Seniausias baltų tekstas ir jo antroponimai

Straipsniai / Articles 11 ILJA LEMEŠKIN Lietuvių kalbos institutas Mokslinių tyrimų kryptys: senoji baltų raštija ir literatūra, lyginamoji folkloristika, leksikografija, baltistikos istorija. DOI: https://doi.org/10.35321/all81-01 SENIAUSIAS BALTŲ TEKSTAS IR JO ANTROPONIMAI The Oldest Baltic Text and Its Anthroponyms ANOTACIJA 2013 m. Acta Linguistica Lithuanica puslapiuose buvo pasiūlyta (Lemeškin 2013: 11–29) nauja Bazelio pėdsako (Dini 2004; 2014: 553–558) lingvistinė ir žanrinė interpretacija pagrįsta analogija su dainuojamaisiais, rečitatyviniais kūrinėliais, artimai giminingais Kalėdų giesmėms. Naują skaitymą rėmė ir skatino rankraščio metaduomenys resp. nuorašo datavimas, kurį rašovas kolofone nusprendė specialiai pabrėžti: žodžių junginį in vigilia epiphanie perkėlė į priekį, o iš pradžių parašytą atkarpą per manus illius qui scripsit eas pateikė vėliau. Didžioji dalis mikrotekstą sudarančių lyčių, atsižvelgus į jų formaliuosius požymius bei įžvelgiamas žanrines teksto savybes, rado logišką ir įtikinamą paaiškinimą, tačiau žodžių junginio thoneaw labonache interpretacija autorius nebuvo visiškai patenkintas. Lytis thoneaw buvo perskaityta kaip voc. sg. asmenvardžio ‘[An]tonijau’ trumpinis (Lemeškin 2013: 19–20). Dėl žodžio labonache buvo pateikta daugiau potencialiai įmanomų, bet dirbtinių resp. rimtų grafinių pataisų reikalaujančių hipotezių. Šiame straipsnyje, laikydamiesi anksčiau pasiūlytos teksto interpretacijos, prie šių žodžių analizės grįšime. ESMINIAI ŽODŽIAI: seniausias baltų k. tekstas, 1369 m. kolofonas, Bazelio pėdsako skaitymas, dovanų prašymas, Kalėdų giesmių adresatas, (italų) antroponimai. ANNOTATION In 2013, a new linguistic and genre-related interpretation of the Trace of Basel (Dini 2004; 2014: 553–558) based on analogy with singing, recitative, texts akin to Christmas carols was put forward in the pages of Acta Linguistica Lithuanica (Lemeškin 2013: 11–29). The new reading was supported and encouraged by the manuscript’s metadata or, specifically, reference to time, which was intentionally emphasized by the scribe in the composition ILJA LEMEŠKIN 12 Acta Linguistica Lithuanica LXXXI of the colophon: the phrase in vigilia epiphanie was moved to the front, and the passage per manus illius qui scripsit eas, which had been written first, was put down afterwards. Considering formal features and genre-related properties of the text, most of the word forms comprising the micro-text found a logical and convincing interpretation; however, the author was not fully satisfied with the interpretation of the phrase thoneaw labonache. The word form thoneaw was read as an abbreviated vocative singular form of the personal name ‘[An] tony’ (Lemeškin 2013: 19–20). As regards the word labonache, more potentially possible, yet artificial, hypotheses requiring serious graphical corrections, were provided. The article comes back to the analysis of these words by adhering to the earlier interpretation of the text. KEYWORDS: oldest Baltic text, colophon of 1369, reading of the Trace of Basel, plea for gifts, addressee of Christmas carols, (Italian) anthroponyms. 