Zur textuellen Grundlage des altpreußischen „Enchiridions“ bei Vater (1821) oder zu dem verschollenen „VH“-Exemplar

PIETRO U. DINI Pizos universitetas ORCID id: orcid.org/0000-0002-9063-1783 Tyrimų sritys: diachroninė lingvistika, lingvistinės istoriografijos, baltų kalbų istorija, prūsų, lietuvių ir latvių filologija bei lingvistika. DOI: doi.org/10.35321/all86-01 SENÔS PRŪSŲ ENCHIRIDIONS TEKSTINIS PAGRINDAS VATERIO (1821) LEIDIME ARBA APIE PRAŽUVUSĮ „VH“ EGZEMPLIORIŲ* Vaterio prūsiškojo Enchiridiono (1821) pirminio teksto, arba prarastojo „HV“ egzemplioriaus, klausimu Johanno Severino Vaterio leidimo pasirodymo dviejų šimtų metų sukakties proga: 1821–2021 ANOTACIJA Svarbūs su Vaterio „Enchiridions“ leidimu (1821) susiję aspektai iki šiol tebėra nepakankamai išaiškinti. Tai ypač pasakytina apie santykį tarp Vaterio paskelbto teksto ir iki šiol nežinomo, tome * Esu labai dėkingas prof. dr. dr. h. c. Werneriui Lehfeldtui (Göttingen) tiek už minčių pasidalijimą čia aptariama tema, tiek už pagalbą iššifruojant kai kurias ištraukas, taip pat už šio straipsnio vokiško teksto peržiūrą. Straipsniai / Articles 11 PIETRO U. DINI Ms. boruss. fol. 462. (Berlynas) esančio rankraštinio šio kalbos paminklo nuorašo. A. E. Hennig parengė šį nuorašą remdamasis ne viso Enchiridions originalaus spaudinio egzemplioriumi, kuris priklausė jam kaip privati nuosavybė. Nuo Nesselmann (1845) šis egzempliorius laikomas dingusiu. Šis spausdintas egzempliorius buvo Hennigs nuorašo, taigi ir Vater leidimo, pagrindas, kaip liudija tiek vidiniai, tiek išoriniai tekstiniai argumentai. Jam trūko 126–134 puslapių. Keista, tačiau Vater leidimo tekstas yra beveik dviem puslapiais trumpesnis už nuorašo tekstą. Palyginus skirtingą medžiagą, galima nustatyti tam tikrus dingusio egzemplioriaus bruožus. Siūlyčiau šį senprūsiškojo Enchiridions egzempliorių vadinti „HV“ egzemplioriumi. RAKTINIAI ŽODŽIAI: senprūsių kalba, Enchiridion, Johann Severin Vater, Abraham Ernst Hennig, Karl Faber. ANNOTACIJA Kai kurie svarbūs Vater leidimo (1821) aspektai vis dar nėra visiškai aiškūs, ypač santykis tarp Vater paskelbto teksto ir senprūsiškojo Enchiridions rankraštinio nuorašo, saugomo tome Ms. boruss. fol. 462. (Berlynas), kuris iki šiol nebuvo žinomas. Nuorašą parengė A. E. Hennig, remdamasis ne viso Enchiridions spausdinto egzemplioriaus pagrindu; šis egzempliorius buvo jo nuosavybė. Nuo Nesselmann (1845) šis senprūsiškojo Enchiridions egzempliorius laikomas dingusiu. Tiek vidiniai, tiek išoriniai argumentai rodo, kad dingęs ne visas spausdintas egzempliorius buvo Hennigs rankraščio, taigi ir Vater leidimo, pradinis šaltinis. Nepilname egzemplioriuje trūko 126–134 puslapių. Keista, tačiau Vater paskelbtas tekstas yra dviem puslapiais trumpesnis už Hennigs rankraštinį nuorašą. Palyginus skirtingus duomenis, taip pat galima atkurti kai kuriuos dingusio egzemplioriaus bruožus. Siūlyčiau šį egzempliorių vadinti „HV“ egzemplioriumi. RAKTINIAI ŽODŽIAI: senprūsių kalba, Enchiridion, Johann Severin Vater, Abraham Ernst Hennig, Karl Faber. ĮVADAS Iki šiol prūsistai skyrė nedaug dėmesio Johann Severin Vater 1821 m. išleistam trečiajam senprūsių katekizmui, vadinamajam Enchiridions. Geriausiu atveju šiandien jis laikomas vien istorine retenybe. Tačiau jo reikšmė senprūsių kalbos tyrimams iki šiol beveik nebuvo įvertinta. Iš toliau pateikiamų samprotavimų paaiškės, kad Vatersche Ausgabe senprūsių filologijoje yra ypatingas atvejis. Kai kurie svarbūs su šiuo leidimu susiję aspektai iki šiol tebėra nepakankamai išaiškinti 12 Acta Linguistica Lithuanica LXXXVI Zur textuellen Grundlage des altpreußischen Enchiridions bei Vater (1821) oder zu dem verschollenen „VH“-Exemplar buvo, maždaug, ir ypač santykis tarp Vaterio paskelbto teksto ir Enchiridions nuorašo, kurį dr. Marie-Luise Heckmann 2019 m. Berlyne vėl surado ir tuo tarsi iš naujo atrado. Pagrindinis šio darbo tikslas – išsamiau ištirti šį santykį. Čia nesiekiama vertinti Vaterio reikšmės kaip prūsisto. Taip pat nesiekiama tirti santykio tarp Vaterio paskelbto Enchiridions teksto ir kitų žinomų šio kalbos paminklo egzempliorių¹. Ši tema čia bus paliesta tik probėgšmais, nes ji verta atskiros, išsamesnės analizės (žr. 7.). Priešingai, ketinu sutelkti dėmesį į Vaterio leidimo atsiradimą, ypač atsižvelgdamas į jo santykį su pirmiau minėtu nuorašu. Šis žingsnis būtinas, jei norime kuo išsamiau ir visapusiškiau rekonstruoti svarbiausio senojo prūsų kalbos paminklo filologinę perdavimo istoriją. 1. HENNIGAS IR VATERIS KARALIAUČIUJE XIX a. pradžioje Karaliaučiuje susipažino du bendraamžiai mokslininkai – Johann Severin Vater ir Abraham Ernst Hennig. Jų draugystė ir bendradarbiavimas turėjo subrandinti svarbų vaisių senojo prūsų kalbos tyrimams – pirmąjį senojo prūsų Enchiridions leidimą, parengtą pagal XVI amžiaus originalų spaudinį. 1.1. Johann Severin Vater Johann Severin Vater dažnai vaizduojamas kaip įvairiapusis mokslininkas, puoselėjęs įvairias mokslo sritis. Götz von Selle (1965) pateikia taiklų apibūdinimą: »Vateris turi ryškių senojo stiliaus polihistoriaus bruožų.« Selle taip pat nurodo keletą apie Vaterį išsakytų vertinimų, ¹ Remdamasis savo paties tyrimais (plg. Verf. 2019), galiu konstatuoti, kad šiuo metu Vokietijos bibliotekose saugomi šie senojo prūsų „Enchiridions“ egzemplioriai: „B1“ egzempliorius, Berlyno valstybinė biblioteka – Prūsijos kultūros paveldas (1-asis pastatas, Unter den Linden), signatūra: Lib. impr. rar. Quart. 182; „B2“ egzempliorius, Prūsijos kultūros paveldo slaptasis valstybės archyvas (2-asis pastatas, Berlynas-Dahlem), signatūra: 60, 17; „D“ egzempliorius, Drezdeno valstybinė ir universitetinė biblioteka, signatūra: Lit. Slav. 51. Straipsniai / Articles 13 PIETRO U. DINI kad ir Wilhelm von Humboldtą (Haym 1894), kuris Vaterį laikė geru bibliotekininku, bet prastu kalbininku. Šiuo klausimu Kuhnas (1895) laikėsi kitokios nuomonės, kuri man taip pat atrodo tinkamesnė. Kuhnas rašo: »Jo [Vaterio] lingvistiniai veikalai, vertinant jų laikmečio požiūriu, nusipelno visokeriopos pagyros.« Iš tiesų čia reikia priminti, kad garsusis Franzo Boppo lingvistinis veikalas buvo paskelbtas tik 1816 m., o jo indėlis į senojo prūsų kalbos tyrimus – traktatas „Apie senųjų prūsų kalbą“ – tik 1853 m. Kad ir kokie būtų vertinimai apie Vaterį, bet neabejotina, kad jo veikalas „Die Sprache der alten Preußen: Einleitung, Ueberreste, Sprachlehre, Wörterbuch“ (išspausdintas Halėje, bet išleistas Braunšveige, 1821 m.), nepaisant visų trūkumų, laikytinas novatorišku² J. S. Vateris gimė 1771 m. Altenburge. Svarbiausi jo studijų ir karjeros etapai yra šie: 1790–1794 m. studijos Jenoje ir Halėje; venia legendi įgijimas 1795 m. Halėje ir 1796 m. Jenoje; 1799 m. paskyrimas ordinariniu teologijos ir Rytų kalbų profesoriumi Halėje; 1809 m. persikėlimas į Karaliaučių, kur jis gyveno iki 1820 m. Šiuo laikotarpiu jis bendradarbiavo su A. E. Hennigu, kuris labai tikėtina pažadino Vaterio susidomėjimą senuoju prūsų kalba. Vateris taip pat tyrinėjo semitų kalbas, ypač hebrajų kalbą, tęsė J. Chr. Adelungo „Mithridates“ ir atsižvelgė į Alexanderio von Humboldto įžvalgas apie baskų ir kantabrų kalbas. 1820/1821 m. jis grįžo į Halę, o tais metais pasirodė ir jo studija apie senąją prūsų kalbą. Halėje Vateris intensyviai užsiėmė Bažnyčios istorija ir slavų kalbomis. Kai kurių tyrėjų nuomone, jis buvo Halės slavistikos įkūrėjas ir pirmasis jos atstovas (Bernhagen 1964; Fleckenstein 1997). 1.2. Abraham Ernst Hennig Forstreuteris (1955: p. 48) išreiškia savo pagarbą Abrahamui Ernstui Hennigui, teigdamas, kad šis buvęs »tikrasis Karaliaučiaus valstybės archyvo organizatorius«. Jis pabrėžia: »Hennigas, kaip ir valdžios institucijose, taip ir mokslo pasaulyje buvo labai gerbiamas« (ibid., p. 50). Be to, jis mini: »[t]arp jo rėmėjų buvo J. S. Vateris, ² Tai liudija šios knygos recenzijos ne tik Vokietijoje (plg. Mone 1821; Grimm 1822), bet ir Varšuvoje (plg. Linde 1822). 14 Acta Linguistica Lithuanica LXXXVI Zur textuellen Grundlage des altpreußischen Enchiridions bei Vater (1821) oder zu dem verschollenen „VH“-Exemplar nusipelnęs senprūsių kalbos tyrinėtojas ir istorikas A. Huhlmannas« (ibid., p. 50). A. E. Hennig gimė 1771 m. Tharau (Rytų Prūsijoje). Iš pradžių teologiją, vėliau istoriją studijavo Karaliaučiuje ir kituose Vokietijos universitetuose. Svarbiausi jo karjeros etapai buvo šie: 1799 m. mokytojas Karaliaučiaus Friedricho kolegijoje; 1800 m. pastorius Schmauch; 1805 m. Karaliaučiaus universitete jam suteiktas Doctor philologiae laipsnis; 1806–1808 m. mokytojas Goldingeno apygardos mokykloje [latv. Kuldig̦a], Kurše; 1810 m. Karaliaučiaus Slaptojo Prūsijos valstybės archyvo direktorius; 1811 m. istorijos pagalbinių disciplinų profesorius ir Karališkosios bei Wallenrodto bibliotekos bibliotekininkas3. Hennigas labai domėjosi Baltijos istorija, ypač senosios Livonijos ir Kuršo archeologija. Jis išleido Topographisch-historische Beschreibung der Stadt Insterburg (Karaliaučius, Kanteris), Die Statuten des Deutschen Ordens (Karaliaučius, 1806), Goldingeno miesto istoriją Goldingen (Mintauja [latv. Cēsis], 1809), taip pat Preußische Chronik, kurią parašė Lukas Davidas (Karaliaučius, 1812–1817; iki 7 tomo). 