Peter Wiesinger Albrecht Greule. „Baiern und Romanen. Zum Verhältnis der frühmittelalterlichen Ethnien aus der Sicht der Sprachwissenschaft und Namenforschung“

HARALD BICHLMEIER Saksonijos mokslų akademija Leipcige Martino Lutherio universitetas Halė–Vitenbergas Tyrimų kryptys: toponomastika (germanų, keltų), senoji iranistika, mikėnologija, indoeuropeistika, etimologija. DOI: doi.org/10.35321/all83–17 Peter Wiesinger, Albrecht Greule BAIERN UND ROMANEN. APIE ANKSTYVŲJŲ VIDURAMŽIŲ ETNINIŲ GRUPIŲ SANTYKĮ KALBOTYROS IR VARDYNO TYRIMŲ POŽIŪRIU Kartografija: Michael Schefbäck. Tiubingenas: Narr Francke Attempto, 2019, 250 puslapių. ISBN: 978–3–7720–8659–5 (spausdinta); 978–3–7720–5659–8 (elektroninė knyga) Senesniųjų Europos (Vidurio) kalbos sluoksnių toponomastika indoeuropeistikos požiūriu jau dešimtmečius nėra (nebėra) sistemingai tiriama, o ypač retai nagrinėjama monografiniuose darbuose. Išimtys – pavieniai veikalai, pavyzdžiui, Scheungraber, Grünzweig (2014), tačiau juose didžiąja dalimi pirmiausia tik susisteminamos esamos žinios, nepateikiant iš tiesų naujų rezultatų. Taigi sistemingas šios kalbinės medžiagos tyrimas, atsižvelgiant į dabartinį indoeuropeistikos lygį, tebėra tyrimų spraga. Didesni tyrimai pirmiausia buvo skirti keltų oniminiam inventoriui, kuris, ko gero, gali būti laikomas geriausiai ištirtu (Falileyev, Gohil, Ward 2010; Anreiter 1996, 2016; Sims-Williams 2006; Raybould, Sims-Williams 2007–2009, taip pat daugybė kitų asmenvardžių tyrimų, pavyzdžiui, Meid 2005). Dabartiniu indoeuropeistikos lygmeniu buvo 360 Acta Linguistica Lithuanica LXXXIII Peter Wiesinger Albrecht Greule. Baiern und Romanen. Zum Verhältnis der frühmittelalterlichen Ethnien aus der Sicht der Sprachwissenschaft und Namenforschung taip pat išnagrinėti antikos šaltiniuose paliudyti Panonijos vardai (Anreiter 2001). Kalbant apie vandenvardžius, pabrėžtinas DGNB (2014), kuris, nepaisant detalių trūkumų ir pernelyg didelio glaustumo (plg. Bichlmeier 2015, 2015a), gali būti laikomas veikalu, pateikiančiu gerą apžvalgą. Šiuo požiūriu mažiau vykęs yra DONB (2012), irgi dėl pernelyg trumpų straipsnių, o dar labiau – dėl beveik 90 straipsnių rengėjų profesinio nevienalytiškumo. 1. BENDROSIOS PASTABOS APIE KNYGĄ Čia pristatomas bendras dviejų žinomų germanistų veikalas, jų pačių teigimu, pirmiausia parašytas siekiant paneigti vieną (recenzentui iki šiol apskritai nežinomą ir, ko gero, bent dešimtmetį nebeaktualią hipo)tezę, kuri apie 2000 m. ir vėliau, regis, ypač buvo paplitusi tarp archeologų: esą bavarai galiausiai yra romanų kilmės (p. 21–25, galinis viršelis). Kaip ir abiem autoriams, recenzentui dėl to, kad bavarų kalba yra vokiečių kalbos atmaina, taigi Bavarijoje ir Austrijoje pirmiausia kalbama vokiškai, neaišku, kaip galima prieiti prie tokios išvados. 2. APIE PIRMĄJĄ KNYGOS DALĮ (P. 11–98) Taigi pirmojoje knygos dalyje nagrinėjama būtent ši archeologų teorija ir ji įtikinamai paneigiama. Po tyrimų apžvalgos pavyzdingai, nors kartais gana kondensuotai, išdėstoma bavarų kalbos istorija, taigi ir vardų integracijos į bavarų kalbą istorija. Apmaudu, kad, nepateikiant nuorodų į kitą literatūrą, iš esmės nurodomos visos laiko datos, tikriausiai teisingos, susijusios, pavyzdžiui, su pirmuoju ir antruoju priebalsių poslinkiu, i umliautu, a umliautu, vėlesniais monoftongizacijos ir diftongizacijos procesais ir kt. Mažiau su šia medžiaga susipažinusiems skaitytojams kartais gali susidaryti