Tariamai finougriškos kilmės Lietuvos vandenvardžiai

SIMONAS NOREIKIS Helsinkio universitetas ORCID id: orcid.org/0000-0003-2895-5880 Mokslinių tyrimų kryptys: finougrų istorinė ir lyginamoji kalbotyra, onomastika. DOI: doi.org/10.35321/all90-06 TARIAMAI FINOUGRIŠKOS KILMĖS LIETUVOS VANDENVARDŽIAI Lithuanian Hydronyms of Allegedly Finno-Ugric Origin ANOTACIJA Tyrimo tikslas – patikrinti Aleksandro Vanago ir kitų kalbininkų vykdytų Lietuvos vandenvardžių tyrimų metu nustatytą jų finougrišką kilmę lyginant vandenų vardus su panašiai skambančiais dabartiniais finougriškais apeliatyvais ir tikriniais žodžiais. Manoma, kad toks lyginimas nėra patikimas, kadangi kalbama apie galimus kalbų kontaktus, vykusius prieš 4000 metų, kuomet baltų ir finougrų kalbos turėjo kitokią fonologinę struktūrą. Dėl šios priežasties buvo atlikta lyginamųjų formų istorinė-fonologinė rekonstrukcija ir nustatyta, ar iš rekonstruotos finougriškos formos galėjo išsirutulioti lietuviška forma. Gavus neigiamą atsakymą, finougriškos kilmės galimybė buvo atmesta. Taip pat buvo tikrinta, ar apeliatyvas, su kuriuo lyginamas Lietuvos vandenvardis, yra vartojamas finougriškų vietovardžių daryboje (semantinis kriterijus). Neigiamo atsakymo atveju finougriškos kilmės galimybė taip pat buvo atmesta. Galiausiai buvo tikrinama lyginamojo finougriško apeliatyvo kilmė ir kai kuriais atvejais paaiškėjo, kad bendrinis žodis finougrų kalbose yra skolinys iš kitų kalbų ir atsirado vėliau negu vyko numanomi baltų ir finougrų kalbų kontaktai dabartinėje Lietuvos teritorijoje. Pritaikius išvardintus metodus, ištyrus pateiktus vandenvardžius ir iš naujo nustačius jų etimologijas paaiškėjo, kad visos iki šiol buvusios nepatikimos. Remiantis naujausiais archeologiniais tyrimais galima teigti, kad Lietuvoje apskritai negali būti akmens amžiaus laikų finougrų substrato. Tačiau neatmestina tai, kad Lietuvoje gali būti naujųjų laikų finougrų (vodų (krievinų)) tikrinių žodžių, kurių šio straipsnio autorius ieškos toliau studijuodamas doktorantūroje. ESMINIAI ŽODŽIAI: finougrai, substratas, vandenvardžiai, onomastika, kalbų kontaktai. 136 Acta Linguistica Lithuanica XC Tariam ai finougr iškos kilmės Lietuvos vandenvardžiai ANNOTATION The study aims to verify the Finno-Ugric etymology of 40 Lithuanian hydronyms suggested by Aleksandras Vanagas and other linguists comparing them to Finno-Ugric appellatives and proper names that sound similar. However, such a comparison is not suitable as the supposed contacts took place 4000 yers ago when Baltic and Finno-Ugric languages had different phonological structures. Therefore, there was made historical-phonological reconstruction of the compared forms and scrutinised if the Lithuanian form could have been developed from the reconstructed Finnou-Ugric form. If the answer was negative, then the Finno-Ugric etymology was rejectable. It was also verified if the Finno-Ugric appellative to which a Lithuanian hydronym was compared was used in Finno-Ugric toponym formation. In case of a negative answer the Finno-Ugric etymology was rejectable. Finally, the etymology of the compared Finno-Ugric appellative was verified and in some cases it appeared that they were loanwords from other languages borrowed later than the supposed contacts between Balts and Finno-Ugrians took place in Lithuania. After investigating the suggested etymologies it appeared that all of them were wrong. According to recent archaeological data it can be claimed that there cannot be Finno-Ugric substrate in Lithuania from the Stone Age. Nevertheless, it is not excluded that in Lithuania there could be Finno-Ugric (Votic-Kreevin) proper names, which the author of the article is looking for in his PhD studies. KEYWORDS: Finno-Ugric, substrate, hydronyms, onomastics, language contacts. 1. ĮVADAS Straipsnis skirtas finougr iškais laikomų Lietuvos vandenvardžių kritinei analizei ir publikuojamas 2018 metais Helsinkio universitete suomių kalba parašyto ir apginto magistro darbo pagrindu, siekiant supažindinti lietuvių skaitytojus su šio darbo rezultatais (Noreikis 2018). Lietuvoje vis dar gaus įsitikinimas, kad 2000 m. pr. Kr., iki baltų atėjimo į dabartinę Lietuvos teritoriją, joje gyveno finougrai – dabartinių suomių, estų ir kitų tautų protėviai, o finougr iškos kilmės vandenvardžiai yra pastarojo fakto įrodymas. Šios teorijos siūloma samprata laikoma tiek neabejotina, kad apie tai net rašoma istorijos vadovėliuose, pavyzdžiui, vadovėlyje Laikas 7, kuriame nurodomi konkretūs tokių vandenvardžių pavyzdžiai Jarą, Kidę, Tilkę (Laikas 7 2004: 37). Įsitikinimas dėl dabartinėje Lietuvos teritorijoje gyvenusių finougrų paremtas tęstinumo teorija, pagal kurią iki virvelinės keramikos kultūros gyvenę žmonės, t. y. iki indoeuropiečių-baltų ten gyvenę šukinės keramikos kultūros atstovai, Straipsniai / Articles 137 SIMONAS NOREIKIS kalbėjo finougrų kalbomis. Remdamasis šia teorija, Aleksandras Vanagas pateikė apie 40 hidronimų, kuriems pasiūlė finougrišką kilmės aiškinimą. Pastaruoju metu tęstinumo teorija ima prarasti aktualumą, jau ne bemanoma, kad finougrai gyveno dabartinėje Lietuvos teritorijoje. Archeologo Valterio Lango nuomone, baltų ir finougrų kalbų kontaktai prasidėjo dabartinėje Rusijos (į vakarus nuo Maskvos) teritorijoje, o vėliau kalbų sąveika vyko dabartinėje Latvijoje ir Estijoje (Lang 2016). Todėl, žvelgiant vien per archeologijos mokslo prizmę, galima abejoti, kad Lietuvoje galėtų būti finougriškos kilmės vandenvardžių. Šio tyrimo tikslas – patikrinti pristatomas Lietuvos vandenvardžių finougriškas etimologijas kalbotyros požiūriu. Vanago siūlomos etimologijos turi trūkumų, kadangi pasirinktus Lietuvos vandenvardžius jis lygino su suomių, estų, karelių ir kitų finų apeliatyvais ir tikriniais žodžiais. Tyrimas buvo nepakankamas, nes tyrinėjami galimi labai seni kalbų kontaktai. Svarbu žinoti lyginamų kalbų vystymosi istoriją ir atlikti lyginamų formų rekonstrukciją. Todėl atliekamе tyrime keliami šie klausimai: 1. Ar Vanago teikiami Lietuvos vandenvardžių palyginimai su finougriškais apeliatyvais ir tikriniais žodžiais yra preciziški? 2. Ar Vanago pristatomi finougriškos kilmės vandenvardžiai yra akmens amžiaus laikų? 3. Ar Lietuvoje apskritai gali būti finougriškų vietovardžių? Šaltiniai, kuriuose Vanagas pristato galimai finougriškus hidronimus, pateikiami straipsnio skyriuje „Analizė“. Kai kuriuos Vanago finougriškais laikomus vandenvardžius buvo trumpai aptarę Vytautas Rimša (1995) ir Karis Arvas Liukonenas (Liukkonen 2003), kurie ir pasiūlė baltiškos kilmės aiškinimą, kas padaryta be detalesnių komentarų konferencijų pranešimų tezėse. Todėl šio darbo tikslas – nuodugniai ištirti kiekvieną Vanago siūlomą finougriškos kilmės aiškinimo atvejį. 2. METODAI Kaip jau buvo minėta Įvade, Vanagas Lietuvos vandenvardžiams finougriškos kilmės aiškinimus siūlė lygindamas juos su dabartiniais finougrų apeliatyvais, tačiau to nepakanka, kai kalbama apie galimus 4000 metų senumo kontaktus, kadangi tuo metu tiek baltų, tiek finougrų kalbų fonetinė išraiška buvo kitokia. Todėl pirmasis žingsnis, kurį reikia žengti analizuojant Vanago pateiktus palyginimus – rekonstruoti lietuviško vandenvardžio prabalt-išką formą bei 138 Acta Linguistica Lithuanica XC Tariam​​ai finougriškos kilmės Lietuvos vandenvardžiai finougrìškojo apelatyvo ar tikrinio žodžio formą finougrų prokalbėje pasitelkiant istorinės-lyginamosios fonologijos metodą. Rezultatas gali būti toks – panašiai tariamos žodžių formos prokalbėse būtų labai skirtingos ir galimo skolinimosi atveju jos būtų išsirutuliojusios kaip visai kitokios formos. Šį metodą skatino naudoti Antė Aikio’as Suomijos samių vietovardžių tyrimuose, kai buvo populiaru neaiškios kilmės vietovardžius vertinti kaip samių kilmės lyginant juos su dabartinių samių kalbų žodžiais arba netgi nepateikiant palyginimo (Aikio 2007: 160). Jis atkreipė dėmesį į tai, kad samių prokalbės ir dabartinių samių kalbų fonologinė struktūra ženkliai skiriasi, todėl reikia atlikti istorinę-fonologinę rekonstrukciją (ten pat: 164), po kurios samių etimologija galėtų būti paneigta. Pagal analogiją šis metodas galėtų būti taikomas ir finougriškais laikomų Lietuvos vandenvardžių analizei. Tikrinant finougriškos etimologijos tinkamumą taip pat neišleistinas iš akių semantinis aspektas. Jeigu fonologiniu požiūriu kilmė įtikinama, ji nebūtinai įtikins semantiniu požiūriu. Pavyzdžiui, vietovardis yra lyginamas su finougrų apelatyvu, kuris finougrų toponimijoje vietovardžių daryboje nevartojamas. Galiausiai reikia tikrinti finougriško apelatyvo, su kuriuo lyginamas Lietuvos vandenvardis, kilmę ir radimosi laiką. Tas apelatyvas gali pasirodyti esąs skolinys pačiose finougrų kalbose, atsiradusiose vėliau negu finougrai galimai gyveno dabartinėje Lietuvos teritorijoje. Tuomet Lietuvos vandenvardžio finougriška etimologija chronologiniu požiūriu yra atmestina. 3. ANALIZĖ Šioje dalyje bus analizuojami vandenvardžiai, kuriuos Vanagas ir kiti mokslininkai pristato kaip finougriškos kilmės. Vanagas juos paminėjo įvairiuose savo darbuose, iš kurių Zigmas Zinkevičius (2005: 29) sudarė, jo nuomone, labiausiai tikėtinų finiškos kilmės vandenvardžių sąrašą ir teigė, kad didžiosios dalies tų vandenvardžių finiška kilmė nekelia abejonių, tačiau nepagrindė, kodėl. Šiame straipsnyje bus pateiktas vandenvardžių sąrašas, kurio didžioji dalis paremta anksčiau minėtu Zinkevičiaus sąrašu, tačiau į jį bus įtraukta ir daugiau vandenvardžių, kurie minimi kituose šaltiniuose. Pavyzdžiui, upėvardis Tilkà buvo paminėtas istorijos vadovėlyje Laikas 7 (2004: 37). Zinkevičiaus sąrašas taip pat bus papildytas kitais Vanago (1975: 406–407) minimais vandenvardžiais. Straipsnio antraštėse pateikiami sukirčiuoti vandenvardžiai kaip Vanago (1981) etimologiniame žodyne (jeigu hidronimai šiame šaltinyje nekirčiuojami, straipsnyje jie taip pat kirčiuojami nebus). Straipsniai / Articles 139 SIMONAS NOREIKIS PAV. Labiausiai tikėtini finiškos kilmės hidronimai pagal Zinkevičių (2005: 30) 3.1. Ilmėdas (ežeras) Vanagas (1970: 106) nepateikia finougr(i)škos kilmės aiškinimo, tik lygina vandenvardį su kitais lietuvių vandenų vardais, tokiais kaip Ilma Didžioji, Elmis ir priskiria jį tam tikram tipui, kuris sudaromas priesagos –ėd– pagalba. Tačiau savo etimologiniame žodyne Vanagas (1981: 129) šį vandenvardį jau ima lyginti su Latvijos vietovardžiais Ilmāde, Ilmede (upė), Ilmat (kaimas), Ilmātes (pieva), Ilmete (kaimas), kuriuos Janis Endzelīnas, savo ruožtu, lygina su Estijos vietovardžiais Ilmat-salu, Ilm-soo, Ilma-soo (Endzelīns 1956: 359). Fonologiniu požiūriu Ilmėdo lyginimas su anksčiau straipsnyje nurodytais Latvijos ir Estijos vietovardžiais netinkamas, kadangi lietuviškoje vardo formoje yra ilgasis balsis ė, kuris pagal istorines fonologijos dėsnius negalėjo išsirutulioti iš trumposios e ar a ir ilgosios ā. Kita vertus, neatmestina, kad latviškieji vandenų vardai gali turėti tą pačią šaknį, tik kitas priesagas. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad finougrų prokalbėje kirtis buvo fiksuotas pirmajame skiemenyje, o ežero vardo Ilmėdas kirčiuojamas antrasis skiemuo. 140 Acta Linguistica Lithuanica XC Tariam​ai finougriškos kilmės Lietuvos vandenvardžiai Finų kalbų areale yra vietovardžių, kurių šaknis Ilmair jų vardas reiškia, kad vieta yra aukščiausia palyginus ją su aplink esančiais objektais (Aikio 2007: 176). Aplink Ilmėdą yra ir kitų ežerų, tačiau topografiškai jie yra tame pačiame lygyje. Todėl nuomonė, kad Ilmėdas gali priklausyti šiam finiškų vietovardžių tipui, atmestina. Fonologiniu ir vietovardžių tipologijos požiūriu Ilmėdas yra veikiau baltiškos kilmės ir sietinas su vardais Ilma Didžioji, Elm​is, Elmė ir Almė (plg. lietuvių elmėti / almėti ‘lėtai tekėti’). Jame pasireiškia apofoninė a ~ e alternacija, paveldėta iš indoeuropiečių prokalbės (Rudzīte 1993: 135); nemažai indoeuropietiškų vandenvardžių sudaryti su šaknimis *el- / *ol-. Be to, lietuvių kalboje žinoma e ~ i alternacija (pavyzdžiui, kelti ~ kilti). 3.2. Ýmasta (upė) Vanagas (1981: 129–130): Ýmasta ~ estų vietovardis Imastu vald. Estų vietovardžių sąvade (EKNRe s. v.¹ Imastu, Imavere) aiškinama, kad toponimas gali būti susijęs su vardais *Ima, *Immo(i) ir suomių asmenvardžiu Himanen : Himas(t)en. Lyginimas su estų vietovardžiais fonologiniu požiūriu yra probleminis, kadangi lietuvių upėvardžio formoje Ýmasta yra ilgasis balsis y, o estų Imastu – trumpasis i. Ýmasta taip pat negali būti siejama su suomių Himanen, kadangi finų *h (estų kalboje dažnai išnykęs) yra kilęs iš finougrų prokalbės *š, todėl į baltų kalbas būtų patekusi forma **Šimair lietuviškas vardas būtų **Šimasta. 3.3. Jarà (upė ir ežeras), Jarìlka (upė) Vanagas (1981: 134) nurodo Jarõs upę ir ežerą, taip pat Jarìlkos upę kaip finougiškos kilmės vandenvardžius ir sieja juos su suomių järvi ‘ežeras’. Vanagas (1971: 149) šią sąsają grindžia tuo, kad Latvijoje egzistuoja sudurtiniai vietovardžiai, kurių antrasis dėmuo yra –(j)eris, –(j)ēris, kilęs iš finų prokalbės *järvi. Tačiau šis palyginimas netinkamas. Minėti Latvijos vietovardžiai yra lyvių kilmės, o patys objektai yra istorinėje lyvių apgyventoje teritorijoje Rygos įlankos pakrantėje. Vietovardžiuose pasireiškia lyvių kalbos fonologinė ypatybė – priebalsio v išnykimas po priebalsio r (finų prokalbės *järvi > *järro > Kuržemės lyvių jōra, Salacos lyvių järу) (Kallio 2016: 46–47). Šie ¹ Čia ir toliau straipsnyje s. v. – sub verbum (antraštinis žodis žodyne). Straipsniai / Articles 141 SIMONAS NOREIKIS pakitimai įvyko vėlai, apie XV a., o prieš tai lyvių kalbos vartosena mažai tesiskyrė nuo estų kalbos (ten pat: 60–61). Todėl palyginimas yra netinkamas chronologiniu požiūriu, kadangi Lietuvoje galimi finougr iški vandenvardžiai atsirado 2000 m. pr. Kr., lyviškos formos atsirado 3500 m. vėliau. Be to, Jarõs upė ir ežeras yra toli nuo lyvių gyvenamojo arealo, todėl palyginimas arealiniu-tipologiniu onomastikos požiūriu netinkamas. Verta pastebėti, kad finų *järvi kilmė nėra iki galo aiški. Netgi manyta, kad šis žodis baltiškos kilmės (Nuutinen 1989); jis buvo siejamas su baltų *jaurā (lietuvių jáura), kuri finų prokalbėje virto *jāwǝ̄ (EVE s. v. järvi), o vėliau dėl metatezės virto *järvi. Sunku įsivaizduoti, kaip galimo atgalinio skolinimosi atveju iš jo galėjo išsirutulioti Jarą. Galiausiai vandenvardis Jarà kirčiuotas paskutiniame skiemenyje, kas prieštarauja finų kalbų dėsniams. Tuo tarpu Jarílka veikiausiai yra slaviškos kilmės vandenvardis, kuris sietinas su slavų pagonių dievo vardu Jaril(k)o. Latvijoje esantis kaimas Jērila siejamas su šio dievo vardu (Būga III 639), todėl slaviškos kilmės galimybė yra kur kas įtikimesnė. Baigiant reikėtų pridurti, kad Vanagas (1981: 134) atkreipia dėmesį į Gustavo Leidingo pateiktus prūsų–jotvingių vietovardžius Jarcke, Jarą, Arke, Jarke Fliess (Leyding 1959: 43), bet jų ryšio su Jarà detaliau nekomentuoja. Todėl tolimesniuose tyrimuose vertėtų patikrinti, ar Jarà nėra susijusi su šiais vietovardžiais. 3.4. Kėvė (upė) Vanagas (1975: 405): Kėvė ~ estų käwe ‘greitas, veiklus’ (Wiedemann 1869: 278, 425), kadangi Kazimieras Būga (III 615) eilę latviškų vietovardžių siejo su šiuo estišku žodžiu. Būgos pateikti latviški vietovardžiai čia nebus nagrinėjami, nes jie nesusiję su straipsnio tema. Tuo tarpu Kėvė istorinės fonologijos požiūriu negali būti siejama su estų käwe. Ferdinando J. Vydemano pateikta forma käwe yra silpnojo laipsnio forma, o dabartinėje estų kalboje vartojama forma yra käbe (kilmininkas käbeda) (ESE s. v. käbe). Šio žodžio forma finų prokalbėje *käpedä, iš kurios vargu ar galėjo išsirutulioti *Kēwijā baltų prokalbėje. Vanagas (1981: 154) pateikė nebe finougriškos, bet latviškos kilmės aiškinimą, kuris atrodo įtikimesnis. 3.5. Kīdė, Kidėlė (upė) Vanagas (1981: 156): Kīdė ~ latvių apeliatyvai kīdas, kīdes, kīdi < lyvių kid(ūd) ‘žuvų viduriai, žarnos; kas nors mažas, nesvarbus’; ~ estų vietovardis 142 Acta Linguistica Lithuanica XC Tariam ai finougr iškos kilmės Lietuvos vandenvardžiai Kide-maa (Endzelīns 1961: 378); ~ upėvardis Kidurga ~ lyvių kid(ūd) (Rudzīte 1961: 185). Pirmiausia reikia atkreipti dėmesį į Vanago pateiktus tikrinius žodžius. Kidurga turi variantą Kidurga su ilguoju ī (LGIA VD). Estijos vietovardžių duomenų bazėje (KNAB) nėra tikrinio žodžio Kidemaa, ten galima rasti tik Kiidemaa su ilguoju ii. Dėl to abejojama, ar upėvardis Kidė su anksčiau straipsnyje nurodytais Latvijos ir Estijos vietovardžiais yra tinkamai siejamas fonologiniu požiūriu. Onomastikos požiūriu finougr iška kilmė taip pat abejotina, kadangi finų vardyne nėra vietovardžių, kurių determinantas būtų lyvių kid(ūd) ir jo atitikmenys kitose finų kalbose, pavyzdžiui, suomių kita ‘ryklė, gerklė, burna’, estų kida, kidu id. ‘žiaunos’ bei suomių kidukset ‘žiaunos’. Wolfgangas P. Šmidas atkreipė dėmesį į tai, kad latvių kidas, kīdes, kīdi yra vėlyvas skolinys; jeigu jis būtų patekęs į baltų prokalbę, latviškas atitikmuo būtų *cid-, ir paaiškino, kodėl Kidė gali būti lietuviškos kilmės (Schmid 1988: 165–166). Vanago etimologiniame žodyne taip pat pateikti vardai Skidėlė, Skidupys ir Skidulys ~ skisti ‘skleistis į šalis; irti; kedėti, retėti, brigzti; plisti, sklisti’, turintis sinonimą kisti ‘pradėti kedėti, driksti, plyšti, skarti’ (LKŽe). Šmidas šiuos žodžius lygina su kitu lietuvišku žodžiu (s)kerdžius. Todėl Kidė pagal analogiją gali būti siejama su kisti. Be to, Rimša (1995: 97) mano, kad Kidė galėjo kilti iš veiksmažodžio kidénti ‘kedenti’. Kylantis klausimas, ar lietuvių vandenvardžiai galėjo rastis iš žodžių (s)kisti, kidénti, paliekamas atviras lietuvių onomastikos tyrėjams. Tačiau galima tvirtinti, kad Kidė nėra akmens amžiaus laikų finougrų substrato vandenvardis. 3.6. Kīrgus, Kīrgas (upė) Vanagas (1981: 157): Kīrgus ~ Kerg-ozero (~ suomių kärki ‘genys’, estų kärk ‘juodasis genys’ (Vasmer 1934: 380)); ~ Kyrgus’ (upė Archangelsko srityje (Čašev 2010); ~ estų kõrge ‘aukštas’ (Šliavas 1996: 50). Palyginimas su suomių kärki galbūt tinkamas, kadangi apeliatyvas turi atitikmenų kitose finougrų kalbose (SES; UEW), tačiau galimo skolinimosi atveju labiau tikėtinas lietuviškas atitikmuo **Ker̃gus. Šliavas (1996: 50) buvo nurodęs ir tokį upėvardžio variantą, kuris greičiausiai yra antrinė žemaitiška forma. Palyginimas su Kyrgus’ yra abejotinas, kadangi jo finougr iška kilmė teikiama lyginant šį upėvardį su įvairiais finougr iškais apeliatyvais ir nesigilinant į jų, kaip vietovardžių, darybos, semantikos specifiką bei istorines fonologijos dėsningumus. Straipsniai / Articles 143 SIMONAS NOREIKIS Šliavo palyginimas galbūt būtų tinkamas fonologiniu požiūriu, tačiau atmestinas semantiniu, kadangi upė teka per lygumas. Šmidas atkreipė dėmesį į tai, kad upėvardis gali būti susijęs su garsažodžiu kirgu (‘žąsų skleidžiamas garsas’) ir iš jo sudarytu veiksmažodžiu kirgauti (Schmid 1988: 166). Dėl šio palyginimo tinkamumo klausimas paliekamas atviras lietuvių onomastams. 3.7. Kivė, latviškai Kive (upė) Upė Kivė teka per Lietuvos ir Latvijos teritoriją. Būga (III 229) siūlė šį upėvardį laikyti finiškos kilmės (plg. lyvių kiv, suomių kivi ‘akmuo’). Latviškas atitikmuo Kīve rodo vėlyvą šio vardo kilmę. Jeigu vardas būtų patekęs į baltų prokalbę, latviška forma būtų **Cive. Taip pat būtina atkreipti dėmesį į tai, kad tiek Lietuvoje, tiek Latvijoje šis upėvardis turi kitą variantą, kuriame šaknies balsis y / ī yra ilgas: lietuvių Kyvė ir latvių Kīve. Pastaroji forma Latvijos vietovardžių duomenų bazėje (LGIA VD) nurodoma kaip pagrindinė, kitos upėvardžio formos – Kīves strauts, Kīvīte. Ilgasis šaknies balsis neleidžia šio vardo sieti su finų *kivi, kadangi skolinantis šaknies balsis neil­gėja. Laimutė Baluodė latvišką formą Kīvīte sieja su apeliatyvu kīvīte ‘pempė’, kuris yra per estų kalbą atėjęs skolinys iš vokiečių žemaičių kalbos (kiwit) (Balode 2015: 58). Todėl jis galbūt yra netiesioginis finizmas, bet tai tik prielaida. Tačiau Vanagas (1981: 158) neatmeta ir baltiškos kilmės bei sieja su apeliatyvais kývis, kyvōnas ‘kirmėlytė ar koks vabalas’, kyvōnas ‘smulkus vandens gyvūnėlis, infuzorija’. Jeigu vardo forma su ilguoju balsiu yra pirminė, tai galbūt ši sąsaja yra tinkama. Bet kokiu atveju, tai atrodo įtikinamiau, negu finougriška kilmė. 