scieee AI-readable full text Open interactive document viewer

Tariamai finougriškos kilmės Lietuvos vandenvardžiai

Simonas Noreikis

Abstract

Tyrimo tikslas – patikrinti Aleksandro Vanago ir kitų kalbininkų vykdytų Lietuvos vandenvardžių tyrimų metu nustatytą jų finougrišką kilmę lyginant vandenų vardus su panašiai skambančiais dabartiniais finougriškais apeliatyvais ir tikriniais žodžiais. Manoma, kad toks lyginimas nėra patikimas, kadangi kalbama apie galimus kalbų kontaktus, vykusius prieš 4000 metų, kuomet baltų ir finougrų kalbos turėjo kitokią fonologinę struktūrą. Dėl šios priežasties buvo atlikta lyginamų formų istorinė-fonologinė rekonstrukcija ir nustatyta, ar iš rekonstruotos finougriškos formos galėjo išsirutulioti lietuviška forma. Gavus neigiamą atsakymą, finougriškos kilmės galimybė buvo atmesta. Taip pat buvo tikrinta, ar apeliatyvas, su kuriuo lyginamas Lietuvos vandenvardis, yra vartojamas finougriškų vietovardžių daryboje (semantinis kriterijus). Neigiamo atsakymo atveju finougriškos kilmės galimybė taip pat buvo atmesta. Galiausiai buvo tikrinama lyginamojo finougriško apeliatyvo kilmė ir kai kuriais atvejais paaiškėjo, kad bendrinis žodis finougrų kalbose yra skolinys iš kitų kalbų ir atsirado vėliau, negu vyko numanomi baltų ir finougrų kalbų kontaktai dabartinėje Lietuvos teritorijoje. Pritaikius išvardintus metodus, ištyrus pateiktus vandenvardžius ir iš naujo nustačius jų etimologijas paaiškėjo, kad visos iki šiol buvusios nepatikimos. Remiantis naujausiais archeologiniais tyrimais galima teigti, kad Lietuvoje apskritai negali būti akmens amžiaus laikų finougrų substrato. Tačiau neatmestina tai, kad Lietuvoje gali būti naujųjų laikų finougrų (vodų (krievinių)) tikrinių žodžių, kurių šio straipsnio autorius ieškos toliau studijuodamas  doktorantūroje.

Full text

136 Acta Linguistica Lithuanica XC SIMONAS NOREIKIS Universidade de Helsinki ORCID id: orcid.org/0000-0003-2895-5880 Direções de pesquisas Mokslinių: finougrų istorinė ir komparamoji kalbotyra, onomastika. DOI: doi.org/10.35321/all90-06 TARIAMAI FINOUGRIŠKOS KILMS LIETUVOS VANDENVARDŽIAI Lithuanian Hydronyms of Allegedly Finno-Ugric Origin ANOTACIA Objetivo do estudo verificar Aleksandro Vanago e outros kalbininkų realizados durante pesquisas de Lituânia vandenvardžių estabelecida a sua finougrišką kilmę comparando nomes de vandenų com similarmente soambanciais atuais finougriškais apeliativos e verificaria palavras. Acredita-se que tal comparação não é confiável, pois fala-se de possíveis contactos de línguas, ocorridos antes de 4000 anos, quandoet baltas e finougrų línguas tinham outra que a estrutura fonológica. Por esta razão foi realizada uma reconstrução histórico-fonológica das formas comparáveis e estabelecida se podia da reconstruída forma finougriška issirutulioti a forma lietuviška. Recebendo a resposta negativa, a possibilidade de origem finougriška foi su kuriuo lyginamas Lietuvos vandenvardis, yra vartojamas finougriškų vietovardžių daryboje (semantinis kriterijus). Neigiamo atsakymo atveju finougriškos kilmės galimybė taip rejeitada. Também foi verificado se o apelo, também foi rejeitado. Galinhosamente foi verificada comparativo finougriško apeliativo origem e em alguns casos revelou-se que comunrinis palavra finougrų línguas é skolinys de outros línguas e apareceu mais tarde negu vyko numanomi baltų e finougrų línguas contactos na atual território da Lituânia. Prataikius listadosus métodos, ishtyrus fornecus vandenvardžius e de novo nustačius suas etimologias explicou, que todas até šiol haviam sido desconfiimas. Com base nos mais recentes estudos arqueológicos pode afirmar-se, que na Lituânia em geral não pode ser substrato de finougrų tempos do século de pedra. No entanto não descarta isso, que na Lituânia pode ser novos tempos de finougrões (vodų (krievinių)) palavras certas, das quais o autor deste artigo ieškos continuando estudando em doutorado. ESMINIAI VOODŽIAI: finougrai, substratos, vandenvardžiai, onomastika, línguas contactos. Straipsniai / Articles 137 Tariamai finougriškos kilmės Lietuvos vandenvardžiai ANNOTATION The study aims to verify the Finno-Ugric etymology of 40 Lithuanian hydronyms appellatives suggested by Aleksandras Vanagas and other linguists comparing them to Finno-Ugric and proper names that sound similar. However, such a comparison is not languages had suitable as the supposed contacts took place 4000 yers ago when Baltic and Finno-Ugric different phonological structures. Therefore, there was made historical-phonological reconstruction of the compared forms and scrutinised if the Lithuanian form could have been developed from the reconstructed Finnou-Ugric form. If the answer was negative, then the Finno-Ugric etymology was rejectable. It was also verified if the Finno-Ugric appellative to which a Lithuanian hydronym was compared was used in Finno-Ugric toponym formation. In case of a negative answer the Finno-Ugric etymology was rejectable. Finalmente, the etymology of the compared FinnoUgric appellative was verified and in some cases it appeared that they were loanwords from other languages borrowed later than the supposed contacts between Balts and FinnoUgrians took place in Lithuania. After investigating the suggested etymologies it appeared that all of them were wrong. According to recent archaeological data it can be claimed that there cannot be Finno-Ugric substrate in Lithuania from the Stone Age. Nevertheless, it is not excluded that in Lithuania there could be Finno-Ugric (VoticKreevin) proper names, which the author of the article is looking for in his PhD studies. KEYWORDS: Finno-Ugric, substrate, hydronyms, onomastics, language contacts. 1. ĮVADAS O artigo destina-se à análise crítica dos vandenvardzs lituanos considerados finougriškais e publicável anos 2018 Helsinke universitete em suomi escrito e apegado trabalho magistro, com o objetivo aperceber os leitoras Lituães com os resultados deste trabalho (Noreikis 2018). na Lituânia ainda ainda gaias convicção, que 2000 m. pr. Kr., antes dos baltos chegarem em atual território da Lituânia, nela viviam finougra atuais suomias, estų e outras nações protêviai, e finougriškos origem vandenvardžiai é a prova do último fato. Esta teoria proposta no conceito é considerada tão nãoabejitada, que sobre isso até se escreve guiêlios da história, por exemplo, guiêly Laikas 7, onde mencionam concretus exemplos desses vandenvardžių Jarà, Kdė, Tilkà 2004: 37). Įsitikinimas dėl dabartinėje Lietuvos teritorijoje gyvenusių finougrų paremtas (Laikas 7 teoria da continuidade, segundo a qual até virvelines cultura cerâmica t. y. iki indoeuropiečių-baltų ten gyvenę šukinės keramikos kultūros atstovai, SIMONAS NOREIKIS 138 Acta Linguistica Lithuanica XC kė sobre 40 hidronimų, aos quais ofereceu kalbėjo finougrų kalbomis. Remdamasis šia teorija, Aleksandras Vanagas pateifinougrišką origem de explicação. Últimamente a teoria da contínuidade começa a perder aktualidade, já nãoemanoma, que finougra vivia na atual território da Lituânia. Arqueólogo Valterio Lango opinou, contatos de línguas baltas e finougrões começaram no atual território da Rússia (į ocidente de Moscou) e mais tarde interação de línguas ocorreu na atual Letônia e Estônia (Lang 2016). Portanto, olhando somente através do prismê da ciência arqueologia, pode duvidar-se que na Lituânia pudesse ser finougriškos origem vandenvardžių. vivem pessoas, O objetivo verificar deste estudo é apresentado Lithuanian vandenvardžių finougriškas etimologijas lingotyros ponto de vista. Vanago proposta etimologias tem deficiências, uma vez que escolhidos Lituânia vandenvardžius ele comparou com suomių, estų, karelų e outros finų apeliativos e verificiais palavras. A pesquisa foi insuficiente, porque investiginham-se possíveis muito velhos contatos de línguas. É importante saber a história de desenvolvimento das línguas comparadas e realizar formas comparadas reconstrução. Por conseguinte, o inquérito efectuado levanta as seguintes questões: 1. Ar Arago fornecidos comparativos de vandenvardžių Lituânia com finougriškais apeliativos e verificiais palavras são preciziški? 