Mažvydo „Katekizmo“ giesmių redakcijos XVI–XVII a. Rytų Prūsijos giesmynuose

ACTA LINGUISTICA LITHUANICA LI (2004), 69–80 Mažvydo Katekizmo giesmių redakcijos XVI–XVII a. Rytų Prūsijos giesmynuose INGA STRUNGYTĖ Vilniaus universitetas A comparison between the hymns contained in Mažvydas’ Catechism and their counterparts in Mažvydas’ and Vilentas’, Bretkūnas’, Sengstock’s and Klein’s hymnals shows that the successive editors introduced minor corrections but (with the exception of one hymn in Klein’s collection) did not thoroughly revise the texts. Sengstock’s corrections are based, in some instances, not only on Mažvydas and Bretkūnas, but also on the 1547 Catechism. Klein was much more consistent than his predecessors in correcting imperfections in language and versification. 1. Ne vienas mokslininkas yra tyrinėjęs Mažvydo Katekizmo giesmių kalbą, eilėdarą, melodinį tekstą, tačiau išsamesnio Katekizmo giesmių lyginimo su variantais, perspausdintais vėlesniuose giesmynuose, kol kas nėra. Šis lyginimas įdomus tuo, kad parodo sudarytojų požiūrį į senąsias giesmes, padeda atskleisti ir dalies keitimų motyvus bei susekti, kuriomis pirmtakų knygomis naudojosi sudarytojai. Kai kurios redakcijos senosiose giesmėse nebuvo kryptingos, pvz., tik kelių eilėdaros keitimų Mažvydo arba Bretkūno giesmyne negalime vadinti siekiu koreguoti giesmių silabiškumą, tačiau tokie taisymai rodo sudarytojų pastangas. Todėl straipsnyje pateikiami ir pavieniai taisymai, kurių negalima apibendrinti, tačiau jie suteikia informacijos apie sudarytojų, kaip kalbos redaktorių, nuveiktą darbą. Šįkart bandyta lyginamosios tekstų analizės metodu palyginti Mažvydo Katekizmo giesmes su jų variantais Martyno Mažvydo ir Baltramiejaus Vilento, Jono Bretkūno, Lozoriaus Zengštoko ir Danieliaus Kleino giesmynuose. 1.1. Pirmieji Reformacijos veikėjai stengėsi pratęsti palyginti menką vėlyvaisiais viduramžiais atsiradusią liaudišką visuotinio giedojimo tradiciją. Jie į savo repertuarą pamažu įtraukė XIII–XV a. liaudies giesmes bei negausius populiariausių šventinių himnų iš lotynų kalbos vertimus, kurie pasirodė vėlyvaisiais viduramžiais (Pociūtė 1995: 51). 1547 m. Prūsijos Kunigaikštystėje vietos či ony kštėmis kalbomis buvo išleisti du leidiniai su giesmėmis. Tai – Seklucjano giesmynas Pieśni duchowne ir keliais mėnesiais vėliau Mažvydo Katekizmas, kuriame išspausdinta 11 giesmių su natomis. Pastarasis leidinys nebuvo tipiškas, nes paprastai į katekizmus giesmių arba visiškai nedėdavo, arba išspausdindavo tik su pagrindine giesme „Dievo prisakymai“ (Pociūtė 1995: 14). Tikriausiai ne pats Mažvydas, o kunigaikštis Albrechtas arba jo patarėjai manė, kad lietuvišką katekizmą reikia išspausdinti su giesmėmis, kurios tuo metu turėjo itin didelę reikšmę liuteronų liturgijoje (Michelini 2000: 11). Kunigaikštis norėjo 70 | INGA STRUNGYTĖ padėti standartinius Prūsijos krašto liuteronų tikybos pagrindus, todėl Mažvydui galėjo būti rekomenduota remtis Seklucjano giesmynu (Michelini 2000: 11). XX a. pradžioje Christianas Stangas nustatė, kad šis giesmynas buvo pagrindinis šaltinis verčiant septynias Katekizmo giesmes (Stang 1929: 29–47). Į Katekizmą pateko populiariausia Prūsijos Kunigaikštystės psalmė „Liaupflink dufcha mana pana“, kurią sueiliavo Karaliaučiaus pastorius Johannas Graumanas (Polianderis) (Pociūtė 1995: 15). Antra taip pat labai populiari to meto psalmė „Sulimilk ant mufu Diewe“ buvo skirta laidotuvių apeigoms. Kiti tekstai priskiriami Liuteriui, perdibusiem viduramžių giesmės1 ir čekų reformatoriaus Jano Huso giesmę2. Paskutinės trys giesmės nesiejamos su Seklucjano giesmynu: „Bernelis gime mumus“, vienas iš populiaraus viduramžių himno „Dies est leticiae“ variantų, ir vakaro himnas „Chriftau Dena effi ir fchweibe“ galėjo būti versti tiesiai iš lotyniško šaltinio3. Katekizme išspausdinta programinė protestantų giesmė „O Diewe kurfs dangui ebi“ (Johano Frederio perdirbta katalikų Litanija), versta J. Zablockio iš vokiško teksto „O Gott Vatter im hymelreich“ (Michelini 2000: 114). Eiliuoto viduramžių dekalogo „Tas eft Dieva prilikimas“, kurio prasideda giesmynėlis, vertimo šaltinis tikriausiai buvo giesmė „Tocz iest boże prikazanie“ iš 1545 m. Seklucjano Katekizmo. 