3.8. Kōķe (upė) Vanagas (1975: 405) teigia, kad šio upėvardžio finougriška kilmė yra gana abejotina. Savo etimologiniame žodyne (Vanagas 1981: 161–162) šį vandenvardį jis lygina su keletu latviškų toponimų su šaknimi Kāk-, dalį kurių Būga (III 623) siejo su suomių kõyķķy ‘sulinkęs, kuprotas’. Istorinės fonologijos požiūriu palyginimas su šiuo suomių apeliatyvu yra visiškai nevykęs, kadangi jo forma finų prokalbėje buvo *keükkü, iš kurios vargu ar galėjo išsirutulioti forma *Kāk-. Be to, ilgas priebalsis po ilgojo skiemens atsirado vėliau nei vyko baltų ir finų 144 Acta Linguistica Lithuanica XC Tariamiai finougriškos kilmės Lietuvos vandenvardžiai kontaktai (Juntila 2019: 35–36). Dėl šios priežasties finougriška kilmė yra vienareikšmiškai atmestina. 3.9. Kōrubis, Kōrbis, Kōrbē (upė) Vanagas (1981: 162) šį upėvardį laiko neaiškios kilmės, kadangi nėra aišku, kuri forma buvo pirminė Kōrubis ar Kōrbis / Kōrbē. Jeigu Kōrubis yra vėlesnė forma, kuri atsirado su išpraustiniu u, tuomet forma Korbis / Korbē gali būti finougrizmas, ir gali būti sietina su Volgos baseino upės vardu Korba (Serebrennikov 1970: 46) bei karelų toponimais Korba, Korbozero, Korbi-salma ir karelų apeliatyvais kor’b, suomių korpi, vepsų kor’b, estų kõrɓ ‘giria, miškas’ (finų prokalbėje *korpi). Volgos baseino upė Korba siejama su šiais finų kalbų apeliatyvais (Matveev 2001: 112). Iš pirmo žvilgsnio vardo variantų Kōrbis / Kōrbē kildinimas iš finougrų kalbų gali pasirodyti įtikinamas. Tačiau lietuvių ilgasis o yra kilęs iš ilgojo a (plg. lietuvių brolis ~ brālis), todėl rekonstruotos upėvardžio formos būtų *Kārubijas, *Kārbijas, *Kārbijā, kurios vargu ar galėjo išsirutulioti iš finų *korpi. Be to, žodžio *korpi kilmė finų kalbose nėra iki galo aiški, kadangi jis neturi aiškių atitikmenų kitose finougrų šeimos grupės kalbose (SES s. v. korpi). Aikio’as pateikė argumentų dėl jo finougriškos kilmės iš finougrų prokalbės ir nurodė atitikmenis kitose finougrų kalbose (Aikio 2014: 9–10), o 2023 metais etimologijų studijose (SIUE) papildė savo argumentus ir siūlomus atitikmenis. Tačiau, kokiam finougrų kalbų sluoksniui *korpi bepriklausytų, iš jo negalėjo išsirutulioti baltų *Kārb-. 3.10. Kūrā (upė) Vanagas (1981: 173): Kūrā ~ vietovardžiai Kūra (upė), Kūrītis (ežeras), Kūra-plava (pieva) ir Kūr-lejas (pieva) ~ finų kilmės latviškas žodis kūre ‘karosas’ (Endzelīns 1961: 189; Rudzīte 1968: 184). Vanagas mano, kad Kūrā gali būti tos pačios kilmės. Jis taip pat pridiria, kad Georgas R. Frēlichas Rytų Prūsijos upelio vardą Kurat(graben) sieja su estų kurat ‘nelabasis’ bei suomių kurata ‘sūsipervinti, susiteršti’, kura ‘purvas, nešvarumai, išmatos’ (Froelich 1930: 80). Kūrā negali būti siejama su latvių kūre ‘karosas’, kadangi tai yra skolinys iš pietų estų kalbos (kogōr ~ kokr) (Zeps 1962: 128), sutinkamas ribotame areale – rytų Latvijoje (Laumane 1973: 109–110), kur gyventa pietų estų. Taigi latviškas žodis buvo perimtas ne iš finų prokalbės, o iš jau susiformavusios atskiros finų Straipsniai / Articles 145 SIMONAS NOREIKIS kalbos, ir yra paplitęs tik tuose latvių kalbos dialektuose, kurie ribojasi su pietų estų kalbos arealu. Todėl lietuvių Kūra negali būti siejama su šiuo skoliniu. Kūra taip pat negali būti siejama su estų kurat bei suomių kurata, kura (dėl šių apeliatyvų reikšmių žr. 3.9 sk.), kadangi lietuviškame vardo variante šak­nies balsis ū yra ilgas, priešingai nei estų ir suomių žodžiuose. Todėl upėvardžio Kūrā siejimas su finougrų kalbomis nėra preciziškas. Rimša (1995: 98) hidronimą Kūrā laiko baltišku ir sieja su žodžiu kūrti. Šis vanden­vardžio kilmės aiškinimas straipsnyje nebus vertinamas, kadangi neati­tinka vykdyto tyrimo temos. 3.11. Kvištė (upė) Vanagas (1981: 177) upėvardį laiko neaiškios kilmės, kadangi baltų vardyne nėra kitų vietovardžių su kvist-. Toliau, remdamasis Laurio Ketuneno nuomone, jis teigia, kad „galima tik įtarti, kad Kvištė yra iš *Kivištė, plg. estų Kivištiku ‘akmenuota vieta’, Kivištu“ (Kettunen 1955: 222). Šį aiškinimą taip pat galima papildyti suomių vardo variantu Kivištö. Tačiau finougrų prokalbėje kirtis buvo pirmajame skiemenyje, todėl, jei upėvardis būtų kilęs iš finougrų substrato, jis būtų kirčiuojamas *Kivištė ir veikiau nebūtų redukuotas į Kvištę. 3.12. Lámbis (upė) Vanagas (1981: 179): Lámbis ~ finų Lambas-Kurja, Lomb-ozero, Lambas, suomių lampi ‘tvenkinys, ežeras miške’ ir teigia, kad upėvardžio ryšio su suomių lampi patvirtinimas yra miško vardas Leṁpiai. Vanagas taip pat pateikia latviškų vietovardžių pavyzdžių, kuriuos Endzelynas sieja su estų Lamba ar Lambi (Endzelīns 1961: 254). Tačiau suomių lampi ir jo atitikmenų kitose finų kalbose pagrindinė reikšmė nėra ‘miško ežeras’, o tiesiog ‘nedidelis vandens telkinys’ (už ežerą mažesnis), todėl miško vardo Leṁpiai buvimas nieko neparodo. Suomiško žodžio lampi kilmė nėra iki galo aiški. Aikio’as (2014a: 86) jį laiko veldiniu iš finougrų prokalbės, tačiau Liukonen­as (Liuk­konen 1999: 78–79) ir Lotaras Kilianas (Kilian 1986: 494) jį laiko baltišku skoliniu (plg. lietuvių klampá). Šiai nuomonei pritaria Petris Kallio’as (Kallio 2015: 88), tačiau asmeniškai paklaustas šio straipsnio autoriaus teigė, kad taip pat neatmeta ir Aikio’o siūlomos kilmės. Todėl upėvardis Lámbis negali būti sietinas su žodžiu, kurio 146 Acta Linguistica Lithuanica XC Tariamai finougriškos kilmės Lietuvos vandenvardžiai etimologija nėra iki galo išaiškinta ir kurio galimai baltiškos kilmės aiškinimas nėra atmestas. 3.13. Lángas (ežeras) Vanagas (1975: 405): Lángas ~ karelų Lango, Langozero ir Lango-ozero, tačiau vėliau Vanagas (1981: 180) dėl finougriškos vandenvardžio kilmės abejoja ir siūlo lietuvišką etimologiją ežero vardą siedamas su apeliatyvu lángas ‘pelkės akis’. Lietuviška etimologija atrodo kur kas įtikinamesnė nei finougriška. 3.14. Lõjus (ežeras) Vanagas (1975: 404–405): Lõjus ~ estų Loju. Lietuvių ežero vardas Lõjus negali būti susijęs su estų Loju, nes lietuvių vardas yra kilęs iš formos *Lãjus, kur ilgasis ā negalėjo išsirutulioti iš trumpojo o. Vanago (1981: 193) etimologiniame žodyne net neužsimenama apie galimą vardo Lõjus finougrišką kilmę, tačiau jis siejamas su kitu vandenvardžiu Lauja (ten pat: 182–183), kuriam siūloma indoeuropietiška kilmė. 3.15. Lõnas (upė) Vanagas (1981: 196): Lõnas ~ aiškinimas paremtas Endzelyno nurodytomis sąsajomis: latvių Lans (miškas) < latvių lanis, lans ‘klanas; drėgna pieva; didelis, neižengiamas miškas’ < estų tarmių laan (bendrinėje kalboje laas, plg. suomių lansi ‘žema, drėgna vieta’) (Endzelīns 1961: 286). Istorinės fonologijos požiūriu suomiška forma yra archajiškesnė, o estų forma yra fonologinių pokyčių rezultatas (*lansi > *laas / *laane (kilmininkas)). Estų tarmių forma laan yra vardininko ir kilmininko supanašėjimo rezultatas, todėl ji yra nesena. Taigi Lõnas negali būti akmens amžiaus laikų kilmės finougriškas vandenvardis. Latvių lānis, lāns yra paplitęs šiaurės Latvijos pasienyje su Estija (Zeps 1962: 144) ir gana toli nuo Lietuvos. Todėl paplitimo arealo požiūriu finougriška kilmė taip pat yra atmestina. Straipsniai / Articles 147 SIMONAS NOREIKIS 3.16. Liūdis (ežeras) Vanagas (1981: 199): Liūdis latvių Luod~ ~ luodis ‘šiaurės vakarų vėjas’ < lyvių luod ‘šiaurės vakarai’ (Endzelīns 1961: 355); ~ luode ‘rutulys’ < estų lood ‘kulka’ < vidurinioji vokiečių žemaičių lōt (Rudzīte 1968: 187). Latvių tarmių žodžiai lodis, lods, lode ir lodus ‘šiaurės vakarų vėjas’ ir lodāt ‘pūsti iš šiaurės vakarų’ vartojamas tik Rygos įlankos pakrantės tarmėse (Zeps 1962: 149). Luodžio ežeras yra netoli Latvijos sienos, tačiau kitoje sienos pusėje yra Latgalos regionas, kuriame nėra finų kilmės skolinių, reiškiančių šiaurės vakarus. Lietuvių kalba turi finiškų skolinių, atėjusių per latvių kalbą, tačiau būtent šiaurės vakarus reiškiančio skolinio lietuvių kalboje nėra. Todėl ežero vardo Liūdis siejimas su latvių tarmių žodžiais dėl atstumo nuo jų paplitimo arealo nėra tinkamas. Be to, žodžio luode kilmė finų kalbose nėra iki galo aiški. Žodis turi dvi reikšmes: ‘pasaulio tarp vakarų ir šiaurės’ ir ‘potvynis’. SES duomenimis, s. v. luode aiškinama taip: pirminė reikšmė gali būti ‘saulėlydžio kryptis’ arba vedinys iš veiksmažodžio *luotaa ‘kristi, mesti, mėtytis ir pan.’. Luode ‘pasaulio kryptis tarp vakarų ir šiaurės’ gali būti susijęs su žodžiu luode ‘potvynis, užtvindymas’, kuriam siūloma germanų etimologija (*flōdi-z ‘upelis’) (SES). Žodyne taip pat daroma prielaida, kad šie du žodžiai yra tos pačios kilmės, jeigu jų pradinė reikšmė buvo ‘vėjas, sukeliantis vandens pakilimą’. Tačiau neatmestinas jų ryšys su veiksmažodžiu luoda ‘semti’ (ten pat). Jei suomių luode yra germaniškos kilmės, ežero vardas Luodis negali būti su juo susijęs. Iš finų kalbų jis būtų buvęs perimtas daug vėliau nei Lietuvos teritorijoje, kur, pasak hipotezės, gyveno finougrai. Jei žodis yra finų kilmės, jo reikšmė atrodo nesena. EESe (s. v. loe) teigiama: „Į pietvakarius ar vakarus nuo finų gyvenamosios teritorijos yra pakilusi jūra, sukelianti potvynius, ir iš jos kildinama pasaulio krypties reikšmė.“ Atrodo, kad reikšmė ‘pasaulio kryptis tarp vakarų ir šiaurės’ yra antrinė. Darant prielaidą, kad žodžio luode forma atsirado vakarų uralų kalboje jau 2000 m. pr. m. e. (kai, remiantis prielaidomis, Lietuvos teritorijoje gyveno finougrai), lietuvių kalboje ji būtų susiformavusi kitokia. Tame kalbos vystymosi etape nebuvo ilgųjų balsių (kamieno forma būtų, ko gero, *loŋplg. Liuleo samių låkņōt ‘kilnoti’ (SES s. v. luoda)). Taigi galima manyti, kad tai nėra akmens amžiaus laikų finougrų substrato vandenvardis. Taip pat ežero vardas Liūdis nesietinas su suomių žodžiais luoti, estų lood, nes šie yra kilę iš viduriniosios vokiečių žemaičių kalbos (SES s. v. luoti), t. y. priklauso vėlyvųjų skolinių sluoksniui, todėl chronologiniu požiūriu nurodytas palyginimas nėra tinkamas. 148 Acta Linguistica Lithuanica XC Tariam ai finougr iškos kilmės Lietuvos vandenvardžiai 3.17. Naidų ežeras Naidų ežeras prilygintas kaimo vardui Naidai (Vanagas 1981: 223). Savo žodyne Vanagas (1981) nebetapatina šio vardo su estišku vardu Noida (Vanagas 1975: 404–405). Tai greičiausiai reiškia, kad finougriškos kilmės aiškinimo buvo atsisakyta. 3.18. Negaščius, Nigėštis (ežeras) Vanagas (1981: 226) rašo, kad neaišku, kuri forma yra naujesnė. Jo nuomone, forma Nigėštis yra senesnė, nes istoriniame šaltinyje minima forma Nigiest. Vanagas daro prielaidą, kad vandenvardžiai susiję su latviškais vietovardžiais Nigaste, Nigastes, Nigasti. Šios vietovės yra netoli Estijos sienos, todėl jų „estiškumas“ nėra nepagrįstas. Vardai turi priesagą –ste (*–nen daugiskaitos kilmininkas), todėl jie neabejotinai yra latvių-estų adstrato vietovardžiai. Tačiau lietuviškų vardų negalima tapatinti su latviškais, nes Nigėštis yra pietų Lietuvoje. Taigi arealiniiu-tipologiniu požiūriu toks lyginimas yra netinkamas. Nigėštis negali būti priesagos *–nen vedinys. 