1. Funkcinė struktūrinė 1369 m. kolofono analizė leidžia manyti, kad seniausio baltų teksto užrašymą lėmė žanriniai kolofonų plėtojimo dėsningumai. XIII–XIV a. rašto tradicijoje yra paliudyta ypač sudėtingos (tęstinės) struktūros kolofonų, kur eilinio turinio dalį (su įprastais metaduomenimis) užbaigdavo hegzametras Omnibus omnia non mea sompnia dicere possum „Negaliu visiems pasakoti visų savo sapnų“. Tiesiogine prasme perskaitytas deklaratyvus hegzametras tartum suvaržydavo raiškos laisvę, todėl skriptorius jį (hegzametrą ir kolofoną) toliau plėtojo nesuprantama, t. y. dirbtinai sukonstruota arba mažai žinoma, raštu (plačiai, visai) nevartojama, kalba. Neviešoji tokio specifinio kolofono dalis atskleisdavo rašančiojo somnium – nuo visų žmonių (išskyrus siaurą ratą kai kurių išsilavinusių gentainių) slapstomą troškulį (plačiau apie šį kolofonų tipą žr. Lemeškin 2019; 2000). Išplėtotame kolofone tarp nurodyto hegzametro ir kalbos pėdsako, kurie abudu sudaro vieną visumą, pastebimas glaudžiausias tarpusavio ryšis: jeigu skriptorius nebūtų panaudojęs iškalbingos lotyniškos formuluotės, suvaržiusios jo raiškos laisvę, į rankraštį niekada nebūtų buvęs įtrauktas nesuprantamas, mįslingas (plačiosios skaitančiosios auditorijos supratimu) tekstas. Taigi funkciniu požiūriu galima teigti, kad be rašovo nuostatos, aiškiai išsakytos hegzametre, seniausias baltų tekstas niekada nebūtų buvęs užrašytas. Prie tos pačios kategorijos nežinomų kalbų priskirtinas ir šalia esantis vokiškas šūkis ihs ich leid. Ši aplinkybė rodo, kad pėdsakas atsirado ten, kur vokiečių ir prūsų kalbos buvo egzotiškos, t. y. geografiškai kažkur toli nuo prūsų ir vokiečių gyvenamosios teritorijos. Būtent tokiomis sąlygomis rašantysis po hegzametro Omnibus omnia non mea sompnia dicere possum ir galėjo šiomis kalbomis „išsakyti“ savo slapstomą troškulį. Gretinimas su kitais šios rūšies rašto paminklais atskleidė skriptoriaus pastangą: nesuprantamą kolofono dalį pagal metrą suderinti su hegzametru. Kelno pėdsake (apie 1300 m. popiežiaus Grigaliaus IX Decretales nuorašas – Köln, Dombibliothek, Codex 130) daniškas dvieilis iac wet en frugha iwaeraeldet waere / Straipsniai / Articles 13 Seniausias baltų tekstas ir jo antroponimai haenna lif tha wil iac aer[e] „Jeigu būčiau su Ponia šiame pasaulyje, / Tad(a) jos gyvenimą norėčiau gerbti“ pagal hegzametro Omnibus omnia non mea sompnia dicere possum pavyzdį buvo ištęstas į vieną eilutę: iac wet en frugha iwaeraeldet waere haenna lif tha wil iac aera. 1 pav. Kelno pėdsakas Toks pats mechanizmas paliudytas ir Bazelio pėdsake, kuris pagal hegzametro sandarą buvo pateiktas, o toliau tyrėjų ir interpretuojamas kaip hegzametro