136 Acta Linguistica Lithuanica XC SIMONAS NOREIKIS Università di Helsinki ORCID id: orcid.org/0000-0003-2895-5880 Direzioni di ricerche scientifiche: finougrų istorinė ir komparamoji kalbotyra, onomastika. DOI: doi.org/10.35321/all90-06 TARIAMAI FINOUGRIŠKOS KILMS LIETUVOS VANDENVARDŽIAI Lithuanian Hydronyms of Allegedly Finno-Ugric Origin ANOTATIA Obiettivo dello studio verificare Aleksandro Vanago e altri kalbininkų effettuati durante le ricerche dei Lituani vandenvardžių determinata la loro finougrišką kilmę paragonando i nomi dei vandenų con similmente suambanziali attuali finougriškai apeliativi e testi parole. Si ritiene che tale paragone non sia affidabile, poiché si parla di possibili contatti linguistici, avvenuti prima 4000 anni, quandoet baltų e finougrų lingue avevano un'altra struttura fonologica. A causa di questa ragione è stata effettuata delle paragonabili forme storica-fonologica ricostruzione e determinata se dalla ricostruita finougriška forma poteva issirutulioti lietuviška forma. Ricevendo la risposta negativa, la possibilità di origine finougriška è stata respinta. Anche è su kuriuo lyginamas Lietuvos vandenvardis, yra vartojamas finougriškų vietovardžių daryboje (semantinis kriterijus). Neigiamo atsakymo atveju finougriškos kilmės galimybė taip stato verificato se l'appello, pure è stata respinta. Glioalmente è stato verificato l'origine del paragonabile finougriško apeliativo e in alcuni casi risultò che comuneis parola nelle finougrų lingue è skolinys da altri lingue e apparso più tardi negu vyko numanomi baltų e finougrų lingue contatti nell'attuale territorio Lituano. Pratachius elencatus metodi, istyrus raccontus vandenvardžius e da nuovo nustačius le loro etimologijas spiegò, che tutte fino šiol venute poco credibili. Sulla base dei più recenti studi archeologici si può affermare, che in Lituania in generale non può essere substrato finougrų dei tempi della pietra. Tuttavia non esclude questo, che in Lituania può essere nuovi tempi dei finougrų (vodų (krievinių)) tikrinių žodžių, dei quali quest'articolo autorius ieškos toliau studiodamas doktorantūroje. ESMINIAI VODŽIAI: finougrai, substratas, vandenvardžiai, onomastika, kalbų kontaktai.
Straipsniai / Articles 137 Tariamai finougriškos kilmės Lietuvos vandenvardžiai ANNOTATION The study aims to verify the Finno-Ugric etymology of 40 Lithuanian hydronyms appellatives suggested by Aleksandras Vanagas and other linguists comparing them to Finno-Ugric and proper names that sound similar. However, such a comparison is not languages had suitable as the supposed contacts took place 4000 yers ago when Baltic and Finno-Ugric different phonological structures. Therefore, there was made historical-phonological reconstruction of the compared forms and scrutinised if the Lithuanian form could have been developed from the reconstructed Finnou-Ugric form. If the answer was negative, then the Finno-Ugric etymology was rejectable. It was also verified if the Finno-Ugric appellative to which a Lithuanian hydronym was compared was used in Finno-Ugric toponym formation. In case of a negative answer the Finno-Ugric etymology was rejectable. Infine, the etymology of the compared FinnoUgric appellative was verified and in some cases it appeared that they were loanwords from other languages borrowed later than the supposed contacts between Balts and FinnoUgrians took place in Lithuania. After investigating the suggested etymologies it appeared that all of them were wrong. According to recent archaeological data it can be claimed that there cannot be Finno-Ugric substrate in Lithuania from the Stone Age. Nevertheless, it is not excluded that in Lithuania there could be Finno-Ugric (VoticKreevin) proper names, which the author of the article is looking for in his PhD studies. KEYWORDS: Finno-Ugric, substrate, hydronyms, onomastics, language contacts. 1. ĮVADAS L'articolo è destinato a analisi critica dei vandenvardżi lituani tenuti finougriškai e pubblicabile nel 2018 università di Helsinki in suomi scritto e apposito lavoro magistro, al fine apprendere i lettori Lituani con i risultati di questo lavoro (Noreikis 2018). in Lituania ancora ancora gajus convinzione, che 2000 m. pr. Kr., prima dei balti all'arrivo in attuale territorio Lituania, in essa vivevano finougri attuali suomi, estų e altre nazioni proëviai, a finougriškos origine vandenvardžiai è la prova dell'ultimo fatto. Questa teoria proposta concetto è considerata tanto inabejitata, che di questo persino si scrive nei manuėli della storia, ad esempio, guidėly Laikas 7, nel quale vengono indicati concretis di tali vandenvardžių 2004: 37). Įsitikinimas dėl dabartinėje Lietuvos teritorijoje gyvenusių finougrų paremtas pavyzdžiai Jarà, Kdė, Tilkà (Laikas 7 teoria della continuitù, secondo la quale fino a t. y. iki indoeuropiečių-baltų ten gyvenę šukinės keramikos kultūros atstovai,
SIMONAS NOREIKIS 138 Acta Linguistica Lithuanica XC kė su 40 hidronimų, ai quali proposeė finougrišką kalbėjo finougrų kalbomis. Remdamasis šia teorija, Aleksandras Vanagas pateiorigine deškinimą. Ultimamente il continuinumo teoria comincia a perdere attualità, già nonemanoma, che finougra vivesse nell'attuale territorio della Lituania. L'archeologo Valterio Lango opinione, i contatti delle lingue balte e finougră iniziò nel attuale territorio della Russia (į ad ovest da Mosca) e successivamente le lingue interconnessione avvenne nell'attuale Lettonia e Estonia (Lang 2016). Pertanto, ziacchiando solo attraverso il prisma della scienza archeologica, si può dubitare, che in Lituania potessero essere finougriškos origine vandenvardžių. wirvelinės ceramikų kultūros gyvenę žmonės, questo scopo di verificare Lithuanian vengono presentati vandenvardžių finougriškas etimologijas kalbotyros. Vanago proposte etimologie ha difetti di, poiché selezionati Lituania vandenvardžius egli paragonato con suomių, estų, karelų e altri finų apeliativi e tikriniais parole. L'indagine era insufficiente, perché studiinėjami possibili molto vecchi contatti linguistici. Importante sapere la storia di sviluppo delle lingue paragonabili e effettuare paragonabili forme ricostruzione. Pertanto, l'indagine condotta solleva le seguenti domande: 1. Arago forniti comparazioni dei Lituani vandenvardžių con finougriškai apeliativi e verificareie parole sono preciziški? 