2000 m. pr. m. e. priesagos –nen kitų linksnių formos nebuvo tokios, kokios jos yra dabar (pavyzdžiui, suomių punainen < *punańčen ‘raudono’) (Lehtinen 2007: 95). Todėl istorinės fonologijos požiūriu vardas Nigėštis negali būti siejamas su finų vietovardžiais, sudarytais su priesaga –nen ~ –sen. 3.19. Nevėlis (upė) Vanagas (1981: 229): Nevėlis ~ suomių Neva, Nevajóki, Nevanjoki (> rusų Neva, plg. taip pat rusų Nevo ‘Ladoga’, SES s. v. neva) ir suomių apeliatyvu neva ‘pelkės tipas’ (KS s. v. neva). Kitose finų kalbose šio apeliatyvo atitikmenų reikšmė susijusi su pelkėmis arba upėmis. Saarikivi (2006: 276) finų *neva ir samių *neve ‘nedidelis sraunus upelis’ laiko skoliniais iš nežinomos kalbos². Kita vertus, anot Vanago, finougriškam Nevėlio upės vardo kilmės aiškinimui prieštarauja upės vardas Nevljica Slovėnijoje ir vietovardis Nevel. Tuo tarpu upės vardas Nevelj Pripetės baseine, anot Būgos (III 508, 887), yra finougriškos ² Šio straipsnio autoriaus magistro darbo vadovas Santeris Junttila asmeniškai bendraudamas pateikė informacijos dėl senųjų žodžių, kuriuose po pirmo skiemens e einanti a kitame skiemenyje yra baltiškos kilmės. Tuomet galima manyti, kad ankstyvesnės kilmės žodžiuose būtų konstatuojamas balsių vienis, o numanoma forma būtų *nevā. Straipsniai / Articles 149 SIMONAS NOREIKIS kil̃mės, sietinas su suomių neva. Kadangi šio vardo analizė nesusieja su straipsnio tema, Būgos prielaida plačiau aptariama nebus. Grįžtant prie palyginimo su Nevos upe, atkreiptinas dėmesys į tai, kad upės vardas susiformavo vėliau nei 1350 metais pr. m. e. (Saarnisto 2003: 66), t. y. daug vėliau negu numanomas finų ir baltų suartėjimą ir susiliejimą dabartinėje Lietuvos teritorijoje 2000 m. pr. Kr., kas daro palyginimą nepagrįstą. Be to, pačiose finų kalbose ne iki galo aiški apeliatyvo *neva kilmė palyginimą taip pat daro abejotinu. Kur kas įtikinamiau atrodo lietuviška kilmė. Nevēlis gali būti sudarytas su mažybine priesaga –el–, kuri yra produktyvus lietuvių asmenvardžių formantas. Iš apeliatyvo naujas išsirutuliojo pavardės, pavyzdžiui, Naujēlis, Naujūlis. Manoma, kad iš pastarojo išsirutuliojo pavardė Navūlis, galbūt ir Nevūlis (Vanagas 1989: 312, 324). Analogiškai galėjo išsirutulioti ir Naujēlis > Navēlis ar Nevēlis, o aptariamas upės vardas galėjo susidaryti iš šio asmenvardžio. Todėl finougr iška kilmė atmetina ir teiktina asmenvardinė lietuviška kilmė. 3.20. Pernaũa (upė, pieva), Pérnokė (ežeras) Abiejų vardų kilmę Vanagas (1981: 254–255) laiko neaiškią. Jis bando ieškoti Pernaũos vardo atitikmenų lietuvių ir baltarusių vietovardžiuose. Tačiau, jo nuomone, labiau tikėtina finougrų kilmė. Prie paralelių jis priskiria Latvijoje tekančios upės vardą Pērnava, kurį Marta Rudzītė laiko finougr išku ir sieja jį su estų apeliatyvu pärn ‘liepa’ (Rudzīte 1968: 189). Pernaũos vardą ji lygina su Pérnokės vardu. Vanagas teigia, kad Pérnokė išsirutuliojo iš finiško vardo *Pern-joki. Lietuvių vandenvardžiuose priesaga –okė yra produktyvi, tačiau Pérnokės atveju kamieno Pernreikšmė neaiški. Bet kuriuo atveju, Pérnokė negalėjo išsirutulioti iš formos *Pärn(V)-joki, nes finų prokalbės o negalėjo išsirutulioti į baltų prokalbės ā (baltų prokalbėje būtų *Pärnākē). Baltų prokalbės ā pirmiausia skiemenyje turi savo atitikmenį skolinimuose finų kalbose *a arba *ō, išskyrus suomių vōh la ← baltų *ażlja–, nes *ō prieš priebalsių eilę negalimas. Lietuvių hidronimuose taip pat produktyvus yra priešdėlis per–, tačiau vardo Pérnokė negalima vertinti kaip jo vedinio, nes baltų vandenvardžiuose nesutinkama šaknis su nok– (baltų *nāk– ‘ateiti’) (Vanagas 1970: 187). Vardas Pérnokė nuo kitų –okė priesagos vedinių skiriasi tuo, kad kirtis yra pirmajame skiemenyje (kitais atvejais – priešpaskutiniame, pavyzdžiui, Rudokė). Per– priešdėlio dariniuose kirtis paprastai būna pirmajame skiemenyje, todėl aptariamo vardo kamienas galėjo būti fonetiškai pakitęs taip, kad nebeįmanoma nustatyti jo reikšmės. 150 Acta Linguistica Lithuanica XC Tariamai finougriškos kilmės Lietuvos vandenvardžiai Vardas Pernavà yra su priesaga –ava, kuri dažnai sutinkama baltų vanden­vardžių leksikoje (lietuvių kalboje ji dažnai keičiama naujesne forma –uva). Vanagas (1970: 101) rašo, kad daugelio vardų, kurie baigiasi galūnėmis –ava / –uva, kamieno reikšmė šiandien neaiški. Pernavà yra vienas iš jų. Paulius Aristė rašė, kad Estijos ir Suomijos vietovardžiai Pärnir Perngali būti išnykusios nežinomos kalbos substratai (Ariste 1981: 17). Apeliatyvas pärnä pasitaiko tik finų kalbose (SES s. v. pärnä), todėl gali būti, kad tai substratinis žodis. Taigi galima daryti prielaidą, kad Pernavà ir Pērnokė nėra finougrų kilmės, bet gali būti kilę iš išnykusios kalbos substrato. 3.21. Pīladis (upė) Vanagas (1981: 258) etimologiniame žodyne siūlo du finougriškos kilmės aiškinimus. Pirma, Vanagas remiasi Rudzytės (Rudzīte 1968: 189) ir Antuono Breidako (Breidaks 1973: 100) siūlymu aiškindamas, kad Latgalos upė Pyldys ups (latviška forma Pilda) gali būti susijusi su estų põld ‘laukas’³. Pyldys pateikiamas kaip latgalių vienaskaitos moteriškosios giminės kilmininkas (žr. Leikuma 2003: 13). Tačiau Vanago pateiktas vardo Piladis lyginimas su latgalių Pylda yra netinkamas, nes pastarasis atsirado tik po estų atsikraustymo į Latgalą XIX amžiaus pradžioje (Mela 2001). Taip pat nebūtų teisingas ir vardo Pīladis prilyginimas estų kalbos formai põld. Finų prokalbėje buvo forma *pëlto, o pats žodis yra skolinys iš germanų prokalbės (< *felba) ‘laukas, dirva’ (EVE s. v. pelto). Sunku rasti pagrįstą paaiškinimą, kaip iš pelto / põld < *pëlto galėjo išsirutulioti forma Pīladis. Vanagas etimologiniame žodyne taip pat iškėlė hipotezę, kad Pīladis sietinas su latviškais vietovių vardais Pīlags, Pīladzis ir pan. Jie yra sudaryti iš panašių finų skolinių-apeliatyvų, kurių pirminė forma yra lyvių pīlõg ‘šermukšnis’. Šie skoliniai yra plačiai paplitę ir daugiausia randami Kuršo, Žiemgalos ir Vidžemės tarmėse (Zeps 1962: 165–166). Tačiau jų nerandama latgalių tarmėse (išskyrus kelias šnektas Vidžemės pasienyje). Pīladžio upelis yra Pašvitinio vietovėje, kuri taip pat priklauso istorinei Žiemgalos teritorijai. Deja, nėra informacijos apie Žiemgalos teritorijoje esančius vandenvardžius, sudarytus iš žodžio pīlõg. ³ Nepaisant tvirtų argumentų dėl ryšio tarp Pīlda ir põld, niekas nebuvo atkreipęs dėmesio į tai, kad pietų estų tarmėse vietoje germanų skolinio põld ‘laukas’ kur kas dažniau yra vartojamas finų veldinys nurm ‘laukas, pieva’, dėl ko ryšys tarp latgalių tikrinio žodžio ir estų apeliatyvo gali būti ir paneigtas. Straipsnio autorius šį klausimą sprendžia tolimesnėse doktorantūros studijose, susijusiose su Latvijos finų kilmės vietovardžiais. Straipsniai / Articles 151 SIMONAS NOREIKIS Fonetinės struktūros požiūriu sunku rasti ryšį tarp vardo Pīladis ir apeliatyvų kamienų pīlūdz-, pīlāg-, pīlag-, pīlāgvariantų. Kamieno balsis ī originalo kalboje (lyvių) ir visose latvių kalbos žodžių formose visada yra ilgas. Tuo tarpu lietuvių kalboje šis balsis yra trumpas Lyvių pīlōg i tapo ilgas dėl fonologinio pokyčio *š > *h > Ø (plg. suomių pihlaja, estų pihlak​​as). Ankstyvojoje finų prokalbėje šaknis buvo *pišla-, tačiau lietuviško vardo formoje nėra š pėdsakų. Todėl vardo Pīladis negalima sieti su jokia finų kalbos forma. Kita vertus, Pīladis gali būti infiksinis darinys, nes infiksas –ad– yra produktyvus lietuvių vandenvardžiuose. Kamienas pilgali būti daiktavardžio pilis arba veiksmažodžio pilti vedinys. Iš abiejų lengvai galima sudaryti vandenvardžius, pavyzdžiui, Pil–ėlė < lietuvių pilis, Pil–ašius < pilti (Vanagas 1981: 258). Ankstesniame savo darbe Vanagas (1970: 71) vardą Pīladis lygina su pastaraisiais vardais. Apie galimą finougrų kilmę jis užsimena tik išnašoje. Vanagas pripažįsta, kad fonetiniu požiūriu lyviškos formos ir iš jų susidariusios latviškos formos vargu ar gali būti susijusios su Pīladis. Tačiau jis daro prielaidą, kad Pīladis gali būti susijęs su latviškuoju vardu Piladzis (anot jo, tai lituanizuota forma Pīladzis). Deja, nepaaiškina, kokia tai vietovė ir kur ji yra, kodėl garsas i tapo trumpas. Tuo tarpu Vanagas (1981: 258) etimologiniame žodyne rašo tik apie galimą finougrų kilmę, o paralelės su vardais Pilėlė ir Pilāšius nenurodytos, nors jos paaiškinamos plačiau. Todėl šiuo atveju linkstama pritarti baltiškajai etimologijai. 3.22. Puožas (ežeras) Vanagas (1981: 268): Puožas ~ Latgalos dvaro vardas Puožų–maja. Pasak mokslininko, forma puož– išsirutuliojo iš formų pāž-, pāž-. Savo teiginį jis grindžia tuo, kad latgalių kalboje baltų ā virsta uo. Minėtą ežero vardą jis lygina su kitais latvių vietovardžiais, pavyzdžiui, Pāze (pieva), Pāzis (3 skirtingi objektai) ir Pāžs, Pāžupe (upė), kurie sudaryti iš latvių žodžio pāzis < pāž ‘uola’ (Vanagas žodį pāž pažymėjo kaip suomišką, nors iš tiesų tai yra Vydemano Estų–vokiečių kalbų žodyne užrašyta forma pāž, suomių kalboje taisyklinga forma yra paasi (Wiedemann 1869: 858). Žodžio pāzis paplitimas latvių kalbos tarmėse nėra didelis, jis vartojamas tik Livonijos (Vidžemės) tarmėse (Zeps 1962: 160). Vanago minimos Pāz-, Pāžvietovės yra Kurše (LGIA VD). Puožas ir Puožų–maja yra skirtingose istorinėse vietovėse. Puožo ežero teritorijoje nėra uolų, todėl siejimas su finų *paasi yra semantiškai nepagrįstas. Be to, suomių paasi ir jo atitikmenys kitose finų kalbose laikomi germaniškos kilmės (< *spāda, EESe s. v. paas). Darant prielaidą, kad finougrai gyveno Lietuvoje iki baltų atsikraustymo, jie tikriausiai neturėjo žodžio *paasi, kuris 152 Acta Linguistica Lithuanica XC Tariam ai finougr iškos kilmės Lietuvos vandenvardžiai yra palyginus neseniai pasiskolintas, į Suomijos teritoriją patekęs po to, kai finougrai tariamai apsigyveno Lietuvoje. Lietuvių kalboje fonetinės raidos atvejis *paasi > *puož– neįmanomas (ypač *s > *ž). Vanagas vardą Puožas siejo su nesenomis finų kalbų formomis, kurios yra savarankiškos fonetinės raidos rezultatas. Aikio’as pažymi, kad vardus reikėtų lyginti ne su dabartinėmis formomis, o su rekonstruotomis (Aikio 2007: 164). Žodžio paasi palyginimas su ankstesne forma *spāda rodo, kad Puožas su jomis nesusijęs. Todėl galima daryti išvadą, kad Puožas nėra akmens amžiaus laikų finougrų substrato vietovardis. 