininkė, nužerdama jai nuo kaktos plaukus LiEGŠDžG 11. Kuriant tekstą stengiamasi nekartoti vienodų žodžių, ieškoma kontekstinių pakaitų, — deminutyviniai vediniai atlieka estetinę funkciją. Aiški ir teksto siejimo funkcija, kai kon- tekstiniai pakaitai suartina atskirus ilgo sakinio dėmenis. Pvz.: <... > Benučio tėvas nedrąsiai žvilgtelėjo į mėlyno baltumo tos panelės apatinį drabužį, išlin- dusį pro gėlėtą suknelę, ir ji, ta vokietukė, tai pastebėjusi ir dailiai šyptelėjusi... APUTDA 9. 3. IŠVADOS Lietuvių kalbos deminutyviniai vediniai ir jų pamatiniai Žodžiai gali būti vartojami greta ar beveik greta (kontaktinė padėtis) arba labiau nutolę (distancinė padėtis). Demi- nutyvai pamatinių žodžių atžvilgiu užima postpoziciją ar prepoziciją arba vartojamas dviejų mažybinių (maloninių) žodžių derinys. Tekste (viename sakinyje arba didesnėje ištraukoje) deminutyviniai vediniai atlieka keturias funkcijas: dvi pagrindines (susijusias su vedinių daryba) —tikslinamąją ir vertina- maja, bei dvi papildomas — estetinę ir teksto siejamąją. Priklausomai nuo deminutyvinio vedinio vietos pamatinio žodžio atžvilgiu, nuo to paties ar skirtingo denotato (referento) žymėjimo, minėtosios funkcijos išryškėja skirtingai. Kartais jas dar pabrėžia greta mažybi- nio (maloninio) žodžio vartojamos kitos kalbos priemonės. Kai deminutyvas tekste užima postpoziciją, jis gali atlikti visas keturias funkcijas: a. Tikslinamąją funkciją — kai pamatinis žodis ir deminutyvinis vedinys žymi skirtingus denotatus (referentus), eina vienarūšėmis ar skirtingomis sakinio dalimis arba tarp demi- nutyvo ir jo kontekstinio sinonimo susidaro hiperonimo — hiponimo santykis. b. Vertinamąją funkciją — kai pamatinis žodis ir deminutyvinis vedinys žymi tą patį referentą ir yra skiriami intonacija (rašte — kableliu) arba, susidarius hiperonimo — hipo- nimo santykiui, deminutyvu pabrėžiamas vertinamasis aspektas. c. Estetinę funkciją — kai pamatinis žodis ir deminutyvinis vedinys žymi skirtingus referentus, užimančius skirtingas sintaksines padėtis, arba deminutyvas vartojamas per- keltine reikšme. d. Teksto siejamąją funkciją — kai pamatinis žodis ir deminutyvinis vedinys žymi tą patį denotatą (ar bent referentą). Tekste išryškėja šios prepoziciškai vartojamo deminutyvo funkcijos: a. Tikslinamoji funkcija — kai deminutyvas ir jo kontekstinis sinonimas žymi skirtingus referentus. b. Vertinamoji funkcija — kai deminutyvinis vedinys ir jo kontekstinis pakaitas žymi tą patį referentą. c. Estetinė funkcija — kai deminutyvinis vedinys ir pamatinis žodis vartojami poezijoje dėl rimo bei ritmo, žymi tą patį arba skirtingus referentus. 70 | JURGITA MACIENĖ Sudarydami DEMINUTYVO — DEMINUTYVO derinį, vediniai atlieka tokias funkcijas: a. Tikslinamąją ir vertinamąją funkcijas kartu — kai mažybiniai (maloniniai) žodžiai žymi tą patį arba skirtingus referentus. b. Estetinę funkciją — kai deminutyvai žymi tą patį referentą. c. Teksto siejamąją funkciją — kai deminutyviniai vediniai žymi tą patį denotatą (refe- rentą). SUTRUMPINIMAI APUTDA -— Aputis J. Dvi apysakos, Vilnius, 1996. BALTV — Baltakis A. Vienuolynas, Vilnius, 1998. BUBNŽS - Bubnys V. Žalios sūpuoklės, Vilnius, 1992. BuBNTTA — Bubnys V. Teatsiveria tavo akys, Vilnius, 1993. BuivLN — Buivydaitė I. Laiko tiek nedaug... Vilnius, 1998. ČIGRLJVM - Cigriejus H. A. Po laiko juokas — vėlyva metūgė, Vilnius, 1994. DEGA -— Degutytė J. Artumas, Kaunas, 1995. IVANMV - Ivanauskaitė J. Mėnulio vaikai, Vilnius, 1988. JONUšKDS - Jonuškaitė B. Didžioji sala, Vilnius, 1997. JUKNŠ — Juknaitė V. Šermenys, Vilnius, 2000. KARCR - Karčiauskas M. Ričas. Agavos žiedas, Vilnius, 1992. KARVNBL - Karvelytė S. Jei norite būti laimingi, Kaunas, 1995. KAUKMG - Kaukas K. Musei vis dar geriau, Klaipėda, 1993. KupSSK - Kudarauskaitė M. Sekunde smėlio karaliene, Vilnius, 1989-1997. KUNCKK - Kunčinas J. Kasdien į karą, Vilnius, 2000. LiEGŠDžG -— Lieguté E. Šuo Džimas — geras, Vilnius, 2000. LRZ.., — Lietuvių kalbos žodynas 8, red. J. Kruopas, Vilnius: Mintis, 1970. LM - Literatūra ir menas