2. MAŽVYDO GIESMYNE buvo perspausdintos beveik visos 1547 m. lietuviškojo Katekizmo giesmės, išskyrus „Thiewe mufu Danguielis“, kuri Katekizme išversta remiantis giesme „Oicze nasz, któryś jest w niebie“ (iš Seklucjano 1547 m. giesmyno), o į Mažvydo giesmyną pateko naujas Liuterio giesmės „Vater unser im himelreich“ vertimas (Michelini 2000: 443). Iš kai kurių taisymų matyti, kad giesmėse labiau stengtasi atsižvelgti į originalo ypatumus, priartinti vertimą prie šaltinio. Šitaip derinta leksika. Štai vietoj Katekizmo (gen. pl.) funu rašoma waiku⁴: ant fawa miloiu funu / MžK 6₂₆ → Ant fawa miluyu waiku / MžG₁₁, plg. lenk. nad swemi milemi dziećmi⁵; gen. sg. fweikatas taisoma į acc. sg. ifchganima, plg.: Be tawęs gauti fweikatas MžK 7₄ → Be tawes gauti ifchganima MžG₁₁, plg. lenk. być zbawiona bez łaski twej. (lenk. zbawiona ‘išganyta’). Giesmyne, lyginant su Katekizmu, toliau tobulinamas vertimas, taisomos prasprūdusio pažodinio vertimo formos: At mufchku iu ftrelas beganczias / MžK 5₁₅ → Atmufchk io ftrelas beganczias / MžG₁₁, plg. vok. Wend von uns ab sein feurig pfeil. Prie lietuviško atitikmens sg. f. dvasia priderintas daiktavardis linksmintoja, nes Katekizme laikytasi subst. masc. duch gramatinės formos: Ligfmintaiu mes wad inam / MžK 3₅ → Linksmintoie mes wadinam / MžG₁₁, plg. Cieszycielem cię zowiemy. Kūriniuose „Liaupflink dufcha mana pa- 1 „Mes tikim ijg wenagi Diewa“, „Paprafchaim fchwentales dwafes“, „Schwenta Dwafe mufump ateik“, „Thiewe mufu Danguielis“. 2 „Jefus Chriftus ifch gilbetas mufu“. 3 Lietuviška giesmė „Bernelis gime mumus“ kol kas neturi tikslaus atitikmens. 4 Santrumpose didysis skaičius žymi Mažvydo Katekizmo giesmę ta pačia eilės tvarka, kokia ji yra išspausdinta Katekizme, o mažasis – giesmės eilutę, pvz.: giesmė „Schwenta Dwafe mufump ateik“ Katekizme yra trečia ir t. t. 5 Nurodant vertimo atitikmenis čia ir kitur remtasi Michelini (2000). MAŽVYDO KATEKIZMO GIESMIŲ REDAKCIJOS 71 na“ ir „Paprafcham ſchwentafes dwafes“ kelis kartus ištaisytas skolinys laſka (originale laſka) liet. atitikmeniu meilė. Buvo tvarkoma ir giesmių struktūra (praleidžiama arba įterpiama strofa arba eilutė). Giesmėje „Bernelis gime mumus“ įterpta 60 eilutė ir penkta strofa. Papildomas segmentas (Ing ghi tikedami) strofos pabaigoje išlygino posmo eilučių skaičių – jis vienintelis turėjo devynias vietoj dešimties. Senesniajam silabinės eilėdaros tipui buvo būdingas apytikriai vienodas skiemenų skaičius eilutėse, vienodos gramatinės pabaigos formos, sąskambiai bei rimai (Girdzijauskas 2001: 448–449). Panašiu principu, nors ir nesklandžiai, eiliuojamos ir Mažvydo Katekizmo giesmės. Silabizmo laikytasi ir Mažvydo giesmyne, netikslumų nebuvo linkstama taisyti, išskyrus kelis atvejus. Giesmės „Schwenta Dwale muſump ateik“ strofos metrinė konstrukcija 8/8/8/7. Mažvydas gana paprastai pakoregavo nesklandžią paskutinę eilutę – sutrumpino žodį vienybė[je] vienu skiemeniu: Venibe Diewa garbinta. MŽK 3₂₄ → venib Diewa garbinta. MŽGII. Taip pat eilėdaros nukrypimai šalinami ir giesmėje „O Diewe kurſ dangui ebi“, kurios buvusi metrinė schema 8/8/9/9/8/8 pagerėja (8/8/9/8/8/8), plg.: Venibe Diewa amſinagi / MŽK 5₄ → Venib Diewa amſinagi / MŽGII. Gerinami ir pabaigos sąskambiai: Dufcha mana tu platink / Cjeſti ir garbe Dewui. MŽK 6₄₇–₄₈ → Platink tu dufcha mana / Cjeſti ir garbe Diewa. MŽGII. Perspausdinant giesmę „Liaupſlink dufcha mana pana“, be kurios tuo metu neįsivaizduojama bažnytinė liturgija, buvo pataisytas melodinis tekstas ir papildomai išspausdinta penkta strofa – tradicinis Šventosios Trejybės pagarbinimas ir pašlovinimas giesmės pabaigoje. Paisyta ir pasikeitusių to meto realijų. Zablockio Litaniją „O Diewe kurſ dangui ebi“ Mažvydas giesmyne perspausdino be tryliktos strofos, kuri skirta Prūsijos kunigaikščio Albrechto žmonai kunigaikštienei Dorotejai (jai linkima sveikatos ir susilaukti sveiko kūdikio), mirusiai po Mažvydo Katekizmo išleidimo (Kaunas 1999: 17). Dėl to posmą teko išbraukti. Redaguota ir giesmių kalba. Stengtasi vengti archaijiškų ir žemaitiškų formų (ilgasis balsis /ā/ vis dažniau taisomas į /ō/; kamiene ir žodžio gale žemaitiškas dvibalsis /ie/ verčiamas į aukštaitišką ilgąjį /ė/, kuris rašte žymimas /e/ ir kt.)6. 3. BRETKŪNAS į rinkinį Giefmes Duchau nas, išleistą 1589 m., neįtraukė giesmės „Bernelis gime mumus“. Dainora Pociūtė mini, kad Bretkūnas, sudarydamas giesmyną, atsisakė katalikiškų, dar viduramžiais giedamų tekstų, siekdamas įtraukti kuo daugiau Reformacijos metu, ypač Martyno Liuterio, sukurtų giesmių. Veikiausiai dėl to ir galėjo atsisakyti katalikiškos „Bernelis gime mumus“. Šis himnas buvo giedamas viduramžiais ne tik lotynų, bet ir tautinėmis Europos kalbomis (Pociūtė 1995: 17). Kiek yra žinoma, minima giesmė nebuvo įtraukta į to meto LDK, Lenkijos ir Prūsijos protestantiškus leidinius. Jeigu Mažvydas spėjamą vertimą išspausdino pirmojoje lietuviškoje knygoje ir 1566 m. giesmyne, galima manyti, kad ir lietuviška giesmė buvo populiari. 6 Smulkiau fonetiniai ir morfologiniai taisymai nebus aptariami, kadangi jie nuosekliai aprašyti literatūroje, plg. Palionis (1967, 1995), Zinkevičius (1988). 