3.23. Robatà, Robãtė (upė) Vanagas (1981: 279) teigia, kad šis upėvardis greičiausiai yra finoug rizmas ir lygina jį su Latvijos hidronimu Rabbat–Esser, siejamu su lyvių ir estų raba ‘pelkė’, lyvių rabat-suo ‘pelkė’, rapa-suo ‘klampi pelkė’. Estų raba yra skolinys iš senovės skandinavų kalbų (EESe s. v. raba). Skoliniai iš skandinavų kalbų pateko į finų kalbas tik III–VIII a. (Kallio 2015: 26), todėl chronologiniu požiūriu teigti, kad Robatà yra akmens amžiaus laikų substrato finougrų hidronimas, negalima. Vanagas užsimena, kad Vladimiras N. Toporovas siūlo kitokį kilmės aiškinimą, bet detaliai jos neaprašo (Toporov 1977: 84). Pirminiame šaltinyje matyti, kad šis mokslininkas siūlo indoeuropietišką kilmę. Toporovo prielaidos patikra nesusieja su šio straipsnio tema, todėl ateityje į ją atkreipti dėmesį siūloma kitiems tyrėjams. 3.24. Rujà (upė) Vanagas (1981: 283): Rujà ~ latviški vietovardžiai Rūja, Rūjupe, Rūjas, kuriuos Būga (III 617) laiko finoug rizmais. Pasak Vanago, finougriškąją kilmę taip pat patvirtina ir latvių upėvardis Ruoja, prūsų Rogys, Royenn, Roigen < *Rōjis (*Rōja-), latvių rāja ‘supuvęs, netekęs rūdyno vanduo’ bei kašubų raja ‘bala, purvas, pelkė’. Du pastarieji apeliatyvai buvo laikomi finougriškos kilmės, plg. suomių ruoja ‘liūnas, bala’, estų roe ‘liūnijos, klampynės, dumblina tėkmė’ (Bednarczuk 1976: 51), tačiau Santeris Juntila, grįsdamas istorinės fonologijos dėsniais, šią prielaidą atmeta (Juntila 2015: 20). Vėliau ir pats Vanagas (1981: 283) reiškė abejones dėl upėvardžio Rujà ryšio su latviškais vietovardžiais ruj-, kadangi lietuvių upės vardo forma su trumpuoju šaknies balsiu u. Manant, kad jo įžvalga teisinga, upėvardžio Rujà finougriška kilmė yra atmetama. Straipsniai / Articles 153 SIMONAS NOREIKIS Suomių ruoja forma finų prokalbėje buvo *rooja, o ilgasis šaknies balsis yra vėlyvas reiškinys. Finougrų prokalbėje šio žodžio forma galėjo būti *rowaja / *ronaja / *royaja (straipsnio autoriaus asmeninio pokalbio su A. Aikio’u duomenimis), todėl taip pat anksčiau paminėti latvių, prūsų ir kašubų apeliatyvai ir tikriniai žodžiai vargu ar gali būti finougrinės kilmės. 3.25. Sikià (upė) Vanagas teigia, kad upėvardis Sikià (Sýkė) sietinas su lietuvių apeliatyvais sýkas, sýkis, kurie buvo laikomi finiškais skoliniais, plg. suomių siika (Vanagas 1975: 404–405). Tačiau pačiose finų kalbose siika laikomas germanų skoliniu, o lietuvių apeliatyvų sýkas, sýkis ryšys su finų ir germanų žodžiais nėra aiškus (LÄGLOS III 231), todėl Sikià negali būti akmens amžiaus laikų finougrų substrato vandenvardis. 3.26. Suosà (upė) Vanagas (1981: 320): Suosà ~ karelų Suasjärvi. Šiaurės Suomijoje (Enontekiö) yra trys ežerai, pavadinti Suasjärvi. Vanagas nepaneigia ir baltiškosios etimologijos bei pateikia palyginimą, pavyzdžiui, su žodžiu saũsas ir kitais lietuviškais apeliatyvais, kas atrodo įtikinamiau. Ežerai, vadinami Suasjärvi, yra toli nuo Lietuvos, todėl arealiniu-tipologiniu požiūriu jie negali būti siejami su Suosa. Be to, Suasjärvi yra, ko gero, *Sukàs- / *Sùtassilpnoji laipsnio forma. 3.27. Šakšỹs (ežeras), Šakšėlė (upė) Vanagas (1981: 324–325) šių vandenvardžių kilmę laiko neaiškia. Jis nemini, kad dažnesnė vardo Šakšỹs forma yra Šekšỹs (TLE IV 167). Būga (III 627) šį vardą priskiria lietuvių ir latvių šakš(t)- / šekš(t)- vandenvardžių grupei. Jie siejami su apeliatyvais lietuvių šėkštis ‘lenktais nagais medinės šakės su užgaliniu užpakalyje pelams semti’ ir šiekšta ‘žemėje ilgai gulėjęs ar vandenyje mirkstantis išvirtusio medžio kamienas su kelmu’ (LKŽe). Vanagas taip pat daro prielaidą, kad ežero vardas Šakšỹs yra finougrų kilmės. Jis lygina vandenvardį su Evgenijaus M. Pospelovo pateiktais vandenų vardais: Šokšos ežeras Mokšos upės baseine ir devynios Šokšos upės, kurių baseinas driekiasi nuo Onegos ežero iki Mezenės Archangelsko srityje (Pospelov 1970: 154 Acta Linguistica Lithuanica XC Tariam ai finougr iškos kilmės Lietuvos vandenvardžiai 99–100). Pospelovas taip pat mini tokius vandens telkinių geografinius pavadinimus kaip marių šokš ‘upės atšaka’ ir mansių šoš ‘maža upė, upelis’. Toliau straipsnyje tikrinama, ar Vanago aprašomos paralelės su Pospelovo pateiktomis prielinks­ninėmis konstrukcijomis ir apeliatyvais yra teisingos. Marių šokš yra kilęs iš Uralo prokalbės *sojakamieno (UEW s. v. *soja), o -kšyra priesaga. Kitose Uralo šeimos kalbose ši forma panaši į Uralo prokalbės formą ir vartojama be priesagos. Jos atitikmens finų kalboje nėra. Mansių šoš nėra *soja atitikmuo. Teisingas atitikmuo, pavyzdžiui, šiaurės mansių kalboje yra tajt. Žodžio šoš pirminė forma *čoč, nes mansių *š išsirutuliojo iš *č (Sammallahti 1988: 511–512). Todėl čia minimi mansių ir marių apeliatyvai dėl fonetinių priežasčių negali būti siejami su prabaltiška forma *šakš- / *šekš-. Istorinės fonologijos požiūriu galima atmesti Šakšys ~ Šekšys ryšį su minėtais finougrų apeliatyvais. Galiausiai reikėtų pridurti, kad a ~ e kaita baltų žodžiuose yra dažnas reiškinys. Dėl šių priežasčių vardą galima laikyti baltišku. 3.28. Šiladis (upė) Vanagas (1981: 331) remiasi Juozo Šliavo (1970: 263) hipoteze, kad *šilad-yra kilęs iš formos *šilddėl vietinėje tarmėje populiarios anaptiksės ir kad jo kilmės šaltinis yra lyvių žodis silda ‘tiltas’. Vanagas taip pat atsižvelgė į Šildos upės vardą Kare­lijoje (Vasmer 1934: 36). Jis atkreipė dėmesį ir į tai, kad lyvių silda yra baltiškas žodis finų kalbose: baltų *tiltas > suomių silta ‘tiltas’ (Thomsen 1890: 98). Šilda šiuo atveju nėra tinkamas pavyzdys, nes tai karelių vandenvardis, sudarytas iš apeliatyvo šilda ‘tiltas’, kuriame pasireiškia s > š kaita, būdinga karelių kalbai, tačiau ji reprezentuoja ne tokį jau seną reiškinį. Taigi palyginimas su šia forma nėra tinkamas fonologinio vystymosi chronologiniu požiūriu pavyzdys. Lyvių silda, kaip ir prieš tai minėtoji karelių šilda, kilusi iš finų *silta ir yra baltų skolinys. Net jeigu būtų įvykęs grįžtamasis skolinimasis, mažai tikėtina, kad galėjo įvykti s > š kaita. Todėl lyginimas su finų *silta vediniais netinkamas. Vandenvardis Piladis tariamas labai panašiai kaip Šiladis ir turi priesagą -ad-, kuri yra produktyvi lietuvių vandenvardžiuose. Vanago (1970: 72) knygoje, skirtoje lietuvių hidronimų struktūroms, Šiladis minimas kaip vienas iš vardo, sudaryto su šia priesaga, pavyzdžių. Savo etimologiniame žodyne (1981: 331) Vanagas pateikia tik galimus finougrų kalbos atitikmenis. Tačiau vardas gali būti padarytas iš žodžio šilas (Rimša 1995: 98). Iš jo yra susidarę daug įvairių kitų vardų (pavyzdžiui, upės vardas Šil-upis, ežerų vardai Šil-ežeris ar Šilas), todėl Šiladis gali priklausyti tai pačiai grupei, taigi baltiška etimologija skamba įtikinamiau. Straipsniai / Articles 155 SIMONAS NOREIKIS 3.29. Šuoja (upė), Suoja (upė) ir Suojÿs (ežeras) Pasak Vanago (1981: 320, 336), šis žodis gali būti finougrų kilmės, o jo atitikmenys dabartinėse finų kalbose taip pat galėtų būti Šuo, Šuo-jarvi, Šuo-ozero, Šuoju (pastarąjį Vanagas siūlo laikyti suomišku). Vanago pateikti vardai iš tiesų yra karelų kalbos žodžių formos, kuriose finų s pakito į š. Minėti vardai susiję su karelų šuo arba suomių suo. Tačiau vardas Šuoja lieka neaiškus, nes skamba ne suomiškai. Spėjama, kad tai karelų kalbos žodžio forma, kurioje taip pat įvyko s > š ir a > u pokyčiai. Suomiška forma būtų *Suoja. Straipsnio autoriaus pokalbio su finougrų vardyno tyrėju Pauliu Rahkonenu metu šiam vandenvardžiui buvo pasiūlytas samių kilmės aiškinimas. Vanago palyginimai nėra patikimi todėl, kad jo siūlomuose finiškuose atitikmenyse š yra antrinis garsas. Taigi, fonetiniu-istoriniu požiūriu neįmanoma, kad vardas Šuoja būtų susijęs su karelų vardais. Žodžio suo fonetinė struktūra taip pat kito: suomių suo < vėlyvoji finų prokalbė *soo < ankstyvoji suomių prokalbė *soyi / *toyi (Saarikivi 2006: 269–270). Sunku įsivaizduoti, kaip baltiškosios formos galėjo išsirutulioti iš ankstyvųjų suomiškų formų. Kita vertus, Aristė nurodo, kad finų *soo gali būti paleoeuropietiško substrato žodis (Ariste 1971: 256). Lieka neaišku, ar lietuviški vardai su juo susiję. Vanagas (1981: 320) ežero vardą Suojÿs ir upėvardį Šuoja sieja su karelų Suo-järvi ir suomių suo ‘pelkė’. Šių vardų etimologinę analizę galima vykdyti taip pat, kaip ir anksčiau straipsnyje minėto vardo Šuoja atveju. Vanagas (1981: 320) remiasi Būga (I 523), kuris aiškina latvių vardo Suoja etimologiją. Jo lietuviškas atitikmuo būtų Šuoja. Pasak Būgos, latvių Suoja ir lietuvių Šuoja gali būti susiję su jotvingių kalbos žodžiu *sōja (reikšmė nenurodyta), iš kurio tikriausiai išsirutuliojo lenkiškas ežero vardas Sajno < slavų *Sajbno < jotvingių *Sōjįnan (*Sōja + -in- + -an). Vanagas (1988: 47) atkreipė dėmesį į tai, kad kai kuriuos šiaurės Lietuvos vandenvardžius galima paaiškinti vakarų baltų gyvenamajame areale pasitaikančiais vardais (pavyzdžiui, Dabikinė šiaurės Lietuvoje tikriausiai sietina su senosios prūsų kalbos žodžiu debican ‘didelis’). Dėl šios priežasties Būgos aiškinimas atrodo įtikinamas. Baltiškasis etimologinis vardo Šuoja aiškinimas atrodo pagrįstas dėl anksčiau nurodytų priežasčių. Tuo tarpu vardo Suoja etimologija lieka neaiški, tačiau vardo siejimas su finų apelatyvais ir tikriniais žodžiais fonetiniu požiūriu atrodo netinkamas. 