Žagarės šnektos sintaksinės ypatybės (remiamasi 1998–2003 metų įrašais)

JANINA ŠVAMBARYTĖ-VALUŽIENĖ Lietuvių kalbos institutas Mokslinių tyrimų kryptys: rašytinių šaltinių tarmės analizė, tarmių leksikografija ir leksikologija, sociolingvistika, sintaksė. DOI: https://doi.org/10.35321/all82-04 ŽAGARĖS ŠNEKTOS SINTAKSINĖS YPATYBĖS (REMIAMASI 1998–2003 METŲ ĮRAŠAIS) Syntactic Peculiarities of Žagarė Local Dialect (Based on the Records of 1998–2003) ANOTACIJA Šiuo straipsniu autorė baigia Žagarės šnektos aprašą. Straipsnyje analizuojami sintaksiniai šios šnektos reiškiniai, aptariamos morfosintaksinės konstrukcijos (perficientyvas, reikiamybės, sąlygos raiška, artroidas), būdingos ir kitai baltų kalbai – latviams. Aprašoma tarminė sakinio subjekto, objekto, laiko, vietos, priežasties raiška. Apžvelgiama priduriamųjų konstrukcijų ir šnektoje vartojamų sudėtinių sakinių jungtis. Remiantis Frazeologijos žodynu ir Palyginimų žodynu, apibūdinama šnektos frazeologija (tradiciniai frazeologizmai ir stabilieji žodžių junginiai), palyginimai, atkreipiamas dėmesys į įžvalgiai taikomą šnektos ekspresinę raišką. ESMINIAI ŽODŽIAI: šnektos sintaksė, morfosintaksiniai reiškiniai, frazeologija, palyginimai, kalbos ekspresija. ANNOTATION By this article the author finishes the description of Žagarė local dialect. The article analyzes its syntactic phenomena and discusses morphosyntactic constructions (perficientive, expression of necessity and condition, arthroid), which can also be found in another Baltic language, i.e. Latvian. The article describes the dialectal expression of the subject, object, time, place and cause in the sentence. It reviews the linking words of dangling Straipsniai / Articles 71 JANINA ŠVAM­BARYTĖ-VALUŽIENĖ constructions and complex sentences used in the dialect. Based on Phraseological Dictionary and Dictionary of Comparisons, the article describes the dialect’s phraseology (traditional phraseological units and stable word phrases) and comparisons and draws attention to the insightfully applied expressive content in the dialect. KEYWORDS: dialect syntax, morphosyntactic phenomena, phraseology, comparisons, language expression. ĮVADAS Žagarės šnektos pavieniai morfosintaksiniai ir sintaksiniai reiškiniai yra pastebėti ir aprašyti dialektologų Aldonos Jonait ytės, Aušros Kaikarytės straipsniuose arba bendruose Alekso Girdenio ir Genovaitės Kači uškienės, Alekso Girdenio ir Juozo Pabrėžos publikacijose. Atkreipti dėmesį tai, kas aiškiausiai skiriasi nuo standartinės sintaksės darbuose (LKG III, Jono Balkevičiaus, Vito Labučio) aprašytų sintaksinių konstrukcijų ar reiškinių buvo įprasta dialektologijos moksle, sakytume tokia buvo mada. Nuo šios tradicijos (mados) niekur nepabėgo ir straipsnio autorė. Donatas Sauka, apmąstydamas Viktorijos Daujotytės knygą Tekstas ir kūrinys (1998), cituoja mintis apie tai, kad tekstas yra proto konstruktas, kurį lemia gyvenimo patirtis, susijusi su esminiais asmenybės būties klausimais: kas esu aš, kaip aš matau pasaulį, kaip ir ką girdžiu, kodėl ir daugybę klausimų (cituota iš knygos Sauka 2019: 182). Žagarės šnektos įrašuose atspindėta šalies pasienio žmogaus savita ir tvirta (kartais kategoriška) nuostata įvairiais gyvenimo klausimais, išsiugdyta stebint, vertinant, apmąstant, lyginant, priešpastatant. Respondentų įžvalgos yra gana tikslios ir šiuolaikiškos, o jų sintaksinė raiška subtili. Tiriamoji medžiaga, tikslas, metodai. Straipsnis parengtas iš Žagarės šnektos įrašų, saugomų Lietuvių kalbos instituto Geolingvistikos centro Tarmių archyve (LKI GCTA)¹. Tiriami tarminiai įrašai yra daryti XX a. pabaigos ir XXI a. pradžios sandūroje (1998–2003 metais)². Iš vyriausiosios kartos respondentų, gimusių nuo 1901 m. iki 1936 m., įrašyta 16 kasečių tarminių įrašų. Įrašinėtojų ¹ Tiriamoji medžiaga detaliau aprašyta autorės straipsnyje, žr. Švambarytė-Valužienė 2018: 135–148. ² LKI GCTA saugomi 2011–2013 m. daryti vyresniosios ir jaunesniosios kartos įrašai. Jais straipsnio autorė nesiremia dėl vienos priežasties – respondentų amžiaus. Vyriausioji karta geriausiai atspindi tradicinę tarmę, o tokių respondentų tarminių įrašų daugiausia padaryta nurodytais metais. Autorė nekelia tikslo lyginti, kaip kinta šnektos sintaksė. Atskirų sintaksės reiškinių statistika ar kaita, autorės nuomone, neturi prasmės, kol Žagarės šnektos sintaksės ypatybės nėra aprašytos. Raidos ir kaitos problemos lieka tyrimų objektas ir paskata kitiems šios temos straipsniams rastis, remiantis straipsnio medžiaga. 72 Acta Linguistica Lithuanica LXXXII Žagarės šnektos sintaksinės ypatybės (remiamasi 1998–2003 metų įrašais) (nuo moksleivių iki studentų ir doktorantų) turėta nevienoda respondentų apklausos ir tarminės kalbos įrašymo patirtis atsispindi respondentų atsakymuose į klausimus arba nuosekliuose pasakojimuose3. Straipsnio tikslas – pirmą kartą aprašyti Žagarės šnektos (morfo)sintaksines ypatybes, palyginamuosius ir frazeologinius junginius ir šnektos ekspresinę raišką. Tikslui pasiekti išsikelti uždaviniai: a) remiantis Žagarės šnektos įrašų medžiaga, aprašyti (morfo)sintaksinius reiškinius; b) aptarti respondentų vartotus palyginimus ir frazeologizmus; c) pirmą kartą atkreipti dėmesį į respondentų kuriamo teksto tarminės ekspresijos būdus. Autorės pasitelkiami aprašomasis ir lyginamasis metodai. Tikimasi, kad straipsnyje pastebėti sintaksiniai reiškiniai skatins tolesnį dialektologų dėmesį, stebint jų raidą ir / ar kaitą. ŽAGARĖS ŠNEKTOS MORFOSINTAKSINĖS IR SINTAKSINĖS YPATYBĖS Išsamios sintaksinės Žagarės šnektos sistemos aprašyti autorė negali dėl kelių priežasčių: apsibrėžtų tirti tekstų nedidelės apimties, pačių tekstų kokybės (respondentų klausinėjimo ir ištisinio, kuriamojo teksto trūkumo, respondentų pasakojimo struktūros (pasakojamųjų temų ribotumo)), visa tai ir nulemia sintaksinės raiškos fragmentiškumą. Autorė laikosi požiūrio, kad verta aprašyti pastebėtus (morfo)sintaksinius reiškinius, kurie padės atskleisti Žagarės šnektos sintaksinę sistemą tik tada, kai tiriamųjų tekstų apimtis (raiškos ir laiko požiūriu) bus didesnės apimties, tinkamesnės raiškos ir įvairesnės respondentų gyvenimo patirties pasakojimai. Struktūriškai ši straipsnio dalis yra trejopa: pirmiausia aptariami pastebėti morfosintaksiniai, po to – sintaksiniai reiškiniai ir Žagarės šnekta kalbančiųjų ekspresijos raiška. Morfosintaksiniai reiškiniai. Iš morfosintaksinių ypatybių Žagarės šnektoje pastebimas ternarinės veikslo sistemos reiškinys – perfektinyvo vartojimas (Girdenis, Kačiūskienė, 1986 = Girdenis 2000: 307–314; Įšpt 2001: 39; Lipartė 3 1998 m. A. Kaikarytė apklausė vyrą (g. 1928 m.) ir moterį (g. 1928), o lituanistinių studijų studentės S. Mickutė ir S. Raicevičiūtė – vyrą (g. 1930) ir dvi moteris (g. 1914 m. ir 1936 m.). 1999 m. įrašyti šešiolikos respondentų, kurių gimusi 1901 m., 1902 m., 1909 m., 1911 m., 1912 m., 1914 m., 1915 m., 1918 m., 1920 m., 1921 m., 1923 m., 1926 m., 1927 m., 1928 m., 1929 m., 1934 m., ir respondento (g. 1924 m.) tekstai, kurių įrašus padarė A. Laurikėtytė, B. Balutytė, R. Vidmantaitė, J. Norkienė, S. Raicevičiūtė. 