72 | INGA STRUNGYTĖ Šiame giesmyne nebuvo išspausdintos ir giesmės „Tas eft Dieva prifakimas“, ir „Papralchaim ſchwentales dwafes“. Beje, yra panašios pradžios tekstas „Praſchikime ſchwentaię Dwarffia“, tačiau toliau smarkiai skiriasi, matyt, tai naujas vertimas iš kito (vokiško) šaltinio „Nu bitten wir der heyligen Geist“ (žr. Michelini 2001: 36–37). Bretkūnas, kaip ir Mažvydo giesmyno taisytojai, tekstus stengėsi priartinti prie originalo: Jei tu pats ſau gali ſweikata dūti. MžGII 1032 → Jei tu pats ſau pagalba gali dūti. BGD, plg. vok. so du selber dir helffen wilt. Kaip ir Mažvydo giesmyne, tobulinamas vertimas. Mažvydui sekant lenkišku šaltiniu buvo palikta nesuderinta giminės forma su sg. f. dvasia, nes lenkų kalboje duch yra sg. masc.: Malones ghis ſawa mums neſchikſt / MžGII 826 → Malones ghi ſawa mums neſchikſcht / BGD⁷. Taip pat tvarkoma giesmių eilėdara, rimas ir pabaigos sąskambiai: ßindanczias buvo priderinta prie prieš tai eilutėje įrašyto paskutinio žodžio ſiunkingas: Saugak ir ßindanczias waikus/ MžK 586 → Saugok ir waikus ßindanczias / BGD. Kitu atveju pasirinkta atematinė veiksmažodžio forma esti, taip eilutėje išlyginamas vieno skiemens trūkumas: Kurs amßins eſti ſu Tiewu BGD 814. Dėl silabizmo normos parašoma aliatyvo lytis su postpozicija -pi vietoj Mažvydo vartotos -p, pvz.: Steikes muſumpi ir ne truk / BGD 1127. Vienoje giesmėje Bretkūnas tikriausiai dėl eilėdaros įterpė įvardį: dūk malone ßmaneſu MžGII 310 → Dūk malone tu ßmoneſu BGD. Bretkūnas šiek tiek redagavo ir vertimų kalbą, tačiau kiek kitaip nei Mažvydo giesmyno redaktoriai. Dat. sg. forma o ir jo kamieno daiktavardžiuose retkarčiais teikta su galūne -u (vietoj Mažvydo -ui): Maieſtatu BGD 555, kunigaikſchcziu BGD 567, milietoiu BGD 568. Kiti kalbos taisymai iš esmės tokie pat kaip ir Mažvydo giesmyne – atsisakoma /ā/ (→ /ō/)⁸, žemaičių dat. pl. -ims (→ -iems)⁹ – tačiau jie jau daug nuoseklesni. Tiesa, liko nepakoreguota Bretkūno /o/ redukcija nekirčiuotoje galūnėje. Dažniau šitaip redaguojami eilutės viduryje esantys žodžiai, o paskutinis eilutės žodis vengiamas taisyti¹⁰. Greičiausiai dėl eilėdaros paliekama Mažvydo šnektai būdinga pietų žemaičių patarmės ypatybė – instr. sg. galūnės -ia siaurinimas, grafiškai žymimas raide <i>, pvz.: Taweſp ſchaukèm naſrais taip ir ſchirdi/ Jeib mus neapleiftumbi BGD 1125–26; Idant potem gera ſchirdi / Galetu tawe garbinti BGD 583–84. 7 Žengštokas rėmėsi Bretkūno variantu ir jo giesmyne išlaikyta įvardžio moteriškosios giminės forma. Kleinas vis dėlto savaip paredagavo, suprasdamas, kad malonės nešykšti ne dvasia, o Dievas. 8 baßia MžGII 538 → Sßodza BGD, Apſaugak MžGII 525 → Apſaugok BGD, naglas MžGII 526 → noglos BGD. 9 sweikims MžGII 1027 → ſweikiems BGD, Turintims MžGII 592 → Turintiems BGD, ghims MžGII 599 → iems BGD, wiſims MžGII 717 → wiſjiems BGD, Lauientims MžGII 622 → Liauientiems BGD. 10 Tai gana savotiška Bretkūno nuostata – net ir rimas keitimo atveju nebūtų nukentėjęs (pvz., viena po kitos einančiose eilutėse, kurios baigiasi žodžiais iſchgangima ir ſugrieſchima vokalizmą /a/ pavertus į /o/ išliktų sistemingi pabaigos sąskambiai). Kita vertus, Bretkūnui buvo gerai pažįstamos abidvi vartosenos. Apie Frydlandą, iš kur jis buvo kilęs, ilgojo balsio redukcijos nekirčiuotose galūnėse nebūta, tačiau Labguvoje (kurioje pradėjo dirbti nuo 1587 m.) nekirčiuotas ilgasis galūnės vokalizmas buvo redukuojamas (žr. Zinkevičius 1988: 71–72.) ir sutapo su Mažvydo vartosena, tikriausiai todėl ir nebuvo visada taisomas. MAŽVYDO KATEKIZMO GIESMIŲ REDAKCIJOS | 73 Kadangi tik iš Mažvydo giesmyno Bretkūnas perima giesmes su papildytomis arba praleistomis strofomis, su kalbos ir eilėdaros redakcijomis, tikėtina, kad jis Mažvydo Katekizmu nesinaudojo. 4. ZENGŠTOKAS SAVO giesmyną Giesmes Chríkſćioníſchkos ir Duchauſniſchkos išspausdino 1612 m. Čia įtrauktos aštuonios Mažvydo Katekizmo giesmės. Visos jos, išskyrus giesmę „Bernelis gime mumus“, buvo išspausdintos Bretkūno giesmyne. Taigi Zengštokas į savo giesmyną grąžino viduramžių himną „Bernelis gime mumus“, kuris greičiausiai tuo metu galėjo būti dar toks pat populiarus kaip ir Mažvydo laikais. Tai pirmoji nuoroda, kad Zengštokas naudojosi dviem giesmių rinkiniais – 1589 m. Bretkūno Giefmes Duch[a]unas ir Mažvydo giesmynu. Nuosekli giesmių analizė parodė, kad ant Zengštoko darbo stalo gulėjo ne tik šios dvi knygos, bet ir Mažvydo Katekizmas. Vieną paliudijimą, kad Zengštokas rėmėsi Katekizmu, aptinkame giesmėje „Bernelis gime mumus“. Zengštokas pakartojo Katekizme išspausdintą eilutę, kuri giesmyne