Priesaginių Marijampolės apskrities helonimų motyvacija

110 Acta Linguistica Lithuanica LXXXI DALIA SVIDERSKIENĖ Lietuvių kalbos institutas Mokslinių tyrimų kryptis: onomastika (tikrinių žodžių darybos, kilmės, motyvacijos tyrimai). DOI: https://doi.org/10.35321/all81-05 PRIESAGINIŲ MARIJAMPOLĖS APSKRITIES HELONIMŲ MOTYVACIJA Motivation of Suffixal Helonyms of Marijampolė County ANOTACIJA Straipsnyje analizuojamas savitas ir įdomus beekvivalentės leksikos sluoksnis – priesaginiai helonimai. Siekiant atskleisti jų formaliosios struktūros ir reikšmės motyvuotą ryšį, šie vandenvardžių klasės reprezentantai tiriami struktūrinės, semantinės, motyvologinės analizės lingvistiniais metodais. Disponuojama kuo išsamesne informacija apie denotatą, panaudojami Žemės vardų anketose (1935–1937) užfiksuoti tiriamojo ploto informantų kalbinės sąmonės duomenys, jų pažinimą, patirtį, žinojimą atspindinti, onomastinę situaciją suprasti padedanti išlikusi papildoma informacija. Straipsnis vertingas leksikologijos mokslui ir kitiems jos skyriams: etnolingvistikai, sociolingvistikai, psicholingvistikai, kognityvinei lingvistikai, savos toponimikos praktikai, tikrinio žodžio fenomeno sampratai. Kultūrinės globalizacijos kontekste svarbi iš tyrimo ryškėjanti gamtos fragmento (pelkėtų vietų) interpretacija tam tikro ploto kalbos sistemoje. Atlikto tyrimo rezultatai galėtų prisidėti sprendžiant regioninės savimonės, tapatumo klausimus. ESMINIAI ŽODŽIAI: vietovardžiai, vandenvardžiai, helonimai, toponominacija, motyvacija, įvardijimo principai, įvardijimo būdai, metafora, metonimija, elipsė, semantinė daryba. ANNOTATION The article addresses suffixal helonyms, which constitute a peculiar and interesting layer of the so called non-equivalent lexis. In order to reveal the motivated connection between Straipsniai / Articles 111 Priesaginių Marijampolės apskrities helonimų motyvacija their formal structure and meaning, these representatives of the hydronym class are analysed using the linguistic methods of structural, semantic, motivological analysis. As comprehensive information about the denotatum as possible is in use; the article also makes use of the data about the linguistic consciousness of the informants from the area under analysis, which were recorded in the “Land Names” questionnaires (1935–1937), as well as the surviving additional information enabling us to grasp their knowledge and experience and helping to understand the onomastic situation. The article is valuable for the science of lexicology and its other branches: ethnolinguistics, sociolinguistics, psycholinguistics, cognitive linguistics, the practice of local toponymy, and the conception of the phenomenon of the proper word. The interpretation of the fragment of nature (marshy places) in the language system of a certain area emerging from the study is important in the context of cultural globalization. The findings of the study could contribute to the solution of the issues of regional self-consciousness and identity. KEYWORDS: toponyms, hydronyms, helonyms, toponymization, motivation, principles of nomination, ways of nomination, metaphor, metonymy, ellipsis, semantic word-formation. ĮVADAS Žmonijos pažintinė, komunikacinė veikla ir neįvardytų objektų egzistavimas parodo vieną iš pagrindinių kalbos uždavinių, kaip „užpildyti“ visas kalbinės veiklos sritis naujais įvardijimais1. Todėl leksinės nominacijos tyrimai vykdomi dviem kryptimis: aiškinantis kalbinio ženklo struktūrą ir nominacijos proceso ryšius su įvardijamuoju objektu. Iš to, kas pasakyta, ir naujausių vykdytų pastarųjų metų nominacijos bei motyvacijos tyrimų (Mildos Norkaitienės (zoonimų), Aurelijos Gritėnienės (fitonimų), Jūratės Lubienės (mikonimų), Dalios Sviderskienės (toponimų)) matyti, kad mokslinis požiūris krypsta į įvairiaaspekčius kalbinių reiškinių aprašus. Įvardijimas suprantamas ne tik kaip naujų kalbinių vienetų susidarymo procesas, bet ir kaip sudėtingo proceso rezultatas, todėl jo sprendimas sietinas su keleto klausimų sprendimu: įvardijimo būdų, priemonių nustatymu, skirtingų požymių išaiškinimu (lingvistinis aspektas); klausimų, susijusių su kalbos, mąstymo ir supančios aplinkos sąveika, sprendimu (gnoseologinis aspektas). Praėjusio amžiaus paskutiniais dešimtmečiais žodžių réikšmės imtos tirti dviem viena kitą papildančiomis kryptimis: semasiologijos (tyrimo kryptis nuo formos prie turinio) ir onomasiologijos (tyrimo 1 Kazys Alminauskis Instrukcijoje Lietuvos žemės vardynui surašyti teigė: „Šimtai tūkstančių žemėvardžių yra paslėpti tarp žmonių“ (Alminauskis 1934: 4). DALIA SVIDERSKIENĖ 112 Acta Linguistica Lithuanica LXXXI kryptis nuo turinio prie formos). Kaip teigia Evalda Jakaitienė, semasiologinio reikšmės tyrimo tikslas buvo atsakyti į klausimą „Ką reiškia vienas ar kitas žodis?“, onomasiologinio – „Kokiu žodžiu išreiškiama viena ar kita sąvoka, pavadinamas dalykas ar nusakomas vertinimas?“ (plg. Jakaitienė 2010: 42). Taigi, leksikos inventoriaus analizė onomasiologiniu aspektu reiškia nominacijos procesą nuo įvardijamojo objekto (pa)žinojimo iki nominacijos rezultato – įvardijimo, arba vardo suteikimo. O tai reiškia, kad nominacijos proceso analizė onomasiologiniu aspektu pirmenybę teikia kalbos vienetų analizei iš įvardytojo, vardų „kūrėjo“ pozicijos – tam tikro nekalbinio turinio raiškai tam tikra kalbine forma. Be to, nominacijos proceso tyrimų onomasiologiniu aspektu aktualumas pasireiškia ne tiek kalbinių formų ãtranka tam tikram turiniui išreikšti, kiek šių kalbinių formų (ženklų) sandaros būdams ir principams išaiškinti. Taigi, norint atlikti visavertę įvardijimo procesų analizę, svarbu nustatyti nominacijos principus, būdus ir priemones. Anot Olgos I. Blinovos (Tomsko motyvologijos mokykla), įvardijimo principai yra atskaitos taškas, taisyklės, kurios formuojasi tam tikro ploto kalbinės bendruomenės narių motyvacinių požymių apibendrinimo pamatu ir tuo pačiu metu patys yra atskaitos taškas naujiems įvardijimams rastis (Блинова 1984: 77)2. Lietuvių priesaginių vietovardžių darybos ir kilmės analizei skirta daugiausia vietos savoje toponimikoje: helonimų – Laimučio Bilkio, oikonimų – Marijos Razmukaitės, oronimų – Dalios Kačinaitės. Iš jų išsamiausiai darybos požiūriu ištirti helonimai (Bilkis 2008). Šis regioninės helonimijos motyvacijos tyrimas papildo esamą tyrimų situaciją, skatina aptariamos tematikos studijas. Sudurtinių ir sudėtinių Marijampolės apskrities helonimų motyvacijos tyrimai jau atlikti (Sviderskienė 2016; 2017). Juose neapsiribota vien helonimų