Priesaginių Marijampolės apskrities helonimų motyvacija

DALIA SVIDERSKIENĖ Lietuvių kalbos institutas Mokslinių tyrimų kryptis: onomastika (tikrinių žodžių darybos, kilmės, motyvacijos tyrimai). DOI: https://doi.org/10.35321/all81-05 PRIESAGINIŲ MARIJAMPOLĖS APSKRITIES HELONIMŲ MOTYVACIJA Motivation of Suffixal Helonyms of Marijampolė County ANOTACIJA Straipsnyje analizuojamas savitas ir įdomus beekvival entės leksikos sluoksnis – priesaginiai helonimai. Siekiant atskleisti jų formaliosios struktūros ir reikšmės motyvuotą ryšį, šie vandenvardžių klasės reprezentantai tiriami struktūrinės, semantinės, motyvologinės analizės lingvistiniais metodais. Disponuojama kuo išsamesne informacija apie denotatą, panaudojami Žemės vardų anketose (1935–1937) užfiksuoti tiriamojo ploto informantų kalbinės sąmonės duomenys, jų pažinimą, patirtį, žinojimą atspindinti, onomastinę situaciją suprasti padedanti išlikusi papildoma informacija. Straipsnis vertingas leksikologijos mokslui ir kitiems jos skyriams: etnolingvistikai, sociolingvistikai, psicholingvistikai, kognityvinei lingvistikai, savos toponimikos praktikai, tikrinio žodžio fenomeno sampratai. Kultūrinės globalizacijos kontekste svarbi iš tyrimo ryškėjanti gamtos fragmento (pelkėtų vietų) interpretacija tam tikro ploto kalbos sistemoje. Atlikto tyrimo rezultatai galėtų prisidėti sprendžiant regioninės savimonės, tapatumo klausimus. ESMINIAI ŽODŽIAI: vietovardžiai, vandenvardžiai, helonimai, toponominacija, motyvacija, įvardijimo principai, įvardijimo būdai, metafora, metonimija, elipsė, semantinė daryba. ANNOTATION The article addresses suffixal helonyms, which constitute a peculiar and interesting layer of the so called non-equivalent lexis. In order to reveal the motivated connection between 110 Acta Linguistica Lithuanica LXXXI Priesaginių Marijampolės apskrities helonimų motyvacija their formal structure and meaning, these representatives of the hydronym class are analysed using the linguistic methods of structural, semantic, motivological analysis. As comprehensive information about the denotatum as possible is in use; the article also makes use of the data about the linguistic consciousness of the informants from the area under analysis, which were recorded in the “Land Names” questionnaires (1935–1937), as well as the surviving additional information enabling us to grasp their knowledge and experience and helping to understand the onomastic situation. The article is valuable for the science of lexicology and its other branches: ethnolinguistics, sociolinguistics, psycholinguistics, cognitive linguistics, the practice of local toponymy, and the conception of the phenomenon of the proper word. The interpretation of the fragment of nature (marshy places) in the language system of a certain area emerging from the study is important in the context of cultural globalization. The findings of the study could contribute to the solution of the issues of regional self-consciousness and identity. KEYWORDS: toponyms, hydronyms, helonyms, toponymization, motivation, principles of nomination, ways of nomination, metaphor, metonymy, ellipsis, semantic word-formation. ĮVADAS Žmonijos pažintinė, komunikacinė veikla ir neįvardytų objektų egzistavimas parodo vieną iš pagrindinių kalbos uždavinių, kaip „užpildyti“ visas kalbinės veiklos sritis naujais įvardijimais¹. Todėl leksinės nominacijos tyrimai vykdomi dviem kryptimis: aiškinantis kalbinio ženklo struktūrą ir nominacijos proceso ryšius su įvardijamuoju objektu. Iš to, kas pasakyta, ir naujausių vykdytų pastarųjų metų nominacijos bei motyvacijos tyrimų (Mildos Norkaitienės (zoonimų), Aurelijos Gritėnienės (fitonimų), Jūratės Lubienės (mikonimų), Dalios Sviderskienės (toponimų)) matyti, kad mokslinis požiūris krypsta į įvairiaspekčius kalbinių reiškinių aprašus. Įvardijimas suprantamas ne tik kaip naujų kalbinių vienetų susidarymo procesas, bet ir kaip sudėtingo proceso rezultatas, todėl jo sprendimas sietinas su keleto klausimų sprendimu: įvardijimo būdu, priemonių nustatymu, skirtingų požymių išaiškinimu (lingvistinis aspektas); klausimų, susijusių su kalbos, mąstymo ir supančios aplinkos sąveika, sprendimu (gnoseologinis aspektas). Praėjusio amžiaus paskutiniais dešimtmečiais žodžių reikšmės imtos tirti dviem viena kitą papildančiomis kryptimis: semasiologijos (tyrimo kryptis nuo formos prie turinio) ir onomasiologijos (tyrimo ¹ Kazys Alminauskis Instrukcijoje Lietuvos žemės vardynui surašyti teigė: „Šimtai tūkstančių žemėvardžių yra paslėpti tarp žmonių“ (Alminauskis 1934: 4). Straipsniai / Articles 111 DALIA SVIDERSKIENĖ kryptis nuo turinio prie formos). Kaip teigia Evalda Jakaitienė, semasiologinio reikšmės tyrimo tikslas buvo atsakyti į klausimą „Ką reiškia vienas ar kitas žodis?“, onomasiologinio – „Kokiu žodžiu išreiškiama viena ar kita sąvoka, pavadinamas dalykas ar nusakomas vertinimas?“ (plg. Jakaitienė 2010: 42). Taigi, leksikos inventoriaus analizė onomasiologiniu aspektu reiškia nominacijos procesą nuo įvardijamojo objekto (pa)žinojimo iki nominacijos rezultato – įvardijimo, arba vardo suteikimo. O tai reiškia, kad nominacijos proceso analizė onomasiologiniu aspektu pirmenybę teikia kalbos vienetų analizei iš įvardytojo, vardų „kūrėjo“ pozicijos – tam tikro nekalbinio turinio raiškai tam tikra kalbine forma. Be to, nominacijos proceso tyrimų onomasiologiniu aspektu aktualumas pasireiškia ne tiek kalbinių formų atranka tam tikram turiniui išreikšti, kiek šių kalbinių formų (ženklų) sandaros būdams ir principams išaiškinti. Taigi, norint atlikti visavertę įvardijimo procesų analizę, svarbu nustatyti nominacijos principus, būdus ir priemones. Anot Olgos I. Blinovos (Tomsko motyvologijos mokykla), įvardijimo principai yra atskaitos taškas, taisyklės, kurios formuojasi tam tikro ploto kalbinės bendruomenės narių motyvacinių požymių apibendrinimo pamatu ir tuo pačiu metu patys yra atskaitos taškas naujiems įvardijimams rastis (Блинова 1984: 77)² Lietuvių priesaginių vietovardžių darybos ir kilmės analizei skirta daugiausia vietos savoje toponimikoje: helonimų – Laimučio Bilkio, oikonimų – Marijos Razmukaitės, oronimų – Dalios Kačinaitės. Iš jų išsamiausiai darybos požiūriu ištirti helonimai (Bilkis 2008). Šis regioninės helonimijos motyvacijos tyrimas papildo esamą tyrimų situaciją, skatina aptariamos tematikos studijas. Sudurtinių ir sudėtinių Marijampolės apskrities helonimų motyvacijos tyrimai jau atlikti (Sviderskienė 2016; 2017). Juose neapsiribota vien helonimų atsiradimo motyvų išaiškinimu, buvo (iš)skirti ir hidroobjektų nominacijos principai – tai suteikė papildomą semantinį kriterijų aiškinantis helonimų motyvaciją. Siekiant aktualizuoti priesaginių helonimų motyvacijos tyrimo naujumą, atkreiptinas dėmesys į tai, kad helonimai, kaip ir kiti toponimai, yra antrinės nominacijos reprezentantai. Tarpusavyje jie nėra vienodi – vieni antrinės tiesioginės, kiti – antrinės netiesioginės nominacijos rezultatai. „Antrinė netiesioginė nominacija nuo tiesioginės antrinės skiriasi savo rezultatu: šiuo atveju sukuriamas ne savarankiškas naujas žodis, bet tos pačios formalios sandaros žodžiui tam tikrame junginyje su kitais žodžiais suteikiama nauja reikšmė. Tokios nominacijos keliu formuojasi vadinamieji semantiniai dariniai“ (Jakaitienė 2010: 22). Ši apibrėžimą paaiškina Jūratės Lubienės mikonimų nominacijos ir motyvacijos tyrimų praktika parem tas pastebėjimas: „Semantinės nominacijos atveju nom inatemos ir leksinio motyvatoriaus formalioji pusė tapatūs, o reikšmės susiję asociaciniu ² Dėl įvardijimo principų dar žr. Голeв 1972a. 112 Acta Linguistica Lithuanica LXXXI Priesaginių Marijampolės apskrities helonimų motyvacija ryšių“ (Lubienė 2015: 62). Neišleistinas iš akių ir kitas svarbus mokslininkės pastebėjimas dėl elipsinio įvardijimo būdo: „Toks nominacijos procesas gali būti suvokiamas taip: iš dvižodžio pavadinimo padaromas vienažodis, formaliai praleidžiant pagrindinį kolokacijos narį, o semantiškai – jo reikšmę inkorporuojant į buvusio determinacinio nario semantiką“ (ten pat). Tiek semantinės darybos, tiek elipsinio įvardijimo būdo reprezentantai kitų šalių toponimijoje skiriami jau seniai. Ukrainiečių onomastas Jurijus A. Karpenko pastebi genetinę toponimų priklausomybę nuo būdvardžių, apibūdinančių vietų vardus. Kadangi toponimai yra specifiniai vietų skiriamieji ženklai, todėl būdvardžiai paprastai vartosenoje išreiškia įvardijamų vietų požymius, o tai reiškia, kad gramatiškai jie yra fiziografinių terminų pažyminiai ir toks įvardijimo būdas toponimijoje, atitinkantis schemą „terminas – toponimas“, gana įprastas. Šį teiginį patvirtina ir istorinių šaltinių įrašai, akivaizdžiai fiksuojantys, kaip daugelis sudėtinių vietovardžių sutrumpėjo, o būdvardis sudaiktavardėjo (plačiau žr. Карпенко 1966)3 Dėl kalbos ekonomijos susiformavęs elipsinis įvardijimo būdas prilyginamas ir kitam kalbos ekonomiją pasižyminčiam metoniminio perkėlimo būdui. Metonimiją, kaip vieną iš ryškiausių mikrotoponimijos bruožų, taip pat mini J. A. Karpenko (plačiau žr. Карпенко 1967: 18). Apie ją, kaip vieną aktyviausių įvardijimo būdų, besireiškiančių toponimikoje, rašė ir kiti rusų mokslininkai: Julija I. Čiaikina, Nikolajus D. Golevas, Liudmila A. Zacharova, Natalija G. Ne-sterova, Galina N. Starikova ir kt.4 Ypač svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad kalbos ekonomijos tikslais susidarę elipsinio ir metoniminio įvardijimo atvejai tiriami bei publikuojami šiame straipsnyje. Jie – jautriausias beišnykstančių (išnykusių) helonimijos (ir visos toponimijos) sluoksnis. Dėl savo „ekonominio“ pavidalo (ypatybė ⇔ helonimas, vieta ⇔ helonimas) lauko tyrimų metu būtent šie vietų vardai patenka į „nesaugią zoną“ ir gali būti neidentifikuoti kaip tikriniai vardai, gali likti neatpažinti ir neužrašyti. Būtent jie greičiausiai paklūsta laikui ir pastarojo padiktuotiems pokyčiams – melioracijai, kolektyvizacijai ir kitiems vietovardžių užrašymo laikotarpiui būdingiems veiksniams. Taigi, šių įvardijimų praradimo pavojus taip pat skatina juos tirti ir publikuoti. Šiame straipsnyje, be minėtųjų, atsižvelgiama ir į kitus lingvistinės paradigmų kaitos akivaizdoje išryškėjusius naujus toponimijos vertinimo aspektus (pastarųjų metų lingvistikoje pabrėžiama supančios aplinkos suvokimo būdų ir jos konceptualizacijos reprezentacija). Kaip bus matyti toliau tyrime, visi 3 Dėl sudėtinių (nesutrumpėjusių) rusų ir lietuvių toponimų formaliosios raiškos bei ją atitinkančių modelių dar žr.: Просвирнина 2001: 35–48; Sviderskienė 2017: 78–102. 