Lietuvių kalbos argumentų raiškos alternacijos ir aplikacinės gramatikos priemonės joms aiškinti

Acta Linguistica Lithuanica LVII (2007), 17 – 44 Lietuvių kalbos argumentų raiškos alternacijos ir aplikacinės gramatikos priemonės joms aiškinti Skiriama Sebastianui Šauniamui (1916–2007) atminčiai KRISTINA LENARTAITĖ Lietuvių kalbos institutas This article deals with the notion of alternation in the domain of argument realisation or diathesis. A working definition is offered, and a survey is given of the most characteristic instances of this phenomenon in Lithuanian. A number of important approaches to this subject, including those offered in the tradition of Lithuanian grammar, are discussed. Finally, a new approach to Lithuanian alternations and their position in the Lithuanian language system is proposed within the framework of Applicative Grammar. 1. ĮŽANGA Su tuo pačiu veiksmažodžiu realizuojamos skirtingos diatezės lietuvių ir užsienio lingvistų tyrinėjamos jau ne vieną dešimtmetį. Jei pastarųjų darbuose aptariamasis reiškinys turi visuotinai pripažintą pavadinimą ir yra pasiūlyta ne viena įvairių šio reiškinio atvejų interpretavimo galimybė, tai lietuvių tyrinėjimuose argumentų raiškos alternacijos atvejai aptariami tik fragmentiškai greta kitų sintaksės, sintaksinės semantikos ar leksinės semantikos probleminių reiškinių1. Tad šis straipsnis ir skirtas apžvelgti žymesniems 1 Lietuvių kalbos veiksmažodžių junglumą tyrinėjančios ir daugiausia argumentų alternacijos atvejus minėjusios N. Sl žienės darbuose aptariamasis reiškinys pagal tyrimo poreikius dažnai ir aiškinamas, ir vadinamas skirtingai: vienur kai kurių veiksmažodžių leidžiamas įvairojantis subjekto ar tiesioginio objekto realizavimas vadinamas subjektiniu ir objektiniu (plg. Rožių kelmaitis užaugs didžiu medaičiu 17 Kristina Lenartaitė lietuvių kalbos argumentų raiškos alternacijos atvejams bei kai kurioms dėl šio reiškinio interpretavimo kylančioms problemoms: pirmiausia siekiama apibrėžti reiškinio turinį, išskirti ir aptarti ryškesnius argumentų raiškos alternacijos tipus; lietuvių tyrinėjimų ir užsienio teorinių koncepcijų pagrindu, pasitelkus aplikacinės gramatikos priemones, supažindinti su dar viena alternuojančių konstrukcijų raiškos mechanizmo aprašymo ir aiškinimo galimybe bei rasti tiriamojo reiškinio vietą kalbos sistemoje. ir Iš rožių kelmaičio užaugs didis medaitis; Motina užtiese stalą (su) baltutėlaite staltiesė ir Motina užtiesė ant stalo baltutėlaitę staltiesę (Sližienė 1980: 95–101), kitur objekto raiškos alternacijos atvejais akcentuojamas to paties veiksmažodžio galėjimas atlikti skirtingas signifikacines funkcijas arba tos pačios situacijos kitoks signifikacinis interpretavimas, nuo kurio ir priklausanti skirtinga veiksmažodžio sintaksinė vartosena (Sližienė 1978: 117); dėl skirtingo tos pačios situacijos semantinio interpretavimo atsirandą sakiniai, kurių dvi labai artimos reikšmės turi skirtingai realizuotus argumentus, vadinami perifrazėmis (Sližienė 1994: 50–51); subjekto raiškos alternacijos atvejai vadinami konversinėmis perifrazėmis, ir jų signifikaciniai skirtumai esą susiję tik su veiksmažodžio sintaksinio valentingumo skirtumais, t. y. situacijos dalyviai abiem atvejais vienodai semantiškai interpretuojami, skirtingą požiūrį į juos lemia tai, kad vardininkas viename sakinyje atitinkąs vieną predikato argumentą, o kitame – kitą. Tokių konversinių perifrazių santykis esąs artimas aktyvinių ir pasyvinių konstrukcijų santykiui (plg. krūmai apaugo krantus ir krantai apaugo krūmais) (Sližienė 1994: 52). Objekto raiškos įvairavimas A. Holvoeto aiškinamas kaip sluoksniuotos aktualiosios skaidos sugramatinta alternatyvi antrinės temos pasirinkimo galimybė (plg. padovanojo mokiniams knygų : apdovanojo mokinius knygomis; pripylė arbatos į puodukus : pripylė puodukus arbatos) (Holvoet 2003: 86–87). A. Drukteinis teigia tokiose konstrukcijose, kaip antai šiaudus ant stogo – kloti šiaudais stogą, dėl veiksmažodžio reikšmės pasikeitimo lokatyvu išreikštą argumentą pasislenkantį į veiksmažodžiui artimesnę poziciją bei pasikeičiančią jo raišką – taip esant neutralizuojama linksnio reikšmė. O veiksmažodžio reikšmę pasikeitusia dėl papildomo prasminio komponento – holistinės semos, žyminčios, kad veiksmas susijęs su visu daiktu arba kad daiktas esąs visiškai to veiksmo apimtas. Veiksmažodinė leksema prisidėjus holistinei semai tampanti apibendrinanti leksemos be atitinkamos semos atžvilgiu, todėl tokiose konstrukcijose tarp veiksmažodinių leksemų (kartu su jų priklausomaisiais komponentais) susidaro privatinės opozicijos santykiai – apibendrinančioji leksema galinti keisti konkretesnę pastarosios konstrukcijoje (įgaudama ir atitinkamą reikšmę) (Drukteinis 1985: 56–58, 128–129). Dar dėl alternacinių struktūrų santykio viena kitos atžvilgiu: esą viena jų tiesiogiai perteikianti situacijos vaidmenis, o kita rodanti kitokią sakinio sudarytojo pasirinktą situacijos dalyvių santykių interpretaciją (perspektyvą). Dėl įvairių predikato ir visos struktūros pasikeitimų, nustatomų gretinant tos pačios situacijos skirtingas interpretacijas, struktūros galimos laikyti viena pagrindine, kita – išvestine (atitinkamai skirstomos ir tų struktūrų argumentų semantinės funkcijos) (Drukteinis 2007: 27, 12–14). 18 Lietuvių kalbos argumentų raiškos alternacijos 2. REIŠKINIO SAMPRATA, APRĖPTIS IR PAVADINIMAS Tai, kad nebuvo aptariamojo reiškinio padėties lietuvių kalbos sistemoje išsamių tyrimų, liudija ir faktas, kad neturima ne tik savo šiam reiškiniui pavadinti tinkamo termino, bet ir tarptautinis įvairius argumentų raiškos varijavimo tipus apimantis alternacijų pavadinimas lietuviškuose darbuose pradėtas taikyti visai neseniai (žr. Drukteinis 2007: 13). Sprendžiant iš termino vartojimo užsienio lingvistų darbuose, akivaizdu jį suvokiamą skirtingai: platesne ir siauresne prasmėmis. Tad pirmiausia apibrėžtinas reiškinio turinys: nustatytini jo būdingiausi bruožai, o pagal tai ir jam priskirtini ar nuo jo atribotini įvairuoja raiškos atvejai. 2.1. Turbūt ryškiausias lietuvių ir kitų kalbų alternuojančių konstrukcijų požymis – para / perifras­tiškumas: tiriamosios diatezės alternacijos konstrukcijos iš logikos2 (teiginių teisingumo) pozicijų vertintinos net kaip ekvivalenčios (plg.: jei tiesa, kad varnėnai apkibo šermukšnį, tai tiesa, kad šermukšnis apkibo varnėnais, ir jei tiesa, kad šermukšnis apkibo varnėnais, tai tiesa, kad varnėnai apkibo šermukšnį, t. y. nustatomas dviejų predikatinių struktūrų lygiavertiškumas: R(x, y) ~ R(y, x)). Ne visada pakankamai ryškūs ir konstrukcijų reikšmių papildomi niuansai (šiuo požiūriu daugelio tyrinėtojų išskiriamos vadinamosios lokatyvinės alternacijos, kur dažnai vienos konstrukcijos reikšmė įgyja papildomą (holistinę – veiksmo / poveikio visiško apėmimo) semą, be to, daugelio alternacijoms priskiriamų konstrukcijų porų yra vienoda leksinė sudėtis. Požiūris į tiriamųjų konstrukcijų para / perifras­tiškumą bei jo vertinimas priklauso ir nuo to, koks teorinis modelis pasirenkamas šiam reiškiniui aiškinti. Nuo gramatinės koncepcijos priklauso ir kito, bene reikšmingiausio, aptariamųjų atvejų aspekto – veiksmažodžio, su kuriuo sudaromos atitinkamos konstrukcijos, vaidmens alternuojančių konstrukcijų atsiradimo procese ir jo reikšmės (ta pati ar dvi skirtingos) – vertinimas, kuris, savo ruožtu, taip pat turi įtakos ir konstrukcijų perifras­tiškumo klausimui. 2 Loginė reikšmė čia nepainiotina su gramatine (struktūrine) reikšme: struktūrinė alternuojančių konstrukcijų reikšmė visada skirtinga, plg. sakiniuose a. varnėnai apkibo šermukšnį ir b. šermukšnis apkibo varnėnais predikato loginė reikšmė – tranzityvus predikatas: veiksmo pradinis taškas yra varnėnai, o galinis taškas – šermukšnis, b sakinio predikatas logikoje laikytinas a sakinio tranzityvaus predikato konversija, tačiau abiejų sakinių predikatų struktūrinės reikšmės yra skirtingos: a – tranzityvus predikatas, b – intranzityvus. 