Mažvydo „Katekizmo“ giesmių redakcijos XVI–XVII a. Rytų Prūsijos giesmynuose

ACTA LINGUISTICA LITHUANICA LI (2004), 69-80 Mažvydo Katekizmo giesmių redakcijos XVI-XVII a. Rytų Prūsijos giesmynuose INGA STRUNGYTĖ Vilniaus universitetas A comparison between the hymns contained in Mazvydas’ Catechism and their counterparts in Mažvydas" and Vilentas’, Bretkiinas’, Sengstock’s and Klein’s hymnals shows that the successive editors introduced minor corrections but (with the exception of one hymn in Klein’s collection) did not thoroughly revise the texts. Sengstock’s corrections are based, in some instances, not only on Mažvydas and Bretkiinas, but also on the 1547 Catechism. Klein was much more consistent than his predecessors in correcting imperfections in language and versification. 1. Ne vienas mokslininkas yra tyrinėjęs Mažvydo Katekizmo giesmių kalba, eilėda- rą, melodinį tekstą, tačiau išsamesnio Katekizmo giesmių lyginimo su variantais, per- spausdintais vėlesniuose giesmynuose, kol kas nėra. Šis lyginimas įdomus tuo, kad parodo sudarytojų požiūrį į senąsias giesmes, padeda atskleisti ir dalies keitimų mo- tyvus bei susekti, kuriomis pirmtakų knygomis naudojosi sudarytojai. Kai kurios re- dakcijos senosiose giesmėse nebuvo kryptingos, pvz., tik kelių eilėdaros keitimų Maž- vydo arba Bretkūno giesmyne negalime vadinti siekiu koreguoti giesmių silabiškumą, tačiau tokie taisymai rodo sudarytojų pastangas. Todėl straipsnyje pateikiami ir pa- vieniai taisymai, kurių negalima apibendrinti, tačiau jie suteikia informacijos apie sudarytojų, kaip kalbos redaktorių, nuveiktą darbą. Šįkart bandyta lyginamosios tekstų analizės metodu palyginti Mažvydo Katekizmo giesmes su jų variantais Martyno Maž- vydo ir Baltramiejaus Vilento, Jono Bretkūno, Lozoriaus Zengštoko ir Danieliaus Kleino giesmynuose. 1.1. Pirmieji Reformacijos veikėjai stengėsi pratęsti palyginti menką vėlyvaisiais viduramžiais atsiradusią liaudišką visuotinio giedojimo tradiciją. Jie į savo repertua- rą pamažu įtraukė XIII-XV a. liaudies giesmes bei negausius populiariausių šventi- nių himnų iš lotynų kalbos vertimus, kurie pasirodė vėlyvaisiais viduramžiais (Pociū- tė 1995: 51). 1547 m. Prūsijos Kunigaikštystėje vietos čionykštėmis kalbomis buvo išleisti du leidiniai su giesmėmis. Tai — Seklucjano giesmynas Piešni duchowne ir keliais mėne- siais vėliau Mažvydo Katekizmas, kuriame išspausdinta 11 giesmių su natomis. Pasta- rasis leidinys nebuvo tipiškas, nes paprastai į katekizmus giesmių arba visiškai nedė- davo, arba išspausdindavo tik su pagrindine giesme „Dievo prisakymai“ (Pociūtė 1995: 14). Tikriausiai ne pats Mažvydas, o kunigaikštis Albrechtas arba jo patarėjai manė, kad lietuvišką katekizmą reikia išspausdinti su giesmėmis, kurios tuo metu turėjo itin didelę reikšmę liuteronų liturgijoje (Michelini 2000: 11). Kunigaikštis norėjo 70 | INGA STRUNGYTĖ padėti standartinius Prūsijos krašto liuteronų tikybos pagrindus, todėl Mažvydui ga- lėjo būti rekomenduota remtis Seklucjano giesmynu (Michelini 2000: 11). XX a. pra- džioje Christianas Stangas nustatė, kad šis giesmynas buvo pagrindinis šaltinis ver- čiant septynias Katekizmo giesmes (Stang 1929: 29-47). Į Katekizmą pateko populiariausia Prūsijos Kunigaikštystės psalmė „Liauplink dufcha mana pana“, kurią sueiliavo Karaliaučiaus pastorius Johannas Graumanas (Po- lianderis) (Pociūtė 1995: 15). Antra taip pat labai populiari to meto psalmė „Sufimilk ant mulu Diewe“ buvo skirta laidotuvių apeigoms. Kiti tekstai priskiriami Liuteriui, perdirbusiam viduramžių giesmes' ir čekų reformatoriaus Jano Huso giesmę?. Pas- kutinės trys giesmės nesiejamos su Seklucjano giesmynu: „Bernelis gime mumus“, vienas iš populiaraus viduramžių himno „Dies est leticiae“ variantų, ir vakaro him- nas „Chriltau Dena el[i ir [chwelibe“ galėjo būti versti tiesiai iš lotyniško šaltinio“. Katekizme išspausdinta programinė protestantų giesmė „O Diewe kurls dąngui eBi“ (Johano Frederio perdirbta katalikų Litanija), versta J. Zablockio iš vokiško teksto „O Gott Vatter im hymelreich“ (Michelini 2000: 114). Eiliuoto viduramžių dekalo- go „Tas elt Dieva prilakimas®, kuriuo prasideda giesmynėlis, vertimo šaltinis tik- riausiai buvo giesmė „Tocz iest bože przikazanie“ iš 1545 m. Seklucjano Katekizmo. 