Deminutyvų seka ir funkcionavimas tekste

ACTA LINGUISTICA LITHUANICA XLVI (2002), 59–71 Deminutyvų seka ir funkcionavimas tekste Jurgita Macienė Šiaulių universitetas In the Lithuanian linguistic tradition, diminutives are described as an expressive device belonging to the domain of stylistics. Diminutives are often used in combination with their basic nouns. The two can be used in immediate juxtaposition or be separated from each other. The diminutive may either precede or follow the basic word, and sometimes the two patterns are combined. The examples (from the concordance compiled by the Centre of Computational Linguistics of Kaunas University and from literary and publicistic writing) reveal four functions of diminutives, two of them basic (specifying and evaluative), and two secondary (aesthetic and cohesion-enhancing). A diminutive can perform several functions at the same time. The above-mentioned functions can also receive various degrees of emphasis, depending on the position of the diminutive, the type of diminutive and its referential status. Sometimes these properties are additionally marked by other linguistics devices. 0. ĮVADAS Deminutyvas – „mažybinės, maloninės ir apskritai emocinės reikšmės žodis, padarytas su specialia priesaga“ (Gaivenis, Keinys 1990: 46) – yra lietuvių kalbai būdinga žmonių, gyvūnų, daiktų charakterizavimo, jausmo perteikimo priemonė. Įvairūs deminutyvinių vedinių reikšmės atspalviai ypač ryškūs tautosakos kūriniuose: tai pastebėjo jau L. Rėza (1825), vėliau tuos vedinius aptarė B. Sruoga (1927), A. Piročkinas (1974: 208–210) ir kiti. Išsamiausiai deminutyvų vartojimą lietuvių liaudies dainose išanalizavo K. Aleksynas (1971: 7–300). Lietuvių kalbininkai daugiausia dėmesio skiria mažybinių (maloninių) žodžių darybai (žr. Ulvydas, red. 1965: 253–288; Jakaitienė ir kt. 1976: 262; Urbutis 1978: 270, 288; Paulauskienė 1994: 65–66; Ambrazas, red. 1996: 87–94; Keinys 1999: 51–53; LKE 1999: 130). A. Gudavičius (2000: 124–139) pabrėžia deminutyvų aksiologinį aspektą. Deminutyvai ypač aktualūs mokslininkams, gvildenantiems stilistikos problemas. Suprantama, daugiau dėmesio deminutyviniams vediniams skiria tos kalbos, kuriose jie vartojami dažniau, įvairiau, kur jų vaidmuo tekstuose ryškesnis. Antai lenkų kalbotyra deminutyvus priskiria stilistinei kalbos sistemai (Milewski 1976: 124–125), o dideliame, per šešis šimtus terminų apimančiame enciklopediniame stilistikos žodyne anglų kalba (Wales 1990) DEMINUTYVO termino išvis nėra. Lietuvių kalba šiuo atžvilgiu kur kas artimesnė lenkų kalbai. Kaip kalbos stilistinės sistemos reiškinys mažybiniai (malo- 60 | JURGITA MACIENĖ niniai) žodžiai aptariami J. Pikčilingio „Lietuvių kalbos stilistikoje“ (Pikčilingis 1975: 30tt.). DEMINUTYVO terminas įdėtas net į nedidelį (keturiasdešimt dviejų žodžių) aiškinamąjį mokyklinio vadovėlio stilistikos terminų žodynėlį (žr. Župerka 2001: 115). Ir literatūrologai, ir kalbininkai pabrėžia mažybinių (maloninių) žodžių svarbą minties raiškai, tačiau apie deminutyvų funkcijas tekste tėra pareikšta viena kita pastaba, vienas kitas pasvarstymas1, todėl šiame straipsnyje deminutyvų funkcionavimą tekste siekiama aptarti kiek detaliau. Tekste deminutyvinis vedinys su savo pamatiniu žodžiu neretai atsiduria tame pačiame arba gretimame sakinyje. Pvz.: Turbūt kvailai ir keistai atrodžiau prošal zvimbiančioms mašinoms ir mašinėlėms KUNČKK 302; Ašara sapnavo, kad ją pažadino žingsniai. Labai labai smulkūs žingsneliai IVANMV 5; – Aaaaaa! Aaaaaa! Nupjaukit kojytę! Nupjaukit koją! Aaaaaaa! JUKNŠ 48. Kitur minėtieji vediniai vartojami tolesniuose sakiniuose, net kitose pastraipose. Pvz.: Na, tarkime, mūsų Vincukas parašo meilės laišką... <...> – Ačiū, Vincuk, už laiškeliuką RAČŠ 69. tais atvejais, kai deminutyvai akivaizdžiai sieja tekstą, atstumui tarp pamatinio žodžio ir deminutyvinio vedinio nusakyti galima taikyti teksto lingvistikos terminus KONTAKTINĖ PADĖTIS ir DISTANCINĖ PADĖTIS; plg.: „Koneksija (siejimas) esti KONTAKTINĖ (artimoji), kai siejami gretimi sakiniai <...