Žagarės šnektos sintaksinės ypatybės (remiamasi 1998–2003 metų įrašais)

Straipsniai / Articles 71 JANINA ŠVAMBARYTĖ-VALUŽIENĖ Lietuvių kalbos institutas Mokslinių tyrimų kryptys: rašytinių šaltinių tarmės analizė, tarmių leksikografija ir leksikologija, sociolingvistika, sintaksė. DOI: https://doi.org/10.35321/all82-04 ŽAGARĖS ŠNEKTOS SINTAKSINĖS YPATYBĖS (REMIAMASI 1998–2003 METŲ ĮRAŠAIS) Syntactic Peculiarities of Žagarė Local Dialect (Based on the Records of 1998–2003) ANOTACIJA Šiuo straipsniu autorė baigia Žagarės šnektos aprašą. Straipsnyje analizuojami sintaksiniai šios šnektos reiškiniai, aptariamos morfosintaksinės konstrukcijos (perficientyvas, reikiamybės, sąlygos raiška, artroidas), būdingos ir kitai baltų kalbai – latviams. Aprašoma tarminė sakinio subjekto, objekto, laiko, vietos, priežasties raiška. Apžvelgiama pridūriamųjų konstrukcijų ir šnektoje vartojamų sudėtinių sakinių jungtis. Remiantis Frazeologijos žodynu ir Palyginimų žodynu, apibūdinama šnektos frazeologija (tradiciniai frazeologizmai ir stabilieji žodžių junginiai), palyginimai, atkreipiamas dėmesys į įžvalgiai taikomą šnektos ekspresinę raišką. ESMINIAI ŽODŽIAI: šnektos sintaksė, morfosintaksiniai reiškiniai, frazeologija, palyginimai, kalbos ekspresija. ANNOTATION By this article the author finishes the description of Žagarė local dialect. The article analyzes its syntactic phenomena and discusses morphosyntactic constructions (perficientive, expression of necessity and condition, arthroid), which can also be found in another Baltic language, i.e. Latvian. The article describes the dialectal expression of the subject, object, time, place and cause in the sentence. It reviews the linking words of dangling JANINA ŠVAMBARYTĖ-VALUŽIENĖ 72 Acta Linguistica Lithuanica LXXXII constructions and complex sentences used in the dialect. Based on Phraseological Dictionary and Dictionary of Comparisons, the article describes the dialect’s phraseology (traditional phraseological units and stable word phrases) and comparisons and draws attention to the insightfully applied expressive content in the dialect. KEYWORDS: dialect syntax, morphosyntactic phenomena, phraseology, comparisons, language expression. ĮVADAS Žagarės šnektos pavieniai morfosintaksiniai ir sintaksiniai reiškiniai yra pastebėti ir aprašyti dialektologų Aldonos Jonaitytės, Aušros Kaikarytės straipsniuose arba bendruose Alekso Girdenio ir Genovaitės Kačiuškienės, Alekso Girdenio ir Juozo Pabrėžos publikacijose. Atkreipti dėmesį tai, kas aiškiausiai skiriasi nuo standartinės sintaksės darbuose (LKG II, Jono Balkevičiaus, Vito Labučio) aprašytų sintaksinių konstrukcijų ar reiškinių buvo įprasta dialektologijos moksle, sakytume tokia buvo mada. Nuo šios tradicijos (mados) niekur nepabėgo ir straipsnio autorė. Donatas Sauka, apmąstydamas Viktorijos Daujotytės knygą Tekstas ir kūrinys (1998), cituoja mintis apie tai, kad tekstas yra proto konstruktas, kurį lemia gyvenimo patirtis, susijusi su esminiais asmenybės būties klausimais: kas esu aš, kaip aš matau pasaulį, kaip ir ką girdžiu, kodėl ir daugybė klausimų (cituota iš knygos Sauka 2019: 182). Žagarės šnektos įrašuose atspindėta šalies pasienio žmogaus savita ir tvirta (kartais kategoriška) nuostata įvairiais gyvenimo klausimais, išsiugdyta stebint, vertinant, apmąstant, lyginant, priešpastatant. Respondentų įžvalgos yra gana tikslios ir šiuolaikiškos, o jų sintaksinė raiška subtili. Tiriamoji medžiaga, tikslas, metodai. Straipsnis parengtas iš Žagarės šnektos įrašų, saugomų Lietuvių kalbos instituto Geolingvistikos centro Tarmių archyve (LKI GCTA)1. Tiriami tarminiai įrašai yra daryti XX a. pabaigos ir XXI a. pradžios sandūroje (1998–2003 metais)2. Iš vyriausiosios kartos respondentų, gimusių nuo 1901 m. iki 1936 m., įrašyta 16 kasečių tarminių įrašų. Įrašinėtojų 1 Tiriamoji medžiaga detaliau aprašyta autorės straipsnyje, žr. Švambarytė-Valužienė 2018: 135–148. 2 LKI GCTA saugomi 2011–2013 m. daryti vyresniosios ir jaunesniosios kartos įrašai. Jais straipsnio autorė nesiremia dėl vienos priežasties – respondentų amžiaus. Vyriausioji karta geriausiai atspindi tradicinę tarmę, o tokių respondentų tarminių įrašų daugiausia padaryta nurodytais metais. Autorė nekelia tikslo lyginti, kaip kinta šnektos sintaksė. Atskirų sintaksės reiškinių statika ar kaita, autorės nuomone, neturi prasmės, kol Žagarės šnektos sintaksės ypatybės nėra aprašytos. Raidos ir kaitos problemos telieka tyrimų objektas ir paskata kitiems šios temos straipsniams rastis, remiantis straipsnio medžiaga. Straipsniai / Articles 73 Žagarės šnektos sintaksinės ypatybės (remiamasi 1998–2003 metų įrašais) (nuo moksleivių iki studentų ir doktorantų) turėta nevienoda respondentų apklausos ir tarminės kalbos įrašymo patirtis atsispindi respondentų atsakymuose į klausimus arba nuosekliuose pasakojimuose3. Straipsnio tikslas – pirmą kartą aprašyti Žagarės šnektos (morfo)sintaksines ypatybes, palyginamuosius ir frazeologinius junginius ir šnektos ekspresinę raišką. Tikslui pasiekti išsikelti uždaviniai: a) remiantis Žagarės šnektos įrašų medžiaga, aprašyti (morfo)sintaksinius reiškinius; b) aptarti respondentų vartotus palyginimus ir frazeologizmus; c) pirmą kartą atkreipti dėmesį į respondentų kuriamo teksto tarminės ekspresijos būdus. Autorės pasitelkiami aprašomasis ir lyginamasis