2. MAŽVYDO GIESMYNE buvo perspausdintos beveik visos 1547 m. lietuviškojo Kate- kizmo giesmės, išskyrus „Thiewe mulu Danguielis“, kuri Katekizme išversta remian- tis giesme „Oicze nasz, ktoryš jest w niebie“ (iš Seklucjano 1547 m. giesmyno), o į Mažvydo giesmyną pateko naujas Liuterio giesmės „Vater unser im himelreich“ ver- timas (Michelini 2000: 443). Iš kai kurių taisymų matyti, kad giesmėse labiau stengtasi atsižvelgti į originalo ypatumus, priartinti vertimą prie šaltinio. Šitaip derinta leksika. Štai vietoj Katekiz- mo (gen. pl.) funu rašoma waiku“*: ant fawa miloiu funu | MŽK 6, — Ant fawa miluyu waiku/ MŽG,, plg. lenk. nad swemi mitemi dziečmi“; gen. sg. fweikatas taisoma į acc. sg. ifchganima, plg.: Be tawęs gauti fweikatas MŽK 7, — Be tawes gauti ifehganima MŽG,, plg. lenk. byč zbawiona bez taski twej. (lenk. zbawiona ‘iSganyta’). Giesmyne, lyginant su Katekizmu, toliau tobulinamas vertimas, taisomos prasprūdusio pažodinio verti- mo formos: At mufchk iu ftrelas beganczias | MZK 5,, — Atmufchk io ftrelas begancjias / MŽG,, plg. vok. Wend von uns ab sein feurig pfeil. Prie lietuviško atitikmens sg. f. dvasia priderintas daiktavardis linksmintoja, nes Katekizme laikytasi subst. masc. duch gramatinės formos: Lig/inintaiu mes wadinam | MzK 3, — Linksmintoie mes wadi- nam | MZG,, plg. Cieszycielem ci¢ zowiemy. Kūriniuose „Liaupfink dulcha mana pa- „Mes tikim ijg wenagi Diewa“, ,,Papralchaim [chwentales dwales", ,,Schwenta Dwale mufump ateik“, ,» Thiewe mufu Danguielis“. 2 wJelus Chriftus ifch gielbetas mufu®. 3 Lietuviška giesmė ,,Bernelis gime mumus“ kol kas neturi tikslaus atitikmens. 4 Santrumpose didysis skaičius žymi Mažvydo Katekizmo giesmę ta pačia eilės tvarka, kokia ji yra iš- spausdinta Katekizme, 0 mažasis — giesmės eilutę, pvz.: giesmė „Schwenta Dwafe mufump ateik“ Katekiz- me yratrečiairt.t. 5 Nurodant vertimo atitikmenis čia ir kitur remtasi Michelini (2000). MAŽVYDO KATEKIZMO GIESMIŲ REDAKCIJOS | 71 na“ ir „Paprafchaim [chwentales dwales“ kelis kartus ištaisytas skolinys lafka (origi- nale fafka) liet. atitikmeniu meilė. Buvo tvarkoma ir giesmių struktūra (praleidžiama arba įterpiama strofa arba ei- lutė). Giesmėje „Bernelis gime mumus“ įterpta 60 eilutė ir penkta strofa. Papildo- mas segmentas (Ing ghi tikedami) strofos pabaigoje išlygino posmo eilučių skaičių — jis vienintelis turėjo devynias vietoj dešimties. Senesniajam silabinės eilėdaros tipui buvo būdingas apytikriai vienodas skiemenų skaičius eilutėse, vienodos gramatinės pabaigos formos, sąskambiai bei rimai (Gir- dzijauskas 2001: 448-449). Panašiu principu, nors ir nesklandžiai, eiliuojamos ir Mažvydo Katekizmo giesmės. Silabizmo laikytasi ir Mažvydo giesmyne, netikslumų nebuvo linkstama taisyti, išskyrus kelis atvejus. Giesmės „Schwenta Dwale mu- [ump ateik“ strofos metrinė konstrukcija 8/8/8/7. Mažvydas gana paprastai pako- regavo nesklandžią paskutinę eilutę — sutrumpino žodį vienybé[je] vienu skiemeniu: Venibe Diewa garbinta. MZK 3,, — venib Diewa garbinta. MŽG,,. Taip pat eilėdaros nukrypimai šalinami ir giesmėje „O Diewe kurl[s dangui eBi“, kurios buvusi metrinė schema 8/8/9/9/8/8 pagerėja (8/8/9/8/8/8), plg.: Venibe Diewa amflinagij / MŽK 5, — Venib Diewa amflinagi / MŽG,,. Gerinami ir pabaigos sąskambiai: Dufcha mana tu platink | Csiefti ir garbe Dewui. MŽK 6,, , — Platink tu dufcha mana | C3iefti ir garbe Diewa. MŽG,,. Perspausdinant giesmę „Liaupfink dufcha mana pana“, be kurios tuo metu neįsivaizduojama bažnytinė liturgija, buvo pataisytas melodinis tekstas ir pa- pildomai išspausdinta penkta strofa — tradicinis Šventosios Trejybės pagarbinimas ir pašlovinimas giesmės pabaigoje. Paisyta ir pasikeitusių to meto realijų. Zablockio Litaniją „O Diewe kurls dangui eBi“ Mažvydas giesmyne perspausdino be tryliktos strofos, kuri skirta Prūsijos kuni- gaikščio Albrechto žmonai kunigaikštienei Dorotėjai (jai linkima sveikatos ir susi- laukti sveiko kūdikio), mirusiai po Mažvydo Katekizmo išleidimo (Kaunas 1999: 17). Dėl to posmą teko išbraukti. Redaguota ir giesmių kalba. Stengtasi vengti archajiškų ir žemaitiškų formų (ilga- sis balsis /a/ vis dažniau taisomas į /0/; kamiene ir žodžio gale žemaitiškas dvibalsis /ie/ verčiamas į aukštaitišką ilgąjį /ė/, kuris rašte žymimas /e/ ir kt.)°. 3. BRETKŪNAS į rinkinį Giefmes Duchaunas, išleistą 1589 m., neįtraukė giesmės „Ber- nelis gime mumus“. Dainora Pociūtė mini, kad Bretkūnas, sudarydamas giesmyną, atsisakė katalikiškų, dar viduramžiais giedamų tekstų, siekdamas įtraukti kuo dau- giau Reformacijos metu, ypač Martyno Liuterio, sukurtų giesmių. Veikiausiai dėl to ir galėjo atsisakyti katalikiškos „Bernelis gime mumus“. Šis himnas buvo giedamas viduramžiais ne tik lotynų, bet ir tautinėmis Europos kalbomis (Pociūtė 1995: 17). Kiek yra žinoma, minima giesmė nebuvo įtraukta į to meto LDK, Lenkijos ir Prūsi- jos protestantiškus leidinius. Jeigu Mažvydas spėjamą vertimą išspausdino pirmojo- je lietuviškoje knygoje ir 1566 m. giesmyne, galima manyti, kad ir lietuviška giesmė buvo populiari. 