>, ir DISTANCINĖ (tolimoji), kai jungikliai tepasakyti tolesniuose sakiniuose, kitoje pastraipoje ar dar toliau“ (Sirtautas, Grenda 1988: 188; dar žr. Sirtautas 2001: 47). Ne visi kalbininkai KONTAKTINĖS bei DISTANCINĖS PADĖTIES terminus apibrėžia taip konkrečiai, komentuoja tiksliai ir detaliai. M. Nekula (2000: 685) pateikia tokią sąvokų sampratą: „Anaforiškai galima nurodyti pirmą einantį elementą, pavartotą greta arba beveik greta (KONTAKTINIS SIEJIMAS), arba elementą, kuris neina prieš pat nuorodą (DISTANCINIS SIEJIMAS)“. Dar plg. J. Hrbáčeko (Hrbáček 1994: 47) apibrėžimą: „Siejimą su gretimu pirma einančiu pasakymu vadiname kontaktiniu, siejimas su kuriuo nors iš anksčiau pavartotų pasakymų yra DISTANCINIS SIEJIMAS“; J. Hofmanovos (Hoffmannová 1997: 128) komentarą: „kontaktiniai (tarp gretimų teksto vienetų) ir distanciniai (tarp labiau nutolusių teksto vienetų) ryšiai“. Šiame straipsnyje atsižvelgiama į deminutyvinio vedinio ir jo pamatinio žodžio nutolimą vienas nuo kito: jie vartojami greta arba beveik greta, netoli (kontaktinė padėtis) arba labiau nutolę (distancinė padėtis). Kuo didesnis atstumas tarp pamatinio ir mažybinio (maloninio) žodžių, tuo deminutyvo atliekama teksto siejamoji funkcija tampa silpnesnė, mažiau pastebima. 1 Kai kurie šio straipsnio teiginiai pirmą kartą paskelbti mokslinės konferencijos pranešime (žr. Macienė, Župerka 2001: 32–35). DEMINUTYVŲ SEKA IR FUNKCIONAVIMAS TEKSTE 61 1. DEMINUTYVŲ FUNKCIJOS TEKSTE Deminutyvo ir bendrašaknio žodžio ar kontekstinio pakaito vartojimas netoli vienas kito nėra atsitiktinis – toks kalbos „priemonių pasirinkimas yra susijęs su pragmatiniais veiksniais (vertybėmis): su kalbinės veiklos situacija bei tipu, su kalbėtojo ketinimais ir poveikiu“ (Hoffmannová 1997: 102), t. y. deminutyvinis vedinys vartojamas kokia nors intencija, tekste jis atlieka tam tikras funkcijas. Kalbėdama apie greta vartojamus bendrašaknius žodžius, J. Buitkienė (1993: 18–22) skiria struktūrinę, struktūrinę-semantinę ir struktūrinę-stilistinę tų žodžių funkcijas. Deminutyvai yra ryškus teksto stiliaus elementas, todėl tikslinga atsižvelgti ir į stilistikos specialistų nurodomas stiliaus atliekamas teksto sandaros funkcijas. K. Hausenblasas (žr. Hausenblas 1985: 25–27) aptaria tokias keturias pagrindines funkcijas: tematinę-semantinę, estetinę, integracinę ir charakterizuojamąją. Išanalizuotoje tekstyno ir tautosakos, grožinės literatūros, publicistikos pavyzdžiai rodo, kad galima skirti keturias deminutyvų vartojimo tekste funkcijas: dvi pagrindines – tikslinamąją ir vertinamąją (resp. ekspresyvinę) bei dvi papildomas – teksto siejamąją (resp. integracinę, tematinę-semantinę, struktūrinę-semantinę) ir estetinę; jos visos dažnai yra susijusios tarpusavyje. a. TIKSLINAMOJI FUNKCIJA. Deminutyvinis vedinys patikslina, aiškiau nusako kitu žodžiu įvardytą asmenį, gyvūną, reiškinį, savybę. a.a. Kartu su kitomis kalbos priemonėmis (epitetais) pabrėžia asmens smulkumą, daikto mažumą, plonumą. Pvz.: Šeimininkė – nedidukė, čiuplutė moterėlė – triūsė apie didžiulę rusišką krosnį <…> PožBSD 11; <…> Raima rūpestingai nupiešė lyg ir žiedų profilius, aiškiai strėliukėm parodydama, kaip kampu iš vidaus linktęs didysis ir tokiu pat kampu išsišovęs mažasis žiedelis <…> IvanMV 85; Iš vaikiškų balselių išsiskyrė storas tėvelio balsas KarvNBL 49. Daikto mažumas paryškinamas viena iš sintaksinių figūrų – išvardijimu. Pvz.: Stovėjo nuoga, barškėdama dantimis ir baisiausiai susikaupus, lėtai nusiseginėjo karolius, karoliukus, grandinėles, movėsi begalybę apyrankių ir žiedų IvanMV 13. a.b. Parodo asmens jaunumą, nesubrendimą. Pvz.: Netrukus parėjo ir broliukai – Stasiukas ir Jonukas KarvNBL 12. Kartais minėtuosius požymius išryškina netoli deminutyvo vartojamas tikslesnis gyvūno jauniklio pavadinimas, nesubrendimą nusakantys epitetai. Pvz.: Ji neseniai atsivedė eriukų2 ir, kad eriukai vėsiame tvarte nesušaltų, tėvas visus juos atgabeno į gryčią. Avinukai maži, garbanota vilnele, ilgom, plonom, netvirtom kojytėm JukNŠ 57. 2Kai deminutyvai suprantami siaurąja prasme, jais nelaikomi terminai su mažybinėmis priesagomis (plg. Kniūkšta 2001: 551). 