156 Acta Linguistica Lithuanica XC Tariamai finougrìškos kilmės Lietuvos vandenvardžiai 3.30. Tarañdė (upė) Vanagas (1981: 340) ją lygina su Latvijos upe, kurios lyviškas vardas yra Terand (Rudzīte 1968: 192). Valentinas Kiparskis šį vardą laiko finougrįšku ir tapatina jį su suomių Tyrväntö, lyvių tõõra ‘derva’ ir estų Tõr̃vandi küla (Kiparsky 1939: 236). Palyginimas lietuvių Tarañdė ~ lyvių Tēr̀and chronologiniu požiūriu yra netinkamas. Jei Kiparskio palyginimas teisingas, tai fonetinė lyvių vardo forma yra tikrai visai nesena. Lyvių kalboje v po priebalsio pradėjo nykti, pasak Petrio Kallio’o, tik XV a. pabaigoje (Kallio 2016: 46–47, 60–61). Tarandė yra toli nuo baltų ir lyvių kalbų kontaktų arealo, todėl šis upėvardis negali būti vertinamas kaip finougrų substrato vardas. Vanagas (1975: 405) vardą Tarañdė taip pat siejo su šiaurės vakarų Rusijos upių vardu Taranda. Tiksli upės vieta nenustatyta (Maradudina 1965: 11). Jis taip pat remiasi Būgos (III 621) pateiktais latviškais vietovardžiais su afiksu –nd– (plg. finų *-ntA, *-ntO). Būga juos pateikia kaip finų vardus. Vanagas siūlo ir kitą variantą. Pasak jo, Tarañdė gali būti siejama su asmenvardžiu Taranda, baltarušių Taranda (žr. Vanago naudotą asmenvardžių šaltinį Biryla 1969: 409). Tačiau jis nenurodo tokių apeliatyvų kaip tarañdžius, tarañdė ‘plėpys’, taránda ‘kvailys’ (LKŽe). Mikalojus V. Biryla taip pat nurodo rusų Jaroslavlio tarmės žodį taranta ‘kalbus žmogus’ (dėl pastarojo apeliatyvo žr. Mel’nicenko 1961). Visi šie žodžiai gali būti onomatopėjiniai, nes lietuvių kalboje yra nemažai žodžių su onomatopėjine forma tara, reiškiančių, pavyzdžiui, kalbumą, beldimą, svirduliavimą (LKŽe). Tarañdė yra ne tik upės, bet ir kaimo, pro kurį teka upė, vardas. Gali būti, kad kaimui vardą pirmiausia suteikė žmonės, vadinti Taranda, o tik po to šis žodis buvo pradėtas vartoti kaip upės vardas. Vardas Tarañdė kirčiuojamas antrajame skiemenyje, ir šis argumentas liudija prieš finougrišką kilmę. Priesagos –ntA paplitimas apsiriboja Baltijos finų ir Permės kalbomis (Hakulinen 1979: 200), tačiau priesaga –and– taip pat nėra svetima baltų kalboms (Būga III 847). Argumentai už Tarandės vardo baltišką kilmę yra pakankamai stiprūs. Be to, upė teka daug toliau nuo žinomų istorinių finougrų gyvenamojo arealo. Taigi baltiška kilmė yra kur kas įtikimesnė. 3.31. Tėrvetė, latviškai Tērvete (upė) Tėrvetė (latvių Tērvete) yra Latvijoje, bet nedidelė jos atkarpa teka Lietuvos ir Latvijos pasienį. Vanagas (1981: 344) etimologiniame žodyne upėvardį lygina su latvišku miško vardu Tarvastes mežs. Pasak jo, šis yra finų kilmės, ir lygintinas su estiškais vardais Tarwest, Tarvest, Tervest ir Tarvastu kihelkond. Jis daro prielaidą, kad tokį patį požymį turi ir karelių vardai Terva-lambi ir Terva-järvi. Straipsniai / Articles 157 SIMONAS NOREIKIS Pastarieji du vardai tikriausiai sudaryti iš apeliatyvo terva ‘derva’, kuris finų kalbose gali būti baltiškas skolinys (Kalima 1936: 168). Terva taip pat gali būti skandinaviškos kilmės, tačiau bet kuriuo atveju tai vėlyvesnis skolinys finų kalbose (t. y. pasiskolintas vėliau nei 2000 m. pr. Kr.). Vanagas remiasi Laurio Ketuneno nuomone, kad tervyra kilusi iš žodžio tarvas ‘tauras’ (Kettunen 1955: 223). Vanago tikriausiai apsirikta teikiant šią nuorodą, nes Ketunenas analizavo tik vardus su tarv- Žodis tarvas finų kalbose laikomas baltišku skoliniu (< baltų *tauras (Kalima 1936: 166)), o forma tarvas yra metatezės rezultatas. Tarvas buvo produktyvus būdvardis vietovardžiuose, bent jau Suomijoje (pavyzdžiui, Tarvas-joki, Tarvas-järvi). Tėrvete buvo siejama su vėlyvais skoliniais finų kalbose, todėl šis upės vardas negali būti vertinamas kaip akmens amžiaus laikų finougrų substrato vandenvardis. Nėra pagrindo neigti baltišką vardo Tērvete kilmę. Būga (III 847) nurodo, kad tai gali būti priesaginis darinys Terv-et-ė ir lygina jį su latvių vietovardžiu Tervende, kuris yra kuršiškos kilmės. 3.32. Tilkā (upė) Vanagas (1981: 345): Tilkà ~ latvių kaimų vardai Tilk(u)sāti, Tilkainis, Tilkas < lyvių tilk, suomių tilkka ‘lašas’ (Būga III 618). Vanagas taip pat palyginimui pateikia karelų ežero vardą Tilkus. Finų *tilkka yra garsažodinės kilmės žodis (SES s. v. tilkka), iš kurio yra kilę ir veiksmažodžiai, pavyzdžiui, estų tilkuda ‘varvėti, lašėti’. Tačiau *tilkka yra vėlesnės kilmės žodis, kadangi ankstyvojoje finų prokalbėje negali būti ilgojo priebalsio (šiuo atveju kk) po ilgo skiemens (Junttila 2015a: 195). Be to, jame neįvyko *ti- > sipakitimas. Todėl istorinės fonetikos požiūriu šis upėvardis negali būti vertinamas kaip akmens amžiaus finougrų substratas. Tuo tarpu karelų ežero vardas Tilkus sudarytas ne iš tilkka ‘lašas’, o iš tilkku ‘žemės ruožas’ (plg. salmi ‘sąsiauris’ > salmes) (straipsnio autoriaus asmeniškas pokalbis su Denisu Kuzminu). Dėl anksčiau straipsnyje minėtų priežasčių palyginimas su tilkku taip pat netinkamas. Vanagas (1981: 345) galiausiai teigia, kad „bene įtikinamiausiai būtų sieti su lietuvių tilkti ‘tilti, rimti’.“ 158 Acta Linguistica Lithuanica XC Tariam ai finougr iškos kilmės Lietuvos vandenvardžiai 3.33. Ugra (upė) Ugra prasideda Latvijoje ir Lietuvoje įteka į Kriauną. Latvijoje taip pat vartojamas vardas Ugra, tačiau Lietuvoje labiau paplitęs vardas Kriaunėnų upelė, jos intako vardas Kriaunėlė. Minėti upėvardžiai yra vardo Kriaunà vediniai. Pasak Vanago (1981: 352), Ugra gali būti finougrų kilmės. Jis lygina upėvardį su upės Ugra vardu Rusijoje. Šios upės vieta nenustatyta, tačiau Vanagas ją mini kaip finougrišką. Viename iš šaltinių upės vardas Ugra neminimas, tačiau minimi kiti vardai su –gr– (plačiau žr. Serebrennikov 1970: 58). Smolensko ir Kalugos srityse teka upė, vadinama Ugra. Pasak Makso Fasmerio, Ugra yra baltiškos kilmės (Vasmer 1987: 147). Mokslininkas ją tapatina su latvių Uogre, lietuvių Ungurupe. Fasmerio palyginimai šiame straipsnyje nebus aptariami, nes jie tiesiogiai nesusiję su darbo tema. Tačiau atkreiptinas dėmesys į Fasmerio pastabą, kad Ugra negali būti siejama su rusėnų ugry ‘vengrai’, kadangi vietovėje, kurioje yra minima upė, niekada negyveno vengrai. Visiškai įmanoma, kad tarp Latvijoje ir Lietuvoje randamų vardų Ugra ir Rusijoje tekančios upės vardo Ugra jokio ryšio nėra, ir jie yra homonimai. U nossos upės vardo kilmė lieka neaiški, todėl teigti, kad jis yra finougriškas, negalima. 3.34. Ūrka, Ūrkis (upė) Vanagas (1975: 405; 1981: 355): Ūrka ~ estų urg ‘upelis’ > latvių urga (Zeps 1962: 199), iš kurios buvo sudaryti ir latviški vietovardžiai (Balode 2015: 64), tačiau tokie vardai randami tik buvusioje lyvių gyvenamojoje teritorijoje. Ūrkis yra vidurio Lietuvoje, t. y. toli nuo minėtos teritorijos. 3.35. Uvēda (upė) Žodynė Vanagas (1981: 256) teigia, kad Uvēda „greičiausiai sietina su Aujēda upe.“ Jis taip pat lygina upėvardį ir su estų Ueda, Uueda (Vanagas 1975: 405). Tačiau Uueda – fonetiškai redukuota asmenvardžio Uuetoa forma, kuri yra sudurtinis žodis uue ‘naujo’ + toa ‘kambario’. Šį Vanago palyginimą su estišku vietovardžiu komentavo En n’as Ernits’as ir atmetė tokią galimybę, kad lietuvių Uvēda gali turėti ką nors bendra su estų Uueda (Ernits 1979: 132). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad antras dėmuo estų vietovardyje / asmenvardyje Uuetoa yra apeliatyvo tuba ‘kambarys’ kilmininko linksnio forma, o pats apeliatyvas yra Straipsniai / Articles 159 SIMONAS NOREIKIS germanų kilmės (SES s. v. tupa), todėl negalima kalbėti apie akmens amžiaus laikų substratą. Baltiška kilmė atrodo įtikinamesnė. 3.36. Vygala (upė) Vanagas (1975: 405): lietuvių Vygala ~ estų Vigala. Nors šie vandenvardžiai skamba labai panašiai, jie yra sudaryti skirtingais būdais. Estų Vigala sudaroma su formantu –la, reiškiančiu vietą. Žodis vigā ‘ilga drėgna įduba tarp dviejų kalvų, pailgas pelkėtas slėnis’ yra lyvių kalboje, šis žodis tikriausiai turėjo atitikmenį ir estų kalboje (EKNR e s. v. Vigala). Lietuvių Vygala galėjo būti sudaryta iš produktyvaus lietuvių kalbos formanto –gala (plg. Ariógala, Baisógala, Gimbógala ir kt.). Tačiau Vy– formanto kilmė lieka neaiški. Galbūt tai yra elipsė iš Vijogala. 3.37. Virčiuvis, Virčiuivė, latviškai Vircaua (upė) Vanagas (1981: 387) teigia, kad Virčiuvis yra lituanizuota latvių ar žiemgalių forma (priesaga –av– vietovardžiuose dažnai kinta į –uv–) (Vanagas 1970: 238; 1981: 387). Vanagas etimologiniame žodyne rašo: „latvių kalbos lytyje vircau– yra prieš užpakalinės eilės balsį a, tai c negali būti, sakysim, iš [minkštojo] k. Vadinasi, etimologizuojamoji šaknis turėtų būti virc–.“ Su šiuo teiginiu sutikti negalima, kadangi latvių kalboje c prieš užpakalinės eilės balsį galį būti kilęs iš minkštojo k (pavyzdžiui, kiauras ~ caurs). Toliau Vanagas siūlo finougr išką kilmę remdamasis tuo metu nepublikuotu 1977 metų Šliavo rankraščiu (išleistas po Šliavo mirties 1996 metais jo straipsnių rinkinyje (žr. Šliavas 1996: 50) – aut. past.). Vanagas lygina Virčiuvo vardą su estiškais vietovardžiais Virtsa küla, Virts-järv, Virtsu vald, kurie yra siejami su estišku apelatyvu virts ‘klanas, sru tų duobė’ (Kettunen 1955: 238). Taip pat latvių kalboje yra žodis virca ‘sru tos’, laikomas finų skoliniu (Zeps 1962: 206–207). Iš pirmo žvilgsnio Virčiuvo vardas gali turėti ką nors bendra su finų kalbomis, tačiau tai gali būti ne substrato kilmės vietovardis, o netiesioginis finizmas, t. y. vietovardis, sudarytas iš finų skolinio (Balode 2015). Semantiniu požiūriu šis upėvardis taip pat nekelia abejonių, kadangi tiek baltų, tiek finų areale galima rasti semantiškai panašių upėvardžių: Myžupis, Šikupis bei suomių Paskajoki (paska ‘šūdas’, joki ‘upė’). Tačiau reikia atsižvelgti į tą faktą, kad Virčiuvis yra vienas iš lygiagrečių Lielupės intakų, kurie turi lietuvišką ir latvišką vardą, pavyzdžiui, lietuvių Švetė ~ latvių Svēte, lietuvių Šešėvė ~ latvių Seseve, lietuvių Vegerė ~ latvių 160 Acta Linguistica Lithuanica XC Tariam ai finougr iškos kilmės Lietuvos vandenvardžiai Vedzere, lietuvių Ýslikis ~ latvių Īslīcis. Pasak Būgos (III 581), lietuviai į šį kraštą atsikėlė dar tuomet, kai žiemgalių kalbos fonetika nesiskyrė nuo lietuvių. Jei lietuviai būtų atsikėlę po fonologinių pakitimų žiemgalių kalboje, tų upių vardų lietuviški variantai būtų **Svetė, **Vedžerė / **Vedzerė, **Yslĭcis / **Yslicis. Būgos lyginamų upėvardžių latviškų ir lietuviškų variantų fonetiniai atitikmenys yra reguliarūs, ko negalima pasakyti apie Virčiuvį ~ Vircava, nes lietuviškas vardo variantas vis dėlto turėtų būti, pavyzdžiui, **Virkjava. Gali būti, kad lietuvių kalboje vandenvardis prijigo pasiskolinta iš latvių forma, plg. Žiemgaloje teka upė Čeriaukštė, kurios latviška forma yra Ceraukste, o rekonstruota baltiška forma – *Keraukštė / *Keraukste, todėl lietuviškai turėtų būti **Keriaukštė, tačiau prijigo latviška forma. Taigi gali būti, kad upėvardis baltiškas, o tiksliau – žiemgališkas, ko įrodymas atitinkamai yra vandenvardžio forma Virči-uvė su tipišku žiemgališku formantu (Būga III 748). Be to, Šliavas (1970: 271) ankstesnėje savo publikacijoje Virčiuvį priskyrė žiemgališkiems vardams ir pateikė latvišką jo formos variantą Vircuve. Todėl šį upėvardį būtų tikslinga laikyti baltišku ir išaiškinti jo šaknies kilmę. 