2003 m. Joniškio „Aušros“ gimnazijos moksleiviai užrašė 1923 m. ir 1925 m. gimusių respondentų ir respondento pasakojimus. Straipsniai / Articles 73 JANINA ŠVAMBARYTĖ-VALUŽIENĖ 2000: 144–152; 2000a: 151–179; Kaikarytė 2010: 26)⁴. Rolandas Mikulskas, remdamasis Lietuvių kalbos institute saugomos Lietuvių kalbos žodyno kartotekos duomenimis, „nubrėžia ir tikslina Lietuvos šiaurinėse šnektose vartojamų perficientyvinių konstrukcijų paplitimo liniją“. Iš jos matyti, kad į perficientyvo konstrukcijų paplitimo arealą dar reikia įterpti šiaurinius kupiškėnus ir uteniškius (Mikulskas 2003: 75–76; Kaikarytė 2010: 27; 2015: 169). A. Kaikarytės pastebėta, kad „skaistgiriečiai, tikėtina, ir žagariškiai, perficientyvo konstrukcijoms sudaryti dažniausiai vartoja postverb us lauka ‘laukan’, žemė ‘žemėn’“ (Kaikarytė 2015: 169)⁵. Kalbininkės pastebėjimas įžvalgus: žagariškiai perficientyvo konstrukciją linkę sudaryti kiek dažniau su postverbu lauka ‘laukan’ arba laukan, pvz.: paspá.udei tókį. knòpki. / jei̇gu par_švì.l̜i. ėin / prāded ji(š) švė̇lpt̄ / tai_ėin gā.rs lauka / tai_tāda jeu_gā-l palé.išt višùs rātùs / ka_jis [dampis] pradé.tu. sùkšt ta._mašina. kùlęma. (Vrš); jiė [žydai] deltó. nebėga lauka / ka_jiė netik [kad vokiečiai juos sušaudys] (Vrš); jei̇gu ran̜įkose jeuti / ka_lá.užes lauka pri_žemės ta_šakute / tai_tė įrà vanduõ (Vrš); [ėigulys] sâka / ėik̜i lauka iš miška (Žg); greitóji atvąž̌̌eva / reik nešt lauka [serganti kaimyną] (Dkš); i.silė.idi [į terbas sutarkuotus obuolius] i_sun̜i lauka (Žg); imdava lā.nkan ta(s)_sę̇menas (Žvlg)⁶. Kiek rečiau žagariškiai vartojo postverbą žemė ‘žemėn’ arba žėmen, pvz.: nègaliu i.eit klebonijō. / kocs_mušk žemę [nedrąsu] (Žg); sālin [alų] / nu_i_nusālin tā_jeu / nu_i_lė.iš žemę / nȫr ka_brū.nz būtù. / tai_uškā.įtin raudonai ãkmenus / dą̄d i._ta._ãlu. / tén i._vidu. / tādā brū.nz [alus] / grāžus (Žg); vã.ik(s) sló.pst žė.mėn (Žvlg); alė pagã.lve nedóodava / galvà nudri.kusi žė.mėn (Žg)⁷. Žagarės šnektoje esama ir perficientyvo konstrukcijos variantų, pavyzdžiui, prielinks nio prie ir daiktavardžio žemė kilmininko linksnio forma prie žemės vartojamas kaip postverbas ir suvokiamas reikšme ‘žemėn’, plg.: tó.gz gė.rims / ka_nū / viršk prie_žemės (Žg)⁸. Beje, atrodo, kad postverbą lauka dažniau vartoja tie žagariškiai, kurių tėvai ar ⁴ Perficientyvu („vykstančiuoju“). A. Girdenis ir G. Kačiuškienė įvardija tarpinę veiksmažodžio eigos ir įvykio veikslo sistemos kategoriją, kuria reiškiamas veiksmo artėjimas prie pabaigos (arba apskritai prie tam tikros ribos), plg. latvių imperfektyvą sist ‘mušti’, perfektyvą nuost ‘užmušti’ ir perficientyvą sist nuõst (zemė) ‘mušti užmuštinai’ (Girdenis, Kačiuškienė 1986 = Girdenis 2000: 307–314; Įspt 2001: 39; Liparte 2000: 144–152; 2000a: 151–179; Kaikarytė 2010: 26). ⁵ Apie perficientyvo konstrukcijas plačiau žr. Liparte 2000: 144–152; 2000: 151–179; 2005: 50. ⁶ Dėl Žagarės šnektos dvibalsių ir dvigarsių kirčio ženklų žr. Švambarytė-Valužienė 2018: 113. ⁷ Tikruoju perficientyvu, anot R. Mikulsko, laikytinas junginys su žemėn. Plačiau žr. Mikulskas 2003: 71–96. Straipsnio autorė su tokiu teiginiu nesutinka ir mano, kad priežastys junginiui su postverbu lauka(n) egzistuoti yra dvi: tai gali būti viena iš kalbos universaliųjų (plg. latvių ir estų kalbų panašius reiškinius) ir lietuvių kalbos vidinės raidos, paremtos raiškos konkretėjimu, savastis. ⁸ Postverbas gali būti prielinksnio į ir daiktavardžio galininko linksnio žemė junginys, žr. Mikulskas 2003: 71–96. 74 Acta Linguistica Lithuanica LXXXII Žagarės šnektos sintaksinės ypatybės (remiamasi 1998–2003 metų įrašais) seneliai yra lietuvių kilmės, o latvių kilmės arba žemaitiškų šaknų turintys žagariškiai renkasi postverbą žemėn. Kadangi reiškinį pastebėjęs Janis Endzelynas (Jānis Endzelīns 1873–1961) pavyzdžius rinko iš Frydricho Kuršaičio (Frydrich Kurszat 1806–1884), Augusto Leskyno (August Leskien 1840–1916) ir Karlo Brugmano (Karl Brugmann 1849–1919) darbų, keltina hipotezė, ar tik aptariamosios konstrukcijos raiška lietuvių tarmėse nebuvusi dažnesnė su lauka(n), negu su žemė(n). Žagariškiai, kaip pažymi A. Kaikarytė, aprašydama Skaistgirio šnektą, „labai vartoja abiejų rūšių dalyvius“ (Jšpt 2001: 38; Kaikarytė 2015: 169). Sąlygos sakiniuose su jungtuku jeigu atspindėta reikiamybės raiška kaip tik ir nusakoma veiksmažodžio būtojo dažninio laiko 3 asmens forma ir neveikiamosios rūšies dalyviu (įprasta reikšti veiksmažodžiu reikėdavo su bendratimi ir vardažodžio galininku), plg.: jeigu būdava pju.nami jēvai / pjōve jēvus / nupjōve / jeigu būva vežami / vežēi (Žg). Abi raiškos formos pavartotos sakinyje kaž būva di.rbams / tā di.rbai / kaip_i_dabā / gi.veni anc_sāvęs.s / kā_reik / tā_di.rbi (Žg). Paskirčiai nusakyti vartojamas neveikiamosios rūšies dalyvis, atkeltas prieš objektą (vardažodį) arba po objekto, plg.: bū:dava dúonas kėpamas pė:čus / togz_di.delis (Žg); jé.uiez bū:dava tõkes ku.rė.namas (Žg). Apie Joniškio šnektoms būdingą reikiamybės raišką neveikiamosios rūšies dalyviu yra rašyta (Jšpt 2001: 38; Švambarytė 2002: 66–69; Švambarytė 2003: 197–199). Ši baltų kalbų sintaksinė bendrybė yra išlikusi Žagarės šnektoje [plg. viena. kā.rta. tā.išomės / rūgei pjē.unami i.rà (Žg)], bet dabar akivaizdžiai veikiama lietuvių bendrinės kalbos normų, plg. o_cė rūgei pjē.unami / reik pjē.ut (Žg). Apie Žagarės šnektoje vartojamą tariamosios nuosakos 3 asmens, vadinamosios geidžiamosios nuosakos, raišką dalelytėmis lai / lei su tiesioginės nuosakos esamojo laiko 3 asmeniu buvo užsiminta (Švambarytė 2019: 125). Atrodo, kad apie Žagarę rečiau vartojamas minėtas junginys su lai, plg.: užr.ugdau pūoda. / i_lai_pūtoj (Žg); lai_tik tie_pėnciniṅkai nerėk pardąuk (Žg). Kur kas populiaresnis dalelytės lei ir esamojo laiko 3 asmens formos junginys, tik atkreiptinas dėmesys, kad į konstrukciją visada įterpiamos kitos sakinio dalys (dažniausiai veiksnys su priklausomuoju dėmeniu), plg.: gerāu lei tāva vā.ikāi pasivažinę̇j (Žg); lei jīñ pati ēin skū.stī́s pri valžō.s (Žg); lei_ānā viena pati ēin (Žg); lei_iē sprē.ñ3 / kaip jiē nôr / lei_jiē štūderuoj [aiškinasi] (Žvlg). Galima būtų įžvelgti, kad lei čia atlieka ir modifikuojamosios nuosakos (skatinamosios) dalelytės funkciją⁹. Morfosintaksiniams reiškiniams priklauso ir prijungiamieji junginiai ka(d) su esamojo ar būsimojo laiko vienaskaitos 2 ar 3 asmeniu, žymintys tariamą veiksmą, pvz.: bičēu / ka_nepagul̃da da_i. ilgō.nine. [bijau, kad nepaguldytų į ⁹ Plačiau žr. Valeckienė 1998: 190–193. Straipsniai / Articles 75 JANINA ŠVAMBARYTĖ-VALUŽIENĖ ligoninę¹⁰ (Žg); mù.m reikė̇davo prižū.rė̃t tuos á.rklus / ka_kas kics ne-išvažiuõj [mums reikėdavo prižiūrėti tuos arklius, kad kas kitas neišvažiuotų; (pasakojama apie latvių, atvažiavusių į Žagarės turgų, arklių saugojimą)] (Žg); nìbras añkščêu̯ ruoždavo / nibrùškas // teip_je̯u nebù.va / ka_nenu-eišu [nibras anksčiau ruošdavo, nibruškas. Taip jau nebuvo, kad nenueičiau] (Žg). Aprašydama Skaistgirio šnektą, A. Kaikarytė yra pažymėjusi, kad „Skaistgirio šnektai, kaip ir gretimoms Žagarės, Joniškio šnektoms, labai būdingas vadinamasis artroidas – rodomasis įvardis tas, atliekantis žymimojo artikelio funkciją“ (Rosinas 1988: 59–67; Kaikarytė 2015: 168). Žagariškiai artroidą vartoja tik nuoseklaus pasakojimo (teksto), paprastai kuriamo vientisiniais sakiniais, kulminacijoje, pvz.: per_tą lį̇gùmą, tė̇k / añà nesraũni i.rà // ir krañtai žẽmi // mànà sèšuõ gi.vẽna / skaitos / jau_po_kãra // [...] ti.pavà-sareiz baišu.s pótvi.nei bùdava // krañtù. nė̇ ta_ˈľi̇elupė / krañtù. nebù.va // tai_išliedava // jau_čākārė / sùlig pãmatais // [...] nã.kti. jau kì.lst dẽl̇.või.sa pì.kta reik pasidė̇t žvė̇jù. bãtùs // pabùda / brãl̇ / ta_tróba šãltà / tóki kaškóki // graiba jis ma(t)_tuoz_bãtùs // tie_bã.tai mat_pakìla // tas_vanduõ pakėlė tuoz_bãtùs // [...] i_prisigė̇re tie_bã.tai (Žg). Kartais ir pavieniuose sakiniuose pastebimas perteklinis įvardžio tas vartojimas, dažniausiai apibendrinant pasakojimą, bet tokia raiška kur kas retesnė, plg. i_teip ta_ži.dė̇lka ižgė̇lbė̇je ta_ gi.vybe. (Žg). Iš morfosintaksinių reiškinių Žagarės šnektoje apžvalgos matyti, kad jie būdingi daiktavardžio (ar jį pavad uojančio įvardžio) ir veiksmažodžio gramatinėms kategorijoms ir turi atitikmenis latvių kalboje¹¹. Sintaksiniai reiškiniai. Respondentų pasakojimuose savita (tarm inė) subjektinė, objektinė, laiko ir vietos, būdo ar priežasties raiška. Žagarės šnektoje ve ikėjas, pagrindinė sakinio dalis, reiškiama įvairiai: subjektas tradiciškai įvardijamas daiktavardžio ar jį pavad uojančio įvardžio (kartais įvardžių samplaikos) vardininko linksniu, plg.: į̇vakarė̇lei / i_šis / i_tàs [būdavo] (Žg); mẽs visi pamečùj ē̇sam (Žvlg); α_krikštìnas/ α_kàs / prikė̇bdava žà.sù. (Žg). Subjektiniai santykiai žagariškių gali būti nusakomi naudininku: dàbà gir̃žù / vi(s)_šaũk / kiẽk už_rū.nkelus nė̇ra gã ve.pinigų / nu_iš_kur ta.m_žmõgui rei(g) gi.vė̇.nť? (Žg); dàbà dvi bakštìsis / ni_tã.i bus kǭ dìrpt / ni_tã.i (Žr). Jono Jablonskio išskirtasis veiksnys nebu vėlis taip pat vartojamas Žagarės šnektoje, plg.: nė̇ra kã.m ateìt [nėra kas ateina] (Žg). Subjektiniai santykiai gali būti reiškiami prielinksnio par ir daiktavardžio akuzatyvo junginiu [par kùnigą / par vìškupą / par_dvasiškùs atlė̇.izdava [nuodėmes] (Žg). ¹⁰ Laužtiniuose skliaustuose pateikiami transponuoti pavyzdžiai tik tada, kai sakinio struktūra ar reikšmė nėra aiški. ¹¹ Apie panašius kalbinės raiškos atvejus latvių kalboje žr. LVS 1989; Beitina 2009. 