“Particles and Connectives in Baltic”

GÖTZ KEYDANA G e o r g - A u g u s t - U n i v e r s i t ä t G ö t t i n g e n Tyrimų sritys: fonologinė rekonstrukcija: fonologinių gramatikų rekonstrukcija (akcentologija, skiemenavimas), diachroninių fonologinių procesų fonetinis pagrindimas; istorinė sintaksė, argumentų struktūra ir linksnis, subordinacija (daugiausia vedų sanskritas). DALYTELĖS IR JUNGTUKAI BALTIŠKOSIOSE KALBOSE Acta Salensia 2. Ed. by Nicole Nau, Norbert Ostrowski. Vilnius: Vilniaus Universitetas, Asociacija „Academia Salensis“, 2010, 221 p. ISBN 978-609-95126-1-7 Recenzuojama knyga – šešių originalių straipsnių rinkinys. Joje yra išsami įžanga, dalykinė rodyklė ir žodžių rodyklė. Šios knygos temos apima diachroninius ir sinchroninius lietuvių bei latvių kalbų dalelyčių ir jungtukų sintaksės, semantikos ir funkcijų tyrimus. Visi straipsniai parašyti angliškai, o pavyzdžiai kruopščiai išglosuoti. Todėl knyga prieinama ne tik baltų kalbų studentams, bet ir kiekvienam šia sritimi besidominčiam kalbininkui. Įžangoje Nicole Nau ir Norbert Ostrowski pateikia trumpą baltų kalbų dalelyčių ir jungtukų tyrimų istorinę apžvalgą. Toliau autoriai aptaria terminologijos klausimus ir naujausius indėlius į čia nagrinėjamų žodžių klasių teoriją. Trečioji įžangos dalis skirta trumpiems pavyzdžiams, iliustruojantiems baltų dalelyčių ir jungtukų raidą tipiniais gramatikalizacijos keliais. Įžanga baigiama trumpomis šioje knygoje paskelbtų straipsnių santraukomis. Joannos Chojnickos straipsnis „Lyg vienos būtų negana: apie daugybines latvių it kā „lyg, tarsi“ funkcijas“ – korpusu paremtas it kā funkcijų šiuolaikinėje latvių kalboje tyrimas. Chojnicka pirmiausia aprašo savo korpusą (www.korpuss.lv), iš kurio išrinko 216 sakinių su it kā. Toliau ji apžvelgia, kaip it kā aiškinamas latvių kalbos žodynuose, ir nustato formaliuosius jungtukų ir dalelyčių atskyrimo kriterijus, daugiausia paremtus Grochowski (1986) darbais. Po to pateikiama išsami korpuso it kā vartosenos kaip jungtuko ir kaip dalelytės analizė. Jos korpuse jungtukas it kā paprastai- Recenzijos / Reviews 173 GÖTZ KEYDANA škai įveda šalutinius sakinius su asmenuojamaisiais veiksmažodžiais tariamojoje nuosakoje, o neigiamuose sakiniuose su it kā visada vartojamas veiksmažodis nebūtu. It kā sakiniai vartojami įvesti arba tai, ką Chojnicka vadina hipotetiniais palyginimais, arba numanomomis priežastimis. Hipotetiniais palyginimais „apibūdinama [...] situacija, kuri [...] daugumai žmonių galėtų sukelti tokį patį ar bent panašų jausmą“ (49). O numanoma priežastis pasitelkiama tuomet, kai „kalbėtojas spėja arba mano žinąs priežastį [įvykio, kurį nusako pagrindinis sakinys, – G. K.], tačiau nėra tuo tikras [...]“ (52). Dalelytė it kā atlieka tas pačias funkcijas ir vartojama su dalyvine fraze. Tačiau asmenuojamuosiuose sakiniuose ji paprastai veikia kaip atsargumo žymiklis: gali žymėti evidencialumą, hipotetinius palyginimus arba perteikiamąją kalbą. Chojnickos straipsnis yra vertingas indėlis į latvių it kā tyrimus, tačiau jame esama keleto nedidelių trūkumų. Vieną jų pripažįsta ir pati autorė – tyrime remiamasi nedideliu kalbos vartosenos pavyzdžių skaičiumi. Pavyzdžiui, recenzentui pasirodė reikšminga, kad neigiamuose šalutiniuose sakiniuose su it kā vartojama tik nebūtu forma. Tačiau kadangi visa imtis labai maža, o Chojnicka nenurodo šio tipo sakinių paliudijimų skaičiaus, ši informacija lieka anekdotinė. Maža imtis taip pat neleidžia Chojnickai atskirti jungiamojo žodžio it kā nuo papildinio jungtuko – šį svarbų skirtumą savo straipsnyje