1796–1797 m. jis taip pat parašė daugybę istorinių, statistinių ir kalbotyros darbų, ypač apie latvių kalbą. Čia verta pažymėti, kad Hennigas taip pat buvo bibliofilas. Vateris mini, jog Hennigas didžiavosi galėjęs savo privačioje bibliotekoje saugoti unikumą, būtent senprūsiško Enchiridiono originalų spaudinį. 1.3. Pastaba Adelungo Mithridates (1809) Pirmą kartą Hennigo vardas, siejamas su senprūsišku Enchiridionu, aptinkamas Johanno Christopho Adelungo ir Johanno Severino Vaterio Mithridates oder allgemeine Sprachkunde (1806–1817). Kaip žinoma, autoriai šiame daugiatomyje ir garsiame veikale paskelbė „Tėve mūsų“ tekstą daugeliu pasaulio kalbų. Hennigas minimas šioje ištraukoje iš antrosios knygos dalies4: »Teisinga [„Tėve mūsų“] formulė yra paskutinė iš itin reto Enchiridion arba Kirchen-Agende senprūsių kalba, Karaliaučius, 1561, 3 Išsamiau apie tai žr. Forstreuter (1955: p. 47–61); Lehnert (1974: p. 296). 4 Adelung (1809: p. 702). Man neaišku, kodėl čia Enchiridionas vadinamas „Kirchen-Agende“. Straipsniai / Articles 15 PIETRO U. DINI in-4°, kurį turi pamokslininkas Hennig. Šis leidinys ir katekizmas veikiausiai yra vienintelės autentiškos šios kalbos liekanos». Taigi sužinome įdomių duomenų, kurie kitoje vietoje turės būti išsamiau aptarti. Šiam tikslui galime apsiriboti tais duomenimis, kurie susiję su Abrahamu Ernstu Hennigu ir jo Enchiridions egzemplioriumi. Paaiškėja, kad: (1) šis Enchiridions egzempliorius buvo pamokslininko Hennigo nuosavybė; (2) Enchiridionas jau 1809 m. buvo laikomas „itin retu“; (3) Mithridates autoriams tuo metu buvo žinomas tik vienas originalus spaudinys. 1.4. Senoji prūsų kalba Vaters Index (1815 m.) Vaters žinių apie baltų kalbas lygis prieš bendradarbiavimą su Hennigu ir iki jo gerai atsiskleidžia jo veikale Linguarum totius orbis Index alphabeticus, quarum Grammaticae, Lexica, collectiones vocabulorum recensentur, patria significatur, historia adumbratur arba Visų Žemės kalbų gramatikų, leksikų ir žodžių rinkinių literatūra, išdėstyta pagal abėcėlinę kalbų tvarką, mit einer gedrängten Uebersicht des Vaterlandes, der Schicksale und Verwandtschaft derselben (1815 m.) (žr. 8 pav. Nr. 33). Ten vokiečių ir lotynų kalbomis pateikiama trumpa informacija apie latvių ir lietuvių kalbas. Kalbant apie genealoginę šių kalbų priklausomybę, Vateris laikė jas elementų, daugiausia slaviškos, o kitu reikšmingu mastu – germaniškos kilmės, mišiniu. Čia senoji prūsų kalba trumpai aptariama lietuvių kalbos kontekste, būtent prie lietuvių tarmių, todėl negalima atsikratyti įspūdžio, kad autorius senąją prūsų kalbą laikė lietuvių kalbos tarme, nors aiškiai to nepasako. Konkrečiai apie senąją prūsų kalbą sakoma⁵: »...ir senoji prūsų kalba, iš kurios išliko nedaug, tačiau iš dalies grynesnių ir bendram šių giminingų kalbų pobūdžiui artimesnių liekanų. ...tum veteris Prussicae, cujus pauca, quae etiamnum extant, monumenta ad communem harum dialectorum formam propius accedere videntur». ⁵ Vater (1815: S. 133–134). 16 Acta Linguistica Lithuanica LXXXVI Zur textuellen Grundlage des altpreußischen Enchiridions bei Vater (1821) oder zu dem verschollenen „VH“-Exemplar Ištraukoje Vateris kalba tik apie neaiškius prūsų kalbos likučius, tarsi jis dar nebūtų nieko žinojęs apie Enchiridions egzemplioriaus egzistavimą. Žinoma, taip negalėjo būti, nes šis egzempliorius jau buvo paminėtas Mithridates (1809). Atkreiptinas dėmesys, kad Vateris čia vartoja tą patį žodį – „Ueberbleibsel“ – kaip ir Mithridates. Taigi tai reikia suprasti taip, kad šia išraiška jis taip pat įvardijo didesnį prūsų kalbos paminklą, būtent Enchiridioną. 2. VATERS VORWORT (1821) Vaterio studijai buvo pridėta Vorwort, parašyta gražia archajiška vokiečių kalba, kurioje gausu sudėtingų sintaksinių konstrukcijų. Pabaigoje nurodyta: »Halle, den 15. Oct.[ober] 1820«. Siekiant išaiškinti santykį tarp Vaterio leidimo ir naujai atrasto Enchiridions nuorašo, bus naudinga išskirti ir pakomentuoti keletą Vorwort ištraukų. 2.1. Tik vienas Originaldruck? Vorwort Hennigiui priskiriamas svarbus vaidmuo. Pirmiausia jis pristatomas kaip Šiaurės Europos istorijos tyrinėtojas ir bičiulis, apibūdinamas jo domėjimasis prūsų kalba: »[...] už dar išlikusio vienintelio šaltinio, leidžiančio geriau pažinti šią seną kalbą, [...] išsaugojimą turime būti dėkingi tam Šiaurės istoriją tiriančiam bičiuliui Hennigiui. Jau Mithridates Bd. II: S. 702. jis atkreipė dėmesį į tą išsamesnį katekizmą, kurį dar vienintelį turėjo; taip pat patikino, kad, nepaisant daugelį metų trukusių paieškų ir savo pažinčių visoje Prūsijoje, nerado antro egzemplioriaus, iš kurio būtų galima papildyti jame trūkstamą visumos pabaigą. (Vėlesni mano bandymai šiuo klausimu taip pat buvo bergždi.)« (S. VIII–IX). Čia Vateris pabrėžia, kad Hennig buvo pripažintas prūsų senienų žinovu ir kad prie Mithridates jis prisidėjo pateikdamas duomenų apie apr. Enchiridioną formuluotę (žr. 1.3.). Toliau jis išdėsto svarbiausią informaciją apie Originaldruck apr. Enchiridions iš XVI amžiaus: Straipsniai / Articles 17 PIETRO U. DINI Pirma. Hennigas savo privačioje nuosavybėje turėjo originalų Enchiridions spaudinį. Informacija „kurį jis vienintelis dar beturėjo“ glaudžiai susijusi su atitinkamos Mithridates vietos redakcija ir jau apie 1809 m. buvo žinoma. Antra. Hennigas „patikina“, kad jam nesąs žinomas joks kitas originalus spaudinys – „ne antras egzempliorius“ –, nors ilgai ir kryptingai tokio egzemplioriaus ieškojęs. Skliausteliuose Vateris informuoja, kad ir jis nesėkmingai ieškojęs kito originalaus Enchiridions spaudinio. Trečia. Galiausiai Vateris pateikia savo skaitytojams pageidavimą: jei kada nors vis dėlto būtų rastas dar vienas Enchiridions egzempliorius, tuomet, tikėkimės, taptų įmanoma užpildyti spragą, atsiradusią dėl baigiamosios dalies trūkumo Hennigo egzemplioriuje, kuris tuomet buvo pripažįstamas vieninteliu. Iš Vaterio pranešimo (1821: S. IX) taip pat sužinome, kad Hennigas taip brangino savo originalų Enchiridions spaudinį, jog pasiėmė jį į kelionę iš Karaliaučiaus į Bad Pyrmontą, ketindamas pakeliui jį studijuoti: »Tačiau kaip tik šiam vieninteliam paminklui didžiausias sunaikinimo pavojus grėsė net iš jo uolaus saugotojo pusės. Vildamasis, kad išsekimas, kurį paprastai maitina visiškas nusilpimas, baigsis palankiai, jis pasiėmė jį į kelionę į Pyrmontą, kad, kaip man sakė, pagaliau iš tikrųjų ištirtų iš jo senprūsių kalbą, tačiau netrukus viename kaime prie pašto stoties pasiliko ir ten mirė«. Tuomet Vateris išreiškia džiaugsmą, kad Hennigo Enchiridions egzempliorius buvo išsaugotas. Kadangi Hennigas, regis, keliavo be palydos ir 1815 m. gegužės 23 d. netikėtai mirė Zanzhausene (Landsbergo prie Wartės apskrityje), kilo pavojus, kad tokia „knygelė“ gali pradingti. »Kaip lengvai tokiame, nė vieno draugo rankos nesaugomame palikime galėjo nepastebimai pradingti maža, neišvaizdi, nebaigta knygelė, o kartu su ja – visos išsamesnės žinios apie senųjų prūsų kalbą.« 18 Acta Linguistica Lithuanica LXXXVI Zur textuellen Grundlage des altpreußischen Enchiridions bei Vater (1821) oder zu dem verschollenen „VH“-Exemplar 2.2. Hennigo nuorašo atsiradimas Atrodo, kad prieš Hennigo išvykimą į Bad Pyrmontą tarp dviejų mokytų draugų įvyko pokalbis, kurio metu Vateris išsakė Hennigui įspėjimą, turėjusį lemiamą reikšmę „knygelės“ likimui. Vateris (1821: S. IX–X) apie tai praneša tokiais žodžiais: »Kai savininkas su manimi, savo draugu, kalbėjo apie tą tolimą kelionę ir savo planą joje užsiimti, ir tuo metu parodė man tą paminklą, aš, mokslo vardu, maldavau jį, kad jis jokiu būdu nesivežtų šio, kaip pats tikino, visiškai vienintelio paminklo į tokią, atsižvelgiant į jo silpną būklę, taip abejotiną kelionę, prieš tai nepadaręs visiškai tikslaus nuorašo ir jo nepalikęs«. Šioje ištraukoje dar kartą pakartojamas abiejų įsitikinimas, kad Hennigas turėjo vienintelį egzistuojantį apr. Enchiridions egzempliorių. Be to, sužinome, kad prieš Hennigui leidžiantis į kelionę jis turėjo padaryti arba pasirūpinti, kad būtų padarytas „visiškai tikslus nuorašas“. Toliau Vateris (ibid.) tęsia: »Rimtumas, su kuriuo kaip kalbos tyrinėtojas apie tai kalbėjau, kartu su nuoširdžiu rūpesčiu dėl jo kelionės pobūdžio, turėjo padaryti jam tokį įspūdį, kad jis, kaip vėliau sužinojau iš pono slaptojo archyvaro Faberio, paliko F. rankose tokį nuorašą: jau [...] parašytą tikslų to katekizmo nuorašą, užantspauduotą ir su užrašu, kad, jei jis iš kelionės