Apie naujas veiksmažodžių 3 asmens galūnių paieškas

Pastabos Hozzá kell tenni azt is, hogy V. Vitkauskas tévesen értelmezi a lett vagy szláv nyelvek hatására vonatkozó feltevésemet. Mindenekelőtt sehol sem állítom, hogy a žemaitiai és a vilniusi felvidéki -elis a lett, illetve a szláv nyelvek hatásának következménye. Csupán arra próbálok magyarázatot találni, miért jegyeztek fel -elis végű több szótagú tavi neveket olyan helyekről is, ahol egyébként a kicsinyítő képzőnek, a -ėlis-nek kellene állnia: Dél- és Északkelet-Litvániából, valamint a Želva, Alanta és Rūdninkai környéki területről9. Legalább néhány ilyen tavinév -elis (-elė) végződése bizonyára elszlávosodás révén keletkezhetett; vö. a hasonló szerkezetű litván lakóhelynevek és személynevek szláv forrásokban előforduló alakjaival: Tra[fz]kunele10 1744, 1771, Traszkunele 1775, 1784 = lit. Troškūnėliai (vö. Troškūnų község), Wilunele 1784 = lit. Vilūnėliai (Jiezno község faluja); Vanagelis11 1689 (Skaruliai) = lit. Vanagėlis, Wederelis 1626 (Kaunas) = lit. Vėdarėlis, Zemoytel 1628 (Kaunas) = lit. Žemaitėlis stb. Laimutis Bilkis Litván Nyelvi Intézet P. Vileišio g. 5, 10308 Vilnius, Lietuva Újabb kutatások az igék 3. személyű végződéseiről Régóta ismert, hogy a litván igék szám szerint nem differenciált 3. személyű alakjai tiszta magánhangzós töveknek felelnek meg, és nincs nyoma annak, hogy valaha is végződésük lett volna. A litván nyelvnek ezt a sajátosságát Pisani, Toporov, Ivanov, Schmalstieg és sok más kutató különösen jelentősnek tartja az ige eredeti állapotának rekonstruálása és a nyelvtipológia szempontjából. Világosan tükröződik a litván igerendszer szinkrón leírásában, ahol a magánhangzóra végződő 3. személyű tövek számos alak képzésének alapjául szolgálnak. ga -ėlis (lásd Razmukaitė, M. Litván képzős oikonimák. Doktori disszertáció, Vilnius: Litván Nyelvi Intézet, Vytautas Magnus Egyetem, 1998, 34–35, 36–40). 9 Lásd Bilkis, L. Litván képzős kicsinyítő tavinevek. Acta Linguistica Lituanica 41, 1999, 70. 10 A történeti helynevek a Helynévtár osztály történeti helyneveket tartalmazó kartotékából származnak. 11 A történeti személynevek a Helynévtár osztály történeti személyneveket tartalmazó kartotékából származnak. 109 Pastabos Todėl gana netikėtas atrodo Vaskelienės straipsnyje (2006: 83–93) teikiamas siūlymas 3 asmens formų kamiengalio balsius laikyti galūnėmis ir pagal jas nustatyti dalyvių bei padalyvių išvedimo taisykles. Autorei atrodo, kad iki šiol „nėra vienos nuomonės dėl veiksmažodžių esamojo ir būtojo kartinio laiko trečiojo asmens baigmens – vienų kalbininkų teigiama, kad šis asmuo galūnės neturi, kiti kalbininkai mano, kad dabartinės lietuvių kalbos požiūriu tikslinga ją laikyti galūne“ (85). Tą būklę, neva leidžiančią laisvai pasirinkti, autorė iliustruoja gretindama darbus, kuriuos vieną nuo kito skiria dešimtmečiai: Jablonskio gramatikas (1901, 1922), Ambraškos ir Žiugždos vadovėlį (1937), LKG antrąjį tomą (1971), Lietuvių kalbos žinyną (1998) ir kt. Įdomu, kad taip gretinant autorei net nekilo klausimas, kodėl Jablonskis tik pirmajame lietuvių kalbos vadovėlyje (1901) 3 asmens formų baigmenis yra pavadinęs galūnėmis, o nuo 1922 m. gramatikos jau nuosekliai kalbėjo apie 3 asmens