2. È Vanago presentati acquevardži di origine finougriška sono di pietra età tempi? 3. Può in Lituania in generale esser finougriškų locovardžių? Šaltiniai, nei quali Vanagas pristato potimai finougriškus hidronimus, vengono forniti nell'articolo sezione Analizė. Alcuni quali Vanago finougriškais considerati vandenvardžius sono stati brevemente aptarę Vytautas Rimša (1995) e Karis Arvas Liukonenas (Liukkonen 2003), che e hanno proposto baltiškos kilmės aiškinimą, kas padaryta be detalesnių komentarų konferencijų pranešimų tezėse. Pertanto lo scopo di questo lavoro esaminare in profondità ogni Vanago suggeromà finougriškos origine spiegazione caso. 2. METODA Come è stato già menzionato Įvade, Vanagas Lituani vandenvardžiam finougriškos kilmės aiškinimus offrì paragonandoli con attuali finougrų apeliativi, tuttavia di questo non basta, quando si parla di possibili 4000 anni di vecchio contatti, kadangi tuo metu tiek baltų, tiek finougrų kalbų fonetinė išraiška buvo kitokia. Todėl pirmasis žingsnis, kurį reikia žengti analizuojant Vanago pateiktus palyginimus – rekonstruoti lietuviško vandenvardžio prabaltišką formą bei
Articoli Articles 139 / Tariamai finougriškos kilmės Lietuvos vandenvardžiai finougriškojo apeliativo o vero vero parola formą finougrų prokalbėje pasitelkiant historinės-lyginamosios fonologijos metodą. Risultato può essere tale similmente presunta forme di parole prokalbėse sarebbero molto diverse e possibile caso di prestinimosi esse sarebbero issirutuliojusios come tutta un'altra forma. Questo metodo ha incoraggiato l'uso Antė Aikios nei studi dei luoghiovardi sami della Finlandia, quando era popolare di origine non chiara i luoghiovardi da valutare come di origine sami confrontandoli con le attuali parole delle lingue sami o persino senza fornire la comparazione (Aikio 2007: 160). Egli richiamò l'attenzione al fatto che la prokalbia sami e delle attuali lingue sami la struttura fonologica differisce notevolmente, quindi bisogna effettuare storica-fonologica ricostruzione (tenebr: 164), dopo la quale sami etimologia potrebbe essere negata. Secondo analogia questo metodo potrebbe essere applicato e finougriškai tenuti analisi dei vandenvardžių Lituani. Verificando finougriškos etimologia anche idonimità nonleistina da occhiı aspetto semantico. Se dal punto di vista fonologico l'origine convince, lei necessariamente convincerà dal punto di vista semantico. Ad esempio, il locovardis è paragonato con finougrų apeliativ, che finougrų toponimijoje locovardžių daryboje nevartojamas. Giacimenti bisogna verificare finougriško apeliatyvo, con cui si confronta Lituania vandenvardis, kilmę e radimosi tempo. Quell'appelliativo può apparire esąs skolinys negli stessi finougrų linguaggi, apparse in successive negu finougrai possibilmente vivevano nell'attuale territorio della Lituania. Allora Lituania vandenvardžio finougriška etimologija chronologiniu punto di vista è atmestina. 3. ANALIZ In questa parte saranno analizzati vandenvardji, che Vanagas e altri scienziati presentano come finougriškos origine. Vanagas li ha menzionati in vari suoi lavori, dei quali Zigmas Zinkevičius (2005: 29) compilò, nella sua opinione, la più credėtini vandenvardžių di origine finisca e affermò che la maggior parte di quei vandenvardžių origine finiška non pone dubbi, però non basindè, perché. In questo articolo sarà presentato un elenco vandenvardžių, la cui maggior parte basata precedentemente menėtu Zinkevičiaus sąrašu, tuttavia in esso sarà inclusa e più vandenvardžių, che minimi in altre fonti. Per esempio, upėvardis Tilkà è stato menzionato nella guida della storia Laikas 7 (2004: 37). La lista Zinkevičiaus sarà anche completata dagli altri Vanago (1975: 406407) minimais vandenvardžiais. Straipsnio antraštėse pateikiami sukirčiuoti vandenvardžiai kaip Vanago (1981) etimologiniame žodyne (jeigu hidronimai šiame šaltinyje nekirčiuojami, straipsnyje jie taip pat kirčiuojami nebus).
SIMONAS NOREIKIS 140 Acta Linguistica Lithuanica XC PAV. Most trustitini originis finiska hidronima secondo Zinkevičių (2005: 30) 3.1. Ilmdas (lìžeras) Vanagas (1970: 106) non fornisce spiegazione dell'origine finougriška, solo paragonata vandenvardį con altri nomi delle acque lituane, tali come Ìlma Didžióji, Emis e attribuisce lo a un certo tipo, che viene costituito preesagos -ėdpagalba. Tuttavia nel suo vocodyne etimologico Vanagas (1981: 129) questo vandenordì già prende a paragonare con i locovardžiais lettini Ilmāde, Ilmede (upė), Ilmat (paimas), Ilmātes (pieva), Ilmete (paimas), che Janis Endzelynas, nel suo turnžtu, paragonano con i locovardžiais estiji Ilmat-salu, Ilm-soo, Ilma-soo (Endīnszel: 1956 359). Dal punto di vista fonologico il confronto Ilmdo con precedentemente indicati articolo dei locovardi lettoni e estioni non è adatto, poiché nella liteviškoje vardo forma c'è il lungoi voce ė, che secondo storiche fonologia dėsnius non poteva issirutulioti da trumposios e ar a e lungosios ā. Altro canto, non mette in discussione che latviškieji vandenų vardai possono avere quella pačia šaknį, solo altri preesagi. Anche si richiama l'attenzione al fatto che finougrų prokalbėje kirtis è stato fissato nella prima skiemenyje, e ežero vardo Ilmdas kirčiuojamas antrasis skiemuo.