negrįžtų, aš turėčiau jį gauti kaip atminimą ir nuosavybę«. Taigi Hennigas pasekė savo draugo patarimu ir prieš išvykdamas iš savo paties Enchiridions egzemplioriaus padarė nuorašą. Taip buvo sukurtas originalaus spaudinio nuorašas ir paliktas Karaliaučiuje archyvaro Karlo Faberio rankose, nurodant, kad blogiausiu atveju šis turėtų veikti Vaterio naudai kaip testamento vykdytojas. Straipsniai / Articles 19 PIETRO U. DINI 2.3. Vaters leidinio (1821) atsiradimas Taip Hennigsas apr. Enchiridions egzemplioriaus nuorašas pateko į Vaterio rankas. Apie perdavimo aplinkybes pas Vaterį (1821: p. X) skaitome: »Taip gavau jį kaip gražiausią atlygį už savo rūpinimąsi senosios prūsų kalbos pažinimu. Tačiau originalas dėl to dar nebuvo apsaugotas; o kad taip atsitiktų, turėjau ne kartą kreiptis į aukštesniąsias valdžios institucijas. Praėjo daugiau kaip metai po H. mirties, kol jis pateko į Slaptojo archyvo biblioteką, kurioje dabar bus saugomas amžinai; kadangi ši biblioteka tuo tarpu buvo nupirkusi H. literatūrinį palikimą, jai priklausė ir ši, be to, ten nė nenurodyta, pagrindinė retenybė«. Čia sužinome, kad „pagrindinė retenybė“ – tai yra originalus Enchiridions spaudinys iš Hennigo nuosavybės – apie 1816–1817 metus pateko į Slaptojo archyvo bibliotekos fondus Karaliaučiuje. Čia reikia pabrėžti du aspektus: pirma, dar kartą pabrėžiama, kad „pagrindinė retenybė“ buvo unikalus egzempliorius, ir, antra, kad originalus spaudinys minėtajai bibliotekai buvo perduotas „amžinai“. Tačiau pirmasis teiginys nėra teisingas. Jau tuo metu Karaliaučiuje buvo daugiau nei vienas originalus Enchiridions spaudinys (žr. 5.). O dėl antrojo punkto reikia pasakyti, kad Slaptajam archyvui perduotas egzempliorius, deja, ten nebuvo išsaugotas „amžinai“. Jo likimas dar turėjo susiklostyti itin nuotykingai. Bet kuriuo atveju nuo perdavimo Slaptajam archyvui „knygelė“ buvo prieinama Vateriui, ir jis galėjo ja ten naudotis. Dar Karaliaučiuje Vateris pradėjo savo senosios prūsų kalbos tyrimą, juolab kad ten galėjo rasti ir labai daug kitos medžiagos⁶. Apie jo taikytą redakcinę procedūrą Vateris (1821: p. X–XI) praneša: »Iš jo tik šiais metais dar kartą tiksliai palyginau nuorašą su originalu, o tada čia, mano akivaizdoje, leidau jį išspausdinti ir iš savo gero draugo, pono slaptojo archyvaro Faberio, gavau dar vieną tikslų savo spaudinio palyginimą su pirmuoju spaudiniu (iš ko am 6 Be to, Vateris (1821: p. XVII–XXI) savo studijos įvade taip pat pateikia pirmą užuominą apie apr. kalbos korpusą: (a) du mažieji katekizmai iš 1545 metų; (b) vienas 1561 metų Enchiridions egzempliorius; (c) kitos pavienės liekanos; plg. Verf. (2014: p. 92). 20 Acta Linguistica Lithuanica LXXXVI Zur textuellen Grundlage des altpreußischen Enchiridions bei Vater (1821) oder zu dem verschollenen „VH“-Exemplar šio rašto pabaigoje nurodytais pataisymais); tačiau tas nuorašas, kuris, ypač po tokios pakartotinės peržiūros, gali atstoti originalą, Karališkojoje Berlyno bibliotekoje buvo padėtas kartu su keletu ten dabar saugomų, anksčiau man priklausiusių lingvistinių retenybių«. Prie šios ištraukos pateikiami keli komentarai, nes ne visos joje minimos detalės iš karto yra visiškai aiškios. Pradžia, suformuluota žodžiais „Iš to paties“, susijusi su anksčiau minėta „pagrindine retenybe“, t. y. originaliu Enchiridions leidimu iš Hennigs nuosavybės (dar vadinamu „knygele“). Tai, kas turima omenyje posakiu „šiais metais“, galime nustatyti tiksliau: tai turi būti 1820 metai, ir būtent ankstesnis laikas nei spalio 15-oji, nes (1) Vateris tuo metu dar gyveno Karaliaučiuje ir galėjo slapta naudotis „pagrindine retenybe“ Slaptajame archyve, o (2) savo Pratarmę (plg. Vater 1821: S. XI) jis užbaigė 1820 m. spalio 15 d. ir tuo metu jau buvo persikėlęs į Halę. Į ką tiksliai nurodo prielinksnis „iš to“ formuluotėje „ir iš to čia, man stebint, liepiau išspausdinti“? Iš ko buvo atliktas atspaudas? Galime įsivaizduoti tokią situaciją: pirmiausia Vateris palygino Hennig parengtą nuorašą su originaliu Enchiridions leidimu. Tada liepė jį išspausdinti jam prižiūrint, o galiausiai palygino rezultatą su originaliu leidimu – Enchiridions „pirmuoju spaudu“ – kurį Karlas Faberis palygino su savo atspaudu (žr. 3.4.). Kai šis palyginimas užtikrino, kad „pirmasis spaudas“ ir naujasis atspaudas visiškai sutampa, Hennigs nuorašas – „tas nuorašas“ – buvo perduotas Berlynui, tam tikra prasme kaip „pirmojo spaudo“ pakaitalas, jei šį ištiktų nelaimė. Vateris savo pranešimą užbaigia taip (1821: S. XI): »Tik šiais metais galėjau pagalvoti apie tai, kad imčiausi šio Senosios Prūsijos kalbos paminklo; tačiau kadangi, kaip esu įpratęs, bent jau šio darbo priemonėmis iš anksto uoliai pasirūpinau, todėl, mano džiaugsmui, tapo įmanoma jau dabar pranešti jo tyrimo rezultatus, nelaukiant nieko esminio, kas galėtų toliau jį skatinti«.⁷ ⁷ Kita Pratarmės dalis (plg. Vater 1821: S. XI–XII) nebesusijusi su Enchiridions perdavimo istorija, todėl čia į ją toliau neatsižvelgiama. Straipsniai / Articles 21 PIETRO U. DINI Taigi „[p]irmiausia šiais metais“, t. y. 1820 m. – kaip jau buvo patikslinta anksčiau, – Vater pradėjo tirti ir nagrinėti prūsų Enchiridioną. Jau po metų jis galėjo paskelbti savo tyrimų apie prūsų kalbą rezultatus jau ne kartą minėtame veikale (žr. 8. pav. Nr. 34). 2.4. Väterio leidinio struktūra ir charakteristika Väterio 1821 m. studiją sudaro daugybė skirtingų dalių: (1) Pratarmė (plg. 2.1–2.3); (2) Įvadas; (3) Enchiridiono tekstas; (4) prūsų kalbos gramatika; (5) prūsų kalbos žodynas; (6) trys priedai: I. Sembos prūsų vyrų vardai, II. dalis M. Prätoriaus Prūsų scenos apie Enchiridiono fragmentus, III. prūsų, senosios lietuvių ir senosios latvių kalbų vertimų sugretinimas; (7) Pataisymai ir papildymai (2.5; žr. 8. pav. Nr. 35). Toliau bus išsamiau aptarti kai kurie leidinio aspektai. Įvade Vateris (1821: p. XIX) pateikia – su klaidomis – vienintelio jam žinomo Enchiridiono leidinio nuorašą: »Euchiridion: mažasis dr. Martyno Liuterio katekizmas, vokiškai ir prūsiškai (išspausdintas Karaliaučiuje, Prūsijoje, Johann Deubnern, MDLXII)«. Atsižvelgiant į šiurkščias klaidas – pavyzdžiui, Euchiridion vietoj Enchiridion ir Deubnern vietoj Daubman(n), – kyla klausimas, ar Vateris iš tikrųjų buvo susipažinęs su originaliu spaudiniu. Lyginant Väterio leidinį su vėlesniais to paties kalbos paminklo leidimais (pvz., Nesselmann 1845; Trautmann 1910; Mažiulis 1966), nustatoma daug mažesnių ir didesnių skirtumų. Ypač daug ypatybių esama grafinėje teksto sandaroje ir perteikiant ilguosius balsių grafemus. Nustačiau bent 755 mikroskirtumus, kuriuos galima suskirstyti į tam tikras grupes: 22 Acta Linguistica Lithuanica LXXXVI Zur textuellen Grundlage des altpreußischen Enchiridions bei Vater (1821) oder zu dem verschollenen „VH“-Exemplar a) Pirmiausia Vaters <i> reguliariai perteikiama kaip <y> (pvz.: dygi, mylan, powyštin, Rikǝyan ir t. t.). Kartais Vaters praleidžiami ilgio ženklai prie <ā> ir <ē>, kurie vėlesniuose leidimuose aiškiai pateikti. Ilgio ženklų perkėlimo atvejai (pvz.: gürins vietoj gurins arba ſchλαits vietoj ſchλαits) yra labai reti; b) Ypatingas atvejis Vaters leidime – skirtingas <i ~ ī> traktavimas, palyginti su vėlesniais leidimais. Tai stulbina, nes Vater (1821: S. X) tikina, kad »tikslią nuorašą dar kartą palygino su originalu«. Iš tikrųjų dažnai neįmanoma arba savavališka nustatyti, ar rašoma <i>, ar <ī>, o šiuo požiūriu Enchiridions redaktorių sprendimai gana smarkiai skiriasi. Ypač sunkiai įskaitomi <ī> rašmenys po <∫>; c) Į akis krinta sujungti žodžiai, pavyzdžiui, madlinkai vietoj madlin kai, eʃʃetennan vietoj eʃʃe tennan, neiʃmuʃubʃai vietoj ne iʃmu ʃubʃai, rikinpo vietoj rikin po ir t. t., taip pat klaidingi skaidymai, pvz.: Jum praw an, panʃadau mannien, praka wīdans ir t. t., yra pastebimi. Bendra Vaters leidimo ypatybė yra ta, kad redaktorius gana „laisvai“ elgiasi tiek su vokiškuoju, tiek su apr. tekstu. Vokiškajame tekste Vater labai smarkiai nukrypsta nuo šaltinio. Akivaizdu, kad jo tikslas buvo pateikti šį tekstą skaitytojams suprantama forma. Todėl jis gerokai perredagavo Liuterio originalų tekstą ir jį modernizavo. Iš tikrųjų skirtumų tarp jo pateikto teksto ir Enchiridions lydimojo teksto yra tiek daug ir jie tokie ryškūs, kad šioje vietoje neverta pateikti nė vieno pavyzdžio. Deja, Vater ne mažiau nepatikimas buvo ir elgdamasis su apr. tekstu. Čia jis taiko savąją rašybos sistemą, kuri dažnai turi būti vertinama kaip abejotina arba diskutuotina. Dėl šios aplinkybės abu tekstai filologiniais ir kalbotyros tikslais gali būti naudojami tik su išlygomis ir labai atsargiai. 