19 KRISTINA LENARTAITĖ Tad pasiaiškintinas skirtingų teorinių modelių požiūris į rūpimus aspektus. Greta kitų sintaksės ir sintaksinės semantikos reiškinių ir argumentų raiškos alternacijas tiriančias teorijas galima skirstyti į tokias, kurios pirmenybę teikia struktūros pokyčių analizei, ir tokias, kurios pirmiausia orientuojasi į konstrukcijų reikšmes bei jų pokyčius. Iš pirmųjų labiausiai minėtini transformacinės ir reliacinės gramatikų atstovų tyrimai, M. Bakerio, D. R. Dowty ir R. S. Jackendoffo darbai3. Apibendrinti pastarųjų tyrimų rezultatai argumentų raiškos alternacijos bei kitiems artimiems reiškiniams priskiria šias ypatybes: alternuojantys veiksmažodžiai teigiama turi vieną ir tą pačią 3 Transformacinėje gramatikoje nustatytas aktyvinių ir pasyvinių konstrukcijų santykis pritaikytas ir anglų kalbos datyvo bei lokatyvo alternacijoms aiškinti: alternuojantis veiksmažodis turis tik vieną argumentų projekciją sintaksėje, antroji argumentų realizacija transformacijos būdu esanti išvedama iš pirmosios. Relacinėje gramatikoje ir aktyvinių – pasyvinių, ir datyvo bei lokatyvo alternacijų santykiai kaip pamatinių su išvestinėmis yra apibrėžiami per gramatinių funkcijų, kaip primityvų, keitimo taisykles (taisyklės apima predikato argumentų gramatinių funkcijų kitimą, bet ne paties predikato). M. Bakerio netransformacinio tiriamųjų reiškinių analizės modelio atspirties taškas yra prielaida, kad datyvo alternacijos ir jų atitikmenys kitose kalbose esančios „tematinės parafrazės“, t. y. turinčios tą pačią reikšmę. Ši alternuojančių konstrukcijų savybė grindžiama teta priskyrimo vienovės hipoteze (Uniformity of Theta Assignment Hypothesis, UTAH): identiški elementų tematiniai santykiai yra reprezentuojami tų elementų identiškų struktūrinių santykių gilumos struktūros lygmeniu – tad abiem konstrukcijom priskiriama identiška gilumos sintaksinė struktūra. Svarbus vaidmuo čia tenka ir morfosintaksei: kai kuriose kalbose vienos iš alternuojančių konstrukcijų veiksmažodžio prisijungiama taikomoji morfema, (pvz., čičeva (chicheŵa) kalbos ir- afiksas) leidžianti papildomą argumentą, dažniausiai tikslą (goal) arba benefaktyvą, realizuoti kaip tiesioginį objektą. Šio teorinio modelio trūkumai: neaišku, kaip įvertinamas tematinis perifras­tiškumas, – turėtų būti tiksliai apibrėžta, kokiu būdu dviem sakiniams nustatomas identiškas veiksmažodžio ir jo argumentų semantinis santykis; jei teta hipotezę ir galima taikyti kai kuriems alternacijų atvejams (pvz., datyvo alternacijoms), tai lokatyvo alternacijų, kurioms daugelio tyrėjų pripažįstami reikšmių skirtumai, tuo būdu paaiškinti neįmanoma. Anot D. R. Dowty, anglų kalboje subjekto ir objekto parinkimas priklauso nuo argumentams galimų priskirti agento ir paciento prototipinių vaidmenų (Proto-role) požymių: argumentas, turis daugiausia agento prototipinių požymių, pasirenkamas subjektu, o tas, kuriam galima priskirti daugiausia paciento prototipinių požymių – objektu. Jei nė vienas argumentų neturi pakankamai požymių būti vienareikšmiškai paskirtas subjektu ar objektu, leidžiami varijuoją argumentų raiškos atvejai. R. S. Jackendoffas teigia vieną ir tą pačią leksinės semantikos reprezentaciją leidžiančią dvi skirtingas sintaksines realizacijas. Pasak jo, alternacijos apskritai galimos dėl to, kad leksinės semantikos reprezentacijoje tam tikra pozicija argumento realizacijos atžvilgiu yra neprivalomai žymėta (Levin & Rappaport Hovav 2005: 196–205). 20 Lietuvių kalbos argumentų raiškos alternacijos reikšmę abiem raiškos atvejais; alternacijos esančios pagrįstos taisyklėmis, apibrėžiančiomis dviejų morfosintaksinių realizacijų atsiradimą, be to, vienas raiškos variantų dažnai teigiama esąs pamatinis – tad antrasis laikomas išvestu (transformuotu) iš pirmojo. Šie teoriniai modeliai linksta ignoruoti alternacinėms konstrukcijoms būdingus reikšmių skirtumus: sintaksinės transformacijos būdu išvesta konstrukcija sakoma reikšmės nekeičianti – mat dėl transformacijos atsiradę reikšmės skirtumai esą kitokios prigimties: jie apima ne leksinį veiksmažodžio turinį, o sakinio lygmens reikšmės aspektus, kaip antai kvantifikatoriaus apimtį ar fokuso priskyrimą (plg. Levin & Rappaport Hovav 2005: 196–207). Taigi laikantis šios pozicijos, alternuojančių konstrukcijų para / periflastiškumas pripažįstamas, tačiau plačiau nenagrinėjamas, priešingai nei reikšmės pokyčius iškeliančiose gramatinėse koncepcijose, iš kurių ryškiausi darbai priklauso B. Levin ir M. Rappaport Hovav, S. Pinkeriui, A. Goldberg ir W. Croftui, taip pat minėtini S. Iwatos ir M. Fried tyrimai4. Šie tyrėjai argumentų raiškos skirtumų ieško ir juos aiški- 4 Vienas pirmųjų bandymų šia kryptimi aiškinti lokatyvines alternacijas yra B. Levin ir M. Rappaport tyrimas (dar priskiriamas vadinamiesiems leksinių taisyklių (Lexical rule) modeliams, kaip ir S. Pinkerio analizė). Čia sisteminis alternuojančių konstrukcijų reikšmių varijavimas teigiama esąs skirtingų leksinės semantikos reprezentacijų refleksija, tokiu atveju tinkamai sukurtos žymėjimo taisyklės galėtų būti pritaikytos leksinės semantikos reprezentacijoms sujungti su teisingais argumentų realizacijos modeliais. Lokatyviniam alternacijų tipui pasiūloma atitinkama leksinės semantikos reprezentacija (a. load: [X CAUSE [Y TO COME TO BE AT Z] / LOAD] b. load: [[X CAUSE [Z TO COME TO BE IN STATE]] BY MEANS OF [X CAUSE [Y TO COME TO BE AT Z]] / LOAD]), kur variantas su prielinksniine with konstrukcija (b) yra lokatyvinio varianto (a) pratęsimas, arba kitaip, with variantas perimàs kaip pagrindą lokatyvinį variantą taip, kad pagrindinis lokatyvinio varianto dėmuo tampa with varianto subordinuotu dėmeniu. Konstrukcijų išvedimas galimas tik tokia kryptimi (tik iš lokatyvinės, bet ne atvirkščiai). Visa tai iš dalies paaiškina intuityviai suvokiamą, artimą parafrastiniam, variantų santykį. Labai panašus į ką tik aptartąjį ir S. Pinkerio modelis. Greta lokatyvinių čia tiriamos ir datyvinės bei kauzatyvinės alternacijos. Atskirų poros konstrukcijų leksinės semantikos reprezentacijų ir sintaksinės raiškos santykį taip pat reguliuoja žymėjimo taisyklės (veiksmažodis, kurio semantinės struktūros šerdís ‘X causes Y to move into / onto Z’ yra paverčiamas (konvertuojamas) nauju veiksmažodžiu, kurio semantinės struktūros šerdis yra ‘X causes Z to change state by means of moving Y into / onto it’), tik čia, priešingai nei B. Levin ir M. Rappaport modelyje, konstrukcijų derivacija galima abiem kryptim, atsižvelgiant į tai, kurio konstrukcijų varianto argumentas gali atstoti vienintelį predikatą papildantįjį elementą (nors šis testas ne visada patikimas). A. Goldberg tyrime veiksmažodis yra suvokiamas kaip minimalios jo reikšmės ir profiliuotų argumentų (t. y. tik privalomų išreikšti predikato palydovų semantiniai vaidmenys) junginys ir vadinamas „šaknimi“ 21 KRISTINA LENARTAITĖ na remdamiesi alternuojančių konstrukcijų reikšmių skirtumais. Tad ir konstrukcijų para / perifrastiškumo aspektas čia yra reikšmingas: atsižvelgiant į tai apibrėžiami ir konstrukcijų reikšmių skirtumai, ir jų santykis. Daugiausia dėmesio čia skiriama objekto alternacijoms (dažniausiai minimi atvejai yra datyvo ir lokatyvo alternacijos) ir šiuo požiūriu stengiamasi išlaikyti unifikuotą semantinį objektiškumo pagrindą. Alternuojančioms konstrukcijoms aiškinti sukuriami mechanizmai, leidžią daugiau nei vienam argumentui alternatyviai patenkinti semantinį objektiškumo apibrėžimą. Tad dėl pirmiausia į akis krintančio alternacinių konstrukcijų požymio – para / perifrastiškumo – galima pasakyti: jei konstrukcijoms pripažįstami reikšmių skirtumai ir teorinis modelis konstruojamas būtent tokia kryptimi, šis požymis naudojamas tyrime kaip konstrukcijų reikšmių skirtumų, jų atsiradimo prielaidų bei santykių aiškinimosi pagrindas, o jeigu laikomasi struktūros analizės krypties ir konstrukcijų santykis aiškinamas kaip pamatinės su išvestine, para / perifrastiškumas pasitelkiamas vienos alternuojančių konstrukcijų išvedimo iš kitos transformacijos būdu bei abiem konstrukcijoms bendros gilumos struktūros įrodymui. Kad ir kokia teorinė koncepcija pasirenkama alternacijoms tirti, para / perifrastiškumas laikytinas itin (root), toliau ši minimali reikšmė yra integruojama į atitinkamą argumentų struktūros konstrukciją tuo būdu, kad šis procesas apima veiksmažodžio argumentų ir pozicijų konstrukcijoje sulejimą. Argumentų alternacijos atsiranda tuomet, kai veiksmažodis galimas suderinti su daugiau nei viena konstrukcija. Nemažai savo tyrimo bendrybių su A. Goldberg pozicija nurodo S. Iwata, alternuojančioms lokatyvinėms konstrukcijoms priskirdamas vieną bendrą aukščiausio leksinio lygmens reikšmę (Lexical Head Level Meaning), apimančią skirtingus atskirose poros konstrukcijose realizuojamus frazės lygmens reikšmės (Phrase Level Meaning) aspektus. Tačiau esminis A. Goldberg ir S. Iwatos teorijų skirtumas – veiksmažodžio vaidmuo: A. Goldberg modelyje veiksmažodis nelemia sakinio struktūros, kadangi tam reikalingi reikšmės aspektai priskiriami ne pačiam veiksmažodžiui, priešingai šiai pozicijai, S. Iwatos tyrime veiksmažodžio reikšmei tenka centrinė padėtis – ji suvokiama kaip filmoriška scena, o veiksmažodžio integravimas į konstrukciją yra pagrįstas semantiniu tinkamumu. W. Croftas mano, kad daugelyje argumentų alternacijų jų konstrukcijos apimančios tą pačią veiksmažodžio šaknį (minimaliosios veiksmažodžio reikšmės ir profiliuotų argumentų junginį) ir vienintelį įvykio tipą, bet du skirtingus veiksmažodžio „profilius“ (Levin & Rappaport Hovav 2005: 205–216; Iwata 2005: 355–403). M. Fried subjekto alternacijas aiškina kaip požiūrio taškų (viewpoint) pagrįstą subjekto parinkimą, priklausantį nuo kalbėtojo įvykio suvokimo bei konceptualizavimo. Reguliarūs morfosintaksinio kodavimo skirtumai aiškinami esą nulemti skirtingų konfigūracijų atitinkamų semantinių vaidmenų tam tikruose scenų tipuose (Fried 2005: 475–512). 