atsiradimo motyvų išaiškinimu, buvo (iš)skirti ir hidroobjektų nominacijos principai – tai suteikė papildomą semantinį kriterijų aiškinantis helonimų motyvaciją. Siekiant aktualizuoti priesaginių helonimų motyvacijos tyrimo naujumą, atkreiptinas dėmesys į tai, kad helonimai, kaip ir kiti toponimai, yra antrinės nominacijos reprezentantai. Tarpusavyje jie nėra vienodi – vieni antrinės tiesioginės, kiti – antrinės netiesioginės nominacijos rezultatai. „Antrinė netiesioginė nominacija nuo tiesioginės antrinės skiriasi savo rezultatu: šiuo atveju sukuriamas ne savarankiškas naujas žodis, bet tos pačios formalios sandaros žodžiui tam tikrame junginyje su kitais žodžiais suteikiama nauja reikšmė. Tokios nominacijos keliu formuojasi vadinamieji semantiniai dariniai“ (Jakaitienė 2010: 22). Šį apibrėžimą paaiškina Jūratės Lubienės mikonimų nominacijos ir motyvacijos tyrimų praktika paremtas pastebėjimas: „Semantinės nominacijos atveju nominatemos ir leksinio motyvatoriaus formalioji pusė tapatūs, o reikšmės susiję asociaciniu 2 Dėl įvardijimo principų dar žr. Гoлев 1972a. Straipsniai / Articles 113 Priesaginių Marijampolės apskrities helonimų motyvacija ryšiu“ (Lubienė 2015: 62). Neišleistinas iš akių ir kitas svarbus mokslininkės pastebėjimas dėl elipsinio įvardijimo būdo: „Toks nominacijos procesas gali būti suvokiamas taip: iš dvižodžio pavadinimo padaromas vienažodis, formaliai praleidžiant pagrindinį kolokacijos narį, o semantiškai – jo reikšmę inkorporuojant į buvusio determinacinio nario semantiką“ (ten pat). Tiek semantinės darybos, tiek elipsinio įvardijimo būdo reprezentantai kitų šalių toponimijoje skiriami jau seniai. Ukrainiečių onomastas Jurijus A. Karpenko pastebi genetinę toponimų priklausomybę nuo būdvardžių, apibūdinančių vietų vardus. Kadangi toponimai yra specifiniai vietų skiriamieji ženklai, todėl būdvardžiai paprastai vartosenoje išreiškia įvardijamų vietų požymius, o tai reiškia, kad gramatiškai jie yra fiziografinių terminų pažyminiai ir toks įvardijimo būdas toponimijoje, atitinkantis schemą „terminas – toponimas“, gana įprastas. Šį teiginį patvirtina ir istorinių šaltinių įrašai, akivaizdžiai fiksuojantys, kaip daugelis sudėtinių vietovardžių sutrumpėjo, o būdvardis sudaiktavardėjo (plačiau žr. Карпенко 1966)3. Dėl kalbos ekonomijos susiformavęs elipsinis įvardijimo būdas prilyginamas ir kitam kalbos ekonomija pasižyminčiam metoniminio perkėlimo būdui. Metonimiją, kaip vieną iš ryškiausių mikrotoponimijos bruožų, taip pat mini J. A. Karpenko (plačiau žr. Карпенко 1967: 18). Apie ją, kaip vieną aktyviausių įvardijimo būdų, besireiškiančių toponimikoje, rašė ir kiti rusų mokslininkai: Julija I. Čiaikina, Nikolajus D. Golevas, Liudmila A. Zacharova, Natalija G. Nesterova, Galina N. Starikova ir kt.4 Ypač svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad kalbos ekonomijos tikslais susidarę elipsinio ir metoniminio įvardijimo atvejai tiriami bei publikuojami šiame straipsnyje. Jie – jautriausias beišnykstančių (išnykusių) helonimijos (ir visos toponimijos) sluoksnis. Dėl savo „ekonominio“ pavidalo (ypatybė ⇨ helonimas, vieta ⇨ helonimas) lauko tyrimų metu būtent šie vietų vardai patenka į „nesaugią zoną“ ir gali būti neidentifikuoti kaip tikriniai vardai, gali likti neatpažinti ir neužrašyti. Būtent jie greičiausiai paklūsta laikui ir pastarojo padiktuotiems pokyčiams – melioracijai, kolektyvizacijai ir kitiems vietovardžių užrašymo laikotarpiui būdingiems veiksniams. Taigi, šių įvardijimų praradimo pavojus taip pat skatina juos tirti ir publikuoti. Šiame straipsnyje, be minėtųjų, atsižvelgiama ir į kitus lingvistinės paradigmų kaitos akivaizdoje iškylančius naujus toponimijos vertinimo aspektus (pastarųjų metų lingvistikoje pabrėžiama supančios aplinkos suvokimo būdų ir jos konceptualizacijos reprezentacija). Kaip bus matyti toliau tyrime, visi 3 Dėl sudėtinių (nesutrumpėjusių) rusų ir lietuvių toponimų formaliosios raiškos bei ją atitinkančių modelių dar žr.: Просвирнина 2001: 35–48; Sviderskienė 2017: 78–102. 4 Plačiau žr.: Чайкина 1983; Палкина 1983; Голев 1991; Захарова, Нестерова, Старикова 2003. DALIA SVIDERSKIENĖ 114 Acta Linguistica Lithuanica LXXXI įvardijimo būdai išreiškiami juos atitinkančiomis schemomis, įgalinančiomis geriau suprasti onomastinės situacijos metu plėtotą įvardytojo mąstymo kryptį5. Pats žodis schema reiškia tam tikrą vaizdą, figūrą, o po to ir tam tikrą vidinę sandarą, atitinkančią tam tikrą gramatinių taisyklių tvarką, padedančią identifikuoti mąstomąsias struktūras. Analizuojant medžiagą siekiama (1) atskleisti požymį, tapusį pelkėtų vietų įvardijimo pamatu6; (2) nustatyti (interpretuoti), ką reiškė vietos vardas susidarymo, virtimo nomina proprium, metu; (3) paaiškinti tiriamosios etninės srities atstovo šios vietos suvokimą, sampratą, vertinimą ir loginį jos paaiškinimą, grįstą sava kultūrine patirtimi, atskleisti vardų „kūrėjo“ strategiją įvardijimo proceso metu. Tikslui pasiekti vandenvardžių klasės reprezentantai tiriami struktūrinės, semantinės, motyvologinės analizės lingvistiniais metodais. Disponuojama kuo išsamesne informacija apie denotatą, panaudojami Žemės vardų anketose (1935–1937) užfiksuoti tiriamojo ploto informantų kalbinės sąmonės duomenys, jų pažinimą, patirtį, žinojimą atspindinti išlikusi papildoma informacija, padedanti geriau suprasti ir paaiškinti onomastinę situaciją. Atliekant tyrimą taikomas mokslinis pažinimo metodas (helonimų grupavimas į tam tikras grupes, remiantis jų panašumais arba skirtumais pagal pasirinktus kriterijus), vidinės rekonstrukcijos metodas bei pragmatinės, kognityvinės interpretacijos ir aprašomasis metodai. Analizuojant tarpukario medžiagą tikriniai žodžiai buvo lyginami su bendriniais, užfiksuotais tarminiuose tiriamojo ploto leksiką sutelkusiuose žodynuose, ir didelės apimties apibendrinamajame lietuvių kalbos leksikos daugiatomyje, išleistame ir elektroniniu variantu, Lietuvių kalbos žodyne (toliau – LKŽe). Kadangi motyvacijos tyrimui svarbus žodžių junglumas gyvojoje kalboje, išryškinantis jų reikšmes ir reikšmių atspalvius, pastarasis žodynas, anot pačių jo sudarytojų, kaip įvairios daugiasluoksnės informacijos apie žodžius šaltinis, buvo ypač pravartus. Be to, „lietuvis labiau nei kas kitas yra susijęs su kaimu. Savita kaimiškojo gyvenimo dokumentacija yra laikomas dvidešimttomis Lietuvių kalbos žodynas [...], kuriame pateikiama senoji, tarmių [...] leksika. Jame 5 Kaip bus matyti toliau, informatyvus straipsnio antrojo skyriaus Dabar ne visai aiškios motyvacijos priesaginiai helonimai turinys. Jis atskleidžia, kaip svarbu atliekant toponimijos tyrimą žinoti onomasiologines schemas ir disponuoti šiomis žiniomis. 