Housenames of Fauna (Bird Names) Semantics in Vidzeme: Materials of Historical (Souls) Revisions in Vidzeme Guberniya 1826

ILGA JANSONE Latvių kalbos institutas, Latvijos universitetas Mokslinių tyrimų sritys: onomastika, semantika, leksikologija, dialektologija. GYVŪNIJOS (PAUKŠČIŲ PAVADINIMŲ) SEMANTIKA VIDŽEMĖS ŪKIO PAVADINIMUOSE: ISTORINĖS (SIELŲ) REVIZIJOS VIDŽEMĖS GUBERNIJOJE 1826 M.1 Vidžemės sodybų pavadinimai, suponuoti ornitonimų (paukščių pavadinimų): 1826 m. Vidžemės gubernijos kadastro duomenys2 ANOTACIJA Straipsnyje analizuojami 505 Vidžemės ūkių pavadinimai, kuriuose yra paukščio pavadinimas ir kurie paminėti 1826 m. Vidžemės gubernijos (sielų) revizijos medžiagoje. Dauguma Vidžemės ūkių pavadinimuose vartojamų ornitoleksemų yra gerai žinomi ir šiuolaikinėje latvių kalboje plačiai vartojami apeliatyvai, pavyzdžiui, balodis, bezdelīga, dzenis, kaija, strazds, vārna, vanags, žagata, cīrulis, zvirbulis, vālodze, lakstīgala. Vidžemės ūkių pavadinimuose aptinkama 43 latvių kalbos leksemos, žyminčios laukinius paukščius, o trys latvių kalbos leksemos žymi naminius paukščius; taip pat vartojama bendrinė leksema putnis ir itin apibendrintos reikšmės leksema – gailis, taip pat sudurtiniai žodžiai pur(va)gailis, mež(a)gailis, ezergailis, rudz(u)gailis ir sil(a)gailis. Tik tam tikruose patarmiuose vartojami paukščių pavadinimai, tokie kaip pelēda, strads ir strods, žīgurs bei žēgurs vartojami retai. Jis 1 Straipsnis parengtas įgyvendinant Valstybės finansuojamos mokslinių tyrimų programos „Letonica – Latvijos istorija, kalbos, kultūra, vertybės“ projektą „Latvių kalbos tyrimai XXI amžiaus kontekste“. 2 Straipsnio rengimas finansuotas Latvijos Respublikos Nacionalinės mokslinių tyrimų programos „Letonica – Latvijos istorija, kalba, kultūra, vertybės“ projekto „Latvių kalbos tyrimai XXI a. kontekste“ lėšomis. 130 Acta Linguistica Lithuanica LXXIII Housenames of Fauna (Bird Names) Semantics in Vidzeme: Materials of Historical (Souls) Revisions in Vidzeme Guberniya 1826 pastebėta, kad kai kurios šiuolaikinėse patarmėse vartojamos leksemos buvo plačiau žinomos ir vartojamos XIX a. pradžioje, pavyzdžiui, ūkių pavadinimai su paukščių vardais pelēda ir stradzs. Giminingų ir kontaktinių kalbų skolinių Vidžemės ūkių pavadinimams sudaryti vartota labai retai; nustatyti tik galimi skoliniai iš lietuvių kalbos (antis „antis“), vokiečių kalbos (Ente „antis“), estų kalbos (kajakas „žuvėdra“, patarm. kikas (galbūt lyvių kik) „gaidys“, kuhk „gaidys“, luik „gulbė“) ir rusų kalbos (утка „antis“, курица „višta“). Latvių kalbos apeliatyvai, vartojami paukščių vardams ūkių pavadinimuose, dažniausiai yra vediniai, etimologiškai susiję su onomatopėjiniais veiksmažodžiais ir (arba) paukščių skleidžiamų garsų pavadinimais; dauguma šių žodžių yra bendros kilmės latvių ir lietuvių kalbose. RAKTAŽODŽIAI: istorinės (sielų) revizijos, Vidžemė, ūkių pavadinimai, paukščių vardai. ANOTACIJA Straipsnyje analizuojami 505 sodybų pavadinimai, užfiksuoti Vidžemės gubernijos 1826 m. kadastre, sudaryti iš ornitonimų. Daugelis paukščių pavadinimų, suponavusių Vidžemės sodybų įvardijimus, plačiai vartojami kaip apeliatyvai ne tik bendrinėje latvių kalboje, bet ir jos šnektose. Skoliniai iš rytų baltų ar kaimyninių kalbų Vidžemės sodybų pavadinimų darbai vartojami labai retai. Dauguma latvių sodybų pavadinimų, reflektuojančių apeliatyvinės kilmės ornitonimus, yra onomatopėjinės kilmės. Daugelis šių apeliatyvų, vartojamų latvių ir lietuvių kalbose, yra tos pačios kilmės. ESMINIAI ŽODŽIAI: kadastras, Vidžemė, sodybų pavadinimai, paukščių pavadinimai (ornitonimai). Istorinėje onomastikoje svarbi istorinės (sielų) revizijos medžiaga, kurioje užfiksuoti ir vietovardžiai, ir asmenvardžiai. Vidžemės revizijų medžiaga išsaugota geriau ir surinkta tiksliau, todėl šiame straipsnyje apžvelgiama vieno Latvijos regiono – Vidžemės – gyvūnijos (paukščių) semantikos sodybų vardai; be to, panašumų pastebėta ir Kurše. The first historical (souls) revision in Vidzeme Gubernya took place in 1782, and it was recognized as the fourth revision of Russian gubernyas. Subsequent revisions took place at either shorter or longer intervals: the fifth revision – in Straipsniai / Articles 131 ILGA JANSONE 1 PAVEIKSLAS. 1826 m. Vidžemės gubernijos istorinės revizijos medžiagos ištrauka iš Alojos privačios valdos. (LVVA3 fondas Nr. 199, apyrašas Nr. 1, byla Nr. 17, p. 8.) 1795 m. įvyko šeštoji revizija – 1811 m., septintoji – 1816 m., aštuntoji – 1834 m., devintoji – 1850 m., o paskutinioji – 1858 m. Valdų revizijų dokumentuose buvo surašyti privačių ir karūnos valdų bei joms priklausiusių ūkinių struktūrų (pusvaldžių, sodybų, smuklių, malūnų ir kitų) gyventojai, taip pat dvarų gyventojai. Iki 1816 m. buvo surašomi tik vyrai, ir labai tikėtina, kad data nėra tiksli. Nuo 1816 m. buvo surašomi visi asmenys, neatsižvelgiant į jų lytį ir amžių. 1826 m. revizija nebuvo laikoma atskiru įvykiu (ji laikoma 1816 m. revizijos pakartojimu); vis dėlto ji buvo itin svarbi, nes valstiečiai buvo registruojami su pavardėmis: būtent tada istorinės revizijos medžiagoje pirmą kartą visoje Vidžemės gubernijoje buvo įrašyti ir sodybų vardai, ir pilni vardai – vardai, pavardės ir tėvavardžiai, todėl atsirado galimybė nustatyti sodybų vardų ir pavardžių sąsajas. Vertėtų parengti apžvalgą apie ariamosios žemės plotų ir vardų rašybą istorinės revizijos medžiagoje, nes jų ortografijai įtakos turėjo 3 Latvijos valstybinis istorijos archyvas. 132 Acta Linguistica Lithuanica LXXIII Housenames of Fauna (Bird Names) Semantics in Vidzeme: Materials of Historical (Souls) Revisions in Vidzeme Guberniya 1826 ne tik raštininkų rašymo įgūdžiai, bet ir dažnai menkos latvių kalbos žinios, tai liudija daugybė lygiagrečių formų ir atskirų vardų rašyba vokiečių kalba, pavyzdžiui, objektų pavadinimai – Gesinde, Hoflage, Buschwächter, Lande, Krug, Mühle, asmenį apibūdinantys duomenys – Wirtschaft, Sohn, Frau ir kt.; kai kuriais atvejais aprašomieji ir apibrėžiamieji sodybų vardų dėmenys – Alt, Neu – paprastai taip pat būdavo rašomi vokiškai. XVIIIth ir XIXth a. istorinės revizijos Vidžemėje vyko 686 valdose, o 1826 ir 1834 m. revizijų metu kelios valdos buvo sujungtos. 1826 m. Vidžemės gubernijos istorinių revizijų sąrašuose įrašyta 14 500 sodybų vardų, įskaitant nepriklausomas sodybas, išlaikiusias pirminį vardą. Pavyzdžiui, 1826 m. Koknesės parapijos Vecbebrų privačioje valdoje buvo šeši namai tuo pačiu vardu Dferwan, o Piņku parapijos Piņku dvare paminėti keturi namai vardu Dfilne ir dar keturi vardu Dumpe. Gyvūnijos semantikos sodybų vardų iš viso yra 1 065, t. y. 7,34 procento visų Vidžemės sodybų vardų, jei kiekvienas Vidžemės istorinių revizijų įrašas laikomas atskiru sodybos vardu. Duomenys gauti ir iš tų valdų, kurių 1826 m. revizijos medžiaga neišliko, todėl remtasi 1816 ir 1834 m. revizijomis. Iš minėtų 1 065 vienetų 560, arba 3,86 procento, yra motyvuoti sodybų vardai, kuriuose vartojamas gyvūno pavadinimas (žinduolių, roplių, varliagyvių ir kitų), o 505, arba 3,48 procento, yra motyvuoti sodybų vardai, kuriuose vartojamas paukščio pavadinimas. Apie valstiečių sodybų kūrimąsi Vidžemėje galima kalbėti nuo XVth a. Tikėtina, kad pirmieji sodybų vardai atsirado tuomet, tačiau gana patikimos informacijos turima nuo XVIIth a. Valstiečių sodybų skaičius XIXth a. išaugo dėl giminės ūkių dalijimosi, lėmusio naujų savarankiškų sodybų atsiradimą, taip pat dėl nuomojamų ūkių išpirkimo. Todėl kultūrinei aplinkai būdinga išryškinti sodybas, glaudžiai susietas su gamtiniu kraštovaizdžiu. Latvių artumas gamtai, atsispindintis ir latvių liaudies dainose bei tikėjimuose, ir šventviečių bei gyvenamosios vietos pasirinkime, neišvengiamai turėjo veikti sodybų vardus. Nors gyvūnijos semantikos sodybų vardų grupė nėra didelė, ji atskleidžia latvių gyvenimo būdą tuo metu, kai sodyboms buvo suteikiami vardai. Rinkdamiesi sodybos vardą, savininkai paprastai neteikė pirmenybės konkrečiai paukščių rūšiai (pavyzdžiui, baltpieres zoss „didžioji baltoji žąsis“, meža zoss „pilkoji žąsis“, īsknābja zoss „trumpasnapė žąsis“); leksema, atitinkanti bendrinėje latvių kalboje ar kurios nors tarmės patarmėje vartojamą rūšies pavadinimą (dažnai, bet ne visada, ji gali atitikti genties ar porūšio pavadinimą), praktiškai Straipsniai / Articles 133 ILGA JANSONE visada vartotas (minėtame pavyzdyje zoss – „žąsis“), taip pat leksema, žyminti rūšį ir atitinkanti apibendrintą konkretaus paukščio sampratą – paprastai tai paukštis, perintis netoli valstiečio namų, arba medžiojamų paukščių leksemos. Kai kuriais atvejais namų varduose imti vartoti paukščiai, skleidžiantys išskirtinius garsus. Šiame straipsnyje leksema, bendrai apibendrintai įvardijanti kelias rūšis bendrinėje latvių kalboje ir (arba) jos tarmėse, bus vadinama ornitoleksema (minėto pavyzdžio ornitoleksema yra zoss). Nors ornitoleksemų klasifikavimas kelia sunkumų, susijusių su konkrečių paukščių rūšių, būtent jų priskyrimo konkrečiai genčiai, nustatymu, pavyzdžiui, paukščiai sārtais strazds „raudonkrūtis strazdas“, mājas strazds „varnėnas“ ir raibais zemesstrazds „žeminis strazdas“ priklauso strazdinių (Turdidae) šeimai, o niedru strazds „nendrinukė“, melnais meža strazds „miškinis strazdas“, dziedātājstrazds „giesmininkas strazdas“, pelēkais strazds „pilkaskruostis strazdas“, melnrīkles strazds „juodagurklis strazdas“, apkakles strazds „žieduotasis strazdas“ ir sila strazds „miškinis strazdas“ priklauso musinukinių (Muscicapidae) šeimai. Straipsnyje remiamasi ornitologine klasifikacija pagal būrius. Iš 18 Latvijoje nustatytų paukščių būrių (Latvijas daba 4, 203–207) namų vardams sudaryti vartoti 13 skirtingų būrių paukščių pavadinimai. Atskirai analizuoti motyvuoti namų vardai, kuriuose vartojami naminių paukščių pavadinimai, pavyzdžiui, vista „višta“, cālis „viščiukas“, taip pat namų vardai su apibendrintu paukščio pavadinimu putns „paukštis“ ir leksema gailis „gaidys“. Motyvuoti namų vardai su ornitoleksema gailis „gaidys“ priskiriami atskirai grupei, nes daugelyje sudėtinių pavadinimų yra ši leksema, kuri šnekamojoje ir (arba) medžiotojų profesinėje leksikoje gali žymėti įvairių paukščių šeimų atstovus. ŽVIRBLIINIŲ BŪRIO PAUKŠČIŲ PAVADINIMŲ TOPONIMIZACIJA Žvirblinių būrio paukščių pavadinimų tyrimui Vidžemės namų varduose teikta pirmenybė; jų iš viso yra 147, arba 29 proc. visų motyvuotų namų vardų, kuriuose vartojami paukščių pavadinimai. Tačiau iš dvylikos šio būrio paukščių rūšių pavadinimų, vartojamų namų vardams sudaryti, populiariausia buvo paridinių (paridae) šeima, kuriai atstovauja tokios leksemos kaip zīle „zylė“ ir zīlite „zylytė“. Literatūrinis pavadinimas zīle yra dažniausiai namų vardams suteikti vartojamas paukščio pavadinimas; iš viso jis aptinkamas 32 namų varduose. Reikia pripažinti, kad latvių kalboje leksema zīle turi homonimų, ir gali būti 134 Acta Linguistica Lithuanica LXXIII Housenames of Fauna (Bird Names) Semantics in Vidzeme: Materials of Historical (Souls) Revisions in Vidzeme Guberniya 1826 kad namų vardui sudaryti galėjo būti vartojamas homonimas, reiškiantis gilę – ąžuolo vaisių. Namų varde leksema zīle vartojama pagrindine forma (Sihl4, Siehle, Siele) ir sudėtiniuose pavadinimuose (Jaun Sihl5, Wetz Sihl, Wezs Sihle, Kaln Sihle, Kalne Sihle, Leies Sihle, Leijes Sihle, Mefche Sihle, Siehle Alksne, Siehle Kaln Jahn, Siehle Purre Tanne, Siehle Wawur, Siele Gust, Siele Jahn, Siele Jatze, Siele Peter). Apeliatyvas zīle įtrauktas į pirmuosius XVIIth ir XVIIIth a.6 latvių kalbos žodynus (plg. Sihle ta, die Meifle Lange 1773: 296). Zylės pavadinimas latvių ir lietuvių kalbose yra toks pat (plg. liet. zýlé arba žýlė); tačiau senprūsiškai jis kitoks (plg. pr. sineco Mažiulis IV 110–111), o giminiškų pavadinimų esama slavų kalbose (plg., pvz., ček. sinice, lenk. sinica, ukrain. сини́ця, sen. slav. синица). Pateikiama įvairių šio pavadinimo etimologijos hipotezių7. Jānis Endzelīns sieja zīle kilmę su spalvos pavadinimu zils – „mėlynas“ (ME IV 732). Šią hipotezę palaiko Ernst Fraenkel (LEW 1309), jai pritaria ir Max Vasmer, nurodęs, kad iš pradžių pavadinimas žymėjo konkrečią rūšį – zilzīlite (Parus caeruleus). Ornitoleksemos sąsaja su paukščio skleidžiamais garsais, t. y. onomatopėjinė kilmė, minima M. Vasmerio rusų etimologijos žodyne ir Konstantīns Karulis latvių etimologijos žodyne (ЭСРЯ III 625, LEV II 559). K. Karulis nurodo galimą leksemos zīle sąsają su veiksmažodžiu zināt „žinoti“; jo pastabos grindžiamos tuo, kad latvių ir lietuvių tautosakoje zīle tradiciškai siejama su būrimu (LEV II 559). Iš visų leksemos zīle kilmės hipotezių įtikinamiausia yra onomatopėjinė. 4 Skliaustuose nurodytos revizijos medžiagoje visoje Vidžemės gubernijoje paliudytos ornitoleksemų rašybos formos. 5 Straipsnyje žodžių formos ir dūriniai išsamiai nenagrinėjami, nes jų antrieji dėmenys paprastai nesusiję su konkrečiu paukščio pavadinimu; šie dėmenys dažniausiai skiria namų vardus. 6 Palyginimui pasitelkti pirmieji latvių kalbos žodynai – Georgius Mancelius parengtas Lettus with Phraseologia Lettica ir Vidžemėje gyvenusio Jakob Lange redaguotas latvių–vokiečių kalbų žodynas. Kai kuriais atvejais remtasi ir kitais XVII bei XIX a. žodynais. 7 Etimologijoms aiškinti daugiausia naudotasi etimologiją nurodančiais baltų kalbų žodynais (ME, LEV, LEW, Smoczyński 2007), kai kuriais kontaktų kalbų etimologiniais žodynais (EES, ЭСРЯ), taip pat išsamiais baltų ir kitų indoeuropiečių kalbų etimologijos tyrimais (Sabaliauskas 1990, Гамкрелидзе & Иванов 1984, Sehw̨ers 1953). Retkarčiais remtasi atskirų autorių straipsniais apie konkrečių leksemų etimologiją. Straipsniai / Articles 135 ILGA JANSONE Tik tris namų vardus galima susieti su reprezentatyvios rūšies terminu zīlīte. Leksema zīlīte namų varduose vartojama tik pagrindine forma (Sihliht, Sihlit). Apeliatyvas zīlīte jau buvo įtrauktas į pirmuosius XVIIth–XVIIIth a. latvių kalbos žodynus (plg. ein Meißchen/Sielite/Snedje Phras. Lettica 1638: 279), kur jis pateikiamas greta pavadinimo sniedze „snieginis paukštis“, tačiau jo vokiškas pavadinimas atitinka pavadinimą zīlīte. Leksema zīlīte yra mažybinė leksemos zīle forma, sudaryta su tradicine mažybine priesaga -īte. Antra pagal populiarumą Vidžemės sodybų varduose pasitaikančių paukščių pavadinimų grupė yra varninių paukščių pavadinimai, reiškiami ornitoleksemomis karakuls „varnas“, agate „šarka“, koraris „kuosa“. Apeliatyvas karakuls siejamas su 19 sodybų vardų. Leksema krauklis namų varduose vartojama ir pagrindine forma, paprastai moteriškosios giminės (Kraukle, Krauckle), ir vediniais (Kraukel, Krauklit, Krauklin), taip pat žodžių junginiais (Kraukle Krug, Krauckle Krug, Krauklu Krug, Krisch Kraukle jetzt Jaun Kraukle genannt, Wetz Kraukle jetzt Jahn Kraukle genannt). Apeliatyvas krauklis jau buvo įtrauktas į pirmuosius XVIIth–XVIIIth a. latvių kalbos žodynus (plg. Raab/Kraucklis Lettus 1638: 138; Rabe/Krauklis Phras. Lettica 1638: 279; Krauklis tas, eine Rabe Lange 1773: 156); ši leksema vartojama tiek latvių, tiek lietuvių kalboje (plg. liet. krauklỹs „varna“ ir kriau-klys „varnas“) ir gali būti siejama su garsą reiškiančiais veiksmažodžiais: latv. kraucināt, kraukāt, kṛaukt, liet. kraũkti „krächzen (krankti)“, imituojančiais paukščių garsus (ME II 263, LEW 290, LEV I 420). Visi minėti šaltiniai nurodo, kad slavų kalbų krukъ „varnas“ yra onomatopėjinės kilmės. Vidžemės namų varduose rečiau pasitaiko ornitoleksema žagata „šarka“ (iš viso 13 atvejų). Leksema žagata namų varduose vartojama pagrindine forma (Sagat, Saggat, Schagat, Schaggat), vediniais (Schaggaten) ir žodžių junginiuose (Kaln Schaggat, Lei Schaggat). Apeliatyvas žagata jau buvo įtrauktas į XVIIth ir XVIIIth a. latvių kalbos žodynus (plg. Specht/Schaggata Lettus 1638: 171; Efster/Hechfter/Schaggata Phras. Lettica 1638: 279; Schaggata ta, ein Hejfter Lange 1773: 272). J. Endzelīns mano, kad žodis žagata yra skolinys iš lietuvių kalbos žodžio žagata (ME IV 786); K. Karulis šio žodžio kilmę aiškina kaip garsų pamėgdžiojimo pagrindu sukurtą darinį (LEV II 575). Tik viename namų varde yra ornitoleksema kovārnis „kuosa“. Leksema kovārnis vartojama tik kaip atitinkamo apeliatyvo forma (Kowahrn). 136 Acta Linguistica Lithuanica LXXIII Housenames of Fauna (Bird Names) Semantics in Vidzeme: Materials of Historical (Souls) Revisions in Vidzeme Guberniya 1826 Apeliatyvas kovārnis jau buvo įtrauktas į pirmuosius 17th ir 18th amžiaus latvių kalbos žodynus (plg. Kohwahrs tas, eine Dohle Lange 1773: 155). Žodžio šaknis atitinka žodžio vārna, žyminčio koraciforminių būrio korvidinių šeimos paukštį, pavadinimą, o kai kuriose kalbų grupėse (baltų, slavų, tocharų kalbose) tai yra naujas fonetinis darinys su pradiniu garsu *u- iš prokalbės šaknies *k[h]or-n-, pvz., liet. várna, pr. warne8 (Гамкрелидзе, Иванов 1984(2): 540). K. Karulis nurodo, kad apeliatyvas kovārnis yra dūrinys (LEV II 489), o J. Endzelīns tik nurodo analogiškas formas kitose kalbose, pvz., maž. rus. káборон „Saatskrähe“, slovėn. kāuran „Kolkrabe“ (ME II 350). Trečia pagal dažnumą paukščių šeima, kurios pavadinimai vartojami sodybų vardams sudaryti, yra strazdinių šeima (sturnidae) iš žvirblinių būrio; jai atstovauja tokie ornitoleksemų pavyzdžiai kaip strazds ir strads/ strods. Apeliatyvas strazds aptinkamas 12-oje sodybų vardų. Leksema strazds sodybų varduose vartojama ir pagrindine forma – paprastai moteriškosios giminės (Strasde), ir vediniais (Strasdin), ir žodžių junginiuose (Leel Strasd, Leel Strasde, Mas Strasda, Mas Strasde, Kalne Strasde, Leijes Strasde). Apeliatyvas strazds „strazdas; varnėnas“ jau buvo įtrauktas į pirmuosius 17th ir 18th amžiaus latvių kalbos žodynus (plg. Droḥjel/Spreen/Strafda Phras. Lettica 1638: 280; Strafds tas, ein Krammetsvogel Lange 1773: 328). Kaip nurodo Vyacheslav Ivanov ir Tamaz Gamkrelidze, kelių senųjų Europos indoeuropiečių tarmių pavadinimas kilo iš garsų pamėgdžiojimo, pavyzdžiui, pr. tresde, liet. strāzdas, latv. strazds; tačiau jei graikų στρουθός „žvirblis“ galima laikyti garsų pamėgdžiojimu, vadinasi, senosiose Europos indoeuropiečių tarmėse strazds pavadinimas laikytinas semantine inovacija (Гамкрелидзе, Иванов 1984(2): 541; taip pat žr. ME III 1083, LEW 920). Rytų Vidžemėje ir Latgaloje aptinkama mažiau nei 9 sodybų vardai, susiję su tarmiškais leksemomis strads ir strods (žr. ME III 1080). Tarmiškos leksemos strads ir strods sodybų varduose vartojamos pagrindine forma, paprastai moteriškosios giminės (Stradde, Strodde), vediniais (Stradding) ir žodžių junginiuose (Isfand Stradde, Leies Strodde). Apeliatyvas strads atsirado dėl strazds garsų kaitos (ME III 1080). 8 Latvian vārna galima pridėti prie lietuviškosios ir prūsiškosios formų; šio fakto Vyacheslav Ivanov ir Tamaz Gamkrelidze tyrime neminėta. Straipsniai / Articles 137 ILGA JANSONE Namų pavadinimų nominacijoje pasitaiko tik keletas alaudidae šeimos paukščių pavadinimų, o atitinkamas ornitoleksema yra cīrulis „vieversys“. Apeliatyvas cīrulis vartojamas 19 namų pavadinimų. Leksema cīrulis namų pavadinimuose vartojama ir pagrindine forma (Zirul, Zihrul, Zierul, Zierull), ir žodžių junginiuose (Wezz Zihrul, Alt Zierul, Jaun Zihrul, Neu Zierul). Apeliatyvas cīr(v)ulis jau buvo įtrauktas į pirmuosius XVIIth ir XVIIIth a. latvių kalbos žodynus (plg. Lerch/Zierwuls Lettus 1638: 116; ein Lerche/Zihruwlis Phras. Lettica 1638: 277; Zihrulis tas, eine Lerche Lange 1773: 402). Dėl žodžio cīru-lis kilmės bendro sutarimo nėra, tačiau dauguma tyrėjų mano, kad jis atsirado mėgdžiojant garsą (ME I 291–292, LEW 70, LEV I 181). Manoma, kad lietuvių cȳrulis, cyrulỹs yra pasiskolintas iš latvių arba kuršių kalbų (ME I 291–292, LEW 70, Sabaliauskas 1990: 270). Analizuodamas kuršiškus ir tariamai kuršiškus žodžius bendrinėje latvių kalboje, Ojārs Bušs nurodo, kad žodis cīrulis latvių kalboje neturėtų būti laikomas kuršišku žodžiu (Bušs 2008 [1988]: 186), tačiau šios ornitoleksemos paplitimą lietuvių kalboje rodo Baltų kalbų atlaso prospektas (BVA 2009: 94–95). passeridae šeimos paukščių pavadinimai namų pavadinimų nominacijoje vartojami daugiau kaip dešimt kartų; jie reiškiami bendrine ornitoleksema zvirbulis ir jos tarminiu variantu žīgurs. Apeliatyvas zvirbulis „žvirblis“ vartojamas trijų namų pavadinimų nominacijoje. Leksema zvirbulis namų pavadinimuose vartojama pagrindine forma (Swirbul) ir žodžių junginiuose (Kalne Swirbul, Leijes Swirbul). Apeliatyvas zvirbulis jau buvo įtrauktas į pirmuosius XVIIth ir XVIIIth a. latvių kalbos žodynus (plg. Sperling/Swirrbuls Lettus 1638: 171; ein Sperling/Swirrbulis Phras. Lettica 1638: 280; Swirbulis tas, der Sperling Lange 1773: 339). zvirbulis etimologija neaiški. Jis giminiškas lietuvių žvìrblis (ME IV 776–777, LEW 1328), tačiau tolesnė jo raida plačiai tyrinėta. E. Fraenkelis sieja jį su senosios bažnytinės slavų kalbos vrabii „žvirblis“, čekų vrabec, lenkų wróbel ir kt. (LEW 1328); J. Endzelīnsas nurodo galimą žodžių, turinčių šaknį virb-, ir žodžių su pradiniu garsu ž-, t. y. ž-, kontaminaciją (ME IV 777), o Wojciechas Smoczyńskis rekonstruoja bendrą baltų ir slavų kalbose aptinkamą šaknį *u̯arb-/*u̯irb- (Smoczyński 2007: 796). Dažniau vartojamas tarminis variantas žīgurs (taip pat žēgurs), pasitaikantis 11 namų pavadinimų. Tarminės leksemos žīgurs ir žēgurs namų pavadinimuose vartojamos ir pagrindine forma (Schigur, Schiggur, Sihgur), ir žodžių junginiuose (Kalne Schägur, Kalne Schiggur, Kalne Leies Schägur, Leijes Schiggur, Leies Leies Schägur, Kaup Schehgur, 138 Acta Linguistica Lithuanica LXXIII Housenames of Fauna (Bird Names) Semantics in Vidzeme: Materials of Historical (Souls) Revisions in Vidzeme Guberniya 1826 Pauker Schehgur). Kār ļio Mīlenbacho ir J. Endzelīno „Latvių kalbos žodyne“ įtraukti leksiniai vienetai žīg uri s ME IV 813 ir žigurs ‘der Sperling’, susiję su senosios prūsų kalbos singuris ‘Stieglitz’, nes i kilo iš in (ME IV 718). „Latvių tarmių atlaso“ leksikone nurodoma, kad pavadinimas žīgurs daugiausia vartojamas šiaurės rytinėje Vidžemės dalyje ir šiaurės Latgaloje (LVDA 1999: 101–102; 39th žemėlapis); vis dėlto minėtuose sodybų pavadinimuose vartojamų ornitoleksemų žīgurs/ žēgurs paplitimas gerokai platesnis į vakarus, palei Estijos sieną – šeši sodybų pavadinimai su minėtais leksiniais vienetais aptinkami Ērģemės valsčiaus Ērģemės, Pedele ir Veckārku dvaruose. Šis faktas gali rodyti, kad šiais laikais šioje vietovėje jie vartojami siauresnėje teritorijoje. Dar rečiau sodybų pavadinimams suteikti vartojami muscicapidae šeimos paukščių pavadinimai; jiems atstovauja tokios ornitoleksemos kaip muscicapidae kaukis ‘pilkoji pečialinda’ ir lakstīgala ‘lakštingala’. Apeliatyvas kaukis vartojamas penkių sodybų pavadinimuose. Leksinis vienetas kaukis sodybų pavadinimuose vartojamas tiek pagrindine forma (Kiauke, K̦jauke/ K̦jauke), tiek vediniuose (Kiaukul), taip pat žodžių junginiuose (Kalna K̦jauke, Leijes K̦jauke). Apeliatyvas kaukis jau buvo įtrauktas į pirmuosius XVIIth ir XVIIIth a. latvių kalbos žodynus (plg. Kaukis, die Grasmükke, ein Vogel Lange 1773: 146). Latviškas paukščio pavadinimas kaukis neturi aiškios etimologijos. J. Endzelīns nurodo veiksmažodį garsui apibūdinti kaukstēt1) k̦au, k̦au hervorbringen, bellen, schreien (skleisti garsus k̦au, k̦au, loti, šaukti); 2) undeutliche Laute hervorbringen (skleisti neaiškius garsus)’ (ME II 357) ir laiko jį skoliniu iš lietuvių kalbos. Gali būti, kad apeliatyvas kaukis yra onomatopėjinės kilmės. 1826 m. apeliatyvas lakstīgala Vidžemėje aptinkamas tik viename sodybos pavadinime. Leksinis vienetas lakstīgala sodybos pavadinime vartojamas tik pagrindine forma (Laxtigall). Apeliatyvo lakstīgala variantai jau buvo įtraukti į pirmuosius XVIIth ir XVIIIth a. latvių kalbos žodynus (plg. Nachtigall/Lafdig hala Lettus 1638: 128; Nach tegall/ Lagſteghalls Phras. Lettica 1638: 280); šį žodį galima sieti su bendru baltų kalbų leksikos sluoksniu (žr. ME II 416, LEW 337, Sabaliauskas 1990: 150), nors J. Endzelīns rašo apie vokiečių kalbos Nachtigall ‘lakstīgala’ įtaką. Iš emberizidae šeimos sodybų pavadinimuose vartojama tik ornitoleksema emberizidae sniedze ‘sniegena’; ji paminėta šešis kartus. Leksinis vienetas sniedze sodybų pavadinimuose vartojamas pagrindine forma (Snedſe, Sneedſe) ir žodžių junginiuose (Jaun Snedſe, Wetz Snedſe, Sneedſe Reipin). Straipsniai / Articles 139 ILGA JANSONE Apeliatyvas sniedze jau buvo įtrauktas į pirmuosius XVIIth ir XVIIIth a. latvių kalbos žodynus (plg. ein Meißchen/Sielite/Snedfje Phras. Lettica 1638: 279; Sneedfje ta, ein Schneevogel Lange 1773: 312). Paukščio pavadinimas sniedze yra semantiškai motyvuotas ir susijęs su leksema sniegs. Kaip parodė J. Endzelīns, lietuvių kalbos žodis snieginis „Dompfaffe (raudonkrūtis, dagilis)“ (ME III 977) susijęs su leksema sniegs (liet. sniegas). Namų varduose keturis kartus pavartotas paukščių pavadinimas čakste „medšarkė“, priklausantis laniidae šeimai. Leksema čakste namų varduose vartojama pagrindine forma (Tschakfte, Tſchakfte, Tſchakste) ir išvestinėmis formomis (Tschakften). Apeliatyvas čakste jau buvo įtrauktas į pirmuosius XVIIth ir XVIIIth a. latvių kalbos žodynus (plg. Tſchakfte ta, ein Küchlein oder Vögelein ſo eben aus dem Schalen gebrochen Lange 1773: 357); jį galima sieti su garsą reiškiančiu veiksmažodžiu čakstēt, atspindinčiu paukščio skleidžiamą garsą (ME I 401, LEV I 185). Namų varduose tris kartus pavartotas paukščių pavadinimas vālოდze „volungė“, priklausantis oriolidae šeimai. Leksema vālოდze namų varduose vartojama tik žodžių junginiuose (Jaun Wahlods, Wetz Wahlods, Mefch Wahlods). Apeliatyvas vālოდze jau buvo įtrauktas į pirmuosius XVIIth ir XVIIIth a. latvių kalbos žodynus (plg. Rotkelchin/Wahlodſe Phras. Lettica 1638: 280; Wahlodſe ta, ein Meeramſel, andere nennen ihn Pfingſtvogel Lange 1773: 370). Dėl žodžio kilmės esama įvairių nuomonių. Algirdas Sabaliauskas šį žodį priskiria ir bendrajam indoeuropiečių kalbų sluoksniui (Sabaliauskas 1990: 37), ir tik bendram baltų kalbų leksikos sluoksniui (Sabaliauskas 1990: 153). J. Endzelīns latvių kalbos vālოდze sieja su latvių valuodze, viduriniosios žemutinės vokiečių kalbos witewal, rusų kalbos ivola, lenkų wywilga „volė“ ir latvių valuoda bei lenkų wołać „šaukti“ (ME IV 501). Ryšį su lenkų wołać J. Endzelīns ir E. Fraenkel aiškina remdamiesi Kazimiero Būgos pasiūlyta idėja (plg. Būga 1908: 139; žr. ME IV 501, LEW 1273), o žodį priskiria bendram indoeuropiečių leksikos sluoksniui, kuriam priklauso ir avestų vāra(n)gan- „paukščio pavadinimas“ (žr., pvz., LEW 1273). K. Karulio aiškinimas laikomas įtikinamiausiu: latvių vālოდze siejamas su latvių būdvardžiu valgs „drėgnas, gniaužus“ (LEV II 479); tačiau šis semantinės kilmės aiškinimas, grindžiamas folkloru ir mitologinėmis tradicijomis, negali būti taikomas visoms baltų, slavų ir germanų kalbų grupėms (volungė – lietaus šaukėja); tokiu atveju tai būtų laikoma latvių (geriausiu atveju – baltų) naujadaru. 140 Acta Linguistica Lithuanica LXXIII Housenames of Fauna (Bird Names) Semantics in Vidzeme: Materials of Historical (Souls) Revisions in Vidzeme Guberniya 1826 Namų varduose pasitaiko paukščių pavadinimas žube „kikilis“, priklausantis fringillidae šeimai; šis žodis yra lygiagretus standartiniam terminui žubīte. Apeliatyvas žube namų varduose pasitaiko tris kartus. Leksema žube namų varduose vartojama ir pagrindine forma (Schubbe), ir žodžių junginiuose (K[alna]. Schubbe, L[e]as]. Schubbe). Apeliatyvas žube jau buvo įtrauktas į pirmuosius XVIIth ir XVIIIth a. latvių kalbos žodynus (plg. Schubbe, ein Ortolan Vogel Lange 1773: 285). Vienas pirmųjų žodžio etimologiją pasiūlė K. Būga, susiedamas prūsų schibe, lietuvių žībe, latvių žubi [tą pavasarį!] (žube, žubyte, žubryte) su veiksmažodžiais, reiškiančiais blykstelėjimą, mirgėjimą, žėrėjimą ir pan. (Būga 1908: 106); vėliau šiai hipotezei pritarė J. Endzelīns, E. Fraenkel ir kiti autoriai (ME IV 827; LEW 1314). Namų varduose du kartus pasitaiko paukščių pavadinimo bezlinga variantas bezdelīga „kregždė“, priklausantis hirundinidae šeimai. Leksemos bezdelīga tarmės variantas bezdelīga namų varduose vartojamas tik žodžių junginiuose (Kaln Beslinge, Leies Beslinge). Apeliatyvas bezdelīga jau buvo įtrauktas į pirmuosius XVIIth ir XVIIIth a. latvių kalbos žodynus (plg. Schwalb/Beßdeligha Lettus 1638: 164; eine Schwalbe/Beßdeligha Phras. Lettica 1638: 280; Beßdelliga ta, eine Schwalbe Lange 1773: 56). Latvių kalboje vartojamas žodis dėl garsų kaitos kilo iš *blezdelīga (žr. ME I 282; LEW 49). Tolesnė latvių bezdelīga ir lietuvių blezdinga etimologija nėra aiški. W. Smoczyński mėgino lietuvių blezdinga susieti su veiksmažodžiu plezdėti „mosuoti sparnais; plazdėti; plasnoti“, kur pl- > bl- (Smoczyński 2007: 64). Namų varduose pavartotas tik kartą standartinis trogloditinių šeimos paukščio pavadinimas ceplītis „nykštukas“ (terminologinis variantas latvių kalboje – paceplītis), priklausantis troglodytidae šeimai. Leksema ceplītis namų varde pateikiama apeliatyvo forma (Zepplit), be terminologiniam žodžiui būdingo priešdėlio pa-. Apeliatyvas ceplītis jau buvo įtrauktas į pirmuosius XVIIth ir XVIIIth a. latvių kalbos žodynus (plg. Zeplihts tas, der Zaunkönig, ein Vogel Lange 1773: 400); jo etimologija neaiški. J. Endzelīns nurodo galimą sąsają su daiktavardžiu priekšceplis „ein Vorlauter (įžūlus žmogus)“ (ME I 373); vis dėlto toks aiškinimas labai mažai tikėtinas. Straipsniai / Articles 141 ILGA JANSONE TILVIKINIŲ PAUKŠČIŲ PAVADINIMŲ TOPONIMIZACIJA Antri pagal populiarumą Vidžemėje buvo tilvikinių paukščių pavadinimai; jie sudaro iš viso 8,9 procento, arba 45 vienetus, visų motyvuotų sodybų pavadinimų, kuriuose yra paukščio pavadinimas. Be to, sodybų pavadinimuose dažniausiai vartoti atitinkamos būrio šeimos scolopacidae paukščiai, priklausantys trims gentims ir įvardijami tokiais ornitoleksemomis kaip sloka „perkūno oželis“ ir ķikuts „slanka“. Apeliatyvas ķikuts vartojamas 15 Vidžemės sodybų pavadinimų. Leksema ķikuts sodybų pavadinimuose vartojama pagrindine forma (Kikut, Kikkut, Kikkutt, Kikkutu, Kickut, Kķikud, Kķikķut) ir žodžių junginiuose (Kalne Kikkut, Leijas Kikkut). Apeliatyvas ķikuts jau buvo įtrauktas į pirmuosius XVIIth ir XVIIIth a. latvių kalbos žodynus (plg. Kķikuts, ein Kiwit Lange 1773: 149; Kķikuts, ein Mittelfchneppe Lange 1773: 149); tačiau skirtingi rašybos variantai nurodo įvairias paukščių rūšis. Latvių ķikuts, lietuvių tikūtis, estų tikutes yra onomatopėjinės kilmės žodžiai (ME II 379; taip pat žr. LEW 1093). Apeliatyvas sloka anksčiau buvo rečiau vartojamas ir aptinkamas dešimtyje sodybų pavadinimų. Leksema sloka sodybų pavadinimuose vartojama ir pagrindine forma (Sloke, Slokas, Slokes, Slohke, Slocke, Slohkas), išvestinėmis formomis (Slohzin) ir žodžių junginiuose (Leel Schlock, Mefche Schlock). Apeliatyvas sloka jau buvo įtrauktas į pirmuosius XVIIth ir XVIIIth a. latvių kalbos žodynus (plg. Slohka9 Phras. Lettica 1638: 280; Slohka, eine Art kleiner Schnepfen Lange 1773: 309). A. Sabaliauskas sieja lietuvių slánka, latvių slùoka, prūsų slanke su rusų слука ir lenkų słąka (Sabaliauskas 1990: 119), tačiau tolesnė jo etimologija siejama su judėjimo veiksmažodžiais slīnkti „slapstytis“, slānkioti „slapta artintis, klaidžioti, šliaužti, slysti, ropoti“ (ME III 944, LEW 826), kuriuos K. Karulis sieja su indoeuropiečių prokalbės *slenk- „suktis, vyniotis; lįsti, ropštis, rangytis“ (LEV II 230–231). Antra pagal populiarumą ornitoleksemų grupė – kaija „žuvėdra“, kajaks „paprastoji žuvėdra“, ķiris „ridibundus“ – Vidžemėje aptinkama motyvuotuose sodybų pavadinimuose ir priklauso laridae šeimai. Apeliatyvas kaija vartojamas septynių sodybų pavadinimuose. 