62 | JURGITA MACIENĖ Ypač ryški deminutyvų tikslinamoji funkcija yra tada, kai tas pats denotatas (referentas) įvardijamas dviem žodžiais, išvestais su deminutyvinėmis priesagomis, ir tarp tų žodžių susidaro hiperonimo (gimininio pavadinimo) ir hiponimo (rūšinio pavadinimo) santykis. Pvz.: Nepaprastai apsidžiaugęs sėkme, parnešė žvėriukus namo ir uždarė metaliniame kubile. <…> Lepinami, glostomi švarutėliai lapiukai augo nepaprastai greitai MALM 34. b. VERTINAMOJI FUNKCIJA. Deminutyvas parodo, paryškina kalbėtojo požiūrį į kalbamąjį dalyką ar adresatą. b.a. Atskleidžia asmens, daikto vertę, teigiamą kalbėtojo požiūrį. Pvz.: Man jų nebuvo ilgu, negalėjo būti ilgu, seneliai – tėtutis ir mamunėlė – atliko viską, ką mano mažame gyvenime turėjo atlikti tėvai T. Raišką aktualizuoja dviejų to paties daikto įvardijimų vartojimas greta, kontrastas, neretai netgi pabrėžtinas jų priešinimas. Pvz.: Tai ne miltai, tai milčiukai (džiaugiasi, kad miltai smulkūs) LKŽVIII 195. Malonus vertinimas ypač pabrėžiamas tada, kai vartojama laipsniavimo figūra, stiprėja kalbėtojo jausmai. Pvz.: – Sesele, – silpnu balsu kalbina jis. – Sesute… geroji… Sesute gailestingoji… Visų gražiausioji… KAUKMG 5. b.b. Paryškina daikto menkumą, neigiamą kalbėtojo požiūrį. Pvz.: Artiese upelis. Koks ten upelis – virvelė ligi žiemvaržėlių Smetonos laikais išmauroto griovio KARČR 8; <…> pasistatė šį namą vietoj turėto medinio lauželio, įrengė jį prabangiai, šiuolaikiškai BUIVLN 8: Juozas Strodomskis iš Vilniaus padovanojo į Padurupio kaimą (yra toks kaimeliūkštis Kelmės rajone, Tytuvėnų apylinkėje, kuriame tik dvi sodybos belikusios) <…> T. Menkumas kartais dar pabrėžiamas ironija. Pvz.: Antai paaiškėjo, kad savivaldybės piliečių pareiškimų knyga – ne oficialus dokumentas, o tik šiaip kažkokia knygelė LR 2000 02 07. Menkumas bei ironija ypač akivaizdūs tada, kai vartojamas laipsniavimas. Pvz.: Prispaudė savo antspaudą viršaitis K. Ignotas, tekštelėjo antspaudėlį seniūnas Rumsas, pasirašė „sąžiningi liudytojai“ <…> RAMRK 14. DEMINUTYVŲ SEKA IR FUNKCIONAVIMAS TEKSTE | 63 Supeikti, pasmerkti, ironizuoti – tokia deminutyvų paskirtis ypač dažna šiais laikais, kai jaučiama stiliaus žemėjimo, malonių, švelnių žodžių nuvertėjimo tendencija. Šį faktą patvirtina ir analizuotieji pavyzdžiai, dažniausiai rasti šiuolaikinių rašytojų kūryboje3. c. ESTETINĖ FUNKCIJA. Deminutyvas vartojamas tada, kai svarbiausia rodosi stilistinė disimiliacija, t. y. nenoras tekste kartoti tą patį žodį. Pvz.: <...> Vika net pliaukštelėjo liežuviu, – tai va, prieš įkišdama mane čia, motušė padeklamavo ištisą monologą apie motinos meilę – Šekspyras būtų spro­gęs iš pavydo IVANMV 229. Minėtoji funkcija pastebėta ir viename ilgame ar keliuose gretimuose sakiniuose, kai deminutyvinis vedinys bei pamatinis žodis ar kontekstinis pakaitas užima distancinę padėtį, sieja tekstą. Pvz.: O kai sniegas jo kumelaitę ėmė papilvę brūžint, tai ir rogės su pakaltom slidžiom kaulinėm pavažėlėm iš gyvulių šonkaulių ir šlaunikaulių sustojo kaip įbestos – pliekė pliekė kumelę, ir jokios naudos, gal tik kad pats nesušalo ŠALTKV 10; <...> atnešdavo jam ir bananų, ir kramtomosios gumos, ir saldumynų, jei ne – berniūkštis ją išplėšdavo. Pasiutusai padykęs berniokas buvo T. Estetinė deminutyvų vartojimo funkcija dažnai yra susijusi su vertinamąja funkcija. d. TEKSTO SIEJAMOJI FUNKCIJA. Kartais deminutyvas, vartojamas su savo pamatiniu žodžiu arba kontekstiniu pakaitu ir užimdamas distancinę padėtį, atlieka teksto siejamąją funkciją. Pvz.: Ar tiesa būtų, kad visos imperatorės (okupantai ir okupantės) elgiasi taip, kaip motušė airiš-kam anekdote? Sūnus skundžiasi daktaru, kad jo motinėlė nieko nevalgo T. Kaip matyti, deminutyvo teksto siejamoji funkcija dažnai yra susijusi su kitomis jo funkcijomis, pvz., vertinamąja. Kartais deminutyviniai vediniai kontekste gali atlikti visas keturias funkcijas. Štai lietuvių liaudies žaidime „Žąselės“ vilkas kalba deminutyvais, o žąsys – ne: Žąsys eina prie vilko ir klausia: / – Vilke, ką čia veiki? / – Duobelę kasu, – atsako vilkas. / – Kam ta duobė? / – Ugnelę kursiu. Perdėtas deminutyvų vartojimas vilką charakterizuoja kaip apsimetėlį (vertinamoji funkcija), norintį prisivilioti žąsis, todėl kalbantį mažybiniais maloniniais žodžiais (akivaizdu, kad DEMINUTYVU – NEDEMINUTYVU yra atskiriama, paryškinama veikėjų kalbėsena). Deminutyvas duobelę gali turėti ir tikslinamąją paskirtį – nurodyti realų dydį. Pramaišiui vartojant deminutyvinį vedinį ir jo pamatinį žodį, išryškėja stilistinė disimi- 3 Į šį polinkį straipsnio autorės dėmesį maloniai atkreipė prof. habil. dr. R. Koženiauskienė. Deminutyvų vartojimo tendencijų kaita būtų įdomus kitų tyrinėjimų objektas. 