22 Lietuvių kalbos argumentų raiškos alternacijos svarbiu šio reiškinio požymiu. Be to, neabejotina ir šio požymio reikšmė tiriant alternacijų pragmatinius aspektus (pvz., teminę–reminę struktūrą), tačiau šiame straipsnyje laikomasi pozicijos, kad tyrimą svarbiau pradėti nuo kalbos sistemoje fiksuotų raiškos mechanizmų atskleidimo, nors išsamus lietuvių kalbos argumentų alternacijų tyrimo modelis reikalaus ateityje aprėpti ir analizuojamojo reiškinio atsiradimo prielaidų bei kalbos sistemoje atliekamų funkcijų aspektą. Kitas svarbus klausimas – veiksmažodžio vaidmuo šiame procese. Jo vertinimas taip pat priklauso nuo teorinio modelio: vienų pripažįstamas lemiamas veiksmažodžio vaidmuo alternacijų atsiradimo bei jų aiškinimo procese (beveik visi į konstrukcijų reikšmių skirtumus orientuoti tyrimai, žr. 4 išnašą), kitur jo vaidmuo susiaurinamas (plg. A. Goldberg poziciją 4 išnašoje) arba plačiau nediskutuojamas (plg. 3 išnašą). Alternacinių konstrukcijų veiksmažodžio reikšmės vertinimas pasiskirsto panašiai: vienur teigiama ją esančią tą pačią abiejose poros konstrukcijose, kitur – dvi skirtingas ir sutinkančias kaip pamatinė su išvestine. Straipsnyje siūlomas aptariamojo reiškinio analizės būdas didžia dalimi yra S. Šaumiano universaliosios aplikacinės gramatikos (Universal Applicative Grammar) modelio taikymas. Prieš pateikiant aplikacinės gramatikos veiksmažodžio vaidmens alternacinėse konstrukcijose vertinimą, pasakytina, kad aplikacinėje gramatikoje itin svarbu griežtai atriboti du kalbinių reiškinių lygmenis – genotipinę (genotype) ir fenotipinę (phenotype) gramatikas. Genotipiniam lygmeniui priklauso funkciniai vienetai – predikatai, termai (predikato palydovai – argumentai ir aplinkybiniai termai), modifikatoriai – ir šiuos vienetus jungią abstraktūs operatoriaus ir operando santykiai. Fenotipinė gramatika apima sintagm inius vienetus – morfemas ir žodžius – ir jų ryšius tiesinės išsidėstymo tvarkos bei morfologinių ypatybių atžvilgiu. Genotipinės gramatikos taisyklės vertintinos kaip invariantinės įvairių galimų jų realizacijų fenotipinėje gramatikoje atžvilgiu. Genotipinės gramatikos taisyklės skirtos aiškinti universalius kalbinius reiškinius (Shaumyan 1987: 97). Argumentų raiškos alternacija yra daugelyje kalbų paliudytas reiškinys, be to, pagrindiniai jos tipai (pvz., subjekto raiškos alternacijos arba lokatyvinės alternacijos) turi analogiškus atitikmenis skirtingose kalbose. Tad norint tinkamai nustatyti su šiuo reiškiniu susijusius kalbinės raiškos procesus ir nepasiklysti skirtingų kalbų realizuojamoje fenotipinio lygmens variacijų gausoje, argumentų raiškos alternaciją pirmiausia derėtų apibrėžti genotipinio lygmens taisyklėmis 23 KRISTINA LENARTAITĖ ir tik tada ištirti, kaip jos dera su konkrečios kalbos fenotipiniais reiškiniais. Štai tokie yra su dabar rūpimu klausimu susiję aplikacinės gramatikos keliami principai: 1) termų (predikato palydovų) gramatinio statuso pakitimas vertintinas kaip predikato kitimo pasekmė; predikato kitimą nustato predikato keitimo taisyklės5, kurios predikatui privalo būti pritaikytos prieš tai, kai predikatas bus taikomas termams; 2) sakinys su pakitusiais gramatiniais santykiais gali būti realizuotas nepriklausomai nuo sakinio su nepakitusiais gramatiniais santykiais, pvz., pasyvinis sakinys gali būti realizuojamas tiesiogiai taikant pasyvinį predikatą jo termams, o ne transformuojant aktyvinį sakinį į pasyvinį (Shaumyan 1987: 272). Antrasis teiginys reiškia, kad pasyvinės konstrukcijos aktyvinių atžvilgiu ir kiti panašūs reiškiniai čia nelaikomi išvestiniais tokia prasme, kaip tai daroma transformacinėje ar reliacinėje gramatikose (žr. 3 išnašą), tačiau jei iš sakinį reprezentuojančio predikato P1, taikant atitinkamas predikato keitimo taisykles, yra išvedamas predikatas P2, tai sakinys su pakitusiu predikatu (P2) vertintinas kaip išvestinis iš realizuotojo su nepakitusiu predikatu (P1) tik tiek, kiek neišvestinio sakinio struktūra yra reprezentuojama predikato P1 ir perkeliama į išvestinio predikato (P2) reprezentuojamą struktūrą. Predikato struktūros pokyčių sąlygos būtinumas diatezės alternacijose iliustruotinas tokiais, nuo alternacijų atribotinais, atvejais, plg.: (1) a. Ji atidalijo mėsą nuo kaulų. b. Ji atidalijo kaulus nuo mėsos. (2) a. Jie atplėšė vaiką nuo motinos. b. Jie atplėšė motiną nuo vaiko. Čia predikato struktūra nekinta – porų sakiniuose argumentams ir aplinkybiniams termams predikatas atveria vienodas pozicijas. 2.2. Dar vienas argumentų alternacijų sampratai apibrėžti svarbus klausimas – konstrukcijų porų leksinė sudėtis. Minint šį reiškinį dažniausiai turimi omenyje vienodos leksinės sudėties atvejai, tačiau B. Levin diatezės alternacijomis vadinamą reiškinį galima prilyginti platesne prasme suvokiamai argumentų raiškos varijavimo galimybių visumai6, taip siekiama iš veiks- 5 Predikato keitimo taisyklės aptariamos 3.2 skyriuje. 6 Plg. B. Levin, klasifikuodama anglų kalbos veiksmažodžius jų reikšmių ir sintaksinės elgsenos santykio pagrindu, sintaksinėms, arba diatezės, alternacijoms priskiria visus 24 Lietuvių kalbos argumentų raiškos alternacijos mažodžio sintaksinės elgsenos skirtumų nustatyti jo reikšmės skirtumus. Dauguma anglų kalbos pavyzdžių, priskirtų diatezės alternacijoms, lietuvių kalboje net tokių prielaidų nesudarytų – mat yra realizuojami skirtingomis veiksmažodinėmis leksemomis (arba skirtingomis jų formomis), plg.: a. mėsininkas pjausto mėsą ir b. mėsa lengvai pjaustoma; a. vaikas sudaužė puodelį ir b. puodelis sudužo; a. tas šuo kandžioja žmones ir b. tas šuo kandžiojasi. Totalios transformacijos alternacija vadinamas atvejis nepakeičia sakinio šerdies – t. y. argumentų, būtinų predikato semantikai realizuoti – struktūros, o tik įveda papildomą elementą į sakinio periferiją7, plg.: a. ragana jį pavertė varle ir b. ragana iš princo jį pavertė varle. Bet kuris periferijoje realizuojamas elementas vertintinas kaip fakultatyvus, ir jeigu jis pakitusios raiškos nėra paaukštinamas į predikato šerdies argumentų poziciją, tai jo realizavimas ar nerealizavimas predikato šerdies nekeičia, todėl prie alternacijų reiškinio nepriskirtinas. Šiame straipsnyje laikomasi pozicijos, kad argumentų raiškos alternacijos pirmiausia apibrėžtinos kaip universalūs kalbų sistemose fiksuoti desningi predikatų argumentų raiškos modeliai (t. y. kaip genotipinės gramatikos lygmens reiškiniai), o bet koks periferijai priklausančių predikato palydovų (aplinkybių termų) raiškos įvairavimas, nepaliečiantis jo argumentų, yra fenotipinės gramatikos (konkrečios kalbos morfosintaksinio lygmens) reiškinys – šiuo pagrindu ir nustatoma alternacijomis laikyti tik predikato argumentų (t. y. realizuojamų subjektu, objektu ir netiesioginiu objektu) raiškos įvairavimo atvejus. Tačiau patikslintini kai kurie alternacijų klausimo aspektai: 1) reiškinį vadinti argumentų raiškos alternacija nėra visai tikslu – mat raiškos pokyčiai apima ne tik predikato argumentus, realizuo- veiksmažodžių leidžiamus argumentų raiškos įvairavimo atvejus, todėl čia patenka ir skirtingos leksinės sudėties konstrukcijos, plg.: medialinė alternacija (Middle Alternation): a. Butcher cuts the meat; b. The meat cuts easily; kauzatyvinė / inchoatyvinė alternacija (Causative/Inchoative Alternation): a. Janet broke the cup; b. The cup broke; nespecifikuoto objekto alternacija (Unspecified Object Alternation): a. Mike ate the cake; b. Mike ate; agentui būdingos savybės alternacija (Characteristic Property of Agent Alternation): a. That dog bites people; b. That dog bites; totalios transformacijos alternacija (tranzityvi) (Total Transformation Alternation (transitive)): a. The witch turned him into a frog; b. The witch turned him from a prince into a frog; ir pan. (Levin 1993: 25–26, 27–30, 33, 39, 57–58). 7 Dėl sluoksniuotos sakinio struktūros šerdies, predikato semantiką reprezentuoti būtinų argumentų, ir periferijos elementų (neargumentų) terminų dar žr. Van Valin, LaPolla (1997: 25–31). 