6 Smulkiau fonetiniai ir morfologiniai taisymai nebus aptariami, kadangi jie nuosekliai aprašyti literatūro- je, plg. Palionis (1967, 1995), Zinkevičius (1988). 72 || INGA STRUNGYTĖ Šiame giesmyne nebuvo išspausdintos ir giesmės „Tas elt Dieva prilakimas“, ir „Papralchaim [chwentales dwales“. Beje, yra panašios pradžios tekstas ,,Pralchikime [chwentaie Dwa[llia“, tačiau toliau smarkiai skiriasi, matyt, tai naujas vertimas iš kito (vokiško) šaltinio „Nu bitten wir der heyligen Geist“ (žr. Michelini 2001: 36-37). Bretkūnas, kaip ir Mažvydo giesmyno taisytojai, tekstus stengėsi priartinti prie originalo: Jei tu pats fau gali fweikata dūti. MžG, 10 ,, — Jei tu pats [au pagalba gali dūti. BGD, plg. vok. so du selber dir helffen wilt. Kaip ir Mažvydo giesmyne, tobulinamas vertimas. Mažvydui sekant lenkišku šal- tiniu buvo palikta nesuderinta giminės forma su sg. f. dvasia, nes lenkų kalboje duch yra sg. masc.: Malanes ghis fawa mums nefchikft | MŽG, 8, — Malones ghi Jawa mums nefchikfcht / BGD". Taip pat tvarkoma giesmių eilėdara, rimas ir pabai- gos sąskambiai: findancjias buvo priderinta prie prieš tai eilutėje įrašyto paskuti- nio žodžio fiunkingas: Saugak ir Pindanczias waikus/ MŽK 5, — Saugok ir waikus Bindanczias / BGD. Kitu atveju pasirinkta atematinė veiksmažodžio forma esti, taip eilutėje išlyginamas vieno skiemens trūkumas: Kurs amflins efti fu Tiewu BGD 8,,. Dėl silabizmo normos parašoma aliatyvo lytis su postpozicija -pi vietoj Mažvydo vartotos -p, pvz.: Steikes mufumpi ir ne truk / BGD 11,,. Vienoje giesmėje Bretkū- nas tikriausiai dėl eilėdaros įterpė įvardį: ditk malone fimanefu MŽG, 3,, — Dūk malone tu Pmonefu BGD. Bretkūnas šiek tiek redagavo ir vertimų kalbą, tačiau kiek kitaip nei Mažvydo gies- myno redaktoriai. Dat. sg. forma 0 ir io kamieno daiktavardžiuose retkarčiais teikta su galūne -u (vietoj Mažvydo -ui): Maieftatu BGD 5,., kunigaikfche3šiu BGD 5, mi- lietoiu BGD 5,,. Kiti kalbos taisymai iš esmės tokie pat kaip ir Mažvydo giesmyne — atsisakoma /a/ (— /0/)*, žemaičių dat. pl. -ims (— -iems)’ — tačiau jie jau daug nuosek- lesni. Tiesa, liko nepakoreguota Bretkūno /o/ redukcija nekirčiuotoje galūnėje. Daz- niau šitaip redaguojami eilutės viduryje esantys žodžiai, o paskutinis eilutės žodis vengiamas taisyti". Greičiausiai dėl eilėdaros paliekama Mažvydo šnektai būdinga pietų žemaičių pa- tarmės ypatybė — instr. sg. galūnės -ia siaurinimas, grafiškai žymimas raide <i>, pvz.: Tawefp fchaukem nafrais taip ir [chirdi/ Jeib mus neapleiftumbi BGD 11, „; Idant potam gera [chirdi | Galetu tawe garbinti BGD 5 —26? 83-84. 4 Zengštokas rėmėsi Bretkūno variantu ir jo giesmėje išlaikyta įvardžioji moteriškosios giminės forma. Kleinas vis dėlto savaip paredagavo, suprasdamas, kad malonės nešykšti ne dvasia, o Dievas. 5 PBadžia MzG, 5, — S3odza BGD, Apfaugak MžG, 5,, — Apfaugok BGD, naglas MžG, 5,,— noglos BGD. ?— sweikims M2G, 10,, — fweikiems BGD, Turintims M2G,, 5,, — Turintiems BGD, ghims MžG, 5, — iems BGD, wifims MžG, 7,,— wiffiems BGD, Lauientims MiG, 6,, — Liauientiems BGD. Tai gana savotiška Bretkūno nuostata — net ir rimas keitimo atveju nebūtų nukentėjęs (pvz., viena po kitos einančiose eilutėse, kurios baigiasi žodžiais ifchganima ir fugriefchima vokalizmą /a/ pavertus į /o/ išliktų sistemingi pabaigos sąskambiai). Kita vertus, Bretkūnui buvo gerai pažįstamos abidvi vartose- nos. Apie Frydlandą, iš kur jis buvo kilęs, ilgojo balsio redukcijos nekirčiuotose galūnėse nebūta, tačiau Labguvoje (kurioje pradėjo dirbti nuo 1587 m.) nekirčiuotas ilgasis galūnės vokalizmas buvo redukuoja- mas (žr. Zinkevičius 1988: 71-72.) ir sutapo su Mažvydo vartosena, tikriausiai todėl ir nebuvo visada taisomas. MAŽVYDO KATEKIZMO GIESMIŲ REDAKCIJOS | 73 Kadangi tik iš Mažvydo giesmyno Bretkūnas perima giesmes su papildytomis arba praleistomis strofomis, su kalbos ir eilėdaros redakcijomis, tikėtina, kad jis Mažvydo Katekizmu nesinaudojo. 4. ZENGSTOKAS savo giesmyną Giesmes Chrikfczionifchkos ir Duchaunifchkos išspaus- dino 1612 m. Čia įtrauktos aštuonios Mažvydo Katekizmo giesmės. Visos jos, išsky- rus giesmę „Bernelis gime mumus“, buvo išspausdintos Bretkūno giesmyne. Taigi Zengštokas į savo giesmyną grąžino viduramžių himną „Bernelis gime mumus“, ku- ris greičiausiai tuo metu galėjo būti dar toks pat populiarus kaip ir Mažvydo laikais. Tai pirmoji nuoroda, kad Zengštokas naudojosi dviem giesmių rinkiniais — 1589 m. Bretkūno Giefmes Duchaunas ir Mažvydo giesmynu. Nuosekli giesmių analizė paro- dė, kad ant Zengštoko darbo stalo gulėjo ne tik šios dvi knygos, bet ir Mažvydo Kate- kizmas. Vieną paliudijimą, kad Zengštokas rėmėsi Katekizmu, aptinkame giesmėje „Bernelis gime mumus“. Zengštokas pakartojo Katekizme išspausdintą