Elbe – zu den Quellen eines Hydronyms

HARALD BICHlMEIER Saksonijos mokslų akademija Martin-Luther-Universität Halle-Wittenberg Mokslinių tyrimų kryptys: senųjų Europos upių vardų tyrimai, indoeuropiečių, keltų ir germanų etimologija, istorinė fonologija ir morfofonologija, mikėnų kalba, senoji indoarijų sintaksė. VÁCLAV BLAŽEK Masaryk University Mokslinių tyrimų kryptys: senųjų Europos upių vardų tyrimai; indoeuropiečių, keltų, baltų, slavų ir tocharų etimologija; istorinė fonologija ir kamienų daryba, semantinė tipologija. ELBĖ – APIE HIDRONIMO IŠTAKAS* Elbė: apie vieno hidronimo ištakas A N N O T A C I J A Straipsnyje hidronimas Albis/Elbe/Labe nagrinėjamas įvairiais aspektais: geografiniu, istorinių paliudijimų, diachroninės fonologijos ir morfologijos, ypač žodžių darybos. Etymologiniai pasiūlymai, pateikti germanų, keltų ir vadinamosios „senojo europinio hidronimų sluoksnio“ tyrimų kontekste, vertinami atsižvelgiant į jų semantinę motyvaciją, pasitelkiant vandenvardžių semantinę tipologiją. * Autoriai dėkoja dviem anoniminiams straipsnio recenzentams už įvairias naudingas pastabas tiek dėl turinio, tiek dėl nepastebėtos literatūros. S V A R B I A Ž O D Ž I A I: hidronimas, istorinė fonologija, istorinė morfologija, žodžių daryba, etimologija, semantinė tipologija, slavų hidronimija, germanų hidronimija, keltų hidronimija, senojo europinio sluoksnio hidronimija, Calando ir Wackernagelio priesagų sistema. R A K T A Ž O D Ž I A I: hidronimas, istorinė fonetika, istorinė morfologija, žodžių daryba, etimologija, semantinė tipologija, slavų hidronimija, germanų hidronimija, keltų hidronimija, senojo europinio sluoksnio hidronimija, Calando ir Wackernagelio priesagų sistema. Straipsniai / Articles 125 HARALD BICHLMEIER, VÁCLAV BLAŽEK ANOTACIJA Straipsnyje hidronimas Albis/Elbe/Labe nagrinėjamas įvairiais aspektais: geografiniu, istorinių dokumentų, diachroninės fonetikos ir morfologijos, ypač žodžių darybos. Germanų, keltų ir vadinamosios „senojo europinio hidronimų sluoksnio“ tyrimų kontekste siūlomi etimologiniai aiškinimai vertinami atsižvelgiant į jų semantinę motyvaciją, pasitelkiant semantinę tipologiją. 1. GEOGRAFINIAI DUOMENYS Elbė išteka iš Karkonošių (Riesengebirge/Krkonoše) kalnų, vadinamojoje Labská louka (pažodžiui „Elbės pieva“), 1 386 arba 1 387 m aukštyje virš jūros lygio, maždaug kilometras į pietvakarius nuo Violíko kalno. Ji įteka į Šiaurės jūrą tarp Kukshafeno ir Friedrichskoogo miestų, maždaug 100 km ilgio ir 2,5–15 km pločio estuarijoje. Elbės baseino plotas yra 144 055 arba 148 286 km2, jos ilgis – 1 096 km (kitais duomenimis, 1 154 arba 1 165 km [priklausomai nuo to, kur laikoma esant tikrąją žiotis]). Elbės ir Vltavos upių sistema, kurios ištakos yra Bohemijos miške1, yra net 1 245 arba 1 329 km ilgio, nes vien Vltavos ilgis siekia 430, 433 arba 440 km, o Elbė iki santakos su Vltava yra tik 255 km ilgio. 2. ŠIUOLAIKINIAI ELBĖS PAVADINIMAI Šiuolaikinių kalbų pavadinimai yra tokie: aukšt. vok., nyderl., angl., šved., suom. Elbe, dan. Elben (įskaitant postpozicinį artikelį), žem. vok. Elv, katal., isp., port., ital., rumun., vengr. Elba, rus. El’ba, aukšt. sorb. Łobio, žem. sorb. Łobje, lenk. Łaba. 3. ISTORINIAI HIDRONIMO LIUDIJIMAI Hidronimas paliudytas nuo I a. po Kr. (toliau pateikiami atrinkti liudijimai)2: 1 Tacitas I a. po Kr. pabaigoje Elbės ištakas lokalizuoja Bavarijos ir Bohemijos pasienio regione (plg. 7 past.). Tik Dionas Kasijus, iki 229 m. po Kr. buvęs Panonijos prokonsulu, Elbės ištakas nurodė Vandalų kalnuose, t. y. Krkonošuose (plg. 9 past.). 2 Vgl. etwa schon Pape/Benseler 1863–1870: I, 53; Udolph 1990b: 89–98. 126 Acta Linguistica Lithuanica LXXI Elbe – zu den Quellen eines Hydronyms 18 m. po Kr. Ἄλβις3 [Strabo VII, 292]; 30 m. po Kr. Albis4 [Velleius Paterculus II, 106.2]; 44 m. po Kr. Albis5 [Mela III, 30–31]; 61–65 m. po Kr. Albis6 [Lucanus, Pharsalia II, 52]; 77 m. po Kr. Albis7 [Plinius IV, 100]; 3 Διέχει δὲ τοῦ Ἄλβιος ὁ Ῥῆνος περὶ τρισχιλίους σταδίους, εἴ τις εὐθὺ πορεύσας εἴχε (v.l. ἔχει) τὰς ὁδούς νυνὶ δὲ διὰ σκολιάς καὶ ἑλώδους καὶ δρυμῶν κυκλοπορεῖν ἀνάγκη. „Elbė nuo Reino nutolusi maždaug trimis tūkstančiais stadijų, jei tik būtų galima keliauti tiesiais keliais; iš tikrųjų tenka daryti daugybę lankstų per raižytą, pelkėtą ir miškingą kraštą.“ (Radt 2003: 240f.). 4Fracti Langobardi, gens etiam Germana feritate ferocior; denique quod numquam antea spe conceptum, nedum opere temptatum erat, ad quadringentesimum miliarium a Rheno usque ad flumen Albim, qui Semnonum Hermundurorumque fines praeterfluit, Romanus cum signis perductus exercitus. Et eadem mira felicitate et cura ducis, temporum quoque observantia, classis, quae Oceani circumavigaverat sinus, ab inaudito atque incognito ante mari flumine Albi subvecta, cum plurimarum gentium victoria parta cum abundantissima rerum omnium copia exercitui Caesarisque se iunxit. <http://penelope.uchicago.edu/Thayer/L/Roman/Texts/Velleius_Paterculus/2D*.html> „Langobardai buvo sutriuškinti – gentis, dar žiauresnė už nuožmiuosius germanus; galiausiai įvyko tai, apie ką niekas anksčiau net nebuvo svajojęs, juo labiau mėginęs įgyvendinti: romėnų kariuomenė su vėliavomis buvo nuvesta iki 400-ojo mylių stulpo nuo Reino iki Elbės upės, tekančios per semnonų ir hermundurų žemes. Dėl tos pačios nepaprastos sėkmės, vado rūpestingumo ir atidaus metų laikų paisymo laivynas, apiplaukęs vandenyno įlankas ir plaukęs Elbe žemyn iš anksčiau negirdėtos ir nežinomos jūros, nugalėjęs daugybę tautų ir gabendamas gausybę visokiausių gėrybių, prisijungė prie Cezario kariuomenės.“ 5Montium altissimi Taunus et Retico, nisi quorum nomina vix est eloqui ore Romano. Amnium in alias gentes exeuntium Danuvius et Rhodanus, in Rhenum Moenis et Lupia, in oceanum Amissis, Visurgis et Albis clarissimi. Super Albim Codanus ingens sinus magnis parvisque insulis refertus est. [http://www.thelatinlibrary.com/pomponius3.html] „Iš kalnų aukščiausi yra Taunas ir Retikas, neskaitant tų, kurių vardus romėnų lūpoms sunku ištarti. Iš upių, tekančių į kitų tautų žemes, garsiausios yra Dunojus ir Rona; į Reiną įteka Mainas ir Lipė, o į vandenyną – Emsas, Vėzeris ir Elbė. Pasakojama, kad už Elbės plytinti didžiulė Kodano įlanka pilna didelių ir mažų salų.“ 6Fundat ab extremo flavos Aquilone Suevos Albis, et indomitum Rheni caput. „Elbė iš tolimojo šiaurės pakraščio teka pas šviesiaplaukius svebus, o Reino aukštupis – neįveikiamas.