jau buvo pakeista kitais žodžiais: buki cʒeſtis ir garbe / MžK 9₆₃ → Buki cʒeſtis wienamui / MžG₁₁ → buki cʒeſtis ir garbe / ZG. Kita aiški nuoroda į Katekizmą – Zablockio Litanijoje „O Diewe kurſ danguj eſi“. Čia pasirenkamas veiksmažodis neapleiſk vietoj giesmyne ir Bretkūno variante įrašyto nepraſtok: Ach weſchpate mus neapleiſk / MžK 5₂₇ → Ach weſchpate muſs nepraſtak / MžG₁₁ → Ach Wieſchpatie mus nepraſtok / BGD → Ach wieſchpatie mus neapleiſk / ZG. Kadangi daugiau leksinių, taip pat ir sintaksinių keitimų nepastebėta, tad iš rašybos bei kitų giesmės ypatumų spręsti, ar redaguodamas kitus kūrinius Zengštokas pasinaudojo Katekizmu, gana sudėtinga, nes jis tik dar nuosekliau įgyvendino Bretkūno pradėtus giesmių kalbos taisymus. Svarbu paminėti, kad Zengštokas, redaguodamas Zablockio Litaniją, rėmėsi ir Mažvydo giesmyno egzemplioriumi. Štai vienoje eilutėje žodžių tvarka sutampa ne su Bretkūno veikalų, o su Mažvydo giesmynu: Liŋkſmin̄k tu pats ſchitus didei / MžG₁₁ 9₅ → Liŋkſmin̄k ſchitus tu pats didei / BGD → Liŋkſmin̄k tu pats ſchitus didei / ZG. Koreguodamas psalmę „Liaupſlink duſcha mana pana“, Zengštokas taip pat pasinaudojo Mažvydo giesmynu. Bretkūno buvo pasirinkta pron. tava, o Zengštoko pron. savo, kuris pavartotas ir Mažvydo giesmyne esančiame giesmės variante, plg.: Ba daukſin gieribe ſawa / MžG₁₁ 6₃ → Ba daukſin geribe tawa / BGD → Ba daukſin geribe ſawa / ZG. Toje pačioje giesmėje pastebėtas ir kitas taisymas, kuris vargu ar galėjo būti Zengštoko sugalvotas. Vietoj Mažvydo subst. atpirktuoju Bretkūnui tinkamesnis atrodo ponui Kristui. Zengštokas sugrįžta prie Mažvydo giesmyno varianto¹¹. Plg.: Jeſui muſu atpirktoujui / MžG₁ 6₅₂ → Jeſui Chriſtui muſu Ponui / BGD → Jeſui muſu atpirk-toui / ZG. Yra ir daugiau pavyzdžių, kurie leidžia manyti, kad Zengštokas, taisydamas senąsias giesmes, naudojosi ne tik Bretkūno, bet ir 1566 ir 1570 m. Mažvydo giesmynais. Iš ten jis galėjo nusirašyti trumpesnes atematines veiksmažodžio ir priešdėlių for- 11 Minėtus Zengštoko taisymus ir sutapimus su Mažvydo giesmynu taip pat nurodė ir Guido Michelini’s neseniai išleistoje knygoje (Michelini 2004). Tačiau sąsajų su Mažvydo Katekizmu italų kalbininkas nepastebėjo. 74 INGA STRUNGYTĖ mas. Plg.: Kurs amƀins eſt fu tewu / MžG₁₁ ₈₁₄ → Kurs amƀins eſti fu Tiewu / BGD → Kurs amƀins eſt fu Tiewu / ZG; Ba io mokſła [weikegi tur uƀ iūka. MžG₁₁ ₁₀₂₈ → ba io mokſła [weikeghi tur uƀ iūka. BGD → Ba io mokſła [weikeghi tur uƀ iūka ZG; Kaip tu pats gawai nūg Diewa Tewa MžG₁₁ ₁₀₄₀ → Kaip tu pats gawai nugi Diewa Tiewa. BGD → kaip tu pats gawai nug Diewa Tewa ZG. Kita vertus, Zengštokas galėjo ir pats, be papildomo teksto įtakos, redaguoti šias eilutes, kadangi tokio pobūdžio (gana primityvūs ir nekūrybingi) taisymai, siekiant išvengti nevienodo skiemenų skaičiaus eilutėje, buvo populiarūs. Vis dėlto atrodo, kad Zengštokas senųjų giesmių nukrypimų nuo silabizmo nesiėmė koreguoti (išskyrus vieną atvejį). Tad ir aptarti taisymai veikiausiai nebuvo savarankiški. Taip pat ir ilgojo balsio /ā/ įrašymą vietoj Bretkūno /ō/ ir kai kuriuos ortografinius atvejus galima interpretuoti kaip nusirašymą iš Mažvydo giesmyno. Plg.: filpnams bei ferƀanczams / MžG₁₁ ₅₈₇ → filpnoms bei ferƀanczioms / BGD → filpnams bei ferƀanczams / ZG; Redik materis ir Sunus / MžG₁₁ ₅₁₁₅ → Redik materis ir ſunus / BGD → Redik materis ir Sunus / ZG; ſchito nak tie MžG₁₁ ₁₁ → ſchita Nak te BGD → ſchito naktie ZG. Zengštokas gana nenuosekliai rinkosi ilgojo balsio /ā/ ortografinę raišką. Tai atsispindi tekste „O Diewe kurſ dąngui eßi“. Viename žodyje arba skiemenyje rašoma <o>, kitame – <a>. Kadangi ne vienu atveju <a> pasirinkimas sutapo su Mažvydo giesmynu, galima manyti, kad redaguodamas šį tekstą Zengštokas naudojosi tiek Bretkūno, tiek Mažvydo giesmynu ir šiek tiek Katekizmu. Tačiau kitų giesmių ortografija artimesnė Bretkūnui. Nors Zengštokas buvo gana nuoseklus savo pirmtakų sekėjas ir taisymų tęsėjas, tačiau kai ką keitė ir visiškai savarankiškai. Pavyzdžiui, keliose vietose transformavo Litanijos „O Diewe kurſ dąngui eßi“ tekstą: Saugok tu mus ſunus ſawa. BGD 5₂₄ → Saugok tu mus tawa ranka. ZG; Diewe ſaugok tawa ranka. BGD 5₆₀ → Jeſau ſaugok tawa ranka. ZG; Dūk miera tarp wiſſu Panu / BGD 5₆₁ → Dūk miera tarp wiſſu ſmoniu / ZG. Zengštokas amžininkų (apie tai jis užsimena giesmyno pratarmėje „Gerbiamiesm... lietuviškų bažnyčių kunigams“, plg. Koženiauskienė, sud., 1990: 236) ir vėlesnių giesmynų sudarytojų buvo kritikuojamas, esą redaguodamas Bretkūno ir Mažvydo palikimą įvėlė klaidų, iškraipė žodžių, posakių prasmę. Kaip minėta anksčiau, amžininkai Zengštoką galėjo peikti, pastebėję rašybos