eilutę, kuri giesmyne jau buvo pakeista kitais žodžiais: buki cjieftis ir garbe | MZK 9,, — Buki c3eftis wienamui | MŽG, — buki c3eftis ir garbe | ZG. Kita aiški nuoroda į Katekizmą — Zablockio Litanijoje „O Diewe kurf[s dangui eBi“. Cia pasirenkamas veiksmažodis neapleisk vietoj giesmyne ir Bretkūno variante įrašyto neprastok: Ach wefchpate mus neapleifk | MZK 5, — Ach wiefchpate mufs nepraftak | MzG , — Ach Wiefchpatie mus nepraftok | BGD — Ach wie[chpatie mus neapleifk | ZG. Kadangi daugiau leksiniy, taip pat ir sintaksinių keitimų nepastebėta, tad iš rašybos bei kitų giesmės ypatumų spręsti, ar redaguodamas kitus kūrinius Zengštokas pasinaudojo Katekizmu, gana su- dėtinga, nes jis tik dar nuosekliau įgyvendino Bretkūno pradėtus giesmių kalbos tai- symus. Svarbu paminėti, kad Zengštokas, redaguodamas Zablockio Litaniją, rėmėsi ir Maž- vydo giesmyno egzemplioriumi. Štai vienoje eilutėje žodžių tvarka sutampa ne su Bret- kūno veikalu, o su Mažvydo giesmynu: Lijnkfmink tu pats fchitus didei | MŽG, 9, — Linkfmink fchitus tu pats didei | BGD — Linkfmink tu pats [chitus didei | ZG. Kore- guodamas psalme , Liaupfink dulfcha mana pana“, Zengstokas taip pat pasinaudojo Mažvydo giesmynu. Bretkūno buvo pasirinkta pron. fava, o Zengstoko pron. savo, kuris pavartotas ir Mažvydo giesmyne esančiame giesmės variante, plg.: Ba daukfijn gieribe fawa | MŽG, 6, — Ba daukfin geribe tawa | BGD — Ba daukfin geribe fawa / ZG. Toje pačioje giesmėje pastebėtas ir kitas taisymas, kuris vargu ar galėjo būti Zengštoko sugalvotas. Vietoj Mažvydo subst. atpirktojui Bretkūnui tinkamesnis at- rodė ponui Kristui. Zengštokas sugrįžta prie Mažvydo giesmyno varianto". Plg.: Jefui mufu atpirktoijui / MŽG, 6,, — Jefui Chriftui mufu Ponui | BGD — Jefui mufu atpirk- toiui | ZG. Yra ir daugiau pavyzdžių, kurie leidžia manyti, kad Zengstokas, taisydamas sena- sias giesmes, naudojosi ne tik Bretkūno, bet ir 1566 ir 1570 m. Mažvydo giesmynais. Iš ten jis galėjo nusirašyti trumpesnes atematines veiksmažodžio ir priešdėlių for- '" Minėtus Zengštoko taisymus ir sutapimus su Mažvydo giesmynu taip pat nurodė ir Guido Michelini's neseniai išleistoje knygoje (Michelini 2004). Tačiau sąsajų su Mažvydo Katekizmu italų kalbininkas nepa- stebėjo. 74 | INGA STRUNGYTĖ mas. Plg.: Kurs ampins eft Ju tewu | MŽG, 8,, — Kurs amflins efti fu Tiewu / BGD — Kurs amflins eft fu Tiewu | ZG; Ba io mokfla [weikegi tur vf iūka. MŽG, 10,— ba io mokfla [weikieghi tur upu iūka. BGD — Ba io mokfla [weikeghi tur up itika ZG; Kaip tu pats gawai nig Diewa Tewa MzG, 10, — Kaip tu pats gawai nugi Diewa Tiewa. BGD — kaip tu pats gawai nug Diewa Tiewa ZG. Kita vertus, ZengStokas galėjo ir pats, be papildomo teksto įtakos, redaguoti šias eilutes, kadangi tokio pobūdžio (gana primityvūs ir nekiirybingi) taisymai, siekiant išvengti nevienodo skiemenų skaičiaus eilutėje, buvo populiarūs. Vis dėlto atrodo, kad Zengštokas senųjų giesmių nukrypimų nuo silabizmo nesiėmė koreguoti (išsky- rus vieną atvejį). Tad ir aptarti taisymai veikiausiai nebuvo savarankiški. Taip pat ir ilgojo balsio /a/ įrašymą vietoj Bretkūno /0/ ir kai kuriuos ortografinius atvejus galima interpretuoti kaip nusirašymą iš Mažvydo giesmyno. Plg.: filpnams bei Jerganczams | MŽG, 5. — filpnoms bei [erganczioms | BGD — filpnams bei fer- ganciams | ZG; Redik materis ir Sunus | MŽG, 5, . — Redik moteris ir funus / BGD — Redik materis ir Sunus | ZG; [chito naktie MŽG,, 11, — [chita Nakte BGD — [chito naktie ZG. ZengStokas gana nenuosekliai rinkosi ilgojo balsio /a/ ortografing raišką. Tai atsi- spindi tekste „O Diewe kuris dangui efi“. Viename žodyje arba skiemenyje rašoma <0>, kitame — <a>. Kadangi ne vienu atveju <a> pasirinkimas sutapo su Mažvydo giesmynu, galima manyti, kad redaguodamas šį tekstą Zengštokas naudojosi tiek Bret- kūno, tiek Mažvydo giesmynu ir šiek tiek Katekizmu. Tačiau kitų giesmių ortografija artimesnė Bretkūnui. Nors Zengštokas buvo gana nuoseklus savo pirmtakų sekėjas ir taisymų tęsėjas, tačiau kai ką keitė ir visiškai savarankiškai. Pavyzdžiui, keliose vietose transformavo Litanijos „O Diewe kurls dangui eBi“ tekstą: Saugok tu mus funus fawa. BGD 5,,— Saugok tu mus tawa ranka. ZG; Diewe faugok tawa ranka. BGD 5,,— Jefau faugok tawa ranka. ZG; Dūk miera tarp wiffu Panu | BGD 5,, — Dūk miera tarp wiffu Pmo- niu | ZG. ZengStokas amžininkų (apie tai jis užsimena giesmyno pratarmėje ,,Gerbiamiems... lietuviškų bažnyčių kunigams“, plg. Koženiauskienė, sud., 1990: 236) ir vėlesnių gies- mynų sudarytojų buvo kritikuojamas, esą redaguodamas Bretkūno ir Mažvydo pali- kimą įvėlė klaidų, iškraipė žodžių, posakių prasmę. Kaip minėta anksčiau, amžininkai Zengštoką galėjo