76 Acta Linguistica Lithuanica LXXXII Žagarės šnektos sintaksinės ypatybės (remiamasi 1998–2003 metų įrašais) Žagarės šnektoje antrininkinių sakinio dalių raiška taip pat gana savita: ne tik linksniais, bet ir prielinksninėmis ir žodžių junginių konstrukcijomis. Objekti­niams santykiams nusakyti žagariškių vartojama veiksmažodžio (ne)buvo ir įvardžio kas vardininko konstrukcija su esamojo laiko veiksmažodžio 3 asmeniu, plg.: jōkū. mašinu. nebūva kas nukerp [avį] (Žg); bū:dava kas jeu nūvel [veիլokus] (Žg); o_daugėū té.n bū:dava kas vėž i._*žagāre su_kānū [pieną] (Žvlg)¹². Objektas gali būti reiškiamas daiktavardžio ar įvardžio datyvu, kai pasakotojas akcentuoja objektą, plg.: já.m [dampiui] / mātai / vańduo bū:dava vidui (Vrṣ); taz_dī.žās visās taz_dālį(s) sūgdava tá.m kulėliui [kuliamajai mašinai] (Vrš); višnu. sū.nka kvā.pa. pé.rmuš // nėra kvāpa samagōnui / já (Vrš); ta_žmōna já.m būva ligōnine (Žg); jé.i [Umiastauskaitei] kū.nz dailūž / gražūs teip / tik ka prižiūve.s (Žg). Žagariškiai plačiai vartoja daiktavardžio naudininką¹³. Šnektoje labai dažna posesyvo raiška būti su vardažodžio datyvu, pvz.: māna tė.vu(i) jeu_būva tri.s vaikai / māma išė.ie už_našle (Žg); va_*žalōgienei māma našlė. būva / kėturi giktā-ra(i) iė.i būva žė.mez / dū va.ikái (Žr); māna tė.vui būva šė.še(s) sė.seri.s // jiė triž brōlei (Vrš); vi.rui būva sāva žė.me (Žvlg). Posesyvinėse konstrukcijose dažniau vartojamas asmeninių įvardžių anas, aš, jis, ji, mes datyvas, pvz.: anā.m būva dvi­dešim(d) gektāru. žėmes (Žvlg); tas_kambarė.lis čė má.n i.rā / aplink_stāla. apeit mažūtis / i_viskas (Žg); má.n būva dū sū.nai (Žg); má.n ta_viena lovi.te būva / aš nieka neturė.ie­u (Žg); daugėū má.n tie_senė.lei išmire (Žg); má.(n) nebėbūva kur dė.t [atviručių] (Žg); má.n tė.tā *šupī.luose / gruzdiėčiu. parāpijoj (Žg); má.n.jeau nebūva iš_kō. [mokytis] / má.n tėvė.lei nekaīb gi.vė.na (Žg); má.n tik_viena [dukra] (Žvlg); šeimi.nas má.n mažāi būva / va_tā va viena duktė. (Žvlg); oi kiek já.m dvarū. būva (Žg); já.m balšaz gėarz bū:dava // dainūodava jātau! (Žg); vaikū já.m būva daug (Žvlg); mūm ar žėmes i.r / keturōlika giktā.ru. (Žvlg); pririždavom vā.ntu. / mūm ar būva pirtis (Žg); būva mūm tok(s)_sklē.ps i._žėme. užmūri.cs (Žg); bū:dava dvi sė.nes [avys] / i_kōkie šeši gėrūkai / jauniklūkai // tiėk mūm tū.[avių] būva (Vrš); mūm irā tikrai dū giktā·rai žėmes (Vrš). Klausiamasis-santykinis įvardis kas ir atskiriamasis kitas posesyviniuose junginiuose retesni, plg.: nebūva gālima par_mū.ītine. išnėšt // bū:dava kā:sos kā.m / ta(i)_išvi.nōdava / pažū.rėdava ka_kā nebūt i.sukta (Žg); kā.m daugėū to.(ž)_žėmes i.r / imdava / samdīdava tuo(ž)_žmōnes (Žvlg); gal.i i_būva kā.m daugėū to(s)_šeimō.s (Žg); o_tai_kita.i [dukrai] vā.ikū. būva (Žg). Objektinė reikšmė vartojamas vardažodžio naudininkas pavyzdžiuose: pātį kaltą gi.vėnimui // galė.ie.u ir apsivėsti [pati kalta dėl gyvenimo. Galėjau ir apsivesti] (Žg); ta(i) iei má(n) namė.s irā ar mō­tina / ar tė̃vs / ta.i má.n ir i_tiems reik [pavalgtyti] [tai jei mano namuose yra ar ¹² Šis sintaksinis reiškinys priskiriamas tik tarmėms, plačiau žr. LKG III 168. ¹³ Apie panašius raiškos atvejus latvių kalboje žr. LVS 1989; Beitina 2009. Straipsniai / Articles 77 JANINA ŠVAMBARYTĖ-VALUŽIENĖ motina, ar tėvas, tai man ir tiems reik [pavalg yti] (Žg); kūbului skýle išlenkta [kubilo skylė išlenkta] (Žg); antrõ. pusė. jė.m būva da-sodÿbos [antroje pusėje jo buvo dar sodybos] (Žvlg); vienai moteriškei būva vÿrs mirẽ.s [vienos moteriškės buvo vyras miręs] (Žvlg); tai jė.i apsūkui trõ.bõ.z bū-dava taz daržẽlis [tai apsukui jos trobos būdavo tas darželis] (Žvlg). Vardažodžio galininkas ir galininkas su prielinksniais žagariškių taip pat vartojamas objekto raiškai. Daiktavardžio akuzatyvu nusakomas kartotinis veiksmas, susijęs ir su kie kio sema, plg.: vìrai vā.n-deni. prinẽždava [vyrai vandens prinẽšdavo] (Žg); tètė visadà pasidari.dav(a) ã.lu. / verši. nusipìrgdava *jón iški. nuo_turgãus [tete visada pasidarydavo alaus, verši nusipirgdavo Jonišky nuo turgaus] (Žg). Tas pats linksnis išlaikomas ir tada, kai vardažodžiu reiškiama ypatybė, pvz., anc stipru. [alų] teip nedaridava / ka_teip nusigẽ.rtu. [ans stiprų [alų] teip nedarydavo, ka teip nusigertų] (Žg)¹⁴. Objektinius santykius žymi ir prielinksnio par su daiktavardžio akuzatyvu konstrukcija [dúosu su_tuo_mėkštinų par_ãkis / par_gã.lva. (Žg); teip ir ẽ.ie par_pasã.uli. / kur_kampẽ.li. gã:va (Žvlg)]. Net palyginimui nusakyti tinka par su daiktavardžio galininku, plg. ú.kini.gz dĩ.rba ãr / dĩ.ks nestovẽ.ie / nebūva par_põna. [ūkinykas dirbo taip pat, laisvas nebuvo, nebuvo ponul] (Žg). Ši konstrukcija galima ir veiksmo kryptčiai nurodyti, plg. ànà acikẽ.le / par_dūris / ir aš iš_paš kõ.s (Žg). Par tinka pavaduoti galininkiniams junginiams su prielinksniais nuo, iš arba įnagininkui [par_dã.rba. / pa(r)-rū-pesti. visi tie_negerūmai [iš / nuo darbo, iš / nuo rūpesčio visi tie negerumai] (Žg); aš *lãt vijo.i ir_bandà. ganẽu / ir_par_bẽ.rna. tarnavau [aš Latvijoj ir bandą ganiau, ir bernų tarnavau] (Dkš). Konstrukcija po su daiktavardžio galininku taip pat žymi objektą [nu_rmãtoi / tẽtuks vienas išẽidava i_dã.rba / a_mãmã su_tais_žvaikais rū.pi.davos po_namūs]. Prielinksnis pro su daiktavardžio galininku atitiktų prielinksnio apie reikšmę, plg. niek(a) aš_jū.m negãliu papã.sakot pro_jeun i.ma. // nãmuose stõ.vu / nu_kã: gã.lu pasakīt? [nieko aš jum negaliu papasakot apie jaunimą. Namuose esu, nu ką galiu pasakyt?] (Žg). Žagariškiai įvairiomis reikšmėmis vartoja panevėžiškiams būdingą konstrukciją su + įnagininkas. Tradiciškai šia konstrukcija nurodoma veiksmo atlikimo priemonė, įrankis, pvz.: su_karazĩ.nka gã.udi.davau [žuvį] (Vrš); su_dalgẽis pjẽ.un (Žg); tai_vien(s) su_peilū pradrõš / žū.rẽ.s / a_ne_iš_mẽže padĩ.rpta / kità su_dantĩm kã:zdava / tai_tadà padã.re uždara. karšta. [kalbama apie Barboros Umiastauskaitės palaikus] (Žg); su_rañkom viš ka. di.rb davom (Žg); keũlės ten šẽ.rdava su_pelãis (Žg). Kitais atvejais minėta konstrukcija nusakomi tokie objektiniai santykiai, kurie turi papildomų paskirties ar priežasties reikšminių atspalvių, plg.: višūs pã.snikus turẽ.dav(a) atlaikĩ.t su_silkẽ (Žr); jã / su_svi.rčẽ [šūliniai būdavo] (Žg); gãl pavã.iš.ti su_kãva? / gã.l neva.lguses? (Žg); kẽ.lz būva išmatũocs / i_su_žvìru turẽiei žvi.rũot (Žvlg); ku.rẽ.ndavom su_mã.lkom (Žvlg); ¹⁴ Reiškinys yra tirtas ir aprašytas, plačiau žr. Švambarytė 1996; Vasiliauskienė 2008. 