Paprastųjų ir įvardžiuotinių būdvardžių opozicija lietuvių kalboje kaip apibrėžtumo sistema

Acta Linguistica Lithuanica LIX (2008), 109 - 139 Paprastųjų ir jvardziuotiniy būdvardžių opozicija lietuvių kalboje kaip apibrėžtumo sistema BiRUTĖ SPRAUNIENĖ Vilniaus universitetas This article deals with the so-called pronominal forms of Lithuanian ad- jectivals in relation with definiteness. The pronominal morpheme added to the adjectival form is interpreted as a marker of definiteness, compa- rable to the definite article of other languages, and it is suggested that the adjectival forms themselves should be called definite. The aim of the article is to establish to what extent and in what contexts the use of these definite forms correlates with the semantic definiteness of the NP. An empirical investigation shows that in many cases the use of the definite adjective is at best optional, sometimes even ungrammatical, though the NP clearly functions as a definite description. This points to a major dif- ference between the use of Lithuanian definite adjectives and the marking of definiteness in article languages. In Lithuanian the context is decisive for the definite or indefinite interpretation of the NP, and the selection of definite and indefinite adjectival forms depends, among other things, on information structure, i. e., on whether the adjective contains known (presupposed) or new information. 1. APIBREZTUMO KATEGORIJA IR JOS SEMANTIKA Literatūroje pripažįstama, kad pirminė apibrėžtumo kategorijos funkcija yra referencijos koordinavimas, kuris yra būtinas, kad galėtų vykti komunikaci- ja. Kalbose esti įvairių priemonių, padedančių komunikacijos akto dalyviams spręsti referencijos koordinavimo problemas. Tai tikriniai vardai, įvardžiai ir kt. Artikelinėse kalbose pagrindinė referencijos koordinavimo priemonė yra formalieji apibrėžtumo vs. neapibrėžtumo rodikliai — artikeliai. Christopheris Lyonsas pateikia tokią apibrėžtumo sąvokos apibrėžtį: „de- 109 BIRUTE SPRAUNIENE finiteness is a morphosyntactic category, grammaticalizing a pragmatic cate- gory of identifiability* (Lyons 1999: 282). Tai reiškia, kad apibréztumas sie- jamas su galimybe identifikuoti referent. Apibrézto daiktavardinio junginio referentas pateikiamas adresatui kaip vienareikšmiškai identifikuojamas, o neapibrėžto daiktavardinio junginio vartojimas reiškia, kad jo referentas yra naujai įvedamas į diskursą, taigi negali būti vienareikšmiškai identifikuojamas (žr. Chafe 1976; Hawkins 1978 ir 1991; Haspelmath 1999; Lyons 1999; Han- sen & Heltoft (spausdinama)). Svarbu pabrėžti, kad apibrėžiamosios deskrip- cijos' atveju referentas yra pateikiamas adresatui kaip galimas identifikuoti. Gali būti, kad iki pasakymo momento referentas adresatui buvo nežinomas, tačiau pati apibrėžiamoji deskripcija yra tarsi instrukcija adresatui ieškoti vienintelio galimo referento tol, kol atras. Referento paieška, anot Hawkinso, atliekama ne visoje diskurso erdvėje, o tam tikroje pragmatinėje esinių aibėje (ang. pragmatic set of entities / P-set). Hawkinso teorija, sukurta remiantis an- glų kalbos faktais, gali būti apibendrinta taip: A noun phrase is definite (i) if its referent is locatable in a pragmatic set of entities shared by the speaker and the hearer, that is if it is pragmatically anchored, and (ii) if the referent is unigue (or, more precisely, inclusive) within this set. (Haspelmath 1999: 231 ) Vadinasi, turi egzistuoti tam tikra pragmatinė esinių aibė, kuri yra akivaizdi (ang. manifest) tiek adresantui, tiek adresatui, ir kurioje daikta- vardinio junginio referentas egzistuoja ir yra vienintelis (unikalus). Tokiu atveju turėsime apibrėžtą daiktavardinį junginį. Vartodamas apibrėžiamąjį (t. y. žymimąjį) artikelį, adresantas nurodo, kad adresatas gebės išsiaiškinti, kuris referentas ar referentai turėti omenyje, surasdamas pragmatinę aibę, kurioje jis (jie) egzistuoja. Loginė unikalumo ypatybė palengvina paiešką — šioje aibėje negali būti kitų esinių, tenkinančių apibrėžiamosios deskripcijos turinį (Hawkins 1991: 414) Tokią aibę gali sudaryti kalbėtojo ir klausytojo anksčiau minėti esiniai („ankstesniojo diskurso aibė“) ar betarpiška pokal- bio aplinka, kurioje yra kalbėtojas ir klausytojas. Visumos ir dalies ar kitais asociaciniais ryšiais susiję esiniai taip pat sudaro pragmatines aibes, pvz., automobilis ir vairas, vestuvės ir nuotaka. Hawkinsas teigia, kad būtent šiose ' Dėl termino žr. Holvoet, Tamulionienė (2006: 13-14 ir išn. 3), taip pat Hawkins (1991: 406). 110 Paprastųjų ir įvardžiuotinių būdvardžių opozicija lietuvių kalboje pragmatinėse aibėse patenkinamas unikalumo reikalavimas, ir tai padeda kalbėtojui ir klausytojui bendradarbiauti ir nedviprasmiškai nurodyti tą in- dividą, kuris atitinka apibrėžiamosios deskripcijos turinį (ibid., 408). Taigi, apibrėžiamosios deskripcijoms būdingas unikalumas, o neapibrė- žiamoji deskripcija, Hawkinso teigimu, yra neutrali unikalumo atžvilgiu (ibid., 420). Pavyzdžiui: (1) A professor is drunk?. (1) sakinys bus teisingas, jei bus nors vienas profesorius, kuris bus girtas. Jis logiškai suderinamas su teiginiu, kad gali būti daugiau nei vienas toks profesorius, taip pat ir su tuo, kad toks profesorius tėra vienas, tad (1) saki- nys yra „neutralus unikalumo atžvilgiu ir jam neprieštarauja“ (ibid., 407). Nežymimojo artikelio vartojimas paprastai reiškia, kad kalbamasis esinys nepriklauso jokiai pragmatinei aibei, kuri yra akivaizdi tiek kalbėtojui, tiek klausytojui. Tačiau Hawkinsas pastebi, kad ir nežymimasis artikelis gali žy- mėti priklausymą pragmatinei aibei, pavyzdžiui, sakinys Pass me a cup gali būti interpretuojamas: Paduok man vieną iš puodukų, esančių prieš tave ant stalo. Hawkinsas anglų kalbos artikelių analizei taiko Grice'o implikatūros teoriją. Jis teigia, kad junginiai su nežymimuoju artikeliu gali implikuoti priklausymą pragmatinei aibei, tačiau tai yra pokalbio implikatūra (ang. conversational implicature), kuri gali būti atšaukta, pavyzdžiui: (2) A senator resigns. (2) pavyzdys JAV dienraščio antraštėje gali turėti pokalbio implikatiira, kad kalbama apie JAV senatorių. (3) pavyzdyje matome, kad ši implikatūra gali būti atšaukta (Hawkins 1991: 418, pavyzdys paimtas iš autoriaus): (3) A senator resigns, not a US senator, but a senator in Japan. Zymimojo artikelio vartojimo atveju priklausymas pragmatinei aibei yra konvenciné implikatiira, kuri negali būti atšaukta (ibid., 414). Hawkinsas aptaria kiek paradoksalius atvejus, kai neapibréziamosios deskripcijos anglų kalboje žymi unikalius referentus (pavyzdžiai paimti iš autoriaus), plg.: * Pavyzdys paimtas iš Hawkinso (Hawkins 1991: 407). * „l...] is actually neutral to uniqueness and does not contradict it.“ 111 BIRUTE SPRAUNIENE (4) England has a prime minister, and America has a president. (5) This larger situation set contains a professor, a classroom, a textbook, etc. Predikatai have, contain, comprise ir kt. žymi esiniy priklausymą tam tikrai aibei. Kad (4-5) pavyzdžiuose implikuojamas neapibrėžiamųjų deskripciju unikalumas, matome juose unikalius esinius pakeitę neunikaliais. Pasaky- mas tampa keistas: (6) ?England has a member of parliament, and America has a senator. Hawkinsas pastebi, kad (4-5) pavyzdžiuose galima vartoti Zymimuosius arti- kelius, tačiau sakinių reikšmė visiškai pasikeičia (Hawkins 1991: 421), plg.: (5’) England has the prime minister, and America has the president. (5’) pavyzdys suponuoja, kad Anglijoje lankosi kitos šalies ministras pirmi- ninkas, arba kad Anglijos reikalais rūpinasi Johnas Majoras, o Amerikos — George'as Bushas. Kitaip tariant, šie pavyzdžiai natūraliai interpretuojami taip, kad apibrėžto daiktavardinio junginio referentas nepriklauso tai aibei, kuri apibrėžiama pavyzdžiuose su atitinkamomis neapibrėžiamosiomis de- kripcijomis, ir klausytojui reikia rasti kitą aibę, kurioje būtų patenkintas egzistavimo ir unikalumo reikalavimas (ibid., 422). 2. APIBREZTUMO TIPAI Pagal referento identifikavimo pagrindą literatūroje skiriami keturi pagrin- diniai apibrėžtumo tipai (plg. Chafe 1976; Hawkins 1978 ir 1991; Haspel- math 1999; Lyons 1999; Hansen & Heltoft (spaudinama)): 1. anaforinis apibrėžtumas (ang. anaphoric uses, da. anaforisk bestemthed), 2. deiktinis apibréztumas (ang. immediate situation uses, da. deiktisk bestemthed), 3. situacinis apibréZtumas (ang. larger situation uses, da. baggrundsbestemthed), 4. inferencinis apibréZtumas (ang. inferrability, associative-anaphoric uses, da. inferentiel bestemthed). 