peikti, pastebėję rašybos nelygumų, galbūt ir dėlto, kad jis vietomis grįždavo prie senesnio Mažvydo varianto. Vis dėlto Zengštoko darbas nenusipelnė tik kritikos. Štai matyti jo, kaip redaktoriaus, pastangos ištaisyti įsivėlusias spaustu- vininkų klaidas: pildanc3in / BGD 7,,— pildancziu ZG, teife BGD 7,, — teifei ZG, gen. pl. kowa BGD 5, — kowu ZG, nur BGD 8, — nor ZG, wed mes efini futwerims tawa. BGD 7 ,— nes mes efine futwerims tawa. ZG. Jis pastebėjo ir Mažvydo hiperko- rektiSkas formas giesmėje ,,Gime mumus Bernelis“ ir jas ištaisė: fiedi MŽG, 12 — Bidi BGD. Toje pačioje giesmėje redagavo Mažvydo vartotą grafema <g>, rašomą vietoj dvigarsio /an/, pvz.: dągaus MŽG, 29 — dangaus ZG, dggufu MŽG, 68 — dan- gufa ZG. Kitose giesmėse Zengstokas taisė Bretkūno vartotą grafema <o> | <i>: doft BGD 8,, — diift ZG, dok BGD 7,, — ditk ZG. Iš fonetinių taisymų minétinas afrikatos /dz/ vartojimas: verb. praes. 3 atleid BGD 6,— atleid5 ZG, adj. didem BGD MAŽVYDO KATEKIZMO GIESMIŲ REDAKCIJOS | 75 6,, — didzem ZG. Atitaisoma dat. sg. galūnė -u į -ui: kunigaikfchcziu BGD 5, — kunigaikfchcsui ZG, milietoiu BGD 5, — miletoiui ZG. Kai kurie fonetiniai ir morfo- loginiai taisymai leidžia manyti, kad Zengstokas dėjo pastangų giesmių kalbą artinti prie Prūsijos lietuvių vakarų aukštaičių tarmės, pvz.: prifch BGD 7,,— priefch ZG, instr. sg. /merti BGD 5,,—- [mertim ZG (Sawa fmerti ifchwadawai — [awa [mertim ifchwadawai). Kaip ir pirmtakai, Zengstokas toliau tobulino vertimą. Keitė žodžių tvarką ir prie- linksnį pro su acc. priežasčiai reikšti: Pro fawa malone MŽG, 9,,— per fawa malone ZG. Slavišką jungtuką ved, Bretkūno perimtą iš Mažvydo, Zengštokas kelis kartus taisė į nes (ZG 7,,, 7,,). Redagavo pirmtakų paliktą nesuderintą žodžių skaičių: Ir lapai krint ant Bemes | Ant kurio kaip weias ufchpus BGD 6,, „„-> Ir lapai krint ant Pemes | Ant kuriu kaip weias ufchpus ZG. Nevykusiu nebent būtų galima laikyti keiti- mą: Ach Diewe neapleifk mufu | Dufchas ir kunus wargūfu BGD 5,, ,, — Ach Diewe neapleifk mufu | Dufchas ir kuna wargiifu ZG. 17-18 5, KLEINAS perėmė iš Zengštoko beveik visas senąsias giesmes ir išspausdino 1666 m. išleistame giesmyne Naujos Giefmju knygos. Atskiro aptarimo verta giesmė „O Die- we kurfs dangui eBi“*?, kurią Kleinas gerokai perdirbo. Gretinant Kleino ir vokiškos giesmės „O Gott Vatter im Himelreich““"“ strofas, matyti šių dviejų tekstų ryšys. Atkreiptinas dėmesys į šiuos Zengštoko, Kleino ir Liuterio giesmės fragmentus: (i) 2 strofa (paskutinės trys eilutės)": ZENGSTOKAS KLEINAS LIUTERIS 10. Griekus mufu wiffus 10. Mums kung lobį Leib | Ehr und Gut behiit uf3mirfchk / apfaugok | vor [chad|/ 11. Del did3ia fuffimilima / 11. IB méiles [ufimilk didsos [ey uns gnedig | und hilff uns Herr | 12. faugok dufche taip ir kuna. 12. Ir ne apléifk mus niekados. verlafy uns nun unnd nimmermehr. (ii) 4 strofa: ZENGSTOKAS KLEINAS LIUTERIS 19. Apgink tu mus tawa 19. Saugok mus nun ir Behiit uns HEm ju ranka/ wisfadal/ allerftund/ 20. nug piktibiu ir kiek 20. Nū giedos ir fufgrieffima/ Fiir Jerthumb/ lafier/ griekal/ Schand unnd Siind / 12 Kleinas ja pavadino „O Diewe Téwe Danguje“. 3 Išspausdinta knygoje Martin Luther Geiftliche Pfalmen Und Lieder, Niirnberg, 1658 (MAB, sign.:V-17/ 12099), 756-759. * VokiSkam tekste paryškinti zodziai, sutampantys su Kleino giesmės žodžiais. 76 | INGA STRUNGYTĖ 21. nūg karaughima ir 21. Nit karo ir neprietelu/ fiir Krieg/ Has Feind fhafft kowu/ / Gifft und Neyd | 22. Niig branguma didsia 22. Nū Bado ir piktū liggū/ fiir Peflilenf} und iawu/ Kranckheit gefchwind/ 23. Nig Ugnies wandens 23. Nū wandens ir ugnies fiir Wa [fer | Fewer/ und ir mara/ bedos/ theuer 3eit/ 24. Saugok tu mus tawa 24. Ir nit perkunū bei wietros. fiir Ungewitter/ fchédlich ranka. Wind. Peršasi mintis, kad Kleinas giesmės neverte iš naujo, o remdamasis minėtu Liute- rio šaltiniu pertaisė Zengštoko tekstą“. Kad Kleinas vergiškai nesekė vokiško origi- nalo, išduoda kūrybingas ir laisvas perdirbimas. Nesutampa ir Kleino giesmės apim- tis: ji viena strofa ilgesnė negu Liuterio (18 ir 17), tačiau gerokai trumpesnė negu pirminis Mažvydo giesmės variantas (21). Beje, pats Kleinas giesmyno pratarmėje („Naujos giesmių knygos: Naudinga pratarmė su kreipimusi į skaitytoją“, žr. Girdzi- jauskas, par., 1985: 52-69) mini šią giesmę ir paaiškina, kodėl ją reikėjo redaguoti: „Kaip reikėjo pataisyti atgailos giesmę „Dieve tėve iš dangaus“ („Gott Vater im Him- melreich“), kurioje nebuvo nei taisyklingo metro, nei aiškios konstrukcijos ir kurios vertėjas nesuprato, pamaldusis skaitytojas pats pamatys, palyginęs ankstesnį verti- mą su mūsų pataisytuoju“ (Girdzijauskas 1985: 57). Kleinas giesmę tikintiesiems