25 KRISTINA LENARTAITĖ jamus subjekto, objekto ir netiesioginio objekto gramatinėmis funkcijomis, bet ir neargumentus – aplinkybinius terminus, kuriems predikatas fakultatyviai leidžia būti realizuotiems; 2) esminis priskyrimo tiriamosioms diatezės alternacijoms kriterijus – raiškos alternacija būtinai turi liesti bent vieną predikato argumento pozicijos kitimą: t. y. turi keistis arba pačių argumentų raiška (pvz., objekto gramatinę funkciją atliekantis predikato argumentas gali būti realizuotas ir subjektu: blusos apniko šunį ir šuo apniko blusomis), arba aplinkybinis termas iš periferijos turi būti paaukštinamas į argumento poziciją (plg. barsto smėlį ant tako ir barsto taką smėliu), pastarasis pavyzdys apima ir argumento pažeminimą į aplinkybinio termo poziciją (plg. smėlį – smėliu). O dar tiksliau, tiriamajam diatezės alternacijų reiškiniui priskirtinos tik subjekto ir objekto gramatinių funkcijų raiškos skirtumus realizuojančios sakinių poros – sakiniuose su vadinamaisiais netiesioginiais objektais reikšmingas tik pastarųjų paaukštinimas į tiesioginio objekto poziciją – būtent tai yra dar vieno alternacijų tipo atsiradimo pagrindas, plg. tėtis auna batukus vaikui ir tėtis auna vaiką batukais. Kaip tik dėl alternacijų privalomai liečiamo subjekto ar objekto raiškos kitimo terminas „argumentų raiškos alternacija“ ir nelaikytinas labai vykusiu. B. Levin skiriamos nespecifikuoto objekto alternacijos skatina įvertinti analogiškus lietuvių kalbos atvejus. Dažnai viena poros konstrukcijų aiškinama kaip nerealizavusi argumento, nors veiksmažodžio reikšmė ir atverianti tokią poziciją⁸, plg. a. vaikas valgo obuolį ir b. vaikas (gerai) valgo. Tačiau užsiėmimo tipą ar gebėjimą reiškianti veiksmažodžio reikšmė visai nereikalauja būti papildyta papildinio gramatinę funkciją atliekančio argumento, o jei su šia reikšme būtų realizuotas ir papildinys, tai jau nebebūtų tik gebėjimo ar veiklos tipo nurodymas, plg. vaikas jau (pats) valgo obuolius arba vaikai (dažnai) sapnuoja mamą. Kad ir kaip būtų vertinamas antrasis (b) poros sakinys – ar kaip tranzityvus su nerealizuota papildinio funkcija, ar kaip intranzityvus – šis ir analogiški atvejai nuo tiriamųjų diatezės alternacijų at- ribotini: jei predikatas abiem atvejais tranzityvus, tai objektas visada impli- 8 Tranzityvinis veiksmažodis dėl savo reikšmės visada atveria sintaksinę poziciją papildiniui, nors ji nebūtinai turi būti užpildyta (Holvoet, Judžentis 2005: 14–15). Dar plg. daugelio veiksmažodžių tiesioginiai papildiniai praleidžiami, jeigu norima tik bendrai apibūdinti užsiėmimo tipą (Jis dabar rašo, skaito ir pan.) arba sugebėjimą (Vaikas jau skaito ir rašo) (Holvoet, Čižik-Prokaševa 2005: 70). 26 Lietuvių kalbos argumentų raiškos alternacijos kuojamas, o jei viena konstrukcijų tranzityvi, kita intranzityvi, tokiu atveju spręstinas nebent konstrukcijų santykio klausimas. Šalia ką tik aptartojo apžvelgtini ir kiti panašūs dvejopos argumentų raiškos atvejai, kurių leksinė sudėtis yra skirtinga, plg.: (3) a. Kirpėja nukirpo mergaitei (mergaitės) plaukus. b. Kirpėja nukirpo mergaitę. (4) a. Barzdaskutys nuskuto klientui (kliento) barzdą. b. Barzdaskutys nuskuto klientą. (5) a. Vaikas užsirišo batų raištelius. b. Vaikas užsirišo batus. (6) a. Vyras susisagstė marškinių sagas. b. Vyras susisagstė marškinius. (7) a. Mama nušluostė nuo stalo trupinius. b. Mama nušluostė stalą (? nuo trupinių). (8) a. Mes nušluojame lapus nuo takų. b. Mes nušluojame takus (? nuo lapų). Akivaizdu, kad 3a, 4a, 5a ir 6a sakiniuose tiesioginis objektas ir naudininku linksniu realizuotas elementas susiję dalies ir visumos arba priklausymo santykiais, be to, naudininku realizuotas čia galimas suvokti ir kaip objekto modifikatorius, plg. įmonė siuva moterims / moterų / moteriškus drabužius. Dėl dalies ir visumos santykio porų pirmųjų sakinių (3a, 4a, 5a, 6a) modifikatoriai antruosiuose sakiniuose (1b, 2b, 3b, 4b) metonimiškai atstovauja visam junginiui, todėl raiškos skirtumus čia lemia ne pakitęs predikatas, plg.: Jablonskio raštai – Jablonskis ir skaitau Jablonskio raštus / Jablonskį. Būtent dėl predikato struktūros pokyčių nebuvimo šie atvejai prie argumentų raiškos alternacijų nepriskiriami. 7-osios ir 8-osios porų antrųjų (b) sakinių raiška abejotina, nors tekstyne <http://donelaitis.vdu.lt> ir paliudyta. Nesprendžiant čia jų vartojimo taisyklingumo ar netaisyklingumo klausimo, kol kas šie atvejai (tik su išreikštais aplinkybiniais terminais antruosiuose (7b, 8b) sakiniuose) nuo kitų tiriamųjų neatskiriami, nors visai gali būti, kad taip šiomis konstrukcijomis realizuojamos skirtingos to paties veiksmažodžio reikšmės, kurių viena (b) jau nebeatveria pozicijos aplinkybiniam terminui, plg.: (nu)šluostyti „(kuo nors) braukant šalinti ką nors (nuo ko)“ ir „(kuo nors) braukant valyti (švarinti, sausinti) ką nors“. 27 KRISTINA LENARTAITĖ Tad sakinių poroms, pretenduojančioms vadintis diatezės alternacijomis, identiška leksinė sudėtis yra būtina sąlyga: jei predikatas negali atverti pozicijos kuriam nors argumentui / aplinkybiniam terminui, galima manyti tas predikatines struktūras esant pernelyg nutolusias, ir tokiu atveju galima aiškintis nebent jų santykius ir atsiradimo aplinkybes. 2.3. Taigi pagaliau konstatuotini požymiai, kuriuos visus (ne vieną ir ne kai kuriuos) atitikę tos pačios veiksmažodinės leksemos leidžiamų skirtingų diatezių atvejai vadintini argumentų raiškos, arba diatezės, alternacijomis: 1) privaloma identiška sakinių leksinė sudėtis; 2) būtini alternacinių konstrukcijų predikato struktūros pokyčiai; 3) raiškos pokyčiai būtinai turi liesti bent vieną iš predikato argumentų realizuojamų gramatinių funkcijų – subjektą ir / ar tiesioginį objektą (netiesioginio objekto gramatinė funkcija šiame reiškinyje jokio lemiamo vaidmens neatlieka); 4) alternuojančių sakinių santykis (tam tikru abstrakcijos lygmeniu) galimas suvokti kaip para / perifrastinis, o loginio teisingumo atžvilgiu net ekvivalentus. Atsižvelgiant į išvardytus alternacijų požymius, jau galima kalbėti ir apie reiškinio pavadinimą. Užsienio literatūroje įsitvirtinęs alternacijų terminas taikomas siauresne ir platesne (B. Levin, žr. 6 išnašą) reikšme. Be to, jis nėra išskirtinai vartojamas tik diatezės reiškiniams vadinti (taip vadinama ir balsių kaita, ir morfemų įvairavimas), todėl termino vartojimas be konteksto būtinai reikalauja modifikatorių patikslinimo. Kadangi pats reiškinys yra universalus ir matytinas skirtingų kalbų analogiškų reiškinių kontekste, jau įprasto termino atsisakyti nereikėtų. Platesne reikšme vartojamai argumentų raiškos alternacijai galima pasiūlyti taip pat griežtai neapibrėžtą lietuvišką argumentų raiškos įvairavimo pakaitą, kuris kaip tik dėl neapibrėžtumo ir netinka siauresne reikšme vartojamam griežtų reikalavimų varžomam ir dėsningus kalbos sistemos reiškinius žyminčiam tiriamajam objektui pavadinti. Kartais alternacijas leidžia veiksmažodžiai dar vadinami perkėlimo / poslinkio veiksmažodžiais (angl. shift), pvz., datyvo perkėlimo / poslinkio veiksmažodžiai (plg. Van Valin 2005: 114–115). Taip dėmesys sutelkiamas į kurio nors alternacinių konstrukcijų nario padėties kitimą, todėl visam reiškiniui pavadinti vargiai tiktų, nes jo vartojimas daugiskaita taip pat būtų pernelyg platus ir neapibrėžtas. Bandant aprėpti ir bendriausiais bruožais nusakyti, kas vyksta alternacinėse konstrukcijose, pirmasis į akis krintantis požymis – predikato palydovų (argumentų ir aplinkybinių terminų) persikeitimas, persiskirstymas, pozicijų / padėties pakeitimas. Tad tiriamajam reiš- 28 Lietuvių kalbos argumentų raiškos alternacijos kinui siūlomas lietuviškas pavadinimas – ARGUMENTŲ RAIŠKOS PERKAITA. Galbūt šis terminas taip pat nėra pakankamai tikslus, taip pat reikalauja modifikatoriaus patikslinimo, ir galėtų būti pritaikytas ne tik šiam reiškiniui, bet jis, regis, gana tiksliai nusako reiškinio esmę, be to, priešingai įvairavimui, PERKAITA leidžia numanyti proceso įtraukiamą ribotą atvejų kiekį. Šis terminas nesuponuoja jokio tiriamojo reiškinio vertinimo, todėl turėtų tikti visiems gramatiniams modeliams. 2.4. Minėta, jog esama skirtingų argumentų raiškos perkaitos tipų, kuriuos, regis, racionaliausia skirstyti pagal tai, kurių argumentų realizuojamų gramatinių funkcijų – tiesioginio objekto ar / ir subjekto – raišką liečia. 1. Subjekto ir objekto raiškos perkaita: (9) a. Mane apkibo usnys. b. Aš apkibau usnimis. 2. Subjekto raiškos perkaita: (10) a. Kieme kvepia alyvos. b. Kieme kvepia alyvomis. 3. Objekto raiškos perkaita ir jos potipiai: a) ir objekto, ir veiksmo vietą9 žyminčio aplinkybinio termo raiškos perkaita: (11) a. Vaikas tepa sviestą (sviesto) ant duonos. b. Vaikas tepa duoną sviestu. b) ir objekto, ir veiksmo / poveikio gavėjo10 raiškos perkaita: (12) a. Mama (ap-, per-, už-)velka marškinius mergaitei. b. Mama (ap-, per-, už-)velka mergytę marškiniais. c) veiksmo / poveikio vietos ir objekto perkaita: 9 Čia apibendrinamas aplinkybinių termų atliekamų įvairių semantinių funkcijų, kaip antai lokatyvas, direkt yvas ar tikslas (goal), turinys. 10 Čia atsiribojama nuo vadinamosios netiesioginio objekto gramatinės funkcijos bei aplinkybiniam termui apibendrinamas veiksmo / poveikio gavėjo (recipient), turėtojo (possessor) ir adresato (target person) turinys. 