4 Plačiau žr.: Чайкина 1983; Палкина 1983; Голев 1991; Захарова, Нестерова, Старикова 2003. Straipsniai / Articles 113 DALIA SVIDERSKIENĖ įvardijimo būdai išreiškiami juos atitinkančiomis schemomis, įgalinančiomis geriau suprasti onomastinės situacijos metu plėtotą įvardytojo mąstymo kryptį. Pats žodis schema reiškia tam tikrą vaizdą, figūrą, o po to ir tam tikrą vidinę sandarą, atitinkančią tam tikrą gramatinių taisyklių tvarką, padedančią identifikuoti mąstomąsias struktūras. Analizuojant medžiagą siekiama (1) atskleisti požymį, tapusį pelkėtų vietų įvardijimo pamatų⁶; (2) nustatyti (interpretuoti), ką reiškė vietos vardas susidarymo, virtimo nomina proprium, metu; (3) paaiškinti tiriamosios etninės srities atstovo šios vietos suvokimą, sampratą, vertinimą ir loginį jos paaiškinimą, grįstą sava kultūrine patirtimi, atskleisti vardų „kūrėjo“ strategiją įvardijimo proceso metu. Tikslui pasiekti vandenvardžių klasės reprezentantai tiriami struktūrinės, semantinės, motyvologinės analizės lingvistiniais metodais. Disponuojama kuo išsamesne informacija apie denotatą, panaudojami Žemės vardų anketose (1935–1937) užfiksuoti tiriamojo ploto informantų kalbinės sąmonės duomenys, jų pažinimą, patirtį, žinojimą atspindinti išlikusi papildoma informacija, padedanti geriau suprasti ir paaiškinti onomastinę situaciją. Atliekant tyrimą taikomas mokslinis pažinimo metodas (helonimų grupavimas į tam tikras grupes, remiantis jų panašumais arba skirtumais pagal pasirinktus kriterijus), vidinės rekonstrukcijos metodas bei pragmatinės, kognityvinės interpretacijos ir aprašomasis metodai. Analizuojant tarpukario medžiagą tikriniai žodžiai buvo lyginami su bendriniais, užfiksuotais tarminiuose tiriamojo ploto leksiką sutelkusi uose žodynuose, ir didelės apimties apibendrinamajame lietuvių kalbos leksikos daugiatomyje, išleistame ir elektroniniu variantu, Lietuvių kalbos žodyne (toliau – LKŽė). Kadangi motyvacijos tyrimui svarbus žodžių junglumas gyvojoje kalboje, išryškinantis jų reikšmes ir reikšmių atspalvius, pastarasis žodynas, anot pačių jo sudarytojų, kaip įvairios daugiasluoksnės informacijos apie žodžius šaltinis, buvo ypač pravartus. Be to, „lietuvis labiau nei kas kitas yra susijęs su kaimu. Savita kaimiškojo gyvenimo dokumentacija yra laikomas dvidešimttomis Lietuvių kalbos žodynas [...], kuriame pateikiama senoji, tarmių [...] leksika. Jame ⁵ Kaip bus matyti toliau, informatyvus straipsnio antrojo skyriaus Dabar ne visai aiškios motyvacijos priesaginį helonimai turinys. Jis atskleidžia, kaip svarbu atliekant toponimijos tyrimą žinoti onomasiologines schemas ir disponuoti šiomis žiniomis. ⁶ Antrinės beekvival entės leksikos įvardijimo atveju galima kalbėti apie motyvacinį įvardijimą, nes jo pamatą sudaro tam tikras denotato požymis. Motyvacija yra objektų, daiktų, tikrovės reiškinių ar pan. įvardijimo proceso sąlyga (plg. Толстая 2002: 120). „Požymis, tampantis nominacijos pagrindu kuriant naują vardą, vadinamas vidine žodžio forma arba motyvacijos požymiu“ (Gritėnienė 2006: 24). 114 Acta Linguistica Lithuanica LXXXI Priesaginių Marijampolės apskrities helonimų motyvacija itin gražiai dokumentuojama įtvirtintos kalboje ir per kalbą mus veikiančios liaudies pasaulio vizija ir puoselėjamos vertybės“ (Rutkovska 2016). Todėl pabrėžtina, kad tarpukario administracinio vieneto (Marijampolės apskrities) helonimų semantinės grupės reprezentantų įvardijimo ir motyvacijos išaiškinimo (interpretavimo) klausimams spręsti šis žodynas ypač vertingas. Tyrimas vykdytas paisant viso toponiminio konteksto, atskiri vietų vardai vertinami pirmiausia tiriamojo ploto toponiminės sistemos kontekste ir tik atskirais atvejais remiamasi viso kalbinio ploto reprezentantais iš gyvosios kalbos užrašytais ir sugulusiais Vietovardžių kartotekos (toliau – VK) lapeliuose bei publikuotais Lietuvos vietovardžių žodyne. Iliustruojančių pavyzdžių atrankoje pirmenybė teikiama iš gyvosios kalbos užrašytiems vietų vardams. Straipsnyje laikomasi tų pačių, įprastų ir nusistovėjusių, lietuvių toponimijoje medžiagos pateikimo kriterijų⁷ 1. AIŠKIOS MOTYVACIJOS PRIESAGINIAI HELONIMAI 1.1. Įvardijimai pagal tam tikras hidrobjektų ypatybes. 1.1.1. Įvardijimai pagal formą. (1) Tiesioginio įvardijimo reprezentantai. ypatybė ⇔ helonimas Iš aplinkos forma išsiskyrusi bala įvardyta Apvaliukė b., rst. KzR (Jūrės GA)⁸, plg. liet. apvalùs, -ì ‘ritinio ar rutulio pavidalo; apskritas’. Nesunkiai numanoma vv. reikšmė – apskrita, -as. Kitas šiai mikrogrupei priskirtinas įvardijimas Riestukė b. KzR, plg. liet. riẽstas, -à ‘kuris puslankio pavidalo, gaubtas’. Jūrės GA informantų teigimu, [bala] panaši į pusę rato⁹, t. y. puslankio pavidalo, išlenkta bala. Taigi, įvardyta remiantis heloobjekto forma. Priesaga –(i)ukė parodo teigiamą emocinį šios mikrogrupės vietų vertinimą. (2) Netiesioginio įvardijimo reprezentantai. a) Toliau aptariami keli netiesioginio įvardijimo pagal formą reprezentantai; dažnai objekto formos požymis koreliuoja su jo gabaritiškumu. ypatybė ⇔ helonimas ⁷ Dėl medžiagos skirstymo ir analizės tvarkos dar žr. Sviderskienė 2016: 246–247. ⁸ Dėl vv. darybos ir kilmės aiškinimo dar žr. LVŽ I 168, kur helonimai siejami su liet. apvalùs, -ì. ⁹ Vėlesniais lauko tyrimų duomenimis, kuriuos paliudijo VK lapelio įrašas, 1982 m. Marackų k. (KzR apyl.) užrašytas vietos vardas Riestukė, informanto teigimu, plynia pasagos formos. Straipsniai / Articles 115 DALIA SVIDERSKIENĖ Dėl lenktos formos (greičiausiai puslankio pavidalo) ir galbūt kiek didesnės nei įprasta apimties bala galėjo būti apibūdinama kaip Kirvunė b. Šil. Dėl tokio spėjimo plg. liet. kirvìnė, kirvìnė ‘prie sienos prikalamas išlenktas pagalys kirvui įkišti, dar plg. kirvìnis, –ė, kirvìnis: Geležis kirvinis yra stambus, dera kirvio ausims (Šts)¹⁰. Pailga, nedidelė bala etninės srities atstovų galėjo būti apibūdinama kaip Pupinė b. Klvr, plg. liet. pupìnis, –ė ‘į pupą panašus’ [Pupinis žūkas (karkvabalis) Lnt]. Gamtinė kraštovaizdžio sritis Agurkiškės girininkijoje, iš aplinkos išsiskyrusi pagal jos panašumą į išpjovimą, įvardyta Langinė b. KzR (Agurkiškės GA), plg. liet. langìnis, –ė ‘su lango pavidalo išpjova’, dar plg. liet. lángas ‘skylė, praraja liūne, akis’¹¹ (liet. skylė ‘kiaurymė ar natūrali anga’, liet. praraja ‘liūne kiaura vieta, akis’, liet. akìs ‘liūne kiaura vieta’). Dėl semantikos dar plg. Langiaraistis rst. Jz (VK). Taigi, galima numanyti, kad balai be to, kad ši buvo panaši į lango pavidalo išpjovą, galėjo būti būdingos ir kitos ypatybės, kaip antai: nedidelė apimtis, gilumas, ją gaubiančių krantų nestabilus, siūbuojantis paviršius ar pan. Šį aiškinimą pagrindžia ir sakinys, atspindintis žmogišką patirtį, užrašytas iš gyvosios kalbos: Arti prarajos nei daeiti negalima, ba labai siūbuoja – rodos, kad imsi ir nugarmėsi (Mrs). Užakusi bala buvo įvardyta Baltakinė b. Lbv. Saulėgrąžų ir Pagraužių kaimų Žemės vardų anketoje užfiksuota pateikėjo pastaba: [baloje] visada baltas vanduo. Dėl semantikos plg. raistavardį Baltākė Sug (LVŽ I 342)¹². Nominatyviniu požiūriu akivaizdu, kad įvardijama per tam tikros ypatybės turėtoją (regos organą, esantį viršutinės kūno dalies, galvos, srityje), kurio ypatybė isivaizduojamai būdinga ir įvardijamajam geoobjektui, plg. liet. baltākė ‘balta, išversta akis’ [Dėbtelėjo su savo baltakėm, neit (net) baugu pasidarė Gs; Išvertęs savo baltakės ir spokso Plv], dar plg. liet. akis ‘liūne kiaura vieta; pelkių ar baigiančių užaugti ežerų nedidelis vandens plotas. Dėl semantikos plg. tiriamajame plote užfiksuotą balovardį Aklõji b. Mškč (LVŽ I 36). Tam tikra kraštovaizdžio zona buvo nominuota Káulinė b. KzR (Runkių GA), taigi, numanoma vv. reikšmė – kaulo pavidalo bala [liet. káulas ‘kietas ¹⁰ Kadangi, kaip buvo minėta įvade, motyvacijos tyrimui svarbus žodžių junglumas gyvojoje kalboje, išryškinantis jų reikšmes ir reikšmių atspalvius, siekiant paaiškinti pelkėtų vietų įvardijimo kryptį, jų motyvacijos logiką, sakinių, užrašytų iš gyvosios kalbos, tautosakos, grožinės literatūros ir užfiksuotų LKŽe, tam tikros vietos pabrėžiamos. LKŽe santrumpos atskirai neaiškinamos. ¹¹ Dėl šio vv. darybos dar žr. Bilkis 2008: 186. ¹² Dar žr. Bilkis 2008: 185. Čia balovardis kvalifikuojamas kaip ne visai aiškios kilmės (Baltakinė b. Lb, plg. Baltākė rst. Sug). Dar kitaip kvalifikuojama LVŽ I 342: helonimas kildinamas iš asmenvardžio Báltakis, Baltákis. 