Dėl esamojo ir būtojo kartinio laiko dalyvių bei padalyvių darybos ir morfeminio skaidymo

Acta Linguistica Lithuanica LIV (2006), 83 — 93 Dėl esamojo ir būtojo kartinio laiko dalyvių bei padalyvių darybos ir morfeminio skaidymo JOLANTA VASKELIENĖ Šiaulių universitetas In this article a new attempt is made at defining, from a synchronic point of view, the morphological structure of present and (semelfactive) past participles and gerunds. Grammars and manuals differ in the way in which these forms are segmented. The treatment depends, first of all, on whether the 3rd person present indicative forms on which they are based, and the inflectional affixes, are viewed diachronically or synchronically. Often the examples cited in the literature contradict the definition offered for an inflectional ending, and the interpretation of 3rd person forms may vary between thematic vowel and ending throughout one work. This article shows how the formation of present and past participles and gerunds can be described on the assumption that the historical thematic vowels of 3rd person forms are, synchronically, endings. Morfologija, pasak A. Paulauskienės, „yra kalbos dalių mokslas, nagrinéjan- tis jas sudarančių žodžių gramatinę semantiką ir morfeminę sudėtį“ (Pau- lauskienė 1994: 10). Taigi šis mokslas tiria: (1) morfeminę žodžio sanda- rą — apibrėžia ir klasifikuoja žodį sudarančias reikšmines dalis — morfemas; (2) žodžių kaitymą!'. Sie du tyrimo aspektai — morfeminė analizė ir kaity- ba — turėtų vienas kitą papildyti, nes kai kurių morfemų skyrimas susijęs su formų daryba. Straipsnio tikslas — dar kartą išsiaiškinti, kaip (sinchronijos požiūriu) sudaromi esamojo ir būtojo kartinio laiko dalyviai bei padalyviai, kaip šios veiksmažodžio formos skaidytinos morfemiškai. * A. Paulauskienė morfologijos objektu laiko ir žodžių darybą (Paulauskienė 1994: 10; Paulauskienė 2006: 9). Kitų kalbininkų (taip pat ir straipsnio autorės) manymu, žodžių daryba yra atskira kalbotyros disciplina. Bet kokiu atveju žodžių daryba, kaip ir kaityba, lemia darybiškai skaidžių žodžių morfeminę analizę. 83 JOLANTA VASKELIENE Pirmiausia reikia prisiminti kai kuriuos morfologijos terminus. Daugelyje kalbotyros darbų morfemos, priešdėlio, priesagos, šaknies apibrėžimai iš esmės sutampa“. Aktualus kamieno apibrėžimas. Jis suprantamas kaip žodžio dalis, kuri lieka atmetus galūnę ir kaitybos priesagas® (LKE 305; dar plg. KTŽ). Tai būtų leksinio kamieno apibrėžimas, o morfologiniu kamienu laikoma žodžio dalis, kuri lieka, atmetus galūnę* (žr. Jakaitienė, Laigonaitė, Paulauskienė 1976: 12; dar plg. Paulauskienė 2006: 15-16). Esama morfemiškai skaidžių kamienų (kai skiriamos morfemos pasikartoja kituose kamienuose), dalinio skaidumo ir neskaidžių kamienų (žr. Jakaitienė, Laigonaitė, Paulauskienė 1976: 13-14). Ypač įvairuoja galūnės, kuri yra itin svarbi kalbant apie esa- mojo ir būtojo kartinio laiko dalyvius bei padalyvius, apibrėžimai“, pavyz- džiui, galūnė — tai „afiksas, einantis po žodžio šaknies arba po šaknies ir priesagos“ (LKE 210) ir kuria realizuojamos gramatinės reikšmės. Galūnės skirtumas nuo kitų morfemų, pasak A. Paulauskienės, yra tas, kad ji yra „kintamoji žodžio dalis, rodanti gramatines žodžio reikšmes ir jų sąlygojamą sintaksinį žodžių ryšį sakinyje“ (Paulauskienė 1994: 35; dar plg. Ambraška, Žiugžda 1985: 32; Paulauskienė 1983: 25; Paulauskienė 2006: 15). Lietu- vių kalboje galūne yra