2. Se Vanago apresentam fontes de origem finougriška são de pedra século tempos? 3. Será na Lituânia em geral pode haver finougrichos localovardzes? Esaltiniai, nos quais Vanagas pristato possivelmente finougriškus hidronimus, apresentam-se artigo capítulo Analizė. Alguns quais Vanago finougriškais considerados vandenvardžius foram brevemente aptarę Vytautas Rimša (1995) e Karis Arvas Liukonenas (Liukkonen 2003), que e ofereceram baltiškos kilmės aiškinimą, que padaryta without detalesnių komentarų konferencijų pranešimų tezėse. Portanto, o objetivo deste trabalho examina em profundidade cada Vanago sugeromá caso de explicação de origem finougriška. 2. METODO Como já foi mencionado Įvade, Vanagas Lituaniam vandenvardjiam finougriškos origem explicaçãoimas ofereceu comparando eles com atuais finougrų apeliativos, porém isso não basta, quando se fala sobre possíveis 4000 anos de idade contactos, kadangi tuo metu tiek baltų, tiek finougrų kalbų fonetinė išraiška buvo kitokia. Todėl pirmasis žingsnis, kurį reikia žengti analizuojant Vanago pateiktus palyginimus – rekonstruoti lietuviško vandenvardžio prabaltišką formą bei Artigos Articles 139 / Tariamai finougriškos kilmės Lietuvos vandenvardžiai finougriškojo apeliativo ou verdadeira palavra formą finougrų prokalbėje pasitelizando metodą da fonologia histórica-lyginamosios. Resultado pode ser tal similarmente supostas formas de palavras prokalbésias seriam muito diferentes e possível caso de empréstimo elas seriam issirutuliojusios como completamente de outra forma. Este método foi incentivado a usar Antė Aikioas nos estudos de localovárdios samios da Finlândia, quando era popular de origem ambiguškias ver os localovárdios como de origem samios comparando-os com atuais palavras de línguas samias ou mesmo sem fornecer uma comparação (Aikio 2007: 160). Ele chamou a atenção para o fato de que prokalbés samios e atuais línguas samias estrutura fonológica diferem marcadamente, por isso é preciso realizar histórica-fonológica reconstrução (tenbid: 164), após a qual samios etimologia poderia ser negada. Segundo analogia este método poderia ser aplicado e finougriškais considerados análise de vandenvardžių Lituânia. Verificando finougriškos etimologia também não permitida de olhos aspecto semantístico. Se do ponto de vista fonológico a origem convence, ela não necessariamente convencerá do ponto de vista semântico. Por exemplo, localovárdis é comparado com finougrų apeliativ, que finougrų toponimijoje localovardžių daryboje nãotojamo. Galinamente é preciso verificar finougriško apeliativvo, com o qual se compara Lituânia vandenvardis, kilmę e radimosi laiką. Aquele apeliativo pode aparecer esąs skolinys nas mesmas línguas finougrų, em que surgiram mais tarde negu finougrai possivelmente viviam atual território da Lituânia. Então Lituânia vandenvardžio finougriška etimologija chronologiniu ponto de vista é atmestina. 3. ANALIZ Nesta parte serão analisados vandenvardžiai, que Vanagas e outros cientistas apresentam como finougriškos origem. Vanagas os mencionou em vários seus trabalhos, dos quais Zigmas Zinkevičius (2005: 29) compôs, em sua opinião, a mais esperėtinas lista de vandenvardzs de origem finiška e afirmou que a maior parte daqueles vandenvardzs origem finiška não suscita dúvidas, porém nãograndou, por quê. Neste artigo será apresentada uma lista vandenvardžių, cuja maior parte baseada anteriormente mencionėtu Zinkevičiaus sąrašu, porém em ele será incluída e mais vandenvardžių, que mencionam em outras fontes. Por exemplo, upėvardis Tilkà foi mencionado no manual de história Laikas 7 (2004: 37). A lista Zinkevičiaus também será complementada por outros Vanago (1975: 406407) minimais vandenvardžiais. Straipsnio antraštėse pateikiami sukirčiuoti vandenvardžiai kaip Vanago (1981) etimologiniame žodyne (jeigu hidronimai šiame šaltinyje nekirčiuojami, straipsnyje jie taip pat kirčiuojami nebus). SIMONAS NOREIKIS 140 Acta Linguistica Lithuanica XC PAV. Mais prováveis hidronimas de origem finlandesa de acordo Zinkevičių (2005: 30) 3.1. Ilmdas (lágeras) Vanagas (1970: 106) não fornece explicação de origem finougriška, só compara vandenvardį com outros nomes de águas lituanas, tais como Ìlma Didžióji, Emis e atribui-o a um certo tipo, que constituído preesagos -ėdpagalba. No entanto, em seu vocodyne etimológico Vanagas (1981: 129) este vandenvardį já toma a comparar com os localovardžiais da Letônia Ilmāde, Ilmede (upė), Ilmat (aldeia), Ilmātes (pieva), Ilmete (aldeia), que Janis Endzelynas, seu turnžtu, compara com os localovardžiais da Estija Ilmat-salu, Ilm-soo, Ilma-soo (Endīnszel: 1956 359). Do ponto de vista fonológico a comparação Ilmdo com anteriormente mencionados artigo locais da Letônia e da Estônia não é adequada, uma vez que na litaviškoje vardo forma há longis vozis ė, que segundo historicas fonologias dėsnius não pôde issirutulioti de trumposios e ar a e longosios ā. Por outro lado, nãomestina, que latviškiai vandenų vardai pode ter aquela mesma šaknį, só outro preessagas. Também chama-se a atenção para o fato de que finougrų prokalbėje kirtis foi fixado primeira no skiemenyje, e ežero vardo Ilmdas kirčiuojamas antrasis skiemuo. Straipsniai / Articles 141 Tariamai finougriškos kilmės Lietuvos vandenvardžiai Finų kalbų areale são topovardžių, cujas raiz Ilmair seu nome significa que o lugar é a mais alta comparando ją com os objetos próximos (Aikio 2007: 176). Aplink Ilmdą há e outros ežerų, porém topograficamente eles estão no tame mesmo nível. Portanto, a opinião, que Ilmadas pode pertencer a este tipo de locais finlands, remetem. Do ponto de vista fonologicamente e tipologia de locaisnomes Ilmdas é mais bem de origem baltiška e sietina com os nomes Ìlma Didžióji, Emis, Emė e Amė (plg. lietuvių elmti almti ‘lėtai tekėti). Nele apresença apofoninė a ~ e alternnacija, paveldėta iš indoeuropiečių prokalbės (Rudzīte 1993: 135); nemažai indoeuropietiškų vandenvadžių sudaryti su šaknimi *el- / *ol-. Be to, lietuvių kalboje conhecida e ~ i alternnacija (pavyପରି, kẽlti ~ kiti). 