6 Antrinės beekvivalentės leksikos įvardijimo atveju galima kalbėti apie motyvacinį įvardijimą, nes jo pamatą sudaro tam tikras denotato požymis. Motyvacija yra objektų, daiktų, tikrovės reiškinių ar pan. įvardijimo proceso sąlyga (plg. Толстая 2002: 120). „Požymis, tampantis nominacijos pagrindu kuriant naują vardą, vadinamas vidine žodžio forma arba motyvacijos požymiu“ (Gritėnienė 2006: 24). Straipsniai / Articles 115 Priesaginių Marijampolės apskrities helonimų motyvacija itin gražiai dokumentuojama įtvirtintos kalboje ir per kalbą mus veikiančios liaudies pasaulio vizija ir puoselėjamos vertybės“ (Rutkovska 2016). Todėl pabrėžtina, kad tarpukario administracinio vieneto (Marijampolės apskrities) helonimų semantinės grupės reprezentantų įvardijimo ir motyvacijos išaiškinimo (interpretavimo) klausimams spręsti šis žodynas ypač vertingas. Tyrimas vykdytas paisant viso toponiminio konteksto, atskiri vietų vardai vertinami pirmiausia tiriamojo ploto toponiminės sistemos kontekste ir tik atskirais atvejais remiamasi viso kalbinio ploto reprezentantais iš gyvosios kalbos užrašytais ir sugulusiais Vietovardžių kartotekos (toliau – VK) lapeliuose bei publikuotais Lietuvos vietovardžių žodyne. Iliustruojančių pavyzdžių atrankoje pirmenybė teikiama iš gyvosios kalbos užrašytiems vietų vardams. Straipsnyje laikomasi tų pačių, įprastų ir nusistovėjusių, lietuvių toponimijoje medžiagos pateikimo kriterijų7. 1. AIŠKIOS MOTYVACIJOS PRIESAGINIAI HELONIMAI 1.1. Įvardijimai pagal tam tikras hidroobjektų ypatybes. 1.1.1. Įvardijimai pagal formą. (1) Tiesioginio įvardijimo reprezentantai. ypatybė ⇨ helonimas Iš aplinkos forma išsiskyrusi bala įvardyta Apvaliùkė b., rst. KzR (Jūrės GA)8, plg. liet. apvalùs, - ‘ritinio ar rutulio pavidalo; apskritasʼ. Nesunkiai numanoma vv. reikšmė – apskrita, -as. Kitas šiai mikrogrupei priskirtinas įvardijimas Riestùkė b. KzR, plg. liet. ristas, -à ‘kuris puslankio pavidalo, gaubtasʼ. Jūrės GA informantų teigimu, [bala] panaši į pusę rato9, t. y. puslankio pavidalo, išlenkta bala. Taigi, įvardyta remiantis heloobjekto forma. Priesaga -(i)ukė parodo teigiamą emocinį šios mikrogrupės vietų vertinimą. (2) Netiesioginio įvardijimo reprezentantai. a) Toliau aptariami keli netiesioginio įvardijimo pagal formą reprezentantai; dažnai objekto formos požymis koreliuoja su jo gabaritiškumu. ypatybė ⇨ helonimas 7 Dėl medžiagos skirstymo ir analizės tvarkos dar žr. Sviderskienė 2016: 246–247. 8 Dėl vv. darybos ir kilmės aiškinimo dar žr. LVŽ I 168, kur helonimai siejami su liet. apvalùs, -. 9 Vėlesniais lauko tyrimų duomenimis, kuriuos paliudijo VK lapelio įrašas, 1982 m. Marackų k. (KzR apyl.) užrašytas vietos vardas Riestukė, informanto teigimu, plynia pasagos formos. DALIA SVIDERSKIENĖ 116 Acta Linguistica Lithuanica LXXXI Dėl lenktos formos (greičiausiai puslankio pavidalo) ir galbūt kiek didesnės nei įprasta apimties bala galėjo būti apibūdinama kaip Kirvinė b. Šil. Dėl tokio spėjimo plg. liet. kivinė, kirvnė ‘prie sienos prikalamas išlenktas pagalys kirviui įkištiʼ, dar plg. kivinis, -ė, kirvnis: Gelžis kirvnis yra stambus, dera kirvio ausims (Šts)10. Pailga, nedidelė bala etninės srities atstovų galėjo būti apibūdinama kaip Pupnė b. Klvr, plg. liet. pupnis, -ė ‘į pupą panašusʼ [Pupnis žukas (karkvabalis) Lnt]. Gamtinė kraštovaizdžio sritis Agurkiškės girininkijoje, iš aplinkos išsiskyrusi pagal jos panašumą į išpjovimą, įvardyta Langinė b. KzR (Agurkiškės GA), plg. liet. langnis, -ė ‘su lango pavidalo išpjovaʼ, dar plg. liet. lángas ‘skylė, praraja liūne, akisʼ11 (liet. skyl ‘kiaurymė ar natūrali angaʼ, liet. prarajà ‘liūne kiaura vieta, akisʼ, liet. aks ‘liūne kiaura vietaʼ). Dėl semantikos dar plg. Langiaraistis rst. Jz (VK). Taigi, galima numanyti, kad balai be to, kad ši buvo panaši į lango pavidalo išpjovą, galėjo būti būdingos ir kitos ypatybės, kaip antai: nedidelė apimtis, gilumas, ją gaubiančių krantų nestabilus, siūbuojantis paviršius ar pan. Šį aiškinimą pagrindžia ir sakinys, atspindintis žmogišką patirtį, užrašytas iš gyvosios kalbos: Arti prarajs nei daeit negalima, ba labai siūbuoja – rodos, kad imsi ir nugarmėsi (Mrs). Užakusi bala buvo įvardyta Baltaknė b. Lbv. Saulėgrąžų ir Pagraužių kaimų Žemės vardų anketoje užfiksuota pateikėjo pastaba: [baloje] visada baltas vanduo. Dėl semantikos plg. raistavardį Baltãkė Sug (LVŽ I 342)12. Nominatyviniu požiūriu akivaizdu, kad įvardijama per tam tikros ypatybės turėtoją (regos organą, esantį viršutinės kūno dalies, galvos, srityje), kurio ypatybė įsivaizduojamai būdinga ir įvardijamajam geoobjektui, plg. liet. baltãkė ‘balta, išversta akisʼ [Dėbtelėjo su savo baltakėm, neit (net) baugu pasidarė Gs; Išvertęs savo baltakès ir spokso Plv], dar plg. liet. aks ‘liūne kiaura vieta; pelkių ar baigiančių užaugti ežerų nedidelis vandens plotasʼ. Dėl semantikos plg. tiriamajame plote užfiksuotą balovardį Aklóji b. Mškč (LVŽ I 36). Tam tikra kraštovaizdžio zona buvo nominuota Káulinė b. KzR (Runkių GA), taigi, numanoma vv. reikšmė – kaulo pavidalo bala [liet. káulas ‘kietas 10 Kadangi, kaip buvo minėta įvade, motyvacijos tyrimui svarbus žodžių junglumas gyvojoje kalboje, išryškinantis jų reikšmes ir reikšmių atspalvius, siekiant paaiškinti pelkėtų vietų įvardijimo kryptį, jų motyvacijos logiką, sakinių, užrašytų iš gyvosios kalbos, tautosakos, grožinės literatūros ir užfiksuotų LKŽe, tam tikros vietos pabraukiamos. LKŽe santrumpos atskirai neaiškinamos. 11 Dėl šio vv. darybos dar žr. Bilkis 2008: 186. 