Straipsniai / Articles 141 Tariamai finougriškos kilmės Lietuvos vandenvardžiai Finų kalbų areale sono locovardžių, le cui radice Ilmair il loro nome significa che il luogo è più alto comparut ją con gli oggetti circostanti (Aikio 2007: 176). Aplink Ilmdą ci sono e altri ežerų, tuttavia topograficamente essi sono nello stesso stesso livello. Pertanto opinè, che Ilmdas può appartenere a questo tipo di locovardzii fini, respinge. Dal punto di vista fonologico e tipologia dei locovardi Ilmdas è piuttosto di origine baltiška e sietina con i nomi Ìlma Didžióji, Emis, Emė e Amė (plg. lietuvių elmti almti ‘lėtai tekėti). Nele si apprezza apofoninė a ~ e alternnacija, paveldėta iš indoeuropiečių prokalbės (Rudzīte 1993: 135); nemažai indoeuropietiškų vandenvadžių sudaryti su šaknimi *el- / *ol-. Be to, lietuvių kalboje conosciuta e ~ i alternnacija (pavyପରି, kẽlti ~ kiti). 3.2. Ýmasta (upė) Vanagas (1981: 129130): Ýmasta ~ estų vietovardis Imastu vald. Estų vietovardžių sąvade (EKNRe s. v.1 Imastu, Imavere) si spiega che toponimo può essere correlato con i nomi *Ima, *Immo(i) e suomių asmenvardžiu Himanen: Himas(t)en. Il confronto con estų locovardžiais dal punto di vista fonologico è problematico, poiché nella forma Lituania upėvardžio Ymasta è longgasis vocis y, o estų Imastu trumpasis i. Ýmasta anche non può essere legata con suomių Himanen, poiché 3.3. finų *h (estų kalboje dažnai išnykęs) yra kilęs iš finougrų prokalbės *š, todėl į baltų kalbas būtų patekusi forma **Šimair lietuviškas vardas būtų **Šimasta. Jarà (upė ir ežeras), Jarlka (upė) Vanagas (1981: 134) indica Jarõs fiume e ežerą, anche Jarlkos fiume come finougiškos origine vandenardžius e le collega con suomių järvi ‘ežeras. Vanagas (1971: 149) questa sąsają grindzia nel fatto che in Lettonia esistiscono sudurtiniai locovardžiai, il cui secondo dėmeno è -(j)eris, -(j)ēris, kilęs dal finų prokalbės *järvi. Tuttavia questo paragone non è appropriato. Menėti Latvijos locovardžiai sono di lyvių origine, e gli stessi oggetti sono nella storica lyvių abitatoia territorio Rygos įlankos okkantėje. Nei vietovardgi si manifesta la caratteristica fonologica della lingua libbia priebalsio v estinzione po priebalsio r (finų prokalbės *järvi > lyvių prokalbės *järro > Kuržemės lyvių jōra, Salacos lyvių järu) (Kallio 4647 2016:). 1 Questi Qui e successivamente nell'articolo s. v. sub verbum (intitolinis parola dicodyne).
SIMONAS NOREIKIS 142 Acta Linguistica Lithuanica XC permutime avvenuto tardi, circa XV a., e prima di questo livians lingua vartosena poco tesistyrė dal estų kalbos (teneb: 6061). Pertanto il confronto è nologiniu požiūriu, kadangi Lietuvoje galimi finougriški vandenvardžiai atsirainappropriato chrodo 2000 m. br. Kr., lyviškos forme apparso 3500 m. più tardi. ežeras yra toli nuo lyvių gyvenamojo arealo, todėl palyginimas arealiniu-tipoloOltre a questo, Jarõs upė e giniu dal punto di vista onomasticos non è adatto. Vale la pena notare che finų *järvi l'origine non è fino a tutto a chiški. Addirittura si è ritenuto che questa parola baltiškos origine (Nuutinen 1989); egli è stato collegato con baltų *jaurā (lietuvių jáura), che finų prokalbėje virto *jäwrä (EVE s. v. järvi), e successivamente per metatezės virto *järvi. Difficile immaginare come in caso di possibile riversivo del prestito da lui potesse issirutulioti Jarà. Gli ultimi vandanvardis Jarà kirčiuoto nell'ultimo skiemenyje, cosí contrarjauja finų kalbų dėsniams. Mentrepu Jarlka piuttosto è vandenvardis di origine slaviška, che sietina con slavų pagonių dievo nome Jaril(k)o. In Lettonia si trova il villaggio Jērīla siegato con questo dievo nome (Būga III 639), quindi slaviškos origine possibilità è dov'è cosa įtikinamesnė. Baigiant dovrebbe aggiungere che Vanagas (1981: 134) richiama attenzione a Gustavo Leidingo raccontus prūsų-jotvingių vietovardžius Jarcke, Jara, Arke, Jarke Fliess (Leyding 1959: 43), ma il loro ryšio con Jarà dettagliiau nekommenta. Pertanto in ulteriori ricerche valrebbe verificare se Jarà non è legato con questi toponimi. 3.4. Kvė (upė) Vanagas (1975: 405): Kvė ~ estų käwe ‘greitas, veiklus (Wiedemann 1869: 278, 425), poiché Kazimieras Būga (III 615) ha collegato questa fila latviškų vietovardžių con estišku parola. Būgos riportati latviški locovardžiai qui non saranno trattati, perché essi non legati a tema dell'articolo. Mentrepu Kvė storica dal punto di vista fonologico non può essere collegata con estų käwe. Ferdinando J. Vydemano data forma käwe è forma di debbno grado, e nella attuale estų kalboje utilizzata forma è käbe (kilmininkas käbeda) (EESe s. v. käbe). Questa forma della parola finų prokalbėje *käpedä, da cui bargu o poteva issirutulioti *Kēwijā baltų prokalbėjė. Vanagas (1981: 154) ha presentato non più finougriškos, ma latviškos origine spegnimento, che sembra credulamesto. 3.5. Kdė, Kidẽlė (upė) Vanagas (1981: 156): Kdė ~ latvių apeliatyvai ķidas, ķides, ķidi < lyvių Ķidurga ha kid(ūd) ‘žuvų viduriai, žarnos; kas nors mažas, nesvarbus’; ~ estų vietovardis