3.2. Ýmasta (upė) Vanagas (1981: 129130): Ýmasta ~ estų vietovardis Imastu vald. Estų vietovardžių sąvade (EKNRe s. v.1 Imastu, Imavere) esclarece que toponima pode ser relacionado com os nomes *Ima, *Immo(i) e suomių asmenvardžiu Himanen: Himas(t)en. A comparação com estų localoviržiais do ponto de vista fonológico é problemático, uma vez que na forma de upėvardžio Lituãos Ymasta é longgasis vozis y, e estų Imastu trumpasis i. Ýmasta também não pode ser associada com suomių Himanen, finų *h (estų kalboje dažnai išnykęs) yra kilęs iš finougrų prokalbės *š, todėl į baltų kalbas būtų patekusi forma **Šimair lietuviškas vardas būtų **Šimasta. uma vez 3.3. Jarà (upė ir ežeras), Jarlka (upė) Vanagas (1981: 134) indica Jarõs rio e ežerą, também Jarlkos rio como finougiškos origem vandenardžius e liga-os com suomių järvi ‘ežeras. Vanagas (1971: 149) esta sąsaja baseia no que na Letônia existia sudurtiniai lugarovardžiai, cujo segundo dėmeno é -(j)eris, -(j)ēris, kilęs do finas prokalbės *järvi. No entanto, esta comparação não é apropriada. Menėti Latvijos localovardžiai são de origem lívios, e os próprios objetos estão na historicamente lívios abrigado no território Rygos įlankos okranėje. Nos vietovardji aparece-se peculiaridade fonológica da língua lívias priebalsio v extinção po priebalsio r (finų prokalbės *järvi > lyvių prokalbės *järro > Kuržemės lyvių jōra, Salacos lyvių järu) (Kallio 4647 2016:). 1 Estes Aqui e posteriormente no artigo s. v. sub verbum (entitulinis palavra dicodyne). SIMONAS NOREIKIS 142 Acta Linguistica Lithuanica XC permodimai ocorreu tarde, cerca de XV a., e antes disso lívios língua vartosena pouco tesiscyrė do estų língua (então: 6061). Portanto, a nologiniu požiūriu, kadangi Lietuvoje galimi finougriški vandenvardžiai atsiracomparação é inadequada chrodo 2000 m. br. Kr., lyviškos formas surgido 3500 m. ežeras yra toli nuo lyvių gyvenamojo arealo, todėl palyginimas arealiniu-tipolomais tarde. Além disso, Jarõs rioė e giniu do ponto de vista onomasticas não é adequado. Vale a pena notar, que finos *järvi origem não está até o fim aiški. Empenhou-se até que essa palavra seja de origem baltiškos (Nuutinen 1989); ele foi ligado com baltos *jaurā (lietuvių jáura), que finų prokalbėje virto *jäwrä (EVE s. v. järvi), e mais tarde devido metatezės virto *järvi. Difícil é imaginar como, em caso de possível relagamento retrospectivo, dele podia exsirutulioti Jarà. Galiavelmente vandanvardis Jarà kirčiuot no último skiemenyje, o que contr contr contradiuja finų kalbų dėsniams. Enquantopu Jarlka veikiau é um vandenvardis de origem slaviškos, que sietinas com slavų pagonių devo nome Jaril(k)o. Na Letônia estando aldeia Jērīla siejamo com deste deus nome (Būga III 639), portanto slaviškos origem possibilidade é onde que įtikinamesnė. Baigiant deveria acrescentar que Vanagas (1981: 134) chama atenção em Gustavo Leidingo relatus prūsų-jotvingių vietovardžius Jarcke, Jara, Arke, Jarke Fliess (Leyding 1959: 43), mas seus ryšio com Jarà detaliau nekomentou. Portanto, em investigações posteriores valeria verificar-se se Jarà não está relacionado com estes localovirzes. 3.4. Kvė (upė) Vanagas (1975: 405): Kvė ~ estų käwe ‘greitas, veiklus (Wiedemann 1869: 278, 425), kadangi Kazimieras Būga (III 615) ligou esta série latviškų vietovardžių com estišku palavra. Būgos fornecidos latviški lugarovardžiai aqui não serão tratados, pois eles não se ligam com o tema do artigo. Enquanto isso Kvė do ponto de vista fonológica histórica não pode ser associada com estų käwe. Ferdinando J. Vydemano dada forma käwe é forma de grau frapnojo, e na atual estų kalboje usada forma é käbe (kilmininkas käbeda) (EESe s. v. käbe). Esta forma da palavra finas prokalbėje *käpedä, da qual bargu ou podia issirutulioti *Kēwijā baltų prokalbėjė. Vanagas (1981: 154) apresentou não mais finougriškos, mas latviškos origem explicação, que parece credenciamesto. 3.5. Kdė, Kidẽlė (upė) Vanagas (1981: 156): Kdė ~ latvių apeliatyvai ķidas, ķides, ķidi < lyvių Ķidurga tem kid(ūd) ‘žuvų viduriai, žarnos; kas nors mažas, nesvarbus’; ~ estų vietovardis Artigos Articles 143 / Tariamai finougriškos kilmės Lietuvos vandenvardžiai Kide-maa (Endzelīns 1961: 378); ~ upėvardis Ķidurga ~ lyvių kid(ūd) (Rudzīte 1961: 185). Pirmiausia reikia atkreipti dėmesį į Vanago pateiktus tikrinius žodžius. variantą Ķīdurga su ilguoju ī (LGIA VD). A base de dados de localovardzes da Estija (KNAB) não há verdadeira da palavra Kidemaa, lá pode encontrar só Kiidemaa com ilguoju ii. Por isso duvida-se se o upėvardis Kdė com anteriormente mencionados artigo locais de Letônia e Estônia é adequadamente ligado ponto de vista fonológico. Do ponto de vista onomastica finougriška origem também é duvidosa, uma vez que finas vardyne não há localovardes, cujo determinante seria lyvių kid(ūd) e seus correspondentes em outras finas línguas, por exemplo, suomias kita ‘ryklė, gerklė, burna, estų kida, kidu id. ‘žiaunos e suomios kidukset ‘žiaunos. Volfgangas P. Šmidas chamou a atenção no fato de que latvians ķidas, ķides, ķidi é tardivas skolinys; se ele tivesse entrado em baltos prokalbę, latviško correspondente seria *cid-, e explicou por que Kdė pode ser de Lituviška origem (Schmid 1988: 165 166). No vocabulário etimológico de Vanago também incluir os nomes Skidẽlė, Skidupỹs e Skidulỹs ~ sksti ‘skleistis em países; irti; kedėti, retėti, brigzti; plisti, sklisti, contendo sinonimo ksti ‘pradėti kedėti, driksti, plyšti, skarti (LKŽe). Šmidas esses palavras comparou com outro palavra Lituvišku (s)kedžius. Portanto Kdė segundo analogia pode ser associada com kisti. Além disso, Rimša (1995: 97) considera que Kdė podia surgir do veiksmazônio kidénti ‘kedenti. Arrogante questão, se vandenvardžiai dos lituanos podia encontrar-se de palavras (s)kisti, kidénti, deixando aberto a investigadores onomasticos dos lituanos. No entanto, pode afirmar-se que Kdė não é águavardis do substrato finougrų dos tempos da pedra. 3.6. Kigus, Kigas (upė) Vanagas (1981: 157): Kigus ~ Kerg-ozero (~ suomių kärki ‘genỹs, estų kärg ‘juodàsis genỹs (Vasmer 1934: 380)); ~ Kyrgus (upė Archangelsko na região (Čašev 2010); ~ estų kõrge ‘aukštas (Šliavas 1996: 50). Parelhamento com suomių kärki talvez seja adequado, uma vez que apeliativo tem correspondemų em outras finougrų línguas (SES; UEW), porém de possível emprésinimosi caso mais esperėtino lietuviškas correspondência **Kegus. Šliavas (1996: 50) foi indicado e tal upėvardžio variante, que mais provavelmente é antrinė žemaitiška forma. A comparância com Kyrgus é duvidosa, uma vez que sua origem finougriška é fornecida comparando este upėvardį com vários finougriškais apeliativos e não sigilinho em jų, kaip vietovardžių, darybos, semantikos specifiką bei istorinės fonologijos dėsningumus. SIMONAS NOREIKIS 144 Acta Linguistica Lithuanica XC tinas semantiniu, kadangi upė teka per lygumas. Šliavo palyginimas galbūt būtų tinkamas fonologiniu požiūriu, tačiau atmesŠmidas chamou a atenção para o fato de que upėvardis pode ser relacionado com garsažodžiu krgu (žąsų skleidžiamas garsas) e de ele sudarytu veiksmažodžiu krgauti (Schmid 1988: 166). Por causa desta comparação adequação a questão é deixada aberta aos onomastos lituanos. 