9 Pavadinimas buvo užrašytas kitos eilutės pabaigoje; ankstesnės ištisinės eilutės turinys šio žodžio neatitinka. 142 Acta Linguistica Lithuanica LXXIII Housenames of Fauna (Bird Names) Semantics in Vidzeme: Materials of Historical (Souls) Revisions in Vidzeme Guberniya 1826 Leksema kaija vartojama namų pavadinimuose ir pagrindine forma (Kaije, Kaye), ir vedinių formomis (Lehkaii), žodžių junginiuose (Kaye Krug, Saus Kaii) ir mišriomis formomis (Leijes Kaijhern). Apeliatyvas kaija jau buvo įtrauktas į pirmuosius XVIIth ir XVIIIth a. latvių kalbos žodynus (plg. Kaija, eine große Waßermeeve Lange 1773: 141). Dėl žodžio etimologijos esama įvairių nuomonių. Onomatopėjinė etimologija neatmetama kaip tikėtinas paaiškinimas, tačiau diskutuojama, ar šis onomatopėjinis žodis yra skolinys iš Baltijos jūros regiono finų kalbų (žr. ME II 132, Thomsen 1890: 255–256, Zeps 1962: 118), ar galėjo atsirasti paraleliai (LEV I 367). Apeliatyvas kajaks taip pat vartojamas septynių namų pavadinimuose. Leksema kajaks namų pavadinimuose pasitaiko pagrindine forma (Kaiag, Kajak, Kayack) ir žodžių junginiuose (Jahn Kaijak, Jahn Kayak, Mickel Kayak, Peter Kayak). Atrodo, kad apeliatyvas buvo įtrauktas į K. Mülenbacho ir J. Endzelīno „Latvių kalbos žodyną“, o pridėtas paaiškinimas, t. y. vertimas, siejamas su konkrečia paukščio rūšimi „gemeine Raubmöve (lestris parasita)“ (ME II 136). Vokiškas pavadinimas plačiai vartojamas XIXth a. ornitologiniuose leidiniuose, pavyzdžiui, daugiatomėje Lorenz Okeno publikacijoje (Lorenz Oken; 1779–1851) „Allgemeine Naturgeschichte“. Skyriuje Larus pateikiamas paukščio pavadinimas „Die gemeine Raubmöve oder der Labbe (Larus parasiticus, crepidatus)“ (Oken 1837: 397–398), o šiandien jis siejamas su Stercorarius parasiticus; jo terminologinis pavadinimas latvių kalba yra īsastes klijkaija „arctic skua“; šis paukštis priklauso sėjikinių būrio plėšriųjų šeimai. Tačiau onomastinis leksikonas neleidžia spręsti, kokia konkreti rūšis įvardijama pavadinimu, kuriame yra ši leksema, o šiuo konkrečiu atveju paaiškinimas paprastesnis. Atsižvelgus į namų pavadinimų paplitimą, keturi tokie pavadinimai žinomi Daugavgrīvos parapijoje, du – Rūjienos parapijoje, o vienas – Matīšių parapijoje, būtent tose vietovėse, kuriose gausu skolinių iš Baltijos jūros regiono finų kalbų. Todėl namų pavadinimuose įvardijamas ne konkretus paukštis, o bendresnis laridų šeimos paukščių pavadinimas kajaks, pasiskolintas iš estų kalbos kajakas „žuvėdra“ (žr. ME II 136; Zeps 1962: 118). Reikia pridurti, kad šis namų pavadinimuose vartojamas apeliatyvas kajaks nėra susijęs su terminologiniu pavadinimu kajaks (Larus canus), žyminčiu tik vieną konkrečią laridų šeimos rūšį; jos terminologiniai atitikmenys yra vokiečių Sturmmöwe (pažodžiui „audros žuvėdra“) ir estų kalakajakas (pažodžiui „žuvinė žuvėdra“); angliškai – common gull.“ Apeliatyvas ķiris vartojamas tik viename namo pavadinime. Leksema namo pavadinime pasitaiko žodžių junginyje Ķirre Sall. Straipsniai / Articles 143 ILGA JANSONE Apeliatyvas ķīris jau buvo įtrauktas į pirmuosius XVIIth ir XVIIIth a. latvių kalbos žodynus (plg. Kīhris tas, eine kleine Waßermeeve Lange 1773: 149). Šis žodis laikomas skoliniu iš Baltijos jūros regiono finų kalbų; nesutariama tik dėl kalbos donorės – tai galėjo būti estų kīr (ME II 389, Thomsen 1890: 261–262) arba lyvių kalbos kīr (Zeps 1962: 139). Mažiausiai paplitęs iš charadriidae šeimos paukščių pavadinimų yra ornitoleksema ķīvīte „dirvinis sėjikas“, minima penkiuose Vidžemės vietovardžiuose. Leksema ķīvīte namų pavadinimuose pasitaiko pagrindine forma (Kiwit, Kiewit) ir žodžių junginiuose (Leies Kiwit, Kaln Kiwit, Mefch Kiwit/ Mefch Kiewit). Apeliatyvas ķīvīte jau buvo įtrauktas į pirmuosius XVIIth ir XVIIIth a. latvių kalbos žodynus (plg. Henffling/Kiwulis Phras. Lettica 1638: 278; Kihwite, der Kiwit Lange 1773: 149). Dėl žodžio etimologijos nesutariama. J. Endzelīnsas mano, kad latv. ķīvīte ir est. kīwit yra skoliniai iš vidurio žemutinės vokiečių kalbos kiwit (ME II 390), o K. Karulis mano, kad paukščio garsą mėgdžiojantis žodis galėjo atsirasti latvių kalboje (LEV I 478). PICIFORMINIŲ BŪRIO PAUKŠČIŲ PAVADINIMŲ TOPONIMIZACIJA Trečias pagal populiarumą sodybų pavadinimams pasirenkamas pikiforminių būrio pavadinimas – iš viso 38 vienetai, arba 7,5 procento visų paukščių semantikos sodybų pavadinimų. Kadangi tai vieninteliai pikiforminių būrio Picidae šeimos paukščiai, sodybų pavadinimuose vartojamos ornitoleksemos picidae, dzenis ir dzilna ‘genys’. Apeliatyvas dzenis vartojamas 30 sodybų pavadinimų nominacijoje ir yra antras pagal populiarumą apeliatyvas po apeliatyvo zīle. Leksema dzenis sodybų pavadinimuose vartojama pagrindine forma, dažniau moteriškosios giminės (Dsenne, Dfenne, Dfēne, Dfeņņe, Dfennis), vedinių formomis (Dfennith) ir žodžių junginiuose (Jurmal Dfenne, Kalla Dfenne, Kaln Dfenne, Kaln Dfennes, Gruslehns Kalna Dfenne, Leies Dfenne, Leij Dfenne, Leijes Dfenne, Gruslehns Leijes Dfeņņe, Tirum Dfenne). Apeliatyvas dzenis jau buvo įtrauktas į pirmuosius XVIIth ir XVIIIth a. latvių kalbos žodynus (plg. Specht/Dfennis Phras. Lettica 1638: 279; Dfennis tas, ein Bienenfpecht Lange 1773: 88); latv. dzenis, liet. genỹs, pr. genix, aytegenis galbūt sietini su bendru baltų kalbų leksikos sluoksniu (Sabaliauskas 1990: 149); šios leksemos gali būti susijusios su latv. dzenêt, t. y. dzīt, liet. ginti (ME I 545, LEW 147, LEV I 248). Vladimir 144 Acta Linguistica Lithuanica LXXIII Housenames of Fauna (Bird Names) Semantics in Vidzeme: Materials of Historical (Souls) Revisions in Vidzeme Guberniya 1826 Toporovas nurodo, kad remiantis prūsų pavadinimu Aytegenis (mažasis margasis genys), genis (prūsų kalboje) galima laikyti baltų *gen- ‘sist’ (mušti, smogti) Nomen act. (Топоров Е–Н 205–206). Apeliatyvas dzilna vartojamas aštuonių sodybų pavadinimų nominacijoje. Leksema dzilna sodybų pavadinimuose vartojama pagrindine forma (Djfilne), vedinių formomis (Djfilnan) ir žodžių junginiuose (Jaun Djfilne, Wetz Djfilne, Mefche Djfilne, Tihrum Djfilne). Apeliatyvas dzilna jau buvo įtrauktas į pirmuosius XVIIth ir XVIIIth a. latvių kalbos žodynus (plg. grün Specht/Djfillna Phras. Lettica 1638: 280; Djfilna ta, ein gelblicher Specht Lange 1773: 90); dėl jo etimologijos reiškiama įvairių nuomonių. J. Endzelīns latv. dzilna sieja su latv. dzèlts ‘gelb (geltonas)’ (ME I 550), o E. Fraenkelis latv. dzilna, dzilnis ir liet. gilnà įtraukia į antraštinį žodį gélti ‘stechen, wehtun (physisch und psychisch) (durti, raižyti, sukelti (fizinį ir psichinį) skausmą)’ (LEW 145–146). K. Karulis taip pat mini jo sąsają su ide. *dhelbh- ‘kasti, išskobti’ (LEV I 253). KOLUMBINIŲ BŪRIO PAUKŠČIŲ PAVADINIMŲ TOPONIMIZACIJA Paukščių pavadinimai balodis „balandis“ ir ūbele „karvelis“ iš columbidae šeimos, priklausančios karvelinių būriui, vartojami ūkininkų sodyboms pavadinti. Iš karvelinių būriui priklausančių paukščių pavadinimų kilę sodybų vardai sudaro 33 vienetus, arba 6,5 procento paukščių semantikos objektų. Ornitoleksema balodis aptinkama 19-oje sodybų pavadinimų; tai šeštoji pagal populiarumą ornitoleksema. Leksema balodis sodybų pavadinimuose vartojama ir pagrindine forma (Balod, Ballod, Ballohd, Ballohds, Ballosch), ir vediniais (Ballodan, Balloden, Ballodin), ir žodžių junginiais (Kallne Ballod, Leijes Ballod). Akivaizdu, kad nusistovėjusi forma Ballud yra Alūksnės parapijos leksemos tarmės variantas. Apeliatyvas balodis jau buvo įtrauktas į pirmuosius XVIIth ir XVIIIth a. latvių kalbos žodynus (plg. taub/ ballohdis Lettus 1638: 181; Taube/Ballohdis Phras. Lettica 1638: 279; ballodis tas, die Taube Lange 1773: 49); jį galima priskirti bendram baltų kalbų leksikonui (plg. liet. balandis), o bendras baltų kalbų pavadinimas reiškia spalvą (plg. latv. balts, liet. bālas, báltas) (žr. ME I 259–260, LEW 31, Smoczyński 2007: 42). XXth a. mėginta abu baltų kalbų pavadinimus sieti su osetinų bælon „naminiu balandžiu“, taip etimologinį ryšį išplėtojant iš baltų kalbų arealo į Straipsniai / Articles 145 ILGA JANSONE baltų ir indoiranėnų kalbų arealus (žr. Гамкрелидзе, Иванов 1984 (2)I 602; Sabaliauskas 1990: 29; Karaliūnas I 77; ME I 259–260). Balandžius žymintis apeliatyvas dūja, šiandien turintis tam tikrą konotaciją, vartojamas dešimtyje sodybų pavadinimų. Leksema dūja sodybų pavadinimuose vartojama pagrindine forma (Duije, Duijes) ir žodžių junginiuose (Mesche Duije, Kalne Duije/ Kalne Duje, Leijes Duje). Be to, aptinkama ir sodybų pavadinimų su leksema tūja. Visi sodybų pavadinimai yra arba žodžių junginiai (Strupp Thujes, Garr Thujes, Jaun Thujes, Wetz Thujes, Tuhjas Melfup), arba sudėtiniai junginiai (Latwan Tuhjan, Andre Tuhjan), vartojami tik Lēdmanės dvare Lielvārde parapijoje, Bučauskos dvare Cesvainės parapijoje, taip pat Alūksnės dvaro name. Kitas balandžio pavadinimas – dūve – jau buvo įtrauktas į pirmuosius latvių kalbos žodynus (plg. Duhwe, duhwiņa, eine zahme Taube Lange 1773: 93). Jei sodybų pavadinimus su leksema dūja neabejotinai galima priskirti faunos semantinei grupei, tai sodybų pavadinimai su giminiška leksema tūja kelia sunkumų. Tik ortografiškai šiuos sodybų pavadinimus galima priskirti floros semantinei grupei; tačiau šnekamojoje kalboje dažniau vartojamas pavadinimas dzīvībaskoks (lotyniškai Thuja occidentalis). O atsižvelgę į Liepupe parapijos Tūja dvaro pavadinimą, galime daryti išvadą, kad dvaro pavadinimas Tūja susijęs ne su flora, o su fauna. Etimologinio aiškinimo pagrindas yra vokiškas pavadinimas Taubenhof (vok. Taube „balandis“, Hof „dvaras“); jį galima sieti su balandžio pavadinimu – dūja, kur kaitą t: d galėjo paveikti vok. Taube. „Baltisches historisches Ortslexikon“ autoriai nurodo tokią etimologiją (žr. Ortslexikon II 637). Vokiškas Tūja dvaro Alūksnės parapijoje pavadinimas Kragenhof atsakymo neduoda, tačiau jo latviškas pavadinimas taip pat siejamas su pavadinimu dūja: nuo 1631 iki 1791 m. Tūja dvaro savininkai buvo von Taub šeimos atstovai (žr. Ortslexikon II 298). Etimologiškai leksema dūja yra skolinta iš vidurio žemaičių vokiečių dūve, taigi latvių dūve dėl mažybinės formos dūviņa > dūjiņa virto dūja (ME I 524, Sehwers 1953: 178). Ornitoleksema ūbele aptinkama keturiuose sodybų pavadinimuose: ir pagrindine forma (Ubel, Uhbels/ Uhbel/ Uhbele), ir žodžių junginiuose (Ubel Krug, Uhbel Gesinde). Apeliatyvas ūbele jau buvo įtrauktas į pirmuosius XVIIth ir XVIIIth a. latvių kalbos žodynus (plg. Turteltaube/Ubele Phras. Lettica 1638: 279; Uhbele ta, eine Turteltaube Lange 1773: 362). Tai yra onomatopėjinis žodis, kilęs iš garsą reiškiančio veiksmažodžio ūbuôt (ME IV 403, LEV II 448). 