distichas: 2 pav. Bazelio pėdsakas Omnibus omnia non mea ʃompnia dicere poʃʃum Kayle rekyʃe · thoneaw labonache thewelyʃe · Eg · koyte · poyte · nykoyte · pēnega doyte · Atsižvelgus į ritminį sąskambį1, vidinį rimą (rekyʃe – thewelyʃe; poyte – doyte; koyte – nykoyte), kalbos dalių, jų formų ir semantinį paralelizmą, posmą pravartu skaidyti (pagal Kelno pėdsako pavyzdį) ir kitaip – į tris eilutes: 1 Be asonanso <oy> eilutėse, atrodo, galima įžvelgti aliteracijos požymių: Kayle rekyʃe (thoneaw labonache) thewelyʃe · / Eg · koyte · poyte · / nykoyte · pēnega doyte. ILJA LEMEŠKIN 14 Acta Linguistica Lithuanica LXXXI a) Kayle rekyʃe · thewelyʃe „Skalsink Dieve, tėveli! b) Eg · koyte · poyte · jeigu nori2 – girdykite (jį / juos), c) nykoyte · pēnega doyte · nenori – pinigą duokite“ Pašalinus „disonansinį“ fragmentą thoneaw labonache, kurį galima laikyti fakultatyviu, pėdsakas įgyja nugludintą metrinį pavidalą ir struktūrinį vientisumą. 2. Senesnis Bazelio pėdsako „skaitymas“ buvo pasiūlytas 1974–1975 m.: Kayle rekyʃe · thoneaw labonache thewelyʃe · Eg · koyte · poyte · nykoyte · pēnega doyte · „Sveikas, pone! Tu nebe geras dėdelis, – jeigu nori tu gerti, [bet] ne[be]nori tu pinigą duoti“ (Schmalstieg 1974; McCluskey, Schmalstieg, Zeps 1975; Mažiulis 1975). 1982 m. šio tradicinio „skaitymo“ variantą modifikavo W. P. Schmidas: „Sveikas pone! Tu išties nebesi [mūsų] tėvas, jei aš noriu gerti, [bet] tu visai nenori pinigo duoti“ (Schmid 1982). Svarstant ir verifikuojant iki šiol nubrėžtas Bazelio pėdsako gramatinio bei semantinio suvokimo kryptis (kaip persifliažą ir Kalėdų dainų modelį), galima nesutikti su sąvokos skaitymas vartojimu. Prasminga paklausti: kokia yra šios sąvokos apibrėžtis? Skaitymas – yra „užrašyto (turimo) teksto semantinis įprasminimas bei tekste esančių prasmių suvokimas“. Šia prasme vargu, ar W. R. Schmalstiego, V. Mažiulio, W. P. Schmido pasiūlyti interpretacijos bandymai yra skaitymai, mat minėti tyrėjai Bazelio pėdsako neskaito, bet jį radikaliai pertvarko. Siūlomų pataisų sankaupa pagaliau ir duoda pageidaujamą (iš anksto numatytą) semantiką. 1974–1975 m. suformuluotas pėdsako suvokimas buvo paremtas modeliu: kreipimasis – adresato neigiamas apibūdinimas – šio apibūdinimo pagrindimas. Toks persifliažu grindžiamas „skaitymas“ iš tyrėjų pareikalavo aibės 2 F. 63r nupieštas kalėdininkas arba kalėdininkai. Straipsniai / Articles 15 Seniausias baltų tekstas ir jo antroponimai pataisų. Kaip pavyzdį nurodysime V. Mažiulio siūlomus taisymus, kur sveika lieka viena vienintelė lytis – conj. Eg ‘jei’: Originalo lytys: Pasak V. Mažiulio, reikia taisyti į: Kayleadj. nom. sg. Kayls arba Kayles ‘sveikas’ rekyʃesubst. nom. sg. rekys ‘pone’ thoneaw pron. 2 a. sg. thu ‘tu’ + adv. neaw ‘ne jau’ labonache adj. nom. sg. labanats ‘gerutis’ thewelyʃesubst. nom. sg. thewelys ‘dėdelis’ Eg – koyte praes. 