klaidingas įspūdis, kad tai – paties autoriaus (čia Wiesingerio) naujai gautos įžvalgos. Tačiau taip beveik niekada nėra. Knygos turinys, susijęs su garsinių procesų germanų–vokiečių kalbose datavimu, čia pateikiamas lentelės forma; taip išryškėja ir pavieniai vienas nuo kito besiskiriantys datavimai: Recenzijos / Reviews 361 HARALD BICHLMEIER Procesas | Datavimas | Puslapis Priešgermanų / ankstyvosios germanų kalbos *o neapvalinimas > pragermanų *a kirčiuotame skiemenyje | „tikriausiai ne vėliau kaip apie Kristaus gimimą įvykęs“ „apie Kristaus gimimą įvykęs germanų kalbos garsų kitimas o > a“ | 61 84 Priešgermanų / ankstyvosios germanų kalbos *o neapvalinimas > pragermanų *a vardų dūrinio sandūroje | po I a. po Kr.? (Chariovalda pas Tacitą) | 61 Priešgermanų / ankstyvosios germanų kalbos *ā > pragermanų *ō | „įvykęs ne vėliau kaip I a. po Kr.“ | 61 Senesnysis i umliautas pragermanų *e > i | „nuo II a. po Kr.“, „baigtas apie 600 m.“ „maždaug nuo 150 iki vėliausiai 700 m.“ prieš „besibaigiantį VII a.“ | 62 95 124 a-umliautas *i > *e | II a. po Kr. iki 600 m. (tuo pat metu kaip i-umliautas) „maždaug nuo 150 iki vėliausiai 700 m.“ | 62 95 senesni 2-ojo priebalsių poslinkio reiškiniai (t, p, k > ss/z, ff/pf, <ch> [χχ] (taip pat k tik tarp balsių) | „prasidėjęs apie 600 m.“, „prasidėjęs ne anksčiau kaip po 565 m.“ „apie 600–650 m.“ „ne vėliau kaip apie 650 m. visiškai įvykęs“ | 49, 55, 60, 63, 64 65 66 Antrojo priebalsių poslinkio 2-asis etapas (d > t) | (ne vėliau kaip) VIII a. pirmoji pusė „apie 700–760 m.“ | 62, 64 65 Antrojo priebalsių poslinkio 3-iasis etapas (b > p) | „maždaug nuo 740 iki 780 m.“ | 64, 66 Bavarų, alemanų k > „ch“ > [kχ] žodžio pradžioje, geminacijos atveju, po nosinio priebalsio“ | „maždaug nuo 740 iki 780 m.“ | 65 Antrojo priebalsių poslinkio 4-asis etapas (g > k) | VIII a. antroji pusė „maždaug nuo 760 iki prieš 800 m.“ | 62 65, 66 o pakilimas > u /_ NK | VIII a. antroji pusė | 62 Vėlesnysis i-umliautas | VIII a. antroji pusė iki XII a. „nuo IX a. iki vėlyvosios senosios aukštosios vokiečių kalbos XI a. epochos“ | 67–69 126 Kirčio perkėlimas į pirmąjį skiemenį integruojant į senąją aukštąją vokiečių kalbą | „iki XI a. vidurio“ | 70 362 Acta Linguistica Lithuanica LXXXIII Peter Wiesinger Albrecht Greule. Baiern und Romanen. Zum Verhältnis der frühmittelalterlichen Ethnien aus der Sicht der Sprachwissenschaft und Namenforschung Procesas Datavimas Puslapis vadinamoji „naujosios aukštosios vokiečių kalbos“ viduriniosios aukštosios vokiečių kalbos ī – ū – iü diftongizacija „jau nuo XII a. antrojo ketvirčio, prasidėjusi Vidurio Bavarijos Dunojaus regione“ 70 ir toliau 3. APIE ANTRĄJĄ KNYGOS DALĮ 3.1. Struktūra Antrąją knygos dalį (p. 99–218) sudaro pagal regionus (Pietų Bavarija: Greule; Austrija: Wiesingeris) išdėstyti vardų katalogai (atitinkamiems kryžminiams nurodams vardai sunumeruoti): 175 senovės romanų tradicijos vardai (p. 99–186), 73 romanų–vokiečių mišrieji vardai (p. 186–203), 20 valchenų vardų (t. y. vardai, sudaryti su dėmeniu walch- „romanas“; p. 203–208), 15 paršalkų vardų (p. 208–211). Toliau pateikiamas atmestinų romanų–vokiečių vardų sąrašas (p. 213–218; tik su ne ilgesniais kaip dviejų eilučių etimologijos komentarais), t. y. tokių vardų, kurie anksčiau buvo laikomi mišriaisiais vardais, tačiau dabar aiškinami kitaip. Po to pateikiami dar devyni žemėlapiai (nenumeruotuose p. 221–229); p. 54, 64 išnašoje skaitytojas sužino, kad 6–9 žemėlapiai (t. y. p. 226–229) paimti iš Wiesinger 1994. Pačiame žemėlapių skyriuje tai nepaminėta. Knyga baigiama santrumpų sąrašu (p. 231), literatūros sąrašu (p. 233–246) ir nagrinėtų romanų–antikos kilmės, mišrios kilmės, valchenų bei paršalkų vardų rodykle (247–250 [dviem skiltimis]). 