Apie naujas veiksmažodžių 3 asmens galūnių paieškas

Pastabos Il convient d’ajouter que V. Vitkauskas interprète à tort mon hypothèse concernant l’influence des langues lettone ou slaves. Tout d’abord, je n’affirme nulle part que les finales -elis des helonymes samogitiens et des helonymes des environs de Vilnius soient respectivement une conséquence de l’influence du letton et des langues slaves. Je cherche simplement à expliquer pourquoi des helonymes polysyllabiques en -elis sont attestés aussi dans des régions où l’on devrait normalement trouver le suffixe diminutif -ėlis: dans le sud et le nord-est de la Lituanie, ainsi que dans la région de Želva, Alanta et Rūdninkai9. Au moins certains de ces helonymes en -elis (-elė) ont certainement pu apparaître sous l’effet de la slavisation; cf. les formes de noms de lieux habités et de noms de personnes lituaniens de structure semblable, transcrites dans des sources slaves: Tra[fz]kunele10 1744, 1771, Traszkunele 1775, 1784 = lituanien Troškūnėliai (cf. le chef-lieu de la commune de Troškūnai), Wilunele 1784 = lituanien Vilūnėliai (village de la commune de Jieznas); Vanagelis11 1689 (Skaruliai) = lituanien Vanagėlis, Wederelis 1626 (Kaunas) = lituanien Vėdarėlis, Zemoytel 1628 (Kaunas) = lituanien Žemaitėlis, etc. Laimutis Bilkis Institut de la langue lituanienne 5, rue P. Vileišio, 10308 Vilnius, Lituanie À la recherche de nouvelles terminaisons verbales de troisième personne On sait depuis longtemps que les formes verbales lituaniennes de troisième personne, non différenciées selon le nombre, correspondent à de purs thèmes vocaliques et ne présentent aucune trace d’anciennes désinences. Cette particularité du lituanien est considérée par Pisani, Toporov, Ivanov, Schmalstieg et de nombreux autres chercheurs comme particulièrement importante pour la reconstruction de l’état originel du verbe et pour la typologie des langues. Elle se manifeste clairement dans le système synchronique du verbe lituanien, où les finales vocaliques des thèmes de troisième personne constituent la base de la formation de nombreuses formes. ga -ėlis (voir Razmukaitė, M. Les oïkonymes lituaniens suffixaux. Thèse de doctorat, Vilnius: Institut de la langue lituanienne, Université Vytautas Magnus, 1998, p. 34–35, 36–40). 9 Voir Bilkis, L. Les helonymes diminutifs suffixaux lituaniens. Acta Linguistica Lituanica 41, 1999, p. 70. 10 Les noms de lieux historiques sont tirés du fichier des noms de lieux historiques de la section d’onomastique. 11 Les noms de personnes historiques sont tirés du fichier des noms de personnes historiques de la section d’onomastique. 109 Pastabos Todėl gana netikėtas atrodo Vaskelienės straipsnyje (2006: 83–93) teikiamas siūlymas 3 asmens formų kamiengalio balsius laikyti galūnėmis ir pagal jas nustatyti dalyvių bei padalyvių išvedimo taisykles. Autorei atrodo, kad iki šiol „nėra vienos nuomonės dėl veiksmažodžių esamojo ir būtojo kartinio laiko trečiojo asmens baigmens – vienų kalbininkų teigiama, kad šis asmuo galūnės neturi, kiti kalbininkai mano, kad dabartinės lietuvių kalbos požiūriu tikslinga ją laikyti galūne“ (85). Tą būklę, neva leidžiančią laisvai pasirinkti, autorė iliustruoja gretindama darbus, kuriuos vieną nuo kito skiria dešimtmečiai: Jablonskio gramatikas (1901, 1922), Ambraškos ir Žiugždos vadovėlį (1937), LKG antrąjį tomą (1971), Lietuvių kalbos žinyną (1998) ir kt. Įdomu, kad taip gretinant autorei net nekilo klausimas, kodėl