112 Paprastųjų ir įvardžiuotinių būdvardžių opozicija lietuvių kalboje Anaforiniam apibrėžtumui priskiriami tie atvejai, kai daiktavardinio junginio referentas yra žinomas iš lingvistinio konteksto, nes buvo minėtas anksčiau: (7) pasirodė stebuklingas žiburys <... > nė vienas <...> nepasilytėjo stebuklingojo Ziburio* Anaforinis apibrėžtumas sutampa su Adelės Valeckienės skiriama nurodo- mąja įvardžiuotinių būdvardžių funkcija lietuvių kalboje (Valeckienė 1986: 171). Anaforinį apibrėžtumą turėsime ne tik tada, kai pakartojamas daik- tavardis ir jo antecedentas yra identiški daiktavardžiai, bet ir tada, kai jie yra koreferentiški sinonimai (pvz.: Buvo atėjęs toks jaunuolis .... Tas vaikinas) arba kai antecedentas yra hiponimas, o pakartojamas daiktavardis — jo hipe- ronimas (pvz.: Į stulpą įsirėžė automobilis. Transporto priemonė buvo nedrausta) (Hansen & Heltoft, spausdinama). Deiktinio apibrėžtumo atveju referentas yra identifikuojamas, nes yra matomas, girdimas ar kitaip suvokiamas betarpiškoje pokalbio aplinkoje, pvz.: Paduok man plaktuką! Iš kur šitas garsas? Situacinį apibrėžtumą turime tada, kai referento identifikacijos pagrindas yra bendros pašnekovų žinios apie fizinius objektus ar socialinius ir kultūri- nius reiškinius, esančius jų aplinkoje. Tarkim, sakydami krig-en (karas-per) danai paprastai turės omenyje Antrajį pasaulinį karą, o junginys the Prime Minister anglams reikš „Anglijos ministrą pirmininką“. Inferencinį apibrėžtumą turime tada, kai apibrėžto daktavardinio jungi- nio referentas identifikuojamas dėl sąsajos su kitu, jam netapačiu, referentu, kuris jau anksčiau buvo įvestas į diskursą. Tarp inferenciniu apibrėžtumu siejamų daiktavardžių dažnai yra visumos ir (vienintelės esinio) dalies san- tykiai, pvz.: namas .... stogas; automobilis ... variklis. Šis apibrėžtumo tipas dar vadinamas anafora asociacijos pagrindu (ang. associative anaphora). Svar- bu pažymėti, kad pirmieji du apibrėžtumo tipai artikelinėse kalbose gali būti reiškiami tiek žymimaisiais artikeliais, tiek rodomaisiais įvardžiais, o situacinis ir inferencinis apibrėžtumas reiškiamas tik artikeliais (Hansen & Heltoft, spausdinama). * Pavyzdys paimtas iš Dabartinės lietuvių kalbos gramatikos (Valeckienė in: Ambrazas, red., 1997: 175). 113 BIRUTE SPRAUNIENE 3. APIBREZIAMOJO ARTIKELIO GYVAVIMO CIKLAS Literatūroje apibréZtumo žymėjimo atsiradimas siejamas su biidvardiskojo rodomojo įvardžio reanalize, dėl kurios įvardis įgyja artikelio funkciją (Ly- ons 1999: 323). Susiformavęs artikelis palaipsniui skverbiasi į vis daugiau vartojimo kontekstų. Literatūroje šis procesas vadinamas apibrėžiamojo ar- tikelio gyvavimo ciklu, kuris skirstomas į tokias stadijas (plg. Greenberg apud Hawkins 2004: 84-86, Lyons 1999: 337-340): Pirmoji stadija. Demonstratyvas praranda deiktinę reikšmę, ir taip iš- nyksta eksplicitinis ar implicitinis kontrastas tarp objektų, esančių arti ar toli nuo adresanto ar adresato. Naujai susiformavusio artikelio vartosena apsiriboja anaforiniais (a book ... the book) ir deiktiniais kontekstais (Pass me the book, please!). Antroji stadija. Artikelis imamas vartoti ir situaciniuose (the king, the sun) bei inferenciniuose kontekstuose (a house ... the roof). Trečioji stadija. Žymimasis artikelis prasiskverbia į generinius kontek- stus, t.y. teiginius, kuriais kažkas pasakoma ne apie atskirus individus, o jų rūšis“ (The lion is a mammal „Liūtas yra žinduolis“). Anot Hawkinso, šioje stadijoje yra šiuolaikinės germanų kalbos. Ketvirtoji stadija. Žymimasis artikelis imamas vartoti neapibrėžtuose specifiniuose kontekstuose, kur jis žymi tik referento egzistavimą, o ne unikalumą“. Šios keturios stadijos parodo laipsnišką apibrėžiamojo artikelio distribu- cijos plėtimąsi kalboje. Kiekvienoje stadijoje išlaikomos ankstesnės stadijos distribucinės galimybės ir atsiranda naujų, todėl didėja junginių su artike- liais daugiareikšmiškumas. Artikelio dažnumas auga, nes jis tampa privalo- mas vis daugiau gramatinių kontekstų ir konstrukcijų (pvz., su predikatiškai vartojamais daiktavardiniais junginiais: John is a teacher / the best teacher I've ever had). Galiausiai žymimasis artikelis gali apskritai prarasti bet kokį * Plg. Holvoeto ir Tamulionienės vartojamą sąvoką „generinis apibrėžtumas“ (Holvo- et, Tamulioniene 2006: 19). * Panašus reiškinys pastebimas šnekamojoje amerikiečių kalboje, kur kirtį praradęs rodomasis įvardis this imtas vartoti su referentiniais objektais, o nežymimojo arti- kelio a distribucija apsiribojo nereferentiniais kontekstais (She wanted to buy this house — „Ji norėjo nusipirkti nama‘ ir She wanted to buy a house — „Ji norėjo nusipirkti (bet kokį) nama‘ (Givon 1995: 61, pavyzdžiai perimti iš Givono). 114 Paprastųjų ir įvardžiuotinių būdvardžių opozicija lietuvių kalboje ryšį su apibrėžtumu ir tapti giminės ir/arba skaičiaus rodikliu (plg. Green- bergo sąvoką nominality marker). Daugelyje kalbų tokia raida paskatino nau- jo apibrėžiamojo artikelio atsiradimą. Artikelio gyvavimo ciklas iš dalies paaiškina apibrėžtumo rodiklių var- tosenos įvairavimą skirtingose kalbose. Tai reiškia, kad daiktavardinis jun- ginys gali būti formaliai apibrėžtas vienoje kalboje, o jo atitikmuo kitoje kalboje — formaliai neapibrėžtas, nors jie yra referentiškai identiški (plg. Lyons 1999: 160). Artikelio gyvavimo ciklas taip pat parodo, kad apibrėžtu- mo rodiklio semantika kalboje palaipsniui kinta. 4. APIBREZTUMO ZYMEJIMAS LIETUVIŲ KALBOJE Lietuvių kalba yra neartikelinė kalba, ir apibrėžtumo raiška joje yra men- kai sugramatinta. Kaip pastebi Mikulskas, lietuvių kalbos gramatikose nėra ištirta, kuriais atvejais ir koks apibrėžtumo vs. neapibrėžtumo žymėjimas yra privalomas (Mikulskas 2006: 33). Viena iš referencijos koordinavimo priemonių lietuvių kalboje yra įvairūs įvardžiai. Rodomieji įvardžiai atlieka apibrėžtumo rodiklių funkciją, kai kurie iš jų (pvz., tas ir kai kuriais atvejais šis, šitas) anot Rosino, yra virtę artroidais (Rosinas 1972: 83t; 1996: 72). Su artikelinių kalbų žymimaisiais artikeliais artroidus sieja kirčio netekimas ir išblukusi deiktinė reikšmė, o nuo tikrųjų artikelių jie skiriasi tuo, kad ne- turi būtinumo požymio. Artroidai tas, ta labai dažni šnekamojoje kalboje, jie skverbiasi ir į rašytinę kalbą. Neapibrėžtumo rodiklių funkciją lietuvių kalboje atlieka įvairūs egzistavimo reikšmės įvardžiai, pvz., vienas, kažkoks, kažin koks ir rodomasis įvardis toks (Rosinas 1996: 69; plg. taip pat Girde- nienė 1971: 45; Holvoet, Tamulionienė 2006: 18, Mikulskas 2006: 33). Be abejo, daugeliu atvejų apibrėžtumas lietuvių kalboje reiškiamas netiesio- giai — žodžių tvarka, linksnių priešpriešomis (vardininkas / galininkas vs. kilmininkas) ar tiesiog suvokiamas iš konteksto (žr. Holvoet, Tamulionienė 2006: 30-32, plg. t. p. Rosinas 1996: 62-63). Vienintelė morfema, kurią galima būtų sieti su formaliu apibrėžtumo žymėjimu lietuvių kalboje, yra įvardžiuotinių būdvardžio formų įvardinė morfema. Šiame straipsnyje daugiausia dėmesio bus skiriama paprastųjų ir įvardžiuotinių formų opozicijai dabartinėje lietuvių kalboje, keliant tikslą ištirti šių formų distribucijos ypatumus, funkcijų ir reikšmės skirtumus bei jų ryšį su apibrėžtumo kategorija. Jei įvardžiuotinių formų įvardinę morfemą 115 BIRUTE SPRAUNIENE -(j)is, -ji interpretuojame kaip apibrėžtumo rodiklį, galime kelti klausimą, kokioje artikelio gyvavimo ciklo stadijoje jis yra, kokiuose kontekstuose jis vartojamas, kada jo vartojimas privalomas, kada fakultatyvus, o kada — ne- gramatiškas. Mikulsko teigimu, tiriant su apibrėžtumu susijusias problemas lietuvių kalboje pravartu remtis kuria nors artikeline kalba, kurioje apibrėžtumo žy- mėjimas yra sugramatintas (Mikulskas 2006: 33). Todėl šiame straipsnyje įvardžiuotinės būdvardžių (ir dalyvių) formos gretinamos su artikelinių kal- bų (danų ir anglų) artikeliais. 