2.5. Pataisymai ir papildymai Kaip teigiama Pratarmėje (plg. Vater 1821: S. X), po savo studijos išspausdinimo redaktorius liepė atlikti galutinį patikrinamąjį palyginimą. Iš tikrųjų galėjo atsitikti, kad rengiant spaudos originalą atsirado (spaudos) klaidų. Siekdamas atmesti šią galimybę, redaktorius liepė Vateriui papildomai palyginti savo atspaudą su „pirmuoju spaudiniu“ (plg. 3.4.). Už šį galutinį palyginimą Straipsniai / Articles 23 PIETRO U. DINI mes tikriausiai turime būti dėkingi Karl Faber, dirbusiam Karaliaučiuje, kur taip pat buvo saugomas originalus spaudinys iš Hennigo nuosavybės. Vater (1821: S. XI) primena, kad: »iš savo malonaus draugo, pono slaptojo archyvaro Faberio, gavau pakartotinį tikslų savo atspaudo palyginimą su pirmuoju spaudiniu (iš kurio kilo šio rašto pabaigoje nurodyti pataisymai)«. Iš tikrųjų Vater (1821: S. 183) pabaigoje randami redaktoriaus surinkti Pataisymai ir papildymai (žr. 8. Abbildung N. 35). 3. MS. BORUSS. FOL. 462 Dabar verta į šio klausimo aptarimą įtraukti ir Ms. boruss. fol. 462.. Tai prieš kelerius metus Marie-Luise Heckman (2019) Berlyne iš naujo atrastas tomas, aprašomas taip (Heckman 2019: S. 31–33): Ms. boruss. fol. 462: Johann Severin Vater: Enchiridion. Der kleine Catechismus Doctor Martin Luthers, Teutsch und Preussisch. Gedruckt zu Königsberg in Preussen durch Johann Daubmann. M. D. LXI (nuorašas) Faber: Collatio der Abschrift an Druck, 64 Bl., Halle, um 1821. Rudai margintas kartoninis įrišimas, ant nugarėlės žalia etiketė su užrašu Ms. Boruss. fol. 462. Preussischer Catechismus. Abschrift des gedruckten v. 1561. Po ja raudona etiketė su galiojančiu šifru, 30 x 20. Popierius, BR 32,5 x 19,5. Du sąsiuviniai: I: Bl. 1r–62v, lapų numeracija su puošniu apvadu, rašalu, eilučių skaičius svyruoja, kanceliarinis raštas, viena ranka, reklamantai. II: Bl. 63r–64v Didesnis formatas: 36,5 x 22, sulankstyta, aprašyta iš abiejų pusių. Kita ranka. Tomas susideda iš trijų dalių, iš viso 64 lapų: 1. Nuo 2a iki 61b lapo – nuorašas su tituliniu lapu 2a lape (žr. 8. Abbildung N. 36). 2. 62a lapas – Vaters pastaba (žr. 8. Abbildung N. 37). 3. Nuo 63a iki 64b lapo – Karlo Faberio sudarytas Enchiridions formų sąrašas (žr. 8. Abbildung N. 38). Atrodo, kad Ms. boruss. fol. 462. esantis nenustatyto Enchiridions (arba originalaus spaudinio) egzemplioriaus apr. nuorašas priskiriamas Vateriui. Tačiau toks priskyrimas atrodo visiškai abejotinas. 24 Acta Linguistica Lithuanica LXXXVI Zur textuellen Grundlage des altpreußischen Enchiridions bei Vater (1821) oder zu dem verschollenen „VH“-Exemplar Pirmiau (žr. 2.) atlikta pratarmės Vateriui (1821) analizė, regis, leidžia padaryti tokią išvadą: (a) Ms. boruss. fol. 462. esantis nuorašas yra būtent „tas nuorašas“, kurį Hennigas, vykdydamas Vaterio patarimą, parengė prieš išvykdamas iš Karaliaučiaus į Bad Pyrmontą (žr. 2.2.); (b) Remdamasis Hennigo nuorašu ir atsižvelgdamas į tam tikrus Fabero Verzeichnis pataisymus (plg. 3.4.), Vateris parengė savo studiją ir 1821 m. ją paskelbė. 3.1. Įrašas Nuorašo autorystės priskyrimui Hennigiui tikra kliūtis nėra ant įrišo dangtelio nugarėlės (Karte 1b) esantis įrašas: ABBILDUNG N. 1 Ms. Bor. In Fol. N. 462. P. Joh. Severin Vater’s die Sprache der alten Preußen Braunschweig 1821. Vorr. S. X. XI. Tikėtina, kad šį įrašą bibliotekininkas – pasak Heckmanno (2019: p. 33), S. Josefas Saueris – pridėjo, deja, nenustatytu vėlesniu metu. Galima įsivaizduoti tokią situaciją: visa medžiaga, šiandien įrišta į Ms. Bor. In Fol. N. 462. – Hennigo nuorašas, Vaterio pastaba ir Fabero Verzeichnis – Vaterio buvo pateikta Berlyne. Netrukus po to Vateris paskelbė savo studiją apie senąją prūsų kalbą. Todėl nenuostabu, kad jam buvo priskirta ir viso tomo Ms. Bor. In Fol. N. 462. autorystė. Dabar Vaterio (1821) pratarmės analizė leidžia tiksliai nustatyti nuorašo (taip pat ir Verzeichnis) autorystę. Straipsniai / Articles 25 PIETRO U. DINI 3.2. Savininko antspaudas Tiek tomo pradžioje (2b lape), tiek pabaigoje (62b lape), Ms. Bor. In Fol. N. 462., kaip ir rodyklėje, yra raudonas savininko antspaudas su dviguba išorine linija. Šis antspaudas žymi tuos tomus, kurie laikotarpiu nuo 1795 iki 1840 metų pateko į Berlyno karališkosios bibliotekos fondus8. Iš Pratarmės Vateriui (1821) jau žinome (plg. 2.3.), kad Hennigo nuorašas kartu su kita medžiaga į Berlyną buvo atgabentas apie 1820 metus. Nuorašas 2b Nuorašas 62b Rodyklė 64. ILIUSTRACIJA N. 2 ⁸ Plg. Verf. (2020a: S. 327–328) su bibliografija. 26 Acta Linguistica Lithuanica LXXXVI Zur textuellen Grundlage des altpreußischen Enchiridions bei Vater (1821) oder zu dem verschollenen „VH“-Exemplar 3.3. Vaters pastaba Ms. boruss. fol. 462. taip pat yra nedatuota Vaters pastaba (žr. 8 pav. Nr. 37). Tame pačiame tome ji buvo įrišta iškart po nuorašu ir kartu su juo. Dėl išsamumo jos tekstas čia pateikiamas: Pono daktaro Vaterio Halėje pastaba. Originalas tęsiasi iki čia; jis yra saugomas Slaptajame archyve Karaliaučiuje, vieninteliame, kiek žinoma, dar išlikusiame egzemplioriuje, ir Vaters yra dar kartą išspausdintas senųjų prūsų kalba. Pirmiau pateiktame nuoraše kiekviename puslapyje yra tiek pat teksto kaip originale. Tas atspaudas dar kartą buvo palygintas su originalu, o kirčiavimo ir skyrybos skirtumai nurodyti toliau pateikiamame pono slaptojo archyvaro⁹ Faberio Karaliaučiuje sąraše; taigi, palyginus pirmiau pateiktą nuorašą su juo ir atspaudu, būtų galima pakeisti originalą. Šioje pastaboje Vateris aprašo savo žinių apie senprūsių Enchiridioną būklę, kurią jis buvo pasiekęs kartu su Hennigu ir apie kurią šiame straipsnyje jau kalbėta. Vadinasi, egzistavo tik vienas apr. Enchiridiono originalusis leidinys. (a) Šis egzempliorius buvo saugomas Slaptajame archyve Karaliaučiuje. (b) Jis buvo išspausdintas ir paskelbtas Vaterio (1821). (c) Nuorašas buvo parengtas pažodžiui, puslapis po puslapio pagal originalųjį leidinį. (d) Jis dar kartą buvo palygintas su originaliuoju leidiniu. (e) Kai kurie – visų pirma grafiniai – skirtumai buvo surašyti vadinamajame Fabero sąraše. (f) Ši medžiaga – nuorašas, sąrašas ir atspaudas – gali pakeisti originalųjį leidinį. ⁹ Neaišku, ar čia reikia skaityti „Archivar“; šioje vietoje tikriausiai parašyta „Archivon“ arba „Archivan“, o tai veikiausiai yra rašybos klaida. Straipsniai / Articles 27 PIETRO U. DINI Pastaboje pateikiamas patikslinimas „zu Halle“ („Halėje“), kurį reikia suprasti kaip pastabos autoriaus pagrindinės darbo vietos nuorodą. Deja, data nenurodyta. Tačiau kadangi Hennig keliavo tik 1815 metais, o savo nuorašą buvo parengęs ir Faberui perdavęs anksčiau, galima manyti, kad Vateris šią pastabą užrašė ne anksčiau kaip tais metais, t. y. 1815–1820 m., kai dar dirbo ir Karaliaučiuje. Jei taip pat patikėtume posakiu „in Vater’s Sprache der alten Preußen wieder abgedruckt ist“ („dar kartą išspausdintas Vaters senųjų prūsų kalba“), tai reikštų, kad Vateris pastabą parašė ne anksčiau kaip po savo studijos paskelbimo, t. y. 1821 metais. Bet kuriuo atveju nesunku suprasti, kad Vateris neteigė buvęs nuorašo autoriumi. 3.4. Fabero sąrašas Ms. boruss. fol. 462. pabaigoje dar įrišti trys be pavadinimo, daug kartų sulankstyti, didesnio formato lapai (63a–64b). Šie lapai žinomi kaip Fabero sąrašas (žr. 8 pav. Nr. 38). Nuo 1808 m. Karlas Faberis dirbo archyvaru Karaliaučiuje. Ten jis gimė 1773 m. ir ten pat mirė 1853 metais. Daugybė jo publikacijų liudija, kad jis karštai domėjosi istorinėmis temomis10. Vaterio prašymu – kaip jau užsiminta 2.5 skyriuje – Faberis, remdamasis Karaliaučiaus originaliuoju leidiniu, patikrino nuorašą. Šio patikrinimo rezultatas yra būtent sąrašas, kuriame išvardyti Fabero nustatyti Hennigo nuorašo ir originaliojo leidinio skirtumai. Čia nurodyta maždaug 90 skirtumų. Įdomu tai, kad, be kita ko, pabraukti kaip tik visi tie atvejai, kurie vėliau turėjo būti surinkti „Pataisymuose ir papildymuose“ Vaters (1821: p. 183). Nesunku manyti, kad pats Vateris buvo šių pabraukimų autorius; vėliau savo studijos skyriuje „Pataisymai ir papildymai“ jis jais rėmėsi. Neabejotinai įmanoma nuodugniau ištyrus Fabero sąrašą nustatyti daugiau Karaliaučiaus apr. Enchiridiono originaliojo leidinio formų ir bruožų. Tačiau tai taip pat užduotis, kurios įgyvendinimo reikės imtis vėliau. 10 Apie Faberį žr. Krollman (1974); Forstreuter (1955: S. 47–48). 28 Acta Linguistica Lithuanica LXXXVI Zur textuellen Grundlage des altpreußischen Enchiridions bei Vater (1821) oder zu dem verschollenen „VH“-Exemplar 4. DUOMENŲ RINKINIAI: LYGINAMOJI ANALIZĖ Siekiant konkrečiau susipažinti su Vaters leidimo tekstiniu pagrindu, galima nagrinėti įvairių rūšių nuorodas. Mano manymu, ypač verta atlikti lyginamąją trijų kartu įrištų duomenų rinkinių analizę: Hennigs Abschrift, Vaters Verbesserungen und Zusätzen ir Fabers Verzeichnis. Taip nustatomi 23 pataisymai (be to, dar du kiti, tačiau jie susiję tik su modernizuotu vokišku Vaters tekstu), kurie čia pateikiami pagal Vaters tvarką:11 1. (Abschr. 