3.7. Kvė, latvialmente Ķive (upė) Rio Kėvė corre através Lituânia e Letônia território. Būga (III 229) apresentou este upėvardį considerar de origem finiška (plg. lyvių kiv, suomių kivi ‘akmuo). Latviško correspondente Ķive indica tardlyvą deste nome kelmę. Se o nome tivesse caído em baltos prokalbę, latviška forma seria **Cive. Também é necessário chamar a atenção no fato de que tanto na Lituânia, quanto na Letônia este upėvardis tem outra variante, no qual šaknies balsis y ī é ilgas: lietuvių Kyvė e latvių Kīve. A última forma da Latvijos vietovardžių duomenų bazėje (LGIA VD) indica-se como pagrindinė, outras upėvardžio formas Ķīves strauts, Ķīvīte. Longis šaknies vozis não permite deste nome sieti com finų *kivi, kadangi emprinante šaknies vozis neilgėja. Laimutė Baluodė latvišką formą Ķīvīte relaciona com apeliativo ķīvīte ‘pempė, que é per estų kalbą atėjęs skolinys de vokiečių žemaičių kalbos (kiwit) (Balode 2015: 58). Portanto ele talvez seja um indireto finismo, mas isso só pressuposto. No entanto Vanagas (1981: 158) não bota e baltiškos origem bem liga com apeliativais kývis, kyvýnas ‘kirmėlytė or koks vabalas, kyvýnas ‘smulkus vandens gyvūnėlis, infuzorija. Se a forma do nome com ilguoju balsiu é pirminė, isso talvez essa sąsaja é apropriada. Mas em qualquer caso, isso parece mais convincente, do que finougriška origem. 3.8. Kõkė (upė) Vanagas (1975: 405) afirma que esse upėvardžio finougriška origem é bastante dúbida. Em sua palavra etimologicamente (Vanagas 1981: 161162) este vandenvardį ele compara com keletu latviškų toponimų com šaknimi Kāk-, cuja parte Būga (III 623) ligou com suomių köykky ‘sulinkęs, kuprotas. Do ponto de vista da fonologia histórica a comparação com este suomių apeliativo é completamente fracassado, uma vez que sua forma finų prokalbėje era *keükkü, da qual dificilmente ou podia issirutulioti forma *Kāk-. Além disso, ilgas priebalsis po ilgojo skiemens apareceu mais tarde do que vyko baltų e finų Straipsniai / Articles 151 Tariamai finougriškos kilmės Lietuvos vandenvardžiai Vardas Pernavà yra su priesaga -ava, kuri dažnai sutinkama baltų vandenvardžių leksikoje (lietuvių kalboje ji dažnai keičiama naujesne forma -uva). Vanagas (1970: 101) escreve que de muitos nomes, que terminam galūnėmis -ava -uva, kamieno significado hoje não éaiški. / Pernavà é um deles. Paulius Aristė escreve que a Estônia e a Finlândia localovirzii Pärnir Perngali ser extingussias substrata de língua desconhecida (Ariste 1981: 17). Apeliativo pärnä ocorre só em finas línguas (SES s. v. pärnä), portanto pode ser que isso seja substratino palavra. Assim pode fazer pressupostão, que Pernavà e Pérnokė não é de finougrų origem, mas pode ser originę de um idioma extingukusios substrato. 3.21. Pladis (upė) Vanagas (1981: 258) no etimologico dicode oferece du finougriškos origem aiškinimos. Primeiro, Vanagas baseia-se Rudzytės (Rudzīte 1968: 189) e Antuono Breidako (Breidaks 1973: 100) explicando que Latgalos upė Pyldys ups (latviška forma Pilda) pode ser relacionado com estų põld ‘laukas3. Pyldys é apresentado como latgalių vienaskaitos moteriškosios giminės kilmininkas (žr. Leikuma 2003: 13). No entanto, Vanago apresentado a comparação do nome Piladis com latgalių Pylda é inadequada, pois o último surgiu só após estų atikraustimento em Latgalą início do século XIX (Mela 2001). Também não seria justo e o nome Pladis prismgination estų kalbos formai põld. Finų prokalbėje foi forma *pëlto, e a própria palavra é skolinys de germanų prokalbės (< *felþa) ‘laukas, dirva (EVE s. v. pelto). Dificu encontrar uma justificada explicação, como de pelto põld < *pëlto podia issirutulioti forma Pladis /. Vanagas em palavra etimologicamente também levantou hipótese, que Pladis sietinas com latviškais lugares de nomes Pīlags, Pīladzis e pan. Eles são compostos de semelhantes finas skolinių-apeliativų, cujas pirminė forma é lyvių pīlõg ‘šermukšnis. Estes empréstimos são amplamente difundidos e encontram-se principalmente Kuršo, Žiemgalos e Vidžemės tarmėse (Zeps 1962: 165166). No entanto, eles não se encontram latgalių tarmėse (excepto algumas šnektas Vidžemės fronteira). O riacho Pladžio está na localidade Pašvitinio, que também pertence à histórica território de Žiemgalos. Infelizmente, não há informações sobre os vandenvardžius situados no território Žiemgalos, constituídos da palavra pīlõg. 3 Apesar de fortes argumentos sobre a ligação entre Pilda e põld, ninguém foi chamando a atenção para o fato de que nos tarmėse dos sulos estos em vez do loaninho germanos põld ‘laukas onde que mais freqüentemente é usado finos veldinys nurm ‘laukas, pieva, por o que a ligação entre latgalian verdadeiro palavra e estas apeliativo pode ser e paneigtas. Staipsnio autor resolve esta questão tolimesnėse doktorantūros estúdios, relacionadas com a Letônia finas origem localovardžiais. SIMONAS NOREIKIS 152 Acta Linguistica Lithuanica XC Do ponto de vista fonetística estrutura é difícil encontrar conexão entre o nome Pladis e apeliativos kamienos pīlādz-, pīlāg-, pīlag-, pīlaģvariantų. Kamienois bals ī originalalo kalboje (lyvių) e em todas as formas de palavras da língua latvias sempre é ilgas. Enquanto isso, na língua lituana esse voz é trumpas Lyvių pīlõg i tornou longos devido ao mudança fonológica *š > *h > (plg. suomių pihlaja, estų pihlakas). Ankstyvojoje finų prokalbėje šaknis foi *pišla-, porém lietuviško nome formae não š pėdsakų. Portanto, o nome Piladis não pode tecer com nenhuma forma da língua finų. Por outro lado, Pladis pode ser infiksinis darinys, duktyvus lietuvių vandenvardžiuose. Kamienas pilgali būti daiktavardžio pils arba veiksmažodžio plti vedinys. Iš abiejų lengvai galima sudaryti vandenvarporque infiksas -adyra prodžius, por exemplo, Pil-ẽlė < Lituvians pils, Pil-ãšius < plti (Vanagas 1981: 258). Em seu mais antigo trabalho Vanagas (1970: 71) nomeu Pladis lembra com pastaraisiais nomes. Sobre a possível origem finougrų ele zazementa só em isnaço. Vanagas reconhece que, do ponto de vista fonetico, lyviškos formas e de eles formadas latviškos formas malgu ou pode ser relacionadas com Pladis. No entanto, ele faz pressuposto que Pladis pode ser relacionado com o nome latviškuoju Piladzis (segundo ele, é a forma lituanizada Pīladzis). Infelizmente, nãoaaplica, qual que é a localovė e onde ela está, por que o som i tornou trumpas. Enquanto isso Vanagas (1981: 258) no diccionário etimológico escreve apenas sobre a possível finougrų kelmę, e paralelas com os nomes Pilẽlė e Pilãšius não nuterados, nors jos paaiškinamos plačiau. Todėl šiuo atveju linkstama pritarti baltiškajai etimologijai. 