pateikė su savo inicialais. Šios giesmės variantas buvo perspausdintas vėlesniuose Rytų Prūsijos giesmynuose'®. Kleinas, kaip ir jo pirmtakai, vertimą stengėsi priartinti prie originalo, pvz.: Ifchgi- da kiek ligga tawa | ZG 6, — Ir gydo tawą filpnumą | KING, plg. lenk. leczy wszelką niemoc twoję ir vok. unn hailt dein Schwachhait gross; Jei tikiefi tu ifch fchirdies wifos / ZG 10,, — Jey tikki tattai iff Pirdies dugna / KLNG, plg. Gleubstu das von hertzen grunde. Vis dėlto Kleinas buvo pirmasis, kuris ėmėsi ryžtingo senojo vertimo redagavimo. Jis ne kartą Zengštoko vartotą žodį keitė, jo nuomone, tinkamesniu sinonimu. Pavyz- džiui, Zengštoko gailestis keičiamas į malonę ‘gailestingumas, pasigail¢jimas’ KZ A 803), slavizmas nedastainai, dastainas ‘vertingas, garbės vertas’ (LKZ, 308) | germa- nizma nevertingai, neapgaléti ‘[nelpajegti, [nelistengti’ (LKZ,, 63), neprimanyti ‘[ne]istengti, [ne]galeti’ (LKZ,,, 838) ir pan.: wiffur gaileffi rodidams ZG 6,,— Wyfur malonę rodidams KLNG; kurs nedaflainai [talop prifiengs ZG 10, — Kurs newertingay Jtalop prisengs KLNG; Dufches mufu to neapgal ZG 7, — Duflos mufu neprimana 5 Teigti, kad Kleinas iš naujo vertė giesmę, neleidžia kai kurie leksiniai atitikimai arba panašumai, plg. 1 posma: 1. O Diewe kurs dangui effi/ 1. O Diewe Téwe danguje/ 2. O Jefau ir [chwenta Dwaffe/ 2. OJE3AU ir fwenta Dwa(Jé/ 3. O Traice Diewa [chwentaghi/ 3. O Traice Diewo garbinta/ 4. wienibe Diewa amflinaghi/ 4. Wienybe Diewo am3ina/ 5. Prafchom tawe kaip Padeiei/ 5. Mus meldjencgus klaufykigi/ 6. Ifchklaufai tu mus malonei. 6. Kaip tu jšadėjęs mums effi. 16 Būtent Kleino giesmės variantą perėmė Rikovijus ir Šusteris, jis aptinkamas XIX a. pabaigos giesmių rinkiniuose. MAŽVYDO KATEKIZMO GIESMIŲ REDAKCIJOS | 77 KLNG (beje, šio taisymo motyvas galėjo būti dvejopas — leksika ir moteriškas ri- mas). Kleinas archajinius žodžius kartais taisė į naujesnius, nasrai — burna; jautėti ‘bude- ti, nemiegoti’ (LKZ,, 318) — budėti, plg.: Ir taip tikrai fkelpfi Jawa nafiais | ZG 10,, — Ir taip ispazyfti fawa burna | KLNG; S3irdie ditk tawes iauteti | ZG 11,, — bet firdij dūk wis buddéti | KLNG. Pereita ir prie modernesniy konstrukcijų, pavyzdžiui, dalyvi- nė konstrukcija taisoma į padalyvio: Meldenczius mus ifch [tipros wieros | ZG 7,, — Meldsent mums ip [tipprés wierds | KLNG. Į akis krinta tai, kad redagavimas daugeliu atvejų buvo kompleksiškas. Pavyzdžiui, giesmėje „Chriltau Dena effi ir [chwelibe“ parinktas tikslesnis žodis ir taip silabinė eilėdara priartinta prie izosilabizmo. Metrinę konstrukciją 10/7 Kleinas taiso į 8/8, eilutes priderindamas prie aštuoniaskiemenio metro: Idant funkus fapnas neufigrutu / Jeib welns mus nefugautu 2G 11, ,, — Jeib Junkus mieg’s ne ujpultu | Ir weln's mus neiskaditu KL NG. Kiti pavyzdžiai rodo, kad Kleino redakcija galėjo būti nulemta ne tik tikslesnio žodžio, bet ir metrinės struktūros tobulinimo (vienodinamas skiemenų skaičius eilutėse). Pvz.: kitaip mes negalim biloti | ZG 7,, — Bet kitaip negatim tarti KLNG; Kurio nuftoiau per fugriefchima. ZG ,, — Pameftą per [ugriefimg. KLNG (nustoti “nebelikti, nebetekti', žr. Urbas 1996: 250); Schis efmi gadnas prafudima ZG 7,, — Efmi wertas prajudima KLNG (gadnas “tinkamas, vertas’ LKŽ, 12); Atre- me mufu piktibes. ZG 6,, — Prawar mufu piktybes KLNG (atremti “nušalinti, nuvaryti tolyn', žr. Urbas 1996: 52). Yra atvejų, kai Kleinas tvarkė ir eilėdarą, ir parinko naujesnį žodį vietoj Zengštoko vartojamo archajiško. Čia penukšlas “maistas, pasaras’ KZ . 78) taisomas į valgį. Plg.: Ir tu penukfchlu dufche papeneiei. ZG 10, — Ir tii walgiu duf3¢ pennéjei KING; Šiaip jau gausūs eilėdaros taisymai senosiose giesmėse dažniausiai atlikti keičiant žodžio darybą (pvz., iš pamatinio žodžio padarant priesagos arba priešdėlio vedinį) arba įterpiant / praleidžiant vienskiemenį žodį, parenkant kitą gramatinę formą. Galima skirti tokius su eilėdara susijusius keitimus: 1. Kleinas trumpino įvardžius, prie kurių prisišliejusi postpozicinė dalelytė -ai arba atvirkščiai — minėtą dalelytę prirašė: kurfai numalde Diewa Tiewa narfu | ZG 10,— Kurs numalde Diewą Tewą ruftu KLNG; Tas uf3 malone fmerti amflina gaus. ZG 10,, — Taffai us malonę fmerti gaus. KLNG; 2. pridėdavo priesagą, priešdėlį (arba jų atsisakydavo): Ligei kaip padsiuf poles | ZG 6,, — Lygey kaip padjuft' joléles | KLNG; Ant grieku mufu nepawifdek | ZG 7,, — Ant griekū mufu neweizdék / KUNG; Serkti/ iaut/ gin ir reda/ ZG 8,,— [ergti/ jaut’ apgin’ ir reda | KLNG; 3. pasirinkdavo jvardziuoting forma arba atvirkščiai — jos vengdavo: Wienibe Traices Jehwentas | ZG 6,, — Wienybg Traices Bwentofes KLNG; efti tikras Diewas | ZG 9, — Efti tikkra fis