64 | JURGITA MACIENĖ liacija (estetinė funkcija), o viena mintis su kita susiejamos kaip tema ir rema (teksto siejamoji funkcija). 2. DEMINUTYVŲ SEKA TEKSTE Išanalizavus surinktą medžiagą pastebėta, kad deminutyvai atlieka nevienodas funkcijas, kai tekste užima skirtingą padėtį pamatinių žodžių arba kontekstinių sinonimų, pakaitų atžvilgiu. Šiuo požiūriu galima kalbėti apie tris deminutyvų vartojimo būdus: postpozicinį, prepozicinį ir dviejų deminutyvų derinį. 2.1. Postpozicinis deminutyvo vartojimas Iš meninių, publicistinių tekstų bei VDU Kompiuterinės lingvistikos centro sudaryto tekstyno išrinkti pavyzdžiai rodo, kad gausiausiai deminutyviniai vediniai pamatinio žodžio atžvilgiu tekste vartojami postpoziciškai (69% surinktų pavyzdžių). Vadinasi, pirmą asmuo, daiktas, savybė įvardijami nežymėtuoju stilistinės opozicijos nariu, o vėliau deminutyvu jau charakterizuojami, tikslinami, vertinami. Žinoma, postpoziciškai vartojamas deminutyvinis vedinys gali atlikti ir kitas – estetinę bei teksto siejamąją – funkcijas. Nedeminityvo – deminutyvo seką galima remti analogija su tautologinėmis samplaikomis (tautologijos sąvoką žr. Koženiauskienė 2001: 165–166), kurių antruoju dėmeniu eina to paties žodžio deminutyvas, suteikiantis malonumo, švelnumo atspalvį (vertinamoji funkcija). Pvz.: Bet va tau žmonių papročiai ir laikai: / Tu jiems žodį žodelį, o jie atsišaukia / Veriniu ilgu griausmu ir šauksmu, / Bildesiu… ČIGRLJVM 15; [nukryžiuosiu vienatvę] Kad sapno balto kaip debesėlis / Naktim naktelėm jau nebedrumstų MACIJŽU 7; Lakste Adoniukas nors švariai ap- skalbtas, bet lopų lopeliais išgražintas MALM 10. Kartais deminutyvinis vedinys kalbamąjį dalyką nusako aiškiau, konkrečiau (tikslinamoji funkcija). Pvz.: Dar velionio Gedimino laikais iš tolimų kraštų pakviesti meistrai juos mūrijo, margais, iš už marių atgabentais stiklais išdabino, bokštais bokšteliais apkaišė, vingiu vingiais, kampų kampučiais išramstė, išdabino, kaip žaisliuką padarė MATALV 41. Tokių pavyzdžių gausu tautosakoje, jų pateikta J. Balkevičiaus (1963: 433–434), V. Sirtauto ir Č. Grendos (1988: 59; 112) sintaksės vadovėliuose. Atsižvelgiant į pasakymo gramatinės struktūros bei sintaksės ypatybes, susijusias su pamatiniu žodžiu ir deminutyviniu vediniu, į to paties ar skirtingo denotato (referento)4 žymėjimą, atliekamas funkcijas, skiriami keli įprastinės sekos tekste atvejai. 4 „Denotatas – tai, kas pavadinama žodžiu arba pažymima ženklu“ (Gaivenis, Keinys 1990: 46); referentas – „minties objektas, su kuriuo siejama tam tikra kalbinė raiška“ (ten pat: 169). Apie DENOTATO ir REFERENTO sąvokas dar žr. Drotvinas (1986: 49–54), Gudavičius (1994: 20). Stilistinį požiūrį į jas žr. Wales (1990: 113–114; 396–397). DEMINUTYVŲ SEKA IR FUNKCIONAVIMAS TEKSTE 65 a. Pamatinis žodis ir deminutyvinis vedinys žymi skirtingus denotatus (referentus), eina vienarūšėmis sakinio dalimis. Pvz.: Kitos ir kiti, aš Tau pasakysiu, be pakeitimų – neša savo kryžius ir kryželius <…> KaukMG 180. b. Pamatinis žodis ir deminutyvas žymi skirtingus denotatus, deminutyvas taip pat pavadina mažesnį dalyką – atlieka tikslinamąją funkciją. Tačiau pamatinis žodis ir deminutyvinis vedinys eina skirtingomis sakinio dalimis. Pvz.: <…> aukšti storų raštų kryžiai – suaugusiems, ir mažučiai, sutrešę, vos siekiantys vaikams iki pusiaujo – vaikų kryželiai JuknŠ 103. c. Tarpinę padėtį tarp minėtųjų tautologijų (samplaikų) ir vienarūšių sakinio dalių užima intonacija (tekste – kabeliu) atskirti pamatinis žodis ir deminutyvas, žymintys tą patį referentą. Pvz.: – Ak tu valia mano, valuže. – Grigalius liežuviu palietė prakirstą lūpą <…> BubnTTA 240; – Dievai, dievulėliai… – sudėjo senoji MATALV 50; – Deja, mis, aš mažai pažįstu jūsų išrinktąjį, bet, būdamas tamstos motinos vietoje, tai susiėmęs už galvos rypuočiau: ak varge, vargeli, už ką užkrovei tokį sunkų kryžių mano vienturėlei… IvanMV 230. (Pastarasis pavyzdys skamba kaip tautosakos imitacija, stilizuota senovinė rauda.) Vartojamas darbybinis laipsniavimas, stiprinamas emocinis nuspalvinimas, – deminutyvas atlieka vertinamąją funkciją. d. Pamatinis žodis ir deminutyvas žymi tą patį referentą, bet