3.22. Púožas (lágeras) Vanagas (1981: 268): Púožas ~ Latgalos dvaro nome Puožu-māja. Segundo estudioso, a forma puožišsirutuliojo de formas pāz-, pāž-. Sua alegação ele baseia no fato de que latgalių falboje baltos ā virsta uo. Minėtą ežero vardą ele compara com outros locais latvios, por exemplo, Pāze (pieva), Pāzis (3 objetos diferentes) e Pāzs, Pāžupe (upė), que são compostos do latviu palavra pāzis < pāź ‘uola (Vanagas palavra pāź marcou como suomišką, embora de verdade isso é Vydemano Estųvokiečių línguas vocodine consumida forma pāź, em suomi kalų kalba regular forma é paasi (Wiedemann 1869: 858). A disseminação da palavra pāzis em tarmãs da língua latvia não é grande, ele é usado apenas Livonijos (Vidžemės) tarmėse (Zeps 1962: 160). Vanago minimos Pāz-, Pāžvietovės é Kurše (LGIA VD). Além disso, o suomių paasi e seus Puožas ir Puožu-māja yra skirtingose istorinėse vietovėse. Púožo ežero teritorijoje nėra uolų, todėl siejimas su finų *paasi yra semantiškai nepagrįstas. equivalentes em outras finas línguas são considerados germaniškos kilmės (< *spāđa, EESe s. v. paas). Darando pressuposto, que finougrai vivo é comparaus Lietuvoje iki baltų atsikraustymo, jie tikriausiai neturėjo žodžio *paasi, kuris Artigos Articles 153 / Tariamai finougriškos kilmės Lietuvos vandenvardžiai recentemente apossolinto, em Suomijos território entekęs depois de que finougrai supostamente apossivou na Lituânia. Na língua Lituânica o caso da ração fonetística *paasi > *puožneįmanomas (ypač *s > *ž). Vanagas nomeu Puožas ligou com recentes formas de línguas finas, que são savarankiškos foneticas resultado do desenvolvimento. Aikio observa que os nomes deveria ser comparados não com as formas atuais, mas com as reconstruídas (Aikio 2007: 164). A palavra paasi comparação com ankstesne forma *spāđa indica, que Púožas com iom nãousijęs. Portanto, pode fazer conclusão que Púožas não é localováris de substrato finougrão de tempos de pedra. 3.23. Robatà, Robãtė (upė) Vanagas (1981: 279) afirma que este upėvardis provavelmente é finougrizma e compara-o com o hidronim letão Rabbat-Esser, ligando-o com lyvių e estų raba ‘pelkė, lyvių rabat-suo ‘pelkė, rapa-suo ‘klampi pelkė. Estų raba é emprésinys de antiga escandinavos línguas (EESe s. v. raba). Skoliniai de línguas escandinavos entraram em finas línguas só IIIVIII a. (Kallio 2015: 26), portanto cronologicamente ponto de vista alegar, que Robatà é pedres tempos de tempo substrato finougrų hidronimas, não. Vanagas insinua que Vladimiras N. Toporov oferece kitokį interpretação de origem, mas em detalhes ela não descreve (Toporov 1977: 84). Na fonte primária vê-se que este cientista oferece indoeuropietišką kelmę. A verificação da pressuposta de Toporovo não se relaciona com o tema deste artigo, portanto, no futuro a ela chamar a atenção é proposta a outros pesquisadores. 3.24. Rujà (upė) Vanagas (1981: 283): Rujà ~ latviški vietovardžiai Rūja, Rūjupe, Rūjas, que Būga (III 617) considera finougrizmais. Segundo Vanago, finougriškąją kilmę também confirma e latvių upėvardis Ruoja, prūsų Rogys, Royenn, Roigen < *Rōjis (*Rōja-), latvių rāja ‘supuvęs, netekąs rūdyno vanduo e kašubų raja ‘bala, purvas, pelkė. Duas das últimas apelações foram consideradas de origem finougriška, plg. suomių ruoja ‘liūnas, bala, estų roe ‘liūnijos, klampynės, (Bednarczuk 1976: 51), tačiau Santeris Juntila, grįsdamas istorinės fonologijos dumblina tėkmė dėsniais, esta pressuposta rejeita (Junttila 2015: 20). Mais 283) reiškė abejones dėl upėvardžio Rujà ryšio su latviškais vietovardžiais rūj-, kadangi lietuvių upės vardo forma su trumpuoju šaknies balsiu u. Manant, kad tarde e o próprio Vanagas (1981: seu įžvalga corretinga, upėvardžio Rujà finougriška kilmė é remetama. SIMONAS NOREIKIS Acta Linguistica Lithuanica XC 154 Suomių ruoja forma finų prokalbėje foi *rooja, e longosis šaknies vozis é vėlyvas reiškinys. Finougrų prokalbėje esta forma de palavra podia ser *rowaja *roηaja *roγaja (straipsnio autoriaus conversação pessoal com A. Aikiou dados), portanto também anteriormente mencionar latvių, prūsų e kašubų apeliatyvai e palavras verificadas bargu ou pode ser finougriškos origem. / 3.25. Sikià (upė) Vanagas afirma que upėvardis Sikià (Sỹkė) sietinas com lituanos apeliativios sỹkas, sỹkis, que foram considerados finiškais skoliniais, plg. suomių siika (Vanagas 1975: 404405). No entanto, nas próprias línguas finas siika é considerado germanų skoliniu, e lietuvių apeliativų sỹkas, sỹkis conexão com finų e germanų palavras não é claro (LÄGLOS III 231), portanto Sikià não pode ser pedres laikų finougrų substrato vandenvardis. 3.26. Suosà (upė) Vanagas (1981: 320): Suosà ~ karelų Suasjärvi. Norte Suomijoje (Enontekiö) são três ežerai, intitulini Suasjärvi. Vanagas nepaneigia e baltiškosios etimologias e fornece comparação, por exemplo, com a palavra saũsas e outros Lituviškais apeliativos, o que parece credeninamio. Ežerai, chamados Suasjärvi, estão longe da Lituânia, portanto arealiniu-tipologiniu ponto de vista eles não podem ser associados com Suosa. Além disso, Suasjärvi é, ko gero, *Suas- *Suassilpnojo laipnsnio forma. 3.27. Šakšỹs (ežeras), Šakšlė (upė) Vanagas (1981: 324325) estes vandenvardžių kelmę tempo não éiaškia. Ele não menciona que a freqüente forma do nome Šakšỹs é Šekšỹs (TLE IV 167). Būga (III 627) este nome atribui aos lituanos e latvians šakš(t)- šekš(t)- vandenvardžių grupei. Eles associam-se com apelativos lituanos šẽkštis ‘lenktais nagais medinės šakės su užgaliu zazakalyje pelams semti e šekšta ‘žemėje ilgai gulėjęs or vandenyje mirkstantis išvirusio medžio kamienas su kelmu (LKŽe). Vanagas também faz pressupostão de que o nome do lago Šakšỹs é de finougrų origem. Ele compara vandenvardí com Evgenijaus M. Pospelov fornecidos nomes de vandenos: Šokšos ežeras Mokšos upės basine e nove Šokšos upės, cuja bacia dreixa do Onego ežero até Mezenės Archangelsko na área (Pospelov 1970: dinimus Straipsniai / Articles 155 Tariamai finougriškos kilmės Lietuvos vandenvardžiai 99–100). Pospelovas taip pat mini tokius vandens telkinių geografinius pavacomo marių šokš ‘upės atšaka e mansių šoš ‘maža upė, upelis. Toliau straipsnyje tikrinama, ar Vanago aprašomos paralelės su Pospelovo pateiktomis prielinksninėmis construções e apeliativios são corretigas. Marių šokš é originęs do Ural prokalbės *sojakamieno (UEW s. v. *soja), o -kšyra preesaga. Em outras línguas do Ural família esta forma semelhante a Ural prokalbės forma e é usada sem prensaga. Sua correspondência em línguas finas não existe. Mansių šoš não existe *soja correspondência. A correspondência correta, por exemplo, n'idioma dos mansios do norte é tajt. A palavra šoš pirminė forma *čoč, porque mansių *š issirutuliojo de *č (Sammallahti 1988: 511512). Portanto, aqui minimi mansias e marias apeliativvai por razões fonetínicas não podem ser associados com prabaltiška forma *šakš- *šekš-. / Do ponto de vista da fonologia historica pode rejeitar Šakšỹs ~ Šekšỹs relação com os mencionados finougrų apeliativos. Galinamente deveria acrescentar que a ~ e kaita em palavras baltas é um frequente reiškinys. Por essas razões o nome pode ser considerado baltišku. 