“ 7Amnes clari in oceanum defluunt Guthalus, Visculus sive Vistla, Albis, Visurgis, Amisis, Rhenus, Mosa. „Šios garsios upės įteka į vandenyną: Guthalus (šiandien Prieglius arba galbūt Oderis), Visculus arba Vistla (Vysla), Albis (Elbė), Visurgis (Vėzeris), Amisis (Emsas), Rhenus (Reinas), Mosa (Mėza).“ – Iš upių išvardijimo tvarkos matyti, kad Plinijus upę Guthalus lokalizavo į rytus nuo Vyslos; taigi tai galėtų būti Prieglius, o gal Nemunas. Pasak Solino [20], upė Guthalus tekėjo į vakarus nuo Vyslos, tad veikiausiai tai galėtų būti Oderis. P. J. Šafárik (1862: 539f., Anm. 41) pateikia patrauklią mintį, kad šis hidronimas atitinka skandinavišką hidronimą Göta-Älv = Gothelba pas Adomą Brėmenietį. Tuomet pirminė forma būtų lotyniškas vyriškosios giminės žodis *Gutalbus, t. y. „gotų Albis“. Straipsniai / Articles 127 HARALD BICH LMEIER, VÁCLAV BLAŽEK 98 m. po Kr. Albis8 [Tacitus, Germania 41; Ann. I,59 ir kitur]; apie 150 m. po Kr. Ἄλβις⁹ [Ptolemaios II, 11, 1–2]; apie 200 m. po Kr. τοῦ Ἀλβίου¹⁰ [Cassius Dio LV, 1,2]; apie 200 m. po Kr. τὸν Ἀλβίαν [Cassius Dio LV 10a,2]; apie 200 m. po Kr. τοῦ Ἄλβιδος [Cassius Dio LV 1,28]; apie 300 m. Alba [Mamertin. Senet. Maximiani 10,4]; apie 300 m. ad Germanicum Albam (v.l. album) [Paneg. Constantino Aug. 21,5];¹¹ 8 Hermundurų žemėje prasideda Albis, kadaise garsi ir žinoma upė, o dabar apie ją girdima retai „Hermundurų žemėje prasideda Elbė, garsi ir kadaise žinoma upė, tačiau dabar apie ją girdima retai“ [Germania 41]. 9 1. Vakarinę Germanijos pusę riboja Reino upė, o šiaurinę – Germanų vandenynas; jos aprašymas toks. Už Reino (upės) žiočių,... Vėzerio upės žiotys 28° 30′ (27° 30′) 54° 20′ Manarmanio (Mararmanio) uostas 28° 54° 45′ (15′) Emso upės žiotys 29° 55′ upės ištakos 32° 52′ Vėzerio upės žiotys 31° 55′ 15′ (55°) upės ištakos 34° 52′ 30′ Elbės upės žiotys 31° 56′ 15′ upės ištakos 39° 50′ 2. Kimbrų pusiasalio iškyšulys už Elbės 32° 56′ 50′ „1. Vakarinę Germanijos pusę riboja Reinas, o šiaurinę – Germanų vandenynas / Šiaurės ir Baltijos jūros; jos aprašymas toks: už [rytinių] Reino žiočių;... Vidro žiotys 28° 30′ (27° 30′) 54° 20′ Manarmanio (Mararmanio) uostas 28° 54° 45′ (15′) Emso žiotys 29° 55′ upės ištakos 32° 52′ Vėzerio žiotys 31° 55′ 15′ (55°) upės ištakos 34° 52′ 30′ Elbės žiotys 31° 56′ 15′ upės ištakos 39° 50′ 2. Kimbrų pusiasalyje / Danijoje: iškyšulys į šiaurę nuo Elbės 32° 56′ 50′“ (Stückelberger/Graßhoff 2006: 220–223). 10 Iš ten jis [Drusas] persikėlė į cheruskų žemę, perėjo Vėzerį ir veržėsi iki Albio, viską pakeliui niokodamas. Ši [Elbė] teka iš Vandalų kalnų ir kaip didelė upė įteka į šiaurinį vandenyną. Jis mėgino ją persikelti, tačiau nepajėgė; pastatęs trofėjus pasitraukė. „Iš ten jis [Drusas] patraukė toliau į cheruskų žemę, perėjo Vėzerį ir žygiavo iki Elbės, pakeliui viską niokodamas. Ji [Elbė] išteka iš Vandalų kalnų ir kaip didelė upė įteka į Šiaurės vandenyną. Jis mėgino persikelti per šią upę, bet jam nepavyko, tad pastatė trofėjus ir pasitraukė.“ <http://zocher-regel.gmxhome.de/ArbaloSchlacht/CassiusDioDrususTod.html> 11 Vgl. zum Zitat Udolph (1990b: 90), der dies als „Rasch 5“ zitiert, wobei wiederum „Rasch“ im Literaturverzeichnis nicht auftaucht. Gemeint ist wohl die Dissertation Gerhard Raschs, in deren gedruckter Version (Rasch 2005[1950]) befindet sich die Aufstellung auf S. 12. 128 Acta Linguistica Lithuanica LXXI Elbe – zu den Quellen eines Hydronyms V a. Alba [Solin XX 2]; apie 700 m. Albis [Geograph von Ravenna IV, 18]; 786 m. ab Albia fluvio [Hamburgisches Urkundenbuch I 3]; 805 m. Albia [Chronicon Moissiacense; MMFH I: 58]; IX a. Ælfe mupa [Orosius] ir kt.;12 apie 1120 m. Prahos kronikininkas Kosmas greta vartojo sulotynintas formas Alb, Albe, Albye, taip pat Albia ir vietinę formą Labe, kuri kaitaliojosi su forma Albea;13 vidurinės aukštaičių kalbos hidronimo forma jau buvo Elbe; senuosiuose anglų dokumentuose paliudytos formos Ielf, Ælf.14 4. ETIMOLOGIJA Ankstesnius svarstymus apie hidronimo kilmę, nustačius numanomo šaltinio kalbinę priklausomybę, galima apibendrinti trimis grupėmis: 4.1. Germanų kalba Holder (1896: 85) und Schwarz (1931: 28; 1961: 48) ordneten den Namen der Elbe unter den Hydronymen germanischen Ursprungs ein. Dies geschah im Hinblick auf aisl. elfr, nisl. elfur, fär. elvur/elfa, norw. elv > dän. elv, schwed. älv ‘Fluss’, schwed. dial. älv ‘vertieftes Flussbett’, älve ‘steiles Flussufer’, mnd. elve ‘Flussbett’.15 Tačiau jau XI a. Adomo Brėmeniečio veikalo scholijose (IV, 21; plg. Udolph 1994: 857–859) pateikiamas racionalus paaiškinimas, grindžiamas tikrinio vardo virtimu bendriniu: GotheIba [šiandien Göta-Älv] fluvius a Nordmannis Gothiam separat, magnitudine non impar est Albiae Saxonum, unde ille nomen sortitur „Gothelbos upė skiria Gotiją nuo normanų. Savo dydžiu ji nė kiek nenusileidžia saksų Elbei, nuo kurios ir kilęs tas vardas.“ Panašią raidą patyrė ir hidronimas Wisła, virtęs pietų lenkų tarmių wisła „potvynis, (pavasarinis) patvinimas“, kašubų. Vgl. ausführlicher dazu Udolph 1990b: 89f. Plg. Bretholz 1923: 6, 39, 49, 56, 93, 206, 218. Plg. de Vries 1962: 100. Plg. de Vries 1962: 100; Magnússon 1995: 151; Bjorvand/Lindeman 2007: 223; Kroonen 2013: 20: *albī- f. Straipsniai / Articles 129 HARALD BICHLMEIER, VÁCLAV BLAŽEK vjislo „upės vaga, upelis“16 virto arba hidronimas Dunaj („Dunojus“), virtęs ukrain. dunáj „potvynis, didelis vandens kiekis“, rus. tarm. „iš žemės ištekanti upelio vaga“.17 Panašus atvejis žinomas ir iš Karolio Didžiojo vardo transformacijos į bendraslavų apeliatyvą *karlb „karalius“.18 Kaip netiesioginį argumentą prieš germanišką kilmę J. Udolph (1994: 857) pateikia svarstymą, kad būtų gana keista, jei tokia didelė ir svarbi upė turėtų vėlesnį vardą nei jos intakai, kurių kilmė paprastai laikoma ikigermaniška, pavyzdžiui, Iser/Jizera ir Eger/Ohře pavadinimų atveju Bohemijoje arba Saale, Ilm, Seeve, Bille, Oste ir kitų pavadinimų atveju Vokietijoje. 