Articoli Articles 143 / Tariamai finougriškos kilmės Lietuvos vandenvardžiai Kide-maa (Endzelīns 1961: 378); ~ upėvardis Ķidurga ~ lyvių kid(ūd) (Rudzīte 1961: 185). Pirmiausia reikia atkreipti dėmesį į Vanago pateiktus tikrinius žodžius. variante Ķīdurga su ilguoju ī (LGIA VD). La base dati dei locovardaggi dell'Estia (KNAB) non esiste del vero della parola Kidemaa, lì si può trovare solo Kiidemaa con ilguoju ii. Per questo dubitato, se upėvardis Kdė con precedentemente indicati articolo dei luoghiovarji della Lettonia e dell'Estia è adeguatamente collegato dal punto di vista fonologico. Dal punto di vista onomastica finougriška origine è anche dubbia, poiché finų vardyne non esiste locovardžių, il cui determinante fosse lyvių kid(ūd) e i suoi corrispondmen in altre finų lingue, ad esempio, suomių kita ‘ryklė, gerklė, burna, estų kida, kidu id. ‘žiaunos e suomi kidukset ‘žiaunos. Volfgangas P. Šmidas attirò l'attenzione sul fatto che latvių ķidas, ķides, ķidi è tardivas skolinys; se egli fosse entrato in baltų prokalbę, latviškas corrispondenza sarebbe *cid-, e ha spiegato perché Kdė può essere di Lituviška origine (Schmid 1988: 165 166). Nel dizionario etimologico di Vanago sono anche riportati i nomi Skidẽlė, Skidupỹs e Skidulỹs ~ sksti ‘skleistis į šalis; irti; kedėti, retėti, brigzti; plisti, sklisti, avente sinonimo ksti ‘pradėti kedėti, driksti, plyšti, skarti (LKŽe). Šmidas questi paroležius paragonata con un altro lietuvišku parolažiu (s)kedžius. Pertanto Kdė secondo analogia può essere collegata con kisti. Inoltre, Rimša (1995: 97) ritiene che Kdė potrebbe derivare dal veiksmazzodio kidénti ‘kedenti. Arrivante questione, se litavians vandenvardžiai poteva trovarsi da parole (s)kisti, kidénti, lasciandosi aperto a ricercatori onomastica litavians. Tuttavia si può affermare che Kdė non è pietra età tempių finougrų substrato vandenvardis. 3.6. Kigus, Kigas (upė) Vanagas (1981: 157): Kigus ~ Kerg-ozero (~ suomių kärki ‘genỹs, estų kärg ‘juodàsis genỹs (Vasmer 1934: 380)); ~ Kyrgus (upė Archangelsko nella (Čašev 2010); ~ estų kõrge ‘aukštas (Šliavas 1996: 50). Paragonazione con suomių kärki forse è adeguato, poiché appelliativo ha corrispondmenų in altre finougrų lingue (SES; UEW), tuttavia di possibile prestinimosi caso più tikėtinas lietuviškas corrispondmento **Kegus. Šliavas (1996: 50) è stato indicato e tale upėvardžio variantą, che probabilmente è antrinė žemaitiška forma. Il paragonamento con Kyrgus è dubboso, poiché la sua finougriška origine viene fornita paragonando questo upėvardį con vari vari finougriškai appelliativi e non rigilendo in jų, kaip vietovardžių, darybos, semantikos specifiką bei istorinės fonologijos dėsningumus.
SIMONAS NOREIKIS 144 Acta Linguistica Lithuanica XC tinas semantiniu, kadangi upė teka per lygumas. Šliavo palyginimas galbūt būtų tinkamas fonologiniu požiūriu, tačiau atmesŠmida ha sottolineato il fatto che upėvardis può essere collegato con garsažodžiu krgu (žąsų skleidžiamas garsas) e da lui sudarytu veiksmažodžiu krgauti (Schmid 1988: 166). A causa di questa paragone appropriatezza la questione viene lasciata aperta onomastem Lituanei. 3.7. Kvė, latvialmente Ķive (upė) Il fiume Kvė passa attraverso Lituania e Lettonia territorio. Būga (III 229) suggerì questo upėvarį considerare di origine finiška (plg. lyvių kiv, suomių kivi ‘akmuo). Latvišco corrispondenza Ķive indica tardivą questo nome kilmę. Se il nome sarebbe entrato in baltų prokalbę, latviška forma sarebbe **Cive. Anche necessario attirare attenzione al fatto che sia in Lituania, sia in Lettonia questo upėvardis ha un'altra variante, nel quale šaknies balsis y ī è ilgas: lietuvių Kyvė e latvių Kīve. L'ultima forma della Latvijas vietovardžių duomenų bazėje (LGIA VD) indicata come pagrindinė, altre upėvardžio forme Ķīves strauts, Ķīvīte. Lungis chicnies voce non lascia questo nome sieti con finų *kivi, poiché prestinante chicnies voce neilgėja. Laimutė Baluodė latvišką formą Ķīvīte collega con apeliativ ķīvīte ‘pempė, che è per estų kalbą atėjęs skolinys da vokiečių žemaičių kalbos (kiwit) (Balode 2015: 58). Pertanto egli forse è un indiretto finismo, ma questo solo assunzione. Tuttavia Vanagas (1981: 158) non mette e baltiškos origini bei collega con apeliativi kývis, kyvýnas ‘kirmėlytė ar koks vabalas, kyvýnas ‘smulkus vandens gyvūnėlis, infuzorija. Se la forma del nome con ilguoju balsiu è pirminė, questo forse questa sąsaja è adeguata. Ma in quale caso, questo sembra più convincente, che finougriška origine. 3.8. Kõkė (upė) Vanagas (1975: 405) sostiene che questo upėvardžio finougriška origine è piuttosto dubbio. Nel vocodyne etimologico (Vanagas Savo 1981: 161162) questo vandenvardì egli confronta con keletu latviškų toponimų con šaknimi Kāk-, cui parte Būga (III 623) legò con suomių köykky ‘sulinkęs, kuprotas. Dal punto di vista della fonologia storica il confronto con questo finomių apeliativo è completamente sfuggesso, poiché la sua forma finų prokalbėje era *keükkü, da cui difficilmente o poteva issirutulioti forma *Kāk-. Inoltre, ilgas priebalsis po ilgojo skiemens apparve più tardi che vyko baltų e finų