3.38. Vokša (upė), Vokšelis (ežeras) Vokša teka dabartine Baltarusijos teritorija netoli Lietuvos sienos, o Vokšelis – Vilniaus krašte. Pasak Vanago (1981: 391), šie vardai gali būti finougrų kilmės. Vanagas lygina juos su ežerų vardais: karelių Vokša, Vokš-ezero, Vokš-ozero ir suomių apeliatyvu vuoksi ‘potvynis, srovė, srautas’, kuris yra apeliatyvo vuo ‘tėkmė, srovė, upelis’ vedinys. Kareliškųjų vardų suomiškas atitikmuo yra Vuoksjärvi (Kuzmin 2014: 135). Palyginimas su vuoksi netinkamas, kadangi tai vedinys iš vuo ‘tėkmė, srovė, upelis’. EVE duomenimis (s. v. vuo), finougrų prokalbėje vuo šaknies forma buvo *uwe. Kitose dabartinėse finougrų kalbose šio žodžio formos yra, pavyzdžiui, Švedijos samių uwe, uvwe ‘srautas, tėkmė’, chantų ow ‘srovė’, ow- ‘tekėti’, rytų mansų oy (SES s. v. vuo). Lyginimas su karelių vardais nėra prasmingas. Karelių vardai turi antrinį š (< s). Taip pat pažymėtina, kad lietuviškas o, kuris visada yra ilgas, išsirutuliojo iš ilgojo a. Nors kareliški ir lietuviški vardai skamba panašiai, jų pirminės formos buvo visiškai kitokios, todėl ir negali būti svarstoma apie akmens amžiaus laikų finougrų substratą. Šmidas upėvardį Vokša lygina su upėvardžiu Vokė ir atkreipia dėmesį į tai, kad pirmasis galėjo būti pastarojo darinys (Schmid 1988: 173). Kaip pavyzdį jis pateikia Gilis ~ Gilšė. Galbūt tokiu pačiu būdu galėjo susidaryti vandenvardžiai Vokša ir Vokšelis. Straipsniai / Articles 161 SIMONAS NOREIKIS 4. REZULTATAI IR IŠVADOS Tyrimo tikslas ištirti Vanago pristatomas Lietuvos vandenvardžių finougriškas etimologijas buvo įgyvendintas. Paaiškėjo, kad jos vargu ar gali būti finougriškos, kadangi Vanago ir kitų kalbininkų teikiami palyginimai su finougriškais apelatyvais ir tikriniais žodžiais pasirodė netinkami. Pagrindinės priežastys, kodėl nagrinėjami vandenvardžiai negali būti finougriški, yra šios: 1) istorinė-fonologinė. Iš rekonstruotos finougriškos formos negali išsirutulioti dabartinė lietuviška forma. Tai dažniausia priežastis, dėl kurios palyginimai nėra tinkami; 2) semantinė. Vandenvardis lyginamas su apelatyvu, kuris netinka vandenvardžio apibūdinimui arba iš tokio apelatyvo nėra sudaromi vandenvardžiai finougrų kalbose; 3) chronologinė. Žodis finougrų kalbose atsirado vėliau negu finougrai tariamai gyveno dabartinėje Lietuvos teritorijoje. Prieš atsikeliant vienai tautai į tam tikrą teritoriją, kur gyveno kita tauta, pastarosios palikti substrato vietovardžiai būna tarpusavyje panašūs, juos galima skirstyti į tam tikrus tipus, pavyzdžiui, pagal darybą, semantiką ir kt. Straipsnyje nagrinėti vardai yra labai skirtingi ir tarpusavyje mažai tesusiję (išskyrus Piladis ir Šiladis). Taip pat kai kuriems Vanago pateiktiems hidronimams galima argumentuotai priskirti baltišką ar slavišką kilmę. Todėl galima teigti, kad Lietuvoje akmens amžiaus laikus siekiančių finougriškos kilmės vandenvardžių nėra ir ten finougrai, ko gero, iki baltai atsikėlė į šiuos plotus, negyveno. Tačiau neatmestina tai, kad Lietuvoje gali būti finougriškos kilmės tikrinių žodžių, tik jų amžius siekia ne senuosius akmenis, o naujausius laikus. XV amžiaus viduryje į Lietuvos ir Latvijos pasienį iš Ingrijos (dabartinė Leningrado sritis, Rusija) kryžiuočių buvo atginti vodai (krieviniai), kurie galėjo daryti poveikį naujai apgyventos vietos vardynui⁴. Dėl nedidelio atstumo nuo Bauskės iki sienos su Lietuva ir sienos pasikeitimo krieviniai tikrai galėjo atsikelti į Lietuvos pusę. Tai paliudija, pavyzdžiui, pavardė Krievinis Pasvalyje. ⁴ Straipsnio autorius, Helsinkio Universiteto doktorantas, šiuo metu vykdo krievinių tikrinių žodžių tyrimus Latvijoje ir kelia sau tikslą ieškoti jų taip pat ir Lietuvos pusėje. 162 Acta Linguistica Lithuanica XC Tariam ai finougr iškos kilmės Lietuvos vandenvardžiai ŠALTINIAI E E S e – Eesti Etümoloogiasõnaraamat, eds. I. Metsmägi, S. Meeli, S.-E. Soosaar, Tallinn: Eesti keele sihtasutus 2012. Prieiga internete: https://www.eki.ee/dict/ety/. E K N R e – Eesti kohanime raamat, Tallinn: Eesti Keele Sihtasutus 2016. Prieiga internete: https://www.eki.ee/dict/knr/. E V E – Suomen vanhimman sanaston etymologinen verkkosanakirja. Prieiga internete: https://sanat.csc.fi/wiki/EVE-etusivu. K N A B – Eesti Keele Instituudi kohanimeandmebaas. Prieiga internete: https://www.eki.ee/knab/knab.htm. K S – Kielitoimiston sanakirja. Prieiga internete: https://www.kielitoimistonsanakirja.fi/. L G I A V D – Latvijas Ģeotelpiskās Informācijas Aģentūra – Vietvārdu Databāze. Prieiga internete: https://www.eki.ee/knab/knab.htm. L K Ž e – Lietuvių kalbos žodynas 1–20 (1941–2002), red. kolegija G. Naktinėnė, J. Paulauskas, R. Petrokienė, V. Vitkauskas, J. Zabarskaitė, vyr. red. G. Naktinėnė, e. variantas, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2008 (atnaujinta versija, 2018). Prieiga internete: https://ekalba.lt/lietuviu-kalbos-zodynas/. S E S – Suomen etymologinen sanakirja. Prieiga internete: https://kaino.kotus.fi/ses/. S I U E – Studies in Uralic Etymology. Prieiga internete: https://siue.hcommons.org/2023/12/04/some-etymological-notes-on-words-for-invertebrates/. U E W – Uralisches Etymologisches Wörterbuch. Prieiga internete: http://www.uralonet.nytud.hu/search.cgi?resetform=1&collapse=1. L I T E R A T Ū R A A i k i o A n t e 2007: The Study of Saami Substrate in Finland. – Onomastica Uralica 4, 159–197. A i k i o A n t e 2014: Studies in Uralic Etymology II: Finnic etymologies. – Linguistica Uralica L 1/2014, 1–19. A i k i o A n t e 2014a: Studies in Uralic Etymology III: Mari etymologies. – Linguistica Uralica L 2/2014, 81–93. A r i s t e P a u l 1971: Die ältesten Substrate in den ostseefinnischen Sprachen. – Советское финно-угроведение [Sovetskoe finno-ugrovedenie] 7, Tallinn: Академия Наук Эстонской ССР [Tallinn: Akademija Nauk Estonskoj SSR], 251–258. Straipsniai / Articles 163 SIMONAS NOREIKIS Balode Laimute 2015: Criteria for Identifying Possible Finnicisms in Latvian Toponymy. – Contacts between the Baltic and Finnic languages, ed. S. Junttila, Ser. Uralica Helsingiensia, 7, Helsinki: Suomalais–Ugrilainen Seura, 49–70. Bednarczuk Leszek 1976: Zapożyczenia ugrofińskie w językach bałtosłowiańskich. – Acta Baltico–Slavica 9, 39–64. B i r y l a M i k a l a j V. 1969: Бiрыла, Мiкалай В. Беларуская антрапанiмiя [Belaruskaja antrapanimija] 2: Прозвiшчы, утварэньня ад апэлятыўнай лексiкi [Prozviščу, utvora-nуja ad apelіatyŭnaj leksіkі], Мiнск: Навука i Тэхнiка [Minsk: Navuka i Tehnika]. B r e i d a k s A n t o n s 1973: Прибалтийско-финские названия рек в Латгалии [Pribaltijsko-fинskie nazvanija rek v Latgalii]. – Latvijas PSR Zinātņu Akadēmijas Vēstis 2(307), Rīga: Latvijas PSR Zinātņu akadēmijas izdevniecība, 97–102. Būga I – Būga Kazimieras. Rinktiniai raštai 1, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1958. Būga III – Būga Kazimieras. Rinktiniai raštai 3, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1961. Čašev Aleksandr 2010: Чашев, Александр. Тайны земли холмогорской [Tajny zemli cholmogorskoj], Архангельск: ОАО Издательско-полиграфическое предприятие «Правда Севера» [Archangel’sk: OAO Izdatel’sko-poligrafičeskoe predprijatie „Pravda Severa“]. Prieiga internete: http://www.emezk.ru/catalog/Secrets-Of-Language-Of-The-Earth-Holmogorsky/doc/630/. Endzelīns Jānis 1961: Latvijas PSR vietvārdi 1(2), Rīga: Latvijas PSR Zinātņu akadēmijas izdevniecība. Ernits Enn 1979: К выявлению субстрата в прибалтийско-финских языках [K vyjavleniju substrata v pribalтijsko-fинskich jazykach]. – Советское финно-угроведение [Sovetskoe finno-ugrovedenie] 15, Таллинн: Академия Наук Эстонской ССР [Tallinn: Akadeemija Nauk Èstonskoj SSR], 129–135. Froelich Georg 1930: Flußnamen in Ostpreußen. Ein Beitrag zur Namenforschung und Siedlungsgeschichte des preußischen Ostens. – Zeitschrift der Altertumsgesellschaft Insterburg 19, 1–84. Hakulinen Lauri 1979: Suomen kielen rakenne ja kehitys, Helsinki: Otava. Junttila Santeri 2015: Proto–Finnic loanwords in the Baltic languages? An old hypothesis revisited. – Contacts between the Baltic and Finnic languages, ed. by S. Junttila, Ser. Uralica Helsingiensia, 7, Helsinki: Suomalais–Ugrilainen Seura, 12–37. Junttila Santeri 2015a: Tiedon kumuloituminen ja trendit lainasanatutkimuksessa. Kantas uomen balttilaislainojen tutkimushistoria, Helsinki: Helsingin yliopisto. 164 Acta Linguistica Lithuanica XC Tariamai finougriskos kilmės Lietuvos vandenvardžiai Junt tila Santeri 2019: Lähtökielten sanansisäisten soinnittomien klusiilien edustus kantasuomen balttilaislainoissa: Osa II. Edustus kohdekielen pitkän tavuaineksen jäljessä. – Suomalais-Ugrilaisen Seuran Aikakauskirja 97, 35–73. Kalima Jalo 1936: Itämerensuomalaisten kielten balttilaiset lainasanat, Helsinki: Suomalaisen Kirjallisuuden Seura. Kallio Petri 2015: The Stratigraphy of the Germanic Loanwords in Finnic. – Early Germanic Languages in Contact, ed. J. O. Askeldal, H. F. Nielsen, E. W. Hansen, A. Holsting, F. T. Stubjær, Ser. NOWELE Supplement Series, 27, Amsterdam: Philadelphia, PA, 23–38. Kallio Petri 2016: Historical Phonology from Proto-Finnic to Proto-Livonian. – Eesti ja soome-ugri keeleteaduse ajakiri. Journal of Estonian and Finno-Ugric linguistics 7(1), Tartu: Tartu Ülikool, 39–65. Kettunen Lauri 1960: Suomen lähisukukielten luonteenomaiset piirteet, sar. Suomalais-Ugrilaisen Seuran Toimituksia, Helsinki: Suomalais-Ugrilainen Seura. Kilian Lothar 1986: Zur Frage eines westfinnischen Substrats in Litauen aus der Sicht von Archeologie und Hydronymie. Sprachlige Beziehungen zwischen Balten und Westfinnen. – Zeitschrift für Ostforschung. Länder und Völker im östlichen Mitteleuropa 35, Marburg: Herder-Institut, 481–502. Kiparsky Valentin 1939: Die Kurenfrage, Helsinki: Suomalainen Tiedeakatemia. Kuzmin Denis 2014: Vienan Karjalan asutushistorian nimistön valossa, Helsinki: Helsingin yliopisto. Laikas 7 – Kapleris Ignas, Meištas Antanas, Mickevičius Karolis, Šalna Rytas, Tamkutonytė-Mikailienė Živilė. Laikas 7: istorijos vadovėlis 7 kl., d. 1, Vilnius: Briedis, 2004. Lang Walter 2016: Early Baltic-Finnic Contacts as Evidenced by Archaeological and Linguistic Data. – Eesti ja soome-ugri keeleteaduse ajakiri. Journal of Estonian and Finno-Ugric linguistics 7(1), 11–38. Laumane Benita 1973: Zivju nosaukumi latviešu valodā, Rīga: Zinātne. Lehtinen