116 Acta Linguistica Lithuanica LXXXI Priesaginių Marijampolės apskrities helonimų motyvacija kūno audinys, skeleto dalis]. Siekiant argumentuotai paaiškinti, koks vietos požymis lėmė šį įvardijimą, atsakymo ieškota ir kitų plotų toponimijoje, užrašytoje iš gyvosios kalbos. VK rastas užfiksuotas balovardis Kāulinė b. Krkn¹³ su pateikėjo komentaru pailga, parodantis, kad įvardijimo metu galėjo būti aktualizuotas vizualiojo geoobjekto pavidalo tam tikras aspektas – išsidėstymas erdvėje (dar plg. kaulas – skeleto dalis)¹⁴. Kita vertus, galbūt vietai, kaip ir kaului, būdingi įdubimai bei iškilimai asociatyviai galėjo (su)sieti šiuos skirtingų sričių reprezentantus. Tame pačiame plote užrašyto balovardžio¹⁵ Kāulinis raištas b. Šil (Mikališkio GA) pateikėjo išreikštas motyvacijos paaiškinimas bala, apsupta sausumos, leido manyti, kad hidroobjektas greičiausiai buvo nedidelės apimties, todėl įvardytojo galėjo būti identifikuotas supančios mikroaplinkos atžvilgiu ir diferencijuotas pagal išsidėstymą (konfigūraciją) erdvėje¹⁶. Tokiam paaiškinimui, regis, paklūsta ir analizuojamasis įvardijimo atvejis. b) Metaforiniai įvardijimai. indas ⇒ helonimas Tam tikros formos ir dubumo indo pavadinimas tapo balos Bliūdelis b. KzR (Runkių GA) įvardijimo atrama (liet. *bliūdelis, plg. bliūdas ‘dubuo; į jį telpantis kiekis’ [Apvalus kaip bliūdas Gs]). Semantiškai artimų vv. kalbiniame plote užfiksuota ir daugiau: Bliūdelis ež. Kpč, Bliūdelio kalnis kln. Sdk; Bliūdelinis upl. Vln¹⁷ (plg. šio vv. gretimines lytis: Bedugnis ir Mežymėlio Bliūdelis)¹⁸. Dėl semantikos dar plg. tiriamajame plote užfiksuotus įvardijimus, tarpusavyje besiskiriančius tam tikro aspekto – lėkštumo (dubumo) – laipsniu ir įsivaizduojamai talpinamo vandens kiekiu: Bliūdas b. KzR (Papilvio GA), Šaukštas b. KzR (Runkių GA), Torielka b. KzR. Greičiausiai dėl formos ir tam tikro jos dubumo bala buvo nominuota Druskinė b. Mrj, plg. liet. druskinė ‘indas druskai laikyti; kiekis, telpantis į druskinę’ [Atnešk nuo aukšto druskinę druskos Mrj], dar plg. liet. druskinis, -ė ¹³ Panevėžio aps. Krekenavos vlsč. Stukų k. Žemės vardų anketa. ¹⁴ Dėl vv. darbo žr. Bilkis 2008: 167; dėl šio ir sudėjimo būdu padaryto helonimo Kāulinis raištas bela (pelkė), apsupta sausuma, (Šil Mikališkio GA) motyvacijos aiškinimo žr. Sviderskienė 2017: 94. ¹⁵ Antrojo dėmens ir objekto nuorodos nesutapimas rodo netikslią geoobjekto identifikaciją arba pasikeitusį jo gamtinį geografinį statusą. ¹⁶ Dėl vv. motyvacijos paaiškinimo žr. Sviderskienė 2017: 94. ¹⁷ Dėl šių vv. žr. LVŽ I 418. ¹⁸ Dėl šių vv. žr. ten pat, p. 414. Straipsniai / Articles 117 D A L I A S I D E R S K I E N Ė ‘naudojamas druskai laikyti19. Aktualiąją balovardžio reikšmės apimtį galėjo sudaryti ir dar keli požymiai (šviesus paviršius ir pan.). Taip pat dėl formos ir dėl jo galima (įsivaizduojamai) talpinamo vandens kiekio bala buvo įvardyta Ragutis b. Ldv, plg. liet. ragutis ‘tokios įdubos pavidalo arba iš jos padarytas indelis tabakui, parakui, aliejui ir kt. laikyti ar vynui, midui gerti; jame telpantis kiekis’ [Šįrt prisidėjo pilną ragutį taukų [rateliui tepti], o įpuolė šu ir visus išlažė V]. Taigi, manoma tiek vienos, tiek kitos vietos vardo apibendrinta reikšmė – apvali, nedidelė, negili. krosnies dalis ⇒ helonimas Krosnies dalis, t. y. tam tikra įduba joje, tapo kraštovaizdžio dalies, natūralios įdubos, įvardijimo atrama: Pečiukas b. Lbv, plg. liet. pečiukas ‘niša su durelėmis krosnyje maistui šiltai laikyti, pečinė, dėklė’ [Dėk mėsą į pečiuką, čia stovėdama atšals Mr]; [Dėk mėsą į pečiuką, ten katė nepriena Krsn]. Panašu, kad ir žinomas (pa)talpinamų buities daiktų gabariškumas turėjo reikšmės įvardijimo procese, dėl šio pastebėjimo plg. liet. niša ‘sienoje padarytas įdubimas kam nors pastatyti’, liet. pečinė ‘įdubimas, skylė [...] smulkiems daiktams padėti [...]’ [Skylė pečiuje dėl padėjimo puodelių bus pečinė /. (LKŽė)]. žmogus ⇒ helonimas Iš aplinkos savo forma išsiskyręs topoobjektas įvardytas emociškai nuspalvintu vardu Panaitė b. Vv20, plg. liet. panaitė, panaitė ‘pono duktė’. Toks formalusis pavidalas valstiečių kultūros atstovui, matyt, pasirodė tinkamiausias gamtos objekto apvalumui ir teigiamam vertinimui išreikšti. Dėl semantikos plg. Apvalukė b., rst. KzR (Jūrės GA)21. Šios mikrogrupės helonimai reprezentuoja figūratyviąją MM22. 1.1.2. Įvardijimai pagal spalvą. Netiesioginio įvardijimo reprezentantai. ypatybė ⇒ helonimas 19 Dėl šio ir kitų lietuvių vv. su drusk- žr. LVŽ II 342–343. Čia jie siejami su liet. druska ‘tam tikras sūrus mineralinis junginys (natrio chloridas)’. 20 Anketose rašoma: paskendusi panelė. Toks paaiškinimas sietinas su remotyvacija, kai morfologiškai, leksiškai neaiškus žodis „išverčiamas“ suprantama. Dėl minėto reiškinio plačiau žr.: Голев 1972; Ныблин, Фабуш, Хойзер 2012: 38; Кабашкайте 2014. 21 Dėl vv. žr. LVŽ I 168. Dar plg. kitą nominaciją: smėlynuose auganti gėlė, laukinis lukas, taip pat vadinamas panaitė [Šiemet mūs linuse panačių yra Rdm]. 22 Dėl termino motyvacijos modelis (MM) reikšmės ir vartosenos žr.: Блинова 2007; 2012; Lubienė 2015. 118 A c t a L i n g u i s t i c a L i t h u a n i c a L X X I Priesaginių Marijampolės apskrities helonimų motyvacija Kadangi liet. brōkas reiškia ‘burokas’, o pastarasis, kaip yra žinoma, ne vandens augalas. Taigi, galima manyti, kad geobjektas įvardytas Brōkinė b. Vv²³ dėl jo vandens / dugno spalvos, plg. liet. burōkinis, -ė, burōkinis, -ė ‘kuris bu-roko spalvos’, pavidalō²⁴. Vadinasi, numanoma balovardžio reikšmė – iš aplinkos išsiskirianti apyaudonės, burokui būdingos, spalvos bala. Tokį spėjimą patvirtina ir semantiškai artimi kiti šio ploto helonimai Raudōnė b. Krsn, Raudōnplynė rst. KzR²⁵. Pastarųjų vandenvardžių motyvaciją paaiškina anketos metatekstas. Prie balovardžio Raudōnė anketos Pastabų skiltyje rašoma: greta balos esanti dirva yra rausvos spalvos ir baloj atsiranda rūdys. Remiantis juo, galima numanyti, kad etninės srities atstovai kaip „raudonas“, „rausas“ suvokia pelkėtas geografines zonas, kuriose yra išplitusi geležies rūda (plg. liet. rūšas, -a ‘šviesiai raudonas, apyaudonis’). Dėl semantikos dar plg. kitame plote užrašytą helonimą Burokėlių balais b. Pns²⁶. Palyginimo pamatu nominuotas ir raistas Tabakinis rst. Ss, plg. liet. tabakinis, -ė ‘būdingas tabakui, kaip tabako (apie spalvą)’ [jų (grūdų) daugiau tabakinė spalva Ss; Tabakinė ruda spalva BTŽ³⁰⁶ (LKŽe); Pasiūdziau tabakinę suknelę lg]. Numanoma reikšmė – apy rudis raistas. Dėl tam tikro gamtinės zonos (plynės) paviršiaus atspalvio (apybėrio) topo-objektas įvardytas Bérōkas pln. Vv (Šališkių GA)²⁷, plg. liet. bérōkas ‘šiek tiek beras, apybėris’²⁸ ir liet. bėras, -a ‘kuris tamsiai rudos spalvos (pr. apie arklį)’. Taip pat plg. kitus tikrinių žodžių reprezentantus, tam tikrus įvardijimo pagal visumos ir dalies santykį atvejus: pvz. Rudōkas (LPŽ II 631), pvz. Rudōkas ‘rudabardis’ Krn (Butkus 1995: 371) ir liet. rūdas, -a ‘tamsiai geltonas; rud-laukis (apie žmogų) bei rudōkas, -a ‘apyrudis’. Dėl semantikos plg. Granpievė pv., upl. Mšk (liet. grānas, -a ‘tokia karvių plauko spalva: kojos, galva, nugara ir papilvė balta, o šonai juodi arba žali; baltugaris’)²⁹. Regis, galima pritarti 23 Anketos duomenimis, per Brōkinę teka upelis Brōkinis. Dėl pastarojo žr. LUEV 22: Brōkinis up. Vv. 24 Kitaip LVŽ I 571: čia pateikiamas galimas devopas kilmės aiškinimas: iš avd. Brōkas, neatmetama ir kilmė iš liet. brōkas ‘burokas’ galimybė. 25 Plačiau dėl šio vv. motyvacijos aiškinimo žr. Sviderskienė 2017: 251. 26 Dėl jo kilmės ir darybos aiškinimo žr. LVŽ I 571. 27 Šališkių girininkijos anketoje rašoma, kad vietos vardą žino tik Naudžių k. senesni žmonės. 28 Dėl vv. darybos ir kilmės dar žr. LVŽ I 439, kur svarstoma dėl vv. etimono dvejopo: galbūt iš liet. bėris, bėris ‘bėras arklys, bėra kumelė; bėrokas’ (LKŽ I 766), tačiau neatmetama ir kai kurių vv. kilmė iš avd. Bėris (LPŽ I 237) ar pan. galimybė. Kaip tik su asmenvardžiu raisto vardas siejamas ir L. Bilkio (žr. Bilkis 1998: 132). 29 Dar žr. LVŽ III 254, kur šie vv., be minėto būvardžio, siejami ir su liet. granys ‘granas galvas’. Straipsniai / Articles 119 DALIA SVIDERSKIENĖ Uralo universiteto lingvistes Jelenos E. Ivanovos pastebėjimų30, kad toponimijos duomenys paludiją platesnį gyvulio plauko spalvų vartosenos lauką. Toliau aptariami dar du netiesioginio įvardijimo reprezentantai pagal spalvą (atspalvį); ši jų ypatybė koreliuoja su hidroobjekto dugno kokybės ypatybe (a), su gabariškumu (b), pastaruoju atveju aktualią reikšmę apimti, rẽis, sudaro ir dar keli požymiai (paila forma, kietas paviršius). ypatybė ⇒ helonimas a) Dėl pelkėtos vietos paviršiaus tamsaus atspalvio ir galbūt fizinės būsenos (kietumo) ši buvo įvardyta Geležinė plk. Šl31, plg. tokią sampratą pagrindžiantį sakinį, užfiksuotą iš gyvosios kalbos tiriamame plote: Tokios geležinės (kietos), akmeninės žemės čia (Pn). Dar plg. kito ploto vandenvardžių motyvacijos tyrimo rezultatais paremtą upėvardžio Geležupis aiškinimą: „Galbūt upė taip pavadinta dėl spalvinio vandens ir geležies panašumo arba dėl to, jog į upę įvairiais tiksliais buvo nardami geležiniai įrankiai ir kiti iš geležies padaryti daiktai“ (Bilkis 2009: 358), dėl kurio pirmosios dalies paremiant pelkėtos vietos motyvacijos aiškinimą galima sutikti. b) Greičiausiai nedidelė, tamsi, raigio pavidalo pelkėta vieta, išsiskyrusi savo pavidalu iš aplinkos, įvardyta Ragaišinė plk. Vv, plg. liet. ragaĩs ‘rupių kvietinių ar miežinių miltų duona, karaiš, dar plg. liet. ragaĩduonė ‘duona, iškepta iš mažų miltų, nedidelė duona’, [Tamsus ragaiš – kietų kviečių Dks]. Dėl semantikos plg. Ragaĩbalė ir st. Pn32, Juodagraĩšė b. Dnl (VK). 1.1.3. Fiziogrinio įvardijimo reprezentantai, apibūdinantys vandens pobūdį, jo kokybę (1) ir dugno (paviršiaus) kokybę (2) – dažniau nelygų paviršių. (1) a) atributas ⇒ helonimas Tiesioginio įvardijimo reprezentantas. Dėl tamsaus, druslino, klampaus balos turinio ši įvardyta Dumblinė b. Pn, plg. liet. dumblinis, -ė ‘paminas iš dumblo’, dar plg. Pila bala dumblė Dks [liet. dūblas ‘nusėdusios drumzlės, šlapias suplaktas purvas’33; liet. pūvas ‘šlapia, suminkštėjusi nuo vandens, kambi žemė’34] b) Kitas šios mikrogupės reprezentantas – Rūdnas b. KžR (Aukiršės GA), plg. liet. rūdnas ‘turintis rūdžių, rūdinas vanduo’ [Štai purvynėlis, juodas 30 Dėl jo plačiau žr. Иванова 2015: 128–130. 31 Dar žr. LVŽ III 128–129, kur nurodomas etmonas liet. geležis ‘labiausiai paplitęs gamtoje metalas (Fe), iš kurio daromi įrankiai, ginklai ir kita’, geležas ‘geležinis daiktas’. 32 Dėl pastarojo vv. motyvacijos aiškinimo žr. Sviderskienė 2016: 258. 33 Būtent šis etmonas ir nurodomas monografijoje bei Lietuvos vietovardžių žodyne (2014) – dar žr.: Bilkis 2008: 154; LVŽ II 386–388. 34 Atlėk žąsins su žąsų pulku, sumiešę vandenį su juodu purvu (KlpD98); Nekšk rankų purvan: rankos baltos, purvas juodas (Vlk). 