nelygumų, galbūt ir dėlto, kad jis vietomis grįždavo prie senesnio Mažvydo varianto. Vis dėlto Zengštoko darbas nenusipelnė tik kritikos. Štai matyti jo, kaip redaktoriaus, pastangos ištaisyti įsivėlusias spaustuvininkų klaidas: pildanczin / BGD 7₂₇ → pildancziu ZG, teife BGD 7₂₇ → teifei ZG, gen. pl. kowa BGD 5₂₁ → kowu ZG, nur BGD 8₆ → nor ZG, wed mes eſmi futwerims tawa. BGD 7₆₄ → nes mes eſme futwerims tawa. ZG. Jis pastebėjo ir Mažvydo hiper-korektiškas formas giesmėje „Gime mumus Bernelis“ ir jas ištaisė: ßiedi MžG₁ ₁₂ → ßidi BGD. Toje pačioje giesmėje redagavo Mažvydo vartotą grafemą <ą>, rašomą vietoj dvigarsio /an/, pvz.: dągaus MžG₁ ₂₉ → dangaus ZG, dąguſu MžG₁ ₆₈ → dangūja ZG. Kitose giesmėse Zengštokas taisė Bretkūno vartotą grafemą <o> į <ū>: doſt BGD 8₂₉ → dūſt ZG, dok BGD 7₃₇ → dūk ZG. Iš fonetinių taisymų minėtinas afrikatos /dž/ vartojimas: verb. praes. 3 atteid BGD 6₅ → attleidž ZG, adj. didem BGD MAŽVYDO KATEKIZMO GIESMIŲ REDAKCIJOS 75 6₄₅ → didżem ZG. Atitaisoma dat. sg. galūnė -u i -ui: kunigaikſchcziu BGD 5₆₇ → kunigaikſchcziu ZG, milietoiu BGD 5₆₈ → miletoiu ZG. Kai kurie fonetiniai ir morfologiniai taisymai leidžia manyti, kad Zengštokas dėjo pastangų giesmių kalbą artinti prie Prūsijos lietuvių vakarų aukštaičių tarmės, pvz.: prijch BGD 7₁₄ → priefch ZG, instr. sg. ſmerti BGD 5₃₄ → ſmertim ZG (Sawa ſmerti iſchwadawai → ſawa ſmertim iſchwadawai). Kaip ir pirmtakai, Zengštokas toliau tobulino vertimą. Keitė žodžių tvarką ir prielinksnį pro su acc. priežastčiai reikšti: Pro ſawa malone MŽG 9₅₀ → per ſawa malone ZG. Slavišką jungtuką ved, Bretkūno perimtą iš Mažvydo, Zengštokas kelis kartus taisė į nes (ZG 7₂₁, 7₆₄). Redagavo pirmtakų paliktą nesuderintą žodžių skaičių: Ir lapai krint ant ſemes / Ant kurio kaip weias uſchpus BGD 6₃₂₋₃₃ → Ir lapai krint ant ſemes / Ant kuriu kaip weias uſchpus ZG. Nevykusiu nebent būtų galima laikyti keitimą: Ach Diewe neapleijk muſu / Duſchas ir kunus warguſu BGD 5₁₇₋₁₈ → Ach Diewe neapleijk muſu / Duſchas ir kuna warguſu ZG. 5. KLEINAS perėmė iš Zengštoko beveik visas senąsias giesmes ir išspausdino 1666 m. išleistame giesmyne Naujos Gieſmju knygos. Atskiro aptarimo verta giesmė „O Diewe kurſ danguj eßi“¹², kurią Kleinas gerokai perdirbo. Gretinant Kleino ir vokiškos giesmės „O Gott Vatter im Himelreich“¹³ strof as, matyti šių dviejų tekstų ryšys. Atkreiptinas dėmesys į šiuos Zengštoko, Kleino ir Liuterio giesmės fragmentus: (i) 2 strofa (paskutinės trys eilutės)¹⁴: ZENGŠTOKAS 10. Griekuſ muſu wiſſus uſßmirſchſch / 11. Del didzia ſuſſimilima / 12. ſaugok duſche taip ir kuna. KLEINAS 10. Mums kuna lobi, apſaugok / 11. Iß meiles ſuſſimik didżos 12. Ir ne apléik mus niekados. LIUTERIS Leib / Ehr und Gut behüt vor ſchad' ſey uns gnedig / und hilff uns Herr / verlaß uns nun unnd nimmermehr. (ii) 4 strofa: ZENGŠTOKAS 19. Apgink tu mus tawa rankal / 20. nug piktbiu ir kiek grieka/ KLEINAS 19. Saugok mus nun ir wisſada/ 20. Nū giedos ir ſuſgrieſbima/ LIUTERIS Behüt uns HErr zu allerſtund/ Für Jerthumb/ laſter/ Schand unnd Sünd/ 12 Kleinas ją pavadino „O Diewe Tėwe Danguje“. 13 Išspausdinta knygoje Martin Luther Geiſtliche Pſalmen Und Lieder, Nürnberg, 1658 (MAB, sign.:V–17/12099), 756–759. 14 Vokiškam tekste paryškinti žodžiai, sutampantys su Kleino giesmės žodžiais. 76 | INGA STRUNGYTĖ 21. nūg karaughima ir kowu/ 22. Nūg branguma didžia jawu/ 23. Nūg Ugnies wandens ir mara/ 24. Saugok tu mus tawa ranka. 21. Nū karo ir neprietelu/ 22. Nū Bado ir piktū liggū/ 23. Nū wandens ir ugnies bedōs/ 24. Ir nū perkūnū beiwietros. für Krieg/ Has Feindſchafft / Gifft und Neyd / für Peſtilenz und Kranckheit geſchwind/ für Waſſer / Fewer/ und theuer zeit/ für Ungewitter/ ſchädlich Wind. Peršasi mintis, kad Kleinas giesmės nevertė iš naujo, o remdamasis minėtu Liuterio šaltiniu pertai­se Zengštoko tekstą15. Kad Kleinas vergiškai nesekė vokiško originalo, išduoda kūrybingas ir laisvas perdirbimas. Nesutampa ir Kleino giesmės apimtis: ji viena strofa ilgesnė negu Liuterio (18 ir 17), tačiau gerokai trumpesnė negu pirminis Mažvydo giesmės variantas (21). Beje, pats Kleinas giesmyno pratarmeje („Naujos giesmių knygos: Naudinga pratarme su kreipimusi į skaitytoją“, žr. Girdzijauskas, par., 1985: 52–69) mini šią giesmę ir paaiškina, kodėl ją reikėjo redaguoti: „Kaip reikėjo pataisyti atgailos giesmę „Dieve tėve iš dangaus“ („Gott Vater im Himmelreich“), kurioje nebuvo nei taisyklingo metro, nei aiškios konstrukcijos ir kurios vertėjas nesuprato, pamaldusis skaitytojas pats pamatys, palyginęs ankstesnį vertimą su mūsų pataisytuoju“ (Girdzijauskas 1985: 57). Kleinas giesmę tikintiesiems pateikė su savo