realizuojama daugumas gramatinių žodžio reikšmių, antai vardažodžių galūnės dažniausiai rodo giminę, skaičių, linksnį, veiks- * Pavyzdžiui, morfema — mažiausias dvipusis turintis forma ir reikšmę kalbos siste- mos vienetas (plg. LKE 420; Jakaitienė, Laigonaitė, Paulauskienė 1976: 4-5; KTŽ), priešdėlis — „afiksas, einantis prieš žodžio šaknį ir aiškiau apibrėžiantis jos reikšmę“ (LKE 503). Šaknies apibrėžimuose akcentuojamos įvairios jos ypatybės: šaknis yra „žodžio pagrindinė morfema, paimta be jokių afiksų“ (LKE 615), ji „apibūdina leksinį žodžio pamatą, sudaro jo semantinį stuburą“ (Jakaitienė, Laigonaitė, Paulauskienė 1976: 6), prie šios morfemos „jungiami žodžių darybos ir kaitybos afiksai“ (Paulauskienė 1994: 32), iš jos padaroma daugiau giminiškų žodžių (žr. Ambraška, Žiugžda 1985: 32). Priesagomis laikomi afiksai, einantys po šaknies ir esantys žodžių darybos arba gramatinių formų darybos formantais (plg. Paulauskienė 1994: 34-35; Jakaitienė, Laigonaitė, Paulauskienė 1976: 7-8; LKE 503). * LKE (305) pateikti kamieno pavyzdžiai karei-vis, atgalin-is, aukstesn-is. DaiktavardzZio kareivis kamienu laikytinas kareiv-, o ne karei-. * Reikėtų pridurti, kad atmetus ne tik galūnę, bet ir bendraties priesagą -ti, pvz., knyg-a, knygyn-as, kabin-ti ir t. t. (Jakaitienė, Laigonaitė, Paulauskienė 1976: 12). * Neretai tai priklauso nuo to, ką - morfemos vietą žodyje ar funkciją — autorius akcentuoja. Ne galūne, o priesaga laikytina bendraties gale esanti morfema -ti, nors, pasak KTZ autorių, dėl pozicijos ji taip pat dažniausiai vadinama galūne. 84 Dėl dalyvių bei padalyvių morfeminio skaidymo mažodžių — asmenį ir skaičių (kartais dar ir nuosaką, laiką). Ypatingomis galūnėmis laikomi vyriškosios giminės trumpųjų dalyvių formų, pvz., dirb- gs, dirb-ą; myl-is, myl-į; dirb-ęs, dirb-ę, baigmenys — šių dalyvių priesagos (esamojo laiko -nt-, būtojo kartinio laiko -us-) „yra istoriškai pakitusios ir susiliejusios su galūnėmis“ (LKE 135; dar žr. LKG, 313, 315; DLKG 355). Nėra vienos nuomonės dėl veiksmažodžių esamojo ir būtojo kartinio lai- ko trečiojo asmens baigmens — vienų kalbininkų teigiama, kad šis asmuo ga- lūnės neturi, kiti kalbininkai mano, kad dabartinės lietuvių kalbos požiūriu tikslinga ją laikyti galūne. Pastarasis požiūris išryškėja Lietuvių kalbos gra- matikoje, kurioje rašoma, kad veiksmažodžių asmenuotės nustatomos pagal GALŪNĘ (išryškinta mano — J. V.): „pirmosios paradigmos veiksmažodžių tre- čiojo asmens formų galūnė yra -(i)a“, [...] antrosios paradigmos yra veiks- mažodžiai, turintys trečiojo asmens formų galūnę -i“, o „trečiosios paradi- gmos veiksmažodžių trečiojo asmens formų galūnė yra -o“ (LKG, 131-133; dar plg. Ambraška, Žiugžda 1985: 93-94; Paulauskienė 1994: 297). Biitojo kartinio laiko trečiojo asmens galūnėmis laikomi balsiai -o (suko) ir -ė (barė) (žr. LKG, 134-135). Esama ir kitokios nuomonės: Dabartinės lietuvių kalbos gramatikoje akcen- tuojama, kad trečiojo asmens formos specialių galūnių neturi®, o „jas sudaro grynas kamienas“ (DLKG 332); pagal esamojo ir būtojo kartinio laiko ka- miengalius skiriamos trys asmenuotės (žr. DLKG 334; dar plg. Paulauskienė 2006: 147-148). Taigi kas dabartinės lietuvių kalbos (sinchronijos) požiūriu yra esamojo ir būtojo kartinio laiko trečiojo asmens baigmuo — galūnė ar kamiengalis? Pastarasis pasirinkimas sunkina užduotį skaidyti žodžius mor- femomis, nes kyla klausimas, kuo laikyti veiksmažodžiuose po šaknų (suk-a, myl-i, raš-o; suk-o, raš-ė ir pan.) esančias morfemasa, i, o ir o, ė. Reikėtų pritarti A. Paulauskienės minčiai: jeigu kas nors „dabartinės kalbos gramatikos is- torinius kamiengalius interpretuoja kaip galūnes, negalima laikyti klaida. Dabartinės kalbos požiūriu kamiengaliai yra galūnės“ (Paulauskienė 1979: 133). Taigi to paties kalbos vieneto (ar jo dalies) interpretavimas sinchroni- niu ir diachroniniu požiūriu gali skirtis ir skiriasi“. ® Formuluotė specialių galūnių neturi neaiški; iškart kyla klausimas, ar trečiojo asmens forma apskritai turi galūnę. * Pavyzdžiui, dabartinės kalbos veiksmažodžių esamojo ir būtojo kartinio laiko vienaskaitos pirmojo ir antrojo asmens dvibalsinės galūnės (saug-au, saug-ai; suk- 85 JOLANTA VASKELIENĖ Dauguma lietuvių kalbos žodžių (visi kaitomi, dalis nekaitomų) yra mor- femiškai skaidūs ir dažniausiai dėl jų skaidymo į morfemas abejonių neky- la“, tačiau aiškinant(is) veikiamosios rūšies esamojo laiko dalyvių (1) ir pa- dalyvių (2), neveikiamosios rūšies esamojo laiko dalyvių (3), veikiamosios rūšies būtojo kartinio laiko dalyvių (4) bei padalyvių (5) sudarymą (o sykiu ir skaidymą morfemomis) — iš dalies ir dėl pasirinkto požiūrio į trečiojo asmens galūnę / kamiengalį — esama painiavos. Kas apie šiuos dalyvius ir padalyvius rašoma svarbiausiuose kalbotyros darbuose? J. Jablonskio Lietuviškos kalbos gramatikos skyriuje Veiksmavardžiai kalba- ma ir apie dalyvius“. (1) Apie esamojo laiko veikiamuosius dalyvius, pvz., vel- kąs — velkanti, darąs, -anti, stovįs, -inti rašoma: „iš veiksmažodžio reikia trečio- sios ypatos (pereinamojo laiko) galūnė a — o, i permainyti į gs, js“ (Jablonskis 1901/1957: 105). (2) Apie esamojo laiko nelinksniuojamus padalyvius, pvz., sukant, stovint, sakoma, kad „šitas veiksmavardis padaromas iš trečiosios per- einamojo laiko ypatos, perdirbant galūnes 0—a, i į ant (antis), int (intis)“ (Ja- blonskis 1901/1957: 106). (3) Linksniuojami esamojo laiko neveikiamieji da- lyviai, pvz., rašomas — rašoma, sukamas, -a, mylimas, -a, padaromi „iš trečiosios pereinamojo laiko ypatos: prie galūnių o, a, i reikia pridėti skiemuo mas, ma“ au, suk-ai) yra atsiradusios prie senojo kamiengalio a prisijungus asmenų galūnėms -u ir -i (Zr. LKG,, 134-135). Sinchronijos požiūriu dažninį veiksmą pavadinantis veiksmažodis ramstyti laikomas priesagos -styt: vediniu iš remti (Pakerys 2002: 309), vietos pavadinimas ganykla yra priesagos -ykla vedinys (Ambrazas 1993: 209; LKG, 399), o diachroniškai ramstyti sietinas su daiktavardžiu ramstis ir laikytinas priesagos -yti vediniu, ganykla bus buvęs sudarytas su priesaga -kla (Urbutis 1978: 33). * Pavyzdžiui, veiksmažodį nusinešdavau sudaro šaknine morfema neš- (plg. tą pačią šaknį giminiškuose žodžiuose neš-ti, neš-imas, at-neš-tas ir pan.), priešdėlis nu- (plg. nu-vežti, nu-sukti), sangrazos dalelytė st (at-si-gulti, nu-si-pirkti), būtojo dažninio laiko priesaga -dav- (ei-dav-ome, pieš-dav-au) ir galūne -au, turinti vienaskaitos pirmojo asmens gramatines reikšmes (plg. ėj-au, buv-au); būdvardį gražesnį skaidome į tokias morfemas: šaknis graž- (plg. graž-umas, apy-graž-is), aukštesniojo laipsnio rodik- lis — priesaga -esn- (plg. nauj-esn-is), galūnė -į (graZesn-is, gražesn-io, gražesn-iam ir t. t., tokias pačias gramatines vyriškosios giminės vienaskaitos galininko reikšmes turi ir kiti būdvardžiai su galūne -į, pvz., baltesn-į, geresn-į). Taigi šiuose žodžiuose būtojo dažninio laiko rodiklis yra priesaga -dav-, būdvardžio aukštesniojo laipsnio — priesaga -esn-. (Straipsnyje nesigilinama į vienmorfemių žodžių (jungtukų, prielinksnių ir pan.) skaidymo į morfemas, tuščiųjų/ kvazimorfų problemas ir pan.). * Sioje Jablonskio gramatikoje dalyviai ir padalyviai vadinami veiksmavardžiais, esa- masis laikas vadinamas pereinamuoju laiku, o asmuo - ypata. 