liemen galius. Nesusimąstyta ir dėl to, kodėl DLKG autoriai nusprendė keisti LKG antrajame tome pateiktą požiūrį į veiksmažodžio asmenavimą, kodėl Paulauskienė (2006: 155tt.) atsisakė savo ankstesnio (1979: 133) siūlymo sinchroniniu atžvilgiu laikyti 3 asmens baigmenis galūnėmis (beje, tokią prielaidą 1974: 182 laikė galima ir šių eilučių autorius). Tų pasikeitimų priežastis – tai po diskusijos dėl asmens formų pateikimo LKG II tome (Girdenis, Žulys 1973: 208–209; Ambrazas ir kt. 1974: 182–184) atlikti išsamūs lietuvių kalbos veiksmažodžių asmenavimo tyrimai. Iš jų svarbiausi yra Žulio (1975) ir Bulyginos (1977) darbai. Juose tvirtai įrodyta, kad sinchroninė lietuvių kalbos veiksmažodžių asmenavimo sistema gali būti skaidriai ir nuosekliai aprašyta tik laikant 3 asmens formų baigmenis balsiniais kamiengaliais, o bandymai juos versti galūnėmis užtemdytų asmenavimo daugybe dirbtinių fleksijų. Tiesiog keistas dalykas, kad tie reikšmingiausi kalbamuoju klausimu tyrimai liko autorės nepastebėti, nors jais pagrįstas veiksmažodžių kait ybos aprašas visose trijose Lietuvių kalbos institute parengtose vienatomėse lietuvių kalbos gramatikose (1985, 1994–42005, 1997–22006), Lietuvių kalbos enciklopedijoje (1999), Funkcinėje lietuvių kalbos gramatikoje (Valeckienė 1998) ir daugelyje kitų darbų. A 3. személyű végződések keresésében még a melléknévi igenevek képzése sem segít. A cikkben javasolt melléknévi igenevek és határozói igenevek képzési szabályai csak a megadott végződés terminusában és a jelen idejű szenvedő melléknévi igenevek újonnan felfedezett -am / -om / -im képzőjében térnek el a szokásosaktól (91). 110 Pastabos BIBLIOGRAFIJA Ambraška, J., Žiugžda, J. 1937: Lietuvių kalbos gramatika I. Kaunas. Ambrazas, V., Sližienė, N., Valeckienė, A. 1974: Keletas svarstytinų lietuvių kalbos morfologijos klausimų. Baltistica 10 (2), 177–186. Bulygina, T. V. 1977: Opyt „dinamičeskogo“ opisannija litovskogo sprjaženija. In: Problemy teorii morfologičeskix modelej, Moskva: Nauka, 236–269. DLKG = Dabartinės lietuvių kalbos gramatika, red. V. Ambrazas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1994–42006. Dobrovolskis, B. ir kt., Lietuvių kalbos žinynas. Kaunas: Šviesa. Girdenis, A., Žulys, V. 1973, [rec.] Lietuvių kalbos gramatika 1–2, 1965–1971. Baltistica 9 (2), 203–214. Jablonskis, J. 1901: Lietuviškosios kalbos gramatika. Rašytojams ir skaitytojams vadovėlis. Tilžė: Otto v. Mauderode. Jablonskis, J. 1922: Lietuvių kalbos gramatika. Etimologija. Kaunas–Vilnius: Švyturys. LKG II =Lietuvių kalbos gramatika 2, red. K. Ulvydas. Vilnius: Mintis, 1971. Paulauskienė, A. 1979: Gramatinės lietuvių kalbos veiksmažodžio kategorijos. Vilnius: Mintis. Paulauskienė, A. 2006: Lietuvių kalbos morfologijos pagrindai. Kaunas: Technologija. Valeckienė, A. 1998: Funkcinė lietuvių kalbos gramatika. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. Vaskeliene, J. 2006: Dėl esamojo ir būtojo kartinio laiko dalyvių bei padalyvių darybos ir morfeminio skaidymo. Acta Linguistica Lithuanica 54, 83–93. Žulys, V. 1975: Bendrinės lietuvių kalbos veiksmažodžio asmens galūnės. Kalbotyra 26 (1), 63–73. Vytautas Ambrazas Lietuvių kalbos institutas P. Vileišio g. 5, 10308 Vilnius, Lietuva 111