3.2. Apie knygoje vartojamą indoeuropeistiką ir rekonstrukcijų rašybą Antroji pagrindinė dalis yra problemiškesnė knygos dalis. Čia aptariami pavieniai vardai ir atliekama jų etimologinė analizė. Pateikiama tam tikra liudijimų (žinoma, pirmiausia senesnių) atranka, o po jos – etimologija. Šie vardų straipsniai gali užimti vos kelias eilutes, tačiau gana dažnai – ir daugiau kaip pusę Greule puslapio, o Wiesingerio atveju – net daugiau kaip puslapį. Dėl to atsiranda tam tikras disbalansas Recenzijos / Reviews 363 HARALD BICHLMEIER dėstinyje, nes Wiesingeris savo vardų straipsniuose pateikia gerokai daugiau istorinių ir geografinių duomenų negu Greule. Skirtingų nuomonių apie kurį nors vardą dažniausiai neaptariama; kartais pateikiamos dvi galimybės, tai, ko gero, kiek dažniau daroma Wiesingerio vardų straipsniuose negu Greulės straipsniuose. Kitas abiejų autorių skirtumas yra tas, kad Wiesingeris, regis, dar mažiau negu Greule geba taisyklingai taikyti pusę amžiaus įprastus indoeuropeistikos metodus ir rašybos būdus. Wiesingerio darbuose beveik visur nekritiškai iš IEW perimami variantai su dviem balsiais, pavyzdžiui, „ide. *bherem-“ (p. 129), aspiracija (kaip ką tik pateiktame pavyzdyje) beveik visur nekeliama į viršutinį indeksą (Greulės atveju dažniausiai kitaip); tas pats pasakytina apie labializuotą antrinę artikuliaciją (ten pat: *gurem vietoj taisyklingo *gᵘrem- – taigi čia IEW pateikiamas klaidingai). Į akis krinta nenuoseklumas: kartais vietoj *u arba *ʷ vartojama anglakalbėje erdvėje labiau įprasta rašyba su *w arba *ʷ; plg., pavyzdžiui, Lech straipsnį Lech: „ide. *wilikwō- ‘drėkintojas’ iš ide. *wleikw- ‘drėkinti’“ (p. 107; Greule) ir kt. Ne tik dėl tokių nenuoseklumų būtų buvę pageidautina dar kartą (abiem autoriams) peržiūrėti knygą. Indoeuropeistikos požiūriu reikia konstatuoti, kad germanų vardyno tyrimai dešimtmečius ignoravo dabartinį indoeuropeistikos žinių lygį ir iš esmės tik prieš kiek daugiau nei dešimtmetį pamažu pradėjo jį vytis. Čia reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad abiejų autorių darbo vietos – Viena ir Regensburgas – taip pat buvo Jochem Schindlerio ir Gert Klingenschmittų veiklos vietos; tai du iškilūs indoeuropeistai, reikšmingai pastūmėję šią discipliną į priekį ir jau nuo 8-ojo dešimtmečio nuosekliai bei išimtinai dirbę su fonologine sistema, kuri vartojama ir LIV² bei NIL. Taip pat reikia pabrėžti, kad iš germanistikos pusės (ne tik vardyno tyrimų srityje, bet apskritai istorinėje [senųjų] germanų kalbų kalbotyroje) ne tik šiuolaikinė indoeuropeistika iš esmės nebuvo ir nėra perimama (net tada, kai ji aiškiai susijusi su germanų kalba, pavyzdžiui, Müller 2007 arba EWAhd ir EDPG), bet ir svarbūs Bavarijos–Austrijos regionui keltologijos tyrimai, taip pat prancūzų ir anglų kalbomis, praktiškai neatsispindi čia pateiktuose tyrimuose (cituojamu pavidalu) – tai taikytina ir pavieniams onomastiniams tyrimams, ir etimologiniams žodynams (pavyzdžiui, EDPC, kuris, ko gero, dėl patogaus naudojimo bent jau Greulės gana reguliariai buvo cituojamas DGNB, tačiau čia jo nebėra). Šioje knygoje (kaip ir DGNB bei 364 Acta Linguistica Lithuanica LXXXIII Peter Wiesinger