Apie naujas veiksmažodžių 3 asmens galūnių paieškas

Pastabos Pridurtina ir tai, kad V. Vitkauskas neteisingai interpretuoja mano spėjimą dėl latvių ar slavų kalbų įtakos. Visų pirma niekur neteigiu, kad žemaičių ir aukštaičių vilniškių -elis – atitinkamai latvių kalbos ir slavų kalbų įtakos pasekmė. Tiesiog bandau ieškoti paaiškinimo, kodėl daugiaskiemenių helonimų su -elis užrašyta ir iš tų vietų, kuriose šiaip jau turėtų būti deminutyvų priesaga -ėlis: pietų, šiaurės rytų Lietuvoje ir teritorijoje apie Želvą, Alantą, Rūdninkus9. Bent jau kai kurių tokių helonimų -elis (-elė) tikrai galėjo atsirasti dėl apslavinimo, plg. panašios struktūros liet. gyvenamųjų vietų vardų ir asmenvardžių užrašymus slaviškuose šaltiniuose: Tra[fz]kunele10 1744, 1771, Traszkunele 1775, 1784 = liet. Troškūnėliai (vs. Troškūnų sen.), Wilunele 1784 = liet. Vilūnėliai (k. Jiezno sen.); Vanagelis11 1689 (Skaruliai) = liet. Vanagėlis, Wederelis 1626 (Kaunas) = liet. Vėdarėlis, Zemoytel 1628 (Kaunas) = liet. Žemaitėlis ir t. t. Laimutis Bilkis Lietuvių kalbos institutas P. Vileišio g. 5, 10308 Vilnius, Lietuva Apie naujas veiksmažodžių 3 asmens galūnių paieškas Seniai žinoma, kad lietuvių kalbos veiksmažodžių 3 asmens formos, nediferencijuotos pagal skaičių, atitinka grynus balsinius kamienus ir nėra jokių pėdsakų, kad jos kada nors būtų turėjusios galūnes. Ši lietuvių kalbos ypatybė Pisani, Toporovo, Ivanovo, Schmalstiego ir daugelio kitų tyrinėtojų laikoma ypač reikšminga veiksmažodžio pirminės būklės rekonstrukcijai ir kalbų tipologijai. Ji aiškiai atsispindi sinchroninėje lietuvių kalbos veiksmažodžio sistemoje, kur balsiniai 3 asmens kamiengaliai sudaro pagrindą daugelio formų darybai. ga -ėlis (žr. Razmukaitė, M. Lietuvos priesaginiai oikonimai. Daktaro disertacija, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, Vytauto Didžiojo Universitetas, 1998, 34–35, 36–40). 9 Žr. Bilkis, L. Lietuvių priesaginiai deminutyviniai helonimai. Acta Linguistica Lituanica 41, 1999, 70. 10 Istoriniai vietovardžiai pateikiami iš Vardyno skyriaus Istorinių vietovardžių kartotekos. 11 Istoriniai asmenvardžiai pateikiami iš Vardyno skyriaus Istorinių asmenvardžių kartotekos. 109 Pastabos Todėl gana netikėtas atrodo Vaskelienės straipsnyje (2006: 83–93) teikiamas siūlymas 3 asmens formų kamiengalio balsius laikyti galūnėmis ir pagal jas nustatyti dalyvių bei padalyvių išvedimo taisykles. Autorei atrodo, kad iki šiol „nėra vienos nuomonės dėl veiksmažodžių esamojo ir būtojo kartinio laiko trečiojo asmens baigmens – vienų kalbininkų teigiama, kad šis asmuo galūnės neturi, kiti kalbininkai mano, kad dabartinės lietuvių kalbos požiūriu tikslinga ją laikyti galūne“ (85). Tą būklę, neva leidžiančią laisvai pasirinkti, autorė iliustruoja gretindama darbus, kuriuos vieną nuo kito skiria dešimtmečiai: Jablonskio gramatikas (1901, 1922), Ambraškos ir Žiugždos vadovėlį (1937), LKG antrąjį tomą (1971), Lietuvių kalbos žinyną (1998) ir kt. Įdomu, kad taip gretinant autorei net nekilo klausimas, kodėl Jablonskis tik pirmajame lietuvių kalbos vadovėlyje (1901) 3 asmens formų baigmenis yra pavadinęs galūnėmis, o nuo 1922 m. gramatikos jau nuosekliai kalbėjo