2 a. sg. koy-tu ‘nori tu’ (su encl. pron. tu ‘tu’) poyte inf. pot ‘gerti’ nykoyte nykoy-tu žr. koyte pēnegasubst. acc. sg. penigas ‘pinigą’ doyte inf. dot ‘duoti’ Skirtingos pagal savo pobūdį pataisos ir jų gausą motyvuojančios prielaidos užtikrindavo vadinamojo skaitymo „sklandumą“. „Įsikišimo“ į neva „skaitomo“ tekstą mastą atskleidžia toks dvieilio pavidalas, kur iš eilės paryškintos visos šiaip ar taip pagerintos vietos: Kayle rekyʃe · tho-neaw labonache thewelyʃe· Eg · koy-te · poyte · nykoy-te · pēnega doyte · Situacija, kai iš vienuolikos lyčių „sveika“ lieka tik viena, kai dauguma lyčių kelis kartus įvairiose vietose skirtingai taisoma, yra absurdiška, nes taip teksto semantika nėra rekonstruojama, bet konstruojama, kaip konstruojamas ir pats taip „skaitomas“ tekstas. Filologas, kai tekste nėra nurašymo klaidų požymių, turi siekti neinvazinio teksto skaitymo, o tai veda prie iš esmės kitokios teksto perskaitymo strategijos: sveikinimasis – mandagus kreipimasis (kalėdininko į šeimininką) vardu ir pagal socialinį požymį – imperatyvu išreikštas liepimas-prašymas. 3. Neinvazinis Bazelio pėdsako skaitymas skatina eliminuoti problemas, iškylančias interpretuojant thoneaw ir labonache. Lytis thoneaw laikoma ypač problemiška: „Only ‘thoneaw’, in spite of the numerous interpretative hypotheses surrounding it, has remained rather obscure“ (Ardoino 2016: 13). Iki šiol mažai aktualizuotas lieka Ch. Stango korespondencijoje su W. R. Schmalstiegu išreikštas aiškinimas, pagal kurį thoneaw žymi konkretų asmenį (An)tonijaus ILJA LEMEŠKIN 16 Acta Linguistica Lithuanica LXXXI vardu: „[T]honeaw is quite obscure to me. Can it be a voc. sg. of a nominal u-stem, perhaps a proper name?“ (pagal Dini 2000: 201); „Stang (personal communication) thinks that thoneaw might be a proper name. If so, then the couplet may be about the scribe himself, e.g. „To your health, sir! Anthony is a fine fellow [...]“ (McCluskey, Schmalstieg, Zeps 1975: 162). Be Ch. Stango ir W. R. Schmalstiego, tokią galimybę svarsto A. Bammesbergeris (Bammesberger 1998: 125–126), P. U. Dinis (Dini 2000: 398), I. Lemeškinas (Lemeškin 2013: 21; 2017: 96), bet atmeta kaip teorinį bei neįtikinamą F. Kortlandtas (Kortlandt 1998: 128). Su F. Kortlandtu, kuris nepateikė jokių argumentų savo teiginiui pagrįsti, negalima sutikti. Asmenvardžio identifikavimą lemia pozicija ir funkcinė struktūrinė teksto analizė. Lytis thoneaw eina po etiketinio interj. *kaileis rīkīs „Skalsink Dieve“ ir prieš vokatyvu išreikštą kreipinį tarsi į tėvą thewelyʃe, ji natūraliai prie savęs „traukia“ antroponimą. Asmenvardžiui palanki pozicija – tarp interj. Kayle rekyʃe ir voc. sg. thewelyʃe – randa atitikmenį liet. paralelėje Buk sweykas kumey (VUB, f. 102-JR4: 63), kurią dėl Bazelio pėdsako nurodė A. Nepokupnas (Непокупный 1979: 167)3. Prūsų kalbos konstrukcija skiriasi tik tuo, kad ją praplečia konkretaus „kalbinamojo“ asmens vardas. Lingvistinį Bazelio pėdsako skaitymą (kol kas vienintelį; kitų bandymų, mūsų