Straipsniai / Articles 151 Tariamai finougriškos kilmės Lietuvos vandenvardžiai Vardas Pernavà yra su priesaga -ava, kuri dažnai sutinkama baltų vandenvardžių leksikoje (lietuvių kalboje ji dažnai keičiama naujesne forma -uva). Vanagas (1970: 101) scrive che di molti nomi, che finiscono galūnėmis -ava -uva, kamieno significato oggi nonaiški. / Pernavà è uno di loro. Paulius Aristė scrisse che Estia e la Finlandia locovardžiai Pärnir Perngali essere iscritti in un linguaggio sconosciuto (Ariste 1981: 17). Appelliativo pärnä accade solo fin delle lingue (SES s. v. pärnä), quindi può essere che sia questo substratico verbo. Quindi si può fare presunidà, che Pernavà e Pérnokė non è di finougrų origine, ma può essere originée da iscritto di una lingua scomparsa. 3.21. Pladis (upė) Vanagas (1981: 258) nel verodyne etimologico propone du finougriškos origine aiškinimus. Innanzitutto, Vanagas si basa sulla proposta Rudzytės (Rudzīte 1968: 189) e Antuono Breidako (Breidaks 1973: 100) spiegando che Latgalos upė Pyldys ups (latviška forma Pilda) può essere collegato con estų põld ‘laukas3. Pyldys viene presentato come latgalių vienaskaitos moteriškosios giminės kilmininkas (žr. Leikuma 2003: 13). Tuttavia Vanago dato il nome Piladis con l'atgalių Pylda è inappropriato, poiché l'ultimo è apparso solo dopo estų attivraustimo in Latgalą all'inizio XIX secolo (Mela 2001). Anch'io non sarebbe giusto e il nome Pladis apparginazione estų kalbos formai põld. Finų prokalbėje era forma *pëlto, e lo stesso parola è skolinys da germanų prokalbės (< *felþa) ‘paukas, dirva (EVE s. v. pelto). Difku trovare ragionatą spiegazione, come da pelto põld < *pëlto poteva issirutulioti forma Pladis /. Vanagas etimologico dicodyne ha anche sollevato ipotesi, che Pladis sietinas con latviškais luoghi dei nomi Pīlags, Pīladzis e pan. Essi sono costituiti da simili finų skolinių-apeliativų, la cui pirminė forma è lyvių pīlõg ‘šermukšnis. Questi debitori sono ampiamente diffusi e si trovano principalmente Kuršo, Žiemgalos e Vidžemės tarmėse (Zeps 1962: 165166). Tuttavia loro non si trova latgalių tarmėse (eccetto qualche šnektas Vidžemės confine). Pladžio broelis è nella zona Pašvitinio, che appartiene anche storica territoriale Žiemgalos. Purtroppo, non c'è informazione su Žiemgalos territorio presenti vandenvardžius, costituiti dalla parola pīlõg. 3 Nonostante forti argomenti per il legame tra Pilda e põld, nessuno è stato attirato attenzione al fatto che nei tarmėse dei sud estus al posto germanic borroinio põld ‘laukas dove cos' è più frequentemente usato finų veldinys nurm ‘laukas, pieva, per co che il legame tra latgalian veroino e estų apeliativo può essere e negaigtas. Staipsnio autore questo problema risolve tolimesnėse doktorantūros studi nelle relative con la Lettonia finų origine locovardžiais.
SIMONAS NOREIKIS 152 Acta Linguistica Lithuanica XC Struttura fonetica dal punto di vista difficile trovare connessione tra il nome Pladis e apeliativų kamienų pīlādz-, pīlāg-, pīlag-, pīlaģvariantų. Kamienois bals ī originalalo kalboje (lyvių) e in tutte le forme di parole della lingua latviste sempre è ilgas. Mentre al contrario in linguaggi lituani questo voce è trumpas Lyvių pīlõg i divenne longhi a causa del cambiamento fonologico *š > *h > (plg. suomių pihlaja, estų pihlakas). Ankstyvojoje finų prokalbėje šaknis era *pišla-, però lietuviško il nome formae non š pėdsakų. Pertanto il nome Piladis non può legare con nessuna forma della finų lingua. D'altra parte, Pladis può essere infixsinis darinys, perché duktyvus lietuvių vandenvardžiuose. Kamienas pilgali būti daiktavardžio pils arba veiksmažodžio plti vedinys. Iš abiejų lengvai galima sudaryti vandenvarinfixas -adyra prodžius, ad esempio, Pil-ẽlė < lietuvių pils, Pil-ãšius < plti (Vanagas 1981: 258). Nel suo antico lavoro Vanagas (1970: 71) il nome Pladis paregna con lastaraisiais surdai. Circa la possibile origine finougrų egli occupa solo in isnašo. Vanagas riconosce che dal punto di vista fonetico lyviškos forme e da loro formate latviškos forme difficilmente o possono essere associate con Pladis. Tuttavia egli fa presunzione, che Pladis può essere legato al latviškuoju nome Piladzis (però suo, è la forma lituanizzata Pīladzis). Sfortunatamente, nonaacclara, quale sia questa locovè e dove lei è, perché il suono i è diventato trumpas. Mentrepuò Vanagas (1981: 258) nel dizionario etimologico scrisse solo di potimą finougrų kilmę, e paralleles con i nomi Pilẽlė e Pilãšius non indicati, nors jos paaiškinamos plačiau. Todėl šiuo atveju linkstama pritarti baltiškajai etimologijai. 3.22. Púožas (l'egeras) Vanagas (1981: 268): Púožas ~ Latgalos dvaro nome Puožu-māja. Secondo scienziatore, forma puožišsirutuliojo da forme pāz-, pāž-. La sua tesi egli basa in ciò, che latgalių kalboje baltų ā virsta uo. Minėtą ežero vardą egli confronta con altri locali latvians, ad esempio, Pāze (pieva), Pāzis (3 diversi oggetti) e Pāzs, Pāžupe (upė), che costituiscono dal latvius parola pāzis < pāź ‘uola (Vanagas parola pāź marcò come suomišką, anche se in verità questo è Vydemano Estųvokiečių lingue dicodine usitata forma pāź, suoni kalų kalba regolaina forma è paasi (Wiedemann 1869: 858). La diffusione della parola pāzis nelle tarmesse della lingua latvia non è grande, è usato solo Livonijas (Vidžemės) tarmėse (Zeps 1962: 160). Vanago minimos Pāz-, Pāžvietovės è Kurše (LGIA VD). Inoltre, il suomių paasi e i suo equivalenti in altre finų lingue sono Puožas ir Puožu-māja yra skirtingose istorinėse vietovėse. Púožo ežero teritorijoje nėra uolų, todėl siejimas su finų *paasi yra semantiškai nepagrįstas. considerati germaniškos kilmės (< *spāđa, EESe s. v. paas). Darendo assunidà, che finougrai vivo è paragus recentemente pascolinto, in Suomijos territory patekęs Lietuvoje iki baltų atsikraustymo, jie tikriausiai neturėjo žodžio *paasi, kuris
