Linksnių vartojimo dažnumas ir daiktavardžio reikšmė

ACTA LINGUISTICA LITHUANICA LII (2005), 59-65 Linksnių vartojimo dažnumas ir daiktavardžio reikšmė INETA SAVICKIENĖ Vytauto Didžiojo universitetas Using Kurytowicz's notions of grammatical and concrete cases, grammatical cases are examined with respect to their syntactic functions and concrete ones with respect to their semantic functions. Our hypothesis is that statistically the frequency of a case is inversely proportional to its degree of Junctional markedness. Grammatical cases (nominative, accusative and genitive) are shown to be more frequent than concrete ones (dative, instrumental and locative). Differences in frequency of case forms for specific words reflects markedness of the case and noun semantics. The study is based on an analysis of spoken Lithuanian using the CHILDES programme. The frequency of case forms and their meanings were investigated for adult-directed speech (ADS), child-directed speech (CDS) and child speech (CS). Similar tendencies were shown to hold in CDS and CS, but different ones in ADS. Significant differences connected with animacy were observed. Our results confirm the assumption that the meaning of a noun influences the semantics of indivi- dual cases and their potential of occurrence. 1. SAKYTINE IR RASYTINE KALBA DvideSimtojo amžiaus lingvistų iškeltas principas, kad sakytin¢ kalba skiriasi nuo rašytinės ir dėl to ji turėtų būti laikoma svarbesne tyrimams, sulaukė daugelio prita- rimo. Leonardas Bloomfieldas (1935: 21) teigė, kad rašymas nėra kalba, o tik tam tikras kalbos registravimas. Bloomfieldo pažiūros padarė įtaką ir teorinės lingvisti- kos minčiai, ypač sintaksei. Svarbu būtų prisiminti, kad ir Johnas Lyonsas (1977: 39— 42) atkreipė dėmesį į gramatikos ir žodyno skirtumus, kurie skiria sakytinę ir rašyti- nę kalbą. Jis pabrėžė, kad raštingose visuomenėse santykis tarp sakytinės ir rašytinės kalbos yra labai sudėtingas — sakytinės ir rašytinės kalbos įvairavimai tam tikroje kalboje gali būti iš dalies nepriklausomi. Tačiau tokie teiginiai nepaneigia sakytinės kalbos prioriteto, nes sakytinė kalba vis dėlto pirmiausia reikalinga komunikacijos tikslams net ir labai raštingose visuomenėse. Be to, žmogus sakytinę kalbą įsisavina pirmiausia ir neabejotinai lengvai, o rašytinei kalbai išmokti prireikia daugelio metų, ir tai vyksta dažniausiai ne taip lengvai ir ne visada sėkmingai. Šiame darbe pabandysime aptarti lietuvių kalbos linksnio kategoriją, kuri apima net kelis kalbos struktūros lygmenis. Aprašant linksnius, neišvengiamai reikia rem- 60 | INETA SAVICKIENE tis sintakse ir semantika, nes tik apimant visus šiuos lygmenis galima susidaryti links- nio kategorijos vaizdą. Pabandysime pasižiūrėti, ar skiriasi linksnių vartojimo dažnu- mas suaugusių žmonių ir vaikų pokalbiuose. Šis straipsnis parašytas naudojantis pokalbių' medžiaga. Pokalbiai buvo sistemin- gai įrašinėjami į audiokasetes ir transkribuojami į kompiuterį pagal CHILDES? sis- temą. 2. BENDRINĖS LIETUVIŲ KALBOS LINKSNIO KATEGORIJA „Linksnio kategorija