12a,5: Vater 2,12: Verz. 63). ABBILDUNG 3 Nors Hennigas Abskr. formą jau buvo parašęs kaip <dinkauimai>, Vater liepė ją išspausdinti kaip <dinkauma>. Tačiau Pataisose jis vėl atkūrė pataisytą rašybą <dinkauimai>, lygiai taip, kaip ji paliudyta sąraše (ir, tikriausiai, taip pat originaliame leidinyje). 11 Toliau pateikiamuose trumpuose komentaruose vartoju šias santrumpas: Abschr. – Hennigo rankraštinis apr. Enchiridions nuorašas; Vater – jo 1821 m. leidimas; Verz. – Fabero sudaryti pataisymai; Verbess. – Vaters Verbesserungen und Zusätze (1821: p. 183; žr. 8 pav. 35). Originaldruck (arba Urdruck) vadinu nežinomą, šiandien pradingusį apr. Enchiridions egzempliorių, kuris priklausė Hennigiui ir kurį šis naudojo galutiniam palyginimui. Straipsniai / Articles 29 PIETRO U. DINI 2. (Abschr. 12a,7: Vater 2,16: Verz. 63). ABBILDUNG N. 4 Šis atvejis yra sudėtingas. Jau Abskr. forma buvo pataisyta į <Länkina>, gale pridėjus <n>. Vater iš pradžių liepė ją išspausdinti kaip <Länkina>, tačiau vėliau, Pataisose, pataisė ją į <Länkinan>. Tuo tarpu sąrašas rodo <Länkinan> be ilgio ženklo, todėl korekciją <Länkinan> su ilgio ženklu buvo galima atlikti tik remiantis originaliu leidiniu. 3. (Abschr. 13a,12: Vater 4,2: Verz. 63). ABBILDUNG N. 5 30 Acta Linguistica Lithuanica LXXXVI Zur textuellen Grundlage des altpreußischen Enchiridions bei Vater (1821) oder zu dem verschollenen „VH“-Exemplar Žodžio <ſeggen> atveju Vater iš pradžių skaitė kaip Abschr., bet vėliau pataisė formą į <ſeggē>. Žodžio <ſejſma> atveju jau Vater buvo pateikta kitokia forma nei Abschr., kur akivaizdžiai parašyta <ſejſmu>. Abi formos, <ſeggē> ir <ſejſmu>, teisingai paliudytos tiek Verbess., tiek Verz. (taip, kaip turėtų būti ir Originaldruck). 4. (Abschr. 17a,8: Vater 9,2: Verz. 63). 6 PAVEIKSLAS Vater įsakė išspausdinti <Criſtianikas>. Stebint <Criſtianijſkas> Abschr., pastebima, kad antrojo <ſ> forma skiriasi nuo pirmojo formos; taip pat yra ir panašiose Abschr. formose, pavyzdžiui, šiose: Abschrift 55a, 13: <Crixtianiſkun>. Abschrift 60a, 1: <Crixtianiſkan>. Abschrift 60a, 3: <Krixtianiſkan>. 7 PAVEIKSLAS Straipsniai / Articles 31 PIETRO U. DINI Todėl reikia daryti prielaidą, kad nagrinėjamu atveju Abschr. antrasis <> yra vėlesnio šios raidės įterpimo rezultatas. O forma <Crijtanjkas> aiškiai buvo pateikta Verbess. ir Verz. (taip, kaip ji turėjo būti pateikta ir originaliame spaudinyje). 5. (Abschr. 17a,9: Vater 9,6: Verz. 63). ILIUSTRACIJA N. 8 Abschr. pateikta forma <lakut>, ir iš pradžių taip pat rašė Vater. Verbess. jis pataisė savo rašybą į <laikut>, atlikęs du pataisymus pagal Verz. pavyzdį (ir tikriausiai palyginęs su originaliu spaudiniu). 6. (Abschr. 21a,1: Vater 13,24: Verz. 63). ILIUSTRACIJA N. 9 32 Acta Linguistica Lithuanica LXXXVI Zur textuellen Grundlage des altpreußischen Enchiridions bei Vater (1821) oder zu dem verschollenen „VH“-Exemplar Abschr. randame <Butta>. Čia Vater iš pradžių klaidingai išspausdino formą <Buta>, tačiau, palyginęs su Verz. (arba su originaliu spaudiniu), ją pataisė į <Butta>; taip ji pateikta ir Verbess. 7. (Abschr. 24a,13: Vater 17,26: Verz. 63). ILIUSTRACIJA N. 10 Remdamasis Abschr. pateikta rašyba, Vater liepė išspausdinti <Taukan>. Tačiau akivaizdu, kad skirtumas tarp <L> ir <T> Verz. yra aiškus. Vėliau Vater Verbess. pataisė formą į <Laukan>, atitinkančią Verz. (ir tikriausiai taip pat originalų spaudinį). 8. (Abschr. 25a,17–18: Vater 19,19–20: Verz. 63). ILIUSTRACIJA N. 11 Straipsniai / Articles 33 PIETRO U. DINI Šioje vietoje tiek Abschr., tiek Vater pateikia tą pačią klaidingą rašybą: <epkieckan ikai>. Vėliau, Verbess., Vater pataisė formas į <epkiekan. Beh ikai>, t. y. su <k> vietoj <ck> ir pridėjęs <Beh> pagal Verz. pavyzdį (ir, tikriausiai, taip pat pagal originalų spaudinį). 9. (Abschr. 26a,13: Vater 20,22: Verz. 63). ILIUSTRACIJA N. 12 Tiek Abschr., tiek Vater skaitome <titet>, todėl formos pataisymas į <titat> Verbess. galėjo būti atliktas tik palyginus su Verz. (ir, tikriausiai, su originaliu spaudiniu). 10. (Abschr. 27a,11: Vater 21,26: Verz. 63). ILIUSTRACIJA N. 13 Iš pradžių Vater klaidingai perskaitė <m> vietoj <n>. Vėliau, Verbess., jis pataisė formą į <pogūnans>, kaip Verz. (ir, tikriausiai, taip pat originaliame spaudinyje). 34 Acta Linguistica Lithuanica LXXXVI Zur textuellen Grundlage des altpreußischen Enchiridions bei Vater (1821) oder zu dem verschollenen „VH“-Exemplar 11. (Abschr. 29a,11: Vater 24,8: Verz. 63). ILIUSTRACIJA N. 14 Dėl klaidingo perskaitymo — <r> vietoj <e> — Vater iš pradžių liepė išspausdinti <turri>, tačiau vėliau Verbess. pataisė formą į <turei>, paliudytą Verz. (ir, tikriausiai, taip pat originaliame spaudinyje). 12. (Abschr. 31a,5: Vater 26,14: Verz. 63). ILIUSTRACIJA N. 15 Vater iš pradžių liepė išspausdinti rašybą <feggūns>, kaip Abschr.. Tačiau Verbess. jis panaikino ilgio ženklą ir pataisė formą į <feggiuns>. Šiuo atveju tai galėjo įvykti tik palyginus su originaliu spaudiniu, nes vieta Verz. yra kitokia. Iš tikrųjų Faberis iš pradžių klaidingai perskaitė formą kaip <feggin[n]s>, o paskui pataisė ją į <feggūns>. Straipsniai / Articles 35 PIETRO U. DINI 13. (Abschr. 32a,18: Vater 28,34: Verz. 63). 16 PAVEIKSLAS Šiuo atveju Vater taip pat klaidingai perskaitė <m> vietoj <n> ir tik vėliau, Verbess., pataisė į <pertenniums>. Tikriausiai tai įvyko palyginus su Originaldruck, nes Verz. formai <pertenniūns> pažymėtas ilgio ženklas. 14. (Abschr. 32a,19: Vater 28,36: Verz. 63). 17 PAVEIKSLAS Iš pradžių Vater perskaitė <guit> ir šią formą taip pat išspausdino. Verbess. jis pataisė formą į <zuit>, kaip Verz., ir savo veiksmus pagrindė taip: »(welches aber im Originale wohl Druckfehler ſtatt guit iſt, da ſonſt kein z vorkommt)«. Iš tiesų jau Abschr. aiškiai įžiūrima forma <zuit>. 36 Acta Linguistica Lithuanica LXXXVI Zur textuellen Grundlage des altpreußischen Enchiridions bei Vater (1821) oder zu dem verschollenen „VH“-Exemplar 15. (Abschr. 33a,12: Vater 29,30: Verz. 63). 18 PAVEIKSLAS Vater klaidingai perskaitė <n> vietoj <u> ir išspausdino <andaſei>. Verbess. jis formą pataisė į <audasaɪ>, iš dalies sekdamas Verz. pavyzdžiu, kur <audaſai> užrašyta su <ʃ> (ir tikriausiai taip buvo ir Originaldruck). 16. (Abschr. 35a,12: Vater 32,6: Verz. 63). 19 PAVEIKSLAS Tiek Abschr., tiek pas Vater matoma rašyba <etwerpſenniem>, kuri tik vėliau, Verbess., buvo pataisyta į <etwerpſenniem>. Čia vėl konstatuotina klaidinga Vaters rašyba, nes Verz. (ir tikriausiai taip pat Originaldruck) akivaizdžiai paliudyta <etwerpſenniŋn>. Straipsniai / Articles 37 PIETRO U. DINI 17. (Abschr. 35a,12: Vater 32,8: Verz. 63). ILIUSTRACIJA N. 20 Čia Vater pirmiausia išspausdino <Iſprettinge>, kaip Abschr.. Tada, Verbess., jis pataisė formą į <Iſprettingi> be ilgio ženklo. Tačiau Verz. akivaizdžiai yra <i>, į ką Vater neatsižvelgė. 18. (Abschr. 38a,8: Vater 36,4: Verz. 63). ILIUSTRACIJA N. 21 Vater pirmiausia išspausdino <eſſei>, kaip Abschr.. Tada, Verbess., jis pataisė formą į <aſſei>, kaip Verz. (ir tikriausiai taip pat Originaldruck). 38 Acta Linguistica Lithuanica LXXXVI Zur textuellen Grundlage des altpreußischen Enchiridions bei Vater (1821) oder zu dem verschollenen „VH“-Exemplar 19. (Abschr. 43a,3: Vater 42,32: Verz. 63). ILIUSTRACIJA N. 22 Skirtingai nuo <feititentiis>, kaip Abschr., Verbess. Vater pasiūlė formą taisyti į „<feititēntis> (taip suskaidytą)“. Ši forma paliudyta Verz., ir tikriausiai toks skaidymas buvo ir Originaldruck. 20. (Abschr. 43a,5: Vater 43,6: Verz. 63). ILIUSTRACIJA N. 23 Čia Vater klaidingai perskaitė <-u> vietoj <-n> ir pirmiausia išspausdino formą <abſergiſnau>. Tačiau Verbess. ją pataisė į <abſergiſnan>. Abschr. yra <abſergīnan>. Tačiau Verz. (ir tikriausiai taip pat Originaldruck) yra <abſergīnan> be ilgio ženklo ir du kartus su <ſ>. Straipsniai / Articles 39 PIETRO U. DINI 21. (Abschr. 48a,14: Vater 51,12: Verz. 63). des wegen wird ein steffe paggan wirft ains ILIUSTRACIJA N. 24 Vater čia ištaisė tipišką saut du même au même atvejį, jau esantį Hennigo Abschr.: perrašydamas Enchiridioną, Hennigas, o paskui jį ir Vateris, praleido visą sakinį, būtent tarp dviejų <ſteffe paggan> pakartojimų. Vateris tai paaiškina Verbess.: »<ſteffe paggan> reikia pridėti: <kai tenna eſſe wyrau imta aſt, ſteffe paggan>«. Šis atvejis jau buvo pastebėtas ir Verz., kur skaitome: »Ten po paggan trūksta: / kai tenna eſſe wyrau imta aſt, / Steffe paggan / Vokiškai: darum daß ſie vom / Manne gewesen iſt«. 40 Acta Linguistica Lithuanica LXXXVI Zur textuellen Grundlage des altpreußischen Enchiridions bei Vater (1821) oder zu dem verschollenen „VH“-Exemplar 22. (Abschr. 50a,7: Vater 53,26: Verz. 63). ILIUSTRACIJA N. 25 Vater klaidingai perskaitė <r> vietoj <e> ir išspausdino formą <niturri>. Tačiau Verbess. jis ją ištaisė į <niturei>, kaip akivaizdžiai yra Verz. (ir tikriausiai Originaldruck). 23. (Abschr. 