metodai. Tikimasi, kad straipsnyje pastebėti sintaksiniai reiškiniai skatins tolesnį dialektologų dėmesį, stebint jų raidą ir / ar kaitą. ŽAGARĖS ŠNEKTOS MORFOSINTAKSINĖS IR SINTAKSINĖS YPATYBĖS Išsamios sintaksinės Žagarės šnektos sistemos aprašyti autorė negali dėl kelių priežasčių: apsibrėžtų tirti tekstų nedidelės apimties, pačių tekstų kokybės (respondentų klausinėjimo ir ištisinio, kuriamojo teksto trūkumo, respondentų pasakojimo struktūros (pasakojamųjų temų ribotumo)), visa tai ir nulemia sintaksinės raiškos fragmentiškumą. Autorė laikosi požiūrio, kad verta aprašyti pastebėtus (morfo)sintaksinius reiškinius, kurie padės atskleisti Žagarės šnektos sintaksinę sistemą tik tada, kai tiriamųjų tekstų apimtis (raiškos ir laiko požiūriu) bus didesnės apimties, tinkamesnės raiškos ir įvairesnės respondentų gyvenimo patirties pasakojimai. Struktūriškai ši straipsnio dalis yra trejopa: pirmiausia aptariami pastebėti morfosintaksiniai, po to – sintaksiniai reiškiniai ir Žagarės šnekta kalbančiųjų ekspresijos raiška. Morfosintaksiniai reiškiniai. Iš morfosintaksinių ypatybių Žagarės šnektoje pastebimas ternarinės veikslo sistemos reiškinys – perficientyvo vartojimas (Girdenis, Kačiuškienė, 1986 = Girdenis 2000: 307–314; Jšpt 2001: 39; Liparte 3 1998 m. A. Kaikarytė apklausė vyrą (g. 1928 m.) ir moterį (g. 1928), o lituanistinių studijų studentės S. Mickutė ir S. Raicevičiūtė – vyrą (g. 1930) ir dvi moteris (g. 1914 m. ir 1936 m.). 1999 m. įrašyti šešiolikos respondenčių, gimusių 1901 m., 1902 m., 1909 m., 1911 m., 1912 m., 1914 m., 1915 m., 1918 m., 1920 m., 1921 m., 1923 m., 1926 m., 1927 m., 1928 m., 1929 m., 1934 m., ir respondento (g. 1924 m.) tekstai, kurių įrašus padarė A. Laurikėtytė, B. Balutytė, R. Vidmantaitė, J. Norkienė, S. Raicevičiūtė. 2003 m. Joniškio „Aušros“ gimnazijos moksleiviai užrašė 1923 m. ir 1925 m. gimusių respondenčių ir respondento pasakojimus. JANINA ŠVAMBARYTĖ-VALUŽIENĖ 74 Acta Linguistica Lithuanica LXXXII 2000: 144–152; 2000a: 151–179; Kaikarytė 2010: 26)4. Rolandas Mikulskas, remdamasis Lietuvių kalbos institute saugomos Lietuvių kalbos žodyno kartotekos duomenimis, „nubrėžia ir tikslią Lietuvos šiaurinėse šnektose vartojamų perficientyvinių konstrukcijų paplitimo liniją“. Iš jos matyti, kad į perficientyvo konstrukcijų paplitimo arealą dar reikia įterpti šiaurinius kupiškėnus ir uteniškius (Mikulskas 2003: 75–76; Kaikarytė 2010: 27; 2015: 169). A. Kaikarytės pastebėta, kad „skaistgiriečiai, tikėtina, ir žagariškiai, perficientyvo konstrukcijoms sudaryti dažniausiai vartoja postverbus lauka ‘laukanʼ, žemė ‘žemėnʼ“ (Kaikarytė 2015: 169)5. Kalbininkės pastebėjimas įžvalgus: žagariškiai perficientyvo konstrukciją linkę sudaryti kiek dažniau su postverbu lauka ‘laukanʼ arba laukan, pvz.: paspá.udei tó·ki. knòpki. / jegu par‿šv.pi. en / prded j(š) šv / tαi‿en gã·rs laũka / tai‿td jeu‿gã· palé.i vsùs rtùs / ka‿js [dampis] prad·tu. sù ta.‿mašna. kùæma. (Vrš); jiẽ [žydai] det. neb·ga laũka / ka‿jiẽ nèti [kad vokiečiai juos sušaudys] (Vrš); jegu rakose jet / ka‿lá.užes laũka pri‿žẽ·mes ta‿- šakùte / tai‿tẽ ·rà vanduõ (Vrš); [eigulys] sã·ka / ekit laũka iš‿mška (Žg); greitó·ji atva·va / re nè laũka [sergantį kaimyną] (Dkš); i.silé.idi [į terbas sutarkuotus obuolius] i‿su laũka (Žg); idαva lã.ũkαn ta(s)‿s·menαs (Žvlg)6. Kiek rečiau žagariškiai vartojo postverbą žemė ‘žemėnʼ arba žemėn, pvz.: nègaù i.e klebon- jo. / kocs‿mùšk žẽ·m [nedrąsu] (Žg); sã·lin [alų] / nu‿i‿nusã·lin tã·‿jeu / nu‿i‿lé.i žẽ·m / nó·ȓ ka‿br.nz bú·tu. / tαi‿uškã.tin radonα ã·kminus / d·d i.‿ta.‿ã·lu. / tén i.‿vdu. / tàdà br.nz [alus] / gràžùs (Žg); vã.k(s) sló·pst žẽ·mn (Žvlg); àle pagá.ve nedúodαva / gαvà nudr.kusi žẽ·mn (Žg)7. Žagarės šnektoje esama ir perficientyvo konstrukcijos variantų, pavyzdžiui, prielinksnio prie ir daiktavardžio žemė kilmininko linksnio forma prie žemės vartojamas kaip postverbas ir suvokiamas reikšme ‘žemėnʼ, plg.: tó·gz g·rims / ka‿nù / visk prie‿žẽ·mes (Žg)8. Beje, atrodo, kad postverbą lauka dažniau vartoja tie žagariškiai, kurių tėvai ar 4 Perficientyvu („vykstančiuoju“) A. Girdenis ir G. Kačiuškienė įvardija tarpinę veiksmažodžio eigos ir įvykio veikslo sistemos kategoriją, kuria reiškiamas veiksmo artėjimas prie pabaigos (arba apskritai prie tam tikros ribos), plg. latvių imperfektyvą sist ‘muštiʼ, perfektyvą nuosist ‘užmuštiʼ ir perficientyvą sist nuôst (zemẽ) ‘mušti užmuštinaiʼ (Girdenis, Kačiuškienė 1986 = Girdenis 2000: 307–314; Jšpt 2001: 39; Liparte 2000: 144–152; 2000a: 151–179; Kaikarytė 2010: 26). 5 Apie perficientyvo konstrukcijas plačiau žr. Liparte 2000: 144–152; 2000: 151–179; 2005: 50. 6 Dėl Žagarės šnektos dvibalsių ir dvigarsių kirčio ženklų žr. Švambarytė-Valužienė 2018: 113. 7 Tikruoju perficientyvu, anot R. Mikulsko, laikytinas junginys su žemėn. Plačiau žr. Mikulskas 2003: 71–96. Straipsnio autorė su tokiu teiginiu nesutinka ir mano, kad priežastys junginiui su postverbu lauka(n) egzistuoti yra dvi: tai gali būti viena iš kalbos universalijų (plg. latvių ir estų kalbų panašius reiškinius) ir lietuvių kalbos vidinės raidos, paremtos raiškos konkretėjimu, savastis. 