Albrecht Greule. Bauern und Romanen. Zum Verhältnis der frühmittelalterlichen Ethnien aus der Sicht der Sprachwissenschaft und Namenforschung daugelyje kitų abiejų autorių darbų) trūksta, pavyzdžiui, Delamarre (2007, 2012, 2017, DLG², DLG³, DTNG [pastarojo, žinoma, abiejuose veikaluose nebuvo galima panaudoti, nes 1 tomas išleistas tik 2019 m.]), taip pat Falileyev (Falileyev, Gohil, Ward 2010; Falileyev 2013, 2014), Lambert 2003, McCone 1996, Repanšek 2016, Sims-Williams 2006; Raybould, Sims-Williams 2007, 2009, Zair 2012 ir kt. darbų bei LEIA – deja, neužbaigto, tačiau iki šiol išsamiausio vienos senosios keltų kalbos etimologinio žodyno. Be to, atrodo, kad šios knygos bibliografijoje kaip etimologiniai žodynai nurodyti tik IEW, LIV² ir NIL, o tai, atsižvelgiant į daugybę argumentacijoje vartojamų įvairių kalbų žodžių, yra visiškai nepakankama. Ypač rimtai kartais atsiliepia tai, kad, nepaisant daugybės keltų kilmės hipotezių, necituojamas nei ACS [Holderl, nei LEIA ar EDPC (jau nekalbant apie Delamarre’o, Lamberto ar Repanšeko darbus). Kartais tikrai būtų pravertę žvilgtelėti ir į EWAhd arba EDPG. Kadangi taip tęsiasi jau ilgą laiką, germanistikoje (arba vardyno tyrimuose) ir keltologijoje kartais dešimtmečius greta egzistuoja (egzistavo) skirtingi to paties vardo klasifikavimai, nesant jokios diskusijos: pavyzdžiui, Isaros vardą keltologai bent šimtmetį laiko aiškiai keltų kilmės¹ (ir dėl fonetinių kriterijų jis iš tiesų neabejotinai toks yra; plg. Bichlmeier 2016), o čia jis vėl klasifikuojamas kaip „ide. – ikivok.“ ar pan. Be to, ir šios knygos atveju mokslinė nuomonė apie pavienius vardus anaiptol nėra tokia vieninga, kaip čia leidžiama suprasti: tą pačią problemą jau reikėjo pažymėti kalbant apie DGNB (plg. Bichlmeier 2015, 2015a). Šiai knygai, kuri, be abejo, buvo mažiau ribojama vietos nei DGNB, būtų buvę nesunku bent apžvelgti visą reikšmingą literatūrą apie pavienius vardus ir trumpai aptarti skirtingus etimologijos siūlymus. Knyga būtų gerokai laimėjusi ir galėjusi tapti ikivokiškų vardų Pietų Bavarijoje ir Vidurio Austrijoje vadovu. Tačiau ši galimybė neišnaudota, nes literatūra, teikianti naujų įžvalgų (t. y. etimologijų) ir paaiškinimų, išleista per pastaruosius du dešimtmečius, gana nuosekliai nebuvo perimta. The ¹ Plg., pavyzdžiui, Pokorny 1914: 293, kur jis bavarų Isarą vadina keltų kilmės, arba DLG² 191, Falileyev, Gohil, Ward 2010: 136; Delamarre 2012: 165; DLG³ 192; DTNG 1: 390, kur *isarā taip pat savaime suprantamai laikoma keltų kilmės. – Abi pozicijas referuoja Bach 1954: 21 ir toliau, nepriimdamas sprendimo. Recenzijos / Reviews 365 HARALD BICHLMEIER Šių darbų, paskelbtų iš tiesų įprastose serijose ir žurnaluose (iš viso kalbama apie neabejotinai tris dešimtis įvairių autorių veikalų), recepcija daugeliu atvejų būtų galėjusi padėti išvengti pasenusių ar net iš dalies klaidingų / neįmanomų sprendimų pakartotinio spausdinimo arba, pateikus mokslinę praktiką atitinkantį išdėstymą, kuriame būtų aptarti įvairūs sprendimų siūlymai, juos atmesti. Ne paskutinė dalis dėl šiuolaikinės mokslinės literatūros dalių neperėmimo yra tam tikras vardų straipsniuose cituojamos literatūros polinkis į autoreferentiškumą (Greule kartais cituoja tik save, Wiesingeris teikia pirmenybę sau); dažnai cituojamas autorius yra dar von Reitzenstein (Bavarijos atveju; ypač Reitzenstein 2006 [Senojoje Bavarijoje], 2013 [Bavarijos Švabijoje], pavieniais atvejais ir Reitzenstein 