Articoli Articles 153 / Tariamai finougriškos kilmės Lietuvos vandenvardžiai dopo quello, quando finougrai presumibilmente apposito in Lituania. nelle lingue liteviste caso di raido fonetica *paasi > *puožneįmanomas (ypač *s > *ž). Vanagas il nome Puožas collegò con recentementeene fin delle lingue forme, che sono savarankiškos fonetische sviluppo risultato. Aikio osserva che i nomi dovrebbe essere paragonati non con le forme attuali, ma con le ricostruite (Aikio 2007: 164). La parola paasi paragione con ankstesne forma *spāđa indica, che Púožas con ii nonusijęs. Pertanto si può fare conclusione, che Púožas non è pietre età tempių finougrų substrato locovardis. 3.23. Robatà, Robãtė (upė) Vanagas (1981: 279) sostiene che questo fiėnomis probabilmente è finougrizma e confronta lo con il latvio hidronim Rabbat-Esser, legatiamo con lyvių e estų raba ‘pelkė, lyvių rabat-suo ‘pelkė, rapa-suo ‘klampi pelkė. Estų raba è borroinys da antica scandinavų lingue (EESe s. v. raba). Skoliniai da scandinavų lingue passò negli finų lingbi solo IIIVIII a. (Kallio 2015: 26), quindi cronologicamente da un punto di vista affermare, che Robatà è pietres età dei substrato finougrų hidronima, non è possibile. Vanagas insinua che Vladimiras N. Toporov propone un altroį origine spagnimą, ma nei dettagli la non descrive (Toporov 1977: 84). Nella fonte primaria si vede che questo studioso propone indoeuropietišką kelmę. Toporovo assunzione verifica non si riferisce con il tema di questo articolo, quindi in futuro ad essa attirare attenzione viene proposta agli altri ricercatori. 3.24. Rujà (upė) Vanagas (1981: 283): Rujà ~ latviški vietovardžiai Rūja, Rūjupe, Rūjas, cui Būga (III 617) considera finougrizmais. Secondo Vanago, finougriškąją kilmę conferma anche e latvių upėvardis Ruoja, prūsų Rogys, Royenn, Roigen < *Rōjis (*Rōja-), latvių rāja ‘supuvęs, netekąs rūdyno vanduo bei kašubų raja ‘bala, purvas, pelkė. Due degli ultimi appellativi sono stati considerati di origine finougriška, plg. suomių ruoja ‘liūnas, bala, estų roe ‘liūnijos, klampynės, dumblina tėkmė (Bednarczuk 1976: 51), tačiau Santeris Juntila, grįsdamas istorinės fonologijos dėsniais, questa prolaidą atmeta (Junttila 2015: 20). Più tardi e stesso Vanagas 283) reiškė abejones dėl upėvardžio Rujà ryšio su latviškais vietovardžiais rūj-, kadangi lietuvių upės vardo forma su trumpuoju šaknies balsiu u. Manant, kad (1981: il suo įžvalga corretinga, upėvardžio Rujà finougriška kilmė è respinta.
SIMONAS NOREIKIS Acta Linguistica Lithuanica XC 154 Suomių ruoja forma finų prokalbėje era *rooja, e il lungis šaknies voice è vėlyvas reiškinys. Finougrų prokalbėje questa forma di parola poteva essere *rowaja *roηaja *roγaja (straipsnio autoreus personale chiacchierio con A. Aikiou dati), quindi anche precedentemente menzionati latvių, prūsų e kašubų apeliatyvai e testi le parole vargu o può essere finougriškos origine. / 3.25. Sikià (upė) Vanagas sostiene che upėvardis Sikià (Sỹkė) sietinas con i lituani apeliativi sỹkas, sỹkis, che erano considerati finiškais skoliniais, plg. suomių siika (Vanagas 1975: 404405). Tuttavia nelle stesse lingue finne siika considerato germanų skoliniu, e Lituanei apeliativų sỹkas, sỹkis connessione con finų e germanų parole non è chiaro (LÄGLOS III 231), quindi Sikià non può essere pietres laikų finougrų substrato vandenvardis. 3.26. Suosà (upė) Vanagas (1981: 320): Suosà ~ karelų Suasjärvi. Nord Suomijoje (Enontekiö) sono tre ežerai, chiamini Suasjärvi. Vanagas nepaneigia e baltiškosios etimologijos bei fornisce paragione, ad esempio, con la parola saũsas e altri Lituviškai apeliativi, che sembra attendibilmente. Ežerai, chiamati Suasjärvi, sono faroti dal Lituania, quindi arealiniu-tipologiniu punto di vista essi non possono essere collegati con Suosa. Be, Suasjärvi è, ko credo, *Suas- *Suassilpnojo laipnsnio forma. / 3.27. Šakšỹs (ežeras), Šakšlė (upė) Vanagas (1981: 324325) questi vandenvardžių kilmę tempo non lichiškia. Egli non menziona che frequente forma del nome Šakšỹs è Šekšỹs (TLE IV 167). Būga (III 627) questo nome lo attribuisce ai lituani e latvians šakš(t)- šekš(t)- vandenvardžių grupei. Essi sono associati con appellativi lituani šẽkštis ‘lenktais nagais medinės šakės su užgaliu zazakalyje pelams semti e šekšta ‘zemėje ilgai gulėjęs ar vandenyje mirkstantis išvirusio medžio kamienas su kelmu (LKŽe). Vanagas fa anche assuntione, che il nome egero Šakšỹs è di finougrų origine. Egli confronta vandenvardì con Evgenijaus M. Pospelov forniti vanden nomi: Šokšos ežeras Mokšos upės basine e nove Šokšos upės, il cui bacino dregiasi dal Onego ežero fino Mezenės Archangelsko regione (Pospelov 1970: dinimus come marių šokš