57a,20: Vater 65,24: Verz. 64). ILIUSTRACIJA N. 26 Iš pradžių Vateris, kaip ir Abschr., išspausdino <Nofeilin>. Vėliau, Verbess., jis ištaisė formą į <Nofeilien>, pagal Verz. pavyzdį (ir tikriausiai taip pat pagal Originaldruck). 4.1. I santrauka Apibendrinus visus duomenų rinkinių stebėjimus, gaunama tokia santrauka: Straipsniai / Articles 41 PIETRO U. DINI Septyniais atvejais nustatytinas svarbus skirtumas tarp Verbess. ir Verz.. Palyginus su Verzeichnis, Vaters Verbesserungen und Zusätze rodo tokius skirtumus: kartą yra ilgio ženklas (plg. 2.), o tris kartus jo nėra (plg. 12., 13., 17., 21.), ir galiausiai du skirtingi rašybos variantai (plg. 15., 20.). Atskirai: Dėl 2.: <Länkinan> rodo, kad pataisymas su ilgio ženklu galėjo būti atliktas ne tik pagal Originaldruck, bet ir pagal Abschrift pavyzdį. 42 Acta Linguistica Lithuanica LXXXVI Zur textuellen Grundlage des altpreußischen Enchiridions bei Vater (1821) oder zu dem verschollenen „VH“-Exemplar Dėl 12.: <ʃeggiuns>. Pataisymas, t. y. ilgio ženklo pašalinimas, galėjo būti atliktas tik palyginus su Originaldruck. Dėl 13.: <pertenniuns>. Pataisymas, t. y. ilgio ženklo pašalinimas, galėjo būti atliktas tik palyginus su Originaldruck. Dėl 15.: <audafai>. Pastebima <ʃ> vietoj <s>; šį pakeitimą galima paaiškinti kaip klaidingą formos perrašymą iš Verz. (žr. pirmiau 4.). Dėl 17.: <lʃprettingi>. Pataisymas, t. y. ilgio ženklo pašalinimas, galėjo būti atliktas tik palyginus su Originaldruck. Dėl 20.: <abſergiʃnan>. Ilgio ženklo pašalinimas, taip pat <ʃ...s> buvimas vietoj <ʃ...ʃ> galėjo įvykti tik palyginus su Originaldruck. Dėl 21.: Šiuo atveju pabrėžtina <y> vietoj <ÿ>. Nedaugelį atvejų, kai vienas Vaters patobulinimas ar papildymas Fabers Verzeichnis nepatvirtinamas, logiškai galima suprasti tik taip: Herausgeber tiesiogiai patikrino Originaldruck. Tačiau jau atkreipiau dėmesį į tai, kad (1) Originaldruck buvo saugomas Königsberg ir (2) galutinį palyginimą atliko ne Herausgeber, o Faber. Be to, (3) negalima tikrai atmesti, kad Vater nepadarė naujų klaidų. Nauja 4.2. medžiagos sintezė galėtų padėti nustatyti galimus priešingus įrodymus. 4.2. II sinopsis Jei darytume prielaidą, kad formos Vaters Verbesserungen und Zusätze grindžiamos formomis, iš tikrųjų buvusiomis Originaldruck, tuomet šiai hipotezei pagrįsti būtų tikslinga įtraukti ir kitus tris Enchiridions Exemplare į nagrinėjamų atvejų lyginamąją analizę. Apibendrinant gaunama tokia sinopsis: Vater (1821) Enchiridions Exemplare Verbess. B1 B2 D 2. <Länkinan> <Länkinan> <Länkinan> <Länkinan> 8. <epkjekan. Beh ikai> <epkjеckan. Bhe ikai> <epkjеckan. Bhe ikai> <epkjеckan. Bhe ikai> 12. <ʃeggiuns> <ʃeggiuns> <ʃeggiuns> <ʃeggiuns> 13. <pertenniuns> <pertenniuns> <pertenniuns> <pertenniuns> Straipsniai / Articles 43 PIETRO U. DINI Vater (1821) | Enchiridions egzemplioriai | Verbess. | B1 | B2 | D 15. | <audəsai> | <audaʃei> | <audaʃei> | <audaʃei> 20. | <abʃergiʃnan> | <abʃergiʃnan> | <abʃergiʃnan> | <abʃergiʃnan> 21. | <kaj tenna eʃʃe wyrau imtā aʃt, ʃteʃʃe paggan> | <kaj tenna eʃʃe wijrau imtā aʃt, Steʃʃe paggan> | <kaj tenna eʃʃe wijrau imtā aʃt, Steʃʃe paggan> | <kaj tenna eʃʃe wijrau imtā aʃt, Steʃʃe paggan> Palyginus su kitais Enchiridions egzemplioriais, nustatyta: 2 punktas: Verbess. <Lānkīnan> su ilgio ženklu virš pirmosios <a> atitinka B1, B2 ir D. 8 punktas: Verbess. <epkiekan. Beh ikai> atitinka B1, B2 ir D <epkiečkan. Bhe ikai> – ne. 12 punktas: Verbess. <ʃeggiuns> atitinka B1, B2 ir D. 13 punktas: Verbess. <pertenniuns> atitinka B1, B2 ir D. 15 punktas: Verbess. <audəsai> atitinka B1, B2 ir D, <audaʃei> – ne. 20 punktas: Verbess. <abʃergiʃnan> be ilgio ženklo virš <i> neatitinka B1, B2 ir D. 21 punktas: su <wyrau> Vateris laikosi savo įprastinės rašybos, vartodamas <y> vietoj <ii>, kaip B1, B2 ir D. Be to, pas Vaterį, kaip ir kituose Enchiridions egzemplioriuose, yra <wijrau>. Tačiau šią formą visur reikia taisyti į <wijran>. Tik trimis atvejais (2, 12, 13) Vaterio pataisymai ir papildymai sutampa su B1, B2 ir D, o trimis atvejais (8, 15, 20) – ne. Vienas atvejis (21) neaiškus. Todėl negalima manyti, kad Vateris formas pataisė tik susipažinęs su originaliu spaudiniu. Taigi lieka prielaida, kad būtent Vaterio skyriaus pataisymuose ir papildymuose atsirado naujų klaidų. 4.3. Susiejimo klaidos Tam tikros nuorašo ir Vaterio tekstų vietos yra aiškios genealoginės klaidos, nedviprasmiškai rodančios, kaip tiksliai Vateris sekė Hennigo nuorašu. Tai klaidingo perskaitymo atvejai, išlikę net po paskutinio palyginimo su originaliu spaudiniu, kurį atliko Faberis. 44 Acta Linguistica Lithuanica LXXXVI Zur textuellen Grundlage des altpreußischen Enchiridions bei Vater (1821) oder zu dem verschollenen „VH“-Exemplar Šiam faktui pailiustruoti pakaks makroskopinio pavyzdžio: (Absch. 21a,1: Verz. Ø: Vater 13,23). PAVEIKSLAS N. 27 Atvejis aiškus: reikia konstatuoti klaidingą perskaitymą tiek Abschr., tiek Vaterio tekstuose; abu čia perskaito <Wou̯ſon> arba <Vou̯ſon> vietoj Nou̯ſon „mūsų“. Palyginimas su kitais Enchiridions egzemplioriais nedviprasmiškai rodo, kad paliudyta tik Nou̯ſon forma: B1, S. 24a. B2, S. 236. D, S. 19a. PAVEIKSLAS N. 28 Straipsniai / Articles 45 PIETRO U. DINI Palyginimas rodo ne tik tai, kad, kaip žinoma, Noūfon yra teisinga forma (tai atitinka mūsų žinias apie senąją prūsų kalbą), bet ir tai, kad tarp nuorašo ir Vaterio publikacijos (1821) konstatuotina akivaizdi perrašymo klaida. 4.4. Tarpinės išvados Po pakartotinio medžiagos sugrupavimo ir palyginimo susidaręs bendras vaizdas anaiptol nėra vienareikšmis. Užuot išsklaidžiusi miglą, analizė kelia naujų klausimų. Pavyzdžiui, ar apskritai įmanoma, kad tiek daug skirtumų būtų nulemti vien Vaters aplaidumo? Atsižvelgiant į pirmiau, 2.4 skyriuje, nustatytas (spaudos) klaidas, tokia prielaida vis dėlto atrodo visiškai tikėtina. Remiantis šiuo nustatymu, galima toliau samprotauti: 1820–1821 m. Vateris baigė savo studiją Halėje ir Berlyne, o Berlyne jis galėjo naudotis tik tomo Ms. boruss. fol. 462. medžiaga, nes „knygelė“ arba originalusis spaudinys buvo likęs Karaliaučiuje. Remdamiesi tiek tekstiniais, tiek išoriniais tekstui įrodymais galime pagrįstai manyti, kad Vateris ne tik iš tikrųjų pats neperžiūrėjo originaliojo spaudinio, bet ir labai aplaidžiai naudojosi Faberio sąrašu. 5. „HENNIGIO–VATERIO“ EGZEMPLIORIAUS LIKIMAS Po to, kas pasakyta, esu įsitikinęs, kad pavyko deramai įvertinti Hennigo ir Vaterio pastangas išgelbėti vieną senosios prūsų kalbos Enchiridions egzempliorių. Be to, paaiškėjo, kad egzempliorius, kuriuo remiantis buvo parengti ir Hennigo nuorašas, ir Vaterio studija (1821), buvo tuo metu Slaptajame archyve Karaliaučiuje saugotas nepilnas originalusis spaudinys. Padėtį galima schematiškai pavaizduoti taip: 46 Acta Linguistica Lithuanica LXXXVI Zur textuellen Grundlage des altpreußischen Enchiridions bei Vater (1821) oder zu dem verschollenen „VH“-Exemplar ILIUSTRACIJA N. 29 Praėjus beveik 25 metams po Vaterio studijos (1821) pasirodymo, šis egzempliorius Nesselmanno (1845: p. XIX) buvo paminėtas tokiame kontekste: »Šio taip pat labai reto ir ilgą laiką dingusiu laikyto vertimo [į senprūsių kalbą M. Lutherio „Mažojo katekizmo“] du visiškai išlikę egzemplioriai yra čia esančioje Karališkojoje bibliotekoje, o vienas nevisiškas, kuriame trūksta trijų paskutinių lapų, yra čia esančio Slaptojo archyvo bibliotekoje«. Šioje citatoje ypač pabrėžtini šie žodžiai: »„vienas nevisiškas [egzempliorius], kuriame trūksta trijų paskutinių lapų, [yra] čia esančio Slaptojo archyvo bibliotekoje“. Toliau Nesselmannas (1845: p. XX) pateikia dar vieną svarbią žinią: »Šis katekizmas buvo išspausdintas tik kartą, tačiau pagal nevisišką egzempliorių, anksčiau priklausiusį profesoriui ir Karaliaučiaus Slaptojo archyvo direktoriui A. E. Hennigiui, po jo mirties tapusį Slaptajam archyvui priklausančiu egzemplioriumi, Vaterio veikale, kuris bus išsamiau aprašytas toliau«. Iš tiesų Vaterio leidimas (1821), kaip žinoma, apskritai buvo pirmasis Enchiridions egzemplioriaus leidimas. Tačiau tik iš dalies teisinga, sekant Nesselmannu, teigti, kad Vateris tiesiogiai rėmėsi Hennigio originaliu spaudiniu. Tikiuosi, kad pirmiau parodžiau Straipsniai / Articles 47 PIETRO U. DINI (plg. 3.), kad Vaterio leidimas veikiau rėmėsi Hennigo originalaus spaudinio nuorašu. Dar kartą pabrėžtina, kad tiek Hennig, tiek Vater buvo tvirtai įsitikinę, jog „jų“ Enchiridions egzempliorius buvo vienintelis egzistuojantis originalus spaudinys, taigi unikalus egzempliorius. Tačiau Nesselmannas jau žinojo, kad Karaliaučiuje buvo saugomi dar du egzemplioriai, todėl priekaištavo Vateriui, kad šis Karaliaučiuje nepakankamai atidžiai ieškojęs¹². Praėjus trisdešimčiai metų po Nesselmanno paminėjimo – taigi praėjus pusei amžiaus po Vaterio (1821) – dar aptinkamas panašus liudijimas. Adalbertas Bezzenbergeris (1874: S. 1231) tuomet rašė: »Dar vienas, nebaigtas „Enchiridions“ egzempliorius tebebuvo Karaliaučiaus Slaptajame archyve«. Čia ypač pažymėtina, kad, remiantis Bezzenbergerio formuluote, tuo metu, kai jis rašė savo darbą, šis egzempliorius Karaliaučiaus Slaptajame archyve „buvo“, o tai, regis, reiškia, kad tuomet, 1874 m., jo ten jau nebebuvo. Dar prieškariniu laikotarpiu Trautmannas (1910: S. XXVII) rašo: »vienas [t. y. vienas egzempliorius] Karaliaučiaus Karališkajame valstybės archyve, kuriam pabaigoje trūksta 3 lapų (S. 129–134)¹³ (pagal pastabą pabaigoje taip buvo jau 1823 m.)