apie 3 asmens liemen galius. Nesusimąstyta ir dėl to, kodėl DLKG autoriai nusprendė keisti LKG antrajame tome pateiktą požiūrį į veiksmažodžio asmenavimą, kodėl Paulauskienė (2006: 155tt.) atsisakė savo ankstesnio (1979: 133) siūlymo sinchroniniu atžvilgiu laikyti 3 asmens baigmenis galūnėmis (beje, tokią prielaidą 1974: 182 laikė galima ir šių eilučių autorius). Tų pasikeitimų priežastis – tai po diskusijos dėl asmens formų pateikimo LKG II tome (Girdenis, Žulys 1973: 208–209; Ambrazas ir kt. 1974: 182–184) atlikti išsamūs lietuvių kalbos veiksmažodžių asmenavimo tyrimai. Iš jų svarbiausi yra Žulio (1975) ir Bulyginos (1977) darbai. Juose tvirtai įrodyta, kad sinchroninė lietuvių kalbos veiksmažodžių asmenavimo sistema gali būti skaidriai ir nuosekliai aprašyta tik laikant 3 asmens formų baigmenis balsiniais kamiengaliais, o bandymai juos versti galūnėmis užtemdytų asmenavimo daugybe dirbtinių fleksijų. Tiesiog keistas dalykas, kad tie reikšmingiausi kalbamuoju klausimu tyrimai liko autorės nepastebėti, nors jais pagrįstas veiksmažodžių kait ybos aprašas visose trijose Lietuvių kalbos institute parengtose vienatomėse lietuvių kalbos gramatikose (1985, 1994–42005, 1997–22006), Lietuvių kalbos enciklopedijoje (1999), Funkcinėje lietuvių kalbos gramatikoje (Valeckienė 1998) ir daugelyje kitų darbų. Ieškoti nebūtų 3 asmens galūnių nepadeda nė dalyvių daryba. Straipsnyje siūlomos dalyvių ir padalyvių išvedimo taisyklės skiriasi nuo įprastinių tik teikiamu galūnių terminu ir naujai atrasta esamojo laiko neveikiamųjų dalyvių priesaga -am / -om / -im (91). 110 Pastabos BIBLIOGRAFIJA Ambraška, J., Žiugžda, J. 1937: Lietuvių kalbos gramatika I. Kaunas. Ambrazas, V., Sližienė, N., Valeckienė, A. 1974: Keletas svarstytinų lietuvių kalbos morfologijos klausimų. Baltistica 10 (2), 177–186. Bulygina, T. V. 1977: Opyt „dinamičeskogo“ opisannija litovskogo sprjaženija. In: Problemy teorii morfologičeskix modelej, Moskva: Nauka, 236–269. DLKG = Dabartinės lietuvių kalbos gramatika, red. V. Ambrazas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1994–42006. Dobrovolskis, B. ir kt., Lietuvių kalbos žinynas. Kaunas: Šviesa. Girdenis, A., Žulys, V. 1973, [rec.] Lietuvių kalbos gramatika 1–2, 1965–1971. Baltistica 9 (2), 203–214. Jablonskis, J. 1901: Lietuviškosios kalbos gramatika. Rašytojams ir skaitytojams vadovėlis. Tilžė: Otto v. Mauderode. Jablonskis, J. 1922: Lietuvių kalbos gramatika. Etimologija. Kaunas–Vilnius: Švyturys. LKG II =Lietuvių kalbos gramatika 2, red. K. Ulvydas. Vilnius: Mintis, 1971. Paulauskienė, A. 1979: Gramatinės lietuvių kalbos veiksmažodžio kategorijos. Vilnius: Mintis. Paulauskienė, A. 2006: Lietuvių kalbos morfologijos pagrindai. Kaunas: Technologija. Valeckienė, A. 1998: Funkcinė lietuvių kalbos gramatika. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. Vaskeliene, J. 2006: Dėl esamojo ir būtojo kartinio laiko dalyvių bei padalyvių darybos ir morfeminio skaidymo. Acta Linguistica Lithuanica 54, 83–93. Žulys, V. 1975: Bendrinės lietuvių kalbos veiksmažodžio asmens galūnės. Kalbotyra 26 (1), 63–73. Vytautas Ambrazas Lietuvių kalbos institutas P. Vileišio g. 5, 10308 Vilnius, Lietuva 111