5. APIBRĖŽIAMIEJI IR NEAPIBRĖŽIAMIEJI BUDVARDZIAI Mintis, kad paprastųjų ir įvardžiuotinių būdvardžio formų priešprieša reiš- kiama apibrėžtumo kategorija lietuvių kalboje, nėra nauja. Išsamiausiai įvardžiuotinių formų funkcijas lietuvių kalbotyroje yra ištyrusi Adelė Va- leckienė (Valeckienė 1957 ir 1986), jos tyrimais remiasi ir šių formų apra- šas tiek akademinėje Lietuvių kalbos gramatikoje (Ulvydas, red., 1965), tiek Dabartinės lietuvių kalbos gramatikoje (Ambrazas, red., 1997). Pastarojoje apibrėžtumas laikomas būdvardžio kategorija (plg. teiginį, kad būdvardžiai „turi laipsnio ir apibrėžtumo kategorijas“ (Valeckienė in: Ambrazas, red., 1997: 167). Šis požiūris pagrįstai kritikuojamas Lietuvių kalbos gramatikos darbų ketvirtajame tome Daiktavardinio junginio tyrimai, kurio du straipsniai skirti apibrėžtumo problematikai. Straipsnių autoriai įrodinėja, kad api- brėžtumas lietuvių kalboje, kaip ir tipinėse artikelinėse kalbose, laikytinas daiktavardinio junginio kategorija. Mikulskas įtikinamai parodo, kad gra- matinę vertę įvardinė būdvardžio morfema įgyja ne priešinant paprastąją ir įvardžiuotinę būdvardžio formas (pvz., mėlyna vs. mėlynoji), bet atitinkamus daiktavardinius junginius (pvz., mėlyna skarelė vs. mėlynoji skarelė) (Mikuls- kas 2006: 59, 61). Holvoetas ir Tamulionienė taip pat teigia, kad įvardžiuo- tinės būdvardžių formos teikia apibrėžtumą ne būdvardžiui, o visam daikta- vardiniam junginiui. Autorių daroma išvada, kad „apibrėžtumo kategorijos raiškos vieta ir aprėpiama sritis šiuo atveju nesutampa“ (Holvoet, Tamu- lionienė 2006: 13). Beje, Dabartinės lietuvių kalbos gramatikoje vartojama formuluotė — „paprastosios formos žymi daikto ypatybę, o įvardžiuotinės, be daikto ypatybės, kartu pažymi, kad paikras (išryškinta mano — B. S.) yra žinomas, apibrėžtas“ (Valeckienė: in Ambrazas, red., 1997: 174) — taip pat 116 Paprastųjų ir įvardžiuotinių būdvardžių opozicija lietuvių kalboje suponuoja, kad dėl įvardžiuotinės formos tampa apibrėžtas pats daiktas, o ne jo ypatybė. Reikia paminėti ir tai, kad įvardžiuojami gali būti tik kokybiniai bū- dvardžiai (beje, ne visi, pvz., baltmargis, gerutis, saldinis įvardžiuotinės for- mos neturi), taip pat kelintiniai skaitvardžiai, dalyviai ir kai kurie įvardžiai (Paulauskienė 1994: 220). Santykiniai būdvardžiai negali būti įvardžiuoja- mi, ir tai juos skiria nuo kokybinių būdvardžių. Galima kelti klausimą, ar būdvardžio galėjimas arba negalėjimas prisijungti įvardinę morfemą pri- klauso nuo jo darybos ypatumų (kokybinius būdvardžius, kurie negali būti įvardžiuojami, su santykiniais sieja ne reikšmė, o daryba — tiek gerutis, tiek saldinis yra i kamieno priesagų vediniai, baltmargis yra i kamieno dūrinys) ar nuo jo reikšmės (plg. Paulauskienės teiginį, kad įvardžiuojami gali būti „visi žodžiai, kurie reiškia nesantykinę, pačiam daiktui būdingą ypatybę" (ibid.)? Pažymėtina, kad jvardziuotiniy formų lietuvių kalboje neturi bevardės giminės būdvardžiai (pvz., šalta, brangu), nes jie su daiktavardžiais nevar- tojami. Įvardžiuotinės formos nebūdingos ir pusdalyviams (pvz., eidamas) bei būtojo dažninio laiko veikiamiesiems dalyviams (pvz., eidavęs), nes jie taip pat nevartojami daiktų požymiams reikšti (Ambrazas, red., 1997: 367). Tai galėtų būti papildomas argumentas už tai, kad apibrėžtumo kategorijos sritis yra daiktavardinis junginys. Beje, pats terminas „daiktavardinis jungi- nys“ lietuvių kalbotyros tradicijoje apibrėžiamas kitaip nei noun phrase va- karų kalbotyroje. Anot Labučio, „daiktavardiniais junginiais laikomi žodžių junginiai, kurių pagrindinis dėmuo yra daiktavardis“ (Labutis 1998: 68). Taip mąstant, įvardžiai ir jų junginiai (pvz.., jis, šis, tas su geltonomis garbano- mis) ir būdvardžiai (pvz., aktyvioji, pastarasis) (8-12) pavyzdžiuose“ turėtų būti laikomi atitinkamai įvardiniais ir būdvardiniais junginiais. Kita vertus, akivaizdu, kad pagal sintaksinę funkciją minėtieji žodžiai sakinyje atstovau- ja daiktavardiniam junginiui, plg.: (8) Surado jiedvi Anuprą bemaž nebegyvą. Jis degė gyva ugnim. (9) A. Valinskui suteikus žodį, šis atsiprašė už kolegą J. Jankevičių (10) Laikinai Bona buvo užvaldžiusi Platelius ir Kauną (pastarasis buvo iš jos išpirktas 1545 m.) (11) vienas jų, tas su geltonomis garbanomis, yra mano pusbrolis Stasys *(8-11) pavyzdžiai paimti iš KT. 117 BIRUTE SPRAUNIENĖ (12) Taip jau atsitiko, jog skridau lėktuvu, o priešais mane sėdėjo damų pora. <...> Viena, persisvėrusi per kėdę, bandė man kažką pasakyti. Nieko negirdėjau, nieko nesupratau. Tačiau aktyvioji bendrakeleivė neatstojo <... >. Aktyvioji draugiškai palinksėjo galva ir nusisuko. HK 200-201 Pažymėtina, kad šnekamojoje lietuvių kalboje tam tikrais atvejais net pa- prastoji būdvardžio forma gali atlikti referencijos koordinavimo funkciją ir atstovauti daiktavardiniam junginiui, pvz.: (13) Turguje pirkau raudoną ir baltą rožę. Raudoną pasisodinsiu savo darželyje, o baltą nuvešiu mamai lauktuvių“. Būdvardžiai raudoną ir baltą (13) pavyzdyje funkciniu (ar sintaksiniu) po- žiūriu laikytini eliptiniais, redukuotais daiktavardiniais junginiais, nes kaip ir įvardžiai vartojami vietoje daiktavardžių, t. y. referentiškai. Vertėtų pa- svarstyti, ar apibrėžiant daiktavardinį junginį reikia atsižvelgti tik į jo proto- tipinę sandarą, kai pagrindiniu dėmeniu eina daiktavardis, ar visgi tikslinga išplėsti Labučio pateiktą daiktavardinio junginio apibrėžimą, kad jis apimtų ir neprototipinius (redukuotus, eliptinius) daiktavardinius junginius. Toliau šiame straipsnyje sekant Holvoetu ir Tamulioniene „paprastosios“ ir „įvardžiuotinės“ formos bus vadinamos atitinkamai „neapibrėžiamosio- mis“ ir „apibrėžiamosiomis“ formomis, taip pabrėžiant aptariamos kaitybi- nės morfemos funkciją. 6. APIBREZIAMUJU IR NEAPIBRĖŽIAMŲJŲ BŪDVARDŽIŲ FORMŲ OPOZICIJOS ANALIZĖ Valeckienė kontrastą tarp paprastosios ir įvardžiuotinės formos apibūdina taip: „paprastosios formos žymi daikto ypatybę, o įvardžiuotinės, be daikto ypatybės, kartu pažymi, kad daiktas yra žinomas, apibrėžtas“ (Valeckienė in: Ambrazas, red., 1997: 174, Valeckienė 1986: 169), Autorė teigia, kad paprastosios ir įvardžiuotinės formos lietuvių kalboje sudaro binarine asi- metrinę opoziciją, kurios žymėtasis narys yra įvardžiuotinės formos, turin- čios požymį [+ Apibrėžtas], o paprastosios formos yra nežymėtasis narys, turintis požymį [-Apibrėžtas] (prisimintina, kad ši autorė apibrėžtumą laiko “ (13) pavyzdys sugalvotas mano — B.S. 118 Paprastųjų ir įvardžiuotinių būdvardžių opozicija lietuvių kalboje būdvardžio kategorija, todėl ir apibrėžtumo / neapibrėžtumo požymiai jos priskiriami pačiam būdvardžiui). Tai iliustruoja schema: 1 schema. Paprastųjų ir įvardžiuotinių formų opozicija (plg. Valeckienė 1986: 169) Būdvardžių formos Ks" ai i — Paprastosios Įvardžiuotinės [-] [+] Paulauskienė pagrįstai kritikuoja šią analizę, teigdama, kad „negali žymėto- jo nario reikšmė būti platesnė negu nežymėtojo“ (Paulauskienė 1994: 224). Siūlyčiau Valeckienės schemą pakoreguoti taip: 2 schema. Neapibrėžiamųjų ir apibrėžiamųjų formų opozicija Būdvardžių formos i TH —— T K a t — [5 — Neapibrėžiamosios Apibrėžiamosios [ + Apibrėžtas DJ] [ + Apibrėžtas DJ] Tai reikštų, kad apibrėžiamosios formos žymi daiktavardinio junginio api- brėžtumą, o neapibrėžiamosios yra indiferentiškos arba neutralios šio žymė- jimo atžvilgiu“, taigi, turinčios platesnę funkcinę reikšmę nei žymėtasis šios opozicijos narys. Daiktavardinis junginys su neapibrėžiamuoju būdvardžiu gali būti tiek semantiškai neapibrėžtas, tiek apibrėžtas, vienokią ar kitokią interpretaciją lemia kontekstas, o pati būdvardžio forma nieko nerodo. Taip pat bandysiu įrodyti, kad įvardžiuotinė forma rodo daiktavardinio junginio apibrėžtumą. Vienas iš argumentų yra tas, kad ši forma negali būti varto- jama su daiktavardinio junginio neapibrėžtumą reiškiančiais žodžiais arba tais atvejais, kai šis junginys yra reminis, t.y. būdvardžio modifikuojamas daiktavardis perteikia naują informaciją (plg. Larsen vartojamą sąvoką new rheme (Larsen 2005: 46)), pvz.: * Panašiai nusakomas esminis skirtumas tarp žymetojo ir nežymetojo bet kurios asi- metrinės opozicijos nario: „the difference <...> is not that between A and non-A, but between A and indifference between A and non-A“ (Haspelmath 2006: 29). Šitaip kontrastą tarp žymėtojo ir nežymėtojo opozicijos nario apibūdina ir Hjelmslevas apud Jensen (2007: 304). 