«¹⁴. Tačiau pokariu visi šio egzemplioriaus pėdsakai pamažu išnyko. Apie jo ankstesnį egzistavimą dar žinojo Mažiulis (1966: S. 38). Jis tik en passant mini nebaigtą Enchiridions originalų spaudinį iš Karaliaučiaus Slaptojo karališkojo archyvo, būtent tą egzempliorių, kuriame nebuvo paskutinių puslapių ¹² Apie tai plg. Verf. (2021). ¹³ Tai labai tikėtina reikėtų taisyti į 126–134; žr. toliau pateiktą paskutinę šio straipsnio išnašą. ¹⁴ Kadangi Trautmannas mini „pastabą pabaigoje“, galima net manyti, kad jis dar buvo matęs originalų spaudinį. Deja, jis to aiškiai neteigia, todėl šį klausimą reikia palikti atvirą. Kita vertus, Trautmannas negalėjo šios informacijos gauti iš ankstesnių leidėjų, nes nė vienas iš jų apie tai nieko nebuvo parašęs. 48 Acta Linguistica Lithuanica LXXXVI Zur textuellen Grundlage des altpreußischen Enchiridions bei Vater (1821) oder zu dem verschollenen „VH“-Exemplar turėjo15. Tuo metu jis daugiau nieko nebegalėjo sužinoti apie šio egzemplioriaus likimą. 5.1. In cauda venenum... Kad ir kaip viskas būtų buvę, vis dėlto visi prieškario leidėjai sutaria konstatuodami, kad Hennigo „knygelei“ arba originaliam Enchiridions spaudiniui trūko trijų paskutinių lapų. Vaterio leidimo atveju šis klausimas lieka neaiškus ir sunkiai išsprendžiamas. Palyginus Vaterio (1821: p. 68) paskelbtą teksto baigiamąją dalį su paskutinėmis kortelėmis Hennigo Abschrift, nustatomas toks makroskopinis skirtumas: Vaterio 68 puslapis (žr. 8. ABBILDUNG N. 39) neatitinka Hennigo Abschrift pabaigos (žr. 8. ABBILDUNG N. 40). Atidžiau pažvelgus į Vaterio 68 puslapį, matyti, kad jame pateiktas Abschrift 60a kortelės tekstas, taip pat kortelių 60b (altprūsiškai) ir 61a (vokiškai) pradžios dalelė. Dar konkrečiau, 68 puslapis baigiasi „prieštaravimo teiginiu“: ABBILDUNG N. 30. Vaterio 68 puslapio pabaiga (1821) Matyti, kad paskutinis žodis (Atträiti.), esantis 68 puslapio priešpaskutinėje eilutėje, ir visos dvi paskutinės eilutės atitinka tolesnės 60b (vokiškos) ir 61a (altprūsiškos) kortelės pradžios dalį Hennigo Abschrift: 15 Žr. Mažiulis (1966: p. 38): buvusio Karaliaučiaus Valstybiniame archyve egzemplioriaus (be 129–134 p.), likimas nėra man žinomas »Tačiau šio egzemplioriaus, kaip ir egzemplioriaus Karaliaučiaus [Slaptajame] valstybiniame archyve (be 129–134 puslapių), likimas man nežinomas«; plg. Verf. (2020a: p. 319–320); žr. toliau esančią priešpaskutinę šio straipsnio išnašą. Straipsniai / Articles 49 PIETRO U. DINI ILIUSTRACIJA Nr. 31. 60b kortelės pradžia (vokiečių kalba) nuoraše ILIUSTRACIJA Nr. 32. 61a kortelės pradžia (senoji prūsų kalba) nuoraše Kaip galėjo atsitikti, kad Vateris (1821) savo 68-ojo puslapio pabaigoje galėjo pateikti būtent kortelių 60b ir 61a teksto pradžios dalį, o ne likusią jo dalį, šiuo metu lieka be jokio įtikinamo paaiškinimo. Tačiau dar svarbiau yra tai, kad nuorašo tekstas yra beveik dviem puslapiais ilgesnis už tą, kuris paliudytas Vaterio (1821). Pabrėžiu žodį „beveik“, nes pirmosios dvi eilutės, kaip jau buvo nurodyta, taip pat buvo įtrauktos į Vaterio leidinį. Iš tikrųjų trys tolesnės nuorašo kortelės (t. y. 60b – vokiečių kalba, 61a – senąja prūsų kalba ir 61b – vokiečių kalba) pas Vaterį neturi atitikmens (žr. 8. Iliustracijas Nr. 41, 42, 43). Deja, klausimas dėl priežasčių, lėmusių Hennigo nuorašo teksto baigiamosios dalies (beveik dviejų kortelių), kuri nebuvo paskelbta Vaterio (1821) leidinyje, praleidimą, lieka neatsakytas. Visi šie pastebėjimai ir svarstymai vėl grąžina prie klausimo, kiek ir pagal kokius kriterijus Vateris naudojosi Hennigo nuorašu, taip pat ar jis apskritai kada nors buvo peržiūrėjęs originalų spaudinį. 50 Acta Linguistica Lithuanica LXXXVI Zur textuellen Grundlage des altpreußischen Enchiridions bei Vater (1821) oder zu dem verschollenen „VH“-Exemplar 6. PRAŽUVĘS NEIŠSAMUS „VH“ EGZEMPLIORIUS Šių svarstymų pabaigoje mūsų žinios apie šiandien pražuvusio senojo prūsų Enchiridions egzemplioriaus perdavimo istoriją, tikėkimės, yra šiek tiek išsiplėtusios ir pagerėjusios. Taip Hennigo „knygelė“ įgijo šiek tiek daugiau tekstinės substancijos ir nebėra vien tik beprasmiška bibliografinė nuoroda. Siūlau ketvirtąjį, neišsamų, šiandien pražuvusį senojo prūsų Enchiridions egzempliorių vadinti „HV“ egzemplioriumi. Šiandien šis egzempliorius žinomas dviem variantais: (1) kaip rankraštinis, ilgesnis variantas, saugomas Berlyno valstybinėje bibliotekoje – Prūsijos kultūros paveldo bibliotekoje (1-ajame pastate, Unter den Linden), signatūra: Ms. boruss. fol. 462., ir (2) spausdintinis, trumpesnis variantas, paskelbtas Vaterio (1821). Tačiau čia dar kartą reikia pabrėžti, kad ilgesniojo varianto, arba Hennigo nuorašo, tekstas iš viso yra devyniomis kortelėmis trumpesnis, įskaitant pabaigoje taip pat trūkstantį prūsų herbą su antrašte: IVSTVS EX FIDE VIVIT, negu tekstas, esantis kituose žinomuose egzemplioriuose (B1, B2 ir D), taip pat vėlesnių senojo prūsų Enchiridions leidėjų leidiniuose. Tiksliau tariant, nuorašo tekstas baigiasi ties 60b kortele, kuri atitinka Mažiulio 196616 leidimo 240 puslapį. (ir atitinka Trautmanno 1910 leidimo 77.27 puslapį)17. 7. TEZINĖS BAIGIAMOSIOS PASTABOS Galiausiai norėčiau, nors ir tik teziškai, pateikti keletą išvadų. Visiškai pagrįstai galima teigti, kad be parengiamojo Hennigo darbo Vaterio leidinys niekada nebūtų pasirodęs. Mano manymu, jame yra 16 Pasak Mažiulio (1966), trūksta III egzemplioriaus 126–134 puslapių ir D egzemplioriaus 110–118 puslapių. 17Pasak Trautmanno (1910), egzempliare K trūksta 126–134 puslapių, o egzempliare D – 111–118 puslapių. Čia reikia konstatuoti netikslumą, palyginti su Trautmanno (1910: p. XXVII–XXVIII, kur nurodyti 129–134 puslapiai) pastebėjimu (plg. Verf. 2020). Straipsniai / Articles 51 PIETRO U. DINI Heckmanno (2019: p. 31–33) perrašytas tomas Ms. boruss. fol. 462. apima Hennigo, o ne paties Vaterio, nuorašą – kartu su kita medžiaga. Kitaip ir, tikriausiai, dar tiksliau tariant: Vaterio leidimas grindžiamas Hennigo parengtu Enchiridions nuorašu. Tai galima užtikrintai teigti remiantis tiek vidiniais tekstiniais (visų pirma duomenų rinkinių sugretinimais), tiek išoriniais tekstiniais (visų pirma Vaterio 1821 m. įžangos analize) įrodymais. Vis dėlto Vaterio leidime Enchiridions teksto pabaigoje matomas makroskopinis praleidimas arba sutrumpinimas, apimantis beveik du puslapius; jo priežastys nei aiškios, nei paaiškinamos. Šis faktas, kaip ir daugelis kitų, mažesnių ir didesnių, įvairaus pobūdžio netikslumų, leidžia Vaterio leidimą laikyti ne itin patikimu. XVI amžiaus originali spauda, parengta pagal neišsamų Enchiridions egzempliorių, kurį Hennigas turėjo ir raštu atkūrė, prūsistams visada buvo žinoma, tačiau jau nuo Nesselmanno (1845) laikyta dingusia, ir ši padėtis tebėra tokia pati iki šiol. Šio egzemplioriaus neišsamumas pasireiškė tuo, kad jame trūko 126–134 puslapių (įskaitant prūsų herbą pabaigoje). Šis dingęs Enchiridions egzempliorius buvo originali spauda, kuria rėmėsi Hennigo nuorašas, taigi ir Vaterio leidimas. Galiausiai dar reikia toliau tirti santykį tarp „HV“ egzemplioriaus ir kitų žinomų Enchiridions egzempliorių (B1, B2, D). Šio uždavinio sprendimas bus paliktas kitam straipsniui. Čia šį santykį nagrinėjau tik tiek, kiek to reikėjo pagrindiniam šio straipsnio tikslui. Be to, remiantis nuorašo, Vaterio leidimo su jo pataisymais ir papildymais bei Faberio sąrašo palyginimu, buvo galima nustatyti tam tikrus dingusio Enchiridions bruožus. Teoriškai vis dar įmanoma, kad vieną dieną originali spauda iškils iš senųjų Borussica fondų, perimtų iš Karaliaučiaus bibliotekų. Šiuo klausimu dar tikimės tolesnio straipsnio iš ponios Heckmann plunksnos. 52 Acta Linguistica Lithuanica LXXXVI Zur textuellen Grundlage des altpreußischen Enchiridions bei Vater (1821) oder zu dem verschollenen „VH“-Exemplar 8. PRIEDAS. ILIUSTRACIJOS 33 iliustracija. Vaterio 1815 m. antraštinis lapas. 34 iliustracija. Vaterio 1821 m. antraštinis lapas. 35 iliustracija. Patobulinimai ir papildymai iš Vaterio (1821: p. 183). 36 iliustracija. Nuorašo antraštinis lapas (2 kortelė). 37 iliustracija. Vaterio ranka parašyta, nedatuota pastaba (62a kortelė). 38 iliustracija. Faberio sąrašas (63 ir 64 kortelės). 39 iliustracija. Paskutinis Vaterio puslapis (1821: p. 68). 40 iliustracija. Nuorašo 60a lapas. 