apima kelis kalbos struktūros lygmenis. Vadinasi, viename kuriame nors lygmenyje negalima atskleisti visų jos ypatybių. Morfologijoje apra- šoma linksnių formų sistema, tačiau ji nėra bereikšmė; paradigminiai santykiai visa- da remiasi tuo, ką reiškia viena ar kita linksnio forma sintagmoje“ (Paulauskienė, 1994: 98). Jeigu linksnį drauge su prielinksniais suprasime kaip vieną funkcinę kategoriją, tai jos centre bus subjektiniai-objektiniai santykiai, o pačioje periferijoje — aplinky- bių sąvokos. Prielinksninėje konstrukcijoje daiktavardžio linksnis jungiamas prie veiksmažodžio prielinksniu, kuris reikalauja tam tikro linksnio — kilmininko, gali- ninko arba įnagininko. Lietuvių kalboje prielinksniai dažniausiai vartojami su kil- mininku (ant, be, prie, iš, dėl, iki), galininku (į, pas, per, pro, prieš, apie), įnagininku (su, po). Prielinksninės konstrukcijos daugiausia nusako bendrą vietos reikšmę, re- čiau — kitas aplinkybes (Ambrazas, red., 1994; Paulauskienė 1994; Valeckienė 1998; Šukys 1998). Visus linksnius Jerzy Kurytowiczius suskirstė į dvi grupes. Vardininką, galininką ir kilmininka dėl jų pirminės sintaksinės funkcijos jis pavadino „gramatiniais“. Kiti links- niai (naudininkas, įnagininkas ir vietininkas) yra „konkretieji“— turi pirminę seman- tinę funkciją ir dažnai priklauso nuo konkretaus konteksto, t. y. nuo veiksmažodžio ir prie jo prisijungusio daiktavardžio leksinių reikšmių (Kurytowicz 1964: 31, 188-189). Taigi linksnių funkcijos yra sintaksinės ir semantinės. Daiktavardžiai dažniausiai jun- giami prie veiksmažodžio, kuris sudaro sakinio centrą ir reikalauja tam tikro links- nio. Kai kurie linksniai jungiami prie kitų daiktavardžių. Adelė Valeckienė (1998: 251-252) teigia, kad svarbiausi linksniai sakiniui formuoti yra galininkas ir vardininkas. Pagal savo pirmines sintaksines funkcijas jie susiję su ! Šio darbo analizės pagrindą sudaro keli pokalbių tekstynėliai. Pirmasis apima vaiko ir suaugusio pokal- bius, t. y. apie 35 val. įrašų (žr. Savickienė 2001, 2003), antrasis — suaugusių pokalbiai tarpusavyje, t. y. apie 9 val. įrašų (autorės rinkta medžiaga). Pašnekovai priklauso skirtingo amžiaus ir lyties grupėms. Vyraujan- čios pokalbio temos susijusios su buities problemomis, patirtais įspūdžiais, ateities planais. 2 Si programa visus transkribavimo ir kodavimo darbus leidžia atlikti daug tiksliau ir palyginti greitai. Be to, ji leidžia automatiškai analizuoti didelės apimties pokalbių tekstus. CHILDES sistema apima dvi priemones. Pirmoji — tai transkribavimo ir kodavimo formatas CHAT. Antroji — analizės programų paketas CLAN. Remiantis CLAN programomis Combo, Kwal, Freg, buvo atlikti statistiniai medžiagos tyrimai, kurių rezultatai leido daryti išvadas apie vartojamos leksikos ir gramatinių kategorijų dažnumą (MacWhin- ney 1994). LINKSNIŲ DAŽNUMAS IR DAIKTAVARDŽIO REIKŠMĖ | 61 veiksmažodžių tranzityvumu ir santykiauja tarp savęs kaip subjekto vardininkas ir objekto galininkas. Su vardininku ir galininku susijęs kilmininkas. Prie veiksmažo- džių prisijungęs kilmininkas pagal funkciją