8 Postverbas gali būti prielinksnio į ir daiktavardžio galininko linksnio žemė junginys, žr. Mikulskas 2003: 71–96. Straipsniai / Articles 75 Žagarės šnektos sintaksinės ypatybės (remiamasi 1998–2003 metų įrašais) seneliai yra lietuvių kilmės, o latvių kilmės arba žemaitiškų šaknų turintys žagariškiai renkasi postverbą žemėn. Kadangi reiškinį pastebėjęs Janis Endzelynas (Jānis Endzelīns 1873–1961) pavyzdžius rinko iš Frydricho Kuršaičio (Frydrich Kurszat 1806–1884), Augusto Leskyno (August Leskien 1840–1916) ir Karlo Brugmano (Karl Brugmann 1849–1919) darbų, keltina hipotezė, ar tik aptariamosios konstrukcijos raiška lietuvių tarmėse nebuvusi dažnesnė su lauka(n), negu su žemė(n). Žagariškiai, kaip pažymi A. Kaikarytė, aprašydama Skaistgirio šnektą, „labai vartoja abiejų rūšių dalyvius“ (Jšpt 2001: 38; Kaikarytė 2015: 169). Sąlygos sakiniuose su jungtuku jeigu atspindėta reikiamybės raiška kaip tik ir nusakoma veiksmažodžio būtojo dažninio laiko 3 asmens forma ir neveikiamosios rūšies dalyviu (įprasta reikšti veiksmažodžiu reikėdavo su bendratimi ir vardažodžio galininku), plg.: jegu bú·dαva pje.nαm jèvα / pjó·ve jèvùs / nupjó·ve / jegu bùva vèžαm / vèže (Žg). Abi raiškos formos pavartotos sakinyje kàz bùva d.rbαms / tã· d.rbαi / kαip‿i‿dàbà / g.ven αnc‿sàv.s / kã· re / tã· d.rbi (Žg). Paskirčiai nusakyti vartojamas neveikiamosios rūšies dalyvis, atkeltas prieš objektą (vardažodį) arba po objekto, plg.: bú·dαva dúonas kẽ·pamαs pẽ·us / togz‿d.delis (Žg); jé.uez bú·dαva tòkes ku.rẽ·namαs (Žg). Apie Joniškio šnektoms būdingą reikiamybės raišką neveikiamosios rūšies dalyviu yra rašyta (Jšpt 2001: 38; Švambarytė 2002: 66–69; Švambarytė 2003: 197–199). Ši baltų kalbų sintaksinė bendrybė yra išlikusi Žagarės šnektoje [plg. vena. kã.ta. tã.soms / rùge pj.nam .rà (Žg)], bet dabar akivaizdžiai veikiama lietuvių bendrinės kalbos normų, plg. o‿čè rùge pj.nam / rek pjǽ.u (Žg). Apie Žagarės šnektoje vartojamą tariamosios nuosakos 3 asmens, vadinamosios geidžiamosios nuosakos, raišką dalelytėmis lai / lei su tiesioginės nuosakos esamojo laiko 3 asmeniu buvo užsiminta (Švambarytė 2019: 125). Atrodo, kad apie Žagarę rečiau vartojamas minėtas junginys su lai, plg.: užrá.ugdαvau púoda. / i‿lαi‿putó·j (Žg); lαi‿tk tie‿peñciniŋkαi ner·k pαrdaũk (Žg). Kur kas populiaresnis dalelytės lei ir esamojo laiko 3 asmens formos junginys, tik atkreiptinas dėmesys, kad į konstrukciją visada įterpiamos kitos sakinio dalys (dažniausiai veiksnys su priklausomuoju dėmeniu), plg.: geȓæũ lei‿tàva v.kα pasivažin·j (Žg); lei‿iñ pàt en śkú·śtiś pri‿vα.s (Žg); lei‿ànà vena pàt en (Žg); le‿iẽ śpré.n / kαp jiẽ nó·ȓ / le‿jẽ stùdero [aiškinasi] (Žvlg). Galima būtų įžvelgti, kad lei čia atlieka ir modifikuojamosios nusakomosios (skatinamosios) dalelytės funkciją9. Morfosintaksiniams reiškiniams priklausytų ir prijungiamieji junginiai ka(d) su esamojo ar būsimojo laikų vienaskaitos 2 ar 3 asmeniu, žymintys tariamą veiksmą, pvz.: be / ka‿nepaguda da·‿i.‿ligó·nine. [bijau, kad nepaguldytų į 9 Plačiau žr. Valeckienė 1998: 190–193. JANINA ŠVAMBARYTĖ-VALUŽIENĖ 76 Acta Linguistica Lithuanica LXXXII ligoninę]10 (Žg); m.m reik·dava priu.r· tuos‿á.rus / ka‿kas‿kcs ne-išvaúo [mums reikėdavo prižiūrėti tuos arklius, kad kas kitas neišvažiuotų; (pasakojama apie latvių, atvažiavusių į Žagarės turgų, arklių saugojimą)] (Žg); nbras αke rúoždαva / nibrùškas // tep‿jeu neb.va / ka‿nenu-eu [nibras anksčiau ruošdavo, nibruškas. Taip jau nebuvo, kad nenueičiau] (Žg). Aprašydama Skaistgirio šnektą, A. Kaikarytė yra pažymėjusi, kad „Skaistgirio šnektai, kaip ir gretimoms Žagarės, Joniškio šnektoms, labai būdingas vadinamasis artroidas – rodomasis įvardis tas, atliekantis žymimojo artikelio funkciją“ (Rosinas 1988: 59–67; Kaikarytė 2015: 168). Žagariškiai artroidą vartoja tik nuoseklaus pasakojimo (teksto), paprastai kuriamo vientisiniais sakiniais, kulminacijoje, pvz.: per‿ta·‿l·guma. tẽ·k / anà nesran .rà // ir‿kratα žèm // mànà sèsu gi.vẽ·na / skαtos / jau‿po‿kã·ra // [...] ti‿pavã·sareiz bαsu.s pó·tvi.nei bú·dava // krat. n· ta‿*liẽlupe / krat. neb.va // tai‿isiledava // jau‿vàkarè / sùlig pàmatas // [...] nã·kti. jau‿k.lst d·‿v.sa p.kta re pasid· žvèj. bàtùs // pabùda / brã· / ta‿tró·ba šatà / tòki kaškòki // graba js ma(t)‿tuoz‿bàtùs // tie‿- bã·tai mat‿pakla // tas‿vadu pak·le tuoz‿bàtùs // [...] i‿prisig·re tie‿bã·tai (Žg). Kartais ir pavieniuose sakiniuose pastebimas perteklinis įvardžio tas vartojimas, dažniausiai apibendrinant pasakojimą, bet tokia raiška kur kas retesnė, plg. i‿tep ta‿ži.dé.lka ižgé.b.e ta.‿gi.v·be. (Žg). Iš morfosintaksinių reiškinių Žagarės šnektoje apžvalgos matyti, kad jie būdingi daiktavardžio (ar jį pavaduojančio įvardžio) ir veiksmažodžio gramatinėms kategorijoms ir turi atitikmenis latvių kalboje11. Sintaksiniai reiškiniai. Respondentų pasakojimuose savita (tarminė) subjektinė, objektinė, laiko ir vietos, būdo ar priežasties raiška. Žagarės šnektoje veikėjas, pagrindinė sakinio dalis, reiškiama įvairiai: subjektas tradiciškai įvardijamas daiktavardžio ar jį pavaduojančio įvardžio (kartais įvardžių samplaikos) vardininko linksniu, plg.: i‿vakar·lei / i‿šs / i‿tàs [būdavo] (Žg); mẽ·s vs pàmeu ẽ·sαm (Žvlg); α‿krikšt·nαs/ α‿kàs / prikèbdαva ž.s. (Žg). Subjektiniai santykiai žagariškių gali būti nusakomi naudininku: dàbà giù / vi(š)‿šaũ / kiẽk už‿rú.ŋkeus n·ra gã ve.pnig / nu‿iš‿ku ta.m‿žmõ·gui re(g) gi.vé.? (Žg); dàbà dv bakšt·sis / ni‿tá.i bùs kõ dȓ / ni‿tá.i (Žr). Jono Jablonskio išskirtasis veiksnys nebuvėlis taip pat vartojamas Žagarės šnektoje, plg.: n·ra ká.m ate [nėra kas ateina] (Žg). Subjektiniai santykiai gali būti reiškiami prielinksnio par ir daiktavardžio akuzatyvo junginiu [pαr‿kùniga / pαr‿v·skupa / pαr‿dvasšùs atlé.izdαva [nuodėmes] (Žg). 