41 iliustracija. Nuorašo 60b lapas. 42 iliustracija. Nuorašo 61a lapas. 43 iliustracija. Nuorašo 61b lapas. Dešinėje taip pat matoma dalis nedatuotos Vaterio pastabos (62a kortelė). Straipsniai / Articles 53 PAVEIKSLAS Nr. 33. Vaterio 1815 m. titulinis lapas 54 Acta Linguistica Lithuanica LXXXVI Zur textuellen Grundlage des altpreußischen Enchiridions bei Vater (1821) oder zu dem verschollenen „VH“-Exemplar Die senųjų prūsų kalba Įvadas, vertimai, kalbos mokslas; žodynas, sudaryta parengė Johann Severin Vater, profesorius Halėje, Berlyno, Miuncheno, Filadelfijos, Varšuvos ir kt. akademijų bei mokslininkų draugijų narys Braunšveigas, mokyklinių knygų leidykloje. 1821. PAVEIKSLAS Nr. 34. Vaterio 1821 m. titulinis lapas Straipsniai / Articles 55 PIETRO U. DINI 35 PAVEIKSLAS. Pataisymai ir papildymai iš Vater (1821: p. 183) 56 Acta Linguistica Lithuanica LXXXVI Zur textuellen Grundlage des altpreußischen Enchiridions bei Vater (1821) oder zu dem verschollenen „VH“-Exemplar 36 PAVEIKSLAS. Abschrift antraštinis lapas (Karte 2a) Straipsniai / Articles 57 PIETRO U. DINI 37 PAVEIKSLAS. Vater ranka įrašyta nedatuota pastaba (Karte 62a) 58 Acta Linguistica Lithuanica LXXXVI Zur textuellen Grundlage des altpreußischen Enchiridions bei Vater (1821) oder zu dem verschollenen „VH“-Exemplar 38 PAVEIKSLAS. Faber sąrašas (daug kartų sulankstyti Karten 63a–64b) Straipsniai / Articles 59 PIETRO U. DINI 39 PAVEIKSLAS. Paskutinis Vater puslapis (1821: p. 68) 60 Acta Linguistica Lithuanica LXXXVI Zur textuellen Grundlage des altpreußischen Enchiridions bei Vater (1821) oder zu dem verschollenen „VH“-Exemplar 40 PAVEIKSLAS. Abschrift lapas 60a Straipsniai / Articles 61 PIETRO U. DINI 41 PAVEIKSLAS. Abschrift lapas 60b 62 Acta Linguistica Lithuanica LXXXVI Zur textuellen Grundlage des altpreußischen Enchiridions bei Vater (1821) oder zu dem verschollenen „VH“-Exemplar 42 PAVEIKSLAS. Abschrift lapas 61a Straipsniai / Articles 63 PIETRO U. DINI ILIUSTRACIJA Nr. 43. Nuorašo 61b lapas. Dešinėje taip pat matoma Vaterio nedatuoto užrašo dalis (62a kortelė) 64 Acta Linguistica Lithuanica LXXXVI Zur textuellen Grundlage des altpreußischen Enchiridions bei Vater (1821) oder zu dem verschollenen „VH“-Exemplar ŠALTINIAI IR ANTRINĖ LITERATŪRA Adelung Johann Christoph, Vater Johann Severin 1809: Mithridates oder allgemeine Sprachenkunde: mit dem Vater Unser als Sprachprobe in bey nahe fünfhundert Sprachen und Mundarten, Theil 2, Europäische Sprachen, Berlin: Voss. Bernhagen Wolfgang 1964: Johann Severin Vater, ein vergessener Slavist des 19. Jahrhunderts. – Beiträge zur Geschichte der Slawistik, hrsg. von H. H. Belfieldt, K. Horálek Berlin: Akademie-Verlag, 162–170. Bezzenberger Adalbert 1874: Rezension zu Nesselmann 1873. – Göttingische Gelehrte Anzeigen 39, 1221–1250. Bopp Franz 1853: Über die Sprache der alten Preußen, Gelesen in der Akademie der Wissenschaften am 24. Mai 1849, am 25. Juli 1850 und am 24. Februar 1853. – Abhandlungen der Königlichen Akademie der Wissenschaften zu Berlin aus dem Jahre 1853, Berlin: F. Dümmler’s Verlags-Buchhandlung. Fleckenstein Christa 1997: Johann Severin Vater – ein Vertreter der Frühphase der halleschen Slawistik. – Beiträge zur Geschichte der Slawistik an der Martin-Luther-Universität Halle-Wittenberg, Teil 1 (= Slavica Varia Halensia 2), hrsg. von Chr. Fleckenstein, H. Schmidt, Halle-Wittenberg: Universitätsverlag, 34–38. Forstreuter Kurt Hermann 1955: Das Preußische Staatsarchiv in Königsberg. Ein geschichtlicher Rückblick mit einer Übersicht über seine Bestände, Göttingen: Vandenhoeck & Ruprecht. Grimm Jacob 1822: Rezension zu Vater 1821. – Göttingische gelehrte Anzeigen 121, 1201–1207. Götz von Selle 1965: Vater, Johann Severin. – Altpreußische Biografie 2, hrsg. von Chr. Krollmann, Marburg: Elwert, 755. Haym Rudolf, hrsg., 1894: Briefe von Wilhelm von Humboldt an Georg Heinrich Ludwig Nicolovius, Berlin: Verlag von Emil Felber. Heckmann Marie-Luise 2019: Prussica und Lithuanica in der Staatsbibliothek zu Berlin–Preußischer Kulturbesitz. – Acta Linguistica Lithuanica 81, 22–51. Krollmann Christian 1974: Faber, Karl. – Altpreußische Biographie 2, hrsg. von Chr. Krollmann, Marburg: Elwert, 172. Kuhn Ernst 1895: Vater, Johann Severin. – Allgemeine Deutsche Biographie 39, 503–508. Lehn erdt Joh. Max 1974: Hennig, Abraham Ernst. – Altpreußische Biografie 2, hrsg. von Chr. Krollmann, Marburg: Elwert, 286. Straipsniai / Articles 65 PIETRO U. DINI Linde Samuel B. 1822: O języku dawnych prusaków. Rozbior dzieła professora Vatera, w Warszawie w drukarne Xięży Pharów. Mažiulis Vytautas 1966: Prūsų kalbos paminklai 1, Vilnius: Mintis. Mažiulis Vytautas 1981: Prūsų kalbos paminklai 2, Vilnius: Mokslas. Mone Franz J. 1821: Recenzija apie Vater 1821. – Heidelberger Jahrbücher der Literatur 5(31), 489–495. Ms. boruss. fol. 462: Johann Severin Vater: Enchiridion. Der kleine Catechismus Doctor Martin Luthers, Teutsch und Preussisch. Gedruckt zu Königsberg in Preussen durch Johann Daubmann. M. D. LXI (Abschrift) Faber: Collatio der Abschrift an Druck, 64 Bl., Halle, apie 1821. Nesselmann G. H. Ferdinand 1845: Die Sprache der alten Preußen an ihren Überresten erläutert, Berlin: Reimer. Nesselmann G. H. Ferdinand 1873: Thesaurus Linguae Prussicae. Der preussische Vocabel-vorrath soweit derselbe bis jetzt ermittelt worden ist, nebst Zugabe einer Sammlung urkundlich beglaubigter Localnamen, gesichtet und zusammengestellt, Berlin: Dümmlers Verlagsbuchhandlung, Harrwitz & Gossmann. Trautmann Reinhold 1910: Die altpreußischen Sprachdenkmäler. Einleitung, Texte, Grammatik, Wörterbuch, Göttingen: Vandenhoeck und Ruprecht. Vater Severin Johann 1815: Linguarum totius orbis Index alphabeticus, quarum Grammaticae, Lexica, collectiones vocabulorum recensentur, patria significatur, historia adumbratur oder Litteratur der Grammatiken, Lexica und Wörtersammlungen aller Sprachen der Erde nach alphabetischer Ordnung der Sprachen, mit einer gedrängten Uebersicht des Vaterlandes, der Schicksale und Verwandtschaft derselben, Berlin: in der Nicolaischen Buchhandlung. Vater Severin Johann 1821: Die Sprache der alten Preußen: Einleitung, Ueberreste, Sprachlehre, Wörterbuch, Braun(schweig: in der Schul-Buchhandlung Halle, gedruckt in der Gebauer schen Buchdruckerei. Verf. 2014: Dėl prūsų kalbos tekstų švado susidarymo, eds. by T. Civjan, M. Zavjalova, A. Judžentis. – Baltai ir slavai: dvasinių kultūrų sankirtos, Vilnius: Versmė, 89–100. Verf. 2019: К вопросу о дошедших до нас сведениях о древне-прусском «Энхиридионе» [К voprosu o doshedshykh do nas svedeniyakh o drevne-prusskom «Enkhyridione»] (1561). – Славянское и балканское языкознание. Славистика, индоевропеистика, культурология. К 90-летию со дня рождения Владимира Николаевича Топорова [Slavianskoe i balkanskoe iazykoznanye. Slavistika, indoevropeistika, kul’turologia. K 90-letiyu so dnia rozhdeniya Vladimira Nikolaievicha Toporova], Москва: 66 Acta Linguistica Lithuanica LXXXVI Zur textuellen Grundlage des altpreußischen Enchiridions bei Vater (1821) oder zu dem verschollenen „VH“-Exemplar Rusijos mokslų akademija. Slavistikos institutas [Moskva: Rossiyskaia akademiya nauk. Institut Slavianovedeniya], 238–263. Verf. 2020: Apie Trautmanno (1910) senosios prūsų Enchiridions tekstinį pagrindą. – Baltistica 55(1), 105–118. Verf. 2020a: Apie Mažiulio (1966) senosios prūsų Enchiridions tekstinį pagrindą. – Baltistica 55(2), 315–328. Verf. 2021: Apie Nesselmanno (1845) ir jo įpėdinių Uhlenbecko (1889) bei Bernekerio (1896) senosios prūsų Enchiridions tekstinį pagrindą. – Baltistica 56(1), 107–120. Vaterio prūsiškojo Enchiridiono (1821) pirminio teksto, arba prarastojo „HV“ egzemplioriaus, klausimų SANTRAUKA Kai kurie svarbūs Vaterio leidimo (1821) aspektai vis dar nėra aiškūs. Ypač daug klausimų kelia Vaterio išspausdinto teksto ryšys su rankraštine prūsiškojo Enchiridiono kopija, saugoma Ms. boruss. tome, fol. 462 (Berlyne), kuri iki šiol nebuvo žinoma. Šios kopijos autorius A. E. Henigas ją padarė remdamasis jam priklausiusiu spausdintu, nepilnu Enchiridiono egzemplioriumi. Šis prūsiškojo Enchiridiono egzempliorius buvo laikomas prarastu jau Neselmano (1845) laikais. Tiek vidiniai, tiek išoriniai argumentai rodo, kad prarastasis spausdintas, nepilnas egzempliorius buvo Henigo rankraščio, taigi vėliau ir Vaterio leidimo, atskaitos taškas. Šiame egzemplioriuje trūko 126–134 puslapių. Įdomu tai, kad Vaterio išspausdintas tekstas yra dviem puslapiais trumpesnis nei Henigo rankraštinė kopija. Įvairių duomenų palyginimas leidžia atkurti kai kuriuos prarastojo egzemplioriaus požymius. Siūlyčiau šį egzempliorių vadinti „HV“ egzemplioriumi. Įteikta 2021 m. spalio 9 d. PIETRO U. DINI Pizos universitetas Via S. Maria 36, I–56126 Pisa, Italija [email protected] Straipsniai / Articles 67