86 Dėl dalyvių bei padalyvių morfeminio skaidymo (Jablonskis 1901/1957: 107). (4) Darant būtojo kartinio laiko veikiamuosius dalyvius (pvz., vilkęs, vilkusi, daręs, dariusi) „reikia trečiosios ypatos (pereitojo laiko) galūnės o ir ė permainyti į ęs — usi“ (Jablonskis 1901/1957: 105). (5) Būtojo kartinio laiko padalyviai (pvz., dirbus, rašius) daromi „iš trečiosios per- eitojo laiko ypatos, pakeičiant o arba ė į us“ (Jablonskis 1901/1957: 106). Vėlesnės Jablonskio gramatikos skyriuje Dalyviai (jau vartojamas dabar- tinis terminas) rašoma, kad (1) esamojo laiko veikiamieji dalyviai daromi iš esamojo laiko trečiojo asmens kamieno (liemens): „pakeitę liemengalių balsius (a, o, i) galūnėm ąs, įs, gauname lytis: sukąs, lūžtąs, vejąs, skaitąs, lydįs“ (Jablonskis 1922/1957: 299); (2) esamojo laiko padalyviai, pasak Ja- blonskio, daromi iš esamojo laiko kamienų: „liemengalius a ir o paverčia- me galūne ant, liemengalį i — galūne int, gauname lytis — metant, leidžiant, [...] lydint“ (Jablonskis 1922/1957: 320); (3) neveikiamosios rūšies esamojo laiko dalyviai daromi iš trečiojo asmens kamienų: „prie liemengalio balsių (a, o, i) dedame galūnę mas, pridėję gaunam: suka-mas, lūžta-mas, veja-mas, skaito-mas, lydi-mas“ (Jablonskis 1922/1957: 300); (4) darydami būtojo kar- tinio laiko veikiamuosius dalyvius „jų liemengalių balsius (o, ė) pakeičiame galūne ęs, gauname: sukęs“ (Jablonskis 1922/1957: 299); (5) būtojo kartinio laiko padalyviai daromi iš būtojo kartinio laiko kamieno: „liemengalius (ė, 0) paverčiame galūne us, gauname — bėgus“ (Jablonskis 1922/1957: 321). Taigi pasak Jablonskio, visos išvestinės formos daromos iš veiksmažodžio esamojo arba būtojo kartinio laiko trečiojo asmens, bet elgiamasi nenuosekliai: vie- nu atveju — darant esamojo laiko veikiamuosius dalyvius ir padalyvius (1, 2), taip pat būtojo kartinio laiko veikiamuosius dalyvius ir padalyvius (4, 5) — siūloma kamiengalius „pakeisti / paversti“'® dalyvio galūnėmis, o da- rant esamojo laiko neveikiamuosius dalyvius (3) sakoma, kad prie kamien- galio reikia pridėti skiemenį / galūnę. Galūne -mas, -ma laikyti negalima, nes linksniuojant žodį (sukam-as, sukam-o, sukam-am, sukam-ą ir t. t.) kinta tik -as, -a, o m lieka visose dalyvio formose. Be to, galūne negalima laikyti padalyvių priesagų"!. '* Jablonskio nelabai aiškios formuluotės kamiengalius pakeisti/ paversti galūnėmis kartojamos ir kai kuriuose vėlesniuose lietuvių kalbotyros darbuose. "J. Jablonskio gramatikose galūnėmis vadinama ir bendraties priesaga -ti, ir būtojo laiko neveikiamųjų dalyvių formantas -tas, pvz., myletas, t. y. priesagos ir galūnės santykis nėra aiškus. 