120 Acta Linguistica Lithuanica LXXI Priesaginių Marijampolės apskrities helonimų motyvacija rūdnėlis, kur kas dieną braidžiojau JD 308 (LKŽe). Tai metoniminio įvardijimo atvejis, kuomet pavardė pagal visumos ir dalies santykį. (2) a) ypatybė ⇨ helonimas Netiesioginio įvardijimo reprezentantai. Nelygus, gumbuoto dugno bala įvardyta Gumbinė b. Lbv, plg. liet. gum- binis, –ė⁳⁵ ‘gumbuotas’ [liet. gumbotas, –a ‘gumbais aptekęs, nelygus, neda- lus’³⁶]. Dėl formaliosios struktūros ir semantikos plg. vv. Gumbindaržis a., ar., krm. Vlkj³⁷. Nelygus, kupstuoto paviršiaus geoobjektai įvardyti Kupstinė b. KzR (Pa- p. pavlo GA), Lbv; rst. Gdl, plg.: liet. kupstinis, –ė; liet. kūptas ‘koks nors ne- didelis iškilimas, kaupas, kemes, kupurna’. Dar plg. realią gamtinę situaciją at- spindinčius sakinius, užrašytus iš gyvosios kalbos kitame plote: Šios kemsais priaugusios balos neįbrisi (Kp); Visa pelkė apsemta, tik kesai bekšo iš vandens (Slnt) [liet. kėsas ‘kemsas, kupstas’]. Dėl semantikos plg. Kūpstabalė b. Vy³⁸. Šios mikrogrupės reprezentantais reiškiamas prasminis turinys konkuruoja ne tik tarpusavyje, atskleisdamas įvardijamų objektų tam tikro aspekto – nely- gumo – laipsnį, bet ir su kito šiame plote užfiksuoto helonimo Parakalbe b. Ss [liet. párkai ‘tokie odos liga, niežai, šašai – nelygumai, iškilimai kaip šašai’] pras- miniu turiniu³⁹. b) Pagal kitą modelį sudaryti dar du toliau pateiksi įvardijimo reprezen- tantai (vietos ypatybė ⇨ helonimas); įvardijimo proceso metu vyko jų reikšmės specializacija. Bala, kurioje, informanto teigimu, daug kupstų, buvo įvardyta Kupstynas b. Krsn, plg. liet. kupstynas ‘vieta, kur daug kupstų, kemsynas’ [Gysim [gyvulius] į kupstyną Klv]; Kupstynė b. Klvr, plg. liet. kupstynė ‘kupstuota vieta, pieva’ [Kupstynės kemsynės, o geros žemės nė sprindžio Lk; Kas iš tų laukų – tik kup- stynės Gs]. Tiesioginio įvardijimo reprezentantas. atributas ⇨ helonimas 35 Plg. liet. gumbinė ‘vieta už krūmės, užkrosnis’ [Vaikai, pamatę mešką, sulindo į gumbinę Šl; Kad ir žiūlis makos, gumbinėj greit išdžiūsta Prn; Sukrauk makas į gumbinę Brb; Tamsi gumbinė Auk]. 36 Kitaip LVŽ III 353: čia, kaip ir kitų Lietuvos vietovardžių žodyne (2018) cituojamų autorių, visi vv. su gumb- siejami su liet. gumbas ‘medžio (augalo) atauga, sustorėjimas kurioj vietoj, surietėjimas; koks pasipūtimas’, gumba ‘medžio kumpynė’, gumbti ‘augti, didėti, darytis gumbui’. 37 Dėl vv. darybos ir kilmės žr. LVŽ III 354. Čia aiškinama kiek kitaip: galbūt iš *gumbinis, plg. pv. Gumbis. 38 Dėl vv. motyvacijos aiškinimo žr. ten pat. 39 Dėl pastarojo vv. motyvacijos aiškinimo žr. Sviderskienė 2016: 250. Straipsniai / Articles 121 DALIA SVIDERKSIENĖ Kiek kitokią reikšmę atspalvį turi plyne, kurios paviršiuje buvo matomi kitokio pobūdžio nelygumai – palikti šliaužimo pėdsakai, brydės: Šliužinė pl. Vv (Šalškių GA), plg. liet. šliužė, šliužė ‘šliaužimo pėdsakas, brydė’ [Užėjo ant javų pulkas žąsų ir pridarė šliužų Žr]. Be to, pėdsakai reiškia ‘ko buvusio ženklas, žymė’. Taigi, remiantis pateiktais duomenimis, nesunkiai numanoma, ką vardu „kūrėjas“ turėjo galvoje taip apibūdindamas plyne. Kaip yra žinoma, plynes priglobsti randa, šliaužioja⁴⁰ drėžė, žalčiai, angys ir kt. gyvatėms priklausantys gyviai. Be to, plynėse tik kur ne kur pasitaiko vienas kitas labai suskurdęs medelis (rš. iš LKŽ), paviršius gerai matomas. 1.1.4. Įvardijimas, sietinas su objekto gabaritiškumu: Valakinė b. Prn, plg. liet. valakinis, -ė ‘kuris valako dydžio’, dar plg. valakas ‘žemės sklypas apie dvidešimt dešimtinių’. Tokį spėjimą Strelčių k. Žemės vardų anketos skilties [objekto] Dydis įrašas ¼ ha, regis, patvirtina. Įvardijimo schema: ypatybė ⇒ helonimas. 1.1.5. Įvardijimai pagal krantų, paviršiaus (dangos) augimą tam tikros rūšies augalais. (1) atributas ⇒ helonimas Nesunkiai numanom balavardžio Ajerinė b. Prn reikšmė – ajerais apaugusi, ajerų priaugusi bala, plg. liet. ajerinis, -ė ‘ajerų priaugęs’ [Ajerinė sietuva Šts], dar plg. liet. ājeras ‘pelkių augalas ilgas, stipriai kvepiančiais lapais (Acorus calamus)’. Liaudišką žinojimą, grįstą patirtimi, atspindi sakinys, užrašytas iš gyvosios kalbos: Ajerai auga plyne, kur jų niekad neišdžiūsta (Jrb). Bala, kurios krantai auga asiūkliais, įvardyta Asiūklinė (Asiūklinė?) b. Krsn; Asiūklinė b. Lbv⁴¹; Asiūklinė b. Lbv⁴². Anketos duomenimis (Krsn), seniau augę asiūkliai (liet. asiūklis, asiūklis ‘asiūklinių šeimos sporinis augalas smulkiais žvyniškais lapeliais, turąs (Equisetum)’). Enciklopediniai duomenys – asiūkliai auga apydrėgnėse dirvose, šaltiniuotose vietose, miškuose, pievose⁴³ – tokiam pelkėtų vietų motyvacijos paaiškinimui, regis, neprieštarauja. Tam tikros rūšies augalų priaugusios (jais apaugusios) pelkėtos vietos įvardytos Bužinė rs.⁴⁴ Mr, plg. liet. bužė ‘švendras, viksvuogė (Typha)’ [Šimet kone pilna durpinčia bužių prauga Mr] – bužių (švendrų) raistas; Lakišinė b. Ldn, plg. liet. lakišius ‘graižiedžių šeimos balų ir pakrančių augalas 40 Plg. liet. šliužti, -ia, -ė ‘rėplioti, ropoti paviršium’. 41 Salaperaujo k. anketa. 42 Naujos Valios k. anketa. 43 Žr. prieigą internete: https://lt.wikipedia.org/wiki/As%C5%ABklis [žiūrėta 2019-10-18]. 44 Vietos vardo ir objekto nuorodos nesutapimas rodo arba pasikeitusį objekto statusą, arba netikslią nurodytą (užrašytą) objekto nuorodą. 122 Acta Linguistica Lithuanica LXXI Priesaginių Marijampolės apskrities helonimų motyvacija geltonais žiedais ir labai kibiomis sėklomis (Bidens) – lakių; Lapūkinė b. Lbv, plg. liet. lapūkas ‘purena (Caltha palustris)’ [Pilnas prūdas lapų Kt]⁴⁵ lapkų. Samaninė b., rst. Prn; Samaninis rst. Gd (Ivo niškio GA) – samanų raistas, plg. liet. samaninis, -ė ‘samanomis apaugęs’. Enciklopedinio pobūdžio liudijimai tokia liudišką pelkių gamtinį segmentą sampratą paremia: Baltasis tetervinas mėgsta plikias samanines balas, apaugusias smulkiais berželiais ir pušelėmis T. Ivan.; Samaninė pelkė ŽŽ19 (pag LKŽ). Dėl semantikos plg. Samų raistelis rst. Gd⁴⁶. Viskų priaugusi bala įvardyta Viksuvinė b. Lbv, plg. liet. viksūvinis, -ė; viksūvinis ‘viksų priaugęs’ (liet. viksva, viksvas ‘viksinių šeimos daugiametė žolė’ (Carex); Pelkinė viksva (C. acutiformis) LBŽ). Plg. liet. viksūpelkė ‘viksų priaugusi pelkė, dar plg. iš raštų užfiksuotą, įvardijimo situaciją padedantį perprasti sakinį: Žolynė gausiai auga viksuos: šluotelinė, kupstinė, šeriotoji ir kt. (LKŽ)⁴⁷. Pagal tą patį modelį, gyvą kalboje, įvardijimo tikslais buvo „konstruojami“ ir šie vardai: Néndrinė b. Prn⁴⁸, Nendrinė b. Prn⁴⁹. Žodynai įvardijimo atrama pasirinkto būdvardžio liet. nendrinis, -ė reikšmę *nendrių priaugusi, arba *nendrėmis apaugusi, kiek yra žinoma, nefiksuoja⁵⁰, tačiau Šaltupio ir Ašmintos k. Žemės vardų anketo se informantų nurodyti įvardijimo motyvai auga nendrės, neišdžiūsta leidžia manyti, kad minėtomis reikšmėmis gyvojoje kalboje šios vv. lyt ys funkcionavo. Dėl formaliosios struktūros ir semantikos dar plg. Nendrinė b. Mrj⁵¹. Helonimo Nendrįnė b. Mrj reikšmė – nendrių bala, plg. informantų liudijimą auglavo daug nendrių, dabar baigia džiūti. Iš pastarojo aiškėja, kad džiūstant balai nendrės išnyksta [plg. liet. nėndrė ‘varpinių šeimos vandens augalas ilgu tuščiaviduriu stiebu (Phragmites communis)’]. Taigi, iš šio tarpukario įrašo galima sužinoti papildomos informacijos apie tirojo ploto gamtinės zonų pasikeitimus. Balos, kurių pakrantės apaugusios tam tikros rūšies medžiais, kitais augalais, įvardytos Beržinė b. Prn [Baltasis tetervinas mėgsta plikias samanines balas, 45 Plg. liet. lapūgas ‘pelkinis augalas’ [Jau geltonoja visa pieva – žydi lapūgai] (DKŽ 81). 46 Dėl šio vv. motyvacijos aiškinimo žr. Sviderskienė 2017: 85. 47 Dėl semantikos dar plg. Viksūnas b. Vv (liet. viksūnas ‘viksų priaugusi vieta, viksų pieva’) ir liaudišką patirtimi grįstą informaciją: Viksūnai sausutukai, nor ubolis (Lp). 48 Šaltupio k. Žemės vardų anketa. 49 Ašmintos k. Žemės vardų anketa. 50 LKŽ duomenimis, liet. nendrinis, -ė ‘nendrėse gyvenantis’. 51 Dėl šio vv. motyvacijos aiškinimo žr. Sviderskienė 2016: 249. Straipsniai / Articles 123 DALIA SVIDERSKIENĖ apaugusias smulkiais berželiais ir pušelėmis T. Ivan.52, dėl semantikos plg. Berželį balaitė b. Krsn53; Drebulinė rst. KzR (KzR GA), plg. liet. drebulė ‘toks medis drebančiais lapais, epūė (Populus tremula)’), dėl formaliosios struktūros ir semantikos plg. Drebulis upl. Snt54; Girtuoklinis rst. Pn, plg. liet. girtuoklė ‘viržinių šeimos augalas, girtė, vaivoras (Vaccinium uliginosum)’; Javarinė b. Igl, plg. liet. jāvaras ‘gluosninių šeimos medis, tuopa, tolis (Populus nigra)’. Šią mikrogupę papildo dar vienas reprezentantas: dėl grybų gausos tam tikroje ganynėje zonoje pastaroji įvardyta Grybė plk. Lbv, plg. liet. grýbė, -ė ‘grybų’ (PPŠŽ I 315). Enciklopedinės žinios55 tokiam aiškinimui neprieštarauja: pelkėse, raistuose, kur paplitę beržai, auga lepšės. (2) Helonimai, sudarę iš kuopinės reikšmės augalų pavadinimų: Nendrýnas b. Lbv, Mr (anot informanto, [bal] palga, apaugusi nendrėmis); rst. Brb (Babieriškio GA, Prienų šilo ank.), plg. liet. nendrynas ‘nendrėmis apaugęs plotas’; Pupelšynė b. Klvr – informanto paaiškinimas, regis, reprezentuoja balovardžio reikšmę: [bal] klampė, gausiai auga pupelškės, plg. liet. pupalaiškynas ‘vieta, kur auga pupalaiškiai’; Švendrynas rst. Gd, plg. liet. švendrynas ‘švendrių ar švendrų priaugęs plotas’, dar plg. liet. švendrė ‘nendrė (Phragmites)’56; Vištynas b. KzR, Vištynė b. Ss – įvardytos viščių priaugusios balos, plg. vištynas, vištynė ‘viščių priaugusi vieta’ [Vištynuose yra daug plaušių Skr]. Anketos (KzR) duomenimis, auga višriai, yra šaltinių, dar plg. liet. viškė ‘viščių šeimos žiedinis degnu vietų augalas (Juncus)’ [Liūninis vikšris (J. supinus) LBŽ; Upių vanduo ištekės,... nendrės ir vikšriai suvs Skvl219,6]; ‘viksva’ (Carex) [vikšrio pelė toje baloje] šimet Plv; Vikšriai į pelkes auga Krg]; ‘balinis asiūklis (Equisetum fluviatile)’. Galbūt neatmes­tina galimybė, kad įvardijimo metu kai kuriais atvejais nebuvo konkretizuojama ir vikšriais galėjo būti vadinta bet kokia prasta žolė, dar plg. liet. vikšris ‘bet kokia prasta žolė’. Viksų priaugusi bala įvardyta Viksūynas b. Vv, plg. liet. viksūynas ‘viksų priaugusi vieta, viksų pieva’, dar plg. liet. viksva, viksvas ‘viksinių šeimos daugiametė žolė (Carex)’. Iš pateiktų mikrogupės pavyzdžių matyti, kad įvardijimo proceso metu vyko šių vietų vardų reikšmės specializacija. 52 Plg. apeliatyvinės leksikos nominacijos pavyzdį: liet. beržinė ‘vietai iš beržo pumpurų, apipiltų degine’. Remiantis enciklopedinėmis žiniomis, tai tamiai rūdos spalvos ir kartais skono skystis. 53 Dėl šio vv. motyvacijos aiškinimo žr. Sviderskienė 2017: 85. 54 Žr. LVŽ II 324. 55 Prieiga internete: https://www.grybai.lt/valgomi/lepse/ [žiūrėta 2019-10-18]. 56 Plg. paaiškinamojo-kontuojamojo pobūdžio sakinį, užfiksuotą iš raštų: Baigiasi švendrynai ir prasideda vandens lelijos (rš.). Su pastarąja situacija susijęs pastebėtas ir užrašytas iš gyvosios kalbos žmogaus patirtimi paremtas pastebėjimas: Gali kast šulnį: jeigu švendrės auga, tai bus vandeno (Rdm). 