užima skirtingas sintaksines padėtis. Pamatinis žodis vartojamas kaip vienas vietos pavadinimo dėmuo, o deminutyvinis vedinys įvardija asmenį. Pvz.: Vieną naktį į vaikų palatą atveža moterį su mažučiu sunysystu vaikel(i)u JuknŠ 62; Betgi tas pat, tarkim, su Arimų gatve, kurioje nė vieno suarto žemės lopinėlio, <…> ar Dziūkų, kurioje nė vieno tikro dzūkelio nesutiksi… RačKŠI 54–55. Pastarajame sakinyje atsiranda tarsi žodžių žaismas, kai skirtingi dalykai (denotatai) pavadinami etimologine figūra – žodžio šaknies pakartojimu semantinei žodžio galiai sustiprinti (plg. Koženiauskienė 2001: 277), o deminutyvinis vedinys atlieka estetinę funkciją. e. Pamatinis žodis ir deminutyvas žymi tą patį denotatą (ar bent referentą), jie vartojami gretimuose sakiniuose, labiau vienas nuo kito nutolę, užima distancinę padėtį. Galima įžiūrėti deminutyvo, panašiai kaip kitų bendrašaknių žodžių, sinonimų ir pan., teksto siejamąją funkciją: „Taigi šaknis, pasikartodama giminiškuose žodžiuose, pasikartoja sakiniuose, sujungdama juos į didesnį kalbinį vienetą – tekstą“ (Buitkienė 1993: 17). Pvz.: Elžbieta atsuko užuolaidų siūlelius ir prie langų priartėjo apniukusios pievų lygumos <…>. Tvarkingai senu papratimu lankstydama užuolaidėles, ji dar kartą nužvelgė visą trobą <…> 66 | JURGITA MACIENĖ JUKNŠ 160; POPULIARUS ŽODIS – KORUPCIJA. Jis visiškai pakeitė menkesnės vertės ir lygmens žodelytį – kyšį, papirkinėjimas LM 1993 03 06; Bet gal ir jūsiškiam [automobiliui – J. M.] tiktų naujos padangos? <…> laimėkite naujutėlaičių padangų komplektą ŠN 2001 02 17. f. NEDEMINUTYVO – DEMINUTYVO seka pastebėta ir tais atvejais, kai šalia pirmesnio daikto įvardijimo tolesniame tekste vartojamas ne jo deminutyvinis vedinys, o kito, arti- mos reikšmės žodžio deminutyvas, kontekstinis pakaitas. Plg. samplaikas: Beržė broleli, kaip toks išaugai – / Virpantis, tyras, visas nušvitęs? DEGA 25; Trys varguoliai verkėjėliai SRUOGRI 48. Tarp nedeminutyvo ir deminutyvo susidaro hiperonimo ir hiponimo santykis. Pvz.: Pirmas sutiktas žmogus – nedidukė, smulki moterėlė PožBSD 153; Tėvas pakėlė vaiką ant rankų: / – Tenai yra mūsų namai, Benuti APUTDA 7. Pirmiausia vartojamas platesnės reikšmės žodis, piešiamas bendras vaizdas, kuriame neišskiriamos detalės. Deminutyviniu vediniu tiksliau įvardijamas konkretus objektas, vaizdas detalizuojamas, – atliekama tikslinamoji funkcija. g. Esant hiperonimo – hiponimo santykiui vartojami NEDEMINUTYVAS – DEMINUTYVAS įgauna ir emocinį atspalvį, t. y. deminutyviniai vediniai atlieka vertinamąją funkciją. Pvz.: Buvo surastas „tokių reikalų“ meistras, kažkoks arielkėlę mėgstantis felčeriukas <…> JO- NUŠkDS 7; Kone mumija tapusi žiemotoja devintajame bloko aukšte prižadina skambutis į duris – įleista mergina iš globos tarnybos papurškia senuciui į akis alyvų kvapo skysčio <…> KUNČKK 6. h. Kartais deminutyvinis vedinys savo reikšme nuo pirmojo žodžio yra gerokai nutolęs, ypač kai deminutyvas pavartotas perkeltine reikšme, jie kaip sinonimai suprantami tik konkrečiame kontekste. Pvz.: Saulė – tai linksma raudona motoriškaitė VILRO 122; <…> išmetė į šiukšlių konteinerį visą Aro širvkščių kolekciją, kuria jis taip didžiavosi ir vis kartodavo – „jei koks Rikas Veikmanas gali kolekcionuoti rolsroius, tai kodėl aš negaliu nors tokių mašinyčių“ IVANMV 207. Pastarajame pavyzdyje deminutyvas mašinytes vartojamas ir tiesiogine reikšme, kai apibūdina rolsroius, ir perkeltine reikšme, kai kitaip pavadina širvkštus. Tokiu deminutyvo vartojimu išvengiama kalbos monotonijos, mažybinis (maloninis) žodis atlieka estetinę funkciją. 2.2. Prepozicinis deminutyvo vartojimas Esama atvejų (31% surinktų pavyzdžių), kai tekste pamatinis žodis ir jo deminutyvinis vedinys rikiuojami priešinga tvarka, t. y. pirma eina deminutyvas. Tada deminutyvas dažniausiai atlieka estetinę funkciją, nes išvengiama to paties žodžio kartojimo. DEMINUTYVŲ SEKA IR FUNKCIONAVIMAS TEKSTE | 67 Poezijoje priešinga komponentų seka pasirenkama dėl rimo bei ritmo. Pvz.: Kur namučiai namai? NĖRRI 167. Sukeitus deminutyvą bei pamatinį žodį vietomis, sakinio prasmė išlieka ta pati, nėra naujų stilistinių atspalvių. Tą patį referentą žyminčių DEMINUTYVO – NEDEMINUTYVO seka pasirenkama tada, kai vengiama kartoti visai tokį pat žodį, t. y. veikia