146 Acta Linguistica Lithuanica LXXIII Housenames of Fauna (Bird Names) Semantics in Vidzeme: Materials of Historical (Souls) Revisions in Vidzeme Guberniya 1826 SAKALINIŲ BŪRIO PAUKŠČIŲ PAVADINIMŲ TOPONIMIZACIJA Sakalinių būrio paukščių pavadinimai anksčiau buvo aktyviai vartojami Vidžemės sodybų vardams sudaryti; iš viso jie sudaro 32 vienetus, arba 6,3 procento visų motyvuotuose sodybų varduose vartojamų paukščių pavadinimų. Populiariausi yra Accipitridae šeimos pavadinimai: vartoti du šios šeimos paukščių pavadinimai; tai ornitoleksemos accipitridae – vanags „vanagas“ ir ērglis „erelis“. Apeliatyvas vanags vartojamas 30 sodybų vardų sudaryti; pagal ornitoleksemų vartojimo dažnumą jis dalijasi antrąja vieta su apeliatyvu dzenis. Leksema vanags sodybų varduose vartojama pagrindine forma (Wanag, Wannag, Wannags, Waņagge), vediniais (Wannadfen), junginiais (Pollowannag) ir žodžių junginiais (Kalne Vannag, Leies Vannag, Leijes Wannag, Purre Wannag, Ogelneck Wannag). Apeliatyvas vanags jau buvo įtrauktas į pirmuosius XVIIth ir XVIIIth a. latvių kalbos žodynus (plg. Habich/Wannags Lettus 1638,82; ein Habicht/Wannags Phras. Lettica 1638, 277; Wannags tas, der Habicht Lange 1773, 377). A. Sabaliauskas latv. vanags sieja su liet. vāndgas ir pr. sperglavanagis, priskirdamas juos bendram baltų kalbų leksikos sluoksniui (Sabaliauskas 1990: 152). Tolesnė žodžio etimologija nėra pakankamai aiški (galimi etimologijos variantai aptariami LEW 1194 ir LEV II 481–482; ME IV 468). Tik viename sodybos varde pasitaiko leksema ērglis, ir tik pagrindine moteriškosios giminės forma (Ergle). Apeliatyvas ērglis jau buvo įtrauktas į pirmuosius XVIIth ir XVIIIth a. latvių kalbos žodynus (plg. Adler/Ehrghle Lettus 1638, 18; ein Adler/Ehrglij Phras. Lettica 1638, 277; Ehrglis tas, der Adler Lange 1773, 110); jis išlaikė senąją šaknį *he/or- visose baltų kalbose, iš kurių kilo latv. ērglis, liet. dial. arēlis, erēlis, pr. arelie (=arelis) (Гамкрелидзе, Иванов 1984(2): 538; apie prūsų arelie taip pat žr. Топоров А–Д 101–102). Tik vienas sodybos vardas turi ornitoleksemą pieķūns „sakalas“ – formą Peekun, atitinkančią apeliatyvą, iš falconidae šeimos. Gali būti, kad apeliatyvas pieķūns pirmą kartą įtrauktas į Carlo Christiano Ullmanno 1872 m. latvių–vokiečių kalbos žodyną (plg. peekuhns, ein großer Flake Ullmann 1872: 194). J. Endzelīns nurodo galimą latv. Piec-es sąsają su got. figures „finger (finger)“ ir afghan „fanged (snatch at, catch, seize)“ (ME III 262). Straipsniai / Articles 147 ILGA JANSONE GALLIFORMES BŪRIO PAUKŠČIŲ PAVADINIMŲ TOPONIMIZACIJA Galliformes būrio pavadinimai Vidzemės namų varduose vartoti aktyviai; iš viso jie sudaro 30 vienetų, arba 5,9 procento, visų motyvuotuose namų varduose vartojamų paukščių pavadinimų. Populiariausi šiame būryje buvo du tetraonidae šeimos pavadinimai, namų varduose reprezentuojami tokiais ornitoleksemomis kaip tetraonidae, mednis „kurtinys“, rubenis „tetervinas“ ir teteris „tetervinas“. Apeliatyvas mednis vartojamas 11 Vidzemės namų vardų. Leksema mednis namų varduose pasitaiko pagrindine forma, dažniausiai moteriškąja gimine (Medna, Medne), taip pat žodžių junginiuose (Medne Zenne, Muisches Kripan Mednes). Apeliatyvas mednis jau buvo įtrauktas į pirmuosius XVIIth ir XVIIIth a. latvių kalbos žodynus (plg. Meddens Mednis, ein Auerhahn Lange 1773: 187). Latvių mednis (senesnė forma mednis – medenis) kildinamas iš *medinis, atitinkančio lietuvių būdvardį medinis „medinis“ (ME II 590, LEV I 575–576). Abu tetrao tetrix šeimos leksemai pasitaiko Vidzemės namų varduose: apeliatyvas rubenis buvo aštuonių namų vardų motyvuojamasis žodis, o teteris – septynių namų vardų. Leksema rubenis namų varduose pasitaiko pagrindine forma (Rubben, Rubbin) ir žodžių junginiuose (Grosz Rubben, Klein Rubben, Mas Rubben, Rubben Ansch, Rubben Martz, Tupeſchan Rubben). Apeliatyvas rubenis jau buvo įtrauktas į pirmuosius XVIIth ir XVIIIth a. latvių kalbos žodynus (plg. Birchkhun/Tetteris/Rubbenis Lettus 1638: 35; Birckhan/Tetteris/ Rubbenis Phras. Lettica 1638: 279; Rubbens tas, ein Birkhuhn Lange 1773: 253). J. Endzelīns ir E. Fraenkelis laikėsi priešingų nuomonių dėl latvių Rubenis: J. Endzelīno nuomone, paukščio pavadinimas kildinamas iš garsą reiškiančio veiksmažodžio rubinât „skleisti poravimosi šauksmus“ (ME III 552), o E. Fraenkelis parodė, kad garsą reiškiantis veiksmažodis kilo iš latvių daiktavardžio rubenis (LEW 744). Aiškinant etimologiją dažniau pasirenkama kryptis „garsą reiškiantis veiksmažodis“ → „paukščio pavadinimas“. Leksema teteris namų varduose pasitaiko ir pagrindine forma (Tetter), ir vedinine forma (Teterit), taip pat žodžių junginiuose (Kaln Tetter, Leijes Tetter). Apeliatyvas teteris jau buvo įtrauktas į pirmuosius XVIIth ir XVIIIth a. latvių kalbos žodynus (plg. Birckhun/Tetteris/Rubbenis Lettus 1638: 35; Birckhan/Tetteris/Rubbenis Phras. Lettica 1638: 279; Tetteris tas, Birkhahn Lange 1773: 348). Onomatopėjinė reduplikuota šaknis *t[h]et[h](e)r yra 148 Acta Linguistica Lithuanica LXXIII Housenames of Fauna (Bird Names) Semantics in Vidzeme: Materials of Historical (Souls) Revisions in Vidzeme Guberniya 1826 dažnas paukščių pavadinimuose visose pagrindinėse IDE tarmių grupėse, pvz., prūs. tatarwis „tetervino patelė“, liet. teterà „tetervinas“, latv. teteris, tačiau pavadinimo senumas neleidžia nustatyti pirminės reikšmės ir konkrečių paukščių rūšių, kurias įvardijo šaknies leksemos (Гамкрелидзе, Иванов 1984(2): 540; taip pat žr. Būga 1908: 138, ME IV 169, Sabaliauskas 1990: 35, LEW 1084–1085). Fazaninių (phasianidae) šeimos paukščių pavadinimai rečiau vartojami parenkant sodybų pavadinimus; jiems atstovauja ornitoleksemos irbe „kurapka“ ir paipala „putpelė“. Sodybų pavadinimai su leksema irbe priskirti fazaninių šeimos pavadinimams, nes jai priklauso laukirbe „pilkoji kurapka, Perdix perdix“, kuri yra populiariausia kurapkų rūšis, o mežirbe „jerubė, Bonasia bonasia“ ir baltirbe „baltasis tetervinas, Lagopus lagopus“, pagal naujausius klasifikacijos pakeitimus, priklauso tetrao tetrix šeimai. Apeliatyvas irbe aptinkamas trijuose Vidžemės sodybų pavadinimuose. Leksema irbe sodybų pavadinimuose vartojama tik išvestinėmis formomis (Irbīht, Irben). Apeliatyvas irbe jau buvo įtrauktas į pirmuosius XVIIth ir XVIIIth a. latvių kalbos žodynus (plg. Hafelhun/Irrbe Lettus 1638: 85; Rebhun/Irrbe Lettus 1638: 140; Hafelhun/Irrbe Phras. Lettica 1638: 278; Irrbe ta, ein Feldhuhn Lange 1773: 132). Dėl žodžio etimologijos nesutariama. Dauguma etimologų mano, kad latv. irbe, liet. jerubė (su variantais) yra tos pačios šaknies žodžiai kaip latv. rubenis (žr. ME I 708–709, LEW 193–194); vis dėlto mėginama latv. irbe sieti su spalvos pavadinimu (žr. LEV I 344). Leksema paipala aptinkama tik viename sodybos pavadinime, kuriame ji pateikta su kita priesaga – Paippul. Apeliatyvas paipala jau buvo įtrauktas į pirmuosius XVIIth ir XVIIIth a. latvių kalbos žodynus (plg. Wachtel/Paipole Phras. Lettica 1638: 278; Paipala ta, eine Wachtel Lange 1773: 225). J. Endzelīns latv. paipala sieja su liet. piépala, prūsų penpalo ir rus. непепель (ME III 34), o E. Fraenkelis tolesnę etimologiją sieja su IDE šaknimi *pel- „skristi, plasnoti, plaukti“; šiam aiškinimui pritaria ir K. Karulis (LEW 586, LEV II 10). KARALIŠKINIŲ ŠEIMOS PAUKŠČIŲ PAVADINIMŲ TOPONIMIZACIJA Karališkinių šeimos paukščių pavadinimai taip pat turėjo įtakos parenkant sodybų pavadinimus – iš viso užfiksuoti 22 vienetai, arba 4,4 procento visų paukščių semantikos sodybų pavadinimų. Karaliukinių (coraciidae) šeimos paukščių pavadinimai vartojami tik Straipsniai / Articles 149 ILGA JANSONE sodybų pavadinimuose, jiems atstovauja ornitoleksema vārna „varna“. Leksema vārna sodybų pavadinimuose vartojama ir pagrindine forma (Wahrna, Wahrne, Warne), ir išvestinėmis formomis (Warnen), dūriniuose (Wahrnakrug, Wahrneporesch) bei žodžių junginiuose (Wahrne Krug, Warnes Krug, Wahrn Krug, Jaun Wahrne, Wezz Wahrne). Apeliatyvas vārna jau buvo įtrauktas į pirmuosius XVIIth ir XVIIIth a. latvių kalbos žodynus (plg. Kräe/Wahrna Lettus 1638, 106; eine Kräe/Wahrna Phras. Lettica 1638, 279; Wahrns tas, eine Krähe Lange 1773, 371); vienoje kalbų grupėje (baltų, slavų ir tocharų kalbose) tai fonetinė inovacija, kurios pradinis garsas *u- kilęs iš prokalbės šaknies *k[h]or-n-, pvz., liet. vārna, prūsų warne10 (Гамкрелидзе, Иванов 1984(2): 540). A. Sabaliauskas latv. vārna, liet. vārnas, vārna, prūsų warnis, warne priskiria bendram baltų ir slavų kalbų leksikos sluoksniui (Sabaliauskas 1990: 120). ŽĄSINIŲ BŪRİES PAUKŠČIŲ PAVADINIMŲ TOPONIMIZACIJA Kartais sodybų pavadinimams teikiama pirmenybė paukščių pavadinimams iš genių būrio – iš viso 20 vienetų, arba 4 procentai visų paukščių semantikos sodybų pavadinimų. Iš genių būrio paukščių ornitoleksemomis atstovaujama tik anatidae šeimai: anatidae šeimos paukščiai – gulbis „gulbė“, gaigala „dančiasnapis“, pīle „antis“ ir jų skolinti atitikmenys sodybų pavadinimuose. Apeliatyvas gulbis vartojamas dešimtyje sodybų pavadinimų. Leksema gulbis sodybų pavadinimuose vartojama ir pagrindine forma, dažniausiai moteriškosios giminės forma Gulbe, ir vedinėmis formomis (Gulban, Gulbit), taip pat sudėtinėmis formomis (Ans Gulben, Anz Gulben, Jahn Gulben, Marting Gulben). Apeliatyvas gulbis jau buvo įtrauktas į pirmuosius XVIIth ir XVIIIth a. latvių kalbos žodynus (plg. Schwan/Ghullbis Lettus 1638, 164; ein Schwan/Ghullbis Phras. Lettica 1638, 279; Gulbis tas, ein Schwan Lange 1773, 126). A. Sabaliauskas šią leksemą priskiria bendram baltų ir slavų kalbų leksikos sluoksniui, kartu pažymėdamas, kad Christian Stang ją sieja tik su baltų kalbų leksika (Sabaliauskas 1990: 117–118; apie santykį su slavų kalbų formomis taip pat žr. ME I 676, LEW 175). Tačiau Anatolijus Nepokupnyj išplečia vartojimo arealą 10 Prie lietuvių ir prūsų kalbų formų galima pridėti ir latvių vārna, o šio fakto Vyacheslavo Ivanovo ir Tamazo Gamkrelidzės tyrime neminima. 