124 Acta Linguistica Lithuanica LXXI Priesaginių Marijampolės apskrities helonimų motyvacija Pagal tą patį struktūrinį modelį (iš kuopinės reikšmės augalų pavadinimų) gyvojoje kalboje buvo „pasidaromi“ ir vartojami šlapioms gamtinėms zonoms pavadinti šie vardai: Buōžynas b. Vv, pl. liet. buožė ‘šven­dras, vilkauodegė’ (Typha); Kalaūnas (< Kalaūjynas) b. Klvr, pl. liet. kalavijas ‘pelkių, ežerų, upių augalas panašus į kalaviją lapais, ajeras (Acorus calamus). Jų reikšmė nesunkiai numanoma: *‘buožių (švendrų) priaugusi bala, buožių bala’, *‘kalavijų (ajerų) priaugusi bala, kalavijų bala’. Ivoniškio girininkijos anketos informantų duomenimis, bala, apaugusi karklais, įvardyta Atažēnas b. Brb, pl. liet. *atžēlas ar pan., pl. atžēla, atžēlas ‘iš medžio stiebo ar šaknies išaugusi jauna šakelė, atauga, atvaša’. Dėl tokio šeimo dar pl. karklas ‘gluosninių šeimos medis ar krūmas (Salix cinerea, S. aurita, S. nigricans arba S. pentandra)’, o iš raštų ir grožinės literatūros teksto LKŽe užfiksuoti pavyzdžiai patvirtina vietos sampratą: Karklai auga paupiais, paežeriais (rš.); Ė karklai po slēni terp liulančių paversmių pamėgo paēni (A. Baran.). Taigi, numanoma balavardžio reikšmė – karklų atžalų priaugusi bala57. Užfiksuotas ir netiesioginio įvardijimo reprezentantas. valgis ⇒ helonimas Prie Meškėnų k. anketoje užfiksuotas balos vardo Cibulynė b. Iglk kiltyje Žemės paviršiaus rūšis, išvaizda, kokybė rašoma: klampynė (liet. klampynė ‘klampi vieta, klampas’). Liet. cibulynė reiškia ‘cibulienė’, o liet. cibulienė ‘valgis, kuriame daug svogūnų’ (KŽŽ I 102). Greičiausiai ši bala buvusi variacinių augimo vieta, pl. liet. variaciublis58 ‘tokia žolė, panaši į svogūną’. Taigi, pelkėtai vietai suteiktas ne tik formaliai su valgio pavadinimu sutampantis vardas, bet įvardyta ir pagal neįprasto turinio analogiją. Dėl semantikos plg. Varliabulynė b. KŽr. VK duomenimis, Lietuvoje užrašyta ir daugiau vv. Cibulynė: bala Jankų GA, pelkė Krakių vlš. Akmenų k., įdubusi pieva Vilkijos vlš. Akuotų k. (visi įvardijami objektus nurodantys duomenys paremti 1935 m. Žemės vardų anketų duomenimis). 1.1.6. Įvardijimai pagal tam tikros rūšies gyvūnų apgyventas pelkėtas gamtines zonas. (1) Tiesioginio įvardijimo reprezentantai. atributas ⇒ helonimas a) Dėl baloje besiveisiančių dėlių pastaroji įvardyta Dielinė b. Krsn, pl. liet. dielė ‘kraują mintanti gelijų vandens kirmėlė, siurbėlė (Hirudo medicinalis; sraigė’. Anot informantų, seniau dēlių būta ir dabar esama. Taigi, balavardžio reikšmė – dėlių bala. 57 Plg. kitą šio ploto vv. Lapinė b. Mrj. Dėl jo motyvacijos aiškinimo dar žr. Sviderskienė 2016: 253. 58 Šio bendrinio žodžio vartosenos plotas pagal LKŽe – viso Rūda. Straipsniai / Articles 125 DALIA SVIDERSKIENĖ b) Dėl tam tikros rūšies žuvų veisimo(si) vietos balas įvardytos Karosinė b. Ldv; b. Karosinė b. Klvr, plg. liet. karõšinis, -ė ‘kuriame veisiasi karosai, dar plg. liet. karõšinė ‘kūdra, kurioje yra karosų’. Tokį aiškinimą paremia ir anketų duomenys: joje daug žuvų, ypač karosų (Ldv), labai gerai veisiasi karosai; nuo šios rūšies žuvų ir vardą gavo (Klvr). Enciklopediniai duomenys šių žuvų veisimosi (gyvenimo) vietą patvirtina: Seklieji ežerai žuvininkystės požiūriu yra karosinio-lyninio ar karosinio tipo (T. Ivan.). Dėl semantikos plg. Karšbalė 2 b. Klvr⁵⁹. Greičiausiai dėl tos pačios priežasties bala buvo įvardyta Lydekinė b. Klvr. Lydes, enciklopedijos duomenimis⁶⁰, mėgsta stovintį ar lėtai tekantį vandenį ir gilias tankiai apžėlusias vietas. Šios mikrogupės aprašą galima baigti liaudišką patirtį iliustruojančiu sakiniu, šiame plote užfiksuotu iš gyvosios kalbos: Mūsų durpinyčiose daug žuvų (Plv). Iš to, kas pasakyta, galima suprasti, kad daugelis šių pelkėtų vietų buvo įvardytos pagal paskirtį. c) vieta ⇒ helonimas Kieno gyventa pelkėtose vietose, parodo ir šių helonimų mikrogupė. Jos reprezentantai – gyvojoje kalboje tipišką įvardijimo situaciją atitinkantys pagal nusistovėjusį modelį sudarę vardai; motyvuojantis žodis čia reiškia vietą: Karosynas b. Vv – karosų bala. Žalčiūnės rst. Vv – roplių buvimo (gyvenamoji) vieta, plg. liet. žalčiukas ‘žalčių jauniklis’. Atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad žalčių tiriamajame plote gali būti vadinamas ne tik nuodingas į gyvatę panašus roplys, tačiau ir bet koks gyvatėms priklausantis gyvūnas⁶¹. Analizuojamasis atvejis, regis, ne išimtis, kai įvardijimo atrama nekonkretizuojant pasirenkamas tipiškiausias gyvatėms priklausančio gyvūno pavadinimas, plg. Žalčiabalė b. Brb⁶². Kurkių buvimo (gyvenamoji) vieta įvardyta Parplinė pk. KzR (Runkių GA), plg. liet. parplýs ‘kurklys’⁶³, dar plg. liet. kurklys ‘svirplių šeimos vabzdys, gyvenantis drėgnoje žemėje, turklys, parlys (Gryllotalpa gryllotalpa)’ [Kurkiai mėgsta drėgnas, nenušienintas dirvas sp.]. (2) Užfiksuoti du netiesioginio įvardijimo reprezentantai: Petkeliškių k. anketos informanto duomenimis, bala Velnyne b. Vv, buvęs labai klampi, niekas [iš jos] neišeidavęs. Šie gyvosios kalbos duomenys iš dalies atskleidžia įvardytojo logiką. Darins su priesaga -ynė parodo, kad pelkėta vieta etinės srities atstovų 59 Dėl vv. motyvacijos aiškinimo žr. Sviderskienė 2016: 248. 60 Prieiga internete: https://lt.wikipedia.org/wiki/Europin%C4%97_lydeka [žiūrėta 2019-10-18]. 61 Plg. liet. žaltys ‘nuodingas į gyvatę panašus roplys (Natrix); bet koks gyvatėms priklausantis gyvūnas’. 62 Dėl jo motyvacijos aiškinimo žr. Sviderskienė 2016: 248. 63 Dėl vv. darbos žr. Būki 2008: 296. 126 Acta Linguistica Lithuanica LXXI Priesaginių Marijampolės apskrities helonimų motyvacija suvokiama kaip (pa)klaidinančią, pradangančią velnių „apyventą“ vietą. To- ki spėjimą inspiravo žinojimas, kad dariniai su priesaga -ynė, padaryti iš asmen- vardžių, tiriamame plote žymi žmonių gyvenamas ar gyventas vietas (plg. Ambrazas 2000: 55). Įvardijimas Velnyne rst. Vv, regis, taip pat atskleidžia individų suvokimo są- sajas tarp velnių ir šlapių, klampių vietų, pastarųjų demonologizavimą64. Dėl se- mantikos plg. Velniabalė b. KzR (Runkų GA); Mj (Šunskų GA), Velniabalė 2 b. Krsn; b. KzR (Velniakalnio GA); Velniaplynė pl. KzR65, Velnių balaitė b. Brb66. Kaip matyti iš lokalizacijos nuorodų, vietų vardai užrašyti girininkijų anketose, taigi, dauguma minėtų individo vaizduotę sužadinusių helo objektų buvo už gy- venamųjų vietų ribų. 1.2. Įvardijimai pagal helo objektų buvimo vietą. vptybė ⇨ helonimas Buvimo vieta statinio (1), kitos gamtinės zonos (2) ir menamos vietos (3) atžvilgiu: (1) Greta barago telkšojusi bala įvardyta Baraginė b. KzR (Papilio GA), plg. liet. barāgas ‘prikabinama prie keturių karčių pakeliama ir nuleidžiama pastogė šienui, siaudams, durpėms krauti’, maniežo pastogė, ‘pašiūrė’). (2) Greta lūgo – Lūgānė b. Mrj (Šunskų GA)67, plg. liet. lūgā, lūgās, lūgās ‘upės užliejama dubi vieta; klampi upės atšaka, dar plg. kalbinį pasaulėvaizdį at- spindintį sakinį, iš gyvosios kalbos užfiksuotą kitame plote: Kiekvieną dumblin- gą ežeruką lūgeli vadinam (Ds). Dėl formaliosios struktūros ir semantikos plg. žemėvardį Galūnė krtm. Vv68, balavardį Lūgo bala b. KzR69. (3) Kiek kitokios reikšmės įvardijimas, turintis stilinių šnekamosios kalbos ir vertinamąjį atspalvį, užfiksuotas Velniakalnio GA. Greičiausiai atokiau nuo kaimo, miško glūdumoje telkšojusi bala buvo įvardyta Pelìnė b. KzR, plg. liet. pelìnis, -ė ‘pelkėje esantis, dar plg. liet. peklà ‘pragaras; labai nuošali, tolima vieta’ [Įstruk į vandens agurką – tuo kai peklà (juodas) pasidaro Jřb; LKŽe 64 Rusų mokslininkė Nadėžda I. Konovalova, tyrusi psichologinį demonologemų reikšmės atspalvį, atspindėtą dabartinių rusų kalbos vartotojų sąmonėje, išskyrė šiuos įvardijimo polinkius: viena vertus, nuolat vartojant demonologemas, siekiama išsaugoti stereotipinį (neigiamą) požiūrį, nu- statas į atitinkamą „blogio jėgą“. Kita vertus, pastebima racionali ar emocinė stereotipo prag- matizacija (plačiau žr. Konobalova 2017: 411). 65 Dėl šių vv. motyvacijos aiškinimo ir demonologinės motyvacijos reprezentantų rusų toponimiko- je žr. Sviderskienė 2016: 252. 66 Dėl pastarojo vv. motyvacijos aiškinimo žr. Sviderskienė 2017: 86. 67 Anot informantų, [bala] apaugusi medžiais. 68 Dėl pastarojo balavardžio kilmės ir darbų žr.: LVŽ III 31–46; Bilkis 2009: 256; 2018: 212–234. 69 Dėl vv. motyvacijos aiškinimo žr. Sviderskienė 2017: 87. Straipsniai / Articles 127 DALIA SVIDERSKIENĖ užfiksuotas pavyzdys iš tautosakos: Tamsu kai pėklo (labai tamsu). Dėl semantikos plg. Pėkliauritis b. Šil70. Taigi, balovardžio Pėklė numanoma reikšmė – nuošalje, atokiau esanti bala⁷¹. 1.3. Įvardijimai pagal hidroobjektų užimamą padėtį erdvėje. 1.3.1. Įvardijimai pagal hidroobjektų užimamą erdvės dalį. ypatybė ⇨ helonimas (1) Tiesioginio įvardijimo reprezentantai. Geoobjektai, buvę atinkamai Venglenicōs ir Būdnikų kaimų teritorijų gale, įvardyti Galinis b. Gdl; rst. Gdl [Ir galinis Jonas buvo atėjęs (kurs kaimo gale gyvena) Alv; dar plg. liet. galas ‘[...] daikto kraštinė dalis (pradžia, pabaiga)’. Pirmuoju įvardijimo atveju objekto nuorodos ir vietos vardo nesutapimas (Galinis – vyr. g., bala – mot. g.) verčia kiek abejoti, ar bala nebuvo suteiktas kito, greta buvusio, objekto vardas⁷². Tam tikrą Šiaulių kaimo teritorijos plotą, greičiausiai besiribojantį su kito kaimo teritorija, užėmęs raistas įvardytas Kampinis rst. Pn, plg. liet. kampinis; -ė; dar plg. liet. kampas ‘vieta, kur susikerta dvi linijos, plokštumos, sienos ar daiktai, kertė’ [Kertė iš lauko, o kampas iš vidaus visumet /]. (LKŽė). Šis vv. atskleidžia vardų „kūrėjo“ strategiją įvardijimo proceso metu: identifikuojama supančios mikrolokos atžvilgiu ir diferencijuojama pagal išsidėstymą erdvėje. (2) Netiesioginio įvardijimo reprezentantai. Pagal tuometinę vietos gyventojų sampratą, gyvenamosios vietos (kaimo) centre buvusi bala įvardyta Ašinė b. Mrj, plg. liet. ašinis; -ė ‘einantis per ašį’, dar plg. liet. ašis ‘tiesioji, einanti per kieno centrą’. 1.3.2. Įvardijimai pagal hidroobjekto nutolimą nuo paviršiaus. ypatybė ⇨ helonimas Lokalų padėtį žemės paviršiaus atžvilgiu fiksuoja nuo paviršiaus žemiau įprasto lygio nutolęs geoobjektas, įvardytas Katilinė b. Pn, plg. liet. katilinis; -ė [Katilinis atavaras (katilo pavido gilesnė vieta upėje) OG174 (LKŽė). Taigi, numanoma etninės srities vardų „kūrėjo“ vietos samprata – gilai esanti bala (informanto teigimu, išdžiūstama). Dėl semantikos plg. Pūdžiaplynė b. KzR, Pūdžiaristis b. KzR⁷³. Patasaris vv., regis, reprezentuoja figūratyvinį MM. 1.3. Įvardijimai, perėmę gamtinių zonų, kuriose natūraliai auga tam tikrų rūšių augalai (1), gyvena tam tikros rūšies gyvūnai (2), pavadinimus. 