išskiria Holvoet. Be to, argumentacija kartais stokoja nuoseklumo. Kaip matyti iš pirmiau pateiktų citatų, autorė tinkamai neapibrėžia pagrindinių sąvokų „hipotetinis palyginimas“ ir „numanoma priežastis“. Jos skyrių apie sakinių tipus proporcijos gana nevienodos, nes juose nuolat painiojama sintaksė, semantika ir funkcija. Baigdamas recenzentas norėtų pridurti, kad it kā vartojimas kaip „kalbos nesklandumo žymiklio“ (61) panašus į like vartojimą amerikiečių anglų kalboje. Axelio Holvoeto straipsnis vadinasi „Pastabos apie Baltijos kalbų papildinio jungtukus“. Holvoetas išskiria du papildinio jungtukų klasifikavimo skirtumus. Pirmasis – tarp tiesos reikšmę turinčių ir jos neturinčių jungtukų. Tiesos reikšmę turintys papildinio jungtukai paprastai vartojami su verba dicendi, o jos neturintys – valios raiškos kontekstuose. Antrasis skirtumas skiria realiojo ir nerealaus modalumo papildinio jungtukus. Nors šie skirtumai dažnai sutampa, Holvoetas parodo, kad iš principo jie yra nepriklausomi vienas nuo kito. Šį teiginį jis iliustruoja latvių papildinio jungtuku lai, neturinčiu tiesos reikšmės. Vis dėlto jis paprastai jungiasi su realiojo modalumo veiksmažodžių formomis, o nerealaus modalumo formos su lai vartojamos tik norint nusakyti mažesnį „kalbėtojo / subjekto pasitikėjimo laipsnį“ (75). Tačiau Baltijos kalbose taip pat paliudytas realiojo ir nerealaus modalumo papildinio jungtukų skirtumas. Holvoetas pateikia senosios lietuvių kalbos jog (realaus modalumo) ir kad (nerealaus modalumo) pavyzdžius. Nerealaus modalumo papildinio jungtukai gali turėti nerealaus modalumo žymiklius, kaip rodo senosios lietuvių kalbos jeib ir latgalių kab formos. Kitas svarbus 174 Acta Linguistica Lithuanica LXIV–LXV Particles and Connectives in Baltic papildinio jungtukų skirtumas susijęs su kontrole ir tuo, ką Holvoetas, sekdamas Lichtenberk (1995), vadina „nuogąstavimo ir episteminiu modalumu“ (86). Latvių kalboje nuogąstavimas ir žemas kontrolės laipsnis paprastai reiškiami ka ne, o aukštas kontrolės laipsnis – lai ne. Toliau Holvoetas aptaria tiesos vertinimą modifikuojančius papildinio jungtukus; pavyzdžiai – lietuvių esą ir latvių it kā. Pastarasis, vartojamas kaip jungiamasis žodis, yra kontrafaktinis. Tačiau vartojamas kaip papildinio jungtukas jis modifikuoja tiesos vertinimą. Apžvalgą Holvoetas užbaigia bendromis pastabomis apie papildinio jungtukus ir teigia, kad jie dažnai perteklinai koduoja modalumą. Toks pertekliškumas gali lemti skirtingą raidą. Lietuvių kalboje pertekliniai nerealaus modalumo papildinio jungtukai išnyko. O latvių kalboje pertekliškumas paskatino naujų vartosenos atvejų atsiradimą: papildinio jungtukai, iš pradžių reiškę nerealų modalumą, dabar vartojami tam, ką Noonan (2007) vadina apsimetimo predikatais, žymėti. Holvoeto straipsnis yra labai informatyvus ir įkvepiantis. Jo skirtingų modalumo aspektų diferencijavimas leidžia detaliai išanalizuoti papildinio jungtukų funkciją Baltijos kalbose. Tačiau straipsniui būtų pravertęs griežtesnis aprašymo aparatas. Dažnai vartojami terminai lieka neapibrėžti. Tai ypač akivaizdu kalbant apie „kontrolę“ – lingvistikoje šis žodis vartojamas įvairiomis reikšmėmis. Kartais vartojami terminai gana klaidina. Nors intuityviai suprantamos, etiketės truth-valued ir non-truth-valued yra netinkamos. Intensionaliojoje semantikoje abi rūšys turi tiesos reikšmę; jos skiriasi tik pasauliais, kurių atžvilgiu vertinama tiesa. Straipsnyje „Prieštaravimas, kontrastas ir priežastis: latvių dalelytės neba funkcijos interneto diskusijose“ Nicole Nau