4.2. Keltų Čekų istorinėje ir archeologinėje literatūroje ne kartą teigiama, kad ikigermaniški hidronimai, tokie kaip Elbe/Labe, Eger/Ohře, Iser/Jizera19 ir kt., yra keltų kilmės.20 Tačiau nė vienas iš šių vardų neturi požymių, būdingų vien keltų kalboms. Panašių upių vardų pasitaiko ne tik kadaise keltų gyvenamose teritorijose, pavyzdžiui, Alba (pakrantės upelis Ispanijoje [Plinius 3, 22]); Aube (Senos intakas: 877 m. Alba, Ravennos geografo Albis); Aubetin (Grand-Morin intakas: 632 m. Alba); Albe (Saros intakas: 1200 m. Alba); Alb (Reino intakas netoli Karlsrūhės: 890 m. Alpa-gowe) ir kt.;21 galbūt ir rytų slovakų upės vardas Laborec (Latoricos intakas: 1150 m. Loborcy, 1254 m. Laborch);22 tačiau taip pat ir toli už tos gyvenvietės teritorijos ribų, pavyzdžiui, gr. Ἀλφειός (upės Arkadijoje, Elidėje ir Bitinijoje); 16 Vgl. Udolph 1990a: 309. 17 Plg. ÉSSJa V, 156f. 18 Plg. Berneker 1924: 572f.; ESJS 357. 19 Vgl. zu diesem Flussnamen Bichlmeier 2013: 425. 20 Plg., pavyzdžiui, Dobiáš 1964: 31; Drda/Rybová 1998: 11. 21 Plg. Krahe 1964: 52f. 22 Plg. Lutterer/Majtán/Šrámek 1982: 170. 130 Acta Linguistica Lithuanica LXXI Elbe – zu den Quellen eines Hydronyms Albula (kitas Tiberio pavadinimas ir upė prie Tiburo – abi Lacijuje): Göta-Älv, Klar-Älv, Ljusne-Älv, Vindel-Älv ir kitos Skandinavijos upės. Reikšmė „baltas (upė)“, priskiriama hidronimui Albis, taip pat neturi tiesioginio pagrindimo keltų kalbose. Galima rasti tik vedinių, kurių atspirties taškas – pirminė reikšmė „baltas“ arba „šviesus“. Juos perėmė iš galų dialektų iš pradžių rašto kalbomis nebuvę romanų dialektai ar kalbos: *albēna > šveic.-pranc. orbeina, Val Soana (Pjemontas) albena, retorom. obvald. amblana ir kt. „kurapka“,23 *albūka > oksit. (Delfinė) obūzo „baltoji raganė“ / „Clematis vitalba“,24 greta *albūka > oksit. (Morvanas) obū, (Ruergo) aubūgo „balta, mergelinga žemė“.25 Senovės autoriai Britaniją vadino Albion vardu, pavyzdžiui, I a. po Kr. 8-ajame dešimtmetyje Plinijus [4, 102]: Albion ipsi [Britanniae insulae] nomen fuit, cum Britanniae vocarentur omnes, de quibus mox paulo dicemus. „Anksčiau ji [Britanijos sala] vadinosi Albion, o dabar visos [salos], apie kurias netrukus dar šiek tiek pakalbėsime, vadinamos Britanija.“ Tos pačios kilmės yra senasis airiškas Britanijos, o vėliau ir Škotijos, pavadinimas Albu. Abu vietovardžius, Albion ir air. Albu, galima kildinti iš keltų proformos *albi̯ōn-, iš kurios kilęs ir kimr. elfydd „pasaulis“.26 Akivaizdu, kad čia priklauso ir galų asmenvardžių tipo Albio-rix „pasaulio karalius“ pirmasis dėmuo (apie galų dievą, atitinkantį romėnų Marsą; plg. CIL XII, 1300). Ryšį su reikšme „baltas, šviesus“, kurią tiesiogiai perteikia lot. albus, pavyzdžiui, Holderis (1896: 83f.) sieja su būdingomis kreidos uolomis pietinėje pagrindinės Britanijos salos pakrantėje.27 Kimrų, o, regis, ir galų „pasaulio“ pavadinimas turi atitikmenį bendraslavų *soětъ „šviesus, pasaulis“.28 23 Plg. REW Nr. 319b. 24 Plg. REW Nr. 324a. 25 Plg. REW Nr. 325. 26 Plg. Meid 1990; EDPC 29. 27 Stüber 1998: 101f. trennt indes (im Gefolge von Hamp 1989: 109f.) urkelt. *albi̯ōn- ‘Welt’ von lat. albus etc., gibt aber (ebensowenig wie Hamp) eine Etymologie im eigentlichen Sinne bzw. eine für die dem keltischen Lexem zugrundeliegende Wurzel anzusetzende Grundbedeutung an. Die ebenda erwogene vor- bzw. nichtindogermanische Herleitung des Worts erscheint etwas an den Haaren herbeigezogen. 28 Plg. IEW 30; ESJS 908–910. Straipsniai / Articles 131 HARALD BICHlMEIER, VÁCLAV BLAŽEK 4.3. Senoji europiečių kalba Remiantis daugiau ar mažiau visuotiniu tam tikros struktūros hidronimų paplitimu, ypač Europos žemyne, buvo suformuluota vadinamosios „senojo Europos hidronimijos“ hipotezė. Jos pradininkas Hans Krahe ir jo sekėjai Wolfgang P. Schmid, Jürgen Udolph ir kt. daro prielaidą, kad tai pirmosios migracijos bangos, atnešusios indoeuropiečių kalbą (-as) į Europą, palikimas. Tačiau tai jau nebebuvo nediferencijuota prokalbė, o veikiau tam tikras jos pagrindinis srautas, likęs atsiskyrus anatolų, tocharų, indoarijų, armėnų ir graikų šakoms. Darybos priesagos, kuriomis plečiami hidroniminiai žodžių pagrindai, yra aiškiai indoeuropietiškos, kaip ir vėlyvosios urindoeuropiečių kalbos hidroniminė šaknis *albh- < urindoeuropiečių kalbos *h2el-bh-, kuria grindžiamas Elbės/Labės pavadinimas, taip pat daugelis kitų Europos hidronimų:29 −ā −ī/−iā −nā −rā −lā −(V)nt(i)ā Albaₑ (1. Jh.) [Plin. 3, 22] Albis (1. Jh.) > ElbeD&LaběCZ Albina (777) > AlmA AlvraCH Albula = TiberI [Verg. Aen. 8,332] Albenta (16. Jh.) > ElbentasLT Alba (632) > AubetinF ElberN Albula [Plin. 3,110] > Fiume dell’AlberoI Labenza (864) > LafnitzA Alba (817) > AlfD AlbueraE AlfenzA Alba (877) > AubeF AubanceF Alba (986) > AlbD UlvundaNO Alba (1095) > AlpCH S A N T R U M P O S: A Austrija; CH Šveicarija; CZ Čekijos Respublika; D Vokietija; E Ispanija; F Prancūzija; I Italija; LT Lietuva; No Norvegija. Apskritai čia kalbama apie išvestines priesagas, kurios buvo produktyvios daugumoje indoeuropiečių kalbų šakų ir kurias galima rekonstruoti prokalbei. Belieka nustatyti vėlyvosios urindoeuropiečių kalbos hidroniminio pagrindo *albh- kilmę ir reikšmę. 29 Plg. Krahe 1953: 40–42; Krahe 1964: 52 ir toliau, 76, 101 ir toliau; 1 lentelė tarp 63 ir 64 p. 132 Acta Linguistica Lithuanica LXXI Elbe – zu den Quellen eines Hydronyms 4.3.1. Krahe (1964: 52f.) manė, kad kalbama apie vandens „baltos“ arba „šviesios“ spalvos apibūdinimą, turint omenyje tam tikrą upę ar tam tikrą kraštovaizdį (kraštovaizdžio darinį), per kurį teka vandens telkinys. Savo teiginį jis grindė duomenimis, ypač iš indoeuropiečių kalbų šeimos italikų šakos: lot. albus „baltas“ ir jo vediniai lot. alburnus „balkšvas“, albarus „baltoji tuopa“,30 umb. gal. dgs. n. alfu, abl. dgs. n. alfer „baltas“.31 Reikšmę „baltas“ išsaugo ir vėlesnės graikų glosos ἀλφούς · λευκούς32 ir ἄλωφούς · λευκούς,33 kurias apie 500 m. po Kr. paliudijo aleksandriečių leksikografas Hesichijas. Senesnis yra gr. ἀλφός „baltas bėrimas ar pan., sergant raupsais“; šį žodį žinojo jau Hesiodas apie 700 m. pr. Kr.34 Tikėtina, kad giminiškos formos kitose indoeuropiečių kalbose jau nebeturėjo galimybės tiesiogiai remtis pirminiu apeliatyvu: urgerm. *alb-it-/-ut- > sen. skand. elptr ir ǫlpt, vėliau taip pat álpt, island. álft, sen. angl. (Kento tarmė) ælbìtu, (Vesekso tarmė) ielfetu, vėliau ylfet(t)e, sen. vok. aukšt. elbìz, variantai albìz, alpiz, aluiz ir kt. „gulbė“, tačiau vid. nyderlandų alft, elft „alosa (Alosa alosa)“;35 bendrasl. *olb-ędb/-ǫdb > bulg. lébed, maked. labed/lebed, serb.