3.28. Šladis (upė) Vanagas (1981: 331) baseia-se Juozo Šliavo (1970: 263) hipótese de que *šiladyra originęs de forma *šilddėl local na tarmėje populiarios anaptiksės e que sua fonte de origem é lyvių palavra sīlda ‘tiltas. Vanagas também considerou em Schildas rio nomeá em Carelândia (Vasmer 1934: 36). Ele chamou atenção também ao fato de que lyvių sīlda é baltiškas palavra em línguas finas: baltų *tiltas > suomių silta ‘tiltas (Thomsen 1890: 98). Šilda neste caso não é um exemplo adequado, porque é karelų vandenvardis, constituído do apeliativo šilda ‘tiltas, no qual se aparece s > š kaita, característica da língua karelų, porém ela representa não tal já velha reiškinį. Assim comparação com esta forma não é adequado de desenvolvimento fonológico cronologicamente ponto de vista exemplo. Lyvių sīlda, como e antes disso mencionadoji karelų šilda, derivada de finų *silta e é baltų skolinys. Mesmo se tivesse ocorrido o empréstimo reverso, é pouco provável que pudesse ocorrer s > š mudança. Portanto, a comparação com finos *silta vediniais não é apropriada. Vandenvardis Pladis aleado muito similarmente como Šladis e tem preesagą -ad-, que é produvi nos vandenvardjios lituãos. Vanago (1970: 72) em livro, adirtoje aos lituãos hidronimais estruturas, Šladis mencionado como um dos nome, sudaryto com essa preesaga, exemplos. Em seu dicionário etimologico (1981: 331) Vanagas fornece apenas possíveis correspondmenis do idioma finougrų. No entanto o nome pode ser feito da palavra šlas (Rimša 1995: 98). De ele é suscitada muita de vários outros nomes (pavy example, o rio nome Šl-upis, ežerų vardai Šl-ežeris ou Šlas), todėl Šladis gali priklausyti tai pačiai grupei, taigi baltiška etimologija skamba įtikinamiau. SIMONAS NOREIKIS 156 Acta Linguistica Lithuanica XC 3.29. Šuojà (upė), Suojà (upė) e Suojỹs (ežeras) Segundo Vanago (1981: 320, 336), esta palavra pode ser de origem finougrų, e seus equivalentes nas atuais línguas finas também poderiam ser Šuo, Šuo-jarvi, Šuo-ozero, Šuoju (pastar Vanagas sugere considerar suomišku). Vanago listados nomes de verdade são formas de palavras da língua karelų, nas quais finų s pakito em š. Minėti nomes relacionados com karelų šuo ou suomių suo. No entanto, o nome Šuoju permanece neaiškus, pois soa não suomiškai. Spėjama que isso é uma forma de palavra da língua karelų, na qual também aconteceu s > š e a > u mudanças. Suomiška forma seria *Suoja. Durante a conversa do autor do artigo com finougrų vardyno tyrėju Pauliu Rahkonen este vandenvardžiu foi proposto samių kilmės aiškinimas. Vanago comparações não são confiáveis devido a que em suas propostas finiškues correspondmenys š é o segundo som. Assim, de ponto de vista fonetiniu-histórico é impossível que o nome Šuojà seja relacionado com nomes carelų. A estrutura fonetística da palavra suo também outro: suomių suo < vėlyvoji finų prokalbė *soo < ankstyvoji suomių prokalbė *soγi *toγi (Saarikivi 2006: 269270 /). Difícil imaginar como as baltiškosios formas podiam issirutulioti de ankstivųjų suomiškų formų. Por outro lado, Aristė indica que finų *soo pode ser palavra paleoeuropietiško substrato (Ariste 1971: 256). Permanece não limpo, se lietuviški nomes com ele relacionados. Vanagas (1981: 320) é um lago nomeado Suojỹs e upėvardį Suojà liga com karelų Suo-järvi e suomias suo ‘pelkė. Šių vardų etimologinę analizę pode realizar assim mesmo, como e anteriormente no artigo mencionado nome Šuojà caso. Vanagas (1981: 320) baseia-se Būga (I 523), que explica latvių nome Suoja etimologiją. Seu correspondente Lituvišco seria Šuojà. Segundo Būgo, latvians Suoja e Lithuanian Šuojà pode ser relacionado com a palavra de língua jotvingias *sōjā (reikšmė nenurodyta), do qual provavelmente derritulo o lenkiškas ežero nome Sajno < slavų *Sajьno < jotvingių *Sōjinan (*Sjāō + -in- + -an). (1988 Vanagas: 47) chamou a atenção para o fato de que alguns do norte da Lituânia vandenvardžius podem ser explicados vakarų baltų gyvenamajame areale pasitaikančiais vardais (pavyčiams, Dabikinė no norte da Lituânia provavelmente sietina com a velhos prūsų linguagem palavra debican ‘didelis). Por esta razão a explicação Būgos parece convincente. O báltico etimologico do nome Šuojà explicação parece justificado por razões anteriormente mencionadas. Enquantopujo nome Suojà etimologia permanece neaiški, porém nome associação com finas apeliativos e verificiais palavras parece fonetiniu ponto de vista inadequado. Straipsniai / Articles 157 Tariamai finougriškos kilmės Lietuvos vandenvardžiai 3.30. Tarañdė (upė) Vanagas (1981: 340) a compara com a upe da Letônia, cuja lyviško nome é Tērand (Rudzīte 1968: 192). Valentinas Kiparskis considera este nome a finougrišku e identifica-o com os suomios Tyrväntö, lyvių tõõra ‘derva e estų Tõrvandi küla (Kiparsky 1939: 236). Palyginamento Lituãos Tarañdė ~ lyvių Tērand cronologicamente ponto de vista é inadequado. Se a comparação de Kiparskio é correta, isso fonetinė lyvių forma do nome é realmente completamente nesena. Lyvios falboje v po priebalsio começaram nykti, segundo Petrio Kallioo, só no fim XV a. (Kallio 2016: 4647, 6061). Tarandė é toli nuo baltų ir lyvių kalbų kontaktų arealo, todėl šis upėvardis negali būti vertinamas kaip finougrų substrato vardas. Vanagas (1975: 405) nomeu Tarañdė também ligou com os rios do noroeste da Rússia nomeando Taranda. Tiksli rio lugar não estabelecido (Maradudina 1965: 11). Ele também se baseia em Būgos (III 621) dados letviškais localovardžiais com afixus -nd- (plg. finų *-ntA, *-ntO). Būga os apresenta como finos nomes. Vanagas oferece e outra opção. Segundo ele, Tarañdė pode ser associada com o pessoalnomiu Taranda, baltarusių Taranda (žr. Vanago usado fonte de pessoais Biryla 1969: 409). No entanto ele não denota tais apeliativos como tarañdžius, tarañdė ‘plepys, taránda ‘kvailys (LKŽe). Mikolajus V. Biryla também indica os russos Jaroslavlio tarmės palavraí taranta ‘kalbus žmogus (dėl do último apeliativo sr. kalbumą, beldimą, svirduliavimą Mel’ničenko 1961). Visi šie žodžiai gali būti onomatopėjiniai, nes lietuvių kalboje yra nemažai žodžių su onomatopėjine forma tara-, reiškiančių, pavyzdžiui, (LKŽe). Tarañdė é não só rio, mas também a aldeia, por qual teka rio, nome. Pode ser que a vila nomeá primeiro tenha dado pessoas, chamadas Taranda, e só depois disso esta palavra foi começada a usar como nome do rio. O nome Tarañdė kirčiuojamas antrajame skiemenyje, e este argumento liudija contra finougrišką kilmę. Priesagos -ntA prevalência apislimita-se às línguas finas do Báltico e Permian (Hakulinen 1979: 200), porém prefixaga -andtaip mesmo não é estranha às línguas baltas (Būga III 847). Argumentai por Tarandês nome baltišką kilmę são suficientemente fortes. Além disso, upė corre muito mais longe do conhecidos históricos finougrų habitável arealo. Então baltiška origem é onde que entrincinamesnė. 