Diewas | KLNG; Mes tikim ing Dwaffe fchwentaie | ZG 8,,— Mes tikkim ing Dwdf¢ pwentq | KING; Idant negautumbei piktofes algos. ZG 10,, — Jeib negau- tumbei piktos algos KING; 4. keitė imperatyvo skaičių arba pasirinko trumpesnę/ilgesnę imperatyvo formą. Pvz.: Garbink kofinas wiernas | ZG 6,, — Garbinkem wiernay košnas/ KLNG; Tu fimo- gau garbink Diewa Tiewa | ZG 10, — Tu žmogau garbinki Diewg Téwq | KLNG; 78 | INGA STRUNGYTĖ 5. įterpdavo arba praleisdavo žodžius (dažniausiai įvardžius, rečiau — būdvardžius, prieveiksmius ir veiksmažodžius). Tokio tipo eilėdaros tvarkymų ypač gausu. Plg.: Kaip tews pats didei fuffimilft | ZG 6,, — Kaip Tėw's diddey fufimilfta KLNG; Garba buk Diewui Tewui | ZG 6,,— Garbė buk nu Diewui Tėwui KLNG; Bet ftiprei tikiu tawa geribei. ZG 7,, Bet tikkiūs gėrybe tawa. KLNG; Bet wiffas piktibes tu prim nutremk. ZG 7,,— Bet wiffas piktybes nutremk. KLNG; Ant fmerties biauros dawe [awa Sunu. ZG 10,, — Ant Įmerties dawe fawa Sunu. KLNG; nug wiffa pikta nor apginti | ZG 8,— nūg wiffo pikto apginti / KLNG; 6. parinkdavo daugiau / mažiau skiemenų turintį žodį: Ba io mok/la fweikeghi tur up iūka. ZG 10, — Bet jo mok[lą jie tur uš jūką. KLNG; keičiama lokatyvo forma: Amfinai dangui bufim | ZG 8,, — amgjinay danguje bufim | KLNG; 7. sintaksiSkai pertvarkė eilutę, kad būtų išlaikytas silabizmas: taip ir fawa kraughi gerti wine 2G 10,— Ir jo kraują gértumbim wyné. KLNG. Kleinas linko vienodinti eilutės pabaigos formas, sąskambius, tobulino ir senųjų giesmių rimą. Plg.: Ap/chlek mus Diewe Ifopu / Ir iau c3ifts bus kuns bei dufcha | Z.G 7,, = Appliek mus Diewe Ifopu / Ir c3yfta bus dufia mufu | KLNG; gimes efti mogus tikras / ir ifch malones [awa teifei | ZG 8,, „— gimmęs efti žmogus tikkras; Ir iB mčilės Jawa didjos | KLNG; Mes tikim ing Jefu Chriftufa | ZG 8 ,— Mes tikkim ing Je3ų Kriftu / KLNG (šiuo atveju atsisakyta dvigubos galūnės, kuri jo pirmtakų veikiausiai nusira- šyta iš originalo; jos atsisakius, žodis priderintas prie kitos eilutės pabaigos Sunu). Kleinas redagavo ir vertimų kalbą. Savo giesmyne jis taikė gramatikoje (1653 m.) nurodytas rekomendacijas. Pavyzdžiui, rašė kilmininko ir kai kurių veiksmažodžių būtojo laiko galūnę /o/, nors Ragainės ir iš dalies Įsruties apskrityje įprastesnė galū- nė /a/ (Grammatica Litvanica, cituojama pagal Kruopas et al., red., 1957: 406): gen. sg. Diewa ZG 3,— Diewo KLNG; paliaugima ZG 3 , — palaujimmo KLNG; welna ZG 3,, = wélnio KLNG. Tačiau redaguojama ne visada nuosekliai, sistemingiau eilutės viduryje. Matyt, del metro liko nepataisyti ir tie daiktavardziai bei veiksmazodziai, kurie patiria žodžio galo redukcija'’: „Ne visada yra išmetama raidė arba net skie- muo su apostrofu ten, kur galima išmesti, bet paprastai tik ten, kur maloniau skamba trumpas žodis arba to reikalauja metras“ (Kruopas et al., red., 1957: 429). Kleinas taisė pirmtakų paliktas specifines vietininko formas e ir i kamienų daiktavardžiuose: malone ZG 3,, — malonej' KLNG, karalifte ZG 6,,— Karalyftej' KLNG, S3irdie ZG 11,, — firdij KLNG. Prakalboje Kleinas (Girdzijauskas 1985: 52-69) minėjo nemažą Zengštoko gies- myno trūkumą — nukrypimus nuo tikėjimo tiesų. Tikriausiai šitai jis įžvelgė ir iš Maž- vydo Katekizmo atkeliavusioje psalmėje ,,Sulimilk ant mufu Diewe“: Jog gimdits efmi narfe tawa ZG 7,,— Jog gimdits efmi griekūfa KLNG. Plg. su lenkiškos giesmės ,,Zmituj się nademną Bože“ atitikmeniu: žem się począt w twoim gniewie (lenk. gniew “pyktis, rūstybė, nirSulys’), kuris sutampa su Zengštoko vertimu, perimtu iš pirmtakų. Tačiau 1625 m. Jono Rėzos išleistame Pfalteras Dowido (kuris Kleinui turėjo būti žinomas), identiškos numeracijos psalmėje (51) yra tokia formuluotė: Afch ifch griefchningos "7 Pirfchts ZG 3,,— Pirfpt's KLNG, Diews ZG 7,,— Diew's KLNG, krint ZG 6,, — krint' KLNG. MAŽVYDO KATEKIZMO GIESMIŲ REDAKCIJOS | 79 Seklos efmi pagimdits / Ir mana Motina mang Griekiifa pawaiffe. Greta pateiktas vo- kiSkas atitikmuo: Sinde ich bin aus Siindlichem Samen gezeuget | Und meine Mutter hat mich in Siinden empfangen (REza 187-188). Veikiausiai Kleinas prisiminė šiuos Do- vydo psalmės žodžius ir pagal tai pataisė savo variantą. 