manymu, negalima laikyti skaitymu, nes tai yra dirbtinės lingvistinės reinterpretacijos), jo sukonkretinimą toliau lemia itališkas Bazelio pėdsako atsiradimo kontekstas4. Seniausias baltų kalbų tekstas, datuotinas 1369 m., kildinamas iš Prahos lietuvių kunigaikščio Butauto aplinkos, o pats šio pėdsako užrašymas siejamas su 1368–1369 m. imperatoriaus Karolio IV, karalienės ir jų palydovų kelione į Romą. N. Oresme’o veikalo perrašymas turi būti susijęs su akademine 1368–1369 m. Prahos universiteto aplinka. Su ta pačia istorine kultūrine aplinka bus susijęs ir Bazelio pėdsako kūrėjas, tačiau pats pėdsakas (kaip kolofono sudėtinė dalis) į užbaigiamą ar pabaigtą nuorašą, ko gero, buvo įterptas kitur – Toskanoje (išsamiau apie įmanomas teksto atsiradimo aplinkybes ir kontekstą žr. Lemeškin 2017; 2019). 3 Ukrainiečių baltisto atsitiktinai rastas užrašas yra taip pat susijęs su knygų parašymo aplinkybėmis: Jokingas tey buwa zmogus, kuris szyta kniga raszie. Buk sweykas kumey. Taip kitas asmuo reagavo į metrikų aktų knygą parašiusį kunigą. 4 Čia ypač reikia pabrėžti, kad itališkas pėdsako atsiradimo kontekstas nebuvo dirbtinai parinktas, t. y. specialiai „atrastas“ tam, kad „išaiškintų“ paslaptingų thoneaw labonache kilmę. Istorinis kontekstas buvo nustatytas nepriklausomai ir gerokai vėliau (2013 – > 2017); arčiau įsižiūrėjus į originalą (į poziciją, palankią onimų realizacijai), buvo pasiūlyta atitinkama lingvistinė šių žodžių interpretacija. Straipsniai / Articles 17 Seniausias baltų tekstas ir jo antroponimai Plačiai paplitęs krikštavardis Antonio Toskanoje buvo reguliariai trumpinamas iki Tonio /ˈtonjo/. Tai rodo kad ir šie pagal laiką artimi pavyzdžiai, paimti iš korpuso Corpus OVI dell’Italiano antico: 1 Simintendi, a. 1333 (tosc.) L. 12 3, 74.25 giacea (questo sa tuo padre), mandai lo coltello per gli fianchi di colui che spogliava. Tonio e Teleboas giacciono morti per la mia spada. Quelli avea prima portato lo ramo con 2 Cronaca sen. (1202–1362), c. 1362 123.6 schale e introro per una finestra e rupeno due uscia per volere amazare Mino e Tonio e ’l Porina figliuoli di miser Meio Talomei. E quando chostoro sentiro el busso del 3 Cronaca sen. (1202–1362), c. 1362 127.41 finì e nondimeno vi morì IIII persone: e uno el quale aveva nome Sano di Tonio, ligritiere, mise fuocho in santo Pavolo da lato di verso el Chanpo, e none ardendo 4 Doc. imol., 1350–1367 Debitori 16.1.1360 355.11 per 2 cirioli da le lode, pexò l. 1½: s. 9 a f. 124 r. Tonio Tartagno di’ avere per 468 fasadelli de legne de salexe, a s. 40 .C.: monta 5 Doc. imol., 1383–1385 Spese 21.11.1384 345.2 per fare pontelare la stazone ch’è cho gle fradi de Penitenzia che la tene Tonio da le Sele per trave e per una cholona e per murare Gostolo in somo 6 Doc. imol., 1383–1385 Spese 21.11.1384 345. una cholona e per murare Gostolo in somo L. VIIII e chosì pa el dito Tonio a maistri tochomene per la mitade L. IIII, s. X. Baigmuo -eaw tokiu atveju atitiktų vokatyvo formą. Tos pačios Bazelio pėdsako atsiradimo aplinkybės – Siena, 1369 m., Trijų Karalių išvakarės – leidžia onimų spektre elegantiškai (t. y. be jokių pataisų) įminti problemišką lytį labonache, nes joje „prasiveržia“ kitas italų kalbos antroponimas – Toskanoje ypač populiari (net iki šių dienų) pavardė Bonacci /boˈnat:ʃi/, kuri XIII–XIV a. buvo užrašoma su digrafu <ch> afrikatai žymėti (Larson 1988), pvz., pagal Corpus OVI dell’Italiano antico: Doc. sen., 1277–1282 - pag. 280, riga 30 a ssere Ristoro del Seta per factura d’ una charta di mille libre da Gulielmo Bonachi. Ancho III lib. et XIIII sol. et IIII den. nel dì ai signori de la Klausimų kelia tik dėmuo la-, kuris suponuoja moteriškosios giminės žymimąjį artikelį. Atrodo, kad rašantysis pasirėmė plačiai vartojamais resp. vietoje ILJA LEMEŠKIN 18 Acta Linguistica Lithuanica LXXXI girdėtais antroponimais, bet nesuvaldė italų kalbos artikelių: vietoje debonachi (de´ [dei < di + i] Bonacci „iš Bonačių [giminės]“; dėl šio antroponimo iškraipymo dar plg. Guglielmo dei Bonacci > Leonardus fi [t. y. filius] Bonacci > Leonardo Fibonacci) metro sumetimais (siekiant triskiemenės pėdos) praleidęs prielinksnį įrašė artikelį la. Kita vertus, pavardės Bonachi (vedinio iš asmenvardžių tipo Bono, Bonito, Ottobono, Omobono, Giambono...) kilmė buvo visiems aiški: bon- < bonus (plg. ital. bonaccia, vidur. la. bonacia ‘tyka’ – pagal malus paretimologizuotas malacia ‘tyki jūra’). Turint omenyje, kad Bazelio pėdsakas žaismingai tęsia kolofoną (ludere scriptor eat), būtų galima čia įžvelgti ir išradingą šaknies dubliavimą: labonache = lab-bon-ache „lab-Bonietis, gerasis Gerutis“. Toks skaitymas resp. perdėtai nuolankus kreipinys, kuris tartum paaiškina kitam prūsui lyties bonache reikšmę, tinka kalėdojimo situacijai, nes adresatas, norint gauti gerų dovanų, turi būti pagerbtas: thoneaw labonache thewelyſe „Antonijau Lab-geruti tėveli“. Taigi paslaptingą žodžių junginį thoneaw labonache galima traktuoti kaip thoneaw la bonache arba thoneaw la(b)bonache „[An]tonijau [iš] Bonačių [giminės] / [An]tonijau Labgeruti“. Problemiškas digrafas <ch> būtinai reikalauja taisymo tik baltų kalbų atžvilgiu, tačiau prie Bazelio pėdsako nėra redakcinės pastabos, kad visi čia pateikti žodžiai atstovauja prūsų kalbos leksikos ištekliams. Nenormalus baltistikos požiūriu digrafas, stovintis tarp etiketinio interj. *kaileis rīkīs „Skalsink Dieve“ ir vokatyvu išreikšto kreipinio thewelyʃe, yra rimtas argumentas, kuris būtent šioje pozicijoje skatina įžvelgti svetimos kalbos intarpą – resp. italų kalbos antroponimą, užrašytą savo rašyba. O kaip kitaip XIV a. prūsas turėjo užrašinėti kitų kalbų onimus? Siekis kitakalbį elementą aplietuvinti yra datuojamas gerokai vėliau. Dėl nuostatos kažką „apprūsinti“ aptariamuoju laikotarpiu negali būti net kalbos. Taigi italų onimų identifikaciją seniausiame baltiškame tekste