12 Dar žr. Bilkis 2008: 185. Čia balovardis kvalifikuojamas kaip ne visai aiškios kilmės (Baltaknė b. Lb, plg. Baltãkė rst. Sug). Dar kitaip kvalifikuojama LVŽ I 342: helonimas kildinamas iš asmenvardžio Báltakis, Baltãkis. Straipsniai / Articles 117 Priesaginių Marijampolės apskrities helonimų motyvacija kūno audinys, skeleto dalisʼ]. Siekiant argumentuotai paaiškinti, koks vietos požymis lėmė šį įvardijimą, atsakymo ieškota ir kitų plotų toponimijoje, užrašytoje iš gyvosios kalbos. VK rastas užfiksuotas balovardis Káulinė b. Krkn13 su pateikėjo komentaru pailga, parodantis, kad įvardijimo metu galėjo būti aktualizuotas vizualiojo geoobjekto pavidalo tam tikras aspektas – išsidėstymas erdvėje (dar plg. kaulas – skeleto dalis)14. Kita vertus, galbūt vietai, kaip ir kaului, būdingi įdubimai bei iškilimai asociatyviai galėjo (su)sieti šiuos skirtingų sričių reprezentantus. Tame pačiame plote užrašyto balovardžio15 Káulinis rastas b. Šil (Mikališkio GA) pateikėjo išreikštas motyvacijos paaiškinimas bala, apsupta sausumos, leido manyti, kad hidroobjektas greičiausiai buvo nedidelės apimties, todėl įvardytojo galėjo būti identifikuotas supančios mikroaplinkos atžvilgiu ir diferencijuotas pagal išsidėstymą (konfigūraciją) erdvėje16. Tokiam paaiškinimui, regis, paklūsta ir analizuojamasis įvardijimo atvejis. b) Metaforiniai įvardijimai. indas ⇨ helonimas Tam tikros formos ir dubumo indo pavadinimas tapo balos Bliūdẽlis b. KzR (Runkių GA) įvardijimo atrama (liet. *bliūdlis, plg. blidas ‘dubuo; į jį telpantis kiekisʼ [Apvalus kap blidas Gs]). Semantiškai artimų vv. kalbiniame plote užfiksuota ir daugiau: Bliūdlis ež. Kpč, Bliūdliakalnis kln. Sdk; Bliūdelnis upl. Vln17 (plg. šio vv. gretimines lytis: Bedugnis ir Mėžymlio Bliūdlis)18. Dėl semantikos dar plg. tiriamajame plote užfiksuotus įvardijimus, tarpusavyje besiskiriančius tam tikro aspekto – lėkštumo (dubumo) – laipsniu ir įsivaizduojamai talpinamo vandens kiekiu: Blidas b. KzR (Papilvio GA), Šáukštas b. KzR (Runkių GA), Torieka b. KzR. Greičiausiai dėl formos ir tam tikro jos dubumo bala buvo nominuota Drusknė b. Mrj, plg. liet. drusknė ‘indas druskai laikyti; kiekis, telpantis į druskinęʼ [Atnešk nuo aukšto drùskinę druskos Mrj], dar plg. liet. drusknis, -ė 13 Panevėžio aps. Krekenavos vlsč. Stukų k. Žemės vardų anketa. 14 Dėl vv. darybos žr. Bilkis 2008: 167; dėl šio ir sudėjimo būdu padaryto helonimo Káulinis rastas bela (pelkė), apsupta sausuma, (Šil Mikališkio GA) motyvacijos aiškinimo žr. Sviderskienė 2017: 94. 15 Antrojo dėmens ir objekto nuorodos nesutapimas rodo netikslią geoobjekto identifikaciją arba pasikeitusį jo gamtinį geografinį statusą. 16 Dėl vv. motyvacijos paaiškinimo žr. Sviderskienė 2017: 94. 17 Dėl šių vv. žr. LVŽ I 418. 18 Dėl šių vv. žr. ten pat, p. 414. DALIA SVIDERSKIENĖ 118 Acta Linguistica Lithuanica LXXXI ‘naudojamas druskai laikytiʼ19. Aktualiąją balovardžio reikšmės apimtį galėjo sudaryti ir dar keli požymiai (šviesus paviršius ir pan.). Taip pat dėl formos ir dėl joje galimai (įsivaizduojamai) talpinamo vandens kiekio bala buvo įvardyta Ragùtis b. Ldvn, plg. liet. ragùtis ‘tokios išaugos pavidalo arba iš jos padarytas indelis tabakui, parakui, aliejui ir kt. laikyti ar vynui, midui gerti; jame telpantis kiekisʼ [Šįryt prisidėjau pilną ragutį taukų [rateliui tepti], ogi įpuolė šuo ir visus išlaižė Vl]. Taigi, numanoma tiek vienos, tiek kitos vietos vardo apibendrinta reikšmė – apvali, nedidelė, negili. krosnies dalis ⇨ helonimas Krosnies dalis, t. y. tam tikra įduba joje, tapo kraštovaizdžio dalies, natūralios įdubos, įvardijimo atrama: Pečiùkas b. Lbv, plg. liet. pečiùkas ‘niša su durelėmis krosnyje maistui šiltai laikyti, pečionė, dėklėʼ [Dėk mėsą į pečiuką, čia stovėdama atšals Mrj; Įdėk mėsą į pečiùką, ten katė neprieina Krsn]. Panašu, kad ir žinomas (pa)talpinamų buities daiktų gabaritiškumas turėjo reikšmės įvardijimo procese, dėl šio pastebėjimo plg. liet. nišà ‘sienoje padarytas įdubimas kam nors pastatytiʼ, liet. pečiónė ‘įdubimas, skylė [...] smulkiems daiktams pasidėti [...]ʼ [Skylė pečiuje dėl padėjimo puodelių bus pečiõnė J. (LKŽe)]. žmogus ⇨ helonimas Iš aplinkos savo forma išsiskyręs topoobjektas įvardytas emociškai nuspalvintu vardu Panaitė b. Vv20, plg. liet. panáitė, panatė ‘pono duktėʼ. Toks formalusis pavidalas valstietiškos kultūros atstovui, matyt, pasirodė tinkamiausias gamtos objekto apvalumui ir teigiamam vertinimui išreikšti. Dėl semantikos plg. Apvaliùkė b., rst. KzR (Jūrės GA)21. Šios mikrogrupės helonimai reprezentuoja figūratyvųjį MM22. 1.1.2. Įvardijimai pagal spalvą. Netiesioginio įvardijimo reprezentantai. ypatybė ⇨ helonimas 19 Dėl šio ir kitų lietuvių vv. su druskžr. LVŽ II 342–343. Čia jie siejami su liet. druskà ‘tam tikras sūrus mineralinis junginys (natrio chloridas)ʼ. 20 Anketoje rašoma: paskendusi panelė. Toks paaiškinimas sietinas su remotyvacija, kai morfologiškai, leksiškai neskaidrus žodis „išverčiamas“ suprantamai. Dėl minėto reiškinio plačiau žr.: Голев 1972; Nübling, Fahlbusch, Heuser 2012: 38; Kabašinskaitė 2014. 21 Dėl vv. žr. LVŽ I 168. Dar plg. kitą nominaciją: smėlynuose auganti gėlė, laukinis levukas, taip pat vadinamas panate [Šiemet mūs linuose panačių yra Rdm]. 22 Dėl termino motyvacijos modelis (MM) reikšmės ir vartosenos žr.: Блинова 2007; 2012; Lubienė 2015. Straipsniai / Articles 125 Priesaginių Marijampolės apskrities helonimų motyvacija Pagal tą patį struktūrinį modelį (iš kuopinės reikšmės augalų pavadinimų) gyvojoje kalboje buvo „pasidaromi“ ir vartojami šlapioms gamtinėms zonoms pavadinti šie vardai: Buožýnas b. Vv, plg. liet. búožė ‘švendras, vilkauodegė (Typha)ʼ; Kalavýnas (< Kalavijýnas) b. Klvr, plg. liet. kalavjas ‘pelkių, ežerų, upių augalas panašiais į kalaviją lapais, ajeras (Acorus calamus)ʼ. Jų reikšmė nesunkiai numanoma: *‘buožių (švendrų) priaugusi bala, buožių balaʼ , *‘kalavijų (ajerų) priaugusi bala, kalavijų balaʼ. Ivoniškio girininkijos anketos informantų duomenimis, bala, apaugusi karklais, įvardyta Ataželýnas b. Brb, plg. liet. *atãželas ar pan., plg. atželà, ãtželas ‘iš medžio stiebo ar šaknies išaugusi jauna šakelė, atauga, atvašaʼ. Dėl tokio spėjimo dar plg. kaklas ‘gluosninių šeimos medis ar krūmas (Salix cinerea, S. aurita, S. nigricans arba S. pantandra)ʼ, o iš raštų ir grožinės literatūros teksto LKŽe užfiksuoti pavyzdžiai patvirtina vietos sampratą: Karklai auga paupiais, paežeriais (rš.); Ė karklai po slėnį terp liulančių paversmių pamėgo pavėnį (A. Baran.). Taigi, numanoma balovardžio reikšmė – karklų atžalų priaugusi bala57. Užfiksuotas ir netiesioginio įvardijimo reprezentantas. valgis ⇨ helonimas Prie Meškėnų k. anketoje užfiksuoto balos vardo Cibulỹnė b. Igl skiltyje Žemės paviršiaus rūšis, išvaizda, kokybė rašoma: klampynė (liet. klampnė ‘klampi vieta, klampynasʼ). Liet. cibulnė reiškia ‘cibulienėʼ, o liet. cibulinė ‘valgis, kuriame daug svogūnųʼ (KzRŠŽ I 102). Greičiausiai ši bala buvusi varliacibulių augimo vieta, plg. liet. valiacibulis58 ‘tokia žolė, panaši į svogūnąʼ. Taigi, pelkėtai vietai suteiktas ne tik formaliai su valgio pavadinimu sutampantis vardas, bet įvardyta ir pagal nekalbinio turinio analogiją. Dėl semantikos plg. Varliacibulnė b. KzR. VK duomenimis, Lietuvoje užrašyta ir daugiau vv. Cibulnė: bala Jankų GA, pelkė Kražių vlsč. Akmenių k., įdubusi pieva Vilkijos vlsč. Akuotų k. (visi įvardijamus objektus nurodantys duomenys paremti 1935 m. Žemės vardų anketų duomenimis). 