Straipsniai / Articles 155 Tariamai finougriškos kilmės Lietuvos vandenvardžiai 99–100). Pospelovas taip pat mini tokius vandens telkinių geografinius pava- ‘upės atšaka e mansių šoš ‘maža upė, upelis. Toliau prielinksninėmis costruzioni e straipsnyje tikrinama, ar Vanago aprašomos paralelės su Pospelovo pateiktomis appelliativi sono giuste. Marių šokš è originęs dal Uralo prokalbės *sojakamieno (UEW s. v. *soja), o -kšyra preesaga. In altre lingue dell'Ural famiglia questa forma simile a Ural prokalbės forma e viene utilizzata senza precessuga. La sua corrispondenza fin delle lingue non esiste. Mansių šoš non *soja corrispondenza. Il corretto corrispondente, ad esempio, n'albi mansi nord è tajt. La parola šoš pirminė forma *čoč, perché mansių *š issirutuliojo da *č (Sammallahti 1988: 511512). Pertanto qui minimi mansių e marių appelliativi per ragioni fonetiche non possono essere associati con prabaltiška forma *šakš- *šekš-. / Dal punto di vista della fonologia storica si può respingere Šakšỹs ~ Šekšỹs connessione con menėti finougrų apeliativi. Gallieni dovrebbe aggiungere, che a ~ e kaita baltų parole in è frequente reiškinys. A causa di queste ragioni il nome si può ritenere baltišku. 3.28. Šladis (upė) Vanagas (1981: 331) si basa Juozo Šliavo (1970: 263) sull'ipotesi, che *šiladyra origęs da forma *šilddėl localmente tarmėje populiarios anaptiksės e che la sua fonte di origine è lyvių parola sīlda ‘tiltas. Vanagas ha anche preso in considerazione il nome del fiume Schildas in Carelìa (Vasmer 1934: 36). Egli attirò attenzione anche al fatto che lyvių sīlda è baltiškas parola in lingue finų: baltų *tiltas > suomių silta ‘tiltas (Thomsen 1890: 98). Šilda in questo caso non è un idoneo esempio, perché è karelų vandenvardis, costituito dall'appelliativo šilda ‘tiltas, in cui si apprezza s > š kaita, caratteristica lingua karelų, tuttavia essa rappresenta non tale già l'antica reiškinį. Quindi paragione con questa forma non è un adeguato esempio di sviluppo fonologico dal punto di vista cronologico. Lyvių sīlda, come e prima di questo menzionata karelų šilda, derivata da finų *silta e è baltų skolinys. Anche qualora fosse avvenuto il prestito ritornabile, poco probabile che potesse avvenire s > š cambiamento. Pertanto il confronto con finų *silta vediniais non è idoneo. Vandenvardis Pladis tariamo molto similmente come Šladis e ha preesagą -ad-, che è produttivi nei vandenvardži lietuvių. Vanago (1970: 72) in un libro, destinata litevians hidronimų struktūrom, Šladis menzionato come uno tra il nome, sudaryto con questa preesaga, pavyzdžių. Nel suo etimologico dizodyne (1981: 331) Vanagas fornisce solo possibili corrispondmenis della lingua finougrų. Tuttavia il nome può essere fatto dalla parola šlas (Rimša 1995: 98). Da lui è susformata molti vari altri nomi (pavviamente, fies nome Šl-upis, ežerų vardai Šl-ežeris o Šlas), todėl Šladis gali priklausyti tai pačiai grupei, taigi baltiška etimologija skamba įtikinamiau.
SIMONAS NOREIKIS 156 Acta Linguistica Lithuanica XC 3.29. Šuojà (upė), Suojà (upė) e Suojỹs (ežeras) Secondo Vanago (1981: 320, 336), questa parola può essere di origine finougrų, e i suoi corrispondenti nelle attuali lingue fină potrebbero anche essere Šuo, Šuo-jarvi, Šuo-ozero, Šuoju (pastarąjį Vanagas propone considerare suomišku). Vanago riportati nomi in verità sono forme di parole della lingua karelų, nelle quali finų s pakito in š. Minėti nomi relativi con karelų šuo o suomių suo. Tuttavia il nome Šuoju rimanga neaiškus, perché suona non suomiškai. Spėjama che sia questa forma di parola della lingua karelų, nella quale anche avvenne s > š e a > u cambiamenti. Suomiška forma sarebbe *Suoja. Durante l'autore dell'articolo chiacchiera con finougrų vardyno tyrėju Pauliu Rahkonenu a questo vandenvardžiu è stato proposto samių kilmės aiškinimas. Vanago paragimi non sono affidabili pertanto, che nelle sue proposte di finišku corrispondmensi š è il secondario suono. Quindi, dal punto di vista fonetiniu-istorico è impossibile che il nome Šuojà sia correlato con i nomi carelų. La struttura fonetica della parola suo è anche altra: suomių suo < vėlyvoji finų prokalbė *soo < ankstyvoji suomių prokalbė *soγi *toγi (Saarikivi 2006: 269270 /). Difficu immaginare, come baltiškosios forme poteva issirutulioti da ankstivųjų suomiškų formų. D'altra parte, Aristė indica che finų *soo può essere una parola paleoeuropietiško substrato (Ariste 1971: 256). Resta non chiara, se lietuviški nomi con lui relativi. Vanagas (1981: 320) ežero vardą Suojỹs ir upėvardį Suojà lega con karelų Suo-järvi e suomi suo ‘pelkė. Šių vardų etimologinę analizę si può eseguire così come e precedentemente nell'articolo menzionato nome Šuojà caso. Vanagas (1981: 320) si basa Būga (I 523), che spiega il nome latvių Suoja etimologiją. Il suo corrispondente litevišco sarebbe Šuojà. Secondo Būgo, latvians Suoja e lietuvians Šuojà può essere collegati con jotvingią lingua parola *sōjā (reikšmė nenurodyta), da cui probabilmente derivato lenkiškas ežero nome Sajno < slavų *Sajьno < jotvingių *Sōjinan (*Sjāō + -in- + -an). (1988 Vanagas: 47) ha sottolineato il fatto che alcuni di settentrionali Lituania vandenvardžius possono essere spiegati vakarų baltų gyvenamajame pasitaikančiais vardais (pavyčiams, Dabikinė siaurės Lietuvoje probabilmente sietina con vecchia prūsų lingua parola debican ‘didelis). Per questa ragione l'interpretazione Būgo sembra convincente. Il baltico etimologico nome Šuojà spiegazione sembra fondato per le ragioni precedentemente indicate. Mentrepuò il nome Suojà etimologija rimanga neaiški, tuttavia il nome associazione con finų apeliativi e tikriniais parole sembra fonetiniu punto di vista non idoneo.