78 Acta Linguistica Lithuanica LXXXII Žagarės šnektos sintaksinės ypatybės (remiamasi 1998–2003 metų įrašais) iš_kapeiku. gi.vėnom / su_kapeikom važinė̇jom [apie pinigų vertę] (Žr); visādā su_šūvimū usi_ẽ̇mus / nebūva nė_nó ro / nė_laikó [į vakaruškas eiti] (Žg). Vietos raišką Žagarės šnektoje turi savitų raiškos formų. Antai žodžio laukas kilmininko su prielinksniu ant konstrukcija vartojama visai kita – vienkiemio (viensėdžio) – reikšme, pvz., ant laukų. [gyvendamas vienkiemyje] galėtum jįem [žydams] i.taisįt a_virtuvūke. / a_kā. (Vřs). Lokacija žagariškių žymima ir kilmininko su prielinksniais pri arba tarp konstrukcija [jū̄s jāe.unas mergičkas / jeigu apsi̇vė̇ste / pri_tė̇.vui. negi.vė̇.nkit / ačkirai gi.vė̇.nkit (Žg); i_mės taṛb_žmõ.nū gi.vė̇.nom / i_patė̇.nknti / i_vīskas (Žvlg)]. Kur kas dažniau vieta žymima galininku su prielinksniu į, pas. Prielinksninė konstrukcija į su vardažodžio galininku nusakoma vieta turi ir papildomą semantinį krypties požymį, plg.: jō [brolio] ne-uškabina / ni_i.̨ *šibira. veže / ni_i.̨ kalė̇jimą. kiša / niėka (Žg); būva mūm tok(s)_sklė̇ps i_žė̇mė. užmū̄ri.cs [buvo mum toks skleps žemėje užmūryts] (Žg); sė̇da i_̨-ąr̨kli. / i_nųazā.va [sėdo ant arklio ir nuvažiavo] (Žvlg). Apytikrė vieta žymima pas su daiktavardžio galininku, pvz.: kri̇žkėlē̇j / pa(s)_sāva ki̇ema. kai_stovė̇davom / tai_nuo_bažničės atrō̇da tokiė / kai_bąnga(ž) žmōnū. / daugi̇be suvaži̇odava iš visur i._tuos_*jū.odeikūs (Žvlg); pas_ti.lta. tė. vā.lge (Žvlg). Vietą žagariškiai nusako ir rečiau vartojama senesne prielinksnine konstrukcija sulig + įnagininkas, pvz.: ta_*li̇elupe / krąntū. nebū.va / tai_isiliedava /// jau_vąkarė / sulig pamatais (Vřs). Vieta nusakoma ir tradiciniu vietininku, pvz., nąmuosė stō̇vu / nu kā.gālu pasakįt? (Žg). A. Kaikarytė yra rašiusi, kad „iliatyva, kaip ir bk, paprastai atstoja prielinksninę konstrukciją į + galininkas. Tik pastebėtina, kad Joniškio šnektoje kalbamąja konstrukcija kartais reiškiamas ir inesyvas“ (Kaikarytė 2010: 27). Ir žagariškiai minėtą junginį vartoja panašiai, pvz.: i_dąžine. slė̇pės [daržinėje slėpės] (Vtč); o_i._čviduri. stō̇ tas mašins pats jau [o viduryje stov tas mašins pats jau] (Vřs); i._pi̇ena. užmį.nki.davom / pridė̇davom svi̇esto / taukū. [piene užminkydavom, pridėdavom sviesto, taukų] (Žg). Laikas, laiko atkarpa ar tam tikras laikotarpis žagariškių reiškiami prielinksninėmis konstrukcijomis. Paprastai tarmėse laiko trukmė nusakoma prielinksnio ligi ir vardažodžio kilmininko linksnio konstrukcija [jeigu lė̇izdava / tai_tik ligi_sāule.s laidos [gegužinėje pabūtil (Dkš); sekmā.dieni. šō̇kei bū̇dava ligi kė̇turū. ri̇ta (Vřs)]. Sutrumpinta prielinksninės konstrukcijos lik su skaitvardžiu ar daiktavardžiu veiksmo vyksmo ribai nusakyti yra pastiprinama dalelyte pat, plg.: šō̇kei bū̇dava lik_pāt dvīliktai vā.lndai / dvīlikta. jeu_prasi.ded gaų.ne (Žg). Laiko trukmė gali būti nusakoma ir prielinksniu par su skaitvardžio ir daiktavardžio kilmininku arba galininku, plg.: māna vīrz bū̇va daųk senė̇snis / par_šė̇šo-lika beveik metų. (Žg); išā.izdava [ūkininkas] par_dvi savā.ites / atėidavau i._*žagā.re. [pas tėvus] (Žg). Laikui nurodyti vartojama ir prielinksnio po su įnagininku konstrukcija, pvz., *lietuvā kat_susitvė̇re po_kārū / lābāi blō̇.gai bū̇va // Straipsniai / Articles 79 JANINA ŠVAM­BARYTĖ-VALUŽIENĖ ū-kininkai nebesąmde / dá.rba nebėbūva // ka_nóret / ėikit pas_ūkininkus uš_pa-vã.lgi.ma. (Žg). Tam tikram laikmečiu­i įvardyti populiari prielinks­nio pri su daiktavardžio kilmininku konstrukcija, pvz.: stó.guž dė̇ge pri_rūsa / ir_piėvas pjé.udava (Žg); kąda tąz būva ? / nu_pri_rūsu. (Vr̃š). Tam tikras gyvenimo tarpsnis atsispindi ir sakinyje pri_ví.ra būva viši kambarei atskirai / o_dabà viškãs kaip_i_ne_šāva // šava namuose gi.venū / kaip_i_ne_šāva [vyru­i gyvam esant buvo visi kambariai atskirai, o daba viskas kaip i ne savo. Savo namuose gyvenu, kaip i ne savo] (Žg). Žagarės šnektoje lyginamojo laiko atskaita žymima prielinks­nio pagal ir daiktavardžio galininku, pvz., pagal_màna vaikìšte. / dideli(s) ski.rtums (Žg). Būdo aplinkybėi reikšti pasirenkamas daiktavardžių įnagininkas, pvz., nebe-galė̇je jõs [Umiastau skaitės] laikìt dārų grābū (Žg). Žagariškiai dar pavartoja senąjį prielinks­nio valug su daiktavardžio kilmininku konstrukciją, plg.: anū­kai ieu valug màmàs [anūkai jau pagal mamą, kaip mama elgiasi, taip ir vaikai] (Žg). Būdo raiškai taip pat vartojama įnagininko su prielinksniu su konstrukcija, plg.: dàbar kad ir tõkos põ-nõs / su_làbdarà apsirę̇.ngi (Žg); má.n su_ši.rže / bijó­davau sā.ules (Žg). Tikslą žagariškiai nusako daiktavardžio kilmininku su prielinksniu dėl, pvz., lã.pu. dę̇.l pã.ršą pasiski.ni̇t [reikėdavo] (Žvlg). Atributiniai santykiai, tikėtina, yra veikiami latvių kalbos, nes jų raiškai vartojami ne tik vardininko, kilmininko, bet dažniausiai naudininko linksniai¹⁵. Nusakydami ypatybę žagariškiai renkasi tokią žodžių tvarką, kad atributas, paprastai būdvardžio vardininkas, būtų vartojamas prepoziciškai, plg.: vìrs màna ã.ukščs / di.deliž būva (Žg); didelė vertė [piningų buvo] (Žg). Tais atvejais, kai reikia pabrėžinti objektą, atributas vartojamas postpoziciškai [aulìnei bã-tai gẽri / šẽši rùblei (Žg)]. Ypatybei nusakyti vartojamas įnagininkas su prielinksniu su, pvz.: su_ló-va tas_kã.lns [su iduba] (Žg); kãda senó­joj *žagã-rei dė̇ge bažnì.če / ti_šãka / ją atrã.da po_klė̃vais su_karštu (Žg). Dažniausiai atributinius santykius žagariškiai nusako įvardžio naudininku, plg.: vìrs mã.n būva par_dvi.dešimt mė.tu. vi.rėšnis už_màne [mano vyras buvo dvidešimt metų vyresnis už mane] (Žvlg); mù.m būva tõkie krūmai / kol melerã-cie ne būva pra-ėjus [mūsų buvo krūmai, kol melioracija nebuvo praėjus] (Žg); vã.ika. krikštìie / i žmõ-na jãm būva nekrikšti.ta [vaiką krikštijo, ir žmona jo buvo nekrikštyta] (Žvlg); mã.n mãži vã.ikai [mano maži vaikai] (Žg); tas vìrs jė.i mirė [tas vyras jos mirė] (Žg); vieną.i še.serėi dū bėrnai / bró.lui / bé.rns / kitã.i še.serėi dū bėrnai / o_ãš teip tu.mergū. nenorė̇jeu [vienos sesers du bernai, brolio – bernas, kitos sesers – du bernai, o aš taip tų mergų norėjau] (Žvlg); o_tam kū̃bului ¹⁵ Plačiau žr. LVG 2013: 351. 80 Acta Linguistica Lithuanica LXXXII Žagarės šnektos sintaksinės ypatybės (remiamasi 1998–2003 metų įrašais) būva keũrā apačē [o to kubilo buvo kiaura apačia] (Žvlg); *bė.rtulis tėtēi būva lābai gẽrž draũks [Bertulis buvo tetės geras draugas] (Žvlg). Šifruojant Žagarės šnektos tekstus kreipinių daug nerasta. Pastebėtas tik vartojamas maloninis žodis pupyt [pupì/ užlìgina vi.ska [apie melioraciją] (Žg)] ir pertaras bral ‘broli’, pvz., nu_ti_kur̃ tū / brɑ̃l (Žg); mìlšt / brɑ̃l / reik i_sveikà.tos / jà (VrŠ). Žagarės šnektos vienarūšės sakinio dalys sujungiamos jungtukais a (ar), ni (nei), pvz.: α_ni_tokų karõ.lu. nebūva iš_õ. pìrktis / ni_tokũ. auškarũ. (Žg); aš / šá.ka / ẽsu našlà.ite // nei_mã.n tėva / nei_mõ.tinas nė.ra (Žg). Žagariškiai vienarūšes sakinio dalis vartoja apibendrinimui papildyti, pvz.: kã/ tã [samdinio algal] dìdele // bū.dava i_jėvũ. / i_drabužė (Žg); [rinkdavo] rudũokes / pìenes / ba-ravì.kus / kãtràs jeũ_ži.nomas (Žg); laukùs nuo_šakalũ. sá.ugoje // šakalai / jū(ž) žinot / nei_ũlkai / nei_šũni.s (Žg). Kartais vienarūšėmis sakinio dalimis išryškinamas veiksmo pobūdis [ižūde juos [sukilėlius] i_šũmėte / i_pàdege ta.daržine. (Žg)]. Vienarūšės sakinio dalis, sujungtas jungtuku i(r), respondentai renkasi tęstiniam veiksmui nusakyti, plg.: gẽri ir_nõ.ri / gẽri ir_nõ.ri / jà [apie gerą alų] (Vrš). Žagariškiai dažnai vartoja prieduriamąsias konstrukcijas ir gan(a), ir viskas. Pridūrimu apibendrinama (nusakoma būsena, veiksmo pobūdis ir pan.), pvz.: gãvaũ par sprá.nda. / i_viskas (Žg); nenorėk / niẽka iš kar̃ta / ni_nã.ma nepasta-tĩs(i) iš kar̃ta / par laĩka reik / i_ganà [apie atkurtosios Nepriklausomos Lietuvos kūrimąsi] (Žg); tas_kambarėlis čė mã.n i.rà / aplink_stã.la. apeĩt mažùtis / i_viskas (Žg); atrõ.da / ka_añč mẽigt / i_ganà (Žg); pã.skui bañda. vaĩ.ištai / i_gañ (Žg).