10 Laužtiniuose skliaustuose pateikiami transponuoti pavyzdžiai tik tada, kai sakinio struktūra ar reikšmė nėra aiškios. 11 Apie panašius kalbinės raiškos atvejus latvių kalboje žr. LVS 1989; Beitiņa 2009. Straipsniai / Articles 77 Žagarės šnektos sintaksinės ypatybės (remiamasi 1998–2003 metų įrašais) Žagarės šnektoje antrininkių sakinio dalių raiška taip pat gana savita: ne tik linksniais, bet ir prielinksninėmis ir žodžių junginių konstrukcijomis. Objektiniams santykiams nusakyti žagariškių vartojama veiksmažodžio (ne)buvo ir įvardžio kas vardininko konstrukcija su esamojo laiko veiksmažodžio 3 asmeniu, plg.: jò. mašnu. nebùva kàs nùkerp [avį] (Žg); bú·dαva kàs‿jeu nùve [veilokus] (Žg); o‿daæ té.n bú·dαva kàs vẽ·ž i.‿*žagã·re su‿kànù [pieną] (Žvlg)12. Objektas gali būti reiškiamas daiktavardžio ar įvardžio datyvu, kai pasakotojas akcentuoja objektą, plg.: já.m [dampiui] / màta / vadu bú·dava vdu (Vrš); taz‿d.žas vss taz‿dl(s) sùgdαva tá.m kul·ui [kuliamajai mašinai] (Vrš); v·u. sú.ῃka kvã·pa. pé.rmuš // n·ra kvã·pa samagònui / jà (Vrš); ta‿žmó·na já.m bùva ligó·nin (Žg); jé.i [Umiastauskaitei] kú·nz dαlùz / gràžùs‿teip / tik‿ka‿priùve.s (Žg). Žagariškiai plačiai vartoja daiktavardžio naudininką13. Šnektoje labai dažna posesyvo raiška būti su vardažodžio datyvu, pvz.: màna t·vu() eu‿bùva tr·s vαkα / màmà iš·e už‿nã·šle (Žg); va‿*zàloginei màmà nàl. bùva / kètur giktã·rα() é· bùva žẽ·mez / dù v.kα (Žr); màna t·vui bùva šẽ·še(s) sẽ·seri.s // jiẽ tr·z bròle (Vrš); v·ru bùva sàva žẽ·me (Žvlg). Posesyvinėse konstrukcijose dažniau vartojamas asmeninių įvardžių anas, aš, jis, ji, mes datyvas, pvz.: aná.m bùva dv- dešimd gektã·ru. žẽ·mes (Žvlg); tas‿kαmbar·liš čè má. .rà / aplink‿stã·la. ape maùtis / i‿vskas (Žg); má.n bùva dù s.nα (Žg); má.n ta‿vena lov·te bùva / àš niẽka netur·eu (Žg); dauæũ má. tie‿senẽ·lei šmire (Žg); má.(n) nebebùva ku d· [atviručių] (Žg); má.n tètà *up·uose / gruzdiẽu. parã·pijoj (Žg); má.‿jæu nebùva iš‿kõ· [mokytis] / má.n tvẽ·lei nekαb gi.vẽ·na (Žg); má.n tik‿vena [dukra] (Žvlg); šeim·nαs má.n màžα bùva / va‿tà‿va vena dùkt. (Žvlg); oi‿kek já.m dvàr. bùva (Žg); já.m bαsaz grz bú·dαva // dαinúodαva jàtau jàtau! (Žg); vαk jé.m bùva daũk (Žvlg); mùm α žẽ·ms ·r / ketuȓó·lika giktã·ru. (Žvlg); prirždαvom vá.ntu. / mùm α bùva pitis (Žg); bùva mùm tok(s)‿skl·ps i.‿žẽ·me. užmú·ri.cs (Žg); bú·dava dv sẽ·nes [avys] / i‿kòki šèš gȓùkαi / jauniùkαi // tek múm tũ· [avių] bùva (Vrš); mm rà tkta dù giktã·rαi žẽ·m (Vrš). Klausiamasis-santykinis įvardis kas ir atskiriamasis kitas posesyviniuose junginiuose retesni, plg.: nebùva gã·lima pαr‿mũ.tine. išnè // bú·dαva kã·sos ká.m / tα(i)‿išvi.ó·dαva / pau.r·dαva ka‿kã· nebú·t .sukta (Žg); ká.m dae to.(ž)‿žẽ·mes ·r / idαva / sαmd·dαva tuo(ž)‿žmõ·nes (Žvlg); gá. i‿bùva ká.m daæ to(š)‿šem.s (Žg); ọ‿tαi‿kitá.i [dukrai] v.k. bùva (Žg). Objektine reikšme vartojamas vardažodžio naudininkas pavyzdžiuose: pàt kαtà gi.vẽ·nimui // gal·eu ir‿apsivèti [pati kalta dėl gyvenimo. Galėjau ir apsivesti] (Žg); tα(i)‿e‿má(n) nàmi rà αr‿mó·- tina / αr‿tvs / tαi‿mán ir‿tems re [pavalgyti] [tai jei mano namuose yra ar 12 Šis sintaksinis reiškinys priskiriamas tik tarmėms, plačiau žr. LKG III 168. 13 Apie panašius raiškos atvejus latvių kalboje žr. LVS 1989; Beitiņa 2009. JANINA ŠVAMBARYTĖ-VALUŽIENĖ 78 Acta Linguistica Lithuanica LXXXII motina, ar tėvas, tai man ir tiems reik [pavalgyti] (Žg); kùbilui śk·le šleŋkta [kubilo skylė išlenkta] (Žg); atr. pùs. jé.m bùva da·‿sod·bos [antroje pusėje jo buvo dar sodybos] (Žvlg); vienái moterškei bùva v·rs mre.s [vienos moteriškės buvo vyrs miręs] (Žvlg); tαi‿é. apsùkui ȓ.b.z bú·dαva taz‿dαržẽ·lis [tai apsukui jos trobos būdavo tas darželis] (Žvlg). Vardažodžio galininkas ir galininkas su prielinksniais žagariškių taip pat vartojamas objekto raiškai. Daiktavardžio akuzatyvu nusakomas kartotinis veiksmas, susijęs ir su kiekio sema, plg.: v·rαi vá.ndeni. prinèždαva [vyrai vandens prinešdavo] (Žg); tètè vsadà pasidar·dαv(a) ã·lu. / veši. nusipigdαva *jó·niki. nuo‿tugas [tete visada pasidarydavo alaus, veršį nusipirgdavo Jonišky nuo turgaus] (Žg). Tas pats linksnis išlaikomas ir tada, kai vardažodžiu reiškiama ypatybė, pvz., αnc stpru. [alų] tep nedar·dαva / ka‿tep nusigẽ.ȓtu. [ans stiprų [alų] teip nedarydavo, ka teip nusigertų] (Žg)14. Objektinius santykius žymi ir prielinksnio par su daiktavardžio akuzatyvu konstrukcija [dúou su‿tuo‿mèkstiù pαr‿àks / pαr‿gá.lva. (Žg); tep ir‿·e pαr‿- pasá.uli. / kur‿kαmpẽ·li. gã·va (Žvlg)]. Net palyginimui nusakyti tinka par su daiktavardžio galininku, plg. ú·kini.gz d.rba a / d·ks nestov·e / nebùva pαr‿põna. [ūkinykas dirbo taip pat, laisvas nebuvo, nebuvo ponu] (Žg). Ši konstrukcija galima ir veiksmo krypčiai nurodyti, plg. ànà acik·le / pαr‿dùrs / ir‿àš iš‿pàsk.s (Žg). Par tinka pavaduoti galininkiniams junginiams su prielinksniais nuo, iš arba įnagininkui [pαr‿dá.rba. / pα(r)‿rú·pesti. vs tie‿negerùmαi [iš / nuo darbo, iš / nuo rūpesčio visi tie negerumai] (Žg); àš *lã·tvio ir‿bαñda. gaæũ / ir‿pαr‿bé. rna. tαrnavaũ [aš Latvijoj ir bandą ganiau, ir bernu tarnavau] (Dkš). Konstrukcija po su daiktavardžio galininku taip pat žymi objektą [nu‿màtα / tètùks vens išedaαva i‿dá.rba / a‿màmà su‿tαis‿vαkαs rú·pi.dαvos po‿nàmùs]. Prielinksnis pro su daiktavardžio galininku atitiktų prielinksnio apie reikšmę, plg. niẽk(a) aš‿j.m negàù papã·sako pro‿jeun.ma. // nàmuosè stó·u / nu‿kã· gàù pasak·? [nieko aš jum negaliu papasakot apie jaunimą. Namuose esu, nu ką galiu pasakyt?] (Žg). Žagariškiai įvairiomis reikšmėmis vartoja panevėžiškiams būdingą konstrukciją su + įnagininkas. Tradiciškai šia konstrukcija nurodoma veiksmo atlikimo priemonė, įrankis, pvz.: su‿karaz.