inicialais. Šios giesmės variantas buvo perspausdintas vėlesniuose Rytų Prūsijos giesmynuose16. Kleinas, kaip ir jo pirmtakai, vertimą stengėsi priartinti prie originalo, pvz.: Iſchgi-da kiek ligga tawa / ZG ₆₆ → Ir gydo tawą ſilpnumą / KLNG, plg. lenk. leczy wszelką niemoc twoję ir vok. unn hailt dein Schwachhait gross; Jei tikieſi tu iſch ſchiradies wiſſos / ZG ₁₀₃₃ → Jey tikki tattai iß ßirdies dugna / KLNG, plg. Gleubſtu das von hertzen grunde. Vis dėlto Kleinas buvo pirmasis, kuris ėmėsi ryžtingo senojo vertimo redagavimo. Jis ne kartą Zengštoko vartotą žodį keitė, jo nuomone, tinkamesniu sinonimu. Pavyzdžiui, Zengštoko gailestis keičiamas į malonę ‘gailestingumas, pasigailėjimas’ (LKŽVII 803), slavizmas nedastainai, dastainas ‘vertingas, garbės vertas’ (LKŽII 308) į germanizmą nevertingai, neapgalėti ‘[ne]paiegti, [ne]istengti’ (LKŽIII 63), neprimanyti ‘[ne]istengti, [ne]galėti’ (LKŽVII 838) ir pan.: wiſſur gaileſſi rodidams ZG ₆₁₆ → Wyſur malonę rodidams KLNG; kurs nedaſſainai ſtalop priſžengs ZG ₁₀₁₁ → Kurs nevertingay ſtalop priſžengs KLNG; Duſches muſu to neapgal ZG ₇₃ → Dußos muſu neprimana 15 Teigti, kad Kleinas iš naujo vertė giesmę, neleidžia kai kurie leksiniai atitikimai arba panašumai, plg. 1 posmą: 1. O Diewe kurs dangui eſſi / 2. O Jeſau ir ſchwenta Dwaſſe/ 3. O Traice Diewa ſchwentaghi/ 4. wienÿbe Diewa amžinaghi/ 5. Praſchom tawe kaip Badelei/ 6. Iſchklauſai tu mus malonei. 1. O Diewe Tėwe danguje/ 2. O JE3AU ir ßwenta Dwaſſė/ 3. O Traice Diewo garbinta/ 4. Wienybe Diewo amžina/ 5. Mus meldžencjus klauſykigi/ 6. Kaip tu žadėjęs mums eſſi. 16 Būtent Kleino giesmės variantą perėmė Rikovijus ir Šusteris, jis aptinkamas XIX a. pabaigos giesmių rinkiniuose. MAŽVYDO KATEKIZMO GIESMIŲ REDAKCIJOS | 77 KLNG (beje, šio taisymo motyvas galėjo būti dvejopas – leksika ir moteriškas rimas). Kleinas archaijinius žodžius kartais taisė į naujesnius, nasrai → burna; jauteti ‘budėti, nemiegoti’ (LKŽIV 318) → budėti, plg.: Ir taip tikrai [kelp]i Jawa najrais / ZG 1034 → Ir taip išpažysti Jawą burna / KLNG; Szirde dūk tawes jauteti / ZG 1114 → bet širdį dūk wis buddeti / KLNG. Pereita ir prie modernesnių konstrukcijų, pavyzdžiui, dalyvinė konstrukcija taisoma į padalyvio: Meldenczius mus išch stipros wieros / ZG 762 → Meldžent mums iš stipprôs wierôs / KLNG. Į akis krinta tai, kad redagavimas daugeliu atvejų buvo kompleksiškas. Pavyzdžiui, giesmėje „Chriſtau Dena eſſi ir ſchwelibe“ parinktas tikslesnis žodis ir taip silabinė eilėdara priartinta prie izosilabizmo. Metrinę konstrukciją 10/7 Kleinas taiso į 8/8, eilutes priderindamas prie aštuoniaskiemenio metro: Idant junkus fapnas neuſgrutu / Jeib welns mus neſugautu ZG 119–10 → Jeib junkus mieg’s ne užpultu / Ir weln’s mus neiškaditu KLNG. Kiti pavyzdžiai rodo, kad Kleino redakcija galėjo būti nulemta ne tik tikslesnio žodžio, bet ir metrinės struktūros tobulinimo (vienodinamas skiemenų skaičius eilutėse). Pvz.: kitaip mes negalim biloti / ZG 729 → Bet kitaip negalim tarti KLNG; Kurio nuſtoiau per ſugrieſchima. ZG 748 → Pamelta per ſugrieſchima. KLNG (nustoti ‘nebelikti, nebetekti’, žr. Urbas 1996: 250); Schis eſmi gadnas prabudima ZG 754 → Eſmi wertas pražudima KLNG (gadnas ‘tinkamas, vertas’ LKŽII 12); Atreme muſu piktybes. ZG 624 → Prawar muſu piktybes KLNG (atremti ‘nušalinti, nuvaryti tolyn’, žr. Urbas 1996: 52). Yra atvejų, kai Kleinas tvarkė ir eilėdarą, ir parinko naujesnį žodį vietoj Zengštoko vartojamo archaijiško. Čia penukšlas ‘maistas, pašaras’ (LKŽXIX 78) taisomas į valgį. Plg.: Ir tu penukſchlu duſche papeneiei. ZG 1036 → Ir tu walgiu duβę pennėjei KLNG; Šiaip jau gausūs eilėdaros taisymai senosiose giesmėse dažniausiai atlikti keičiant žodžio darybą (pvz., iš pamatinio žodžio padarant priesagos arba priešdėlio vedinį) arba įterpiant / praleidžiant vienskiemenį žodį, parenkant kitą gramatinę formą. Galima skirti tokius su eilėdara susijusius keitimus: 1. Kleinas trumpino įvardžius, prie kurių prisisišliejusi postpozicinė dalelytė -ai arba atvirkščiai – minėtą dalelytę prirašė: kurſai numalde Diewa Tiewa narſu / ZG 102 → Kurs numalde Diewa Tewa ruſtu KLNG; Tas uβ malone ſmerti amβina gaus. ZG 1012 → Taſſai už malónę ſmerti gaus. KLNG; 2. pridėdavo priesagą, priešdėlį (arba jų atsisakydavo): Ligei kaip padziuſt βoles / ZG 631 → Lygey kaip padźuſt’ žólėles / KLNG; Ant grieku muſu nepawiſdek / ZG 739 → Ant griekų muſu neweizdėk / KLNG; Serkti/ jaut/ gin ir reda/ ZG 810 → ſergti/ jaut’ apgin’ ir réda / KLNG; 3. pasirinkdavo įvardžiuotinę formą arba atvirkščiai – jos vengdavo: Wienibe Traices ſchventas / ZG 655 → Wienybę Traices βwentofes KLNG; eſti tikras Diewas / ZG 96 → Eſti tikkrąſis