150 Acta Linguistica Lithuanica LXXIII Housenames of Fauna (Bird Names) Semantics in Vidzeme: Materials of Historical (Souls) Revisions in Vidzeme Guberniya 1826 baltų gulbis ir slavų kъlpъ vartojimo arealą, nustatydamas atitikmenis visame Baltijos jūros regione (Непокupный 1966: 81–87). Greta latvių apeliatyvo gulbis viename sodybos pavadinime galbūt vartojama analogiška estų leksema luik „gulbė“; Gaujienos parapijoje ji sodybos pavadinime pateikiama pagrindine forma, kuri baigiasi galūne -e, bendrai vartojama latvių kalboje (Luike). Estų etimologų teigimu, luik yra estų garsą reiškiančio veiksmažodžio luikama ir suomių luikata pagrindas (EES 2012: 253). Viename sodybos pavadinime leksema pīle vartojama mažybine forma (Pilit). Žinoma, atsižvelgiant į tai, kad šiame sodybos pavadinime balsio ilgumas nenurodytas, nereikėtų atmesti hipotezės, jog sodybos pavadinimas susijęs su apeliatyvu pils; vis dėlto tokia hipotezė mažai tikėtina. Apeliatyvas pīle jau buvo įtrauktas į pirmuosius XVIIth ir XVIIIth a. latvių kalbos žodynus (plg. Antvogel/Piele Lettus 1638, 21; Ente/Piele Lettus 1638, 53; eine zahme Endte/Piele Phras. Lettica 1638, 277; Ente die, ta pihle Lange 1777: 207). Akivaizdu, latvių pīle yra leksinė naujovė, pakeitusi senesnę leksemą, išlikusią lietuvių ir senųjų prūsų antis kalbose. Pīle yra onomatopėjinės kilmės (žr. ME III 232, LEV II 48). Kai kurie autoriai mano, kad šis žodis kilęs iš kuršių kalbos, tačiau O. Büss šią nuomonę paneigė (Büss 2008 [1988]: 186). Įdomi pora – Straupės parapijos sodybos pavadinimas Ente ir Opekalno parapijos Ante. Leksema Ente veikiausiai pasiskolinta iš vokiečių kalbos Ente „antis“; turint omenyje vokiečių dvarininkų ir pastorių įtaką, skoliniai atrodo akivaizdūs, tačiau Ante panašus į lietuvių antis „antis“, o jo galūnė yra bendroji -e. Ar lietuviškas skolinys galėjo atsirasti netoli Estijos sienos? Drusku or Korneta castle mound yra visai netoli tos vietos, o „Latvijos TSR vietovardžių“ žodyne pateikiamas senasis sodybos pavadinimas, kurį J. Endzelīns lygina su Lietuvos kaimo pavadinimu Drùškiai ir kalvos pavadinimu Drùska-kalnis (Lvv I (1) 230). T. Gamkrelidze ir V. Ivanovas rašo, kad tuo metu, kai jau buvo susiformavę atskiri indoeuropiečių prokalbės dialektai, pīles (antys) buvo prijaukinti naminiai paukščiai, todėl indoeuropiečių prokalbės *anḤt[h]- tapo laukinės anties pavadinimu; keliose kalbose (įskaitant senųjų prūsų antis „antis“, taip pat lietuvių ántis „antis“, senosios aukštaičių vokiečių anut, vokiečių Ente „antis“, rusų утъ, утка, утва „antis“) išliko ryšys su prošaknimi (Гамкрелидзе, Иванов 1984(2): 543). Analogiškas rusų утка, atitinkantis leksemą pīle, sodybų pavadinimuose vartojamas dažniau ir pateikiamas keturiuose sodybų pavadinimuose atitinkama originalia forma (Utke, Uttke). Tokie sodybų pavadinimai aptinkami Salacos ir Matīšių parapijose, taip pat Opekalno ir Tirzos parapijose. Pastarosios parapijos yra netoli Rusijos sienos ir priklauso aukštaičių latvių Straipsniai / Articles 151 ILGA JANSONE tarmė, kurioje gausu skolinių iš rusų kalbos; Salacos ir Matīšių parapijos priklauso Vidžemės lyvių tarmei ir yra netoli Estijos, todėl slavų kalbų žodžiai į šią kalbą nepateko. Gali būti, kad vietovardžiuose atsirado dar vienas nenustatytas leksemas. Ornitoleksema gaigala vartojama dviejų sodybų pavadinimų nominacijoje ir pasitaiko tik pagrindine forma (Gaigal). Apeliatyvas gaigala jau buvo įtrauktas į pirmuosius XVIIth ir XVIIIth a. latvių kalbos žodynus (plg. Teucher/Ghaighalis Phras. Lettica 1638, 278; Gaigale ta, ein Fijchgeyer Lange 1773, 114). Latvių gaigala, lietuvių gāigalas ir prūsų gegalis siejami su reduplikuota garsų pamėgdžiojimo šaknimi *ge–/*ghe– išvestais garsą reiškiančiais veiksmažodžiais. Tokie garsą reiškiantys veiksmažodžiai ir iš jų padaryti daiktavardžiai gerai žinomi slavų kalbose, pvz., senosios bažnytinės slavų kalbos glagolъ „žodis“, glagolati „kalbėti“, rusų tarm. gologolitь „plepėti“ (ME I 583–584, LEW 128, LEV I 278, Топоров Е–Н 187–189). GRUIFORMES BŪRIO PAUKŠČIŲ PAVADINIMŲ TOPONIMIZACIJA Kartais sodybų pavadinimams buvo pasirenkami grui formių būrio paukščių pavadinimai – iš viso 19 vienetų, arba 3,8 procento visų paukščių semantikos sodybų pavadinimų. Sodybų pavadinimų nominacijai vartoti tik grui formių būrio gruidae šeimos pavadinimai, kuriuos žymi ornitoleksema dzērve „gervė“. Leksema dzērve sodybų pavadinimuose vartojama ir pagrindine forma (Dserwe, Dſerwe, Dſehrwe), ir vediniuose (Dſerwit, Dſerwan, Dſerwen), žodžių junginiuose (Kalna Dſehrwe, Leies Dſehrwe, Leel Dſerwe, Mas Dſerwe, Masſ Dſerwe) ir sudurtinėse formose (Jaun Dſerweneek Gesinde). Apeliatyvas dzērve jau buvo įtrauktas į pirmuosius XVIIth ir XVIIIth a. latvių kalbos žodynus (plg. Kranich/Dſehrwe Lettus 1638, 106; (ein) Kranich/Dſehrwe Phras. Lettica 1638, 279, 280; Dſehrwe ta, ein Kranich Lange 1773, 87); visuose baltų kalbose ji išlaikė senąją šaknį *k’er-, iš kurios išvestos latvių dzērve, lietuvių gérvė ir prūsų gerwe formos (Гамкрелидзе, Иванов 1984(2): 540; taip pat žr. LEW 137–138, ME I 548, LEV I 249, Топоров Е–Н 223–227). 152 Acta Linguistica Lithuanica LXXIII Housenames of Fauna (Bird Names) Semantics in Vidzeme: Materials of Historical (Souls) Revisions in Vidzeme Guberniya 1826 STRIGIFORMES BŪRIO PAUKŠČIŲ PAVADINIMŲ TOPONIMIZACIJA Sodybų pavadinimuose taip pat vartoti strigiformes būrio strigidae šeimos paukščių pavadinimai – iš viso 15 vienetų, arba 3 procentai visų motyvuotų sodybų pavadinimų, kuriuose esama paukščių pavadinimų ir kuriuos žymi ornitoleksemos pūce „pelėda“, pelēda „didžioji pelėda“ ir apogs „mažasis apuokas“. Apeliatyvas pūce aptinkamas šešiuose sodybų pavadinimuose. Leksema pūce sodybų pavadinimuose vartojama tik pagrindine forma (Putze, Puhze, Puhtze). Apeliatyvas pūce jau buvo įtrauktas į pirmuosius XVIIth ir XVIIIth a. latvių kalbos žodynus (plg. eine Eule/Uhpis/Puhza Phras. Lettica 1638, 280; Puhze ta, eine Eule Lange 1773, 242). J. Endzelinsas rašo apie žodžio onomatopėjinę kilmę (ME III 444; taip pat žr. LEW 660, LEV II 83, LVDA 1999: 100–101). Tarmiška leksema pelēda vartojama keturiuose sodybų pavadinimuose Ergemeje (2), Limbažių ir Suntažių parapijose. „Latvių tarmių atlaso“ leksinėje dalyje žodis pelēda paplitęs Latgaloje ir Vidžemės bei Žiemgalos rytuose (LVDA 1999: 100–101; 38th žemėlapis), tačiau minėtos ornitoleksemos pelēda paplitimo arealas daug platesnis ir apima šiaurės vakarinę Vidžemės dalį. Leksema pelēda sodybų pavadinimuose vartojama pagrindine forma (Pellad, Pellehdu) ir žodžių junginiuose (Kalna Pellehd, Leies Pellehd). Apeliatyvas pelēda jau buvo įtrauktas į pirmuosius XVIIth ir XVIIIth a. latvių kalbos žodynus (plg. Fledermaus/ Sickpfahrni/ Pell=ahd Phras. Lettica 1638, 280), tačiau šis žodis siejamas su šikšnosparnių būrio vespertilionidae šeimos gyvūno pavadinimu. Etimologiškai jis laikomas sudurtiniu žodžiu, sudarytu iš latvių pele, lietuvių pelē ir latvių ēst, lietuvių ēsti (ME III 196, LEW 566, LEV II 35). Be to, E. Fraenkelis rašo, kad šis žodis atsirado kaip tabu žodis (LEW 566). Apeliatyvas apogs vartojamas penkiuose sodybų pavadinimuose. Leksema apogs sodybų pavadinimuose vartojama pagrindine forma (Appog, Appoga) ir žodžių junginiuose (K[alna] Appog, L[ejas] Appog). Apeliatyvas apogs jau buvo įtrauktas į pirmuosius latvių kalbos žodynus XVIIth ir XVIIIth amžiuje (plg. Eule/Appohx Lettus 1638, 55; Kautz oder Eul/Appohx Lettus 1638, 100; Appohgs tas, eine Nachteüle Lange 1773, 23); jis paplitęs tiek latvių, tiek lietuvių kalbose (plg. liet. apúokas „didysis apuokas; pelėda“) ir priklauso bendram baltų kalbų leksikos sluoksniui (žr. Sabaliauskas 1990, 148). Etimologija nėra pakankamai aiški. Žodžio šaknis atitinka garsą reiškiančius latvių veiksmažodžius ūkšuot, ūkšēt „dūsauti Straipsniai / Articles 153 ILGA JANSONE (atodūsis)“, liet. ú̂kauti „šaukti (šūktelėti)“ (ME I 133, LEW 14), tačiau J. Endzelīno aptarta priešdėlio ap- reikšmės problema lieka neišspręsta (ME I 133, LEV I 73). Nepaisant neaiškumų, žodį apogs galima priskirti onomatopėjinės kilmės žodžių grupei. GANDRAFORMIŲ BŪRIO PAUKŠČIŲ PAVADINIMŲ TOPONIMIZACIJA Paukščio, priklausančio ardeidae šeimai, pavadinimas dumpis „baublys“ vartojamas sodybų pavadinimuose; jis paminėtas 9 kartus, tai sudaro 1,8 proc. visų sodybų pavadinimų, kuriuose vartojami paukščių pavadinimai. Leksema dumpis sodybų pavadinimuose vartojama ir pagrindine forma, dažniausiai moteriškąja gimine (Dumpe), ir žodžių junginiuose (Dumpe Runtze). Apeliatyvas dumpis jau buvo įtrauktas į pirmuosius XVIIth ir XVIIIth a. latvių kalbos žodynus (plg. Dumpis, ein Rohrdommel Lange 1773, 95). Remdamasis Johannso Sehwerso tyrimu, J. Endzelīns teigia, kad leksema dumpis yra skolinys iš senosios aukštaičių vokiečių kalbos raredump „baublys“ (ME I 515; taip pat žr. Sehwers 1953: 29); K. Karulis, remdamasis viduriniąja žemaičių vokiečių kalba raredump (latvių kalboje nėra pirmosios žodžio dalies), mano, kad latvių dumpis „paukštis“ siejasi su latvių dumpis „maištas, sukilimas“; taigi jis daro išvadą, kad paukštis skleidžia triukšmą (LEV I 240). GEGUTINIŲ BŪRIO PAUKŠČIŲ PAVADINIMŲ TOPONIMIZACIJA Vardijant namų vardus vartojamas paukščio, priklausančio gegutinių (cuculidae) šeimai ir gegutinių paukščių būriui, pavadinimas dzeguze; jis paminėtas penkis kartus ir sudaro vieną procentą visų paukščių pavadinimų namų varduose. Leksema dzeguze „gegutė“ sodybų pavadinimuose vartojama pagrindine forma (Dsegus, Džegus, Dzeggūs) ir žodžių junginiuose (Kaln Džegus, Leis Džegus). Apeliatyvas dzeguze jau buvo įtrauktas į pirmuosius XVIIth ir XVIIIth a. latvių kalbos žodynus (plg. Guckuck/Djāggufe Lettus 1638, 81; der Kuckuck/Djāggufe Phras. Lettica 1638, 279; Djāggufe ta, der Gukkuk Lange 1773, 86). A. Sabaliauskas liet. gegùžė ir latv. dzeguze, taip pat prūs. geguse priskiria bendram baltų ir slavų kalbų leksikos sluoksniui (Sabaliauskas 1990: 117). Be to, J. Endzelīns, E. Fraenkelis ir M. Vasmeris nurodo baltų ir slavų formų atitikimą; tačiau jie 154 Acta Linguistica Lithuanica LXXIII Housenames of Fauna (Bird Names) Semantics in Vidzeme: Materials of Historical (Souls) Revisions in Vidzeme Guberniya 1826 neaptaria tolesnės raidos (ME I 539–540, LEW 142–143, ЭСРЯ II 91–92). K. Karulis pripažįsta, kad šis žodis susijęs su gegutės balso pamėgdžiojimu (LEV I 246). J. V. Toporovas baltų ir slavų kalbų dzeguze pavadinimą sieja su germanų kalbų formomis, pavyzdžiui, senosios aukštaičių vokiečių kalbos gouh (Топоров E–H 189–191). PODICIPEDIFORMES BŪRIO PAUKŠČIŲ PAVADINIMŲ TOPONIMIZACIJA Podicipediformes būriui priklausančios podicipedidae šeimos paukščio pavadinimas dūkuris pasitaiko namų varduose; jis paminėtas tik tris kartus ir sudaro 0,6 procento paukščių semantikos namų vardų. Leksema dūkuris „nardančioji antis“ namų varduose aptinkama tik pagrindine forma (Dukur, Dukk ur). Apeliatyvas dūkuris buvo įtrauktas į pirmuosius XVIIth ir XVIIIth a. latvių kalbos žodynus (plg. duḳḳeris, eine art Tauchenten Lange 1773, 94). J. Endzelīns į žodyno straipsnį ᵈdūkuris „naras“ (diver) įtraukia mažybinę formą dūkurītis „mažasis