Apie naujas veiksmažodžių 3 asmens galūnių paieškas

Pastabos Va aggiunto anche che V. Vitkauskas interpreta erroneamente la mia ipotesi sull’influenza del lettone o delle lingue slave. Innanzitutto, non affermo in alcun luogo che -elis dei samogiti e dei lituani di Vilnius sia il risultato rispettivamente dell’influenza del lettone e delle lingue slave. Cerco semplicemente di trovare una spiegazione del perché siano attestati toponimi palustri polisillabici con -elis anche in luoghi nei quali, in genere, dovrebbe comparire il suffisso diminutivo -ėlis: nella Lituania meridionale e nord-orientale e nella zona intorno a Želva, Alanta e Rūdninkai9. Almeno alcuni di questi toponimi palustri in -elis (-elė) potrebbero effettivamente essere sorti per slavizzazione; si confrontino le grafie, in fonti slave, di nomi lituani di centri abitati e di antroponimi di struttura simile: Tra[fz]kunele10 1744, 1771, Traszkunele 1775, 1784 = lituano Troškūnėliai (rispetto a Troškūnų sen.), Wilunele 1784 = lituano Vilūnėliai (villaggio nel comune di Jieznas); Vanagelis11 1689 (Skaruliai) = lituano Vanagėlis, Wederelis 1626 (Kaunas) = lituano Vėdarėlis, Zemoytel 1628 (Kaunas) = lituano Žemaitėlis e così via. Laimutis Bilkis Istituto di lingua lituana Via P. Vileišis 5, 10308 Vilnius, Lituania Sulle nuove ricerche delle desinenze della terza persona dei verbi È noto da tempo che le forme della terza persona dei verbi lituani, non differenziate per numero, corrispondono a puri temi vocalici e non mostrano traccia alcuna di desinenze che possano aver avuto in passato. Questa caratteristica della lingua lituana è considerata da Pisani, Toporov, Ivanov, Schmalstieg e molti altri studiosi particolarmente significativa per la ricostruzione dello stadio originario del verbo e per la tipologia linguistica. Essa si riflette chiaramente nel sistema sincronico del verbo lituano, dove le terminazioni tematiche vocaliche della terza persona costituiscono la base per la formazione di numerose forme. ga -ėlis (cfr. Razmukaitė, M. Gli oiconimi lituani con suffisso. Tesi di dottorato, Vilnius: Istituto di lingua lituana, Università Vytautas Magnus, 1998, 34–35, 36–40). 9 Cfr. Bilkis, L. I toponimi palustri diminutivi lituani con suffisso. Acta Linguistica Lituanica 41, 1999, 70. 10 I toponimi storici sono tratti dallo schedario dei toponimi storici della sezione di onomastica. 11 Gli antroponimi storici sono tratti dallo schedario degli antroponimi storici della sezione di onomastica. 109 Pastabos Todėl gana netikėtas atrodo Vaskelienės straipsnyje (2006: 83–93) teikiamas siūlymas 3 asmens formų kamiengalio balsius laikyti galūnėmis ir pagal jas nustatyti dalyvių bei padalyvių išvedimo taisykles. Autorei atrodo, kad iki šiol „nėra vienos nuomonės dėl veiksmažodžių esamojo ir būtojo kartinio laiko trečiojo asmens baigmens – vienų kalbininkų teigiama, kad šis asmuo galūnės neturi, kiti kalbininkai mano, kad dabartinės lietuvių kalbos požiūriu tikslinga ją laikyti galūne“ (85). Tą būklę, neva leidžiančią laisvai pasirinkti, autorė iliustruoja gretindama darbus, kuriuos vieną nuo kito skiria dešimtmečiai: Jablonskio gramatikas (1901, 1922), Ambraškos ir Žiugždos vadovėlį (1937), LKG antrąjį tomą (1971), Lietuvių kalbos žinyną (1998) ir kt. Įdomu, kad taip gretinant autorei net nekilo klausimas, kodėl Jablonskis tik pirmajame lietuvių kalbos vadovėlyje (1901) 3 asmens formų baigmenis yra pavadinęs galūnėmis, o nuo 1922 m. gramatikos jau nuosekliai kalbėjo apie 3 asmens liemen galius. Nesusimąstyta ir dėl to, kodėl DLKG autoriai nusprendė keisti LKG antrajame tome pateiktą požiūrį į veiksmažodžio asmenavimą, kodėl Paulauskienė (2006: 155tt.) atsisakė savo ankstesnio (1979: 133) siūlymo sinchroniniu atžvilgiu laikyti 3 asmens baigmenis galūnėmis (beje, tokią prielaidą 1974: 182 laikė galima ir šių eilučių autorius). Tų pasikeitimų priežastis – tai po diskusijos dėl asmens formų pateikimo LKG II tome (Girdenis, Žulys 1973: 208–209; Ambrazas ir kt. 1974: 182–184) atlikti išsamūs lietuvių kalbos veiksmažodžių asmenavimo tyrimai. Iš jų svarbiausi yra Žulio (1975) ir Bulyginos (1977) darbai. Juose tvirtai įrodyta, kad sinchroninė lietuvių kalbos veiksmažodžių asmenavimo sistema gali būti skaidriai ir nuosekliai aprašyta tik laikant 3 asmens formų baigmenis balsiniais kamiengaliais, o bandymai juos versti galūnėmis užtemdytų asmenavimo daugybe dirbtinių fleksijų. Tiesiog keistas dalykas, kad tie reikšmingiausi kalbamuoju klausimu tyrimai liko autorės nepastebėti, nors jais pagrįstas veiksmažodžių kait ybos aprašas visose trijose Lietuvių kalbos institute parengtose vienatomėse lietuvių kalbos gramatikose (1985, 1994–42005, 1997–22006), Lietuvių kalbos enciklopedijoje (1999), Funkcinėje lietuvių kalbos gramatikoje (Valeckienė 1998) ir daugelyje kitų darbų. La formazione dei participi non aiuta a individuare le desinenze della terza persona del condizionale. Le regole per la formazione dei participi e dei gerundi proposte nell’articolo differiscono da quelle consuete soltanto per il termine usato per indicare le desinenze e per il suffisso dei participi passivi del presente, scoperto di recente -am / -om / -im (91). 110 Pastabos BIBLIOGRAFIJA Ambraška, J., Žiugžda, J. 1937: Lietuvių kalbos gramatika I. Kaunas. Ambrazas, V., Sližienė, N., Valeckienė, A. 1974: Keletas svarstytinų lietuvių kalbos morfologijos klausimų. Baltistica 10 (2), 177–186. Bulygina, T. V. 1977: Opyt „dinamičeskogo“ opisannija litovskogo sprjaženija. In: Problemy teorii morfologičeskix modelej, Moskva: Nauka, 236–269. DLKG = Dabartinės lietuvių kalbos gramatika, red. V. Ambrazas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1994–42006. Dobrovolskis, B. ir kt., Lietuvių kalbos žinynas. Kaunas: Šviesa. Girdenis, A., Žulys, V. 1973, [rec.] Lietuvių kalbos gramatika 1–2, 1965–1971. Baltistica 9 (2), 203–214. Jablonskis, J. 1901: Lietuviškosios kalbos gramatika. Rašytojams ir skaitytojams vadovėlis. Tilžė: Otto v. Mauderode. Jablonskis, J. 1922: Lietuvių kalbos gramatika. Etimologija. Kaunas–Vilnius: Švyturys. LKG II =Lietuvių kalbos gramatika 2, red. K. Ulvydas. Vilnius: Mintis, 1971. Paulauskienė, A. 1979: Gramatinės lietuvių kalbos veiksmažodžio kategorijos. Vilnius: Mintis. Paulauskienė, A. 2006: Lietuvių kalbos morfologijos pagrindai. Kaunas: Technologija. Valeckienė, A. 1998: Funkcinė lietuvių kalbos gramatika. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. Vaskeliene, J. 2006: Dėl esamojo ir būtojo kartinio laiko dalyvių bei padalyvių darybos ir morfeminio skaidymo. Acta Linguistica Lithuanica 54, 83–93. Žulys, V. 1975: Bendrinės lietuvių kalbos veiksmažodžio asmens galūnės. Kalbotyra 26 (1), 63–73. Vytautas Ambrazas Lietuvių kalbos institutas P. Vileišio g. 5, 10308 Vilnius, Lietuva 111