¹⁶ Įrašuose yra konstrukcija ar kas (ar ką, ar kokius), kurią galėtume manyti esant retorinio klausimo su nutylėjimu ar pridūrimo pobūdį žyminčia forma, pvz.: tik lá.ugdavau / ka_tėtė atvažiuotų. apsilankít / ar_kã. (Žvlg); α_sėnēau teĩ(b) būva / ka_mõ.tina. škrãuštu. / α_k.ã. (Žvlg); ar_aš eĩsu kur̃ kõks nó.rint apsilė.idė.lis / a_kã. [pas apsileidusi ūkininką netarnaudavol] (Žg); dã.ržũž α_kõkũs ravė́ie (Žg); galė́ie mamà p(a)-á.iškint / a_kã_.nebūt (Žg). Žagarės šnektoje be bendrabaltiškų ypatybių, kaip pažymi A. Kaikarytė, esama ir tarmių kontaktų sintaksinės raiškos ypatybių (Kaikarytė 2015: 171). Pastebėta, kad tarminiuose įrašuose kur kas dažniau vartojami sudėtiniai prijungiamieji sakiniai nei sujungiamieji. Sudėtiniai sujungiamieji sakiniai paprastai sujungiami sujungiamaisiais jungtukais a(r), i(r), plg. tigi išėdovai i_lauka. / α_jāvai piė.unami / α_rūgẽi rišami / tigi bė.rns pjõ.ve rūgūs / mergà riša iš_paskõs ¹⁶ Šis reiškinys dažnas ir Mato Slančiausko, ir jo pagalbininkų daugiau kaip prieš 170 metų užrašytoje tautosakoje, Mariaus Katiliškio raštuose (XX a.); Juozo Galkaus (XXI a.) prisiminimuose, plačiau žr. Švambarytė 2015: 243; 2017a: 155–171; Galkus 2018: 40. Straipsniai / Articles 81 JANINA ŠVAMBARYTĖ-VALUŽIENĖ (Žg); i̇.lé.ide spą̨ges ri̇.ŋk̃t / ni̇.nię́g draũde / ni̇.nię́g gai̇nó.je (Žvlg); grį̄ndas i̇ž-dažitas / i̇.lę̇nums išklõcs (Žg). Sudėtinius prijungiamuosius sakinius žagariškiai linkę sujungti prijungiamaisiais žodžiais ka(d), kada, kas, kiek, koks, kur. Veiksnio šalutiniai sakiniai prijungiami kad, kas [kaz gę̇re / tas įgėrs / kas v̨õge / tas įvōks / tęip įdąbā (Žvlg); nesvã.rb̨u / ka_mã.n toj_kū.tęj gi.vųlū. nebė (Žg)]. Papildinio šalutiniai sakiniai be ka(d), kas prijungiami ir prijungiamaisiais žodžiais kiek, koks, pvz.: nu_ka_nó.ri / ka_bū.tu. stiprūs alūs / nu_tai_jō negé.rk // nepraiįm(k) kōki. pūse mė.tu. // nu_tai_tāda ižgérsi póra. stikliņu. / tai_buz_ganà (Vrš); žū.r / ka_jęu_tie mi.l̨tai įr suskilinę̇į / sā.ka / dúona rų̄kst (Vrš); nusisamdì.k / kàs tā.u žažis gā.na (Žvlg); viš̨ka. / kaz_būva dí.rbama / tā. turę́ei dí.rp̨t (Žg); kaž būva / tō. nelika / rō.dos / į.nięka něbereik (Žg); jęigu nó.ri ą_saldainu. švaistìt / tai_vęlnei žina / kiek jū.[pinigų] gāl̨i turę́t (Žg); kai viena z gi.veni / tąį – – / žinot / kokū. dabār kęutū. įra (Žg). Ka(d), kas jungia šalutinį pažyminio sakinį [sun̨kų̄ buvo raš(t) tō.ki á.rkli. / kās kainūtu. šį̄.mta rų̄blu. (Žg); nė. tikra. gaspadǭrę̨us / kas tikrai suprāstu. ta. gi.vę̇nima. [apie Lietuvos valdžią] (Žg); ta_* lietuvā į.rā tōki nelaįmi. nga / ka_jā. vįsi mį.nda ir_mį.nda / plę̇š ir plę̇š / āle jįn lę̇nd iš_po_žę̇mes / kaip_taz_dā.igž (Žg); kōki mō.tina, / tōki į_vųkai (Žg)]. Prijungiamaisiais ka(d), kada, kur žagariškiai sudaro laiko, vietos, priežasties, sąlygos aplinkybių sakinius, pvz.: kādā lā.iks – nubę̇ksi / kādā nė. lā.iks – nenubę̇ksi [grybauti] (Žg); rų̄kštu. sų̄ri. sužō-vinai / pję̇uni / į_trūp // grā.uzī žiemā. / kādā mažāi piena bę̇ra (Žg); tōl mįj-ka su_kelō.kiais / ka_cę̇ prą̄kaicz bę̇g par ką̄kta. (Vrš); jis tę̄n važų̄oj / kur_per̨k / kur_nę̇ra parduotų̄vu. (Vrš); ka_pininga duōdi [daktarams] / tai_vaištūs išrą̄ša (Žg); tie_turtāi nerę́.įšk nięka / jęigu pró.ta nė. galvō. // są̄ka / kās iš_tāva gražų̄-mę̇le / jei_nę̇turi razumę̇le (Žvlg). Iš Žagarės šnektos įrašų matyti, kad respondentai vartoja ir sudėtinius su-jungiamuosius, ir įvairių rūšių prijungiamuosius sakinius, bet diskurse vyrauja prijungiamieji papildinio sakiniai. Frazeologija. Kiekviena šnekta turi savitą ekspresinę raišką. Tiesa, dalis ekspresyviųjų reiškinių yra bendri ir plačiau vartojami lietuvių kalboje. Vieni iš tokių – tradiciniai frazeologizmai, patekę į specializuotus žodynus. Žagariškiai taip pat vartoja visuotinai žinomus tradicinius frazeologizmus, pvz.: kaip nuo_žąsies vanduo ‘apie nekreipiantį dėmesio’ (Žg) [plg. kaip vanduo nuo žąsies ‘apie nekreipiantį dėmesio’ FŽ 2001: 789]; mana tėte būva be_viena gāla skų̄pus ‘labai, nepaprastai’ (Žvlg) [plg. be vieno galo ‘2. labai, nepaprastai’ FŽ 2001: 181]; jiz be_mę̇.lės ę̇me / į.nebūva tos_mę̇.lės gi.vę̇nime / tęip į.gi.vę̇na kaip šūva su_katė ‘apie nesutariančius’ (Žvlg) [kaip šuo su kate ‘apie nesutariančius’ FŽ 2001: 733]; po_sįmčs velnū. / nį šę̇ip / nį_tęip išę̇in ‘nepatogu, nesmagu’ (Vrš) [nei šiaip, nei taip ‘4. nepatogu, nesmagu’ FŽ 2001: 665]; ba.įsei būva gražī / be_viena gāla ‘labai’ (Žvlg) [plg. be vieno galo ‘2. labai, nepaprastai’ FŽ 2001: 181]; gāl 82 Acta Linguistica LXXXII Žagarės šnektos sintaksinės ypatybės (remiamasi 1998–2003 metų įrašais) nėrvai kokiẽ susimẽte? ‘susinervino’ (Žg) [plg. nervos susikėlė ‘susinervino’ FŽ 2001: 451]. Kai kurie frazeologizmai žagariečių vartojami savita reikšme ar yra papildyti terminiais žodžiais, plg.: pulti viršuj ‘bartis, koneveikti’ [niẽka negali pasakīt nį_ant_vã.ikų. / tuojẽus mã.rti púl viršuj (Žg), plg. viršum pulti ‘grasinti’ FŽ 2001: 842]; kalti į galvą ‘aiškinti, mokyti’ [ta_mõ.ki.toje iẽ.m ga.lã kã.lti i. gã.lva. / jis išẽie.(s) sava vẽl dã.ra (Žg), plg. į galvą įkalti ‘išmokyti’ FŽ 2001: 201]; svertima ranka žarijas maišyti ‘apie neatidų svetimą žmogų, jo nekokybišką darbą’ [svẽtima rankà tig_žarijo(m) maišīt (Žg), plg. žarijas žarstyti svetimais nagais ‘nemalonų ar pavojingą darbą pavesti kitiems’ FŽ 2001: 857]; ant kaklo ker(i)autis ‘prašytis kartu gyventi’ [nenõ.ru da_vã.ikām an_ kã.kla krẽ.utis (Žg); ant kaklo užsikarti ‘būti išlaikomam’ FŽ 2001: 257]; gera valia ‘apie sutinkantį ką daryti’ [jeĩgu jis ein gẽra vãlė / tai_gẽrai / o jei_ne / aš nẽturū tẽ.ises (apie Vaitiekūno iškeldinimą iš gyvenamosios vietos) (Žvlg), iš geros valios ‘be priežasties, savaime’ FŽ 2001: 785]; nuo vien vietos ‘apie keikimąsi’ [nu_vien vietos jis nepašnek ni_viena normãlau(ž) žõ.že / nu_i kąs jį isã.ukle.z dabà (Žg); nuo vietos ‘2. ištisai, vienas po kito’ FŽ 2001: 836]. Frazeologizmų su ašara, karas, uodega, maišas, plaukas, pyragas, ugnis yra Frazeologijos žodyne, bet tokių, kurie vartojami žagariečių, žodynas nefiksuoja, todėl jie gali sudaryti tarpinę grupę tarp frazeologizmų ir stabiliųjų junginių, plg.: grynos ašaros ‘sakoma apie nenorintį tarnauti’ [ka_reikẽ.dava tarnã.ut / tai_grinas ãšaras (Žvlg)]; su durniais karą kelti ‘peštis, ginčytis’ [o_aš / su_durnẽis / tai_neĩšu kã.ra kẽ.lt (Žvlg)]; už uodegos išmesti ‘išvaryti iš namų’ [dãba mãri gã.l už_uõ.dego.s irti ir_išmẽst (Žg)]; iš menko nieko [prasigyventi] ‘sakoma apie darbštų’ [aš iš_mẽnka niẽka [prasigyvenau] / nùdegẽm po_kãra / išẽiom / niẽka nebeturẽ.iom // i_padẽie *dẽvas // i_turẽieu visko // i_dabà netrūkstu niẽka (Žvlg)]; kaip maišą prarijus ‘apie silpną, nesveikuojantį’ [aš nuo_uzgĩnina pùse.mẽtu. bùvau taip / kai_maiša. prarijus (Žvlg)]; pyragams dideliems, mažiems nebūti ‘apie gyvenimą prieškario ir pokario metais’ [pi.rã.goi didẽli / mãži nebùva / čẽ / mãtai / tas kã.ra(s) sunarvã.va / čẽ.viska. (Žg)]; nei vienam žilam plaukui nekuštėti ‘negalvoti, nenuman­yti’ [ni vĩen(ž) žil̃s plá.uks nekuštẽ.ie / ka ten *anìkš­čẽi bus / ka_pamatĩsu / tẽ.(n) nuvažiuõsu (Žvlg)]; vienos ugnys ‘gaisras’ [gã.vom izbẽ.kšt ta_vã.kara. / ta_visas kã.imz dẽ.ge / vienas ū.gni.s (Žg)]; užraukti kaip į maišą ‘drausti, neleisti’ [galẽ.ie. i laĩšvei užuõti i_*rĩga. / i_lã.tū. čẽ.pi.lna bùva / dãba_tik užrauke kaip_i_maiša. (Žg)]¹⁷. 17 Tai, kad kalba yra bendruomenės kūrybinių galių išraiška, Juozas Galkus rašo: „Kaimas turėjo ir savitų žodžių, kurių neteko niekur kitur girdėti [...]