ŋka gá.udi.dαvau [žuvis] (Vrš); su‿- dαgeis pjé.un (Žg); tαi‿ven(s) su‿peù pradró·š / u.r·s / α‿ne‿iš‿mẽ·e pad.rpta / ktà su‿dαti kã·zdαva / tαi‿tàdà padã·re ùždαra. kαsta. [kalbama apie Barboros Umiastauskaitės palaikus] (Žg); su‿rαkom vśka. d.rbdαvom (Žg); kelès ten‿šé.rdαva su‿pèlαs (Žg). Kitais atvejais minėta konstrukcija nusakomi tokie objektiniai santykiai, kurie turi papildomų paskirties ar priežasties reikšminių atspalvių, plg.: vsùs pã·snikus tur·dαv(a) atlαik· su‿sikè (Žr); jà / su‿sv.če [šuliniai būdavo] (Žg); gà pavá.iši. su‿kàvà? / gá. nevá.uses? (Žg); ké.z bùva išmatúocs / i‿su‿žv·ru tur·e žvi.rúo (Žvlg); k.r.ndαvom su‿má.lkom (Žvlg); 14 Reiškinys yra tirtas ir aprašytas, plačiau žr. Švambarytė 1996; Vasiliauskienė 2008. Straipsniai / Articles 79 Žagarės šnektos sintaksinės ypatybės (remiamasi 1998–2003 metų įrašais) iš‿kapeku. gi.vẽ·nom / su‿kapekom važin·om [apie pinigų vertę] (Žr); visàdà su‿uvmù usi-·mus / nebùva n.‿nó ro / n‿lαko [į vakaruškas eiti] (Žg). Vietos raiška Žagarės šnektoje turi savitų raiškos formų. Antai žodžio laukas kilmininko su prielinksniu ant konstrukcija vartojama visai kita – vienkiemio (viensėdžio) – reikšme, pvz., ant‿lak. [gyvendamas vienkiemyje] gal·- tum jem [žydams] i.tαis· a‿virtuùke. / a‿kã· (Vrš). Lokacija žagariškių žymima ir kilmininko su prielinksniais pri arba tarp konstrukcija [jũ·s jǽ.unas mergčkas / jegu apsivète / pri‿t.v. negi.vé.ŋki / àckirα gi.vé.ŋki (Žg); i‿mẽ·s tαrb‿žm. gi.vẽ·nαm / i‿paté.ŋkinti / i‿vskαs (Žvlg)]. Kur kas dažniau vieta žymima galininku su prielinksniais į, pas. Prielinksnine konstrukcija į su vardažodžio galininku nusakoma vieta turi ir papildomų semantinių krypties požymių, plg.: jõ· [brolio] ne-uškabna / ni‿i.‿*sbira. vẽ·že / ni‿i.‿kal·ima. kša / niẽka (Žg); bùva mùm tok(s)‿skl·ps i.‿žẽ·me. užmú·ri.cs [buvo mum toks skleps žemėje užmūtyts] (Žg); s·da i.‿á.rli. / i‿nuvaã·va [sėdo ant arklio ir nuvažiavo] (Žvlg)]. Apytikrė vieta žymima pas su daiktavardžio galininku, pvz.: kr·žkełj / pa(s)‿sàva kiẽma. kαi‿stov·dαvom / tαi‿nuo‿bažn·čes atró·da tòki / kαi‿bαῇga(ž) žmò. / daug·be suvaúodαva iš‿vsu i.‿tuos‿*j.deiùs (Žvlg); pas‿t.lta. tẽ· vá.lge (Žvlg). Vietą žagariškiai nusako ir rečiau vartojama senesne prielinksnine konstrukcija sulig + įnagininkas, pvz.: ta‿*liẽlupe / krat. neb.va / tai‿isiledava // jau‿vàkarè / sùlig pàmatas (Vrš). Vieta nusakoma ir tradiciniu vietininku, pvz., nàmuosè stó·u / nu‿kã· gàù pasak·? (Žg). A. Kaikarytė yra rašiusi, kad „iliatyvą, kaip ir bk, paprastai atstoja prielinksninė konstrukcija į + galininkas. Tik pastebėtina, kad Joniškio šnektoje kalbamąja konstrukcija kartais reiškiamas ir inesyvas“ (Kaikarytė 2010: 27). Ir žagariškiai minėtą junginį vartoja panašiai, pvz.: i‿dažine. sl·pẹs [daržinėje slėpės] (Vtč); o‿i.‿vduri. stó· tas‿mašns pcs‿jau [o viduryje stov tas mašins pats jau] (Vrš); i.‿pena. užm.ŋki.dαvom / prid·davom svesta / tak. [piene užminkydavom, pridėdavom sviesto, taukų] (Žg). Laikas, laiko atkarpa ar tam tikras laikotarpis žagariškių reiškiami prielinksninėmis konstrukcijomis. Paprastai tarmėse laiko trukmė nusakoma prielinksnio ligi ir vardažodžio kilmininko linksnio konstrukcija [jegu lé.izdαva / tαi‿tk ligi‿sá.ul.s lαidõs [gegužinėje pabūti] (Dkš); sekmã·dieni. šó·kei bú·dαva ligi‿kètuȓ. r·ta (Vrš)]. Sutrumpinta prielinksninės konstrukcijos lik su skaitvardžiu ar daiktavardžiu veiksmo vyksmo ribai nusakyti yra pastiprinama dalelyte pat, plg.: šó·kei bú·dαva lik‿pàt dv·liktαi vã·lαndαi / dv·likta. jeu‿pras.ded gav·ne (Žg). Laiko trukmė gali būti nusakoma ir prielinksniu par su skaitvardžio ir daiktavardžio kilmininku arba galininku, plg.: màna v·rz bùva daũk śenèśniś / pαr‿śeó·lika bevek mẽ·tu. (Žg); išłá.izdαva [ūkininkas] pαr‿dv savá.ites / atedαvau i.‿*žagã·re. [pas tėvus] (Žg). Laikui nurodyti vartojama ir prielinksnio po su įnagininku konstrukcija, pvz., *lituvà kat‿susiv·re po‿kàrù / làbα bl.gα b.va // JANINA ŠVAMBARYTĖ-VALUŽIENĖ 86 Acta Linguistica Lithuanica LXXXII naminiai paukščiai, gyvuliai (gaidys, karvės pienas), medžiai (liepa), gamtos reiškiniai (bangos), kitų šalių gyventojai (amerikonas), tam tikra būsena (sapnas). Apie menkai prisimenamus dalykus sakoma [bški. àsu gird·es / kai‿par‿sã·pna. (Žvlg)], o temperatūra matuojama labai netikėtu palyginimu [lá.u / ka‿palktu. [alus] / kai‿ká.ȓv.s pen(š) šiltùma (Vrš)]. Respondentai būseną ar būvį nusako taip: i‿prag·dau kαi‿taz‿g.d.s / prad·eu ǽ.u (Žg); dr.psa kαi‿mαšas (Dkš). Poetiškai įvardijamas atlaidų įspūdis [kr·žkełj / pa(s)‿sàva kiẽma. kαi‿- stov·dαvom / tαi‿nuo‿bažn·čes atró·da tòki / kαi‿bαga(ž) žmò. / daug·be suvaúodαva iš‿vsu i.‿tuos‿*j.deiùs (Žvlg)] arba palinkėjimas [*vαitekú·nien / bùz dukt· kαi‿liẽpa / akštà / gràž· (Žvlg)]. Apie prabangiai gyvenančius sakoma: gi.vẽ·na kαi‿amerikó·ns (Žvlg). Žagariškiai pagrečiui vartoja ir lyginamąjį žodį kaip, bet kur kas rečiau, pvz.: da.