Diewas / KLNG; Mes tikim ing Dwaſſę ſchwentaię / ZG 823 → Mes tikim ing Dwáſę βwentą / KLNG; Idant negautumbei piktoſęs algos. ZG 1024 → Jeib negautumbei piktôs algôs KLNG; 4. keitė imperatyvo skaičių arba pasirinko trumpesnę/ilgesnę imperatyvo formą. Pvz.: Garbink koβnas wiernas / ZG 656 → Garbinkem wiernay koβnas / KLNG; Tu ſmोगau garbink Diewa Tiewa / ZG 1013 → Tu žmogau garbinki Diewą Tėwą / KLNG; 78 | INGA STRUNGYTĖ 5. įterpdavo arba praleisdavo žodžius (dažniausiai įvardžius, rečiau – būdvardžius, prieveiksmius ir veiksmažodžius). Tokio tipo eilėdaros tvarkymų ypač gausu. Plg.: Kaip tews pats didei fuſſimilſt / ZG 625 → Kaip Tew’s diddey fuſſimilſta KLNG; Garba buk Diewui Tewui / ZG 649 → Garbė buk nu Diewui Tewui KLNG; Bet ſiprei tikiu tawa geribe: ZG 724 → Bet tikkiùs gėrybe tawa KLNG; Bet wiſſas piktibes nutremk. ZG 740 → Bet wiſſas piktybes nutremk. KLNG; Ant ſmerties biaưros dawe ſawa Sunu. ZG 1016 → Ant ſmerties dáwe ſawa Sunu. KLNG; nug wiſſa pikta nor apginti / ZG 87 → nug wiſſo pikto apginti / KLNG; 6. parinkdavo daugiau / mažiau skiemenų turintį žodį: Ba io mokſla ſweikeghi tur uβ iūka. ZG 1028 → Bet jo mokſlą jie tur už jūką. KLNG; keičiama lokatyvo forma: Amžinai dangui buſim / ZG 832 → amžinay danguje buſim / KLNG; 7. sintaksiškai pertvarkė eilutę, kad būtų išlaikytas silabizmas: taip ir ſawa kraughi gerti wine ZG 108 → Ir jo kraują gėrtumbim wynė. KLNG. Kleinas linko vienodinti eilutės pabaigos formas, sąskambius, tobulino ir senųjų giesmių rimą. Plg.: Apſchlek mus Diewe Iſopu / Ir iau cziſts bus kuns bei duſcha / ZG 734 → Apſblek mus Diewe Iſopu / Ir czylta bus duſia muſu / KLNG; gimęs eſti žmogus tikras / ir ich malones ſawa teijei / ZG 818–19 → gimęs eſti žmogus tikras; Ir iβ mėles ſawa didžios / KLNG; Mes tikim ing Jeſu Chriſtuſą / ZG 812 → Mes tikkim ing Jeſu Kriſtu / KLNG (šiuo atveju atsisakyta dvigubos galūnės, kuri jo pirma­takų veikiausiai nusirašyta iš originalo; jos atsisakius, žodis priderintas prie kitos eilutės pabaigos Sunu). Kleinas redagavo ir vertimų kalbą. Savo giesmyne jis taikė gramatikoje (1653 m.) nurodytas rekomendacijas. Pavyzdžiui, rašė kilmininko ir kai kurių veiksmažodžių būtojo laiko galūnę /o/, nors Ragainės ir iš dalies Įsruties apskrityje įprastesnė galūnė /a/ (Grammatica Litvanica, cituojama pagal Kruopas et al., red., 1957: 406): gen. sg. Diewa ZG 36 → Diewo KLNG; paliaugima ZG 312 → palaujimo KLNG; welna ZG 317 → wélnio KLNG. Tačiau redaguojama ne visada nuosekliai, sistemingiau eilutės viduryje. Matyt, dėl metro liko nepataisyti ir tie daiktavardžiai bei veiksmažodžiai, kurie patiria žodžio galo redukciją¹⁷: „Ne visada yra išmetama raidė arba net skiemuo su apostrofu ten, kur galima išmesti, bet paprastai tik ten, kur maloniai skamba trumpas žodis arba to reikalauja metras“ (Kruopas et al., red., 1957: 429). Kleinas taisė pirmtakų paliktas specifines vietininko formas e ir i kamienų daiktavardžiuose: malone ZG 318 → malonej’ KLNG, karalyſte ZG 642 → Karalyſtej’ KLNG, Sirdie ZG 1114 → βirdij KLNG. Prakalboje Kleinas (Girdzijauskas 1985: 52–69) minėjo nemažą Zengštoko giesmyno trūkumą – nukrypimus nuo tikėjimo tiesų. Tikriausiai šitai jis įžvelgė ir iš Mažvydo Katekizmo atkelia­vusioje psalmėje „Suſimilk ant muſu Diewe“: Jog gimditis eſmi narſe tawa ZG 723 → Jog gimditis eſmi griekſu KLNG. Plg. su lenkiškos giesmės „Zmiłuj się nademną Boże“ atitikmeniu: żem się począł w twoim gniewie (lenk. gniew ‘pyktis, rūstybė, niršulys’), kuris sutampa su Zengštoko vertimu, perimtu iš pirmtakų. Tačiau 1625 m. Jono Rėzos išleistame Pſalteras Dowido (kuris Kleinui turėjo būti žinomas), identiškos numeracijos psalmėje (51) yra tokia formuluotė: Afch ich grieſchningos 17 Pirſchts ZG 314 → Pirβt’s KLNG, Diews ZG 719 → Diew’s KLNG, krint ZG 632 → krint’ KLNG. MAŽVYDO KATEKIZMO GIESMIŲ REDAKCIJOS | 79 Seklos elfmi pagimdits / Ir mana Motina mane Griekūfa pawaillę. Greta pateiktas vo- kiškas atitikmuo: Sinde ich bin aus Sündlichem Samen gezeuget / Und meine Mutter hat mich in Sünden empfangen (RĖZA 187–188). Veikiausiai Kleinas prisiminė šiuos Dovydo psalmės žodžius ir pagal tai pataisė savo variantą. 