. Šnekėdami naudodavome tik mūsų regionui savitus frazeologizmus“. Plačiau žr. Galkus 2018: 39–40. Straipsniai / Articles 83 JANINA ŠVAMBAR YTĖ-VALUŽIENĖ Iš paminėtų tradicinių frazeologizmų šešių reikšmė yra tokia, kokią pateikia Frazeologijos žodynas, šešių reikšmė skiriasi nuo nurodytos šiame žodyne ir devynių tarmių junginių visai nėra paminėtų Frazeologijos žodyne. Žagarės šnektoje esama nemažai stabiliųjų žodžių junginių¹⁸. Juos hipotetiškai galėtume skirti dvejopus: individualiuosius, arba būdingus pateikėjo kalbai (jis juos kuria ir pats vartoja), ir bendruosius, arba būdingus šnektos atstovams, ir vartojamus plačiau¹⁹. Individualiesiems priskirtini neretai emociškai nuspalvinti šie stabilieji junginiai: šiaučius kriaučius ‘gabus įvairių smulkių darbų darbininkas’ [tėtė b ūva šaėučus ḱraėučus (Žg)]; tiek to vaiko ‘sakoma apie mažą [ãv.i̯s pī.rma namõ. / aš rė.gdama iṧpàško.s / žinãi / tiek té.n to_vaĩka (Žg)]; sriūpt ir pūpt ‘pagerus alaus nugriūti’ [tadà jeũ stiprùs ãlùs / srū.pɪ̃t / i̯ pó.pɪ (Dkš)]; nebe tos poros ‘būti išsiskyrus ir susiejus gyventi’ [mã:s ã:sam nebe_tõs põrõ.s / susi-ėĩ (Vrš)]; seni metai ‘seniai’ [negãliu pasakĨt / jeu_sėni mėtai / trizdėsim(d) / daugėeu (Žg)]; širdis stojasi ‘dūsti’ [*bronkiẽs / ši.rdi(s) stójės (Žvlg)]; tokių daiktų nežinoti ‘kalbama apie senesnius laikus, senovę’ [jū.s jeu tokių daiktų nežinot (Žg)]. Bendriesiems stabiliesiems priskirtini šie įvairiose Žagarės šnektos vietose vartojami junginiai: ne ačiū ‘sakoma apie nemandagų’ [nė.ã-čū. nepašã-ke (Dkš)]; katra pavasarį ‘kiekvieną, kas (pavasarį)’ [*daugavã ar̃ baĩsei skẽnda // te.n *ri.gõ. daug rõ-tvi.nū. bū.dava // būvau nuvažẽvęs į_svečiùs // žu.rinė́jeu tuo(š)_šlū̃žus / bet_nėlabai supratau // o_teip_tai katra. pavãsari. tvina (Vrš)]; katras vienas ‘kiekvienas’ [šėnėũ katrãs viens turė́je / būva žebė.rklai (Žvlg)]; katras vienas ‘kiekvienas (sau)’ [gi.vėnom tai katrãs viẽns / aš latviškai nemukė́jeu / bet_suprãšt viską. / ką lātvis kalb / galė́jei (Žg)]; katrą dieną ‘kasdien’ [bró.le sù.nus katrą. diẽna. gí.rcs i_gí.rcs (Žvlg); mã:n negãlim ẽ.it katrą. diẽną. (Žg)]; katrą šeštadienį, sekmadienį ‘kas, kiekvieną šeštadienį, sekmadienį’ [*lãtu̇jo. ka_tarnãvai / tai_tė.n jeu_katrą. šeštadieni. kėbdava pi.rãga. lã.tvei (Žvlg); o_piningus a_rẽj(k) katrą. se-kmã.dieni.? (Žg)]; Lietuvos laike, Smetonos laikais ‘pirmosios Lietuvos nepriklausomybės metais’ [*lietuvo.s laikė bū.dava muĩla / kõ.ke tik norė́je (Žvlg); *smetó.na laikaĩz bū.dava mašina taìkos (Žg); če_pã.t_uva / pas_kaimī.ne. / par_daržą. pãreīt / pienine būva / jeu_*lietuvo.s la.ike statīta / i_té.n gegužine pas_ta_pienine. (Žvlg)]; kolkozo laikais ‘sovietinės okupacijos metais’ [jeu_kulkõza laikai būva (Žg)]; savaitės, karo laike ‘per savaitę, karą’ [nu_i_žinõ-k / savã.ites lã.ike jiñ pagìe (Žvlg); kã.ra la.ikė / skaĩ.tos / susi.rgа / acikartó.je ta_lìgà (Žvlg); vokiečių laike ‘vokiečių okupacijos metais’ [pagalvó-k / vó-kečū. lã.ike pūse *žagãres ateidava i._tu(š) šókūs (Žvlg)]; eiti duona dirbti ‘uždarbiauti’ [(duonos) padali.i vi̇siẽm po_gabalūka. / tai_pirstū̃s čū̃lbdavom // o_mamã viena eídava duóna. dírpt (Žg)]; ¹⁸ Apie juos plačiau žr. Marcinkevičienė 2010. ¹⁹ Tai autorės pasirinkti terminai, o pati hipotezė reikalinga platesnių tyrimų. 84 Acta Linguistica Lithuanica LXXXII Žagarės šnektos sintaksinės ypatybės (remiamasi 1998–2003 metų įrašais) iš latvių imti ‘turėti latvišką akcentą, latviuoti’ [mẽs_jêu / žagarìẽčei / iš_lãtvu. / lãtviškai imam (Dkš)]. Stabiliaisiais žodžių junginiais tampa ir linksniai su prielinksniais. Vienas iš jų — po + kilmininkas, plg. po alaus ‘ištekėti’ [[alus] bãčkà(s) sulã.užẽ / i_bûva po_ãlaus] jã. (Vrš)]. Stabiliais junginiais linkę virsti veiksmažodžio ir daiktavardžio ar prieveiksmių ir veiksmažodžių junginiai, pvz.: kojoms būti ‘galėti vaikščioti, paeiti’ [i_miška. važiuodavom / ir_ãpi.nũ. / ir_riešutù. / kol_jeu_bûva kójes (Žg); kaip stovi ‘be nieko (be uogų, užgyvento turto)’ [i_parẽjė [iš miško] kaip_stó-v (Žg); išėjom taip / kaip_stó-vąm (Žg)]. Žagariškiai plačiai vartoja įvairias įvardžių samplaikas niekur nieko, kokie norint, nė kaip reikiant nusakydami negalimą atlikti veiksmą, įvardydami tam tikrą ypatybę, pvz.: dvi mãšinas irà i_dãbà / ni_susisũ-t negãli / ni_niẽkur niẽ-ka (Žg); dãrbinei bũ-dava pãprasti / lininei kokìe nó-rint (Žg); tók(s) su_protẽlu nė kaip reikiant (Žg). Sintaksine konstrukcija su palyginamuoju žodžiu kaip ir veiksmažodžiu būti nusakomas buvimo, egzistencijos išskirtinumas [nebebûva kai(b) bebũ-t / palì.ka / viẽnu žõžù / pavojì.nga (Vrš)]. Įvardžių kas, niekas junginiai su būti vartojami neapibrėžto įvardžio kažkas reikšme [o_sekmãdienéis / tai_kẽp / ta_kàs nebũ-t / ta_kãva (Žvlg)] arba prieveiksmio nieko reikšme [jẽigu nedì.rψsi / ta_nìẽks i_nẽbũs (Žg)]. Įvardžio kas (ko), prieveiksmio kur samplaikomis su nonts ‘nors’, norint(ais) atitinka neapibrėžtąjį kažkas, pvz.: rè.i(k) kã.nó-rintais susilõ.pi.t / nebẽmatau (Žg); gegužinės jeuni.ms pã-ti.s rũoždava kur_nó-rint / gražẽi / pri_kó.ke miškẽle (Žg); mãmà / duod dãbà ko_nõncs vã.lgi.t (Žg)²⁰. Stabiliuoju žodžių junginiu esti ir dalelyčių samplaika dar jau dar ‘sakoma apie pragyvenimą’, plg.: mũ.m sėnem / mẽs peñčìez gã.unam / mũ.m dà jau_dã- (Žvlg). Žagarės šnektos įrašuose aptikti 7 individualūs ir 32 bendrieji stabilieji žodžių junginiai. Tarm iniuose įrašuose, ekspresyvesniuose pasakojimuose prasprūsta ir vienas kitas keiksmas (po šimts velnių, tegu perkūnai, mat bala), pvz.: po_šim̃cs velnũ. / ni šẽip / ni teìp išein (Vrš); tegù perkũnai jũsu. šõ.kũs (Žg); mạt anã. balã / ãš kai_pàsmerktã esù / ta_tẽgù eì pas_mãnì gi.vẽ.nti (Žg). Palyginimai. Žagarės šnektos įrašuose pastebėta, kad palyginimai dažniausiai sudaromi su palyginamojo kaip trumpuoju variantu kai²¹. Lyginimo pagrindas dažniausiai būna namų apyvokos daiktai ar keisti daiktai (maišas, kepėbla), ²⁰ Plg. latvių: kaut kas ‘kas norint’; kaut kāds ‘koks norint’; kaut kur ‘kur norint’ (LLŽ 1995: 310). Plačiau žr. LFV 1–2 (1996). ²¹ Rašytojas Marius Katiliškis, kaip ir žagariškiai, lyginamąjį kontekstą kompensuoja lyginimo pagrindu ir mikrokontekstu. Plačiau žr. Švambarytė 2017: 132–134. Straipsniai / Articles 85 JANINA ŠVAMBAR YTĖ-VALUŽIENĖ naminiai paukščiai, gyvuliai (gaidys, karvės pienas), medžiai (liepa), gamtos reiškiniai (bangos), kitų šalių gyventojai (amerikonas), tam tikra būsena (sapnas). Apie menkai prisimenamus dalykus sakoma [bìški. àšu gïrdėjies / kai_par_sâpna. (Žvlg)], o temperatūra matuojama labai netikėtu palyginimu [lâ.uk / ka_palik-tu. [alus] / kai kâ.rve.s piẽn(s) šiltuma (VrS)]. Respondentai būseną ar buvį nusako taip: i_pragì.dau kai_taz gâ.idi.s / praděieu blã.ut (Žg); dri.psa kai_maĩšas (Dkš). Poetiškai įvardijamas atlaidų įspūdis [križkelėji / pa(s)_sâva kiẽma. kai_stovė.davom / tai_nuo_bažnìčes atròda tòkiè / kai_bañga(ž) žmonių. / daugì.be su-važiòdava iš_visur i._tuos_*ju.odeĩkus (Žvlg)] arba palinkėjimas [*vaitekú.nien / bùz duktė. kai_liepa / aukštà / graži: (Žvlg)]. Apie prabangiai gyvenančius sakoma: gi.vẽna kai_amerikõ.ns (Žvlg). Žagariškiai pagrečiuı vartoja ir lyginamąjį žodį kaip, bet kur kas rečiau, pvz.: da._mãšina. ta. pasistãčẽu kaip_kerėbla. kõke. [apie siuvamąją mašiną] (Žg); dà-bà nėbė. tõkù. pūšnù. / kaip_sẽnẽu (Žvlg); tẽn ù.ždarbiz gerẽ.snis nėkaip *liẽ.tuov. (Žg)]²² Kalbos ekspresija. Respondentai nevengia įvairių kalbos estetikos, ekspresijos ar įtaigumo posakių. Pavyzdžiui, siekdami klausytojui sudaryti nustebimo, efekto būseną ir įvardyti kartotinį veiksmą, žagariškiai renkasi skaičiaus variantus, pvz.: benzìnai brã.ngu.s / rètai kãda atvažùoji (Žg); daugẽi i._mãškvas rã.se (Žg); mâtai kõkes mù.su. jeunì.sitez būva / ja (Žg). Joniškio šnektoms itin būdingas stiprinamasis kilmininkas apie Žagarę nėra labai populiarus (Jšpt 2001: 39–40). Įrašuose pastebėtas tik vienas pavyzdys: bū.dava srúogu. srúogas pritaìsi.tas / tàdà vẽrbdāvoum (Žg). Neretai veiksmo ypatybei sustiprinti vartojamas koks nors priešdėlinis veiksmažodžio ap(si)-, iš-, su + būti junginys, plg.: skã.pliereis visõ.keis apsikabinėjęs / apsibùve.s (Žg); tas_mergė.lkas išprievartã.ui iẽs / išbù-n tie_cigõ.nai (Žg); išpardavinė.je viska. / išbùva / o_palė.ide visùz bedarbùs [apie privatizaciją] (Žg); iš_*utenõ.s atẽidava / visâ.i nuskùre. / nubùve. / čè už_dì.ka. eìdava / pas_tuos tarnã.udava (Žg); tókõ. karštõ. kã.rve dúod i_duot par_aušì(s) šū_uõdega // dà.