1991). Apskritai Greule literatūrą naudoja taupiau, retai cituoja daugiau kaip tris veikalus, o Wiesingeris – vidutiniškai dvigubai daugiau; apskritai Wiesingerio vardų straipsniai taip pat vidutiniškai gerokai ilgesni, nes juose dažnai pateikiama dar nemažai informacijos apie įvardijamo objekto istoriją (žr. pirmiau). Šias išvadas iliustruoti parinktais pavyzdžiais užimtų per daug vietos ir peržengtų šio žurnalo ribas. Čia nurodytinas išsamus išdėstymas Bichlmeier 2020, kur visa tai išsamiai parodyta daugiau kaip trimis dešimtimis pavyzdžių. Apskritai susidaro toks vaizdas: Nors pirmoji knygos dalis įtikinama – net jei joje mažai literatūros nuorodų, – antroji dalis su vardų straipsniais įtikina menkai. Vardų straipsniams didžiąja dalimi būdingi šie bruožai: • Naudojama (pro)indoeuropiečių rekonstrukcijų transkripcija (*w ir *u, *bh bei *bh⁻ ir kt.) yra nenuosekli. • Pastarųjų dviejų dešimtmečių reikšminga literatūra necituojama (nors kartais susidaro įspūdis, kad ji vis dėlto buvo perskaityta), todėl jos nėra ir literatūros sąraše. Iš viso reikėtų / būtų reikėję papildomai įtraukti neabejotinai dar tris dešimtis kelių autorių darbų. Iš to, kad ši literatūra, vietomis aiškiai patobulinanti ar paneigianti senesnius sprendimus, nebuvo perimta, galiausiai išplaukia, kad knyga apskritai retai peržengia 2000 m. žinių lygį ir praktiškai niekada – 2010 m. lygį. • Ypač antrojoje dalyje pateiktos literatūros nuorodos yra labai autoreferentiškos, ypač kalbant apie vandenvardžius. Literatūra, neparašyta abiejų autorių, tikriausiai nesudaro nė pusės, todėl skaitytojui gali susidaryti klaidingas įspūdis, kad etimologijos galėtų būti tų cituojamų autorių, nors jos 366 Acta Linguistica Lithuanica LXXXIII Peter Wiesinger Albrecht Greule. Bayern und Romanen. Zum Verhältnis der frühmittelalterlichen Ethnien aus der Sicht der Sprachwissenschaft und Namenforschung tačiau paprastai nėra. Atitinkamų etimologijų „atradėjai“ bet kuriuo atveju nėra tikslingai įvardijami; kartais sprendimui jau visas šimtmetis. • Tik pavieniais atvejais nurodomi konkuruojantys siūlymai, o diskutuojami jie dar rečiau. Dažniausiai pateikiamas tik vienas sprendimas, ir ne visada tas, kuris (bendru požiūriu ar kalbotyros žiniomis) yra teisingas. • Todėl daugeliu atvejų pateikiama seniai pasenusi arba jau seniai pripažinta netinkama etimologija; be to, siūlomi sprendimai gana dažnai reiškia regresą, palyginti su tuo, kas buvo pasiekta dar anksčiau, o kartais ir su tuo, ką abu autoriai jau buvo parašę savo pačių cituotoje literatūroje. • Ne kartą be jokios diskusijos kaip vienintelis pateikiamas sprendimas, kurio cituotoje konkretaus vardo literatūroje apskritai nėra; taigi cituota literatūra nebūtinai pagrindžia pateiktą etimologiją. Gerai, kad buvo paneigta absurdiška (kalbinės) romanų kilmės bavarų hipotezė ir kad dabar viename sąraše turime (iš esmės) visą ikivokiškąjį Senosios Bavarijos ir Vidurio Austrijos vardyną2, tačiau kaip šių vardų etimologijų vadovas veikalas netinka: nors, regis, pateikti visi seniausi liudijimai, etimologijos – ypač kai kalbama apie keltų ar net ikikeltų darinius – ne visos gali būti laikomos teisingomis. Mėginimas į vardų aprašymą ir aiškinimą įtraukti šiuolaikinę indoeuropeistiką yra pagirtinas, tačiau galiausiai jį reikia laikyti nesėkmingu. Šiuo požiūriu knyga yra tipiškas Vidurio Europos seniausiųjų vardyno sluoksnių tyrimų atstovas, kurio autoriai neturi temai adekvačių indoeuropeistikos