kragas (podicipes fluviatilis)“ ir rašo, kad latv. dūkuris buvo pasiskolintas iš vidurio žemutinės vokiečių kalbos MLG dūker (ME I 526). NAMŲ VARDŲ PAVADINIMAI SU NAMINIŲ PAUKŠČIŲ ŽYMENIMIS Kai kurie naminių paukščių pavadinimai vartoti namų varduose; jų yra 14, arba 2,8 procento visų paukščių semantikos namų vardų11. Apeliatyvas cālis „viščiukas“ aptinkamas devyniuose Vidžemės namų varduose. Leksema cālis namų varduose vartojama ir pagrindine forma (Zahle), ir vediniais (Zahlit, Zahlīht, Zahlīet), ir žodžių junginiuose (Mefche Zalīt). Apeliatyvas cālis jau buvo įtrauktas į pirmuosius XVIIth ir XVIIIth a. latvių kalbos žodynus (plg. jungs Hennlein/Zahlietz Lettus 1638, 88; Küchlein/Zalifchi Phras. Lettica 1638, 281; Zahlis tas, ein Küchel Lange 1773: 396). J. Endzelīns nepateikia šio žodžio kilmės (ME I 11 Atskira grupė – namų vardai su ornitoleksema gailis (gaidys). Pīle (antis) nebuvo priskirta naminiams paukščiams. Straipsniai / Articles 155 ILGA JANSONE 367); K. Karulis mėgina sieti jį su IDE šaknimi *kel- „šaukti, rėkti, kelti triukšmą, skambėti“, kuri dėl garsų kaitos virto *kol-: kal-, o latvių kalboje *k’āl- > cāl- (LEV I 159–160). Trys sodybų pavadinimai siejami su apeliatyvu vista „višta“. Leksema vista sodybų pavadinimuose vartojama vedinio forma (Wiftul) ir sudėtinėmis formomis (Jaun Wistuz, Wetz Wistuz). Apeliatyvas vista jau buvo įtrauktas į pirmuosius XVIIth ir XVIIIth a. latvių kalbos žodynus (plg. Henn/Wiṭa Lettus 1638: 88; eine Henne/Wiſta Phras. Lettica 1638, 281; Wiſta ta, die [avotā – diz] Henne Lange 1773: 396). Dėl leksemos vista kilmės nesutariama. A. Sabaliauskas ją sieja su bendru baltų kalbų leksikos sluoksniu (Sabaliauskas 1990: 153). J. Endzelīns latvių vista, reiškiančią „namų paukštis“ arba „ta, kuri parėjo namo“, sieja su senosios indų kalbos viś- „namas“ (ME IV 626; taip pat LEW 1266). E. Fraenkelis mini jos ryšį su lotynų avis „paukštis“, tačiau šios hipotezės nelaiko pagrįsta; būtent, mažai tikėtina, kad latvių vista, lietuvių vištà galėtų būti susijusi su lietuvių vimščióti (LEW 1266). Vienas sodybos pavadinimas siejamas su leksemos vista atitikmenimis rusų kalboje курица. Šis sodybos pavadinimas aptinkamas Alūksnės parapijoje ir vartojamas rusų apeliatyvą atitinkančia forma – Kuritz. Etimologiškai rus. кура, курица „višta“ kildinamas iš rus. кур „gaidys“, kuris savo ruožtu kilęs iš garsą reiškiančio veiksmažodžio, susijusio su giedojimu (ЭСРЯ II 422). Su vienu sodybos pavadinimu siejamas apeliatyvas, vartojamas žodžių junginyje Titer Krug, yra titars. Leksema titars „kalakutas“ jau buvo įtraukta į XVIIIth a. žodynus (plg. Tihteris, Joll einen Kalkuhn vorſtellen Lange 1773: 396). Kilmė nėra pakankamai aiški. J. Endzelīns mano, kad latvių tītars galėjo atsirasti dėl latvių teteris reduplikacijos (ME IV 206). SODYBŲ PAVADINIMAI SU BENDRINIU PAVADINIMU PUTNS (PAUKŠTIS) IR JO ANALOGAIS Apibendrintas pavadinimas putns pasitaiko 18, arba 3,6 procento, visų motyvuotuose sodybų pavadinimuose vartojamų ornitoleksemų. Leksema putns sodybų pavadinimuose vartojama ir išvestinėmis formomis (Putnen, Putnin, Puttnin, Puttnieng), ir sudurtiniuose žodžiuose (Areputne), žodžių junginiuose (Jaun Putne, Wez Putne) ir mišriomis formomis (Kalne Puttnung, Leijes Puttnung, Putning Janne, Putning Andres Gesinde). 156 Acta Linguistica Lithuanica LXXIII Housenames of Fauna (Bird Names) Semantics in Vidzeme: Materials of Historical (Souls) Revisions in Vidzeme Guberniya 1826 Apeliatyvas putns jau buvo įtrauktas į pirmuosius XVIIth ir XVIIIth a. latvių kalbos žodynus (plg. Vogel/Puttnis Lettus 1638, 196; ein Vogel/Puttnis Phras. Lettica 1638, 277; putns, ein Vogel Lange 1773: 244). Dėl šio žodžio kilmės nesutariama. Dauguma etimologų jį sieja su indoeuropiečių prokalbės šaknimi *pū- „mažas, kūdikis“ > baltų ir slavų *putā- „paukštis“ > baltų *putnas > latv. putns (LEW 554, ME III 441 – 442, LEV II 94). Trys Vidžemės sodybų pavadinimai iš Cesvainės ir Palsmanės parapijų galėtų būti leksemos putns atitikmenys estų kalbos žodžiui lind „paukštis“. Leksema lind sodybų pavadinimuose vartojama atitinkama apeliatyvo forma su pridėta galūne (Linde) ir žodžių junginiuose (Linde Pawul, Jaun Linde). Tačiau labiau tikėtina, kad šie sodybų pavadinimai žymi ne faunos, o floros semantikos apeliatyvą, būtent vok. Linde „liepa“. SODYBŲ PAVADINIMAI SU LEKSEMA GAILIS (GAIDYS) IR JOS ANALOGAIS Su leksema gailis susiję 55 sodybų pavadinimai, sudarantys 10,9 procento visų paukščių semantikos sodybų pavadinimų. Šiuos sodybų pavadinimus galima priskirti motyvuotų onimų naminių paukščių grupei, tačiau išrašyti sudurtiniai žodžiai (kai kuriais atvejais – žodžių junginiai) su leksema gailis rodo, kad jie susiję ne tik su naminiais paukščiais, bet ir su keliomis miško paukščių rūšimis. Leksema gailis vartojama 22 sodybų pavadinimuose, kurių motyvacinis žodis galėtų būti susijęs su naminiu paukščiu; šie pavadinimai vartojami apeliatyvui būdinga forma – paprastai moteriškosios giminės (Gaile), išvestinėmis formomis (Gailit, Gailiht, Gailan, Geilit), sudurtiniuose žodžiuose (Marsgail, Gailematſch), žodžių junginiuose (Kalna Gailis, Lejas Gailis, Leel Gaile, Mas Gaile) ir mišriomis formomis (Gailit Krischan, Gailit Mickel). Apeliatyvas gailis jau buvo įtrauktas į pirmuosius XVIIth ir XVIIIth a. latvių kalbos žodynus (plg. Hahn/Ghailis Lettus 1638, 83; ein Han/Ghailis Phras. Lettica 1638, 280; Gailis, der Hahn Lange 1773: 114). Etimologiškai latv. gailis, liet. gaidỹs siejami su garsą reiškiančiu veiksmažodžiu latv. dziedāt, liet. giedóti (ME I 584–585, LEW 150, LEV I 279) Penki Vidžemės sodybų pavadinimai gali būti siejami su leksemos gailis atitikmeniu est. kukk „gaidys“. Šie sodybų pavadinimai vartojami apeliatyvui būdinga forma su suvienodinta galūne (Kuikke/Kukke) ir žodžių junginiuose (K[alna] Kukke, Kalne Kukke, L[ejas] Kukke, Leies Kukke. Minėti sodybų pavadinimai aptinkami Ērģemės, Rūjienos, Lēdurgos ir Turaidos parapijose, kur skolinių iš estų kalbos netrūksta. Est. kukk iš esmės yra onomatopėjinis (EES 188). Straipsniai / Articles 157 ILGA JANSONE Suomių kalbos skolinys aptinkamas keturiuose sodybų varduose – tai arba Estijos tarmių paplitęs kikas, arba lyvių kik, o jo etimologija analogiška estų kukk (EES 154). Šie sodybų vardai pasitaiko ir forma, atitinkančia apeliatyvą su suvienodinta galūne -e (Kikke), ir vedinių formomis (Kikkan), taip pat žodžių junginiais (Kalne Kiks, Leijes Kiks). Vedinis sodybos vardas Kikkan yra Alūksnės parapijoje, o kiti sodybų vardai – Cėsių ir Madlienos parapijose. Gali būti, kad Cėsių ir Madlienos parapijų sodybų varduose vartojamas lyvių kik, o Alūksnės parapijoje – arba estų kikas, arba net kitas, kitokios semantikos leksemas. Atskirai išnagrinėti dvidešimt keturi sodybų vardai – tai junginiai su leksema gailis – pur(va)gailis, mež(a)gailis, ezergailis, rudz(u)gailis ir sil(a)gailis, – nes šie junginiai yra šnekamieji miško paukščių pavadinimai arba juose esama tabu elemento: kad medžioklė būtų sėkminga, sumedžiojamo gyvūno, šiuo atveju paukščio, nederėtų įvardyti. Junginys pur(va)gailis (atskirais atvejais – ir žodžių junginys purva gailis) aptinkamas 12 sodybų vardų, kuriuose vartojama junginiui būdinga forma (Purgael, Purgail, Purgaill, Purregail, Purrgail), taip pat žodžių junginiui būdinga forma (Puru gail). Kai kuriais atvejais prie junginio pridėtas papildomas dėmuo (pvz., Purregail Pankoh, Mafs Purregail). Junginio pur(va)gailis sodybų vardai neturi konkrečios paplitimo teritorijos – jie tolygiai išsidėstę visoje Vidžemėje. Junginys pur(va)gailis kaip paukščio pavadinimas kelia ypatingą susidomėjimą. Medžiotojų pateiktais duomenimis, tai galėtų būti kurapka, ypač, ir greičiausiai, baltasis tetervinas. Išnagrinėję minėtą junginį purgailis, Ojārs Bušs ir Renāte Silina-Piņķe pripažįsta galimybę, kad šis žodis galėtų žymėti ne paukštį, o konkretų augalą – pelkinį gailį (Ledum palustre) (Bušs, Silina-Piņķe 2012). Prielaida, pagrįsta lietuvių ir estų kalbų medžiagos tyrimu, gali atrodyti įtikinama; vis dėlto, išanalizavę visus XIX a. pradžios Vidžemės sodybų vardus, turėtume padaryti išvadą, kad sodybų vardų, kurių antrasis dėmuo yra leksema gailis, yra per daug, kad tai būtų laikoma atsitiktinumu, būtent: gals → gailis. Junginys mež(a)gailis aptinkamas penkiuose sodybų varduose, vartojamuose junginiui būdinga forma (Mefchgail, Meschgail), taip pat su papildomais dėmenimis, sudarančiais jungtinius žodžių junginius (Kalne Mefchgail, Leies Mefchgail), kurie atskiria du panašius sodybų vardus. Akivaizdu, kad junginys mež(a)gailis reiškia kurtinį, nes K. Mülenbachso ir J. Endzelīno „Latvių kalbos žodyne“ pateiktas žodžių junginys meža gailis aiškinamas taip: „kurtinis su raudona ketera“ 158 Acta Linguistica Lithuanica LXXIII Housenames of Fauna (Bird Names) Semantics in Vidzeme: Materials of Historical (Souls) Revisions in Vidzeme Guberniya 1826 (ME I 584–585). Apklausti medžiotojai sutiko, kad meža gaili yra kurtinis. Junginys ezergailis aptinkamas trijuose sodybų varduose, vartojamas ir junginiui būdinga forma (Esfergail, Efergail), ir žodžių junginiui būdinga rašyba (Esfer Gaile). Junginys ezergailis greičiausiai reiškia baublį, nes K. Mülenbachso ir J. Endzelīno „Latvių kalbos žodyne“ pateiktas žodžių junginys ežera gailis nurodo baublį (ME I 584–585), o šis aiškinimas sutampa su medžiotojų pateiktu paaiškinimu. Junginys rudz(u)gailis aptinkamas tik dviejuose sodybų varduose, kartu su leksemomis liels „didelis“ ir mazs „mažas“ (Leel Rudfgail, Mas Rudfgail). Abu šie sodybų vardai aptinkami Ropažių parapijoje. Kol kas nepatvirtintais duomenimis, leksema rudz(u)gailis galėtų reikšti pilkąją kurapką. Junginys sil(a)gailis taip pat aptinkamas dviejuose sodybų varduose, kuriuose vartojama tik junginiui būdinga forma, neatsižvelgiant į XIX a. rašybą (Sillegail). Šie sodybų vardai aptinkami skirtinguose Trikātos parapijos dvaruose. Galbūt tai juodojo tetervino pavadinimas. IŠVADOS Namų vardų nominacijoje vartojama daugybė paukščių pavadinimų. Dažniausiai pasitaiko gailis, zīle, dzenis, vanags (žr. 2 pav.). Kadangi Vidžemės valstiečiai pavardes masiškai gavo tik 1826 m., jos negalėjo būti namų vardų pagrindas. Atskiruose dvaruose, pavyzdžiui, Karvos ir Veclaicenės privačiose valdose Opekalno parapijoje, buvo įprasta, kad namo vardas tapdavo pavardės pagrindu (paprastai namų ūkio valdytojo pavardės). Tačiau palyginus ornitoleksemas namų varduose ir pavardėse (plg. Сталитмане 1981, Balodis 2008), galima pastebėti motyvacinių žodžių panašumų ir skirtumų. Neabejotinas