ùža višaš ausìs / pareinù tei ka(i)_iš pìrtė.s / raudõ.na / sukã.i-tus / sùbuvùs (Žg); pi.ršlì.(s) supažì.ndin tẽ.n / sùbù.n jeu (Žg). Siekdami ekspresijos žagariškiai kartoja tą patį žodį arba paryškina jį pridėdami prieveiksmį, pvz.: kẽ.palus po_pẽčiui sùglaudai / sùglaudai / križù. dėdi pì.rma / i_važiuoji i._pẽčiū. (Žg); gi.vẽnims kõks mã.rgs / kõgz baisei mã.rks (Žg); reìgdava kiẽk reìg-dava [mokėti už gridų sumalimą] / ãle nebė to_prõ.ta / nebe-aci.menu (Žg); dà-bà ka_ti(g) greìčiau / čè pàgriebe / čè mẽ.te / čè pàgriebe / čè mẽ.te (Žr). Kartais kuriamam veiksmui (ar vaizdui) sukonkretinti, patikslinti parenkamas sinonimas, ²² Latvijų dialektologų sudarytame Sinolės šnektos (pereinamosios šnektos tarp Vidurinės (Vidžemės) ir Aukštžemės tarmių) palyginimų žodyne vyrauja palyginimai su kâ, atitinkantys liet. kai(p). Plačiau žr. Putniną, Timušką 2001. 86 Acta Linguistica Lithuanica LXXXII Žagarės šnektos sintaksinės ypatybės (remiamasi 1998–2003 metų įrašais) pvz.: [Braškes] nuplá.unu / nùvalau (Žg); i̇.mažaz bùva làbai tìkus / rãmùs (Žg); jìz bùtu. pradė̇̀es kró̇kt i̇_blã.ut (Žr); čė / mataĩ / pri_rùbžėus tie_žmõ̇ni.s tòkìe netìkėlei irà / sulatù̇ė̇ / tõ̇lau tòkìe dorėsni švẽntesni žmõ̇ni.s (Žg); dì.rbau / keutà(š) šẽreu / kã.rȯes mì.lžau / vaĩkai / klàpatai / mró̇kslai (Žg). Žagariškiai laîkosi ir tam tikros kalbos estetikos normų (gali būti, kad tik kalbėdami su svetimu pašnekovu), pvz., dà.kã.rve prìde(t) tu._kepalùku. / tu._bli̇̃nu. / su_lencù̇gu kaĩp_eĩn / i_nešvãri žolė: palìek (Vš). Apie Žagarę žmogus, negalintis parodyti pagarbos kitam ar nusižeminti, vadinamas storžieviu: an_tõ bùvaũ storžiėve [negali pabučiuoti kunigui rankos] (Žg). Respondentai pasakojimą nuspalvina ir retoriniais klausimais, plg.: kuř tu rãsi teĩp / kaĩp_sàva? [apie savo darže išaugintas daržoves] (Žg); tòkìe margìnùkai bùdava [sijonai] / gã.lì bùdava par_duotùvėje.j / àle kuř tu._pìniĝu. tiẽ(g) gã.usì? (Žg). Tarminė ekspresija apskritai nėra tirta, bet ji pasakojime atspindi respondento kalbinės saviraiškos išgales. APIBENDRINAMOSIOS PASTABOS Žagarės šnektos XX a. pabaigos ir XXI a. pradžios terminai įrašai, daryti 1998–2003 metais, nėra nuoseklus tekstai, nes įrašinėtojai autorinį pasakojimą pertraukdavo klausinėdami, todėl ir sintaksiniai reiškiniai, aprašyti straipsnyje, neatspindi tobulos sistemos. Vis dėlto galima įžvelgti tam tikrus Žagarės šnektos sintaksinės raiškos polinkius. Morfosintaksiniams Žagarės šnektos reiškiniams priskirtini perfici ent yvas, reikiamybės ar paskirties raiška, geidžiamosios nuosakos ir prijungiamųjų, tariamą veiksmą nusakančių, junginių, atroido vartojimas. Minėtos sintaksinės konstrukcijos yra ir kiek ne kiek savitos, pvz., dažnesnės perficientyvinės formos su postverbu lauka(n), nei žemė(n) [nešti lauka(n) ‘išnešti’, leisti žemė(n) ‘išleisti’] arba geidžiamosios nuosakos raiška dalelyte lei ir esamojo laiko 3 asmeniu, nei lai + es. l. 3 a. [lei ein(a) ‘tegul ein(a), teeinie’; lai rėk(ia) ‘tegul rėkia, terėkie’]. Kitos morfosintaksinės ypatybės yra būdingos Joniškio šnektoms, jų vartojimas palaikomas kalbų kontaktų: panašių konstrukcijų esama ir latvių kalboje. Žagarės šnektos įrašuose, t. y. diskurse, kaip ir galima buvo tikėtis, yra savitų subjekto ir objekto, įvairių aplinkybių (vietos, laiko, būdo, priežasties) raiškos atvejų. Sintaksiškai minėtos sakinio dalys reiškiamos įvairiais linksniais arba prielinksninėmis konstrukcijomis. Dažniausiai vartojamas vardažodžių naudininkas ar naudininkas su prielinksniu ligi arba galininkas ir prielinksninės apie, į, pagal, par, pas, po, pro konstrukcijos. Kiek retesni vardažodžio kilmininko ar kilmininko su prielinksniais ant, dėl, ligi, pri, tarp junginiai. Savitos prielinksninės įnagininko konstrukcijos su prielinksniais po, su, sulig. Žagariškiai vartoja Straipsniai / Articles 87 JANINA ŠVAMBARYTĖ-VALUŽIENĖ priduriamąsias konstrukcijas ir gan(a), ir viskas. Vien­tinius sakinius papildo vienarūšėmis sakinio dalimis, prijungtomis jungtukais a(r), i(r). Tie patys jung­tukai jungia ir sudėtinius sujungiamuosius sakinius. Prijungiamieji sakiniai daž­niausiai prijungiami lietuvių kalbai būdingu jungtuku ka(d). Iš kitų minėtini prijungiamieji žodžiai kada, kas, kiek, koks, kur. Be veiksnio, pažyminio, vietos, laiko ir kt. aplinkybių šalutinių sakinių, tarminiuose įrašuose vyrauja papildinio šalutiniai sakiniai. Žagarės šnektos ekspresijos raiška frazeologiniais ir stabiliųjų žodžių junginiais, kaip ir kiekvienos šnektos, yra gana savita, atspindinti respondentų prigimtinės patirties, išmonės, nuovokos ir kalbinės kūrybos išgales. Iš tradicinių šnektos frazeologizmų, kurių aptarta 21, net 15 yra saviti, nepatek ę į Frazeologijos žodyną. Vadinasi, net 71,4% frazeologizmų vartojami tik žagariškių. Stabiliųjų žodžių junginių, kurie išskirti į individualiuosius ir bendruosius, gausa (jų aptarta net 39) taip pat rodo šnektos gyvybiškumą. Palyginimams, kurie sudaromi su palyginamuoju kaip(p), lyginimo pagrindu renkamasi namų apyvokos daiktai, paukščiai, gyvūnai ir pan. Kita sintaksinė ekspresija remiasi skaičiaus ar giminės kaita, žodžių kartojimu, sinonimų paieška. Per šimtmečius suformuota prigimtinė šnektos sintaksinė raiška teikia asmeniui saviraiškos laisvę. Ne veltui kalbama apie žodinguosius lietuvių literatūros kūrėjus Marių Katiliškį (Albiną Vaitkų), Juozą Žlabį-Žengę, kilusius iš Žagarės apylinkių. SANTRUMPOS Dkš – Daukšiai LKI GCTA – Lietuvių kalbos instituto Geolingvistikos centro Tarmių archyvas Vr̄š – Versiai Vtč – Vy­taučiai Žg – Žagarė Žr – Žiūriai Žvlg – Žvelgaičiai LITERATŪRA FŽ – Frazeologijos žodynas, rengė I. Ermantytė, O. Kažukauskaitė, G. Naktinienė, J. Paulauskas, Z. Šimėnaitė, A. Vilutytė, redagavo J. Paulauskas, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2001. Galkus Juozas 2018: Šimkūnuos gyventi nenuobodu…, Vilnius: Joniškiečių draugija „Sidabrą“. 88 Acta Linguistica Lithuanica LXXXII Žagarės šnektos sintaksinės ypatybės (remiamasi 1998–2003 metų įrašais) Girdenis Aleksas, Kačiūnienė Genovaitė 2000: Paraleliniai reiškiniai latvių ir šiaurinių lietuvių veiksmažodžio sistemose. – Kalbotyra 37(1), 21–27 [= Girdenis A. 2000: Kalbotyros darbai 2, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 307–314]. Jonaitytė Aldona 1967: Latvių kalbos poveikis palatvės vakarų aukštaičių šnektų gramatinei sandarai. – Lietuvių kalbotyros klausimai 9, 171–182. Jonaitytė Aldona 1969: Palatvės vakarų aukštaičių šnektų būdvardis, skaitvardis, įvardis. – Lietuvių kalbotyros klausimai 11, 183–221. JŠPT – Joniškio šnektų pratimai ir tekstai, ats. red. J. Švambarytė, Šiauliai: J. K. Vasiliausko įmonė, 2001. Kaikarytė Aušra 2015: Skaistgirio šnektos ypatybės. – Kalbos istorijos ir dialektologijos problemos 3, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 150–173. LFV 1–2 – Latviešu frazeoloģijas vārdnīca 1 (A–M), 2 (N–Ž), red. A. Laua, S. Veinberga, A. Ezeriņa, Rīga: Avots, 1996. Liparte Evija 2000: Iliatyvo resp. prieveiksmio laukan reikšmės ir galimi sinonimai lietuvių kalbos tarmėse. – Lietuvių kalbotyros klausimai 43, 144–152. Liparte Evija 2000a: La. nost vs. malā vs. zemē un lie. žemėn vs. šalin semantiskās attiecības literārajā valodā un