1.1.6. Įvardijimai pagal tam tikros rūšies gyvūnų apgyventas pelkėtas gamtines zonas. (1) Tiesioginio įvardijimo reprezentantai. atributas ⇨ helonimas a) Dėl baloje besiveisiančių dielių pastaroji įvardyta Diẽlinė b. Krsn, plg. liet. diel ‘krauju mintanti gėlųjų vandenų kirmėlė, siurbėlė (Hirudo medicinalis); sraigėʼ. Anot informantų, seniau dielių būta ir dabar esama. Taigi, balovardžio reikšmė – dielių bala. 57 Plg. kitą šio ploto vv. Lapnbalė b. Mrj. Dėl jo motyvacijos aiškinimo dar žr. Sviderskienė 2016: 253. 58 Šio bendrinio žodžio vartosenos plotas pagal LKŽe – Višakio Rūda. DALIA SVIDERSKIENĖ 126 Acta Linguistica Lithuanica LXXXI b) Dėl tam tikros rūšies žūvų veisimo(si) vietos balos įvardytos Karõsinė b. Ldvn; b. Karosinė b. Klvr, plg. liet. karsinis, -ė ‘kuriame veisiasi karosaiʼ, dar plg. liet. karsinė ‘kūdra, kurioje yra karosųʼ. Tokį aiškinimą paremia ir anketų duomenys: joje daug žuvų, ypač karosų (Ldvn), labai gerai veisiasi karosai; nuo šios rūšies žuvų ir vardą gavo (Klvr). Enciklopediniai duomenys šių žuvų veisimosi (gyvenimo) vietą patvirtina: Seklieji ežerai žuvininkystės požiūriu yra karosinio-lyninio ar karosinio tipo (T. Ivan.). Dėl semantikos plg. Karsbalė 2 b. Klvr59. Greičiausiai dėl tos pačios priežasties bala buvo įvardyta Lydekinė b. Klvr. Lydekos, enciklopedijos duomenimis60, mėgsta stovintį ar lėtai tekantį vandenį ir gilias tankiai apžėlusias vietas. Šios mikrogrupės aprašą galima baigti liaudišką patirtį iliustruojančiu sakiniu, šiame plote užfiksuotu iš gyvosios kalbos: Mūsų dùrpinyčiose daug žuvų (Plv). Iš to, kas pasakyta, galima suprasti, kad daugelis šių pelkėtų vietų buvo įvardytos pagal paskirtį. c) vieta ⇨ helonimas Kieno gyventa pelkėtose vietose, parodo ir ši helonimų mikrogrupė. Jos reprezentantai – gyvojoje kalboje tipišką įvardijimo situaciją atitinkantys pagal nusistovėjusį modelį susidarę vardai; motyvuojantis žodis čia reiškia vietą: Karosýnas b. Vv – karosų bala. Žalčiukýnas rst. Vv – roplių buvimo (gyvenamoji) vieta, plg. liet. žalčiùkas ‘žalčių jauniklisʼ. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad žalčiu tiriamajame plote gali būti vadinamas ne tik nenuodingas į gyvatę panašus roplys, tačiau ir bet koks gyvatėms priklausantis gyvūnas61. Analizuojamasis atvejis, regis, ne išimtis, kai įvardijimo atrama nekonkretizuojant pasirenkamas tipiškiausias gyvatėms priklausančio gyvūno pavadinimas, plg. Žalčiabalė b. Brb62. Kurklių buvimo (gyvenamoji) vieta įvardyta Parplynė plk. KzR (Runkių GA), plg. liet. parpls ‘kurklys’63, dar plg. liet. kurkls ‘svirplių šeimos vabzdys, gyvenantis drėgnoje žemėje, turklys, parplys (Gryllotalpa gryllotalpa)ʼ [Kurkliai mėgsta drėgnas, nenusausintas dirvas sp.]. (2) Užfiksuoti du netiesioginio įvardijimo reprezentantai: Petkeliškių k. anketos informanto duomenimis, bala Velnỹnė b. Vv, buvus labai klampi, niekas [iš jos] neišeidavęs. Šie gyvosios kalbos duomenys iš dalies atskleidžia įvardytojo logiką. Darinys su priesaga -ynė parodo, kad pelkėta vieta etninės srities atstovų 59 Dėl vv. motyvacijos aiškinimo žr. Sviderskienė 2016: 248. 60 Prieiga internete: https://lt.wikipedia.org/wiki/Europin%C4%97_lydeka [žiūrėta 2019-10-18]. 61 Plg. liet. žalts ‘nenuodingas į gyvatę panašus roplys (Natrix); bet koks gyvatėms priklausantis gyvūnasʼ. 62 Dėl jo motyvacijos aiškinimo žr. Sviderskienė 2016: 248. 63 Dėl vv. darybos žr. Bilkis 2008: 296. Straipsniai / Articles 127 Priesaginių Marijampolės apskrities helonimų motyvacija suvokiama kaip (pa)klaidinančių, pradanginančių velnių „apgyventa“ vieta. Tokį spėjimą inspiravo žinojimas, kad dariniai su priesaga -ynė, padaryti iš asmenvardžių, tiriamajame plote žymi žmonių gyvenamąsias ar gyventas vietas (plg. Ambrazas 2000: 55). Įvardijimas Velnỹnė rst. Vv, regis, taip pat atskleidžia individų suvokimo sąsajas tarp velnių ir šlapių, klampių vietų, pastarųjų demonologizavimą64. Dėl semantikos plg. Vélniabalė b. KzR (Runkių GA); Mrj (Šunskų GA), Velniabalė 2 b. Krsn; b. KzR (Velniakalnio GA); Vélniaplynė plk. KzR65, Velni baláitė b. Brb66. Kaip matyti iš lokalizacijos nuorodų, vietų vardai užrašyti girininkijų anketose, taigi, dauguma minėtų individo vaizduotę sužadinusių heloobjektų buvo už gyvenamųjų vietų ribų. 1.2. Įvardijimai pagal hidroobjektų buvimo vietą. ypatybė ⇨ helonimas Buvimo vieta statinio (1), kitos gamtinės zonos (2) ir menamos vietos (3) atžvilgiu: (1) Greta barago telkšojusi bala įvardyta Baragnė b. KzR (Papilvio GA), plg. liet. barãgas ‘prikabinama prie keturių karčių pakeliama ir nuleidžiama pastogė šienui, šiaudams, durpėms krautiʼ, ‘maniežo pastogėʼ, ‘pašiūrėʼ). (2) Greta lūgo – Lūgaũnė b. Mrj (Šunskų GA)67, plg. liet. lūgà, lgas, lgas ‘upės užliejama dubi vieta; klampi upės atšakaʼ, dar plg. kalbinį pasaulėvaizdį atspindintį sakinį, iš gyvosios kalbos užfiksuotą kitame plote: Kiekvieną dumblingą ežeriuką lūgeliù vadinam (Ds). Dėl formaliosios struktūros ir semantikos plg. žemėvardį Galaũnė krtm. Vl68, balovardį Lūgo bala b. KzR69. (3) Kiek kitokios reikšmės įvardijimas, turintis stilistinį šnekamosios kalbos ir vertinamąjį atspalvį, užfiksuotas Velniakalnio GA. Greičiausiai atokiau nuo kaimo, miško glūdumoje telkšojusi bala buvo įvardyta Peklinė b. KzR, plg. liet. peklnis, -ė ‘pekloje esantisʼ, dar plg. liet. peklà ‘pragaras; labai nuošali, tolima vieta’ [Ištrauk iš vandens agurką – tuo kai peklà (juodas) pasidaro Jrb; LKŽe 64 Rusų mokslininkė Nadežda I. Konovalova, tyrusi psichologinį demonologemų reikšmės atspalvį, atspindėtą dabartinių rusų kalbos vartotojų sąmonėje, išskyrė šiuos įvardijimo polinkius: viena vertus, nuolat vartojant demonologemas, siekiama išsaugoti stereotipinį (neigiamą) požiūrį, nuostatas į atitinkamas „blogio jėgas“. Kita vertus, pastebima racionali ar emocinė stereotipo pragmatizacija (plačiau žr. Коновалова 2017: 411). 65 Dėl šių vv. motyvacijos aiškinimo ir demonologinės motyvacijos reprezentantų rusų toponimikoje žr. Sviderskienė 2016: 252. 66 Dėl pastarojo vv. motyvacijos aiškinimo žr. Sviderskienė 2017: 86. 67 Anot informantų, [bala] apaugusi medžiais. 68 Dėl pastarojo balovardžio kilmės ir darybos žr.: LVŽ III 31–46; Bilkis 2009: 256; 2018: 212–234. 69 Dėl vv. motyvacijos aiškinimo žr. Sviderskienė 2017: 87. DALIA SVIDERSKIENĖ 128 Acta Linguistica Lithuanica LXXXI užfiksuotas pavyzdys iš tautosakos: Tamsu kai pẽkloj (labai tamsu)]. Dėl semantikos plg. Pkliaraistis b. Šil70. Taigi, balovardžio Peklinė numanoma reikšmė – nuošalyje, atokiau esanti bala71. 1.3. Įvardijimai pagal hidroobjektų užimamą padėtį erdvėje. 