-kroat. läbūd, slovėn. labód, slovak., ček. labuť, lenk. łabędź, kašub. łabądz, baltar. lébedz’, ukrain. lébid’, rus. lébed „tas pats“.36 Hipotetinė urgerm. šaknis *alb-, reiškianti „baltas, šviesios spalvos“, galėjo lemti ir tokių žodžių kaip dab. vok. tarm. Alben „kalkingas smėlis po derlinga žeme“ ir šved. tarm. alf „tas pats“ atsiradimą. Tikriausiai taip pat giminiški alban. elb „miežiai“ (~ gr. ἄλφι „miežiniai miltai arba kruopos“) ir hetit. alpa- „debesis“, kurio pradžioje dėsningai išnyko laringalas *h₂ ablauto variante *h₂olbh₀-37. 4.3.2. Ir „senoji europinė“ hipotezė kinta. Jaunesnioji jos šalininkų karta, kurios priešakyje yra W. P. Schmid ir Jürgen Udolph, teikia pirmenybę „hidrologiškesnei“ hidronimo Elbe/Albis/Labe etimologijai. Daroma prielaida, kad tipo *Al⁰, *Alb⁽ʰ⁾⁰, *Ald⁽ʰ⁾⁰, hidronimai 30 Plg. REW Nrr. 318, 329a. 31 Plg. Untermann 2000: 79f.; EDL 32. 32 Plg. Latte 1953: 117. 33 Plg. Latte 1953: 119. 34 Plg. LfgrE I, 591. 35 Plg. EWA II, 1032–1036. 36 Plg. Vasmer 1986–1987: II, 470f.; ESSJa VI, 19; 32, 50f.; EDPS 365. 37 Plg. IEW 30f.; EDHIL 169; EDG 77f.; Bichlmeier 2012: 388f. Straipsniai / Articles 133 HARALD BICHLMEIER, VÁCLAV BLAŽEK *Alm⁰, *Aln⁰, *Al(V)nt⁰, *Als⁰, *Alist⁰ visi galiausiai yra tos pačios kilmės, t. y. kildinami iš tos pačios indoeuropiečių prokalbės šaknies. 38 Šie du tyrėjai rimtai nekėlė klausimo, iš kur po šios šaknies atsirado labialinis elementas (ar tai būtų šaknies išplėtimas, ar priesaga), todėl ir nepateikė patenkinamo atsakymo (žr. toliau). Kaip atspirties tašką jie laiko veiksmažodinę (ur)indoeuropiečių prokalbės šaknį *el-/*ol- „tekėti“.39 Ablautą *e-: *o- pagal dabartinę indoeuropeistikos sampratą lemia žodžio pradžioje buvęs laringalas *h₁-. Taigi, remiantis dabartine vyraujančia nuomone, čia turėtų būti proindoeuropiečių šaknis *h₁elh₂- „varyti kur nors“ (LIV2 235), kurios reikšmė gana lengvai galėjo motyvuoti upių, kurių vanduo teka (greitai), pavadinimus. Sunkiau paaiškinti žodžio pradžios a- vietoj laukiamo e- arba o- tose kalbose, kuriose vėlyvojoje indoeuropiečių prokalbėje *a ir *o nesusiliejo (kaip baltų, slavų ir germanų kalbose), taigi keltų, italikų kalbose (taip pat graikų kalboje, kurią galima pasitelkti kontrolei). P. Schrijveris (1991: 65–73) parodė, kad sekos *h₁RC- ir *h₂RC- italikų kalbose tikriausiai vienodai virto *aRC-. Keltų kalbose galima numanyti lygiagretų pokytį bent daugumoje atvejų,40 tačiau ši taisyklė negalioja, jei po *-l- ėjo balsis. Todėl paprasčiausia laikytis prielaidos, kad iš pradžių būta dviejų skirtingų judėjimo veiksmažodžių, besiskyrusių bent jau pradiniu laringalu. Tokie veiksmažodžiai išties paliudyti: jau minėta proindoeuropiečių šaknis *h₁elh₂- „varyti kur nors“ (LIV2 235) greta proindoeuropiečių šaknies *h₂elh₂- „eiti bet kuria kryptimi“ (IEW 27f.; LIV2 264). Pagal reikšmę pirmoji šaknis labiau tinka sraunioms, antroji – lėtesnėms, galbūt vingiuojančioms vandentėkmėms įvardyti. Tokia vingiuojanti vandentėkmė Elbė tebebuvo ir dideliame savo ruožo ilgyje dar XIX a., kol joje nebuvo atlikta atitinkamų statybos darbų. Tačiau šis sprendimas suponuoja labialinės priesagos egzistavimą, todėl ją taip pat būtina paaiškinti. Patenkinamą paaiškinimą pateikė Hyllestedas (2010: 203–208), parodydamas, kad 38 So folgt etwa auch Fischer 1996: 65 dem Vorschlag Schmids 1993: 39f. und setzt mit diesem idg. *albhā- ‘Fluss’ an (wobei völlig unklar bleibt, wie daraus ebenda genanntes aisl. elfr entstanden sein soll, wenn kein Umlaut bewirkendes *-i/ī- im Suffix enthalten ist), während etwa HOS I, 239 neben der traditionelleren Ansicht, dass der Name der Elbe auf einem Adjektiv der Bedeutung ‘weiß’ beruhe auch eine Vorform germ. *albhī- ‘Fluss’ erwägt. 39 Plg. Schmid 1983: 305f.; tas pats autorius 1985: 139; tas pats autorius 1986: 100f. 40 Plg. Zair 2012: 29–38. 134 Acta Linguistica Lithuanica LXXI Elbe – zu den Quellen eines Hydronyms *–bʰ– pagrindu galėjo būti sudaryti veiksmažodiniai daiktavardžiai (veikėjų pavadinimai, veiksmo pavadinimai, veiksmo rezultato pavadinimai41).42 4.3.3. Nepriklausomai nuo to, ar pirmenybė teikiama „baltai“, ar „vingiuojančiai“ etimologijai,43 būtina išsiaiškinti hidronimo galūnę. Vėlyvosios indoeuropiečių prokalbės morfologijos požiūriu išryškėja šios galimybės:44 (a) Abstraktusis daiktavardis *albʰi– iš būdvardžio *albʰo–. Jei būdvardis reiškė „baltas, šviesus“, abstraktusis daiktavardis reiškė „baltumas, šviesumas“. (b) Vėlyvosios indoeuropiečių prokalbės *albʰi– kaip neišlikusio, sutrumpėjusio sudurtinio žodžio dėmuo Calando–Wackernagelio priesagų sistemoje. Čia reikia pridurti, kad toks hidroniminis vėlyvosios indoeuropiečių prokalbės šaknies variantas *albʰ– taip pat vartojamas su kita Calando–Wackernagelio priesaga –ro–(/–rā–): Elber, Alwra, Albuera (žr. 1 lentelę). (c) Histerodinaminis *–ī– kamienas (vard. *–ih₂: kilm. *–ih₂–ós); pavyzdys – vedų urḱís „vilkė“, kilm. urḱyàs, sen. skand. ylgr „tas pats“ (<protokerm. *uulgʷīz), kilm. ylgar. (d) Proterodinaminis *–ī– kamienas (vard. *–ih₂: kilm. *–i̯eh₂–s); pavyzdys – vedų devī́ „deivė“, kilm. devyās, gotų mawi „mergaitė“ (<protokerm. *mag̑uî), kilm. maujos. (e) Kai kurie vėlyvosios indoeuropiečių prokalbės būdvardžiai su *–ī(–) taip pat gali atlikti komitatyvinę funkciją, jei jų galūnė siejama su instrumento linksnio priesaga *–i–h₁ 41 Palyginkime, pavyzdžiui, greta kitų spalvą nusakančių būdvardžių, darinius kaip urindoeuropiečių kalbos *tih₁–bʰo– > gr. τῖφος ‘stovintis vanduo, pelkė’ greta urindoeuropiečių kalbos *tih₁–ro– > liet. týras ‘purvas’ arba urindoeuropiečių kalbos *sal–bʰo– *grau ‘purvinas’ > ‘purvas, išmatos’ > arm. alb ‘mėšlas, išmatos’, het. *šal–pa– ‘(šuns) išmatos’ ir kt. (plg. Hyllested 2010: 203–205). 42 Reikia pažymėti, kad toliau žymimai priesagai *–bʰo– galiausiai galima priskirti ir tikros priesagos aiškinimą, ir galimybę, kad ankstesniame raidos etape tai iš tiesų buvo sudurtinio žodžio antrasis dėmuo *–bʰh₂–o–, kilęs iš proindoeuropiečių šaknies *bʰeh₂– „blizgėti, šviesti, spindėti“ (LIV² 68f.). 43 Literatūroje neretai greta pateikiami abu sprendimai, neapsisprendžiant, kuriam teikti pirmenybę, pavyzdžiui, Bily 1996: 160 arba HOS I, 239. 44 Vgl. Bichlmeier 2012: 384–388; ebenda 381 werden der Vollständigkeit halber auch die hypothetischen Kandidaten *h₁el–bʰ–/*h₁ol–bʰ– ‘rot(braun) seiend’ angeführt, deren Nullstufe uridg. *h₁l̥–bʰ– sich auf keltischem und wohl auch auf alteuropäischem Boden zu *albʰo entwickelte. Die Schwäche dieser Erklärung bleibt freilich, dass eine Bildung aus uridg. *h₁el– ‘rot(braun)’ mit dem Ableitungssuffix *–bʰ– im urindogermanischen Lexikon keine direkte materielle Stütze hat (vgl. IEW 462–464), wenngleich freilich Ableitungen von einem auch sonst nachweisbaren n-Stamm zu dieser Wurzel durchaus existieren, vgl. gr. ἔλαφος ‘Hirsch’ < uridg. *h₁el–n–bʰo– neben gemeinlaw. *jelenъ < urslaw. *(j)eleni– < *h₁el–en– + –i–). Straipsniai / Articles 135 HARALD BICHLMEIER, VÁCLAV BLAŽEK jungia i kamienus. 