29 KRISTINA LENARTAITĖ (13) a. Berniukai apibėgo aplink ežerą. b. Berniukai apibėgo ežerą. (14) a. Vaikas spyrė į kamuolį. b. Vaikas spyrė kamuolį. Čia paminėti ryškiausi argumentų perkaitos tipai ir potipiai, tad gali būti, kad vienas kitas atvejis liko nepastebėtas ir neįtrauktas. Be to, perkaitų tipai nėra uždari – kaitytis gali skirtingų tipų konstrukcijų argumentų raiška, plg.: (15) a. Kieme kvepia alyvos. b. Ki emas kvepia alyvomis. c. Kieme kvepia alyvomis. (15a) su (15b) perkaita apima dviejų predikato palydovų raiškos pokyčius, o (15a) su (15c) ir (15b) su (15c) – tik vieno, todėl atitinkamai (15a) su (15b) perkaita priskirtina subjekto ir objekto, o (15a) su (15c) ir (15b) su (15c) – subjekto raiškos perkaitų tipams. (15a) (=10a) ir (9a) sakiniuose alyvų ir usn-ių subjektiškumu galima suabejoti dėl vieno subjektui būdingo semantinio požymio neatitikimo: nežymėtos aktualiosios skaidos sakiniuose, o tokie ir yra analizuojamieji, alyvos ir usnys priskirtini remin ei sakinio daliai, o kieme ir mane abiejuose sakiniuose yra temos. Nežymėtos temos statusas sakinyje yra vienas iš prototipinių veiksnio gramatinės funkcijos požymių (žr. Holvoet, Semėnienė 2005: 49–50). Temomis alyvos ir usnys galėtų tapti nebent perkeltos į sakinio pradžią ir pastiprintos loginiu kirčiu – tai jau bus žymėtos aktualiosios skaidos sakiniai. Čia vardininku išreikšti argumentai vis tiek laikomi subjektais, nors ir neatitinka visų prototipinio subjekto požymių. (15c) sakinyje subjektu reikėtų pripažinti daiktavardį kieme, nors jis realizuojamas vietininku – vietininkas kieme čia yra vartojamas antrine – subjekto – funkcija11. Subjekto ir objekto perkaitos tipui priskiriama ir tokių pavyzdžių, kurie neleidžia abejoti atitinkamai realizuotų argumentų subjektiškumu (16), tačiau subjekto perkaitos tipo pavyzdžiuose (17), regis, visada susiduriama su šia problema, plg.: 11 Be to, aplikacinėje gramatikoje, kaip ir daugelyje kitų teorinių modelių, pripažįstamas subjekto būtinumas sakinyje: „jei žodžių junginys yra sakinys, tai jis turi subjektą“ (Shaumyan 2006: 229). Beasmeniai ar kiti neišreikšto subjekto sakiniai turi vadinamąją nulinio subjekto formą (dummy arba zero terms). 30 Lietuvių kalbos argumentų raiškos alternacijos (16) a. Musės apspito medų. b. Medus apspito musemis. (17) a. Nuo ežero padvelkė vėsuma. b. Ežeras padvelkė vėsuma. Išvardytų argumentų raiškos perkaitos tipų skyrimo pagrįstumas bei kiti šiam reiškiniui privalomi kriterijai tikrintini nagrinėjant konstrukcijų raiškos mechanizmą. 3. ARGUMENTŲ RAIŠKOS PERKAITA APLIKACINĖJE GRAMATIKOJE Argumentų raiškos perkaita bandyta aiškinti ir orientuojantis į sakinių semantikos skirtumus (plg. 4 išnašą), ir į jų struktūros pokyčius (plg. 3 išnašą). Lietuvių kalbininkų fragmentiško pobūdžio pastabos apie tiriamąjį reiškinį daugiausia iškelia semantinius skirtumus (plg. 1 išnašą). Visi tyrimai pateikia vertingų duomenų. Į alternacinių konstrukcijų semantinių skirtumų paieškas nukreipti tyrimai turi atsižvelgti ir į ekstralingvistinius veiksnius, pavyzdžiui, į situacijų, nulėmusių kitokių jų dalyvių padėties įvertinimą, nagrinėjimą ir daugumą šiuo klausimu išsakytų sprendimų (profilivavimas, aktualiosios sakinio sklaidos kodavimo skirtumai ir kt.) atrodo teisingi ir atitinkamiems poreikiams, kuriuos įmanoma tiksliai nustatyti tik konkrečioje situacijoje, pritaikytini. Tačiau akivaizdu, kad kalbos sistemoje (o perkaitos reiškinio universalumo atžvilgiu – sistemose) egzistuoja gramatinės priemonės atitinkamiems poreikiams išreikšti – tad kaip tik nuo to ir ketinamos pradėti analizuoti lietuviškos argumentų alternacijos. Siekiant išsamiai ištirti šį reiškinį, kitas žingsnis turėtų būti formalių raiškos priemonių bei procesų ir semantikos srities reiškinių susiejimas. Tikimasi, kad tinkamai paaiškintas raiškos procesas padės atskirti esminius ir šalutinius semantikos srities veiksnius. Minėtiesiems tikslams įvykdyti pasirinktas universaliosios aplikacinės gramatikos, kitaip dar vadinamos semiotine kalbos teorija (Semiotic Theory of Language), metodas bei priemonės. Pagrindinis modelio kūrėjas buvo S. Šaumianas. Svarbus šios gramatikos bruožas – genotipinio ir fenotipinio lygmenų reiškinių atskyrimas (žr. 2.1 skyrių). Kadangi argumentų perkaitos reiškinys veikia universaliai, tai pirmiausia šio reiškinio veikimo principai apibrėžtini genotipinės gramatikos funkcinių vienetų (predikatų, termų ir 31 Kristina Lenartaitė modifikatorių) bei juos jungiančių operatoriaus ir operando12 santykių lygmeniu. 3.1. Taigi toliau apibrėžtini pagrindiniai aplikacinės gramatikos principai, šalia kitų reiškinių taikomi ir tiriamajam reiškiniui aiškinti. Vienas fundamentalių kalbos sistemos dėsnių čia yra funkcinės superpozicijos principas, sukurias ženklų ir fonemų pirminių bei antrinių funkcijų hierarchiją. Šis principas plačiai taikomas fenotipinio lygmens (fonologijos, morfologijos ir sintaksės) reiškiniams aiškinti. „Reikšmės arba funkcijos keitimo kontekste ženklui arba fonemai B superpozicijos būdu yra pritaikomas ženklas arba fonema A taip, kad B yra naudojamas kaip talpinantis ir A, kaip dvisluoksnis <B SUP A>. Kaip superpozicijos rezultatas yra sukuriamas funkcinės derivacijos santykis tokiu būdu, kad B tampa A funkciniu derivatu arba alternantu. Ženklas ar fonema B gauna antrinę reikšmę arba funkciją, kuri yra „uždedama“ ant jo pirminės, nuo konteksto nepriklausomos reikšmės arba funkcijos“ (Shaumyan 2006: 131). (Čia ir kitur mano išversta – K. L.) Siekiant nustatyti universalius gramatikos procesus, sukuriamas idealizuotas gramatikos autonomijos leksikono atžvilgiu dėsnis, kurį reprezentuoja du abstrahavimo procesai: 1) sakinio struktūra abstrahuojama nuo ją užpildančių žodžių; 2) sakinio struktūra abstrahuojama nuo jos tiesinės reprezentacijos. Taigi lieka esminiai, universalūs elementai – sintaksinės funkcijos. Universalioje sintaksinėje struktūroje skiriamos keturios pagrindinės funkcijos: predikatai, termai (predikatų argumentai ir aplinkybiniai termai), termų modifikatoriai ir predikatų modifikatoriai. Fenotipiniu lygmeniu šios funkcijos kaip pirminės atitinkamai priskiriamos keturioms kalbos žodžių klasėms: veiksmažodžiams – predikatų funkcija, daiktavardžiams – termų, būdvardžiams – termų modifikatorių, prieveiksmiams – predikatų modifikatorių. Kiekviena kalbos žodžių klasė, be pirminių sintaksinių funkcijų, 12 Šiuos santykius lemia žodžių junginių jungimosi dėsnis (žodžių junginys čia suvokiamas panašiai kaip gestaltas – žodis kartu su struktūrine reikšme): „Jei žodžių junginio reikšmė yra nepakankama ir turi būti papildyta kitų žodžių junginių reikšmėmis, toks žodžių junginys yra vadinamas operatoriumi ir jis jungiasi su vienu ar daugiau žodžių junginių, vadinamų operandais, idant suformuotų naują žodžių junginį, vadinamą rezultantu“ (Shaumyan 2006: 213). 32 Lietuvių kalbos argumentų raiškos alternacijos gali turėti ir antrines. Funkcinė superpozicija yra toks procesas, kai antrinė funkcija „uždedama“ ant pirminės funkcijos, ir taip yra sukuriama nauja dvisluoksnė funkcija. Naujoji funkcija yra pirminės ir antrinės kombinacija. Po superpozicijos žodis („superponuotasis“) turi abiejų – ir pirminės, ir antrinės – funkcijų požymių. Pavyzdžiui, žodžio baltas pirminė funkcija yra būti termo modifikatoriumi, kaip antai sakinyje Baltas šunelis vizgina uodegą. O štai sakinyje Baltas yra geras, o juodas blogas jis jau atlieka termo funkciją. Taigi antruoju atveju būdvardis patiria daiktavardžio superpoziciją, todėl būdvardžio sintaksinė funkcija susilieja su daiktavardžio sintaksine funkcija. Sakinyje Vakar aš vaikščiojau sode ir staiga matau – Jonas žodžio matau struktūrinė reikšmė suvokiama kaip būtasis laikas. Taigi čia esamojo laiko funkcija yra sujungta su būtojo laiko funkcija. Sakinyje Jonas yra vairuotojas žodis vairuotojas junginyje yra vairuotojas turi antrinę, predikatinę, funkciją, kuri, šiam žodžiui jungiantis su operatoriumi yra, superpozicijos būdu buvo „uždėta“ ant jo pirminės (termo) funkcijos. Tai sintaksinės superpozicijos pavyzdžiai. Morfologijoje superpozicijos mechanizmas veikia derivacijos procese: tik pamatiniai žodžiai turi pirmines sintaksines funkcijas, o išvestiniai žodžiai turi tik antrines, superpozicijos būdu išvestas iš pamatinių žodžių funkcijų, pvz.: žodis žalias yra neišvestinis ir turi pirminę termo modifikatoriaus funkciją, o žalumas yra jo vedinys, padarytas pridedant atitinkamą išorinį daiktavardžio žymiklį13 (-um-as) ir ant pamatinio žodžio pirminės – termo modifikatoriaus – funkcijos „uždedant“ termo funkciją – taip gaunama antrinė dviguba vedinio funkcija – termo modifikatorius ir termas. Superpozicijos mechanizmas veikia ir žodžių reikšmių derivacijos lygmeniu, plg. žodžio žalias pirminė reikšmė „tokia spalva“, superpozicijos būdu „uždedant“ šiai reikšmei žodžio nepatyręs pirminę reikšmę „neįgudęs, nepripratęs“, išvedama žodžio žalias antrinė reikšmė „nepatyręs, neįgudęs; jaunas“ – tai yra metaforinis reikšmės perkėlimo būdas, žodžio žalias antrinė reikšmė ir žodžio nepatyręs pirminė susieja juos sinonimijos santykiu, o abi žodžio žalias reikšmes sieja polisemijos santykis. 