lyderis tiek namų varduose, tiek pavardėse yra iš dalies apibendrintas pavadinimas gailis, reiškiantis ne tik naminį paukštį, bet ir miško paukščio patiną. Tačiau namų varduose populiarūs paukščių pavadinimai zīle, vārna, dzērve, ķikuts, žagata nėra tarp dažniausių pavardžių. Pavardėse dažni paukščių pavadinimai gulbis, mednis, putns ir putniņš, rubenis, zvirbulis (3 pav.) nėra tarp dažniausiai namų varduose vartojamų ornitoleksemų. Straipsniai / Articles 159 ILGA JANSONE 2 PAVEIKSLAS. Populiariausios ornitoleksemos Vidžemės namų varduose 1826 m. Kai kurie plačiai paplitę ir gerai žinomi paukščių pavadinimai, pavyzdžiui, stārķis ‘gandras’, zoss ‘žąsis’, cielava ‘kielė’, namų varduose neaptinkami. Dauguma Vidžemės namų varduose vartojamų ornitoleksemų yra ir gerai žinomi šiuolaikinės latvių kalbos bendriniai žodžiai, pavyzdžiui, balodis, bezdelīga, dzenis, kaija, strazds, vārna, vanags. Vidžemės namų varduose aptikta iš viso 43 leksemos, latvių kalboje reiškiančios laukinius paukščius, trys leksemos, reiškiančios naminius paukščius, apibendrinta leksema putns ir labai apibendrinta leksema gailis. Tik tarmėse vartojami bendriniai žodžiai labai reti, pavyzdžiui, pelēda, strads ir strods, žīgurs bei žēgurs. Pastebėta, kad kai kurios šiuolaikinėse tarmėse vartojamos leksemos XIX a. pradžioje buvo žinomos platesnėje teritorijoje: pavyzdžiui, namų vardai su paukščių pavadinimais pelēda ir strazds aptinkami Ērgemės parapijos dvaruose, tačiau nei „Latvių tarmių atlaso“ (LVDA 1999) leksinėje dalyje, skirtoje Ērgemės ir aplinkinėms tarmėms, nei tritomyje „Ērgemės tarmės žodynas“ (ĒIV 1977–1983) šie bendriniai žodžiai neminimi. Be to, kai kuriuose namų varduose vartojama leksema dūja, kuri šiais laikais turi konotacinę reikšmę. 160 Acta Linguistica Lithuanica LXXIII Housenames of Fauna (Bird Names) Semantics in Vidzeme: Materials of Historical (Souls) Revisions in Vidzeme Guberniya 1826 3 PAVEIKSLAS. Dažniausiai latvių pavardėse pasitaikančios ornitoleksemos (diagrama parengta remiantis P. Balodžio daktaro disertacijoje pateikta informacija (Balodis 2012)). Gimininių ir kontaktinių kalbų skolinių Vidžemės namų vardų nominacijoje pasitaiko labai retai. Gali būti, kad 14 500 namų vardų korpuse kai kurie liko nepastebėti; vis dėlto kol kas aptikta tik skolinių iš lietuvių kalbos (antis ‘antis’), vokiečių kalbos (Ente ‘antis’), estų kalbos (kajakas ‘kiras’, tarm. kikas (galbūt livų kik) ‘gaidys’, kukk ‘gaidys’, luik ‘gulbė’) ir rusų kalbos (утка ‘antis’, курица ‘višta’). Latvių kalbos bendriniai žodžiai (dūja, dumpis) nelaikyti skoliniais, nors tikėtina, kad į latvių kalbą jie pateko kaip skoliniai iš vokiečių kalbos. Namų vardų nominacijoje vartojami paukščių pavadinimus reiškiantys bendriniai žodžiai dažniausiai yra vediniai, etimologiškai susiję su garsą reiškiančiais veiksmažodžiais ir (arba) paukščių garsų pavadinimais; daugumos jų etimologija latvių ir lietuvių kalbose sutampa. Vidžemės motyvuotuose namų varduose vartojamų paukščių pavadinimų analizė gali padėti suprasti minėto leksikono semantiką XIX a. pradžioje Straipsniai / Articles 161 ILGA JANSONE XIXth amžiaus, taip pat įžvalga apie konkrečių sodybų pavadinimų pasirinkimo kriterijus. SOURCES LVVA = foundation nr. 199, description nr. 1 – Historical (Souls) revision materials of Vidzeme Guberniya (Vidz̦emes gubern̦as dvēsel̦u revīziju materiāli) of the Latvian State Historical Archives. ABBREVIATIONS AND REFERENCES Balodis Pauls 2008: Latviešu personvārdu etimoloģiskās semantikas teorētiskais modelis un tā realizācija. Promocijas darbs. Rīga: Latvijas Universitāte. Būga Kazimieras 1908: Aistiški studijai. Tyrinėjimai lygintinio prūsų, latvių ir lietuvių kalbōmokșlio srityje. I-oji dalis. Peterburgas: Imperatoriškosjos mokslų akademi-jos spaustuve. Bušs Ojārs 2008 [1988]: Literārās valodas kursismi un kvazikursismi. – Bušs Ojārs. No ģermānismiem līdz superlatīvam. Rīga: LU Latviešu valodas institūts, 2008, 185.–191. Bušs Ojārs, Siliņa-Piņķe Renāte 2012: Purgailis – putns, augs vai pārpratums? – Baltistica, VIII priedas. Vilnius: Vilniaus universitetas. BVA 2009: Baltu valodu atlants. Prospekts. Rīga / Vilnius: Latvijas Universitate, Latviešu valodas institūts, Lietuvių kalbos institutas. EES 2012: Eesti etümoloogia sõnaraamat. Koostanud ja toimetanud Iris Metsmägi, Meeli Sedrik, Sven-Erik Soosaar. Peatoimetaja Iris Metsmägi. Tallinn: Eesti Keele Sihtasutus. ĒIV – Kagaine Elga. Ērģemes izloksnes vārdnīca. 1.–3. sēj. Rīga: Zinātne, 1977–1983. Karaliūnas Simas I: Baltų praeitis istoriniuose šaltiniuose I. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2004. Lange Jacob 1773: Lettſch-Deutſcher Theil des vollſtändigen Lettſchen Lexici, darinnen nicht nur sämtliche Stammwörter dieſer Sprache samt ihren Abſtämmlingen, ſondern auch die ſeltene, nur in gewißen Gegenden gebräuchliche Wörter, zum Nachſchlagen, angezeigt werden. Schloß Ober//Pahlen, 1773. 162 Acta Linguistica Lithuanica LXXIII Housenames of Fauna (Bird Names) Semantics in Vidzeme: Materials of Historical (Souls) Revisions in Vidzeme Guberniya 1826 Lange Jacob 1777: Vollſtändiges deutſchlettſches und lettſchdeutſches Lexicon, nach den Hauptdialecten in Lief= und Curland ausgefertigt von Jacob Lange. Mitau: J. Fr. Steffenhagen. Latvijas daba: Latvijas daba. Enciklopēdija. 1. 4. sēj. Rīga: Latvijas enciklopēdija, 1994–1998. Lettus 1638: LETTUS, Das iſt Wortbuch / Sampt angehegetem täglichem Gebrauch der Lettſchen Sprache; / Allen vnd jeden Außheimiſchen / die in Churland / Semgallen vnd Lettſchem Liefflande bleiben / vnd ſich redlich nehren wollen / zu Nutze verfertigt / Durch / Georgivm Mancelivm Semgall. der H. Schrifft Licentiatum &c. Erster Theil. Gedruckt vnnd verlegt zu Riga / durch Gerhard Schröder / Anno M. DC XXXVIII [1638]. LEV – Konstantīns Karulis. Latviešu etimoloģijas vārdnīca 1–2. Rīga: Avots, 1992. LEW – Fraenkel Ernst. Litauisches etymologisches Wörterbuch 1–2. Heidelberg: Carl Winter Universitätsverlag, Göttingen: Vandenhoeck & Ruprecht, 1955–1962. LVDA 1999: Brigita Bušmane, Benita Laumane, Anna Stafecka. Latviešu valodas dialektu atlants. Leksika. Darba zin. vad. B. Laumane. Rīga: Zinātne, 1999. Lvv I – Endzelīns Jānis. Latvijas PSR vietvārdi 1(2). Rīga: Latvijas PSR Zinātņu akadēmijas izdevniecība, 1961. Mažiulis Vytautas: Prūsų kalbos etimologijos žodynas 1. A–H. Vilnius: Mokslas, 1988; 2. I–K. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1993; 3. L–P. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1996; 4. R–Ž. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1997. ME – Mülenbachs Kārlis. Latviešu valodas vārdnīca. Rediģējis, papildinājis, turpinājis J. Endzelīns. 1.–4. sēj., R., 1923.–1932. Oken Lorenz 1837: Allgemeine Naturgeschichte für alle Stände, von Profeſſor Oken. Siebenten Bandes erſte Abtheilung. Stuttgart: Hoffmann’ſche Verlags=Buchhandlung. Ortslexikon: Baltisches historisches Ortslexikon. II. Lettland. Hrsg. von Hans Feldmann und Heinz von zur Muhlen. Koln—Wien, 1990. Phras. Lettica 1638: Phraseologia Lettica / Das ist: Täglicher Gebrauch der Lettischen Sprache. Verfertigt / durch Georgium Mancelium Semgallum / Der H. Schrifft Licentiatum &c. Ander Theil. Diesem ist beygefüget das Spruchbuch Salomonis. Zu Riga Gedruckt vnnd Verlegt durch Gerhard Schröder / 1638. Sabaliauskas Algirdas 1990 – Sabaliauskas Algirdas. Lietuvių kalbos leksika. Vilnius: Mokslas, 1990. Straipsniai / Articles 163 ILGA JANSONE Sehwers Johannes 1953: Sprachlich-kulturhistorische Untersuchungen vornehmlich über den deutschen Einfluß im Lettischen. Berlin, 1953. Smoczyński Wojciech 2007: Słownik etymologiczny języka litewskiego. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2007. Thomsen Vilhelm 1890: Beröringer mellem de finske og de baltiske (litauisk-lettiske) Sprog. En sproghistorisk Undersøgelse. København: Bianco Lunos Kgl. Hof-Bogtrykkeri. Ulmann Carl Christian 1872: Lettisches Wörterbuch. Erster Theil. Lettisch-deutsches Wörterbuch von Bischof Dr. Carl Christian Ulmann. Riga: Verlag von H. Brutzer & Co. Zeps Valdis 1962: Latvian and Finnic linguistic convergences. Indiana University. Гамкрелидзе Тамаз В., Иванов Вячеслав В. 1984: Индоевропейский язык и индоевропейцы 1–2. Тбилиси: Издательство Тбилисского университета, 1984. Непокупный Анатолий Павлович 1966: Лингво- и зоогеографические замечания к взаимосвязи балт. gulbis и слав. kъlpъ. – Baltistica 2(1). Vilnius: Mintis, 81–87. Сталтмане Велта 1981: Латышская антропонимия. Фамилии. Москва: Наука. Топоров Владимир Николаевич: Прусский язык. Словарь. A–L. Москва: Наука, 1975–1990. ЭСЯ – Фасмер Макс. Этимологический словарь русского языка 1–4. Москва: Прогресс, 1964–1973. Vidžemės sodybų pavadinimai, suponuoti ornitonimų (paukščių pavadinimų): 1826 m. Vidžemės gubernijos kadastro duomenys SANTRAUKA Straipsnyje aptariami 505 Vidžemės gubernijos (1826 m. kadastro duomenimis) sodybų pavadinimai, sudaryti iš ornitonimų. Daugelis paukščių pavadinimų, suponavusių Vidžemės sodybų įvardijimus, yra dažni bendrinės latvių kalbos apeliatyvai, pvz.: balodis, bezdelīga, dzenis, kaija, strazds, vārna, vanags, žagata, cīrulis, zvirbulis, vālodze, lakstīgala. Iš viso Vidžemės sodybų pavadinimus suponavusių ortonimų suskaičiuota 43, kurių dauguma – laukinių paukščių įvardijimai, 3 naminių paukščių vardai, hiperonimas putns, dažnas hiponimas gailis, pasitaikantis dūriniuose pur(va)gailis, mež(a)gailis, ezergailis, rudz(u)gailis 164 Acta Linguistica Lithuanica LXXIII Housenames of Fauna (Bird Names) Semantics in Vidzeme: Materials of Historical (Souls) Revisions in Vidzeme Guberniya 1826 and sil(a)gailis. Kai kurie ornitonimai vartojami retai ir tik pavienėse šnektose, pvz.: pelēda, strads ir strods, žīgurs bei žēgurs. Nustatyta, kad kai kurie minėtų dialektizmų buvo kur kas plačiau vartojami XIX a. pradžioje, plg., pavyzdžiui, sodybų pavadinimus su ornitonimais pelēda ir strazds. Skoliniai iš rytų baltų ar kaimyninių kalbų Vidžemės sodybų pavadinimų daryboje vartojami labai retai, plg. lie. antis „Anas“, vo. Ente „t. p.“, es. kajakas „Larus“, es. dial. kikas „Gallus“ (galbūt ir lyv. kik „t. p.“), kukk „t. p.“, luik „Cycnus“, ru. умка „Анас“, курица „Gallina“. Dauguma latvių sodybų pavadinimų, reflektuojančių apeliatyvinės kilmės ornitonimus, yra onomatopėjinės kilmės. Daugelis šių apeliatyvų, vartojamų latvių ir lietuvių kalbose, yra tos pačios kilmės. Įteikta 2015 m. rugpjūčio 14 d. ILGA JANSONE LU Latviešu valodas institūts Akadēmijas laukums 1, LV-1050 Rīga, Latvija [email protected] Straipsniai / Articles 165