žinių. Taigi viso šio senojo Vidurio Europos vardyno tyrimas, paremtas patikimu indoeuropeistiniu pagrindu, tebėra tyrimų spraga. Tačiau vardas po vardo jis tikrai nagrinėjamas straipsniuose žurnaluose ir rinkiniuose, nors iš germanistinės pusės dažnai neperimamas arba nesuprantamas. ² Pavyzdžiui, atkreiptinas dėmesys į tai, kad nėra straipsnių apie (Bad) Ischl, Iller, Ilz, Vils / Fils; veikiausiai trūksta ir kitų vardų. Recenzijos / Reviews 367 HARALD BICHLMEIER LITERATŪRA 1. ŽODYNŲ SĄRAŠAS ACS – Holder Alfred 1896, 1904, 1907: Alt-celtischer Sprachschatz. 3 t., Leipcigas: Teubner. Delamarre Xavier 2007: Noms de personnes celtiques dans l’épigraphie classique. Nomina Celtica antiqua selecta inscriptionum, Paryžius: Edition Errance. Delamarre Xavier 2012: Noms de lieux celtiques de l’Europe ancienne. (– 500 / + 500). Dictionnaire. (Collection les Hesperides), Paryžius: Éditions Errance. DGNB – Greule Albrecht 2014: Deutsches Gewässernamenbuch. Etymologie der Gewässernamen und der zugehörigen Gebiets-, Siedlungsund Flurnamen. Dalyvaujant S. Hackl-Rößler, Berlynas, Bostonas: de Gruyter. DLG² – Delamarre Xavier 2003: Dictionnaire de la langue gauloise. Une approche linguistique du vieux-celtique continental, P.-Y. Lamberto pratarmė, 2ᵉ pataisytas ir gerokai papildytas leidimas, Paryžius: Edition Errance. DLG³ – Delamarre Xavier 2018: Dictionnaire de la langue gauloise. Une approche linguistique du vieux-celtique continental, P.-Y. Lamberto pratarmė, trečiasis leidimas, Paryžius: Edition Errance. DONB – Niemeyer Manfred (sud.) 2012: Deutsches Ortsnamenbuch, Berlynas, Bostonas: de Gruyter. DTNG – Delamarre Xavier 2019–2021: Dictionnaire des thèmes nominaux du gaulois. A Dictionary of Gaulish Nominal Stems, I tomas: Ab–/Ixs(o)–, II tomas: Lab–/Uxs–pero– (Collection Linguistique 5, 6), Paryžius: Éditions Les Cent Chemins. EDPC – Matasović Ranko 2009: An Etymological Dictionary of Proto-Celtic. (Leiden Indo-European Etymological Dictionary Series 9), Leidenas, Bostonas: Brill. EDPG – Kroonen Guus 2013: Etymological Dictionary of Proto-Germanic. (Leiden Indo-European Etymological Dictionary Series 11), Leidenas, Bostonas: Brill. EWAhd – Senoji aukštaičių vokiečių kalbos etimologinis žodynas. I tomas: -a – bezzisto, Albert L. Lloyd ir Otto Springer, Getingenas, Ciurichas: Vandenhoeck & Ruprecht, 1988. II tomas: bi – ezzo, Albert L. Lloyd, Rosemarie Lühr ir Otto Springer †, dalyvaujant Karen R. Purdy, Getingenas, Ciurichas: Vandenhoeck & Ruprecht, 1998. 368 Acta Linguistica Lithuanica LXXXIII Peter Wiesinger Albrecht Greule. Bavarai ir romanai. Apie ankstyvųjų viduramžių etninių grupių santykį kalbotyros ir vardyno tyrimų požiūriu III tomas: fadum – fūstslag, Albert L. Lloyd ir Rosemarie Lühr, dalyvaujant Gerlinde Kohlrusch, Maria Kozianka, Karen R. Purdy ir Roland Schuhmann, Getingenas: Vandenhoeck & Ruprecht, 2007. IV tomas: gāba – hylare, Albert L. Lloyd ir Rosemarie Lühr, dalyvaujant Gerlinde Schuhmann, Maria Kozianka, Karen R. Purdy ir Roland Schuhmann, Getingenas: Vandenhoeck & Ruprecht, 2009. V tomas: iba – luzzilo, redagavo Rosemarie Lühr, parengė Harald Bichlmeier, Maria Kozianka ir Roland Schuhmann, dalyvaujant Albert L. Lloyd ir Karen K. Purdy, Getingenas: Vandenhoeck & Ruprecht, 2014. VI tomas: māda – pūzza, redagavo Rosemarie Lühr, parengė Harald Bichlmeier, Maria Kozianka, Roland Schuhmann ir Laura Sturm, Getingenas: Vandenhoeck & Ruprecht, 2017. VII tomas: quaderna – skazzōn, redagavo Rosemarie Lühr, parengė Dagmar S. Wodtko (darbo grupės vadovė), Harald Bichlmeier, Maria Kozianka ir Roland Schuhmann, Getingenas: Vandenhoeck & Ruprecht, 2020. Falileyev Aleksander, Gohil E. Ashwin, Ward Naomi 2010: Dictionary of Continental Celtic Place-Names. A Celtic Companion to the Barrington Atlas of the Greek and Roman World, Aberistvitas: CMCS. IEW – Pokorny Julius 1959: Indogermanisches etymologisches Wörterbuch I, tomas, Miunchenas, Bernas: Francke. LEIA – Vendryes Joseph: Senoji airių kalbos etimologinis leksikonas. – A: Dublin: School of Celtic Studies, Dublin Inst. for Advanced Studies, 1959 (ND 1981). – B: Dublin: School of Celtic Studies, Dublin Inst. for Advanced Studies, Paris: Centre National de la Recherche Scientifique, 1981. – C: Dublin: School of Celtic Studies, Dublin Inst. for Advanced Studies, Paris: Centre National de la Recherche Scientifique, 1987. – D: Dublin: School of Celtic Studies, Dublin Inst. for Advanced Studies, Paris: Centre National de la Recherche Scientifique, 1983. – R, S: Dublin: School of Celtic Studies, Dublin Inst. for Advanced Studies, Paris: Centre National de la Recherche Scientifique, 1974. – T, U: Dublin: School of Celtic Studies, Dublin Inst. for Advanced Studies, Paris: Centre National de la Recherche Scientifique, 1978. LIV² – Rix Helmut et al. 2001: Indoeuropiečių veiksmažodžių leksikonas. Šaknys ir jų pirminių kamienų daryba. Antrasis, pataisytas ir papildytas leidimas, Vysbadenas. NIL – Wodtko Dagmar S., Irslinger Britta, Schneider Carolin 2008: Indoeuropiečių leksikono daiktavardžiai, Heidelbergas: Carl Winter Universitätsverlag. Reitzenstein Wolf-Armin Frhr. von 1991: Bavarijos vietovardžių leksikonas. Kilmė ir reikšmė. Antrasis, pataisytas ir papildytas leidimas, Miunchenas: C. H. Beck. Recenzijos / Reviews 369 HARALD BICHLMEIER Reitzenstein Wolf-Armin Frhr. von 2006: Bavarijos vietovardžių leksikonas. Kilmė ir reikšmė. Aukštutinė Bavarija, Žemutinė Bavarija, Aukštutinis Pfalcas, Miunchenas: C. H. Beck. Reitzenstein Wolf-Armin Frhr. von 2013: Švabijos vietovardžių leksikonas. Kilmė ir reikšmė. Bavarijos Švabija, Miunchenas: C. H. Beck. 2. KITA LITERATŪRA Anreiter Peter 1996: Keltų vietovardžiai Šiaurės Tirolyje. (Insbruko kalbotyros studijos, pranešimai ir mažesni raštai 65), Insbrukas: Institut für Sprachwissenschaft. Anreiter Peter 2001: Ikirėmiški Panonijos vardai. (Archaeolingua: Series minor 16), Budapeštas: Archaeolingua. Anreiter Peter 2016: Šiaurės Tirolio keltų kilmės vardai, Viena: Praesens. Anreiter Peter, Chapman Christian, Rampl Gerhard 2009: Tirolio savivaldybių pavadinimai: kilmė ir reikšmė. (Tirolio krašto archyvo leidiniai 17), Insbrukas: Universitätsverlag Wagner. Bach Adolf 1954: Vokiečių vardotyra. II tomas: Vokiečių vietovardžiai. 2 dalis: Vokiečių vietovardžiai istoriniu, geografiniu, sociologiniu ir psichologiniu požiūriu. Vietovardžių tyrimai kitų mokslų labui, Heidelbergas: Carl Winter Universitätsverlag. Bichlmeier Harald 2015: [Rec. apie:] Greule, Albrecht: Vokiečių vandenvardžių knyga. Vandenvardžių ir su jais susijusių sričių, gyvenviečių bei laukų vardų etimologija. Prisidedant S. Hackl-Rößler, Berlynas, Bostonas: de Gruyter, 2014. – Acta Linguistica Lithuanica 72, 269–276. Bichlmeier Harald 2015a: [Rec. apie:] Greule, Albrecht: Vokiečių vandenvardžių knyga. Vandenvardžių ir su jais susijusių sričių, gyvenviečių bei laukų vardų etimologija. Prisidedant Sabine