stilistinės disimiliacijos principas. Pvz.: Prikala prie durų iš ąžuolo lapų išpintą širdelę, iškaišytą baltomis ramunėlėmis, į širdies lenkamą įvertas raudonas bijūnas <…> JUKNŠ 98; Atsitūpęs prie krosnelės, jis kūrena kūleliais ugnį. Krosnies durelės atidarytos, geltoni ugnies atšvaitai plasta ant sienos <…> JUKNŠ 107. Su estetine funkcija kartais esti susijusi ir vertinamoji funkcija. Pvz.: Žemėje gyvena žmonės ir gyvulėliai. Iš visų gyvulių labiausiai myliu mažus ežiukus VILRO 122. Žemaitės „Petro Kurmelio“ peizaže randama seka: saulelė – saulelė – priešais saulę – saulelė – prieš saulę ŽemPK 45–46. Kai deminutyviniu dariniu ir pamatiniu žodžiu žymimi skirtingi referentai (denotatai), pabrėžiamos deminutyvo estetinė bei tikslinamoji funkcijos. Pvz.: [negaliu pasakyti] Kad ir tamstai skyriau eilių / Bent pluoštelį, lyg pluoštą lino STRIELKEN 26; Ji nulipo kopėčiomis žemyn, atidarė kamarą ir ėmė nešti į lauką medines rėčkeles, kaušą, didžiulę rėčką JUKNŠ 162. DEMINUTYVO – NEDEMINUTYVO seka pastebėta ir tada, kai abu tie žodžiai yra skirtingų šaknų, kai jie sinonimais tampa tik konkrečiame kontekste. Kontekstiniai sinonimai žymi skirtingus referentus. Pvz.: Mindami sau takučius / (Su keliais dar buvo striuka...) / Išliuoksėjo į svečius / Du maži dinozauriukai SKUČLS 20. Nedeminutyvu išreikšta sąvoka yra kiek platesnė už pasakytą deminutyviniu dariniu, kuris atlieka tikslinamąją funkciją. Deminutyvas atlieka vertinamąją funkciją, kai jo nedeminutyviniu pakaitu išreikšta sąvoka yra kiek tikslesnė. Tą patį referentą žymintys kontekstiniai sinonimai vartojami (beveik) greta tame pačiame arba gretimuose sakiniuose, t. y. užima kontaktinę padėtį. Pvz.: 68 | JURGITA MACIENĖ Ne akmenėlis moters krūtinėj – suspurda širdis, ima plakti tankiau BUBNŽS 12; <…> visi tys miegojomi paskutinę naktį prieš tėvams parvažiuojant – mamunėlė, tėtušis ir aš. Seneliai visą naktį šnekėjosi <…> T. Deminutyvų, kartais pavartojamu ir perkeltine reikšme, pirmiausia įvardijama abstrakčiau, po jo einantis nedeminutyvas tikslina, konkretina. Pvz.: – Kur tu bėgi, / pilkas žemės padarėli, pele? BALT V 120; Motulė mūsų – Džūkija! KUDSSK 14; Guliu prie būdos, padėjęs galvą ant lentų, ir matau, kaip aksominėje sodo tamsoje žybčioja žalsvos ugnelės. Tai jonvabaliai LIEGŠDŽG 5. 2.3. Deminutyvo – deminutyvo derinys Ketvirtadalis visų surinktų pavyzdžių (kiek daugiau negu prepoziciškai vartojamų deminutyvų) skiriama trečiai deminutyvų vartojimo tekste grupei, kai greta atsiduria du deminutyviniai vediniai. Esama atvejų, kai du skirtingų šaknų mažybiniai maloniniai žodžiai vartojami kaip tautologinės samplaikos, tarp jų nedaroma pauzė (nededamas kablelis). Tada svarbi tampa ne sinonimiškumo, o epiteto funkcija, kai antrasis deminutyvinis vedinys nurodo savybę objekto, įvardyto pirmuoju deminutyvu. Pvz.: Akmenėli pilkūnėli, / Ar miegi, ar miegi? DEGA 18; Šaltinėli šaltuonėli, / Ar girdi, ar girdi?.. DEGA 18. Analizuojant deminutyvų vietą tekste pastebėtas dviejų tos pačios šaknies deminutyvų vartojimas, kai drauge atliekamos tikslinimo ir vertinimo funkcijos. a. Du deminutyvai, žymintys tą patį referentą ir vartojami skirtinguose sakiniuose (distancinė padėtis), suteikia naujos informacijos, pabrėžia kalbamojo dalyko vertinimą. Pvz.: Kai pasiekė Neries krantą (ne tos Neries, kuri teka pro Vilnių – yra kita Neris, mažas upeliūkštis, Viduajos intakas), draugai jau buvo antrąjį upelio pusėj (T). (Pastarasis pavyzdys – ir deminutyvų atliekamos estetinės funkcijos iliustracija.) b. Esama atvejų, kai du deminutyvai vartojami viename sakinyje, tačiau žymi skirtingus referentus. Pvz.: <…> visai netoli prasideda užakti baigęs ežeras, iš kurio išteka upeliūkštis, bėgantis pro pat Palkabalį ir triukšmingai įtekantis į kaimo upelį (T); – Teresiu, ar tu žinai, mamunėlė tau – ne mamytė, tėtušis – ne tėvelis (T). Vienas iš deminutyvų yra sudarytas su dažnesne, labiau paplitusia priesaga, o kito daryba sudėtingesnė: prijungta rečiau vartojama priesaga, žodis sudarytas su keliomis priesagomis. Neįprastos darybos deminutyvas įgauna naujų ir semantinių, ir emocinių (vertinimo) atspalvių. Kartais deminutyvai vartojami kaip kontekstiniai sinonimai: tas pats asmuo, daiktas, reiškinys pavadinamas dviem skirtingų šaknų