glaudžiai susijęs su galininku ir gali atlikti objekto funkciją. Taigi tradiciškai lietuvių kalbotyroje vardininkas, galininkas ir kilmininkas priski- riami prie gramatinių linksnių, o naudininkas, įnagininkas ir vietininkas — prie se- mantinių. Tipiškiausia vardininko sintaksinė funkcija — subjektas, o galininko ir kil- mininko — objektas. Tačiau linksnių funkcijos nėra tik išvardytosios — jų egzistuoja kur kas daugiau. Pavyzdžiui, kilmininkas junginiuose su veiksmažodžiais reiškia ob- jektą, jo dalį arba neapibrėžtą kiekį. Kilmininkas su prielinksniu gali atlikti ir aplin- kybių funkcijas, o vardažodinėse frazėse eiti pažyminiu. Galininkas, be tiesioginio objekto, gali reikšti vietos ir laiko aplinkybes. Objektą reiškiantis naudininkas taip pat gali atlikti skirtingas semantines funkcijas: finityvo, beneficiento, percipiento. Įnagininkas, be dvejopos objekto reikšmės (instrumento ir komitatyvo), gali reikšti ir vietos, laiko aplinkybes. O vietininkas, be vietos, gali reikšti ir laiką. Vadinasi, links- niai turi pagrindinių ir šalutinių reikšmių. Naujausiuose lietuvių gramatikos tyrimuose teigiama, kad griežto skirtumo tarp gramatinių ir semantinių linksnių negali būti, kad „tik konkrečius linksnių vartojimo atvejus galima vadinti gramatiniais arba se- mantiniais“ (Holvoet, Semėnienė 2004). 3. LINKSNIŲ REIKŠMĖS IR VARTOJIMAS Linksnio kategorija, būdama viena iš sudėtingiausių, o drauge ir įdomiausių kalbos kategorijų, suteikia tyrėjams galimybių paanalizuoti ją įvairiais požiūriais. Reali var- tosena atskleidžia linksnio kategorijos įvairiapusiškumą, jo potencijas skirtinguose kontekstuose įgyti vienokias ar kitokias reikšmes. Analizuodami linksnio vartojimą įvairiuose kontekstuose, pabandysime pasižiū- rėti, kokie linksniai — gramatiniai ar semantiniai — vartojami dažniau ir kokiomis reikšmėmis. Pagal vartojimo dažnumą preliminarūs sakytinės lietuvių kalbos tyrimai rodo tokį linksnių pasiskirstymą: dažniausiai vartojamas vardininkas, antras pagal dažnumą — kilmininkas, trečias — galininkas, ketvirtas — naudininkas, toliau — įnagininkas ir vie- tininkas. 1 LENTELĖ. LINKSNIŲ PASISKIRSTYMAS VARTOJIMO DAŽNUMO ATŽVILGIU (96). LINKSNIS V G. K N. IN. Vr. 46% 19% 21% 6% 4% 3% Linksniy vartojimas yra glaudžiai susijęs su kalbėjimo situacija, kontekstu ir pa- čiais kalbos akto dalyviais. Akivaizdūs linksnių vartojimo skirtumai pastebėti situa- 62 | INETA SAVICKIENE cijose, kai suaugęs kalba su suaugusiu (SSK)*, su vaiku (VSK) arba kai kalba mažas vaikas (VK) (žr. 2 lentelę). Tyrimo duomenys rodo, kad linksnių vartojimo atžvilgiu VSK ir VK yra daug arti- mesnės (žr. Savickienė 2000, 2002) nei SSK. Nepaisant didelių skirtumų, galima pa- stebėti, kad yra ir panašumų — vardininkas yra dažniausiai vartojamas visų trijų gru- pių linksnis. Kitų linksnių vartojimas skiriasi. SSK grupė daug dažniau vartoja kilmininką nei galininką, o VSK ir VK galininkas yra šiek tiek dažnesnis. SSK taip pat dvigubai dažniau vartoja naudininką, o įnagininko ir vietininko vartojimas beveik sutampa su VSK. Visos grupės panašiai vartoja vietininką. 