6. ISVADOS. Mažvydo Katekizmo giesmes palyginus su Mažvydo, Bretkūno, Zengs- toko, Kleino giesmynų atitikmenimis, matyti visų redaktorių dėmesys vertimo origi- nalui, vertimo sklandumui. Visų jų buvo dedamos pastangos priartinti vertimą prie originalo, redaguojama kalba ir tobulinamas vertimas. Bretkūnas iš Mažvydo gies- myno perėmė giesmes su įvairiais pakeitimais, tikėtina, kad Katekizmu nepasinaudo- jo. Jis nežymiai tvarkė ir eilėdarą. Iš atliktos analizės aiškėja, kad Zengštokas, reda- guodamas senąsias giesmes, rėmėsi ir Bretkūno rinkiniu, ir Mažvydo giesmynu, ir šiek tiek 1547 m. Katekizmu. Jis toliau taisė vertimus, likusias gramatiškai nesude- rintas formas. Kleinas, rėmęsis Zengštoko giesmyno variantais, buvo pirmasis re- daktorius, kuris ėmėsi ryžtingai redaguoti senąsias giesmes. Kai kurias iš jų artino prie izosilabinės eilėdaros. Neretai Zengštoko vartotam žodžiui ieškodavo sinoni- miško atitikmens, kartais archajišką leksiką arba sintaksinę konstrukciją taisė mo- dernesne. Atsižvelgdamas į eilėdarą, redagavo ir kalbą. Gerokai perdirbo iš Zengšto- ko perimtą giesmę „O Diewe kur(s dangui eBi“, veikiausiai pasinaudojo trumpesniu giesmės „O Gott Vater im Himmelreich“ šaltiniu, išspausdintu Liuterio giesmyne. Nepastebėta, kad Kleinas galėjo naudotis Bretkūno giesmių rinkiniu ir ankstesniais giesmynais. Įvairūs taisymai liudija kiekvieno sudarytojo pastangas koreguoti giesmių kalbą, eilėdarą — vis dėlto jų būta minimalių (galima išskirti tik Kleiną). Pagrindinė priežas- tis, kodėl rengėjai vengė esminių redakcijų, — religinio teksto pastovumo tradicija: taisymai suteiktų nepatogumų giesmininkams, kurie įpratę prie senojo teksto. Suda- rytojams (išskyrus Kleiną, nors ir jam tik iš dalies) giesmių kalbos tvarkymas nebu- vo pirmaeilis ir svarbus dalykas, svarbiausia buvo tiksliai perteikti ir skleisti tikėjimo tiesas. Už Pagalbą rengiant straipsnį autorė nuoširdžiai dėkoja dr. Birutei Kabašinskaitei ir prof. Guidui Michelini'ui, prieš perspausdinant Zengštoko giesmyną leidusiam pasinaudoti psalmės „Sufimilk ant mufu Diewe“ elektroniniu variantu. ŠALTINIŲ SUTRUMPINIMAI BGD - [Jonas Bretkūnas] Giefrmes Duchaunas / ifch Wokifchka ing Lietuwifchka lieBuwi | per ne kurus Plebonus Hercegiftes Prufu pergulditos. Iffpauftas Karaliauc3uie per Jurgi Ofterbergera 1589 (MAB, sign: Mf 537). KLNG - [Danielius Kleinas] Naujos Gie[mju knygos, kurrofe fenos Giefmes fu pritarimu wiffu Banycjos Mokitoju per mufu Lietuwa yra pagerintos / O naujos grajos Gie[mes pridetos |...) Karalaucjuje Iš[paude fawo iffiradimais Pridrikis Reufneris Metūfe M.DC.LXII (MAB, sign: LK-17/14). MZG, „,— [Martynas Mažvydas ir Baltramiejus Vilentas] Gefmes Chrikfc3oniskas gedomas Bafšniczofu per Aduenta ir Kaledas ik Gramnicju. |...) (cituojama pagal: Martyno Mažvydo raštai ir jų šaltiniai, par. Guido Michelini, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2000). MŽžK — [Martynas Mažvydas] CATECHISMVSA PRA/ty S3adei ... KARALIAVCZVI...M.D. XLVII... 80 | INGA STRUNGYTĖ MŽžK — [Martynas Mažvydas] CATECHISMVSA PRA/ty S3adei ... KARALIAVCZVI ... M. D. XLVII ... (cituojama pagal: Martyno Mažvydo raštai ir jų šaltiniai, par. Guido Michelini, Vilnius: Mokslo ir enciklopedi- jų leidybos institutas, 2000). RĖZA — [Jonas Rėza] Der Pfalter Davido Deutfch und Littauifch Pfalteras Dowido WOKISCHKAI BEI LIE- TUWISCHKAI ... Karaliaufloje Pruffu ... 1625 (VUB, sign.: FD 20). ZG- [Lozorius Zengštokas] GIESMES Chrikfczionifchkos ir Duchaunifchkos | Per Wiffus metus Bafszniczoie Diewa giedamos |[...] 1612 Ifch[pauftos Karaliaucsiuie Prufuu/ Per Jong Fabriciu (MAB, sign: LK-17/8). LITERATŪRA GIRDZIJAUSKAS, J., par., 1985: Lietuvių poetikos pradmenys, Vilnius: Vaga. GIRDZIJAUSKAS, J. 2001: Silabinė eilėdara. Id., Lietuvių literatūros enciklopedija, Vilnius: Lietuvių literatū- ros ir tautosakos institutas, 448-449. KAUNAS, D. 1999: Knygos dalia, Vilnius: Pradai. KOŽENIAUSKIENĖ, R., sud., 1990: XVI-XVIII a. prakalbos ir dedikacijos, Vilnius: Mokslas. KRUOPAS, J. et al., red., 1957: Pirmoji lietuvių kalbos gramatika, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla. LKŽ = Lietuvių kalbos žodynas 1-XX, red.: J. Balčikonis, J. Kruopas, K. Ulvydas, V. Vitkauskas, Vilnius, 1941-2002. MicHELINI, G. 2000: Martyno Mažvydo raštai ir jų šaltiniai, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. MICHELINI, G. 2001: „Giesmes duchaunas“ ir kitos 1589 metų liturginės knygos (tekstai ir jų šaltiniai), Vil- nius: Baltos lankos. MicHELINI, G. 2004: Lozorius Zengstokas „Giesmes Chriksczionischkos ir Duchaunischkos ir jų šaltiniai“, Vilnius: Baltos lankos. PALIONIS, J. 1967: Lietuvių literatūrinė kalba XVI-XVII a., Vilnius: Mintis. PALIONIS, J. 1995: Lietuvių rašomosios kalbos istorija, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. PociūrĖ, D. 1995: XVI-XVII a. protestantų bažnytinės giesmės, Vilnius: Pradai. STANG, Chr. S. 1929: Die Sprache des Litauischen Katechismus von Mažvydas, Oslo. URBAS, D. 1996: Martyno Mažvydo raštų žodynas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. ZINKEVIČIUS, Z. 1988: Lietuvių kalbos istorija 3: Senųjų raštų kalba, Vilnius: Mokslas. Inga Strungytė Gauta 2004 08 30 Inga.Strungyte(dfIf.vu.lt