119 BIRUTE SPRAUNIENĖ (14) Jam paskambino vienas *garsusis / garsus žurnalistas. (15) Pasigirdo kažkoks *keistasis / keistas garsas. (16) Ant palangės tupėjo *baltoji / balta katė. Apibrėžiamoji forma tokiuose kontekstuose galima tik tuo atveju, jei bū- dvardis reiškia rūšinę daikto ypatybę, t. y. terminologiniuose junginiuose: (17) Ant mūsų stogo buvo nutūpęs baltasis gandras. Junginys baltasis gandras reiškia „kažkoks (koks nors) baltųjų gandrų porū- šio atstovas“. Taigi junginio referentas šiuo atveju yra neapibrėžtas (adresa- tas negali jo identifikuoti), tačiau pats baltųjų gandrų porūšis adresatui yra žinomas (arba pateikiamas kaip vienareikšmiškai identifikuojamas), todėl vartojama apibrėžiamoji būdvardžio forma. Kaip teigia Holvoetas ir Tamu- lionienė, „taksonominis apibrėžtumas“ tokiuose junginiuose yra „savotiškai užkonservuotas“ (Holvoet, Tamulionienė 2006: 28). Panašių reiškinių gali- ma rasti ir kitose kalbose, pvz., hebrajų kalboje rūšies pavadinimas gali būti vartojamas su žymimuoju artikeliu, nors turimas omenyje bet kuris rūšies atstovas (ibid., išn. 10). Lietuvių kalboje daugybė terminų sudaroma su apibrėžiamosiomis bū- dvardžių formomis. Jei terminas sudarytas su apibrėžiamąja forma, ji yra privaloma visuose kontekstuose, tačiau šnekamojoje kalboje pastebima ten- dencija įvardinį elementą numesti, galbūt dėl polinkio trumpinti žodžius. Dažnai galima išgirsti sakant nešiojamas kompiuteris, mobilus telefonas arba tiesiog mobilus. Be abejo, tokia vartosena yra nenorminė, tačiau ji rodo, kad neapibrėžiamoji forma, būdama nežymėta, gali išstumti apibrėžiamąją net terminologiniuose junginiuose. Kai kurie terminologiniai junginiai vartoja- mi ir su neapibrėžiamąja, ir su apibrėžiamąja forma, pavyzdžiui, raudonas / raudonasis vynas. Galima įtarti, kad kai kurios labiau įprastų modifikacinių junginių poros jau labiau reiškia kokybinius, o ne rūšinius skirtumus, ir tai at- sispindi jų pavadinimuose vartojant ne „terminologizuotas“ apibrėžiamąsias būdvardžio formas, bet tuo atžvilgiu nežymėtas neapibréziamasias, plg. bal- tas vs. raudonas vynas, balta vs. juoda duona, saldus vs. rūgštus pienas. Ar visada apibrėžiamosios formos reiškia apibrėžtumą? Dabartinės lietu- vių kalbos gramatikoje ir Valeckienės darbuose teigiama, kad šios formos tam tikrais atvejais turi pabrėžiamąją reikšmę. Tokios vartosenos pavyzdžių gau- su tautosakoje ir grožinėje literatūroje: geroji motinėlė, senasis tėvelis, eiklusis žirgelis, skaisčioji saulelė, baisusis slibinas, juodoji bedugnė. Teigiama, kad čia 120 Paprastųjų ir įvardžiuotinių būdvardžių opozicija lietuvių kalboje jos yra virtusios pastoviais epitetais ir tik pabrėžia būdingą daikto ypatybę (Valeckienė 1998: 266t). Manyčiau, kad šie junginiai taip pat reiškia savo- tiškus tipus, būdvardžiai juose paprastai neinformatyvūs, jie dažnai reiškia ypatybę, išplaukiančią iš paties daiktavardžio reikšmės (saulė visada skaisti, slibinas visada baisus ir pan.)'". Mikulskas neatmeta galimybės, kad ir šiuos pastovius junginius galima interpretuoti kaip apibrėžtus, tik jų apibrėžtumas esą suvokiamas tam tikrame sociokultūriniame, tarkime, etnografiniame kontekste ir primenąs literatūroje aptartą vaidmens apibrėžtumą (Mikulskas 2006: 54-55, išn. 16). 7. EMPIRINIS TYRIMAS Siekiant palyginti apibrėžtumo raišką lietuvių ir artikelinėse (danų ir anglų) kalbose, buvo atliktas empirinis tyrimas. Tyrimo medžiaga rinkta iš Icchoko Mero romano Lygiosios trunka akimirką. Šis romanas pasirinktas dėl to, kad jis yra išverstas tiek į danų, tiek į anglų kalbą. Iš lietuviško teksto išrinkti visi daiktavardiniai junginiai su būdvardiniais modifikatoriais, kurie į artikeli- nes kalbas — danų ir anglų — išversti apibrėžtais daiktavardiniais junginiais su žymimaisiais artikeliais ir kitais apibrėžiamaisiais determinantais (rodo- maisiais įvardžiais ir posesyvais), t. y. vertėjų interpretuoti kaip semantiš- kai apibrėžti. Atrinkti tik junginiai su kokybiniais būdvardžiais ir dalyviais, kurie lietuvių kalboje gali turėti apibrėžiamąją formą. Tyrimo tikslas buvo išsiaiškinti, kiek, kuriais atvejais semantiškai apibrėžti junginiai vartojami su apibrėžiamąja būdvardžio forma lietuvių kalboje. Taip pat siekta išsiaiš- kinti, kiek apibrėžiamoji būdvardžio forma vartojama skirtingiems apibrėž- tumo tipams reikšti (žr. 2 sk.). Generinės reikšmės daiktavardiniai junginiai nenagrinėti. Tyrimo medžiagą sudaro 216 lietuviškų ir toks pat skaičius daniškų (bei angliškų) daiktavardinių junginių. '® Karin Larsen, tyrusi trumpųjų (neapibrėžiamųjų) ir ilgųjų (apibrėžiamųjų) bū- dvardžio formų distribuciją senojoje rusų kalboje, pastebi, kad tam tikrais atvejais junginiuose su ilgąja forma būdvardis yra perteklinis, pvz., junginyje mHozoyenHoe 6ozamecmeo (ang. a very valuable object of value) būdvardžio mMnHozouennoe reikšme išplaukia iš daiktavardžio 6ozamecmeao, o junginyje e0JIK xuwyHbiū būdvardis xuwnbtiii žymi ypatybę, kuri paprastai siejama su vilku (Larsen 2005: 238, žr. t. p. Larsen 2007: 37). 121 BIRUTE SPRAUNIENE 8. TYRIMO REZULTATAI Tyrimo rezultatai pateikiami 1 lentelėje: 1 lentelė. Lietuviški daiktavardiniai junginiai su apibrėžiamąja ir neapibrėžiamąja būdvardžio formomis Junginiai su Aprr“" Junginiai su AINDEF Junginio struktūra. | Pavyzdžių % Junginio struktūra | Pavyzdžių % skaičius skaičius Adef 6 2,8 Aindef — — ApnEFr +N 33 15,2 AINDEF + N 110 50,9 Dem + Aper + N 2 0,9 DEM + AINDEF + N 14 6,5 Pos + Adef 2 0,9 Pos + AINDEF — — Pos + ApEF+ N 9 4,2 Pos + AINDEF + N 39 18 Dem + POS + ADEF+ N | — — Dem + Pos + AiNDEF+ N. | 1 0,5 Viso: 52 24 Viso: 164 76 Kaip matyti iš 1 lentelės, junginiai su apibrėžiamąja būdvardžio forma sudaro vos ketvirtadalį visų junginių (24%). Likusiuose 76% junginių varto- jama neapibrėžiamoji būdvardžio forma. Taigi jei darome prielaidą, kad visi išnagrinėtieji junginiai žymi vienareikšmiškai identifikuojamus referentus, nes jie perteikti apibrėžtais daiktavardiniais junginiais danų ir / arba anglų kalbose, tai reikštų, kad daugumoje atvejų referento identifikacijai lietuvių kalboje pakanka konteksto, ir būdvardžio apibrėžiamoji forma yra nebūtina. Kadangi rodomieji įvardžiai ir posesyvai patys teikia junginiui apibrėžtu- mą, būdvardžio apibrėžiamoji forma su šiais įvardžiais gali būti suvokia- ma kaip perteklinė (plg. Holvoet, Tamulionienė 2006: 26), greičiausiai to- dėl tokiuose junginiuose daugeliu atvejų vartojama neapibrėžiamoji forma (beje, latvių kalboje tokiais atvejais pasirinkta kita apibrėžtumo žymėjimo strategija — modifikaciniuose junginiuose, kuriuos determinuoja rodomieji įvardžiai ar posesyvai apibrėžiamoji būdvardžio forma yra privaloma, ibid. 23-24). Tačiau atmete junginius su įvardžiais, matome, kad daiktavardiniai junginiai su apibrėžiamąja forma (su daiktavardžiu ar be jo) sudaro 18 pro- "" Lentelėje vartojamų santrumpų paaiškinimai: ADEF — apibrėžiamasis būdvardis, AINDEF — neapibrėžiamasis būdvardis, N — daiktavardis, POS — savybinis įvardis arba daiktavardžio kilmininkas, DEM - rodomasis įvardis tas, ta. 122 Paprastųjų ir įvardžiuotinių būdvardžių opozicija lietuvių kalboje centų visų junginių, o junginiai su neapibrėžiamąja forma — daugiau kaip pusę (50,9 proc.) visų junginių. Taigi pagal dažnumo kriterijų apibrėžiamoji forma yra žymėta. Analizuojant medžiagą taip pat siekta išsiaiškinti, kiek apibrėžiamieji bū- dvardžiai vartojami skirtingiems apibrėžtumo tipams reikšti. Pasirodė, kad tai padaryti ne taip paprasta, ir kai kuriais atvejais net neįmanoma daikta- vardinio junginio vienareikšmiškai priskirti kuriam nors tipui. Kari Fraurud (1990) taip pat teigia susidūrusi su teoriniais ir metodiniais sunkumais, kai pabandė taikyti Hawkinso klasifikaciją, tirdama daiktavardinius junginius autentiškuose negrožiniuose tekstuose. Pailiustruosiu šiuos sunkumus keletu pavyzdžių. Tarkime, tipinis anaforinio apibrėžtumo atvejis yra, kai pirmą kartą minint daiktą vartojamas nežymimasis artikelis, o toliau — Zymima- sis. Tačiau artikelinėse kalbose esama daug atvejų, kai referentas į diskursą įvedamas vartojant apibrėžtą daiktavardinį junginį (ang. first mention defi- nites, pvz.: the king, the sun). Pirmasis paminėjimas priskirtinas situaciniam apibrėžtumui, bet jeigu tas pats junginys toliau tekste minimas keletą kartų, ar tolesnius paminėjimus priskirti situaciniam ar anaforiniam apibrėžtumui? Fraurud bando rasti sprendimą, teigdama, kad anaforinio daiktavardinio junginio interpretacijai būtina sąsaja su antecedentu. Tokia sąsaja yra, kai antecedentas yra neapibrėžtas junginys. Tačiau kaip interpretuoti tuos atve- jus, kai antecedentas yra tikrinis daiktavardis ar junginys su savybiniu įvar- džiu, t. y. inherentiškai apibrėžtas, kaip (18) ir (19) pavyzdžiuose: (18) — Er Ina Lipman din soster? — Ina Lipman tavo sesuo? — klau- — Min soster ... sia Buzia. — Den beromte sangerinde? — Sesuo. ... DST 10 — Ta garsioji dainininkė? LTA 11 (19) To brodre havde gravet dette Tq slėptuvę iškasė du broliai. Jie čia beskyttelsesrum. Der gemte de paslėpė savo paralyžiuotą motiną deres lamme mor <...