Apie naujas veiksmažodžių 3 asmens galūnių paieškas

Pastabos Należy dodać również, że V. Vitkauskas błędnie interpretuje moje przypuszczenie dotyczące wpływu języka łotewskiego lub języków słowiańskich. Przede wszystkim nigdzie nie twierdzę, że żmudzkie i wileńskie -elis są skutkiem odpowiednio wpływu języka łotewskiego i języków słowiańskich. Po prostu próbuję znaleźć wyjaśnienie, dlaczego helonimy wielosylabowe z -elis zapisano także z tych miejsc, gdzie należałoby się raczej spodziewać przyrostka deminutywnego -ėlis: z południowej i północno-wschodniej Litwy oraz z obszaru wokół Želvy, Alanty i Rūdninkai9. Przynajmniej niektóre z tych helonimów -elis (-elė) mogły z pewnością powstać wskutek slawizacji; por. zapisy nazw litewskich miejscowości i nazwisk o podobnej strukturze w źródłach słowiańskich: Tra[fz]kunele10 1744, 1771, Traszkunele 1775, 1784 = lit. Troškūnėliai (por. Troškūnų sen.), Wilunele 1784 = lit. Vilūnėliai (wieś w gminie rejonowej Jieznas); Vanagelis11 1689 (Skaruliai) = lit. Vanagėlis, Wederelis 1626 (Kaunas) = lit. Vėdarėlis, Zemoytel 1628 (Kaunas) = lit. Žemaitėlis itd. Laimutis Bilkis Instytut Języka Litewskiego ul. P. Vileišio 5, 10308 Wilno, Litwa O nowych poszukiwaniach końcówek 3. osoby czasowników Od dawna wiadomo, że litewskie formy 3. osoby czasowników, niezróżnicowane pod względem liczby, odpowiadają czystym tematom samogłoskowym i nie ma żadnych śladów, by kiedykolwiek miały końcówki. Ta właściwość języka litewskiego jest przez Pisaniego, Toporova, Ivanova, Schmalstiega i wielu innych badaczy uznawana za szczególnie istotną dla rekonstrukcji pierwotnego stanu czasownika oraz dla typologii języków. Wyraźnie odzwierciedla się ona w synchronicznym systemie czasownika litewskiego, w którym samogłoskowe zakończenia tematu 3. osoby stanowią podstawę tworzenia wielu form. ga -ėlis (zob. Razmukaitė, M. Lietuvos priesaginiai oikonimai. Daktaro disertacija, Wilno: Instytut Języka Litewskiego, Uniwersytet Witolda Wielkiego, 1998, 34–35, 36–40). 9 Zob. Bilkis, L. Lietuvių priesaginiai deminutyviniai helonimai. Acta Linguistica Lituanica 41, 1999, 70. 10 Nazwy miejscowe z przeszłości podano na podstawie kartoteki historycznych nazw miejscowych działu Vardynas. 11 Nazwiska z przeszłości podano na podstawie kartoteki historycznych nazw osobowych działu Vardynas. 109 Pastabos Todėl gana netikėtas atrodo Vaskelienės straipsnyje (2006: 83–93) teikiamas siūlymas 3 asmens formų kamiengalio balsius laikyti galūnėmis ir pagal jas nustatyti dalyvių bei padalyvių išvedimo taisykles. Autorei atrodo, kad iki šiol „nėra vienos nuomonės dėl veiksmažodžių esamojo ir būtojo kartinio laiko trečiojo asmens baigmens – vienų kalbininkų teigiama, kad šis asmuo galūnės neturi, kiti kalbininkai mano, kad dabartinės lietuvių kalbos požiūriu tikslinga ją laikyti galūne“ (85). Tą būklę, neva leidžiančią laisvai pasirinkti, autorė iliustruoja gretindama darbus, kuriuos vieną nuo kito skiria dešimtmečiai: Jablonskio gramatikas (1901, 1922), Ambraškos ir Žiugždos vadovėlį (1937), LKG antrąjį tomą (1971), Lietuvių kalbos žinyną (1998) ir kt. Įdomu, kad taip gretinant autorei net nekilo klausimas, kodėl Jablonskis tik pirmajame lietuvių kalbos vadovėlyje (1901) 3 asmens formų baigmenis yra pavadinęs galūnėmis, o nuo 