45 Iš principo ir ved. devī „deivė“ gali būti komitatyvinis ved. devá- „dievas“ vedinys ir iš pradžių reikšti „kartu su dievu (pasirodantis)“ ar pan. Pagal modelius (c) ir (d) sudaromos moteriškosios giminės formos – tiek daiktavardžiai, tiek būdvardžiai. Atsižvelgiant į indoeuropiečių upių varduose vyraujančią (nors ir ne visiškai dominuojančią) moteriškąją giminę, šie du modeliai atrodo labiausiai tikėtini. Jei vakarų germanų *Albī, Gen. *Alb(i)jōz pradinė forma yra teisinga, kaip leidžia spręsti ir skolinimosi rezultatai vakarų slavų kalbose, tuomet pasirinkimas susiaurėtų iki modelio (d), t. y. „modelio“ devī. Tai turi dar vieną patrauklų papildomą rezultatą: įvairiose indoeuropiečių tradicijose daugelis upių buvo garbinamos kaip dievybės. Taigi tokio upės vardo, žyminčio kaip dievybę garbintą upę, linksniavimas pagal „deivės“ devī modelį nebūtinai yra anachronistinė fikcija. 5. RAIDA SLAVŲ KALBŲ TERITORIJOJE Slavai su hidronimu Elbe/Albis susipažįsta ne anksčiau kaip VI a. po Kr. Vakarų slavų formos, tokios kaip polabų Lābi, aukštutinės sorbų Łobjo, žemutinės sorbų Łobje, senosios čekų Labě, čekų Labe (n.!)46, atspindi ne, kaip ilgą laiką buvo rašoma literatūroje, bendrą slavų pradinę formą *Olbbji, Gen. *Olbbję47, o veikiau bendrą slavų *Olb’e n. formą (kaip bendr. slavų *pol’e „laukas“, *mor’e „jūra“). Bendr. slavų *Olbbji, Gen. *Olbbję veikiau būtų buvusi moteriškosios giminės forma ir, kaip ir bendr. slavų *Olbbję n., būtų davusi čekų *Labí ir kt.48 Remiantis tuo galima svarstyti, ar kontakto metu to meto Elbės baseino gyventojų vakarų germanų tarmėse hidronimas, regis, turėjo vakarų germanų formą *Albī, Gen. *Alb(i)jōz, taigi buvo linksniuojamas pagal ved. devī modelį (žr. aukščiau (d)), ar turėjo formą vakarų germanų *Albīz, Gen. *Alb(i)jaz ir buvo linksniuojamas pagal ved. vṛkís modelį (žr. aukščiau (c)). Slavų kalboje bet kuriuo atveju įvyko paradigminis vardininko suvienodinimas pagal kitų linksnių kamieno formą, taip pat 45 Plg. Widmer 2005. 46 Plg. Shevelov 1964, 396. 47 Vgl. etwa Profous 1949: 472. 48 Plg. Rozwadowski 1948: 170f. su 2 past. 136 Acta Linguistica Lithuanica LXXI Elbe – zu den Quellen eines Hydronyms Taip pat reikia manyti, kad iš pradžių moteriškoji giminė buvo pakeista bevarde. Tačiau tai veikiau galėjo įvykti remiantis (c) tipo paradigma, sudaryta iš vakarų germanų *Alb(i)ja- (→ bendr. slavų *Olb’e), nes paradigma, sudaryta iš vakarų germanų *Alb(i)jō- f. kamieno (su ilguoju „temos balsiu“), tikriausiai būtų davusi bendr. slavų *Olb’a- f. arba *Olbbja- f. formas, iš kurių paliudytas vakarų slavų kalbų bevardės giminės formas būtų sunkiau paaiškinti. Perėmimas turėjo įvykti dar prieš prasidedant umliauto procesams vakarų germanų tarmių kontinuume. Po slavų skystųjų priebalsių metatezės grupėje *oRT, datuojamos apytikriai 750–850 m. po Kr.,49 taigi dar prieš vakarų slavų šakos skilimą apie 900 m. po Kr.,50 hidronimas vakarų slavų kalbų teritorijoje įgijo formą *Lab’e, kurios fonologinė sandara lėmė bevardę giminę.51 Čekų (ir apskritai slavų) upių vardų sistemoje šis vardas, turėdamas tokią giminę, yra gana izoliuotas. Vis dėlto iš pradžių vardas galėjo būti ir moteriškosios giminės, tačiau to įrodyti neįmanoma. Perėjimas tikriausiai įvyko dėl galūnių sutapimo, nes senosios čekų kalbos -ě > čekų kalbos -e vartojama tiek bevardės, tiek moteriškosios giminės linksniavimo paradigmose, tačiau analogija, pagal kurią turėjo įvykti šis perėjimas, lieka visiškai neaiški, turint omenyje, kad beveik visi kiti upių vardai yra moteriškosios giminės. Kiek nuošaliau čia yra lenk. Łaba < bendraslav. *olba- ← vakarų germanų *albō-52, kurio pagrindas, regis, yra senosios o-kamieno judrioji forma, kokią, pavyzdžiui, rodo (jei etimologija iš tiesų ta pati) lot. albus „baltas“. 6. ŽVILGSNIS Į SEMANTINĘ TIPOLOGIJĄ Vandens telkinių pavadinimas pagal spalvą yra labai dažna semantinė motyvacija, o balta arba šviesi spalva čia ypač populiari.53 Čekijos Respublikoje prie jų priskirtini, pavyzdžiui, 49 Plg. Shevelov 1964: 633f.; Lamprecht 1987: 161–163. 50 Plg. Novotná/Blažek 2007: 201. 51 Die ältere Ansicht (vgl. Profous 1949: 472; Schwarz 1961: 363), nach der *Labbъji, Gen. *Labbję entstanden sei, ist nicht länger haltbar; vgl. dazu auch die oben in Anm. 47 zitierte Literatur. 52 Plg. Rozwadowski 1948: 171f. 53 Vis dėlto čia reikia pabrėžti, kad bent jau tais atvejais, kai greta „baltosios“ upės yra ir „juodoji“ upė, tai nebūtinai turi būti susiję su spalva, o gali tiesiog padėti atskirti arti viena kitos esančias upes arba kur nors susiliejančias aukštupio atšakas, sudarančias vieną Straipsniai / Articles 137 HARALD BICHLMEIER, VÁCLAV BLAŽEK Bílina (84 km), kairysis Elbe/Labe intakas; Bělůnka (25 km), kairysis Elbe/Labe intakas; Bílá voda (susiliejus su Sloupý potok susidaro Punkva); net šeši upeliai, vadinami Bělá (Svitava, Kladská Nisa/Nysa Kłodzka/Glatzer (Schlesischen) Neiße, Jizera/Iser, Divoká Orlice, Hejlóvka ir Chotovický potok intakai); trys vandentakos, vadinamos Bílý potok (Bílina, Bezdrevský potok ir Svratka intakai); didesnių upių ištakos, pavyzdžiui, Bílé Labe/Weißwasser (kairysis Elbe/Labe intakas), Bílá Opava/Weiße Oppa (dešinysis Střední Opava intakas), Bílá Desná (dešinysis Desná intakas), Bílá Ostravice/Weiße Ostrawitza (susiliejus su Černá Ostravice/Schwarzen Ostrawitza susidaro Ostravice/Ostrawitza). Nereikėtų pamiršti ir Svitava/Zwitta(wa) (97 km), kairiojo Svratka/Schwarza(ch) intako, ir Světlá (12 km), dešiniojo Studená Vltava/Kalten Moldau intako. Šios kilmės slavų hidronimams priklauso ilgiausia Rusijos ir Baškirijos vandens sistemų upė Belaja (1430 km), Kamos intakas. Skaidri ir dviejų Islandijos upių, vadinamų Hvítá (185 ir 117 km), pavadinimų motyvacija. Azijoje paminėtina: Vakarų Irano upė Sefid-Rūd (670 km), įtekanti į Kaspijos jūrą iš pietų; senovės indų upės pavadinimas Śvetyā [RV X,75,6], vedų laikais taip vadintas vienas aukštutinio Indo intakų. Centrinėje Azijoje, pavyzdžiui, minėtina uigūrų upė Aksa (282 km), viena pagrindinių Tarimo