87 JOLANTA VASKELIENE Lietuvių kalbos gramatikoje rašoma, kad esamojo laiko veikiamieji dalyviai (1) „yra daromi iš veiksmažodžių esamojo laiko kamienų. Atmetus veiksma- žodžių esamojo laiko vienaskaitos trečiojo asmens galūnę, pridedama daly- vio vyriškosios giminės vienaskaitos vardininko galūnė -(i)ąs, daugiskaitos vardininko galūnė -(i)ą, kai dalyvis daromas iš pirmosios asmenuotės veiks- mažodžių, vyriškosios giminės vienaskaitos vardininko galūnė -ąs, daugis- kaitos vardininko galūnė -ą, kai dalyvis daromas iš trečiosios asmenuotės veiksmažodžių, ir vyriškosios giminės vienaskaitos vardininko galūnė -įs, daugiskaitos vardininko galūnė -į, kai dalyvis daromas iš antrosios asme- nuotės veiksmažodžių, pvz.: dirb-a: dirb-ąs, dirbą; kur-ia: kur-iąs, kur-ią; rašo: raš-ąs, raš-ą; tyl-i: tyl-įs, tyl-į. Kiti vyriškosios giminės ir visi moteriškosios giminės linksniai turi priesagą -(i)ant- [...], -ant- [...] arba -int- [...]. Su tomis pačiomis priesagomis daromos ir vyriškosios giminės vienaskaitos bei dau- giskaitos vardininko ilgosios, arba antrinės, formos'?, pvz.: dirb-ant-is, dirb- ant-ys; [...] tyl-int-is, tyl-int-ys“ (LKG, 312). (2) „Esamojo laiko padalyviai da- romi iš veiksmažodžių esamojo laiko kamienų, pridedant priesagą -ant [...] arba -int [...], pvz.: dirb-a: dirb-ant, raš-o: raš-ant, tyl-i: tyl-int“ (LKG, 385). Taip aiškinant morfeminis skaidymas (raš-ąs, raš-anč-io, raš-ant-į; tyl-įs, tyl- inč-io, tyl-int-į; raš-ant-i, raš-anč-ios ir t. t.) pagrindžiamas formų daryba. Atrodo, kad Lietuvių kalbos gramatikoje taip pat turėtų būti paaiškinta ir esamojo laiko neveikiamųjų dalyvių daryba (3), tačiau veikale elgiamasi nenuosekliai, nes šie dalyviai, anot autorių, „yra daromi iš veiksmažodžių esamojo laiko trečiojo asmens formos (sutampančios su senuoju esamojo laiko kamienu), prie galūnės pridedant priesagą -mas, -a, pvz.: dirba: dir- Iš esmės taip pat kaip ir Jablonskio gramatikose dalyvių ir padalyvių daryba aiškinama Ambraškos ir Žiugždos Lietuvių kalbos gramatikoje: kalbant apie esamojo laiko veikiamųjų dalyvių darybą vartojama neapibrėžta formuluotė kamiengaliai pakeičiami galūnėmis (žr. Ambraška, Žiugžda 1985: 130). Veiksmažodžių esamojo laiko trečiojo asmens baigmuo pramaišiui vadinamas tai galūne (ten pat: 93), tai ka- miengaliu (ten pat: 130, 141); kamiengaliais vadinami veiksmažodžių būtojo kartinio laiko balsiai, kurie, pasak autorių, darant dalyvius ir padalyvius pakeičiami atitinka- momis dalyvio galūnėmis (ten pat: 130) arba padalyvio priesaga (ten pat: 141). Nev- eikiamosios rūšies esamojo laiko dalyvių -mas (ten pat: 131) ir padalyvių formantus -ant ir -us (ten pat: 141) vadinant galūnėmis prieštaraujama toje pačioje gramatikoje pateiktam galūnes apibrežimui (ten pat: 32). '* Apie ilgųjų ir trumpųjų formų vartojimą žr. LKG, (313-314); DLKG (355); Paulauskienė (2006: 155); Miliūnaitė, sud. (2004: 51); LG (330). 88 Dėl dalyvių bei padalyvių morfeminio skaidymo ba-mas, dirba-ma; myli: myli-mas, myli-ma; rašo: rašo-mas, rašo-ma“ (LKG, 322). Pirmiausia baigmens -mas, į kurį įeina ir galūnė -as, nereikėtų vadinti priesaga“. Kitas dalykas — jei prie galūnės (žr. veiksmažodžius dirba, myli, rašo) pridedamas -mas, nežinia, kokioms morfemoms priklauso galūnės a, i, o dalyviuose dirbamas, mylimas, rašomas ir kaip tokius žodžius skirstyti morfemomis. (4) Apie būtojo kartinio laiko veikiamuosius dalyvius Lietuvių kalbos gra- matikoje rašoma, kad jie „yra daromi iš veiksmažodžių būtojo kartinio laiko kamienų. Atmetus veiksmažodžio būtojo kartinio laiko vienaskaitos trečio- jo asmens galūnę, pridedama dalyvio vyriškosios giminės vienaskaitos var- dininko galūnė -ęs, daugiskaitos vardininko galūnė -ę, pvz.: dirb-o: dirb-ęs, dirb-ę [...]