3.31. Térvetė, latviamente Tērvete (upė) Térvetė (latvių Tērvete) está na Latvijoje, mas nedidelė sua atkarpa teka Lituânia e Latvijos pasieniu. Vanagas (1981: 344) etimologiniame žodyne upėvardį lygina su latvišku miško vardu Tarvastes mežs. Pasak jo, šis yra finų kilmės, ir lygintinas com estiškais vardais Tarwest, Tarvest, Tervest e Tarvastu kihelkond. Ele faz pressupostão, que tal mesmo atributo tem e karelų nomes Terva-lambi e Terva-järvi. SIMONAS NOREIKIS Acta Linguistica Lithuanica XC 158 Pastarieji du vardai tikriausiai sudaryti iš apeliatyvo terva ‘derva’, kuris finų nas línguas pode ser baltiškas skolinys (Kalima 1936: 168). Terva também pode ser de origem escandinaviška, porém em qualquer caso é tardivesnis skolinys finų línguas (i. i. passinolintas mais tarde do que 2000 m. b. Kr.). Vanagas baseia-se na opinião de Laurio Ketunene de que tervyra vem da palavra tarvas ‘tauras (Kettunen 1955: 223). Vanago provavelmente sericta em fornecer esta referência, pois Ketunenas analisou só nomes com tarv-. A palavra tarvas em línguas finas é considerada baltišku skoliniu (< baltų *tauras (Kalima 1936: 166)), e a forma tarvas é resultado metatezês. Tarvas foi produtivo būdornis locovardjias, pelo menos na Suomijoje (pavytais, Tarvas-joki, Tarvas-järvi). Térvetė foi associada com tardivos empréstimos em línguas finas, portanto este nome do rio não pode ser interpretado como águavardis do substrato finougrų dos tempos de pedra. Nėra pagrindo negar a baltišką nome Térvetė kilmę. Būga (III 847) indica que isso pode ser pré-esaginis darinys Terv-et-ė e compara-o com latvians localovardžiu Tervende, que é kuršiškos origem. 3.32. Tilkà (upė) Vanagas (1981: 345): Tilkà ~ latvians nomes de aldeias Tilk(u)sāti, Tilkainis, Tilkas < lyvių tilk, suomių tilkka ‘lašas (Būga III 618). Vanagas também comparação fornece karelų eczero nome Tilkus. Finų *tilkka é garsažodinės origem palavra (SES s. v. tilkka), do qual é kilę e veiksmažodžiai, por exemplo, estų tilkuda ‘varvėti, lašėti. No entanto *tilkka é palavra de origem mais tarde, pois ankstyvojoje finų prokalbėje não pode ser ilgojo priebalsio (neste caso kk) po ilgo skiemens (Junttila 2015a: 195). Além disso, nele não ocorreu *ti- > sipakitimas. Portanto, do ponto de vista fonética histórica este upėvardis não pode ser avaliado como substrato de finougrų de pedra século. Enquantopu o nome do lezeiro carelų Tilkus composto não de tilkka ‘lašas, e de tilkku ‘zemės ruožas (plg. salmi ‘sąsiauris > salmes) (straipsnio autoriaus pokalbis su Denisu Kuzminu). Dėl anksčiau straipsnyje minėtų priežasčių palyasmeniškas ginimas com tilkku também não é adequado. Vanagas (1981: 345) galiausiai teigia, kad „bene įtikinamiau būtų sieti su lietuvių tlkti ‘tilti, rimti’.“ Artigos Articles 159 / Tariamai finougriškos kilmės Lietuvos vandenvardžiai 3.33. Ugra (upė) Ugra começa na Letônia e na Lituânia emite em Kriauną. Na Letônia também é usado o nome Ugra, porém na Lituânia mais difundido nome Kriaunnų upẽlė, sua intako nome Kriaunẽlė. Minėti upėvardžiai são vardo Kriaunà vediniai. Segundo Vanago (1981: 352), Ugra pode ser de finougrų origem. Ele compara upėvardį com o rio Ugra nome na Rússia. Nesta rio lugar não estabelecido, porém Vanagas a menciona como finougrišką. Em uma das fontes o nome do rio Ugra não menção, porém minimi outros nomes com -gr- (plačiau ver Serebrennikov 1970: 58). Smolensko e Kalugos campos teka rioė, chama-se Ugra. Segundo Makso Fasmerio, Ugra é de origem baltiška (Vasmer 1987: 147). Mokslininkas a tapatina com latvians Uogre, lietuvians Ungurupė. As comparações de Fasmerio neste artigo não serão discutidas, pois elas diretamente não se relacionam com o tema do trabalho. No entanto, étina atenção à nota de Fasmer, que Ugra não pode ser associada com rusėnų ugry ‘veng rai, pois na localidade, na qual está mencionada a rio, nunca não vivia ungra. Totalmente possível, que entre a Letônia e Lituânia encontrados nomes de Ugra e Rusijoje tekančios upės nome de Ugra nenhum lašio não, e eles são homonimai. Ugros upės nome de origem permanece não ébaški, portanto afirmar, que ele é finougriškas, não. 3.34. rka, rkis (upė) Vanagas (1975: 405; 1981: 355): rka ~ estų urg ‘upelis > latvių urga (Zeps 1962: 199), da qual foram constituídos e latviški vietovardžiai (Balode 64), porém tais nomes encontram-se só no ex-território habitamojoje lyvių. rkis está midurio da Lituânia, i. y. tolo do mencionada território. 3.35. Uvėda (upė) Žodyne Vanagas (1981: 256) afirma que Uvėda greičiausiai sietina com Aujėdà up. Ele também compara upėvardį e com estų Ueda, Uueda (Vanagas 1975: 405). No entanto Uueda foneticamente reduzida forma do pessoal Uuetoa, que é sudurtino da palavra uue ‘naujo + toa ‘kambario. Šį Vanago comparação com estišku vietovardžiu comentou Ennas Ernitsas e rejeitou tal possibilidade de que Lituânia Uvėda possa ter algo em comum com estų Uueda (Ernits 1979: 132). Atira-se a atenção ao fato de que antras dėmento estų localovardie no pessoalovardie Uuetoa toa é apeliativo tuba ‘kambarys forma linksni do kilmininko, e o próprio apeliativo é laikų substratą. Baltiška origem parece confiinamesė. SIMONAS NOREIKIS 160 Acta Linguistica Lithuanica XC germanų kilmės (SES s. v. tupa), todėl negalima kalbėti apie akmens amžiaus 3.36. Výgala (upė) Vanagas (1975: 405): lietuvių Výgala ~ estų Vigala. Embora esses águavardzes soem muito semelhantes, eles estão compostos de maneiras diferentes. Estų Vigala constitui-se com formantu -la, reiškiančiu lugar. A palavra vigā ‘ilga drėgna inseruba entre dois colvos, pailgas pelkėtas lėnis está livios em fala, esta palavra provavelmente tinha correspondmenį e estų falboje (EKNRe s. v. Vigala). Lituvians Vygala podia ser constituída de produvaus lituvians lingua formanto -gala (plg. Ariógala, Baisógala, Gimbógala e kt.). No entanto, a origem Vyformanto permanece não óbvia. Talvez isso seja elipsê de Vijogala. 3.37. Vičiuvis, Vičiuvė, latviškai Vircava (upė) Vanagas (1981: 387) afirma que Vičiuvis é lituanizada latvių ou žiemgalių forma (priesaga -avvietovardžiuose frequentemente cinta į -uv-) (Vanagas 1970: 238; 1981: 387). Vanagas no dicionário etimologico raço: latvių kalbos lytyje vircavyra antes zazakalinės eilės balsį a, isso c não pode ser, digimos, de [minkštojo] k. Vadinasi, a raiz etimologizuojamoji deveria ser virc-. Com esta afirmação não se pode concordar, uma vez que em latvias c antes zazakalinės fileiras voį galį ser originęs de minkštojo k (pavyみに, kiauras ~ caurs). Toliau Vanagas sugere uma origem finougriška baseando-se na época inédito 1977 ano Šliavo handraščiu (publicado após Šliavo morte 1996 ano em sua coleção de artigos (žr. Šliavas 1996: 50) aut. past.). Vanagas compara o nome de Virčiuvio com estiškais localovardiais Virtsa küla, Virts-järv, Virtsu vald, que são ligados com estišku apeliatyvu virts ‘klanas, srutų duobė (Kettunen 1955: 238). Também na língua latvia há a palavra virca ‘srutos, considerada finų skoliniu (Zeps 1962: 206207). A primeira vista o nome Virčiuvio pode ter algo em comum com as línguas finas, porém isso pode ser não substrato de origem toponímis, e um indireto finizma, i. e. toponímis, composto de finos empréstimo (Balode 2015). Do ponto de vista semântico este riėnomi também não suscita dúvidas, uma vez que tanto baltų, quanto finų areale pode encontrar semânticamente semelhantes riėnomi: Mỹžupis, Škupis e suomių Paskajoki (paska ‘šūdas, ‘ jokiupė). No entanto é preciso considerar o fato de que Vičiuvis é um dos paralelos Lielupės intakų, que tem Lituvišką e latvišką vardą, por exemplo, lietuvių Švtė ~ latvių Svēte, lietuvių Šešvė ~ latvių Seseve, lietuvių Veger ~ latvių Artigos Articles 167 / Tariamai finougriškos kilmės Lietuvos vandenvardžiai Rimša Vytautas 1995: Pseudosuomugriški baltų vietovardžiai. – Baltistica VII: Baltistica VII Starptautiskais baltistu kongress 1995. g. 13.