1.3.1. Įvardijimai pagal hidroobjektų užimamą erdvės dalį. ypatybė ⇨ helonimas (1) Tiesioginio įvardijimo reprezentantai. Geoobjektai, buvę atitinkamai Vengelnicos ir Būdninkų kaimų teritorijų gale, įvardyti Galnis b. Gdl; rst. Gdl [Ir galnis Jonas buvo atėjęs (kurs kaimo gale gyvena) Alv; dar plg. liet. gãlas ‘[...] daikto kraštinė dalis (pradžia, pabaiga)ʼ]. Pirmuoju įvardijimo atveju objekto nuorodos ir vietos vardo nesutapimas (Galnis – vyr. g., bala – mot. g.) verčia kiek abejoti, ar balai nebuvo suteiktas kito, greta buvusio, objekto vardas72. Tam tikrą Šiauliškių kaimo teritorijos plotą, greičiausiai besiribojantį su kito kaimo teritorija, užėmęs raistas įvardytas Kampinis rst. Prn, plg. liet. kamp- nis, -ė, dar plg. liet. kapas ‘vieta, kur susikerta dvi linijos, plokštumos, sienos ar daiktai, kertėʼ [Kertė iš lauko, o kapas iš vidaus visumet J. (LKŽe)]. Šis vv. atskleidžia vardų „kūrėjo“ strategiją įvardijimo proceso metu: identifikuojama supančios mikroaplinkos atžvilgiu ir diferencijuojama pagal išsidėstymą erdvėje. (2) Netiesioginio įvardijimo reprezentantas. Pagal tuometinę vietos gyventojų sampratą, gyvenamosios vietos (kaimo) centre buvusi bala įvardyta Ašnė b. Mrj, plg. liet. ašnis, -ė ‘einantis per ašį ʼ, dar plg. liet. ašs ‘tiesioji, einanti per kieno centrąʼ. 1.3.2. Įvardijimas pagal hidroobjekto nutolimą nuo paviršiaus. ypatybė ⇨ helonimas Lokalią padėtį žemės paviršiaus atžvilgiu fiksuoja nuo paviršiaus žemiau įprasto lygio nutolęs geoobjektas, įvardytas Katilinė b. Prn, plg. liet. katilnis, -ė [Katilnis atavaras (katilo pavidalo gilesnė vieta upėje) OG174 (LKŽe)]. Taigi, numanoma etninės srities vardų „kūrėjo“ vietos samprata – giliai esanti bala (informanto teigimu, išdžiūstama). Dėl semantikos plg. Púodžiaplynė b. KzR, Púodžiaraistis b. KzR73. Pastarasis vv., regis, reprezentuoja figūratyvinį MM. 1.3. Įvardijimai, perėmę gamtinių zonų, kuriose natūraliai auga tam tikrų rūšių augalai (1), gyvena tam tikros rūšies gyvūnai (2), pavadinimus. 70 Dėl balovardžio motyvacijos aiškinimo žr. Sviderskienė 2016: 252–253. Dėl vandens įprasminimo lietuvių tautosakoje dar žr. Būgienė 1999. 71 Dar plg. liet. peklnis, -ė prk. reikšmę ‘labai didelisʼ [Pievos tos peklnės – kol nušienauji! Grg]. 72 Dėl šio vv. darybos dar žr. Bilkis 2018: 212–234. 73 Dėl pastarųjų vv. motyvacijos aiškinimo dar žr. Sviderskienė 2016: 254. Straipsniai / Articles 129 Priesaginių Marijampolės apskrities helonimų motyvacija (1) Aleksandro Vanago teigimu, hidronimai, kilę iš kuopinės reikšmės augalų pavadinimų, turi vietos, kurioje tų augalų daug, reikšmę. Bet toji vieta nebūtinai yra pats vanduo, nes kalbama ne apie vandens augalus. Bet, šiaip ar taip, šios rūšies topoobjektai apibūdinami pagal augalus [...] (dar žr. Vanagas 1981: 90). Tai, kas pasakyta apie upių ir ežerų vardus, regis, tinka ir helonimams. Toliau pateikiami iš gyvosios kalbos paliudyti toponiminiai metoniminio perkėlimo atvejai, atitinkantys schemą: vieta, kurioje daug tam tikros rūšies ne vandens augalų ⇨ helonimas. Taigi, kitos pelkėtos vietos, buvusios greta ne vandens augalais, grybais apaugusių vietų, įvardytos pastarųjų vardais: Avietýnas b. Krsn (Kalniškės GA), Baravykýnas rst. KzR (Jūrės GA), Beržýnas b. KzR (Papilvio GA), Dilgėlýnas b. Krsn (Kalniškės GA), Karklýnas b. Vv; Papartýnas rst. Vv, Rūškynýnas rst. KzR (Velniakalnio GA), Šaltekšnýnas rst. Ldvn, Uosýnas rst. Igl (Varnabūdės GA). Šiai mikrogrupei priskirtinas ir helonimas Varliacibulỹnė b. KzR (Runkių GA) – varliacibulių augimo vieta, plg. liet. valiacibulis74 ‘tokia žolė, panaši į svogūnąʼ. Regis, šiai mikrogrupei priskirtinas dar vienas helonimas. Agurkiškės GA duomenimis, bala su krūmais įvardyta Karklỹnė b. KzR (Agurkiškės GA), plg. liet. karklnė ‘vieta, priaugusi karklų; karklų krūmai’75. (2) Pagal metoniminio perkėlimo schemą vieta, kurioje daug tam tikros rūšies ne vandens gyvūnų ⇨ helonimas radęsis balovardis: Barsukýnas b. KzR (Runkių GA), plg. liet. barsukýnas ‘barsukų gyvenamoji vietaʼ. 1.4. Įvardijimai pagal hidroobjektų paskirtį. a) atributas ⇨ helonimas Žmogiškoms reikmėms tinkama bala su tam tikru klojiniu, per kurią buvo galima persikelti (pereiti, pervažiuoti), įvardyta Dilnė b. KzR76, plg. liet. dlė ‘stora lenta, grįstasʼ [Kelias per pelkę storais grstais grįstas J.]. Dėl formaliosios struktūros ir semantikos plg. vandenvardžius: Dilnravis grv. Skdv (LVŽ II 277)77, Grįstabalė 2 b. Ss [liet. grstas ‘rąstas tilto (kelio, klojimo...) grindiniui, 74 Leksinio motyvatoriaus vartosenos plotas (VšR) ir hidroobjekto buvimo vieta sutampa. 75 Dėl vv. darybos žr. Bilkis 2008: 285. 76 Dar žr. Bilkis 2008: 174, 178; LVŽ II 276, kur vv. siejami su asmenvardžiu. Nors analizuojamas vv. į Lietuvos vietovardžių žodyną (2014) dėl nežinomų priežasčių nepateko, žodynas fiksuoja tos pačios formaliosios raiškos kitų plotų toponimijos duomenis (Dilnė b. Ssk; Dilnė ‖ Dilnė b. Krkn). 77 Čia pastarasis vv., regis, kvalifikuojamas kitaip: sudurtinis vv. Pirmasis sandas iš liet. *dilnis, plg. pvd. Dlis, Dils, Dlius (LPŽ I 497, 498); antrasis sandas iš liet. rãvas ‘griovys, mažas upelisʼ (LKŽ XI 333). Beje, A. Vanagas taip pat abejojo upėvardžio Diliaũpė pirmojo sando asmenvardine kilme (dar žr. Vanagas 1981: 86). DALIA SVIDERSKIENĖ 130 Acta Linguistica Lithuanica LXXXI grindaʼ]78, Tiltabalė b. Krsn79. Dar plg. numanomą įvardijimo situaciją ir pelkėtų, šlapių vietų ypatybes nusakantį sakinį: Iš lėto vežimas pasuko klampiu, tižiu pelkių keliu (P. Cvir.). Raistavardžio dangos kokybė – durpės – inspiravo įvardijimo Durpinė rst. Prn susidarymą, plg. liet. dùrpinis, -ė ‘su durpėmisʼ [Čia dùrpinė pieva, žemė Kt]. Tokį paaiškinimą paremia anketoje užfiksuotas informanto šios vietos apibūdinimas: [toje vietoje] kasdavo durpes. Helonimo Kanãplinis b. Prn numanoma reikšmė – kanapių, plg. liet. kanãplė ‘kanapėʼ80. Giniūnų k. anketos informanto duomenimis, [baloje?]81 merkdavę linus ir kanapes, atspindi pluoštinių augalų perdirbimo procesus, vykdytus tiriamajame plote. Dar plg. tokį pastebėjimą patvirtinantį vv. Mirkyklùkė b. Krsn, užfiksuotą iš gyvosios kalbos tiriamajame plote [liet. mirkyklà ‘vieta (kūdra), kur mirkomi linai, kanapėsʼ, Mirkykloje kanapės mirksta dvi savaites Lp]. Pagal paskirtį, naudojimą žmogiškoms reikmėms, galėjo būti įvardytos net kelios pelkėtos vietos. Plaušinė plk. Vv (Mozūriškių k. ank.); rst. Vv (Meškynų k. ank.)82 – plaušų pelkė. Mozūriškių k. anketos informantų pateikti duomenys rodo šiame etniniame plote vykdytus žaliavos rinkimo darbus – [į raistą] žmonės ėję plaušų lupti83. Dar plg. liet. plaušnis, -ė ‘padarytas iš plaušųʼ [Plauš- niai raikščiai stiprūs kaip vielos Žvr]. Iš pastarųjų, žmogišką patirtį fiksuojančių, užrašymų galima numanyti, kad karnienos plaušai čia galėjo būti vartojami (iš jų vejamos virvės, audžiamas stiprus maišų audinys ir kt.). b) ypatybė ⇨ helonimas Tiriamoji medžiaga parodė, kad greta statinių telkšojusios balos taip pat galėjo būti įvardijamos pagal paskirtį: Garbarinė b. KzR, plg. liet. garba- nė, garbárnė, garbarnià, garbárnia ‘kailių ir odų raugykla, dirbtuvėʼ84 – kailių, odų dirbtuvės bala; Aviniškė rst. Prn, plg. liet. avnė ‘avių tvartasʼ – avidės bala. Pastarojo vietos vardo formos ir objekto nuorodos nesutapimas liudija, kad greičiausiai buvo įvardyta bala, o ne raistas. Tokį spėjimą paremia ir 78 Dėl pastarojo vv. motyvacijos aiškinimo žr. Sviderskienė 2016: 250. 