upės ištakų šiaurės vakarų Kinijoje, ir tokio pat pavadinimo Aksa upė (316 km) Kazachstane, maitinanti Balchašo ežerą. Kinijoje ilgiausia „Baltoji upė“ yra 白河 Bái Hé (1329 km), tekanti per Pekiną, šiandien vadinama Hǎi Hé „Jūros upe“. Afrikoje, be Baltojo Nilo, pavyzdžiui, minėtina Vakarų Afrikos upė Bakoye (560 km), kurios pavadinimas mandingų kalba reiškia „baltoji upė“; susiliejus su upe Bafing („Juodoji upė“), upė vadinama Senegalu. Amerikoje prie tokių skaidrių hidronimų priskirtina, pavyzdžiui, White River (265 km), Jukono intakas Aliaskoje; Blanco River (140 km) centrinėje Teksaso dalyje, įtekanti į San Marcoso upę; Brazilijos Rio Branco (1300 km, baseino plotas 195 000 km2), Río Negro (2300 km) intakas; pastaroji savo ruožtu yra vienas šiaurinių Amazonės intakų. Okeanijoje, pavyzdžiui, minėtinas maorių pavadinimas Waima Naujosios Zelandijos Šiaurinėje saloje ir daugelis kitų. Indoeuropiečių kalbose esama kelių atvejų, kai spalvos pavadinimas įeina į su vandens telkiniais susijusius vardus: susiliejus su didesne upe, kurios pavadinime tuomet nebelieka jokio papildomo dėmens. Plg., pavyzdžiui, (su kita spalvų pora) Roten Main ir Weißen Main, susiliejančius į Main ir kt. (plg. Holzer 1994–1995; 2007: 96). 138 Acta Linguistica Lithuanica LXXI Elbe – zu den Quellen eines Hydronyms (a) praslav. *balta- > bendraslav. *bolto- „pelkė, purvas“ priešprieša lit. báltas „baltas“; taip pat plg. lenk. tarm. biel, baltar. bel „pelkėta pieva“ priešprieša praslav. *bēla- > bendraslav. *bělъ(jь) „baltas“.54 (b) prakelt. *dubro- „tamsus“ > air. dobur „vanduo“ akivaizdžiai atsirado susimaišius prakelt. *dubu- „juodas“ ir *dubno- „gilus“ iš vienos pusės ir *udro- „vanduo“ iš kitos pusės.55 Lėtesnių, meandruojančių upių, kurių žemupys (dažniausiai) pasirodė esąs svarbiausias suteikiant pavadinimą, pavyzdžių yra mažiau, tačiau tai galbūt taip pat lemia tai, kad tokie ne tokie išraiškingi hidronimai etimologams kelia mažesnį susidomėjimą. Vis dėlto pateiksime bent keletą skaidrių slaviškų hidronimų: Mda – 101 km, Mstos (445 km) intakas Novgorodo srityje; Nemda – 162 km, dešinysis Pižmos → Vjatkos → Kamos → Volgos intakas; Nëmda – 146 km, kairysis Volgos intakas buvusios Kostromos gubernijos teritorijoje; Vasmer (1986–1987: 2, 588) erklärt beide Hydronyme als ein Gegensatzpaar *Mъda ‘langsamer (Fluss)’: *Ne-mъda ‘nicht langsamer (Fluss)’, vgl. russ.-ksl. izmъděti ‘ohnmächtig, schwach werden, debilitari. Vakarų slavų teritorijoje aptinkamas panašus hidronimas, tačiau jis išplėstas l priesaga (plg. bendraslav. *mъdblъ(jь) > bažn. sl. mъdlъ „vangus“, t. y. „tingus, lėtas“, ček. mdlý ir bendraslav. *mъd(b)lnъ(jь)56 (greta *mъdblъ° > rus. médlennyj „lėtas“). Mulde – 147 km ilgio kairysis Elbės/Labės intakas, įtekantis į ją ties Desau. Jis susidaro ties Sermutu (Saksonija) susiliejus Zwickauer Mulde/Cvikovská Modla (167 km) ir Freiberger Mulde/Freiberská Modla (124 km) upėms. Modla – 27 km ilgio upelė, kairysis Elbės/Labės intakas, įtekantis į ją Lovosicėje, t. y. tarp Ohře ir Bílinos žiočių. Reikia pridurti, kad tai tikriausiai sorabizmai, nes o yra reguliarus bendraslav. *ъ sorbiškas atliepinys; plg. žemut. sorbų arch. módły „silpnas, bejėgis, išsekęs; miręs“, aukšt. sorbų modły greta rytų žemut. sorbų medly57.58 Plg. ĚSSJa 2, 79–81 (*bělъ(jь)); 2, 179–181 (*bolto); ESJS 61 (bělъ), 65f. (blato). Vgl. Hamp 1972: 236; EDPC 107f. Vgl. Vasmer 1986–1987: 2, 590f.; ĚSSJa 20, 210f.; ESJS 516f.; EDPS 332. Plg. Schuster-Šewc 1983–1996: 939. Vgl. zum Weiteren Vondrová/Blažek 2001, 312; Udolph 1986 lehnt die ganze auf ‘langsam’ aufgebaute Etymologie dieser slawischen Hydronyme ab und setzt stattdessen für die westslawischen Hydronyme eine Dissimilation aus *mold-l- vom Verb gemeinslaw. *melti ‘mahlen’ voraus. Strp̄snai / Articles 139 HARALD BICH(L)MEIER, VÁCLAV BLAŽEK 7. APIBENDRINIMAS Akivaizdu, kad Elbės/Labės pavadinimo etimologijos, paremtos leksiniais vienetais, reiškiančiais „baltas, šviesus“, „lėtas“ arba „vingiuoti“ ir pan., yra įmanomos ne tik fonetiniu, bet ir semantinės tipologijos požiūriu. Vienintelis pastarųjų etimologijų trūkumas yra tas, kad indoeuropiečių atskirose kalbose apeliatyvinėje leksikoje nėra paliudytas šaknų – urindoeuropiečių *h1elh2- ir urindoeuropiečių *h2elh2- – plėtinys su labialiniu elementu / priesaga. Palyginus šias etimologijas, išryškėja, kad etimologija, grindžiama reikšme „baltas“, yra tikėtinesnė, tačiau iš tiesų negalima atmesti ir kitų dviejų. Pageidautina etimologija remiasi aiškiai apibrėžtu šaknies kompleksu urindoeuropiečių *h2el-bh-, tikriausiai rodo histerodinaminį (mažiau tikėtina – proterodinaminį) ih2-kamieną, iš kurio sudaromi moteriškosios giminės daiktavardžiai ir būdvardžiai, ir turi semantinių paralelių su daugybe „baltųjų“ upių, taip pat su apskritai vartojamais spalvų pavadinimais vandens telkiniams įvardyti. LITERATURVERZEICHNIS Adam Brémský 2009: Činy biskupů hamburského kostela. Praha: Argo. Berneker Erich 1924: Slavisches etymologisches Wörterbuch. Erster Band: A–L. 2. unveränd. Aufl. Heidelberg: Winter. Bichlmeier Harald 2012: Anmerkungen zum terminologischen Problem der ‚alteuropäischen Hydronymie’ samt indogermanistischen Ergänzungen zum Namen der Elbe. – Beiträge zur Namenforschung, Neue Folge 47/4, 2012, 365–395. Bichlmeier Harald 2013: Analyse und Bewertung der sprachwissenschaftlichen Standards aktueller Forschungen traditioneller Art zur ‚alteuropäischen Hydronymie’ aus der Perspektive der heutigen Indogermanistik. – Namenkundliche Informationen 101/102, 2013, 397–437. Billy Pierre-Henri 1993: Thesaurus Linguae Gallicae. Hildesheim – Zürich – New York: Olms-Weidmann. Bily Inge 1996: Ortsnamenbuch des Mittelelbegebietes. (Deutsch-slawische Forschungen zur Namenkunde und Siedlungsgeschichte 38) Berlin: Akademieverlag. Bjorvand Harald / Lindeman Frederik Otto 2007: Våre arveord. Etymologisk ordbok. Revidert og utvidet utgave. Oslo: Novus forlag (Instituttet for sammenlignende kulturforskning). Blažek Václav 2000: Keltové – Germáni – Slované. Lingvistické svědectví o kontinuitě a diskontinuitě osídlení střední Evropy. – Čeština: univerzália a specifika 2, ed. Zdeňka Hladká, Petr Karlík. Brno: Masarykova univerzita, 9–30. 