deminutyviniais vediniais. Du mažybiniai maloniniai žodžiai, žymintys tą patį denotatą (referentą), užima distancinę poziciją, yra kontekstiniai sinonimai ir suteikia naujos informacijos, t. y. atlieka tikslinamąją funkciją. Pvz.: DEMINUTYVŲ SĄSAKA IR FUNKCIONAVIMAS TEKSTE 69 Laižiau Monikutės rankeles ir veiduką, <…> nosies galiukas vykst, vykst į šalį, nes mergytė labai gardžiai kvepia LIEGŠDŽG 10; – Monikute, žiūrėk, tavo Džimas atėjo. Anūkele, atsibusk, – kalba šeimininkė, nužerdama jai nuo kaktos plaukus LIEGŠDŽG 11. Kuriant tekstą stengiamasi nekartoti vienodų žodžių, ieškoma kontekstinių pakaitų, – deminutyviniai vediniai atlieka estetinę funkciją. Aiški ir teksto siejimo funkcija, kai kontekstiniai pakaitai suartina atskirus ilgo sakinio dėmenis. Pvz.: <…> Benučio tėvas nedrąsiai žvilgtelėjo į mėlyno baltumo tos panelės apatinį drabužį, išlindusi pro gėlėtą suknelę, ir ji, ta vokietukė, tai pastebėjus ir didžiai šyptelėjusi… APUTDA 9. 3. IŠVADOS Lietuvių kalbos deminutyviniai vediniai ir jų pamatiniai žodžiai gali būti vartojami greta ar beveik greta (kontaktinė padėtis) arba labiau nutolę (distancinė padėtis). Deminutyvai pamatinių žodžių atžvilgiu užima postpoziciją ar prepoziciją arba vartojamas dviejų mažybinių (maloninių) žodžių derinys. Tekste (viename sakinyje arba didesnėje ištraukoje) deminutyviniai vediniai atlieka keturias funkcijas: dvi pagrindines (susijusias su vedinių daryba) – tikslinamąją ir vertinamąją, bei dvi papildomas – estetinę ir teksto siejamąją. Priklausomai nuo deminutyvinio vedinio vietos pamatinio žodžio atžvilgiu, nuo to paties ar skirtingo denotato (referento) žymėjimo, minėtosios funkcijos išryškėja skirtingai. Kartais jas dar pabrėžia greta mažybinio (maloninio) žodžio vartojamos kitos kalbos priemonės. Kai deminutyvas tekste užima postpoziciją, jis gali atlikti visas keturias funkcijas: a. Tikslinamąją funkciją – kai pamatinis žodis ir deminutyvinis vedinys žymi skirtingus denotatus (referentus), eina vienarūšėmis ar skirtingomis sakinio dalimis arba tarp deminutyvo ir jo kontekstinio sinonimo susidaro hiperonimo – hiponimo santykis. b. Vertinamąją funkciją – kai pamatinis žodis ir deminutyvinis vedinys žymi tą patį referentą ir yra skiriami intonacija (raš­te – kableliu) arba, susidarius hiperonimo – hiponimo santykiui, deminutyvu pabrėžiamas vertinamasis aspektas. c. Estetinę funkciją – kai pamatinis žodis ir deminutyvinis vedinys žymi skirtingus referentus, užimančius skirtingas sintaksines padėtis, arba deminutyvas vartojamas perkeltine reikšme. d. Teksto siejamąją funkciją – kai pamatinis žodis ir deminutyvinis vedinys žymi tą patį denotatą (ar bent referentą). Tekste išryškėja šios prepoziciškai vartojamo deminutyvo funkcijos: a. Tikslinamoji funkcija – kai deminutyvas ir jo kontekstinis sinonimas žymi skirtingus referentus. b. Vertinamoji funkcija – kai deminutyvinis vedinys ir jo kontekstinis pakaitas žymi tą patį referentą. c. Estetinė funkcija – kai deminutyvinis vedinys ir pamatinis žodis vartojami poezijoje dėl rimo bei ritmo, žymi tą patį arba skirtingus referentus. 70 | JURGITA MACIENĖ Sudarydami DEMINUTYVO – DEMINUTYVO derinių, vediniai atlieka tokias funkcijas: a. Tikslinamąją ir vertinamąją funkcijas kartu – kai mažybiniai (maloniniai) žodžiai žymi tą patį arba skirtingus referentus. b. Estetinę funkciją – kai deminutyvai žymi tą patį referentą. c. Teksto siejamąją funkciją – kai deminutyviniai vediniai žymi tą patį denotatą (referentą). SUTRUMPINIMAI AputDA – Aputis J. Dvi apysakos, Vilnius, 1996. BaltV – Baltakis A. Vienuolynas, Vilnius, 1998. BubnŽS – Bubnys V. Žalios šiuoklės, Vilnius, 1992. BubnTTA – Bubnys V. Teatsiveria tavo akys, Vilnius, 1993. BuivLn – Buivydaitė I. Laiko tiek nedaug… Vilnius, 1998. ČigrLJVM – Čigriejus H. A. Po laiko juokas – vėlyva metigė, Vilnius, 1994. Dega – Degutytė J. Artumas, Kaunas, 1995. IvanMV – Ivanauskaitė J. Mėnulio vaikai, Vilnius, 1988. JonuškDS – Jonuškaitė B. Didžioji sala, Vilnius, 1997. JuknŠ – Juknaitė V. Šermenys, Vilnius, 2000. KarČR – Karčiauskas M. Ričas. Agavos žiedas, Vilnius, 1992. KarvNBL – Karvelytė S. Jei norite būti laimingi, Kaunas, 1995. KaukMG – Kaukas K. Musei vis dar geriau, Klaipėda, 1993. KudSSK – Kudarauskaitė M. Sekunde smėlio karalienė, Vilnius, 