‿mã·šina.‿ta. pasistàe kαip‿ker·bla. kòke. [apie siuvamąją mašiną] (Žg); dàbà nèb. tò. pù. / kαip‿sèe (Žvlg); té·n .ždαrbiz ger.nis nèkαp *li.tuv. (Žg)]22. Kalbos ekspresija. Respondentai nevengia įvairių kalbos estetikos, ekspresijos ar įtaigumo posakių. Pavyzdžiui, siekdami klausytojui sudaryti nustebimo, efekto būseną ir įvardyti kartotinį veiksmą, žagariškiai renkasi skaičiaus variantus, pvz.: benznαi brã.ñgu.s / rètα kàdà atvaúoj (Žg); dagæ i.‿màskvàs rã·še (Žg); màtα kòkes mũ·su. jeun·stez bùva / jà (Žg). Joniškio šnektoms itin būdingas stiprinamasis kilmininkas apie Žagarę nėra labai populiarus (Jšpt 2001: 39– 40). Įrašuose pastebėtas tik vienas pavyzdys: bú·dαva srúogu. srúogas pritαis·tas / tàdà vebdávom (Žg). Neretai veiksmo ypatybei sustiprinti vartojamas koks nors priešdėlinis veiksmažodio ap(si)-, iš-, su + būti junginys, plg.: škã·pliereis visó·keis apsikabin·es / apsibùve.s (Žg); tαs‿mergé.łkas išprievartá.u ès / ižbũ·n tie‿cigó·nαi (Žg); išpαrdαvin·e vska. / ižbùva / o‿palé.ide vsùz bedαùs [apie privatizaciją] (Žg); iš‿*utenõ·s atedαva / visá.i nuskùre. / nubùve. / čè už‿d·ka. edαva / pas‿tuõs tαrná.udαva (Žg); tò. kαšt. ká.rve dúod i‿dúot pαr‿aś(ś) śu‿uõdega // dã.ũža vśàś aśś / parenù tei‿kα(i)‿iš‿pit. / raudó·na / sukã.- tuś / śubùvuś (Žg); p.šl.(s) supaž.ndin té.n / sùb.n‿jeu (Žg). Siekdami ekspresijos žagariškiai kartoja tą patį žodį arba paryškina jį pridedamu prieveiksmiu, pvz.: kẽ·palus po‿pẽ·u sùglaudα / sùglaudα / kr·u. dèd p.rma / i‿vaúo i.‿pẽ·u. (Žg); gi.vẽ·nims kó·ks má.rgs / kó·gz bαse má.rks (Žg); regdαva kiẽk regdαva [mokėti už grūdų sumalimą] / àle neb· to‿prõ·ta / nebe-acmenu (Žg); dàbà ka‿t(g) greæ / čè pàgriebe / čè mẽ·te / čè pàgriebe / čè mẽ·te (Žr). Kartais kuriamam veiksmui (ar vaizdui) sukonkretinti, patikslinti parenkamas sinonimas, 22 Latvių dialektologų sudarytame Sinolės šnektos (pereinamosios šnektos tarp Vidurinės (Vidžemės) ir Augšžemės tarmių) palyginimų žodyne vyrauja palyginimai su kâ, atitinkantys liet. kai(p). Plačiau žr. Putniņa, Timuška 2001. Straipsniai / Articles 87 Žagarės šnektos sintaksinės ypatybės (remiamasi 1998–2003 metų įrašais) pvz.: [Braškes] nuplá.unu / nùvala (Žg); i‿mã·žaź bùva làbα t·kus / ràmùs (Žg); jz bú·tu. prad·es ȓó· i‿ǽ.u (Žr); čè / matα / pri‿rubẽ·eus tie‿žmó·ni.s tòki netklei rà / sulatv·e / tòæ tòki dorèsni šventèsn žmõ·ni.s (Žg); d.rbau / kæłà(š) šé·ȓeu / ká.ȓves m.lžau / vαkα / klàpatα / mó·kslαi (Žg). Žagariškiai laikosi ir tam tikros kalbos estetikos normų (gali būti, kad tik kalbėdami su svetimu pašnekovu), pvz., dã· ká.ȓve prde(t) tu.‿kepaùku. / tu.‿bl·nu. / su‿lenũ·gu kαip‿en / i‿nèšvàri žol· paliẽk (Vš). Apie Žagarę žmogus, negalintis parodyti pagarbos kitam ar nusižeminti, vadinamas storžieviu: αn‿tõ bùva storžiẽve [negali pabučiuoti kunigui rankos] (Žg). Respondentai pasakojimą nuspalvina ir retoriniais klausimais, plg.: ku tù ràs tep / kαip‿sàva? [apie savo darže išaugintas daržoves] (Žg); tòki mαrgiùkαi bú·dαva [sijonai] / gá. i‿bú·dαva pαrduotùv.j / àle ku tu.‿pnig. tiẽ(g) gá.usi? (Žg). Tarminė ekspresija apskritai nėra tirta, bet ji pasakojime atspindi respondento kalbinės saviraiškos išgales. APIBENDRINAMOSIOS PASTABOS Žagarės šnektos XX a. pabaigos ir XXI a. pradžios tarminiai įrašai, daryti 1998–2003 metais, nėra nuoseklūs tekstai, nes įrašinėtojai autorinį pasakojimą pertraukdavo klausinėdami, todėl ir sintaksiniai reiškiniai, aprašyti straipsnyje, neatspindi tobulos sistemos. Vis dėlto galima įžvelgti tam tikrus Žagarės šnektos sintaksinės raiškos polinkius. Morfosintaksiniams Žagarės šnektos reiškiniams priskirtini perficientyvas, reikiamybės ar paskirties raiška, geidžiamosios nuosakos ir prijungiamųjų, tariamą veiksmą nusakančių, junginių, artroido vartojimas. Minėtos sintaksinės konstrukcijos yra ir kiek ne kiek savitos, pvz., dažnesnės perficientyvinės formos su postverbu lauka(n), nei žemė(n) [nešti lauka(n) ‘išneštiʼ, leisti žemė(n) ‘išleistiʼ] arba geidžiamosios nuosakos raiška dalelyte lei ir esamojo laiko 3 asmeniu, nei lai + es. l. 3 a. [lei ein(a) ‘tegul ein(a), teeinieʼ; lai rėk(ia) ‘tegul rėkia, terėkieʼ]. Kitos morfosintaksinės ypatybės yra būdingos Joniškio šnektoms, jų vartojimas palaikomas kalbų kontaktų: panašių konstrukcijų esama ir latvių kalboje. Žagarės šnektos įrašuose, t. y. diskurse, kaip ir galima buvo tikėtis, yra savitų subjekto ir objekto, įvairių aplinkybių (vietos, laiko, būdo, priežasties) raiškos atvejų. Sintaksiškai minėtos sakinio dalys reiškiamos įvairiais linksniais arba prielinksninėmis konstrukcijomis. Dažniausiai vartojamas vardažodžių naudininkas ar naudininkas su prielinksniu ligi arba galininkas ir prielinksninės apie, į, pagal, par, pas, po, pro konstrukcijos. Kiek retesni vardažodžio kilmininko ar kilmininko su prielinksniais ant, dėl, ligi, pri, tarp junginiai. Savitos prielinksninės įnagininko konstrukcijos su prielinksniais po, su, sulig. Žagariškiai vartoja JANINA ŠVAMBARYTĖ-VALUŽIENĖ 88 Acta Linguistica Lithuanica LXXXII priduriamąsias konstrukcijas ir gan(a), ir viskas. Vientisinius sakinius papildo vienarūšėmis sakinio dalimis, prijungtomis jungtukais a(r), i(r). Tie patys jungtukai jungia ir sudėtinius sujungiamuosius sakinius. Prijungiamieji sakiniai dažniausiai prijungiami lietuvių kalbai būdingu jungtuku ka(d). Iš kitų minėtini prijungiamieji