>.Den <...>. Senosios moters kojos buvo gamle kvinde var lam i be- paralyžiuotos, bet rankos galėjo nene, men hendes hender kunne dirbti bet kokį darbą. LTA 111 udrette hvad der skulle vere. DST 119 Manyčiau, kad (18-19) pavyzdžius taip pat galima priskirti anaforiniam api- breztumui, bet tada reikia koreguoti Fraurud anaforinio daiktavardinio jun- 123 BiRUTE SPRAUNIENE ginio apibrėžtį. (18-19) pavyzdžiai problemiški dar ir tuo, kad į anaforinio daiktavardinio junginio sudėtį įeinantis būdvardis nebuvo minėtas kartu su antecedentu. Apibrėžiamųjų būdvardžio formų pasirinkimas suponuoja, jog adresatas žino, kad Ina Lipman yra garsi dainininkė ir kad brolių motina yra sena moteris. (18) pavyzdyje rodomasis įvardis ta leidžia būdvardžio api- brėžiamąjį postfiksą išleisti, nesuardant teksto koreferentinių ryšių, tačiau (19) pavyzdyje apibrėžiamąją formą pakeitus neapibrėžiamąja, koreferenti- nis ryšys tarp savo paralyžiuotą motiną ir senosios moters suyra arba bent jau atsiranda dviprasmybė, kad kalbama apie naują referentą, plg.: (19') Tą slėptuvę iškasė du broliai. Jie čia paslėpė savo paralyžiuotą motiną <...>. ?Senos moters kojos buvo paralyžiuotos, bet rankos galėjo dirbti bet kokį darbą. (20-20’) pavyzdžiai taip pat iliustruoja, kad koreferentinis ryšys tarp an- tecedento ir anaforinio junginio gali suirti, apibrėžiamąją formą pakeitus neapibrėžiamąja, jei nebus pridėtas rodomasis įvardis, plg.: (20) 1955 m. rugpjūčio 12 d. mirė vokiečių rašytojas ir Nobelio premijos laureatas Thomas Mann'as. Garsųjį rašytoją likimas buvo atvedęs ir į mūsų šalį. http://www.ziniur.lt/apie/pranesimai?item = 506 (20') 1955 m. rugpjūčio 12 d. mirė vokiečių rašytojas ir Nobelio premijos laureatas Thomas Mann'as. ?Garsų rašytoją / Šį garsų rašytoją likimas buvo atvedęs ir į mūsų šalį. Vadinasi, (19-20) pavyzdžiuose, apibrėžiamoji būdvardžio forma yra priva- loma. Dėl galimų dvejopų interpretacijų (ypač sunku nubrėžti ribą tarp situ- acinio ir deiktinio apibrėžtumo) nėra tikslinga pateikti statistiką, kaip iš- nagrinėtieji junginiai pasiskirsto pagal apibrėžtumo tipus. Vis dėlto tyrimo medžiaga leidžia konstatuoti, kad apibrėžiamoji būdvardžio forma vartoja- ma anaforiniam ir situaciniam apibrėžtumui reikšti, tačiau ji, kaip jau buvo minėta, konkuruoja su neapibrėžiamąja forma, o anaforinio apibrėžtumo atveju — ir su rodomaisiais įvardžiais. 124 Paprastųjų ir įvardžiuotinių būdvardžių opozicija lietuvių kalboje 8.1. Anaforinis apibrėžtumas (21) Han efterlod os vindmollen, nogle Jis mums paliko malūną, porą ark- fa heste, en ung enke og en baby. liukų, jauną našlę ir kūdikį. <... > <...> Den unge enke giftede jaunoji našlė ištekėjo ir išvažiavo sig igen, flyttede et sted langt kažkur toli, o kūdikį atidavė mums. veek, og efterlod os babyen. LTA 8 DST 7 (21) pavyzdyje turime klasikinį anaforinio apibrėžtumo atvejį. Apibrėžia- mosios formos čia, regis, negalėtume pakeisti neapibrėžiamąja (plg.: ?jauna našlė ištekėjo ir išvažiavo kažkur toli). Galbūt to padaryti neleidžia teminis junginio statusas. Kita vertus, medžiagoje pasitaikė nemažai atvejų, kai ana- forinis junginys lietuvių kalboje vartojamas su neapibrėžiamąja būdvardžio forma, pvz.: (22) Derneest udvalgte han sig en hvid Tik po to jis paėmė vieną baltą pésti- bonde og en sort <...> Den ninkq ir vieną juodą <... > Iš saujos hvide bonde gled ned fra hans išslydo baltas pėstininkas. LTA 6 handflade. DST 5 Artikelinése kalbose (22) pavyzdyje apibréZziamoji forma yra privaloma. Lietuviskame tekste neapibréZiamaji būdvardį galėtume pakeisti apibrézia- muoju (plg., Iš saujos išslydo baltasis pėstininkas), tačiau neapibrėžiamosios būdvardžio formos pakanka teksto koreferentiškumui užtikrinti. Galbūt ne- apibrėžiamoji forma autoriaus pasirinkta dėl to, kad junginys su būdvardžiu šiuo atveju yra reminis. Didelis atstumas tarp anaforos ir antecedento (18 sa- kinių) taip pat galėjo nulemti neapibrėžiamosios formos pasirinkimą. Litera- tūroje esama skirtingų nuomonių dėl to, koks gali būti didžiausias atstumas tarp anaforiniu ryšiu siejamų daiktavardinių junginių. Kai kurie autoriai teigia, kad jis negali būti didesnis nei 1-3 sakiniai, tačiau Chafe'as pateikia kraštutinį atvejį, kai anaforinį junginį nuo antecedento skiria net 105 pusla- piai. Chafe'as pabrėžia konteksto pobūdžio svarbą referento identifikacijai: In fact, it would appear that context or scene is all-important, and that definiteness can be preserved indefinitely if the eventual context in which the referent is reintroduced is narrow enough to make the referent identifiable (Chafe 1976: 41; išskirta mano — B. S.). 125 BIRUTE SPRAUNIENE [Snagrinétoje medžiagoje taip pat pasitaikė pavyzdžių, kai atstumas tarp anaforiniu ryšiu siejamų junginių buvo keletas puslapių. (23) pavyzdyje ats- tumas tarp antecedento ir anaforinio junginio yra 3 puslapiai. Juose vienas iš kūrinio veikėjų, Janekas, pasakoja savo draugui Izaokui apie tai, kas nutiko tą dieną, kai visi žydai buvo suvaryti į getą. Prieš pradėdamas pasakojimą Janekas spardo apvalų, nuzulintą akmenuką. Akmenuko paminėjimas po 3 puslapių tarsi įrėmina pasakojimą apie praeities įvykius (ang. flash back) ir ženklina grįžimą iš vieno laiko plano į kitą. Daniškame (ir angliškame) vertime anaforiniam ryšiui užtikrinti būtina apibrėžiamoji forma, plg. da. den lille runde sten (ART.DEF mažas.DEF apvalus.DEF akmuo, ,apvalusis akmenu- kas“), lietuvių kalboje vartojama neapibrėžiamoji būdvardžio forma (apva- laus akmenuko nebėra). (23) Og lige som han er standset spar- Ir sustojęs spardo akmenuką. Tas ker han til en sten. Det var en akmenukas apvalus, nuzulintas. Mes rund, afslidt sten. Vi kunne virke- tikrai galėtume įsivaizduoti, kad tai lig lade som om den var en bold kamuolys, ir pažaisti futbolą. <... > og give os til at spille fodbold Mes einame toliau. Janekas ir aš. med den. <...> Vigar videre, Apvalaus akmenuko nebėra. Ir Janek og jeg. Den lille runde gerai. Jis visai ne kamuolys, o mes sten ligger ikke leengere foran os. ne futbolininkai. LTA 27-30 Og det er godt. Den var jo ingen bold, og vi er ikke fodboldspille- re. DST 28-31 (24) pavyzdyje matome anaforų grandinę, kur antrą, trečią ir ketvirtą kartą minint referentą vartojamas rodomasis įvardis tas ir neapibrėžiamoji būdvar- džio forma. Tą patį referentą minint penktą ir šeštą kartą, įvardis tas išlei- džiamas, teksto koreferentiškumui užtikrinti pakanka vien tik daiktavardžio su neapibrėžiamąja būdvardžio forma. Danų kalboje nuosekliai vartojama apibrėžiamoji forma. Septintasis referento paminėjimas lietuviškame tekste (Man reikia užkasti miegantį žmogų) yra dviprasmis, nes junginys miegantį žmogų taip pat gali turėti ir generinę interpretaciją. Daniškame vertime tokia interpretacija eliminuojama, junginys den sovende mand (AkRT.DEF miegantis žmogus) reiškia tik tą konkretų žmogų, kuris jau buvo minėtas. (24) En skeegget mand lener sig tet Prie mano veido prisiglaudžia barz- mod mit ansigt og blinker. <...> dotas žmogus ir mirkteli. <...> Tas 126 Paprastųjų ir įvardžiuotinių būdvardžių opozicija lietuvių kalboje Den skeggede mand har over- barzdotas žmogus užbūrė mane. mandet mig. <...> Jegkommer <...> Keliuosi ir matau šalia tą op og ser den skeggede mand barzdotq vyrą, kuris mirkteléjo som blinkede til mig. <... > Lora > Han er dod, den skaeggede Jis negyvas, tas barzdotas Zmogus. mand. <...> Jeg breder min <.. > jakke ud, treekker den skeegge- Kloju švarką, uztempiu ant jo barz- de mand op pd den. <...> Vi dotg Zmogy . <...> Mes nusliau- kravler hen mod den lpbegrav. žiame prie to apkaso. Aš nuleidZiu į Jeg senker den skaeggede mand jį barzdotą žmogų. <...> Dabar nediden. <...> Nuser detud man atrodo, kad jis miega. som om han sover. Man baisu. Jeg er bange. Man reikia užkasti miegantį žmogų. Jeg er ngdt til at begrave den LTA 105-106 sovende mand. DST 112-114 Valeckienė teigia, kad „dabartinėje lietuvių literatūrinėje kalboje nurodo- mųjų būdvardžių reiškimas įvardžiuotine forma yra tapęs norma“ (Valeckie- nė 1959: 191). Ištirtoji medžiaga rodo, kad anaforinis apibrėžtumas lietuvių kalboje nėra nuosekliai reiškiamas apibrėžiamaisiais būdvardžiais. 