79 Dėl šių vv. motyvacijos aiškinimo žr. Sviderskienė 2016: 254. 80 Dėl šio leksinio motyvatoriaus rusų onomastikoje žr. Πолякова 2010: 11. 81 Atkreiptinas dėmesys į vardo ir objekto nuorodos giminės nesutapimą. 82 Objekto nuorodos ir vardo giminės nesutapimas greičiausiai liudija netikslią objekto identifikaciją arba gamtinės zonos pasikeitimą. 83 Šiame plote funkcionuoja (funkcionavo) pavardės Plaušnis, Plaušináitis (pastarąjį Jrb žmonės vadina Plaušnis) (LPŽ II 469). 84 Dėl kitų vv. žr. LVŽ III 77. Straipsniai / Articles 131 Priesaginių Marijampolės apskrities helonimų motyvacija anketoje pateikti informantų duomenys: avis prausė85. Abi greta statinių telkšojusios balos, matyt, buvo naudojamos ir kitoms, su statinių paskirtimi susijusioms, reikmėms. c) Vietos, kurioje skalbiama, pavadinimas metoniminio perkėlimo būdu buvo suteiktas balai Skalbỹnė b. Ss, plg. liet. skalbnė ‘vieta skalbtiʼ [Nueik į skalbỹnę, rasi ant lentos muilą ir galėsi išsipraust VšR]. Šiuo atveju motyvuojantis žodis reiškia vietą (vieta ⇨ helonimas). 2. DABAR NE VISAI AIŠKIOS MOTYVACIJOS PRIESAGINIAI HELONIMAI 2.1. Siekiant paaiškinti balovardžio Jaučẽnė b. Prn86 motyvaciją, atkreiptas dėmesys į kitus kalbiniame plote funkcionuojančius analogiškos formaliosios struktūros darinius: Čiuotnė ‖ Čiuotnis rst. Ab (Bilkis 2008: 173)87 [liet. čiúotė ‘kiaulė, čiukėʼ, malon. čiúotis ‘meitėlisʼ]; Gaidnė b. Krkn (Bilkis 2008: 190; LVŽ III 11–15), agronimą Gegnė pv. Nt (LVŽ III 117)88 [liet. geg, ggė ‘pavasarį kukuojantis miško paukštis (Cuculus canorus)ʼ]. Šiandien šių vv. motyvaciją galima tik interpretuoti. Ašmintos dvaro teritorijoje telkšojusi bala galėjo būti pavadinta Jaučnė dėl jos gabaritiškumo, t. y. didumo. Remiantis tautosakoje užfiksuotu tautinio vertinimo pavyzdžiu Didelis kaip jautis, kvailas kaip avinas (Pšl), plg. spėjamai priešingos reikšmės vv. Gaidnė (greičiausiai šią įvardijimo formą pasirenkant dėl abejotinos objekto vertės, jo tinkamumo įprastoms žmogiškoms reikmėms). Pastarąją interpretaciją paremia Lietuvos vietovardžių žodyno (2018) medžiaga ir jos aiškinimas: nemažai negyvenamųjų vietų vardų gali būti kilusių iš liet. gaids ‘naminis paukštis, vištų patinas (Gallus gallinaceus)’, o kai kurių tokios kilmės vv. motyvacija, matyt, susijusi su neigiamu požiūriu į įvardijamuosius objektus, nurodo jų menkumą, mažumą, nederlingumą (pavyzdžiui, šalia vv. Gadprūdis nurodyta, kad čia auganti prasta žolė, šalia vv. Gadmiškis užrašyta, jog miške niekas neauga) (LVŽ III 11–15)89. Tokiu atveju 85 Dėl pastarojo vv. darybos ir kilmės dar žr.: Bilkis 2008: 65; LVŽ I 244–246, kur nurodoma dvejopa kilmės galimybė: iš liet. ãvinas, kita vertus, iš avd. Ãvinas. 86 Ašmintos dvaro anketoje rašoma: prigėręs jautis. 87 Dėl vv. autentiškų lyčių pateikimo dar žr. LVŽ III 78: Čiuotnis ‖ Čiuotnius rst. Ab. 88 Dar plg. kitos struktūros įvardijimus Ggiaraistis b. Skm; Ggių balà b. Lkm (LVŽ III 117). 89 Anot etnolingvistės Jelenos L. Berezovič (Uralo federalinis universitetas), rusų toponimijoje gaidžio vaizdinys manifestuoja apie įvardijamojo objekto artumą, jo buvimą netolimoje gyvenamojoje kaimo aplinkoje. Tipinė įvardytojo pozicija, orientuojantis supančioje erdvėje, atskaitos taškas – įvardytojo namai (plačiau žr. Березович 2001: 37–38). DALIA SVIDERSKIENĖ 132 Acta Linguistica Lithuanica LXXXI šis įvardijimas šlietųsi prie kitų, galbūt liaudiškoje sistematikoje pagal funkciją (paskirtį) sietinų įvardijimų: bala, skirta jaučiams gerti (didesnė), ir bala, iš kurios gaidžiams tepakanka vandens (mažesnė, menkesnė). Greičiausiai dėl tamsaus (neskaidraus, neperšviečiamo ar pan.) balos vandens ši buvo nominuota Sakalinė b. Prn. Dėl tokio spėjimo plg. tautinius mąstymo standartus atspindinčius sakinius apie šį paukštį: Sakalėlis juodas, juodas nedarytas NS366 (LKŽe); Vienas buvo juodas kaip sakalas, antras buvo margas kaip genelis JD791 (ten pat). VK lapeliuose užrašyta ir kitose Lietuvos vietose šiuo vardu įvardytų topoobjektų, kurie taip pat galėjo būti nominuoti dėl tamsaus žemės dangos pavidalo: Sakalnė pieva prie Merkio Varėnos r. Jakėnų apyl. Maskaukos k. (1985 m.), Sakalnė buvusi ganykla Gargždų vlsč. Maciuičių k. (PKk kortelė). Objektų nuorodos (lokali padėtis prie upės ir pan.) kiek paremia ankstesnį spėjimą. Kita vertus, įvardijimo Sakalinė b. Prn susidarymą galėjo nulemti ir įvardijamojo objekto gabaritiškumas, t. y. mažumas [liet. sãkalas ‘toks plėšrus paukštis (Falco)ʼ; Sakalas mažesnis už vanagą J.90]. Nors Apušoto k. anketoje apie balą nepateikiama jokių papildomų informatyvių duomenų, padedančių aiškiau suprasti įvardijimo sąlygą, VK duomenys kiek paremia pastarąjį spėjimą: Gargždų vlsč. Maciuičių k. 1936 m. (kito ploto) anketoje paliudyta, kad Sakalinė – 0,2 ha dydžio kalva91. 2.2. Hidroobjekto vardas Cigánska b. Mrj sietinas su lenk. cygański ‘čigoniškasʼ (SJP I 358)92. Su kokiomis denotato (balos) ypatybėmis įvardytojas siejo „čigoniškumą“ tiriamajame plote, galima tik interpretuoti – galbūt su gabaritiškumu, t. y. nedidele gyvenamosios vietos teritorijoje telkšojusios balos apimtimi. Dėl tos pačios ypatybės (dėl hidroobjekto mažumo) greičiausiai buvo įvardyta ir kita natūrali gamtos anga (balovardis užrašytas Agurkiškės GA) Mozūrinė b. KzR93, plg. kitą tiriamojo ploto įvardijimo pagal gabaritiškumą reprezentantą Mozrgirė su objekto nuoroda nedidelis miškelis Ldvn (VK). Šiame šaltinyje esama ir daugiau užfiksuotų užrašymų, liudijančių, kad įvardijimo ãtrama pasirenkamas mozūrų etninės grupės asmens pavadinimas (liet. mozras, -ė ‘mozūrų etninės grupės žmogusʼ) reprezentuoja įvardijamojo objekto mažumą, o kartu 90 Į mūsų šalies Raudonąją knygą 1976 m. įrašyta migruojanti sparnuočių sakalų keleivių rūšis, kurios atstovai natūralioje aplinkoje gyvenimui dažniausiai renkasi plačias aukštapelkes, pušynus, mišrius spygliuočių miškus. XX a. šio paukščio lizdai aptikti ir Prienų rajone, Žuvinto rezervate (plačiau žr. prieigą internete: https://www.delfi.lt/grynas/gamta/nykstanti-pauksciu-rusis-vis-dazniau-sutinkama-miestuose.d?id=66563736 [žiūrėta 2019-11-18]). Taigi, šie sparnuočiai tiriamojo ploto atstovams galėjo būti žinomi ir pažįstami. 