140 Acta Linguistica Lithuanica LXXI Elbe – zu den Quellen eines Hydronyms Bretholz Bertold (Hg.) 1923: Cosmae Pragensis: Chronica Boemorum. Berlin: Weidmann. Cassius Dio Cocceianus: Historiae Romanae, ed. by Earnest Cary, Herbert Baldwin Foster. London: Heinemann – New York: Harvard University Press 1914. Dobiáš Josef 1964: Dějiny československého území před vystoupením Slovanů. Praha: ČSAV. Drda Petr / Rybová Alena 1998: Keltové a Čechy. Praha: Academia. EDG – Beekes Robert with the assistance of Lucien van Beek: Etymological Dictionary of Greek (Leiden Indo-European Etymological Dictionary Series 10) Leiden–Boston: Brill, 2010. EDHIL – Kloekhorst Alwin: Etymological Dictionary of the Hittite Inherited Lexicon. (Leiden Indo-European Etymological Dictionary Series 5) Leiden – Boston: Brill 2008. EDL – de Vaan Michiel: Etymological Dictionary of Latin and the other Italic Languages. (Leiden Indo-European Etymological Dictionary Series 7) Leiden – Boston: Brill 2008. EDPC – Matasović Ranko: An Etymological Dictionary of Proto-Celtic. (Leiden Indo-European Etymological Dictionary Series 9) Leiden – Boston 2009. EDSIL – Derksen Rick: Etymological Dictionary of the Slavic Inherited Lexicon. (Leiden Indo-European Etymological Dictionary Series 4) Leiden – Boston 2008. ESJS – Havlová, Eva et al.: Etymologický slovník jazyka staroslověnského. Praha: Academia [bis Fasz. 13], Tribun EU [ab Fasz. 14] 1989ff. ĖSSJa – Trubačev Oleg N. (Hg.): Ėtimologičeskij slovar’ slavjanskich jazykov. Moskva: Nauka 1974ff. EWA II – Lloyd Albert L. / Lühr Rosemarie / Springer Otto: Etymologisches Wörterbuch des Althochdeutschen. Band II. Göttingen – Zürich: Vandenhoeck & Ruprecht 1998. Fischer Reinhard 1996: Brandenburgisches Namenbuch Teil 10: Die Gewässernamen Brandenburgs. Mitautoren: Elżbieta Foster, Klaus Müller, Gerhard Schlimpert †, Sophie Wauer, Cornelia Willich. Weimar: Hermann Böhlaus Nachfolger. Hamp Eric P. 1972: Keltic *dubpo- ‘water’: the story of a lexeme. – Smith M. Estellie (Hg.): Studies in Linguistics in honor of George L. Trager. The Hague – Paris: Mouton, 233–237. Hamp Eric P. 1989: Miscellaneous notes. – Bulletin of the Board of Celtic Studies 36, 107–110. Holder Alfred 1896, 1904, 1907: Alt-celtischer Sprachschatz, I–III. Leipzig: Teubner. Straipsniai / Articles 141 HARALD BICHlMEIER, VÁCLAV BLAŽEK Holzer Georg 1994–1995: Weiße und schwarze Flüsse. – Österreichische Namenforschung 22/23, 35–53. Holzer Georg 2007: Slavische Gewässernamen in Niederösterreich: ihre Bildung und ihr Verhältnis zu den Geländenamen. – Greule Albrecht, Janka Wolfgang, Prinz Michael (Hgg.): Gewässernamen in Bayern und Österreich. 3. Kolloquium des Arbeitskreises für bayerisch-österreichische Namenforschung (Regensburg, 27./ 28. Februar 2004). (Regensburger Studien zur Namenforschung 1) Regensburg: edition vulpes 2005, 95–109. Hyllested Adam 2010: PIE *-bh- in verbs and Nouns: Distribution, Function, Origin. – Lühr Rosemarie / Ziegler Sabine (Hgg.): Protolanguage and Prehistory, Akten der XII. Fachtagung der Indogermanischen Gesellschaft (vom 11. bis 15. Oktober 2004 in Krakau) Wiesbaden: Reichert 2009[2010], 202–214. IEW – Pokorny Julius: Indogermanisches etymologisches Wörterbuch. Bern – München: Francke 1959. Krahe Hans 1953: Alteuropäische Flußnamen. – Beiträge zur Namenforschung 4, 37–53. Krahe Hans 1964: Unsere ältesten Flußnamen. Wiesbaden: Harrassowitz. EDPG – Kroonen Guus: Etymological Dictionary of Proto-Germanic. (Leiden Indo-European Etymological Dictionary Series 11) Leiden - Boston: Brill 2013. Lamprecht Arnošt 1987: Praslovanština. Brno: Universita J.E. Purkyně. Latte Kurt (Hg.) 1953: Hesychii Alexandrini Lexicon. Volumen I: A–Δ. Kopenhagen: Ejnar Munksgaard. LfgrE – Snell Bruno / Meier-Brügger Michael (Hgg.): Lexikon des frühgriechischen Epos, Göttingen: Vandenhoeck & Ruprecht 1955–2010. LIV² – Lexikon der indogermanischen Verben. Die Wurzeln und ihre Primärstammbildungen, unter Leitung von Helmut Rix bearb. von Martin Kümmel, Thomas Zehnder, Reiner Lipp, Brigitte Schirmer Zweite, verb. u. erw. Aufl. bearbeitet von Martin Kümmel und Helmut Rix. Wiesbaden: Reichert 2001. Lutterer Ivan / Maitán Milan / Šrámek Rudolf 1982: Zeměpisná jména Československa. Praha: Mladá fronta. Magnússon Ásgeir Blöndal 1995: Íslensk orðsjafabók. 3., verb. Aufl. Reykjavík: Orðabók Háskólans. (Pomponii) Melae De Chorographia Libri Tres, recognovit Carolus Frick. Stuttgart: Teubner 1968. Meid Wolfgang 1990: Über Albion, elfy dd, Albiorix und andere Indikatoren eines keltischen Weltbildes. – Ball Martin J. / Fife James / Poppe Erich / Rowland Jenny (Hgg.): Celtic Linguistics. Leithyddiaeth geltaidd. Readings in the Brythonic Languages. Festschrift for T. Arwyn Watkins. Amsterdam – Philadelphia: Benjamins, 435–439. 142 Acta Linguistica Lithuanica LXXI Elbe – zu den Quellen eines Hydronyms MMFH I – Magnae Moraviae Fontes Historici I: Annales et Chronicae, ed. Dagmar Bartonková et alii. Brno: Masarykova univerzita 2008. Much Rudolf 1911–1913: Albis. – Reallexikon der germanischen Altertumskunde, herausgegeben von Johannes Hoops. Strassburg: Trübner, 55f. <http://archive.org/stream/reallexikonderg01hoop#page/56/mode/2up> Novotná Petra / Blažek Václav 2007: Glottochronology and its application to the Balto-Slavic languages, I. – Baltistica 42/2, 2007, 185–210. Pape Wilhelm 1863–1870: Handwörterbuch der griechischen Sprache, in vier Bänden. Bd. 3: Wörterbuch dergriechischen Eigennamen. 2 Teile. 3. Aufl., neu bearb. von Gustav Eduard Benseler. Braunschweig: Friedrich Vieweg und Sohn. Plinius Caius: Naturalis Historiae, III–IV, ed. G. Winkler. Darmstadt: Wissenschaftliche Buchgesellschaft 1988. Pliny the Elder: The Natural History, translated by John Bostock & H.T. Riley. London: Taylor & Francis 1855. Pomponius Mela’s Description of the world, translated by F.E. Romer. Ann Arbor: The University of Michigan. <http://babel.hathitrust.org/cgi/pt?id=mdp.39015042048507;view=1up;seq=121> Profous Antonín 1949: Místní jména v Čechách, jejich vznik, původní význam a změny, II (CH–L). Praha: Česká Akademie věd a umění. Radt Stefan (Hg.) 2003: Strabons Geographika, Band 2: Buch V–VIII: Text und Übersetzung. Göttingen: Vandenhoeck & Ruprecht. Rasch Gerhard 2005 [Diss. 1950]: Antike geographische Namen nördlich der Alpen. Mit einem Beitrag von Hermann Reichert: „Germanien in der Sicht des Ptolemaios“. Hrsgg. von Stefan Zimmer unter Mitwirkung von Hasso Heiland. (RGA-Ergänzungsband 47) Berlin – New York: de Gruyter. Ravennatis Anonymi Cosmographia et Gvidonis