8.2. Situacinis apibrėžtumas (25) To vagter star neesten altid ved Prie didžiųjų vartų visuomet stovi den store port. DST 14 du sargybiniai. LTA 15 Didieji vartai romane minimi pirmą kartą, tačiau tiek artikelinėse, tiek lie- tuvių kalboje vartojama apibrėžiamoji forma. Kadangi romano veiksmas vyksta Vilniaus gete, suponuojama, kad adresatas žino, jog kalbama apie di- džiuosius geto vartus, kurie tėra vieninteliai tokie. Apibrėžiamosios būdvar- džio formos (25) pavyzdyje, regis, negalėtume pakeisti neapibrėžiamąja, nes junginys su neapibrėžiamąja forma gali reikšti ir neunikalų referentą arba turėti generinę interpretaciją, plg.: (25') ?Prie didelių vartų visuomet stovi du sargybiniai. (26) pavyzdyje situacinis apibrėžtumas lietuvių kalboje taip pat reiškiamas apibrėžiamąja būdvardžio forma: 127 BIRUTE SPRAUNIENĖ (26) <...> om hun havde fdet fortalt <...> ar ji spėjo pasakyti Gitai apie Gita om den nye tyske maskin- tq naują vokišką kulkosvaidį, kurį pistol de havde gravet ned lige Jie užkasė upės krante ir kurio spyną ved flodbredden. De havde viklet susuko į skudurą ir paslėpė senosios en klud om fyringsmekanismen, liepos drevėje. LTA 98 inden de gemte den i en hulning i det gamle lindetree. DST 105 Iš tam tikros pragmatinés aibės (romano veikėjams žinomų liepų) išski- riama vienintelė, turinti būdvardžiu nurodomą požymį. Kita vertus, romane gausu pavyzdžių, kur neapibrėžiamoji būdvardžio forma lietuvių kalboje, būdama nežymėta, puikiausiai gali būti vartojama situaciniam apibrėžtumui reikšti: (27) Jeg onskede at der ikke var sa Panorau, kad nebūtų aplinkui tiek mange mennesker omkring mig ~~ daug žmonių su geltonomis žvaigž- med disse gule stjerner pa tojet. démis. LTA 8 DST 6 (I wanted there to be fe- wer people around me marked by those yellow stars. S 3) (28) — Janek, gik folk med gule stjer- — Janekai, ar tada jau buvo geltoni ner dengang ogsa? DST 29 (ang. lopai? LTA 29 “Janek, did people wear the yellow patches then?” S 26) (29) — Jeg kan stadig se den sneevre ~~ — Man akyse stovi siaura gade for mig, siger Janek. DST gatvelė, — sako Janekas. LTA 28 29 (30) Jeg har gaet lenge og er for lang Aš jau ilgai einu, ir man jau seniai tid siden blevet treet af den gule atsibodo geltonas mėnuo, kuris var- mdne, som vender og drejer sig tosi kaip blynas <... >. LTA 79 som en pandekage <... >. DST 85 (27) pavyzdyje minimos geltonos žvaigždės, kuriomis naciai pazenklindavo gete gyvenančių žydų drabužius. Lietuvių kalboje vartojama neapibrėžiamo- ji būdvardžio forma (su geltonomis žvaigždėmis), o verčiant į artikelines kalbas pasirinktas apibrėžtas daiktavardinis junginys su rodomaisiais įvardžiais'? 12 Kadangi apibréZtumas čia žymimas rodomaisiais jvardziais, šis pavyzdys 128 Paprastųjų ir įvardžiuotinių būdvardžių opozicija lietuvių kalboje (da. disse gule stjerner, ang. those yellow stars). (28) pavyzdyje minimos tos pačios geltonos žvaigždės (geltoni lopai), tačiau šiuo atveju angliškame verti- me junginio apibrėžtumas išlaikomas (ang. the yellow patches), o daniškame pasirinktas neapibrėžtas daiktavardinis junginys (da. gule stjerner). Be abejo, neatmetama galimybė, kad vertėjai kai kuriais atvejais sukly- do, tam tikrus lietuvių kalbos junginius su neapibrėžiamaisiais būdvardžiais interpretuodami kaip apibrėžtus, Kita vertus, tokių pavyzdžių yra per daug, kad juos visus būtų galima laikyti vertimo klaidomis. Toks, regis, nemoty- vuotas apibrėžiamųjų deskripcijų pasirinkimas turi tam tikrą stilistinį efek- tą, nes sukuriamas įspūdis, kad adresatas yra tarsi pasakojimo dalyvis, kuris kartu su pasakotoju mato visus įvykius, todėl gali identifikuoti su jais susi- jusius referentus, adresatas yra „vietinis“, žinantis visas gatveles, aikštes, upelius, pievas ir pan. Visa tai didina pasakojimo įtaigumą, nes skaitytojas susitapatina su kūrinio veikėjais ir pasakotoju. 8.3. Deiktinis apibrėžtumas Šis apibrėžtumo tipas daugiausia pasitaiko dialoguose, kai pokalbio dalyviai nurodo į daiktus, esančius betarpiškoje pokalbio aplinkoje, pvz.: paduok man ilgąjį peilį! Grožiniame tekste tokių atvejų aptikti sunkiau, šiam tipui prisky- riau pavyzdžius su deiktiniais prieveiksmiais ten / čia / štai, tačiau toks skirs- tymas yra sąlygiškas, ir (31-33) pavyzdžius taip pat galėtume interpretuoti kaip situacinio apibrėžtumo atvejus: (31) Her er den sneevre gade. Stai siaura gatvelé. LTA 21 DST 20 (32) Gor det noget nu, efter vi har Argi tai svarbu dabar, kai mes abu boet sammen i en hel maned, išgyvenome ištisą mėnesį, trisdešimt tredive dage, her ved bredden af dienų, čia, sraunaus upelio pakran- den lavvandede bek DST 106 téje LTA 100 (33) I mellemtiden var der blevet Tuo metu mieste, ten, kur nebuvo haengt tre mennesker i byen, der geto tvoros, didelėje aikštėje, kabo- hvor der ingen ghettohegn var, pa jo trys pakaruokliai LTA 113 det store torv DST 121 galėtų būti priskirtas deiktiniam apibréZtumui. Kita vertus, aiškios ribos tarp šių api- brėžtumo tipų nubrežti negalima, žr. žemiau. 129 BIRUTE SPRAUNIENĖ (31-33) pavyzdžiuose vartojama neapibrėžiamoji būdvardžio forma, tačiau ją galėtume pakeisti apibrėžiamąja. 8.4. Inferencinis apibrėžtumas Išnagrinėtoje medžiagoje aptiktas tik vienas pavyzdys, kuriame inferencinis apibrėžtumas reiškiamas apibrėžiamąja forma: (34) Han [Chaim] blev taget levende Jj [Chaimą] paėmė gyvą, nuvežė į og kort til feengselshospitalet. kalėjimo ligoninę. <... > Geriausie- <...> De bedste leger sogte ji gydytojai stengėsi, kad Chaimas at sikre Chaims helbredelse pasveiktų LTA 66 DST 70-71 Kituose šiam tipui priskirtuose pavyzdžiuose vartojama neapibrėžiamoji for- ma, apibrėžiamoji forma juose skambėtų keistai, plg.: (35) Han kunne tage ud til markerne, galėtų nueiti į laukus, į didelę plačią til den store, vidstrakte eng. Han pievą. Jis sėdėtų toje pievoje ant kunne sidde i det blode grees pa minkštos / ?minkštosios žolės engen DST 31 LTA 31 (36) Han er ikke ung, bare en soldat. Jis nebejaunas, tas kareivis. Rankos Hans heender er store <... >. didelės <... > Vokietis dar ilgai Tyskeren stirrer lenge pa Esther, žiūri į Esterą, 0 aš — į sunkią / og jeg stirrer pd den tunge hand ?sunkiąją ranką ir žalią / ?žalią- og det falmede, gronne uni- ja apiblukusiq /?apiblukusigjq formsaerme som ligger pa min kariskq rankove, gulinčią ant mano skulder. DST, 92-93 peties. LTA 87 (37) Han tog om pistolen ved lpbet, Jis paėmė brauninga už vamzdžio, loftede den hojt og knaldede det užsimojo ir trenkė buka / ?bukaja stumpe skaefte mod min tommel- rankena į mano nykštį LTA 77 finger DST 82 Pažymėtina, kad daugelyje lietuvių kalbos pavyzdžių neapibrėžiamoji for- ma negali būti pakeista apibrėžiamąja, nors daiktavardinis junginys aiškiai pateikia apibrėžiamąją deskripciją. Tai rodo, kad apibrėžtumo žymėjimas būdvardžio formoje lietuvių kalboje paklūsta kiek kitokiems principams, nei apibrėžtumo žymėjimas artikeliais artikelinėse kalbose. Daiktavardinis jun- ginys (35-37) pavyzdžiuose yra apibrėžtas, tačiau būdvardis pateikia naują 130 Paprastųjų ir įvardžiuotinių būdvardžių opozicija lietuvių kalboje informaciją, jam būdingas predikatyvumas (plg. Larsen 2007: 40). (35) pa- vyzdį galėtume pakeisti taip: Jis sėdėtų toje pievoje ant žolės, kuri yra minkš- ta. Daiktavardis žolė yra apibrėžtas dėl sąsajos su pieva, tačiau minkštumas nėra identifikacinis požymis, padedantis nustatyti, apie kokią žolę kalbama. Todėl lietuvių kalboje neteiktina būdvardžio apibrėžiamoji forma. Panagri- nėkime dar vieną pavyzdį, kuriame būdvardžio predikatyvumas matyti dar aiškiau, nes būdvardis pateiktas kaip apozicija: (38) Og han tenkte at dette var den jam atrodė, kad pirmą kartą iš taip forste gang han havde set Basias arti mato Basios kojas, spyruokliuo- ben sd teet pa, mens de fjedrende jancias kartu su žingsniais, kaklą, beveegede sig for hvert skridt, set ilgą ir šiltą, rainas akis, spindinčias hendes lange, smukke hals, keistai, ir raudonas lūpas, visai rau- hendes kattegjne som glimtede sa donas. LTA 61 forunderligt og hendes dybt rede leeber sa ner ved. DST 64 Junginj Basios kaklą galima priskirti inferenciniam apibréztumui, plg. Larsen teiginį Modification by possessive genitives and possessive adjectives can also be seen as an expression of semantic inference (Larsen 