1922 m. gramatikos jau nuosekliai kalbėjo apie 3 asmens liemen galius. Nesusimąstyta ir dėl to, kodėl DLKG autoriai nusprendė keisti LKG antrajame tome pateiktą požiūrį į veiksmažodžio asmenavimą, kodėl Paulauskienė (2006: 155tt.) atsisakė savo ankstesnio (1979: 133) siūlymo sinchroniniu atžvilgiu laikyti 3 asmens baigmenis galūnėmis (beje, tokią prielaidą 1974: 182 laikė galima ir šių eilučių autorius). Tų pasikeitimų priežastis – tai po diskusijos dėl asmens formų pateikimo LKG II tome (Girdenis, Žulys 1973: 208–209; Ambrazas ir kt. 1974: 182–184) atlikti išsamūs lietuvių kalbos veiksmažodžių asmenavimo tyrimai. Iš jų svarbiausi yra Žulio (1975) ir Bulyginos (1977) darbai. Juose tvirtai įrodyta, kad sinchroninė lietuvių kalbos veiksmažodžių asmenavimo sistema gali būti skaidriai ir nuosekliai aprašyta tik laikant 3 asmens formų baigmenis balsiniais kamiengaliais, o bandymai juos versti galūnėmis užtemdytų asmenavimo daugybe dirbtinių fleksijų. Tiesiog keistas dalykas, kad tie reikšmingiausi kalbamuoju klausimu tyrimai liko autorės nepastebėti, nors jais pagrįstas veiksmažodžių kait ybos aprašas visose trijose Lietuvių kalbos institute parengtose vienatomėse lietuvių kalbos gramatikose (1985, 1994–42005, 1997–22006), Lietuvių kalbos enciklopedijoje (1999), Funkcinėje lietuvių kalbos gramatikoje (Valeckienė 1998) ir daugelyje kitų darbų. W poszukiwaniu końcówek 3. osoby tryb tworzenia imiesłowów również nie pomaga. Zaproponowane w artykule reguły tworzenia imiesłowów i imiesłowów przysłówkowych różnią się od zwyczajowych jedynie proponowanym terminem końcówki oraz nowo odkrytym przyrostkiem imiesłowów biernych czasu teraźniejszego -am / -om / -im (91). 110 Pastabos BIBLIOGRAFIJA Ambraška, J., Žiugžda, J. 1937: Lietuvių kalbos gramatika I. Kaunas. Ambrazas, V., Sližienė, N., Valeckienė, A. 1974: Keletas svarstytinų lietuvių kalbos morfologijos klausimų. Baltistica 10 (2), 177–186. Bulygina, T. V. 1977: Opyt „dinamičeskogo“ opisannija litovskogo sprjaženija. In: Problemy teorii morfologičeskix modelej, Moskva: Nauka, 236–269. DLKG = Dabartinės lietuvių kalbos gramatika, red. V. Ambrazas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1994–42006. Dobrovolskis, B. ir kt., Lietuvių kalbos žinynas. Kaunas: Šviesa. Girdenis, A., Žulys, V. 1973, [rec.] Lietuvių kalbos gramatika 1–2, 1965–1971. Baltistica 9 (2), 203–214. Jablonskis, J. 1901: Lietuviškosios kalbos gramatika. Rašytojams ir skaitytojams vadovėlis. Tilžė: Otto v. Mauderode. Jablonskis, J. 1922: Lietuvių kalbos gramatika. Etimologija. Kaunas–Vilnius: Švyturys. LKG II =Lietuvių kalbos gramatika 2, red. K. Ulvydas. Vilnius: Mintis, 1971. Paulauskienė, A. 1979: Gramatinės lietuvių kalbos veiksmažodžio kategorijos. Vilnius: Mintis. Paulauskienė, A. 2006: Lietuvių kalbos morfologijos pagrindai. Kaunas: Technologija. Valeckienė, A. 1998: Funkcinė lietuvių kalbos gramatika. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. Vaskeliene, J. 2006: Dėl esamojo ir būtojo kartinio laiko dalyvių bei padalyvių darybos ir morfeminio skaidymo. Acta Linguistica Lithuanica 54, 83–93. Žulys, V. 1975: Bendrinės lietuvių kalbos veiksmažodžio asmens galūnės. Kalbotyra 26 (1), 63–73. Vytautas Ambrazas Lietuvių kalbos institutas P. Vileišio g. 5, 10308 Vilnius, Lietuva 111