70 Dėl balovardžio motyvacijos aiškinimo žr. Sviderskienė 2016: 252–253. Dėl vandens įprasminimo lietuvių tautosakoje dar žr. Būgienė 1999. 71 Dar plg. liet. pelkinis; -ė prk. reikšmė ‘labai didelis’ [Pievos tos pelkinės – kol nusienauji! Grg]. 72 Dėl šio vv. darybos dar žr. Bilkis 2018: 212–234. 73 Dėl pastarųjų vv. motyvacijos aiškinimo dar žr. Sviderskienė 2016: 254. 128 Acta Linguistica Lithuanica LXXI Priesaginių Marijampolės apskrities helonimų motyvacija (1) Aleksandro Vanago teigimu, hidronimai, kilę iš kuopinės reikšmės augalų pavadinimų, turi vietos, kurioje tų augalų daug, reikšmę. Bet toj vieta nebūtinai yra pats vanduo, nes kalbama ne apie vandens augalus. Bet, šiaip ar taip, šios rūšies topobetai apibūdinami pagal augalus [...] (dar žr. Vanagas 1981: 90). Tai, kas pasakyta apie upių ir ežerų vardus, regis, tinka ir helonimams. Toliau pateikiami iš gyvosios kalbos paliudyti toponiminiai metoniminio perkėlimo atvejai, atitinkantys schemą: vieta, kurioje daug tam tikros rūšies ne vandens augalų ⇒ helonimas. Taigi, kitos pelkėtos vietos, buvusios greta ne vandens augalais, grybais apaugusių vietų, įvardytos pastarųjų vardais: Aietynas b. Krsn (Kalniškės GA), Baravykynas rst. KzR (Jūrės GA), Beržynas b. KzR (Papilvio GA), Dilgėynas b. Krsn (Kalniškės GA), Karklynas b. Vv; Paparÿnas rst. Vv, Rūkynynas rst. KzR (Velnikalnio GA), Šaltėkynas rst. Ldv, Uosynas rst. Igl (Varnabūdės GA). Šiai mikrogrupei priskirtinas ir helonimas Variaciulynė b. KzR (Runkių GA) – variaciulų augimo vieta, plg. liet. variaciulis74 ‘tokia žolė, panaši į svogūną’. Regis, šiai mikrogrupei priskirtinas dar vienas helonimas. Agurkės GA duomenimis, bala su krūmais įvardyta Karklynė b. KzR (Agurkės GA), plg. liet. karklynė ‘vieta, priaugusi karklų; karklų krūmai’75. (2) Pagal metoniminio perkėlimo schemą vieta, kurioje daug tam tikros rūšies ne vandens gyvūnų ⇒ helonimas radęsis balvardis: Barsukynas b. KzR (Runkių GA), plg. liet. barsukynas ‘barsukų gyvenamoji vieta’. 1.4. Įvardijimai pagal hidrobjektų paskirtį. a) atributas ⇒ helonimas Žmogėms reikėms tinkama bala su tam tikru klojimu, per kurią buvo galima persikelti (pereiti, pervažiuoti), įvardyta Dilinė b. KzR76, plg. liet. dilė ‘šora lenta, grįstas’ [Kelias per pelkę storais grįstais grįstas /]. Dėl formaliosios struktūros ir semantikos plg. vandenvardžius: Dilnaviš grv. Skv (LVŽ II 277)77, Grįstabalė 2 b. Ss [liet. grįstas ‘rąstas tilto (kelio, klojinio...) grindiniui, 74 Leskinio motyvais vartosenos plotas (VšR) ir hidrobjekto buvimo vieta sutampa. 75 Dėl vv. darbų žr. Bilkis 2008: 285. 76 Dar žr. Bilkis 2008: 174, 178; LVŽ II 276, kur vv. siejami su asmenvardžiu. Nors analizuojamas vv. į Lietuvos vietovardžių žodyną (2014) dėl nežinomų priežasčių nepateko, žodynas fiksuoja tos pačios formosios raiškos kitų plotų toponimijos duomenis (Dilinė b. Sk; Dilinė || Dilynė b. Krn). 77 Čia pastarasis vv., regis, kvalifikuojamas kitaip: sudėtinis vv. Pirmasis sandas iš liet. *dilnis, plg. pd. Dilis, Dilys, Dilius (LPŽ I 497, 498); antrasis sandas iš liet. rãvas ‘griovys, mažas upelis’ (LKŽ XI 333). Beje, A. Vanagas taip pat abejojo upavardžio Diliaupė pirmojo sando asmenvardine kilme (dar žr. Vanagas 1981: 86). Straipsniai / Articles 129 DALIA ŠVIDERSKIENĖ grinda⁷⁸, Tiltabalė b. Krsn⁷⁹. Dar plg. numanomą įvardijimo situaciją ir pelkėtų, šlapių vietų ypatybes nusakantį sakinį: Iš leto vėžimas pasuko klampiu, tižiu pelkių keliu (P. Cvir.). Raistavardžio dangos ypatybė – durpės – inspiravo įvardijimo Durpinė rst. Prn sudaromą, plg. liet. durpinis, -ė su durpėmis [čia durpinė pieva, žemė kt]. Tokį paaiškinimą remia anketoje užfiksuotas informanto šios vietos apibūdinimas: [toje vietoje] kasdavo durpes. Helonimo Kanāplinis b. Prn numanoma reikšmė – kanapių, plg. liet. kanãplė ‘kanapė’⁸⁰. Ginių k. anketos informanto duomenimis, [baloje?]⁸¹ merkė linus ir kanapes, atspindi pluoštinių augalų perdirbimo procesus, vykdytus tiriamajame plote. Dar plg. tokį pastebėjimą patvirtinantį vv. Mirkyklė b. Krsn, užfiksuotą iš gyvosios kalbos tiriamajame plote [liet. mirkykla ‘vieta (kūdra), kur mirkomi linai, kanapės’, Mirkyklė kanapes merksta dvi savaitės Lp]. Pagal paskirtį, naudojimą žmogaus reikmėms, galėjo būti įvardytos net kelios pelkėtos vietos. Plaūšinė plk. Vv (Mozūriškių k. ank.); rst. Vv (Meš-kynų k. ank.)⁸² – plaušų pelkė. Mozūriškių k. anketos informantų pateikti duomenys rodo šiame etniniame plote vykdytus žaliavos rinkimo darbus – [į raštą] žmonės ėjo plaušų lupti⁸³. Dar plg. liet. plaušinis, -ė ‘padarytas iš plaušų’ [Plaušiniai raiščiai stiprūs kaip vielos Žvr]. Iš pastarųjų, žmog iš patirtį fiksuojančių, užrašymų galima numanyti, kad kanapines plaušą čia galėjo būti vartojami (iš jų vejamos virvės, audžiamas stiprus maišų audinys ir kt.). b) ypatybė ⇨ helonimas Tiriamoji medžiaga parodė, kad greta statinių telkšojusios balos taip pat galėjo būti įvardijamos pagal paskirtį: Garbarinė b. KzR, plg. liet. garbarinė, garbarė, garbarni, garbarnią ‘kailių ir odų raugykla, dirbtuvė’⁸⁴ – kailių, odų dirbtuvės bala; Avišinė rst. Prn, plg. liet. avinė ‘avių tvartas’ – avidės bala. Pastarojo vietos vardo formos ir objekto nuorodos nesutapimas liudija, kad greičiausiai buvo įvardyta bala, o ne raistas. Tokį spėjimą remia ir 78 Dėl pastarojo vv. motyvacijos aiškinimo žr. Sviderskienė 2016: 250. 79 Dėl šių vv. motyvacijos aiškinimo žr. Sviderskienė 2016: 254. 80 Dėl šio leksinio motyvatoriaus rusų onomastikoje žr. Полякова 2010: 11. 81 Atkreiptinas dėmesys į vardo ir objekto nuorodos ginčės nesutapimą. 82 Objekto nuorodos ir vardo ginčės nesutapimas greičiausiai liudija netikslų objekto identifikaciją arba gaminės zonos pasikeitimą. 83 Šiame plote funkcionuoja (funkcionavo) pavardės Plaušinis, Plaušinaitis (pastarąjį Jrb žmonės vadina Plaušinis) (LPŽ II 469). 84 Dėl kitų vv. žr. LVŽ III 77. 130 Acta Linguistica Lithuanica LXXI Priesaginių Marijampolės apskrities helonimų motyvacija anketoje pateikti informantų duomenys: avis prausė85. Abi greta statinių telkšojusios balos, matyt, buvo naudojamos ir kitoms, su statinių paskirtimi susijusioms, reikmėms. c) Vietos, kurioje skalbiama, pavadinimas metoniminio perkėlimo būdu buvo suteiktas balai Skalbynė b. Ss, pl. iet. skalbynė ‘vieta skalbti [Nueik į skalbynę, rasi ant lentos muilą ir galėsi išsipraust VšR]. Šiuo atveju motyvuojantis žodis reiškia vietą (vieta ⇒ helonimas). 2. DABAR NE VISA IŠKIOS MOTYVACIJOS PRIESAGINIAI HELONIMAI 2.1. Siekiant paaiškinti balovardžio Jaučėnė b. Pr86 motyvaciją, atkreiptas dėmesys į kitus kalbiniame plote funkcionuojančius analogiškos formacijos struktūros darinius: Čiuotėnė || Čiuotėnis rst. Ab (Bilikis 2008: 173)87 [liet. čiūotė ‘kiaulė, čiukė’, malon. čiūotis ‘meitelis’; Gaidėnė b. Krn (Bilikis 2008: 190; LVŽ III 11–15), agronimą Genė pv. Nt (LVŽ III 117)88 [liet. gėgė, gėgė ‘pasari kuojantis miško paukštis (Cuculus canorus)’. Šandien šių vv. motyvaciją galima tik interpretuoti. Ašmintos dvaro teritorijoje telkšojusi bala galėjo būti pavadinta Jaučėnė dėl jos gabaritiškumo, t. y. didumo. Remiantis tautosakoje užfiksuotu tautinio vertinimo pavyzdžiu Didelės kaip jautis, kvailas kaip avinas (Pšl), plg. spėjama priešingos reikšmės vv. Gaidėnė (greičiausiai šią įvardijimo formą pasirenkant dėl abejotinos objekto vertės, jo tinkamumo įprastoms žmogiškoms reikmėms). Pastarąją interpretaciją paremia Lietuvos vietovardžių žodyno (2018) medžiaga ir jos aiškinimas: nemažai negenamųjų vietų vardų gali būti kilusių iš liet. gaidys ‘namis paukštis, višt patinas (Galus gallinaceus)’, o kai kurių tokios kilmės vv. motyvacija, matyt, susijusi su neigiamu požiūriu į įvardijamuosius objektus, nurodo jų menkumą, mažumą, nederlingumą (pavyzdžiui, šalia vv. Gaidprūdis nurodyta, kad čia auganti prasta žolė, šalia vv. Gaidmiškis užrašyta, jog miške niekas neauga) (LVŽ III 11–15)89. Tokiu atveju 85 Dėl pastarojo vv. darbose ir kilmės dar žr.: Bilikis 2008: 65; LVŽ I 244–246, kur nurodoma dvejopa kilmės galimybė: iš liet. avinas, kita vertus, iš avd. Avinas. 86 Ašmintos dvaro anketoje rašoma: prigėręs jautis. 87 Dėl vv. autentiškų lyčių pateikimo dar žr. LVŽ III 78: Čiuotėnis || Čiuotėnius rst. Ab. 88 Dar pl. kitos struktūros įvardijimus Gėgairistis b. Skm; Gėgių bala b. Lkm (LVŽ III 117). 89 Anot etnolingvistės Jelenos L. Berezovič (Uralo federalinis universitetas), rusų toponimijoje gaidžio vaizdinys manifestuoja apie įvardijamo objekto artumą, jo buvimą netolimoje gyvenamojoje kaimo aplinkoje. Tipinė įvardytojo pozicija, orientuojantis suponuojamą erdvę, atskaitos taškas – įvardyto namai (plačiau žr. Березович 2001: 37–38). Straipsniai / Articles 131 DALIA SVIDERSKIENĖ šis įvardijimas slėptųsi prie kitų, galbūt liaudiškoje sistematikoje pagal funkciją (paskirtį) siejamų įvardijimų: bala, skirta jaučiams gerti (didesnė), ir bala, iš kurios gaidžiams tepaĸa vandens (mažesnė, menkesnė). Grečiausiai dėl tamsaus (neskaidraus, neperšviečiamo ar pan.) balos vandens ji buvo nominuota Ṡakaline b. Prn. Dėl tokio spėjimo plg. tautinius mąstymo standartus atspindinčius sakinius apie šį paukštį: Sakalės juodas, juodas nedarytas NS366 (LKŽ); Vienas buvo juodas kaip sakalas, antras buvo margas kaip genelis JD791 (ten pat). VK lapeliuose užrašyta ir kitose Lietuvos vietose šiuo vardu įvardytų top objektų, kurie taip pat galėjo būti nominuoti dėl tamsaus žemės dangos pavidalo: Sakalinė pieva prie Merkio Varėnos r. Jakėnų apyl. Maskaukos k. (1985 m.), Sakalinė buvusi ganykla Gargždų vlš. Maciuičių k. (PKk kortelė). Objektų nuorodos (lokali padėtis prie upės ir pan.) kiek paremia ankstesnį spėjimą. Kita vertus, įvardijimo Sakalinė b. Prn. sudarymą galėjo nulemti ir įvardijamojo objekto gabaritiškumas, t. y. mažumas [liet. šakalas ‘toks plėšrus paukštis (Falco); Sakalas mažesnis už vanagą.’