lemia šie argumentai: a. Digrafo <ch> užrašymą negalima paaiškinti nurašymo klaida, nes pėdsakas neturi nurašyto teksto savybių (požymių). Rašančiojo akyse, ausyse jis turėjo turėti tam tikrą fonetinę reikšmę. b. Bazelio 1369 m. kolofonas nėra geografiškai pririštas prie konkrečios vietos, t. y. galima Bazelio pėdsako atsiradimo geografija yra plati – resp. jame galėjo būti atsižvelgta į kokią nors svetimą vietinę kalbą. c. Asmenvardžio identifikavimą lemia pozicija, kuri skatina antroponimų pavartojimą: po etiketinio interj. *kaileis rīkīs „Skalsink Dieve“ ir prieš vokatyvu išreikštą kreipinį tarsi į tėvą thewelyʃe. d. Problemiška baltų kalbų požiūriu lytis labonache yra pateikta šalia mįslingo žodžio thoneaw. Jeigu šalia vienos painios formos (prūsų kalbos požiūriu), Straipsniai / Articles 19 Seniausias baltų tekstas ir jo antroponimai gretintos (jau Ch. Stango) su krikštavardžiu Antonijus, vartojama kita paini lytis, būtina pirmiausia tikrinti, ar tai nėra svetimos kilmės onimas, nes poros arba kelių onimų vartojimas iš eilės (vardas + p(r)avardė; vardas + tėvavardis; vardas + katoikonimas) yra dėsningas ir labai dažnas reiškinys. Tai paaiškina, kodėl būtent šioje vietoje, t. y. tarp interj. ir vokatyvu išreikšto kreipinio, stovi dvi miglotos (prūsų kalbos atžvilgiu) lytys kartu: Kayle rekyʃe · thoneaw labonache thewelyʃe · Eg · koyte · poyte · nykoyte · pēnega doyte · e. Mįslingų lyčių neinvazinis perskaitymas – italų onimų požiūriu – gerai koreliuoja su anksčiau apibrėžtu istoriniu Bazelio pėdsako atsiradimo kontekstu: Prahos Butauto dvaras (1365–1380) ir ilgalaikis šio dvaro buvimas Toskanoje būtent – 1368–1369 m. f. Nurodytų onimų užrašymas randa tikslių atitikmenų duomenų bazėje Corpus OVI dell’Italiano antico. g. Asmenvardžius skatina įžvelgti žanrinis aspektas. Kalėdų dainose asmenvardžiai buvo įprastas reiškinys (Lemeškin 2013). Randama didelė jų įvairovė: Arlauskas, Arlauskienė, Barisa, Bielinis, Čelna, Ignotas, Janulevičienė, Kasparavičius, Kašėta, Saikauskas, Kabaras, Valatka, Valatkienė, Velička, Adelė, Gabriukas, Juozas, Petrutis (KL 357, 345 A); Baltramiejus, Grinkevičienė, Tamošius, Žukauskas, Žukauskienė (KL 357, 345 B). LITERATŪRA Ardoino Diego 2016: Interpreting and translating Old Prussian micro-texts: the Trace of Basel. – Vertimo Studijos 9, 7–20. Bammesberger Alfred 1998: Anmerkungen zum Baseler Epigramm. – Baltistik: Aufgaben und Methoden. Heidelberg: C. Winter, 121–126. Corpus OVI dell’Italiano antico. Prieiga internete: http://gattoweb.ovi.cnr.it/ (S(jr3myzf3h3slmh453zzwor45))/CatForm01.aspx. Dini Pietro Umberto 2000: Sul ‘Frammento di Basilea’ e altri inediti nel carteggio fra Chr. Stang e W. R. Schmalstieg. – Res Balticae 6, 195–209. Dini Pietro Umberto 2004: Nota terminologica: come chiamare la scritta in prussiano antico di Basilea? – Res Balticae 10, 243–246. Dini Pietro Umberto 2014: Foundations of Baltic Languages. Vilnius: Eugrimas.