žodžiai kada, kas, kiek, koks, kur. Be veiksnio, pažyminio, vietos, laiko ir kt. aplinkybių šalutinių sakinių, tarminiuose įrašuose vyrauja papildinio šalutiniai sakiniai. Žagarės šnektos ekspresijos raiška frazeologiniais ir stabiliųjų žodžių junginiais, kaip ir kiekvienos šnektos, yra gana savita, atspindinti respondentų prigimtinės patirties, išmonės, nuovokos ir kalbinės kūrybos išgales. Iš tradicinių šnektos frazeologizmų, kurių aptarta 21, net 15 yra saviti, nepatekę į Frazeologijos žodyną. Vadinasi, net 71,4% frazeologizmų vartojami tik žagariškių. Stabiliųjų žodžių junginių, kurie išskirti į individualiuosius ir bendruosius, gausa (jų aptarta net 39) taip pat rodo šnektos gyvybiškumą. Palyginimams, kurie sudaromi su palyginamuoju kai(p), lyginimo pagrindu renkamasi namų apyvokos daiktai, paukščiai, gyvūnai ir pan. Kita sintaksinė ekspresija remiasi skaičiaus ar giminės kaita, žodžių kartojimu, sinonimų paieška. Per šimtmečius suformuota prigimtinė šnektos sintaksinė raiška teikia asmeniui saviraiškos laisvę. Ne veltui kalbama apie žodinguosius lietuvių literatūros kūrėjus Marių Katiliškį (Albiną Vaitkų), Juozą Žlabį-Žengę, kilusius iš Žagarės apylinkių. SANTRUMPOS Dkš – Daukšiai LKI GCTA – Lietuvių kalbos instituto Geolingvistikos centro Tarmių archyvas Vrš – Veršiai Vtč – Vytaučiai Žg – Žagarė Žr – Žiuriai Žvlg – Žvelgaičiai LITERATŪRA FŽ – Frazeologijos žodynas, rengė I. Ermanytė, O. Kažukauskaitė, G. Naktinienė, J. Paulauskas, Z. Šimėnaitė, A. Vilutytė, redagavo J. Paulauskas, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2001. Galkus Juozas 2018: Šimkūnuos gyventi nenuobodu..., Vilnius: Joniškiečių draugija „Sidabra“. Straipsniai / Articles 89 Žagarės šnektos sintaksinės ypatybės (remiamasi 1998–2003 metų įrašais) Girdenis Aleksas, Kačiuškienė Genovaitė 2000: Paraleliniai reiškiniai latvių ir šiaurinių lietuvių veiksmažodžio sistemose. – Kalbotyra 37(1), 21–27 [= Girdenis A. 2000: Kalbotyros darbai 2, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 307–314]. Jonaitytė Aldona 1967: Latvių kalbos poveikis palatvės vakarų aukštaičių šnektų gramatinei sandarai. – Lietuvių kalbotyros klausimai 9, 171–182. Jonaitytė Aldona 1969: Palatvės vakarų aukštaičių šnektų būdvardis, skaitvardis, įvardis. – Lietuvių kalbotyros klausimai 11, 183–221. JŠPT – Joniškio šnektų pratimai ir tekstai, ats. red. J. Švambarytė, Šiauliai: J. K. Vasiliausko įmonė, 2001. Kaikarytė Aušra 2015: Skaistgirio šnektos ypatybės. – Kalbos istorijos ir dialektologijos problemos 3, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 150–173. LFV 1–2 – Latviešu frazeoloģijas vārdnīca 1 (A–M), 2 (N–Ž), red. A. Laua, S. Veinberga, A. Ezeriņa, Rīga: Avots, 1996. Liparte Evija 2000: Iliatyvo resp. prieveiksmio laukan reikšmės ir galimi sinonimai lietuvių kalbos tarmėse. – Lietuvių kalbotyros klausimai 43, 144–152. Liparte Evija 2000a: La. nost vs. malā vs. zemē un lie. žemėn vs. šalin semantiskās attiecības literārajā valodā un izloksnēs. – Linguistica Lettica 8, 151–179. Liparte Evija 2005: Dėl vokiečių kalbos sakinio rėmelio konstrukcijos atitikmenų baltų ir Pabaltijo finų kalbose. – 10-ojo tarptautinio baltistų kongreso „Baltų kalbų istorija ir tipologija“ pranešimų tezės, 2005 m. rugsėjo 23–24 d., Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 50. LKG III – Lietuvių kalbos gramatika 3: Sintaksė, red. K. Ulvydas, Vilnius: Mokslas, 1976. LKT – Lietuvių kalbos tarmės: Chrestomatija, sud. E. Grinaveckienė, A. Jonaitytė, K. Morkūnas, B. Vanagienė, A. Vidugiris, Vilnius: Mintis, 1970. LKTCH – Lietuvių kalbos tarmių chrestomatija, sud. R. Bacevičiūtė, A. Ivanauskienė, A. Leskauskaitė, E. Trumpa, moks. red. L. Grumadienė, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2004. LLV – Lietuviešu-latviešu vārdnīca, J. Balkevičs, L. Balode, A. Bojāte, V. Subatnieks, A. Sarkanis, Rīga: Zinātne, 1995. LVS – Latviešu valodas sintakse, L. Ceplītis, J. Rozenbergs, J. Valdmanis, red. L. Ceplītis, Rīga: Zvaigzne, 1989. Maigone Beitiņa 2009: Mūsdienu latviešu literārās valodas sintakse, Liepāja: LiePA. Marcinkevičiene Rūta 2010: Lietuvių kalbos kolokacijos, Kaunas: VDU leidykla. JANINA ŠVAMBARYTĖ-VALUŽIENĖ 90 Acta Linguistica Lithuanica LXXXII Mikulskas Rolandas 2003: Postverbų pateikimo problema „Lietuvių kalbos žodyne“. – Acta Linguistica Lithuanica 48, 71–96. Putniņa Maiga, Timuška Agris 2001: Sinoles izloksnes salīdzinākumu vārdnīca, Rīga: LU Latviešu valodas institūts. PŽ – Palyginimų žodynas, sud. K. Vosylytė, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2014. Rosinas Albertas 1998: Baltų kalbų įvardžiai, Vilnius: Mokslas. Sauka Donatas 2019: Apie laiką ir save, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas. Švambarytė Janina 1996: Apibrėžto ir neapibrėžto kiekio raiška, Šiauliai: Šiaulių universiteto leidykla. Švambarytė Janina 2002: Dėl kelių reikiamybės raiškos atvejų Joniškio šnektose. – Valoda – 2002. Valoda dažādu kultūru kontekstā 1, Daugavpils, 66–69. Švambarytė Janina 2003: About the System of Syntax in Subdialects (Joniškis, Noth Lithuania). – 4th Internacional Congress of Dialectologists and Geolinguists, Rīga, 197–199. Švambarytė-Valužienė Janina 2015: Mato Slančiausko ir jo pagalbininkų pasakojamosios tautosakos rinkinių leksika: Žodynas, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. Švambarytė-Valužienė