1989–1997. KunčKK – Kunčinas J. Kasdien į karą, Vilnius, 2000. LiegŠDžG – Lie gūtė E. Šuo Džimas – geras, Vilnius, 2000. LKŽVII – Lietuvių kalbos žodynas 8, red. J. Kruopas, Vilnius: Mintis, 1970. LM – Literatūra ir menas LR – Lietuvos rytas MaciŽŪ – Macijauskienė M. Žaidimas su ugnimi, Jonava, 1994. MalM – Malūkas E. Migla, Panevėžys, 1999. MatALV – Matusevičiūtė O. Amžinas Lietuvos vainikas, Vilnius, 1994. NėrRI – Nėris S. Raštai 1, Vilnius, 1984. PožBSD – Požėra J. Baltos saulės diena, Vilnius, 1989. RačKŠI – Račickas V. Kita šlepetės istorija, Vilnius, 1998. RačŠ – Račickas V. Šlepetė – 3, Vilnius, 1999. RamRK – Ramonas A. Ramybės kalva, Vilnius, 1997. SkučLS – Skučaitė R. Laiškas Sekmadieniui, Vilnius, 1998. SruogRi – Sruoga B. Raštai 1, Vilnius, 1957. StrielkEn – Strielkūnas J. Einu namo: Meilės ir lemties dainos, Vilnius, 1999. ŠaltKV – Šaltenis S. Kalės vaikai, Vilnius, 1990. ŠN – Šiaulių naujienos T – VDU Kompiuterinės lingvistikos centro tekstynas VilRO – Vilimaitė B. Roj aus obuoliukai. Čiuožyklos muzika, Vilnius, 1999. ŽemPK – Žemaitė. Petras Kurmelis, Vilnius, 1976. DEMINUTYVŲ SEKA IR FUNKCIONAVIMAS TEKSTE | 71 LITERATŪRA ALEKSYNAS, K. 1971: Lietuvių liaudies dainų kalbinės stilistinės ypatybės. Literatūra ir kalba 11, 7–300. AMBRAZAS, V., red. 1996: Dabartinės lietuvių kalbos gramatika, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. BALKEVIČIUS, J. 1963: Dabartinės lietuvių kalbos sintaksė, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla. BUITKIENĖ, J. 1993: Bendrašaknių žodžių vaidmuo lietuvių kalbos tekstų organizacijoje. Kalbotyra 42 (1), 17–22. DROTVINAS, V. 1986: Pagrindinės leksikologijos sąvokos, Vilnius: Vilniaus pedagoginis institutas. GAIVENIS, K., KEINYS, S. 1990: Kalbotyros terminų žodynas, Kaunas: Šviesa. GUDAVIČIUS, A. 1994: Leksinė semantika: Vienetai. Ryšiai. Struktūra, Šiauliai: Šiaulių pedagoginis institutas. GUDAVIČIUS, A. 2000: Etnolingvistika, Šiauliai: K. J. Vasiliausko įmonė. HAUSENBLAS, K. 1985: Zu den Prinzipien des Textaufbaus oder: Text ohne Stil? Linguistica 11, 25–27, Praha. HOFFMANNOVÁ, J. 1997: Stylistika a...: Současná situace stylistiky, Praha: Trizonia. HRBÁČEK, J. 1994: Nárys textové syntaxe spisovné češtiny, Praha: Trizonia. JAKAITIENĖ, E., LAIGONAITĖ, A., PAULAUSKIENĖ, A. 1976: Lietuvių kalbos morfologija, Vilnius: Mokslas. KEINYS, S. 1999: Bendrinės lietuvių kalbos žodžių daryba, Šiauliai: Šiaulių universiteto leidykla. KNIŪKŠTA, P. 2001: Kalbos vartosena ir tvarkyba, Vilnius: Lietuvių kalbos instituto leidykla. KOŽENIAUSKIENĖ, R. 2001: Retorika: Iškalbos stilistika, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. LKE – AMBRAZAS, V., red. 1999: Lietuvių kalbos enciklopedija, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. MACIENĖ, J., ŽUPERKA, K. 2001: Deminutyvų seka ir funkcijos tekste. Tekstas: lingvistika ir poetika. Mokslinės konferencijos medžiaga, Šiauliai: Šiaulių universiteto leidykla. MILEWSKI, T. 1976: Językoznawstwo, Warszawa: Państwowe Wydawnictwo Naukowe. NEKULA, M. 2000: Text. Příruční mluvnice češtiny, Praha: Nakladatelství Lidové noviny. PAULAUSKIENĖ, A. 1994: Lietuvių kalbos morfologija: Paskaitos lituanistams, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. PIKČILINGIS, J. 1975: Lietuvių kalbos stilistika 2, Vilnius: Mintis. PIROČKINAS, A. 1974: Motinos vardas. Žodžiai ir žmonės, Vilnius. RĖZA, L. 1825: Lietuvių liaudies dainos 1, Vilnius, 1958. [Paimta iš RĖZA, L. Dainos oder Litthauische Volkslieder, Königsberg.] SIRTAUTAS, V., GRENDA, Č. 1988: Lietuvių kalbos sintaksė, Vilnius: Mokslas. SIRTAUTAS, V. 2001: Iš teksto teorijos. Sirtautas, V., Petkevičienė, R., Grenda, Č. Rinktiniai kalbotyros straipsniai, Šiauliai: Šiaulių universiteto leidykla, 44–57. SRUOGA, B. 1927: Dainų poetikos etiudai. Raštai 6, Vilnius, 1957. [Paimta iš SRUOGA, B. Dainų poetikos etiudai, Kaunas.] ULVYDAS, K., red. 1965: Lietuvių kalbos gramatika 1, Vilnius: Mintis. URBUTIS, V. 1978: Žodžių darybos teorija, Vilnius: Mokslas. WALES, K. 1990: A Dictionary of Stylistics, London and New York: Longman. ŽUPERKA, K. 2001: Lietuvių kalba: Stilistika. Vadovėlis XII klasei, Kaunas: Šviesa. Jurgita Macienė Šiaulių universitetas P. Višinskio g. 38, 5400 Šiauliai, Lietuva [email protected] Gauta 2002 03 05