3.2. Tiriamąjį argumentų perkaitos reiškinį S. Šaumianas taip pat aiš- 13 Sintaksinės funkcijos superpozicija gali neturėti jokio išorinio žymiklio, plg.: nematau akmens ir akmens sieną. 33 KRISTINA LENARTAITĖ kina superpozicijos veikimu ir randa jam vietą greta kitų transformaciją14 pagrįstų sintaksinių reiškinių (pvz., pasyvizacijos). Prieš apibrėžiant šį reiškinį reguliuojančias superpozicijos taisykles, aptartina sintaksinių termų taikymo predikatui hierarchija, arba kitaip aplikacinė hierarchija (Applicative Hierarchy)15. Čia panašiai kaip reliacinėje gramatikoje sintaksinės, arba tiesiog – gramatinės funkcijos (plg. Holvoet, Mikulskas 2005: 7), sutartinai žymimos taip: 1 – subjektas, 2 – tiesioginis objektas, 3 – netiesioginis objektas, Q – aplinkybinis termas (tik aplikacinėje gramatikoje, priešingai nei reliacinėje, subjektas ir tiesioginis objektas nelaikomi gramatinius santykius žyminčiais elementais, o binarinio santykio, kurį sukuria dvivietis predikatas, nariais). Sintaksiniai termāi hierarchiškai išsidėsto taip: [1 > 2 > 3] > Q 14 Pasyvinės konstrukcijos aplikacinėje gramatikoje laikomos aktyviniu konversijomis, bet jų atsiradimas bei santykis viena kitos atžvilgiu aiškinamas kitaip nei transformacinės ar reliacinės gramatikų: S. Šaumiano nustatomas aktyvinių ir jų atitinkamų pasyvinių konstrukcijų pamatinių komponentų izomorfizmas (izomorfizmas nepainio-tinas su ekvivalentumu) – aktyvinių konstrukcijų predikato ir subjekto santykis yra izomorfiškas pasyvinių konstrukcijų predikato ir aplinkybinio termo (kurį atitinka aktyvinės konstrukcijos subjektas) santykiui; predikatas yra sakinį reprezentuojąs pagrindinis elementas – minimalus sakinys ir yra predikatas, taigi aplikacinėje gramatikoje ne konstrukcijų santykis (aktyvinės ir pasyvinės: R(x, y) ir R'(y, x)) yra įvardijamas konversiniu, bet iš aktyvinio sakinio predikato (pamatinio predikato), taikant jam abstraktų konversijos operatorių, yra išvedamas konversinis predikatas, iš kurio toliau konstruojamas pasyvinis predikatas (t. y. konversinis predikatas yra išvedamas iš pamatinio predikato, bet ne atvirkščiai; pasyvinis predikatas nėra konversinis predikatas, o tik išvestas iš konversinio predikato, kuris, savo ruožtu, yra išvestas iš pamatinio predikato); tad jeigu ir galima kalbėti apie aktyvinių–pasyvinių konstrukcijų transformaciją ar konversiją, tai tik šių konstrukcijų predikatų struktūrų lygmeniu, nes pasyvinės konstrukcijos laikytinos generuojamomis nepriklausomai nuo atitinkamų aktyvinių, pasyvinės konstrukcijos tik gali būti redukuojamos į atitinkamas aktyvines (Desclés, Guentchéva, Shaumyan 1985: 22–24; Shaumyan 2006: 234–235; dar plg. pastabas 2.1 skyriuje). 15 Ši hierarchija išplaukia iš sakinio formavimo dėsnių. „Sakinį sudaro jo sudedamųjų dalių binarinių kombinacijų hierarchija“ – taigi: 1) „jei X yra operatorius, kuris jungiasi su termu Y, idant suformuotų sakinį Z, tai X yra intranzityvus predikatas, o Y yra subjektas; 2) jei X yra operatorius, kuris jungiasi su termu Y, idant suformuotų intranzityvų predikatą Z, tai X yra tranzityvus predikatas, o Y yra tiesioginis objektas; 3) jei X yra operatorius, kuris jungiasi su termu Y, idant suformuotų tranzityvų predikatą Z, tai X yra ditranzityvus predikatas, o Y yra netiesioginis objektas; 4) jei X yra operatorius, kuris jungiasi su fraze Y, idant suformuotų tokio pat tipo kaip Y frazę Z, tai X yra Y atributas“ (Shaumyan 2006: 228–232). 34 Lietuvių kalbos argumentų raiškos alternacijos Skiaustai atskiria predikato terminus, predikacijos rėmo narius. 3 čia yra žymėtas 2 atžvilgiu, nes 2 rangas (funkcinių pozicijų visuma sakinyje) yra platesnis – 2 realizuojamas ir tranzityviame, ir ditranzityviame sakinyje, o 3 – tik ditranzityviame; tačiau 2 yra žymėtas 1 atžvilgiu, nes 1 realizuojamas ir intranzityviame, ir tranzityviame, ir ditranzityviame sakiniuose; o Q yra žymėtas predikacijos rėmo, kurio rangas yra platesnis, atžvilgiu: predikacijos rėmas realizuojamas visuose sakiniuose, o Q – ne visuose. Taigi diatezę – sakinio A transformaciją į sakinį B – nustato šios taisyklės: 1. Jei 3 sutapatinama su 2, tai 2 turi patirti Q superpoziciją: <3 SUP 2> → <2 SUP Q> 2. Jei 2 sutapatinama su 1, tai 1 turi patirti Q superpoziciją: <2 SUP 1> → <1 SUP Q> 3. Jei 3 sutapatinama su 1, tai 1 turi patirti Q superpoziciją: <3 SUP 1> → <1 SUP Q> Trumpiau tariant, jei sakinio termas A yra realizuojamas kaip aukštesnės eilės termas B, tai termas B bus realizuotas kaip aplinkybinis termas (Shaumyan 2006: 235–236). Pirmoji taisyklė apima vieną objekto raiškos perkaitos atvejį – ir objekto, ir veiksmo / poveikio gavėjo raiškos perkaitą (plg. 12ab), plg.: (18) a. Mama (ap)muturiuoja vaikui skarelę. b. Mama (ap)muturiuoja vaiką skarele. (18a) sakinyje predikato argumentai atlieka tiesiogines funkcijas: mama – 1, skarelė – 2, vaikas – 3, o (18b) sakinyje dėl patirtos superpozicijos argumentai įgyja antrines – dvisluoksnes – funkcijas: 3 patiria 2 superpoziciją, 2 – Q, o 1 – 1 superpoziciją (t. y. nulinę superpoziciją16), plg.: (18) b. mama skarelė vaikas <1 SUP 1> <2 SUP 3> <3 SUP 2> Kiti objekto raiškos perkaitos atvejai apima aplinkybinio termo, bendriausia prasme atliekančio veiksmo / poveikio vietos semantinę funkciją, 16 Transformacija nebūtinai turi pakeisti kiekvieno sakinio termo funkciją. Situacija, kai termo funkcija išlieka ta pati, kaip antai subjekto mama 18a ir 18b sakiniuose, vadinama nuline superpozicija. 35 KRISTINA LENARTAITĖ raiškos kitimą (žr. 8 psl.), todėl S. Šaumiano nustatytosios taisyklės papildytinos dar viena: Jei Q sutapatinama su 2, tai 2 turi patirti Q superpoziciją: <Q SUP 2> → <2 SUP Q> (19) a. Merginos kaišo gėles į kasas. b. Merginos kaišo kasas gėlėmis. (19a) sakinyje predikato argumentų ir aplinkybių termų pirminės funkcijos yra šios: merginos – 1, gėlės – 2, kasos – Q, o 19b sakinyje po superpozicijos gaunamos tokios antrinės funkcijos, plg.: (19) b. merginos gėlės kasos <1 SUP 1> <2 SUP Q> <Q SUP 2> Antroji S. Šaumiano nustatyta taisyklė tinka ne tik subjekto ir objekto raiškos perkaitai, bet ir pasyvizacijos procesui aiškinti. Tai liudija šių reiškinių funkcinį bendrumą ir nurodo argumentų perkaitos vietą kalbos sistemoje. (20) a. Paršeliai aplipo kiaulę. b. Kiaulė aplipo paršeliais. c. Kiaulė buvo aplipta paršelių / aplipusi paršeliais. Tik (20a) sakinyje realizuojamos pirminės argumentų funkcijos: paršeliai – 1, o kiaulė – 2. (20b) sakinyje kiaulė įgyja antrinę funkciją <2 SUP 1> ir dėl to tampa paaukštinta į subjekto poziciją, o paršeliai gauna antrinę funkciją <1 SUP Q> ir yra pažeminami į aplinkybinio termo poziciją. (20a) pasyvinis atitikmuo yra (20c), kuris atsiranda veikiant tai pačiai superpozicijos taisyklei, plg.: (20) c. paršeliai kiaulė <1 SUP Q> <2 SUP 1> Subjekto raiškos perkaitos tipui taip pat reikia apibrėžti atskirą taisyklę: Jei Q sutapatinama su 1, tai 1 turi patirti Q superpoziciją: <Q SUP 1> → <1 SUP Q> (21) a. Miške pridygo grybų. 36 Lietuvių kalbos argumentų raiškos alternacijos b. Miškas pridygo grybų. (22) a. Virtuvėje dvokė česnakas. b. Virtuvė dvokė česnaku. c. Virtuvėje dvokė česnaku. Šio tipo (21b) ir (22b) sakiniai kaip tik aiškintini šios taisyklės veikimu. Svarbu pastebėti, kad (21a) sakinyje subjekto (grybų) raiška nėra tipinė, tačiau taip pat galima paaiškinti superpozicija: veiksmažodis pridygo yra vedinys iš dygo, taigi, pamatinio žodžio atžvilgiu pridygo gali turėti tik antrinę funkciją, kuri superpozicijos būdu yra „uždedama“ ant pirminės dygo funkcijos, dėl to ir predikato pridygo reikalaujamas argumentas realizuojamas ne vardininko, bet kilmininko linksniu – o tai jau yra formaliai išreikštas antrinės šio argumento funkcijos žymiklis: t. y. kilmininku realizuotas daiktavardis grybų čia turi antrinę, subjekto, funkciją, plg.: miške dygsta grybai ir miške pridygo grybų. (21b) sakinyje buvusio (21a) sakinio subjekto (grybų) gramatinė funkcija pakito – superpozicijos būdu jam buvo „uždėta“ objekto gramatinė funkcija, nors tai ir neišreiškiama jokiais išoriniais rodikliais. (22c) sakinys yra transformuojamas iš (22b) sakinio superpozicijos būdu termams „uždedant“ antrinę aplinkybinio termo (Q) funkciją (aplinkybinio termo česnaku funkcija čia nepakinta – t. y. jis patiria nulinę superpoziciją): (22) c. virtuvė česnakas << Q SUP 1 > SUP Q > << 1 SUP Q > SUP Q > Trečioji S. Šaumiano nurodyta superpozicijos veikimo taisyklė taikoma anglų kalbos datyvo alternacijoms transformuoti į pasyvines konstrukcijas17. Lietuvių kalboje šią taisyklę galima būtų taikyti nebent tokiems atvejams: a. šeimininkė davė šuneliui ėdalo ir b. šunelis šeimininkės yra duotas ėdalo18. Čia antrajame (b) sakinyje termo šunelis antrinė funkcija yra <3 SUP 1>, o termo šeimininkė – <1 SUP Q>, termo ėdalas funkcija nekinta, t. y. jis 17 Plg.: a. John handed the scarf to Mary; b. John handed Mary the scarf; c. Mary was handed the scarf by John. Pirmajame (a) sakinyje argumentai atlieka pirmines funkcijas. John – 1, scarf – 2, Mary – 3, antrasis (b) sakinys transformuojamas pagal pirmąją taisyklę – <1 SUP 1> <2 SUP Q> <3 SUP 2>, o trečiasis (c) transformuojamas iš antrojo (b) pagal trečiąją S. Šaumiano nustatytą taisyklę: <<1 SUP 1> SUP Q> <<2 SUP Q> SUP Q> <<3 SUP 2> SUP 1> (Shaumyan 2006: 235–236). 