Janina 2017: Mariaus Katiliškio raštų palyginimai: kalbinė terpė ir nauja prasmė. – Acta Linguistica Lithuanica 77, 129–143. Švambarytė-Valužienė Janina 2017a: Tarmės įtaka Mariaus Katiliškio raštų kalbai. – Acta Linguistica Lithuanica 76, 155–172. Švambarytė-Valužienė Janina 2018: Žagarės šnektos ribos. – Acta Linguistica Lithuanica 78, 135–148. Švambarytė-Valužienė Janina 2019: Fonetinės ir morfologinės Žagarės šnektos ypatybės (XX a. pabaiga–XXI a. pradžia). – Acta Linguistica Lithuanica 80, 109–145. Valeckienė Adelė 1998: Funkcinė lietuvių kalbos gramatika, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. Vasiliauskienė Virginija 2008: Lietuvių kalbos žodžių tvarka XVI–XIX a. Atributinės frazės, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. Zinkevičius Zigmas 1966: Lietuvių dialektologija, Vilnius: Mintis. Straipsniai / Articles 91 Žagarės šnektos sintaksinės ypatybės (remiamasi 1998–2003 metų įrašais) Syntactic Peculiarities of Žagarė Local Dialect (Based on the Records of 1998–2003) SUMMARY The third article dedicated to Žagarė local dialect discusses its morphosyntactic and syntactic peculiarities. The other articles published in this journal established the boundaries of Žagarė local dialect (Švambarytė-Valužienė 2018: 135–148) and described the peculiarities of morphology and word-formation; attention was also paid to the peculiar properties of vocabulary (Švambarytė-Valužienė 2019: 109–145). The study addressing the syntax of Žagarė local dialect was conducted on the basis of the dialectal records dating to the end of the 20th century and the beginning of the 21st century, which were made during the period 1998–2003 in Žagarė and its environs. The morphosyntactic phenomena found in Žagarė local dialect include perficientive (nešti lauka(n) ‘to take outʼ, leisti žemė(n) ‘to let outʼ), the expression of necessity or purpose (rugiai pjaunami ‘rye needs to be reapedʼ), the use of the optative mood (lei ein(a) ‘may he goʼ; lai rėk(ia) ‘may he screamʼ), subordinate clauses expressing an imagined action (bijau, ka nepaguldo į ligoninę ‘I am afraid that I may be put to hospitalʼ) and arthroid (demonstrative pronoun tas). The above peculiarities of the dialect are to a certain extent original and also characteristic of other local dialects of Joniškis. Their usage is supported by language contacts: similar constructions can also be found in Latvian. As it can be expected, the records of Žagarė local dialect, i.e. discourse, demonstrate the original cases of expression of the subject, the object and various adverbial modifiers (place, time, manner, cause). Syntactically, the abovementioned parts of the sentence are expressed by various cases or prepositional constructions. The nominal dative or the dative with the preposition ligi or the accusative and the prepositional constructions apie, į, pagal, par, pas, po, pro are most commonly used. The nominal genitive or the combinations of the genitive and the prepositions ant, dėl, ligi, pri, tarp are slightly less common. Peculiar prepositional instrumental constructions with the prepositions po, su, sulig are used. The speakers of Žagarė local dialect also use dangling constructions (ir gan(a), ir viskas). Simple sentences are supplemented with the homogeneous parts of the sentence linked by the conjunctions a(r), i(r). The same conjunctions are also used in case of coordinate sentences. Subordinate sentences are usually linked by the typical Lithuanian conjunction ka(d). Other subordinators are kada, kas, kiek, koks, kur. Subordinate object clauses prevail; subordinate subject and attributive clauses as well as subordinate clauses of place, time, etc. are slightly less common. Like in every other dialect, the expressive content of Žagarė local dialect manifesting itself through phraseological units and stable word phrases is rather original as it reflects the capacities of the respondents’ natural experience, wit, understanding and linguistic creation (užraukti kaip į maišą ‘not allow, prohibit’, kaip maišą prarijus ‘to feel unhealthy’, JANINA ŠVAMBARYTĖ-VALUŽIENĖ 92 Acta Linguistica Lithuanica LXXXII etc.). Concerning the traditional phraseological units used in the dialect, 21 of which were discussed, as many as 15 are original and not found in the Phraseological Dictionary. It means that as many as 71.4% of the phraseological units are used by the speakers of Žagarė dialect only. The high number of stable word phrases (as many as 39 were discussed), which are subdivided into individual and general, also shows the dialect’s viability. As regards comparisons formed with comparative kai(p), household items, birds, animals, etc. serve as the basis of comparison. Yet another type of syntactic expression is based on the shift of number or gender, repetition of words, search for synonyms. The dialect’s inherent syntactic expression formed through centuries provides an individual with the freedom of self-expression. It is not without reason that people speak about the eloquent authors of Lithuanian literature Marius Katiliškis (Albinas Vaitkus) and Juozas Žlabys-Žengė, who originated in the environs of Žagarė. Įteikta 2019 m. gruodžio 17 d. JANINA ŠVAMBARYTĖ-VALUŽIENĖ Lietuvių kalbos institutas Petro Vileišio g. 5, Vilnius LT-10308, Lietuva janina.valu[email protected]om