6. IŠVADOS. Mažvydo Katekizmo giesmes palyginus su Mažvydo, Bretkūno, Zengštoko, Kleino giesmynų atitikmenimis, matyti visų redaktorių dėmesys vertimo originalui, vertimo sklandumui. Visų jų buvo dedamos pastangos priartinti vertimą prie originalo, redaguojama kalba ir tobulinamas vertimas. Bretkūnas iš Mažvydo giesmyno perėmė giesmes su įvairiais pakeitimais, tikėtina, kad Katekizmu nepasinaudojo. Jis nežymiai tvarkė ir eiledarą. Iš atliktos analizės aiškėja, kad Zengštokas, redaguodamas senąsias giesmes, rėmėsi ir Bretkūno rinkiniu, ir Mažvydo giesmynu, ir šiek tiek 1547 m. Katekizmu. Jis toliau taisė vertimus, likusias gramatiškai nesuderintas formas. Kleinas, rėmęsis Zengštoko giesmyno variantais, buvo pirmasis redaktorius, kuris ėmėsi ryžtingai redaguoti senąsias giesmes. Kai kurias iš jų artino prie izosilabinės eiledaros. Neretai Zengštoko vartotam žodžiui ieškodavo sinonimiško atitikmens, kartais archajišką leksiką arba sintaksinę konstrukciją taisė modernesne. Atsižvelgdamas į eiledarą, redagavo ir kalbą. Gerokai perdirbo iš Zengštoko perimtą giesmę „O Diewe kurfs dangui eßi“, veikiausiai pasinaudojo trumpesniu giesmės „O Gott Vater im Himmelreich“ šaltiniu, išspausdintu Liuterio giesmyne. Nepastebėta, kad Kleinas galėjo naudotis Bretkūno giesmių rinkiniu ir ankstesniais giesmynais. Įvairūs taisymai liudija kiekvieno sudarytojo pastangas koreguoti giesmių kalbą, eiledarą – vis dėlto jų būta minimalių (galima išskirti tik Kleiną). Pagrindinė priežastis, kodėl rengėjai vengė esminių redakcijų, – religinio teksto pastovumo tradicija: taisymai suteiktų nepatogumų giesmininkams, kurie įpratę prie senojo teksto. Sudarytojams (išskyrus Kleiną, nors ir jam tik iš dalies) giesmių kalbos tvarkymas nebuvo pirmaeilis ir svarbus dalykas, svarbiausia buvo tiksliai perteikti ir skleisti tikėjimo tiesas. Už Pagalbą rengiant straipsnį autorė nuoširdžiai dėkoja dr. Birutei Kabašinskaitei ir prof. Guidui Michelini’ui, prieš perspausdinant Zengštoko giesmyną leidusiam pasinaudoti psalmės „Sufjmilk ant mufų Diewe“ elektroniniu variantu. ŠALTINIŲ SUTRUMPINIMAI BGD – [Jonas Bretkūnas] Giefmes Duchaunas / ifch Wokifchka ing Lietuwifchka ließuwi / per ne kurus Plebonus Hercegiftes Prufu perguldotos. Iffpauftas Karaliauczuje per Jurgi Ofterbergera 1589 (MAB, sign: Mf 537). KLNG – [Danielius Kleinas] Naujos Giefmju knygos, kurrofe fenos Giefmes fu pritarimu wiffu Baznyczos Mokitoju per mufų Lietuwa yra pagerintos / O naujos grazos Giefmes pridėtos […] Karalauczjuje Iffjpau de fawo ijffirdadimas Pridrikis Reufneris Metųje M.DC.LXII (MAB, sign: LK–17/14). MžGI–II – [Martynas Mažvydas ir Baltramiejus Vilentas] Giefmes Chrīkſczoniskas gedomas Babniczoſu per Aduenta ir Kaledas ak Gramniczu. […] (cituojama pagal: Martyno Mažvydo raštai ir jų šaltiniai, par. Guido Michelini, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2000). MžK – [Martynas Mažvydas] CATECHISMVSA PRAty Sjadei ... KARALIAUCZVI ... M. D. XLVII ... 80 | INGA STRUNGYTĖ MžK– [Martynas Mažvydas] CATECHISMVS PRAf/tvy Szadei ... KARALIAVCZVI ... M. D. XLVII ... (cituojama pagal: Martyno Mažvydo raštai ir jų šaltiniai, par. Guido Michelini, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2000). Rėza– [Jonas Rėza] Der Pfalter Davido Deutſch und Littauiſch Pfalteras Dowido WOKISCHKAI BELIETUWISCHKAI ... Karaliauſboje Pruſſu ... 1625 (VUB, sign.: FD 20). ZG– [Lozorius Zengštokas] GIESMES Chrikiſcionischkos ir Duchauiſchkos / Per Wiſſus metų Baſzniczioje Diewa giedamos [...] 1612 Jſchſpauſtos Karalaucſciuie Pruſuſu/ Per Joną Fabriciu (MAB, sign: LK–17/8). LITERATŪRA Girdzijauskas, J., par., 1985: Lietuvių poetikos pradmenys, Vilnius: Vaga. Girdzijauskas, J. 2001: Silabinė eilėdara. Id., Lietuvių literatūros enciklopedija, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 448–449. Kaunas, D. 1999: Knygos dalia, Vilnius: Pradai. Koženiauskienė, R., sud., 1990: XVI–XVIII a. prakalbos ir dedikacijos, Vilnius: Mokslas. Kruopas, J. et al., red., 1957: Pirmoji lietuvių kalbos gramatika, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla. LKŽ = Lietuvių kalbos žodynas I–XX, red.: J. Balčikonis, J. Kruopas, K. Ulvydas, V. Vitkauskas, Vilnius, 1941–2002. Michelini, G. 2000: Martyno Mažvydo raštai ir jų šaltiniai, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. Michelini, G. 2001: „Giesmes duchaunas“ ir kitos 1589 metų liturginės knygos (tekstai ir jų šaltiniai), Vilnius: Baltos lankos. Michelini, G. 2004: Lozorius Zengštokas „Giesmes Chriks(c)ionischkos ir Duchau­nischkos ir jų šaltiniai“, Vilnius: Baltos lankos. Palionis, J. 1967: Lietuvių literatūrinė kalba XVI–XVII a., Vilnius: Mintis. Palionis, J. 1995: Lietuvių rašomosios kalbos istorija, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. Pociūtė, D. 1995: XVI–XVII a. protestantų bažnytinės giesmės, Vilnius: Pradai. Stang, Chr. S. 1929: Die Sprache des Litauischen Katechismus von Mažvydas, Oslo. Urbas, D. 1996: Martyno Mažvydo raštų žodynas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. Zinkevičius, Z. 1988: Lietuvių kalbos istorija 3: Senųjų raštų kalba, Vilnius: Mokslas. Inga Strungyte Gauta 2004 08 30 [email protected]