18 Plg. Šunelis šiandien tebėra nieko neduotas (Jablonskis 1997: 140). 37 KRISTINA LENARTAITĖ patiria nulinę superpoziciją – <2 SUP 2>. Tačiau dėl vadinamojo netiesioginio objekto paaukštinimo į subjekto poziciją, nereikėtų jam priskirti išskirtinės funkcijos argumentų perkaitos procese – čia svarbiausia netiesioginio objekto funkciją atliekančio termino, kaip ir bet kurio kito termino / aplinkybinio termino (plg. 20b, 21b, 22b), paaukštinimas į subjekto poziciją, o ne pati pamatinė netiesioginio objekto gramatinė funkcija. Be to, nagrinėjamasis pavyzdys yra ne alternacijos, o pasyvizacijos – argumentų raiškos perkaitai artimo reiškinio – atvejis. Visos aptartosios taisyklės apima dviejų termų – ir subjekto / objekto, ir aplinkybinio termo – padėties kitimą, ir visose pokyčių pradiniu tašku tampa pastarojo paaukštinimas į subjekto ar tiesioginio objekto poziciją, o iš to seka argumento, prieš tai atlikusio subjekto ar objekto gramatinę funkciją, pažeminimas į aplinkybinio termo poziciją. Tačiau atrodo, kad įvykių eiga nebūtinai turi klostytis tik tokia tvarka, nes argumentų perkaitos reiškinys apima nemažai atvejų, kai kinta tik vieno argumento ar aplinkybinio termo padėtis (veiksmo / poveikio vietos ir tiesioginio objekto perkaitos atvejai, plg. 13ab, 14ab), pvz.: (23) a. Vaikas perplaukė upę. b. Vaikas perplaukė per upę. (24) a. Berniukas spiria į kamuolį. b. Berniukas spiria kamuolį. (23a) sakinyje dėl derivacijos veiksmažodis perplaukė įgyja antrinę – tranzityvaus predikato – funkciją pirminio intranzityvaus predikato plaukė atžvilgiu, todėl tipiškas „aplinkybinės“ reikšmės daiktavardis upė, pirminio predikato atžvilgiu ir atliekantis aplinkybinio temo funkciją (plg. plaukti upėje, upe), tampa galimas realizuoti tiesioginiu objektu19 – taip superpozicijos būdu daiktavardis upė realizuojamas antrine dvisluoksne <Q SUP 2> funkcija. (23b) sakinyje po superpozicijos upė iš argumento yra pažeminta į aplinkybinį termą, o jos funkcija jau yra <<Q SUP 2> SUP Q>. Be to, (23b) sakinyje akivaizdi perteklinė informacija. 19 Anot A. Drukteinio, konstrukcijose su slinkties ar krypties veiksmažodžiais skirtingai realizuojamų elementų sintaksinis statusas nekintąs ir šio tipo junginiai objektiniams santykiams nepriskirtini (Drukteinis 1985: 59) Tačiau upės objektiškumą liudija ir pasyvizacijos testas, plg. upė buvo vaiko perplaukta, o dvisluoksnis turinys galimas paaiškinti superpozicijos veikimu. 38 Lietuvių kalbos argumentų raiškos alternacijos Panašiai kaip (23a) sakinyje derivacijos būdu, tik (24b) sakinyje be jokių išorinių rodiklių intranzityvus predikatas realizuojamas antrine tranzityvaus predikato funkcija, o jo argumentas – buvęs aplinkybinis termas – realizuojamas antrine tiesioginio objekto funkcija – <Q SUP 2>. Šio ir kitų perkaitos atveju transformavimo krypties ir transformuotų konstrukcijų predikato bei argumentų (ir / ar aplinkybinių termų) dvigubų funkcijų įrodymu galima laikyti faktą, kad transformuotos konstrukcijos reikšmė būtinai implikuoja bent dalį netransformuotos informacijos20, bet ne atvirkščiai, plg.: kaišyti kasas (19b) – „kaišant ką į kasas padaryti jas apkaišytomis“; kiaulei aplipti paršeliais (20b) – „dėl paršelių (gausaus) aplipimo kiaulei tapti jais aplipusia“; perplaukti per upę (23b) – „plaukiant per upę ją perkirsti (perplaukti)“; perplaukti upę (23a) – „plaukiant perkirsti (perplaukti) upę“; spirti kamuolį (24b) – „koja smogti į kamuolį taip priverčiant jį judėti“. 3.3. Dar svarbu sugrįžti prie predikato vaidmens aptariamosiose transformacijose klausimo. Kai kuriais perkaitų atvejais (plg. 20ab, 23ab) ant pirminės tranzityvaus predikato funkcijos superpozicijos būdu yra „uždedama“ antrinė intranzityvaus predikato funkcija. Taip, beje, nutinka ir visais pasyvizacijos atvejais. Tad tokiose konstrukcijose paties predikato pakitimas21, 20 Panašiai leksinių taisyklių modelyje B. Levin, M. Rappaport Hovav ir S. Pinkeris grindžia alternacijų išvedimo kryptį (žr. 3 išnašą), o S. Iwatos predikato struktūros ir jo reikšmių transformacijos neigimas lokatyvo alternacijų atveju, argumentuojamas esą kai kurie veiksmažodžiai leidžia tik vieną kurį variantą, svarstytinas platesniame argumentų perkaitos reiškinio ir jo aplinkos kontekste bei sprendžiant atitinkamo realizavimo / nerealizavimo galimybės prielaidas, bet ne aiškinant patį raiškos mechanizmą (Iwata 2005: 356–361). 21 Pasyvizacijos proceso formaliajame apraše tranzityvumo naikinimas paaiškinamas įvedant nespecifikuotą termą (unspecified term), kuris iš pamatinio (aktyvinės konstrukcijos tranzityvaus – dviviečio) predikato, pritaikius jam konversijos operatorių, išveda konversinį predikatą (žr. 14 išnašą), kuris vis dar yra dvivietis, ir tik konversiniam predikatui susijungus su nespecifikuotu termu kaip pastarojo jungimosi rezultantas gaunamas vienvietis intranzityvus pasyvinis predikatas. Tad nespecifikuoto termo viena iš funkcijų yra konversinio predikato pavertimas vienviečiu pasyviniu predikatu. Kiti nespecifikuoto termo požymiai yra šie: 1) jis turi antrinio termo (t. y. tiesioginio objekto) sintaksinę funkciją; 2) jo reikšmė – „agento vieta“ (t. y. jis nurodo į bet kokį agentą, galimą specifikuoti konteksto, pragmatinės situacijos ar predikato leksinės reikšmės informacijos); 3) jis yra žymimas nuliniu ženklu, t. y. niekaip neišreiškiamas (Descĺes, Guentchéva, Shaumyan 1985: 14, 55). Kol kas neaišku, kaip kintančio predikatu tranzityvumo perkaitos atvejais formaliai turėtų būti žymima neužpildyta tiesioginio objekto pozicija. 39 Kristina Lenartaitė lemiantis jo kai kurių argumentų ir / ar aplinkybių termų realizavimą kitokiomis – antrinėmis – funkcijomis yra akivaizdus. Nekintančio predikatų tranzityvumo perkaitos atvejai aiškintini kaip kalbos sistemoje egzistuoją apibrėžti dėsningumai predikatinę struktūrą realizuoti keliais būdais: pamatiniu predikatu ir jo struktūroje atveriamomis pozicijomis pirmines funkcijas turintiems argumentams bei išvestiniu predikatu ir jo struktūroje atveriamomis pozicijomis išvestinių funkcijų argumentams ir / ar aplinkybiniams termams. Išvestinis predikatas visada paveldi pamatinio struktūrą ir superpozicijos būdu sulieja ją su pakitusia predikatine struktūra, sukuriama bet kuriuo iš aprašytų transformacijos būdu (ar įvairių kitų galimų jų kombinacijų – galiausiai visos operacijos suvedamos į dvi pamatines – arba argumento / aplinkybinio termino rangas paaukštinamas, arba pažeminamas). Taigi išvestinio predikato struktūra transformuojama iš pamatinio, bet pačios konstrukcijos viena iš kitos – ne, jos tik galimos sugiminiuoti per jų predikatus, taip pat iš transformuotos struktūros galima išskirti (redukuoti) pamatinę, nes pastaroji transformuotosios yra implikuota. Tai galima įrodyti pasitelkus šį pavyzdį: (25) a. Medžiotojai deda šakas ant duobės. b. Medžiotojai apdeda duobę šakomis. Ši sakinių pora argumentų raiškos perkaitai neturėtų būti priskiriama, nes analogiški procesai čia realizuojami ne ta pačia, bet skirtingomis veiksmažodinėmis leksemomis. Antrojo (b) sakinio predikatas apdeda yra išvestas iš pirmojo sakinio predikato deda: taigi ir vedinys apdeda turi antrinę funkciją pamatinio žodžio deda atžvilgiu, morfologinio lygmens derivacijos žymiklis yra priešdėlis ap-, o išvestinio veiksmažodžio reikšmė rodo semantinės derivacijos kryptį – apdėti „dėti ką ant ko iš visų pusių apdedant“. Abstrakčiu gramatinių funkcijų lygmeniu pamatinio predikato struktūra superpozicijos būdu sujungiama su vienu iš kalbos struktūroje fiksuotų predikato argumentų antrinių funkcijų raiškos modelių (t. y. aptartosios transformacijos taisyklės ir jų kombinacijos), o morfosintaksiniu lygmeniu išvestinio predikato antrines funkcijas žymi argumentai (ir aplinkybiniai termai) realizuojami atitinkamais linksniais ar / ir prielinksninėmis konstrukcijomis. Aptariamuoju atveju akivaizdu, kad tik predikatus sieja išvedimo ryšys, o konstrukcijos susiejamos per jų predikatų ryšį, ir iš transformuoto predikato struktūros galima išskirti (redukuoti) pamatinę (plg. apdėti duobę šakomis „dėti 40 Lietuvių kalbos argumentų raiškos alternacijos šakas ant duobės taip, kad duobė būtų visa apdėta“), tačiau tai nereiškia, kad realizuojant išvestinio predikato konstrukciją būtinai reikalinga tarpinė pamatinio predikato konstrukcijos realizavimo operacija – antrasis sakinys galimas išreikšti nepriklausomai nuo pirmojo. Visos aptartos procedūros ir jų tikslį seka svarbu tik abiejų konstrukcijų santykiams aiškinti, bet ne konkrečiam sakiniui konkrečiame kontekste produkuoti: prireikus sukurti sakinį su predikatu apdėti, nebūtina prisiminti pastarąjį išvestą iš dėti. Aptartasis atvejis ir kiti panašūs funkciškai atitinka argumentų raiškos perkaitą ir nuo jos atskiriami dėl formalių morfologinio lygmens požymių (morfologinės derivacijos žymiklio). Argumentų perkaitos reiškiniuose ir predikato keitimo, ir jo argumentų (ir / ar aplinkybių termų) atžvilgiu vyksta analogiški ką tik aptartajam atvejui procesai, tik veiksmažodinėje leksemoje išoriškai niekaip neišreikšti, tad teisinga būtų ir struktūrų poras su realizuotais darybos žymikliais (kaip antai 25ab) įtraukti į argumentų raiškos perkaitos periferiją (kai kuriose kalbose, pvz., čičeva (chicheŵa) kalboje, argumentų alternacijoms analogiški procesai galimi realizuoti tik dėl ir- afikso prisijungimo prie veiksmažodinės leksemos (plg. 3 išnašą); ir vokiečių kalboje lokatyvo vaidmenį atliekančio argumento raiškos pokyčiai realizuojami prie veiksmažodžio prisijungiant afiksui be-, plg.: Sie sprü hte Farbe an die Wand „ji purškė dažus ant sienos“ ir Sie besprühte die Wand mit Farbe „ji purškė sieną (su) dažais“ (Michaelis, Ruppenhofer 2001: 12)). Dėl analogiškų procesų ir poros sakinių realizuojamų aktualiosios sklaidos skirtumų argumentų perkaitos reiškinio vietos kalbos sistemoje ieškotina šalia pasyvizacijos22 reiškinio (plg. 20abc). Galbūt atlikus išsamesnius argumentų raiškos perkaitos semantinių funkcijų (ypač pragmatikos) srities tyrimus, šis reiškinys (ar bent kai kurie jo atvejai) paaiškėtų funkciškai priklausąs rūšies kategorijos raiškos periferijai. Argumentų perkaitos raiškos procesams aiškinti pasitelktos aplikacinės gramatikos priemonės tik iš dalies apima konstrukcijų porų atsiradimo prielaidas (apie jas, be konteksto, spręstina tik iš pakitusių argumentų funkcijų), šiame straipsnyje liko neaptarti ir daugelio argumentų perkaitos atvejais realizuojami aktualiosios sklaidos skirtumai, be to, ne mažiau svarbu yra 22 A. Holvoetas teigia rūšies kategoriją taip pat esančią kaip aktualiosios sklaidos gramatinimo būdą: neveikiamosios rūšies konstrukcija leidžianti nieko nesakyti apie veikėją, o dėmesį sutelkti į objektą, kuris tampas sakinio tema (Holvoet 2003: 87; dar plg. Holvoetas apie sugramatintos antrinės temos raišką 1 išnašoje). 41 KRISTINA LENARTAITE apibrėžti perkaitą leidžiančių veiksmažodžių semantikos ypatumus – visa tai tolesnių tyrimų uždavinys. 4. IŠVADOS Argumentų raiškos alternacija yra universalus kalbų struktūros reiškinys, todėl lietuvių kalbos argumentų perkaitos atvejai nagrinėtini atsižvelgiant į analogiškus kitų kalbų reiškinius bei jų tyrimus. Pastebėta, kad užsienio literatūroje šiam reiškiniui plačiai taikomas alternacijų pavadinimas vartojamas dvejopai: platesne prasme – kaip predikato argumentų raiškos varijavimo galimybių visuma (B. Levin pozicija), ir siauresne – kaip skirtingų kalbų sistemose atitinkamai sugramatinti predikato argumentų raiškos dėsningumai (būtent taip argumentų alternacijos suvokiamos daugelio tyrėjų, šios pozicijos laikomasi ir čia). Tad argumentų raiškos alternacijai (per kaitai) priskirtini atvejai turi atitikti visus šiuos kriterijus: 1) privaloma vienoda sakinių leksinė sudėtis; 2) būtini alternuojančių konstrukcijų predikato struktūros pokyčiai; 3) raiškos pokyčiai būtinai turi liesti bent vieną iš predikato argumentų realizuojamų gramatinių funkcijų – t. y. subjektą, tiesioginį objektą arba juodu abudu (netiesioginis objektas argumentų perkaitos procese jokio išskirtinio vaidmens neatlieka: netiesioginio objekto gramatinė funkcija, kaip ir bet kurio kito termino ar aplinkybinio termino atliekama funkcija, šiame reiškinyje svarbi tik dėl to, kad pastarasis paaukštinamas į subjekto ar tiesioginio objekto poziciją); 4) alternuojančių sakinių santykis galimas suvokti kaip para / perifrastinis, loginio teiginių teisingumo atžvilgiu – net ekvival entus. Atsižvelgiant į bendriausius tiriamo reiškinio bruožus, siūlomas lietuviškas jo pavadinimas – argumentų raiškos PERKATA. Argumentų perkaitos realizacijos procesams aprašyti pasitelktos aplikacinės gramatikos priemonės, iš kurių svarbiausias vaidmuo čia tenka visuotinai visais kalbos lygmenimis veikiančiam reiškiniui – funkcinei superpozicijai. Būtent dėl superpozicijos semantinių funkcijų lygmeniu atsiranda ir kiekvienos kalbos sistemos atitinkamai įtvirtinamos galimybės predikatams būti išreikštiems pamatinėmis savo struktūromis (su pirminėmis argumentų funkcijomis) ir išvestinėmis struktūromis, savo argumentus realizuojančiomis antrinėmis (dvisluoksnėmis) funkcijomis. Alternuojančių konstrukcijų predikatų santykis nustatomas kaip pamatinio su išvestiniu, tačiau jų konst- 42 Lietuvių kalbos argumentų raiškos alternacijos rukcijos nelaikomos viena iš kitos išvestomis, mat galimos produktuoti nepriklausomai, nebent iš išvestinio predikato konstrukcijos galima išskirti (redukuoti) pamatinio predikato konstrukciją, nes pastaroji išvestinio predikato konstrukcijos visada implikuojama. Dėl analogiškų procesų argumentų raiškos perkaitos periferijai priskirtinos ir priešdėlinė bei atitinkama nepriešdėlinė veiksmažodžių forma argumentų raiškos skirtumus realizuojančios konstrukcijų poros, o paties argumentų perkaitos reiškinio vieta kalbos sistemoje ir dėl realizacijos procesų panašumo, ir dėl aktualiosios skaidõs raiškos bendrumų matytina šalia pasyvizacijos reiškinio. LITERATŪRA Desclés, J.-P., Guentchéva, Z., Shaumyan, S. 1985: Passivization in Applicative Grammar. Amsterdam–Philadelphia: John Benjamins Publishing Company. Drukteinis, A. 1985: Objektiniai santykiai ir jų raiška. Disertacijos rankraštis. Klaipėda. Drukteinis, A. 2007: Sakinio semantinių struktūrų ryšiai ir semantinių funkcijų hierarchija. Res Humanitariae 2, 7–30. Fried, M. 2005: A frame-based approach to case alternation: the swarm-class in Czech. Cognitive Linguistics 16-3, 475–512. Holvoet, A. 2003: Aktualiosios skaidõs problemos. In: A. Holvoet, A. Judžentis, red., Sintaksinių ryšių tyrimai. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2003 (Lietuvių kalbos gramatikos darbai, 1), 79–98. Holvoet, Mikulskas, red., 2005: Gramatinių funkcijų tyrimai. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. (Lietuvių kalbos gramatikos darbai, 3.) Holvoet, A., Judžentis, A. 2005: Sintaksinės priklausomybės tipai: papildymai ir patikslinimai. In: Holvoet, Mikulskas, red., 2005, 11–38. Holvoet, A., Semėnienė, L. 2005: Veiksnio ir tiesioginio papildinio sąvokos. In: Holvoet, Mikulskas, red., 2005, 39–64. Holvoet, A., Čižik-Prokaševa, V. 2005: Papildiniai ir aplinkybės. In: Holvoet, Mikulskas, red., 2005, 65–92. 43 KRISTINA LENARTAITĖ IWATA, S. 2005: Locative alternation and two levels of verb meaning. Cognitive Linguistics 16-2, 355–407. JABLONSKIS, J. 1997: Lietuvių kalbos gramatika. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. LEVIN, B. 1993: English Verb Classes and Alternations: a Preliminary Investigation. Chicago and London: The University of Chicago Press. LEVIN, B., RAPPAPORT HOVAV, M. 2005: Argument Realization. Cambridge: Cambridge University Press. MICHAELIS, L., RUPPENHOFER, J. 2001: Beyond Alternations: A Constructional Model of the German Applicative Pattern. Stanford: CSLI Publications. SHAUMYAN, S. 1987: A Semiotic Theory of Language. Bloomington–Indianapolis: Indiana University Press. SHAUMYAN, S. 2006: Signs, Mind and Reality: A Theory of Language as the Folk Model of the World. Amsterdam–Philadelphia: John Benjamins Publishing Company. SLIŽIENĖ, N. 1978: Veiksmažodžių valentingumo klausimu. Lietuvių kalbotyros klausimai 18, 107–124. SLIŽIENĖ, N. 1980: Subjektinimo ir objektinimo vaidmuo nustatant lietuvių kalbos veiksmažodžių sintaksinį valentingumą. LTSR MA darbai. Serija A, 1 (70), 93–105. SLIŽIENĖ, N. 1994: Veiksmažodžių junglumas valentingumo teorijos požiūriu. Lietuvių kalbos veiksmažodžių junglumo žodynas 1. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 15–54. VAN VALIN, R. D. 2005: Exploring the Syntax-Semantics Interface. Cambridge: Cambridge University Press. VAN VALIN, R. D., LAPOLLA R. J. 1997: Syntax: Structure, Meaning and Function. Cambridge: Cambridge University Press. Kristina Lenartaitė Lietuvių kalbos institutas P. Vileišio g. 5, LT-10308 Vilnius, Lietuva [email protected] 44