Hackl-Rößler, Berlynas, Bostonas: de Gruyter 2014. – Kratylos 60, 82–89. Bichlmeier Harald 2016: Isar, Isel, Isen, Iser, Isny – keltų vandenvardžių giminės atspindžiai Bavarijoje ir Austrijoje, su priedu apie Isura (Bavarijos ir Austrijos vietovardžiai bei vandenvardžiai indoeuropeistikos požiūriu 8). – Österreichische Namenforschung 42, 35–61. Bichlmeier Harald 2020: Tyrimų ataskaita apie senesniųjų Europos (vidurio) kalbos sluoksnių toponomastiką. I dalis: recenzinis straipsnis apie: Wiesinger Peter, Greule 370 Acta Linguistica Lithuanica LXXXIII Peter Wiesinger Albrecht Greule. Baiern und Romanen. Zum Verhältnis der frühmittelalterlichen Ethnien aus der Sicht der Sprachwissenschaft und Namenforschung Albrecht: Bavarai ir romanai. Apie ankstyvųjų viduramžių etninių grupių santykį kalbotyros ir vardotyros požiūriu. Tiubingenas: Narr Francke Attempto 2019. – Kratylos 65, 1–85. Falileyev Alexander 2013: Keltų Balkanai, Aberistvitas: CMCS. Falileyev Alexander 2014: Rytų keltų beieškant. Geografinių vardų, jų paplitimo ir morfologijos studijos. (Archaeolingua, Series Minor 34), Budapeštas: Archaeolingua Alapítvány. Lambert Pierre-Yves 2003: Galų kalba. Kalbinis aprašas, pasirinktų įrašų komentaras. Peržiūrėtas ir papildytas leidimas. (Collection des Hesperides), Paryžius: Éditions Errance. McCone Kim 1996: Senovės ir viduramžių keltų kalbos garsų kaitos santykinės chronologijos link. (Maynooth Studies in Celtic Linguistics 1), Maynooth: The Department of Old Irish, St. Patrick’s College. Meid Wolfgang 2005: Keltų asmenvardžiai Panonijoje. (Archaeolingua, Series Minor 20), Budapeštas: Archaeolingua Alapítvány. Müller Stefan 2007: Apie germanų kalbas laringalinės teorijos požiūriu. Įvadas į laringalinės teorijos pagrindus. (Studia Linguistica Germanica 88), Berlynas, Niujorkas: de Gruyter. Pokorny Julius 1914: Žodžio geležis kilmė ir etimologija. – Kuhns Zeit-schrift 46, 292–294. Raybould Marilynne E., Sims-Williams Patrick 2007: Romos imperijos lotyniškų įrašų, kuriuose yra keltų asmenvardžių, korpusas, Aberistvitas: CMCS. Raybould Marilynne E., Sims-Williams Patrick 2009: Romos imperijos lotyniškų įrašų, kuriuose yra keltų asmenvardžių, korpuso įvadas ir papildymas, Aberistvitas: CMCS. Repanšek Luka 2016: Keltų paveldas pietrytinės Alpių erdvės toponimijoje. (Linguistica & Philologica 33), Liubliana: Založba ZRC. Scheungraber Corinna, Grünzweig Friedrich E. 2014: Senieji germanų toponimai ir negermaniškieji Germanijos toponimai. Jų etimologijos vadovas. Naudojantis Roberto Nedomos bibliografija parengė Hermann Reichert. (Philologica Germanica 34), Viena: Fassbaender. Sims-Williams Patrick 2006: Senovės keltų vietovardžiai Europoje ir Mažojoje Azijoje. (Publications of the Philological Society 39), Oksfordas, Bostonas: Blackwell Publishing. Recenzijos / Reviews 371 HARALD BICHLMEIER Zair Nicholas 2012: Protokeltų gerklinių priebalsių refleksai keltų kalbose. (Brill’s Indoeuropiečių kalbų ir lingvistikos studijos 7), Leidenas, Bostonas: Brill. Įteikta 2020 m. rugsėjo 15 d. HARALD BICHLMEIER Martino Lutherio universitetas Halle-Vitenberge, Orientalistikos institutas, Indoeuropeistikos ir bendrosios kalbotyros seminaras, Ludwig-Wucherer-Str. 2, D-06099 Halle (Saale), [email protected] Saksonijos mokslų akademija Leipcige, Jenos darbo grupė: Senojo aukštosios vokiečių kalbos etimologinis žodynas, Zwätzengasse 12a, D-07743 Jena, [email protected] 372 Acta Linguistica Lithuanica LXXXIII