Geographica, ed. Moritz Pinder et Gustav Parthey. Berlin: Nicolai 1860. http://books.google.nl/books/about/Ravennatis_Anonymi_Cosmographia_et_Gvido.html?id=mlxRV1Gz1ZkC&redir_esc=y REW – Meyer-Lübke Wilhelm: Romanisches etymologisches Wörterbuch. Heidelberg: Winter 1935. Rozwadowski Jan 1948: Studia nad nazwami wód słowiańskich. Z mapą. Dzieło pośmiertne. (Prace Onomastyczne 1) Kraków: Nakładnistwo Polskiej Akademii Umiejętności. Schmid Wolfgang P. 1983: Das sprachgeschichtliche Problem Alteuropa. – Sprachwissenschaft 8, 101–113 [nachgedruckt in Becker Joachim et alii (Hgg.) 1994: Linguisticae Straipsniai / Articles 143 HARALD BICHLMEIER, VÁCLAV BLAŽEK Scientiæ Collectanea: Ausgewählte Schriften von Wolfgang P. Schmid. Berlin – New York: de Gruyter, 303–315]. Schmid Wolfgang P. 1985: Das Lateinische und die Alteuropa-Theorie. – Indogermanische Forschungen 90, 1985, 29–146. Schmid Wolfgang P. 1986: Elbe. – Reallexikon der Germanischen Altertumskunde Bd. 7, hrsg. von Heinrich Beck, H. Jankuhn, K. Ranket und R. Wenskus. Berlin – New York: de Gruyter, 100f. Schmid Wolfgang P. 1993: Zur Schichtung der Gewässernamen. – Debus Friedhelm (Hg.) 1993: Deutsch-slawischer Sprachkontakt im Lichte der Ortsnamen. Mit besonderer Berücksichtigung des Wendlandes. Neumünster: Karl Wachholtz Verlag, 37–46. Schuster-Šewc Heinz 1983–1996: Historisch-etymologisches Wörterbuch des Sorbischen. Bautzen: Domowina. Sedláček August 1920: S nůška starých jmen, jak se nazývaly v Čechách řeky, potoky, hory a lesy. Praha: Česká akademie věd a umění. Shevelov George Y. 1964: A Prehistory of Slavic. The Historical Phonology of Common Slavic. Heidelberg: Winter. Schrijver Peter 1991: The reflexes of the Proto-Indo-European Laryngeals in Latin. (Leiden Studies in Indo-European 2) Amsterdam – Atlanta: Rodopi. Schwarz Ernst 1931: Die Ortsnamen der Sudetenländer als Geschichtsquelle. München: Oldenbourg. Schwarz Ernst 1956: Germanische Stammeskunde. Heidelberg: Winter. Schwarz Ernst 1961: Die Ortsnamen der Sudetenländer als Geschichtsquelle. 2., durchges., teilweise umgearb. u. erw. Aufl. München: Robert Lerche. Šafařík Pavel Josef 1862: Slovanské starožitnosti I. 2. vyd. upravil Josef Jireček. Praha: Tempský. <http://books.google.nl/books?id=9sVJAAAAcAAJ&hl=cs&source=gbs_similarbooks> Šefčík Ondřej 1997: Předslovanská toponymie českých zemí. Brno: unpublizierte Diplomarbeit an der Philosophischen Fakultät der Masaryk-Universität (FF MU). Šmilauer Vladimír 1970: Labe a jeho rod. – Zpravodaj místopisné komise ČSAV XI/3, 1970, 404–407. Štefáček Stanislav 2008: Encyklopedie vodních toků Čech, Moravy a Slezska. Praha: Baset. Stüber Karin 1998: The Historical Morphology of n-Stems in Celtic: Maynooth: The Department of Old Irish, National University of Ireland. Stückelberger Alfred / Graßhoff Gerd (Hgg.) 2006: Ptolemaios: Handbuch der Geographie. Griechisch – Deutsch. Einleitung, Text und Übersetzung, Index. 1. Teil: Einleitung und Buch 1–4; 2. Teil: Buch 5–8 und Indices. Basel: Schwabe. 144 Acta Linguistica Lithuanica LXXI Elbe – zu den Quellen eines Hydronyms Stückelberger Alfred / Mittenhuber Florian (Hgg.) 2009: Ptolemaios: Handbuch der Geographie. Ergänzungsband mit einer Edition des Kanons bedeutender Städte. Basel: Schwabe. Tacitus Cornelius P. 1959: Germania, ed. E. Fehrle. Heidelberg: Winter. Udolph Jürgen 1986: Zum Problem der auf *mъd-l- / *mъd-l- und *mod-l- beruhenden slavischen Appellativa und Namen. – Acta Baltico-Slavica 17, 1986, 295–307. Udolph Jürgen 1990a: Die Stellung der Gewässernamen Polens innerhalb der alteuropäischen Hydronymie. (Beiträge zur Namenforschung: Beiheft Neue Folge 31). Heidelberg: Winter. Udolph Jürgen 1990b: Zuflüsse zur unteren Elbe (von Seege und Stecknitz bis zur Mündung). (Hydronymia Germaniae, Reihe A, Lieferung 16) Stuttgart: Steiner. Udolph Jürgen 1994: Namenkundliche Studien zum Germanenproblem. (RGA-Ergänzungsband 9) Berlin – New York: de Gruyter. Unterman Jürgen 2000: Wörterbuch des Oskisch-Umbrischen. (Handbuch der italischen Dialekte 3) Heidelberg: Winter. Vasmer Max 1986–1987: Ètimologičeskij slovar’ slavjanskich jazykov, I–IV, Übersetzung: O.N. Trubačev. Moskva: Progress. Velleius Paterculus and Res Gestae Divi Augusti, edited and translated by Frederick W. Shipley. Cambridge (Mass.): Harvard University Press (Loeb Classical Library) 1924. Velleius Paterculus a Florus 2013. Dvojí pohled na římské dějiny, přeložila Bohumila Mouchová. Praha: Arista/Baset. Vries Jan de 1962: Altnordisches etymologisches Wörterbuch. Leiden: Brill. Vondrová Marcela / Blažek Václav 2001: Slovanské archaismy a dialektismy v toponymii Čech. – Hladká Zdeňka / Karlík Petr (Hg.): Čeština – univerzália a specifika 3 (Sborník konference v Brně, 22.–24.11. 2000). Brno: Masarykova univerzita, 311–342. Widmer Paul 2005: Der altindische urḱí-Typus und hethitisch nakkī-: Der indogermanische Instrumental zwischen Syntax und Morphologie. – Die Sprache 45/1–2, 2005, 190–208. Zair Nicholas 2012: The Reflexes of the Proto-Indo-European Laryngeals in Celtic. (Brill’s Studies in Indo-European Languages and Linguistics 7). Leiden – Boston: Brill. DANKSAGUNG Dieser Beitrag entstand mit Hilfe der finanziellen Unterstützung der Česká grantová agentura (Nr. P406/12/0655). Straipsniai / Articles 145 HARALD BICH LMEIER, VÁCLAV BLAŽEK Elbė: apie vieno hidronimo ištakas SANTRAUKA Straipsnio tikslas – apibendrinti svarbią istorinę informaciją, susijusią su hidronimu Albis / Elbe / Labe bei kitais hidronimais, padarytais su ta pačia šaknimi, aptarti žodžių darybos sunkumus ir galiausiai įvertinti įvairius etimologinius bandymus atsižvelgiant į semantinę tipologiją. Du sprendimai atrodo priimtinesni nei kiti: „baltoji“ etimologija, kurią pasiūlė Hansas Krahe, ir „lėtai tekanti“ etimologija, kurią pirmas pasiūlė, bet plačiau nei ištyrė Wolfgangas P. Schmidas. Įteikta 2014 m. spalio 14 d. HARALD BICH LMEIER Sächsische Akademie der Wissenschaften Arbeitsstelle Jena: Etymologisches Wörterbuch des Althochdeutschen Zwätzengasse 12, D-07743 Jena [email protected] Martin-Luther-Universität Halle-Wittenberg Orientalisches Institut, Seminar für Indogermanistik und Allgemeine Sprachwissenschaft D-06099 Halle (Saale) [email protected] VÁCLAV BLAŽEK Ústav jazykovědy a baltistiky, Filozofická fakulta Masarykovy University A. Nováka 1, CZ-60200Brno [email protected] 146 Acta Linguistica Lithuanica LXXI