izloksnēs. – Linguistica Lettica 8, 151–179. Liparte Evija 2005: Dėl vokiečių kalbos sakinio rėmelio konstrukcijos atitikmenų baltų ir Pabaltijo finų kalbose. – 10–ojo tarptautinio baltistų kongreso „Baltų kalbų istorija ir tipologija“ pranešimų tezės, 2005 m. rugsėjo 23–24 d., Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 50. LKG III – Lietuvių kalbos gramatika 3: Sintaksė, red. K. Ulvydas, Vilnius: Mokslas, 1976. LKT – Lietuvių kalbos tarmės: Chrestomatija, sud. E. Grinaveckienė, A. Jonaitytė, K. Morkūnas, B. Vanagienė, A. Vidugiris, Vilnius: Mintis, 1970. LKTCH – Lietuvių kalbos tarmių chrestomatija, sud. R. Bacevičiūtė, A. Ivanauskienė, A. Leskauskaitė, E. Trumpa, moks. red. L. Grumadienė, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2004. LLV – Lietuviešu-latviešu vārdnīca, J. Balkevičs, L. Balode, A. Bojāte, V. Subatnieks, A. Sarkanis, Rīga: Zinātne, 1995. LVS – Latviešu valodas sintakse, L. Ceplītis, J. Rozenbergs, J. Valdmanis, red. L. Ceplītis, Rīga: Zvaigzne, 1989. Maigone Beitiņa 2009: Mūsdienu latviešu literārās valodas sintakse, Liepāja: LiePA. Marcinkevičienė Rūta 2010: Lietuvių kalbos kolokacijos, Kaunas: VDU leidykla. Straipsniai / Articles 89 JANINA ŠVAMBARYTĖ-VALUŽIENĖ Mikulskas Rolandas 2003: Postverbų pateikimo problema „Lietuvių kalbos žodyne“. – Acta Linguistica Lituanica 48, 71–96. Putniņa Maiga, Timuška Agris 2001: Sinoles izloksnes salīdzināmu vārdnīca, Rīga: LU Latviešu valodas institūts. PŽ – Palyginimų žodynas, sud. K. Vosylyte, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2014. Rosinas Albertas 1998: Baltų kalbų įvardžiai, Vilnius: Mokslas. Sauka Donatas 2019: Apie laiką ir save, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas. Švambarytė Janina 1996: Apibrėžto ir neapibrėžto kiekio raiška, Šiauliai: Šiaulių universiteto leidykla. Švambarytė Janina 2002: Dėl kelių reikiamybės raiškos atvejų Joniškio šnektose. – Valoda – 2002. Valoda dažādu kultūru kontekstā 1, Daugavpils, 66–69. Švambarytė Janina 2003: About the System of Syntax in Subdialects (Joniškis, North Lithuania). – 4th Internacional Congress of Dialectologists and Geolinguists, Rīga, 197–199. Švambarytė-Valužienė Janina 2015: Mato Slančiausko ir jo pagalbininkų pasakojamosios tautosakos rinkinių leksika: Žodynas, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. Švambarytė-Valužienė Janina 2017: Mariaus Katiliškio raštų palyginimai: kalbinė terpė ir nauja prasmė. – Acta Linguistica Lituanica 77, 129–143. Švambarytė-Valužienė Janina 2017a: Tarmės įtaka Mariaus Katiliškio raštų kalbai. – Acta Linguistica Lituanica 76, 155–172. Švambarytė-Valužienė Janina 2018: Žagarės šnektos ribos. – Acta Linguistica Lituanica 78, 135–148. Švambarytė-Valužienė Janina 2019: Fonetinės ir morfologinės Žagarės šnektos ypatybės (XX a. pabaiga–XXI a. pradžia). – Acta Linguistica Lituanica 80, 109–145. Valeckienė Adelė 1998: Funkcinė lietuvių kalbos gramatika, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. Vasiliauskienė Virginija 2008: Lietuvių kalbos žodžių tvarka XVI–XIX a. Atributinės frazės, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. Zinkevičius Zigmas 1966: Lietuvių dialektologija, Vilnius: Mintis. 90 Acta Linguistica Lithuanica LXXXII Žagarės šnektos sintaksinės ypatybės (remiamasi 1998–2003 metų įrašais) Syntactic Peculiarities of Žagarė Local Dialect (Based on the Records of 1998–2003) S U M M A R Y The third article dedicated to Žagarė local dialect discusses its morphosyntactic and syntactic peculiarities. The other articles published in this journal established the boundaries of Žagarė local dialect (Švambarytė–Valužienė 2018: 135–148) and described the peculiarities of morphology and word-formation; attention was also paid to the peculiar properties of vocabulary (Švambarytė–Valužienė 2019: 109–145). The study addressing the syntax of Žagarė local dialect was conducted on the basis of the dialectal records dating to the end of the 20th century and the beginning of the 21st century, which were made during the period 1998–2003 in Žagarė and its environs. The morphosyntactic phenomena found in Žagarė local dialect include perficientive (nešti laukan(n) ‘to take out’, leisti žemė(n) ‘to let out’), the expression of necessity or purpose (rugiai pjaunami ‘rye needs to be reaped’), the use of the optative mood (lei ein(a) ‘may he go’; lai rėk(ia) ‘may he scream’), subordinate clauses expressing an imagined action (bijau, ka nepaguldo į ligoninę ‘I am afraid that I may be put to hospital’) and arthroid (demonstrative pronoun tas). The above peculiarities of the dialect are to a certain extent original and also characteristic of other local dialects of Joniškis. Their usage is supported by language contacts: similar constructions can also be found in Latvian. As it can be expected, the records of Žagarė local dialect, i.e. discourse, demonstrate the original cases of expression of the subject, the object and various adverbial modifiers (place, time, manner, cause). Syntactically, the abovementioned parts of the sentence are expressed by various cases or prepositional constructions. The nominal dative or the dative with the preposition ligi or the accusative and the prepositional constructions apie, į, pagal, par, pas, po, pro are most commonly used. The nominal genitive or the combinations of the genitive and the prepositions ant, dėl, ligi, pri, tarp are slightly less common. Peculiar prepositional instrumental constructions with the prepositions po, su, sulig are used. The speakers of Žagarė local dialect also use dangling constructions (ir gan(a), ir viškas). Simple sentences are supplemented with the homogeneous parts of the sentence linked by the conjunctions a(r), i(r). The same conjunctions are also used in case of coordinate sentences. Subordinate sentences are usually linked by the typical Lithuanian conjunction ka(d). Other subordinators are kada, kas, kiek, koks, kur. Subordinate object clauses prevail; subordinate subject and attributive clauses as well as subordinate clauses of place, time, etc. are slightly less common. Like in every other dialect, the expressive content of Žagarė local dialect manifesting itself through phraseological units and stable word phrases is rather original as it reflects the capacities of the respondents’ natural experience, wit, understanding and linguistic creation (užraukti kaip į maišą ‘not allow, prohibit’, kaip maišą prarijus ‘to feel unhealthy’, Straipsniai / Articles 91 JANINA ŠVAMBARYTĖ-VALUŽIENĖ etc.). Concerning the traditional phraseological units used in the dialect, 21 of which were discussed, as many as 15 are original and not found in the Phraseological Dictionary. It means that as many as 71.4% of the phraseological units are used by the speakers of Žagarė dialect only. The high number of stable word phrases (as many as 39 were discussed), which are subdivided into individual and general, also shows the dialect’s viability. As regards comparisons formed with comparative kai(p), household items, birds, animals, etc. serve as the basis of comparison. Yet another type of syntactic expression is based on the shift of number or gender, repetition of words, search for synonyms. The dialect’s inherent syntactic expression formed through centuries provides an individual with the freedom of self-expression. It is not without reason that people speak about the eloquent authors of Lithuanian literature Marius Katiliškis (Albinas Vaitkus) and Juozas Žlabys-Žengė, who originated in the environs of Žagarė. Įteikta 2019 m. gruodžio 17 d. JANINA ŠVAMBARYTĖ-VALUŽIENĖ Lietuvių kalbos institutas Petro Vileišio g. 5, Vilnius LT–10308, Lietuva [email protected] 92 Acta Linguistica Lithuanica LXXXII