nagrinėja šios dalelytės vartojimą interneto forumuose, diskusijų grupėse ir pokalbiuose. Tyrimui ji surinko 198 atvejus, kai neba įveda sakinį. Savo duomenyse ji išskiria keturias funkcijas: dalelytė vartojama prieštaravimui, priežastiniam ryšiui (tik neigiamuose kontekstuose), kontrastui ir, galiausiai, priežasčiai kartu su kontrastu žymėti. Nau įtikinamai teigia, kad nekintamoji neba reikšmė įvairiose jos funkcijose yra neigimas, o papildomos semantinės reikšmės visada kyla iš implikatūrų. Pavyzdžiui, priežastinis aiškinimas nustatomas kalbos akto lygmeniu (priešingai nei tikrovės įvykių priežastingumas) ir atsiranda vien dėl Grice’o relevantiškumo maksimos. Šį argumentą dar labiau sustiprina pastebėjimas, kad kai kuriais atvejais neba iš tikrųjų vartojama kartu su sakinio jungtuku jo. Antroje straipsnio dalyje Nau nagrinėja neba sintaksę ir kategorinį statusą. Remdamasi jos distribucija, ji daro išvadą, kad sintaksiškai ši dalelytė nėra jungtukas, nors funkciniu požiūriu yra į jį panaši. Taigi ji vartojama tik sakinio pradžioje ir visada jungia sakinius. Galiausiai Nau nagrinėja gana netikėtai dažną neba vartojimą internete. Už interneto ribų neba dažniausiai vartojama tik liaudies dainose. Tačiau, kaip pažymi Nau, ši dalelytė yra tobulas Recenzijos / Reviews 175 GÖTZ KEYDANA priemonė „kompensuoti prozodijos stoką rašytiniuose tekstuose“ (130), todėl ji populiari interneto kalboje, glaudžiai susijusioje su šnekamąja kalba. Nau straipsnis labai įtikinamai argumentuotas ir skatina susimąstyti. Autorė kruopščiai aprašo savo duomenų rinkimą, o argumentuoja itin aiškiai ir griežtai. Šis straipsnis – puikus informatyvaus korpusinio tyrimo, paremto gerai subalansuotu teoriniu samprotavimu, pavyzdys. Norbert Ostrowski straipsnyje nagrinėja „Latvių jeb ‘arba’ – nuo sąlygos jungtuko iki skiriamojo jungtuko“. Pirmojoje straipsnio dalyje Ostrowski atseka jeb raidą nuo jungtuko, įvedančio sąlygos sakinius, iki jungtuko, žyminčio nuolaidinius sąlygos sakinius, ir galiausiai – paprastus nuolaidos santykius. Tokia raida gerai paliudyta ir kitose kalbose, pavyzdžiui, anglų (plg. though), ją aprašė König (1985). Ostrowski parodo, kad, kaip ir anglų kalboje, sąlyginė reikšmė virsta nuolaidine, kai „protazėje yra išraiška, žyminti tinkamą kraštutinę vertę kokioje nors skalėje, taikomoje tam tikrai propozicinei schemai“ (141, cituojama iš König (1985: 238)). Kitaip tariant, pirminė šalutinė reikšmė tapo jungtuko denotacija. Toliau Ostrowski aiškina skiriamąją jeb vartoseną remdamasis jos nuolaidine reikšme ir vėl sekdamas König (1985). Tačiau, pasak Ostrowski, jeb nukrypsta nuo König aprašyto kelio ir kai kuriuose senuosiuose latvių kalbos paliudijimuose virsta priežastiniu jungtuku (forma jeb u). Paskutinėje straipsnio dalyje Ostrowski siūlo jeb etimologiją. Jis daro prielaidą, kad žodis sudarytas iš ja ‘jei’ ir *be < *bijā (būtojo laiko formos). e buvimą jeb formoje jis aiškina regresine asimiliacija, o *bijā raidą į *be – pokyčiu, kurio nepaaiškina garsų dėsniai. Ostrowski straipsnis argumentuotas įtikinamai. Vis dėlto reikėtų paminėti keletą smulkių problemų. Pavyzdžiui, recenzentui lieka neaišku, kodėl Ostrowski raidą nuo sąlygos iki nuolaidos aiškina lenkų kalbos pavyzdžiais (139). Kalbant apie straipsnio išvadas, atrodo sunku pritarti nuolaidinio jeb u virtimui priežastiniu jungtuku. Ostrowski pateikia tik vieną priežastinės funkcijos pavyzdį, kuris, deja, nebūtinai įtikina, nes pateiktame sakinyje negalima atmesti sąlyginio perskaitymo. Norėdamas iš tiesų pagrįsti priežastinę jeb u