2 LENTELĖ. LINKSNIU VARTOJIMO DAŽNUMAS (%): SSK VS. VSK VS. VK LINKSNIS V G. ir K. N. IN. vt Vr. i SSK 32% 18% 28% 9% 5% 3% VSK 48% 21% 19% 5% 4% 3% VK 59% 19% 15% 4% 2% 2% Matyti, kad dažniausias yra vardininkas (nezymeétasis narys), o kitame skalės gale vietininkas ir įnagininkas — rečiausi linksniai. Vietininkas (rečiausias visoje linksnių sistemoje) laikytinas labiausiai žymėtu nariu. Rezultatai panašūs ir SSK, ir VSK, ir VK — dažniausiai vartojami gramatiniai links- niai, O semantiniai lieka sistemos periferijoje. Atskirų linksnių dažnumas skiriasi, ypač vardininko. Pastarasis linksnis vartojimo dažnumu VK kalboje beveik 10 proc. pralenkia VSK ir net 27 proc. SSK. VSK ir VK dažnas vardininko vartojimas — tai specifinė vaikų ir jiems skiriamos kalbos ypatybė, ypač ankstyvuoju kalbos įsisavini- mo laikotarpiu (Savickienė 1999, Voeikova, Savickienė 2001). Duomenys rodo, kad gramatiniai linksniai, t. y. vardininkas, galininkas ir kilminin- kas, yra žymiai dažnesni už konkrečiuosius linksnius: naudininką, įnagininką ir vieti- ninka*. Vadinasi, funkciškai žymėtas konkrečiųjų linksnių posistemis pasižymi mažu dažnumu. Gramatinių linksnių dažnumas labai skiriasi nuo konkrečiųjų linksnių daž- numo. Vieno kilmininko dažnumas yra didesnis nei visų konkrečiųjų linksnių kartu paimtų. Rašytinės lietuvių kalbos linksnių vartojimo tendencijos panašios — gramatiniai linksniai dažnesni už konkrečiuosius (Žilinskienė 1979: 78-88). Dažniausiai varto- jamas kilmininkas (43%), o vardininkas ir galininkas vartojami panašiai (atitinka- mai 20% ir 18%) (Gelumbauskaitė 2003). SSK — suaugusiam skirama kalba (angl. adult directed speech, ADS), VSK — vaikui skiriama kalba (vaikiškoji kalba; angl. child directed speech, CDS), VK — vaiko kalba (angl. child language). 4 Kadangi Kurytowiczius neskyrė šauksmininko linksnio, čia jis irgi nėra minimas. LINKSNIŲ DAŽNUMAS IR DAIKTAVARDŽIO REIKSME | 63 Slavų kalbų (Snekamuju) statistiniai duomenys panašūs: rusų: V. — 32,6, G. — 25,3, K. — 22, N. - 4,1, Vt. — 10,1, In. — 5 (Zemskaja 1979: 74); lenkų: V. — 34,2, G. — 29,8, K. — 19,2, N. - 4,8, In. — 4,4, Vt. — 7,6 (Laskowski 1989: 212). Įdomu tai, kad lenkų ir rusų kalbose dažnesnis galininkas, o lietuvių kalboje — kilmininkas. Bendras linksnių dažnumas dar visko nepasako apie linksnio kategoriją. Linksnių statistikai didelę įtaką daro daiktavardžio semantika (Laskowski 1989: 207-226). Tikrinant šį teiginį, reikia žiūrėti, kokią reikšmę linksnių statistikai turi „gyvo / negy- vo“ semantinė priešprieša. Žemiau pateikiamose lentelėse atskirai parodomi SSK, VSK ir VK duomenys. 