91 Skiltyje Žemės paviršiaus rūšis, išvaizda, kokybė rašoma: smėlynas, daug akmenų ir pušelės auga. 92 Dėl šio vv. darybos ir kilmės aiškinimo žr. LVŽ II 18. 93 Dėl helonimo Mozūrinė, užfiksuoto kitame Lietuvos plote, darybos žr. Bilkis 2008: 166. Straipsniai / Articles 133 Priesaginių Marijampolės apskrities helonimų motyvacija ir išreiškia įvardytojo vertinimus šios etninės grupės žmonių atžvilgiu: Mozūras (nk.) 200 m ilgio griovys Kauno aps. Raudondvario vlsč. ir GA 1936 m.; Mozras 0,3 ha aukštuma Marijampolės aps. Sasnavos vlsč. ir GA 1936 m. (ten pat). Žydnė b. Mrj – bala, greičiausiai taip įvardyta dėl neskaidraus vandens (galbūt buvusi gili), t. y. tamsi bala. Tokį paaiškinimą galėtų paremti apeliatyvinis asmens pavadinimas liet. ždas, -ė ‘žydų tautybės žmogusʼ (DKŽ 170). Pastarasis (žmogus) šio ploto kalbinės bendruomenės narių apibūdinamas kaip „tamsus“: Aš panašus toks į ždą, juodas buvau (Ss). Kita vertus, tiriamajame plote ždas gali reikšti statinio pavadinimą ‘lauke sustatyta perpučiama durpių ar malkų krūvaʼ [Kap džiūsta durpės, krauni in žydùs po penkias kulbukes Brb; Kai suveždavom durpes, į žydus sukraudavom Vlkv]. Taigi, bala, buvusi greta statinio, galėjo būti įvardyta Žydnė. Tokiu atveju dėl vv. struktūros ir semantikos plg. Baragnė b. KzR, manant, kad pastarojo įvardijimo reikšmė – bala, buvusi greta statinio. 2.3. Siekiant suprasti ir paaiškinti, kokia vietos ypatybė tapo įvardijimo Laumikis rst. Prn94 pamatu, atkreiptas dėmesys į apeliatyvinės leksikos reprezentanto, tapusio įvardijimo atrama, vartosenos gyvojoje kalboje atvejus: liet. laũmė prk. ‘kas negražus, apsileidęs (kernojant)ʼ (liet. kenoti, -oja, -ojo ‘jaukti, terliotiʼ); laumšluotėmis (Viscum album) vadinamos nevykusios, į šluotą suaugusios, susimetusios medžių šakos95. Taip pat bot. skalsė (Claviceps purpurea) vadinama laume dėl tamsios augalo spalvos [Laumės [rugiuose] yra juodos spalvos Jsv]. Atsižvelgus į bendrąjį kalbinį pasaulėvaizdį, ryškėjantį iš pateiktų vartosenos pavyzdžių, galima daryti prielaidą, kad raistas greičiausiai įvardytas dėl jo tamsaus, galbūt nelygaus (dėl į gumulus susimetusių augalų96), t. y. susivėlusio, paviršiaus. Pagrindžiant šią interpretaciją, plg. Juodkis ež. Ob (VK), asmens įvardijimo analogą pvd. Juodkis (LPŽ I 858), apeliatyvinės nominacijos reprezentantus liet. báltikis, batikis ‘baltas kiškisʼ [Báltikis iš miško į laukus nebėga Lkč], liet. kéršikas ‘keršas meitėlisʼ. Dėl spėjamai aktualizuoto paviršiaus susivėlimo požymio dar plg. Čiulkins rst. Gdl (liet. čiulkins ‘gumulas, gniužulasʼ). Dėl semantikos plg. kitus Lietuvos vandenvardžius Laumlis ež. Aln, Laũmis ež. Plt97. Taigi, įvardijimo proceso metu raistui suteiktas vardas Laumikis siekiant geografinę zoną ne tik išskirti iš aplinkos, kitų kraštovaizdžio zonų, bet ją ir įvertinti. 94 Dėl raistavardžio dar žr. Bilkis 2008: 39. 95 Liet. laušluotė ‘parazitinio grybelio pakenktos medžių šakos, suaugusios į šluotą; laumės šluotaʼ [Ir taip šiandien dar medžiūse nevykusias šakas laumšluotėms vadina S. Dauk.]. 96 Dar plg. iš raštų užfiksuotą sakinį: Žolyne gausiai auga viksvos: šluotelinė, kupstinė, šeriuotoji ir kt. (LKŽe). 97 Dėl pastarųjų vv. žr. Vanagas 1981: 111, kurie pateikiami Demonologinės reikšmės hidronimų poskyryje (ten pat, 110–112). DALIA SVIDERSKIENĖ 134 Acta Linguistica Lithuanica LXXXI IŠVADOS 1. Priesagų derivatų tyrimas praplėtė motyvacijos reiškinio sampratą, leido šį reiškinį suvokti kaip svarbios etnokultūrinės informacijos šaltinį. Šio tyrimo metu išsamiai tiriamos etninės srities atstovų pasaulėvokos, mąstymo savitumą atskleidė ne tik palyginimais, įžvelgtomis analogijomis grįstos metaforos, bet ir metonimijos. Ypač vertingomis laikytina metafora vieta yra žmogus – bala Panaitė Vv ir metonimija vieta yra gyvulio plauko spalva (atspalvis) – plynė Bėrókas Vv. Pirmuoju atveju vieta prilyginama žmogui pažeidžiant semantinę binarinę opozicija gyvas vs. negyvas, antruoju – įvardijama pagal dalies ir visumos santykį, atskleidžiamas platesnis gyvulio plauko atspalvio vartosenos laukas. Abu įvardijimai grįsti valstietiška kultūrine patirtimi. Universalesnės, grįstos žmogiško mąstymo standartais, metaforos, sutinkamos ir kitų tautų toponimijoje: vieta yra indas – Bliūdlis b. KzR, Drusknė b. Mrj, Ragùtis b. Ldvn. Jos atskleidžia ir tam tikrą įsivaizduojamą gradualinį vietos dubumo aspektą (įsivaizduojamai talpinamo vandens kiekį). Tyrimas atskleidė, kad vietos vardu Bliūdlis reiškiamas prasminis turinys konkuruoja su kitų užrašytų lokaliai sutampančių balų Blidas b. KzR (liet. blidas ‘dubuo; į jį telpantis kiekisʼ), Šáukštas b. KzR (liet. šáukštas ‘įrankis skystam, tirštam ar biriam maistui dėti į burną; šiuo įrankiu paimamas kiekisʼ), Torieka b. KzR (liet. torieka ‘lėkštė; kiekis, telpantis į šį indąʼ) vardų turiniu, atskleidžiančiu įvardijamojo objekto tam tikro aspekto – lėkštumo, dubumo – laipsnį. Nominatyviniu požiūriu savitas metoniminio įvardijimo atvejis Baltaknė b. Lbv, kuomet įvardijimo pagrindas – tam tikros ypatybės turėtojas, regos organas (liet. baltãkė ‘balta, išversta akisʼ), esantis viršutinės gyvo padaro kūno dalies (galvos) srityje, kurio ypatybė (aklumas) įsivaizduojamai būdinga ir įvardijamajam heloobjektui (bala užakusi). Vertingas lingvokultūriniu aspektu semantinės nominacijos reprezentantas Cibulnė b. Igl, atitinkantis mąstymo schemą: valgis, kuriame daug svogūnų – klampi vieta, kurioje, matyt, daug į svogūnus panašių augalų (varliacibulių ?), atskleidžiantis, kaip individo sąmonėje kylančios asociacijos produkuoja naujas reikšmes. 2. Atliekant tyrimą buvo disponuojama kuo išsamesne informacija apie denotatą, skiriama daug dėmesio lokaliajai helonimo padėčiai erdvėje (buvimui gyvenamosios vietos teritorijoje ar už jos ribų), tai leido pasiekti papildomų rezultatų: pastebėti, kad didžiąją metoniminio įvardijimo atvejų dalį greičiausiai lėmė pačių įvardijamųjų objektų buvimo vietos – už gyvenvietės ribų – aplinkybė. Nežinant individualių tam tikros vietos ypatybių, vietai esant mažiau socialiai reikšmingai, ši įvardijama ekonomiškiau – greta, neapibrėžtu atstumu, buvusios kitos vietos vardu, „nesukuriant“ naujo. Be to, metoniminio