2006: 363). Akivaiz- du, kad budvardziai ilgą ir šiltą naujai charakterizuoja referents ir nepadeda jo identifikuoti. Artikelinése kalbose apibrėžtų daiktavardiniu junginių atributiniai bū- dvardžiai neišvengiamai patenka į apibrėžiamojo determinanto aprėptį, var- tojami apibrėžiamąja forma (su galūne -e danų kalboje) ir suvokiami kaip presuponuoti (plg. hendes lang-e, smukk-e hals (jos ilgas-DEr, gražus-Drr ka- klas, „jos ilgąjį, gražųjį kaklą“ (38) pavyzdyje). Taip, beje, esti ir latvių kal- boje, žr. Holvoet, Tamulionienė 2006: 23-24. Kita vertus, daryti išvadą, kad inferencinio apibrėžtumo atveju lietuvių kalboje visai nevartojami apibrėžiamieji būdvardžiai, negalime, nes tokių pavyzdžių yra, pvz.: (39) Nuplaukite avokados sėklą. Panardinkite ją bukuoju galu žemyn į vandens pripildytą stiklinę. http://gyvenimas.delfi.lt/archive/ article.php?id = 6446869 (39) pavyzdyje bukumas yra identifikacinis požymis, padedantis išskirti re- ferentą (kalbėtojui aktualų sėklos galą) iš atitinkamos pragmatinės aibės, to- 131 BIRUTE SPRAUNIENĖ dėl vartojama būdvardžio apibrėžiamoji forma. Apibrėžiamojo būdvardžio vartojimas presuponuoja, kad kiekviena avokado sėkla turi buką galą, kuris yra vienintelis toks. 8.5. Tikriniai vardai Tikriniai vardai yra inherentiškai apibrėžti, ir artikelinėse kalbose dažniau- siai vartojami be apibrėžtumo rodiklio (plg. ang. *the Mary). Lietuvių kalbo- je su tikriniais vardais vartojami atributiniai būdvardžiai gali būti tiek api- brėžiamosios, tiek neapibrėžiamosios formos, kaip rodo (40-41) pavyzdžiai: (40) I dag plager Rudi mig. Han hed- Šiandien man trukdo Rudis. Jo var- der noget andet, men alle kalder das kitoks, bet visi jį vadina Rudžiu. ham Rudi. Han er rod over det Jis iš tikrųjų visas raudonas. Plau- hele. Hans har er som ild, hans kai kaip ugnis, veidas kaip žarija ansigt ligner et rodt flag <...>. <...>. Badau raudonąjį Rudj Mit vrede blik gennemborer rode piktomis akimis. LTA 72 Rudi. DST 68-76 (41) Jeg gar uden at se mig tilbage, for AS einu neatsigrezdamas, kad ne- at slippe for at se bjeelken, hvor matyciau rasto ir vienišos Esteros. Esther nu sidder alene tilbage. LTA 135 DST 146 „Aš einu neatsigrezdamas, kad nematyciau rqsto, kur Estera lieka sėdėti viena“. (40) pavyzdyje raudonumas yra neatskiriama referento ypatybė (Jis visas raudonas). Todėl tiek danų, tiek lietuvių kalboje vartojama apibrėžiamoji forma (rode Rudi / raudonąjį Rudį), ir kito varianto nėra. (41) pavyzdyje vienišumas nėra pastovi, neatskiriama referento savybė. Tai veikiau atsitik- tinė ypatybė — tą akimirką, kai Izaokas nueina, Estera lieka viena. Todėl (41) pavyzdyje neteiktina būdvardžio apibrėžiamoji forma (plg. *vienišosios Esteros), o danų kalbos vertėjas pasirinko visiškai teisingai, būdvardį nukel- damas į predikatyvo poziciją. Erikas Hansenas taip pat aptaria įdomius tikrinių vardų vartojimo su bū- dvardiniais modifikatoriais atvejus danų kalboje, kai būdvardis gali būti tiek žymimosios, tiek nežymimosios formos (Hansen 2001: 199 tt, pavyzdžiai perimti iš Hanseno): 132 Paprastųjų ir įvardžiuotinių būdvardžių opozicija lietuvių kalboje (42a) en forkolet Lassen (AkT.INDEF „persišaldęs Lassenas“) (42b) den forkolede Lassen (AkT.DEF „persišaldęs Lassenas“) (43a) *en rodharet Simonsen (AkT.INDEF ;raudonplaukis Simonsenas“) (43b) den rodharede Simonsen (AkT.DEF ;raudonplaukis Simonsenas“) Anot Hanseno, (42-43) pavyzdžiuose tikriniai vardai išlaiko savo apibrėž- tumą, t.y. šiuo atveju negalime kalbėti apie suapeliatyvintą tikrinę lemą. Jų vartojimą su artikeliais ir atitinkamos formos būdvardiniais modifikatoriais Hansenas aiškina daiktavardinių junginių informacinės struktūros ypatu- mais: žymimasis artikelis (ir būdvardžio žymimoji forma, kurią rodo galūnė —e) signalizuoja, kad atributas yra žinoma informacija, t.y., kad adresatui jau žinoma, kad Lassenas yra persišaldęs (42b pavyzdys). Kai daiktavardžio atributas pateikia naują informaciją, naujai apibūdina individą, vartojamas nežymimasis artikelis (ir po jo einanti nežymimoji būdvardžio forma) (42a pavyzdys). (42-43) pavyzdžiai iliustruoja tam tikrą (pragmatinę) restrikciją: būdvardis su nežymimuoju artikeliu gali būti vartojamas tik tais atvejais, kai kalbama apie laikiną (atsitiktinę) ypatybę (42a), o žymimoji būdvardžio for- ma gali žymėti tiek laikiną, tiek pastovią (būdingą) individo ypatybę (42b ir 43b). Būdvardis redhdret (lie. ;raudonplaukis‘) su nežymimuoju artike- liu galėtų būti pavartotas kaip tikrinio vardo atributas, jei raudoni plaukai būtų nauja, atsitiktinai įgyta, nepastovi individo ypatybė. Jei kalbama apie būdingą, pastovią ypatybę, teiktina žymimoji forma. Anot Hanseno, tikri- nių vardų vartojimas su nežymimaisiais artikeliais ir neapibrėžtos formos būdvardžiais danų kalboje yra inovacija. Tai stilistiškai žymėta, nauja kons- trukcija, daugiausia pasitaikanti žiniasklaidoje (Hansen 2001 : 204). Hansenas teigia, kad panašūs reiškiniai pastebimi ir atributiniuose jungi- niuose su bendriniais daiktavardžiais, kuriuose daiktavardžio apibrėžtumas yra aiškus iš konteksto' (Hansen 2001: 201, pavyzdžiai paimti iš autoriaus): (44a) hund-en stak snud-en frem ŠUO-DEF kišo snukis-per į priekį „šuo iškišo snukį“ (daiktavardžiui „snukis“ būdingas inferencinis apibrėžtumas) (44b) hund-en stak den vad-e snude frem 3 Visi Hanseno nagrinėjami pavyzdžiai su bendriniais daiktavardžiais priskirtini infe- renciniam apibrėžtumui, nors autorius šios sąvokos nevartoja. 133 BIRUTE SPRAUNIENE SUO-DEF kišo ART.DEF šlapias-DEF snukis į priekį „šuo iškišo šlapią snukį“ (N inferenciškai apibrėžtas, A pateikia seną (žinomą) informaciją) (44c) hund-en stak en vad snude frem SUO-DEF kišo ART.INDEF ~~ šlapias snukis į priekį „šuo iškišo šlapią snukį“ (N inferenciškai apibrėžtas, A pateikia naują informaciją) Vis dėlto konstrukcijos, kai atributinių būdvardžių forma priklauso nuo to, ar jie perteikia naują ar seną informaciją, yra retos, ir dažniausiai atri- butiniai būdvardžiai danų kalboje tiesiog priderinami prie apibrėžto arba neapibrėžto daiktavardinio junginio. 9. APIBREZTUMO KATEGORIJOS NARIŲ STATUSAS ŽYMĖTUMO POŽIŪRIU Kaip jau buvo minėta, neapibrėžiamųjų ir apibrėžiamųjų būdvardžių opozi- cijos nežymėtasis narys lietuvių kalboje yra neapibrėžiamoji forma. Neapi- brėžiamosios formos vartojamos dažniau už apibrėžiamąsias: išnagrinėtoje medžiagoje junginiai su neapibrėžiamąja forma sudaro 76 proc., junginiai su apibrėžiamąja forma — tik 24 proc. visų junginių. Be to, tyrimui atrink- ti tik semantiškai apibrėžti daiktavardiniai junginiai, įtraukus neapibrėžtus junginius neapibrėžiamųjų būdvardžių procentas būtų dar didesnis. Apibrė- žiamųjų ir neapibrėžiamųjų formų distribuciją galėtume atvaizduoti tokia schema: 2 schema. Apibrėžiamųjų ir neapibrėžiamųjų būdvardžio formų distribucija - Apibréztumas Neapibrėžtumas Apibrėžiamieji Neapibrėžiamieji būdvardžiai būdvardžiai Neapibrėžiamųjų būdvardžių distribucija žymiai platesnė už apibrėžiamųjų, ir būdamos nežymėtos, neapibėžiamosios formos daugelyje kontekstų gali pakeisti apibrėžiamąsias, tačiau ne atvirkščiai. Įdomu tai, kad artikelinėse kalbose apibrėžtumo kategorijos narių santy- kis žymėtumo požiūriu yra priešingas — apibrėžiamoji forma yra nežymėta, 134 Paprastųjų ir įvardžiuotinių būdvardžių opozicija lietuvių kalboje o neapibrėžiamoji — žymėta (Van Langendonck 1979: 33 ir 2007: 172). Pagrindinis Van Langendoncko argumentas yra tas, kad neapibrėžtumo se- mantikai būdingas egzistencinis kvantifikatorius, kuris apibrėžtumui nebū- dingas: „definiteness can be rendered by a free variable and indefiniteness by an existential guantifier binding variable“ (Van Langendonck 1979: 41). Apibrėžto daiktavardinio junginio vartojimas reiškia, kad referento egzis- tavimas diskurso erdvėje yra presuponuotas. Neapibrėžtas daiktavardinis junginys įveda naują referentą į diskurso erdvę. Rerefento egzistavimas šiuo atveju yra ne presuponuojamas, o teigiamas („not presupposed, but asser- ted“) (ibid., 38). Anot Van Langendoncko, „apibrėžtumas yra natūraliausia referentinio junginio būsena““"'*, t. y., yra didelė tikimybė, kad referentinis junginys bus apibrėžtas. Remdamasis Greenbergo suformuluotais žymėtu- mo kriterijais (raiškos sudėtingumas (ang. surface complexity), dominavimas (ang. dominance), įvairovė (ang. diversification) ir dažnumas (ang. freguen- cy)), autorius