3 LENTELĖ. SSK GYVO / NEGYVO SEMANTINĖS PRIEŠPRIEŠOS LINKSNIŲ DISTRIBUCIJA (96) LINKSNIS V i G in K N | IN. Vr. i GYVAS | 36,32 | 8,24 | 46,31 6,48 2,17 0,48 i NEGYVAS 11,53 19,56 | 45,77 ji 1,92 | 14,20 7,02 4 LENTELĖ. VSK GYVO / NEGYVO SEMANTINĖS PRIEŠPRIEŠOS LINKSNIŲ DISTRIBUCIJA (96) LINKSNIS V K T i K : N. In. Wr GYVAS J 55,2 J 8,9 11,1 8,5 2,5 0 ‘ NEGYVAS 35,2 29.6 23.1 0,4 5,1 5,7 5 LENTELĖ. VK GYVO / NEGYVO SEMANTINES PRIESPRIESOS LINKSNIU DI- STRIBUCIJA (%) LINKSNIS V | G. K N. ick IN. B Vi. GYVAS | 65,0 8,7 9,9 | 6,9 jak 1,5 ag phe NEGYVAS 44,4 29.0 188 0,1 3,0 3,8 Statistinis skirtumas tarp gyvas / negyvas reiškiančių daiktavardžių labai akivaiz- dus. Dažniausias gyvo linksnis VSK ir VK yra vardininkas (jo dažnumas daug dides- nis negu visų kitų linksnių kartu paimtų), o SSK — kilmininkas, kurio dažnumas len- 64 | INETA SAVICKIENE kia vardininką net 10 proc. SSK negyvų daiktų grupėje vardininkas atsiduria tik ket- virtoje pozicijoje — po kilmininko, galininko ir įnagininko — nuo dažniausio linksnio atsilikdamas net 34 proc. Iš gramatinių linksnių galininkas yra labiausiai žymėtas narys gyvų grupėje (beveik vienodai vartojamas visų grupių: SSK 8,2496, VSK 8,9%, VK 8,7%), o kilmininkas (VSK 23,1% ir VK 18,8%) ir vardininkas (SSK 11,53%) — negyvų. Negyvų daiktų naudininkas yra labiausiai žymėtas narys (SSK 1,9296, VSK 0,4%, VK 0,1%), o įnagininkas ir vietininkas pakankamai dažni visose grupėse. Kita vertus, gyvų naudininko dažnumas labai didelis, o vietininkas beveik visai nevartoja- mas (išskyrus SSK 0.48%). Rezultatai rodo, kad esama akivaizdžių skirtumų vartojant gyvas/negyvas naudi- ninką ir vietininką. Tokio skirtumo priežastis naudininko atveju yra tai, kad šis links- nis dažniausiai atlieka beneficiento, percipiento ar eksperiento funkcijas (apie se- mantines funkcijas žr. Jakaitienė 1988; Valeckienė 1998). Vietininko situacija panaši 1 naudininko, tačiau šis linksnis užima ribines pozicijas — gyvų posistemyje vietinin- kas beveik visiškai nevartojamas. Taip yra dėl to, kad įprasčiausia vietininko funkcija — nurodyti vietą. Akivaizdu, kad ši funkcija apima tik negyvus daiktus. Vadinasi, vie- tininkas yra labiausiai žymėtas linksnis gyvų posistemyje, o tarp negyvus daiktus reiš- kiančių daiktavardžių jis įgyja kitokį statusą. Aptarus linksnių statistiką, matyti, kad linksnių vartojimo dažnumas labai skiriasi pagal tai kuriam posistemiui jie priklauso. Rezultatai patvirtina mintį, kad nuo daik- tavardžio reikšmės priklauso ne tik atskirų linksnių semantika, bet ir jų vartojimo galimybės. 4. IŠVADOS Linksnių sistemoje ryškūs vartojimo dažnumo skirtumai, susiję su sakytinės kal- bos specifika. Aptarus gyvas/negyvas reiškiančių daiktavardžių grupes, matyti, kad linksnių var- tojimo dažnumas akivaizdžiai skiriasi. Daiktavardžio semantika lemia linksnių var- tojimo dažnumą. Tačiau svarbu ne tik tai, kokie linksniai dažniausiai vartojami pokal- byje. Pokalbio tema, dalyviai bei situacija taip pat lemia linksnių pasiskirstymą. Remiantis Jerzy Kurytowicziaus linksnių skirstymu į gramatinius ir konkrečiuo- sius, bandyta pasižiūrėti, ar vadinamieji tikrieji gramatiniai linksniai — vardininkas, kilmininkas ir galininkas — yra dažniausiai vartojami savo pagrindinėmis, o ne šaluti- nėmis reikšmėmis. Rezultatus norėtųsi apibendrinti vartojant „linksnių hierarchi- jos“ definicijas: „Linksniai išsidėsto skalėje pagal tai, ar jie koduoja centrines, ar periferines sakinio funkcijas“ (Holvoet, Semėnienė 2004: 33). LITERATŪRA AMBRAZAS, red., 1994: Dabartinės