LR — Lietuvos rytas MAcCUZU — Macijauskienė M. Žaidimas su ugnimi, Jonava, 1994. MALM - Malūkas E. Migla, Panevėžys, 1999. MATALV -— Matusevičiūtė O. Amžinas Lietuvos vainikas, Vilnius, 1994. NERRI — Nėris S. Raštai 1, Vilnius, 1984. PožBSD - Požėra J. Baltos saulės diena, Vilnius, 1989. RACKSI — Račickas V. Kita šlepetės istorija, Vilnius, 1998. RAČŠ — Račickas V. Šlepetė — 3, Vilnius, 1999. RAMRK - Ramonas A. Ramybės kalva, Vilnius, 1997. SKUCLS - Skučaitė R. Laiškas Sekmadieniui, Vilnius, 1998. SRuoGRI — Sruoga B. Raštai 1, Vilnius, 1957. STRIELKEN - Strielkūnas J. Einu namo: Meilės ir lemties dainos, Vilnius, 1999. ŠALTKV - Šaltenis S. Kalės vaikai, Vilnius, 1990. SN - Šiaulių naujienos T — VDU Kompiuterinės lingvistikos centro tekstynas VILRO - Vilimaitė B. Rojaus obuoliukai. Čiuožyklos muzika, Vilnius, 1999. ŽEMPK -— Žemaitė. Petras Kurmelis, Vilnius, 1976. DEMINUTYVŲ SEKA IR FUNKCIONAVIMAS TEKSTE | 71 LITERATURA ALEKSYNAS, K. 1971: Lietuvių liaudies dainų kalbinės stilistinės ypatybės. Literatūra ir kalba 11, 7-300. AMBRAZAS, V., red. 1996: Dabartinės lietuvių kalbos gramatika, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. BALKEVIČIUS, J. 1963: Dabartinės lietuvių kalbos sintaksė, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla. BUITKIENĖ, J. 1993: Bendrašaknių žodžių vaidmuo lietuvių kalbos tekstų organizacijoje. Kalbotyra 42 (1), 17-22. DROTVINAS, V. 1986: Pagrindinės leksikologijos sąvokos, Vilnius: Vilniaus pedagoginis institutas. GAIVENIS, K., KEINYS, S. 1990: Kalbotyros terminų žodynas, Kaunas: Šviesa. GUDAVICIUS, A. 1994: Leksiné semantika: Vienetai. Ryšiai. Struktūra, Šiauliai: Šiaulių pedagoginis institutas. Gupavičius, A. 2000: Etnolingvistika, Šiauliai: K. J. Vasiliausko įmonė. HAUSENBLAS, K. 1985: Zu den Prinzipien des Textaufbaus oder: Text ohne Stil? Linguistica 11, 25— 27, Praha. HOFFMANNOVA, J. 1997: Stylistika a..: Soucasna situace stylistiky, Praha: Trizonia. HRBACEK, J. 1994: Narys textové syntaxe spisovnė češtiny, Praha: Trizonia. JAKAITIENĖ, E., LAIGONAITĖ, A., PAULAUSKIENĖ, A. 1976: Lietuvių kalbos morfologija, Vilnius: Mokslas. KEINYS, S. 1999: Bendrinės lietuvių kalbos žodžių daryba, Šiauliai: Šiaulių universiteto leidykla. KNI1OKSTA, P. 2001: Kalbos vartosena ir tvarkyba, Vilnius: Lietuvių kalbos instituto leidykla. KOŽENIAUSKIENĖ, R. 2001: Retorika: Iškalbos stilistika, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. LKE — AMBRAZAS, V., red. 1999: Lietuvių kalbos enciklopedija, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. MACIENĖ, J., ŽUPERKA, K. 2001: są Al seka ir funkcijos tekste. Tekstas: lingvistika ir poeti- ka. Mokslinės konferencijos medžiaga, Šiauliai: Šiaulių universiteto leidykla. MiLEwsKI, T. 1976: Językoznawstwo, Warszawa: Panstwowe Wydawnictwo Naukowe. NEKULA, M. 2000: Text. Priručni mluvnice češtiny, Praha: Nakladatelstvi Lidové noviny. PAULAUSKIENĖ, A. 1994: Lietuvių kalbos morfologija: Paskaitos lituanistams, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. PIKCILINGIS, J. 1975: Lietuvių kalbos stilistika 2, Vilnius: Mintis. PIROČKINAS, A. 1974: Motinos vardas. Žodžiai ir žmonės, Vilnius. RĖzA, L. 1825: Lietuvių liaudies dainos 1, Vilnius, 1958. [Paimta iš RĖzA, L. Dainos oder Litthau- ische Volkslieder, Konigsberg.] SIRTAUTAS, V., GRENDA, C. 1988: Lietuviy kalbos sintaksé, Vilnius: Mokslas. SIRTAUTAS, V. 2001: Iš teksto teorijos. Sirtautas, V., Petkevičienė, R., Grenda, C. Rinktiniai kalboty- ros straipsniai, Šiauliai: Šiaulių universiteto leidykla, 44-57. SRuoGA, B. 1927: Dainų poetikos etiudai. Raštai 6, Vilnius, 1957. [Paimta iš SRuoca, B. Dainų poetikos etiudai, Kaunas.) UrvypaAs, K., red. 1965: Lietuvių kalbos gramatika 1, Vilnius: Mintis. URBUTIS, V. 1978: Žodžių darybos teorija, Vilnius: Mokslas. WALES, K. 1990: A Dictionary of Stylistics, London and New York: Longman. ZUPERKA, K. 2001: Lietuvių kalba: Stilistika. Vadovėlis XII klasei, Kaunas: Šviesa. Jurgita Macienė Gauta 2002 03 05 Šiaulių universitetas P. Višinskio g. 38, 5400 Šiauliai, Lietuva Ikk(dhu.su.lt