vartoseną, Ostrowski turėtų pateikti skirtingų interpretacijų testų, kurie peržengtų vien intuicijos ribas. Kita problema susijusi su jeb etimologija. Intuityviai atrodo akivaizdus ryšys su ja ir tokia forma kaip *bijā. Tačiau siūloma regresinė asimiliacija yra visiškai ad hoc, kaip ir teigiama būtojo laiko formos raida. Daniel Petit straipsnyje „Apie prezentatyvines dalelytes baltų kalbose“ apžvelgiama ši dalelyčių klasė lietuvių ir latvių kalbose. Autorius prezentatyvines dalelytes apibrėžia kaip „specialias formas, kurių funkcija – atkreipti dėmesį į tam tikrą tikrovės objektą, jį stipriai deiktiškai fokusuojant“ (151). Kaip teigia Pet- 176 Acta Linguistica Lithuanica LXIV–LXV Particles and Connectives in Baltic it, lietuvių kalboje yra daugybė prezentatyvinių dalelyčių (pvz., anskat, šiškat, te), o latvių kalboje jų tėra keturios (luk, rau, re, še). Tipologiškai prezentatyvinės dalelytės paprastai eina sakinio pradžioje, negali būti neigiamos ir gali būti vartojamos predikatyviai. Autorius kiekvieną iš šių ypatybių iliustruoja lietuvių ir latvių kalbų duomenimis. Ypač įdomi ypatybė yra „predikatyvumas“, nes, pasak autoriaus, galima išskirti du valdymo tipus: vienos dalelytės valdo vardininką (liet. štai, latv. še), kitos – galininką (liet. še, te). Pastarosios kartais iš naujo analizuojamos kaip veiksmažodžiai (šekit, tekit lietuvių tarmėse). Tačiau tos pačios dalelytės gali įvesti ir savarankiškus sakinius. Istoriškai dauguma baltų kalbų prezentatyvinių dalelyčių yra skaidrios kilmės. Jos kildinamos iš liepiamosios nuosakos formų (liet. žiur), įvardžių (štai) ir vietos prieveiksmių (še, tikriausiai kilusio iš ide. *-eh1 įnagininko). Petit straipsnis – sveikintinas „pirmasis žvilgsnis“ į prezentatyvines dalelytes baltų kalbose. Smulki pastaba susijusi su tuo, kad autorius teigia, jog kai kurios iš šių dalelyčių „valdo vardininką“ (159). Kadangi sintaksiškai jos, regis, elgiasi kaip vietos dalelytės, pavyzdžiui, lietuvių čia (160), atrodo tinkamiausia jas laikyti mažųjų sakinių predikatais, negalinčiais priskirti (arba valdyti) linksnio. Paskutinis recenzuojamos knygos straipsnis – Björno Wiemerio „Dėl liet. esą leksikografinio aprašymo (kitų dalelyčių lietuvių kalboje ir kitur kontekste)“ [sic!]. Šiame straipsnyje autorius kelia klausimą, kiek lietuvių esą leksinių straipsnių reikėtų postuluoti. Laikydamasis leksikografinės tradicijos, Wiemer skiria dalyvį esą nuo tarnybinio žodžio. Pastarasis vartojamas kaip dalelytė su reportatyvine funkcija ir kaip jungiamasis žodis, paprastai vartojamas tik su verba dicendi papildiniais. Autorius pripažįsta Holvoeto pastebėjimą jo straipsnyje šioje knygoje, kad jungiamasis žodis gali būti vartojamas su propozicinės nuostatos veiksmažodžiais. Vis dėlto jis apsiriboja dažnesne vartosena su ilokuciniais veiksmažodžiais. Wiemer teigia, kad esą yra heteroseminis – šį terminą jis perima iš Lichtenberk (1991). Wiemerio žodžiais, heterosemija „apima vieneto reikšmių ryšius, peržengiančius [...] kategorijų ribas“ (179–180). Akivaizdu, kad būdamas ir jungiamuoju žodžiu, ir dalelyte, esą atitinka šį kriterijų. Toliau Wiemer lygina esą su latvių, lenkų ir rusų kalbų reportatyviniais žymikliais. Galiausiai jis aptaria leksinius straipsnius. Kadangi dalelytė sintaksiškai ir (tikriausiai) semantiškai skiriasi nuo jungiamojo žodžio, Wiemer pasirenka postuluoti du atskirus leksinius straipsnius. Jie pateikiami stiliumi, primenančiu Natūraliąją semantikų metakalbą. Wiemerio straipsnis recenzentą glumina. Heterosemija gali būti tinkamas struktūrinių ryšių tarp esą kaip