. Kiti vyriškosios giminės ir visi moteriškosios giminės linksniai turi priesagą -(i)us-, prie kurios jungiamos [...] būdvardinės linksnių galū- nės, pvz.: [...] dirb-us-io“ (LKG, 317). (5) „Būtojo kartinio laiko padalyviai daromi iš veiksmažodžių būtojo kartinio laiko kamienų, pridedant priesagą -(Dus, pvz.: dirb-o: dirb-us“ (LKG, 385). Taigi Lietuvių kalbos gramatikoje visos išvestinės formos (išskyrus esamojo laiko neveikiamuosius dalyvius) daro- mos iš esamojo ir būtojo kartinio laiko kamieno, o kamienu laikoma trečiojo asmens forma be galūnės. Lietuvių kalbos gramatikos pozicijos iš esmės laikomasi kai kuriuose aukš- tųjų mokyklų morfologijos vadovėliuose (žr. Jakaitienė, Laigonaitė, Pau- lauskienė 1976, Paulauskienė 1994)'*, Dabartinės lietuvių kalbos gramatikoje akcentuojama, kad esamojo ir būtojo kartinio laiko kamienas yra dalyvių ir padalyvių darybos pagrindas: (1) „esa- mojo laiko veikiamasis dalyvis daromas iš esamojo laiko kamieno su prie- saga -nt- ir būdvardinėmis [...] galūnėmis: dirba — dirba-nt-is, dirba-nt-i; tyli — tyli-nt-is, tyli-nt-i. Darant šiuos dalyvius iš 3 asmenuotės (o kamieno) veiks- '* Tiesa, žodžių daryboje dėl patogumo priesaga vadinama žodžio dalis su galūne, bet kalbant apie formų darybą terminus priesaga, galūnė reikėtų vartoti tiksliau. '4 Šiokių tokių skirtumų esama, pavyzdžiui, vadovėliuose esamojo laiko neveikiamųjų dalyvių baigmuo -mas laikomas ne priesaga (žr. LKG, 322), o galūne (žr. Jakaitiene, Laigonaitė, Paulauskienė 1976: 177; Paulauskienė 1994: 347-248). Kaip buvo minėta, galūne laikytina tik žodžio kintama dalis, t. y. -as. Negalima galūne vadinti būtojo kartinio laiko padalyvio priesagos -us (žr. Jakaitienė, Laigonaitė, Paulauskiene 1976: 195). Esamojo laiko padalyvių morfemoms -ant, -int pavadinti vartojamas nevykęs terminas galūne-formantas (Jakaitienė, Laigonaite, Paulauskiene 1976: 195). 89 JOLANTA VASKELIENĖ mažodžių kamiengalio balsis-o kričiaMas (išryškinta mano — J. V.) -a, pvz.: rašo — raša-nt-is, raša-nt-i“ (DLKG 355). (2) Analogiškai daromas esamojo laiko padalyvis, tik čia sakoma, kad „darant padalyvius iš 3 asmenuotės (0 kamieno) veiksmažodžių, esamojo laiko kamiengalio balsis -o virsta (išryš- kinta mano - J. V.) -a- [...], pvz.: daro — dara-nt, skaito — skaita-nt“ (DLKG 379). (3) „Esamojo laiko neveikiamasis dalyvis daromas iš esamojo laiko kamieno su priesaga -m-, prie kurios dedamos [...] būdvardinės galūnės: dirb-a — dirba-m-as, -a; myli — myli-m-as, -a; rašo — rašo-m-as, -a“ (DLKG 361). (4) „Būtojo kartinio laiko veikiamasis dalyvis daromas iš būtojo kartinio laiko kamieno su priesaga -(i)us (išskyrus vyriškosios giminės vienaskaitos ir daugiskaitos vardininką) ir būdvardinėmis [...] galūnėmis. Darant šiuos dalyvius kamiengalio balsiai -o ir -ė NuMETAMI (išryškinta mano — J. V.). [...] Vyriškosios giminės vardininko trumposios formos daromos su galūnėmis -ęs (vienaskaitos) ir -ę (daugiskaitos), jungiamomis prie būtojo kartinio lai- ko kamieno galinio priebalsio: dirb-o — dirb-ęs, dirb-ę“ (DLKG 357-358). (5) „Būtojo kartinio laiko padalyviai daromi iš veiksmažodžio būtojo kartinio laiko kamieno atmetant kamiengalio balsį ir pridedant priesagą -(i)us: dirb- -0 —dirb-us“ “ (DLKG 379). Taigi iš esmės Dabartinės lietuvių kalbos gramatiko- je laikomasi diachroninio požiūrio: Z. Zinkevičiaus Lietuvių kalbos istorijoje rašoma, kad „esamojo laiko veikiamųjų dalyvių formų pagrinde glūdi veiks- mažodžio prezento kamienas, išplėstas priesaga -nt-“ (Zinkevičius 1996: 159). Neveikiamieji dalyviai, pasak autoriaus, yra