⁹⁰]. Nors Apūsto k. anketoje apie balą nepateikiama jokių papildomų informatyvių duomenų, padedančių aiškiau suprasti įvardijimo sąlygą, VK duomenys kiek paremia patarąjį spėjimą: Gargždų vlš. Maciuičių k. 1936 m. (kito ploto) anketoje paliudyta, kad Sakalinė – 0,2 ha dydžio kalva⁹¹. 2.2. Hidroobjekto vardas Ciganska b. Mrj sietinas su lenk. cygański ‘čigoniškas’ (SJP I 358)⁹². Su kokiomis denotato (balos) ypatybėmis įvardytąja siejo „čigoniškumą“ tiriamame plote, galima tik interpretuoti – galbūt su gabariškumu, t. y. nedidele gyvenamosios vietos teritorijoje telkšojusios balos apimtimi. Dėl tos pačios ypatybės (dėl hidroobjekto mažumo) greičiausiai buvo įvardyta ir kita natūrali gamtos anga (balovardis užrašytas Agurkės GA) Možurinė b. KzR⁹³, plg. kita tiriamojo ploto įvardijimo pagal gabariškumą reprezentantą Možurigė su objekto nuoroda nedidelis miškelis Ldn (VK). Šiame šaltinyje esama ir daugiau užfiksuotų užrašymų, liudijančių, kad įvardijimo atrama pasirenkamas mažų etninės grupės asmens pavadinimas (liet. mužūras, -ė ‘mažų etninės grupės žmogus’) reprezentuoja įvardijamojo objekto mažumą, o kartu 90 Į mūsų šalies Raudonąją knygą 1976 m. įrašyta migruojanti sparnuočių sakalų keleivių rūšis, kurios atstovai natūralioje aplinkoje gyventi dažniausiai renkasi plačias aukštapelkės, pušynus, mišrius spygliuočių miškus. XX a. šio paukščio lizdai aptikti ir Prienų rajone, Žuvinto rezervate (plačiau žr. prieigą internete: https://www.delfi.lt/grynas/gamta/nykstanti-pauksciu-rusis-vis-dazniau-sutinkama-miestuose.d?id=6656376 [žiūrėta 2019-11-18]). Taigi, šie sparnuočiai tiriamojo ploto atstovams galėjo būti žinomi ir pažįstami. 91 Skiltyje Žemės paviršiaus rūšis, įvaizdą, kokybę įrašoma: smėlynas, daug akmenų ir pelkės uga. 92 Dėl šio vv. darbos ir kilmės aiškinimo žr. LVŽ II 18. 93 Dėl helonimo Možurinė, užfiksuoto kitame Lietuvos plote, darb os žr. Bilkis 2008: 166. 132 Acta Linguistica Lithuanica LXXI Priesaginių Marijampolės apskrities helonimų motyvacija ir išreiškia įvardytojo vertinimus šios etninės grupės žmonių atžvilgiu: Mozūras (nk.) 200 m ilgio griovys Kauno aps. Raudondvario vlsč. ir GA 1936 m.; Mozūras 0,3 ha aukštuma Marijampolės aps. Sasnavos vlsč. ir GA 1936 m. (ten pat). Žydinė b. Mrj – bala, greičiausiai taip įvardyta dėl neskaidraus vandens (galbūt buvusi gili), t. y. tamsi bala. Tokį paaiškinimą galėtų paremti apeliatyvinis asmens pavadinimas liet. žydas, -ė ‘žydų tautybės žmogus’ (DKŽ 170). Patarasis (žmogus) šio ploto kalbinės bendruomenės narių apibūdinamas kaip „tamsus“: Aš panašus toks į žydą, juodas buvau (Ss). Kita vertus, tiriamame plote žydas gali reikšti statinio pavadinimą ‘laue sustatyta perpjaama durpių ar malkų krūva’ [Kap džiūsta durpės, krauni in žydus po penkias kubkes Brb; Kai suvedavom durpes, į žydus sukraudavom Vlk]. Taigi, bala, buvusi greta statinio, galėjo būti įvardyta Žydinė. Tokiu atveju dėl vv. struktūros ir semantikos plg. Baraginė b. KzR, manant, kad pastarojo įvardijimo reikšmė – bala, buvusi greta statinio. 2.3. Siekiant suprasti ir paaiškinti, kokia vietos ypatybė tapo įvardijimo Laumikis rst. Prn⁹⁴ pamatu, atkreiptas dėmesys į apeliatyvinės leksikos reprezentanto, tapusio įvardijimo atrama, vartosenos gyvojoje kalboje atvejus: liet. laũmė pk. ‘kas negrąžus, apžėlęs (kernojant) (liet. kẽrnoti, -oja, -ojo ‘jaukti, terlioti’); laumšluotėmis (Viscum album) vadinamos nykusios, į šluotą suaugusios, susimetusios medžių šakos⁹⁵. Taip pat bot. skaisė (Claviceps purpurea) vadinama laume dėl tamsios augalo spalvos [Laumės [rugiuose] yra juodos spalvos /sv]. Atsižvelgus į bendrąjį kalbinį pasaulėvaizdį, ryškėjantį iš pateiktų vartosenos pavyzdžių, galima daryti prielaidą, kad raistas greičiausiai įvardytas dėl jo tamsaus, galbūt nelygaus (dėl į gumulus susimetusių augalų⁹⁶), t. y. suvelsio, paviršiaus. Pagrindžiant šią interpretaciją, plg. Juodis ež. Ob (VK), asmens įvardijimo analogą pd. Juodis (LPŽ I 858), apeliatyvinės nominacijos reprezentantus liet. báltikis, báltikis ‘baltas kis’ [Baltikis iš miško į laukus nebėga Lkč], liet. kẽrikas ‘kėras metelė’. Dėl spėjamai aktualizuoto paviršiaus suvelsimo požymio dar plg. Čulkinės rst. Gdl (liet. čulkinės ‘gumulās, gnūžulas’). Dėl semantikos plg. kitus Lietuvos vandenvardžius Laumėlis ež. Aln, Laumis ež. Płt⁹⁷. Taigi, įvardijimo proceso metu raistui suteiktas vardas Laumikis siejant geografinę zoną ne tik išskirti iš aplinkos, kitų kraštovaizdžio zonų, bet ją ir įvertinti. 94 Dėl raistavardžio dar žr. Bilkis 2008: 39. 95 Liet. laũnšluotė ‘parazitinio grybelio pažeistos medžių šakos, suaugusios į šluotą; laumės šluota’ [Ir taip šiandien dar medžiuose nykusias šakas laumšluotėmis vadina S. Dauk.]. 96 Dar plg. iš raštų užfiksuotą sakinį: Žolynė gusiai auga viskos: šluotelinė, kupstinė, šeriuotoji ir kt. (LKŽ). 97 Dėl pastarųjų vv. žr. Vanagas 1981: 111, kurie pateikiami Demonologinės reikšmės hidronimų poskyryje (ten pat, 110–112). Straipsniai / Articles 133 DALIA ŠVIDERSKIENĖ IŠVADOS 1. Priesagų derivatų tyrimas praplėtė motyvacijos reiškinio sampratą, leido šį reiškinį suvokti kaip svarbios etnokultūrinės informacijos šaltinį. Šio tyrimo metu išsamiai tiriamos etinės sritys atstovų pasaulėvokos, mąstymo savitumą atskleidė ne tik palyginimas, įžvelgtomis analogijomis grįstos metaforos, bet ir metonimijos. Ypač vertingomis laikytina metafora vieta yra žmogus – bala Panaitė Vv ir metonimija vieta yra gyvulio plauko spalva (atspalvis) – plnė Bėrokas Vv. Pirmuoju atveju vieta prilyginama žmogui pažeidžiant semantinę binarinę opoziciją gyvas vs. negyvas, antroju – įvardijama pagal dalies ir visumos santykį, atskleidžiamas platesnis gyvulio plauko atspalvio vartosenos laukas. Abu įvardijimai grįsti valstietiška kultūrine patirtimi. Universales, grįstos žmogaus mąstymo standartais, metaforos, sutinkamos ir kitų tautų toponimijoje: vieta yra indas – Blūdėlis b. KžR, Drusinė b. Mrj, Ragūtis b. Ldn. Jos atskleidžia ir tam tikrą įsivaizduojamą gradualinį vietos dubumo aspektą (įsivaizduojamai talpinamo vandens kiekį). Tyrimas atskleidė, kad vietos vardu Blūdėlis reiškiamas prasminis turinys konkuruoja su kitų užrašytų lokaliai sutampančių balų Blūdas b. KžR (liet. bliūdas ‘duobė, į ją telpantis kiekis’), Šaukštas b. KžR (liet. šaukštas ‘įrankis skystam, tirštam ar biriam maistui dėti į burną; šiuo įrankiu paimamas kiekis’), Torielka b. KžR (liet. torielka ‘lėkštė; kiekis, telpantis į šį indą’) vardų turiniu, atskleidžiančiu įvardijamo objekto tam tikro aspekto – lėkštumo, dubumo – laipsnį. Nominatyviniu požiūriu savitas metoniminio įvardijimo atvejis Baltakinė b. Lbv, kuomet įvardijimo pagrindas – tam tikros ypatybės turėtojas, retos organas (liet. baltakė ‘balta, išversta akis’), esantis viršutinės gyvo padaro kūno dalies (galvos) srityje, kurio ypatybė (aklumas) įsivaizduojamai būdinga ir įvardijamam heleobjektui (bala užusi). Vertingas lingvokultūriniu aspektu semantinės nominacijos reprezentantas Cibulynė b. Igl, atitinkantis mąstymo schemą: valgis, kuriame daug svogūnų – klampi vieta, kurioje, matyt, daug į svogūnus panašių augalų (variabilių ?), atskleidžiantis, kaip individo sąmonėje kylančios asociacijos produkuoja naujas reikšmes. 2. Atliekant tyrimą buvo disponuojama kuo išsamesne informacija apie denotatą, skiriama daug dėmesio lokaliai helonimo padėčiai erdvėje (buvimui gyvenamosios vietos teritorijoje ar už jos ribų), tai leido pasiekti papildomų rezultatų: pastebėti, kad didžiąją metoniminio įvardijimo atvejų dalį greičiausiai lėmė pačių įvardijamųjų objektų buvimo vietos – už gyvenvietės ribų – aplinkybė. Nežinant individualių tam tikros vietos ypatybių, vietai esant mažiau socialiai reikšmingai, ši įvardijama ekonomiškai – greta, neapibrėžtu atstumu, buvusios kitos vietos vardu, „nesukuriant“ naujo. Be to, metoniminio 134 Acta Linguistica Lithuanica LXXI Priesaginių Marijampolės apskrities helonimų motyvacija perkėlimo būdu sudarę helonimai tam tikrais atvejais yra pakeitusio kraštovaizdžio liudininkai. 3. Šis priesaginių Marijampolės apskrities helonimų motyvacijos tyrimas atskleidė ir gana ryškią pragmatinę pelkėtose vietose įvardijimo kryptį: (a) tai, ko yra, ko randama pelkėtose vietose, jų tinkamumą žmogaus reikmėms atskleidžia atributinės reikšmės helonimai (atributas ⇨ helonimas); (b) dariniai su priesagomis -inė, -inis, atitinkantys įvardijimo schemą ypatybė ⇨ helonimas, atskleidžia, kad pelkėtos vietovardžių „kūrėjo“ suvokiamos kaip tam tikros rūšies augalų, gyvūnų talpotojos; (c) sinonimiškai vartojami dariniai su priesagomis -ynas, -ynė nurodo šios gamtinės zonos augalų augtąsias vietas, prieglobstį randančių realių ir menamų (Velnyne b. Vv) gyvūnų vietas. 4. Tyrimas praplėtė ir tikrino žodžio fenomeno sampratą: (a) buvo atkreiptas dėmesys į toponominacijos ir toponimizacijos procesus, vykusius be struktūrinių pakitimų, kurių metu naudojami sudiktavardėję būdvardžiai, apibūdinantys objektų formą, dydį, spalvą, pavidalą ir kitas jų ypatybes. Neoficialioje vartosenoje tokio pobūdžio įvardijimai sutrumpinami iki vieno komunikacinę prasmę reikšmingo elemento, o objekto nuoroda neeliminuojama iš vietos vardo semantikos; (b) onomastinė motyvacija pavaldi laikui, kraštovaizdžio kaitai, išblukimui, tačiau vietų vardams tai nekliudo funkcionuoti ir būti svarbiais socialine bei komunikacine prasme, (at)skiriant vienas vietas nuo kitų. OBJEKTŲ NUORODŲ IR KITŲ SUTRUMPINIMAI a. – aikštė ar. – arimas ank. – anketa apyl. – apylinkė aps. – apskritis avd. – asmenvardis b. – bala ež. – ežeras g. – giria GA – girininkijos anketa grv. – griovys k. – kaimas kl. – kalnas krm. – krūmai krtm. – kirtimas lenk. – lenkų liet. – lietuvių m. – metai malon. – maloninis mot. – moteriška nk. – nekirčiuotas plg. – palygink pk. – pelkė, pelkėta vieta pn. – plyne prk. – perkeltinė reikšmė pv. – pieva pvd. – pavardė prvd. – pravardė r. – rajonas rst. – raistas upl. – upelis vyr. – vyriška vlšč. – valsčius vv. – vietovardis Straipsniai / Articles 135 DALIA SVIDERSKIENĖ LOKALIZACIJOS NURODŲ SUTRUMPINIMAI Ab – Abrauskai (Lazdijų r.) Aln – Alanta (Molėtų r.) Brb – Balbieriškis (Prienų r.) Dl – Deltuva (Ukmergės r.) Dnl – Danilava (Vilniaus r.) Gd – Gudėliai (Marijampolės sav. ter.) Igl – Igliškėliai (Marijampolės sav. ter.) Jž – Jieznas (Prienų r.) Klvr – Kalvarija (Marijampolės sav. ter.) Kpč – Kapčiamiestis (Lazdijų r.) Krkn – Krekenava (Panevėžio r.) Krsn – Krosna (Lazdijų r.) KzR – Kazlų Rūda Lb – Liubavas (Kalvarijos sav. ter.) Ldn – Liudvinavas (Marijampolės sav. ter.) Mrj – Marijampolė Mšk – Meškūčiai (Marijampolės sav. ter.) Nt – Notėnai (Skuodo r.) Ob – Obeliai (Rokiškio r.) Plt – Plateliai (Plungės r.) Prn – Prienai Sdk – Sudeikiai (Utenos r.) Skdv – Skaudvilė (Tauragės r.) Ss – Sasnavà (Marijampolės sav. ter.) Sg – Sugirčiai (Molėtų r.) Šil – Šilavotas (Prienų r.) Vl – Veliuona (Jurbarko r.) Vln – Vilūnai (Kaišiadorių r.) Vv – Veiveriai (Prienų r.) ŠALTINIAI DKŽ – Dauksių krašto žodynas, autorius V. Labutis. Vilnius: Alma littera, 2002. KzRŠŽ I – Kazlų Rūdos šnektos žodynas 1, autorius Aldonas Pukis. Vilnius: Lietuvių kalbos instituto leidykla, 2008. LKŽe₂ – Lietuvių kalbos žodynas I–XX (1941–2002), elektroninis variantas (antras elektroninis leidimas), redaktorių kolegija: G. Naktinė, J. Paulauskas, R. Petrokienė, Z. Šimėnaitė, V. V itkauskas, J. Zabarskaitė, vyr. red. G. Naktinė. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2013. LPŽ – Lietuvių pavardžių žodynas 1–2, autoriai V. Maciejauskienė, M. Razmukaitė, A. Vanagas, atsak. red. A. Vanagas. Vilnius: Mokslas, 1985–1989. LUEV – Lietuvos TSR upių ir ežerų vardynas, atsak. red. E. Grinaveckienė. Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1963. LVŽ I – Lietuvos vietovardžių žodynas 1, redaktorių kolegija: L. Balode, V. Blažek, G. Blažienė, V. Kardelis, A. Ragauskaitė, S. Temčinas, J. Udolph. Vilnius: Lietuvių kalbos instituto leidykla, 2008. 136 Acta Linguistica Lithuanica LXXI Priesaginių Marijampolės apskrities helonimų motyvacija LVŽ II – Lietuvos vietovardžių žodynas 2, autoriai L. Bilkis, G. Blažienė, M. Norkaitienė, A. Ragauskaitė, M. Razmukaitė, D. Sviderskienė, atsak. red. L. Bilkis. Vilnius: Lietuvių kalbos instituto leidykla, 2014. LVŽ II – Lietuvos vietovardžių žodynas 3, autoriai V. Adomonytė, L. Bilkis, G. Blažienė, D. Kacinaitė-Vrubiauskienė, M. Norkaitienė, A. Ragauskaitė, M. Razmukaitė, D. Sviderskienė, atsak. red. L. Bilkis. Vilnius: Lietuvių kalbos instituto leidykla, 2018. LŽ VI – Lietuvos žemės vardynas. Instrukcija Lietuvos žemės vardynui surašyti, sud. K. Alminauskis. Klaipėda: Akinė „Rytų“ bendrovė, 1934. PAŠŽ I – Pietinių pietų aukštaičių šnektų žodynas 1, Ata Leskauskaitė, Vilija Ragašienė. Vilnius: Lietuvių kalbos instituto leidykla, 2016. SJ – Słownik języka polskiego 1, Warszawa: Nakładem prenumeratorów, 1900; 2–6, Warszawa: Nakładem prenumeratorów i Kasy im. Mianowskiego, 1902–1915; 7, Warszawa: Przez K. Króla i W. Niedźwiedzkiego, z zapomogi Kasy im. Mianowskiego, 1919; 8, Warszawa: Wydawnictwo Kasy im. Mianowskiego, 1927. VK – Vietovardžių iš gyvosios kalbos kartoteka, Lietuvių kalbos instituto Baltų kalbų ir vardyno tyrimų centro fondas. L I T E R A T Ū R A Ambrazas Saulius 2000: Daiktavardžių darybos raida 2. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. Bilkis Laimutis 2008: Lietuvių helonimų daryba: priesaginiai ir priesagėtieji helonimai. Vilnius: Lietuvių kalbos instituto leidykla. Bilkis Laimutis 2009: Baisogalas valsčiaus vandenvardžiai. – Baisogala. Vilnius: Versmė, 356–365. Bilkis Laimutis 2018: Lietuvių vietovardžių su šaknimi gal (< liet. gãlas ‘pabaiga, kraštas’) darybos ypatybės. – Acta Linguistica Lithuanica 79, 212–234. Būgienė Lina 1999: Minis vandens įprasminimas Lietuvių sakmėse, padavimuose ir tikėjimuose. – Tautosakos darbai 11(18), 13–85. Butkus Alvydas 1995: Lietuvių pavardės. Kaunas: Ėsti. Gritėnienė Aurelia 2006: Augalų pavadinimų motyvacija šiaurės panevėžiškių patarmėje. Vilnius: Lietuvių kalbos instituto leidykla. Jakaitienė Evalda 2010: Leksikologija. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla. Straipsniai / Articles 137 DALIA SVIDERSKIENĖ Kabašinskaitė Birutė 2014: Etimologijos menes. Istorija – teorija – skaitiniai. Vilnius: UAB „Eugrimas“. Prieiga internete: http://www.espama.lt/es_parama_pletra/failai/ESFproduktai/2014_Etimologijos_menes.pdf [žiūrėta 2019-09-02]. Lubienė Jūratė 2015: Lietuvių kalbos mįnimai: nominacija ir motyvacija. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla. Nübling Damaris, Fahlbusch Fabian, Heuser Rita 2012: Namen. Eine Einführung in die Onomastik (Narr Studienbücher). Tübingen: Narr Francke Attempto Verlag GmbH + Co. KG. Rutkovska Kristina 2016: Namų konceptas lietuvių kalboje ir kultūroje. – Lietuvių kalba 10. Prieiga internete: www.lietuviukalba.lt [žiūrėta 2020-01-02]. Sviderskienė Dalia 2016: Sudurtinių Marijampolės apskrities helonimų motyvacija. – Acta Linguistica Lithuanica 75, 243–273. Sviderskienė Dalia 2017: Sudėtinių Marijampolės apskrities helonimų motyvacija. – Acta Linguistica Lithuanica 77, 78–102. Vanagas Aleksandras 1970: Lietuvos TSR hidronimų daryba. Vilnius: Mintis. Vanagas Aleksandras 1981: Lietuvių hidronimų semantika. – Lietuvių kalbotyros klausimai 21, 4–153. Березович Елена Л. 2001: «Обычный» топоним как объект этнолингвистического исследования. Имя: внутренняя структура, семантическая аура, контекст. Тезисы международной научной конференции. Часть 1, 35–38. Блинова Ольга И. 1984: Явление мотивации слов: Лексикологический аспект. Томск: Издательство Томского университета. Блинова Ольга И. 2007: Мотивология и её аспекты. Томск: Издательство Томского университета. Блинова Ольга И. 2012: Ключевые термины мотивологии: испытание временем (1971–2011 гг.). – Вестник Томского государственного педагогического университета 10(23), 5–10. Чайкина Юлия И. 1983: К интерпретации микрогидронимии Сухоны. – Вопросы ономастики 16, 89–97. Голев Николай Д. 1972: Функции мотивации и народная этимология. Prieiga internete: http://lingvo.asu.ru/golev/articles/z59.html [žiūrėta 2019-10-11]. Голев Николай Д. 1972a: О принципах номинации и методе их исследования. Prieiga internete: http://lingvo.asu.ru/golev/articles/z66.html [žiūrėta 2019-12-09]. 138 Acta Linguistica Lithuanica LXXI Priesaginių Marijampolės apskrities helonimų motyvacija Гоев Николай Д. 1991: Мотивационные типы ономастических образований в художественной литературе и публицистике. – Номинация в ономастике: Вопросы ономастики 19, 51–60. [Свердловск: Изд-во Урал. ун-та]. Захарова Любовь А., Нестерова Наталия Г., Старикова Галина Н. 2003: Аспекты изучения топонимической системы города Томска. – Вестник Томского государственного университета 277, 177–185. Иванова Елена Э. 2015: К вопросу о редких цветообозначениях в русской топонимии. – Этимпивистика. Ономастика. Этимология. Материалы III междунар. науч. конф. Екатеринбург, 7–11 сентября 2015 г. [отв. ред. Е. Л. Березович; ред. Е. О. Борисова, Н. В. Кабинина, М. Э. Рут, Л. А. Феоктистова]. Екатеринбург: Издательство Уральского университета, 128–130. Карпенко Юрий А. 1966: Становление восточнославянской топонимии (Закономерности словообразования). Prieiga internete: http://karpenko.in.ua/wp-content/uploads/2013/02/Stanovlenie_66.pdf [žiūrėta 2019-12-09]. Карпенко Юрий А. 1967: Свойства и источники микротопонимии. – Микротопонимия, 15–22. Коновалова Надежда И. 2017: Рациональное и эмоциональное в семантике демонологии. – В созвездии слов и имен: сб. науч. ст. к юбилею Марии Эдуардовны Рут, редкол.: Е. Л. Березович (отв. ред.), Т. Н. Дмитриева, Н. В. Кабинина и др. Екатеринбург, 401–413. Палкина Елена Э. 1983: Структуро-словообразовательные модели русских гидронимов в бассейне реки Чусовой. – Вопросы ономастики 16, 98–100. Полякова Елена Н. 2010: О связи языка и культуры по данным лексики и ономастики (фамилия Коноплё и слово конопля). – Российская и зарубежная филология 5(11), 7–17. Просвирнина Ирина С. 2001: Особенности семантики русских составных топонимов. – Известия Уральского государственного университета 20, 35–48. Толстая Светлана М. (2002): Мотивационные семантические модели и картина мира. – Русский язык в научном освещении 1(3), 112–127. Straipsniai / Articles 139 DALIA ŠVIDERSKIENĖ Motivation of Suffixal Helonyms of Marijampolė County SUMMARY The article addresses Lithuanian suffix helonyms constituting a peculiar and interesting layer of the so called non-equivalent lexis. The data analysis sought to reveal the feature forming the basis of nomination of marsh places, to determine (interpret) what the name of the place actually meant at the time of its formation and conversion into nomina proprium, to explain the understanding, conception and evaluation of this place by a representative of the ethnic area concerned as well as its logical interpretation based on own cultural experience, to reveal the “name-giver’s” strategy followed at the time of nomination. To achieve the aim, the representatives of the class of hydronyms were studied using the linguistic methods of structural, semantic, motivological analysis. As comprehensive information about the denotatum as possible is in use; the study makes use of the data about the linguistic consciousness of the informants from the area under analysis, which were recorded in the “Land Names” questionnaires (1935–1937), as well as the surviving additional information enabling us to grasp their knowledge and experience and helping to understand the onomastic situation. The research applies the scientific cognitive method (the grouping of helonyms into certain groups based on their similarities or differences according to the selected criteria), the internal reconstruction method, pragmatic, cognitive interpretation and descriptive methods. The study is important from both practical/informative and theoretical perspectives, as it helps to reveal the specificities pertaining to the language practice in the field of onomastic nomination; it expands the picture of the lexical system and enables us to take a look at local (Lithuanian) toponyms in the context of national identity as the expressers of the outlook, worldviews, culture and psychological states of the representatives of a certain ethnic group and as spatial landmarks, which function and are important from the social and communicative perspective and separate certain places from others. Įteikta 2019 m. gruodžio 19 d. DALIA ŠVIDERSKIENĖ Lietuvių kalbos institutas Petro Vileišio g. 5, Vilnius LT-10308, Lietuva [email protected] 140 Acta Linguistica Lithuanica LXXI