dalelytės ir esą kaip jungiamojo žodžio pavadinimas. Tačiau visas teorinis samprotavimas apie smulkius kategorinius skirtumus leksemų tarpusavio ryšiuose atrodo gana bevaisis, nes Wiemerio sprendimas įvesti du atskirus leksinius straipsnius visiškai pagrįstas skirsty- Recenzijos / Reviews 177 GÖTZ KEYDANA bucija (plg. p. 204). Be to, ilga latvių ir ypač lenkų bei rusų kalbų duomenų aptartis yra gana beprasmiška, nes ji neprisideda prie pagrindinės hipotezės. Esama ir fundamentalesnių problemų. Svarbiausia iš jų susijusi su šio straipsnio tikslu, nes tol, kol leksikonas nelaikomas generatyvinio mechanizmo dalimi (o akivaizdu, kad Wiemer to neturi omenyje), visas siekis nuspręsti, kiek leksinių įrašų siūlyti, tėra struktūralistinė taksonomija. Tai dar labiau pasakytina dėl to, kad Wiemerio siūlomi leksiniai įrašai galiausiai yra netinkami. Viena iš šio netinkamumo priežasčių yra tai, kad Wiemeris pripažįsta, jog „šį klausimą [dėl tikslios jungtuko reikšmės, G.K.] reikia toliau tirti“ (205). Todėl jungtuko leksinis įrašas neišvengiamai yra neišsamus. Dar blogiau, įrašuose pateikti sintaksiniai ir semantiniai aprašai yra pernelyg netikslūs, kad būtų galima jais remtis. Pavyzdžiui, jungtuko sintaksė aprašoma taip: „X1_ [esq[X2]]“ (206). Išnašoje teigiama, kad X2 yra „šalutinis sakinys, priklausantis nuo sakinio X1“ (207). Tačiau „sakinys“ neapibrėžiamas ir gali reikšti tiek asmenuojamąsias, tiek neasmenuojamąsias struktūras. Dar blogiau, jei X1 laikomas sakiniu, struktūriniame apraše praleidžiami svarbūs dalykai: (1) esq yra jungtukas ir (2) jį licencijuoja įterpinio veiksmažodžio subkategorizacijos rėmas. Dalelytės sintaksinis aprašas (204) taip pat netinkamas. Pateikti semantiniai aprašai visur netikslūs. Vėl paėmę jungtuko įrašą kaip pavyzdį, skaitome inter alia: „(b) Aš sakau P, o P yra talpinamas X2“ (206). P akivaizdžiai žymi propoziciją, t. y. semantinį vienetą. Tačiau X2 yra sintaksinis dėmuo. Be to, „talpinamas“ geriausiu atveju yra metafora, bet tikrai ne terminus technicus kokioje nors lingvistinėje teorijoje. Be to, kadangi apibrėžties sakinyje (a) nėra nei P, nei X, ryšys tarp dalių (a) ir (b) lieka neaiškus. Tačiau net jei Wiemerio pateikta semantika būtų tikslesnė, ji vis tiek turėtų rimtą trūkumą, būdingą NSM semantikai, t. y. nebūtų kompozicinė. Tai ypač problemiška tokių funkcinių žodžių kaip esq atveju. Paskutinis dalykas, išryškėjantis lyginant dalelytės ir jungtuko įrašus, yra tai, kad juos būtų galima lengvai sujungti į vieną įrašą, jei autorius leistų leksikone vartoti nepakankamai specifikuotas reikšmes. REFERENCES Grochowski Maciej 1986: Polskie partykuły (składnia, semantyka, leksykografia). Wrocław: Ossolineum. König Ekkehard 1985: On the history of concessive connectives in English. Diachronic and synchronic evidence. – Lingua 66, 1–19. 178 Acta Linguistica Lithuanica LXIV–LXV Particles and Connectives in Baltic Lichtenberk František 1991: Semantic change and heterosemy in grammaticalization. – Language 67, 475–509. Lichtenberk František 1995: Apprehensional epistemics – Modality in Grammar and Discourse, ed. by Joan Bybee, Suzanne Fleischman. Amsterdam: John Benjamins Publishing Company, 293–327. Noonan Michael 2007: Complementation. – Language Typology and Syntactic Description. Vol. II. Complex Constructions. 2nd ed., ed. by Timothy Shopen. Cambridge: Cambridge University Press, 52–150. Įteikta 2011 m. spalio 19 d. GÖTZ KEYDANA Georg-August-Universität Göttingen Käte–Hamburger–Weg 3, D–37073 Göttingen, Deutschland [email protected] Recenzijos / Reviews 179