išsirutulioję iš tam tikrų būdvardžių, o „esamojo laiko formų pagrinde glūdi veiksmažodžių prezen- to kamienas, išplėstas priesaga *-mo- (> baltų -ma-) [...], pvz., renka-mas (: renka), rašo-mas (: rašo), myli-mas (: myli)“ (Zinkevičius 1996: 163). Taip pat kaip ir DLKG esamojo ir būtojo kartinio laiko dalyvių bei padalyvių da- rybą aiškina LKE (žr. 134, 135, 454)**, Paulauskienė (2006: 155-156, 159, 169)", LG (329, 334, 340), Dobrovolskis ir kt. (1998: 186-187, 190), tik 15 Vėl vartojamos neaiškios formuluotės kamiengalio balsiai -o ir -ė numetami / atme- tami arba trumposios galūnės dedamos prie kamieno galinio priebalsio. Vadinasi, darant veikiamosios rūšies būtojo kartinio laiko dalyvį ir padalyvį, senasis kamiengalis, arba galūnė -o ir -ė, turi būti numetamas. 'e Tiktai šiame veikale neužsimenama, kad būtojo kartinio laiko veiksmažodžių ka- miengalio balsis yra numetamas ar pan. '7 Vadovėlyje nerašoma apie tai, kur, darant būtojo kartinio laiko dalyvius ir padaly- vius, dingsta būtojo kartinio laiko kamiengalio balsis; esamojo laiko veikiamieji daly- 90 Del dalyvių bei padalyvių morfeminio skaidymo apie padalyvius knygoje sakorza, kad šios nekaitomos veiksmažodžio formos daromos iš atitinkamų laikų nhamieny pridedant priesagas: esamajam laikui -ant, -int, būtajam kartiniam — -us (Dobrovolskis ir kt. 1998: 197-198). Kaip matyti, įvairiuose lietuvių kalbotyros veikaluose konkretūs pavyz- džiai neretai neatitinka pateikto galūnės apibrėžimo (pavyzdžiui, galūne lai- koma kintamoji žodžio dalis, bet ja vadinamas esamojo laiko neveikiamųjų dalyvių baigmuo -mas, padalyvių priesagos -ant, -int, -us ir pan.). Be to, tame pačiame veikale ne visada laikomasi vieno požiūrio į trečiojo asmens bai- gmenį — jį reikėtų laikyti arba kamiengaliu, arba galūne. Taigi jei žodžio kintamoji dalis yra galūnė, tai dabartinės kalbos — sinch- ronijos — požiūriu esamojo laiko veiksmažodžių dirb-u, dirb-i, dirb-a, dirb- ame, dirb-ate, būtojo kartinio laiko veiksmažodžių dirb-au, dirb-ai, dirb-o, dirb-ome, dirb-ote ir pan. galūne reikėtų laikyti -u, -i, -a, -ame, -ate; -au, -ai, -0, -ome, -ote (paaiškinant, kad trečiojo asmens galūnė yra senasis kamienas). Tada (1) esamojo laiko veikiamųjų dalyvių darybą galima aiškinti taip: at- metus veiksmažodžių esamojo laiko vienaskaitos trečiojo asmens galūnę (a, i, 0) pridedama dalyvio vyriškosios giminės vienaskaitos vardininko galūnė -(i)ąs / -įs, daugiskaitos vardininko galūnė -(i)ą / -į, pvz.: kur-ia: kur-iąs, kur- ią; ras-o: raš-ąs, raš-ą; tyl-i: tyl-įs, tyl-į (paaiškinant, kad istoriškai su tomis galūnėmis yra susiliejusi dalyvių priesaga -nt). Kiti vyriškosios giminės (taip pat vyriškosios giminės vardininkų ilgosios formos) ir visi moteriškosios giminės linksniai turi priesagą -(i)ant- / -int- ir atitinkamas galūnes, pvz.: kenč-iant-į, raš-ant-į, tyl-int-į, dirb-ant-is, tyl-int-is, dirb-ant-i, tyl-int-i ir t. t. (2) Analogiškai išvedami ir esamojo laiko padalyviai: atmetus veiksmažodžių esamojo laiko trečiojo asmens galūnę pridedama priesaga -ant arba -int, pvz.: dirb-a: dirb-ant, raš-o: raš-ant, tyl-i: tyl-int (taigi dabartinėje kalboje yra du priesagos variantai -ant- ir -int-). (3) Esamojo laiko neveikiamieji dalyviai daromi taip pat iš esamojo laiko veiksmažodžių trečiojo asmens, atmetus galūnę pridedama priesaga -am- /-om- / -im- bei atitinkama galūnė, pvz.: dirb-a: dirb-am-as, raš-o: ras-om-as, myl-i: myl-im-as (svarbiausias