įrodinėja, kad neapibrėžtumas yra semantiniu ir sintaksiniu požiūriu sudėtingesnis nei apibrėžtumas. Vienas iš įrodymų nekelia abejo- nių — apibrėžti daiktavardiniai junginiai yra vartojami žymiai dažniau nei neapibrėžti (Van Langendonck 1979: 49), Danų kalbininkė Eva Skafte Jensen (Jensen 2007) išskiria dabartinės danų kalbos apibrėžtumo paradigmoje dvi opozicijas: 1. artikeliné daiktavardžio forma — nežymėta, beartikelé (grynoji) for- ma — žymėta; 2. forma su apibrėžiamuoju artikeliu — nežymėta, forma su neapibrė- žiamuoju artikeliu — žymėta. Jensen taip pat parodo, kad daiktavardinių junginių statusas žymėtumo po- žiūriu kinta priklausomai nuo apibrėžtumo kategorijos raidos ir apibrėžtu- mo rodiklių sugramatinimo laipsnio. Senojoje danų kalboje susiformavus apibrėžiamajam artikeliui beartikelė (grynoji) forma buvo nežymėta artike- linės formos atžvilgiu. Naujai susiformavęs apibrėžiamasis artikelis praėjo ilgą gramatinimo procesą, kurio metu skverbėsi į naujus vartojimo konteks- tus, ir galiausiai šiuolaikinėje danų kalboje, lyginant su senąja danų kalba, įvyko neapibrėžiamųjų ir apibrėžiamųjų formų žymėtumo inversija (ang. markedness reversal) — forma be artikelio tapo žymėta, o forma su artike- liu — nežymėta. '* „Definiteness is the most natural state of a referring expression“ (Van Langendonck 1979: 41), 135 BIRUTE SPRAUNIENE 10. IŠVADOS Straipsnyje siekta atskleisti semantinį kontrastą tarp neapibrėžiamosios ir apibrežiamosios būdvardžio formų lietuvių kalboje, ištirti apibrėžiamųjų formų distribuciją ir šių formų sąsają su apibrėžtumo kategorija. Straipsnyje teigiama, kad apibrėžiamosios formos teikia daiktavardiniam junginiui apibrėžtumą, nors jis kai kuriais atvejais reiškiasi kitu — takso- nominiu — lygmeniu (generinės reikšmės daiktavardiniuose junginiuose). Neapibrėžiamosios formos yra indiferentiškos arba neutralios apibrėžtumo žymėjimo atžvilgiu. Junginys su neapibrėžiamuoju būdvardžiu gali būti tiek neapibrėžtas, tiek apibrėžtas, vienokia ar kitokia interpretacija priklauso nuo konteksto. Taigi apibrėžiamoji būdvardžio forma yra žymėtas, o neapibrė- žiamoji — nežymėtas opozicijos narys. Tai patvirtina ir šių formų distribu- cija: neapibrėžiamosios formos su semantiškai apibrėžtais daiktavardiniais junginiais vartojamos žymiai dažniau negu apibrežiamosios. Kontekstų, kuriuose apibrėžiamoji forma yra privaloma, nėra daug: su šauksmininkais nesant daiktavardinio kreipinio, kai apibrėžiamasis būdvardis vartojamas daiktavardiškai (nors vėlgi rastume išimčių), tam tikrais anaforinio apibrėž- tumo atvejais, kai antecedentas ir anaforinis daiktavardis yra sinonimai, ir būdvardis nebuvo minėtas kartu su antecedentu (žr. 8 sk.), šie kontekstai nėra iki galo ištirti. Atlikta analizė parodė, kad kai kuriais atvejais apibrė- žiamoji būdvardžio forma lietuvių kalboje yra beveik dėsningai nevartoja- ma, nors šio būdvardžio modifikuojamas daiktavardinis junginys pateikia apibrėžiamąją deskripciją. Kas būtent lemia apibrėžiamosios formos ribotas vartojimo galimybes tokiais atvejais, nėra iki galo aišku, tačiau tai gali būti susiję su daiktavardinio junginio informacinės struktūros ypatumais. Pana- šu, kad būdvardis gali būti vartojamas su apibrėžiamuoju postfiksu, jei jis žymi tokią referento ypatybę, kuri žinoma iš konteksto arba presuponuoja- ma ir leidžia vienareikšmiškai identifikuoti referentą (išskirti jį iš tam tikros pragmatinės aibės). Jei būdvardžiui būdingas predikatyvumas, t. y., jei jis pateikia naują informaciją, naujai apibūdina referentą, paprastai vartojama neapibrėžiamoji būdvardžio forma, nepaisant to, kad visas daiktavardinis junginys yra semantiškai apibrėžtas. 136 Paprastųjų ir įvardžiuotinių būdvardžių opozicija lietuvių kalboje ŠALTINIAI DST — IccnokaAs Menas, Det sidste treek. Oversat fra engelsk efter Stalemate af Kirsten VAGN Jensen'®, Kobenhavn: Vindrose, 1981. HK — Herkus Kuncius, Pilnaties linksmybės: eseistinė proza. Vilnius: Rašytojų sąjungos leidykla, 1999, KT — Dabartinės lietuvių kalbos tekstynas, http://donelaitis.vdu.lt/ LTA — IccnHoxAs Meras, Trys romanai. Lygiosios trunka akimirką, romanas; Ant ko laikosi pasaulis: romanas-balade; Ties gatvės žibintu, vaikiškas romanas. 3-asis papild. leidimas. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1998, S — lccHokas Menas, Stalemate. Translated by Jonas Zpanys. Revised edition. New York: Other Press LLC, 2005. LITERATURA AMBRAZAS, V., ed., 1997: Dabartinės lietuvių kalbos gramatika. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. CnarE, W. L. 1976: Givenness, contrastiveness, definiteness, subjects, topics, and point of view. In: C. N. Li, ed., Subject and Topic. New York: Academic Press, 25-55. Fraurup, K. 1990: Definiteness and the processing of noun phrases in natural discourse. Journal of Semantics 7, 395-433. GirpeENIENE, D. 1971: Aktualioji skaida ir jos vaidmuo bei reiškimo būdai lietuvių kalboje. Kalbotyra 22.1, 35-47. Givon, T. 1995: Functionalism and grammar. Amsterdam-Philadelphia: John Ben- jamins. Hansen, E. & L. HeErrorr, spausdinama: Grammatik over det Danske Sprog. Hansen, E. 2001: Overbestemt og ubestemt proprium. In: H. G. JACOBSEN & H. JORGEN- >] danų k iš anglų k. pagal Stalemate išvertė Kirsten Vagn Jensen. 137 BIRUTE SPRAUNIENE SEN, eds., Gleden ved Grammatik. Udvalgte artikler og afhandlinger. Kobenhavn: Hans Reitzels Forlag, 199-205. HaAsrELMATH, M. 1999: Explaining article-possessor complementarity: economic motivation in noun phrase syntax. Language 75.2, 227-243. HaAsrELMATH, M. 2006: Against markedness (and what to replace it with). Journal of Linguistics 42, 25-70. Hawkins, J. A. 1978: Definiteness and Indefiniteness: A Study in Reference and Grammaticality prediction. London: Croom Helm. Hawkins, J. A. 1991: On (in)definite articles: implicatures and (un)grammaticality prediction. Journal of Linguistics 27, 405-442. Hawkins, J. A. 2004: Efficiency and Complexity in Grammars. Oxford: Oxford University Press. Howvoer, A. & A. Tamurionieng, 2006: Apibréztumo kategorija. In: Horvorr & Mikuiskas, red., 2006, 11-32. Howvoer, A. & R. Mikuiskas, red., 2006: Daiktavardinio junginio tyrimai. Vilnius: Lietuviy kalbos institutas. Jensen, E. S. 2007: Der var en gang en mand — om markeret og umarkeret artikel- brug i moderne dansk og gammel dansk. In: H. Jorcensen & P. Wipe, eds., Det bedre argument. Festskrift til Ole Togeby 7. marts 2007. Arhus: Wessel og Huitfeldt, 299-320. LasuTtis, V. 1998: Lietuvių kalbos sintaksė. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla. Larsen, K. 2005: The Evolution of the System of Long and Short Adjectives in Old Russian. Miinchen: Verlag Otto Sagner. Larsen, K. 2006: The distribution of long and short forms of adjectives in Old Russian (as represented by four chronicle texts). Russian Linguistics 30.3, 359-400. Larsen, K. 2007: The loss of the attributive short form in Old Russian as a process of grammaticalization. Scando-Slavica 53, 33-57. 138 Paprastųjų ir įvardžiuotinių būdvardžių opozicija lietuvių kalboje Lyons, C. 1999: Definiteness. Cambridge: Cambridge University Press. MikuLskas, R. 2006: Apibréziamyjy būdvardžių aprašo perspektyva. In: Horvocrr & MikuLskas, red., 2006, 33-66. PAULAUSKIENE, A. 1994: Lietuvių kalbos morfologija: paskaitos lituanistams. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. Rosinas, A. 1972: Žymimasis artikelis lietuvių kalbos tarmese ir senuosiuose raštuose. Kalbotyra 24.1, 83-89. Rosinas, A. 1996: Lietuvių bendrinės kalbos įvardžiai. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. Urvypas, K. red., 1965: Lietuvių kalbos gramatika 1. Fonetika ir morfologija. Vilnius: Mintis. VaLEckIENE, A. 1957: Dabartinės lietuvių kalbos įvardžiuotinių būdvardžių varto- jimas. Literatūra ir kalba 2, 159-308. VALECKIENE, A. 1986: Apibrėžtumo / neapibrežtumo kategorija ir pirminė įvardžiuotinių būdvardžių reikšmė. Lietuvių kalbotyros klausimai 25, 168-189. VALECKIENE, A. 1998: Funkcinė lietuvių kalbos gramatika. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. Van LANGENDONCK, W. 1979: Definiteness as an unmarked category. Linguistische Berichte 63, 33-55. Van Lancenponck, W. 2007: Theory and Typology of Proper Names, Berlin-New York: Mouton de Gruyter. Birutė Sprauniene Vilniaus universitetas, Lietuviy kalbos katedra Universiteto 5, LT-01513 Vilnius, Lietuva [email protected] 139