Jablonskis tik pirmajame lietuvių kalbos vadovėlyje (1901) 3 asmens formų baigmenis yra pavadinęs galūnėmis, o nuo 1922 m. gramatikos jau nuosekliai kalbėjo apie 3 asmens liemen galius. Nesusimąstyta ir dėl to, kodėl DLKG autoriai nusprendė keisti LKG antrajame tome pateiktą požiūrį į veiksmažodžio asmenavimą, kodėl Paulauskienė (2006: 155tt.) atsisakė savo ankstesnio (1979: 133) siūlymo sinchroniniu atžvilgiu laikyti 3 asmens baigmenis galūnėmis (beje, tokią prielaidą 1974: 182 laikė galima ir šių eilučių autorius). Tų pasikeitimų priežastis – tai po diskusijos dėl asmens formų pateikimo LKG II tome (Girdenis, Žulys 1973: 208–209; Ambrazas ir kt. 1974: 182–184) atlikti išsamūs lietuvių kalbos veiksmažodžių asmenavimo tyrimai. Iš jų svarbiausi yra Žulio (1975) ir Bulyginos (1977) darbai. Juose tvirtai įrodyta, kad sinchroninė lietuvių kalbos veiksmažodžių asmenavimo sistema gali būti skaidriai ir nuosekliai aprašyta tik laikant 3 asmens formų baigmenis balsiniais kamiengaliais, o bandymai juos versti galūnėmis užtemdytų asmenavimo daugybe dirbtinių fleksijų. Tiesiog keistas dalykas, kad tie reikšmingiausi kalbamuoju klausimu tyrimai liko autorės nepastebėti, nors jais pagrįstas veiksmažodžių kait ybos aprašas visose trijose Lietuvių kalbos institute parengtose vienatomėse lietuvių kalbos gramatikose (1985, 1994–42005, 1997–22006), Lietuvių kalbos enciklopedijoje (1999), Funkcinėje lietuvių kalbos gramatikoje (Valeckienė 1998) ir daugelyje kitų darbų. La formation des participes ne permet pas non plus de rechercher les terminaisons de la 3e personne du singulier. Les règles de dérivation des participes et des gérondifs proposées dans l’article ne diffèrent des règles habituelles que par la terminologie des terminaisons employée et par le suffixe nouvellement découvert des participes passifs du présent -am / -om / -im (91). 110 Pastabos BIBLIOGRAFIJA Ambraška, J., Žiugžda, J. 1937: Lietuvių kalbos gramatika I. Kaunas. Ambrazas, V., Sližienė, N., Valeckienė, A. 1974: Keletas svarstytinų lietuvių kalbos morfologijos klausimų. Baltistica 10 (2), 177–186. Bulygina, T. V. 1977: Opyt „dinamičeskogo“ opisannija litovskogo sprjaženija. In: Problemy teorii morfologičeskix modelej, Moskva: Nauka, 236–269. DLKG = Dabartinės lietuvių kalbos gramatika, red. V. Ambrazas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1994–42006. Dobrovolskis, B. ir kt., Lietuvių kalbos žinynas. Kaunas: Šviesa. Girdenis, A., Žulys, V. 1973, [rec.] Lietuvių kalbos gramatika 1–2, 1965–1971. Baltistica 9 (2), 203–214. Jablonskis, J. 1901: Lietuviškosios kalbos gramatika. Rašytojams ir skaitytojams vadovėlis. Tilžė: Otto v. Mauderode. Jablonskis, J. 1922: Lietuvių kalbos gramatika. Etimologija. Kaunas–Vilnius: Švyturys. LKG II =Lietuvių kalbos gramatika 2, red. K. Ulvydas. Vilnius: Mintis, 1971. Paulauskienė, A. 1979: Gramatinės lietuvių kalbos veiksmažodžio kategorijos. Vilnius: Mintis. Paulauskienė, A. 2006: Lietuvių kalbos morfologijos pagrindai. Kaunas: Technologija. Valeckienė, A. 1998: Funkcinė lietuvių kalbos gramatika. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. Vaskeliene, J. 2006: Dėl esamojo ir būtojo kartinio laiko dalyvių bei padalyvių darybos ir morfeminio skaidymo. Acta Linguistica Lithuanica 54, 83–93. Žulys, V. 1975: Bendrinės lietuvių kalbos veiksmažodžio asmens galūnės. Kalbotyra 26 (1), 63–73. Vytautas Ambrazas Lietuvių kalbos institutas P. Vileišio g. 5, 10308 Vilnius, Lietuva 111