esamojo laiko neveikiamųjų dalyvių rodiklis yra -m-, bet dabartinėje kalboje yra trys priesagos variantai -am-, -om-, -im-). (4) Būtojo kartinio laiko veikiamieji viai skaidomi taip: dirb-a — dirb-a-nt-is (dirbgs), stov-i-nt-is (stovįs), o neveikiamųjų dalyvių po šaknies einantis balsis jau nebeatskiriamas: dirba-m-as, turi-mas, rašo-m-as IT pan. 91 JOLANTA VASKELIENĖ dalyviai daromi iš veiksmažodžių būtojo kartinio laiko vienaskaitos trečiojo asmens — atmetus galūnę pridedama dalyvio vyriškosios giminės vienaskai- tos vardininko galūnė -es, daugiskaitos vardininko galūnė -e (dirb-o: dirb-es, dirb-ę ir pan., paaiškinant, kad istoriškai su šiomis galūnėmis yra susiliejusi dalyvio priesaga -us-). Kiti vyriškosios giminės ir visi moteriškosios giminės linksniai turi priesagą -(i)us-, prie kurios jungiamos atitinkamos galūnės. (5) Būtojo kartinio laiko padalyviai daromi iš veiksmažodžių būtojo kartinio laiko vienaskaitos trečiojo asmens — atmetus galūnę pridedama padalyvio priesaga -(i)us (dirb-o: dirb-us). Taip aiškinant morfeminis skaidymas pagrindžiamas formų daryba. LITERATŪRA AMBRASKA, J., Z1UGZDA, J. 1985: Lietuvių kalbos gramatika 1. Fonetika ir morfologija. Chicago: JAV Lietuvių bendruomenės Švietimo Taryba. AMBRAZAS, S. 1993: Daiktavardžių darybos raida. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. DLKG = Dabartinės lietuvių kalbos gramatika, red. Vytautas Ambrazas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005. DosrovoLskis, B., KNIUKSTA, P., KučINSKAITE, A., PAULAUSKIENE, A., RYKLIENE, A., STUNDZIA, B., TArRvyYDAITE, D. 1998: Lietuvių kalbos žinynas. Kaunas: Sviesa. JABLONSKIS, J. 1901/1957: Lietuviskos kalbos gramatika. Cituojama pagal: Jablonskis 1957, 57-180. JABLONSKIS, J. 1922/1957: Lietuviy kalbos gramatika. Cituojama pagal: Jablonskis 1957, 183-433. JaBLONSKIS, J. 1957: Rinktiniai raštai 1. Sudarė J. Palionis. Vilnius: Valstybinės politinės ir mokslinės literatūros leidykla. JAKAITIENĖ, E., LAIGONAITE, A., PAuLAUSKIENE, A. 1976: Lietuvių kalbos morfologija. Vilnius: Mokslas. KTŽ = Kalbotyros terminų žodynas [www.terminynas.lt]. 92 Dėl dalyvių bei padalyvių morfeminio skaidymo LG = Lithuanian grammar, red. Vytautas Ambrazas. Vilnius: Baltos lankos, 1997. LKE = Lietuvių kalbos enciklopedija. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1999, LKG, = Lietuvių kalbos gramatika. T. 1. Fonetika ir morfologija. Vilnius: Mintis, 1965. LKG,, = Lietuvių kalbos gramatika. T. 2. Morfologija. Vilnius: Mintis, 1971. MiLiūNAITE, R., sud., 2004: Kalbos patarimai. Gramatinės formos ir jų vartojimas (1). 3-as leid. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. Pakerys, A. 2002: Akcentologija Il. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. PAuLAUSKIENE, A. 1979: Gramatinės lietuvių kalbos veiksmažodžio kategorijos. Vilnius: Mokslas. PAULAUSKIENE, A. 1983: Lietuvių kalbos morfologijos apybraiža. Kaunas: Šviesa. Pavrauskiene, A. 1994: Lietuvių kalbos morfologija. Paskaitos lituanistams. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. Paurauskiene, A. 2006: Lietuvių kalbos morfologijos pagrindai. Kaunas: Technolo- gija. Ursutis, V. 1978: Žodžių darybos teorija. Vilnius: Mokslas. ZINKEVIČIUS, Z. 1996: Lietuvių kalbos istorija. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. Jolanta Vaskelienė Šiaulių umversitetas Lietuvių kalbotyros ir komunikacijos katedra P. Višinskio g. 38, LT-76352 Šiauliai v.jolanta@splius. It 93