–15. jūnijā: referātu tēzes, Rīga: Latviešu valodas institūts, 97–98. Rudzīte, Marta 1968: Somugriskie hidronīmi Latvijas PSR tritorijā. Latviešu leksikas attīstība. Zinātniskie raksti 86, Rīga: Zinātne, 175198. Saiviarik Janne 2006: Substrata Uralica. Studies on Finno-Ugrian Substrate in Northern Russian Dialects, Helsinki: Helsingin yliopisto. Saarnisto Matti 2003: Karjalan geologia. Karjalan luonnonmaiseman synty. Karjalan synty. Viipurin läänin historia 1, ed. by M. Saarnisto, Karjalaisen Kulttuurin Edistämissäätiö, Karjalan Kirjapaino Oy/Karjala-lehti, 2180. Sammallahti Pekka 1988: Historical phonology of the Uralic languages. The Uralic languages: Description, History and Foreign Influences, ed. D. Sinor, Ser. Handbuch der Orientalistik, Sec. 8: Handbook of Uralic and Central Asian Studies, 1, Leiden: E. J. Brill, Schmid Wolfgang P. 1988: Noch einmal zur Frage eines westfinnischen Substrats in Litauen. Zeitschrift für Ostforschung. Länder und Völker im östlichen 478–554. Mitteleuropa 37, Marburg: Herder-Institut, 161174. Serebrennikov Boris A. 1970: Серебренников, Бориц А. Почему трудно разрешить проблему происхождения верхних слоёв севернорусской гидронимии [Počemu trudno razrešit problemu proischoždenija verchnich slojov severnorusskoj gidronimii]. Вопросы языкознания [Voprosy jazykoznanija] 1, 4459. Šliavas Juozas 1970: Substratas Žeimelio apylinkės vardyne e tarmėje. Kraštotyra, red. B. Vaitkevičius, 263270. Šliavas Juozas 1996: Žiemgalių pėdsakais, Vilnius: Žiemgalos draugija. Thomsen Vilhelm 1890: Berøringer mellem de finske og de baltiske (litauisk-lettiske) sprog: en sproghistorisk undersøgelse, København: Blanco Lunos. TLE IV Tarybų Lietuvos Enciklopedija 4 (SimnoŽvorūnė), Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1988. Toporov Vladimir N. 1977: Топоров, Владимир Н. К фракийско балтийским языковым паралеллям [K frakijsko baltijskim jazykovym paralelliam]. Balkanski lingvistički zbirnik [Balkanskij linvističeskij sbornik], otv. red. T. V. Цивьян [otv. red. T. V. Civjan], Moscou: Наука [Moscva: Nauka], 59116. Vanagas Aleksandras 1970: Lituânia TSR hidronimų daryba, Vilnius: Mintis. SIMONAS NOREIKIS 168 Acta Linguistica Lithuanica XC Vanagas Aleksandras 1975: К проблеме финно-угорского субстрата в литовской топонимии [K probleme finno-ugorskogo substrata v litovskoj toponimike]. Congressus Tertius Internationalis Fenno-Ugristarum. Tallinnae habitus 17.23. VIII. 1970. I. Acta Linguistica Pars, Tallinn: Valgus, 404405. Vanagas Aleksandras 1981: Lituvians hidronimų etimologins žodynas, Vilnius: Mokslas. Vanagas Aleksandras 1988: Lituvians vandenvardžiai, ser. Líba e pessoas, Vilnius: Lógico. Max Vasmer 1934: Beiträge zur historischen Völkerkunde Osteuropas. 2. Die ehemalige Ausbreitung der Westfinnen in den heutigen slavischen Ländern, Berlin: Akademie der Wissenschaften. Vasmer Max 1987: Фасмер, Макс. Etimológico словарь русского языка 4 (T Ящyp) [Etimologiчeskij slovar russkogo jazyka 4 (TJaščur)], pereвод с немецкого и дополнения О. Н. Трубачева, ред. M. A. Оборина [perevod s nemeckogo i dopolnenija O. N. Trubačeva, ed. M. A. Oborina], Москва: Прогресс [Moscva: Progress]. Wiedemann Ferdinand J. 1869: Ehstnisch-deutsches Wörterbuch, St. Petersburg. Zeps Valdis J. 1962: Latvian and Finnic Linguistic Convergences, Bloomington: Indiana University; The Hague: Mouton and Co. Zinkevičius Zigmas 2005: Lituvians nautos kilmė, Vilnius: Mokslo i enciklopedijų leidybos institutas. Lithuanian Hydronyms of Allegedly Finno-Ugric Origin SUMARY This article is based on the authors Master Thesis written in Finnish and submitted at the University of Helsinki in 2018. The topic is Lithuanian hydronyms supposed to be Finno-Ugric and the aim was a critical analysis of such hydronyms, and the result was that in Lithuania there are no Finno-Ugric hydronyms. This topic is important to Lithuanian onomastics. However, in Lithuania, there are not many people with knowledge of Finnish. Thus, this article makes it possible for Lithuanian readers to see the results of the Master Thesis by the author. In Lithuania, it is still believed that before the arrival of the Balts to the nowadays territory of Lithuania there lived Finno-Ugrians and they must have left their traces in the toponyms. The supposed time of this event is 2000 BC. Thus, Aleksandras Vanagas proposed Straipsniai / Articles 169 Tariamai finougriškos kilmės Lietuvos vandenvardžiai Finno-Ugric etymologies for various Lithuanian hydronyms which in his opinion sound similar to modern Finnic appellatives and proper names. If the investigated hydronyms are times a result of 4000 years old language contacts, then the Baltic and Finnic languages of those sounded different. Thus, the historical-phonological method will be applied in this Such methods work as well as semantical and onomastic methods comparing Baltic and Finnic toponyms. were applied by Aikio in investigating supposed Samic toponyms in Finland where there was a trend to propose Samic etymology for toponyms with unclear etymology sometimes even without comparing them to a Samic appellative or a proper name. Ele pagou atenção ao fact that proto-Samic was phonologically different than modern Samic languages and he invited to reconstruct proto-Samic forms first and only then compare them to Finnish toponyms. A reconstructed form may indicate that Samic etymology is wrong. This method is suitable also in the case of supposed Finno-Ugric hydronyms in Lithuania. In the Master Thesis and this article, there were revised over 40 Lithuanian hydronyms for which Vanagas suggested Finno-Ugric etymologies. All the etymologies by Vanagas were rejected for the following reasons: Historical-phonological. The reconstructed forms of the compared hydronyms to FinnoUgric appellatives and proper names are so different that the development from one form to another would be possible. Semantical. A Lithuanian hydronym is compared to an appellative which is not used in the formation of Finno-Ugric toponyms. Chronological. A Finno-Ugric appellative, which a Lithuanian hydronym is compared to, is a borrowing from other languages (later than the Stone Age). In addition, all the hydronyms presented by Vanagas are very different and it is impossible to classify them in any way (by construction, semantics etc.). In conclusion, in Lithuania, there are no Finno-Ugric hydronyms of the Stone Age. Nevertheless, the presence of Finnic proper names is possible on the Lithuanian-Latvian borderland, brought by Kreevins (Votic) who lived in Bauska region from the 15th century. Bauska é situado not far away from the border, which during the centuries was not very precise and there were small changes in it. It means that Kreevin could have transferred their proper names to the territories of present-day Lithuania. Thus, further research should be concentrated on seeking Kreevin names in Northern Lithuania. Introducida 2024 m. maio 2 d. SIMONAS NOREIKIS Universidade de Helsinki Suomių kalbos, finų-ugrų ir skandinavų kalbų ir literatūrų institutas PL25 (Unioninkatu 40) 00014 University of Helsinki [email protected]