Tapani 2007: Kielen vuosituhannet. Suomen kielen kehitys kantauralista varhaissuomeen, Helsinki: Suomalaisen Kirjallisuuden Seura. Leyding Gustaw 1959: Słownik nazw miejscowych okręgu Mazurskiego: Nazwy fizjograficzne (zlokalizowane) 2, Poznań: Państwowe Wydawnictwo Naukowe. Leikuma Lidija 2003: Latgalīšu volūda: intensīvā mācību kursa materiāli 1, Sanktpēterburga: Sanktpēterburgas Valsts universitāte. Straipsniai / Articles 165 SIMONAS NOREIKIS Liukkonen Kari 1999: Baltisches im Finnischen, Helsinki: Finnisch-Ugrische Gesellschaft. Liukkonen Kari 2003: Dėl kai kurių lietuvių ir suomių onomastikos klausimų. – Tarptautinė Kazimiero Būgos konferencija: etimologija ir onomastika, 2003 m. spalio 24 d., red. R. Buivydienė, B. Kabašinskaitė, Vilnius: Vilniaus universitetas, Baltistikos ir bendrosios kalbotyros katedra, 31. LÄGLOS III – Kylstra Andries Dirk, Hahmo Sirkka-Liisa, Hofstra Tette, Nikkilä Osmo. Lexikon der älteren germanischen Lehnwörter in den ostseefinnischen Sprachen 3 (P–Ä), Amsterdam, New York: Rodopi, 2012. Maradudina T. V. 1965: Марадутина, Т. В. Рефлексы сингармонизма в севернорусской субстратной топонимике [Refleksy singarmonizma v severnorusskoj substratnoj toponimike]. – Вопросы топономастики [Voprosy toponomastiki], вып. 2 [vyp. 2], ред. А. К. Матвеев [red. A. K. Matveev], Свердловск: Уральский государственный университет им. А. М. Горького [Sverdlovsk: Ural’skij gosudarstvennyj universitet im. A. M. Gor’kogo], 7–14. Matveev Aleksandr K. 2001: Матвеев, Александр К. Субстратная топонимия Русского севера [Substratnaja toponimija Russkogo Severa] 1, Екатеринбург: Издательство Уральского университета [Ekaterinburg: Izdatel’stvo Ural’skogo universiteta]. Mela Marjo 2001: Latvian virolaiset: historia, kieli ja kulttuuri, ser. Bibliotheca historica, 69, Helsinki: Suomalaisen kirjallisuuden Seura. Mel’ničenko Grigorij G. 1961: Мельниченко, Григорий Г. Краткий ярославский областной словарь [Kratkij jaroslavskij oblastnoj slovar’] 1, ред. коллегия Г. Г. Мельниченко, А. И. Никеров, М. Л. Сурпин, отв. ред. А. И. Никеров [red. kollegija G. G. Mel’ničenko, A. I. Nikerov, M. L. Surpin, otv. red. A. I. Nikerov], Ярославль: ЯГПИ имени К. Д. Ушинского [Jaroslavl’: JaGPI imeni K. D. Ushinskogo]. Noreikis Simonas 2018: Suomalais-ugrilaiseksi esitetty Liettuan vesistö nimistö, University of Helsinki: magistro darbas. Prieiga internete: http://urn.fi/URN:NBN:fi:hulib-201806132562. Nuutinen Olli 1989: Järvi – balttilainen laina. – Virittäjä 93, 497–503. Pospelov Evgenij M. 1970: Поспелов, Евгений М. Метод географических терминов в анализе субстратной топонимии севера [Metod geografičeskich terminov v analize substratnoj toponimii Severa]. – Местные географические термины. Вопросы географии [Mestnye geografičeskie terminy. Voprosy geografii] 81, Москва: Мысль [Moskva: Mysl’], 96–105. 166 Acta Linguistica Lithuanica XC Tariam ai finougriškos kilmės Lietuvos vandenvardžiai Rimša Vytautas 1995: Pseudos10mugriški baltų vietovardžiai. – Baltistica VII: Baltistica VII Starptautiskais baltistu kongress 1995. g. 13.–15. jūnijā: referātu tēzes, Rīga: Latviešu valodas institūts, 97–98. Rudzīte, Marta 1968: Somugriskie hidronīmi Latvijas PSR teritorijā. – Latviešu leksikas attīstība. Zinātniskie raksti 86, Rīga: Zinātne, 175–198. Saarikivi Janne 2006: Substrata Uralica. Studies on Finno-Ugrian Substrate in Northern Russian Dialects, Helsinki: Helsingin yliopisto. Saarnisto Matti 2003: Karjalan geologia. Karjalan luonnonmaiseman synty. – Karjalan synty. Viipurin läänin historia 1, ed. by M. Saarnisto, Karjalaisen Kulttuurin Edistämissäätiö, Karjalan Kirjapaino Oy/Karjala-lehti, 21–80. Sammallahti Pekka 1988: Historical phonology of the Uralic languages. – The Uralic languages: Description, History and Foreign Influences, ed. D. Sinor, Ser. Handbuch der Orientalistik, Sec. 8: Handbook of Uralic and Central Asian Studies, 1, Leiden: E. J. Brill, 478–554. Schmid Wolfgang P. 1988: Noch einmal zur Frage eines westfinnischen Substrats in Litauen. – Zeitschrift für Ostforschung. Länder und Völker im östlichen Mitteleuropa 37, Marburg: Herder-Institut, 161–174. Serebrennikov Boris A. 1970: Серебренников, Борис А. Почему трудно разрешить проблему происхождения верхних слоёв севернорусской гидронимии [Почему трудно разрешить проблему происхождения верхних слоёв севернорусской гидронимии]. – Вопросы языкознания [Voprosy jazykoznanija] 1, 44–59. Šliavas Juozas 1970: Substratas Žeimelio apylinkės vardyne ir tarmėje. – Kraštotyra, red. B. Vaitkevičius, 263–270. Šliavas Juozas 1996: Žiemgalių pėdsakais, Vilnius: „Žiemgalos“ draugija. Thomsen Vilhelm 1890: Berøringer mellem de finske og de baltiske (litauisk–lettiske) sprog: en sproghistorisk undersøgelse, København: Blanco Lunos. TLE IV – Tarybų Lietuvos Enciklopedija 4 (Simno–Žuvorūnė), Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1988. Toporov Vladimir N. 1977: Топоров, Владимир Н. К фракийско балтийским языковым параллелям [K frakijsko baltijskim jazykovym paralleliam]. – Балканский лингвистический сборник [Balkanskij lingvističeskij sbornik], отв. ред. Т. В. Цивьян [otv. red. T. V. Civ’jan], Москва: Наука [Moskva: Nauka], 59–116. Vanagas Aleksandras 1970: Lietuvos TSR hidronimų daryba, Vilnius: Mintis. Straipsniai / Articles 167 SIMONAS NOREIKIS Vanagas Aleksandras 1975: К проблеме финно-угорского субстрата в литовской топонимии [K probleme finno-ugorskogo substrata v litovskoj toponimike]. Congressus Tertius Internationalis Fenno-Ugristarum. Tallinnae habitus 17.–23. VIII. 1970. Pars I. Acta Linguistica, Tallinn: Valgus, 404–405. Vanagas Aleksandras 1981: Lietuvių hidronimų etimologinis žodynas, Vilnius: Mokslas. Vanagas Aleksandras 1988: Lietuvių vandenvardžiai, ser. Kalba ir žmonės, Vilnius: Mokslas. Vasmer Max 1934: Beiträge zur historischen Völkerkunde Osteuropas. 2. Die ehemalige Ausbreitung der Westfinnen in den heutigen slavischen Ländern, Berlin: Akademie der Wissenschaften. Vasmer Max 1987: Фасмер, Макс. Этимологический словарь русского языка 4 (T–Ящур) [Etimologičeskij slovar’ russkogo jazyka 4 (T–Jaščur)], перевод с немецкого и дополнения О. Н. Трубачева, ред. М. А. Оборина [perevod s nemeckogo i dopolnenija O. N. Trubačeva, red. M. A. Oborina], Москва: Прогресс [Moskva: Progress]. Wiedemann Ferdinand J. 1869: Ehstnisch-deutsches Wörterbuch, St. Petersburg. Zeps Valdis J. 1962: Latvian and Finnic Linguistic Convergences, Bloomington: Indiana University; The Hague: Mouton and Co. Zinkevičius Zigmas 2005: Lietuvių tautos kilmė, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. Lithuanian Hydronyms of Allegedly Finno-Ugric Origin SUMMARY This article is based on the author’s Master Thesis written in Finnish and submitted at the University of Helsinki in 2018. The topic is “Lithuanian hydronyms supposed to be Finno-Ugric” and the aim was a critical analysis of such hydronyms, and the result was that in Lithuania there are no Finno-Ugric hydronyms. This topic is important to Lithuanian onomastics. However, in Lithuania, there are not many people with knowledge of Finnish. Thus, this article makes it possible for Lithuanian readers to see the results of the Master Thesis by the author. In Lithuania, it is still believed that before the arrival of the Balts to the nowadays territory of Lithuania there lived Finno-Ugrians and they must have left their traces in the toponyms. The supposed time of this event is 2000 BC. Thus, Aleksandras Vanagas proposed 168 Acta Linguistica Lithuanica XC Tariamai finougr iškos kilmės Lietuvos vandenvardžiai Finno-Ugric etymologies for various Lithuanian hydronyms which in his opinion sound similar to modern Finnic appellatives and proper names. If the investigated hydronyms are a result of 4000 years old language contacts, then the Baltic and Finnic languages of those times sounded different. Thus, the historical-phonological method will be applied in this work as well as semantical and onomastic methods comparing Baltic and Finnic toponyms. Such methods were applied by Aikio in investigating supposed Samic toponyms in Finland where there was a trend to propose Samic etymology for toponyms with unclear etymology sometimes even without comparing them to a Samic appellative or a proper name. He paid attention to the fact that proto-Samic was phonologically different than modern Samic languages and he invited to reconstruct proto-Samic forms first and only then compare them to Finnish toponyms. A reconstructed form may indicate that Samic etymology is wrong. This method is suitable also in the case of supposed Finno-Ugric hydronyms in Lithuania. In the Master Thesis and this article, there were revised over 40 Lithuanian hydronyms for which Vanagas suggested Finno-Ugric etymologies. All the etymologies by Vanagas were rejected for the following reasons: Historical-phonological. The reconstructed forms of the compared hydronyms to Finno-Ugric appellatives and proper names are so different that the development from one form to another would be possible. Semantical. A Lithuanian hydronym is compared to an appellative which is not used in the formation of Finno-Ugric toponyms. Chronological. A Finno-Ugric appellative, which a Lithuanian hydronym is compared to, is a borrowing from other languages (later than the Stone Age). In addition, all the hydronyms presented by Vanagas are very different and it is impossible to classify them in any way (by construction, semantics etc.). In conclusion, in Lithuania, there are no Finno-Ugric hydronyms of the Stone Age. Nevertheless, the presence of Finnic proper names is possible on the Lithuanian–Latvian borderland, brought by Kreevins (Votic) who lived in Bauska region from the 15th century. Bauska is situated not far away from the border, which during the centuries was not very precise and there were small changes in it. It means that Kreevin could have transferred their proper names to the territories of present-day Lithuania. Thus, further research should be concentrated on seeking Kreevin names in Northern Lithuania. Įteikta 2024 m. gegužės 2 d. SIMONAS NOREIKIS Helsinkio universiteto Suomių kalbos, finų-ugrų ir skandinavų kalbų ir literatūrų institutas PL25 (Unioninkatu 40) 00014 University of Helsinki [email protected] Straipsniai / Articles 169