lietuvių kalbos gramatika, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. BLOOMFIELD, L. 1935: Language, London: Allen & Unwin. LINKSNIŲ DAŽNUMAS IR DAIKTAVARDŽIO REIKŠMĖ | 65 GELUMBAUSKAITĖ, K. 2003: Daiktavardžių linksnių vartojimo dinamika. Magistro darbas, Kaunas: VDU. HoLvoET, A., SEMĖNIENĖ L. 2004: Linksnio teorijos pagrindai. Holvoet, A., Semėnienė, L., red., Gramati- nių kategorijų tyrimai, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas (Lietuvių kalbos gramatikos darbai, 2), 11—33. JAKAITIENĖ, E. 1988: Leksinė semantika, Vilnius: Mokslas. Kuryrowicz, J. 1964: The inflectional categories of Indo-European, Heidelberg: Carl Winter Universitats- verlag. Laskowski, R. 1989: Markedness and the category of case in Polish. Tomic¢, O.M., ed., Markedness in syn- chrony and diachrony, Berlin etc.: Mouton de Gruyter, 207-226. LYONS, J. 1977: Semantics. Vols. 1-2, Cambridge: Cambridge University Press. MACWHINNEY, B. 1994: The CHILDES Project: Tools for Analyzing Talk, Hillsdale, NJ: Lawrence Erlbaum Associates. PAULAUSKIENE, A. 1994: Lietuvių kalbos morfologija, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. SAVICKIENĖ, I. 1999: Lietuvio vaiko daiktavardžio morfologija. Daktaro disertacija, Kaunas: VDU. SAVICKIENĖ, I. 2000: Linksniai šnekamojoje kalboje. Darbai ir dienos 24 (Kaunas: VDU), 89-98. SAVICKIENĖ, I. 2001: Linksniavimo paradigmų formavimasis vaikų kalboje. Lituanistica 3(47), 58-69. SAVICKIENĖ, I. 2002: The emergence of case distinctions in Lithuanian. Voeykova, M. D., Dressler, W. U., eds., Pre- and Protomorphology: Early Phases of Morphological Development in Nouns and Verbs, Miinchen — Newcastle: LINCOM Europa (Lincom studies in Theoretical Linguistics, 9), 105-115. SAVICKIENE, I. 2003: The Acquisition of Lithuanian Noun Morphology, Wien: Verlag der Osterreichischen Akademie der Wissenschaften. SLOBIN, D. I. 1985: Introduction: Why study acquisition crosslinguistically? Slobin, D. 1., ed., The Crosslin- guistic Study of Language Acquisition. Vol. 1, Hillsdale, NJ: Lawrence Erlbaum Associates, 3-27. SuUKYS, J. 1998: Lietuviy kalbos linksniai ir prielinksniai: vartosena ir normos, Kaunas: Sviesa. VALECKIENE, A. 1998: Funkciné lietuvių kalbos gramatika, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. VOEYKOVA, M. D. 1998: Acquisition of diminutives by a Russian child: preliminary observations in connec- tion with the early adjectives. Gillis, S., ed., Studies in the Acquisition of Number and Diminutive Marking (Antwerp Papers in Linguistics, 95), 97-113. VOEYKOVA, M. D., SAVICKIENE, I. 2001: The acquisition of the first case oppositions by a Lithuanian and a Russian child. Wiener Linguistische Gazette 67-69, 165-188. ZEMSKAJA, E. A. 1979: Pycckas paseosopras pews, Mocksa: Hayka. ZILINSKIENE [Kuaunckene], V. 1979: CrarucruueckuH aHATN3 MOpOOJIOTHH JIMTOBCKUX ra3eTHO- XKYPHAJIbHBIX TEKCTOB. Aémopeghepam duc. kano. (dbunon. nayk, BUIbHIOC. Ineta Savickienė Gauta 2005 05 23 Vytauto Didžiojo universitetas S. Daukanto g. 28, 44246 Kaunas, Lietuva i.savickiene(@pmdi.vdu.lt