Straipsniai / Articles 157 Tariamai finougriškos kilmės Lietuvos vandenvardžiai 3.30. Tarañdė (upė) Vanagas (1981: 340) la confronta con upe della Lettonia, il cui lyviškas nome è Tērand (Rudzīte 1968: 192). Valentinas Kiparskis questo nome lo considera finougrišku e lo identifica con i suomi Tyrväntö, lyvių tõõra ‘derva e estų Tõrvandi küla (Kiparsky 1939: 236). Palyginamento Lituanei Tarañdė ~ lyvių Tērand dal punto di vista cronologico è inappropriato. Se il paragone di Kiparskio è corretto, questo fonetinė lyvių forma del nome è davvero del tutto nesena. Livi parliamo v po priebalsio cominciano nykti, racconto Petrio Kallioo, solo a XV a. fine (Kallio 2016: 4647, 6061). Tarandė è toli nuo baltų ir lyvių kalbų kontaktų arealo, todėl šis upėvardis negali būti vertinamas kaip finougrų substrato vardas. Vanagas (1975: 405) nome Tarañdė ha anche collegato con i fiumi della Russia settentrionale nome Taranda. Tiksli fiè luogo non stabilito (Maradudina 1965: 11). Egli si basa anche sui Būgos (III 621) riportati latviškai locovardi con affixsu -nd- (plg. finų *-ntA, *-ntO). Būga li fornisce come finų vardus. Vanagas propone e un'altra variante. secondo lui, Tarañdė può essere collegata con il cognome personale Taranda, baltarusių Taranda (žr. Vanago usato fonte dei cognomi personali Biryla 1969: 409). Tuttavia non indica tali apeliativì come tarañdžius, tarañdė ‘plepys, taránda ‘kvailys (LKŽe). Mikolajus V. Biryla indica anche la parola taranta ‘kalbus žmogus (dėl dell'ultimo appelliativo sr. kalbumą, beldimą, svirduliavimą (LKŽe) della Mel’ničenko 1961). Visi šie žodžiai gali būti onomatopėjiniai, nes lietuvių kalboje yra nemažai žodžių su onomatopėjine forma tara-, reiškiančių, pavyzdžiui, tarmica russa di Jaroslavlio. Tarañdė è non solo fiės, ma e del villaggio, per cui teka fiė, nome. Può essere che al villaggio il nome sia stato prima dato dalle persone, chiamate Taranda, e solo dopo questo parola è stata cominciata usare come nome del fiume. Il nome Tarañdė kirčiuojamas antrajame skiemenyje, e questo argomento testimonija contro finougrišką kilmę. Priesagos -ntA la diffusione si appierifica alle lingue baltiche finas e Permie (Hakulinen 1979: 200), però il suffisso -andtaip neppure non è straniera alle lingue baltas (Būga III 847). Argumentai per Tarandè nome baltišką kilmę sono abbastanza forti. Oltre a questo, il fiè corre molto più lontano dal gnomos storici finougrų abitativo arealo. Quindi baltiška origine è kun cos in convincinamesnė. 3.31. Térvetė, latvialmente Tērvete (upė) Térvetė (latvių Tērvete) è in Lettonia, ma nedidelė la sua atkarpa teka Lituania e tinas Latvijos pasieniu. Vanagas (1981: 344) etimologiniame žodyne upėvardį lygina su latvišku miško vardu Tarvastes mežs. Pasak jo, šis yra finų kilmės, ir lygincon estiškai nomi Tarwest, Tarvest, Tervest e Tarvastu kihelkond. Egli fa assunzione, che tale stesso segno abbia e karelų nomi Terva-lambi e Terva-järvi.
SIMONAS NOREIKIS Acta Linguistica Lithuanica XC 158 Pastarieji du vardai tikriausiai sudaryti iš apeliatyvo terva ‘derva’, kuris finų nelle lingue può essere baltiškas skolinys (Kalima 1936: 168). Terva può anche essere di origini scandinaviškos, tuttavia in ogni caso è tardivesnis skolinys finų linguaggi (i. i. paskolintas dopo che 2000 m. b. Kr.). Vanagas si basa su Laurio Ketunen che tervyra derivi dal termine tarvas ‘tauras (Kettunen 1955: 223). Vanago probabilmente siricta fornendo quest'indicazione, poiché Ketunenes analizzava solo i nomi con tarv-. La parola tarvas nelle lingue fină considerato baltišku skoliniu (< baltų *tauras (Kalima 1936: 166)), e la forma tarvas è risultato metatezès. Tarvas era produttivo būdornimo locovardji, almeno in Suomijoje (pavy tavoin, Tarvas-joki, Tarvas-järvi). Térvetė è stata associata con tardi debitori nei linguaggi finni, quindi questo nome del fiume non può essere valutato come vandenvardis del substrato finougrų dei tempi di pietra. Nėra fondamento negare la baltiška vardo Térvetė kilmę. Būga (III 847) indica che questo può essere preesaginis darinys Terv-et-ė e confronta lo con latvių locovardžiu Tervende, che è di kuršiškos origine. 3.32. Tilkà (upė) Vanagas (1981: 345): Tilkà ~ latvians villaggi nomi Tilk(u)sāti, Tilkainis, Tilkas < lyvių tilk, suomių tilkka ‘lašas (Būga III 618). Vanagas anche comparazione fornisce karelų ežero nome Tilkus. Finų *tilkka è garsažodinės origine parola (SES s. v. tilkka), da cui è kilę e veiksmažodžiai, ad esempio, estų tilkuda ‘varvėti, lašėti. Tuttavia *tilkka è una parola di origine successnè, poiché ankstyvojoje finų prokalbėje non può essere ilgojo priebalsio (in questo caso kk) po ilgo skiemens (Junttila 2015a: 195). Oltre a questo, in esso non avvenuto *ti- > sipakitimas. Pertanto dal punto di vista fonetica storica questo upėvardis non può essere valutato come substrato finougrų di pietra secolo. Mentrepu il nome carelico del lago Tilkus composto non da tilkka ‘lašas, e da tilkku ‘zemės ruožas (plg. salmi ‘sąsiauris > salmes) (strapsnio pokalbis su Denisu Kuzminu). Dėl anksčiau straipsnyje minėtų priežasčių palyautoriaus asmeniškas ginimas con tilkku è anche non idoneo. Vanagas (1981: 345) galiausiai teigia, kad „bene įtikinamiau būtų sieti su lietuvių tlkti ‘tilti, rimti’.“
Articoli Articles 159 / Tariamai finougriškos kilmės Lietuvos vandenvardžiai 3.33. Ugra (upė) Ugra inizia in Lettonia e in Lituania entrata in Kriauną. In Lettonia anche usato il nome Ugra, però in Lituania più diffuso il nome Kriaunnų upẽlė, la sua intako nome Kriaunẽlė. Minėti upėvardžiai sono vardo Kriaunà vediniai. Secondo Vanago (1981: 352), Ugra può essere di finougrų origine. Egli paregna upėvardį con il fiès Ugra nome in Russia. La posizione di questa riva non stabilita, tuttavia Vanagas la menziona come finougrišką. In una delle fonti il nome del fiume Ugra non menzione, però minimi altri nomi con -gr- (plačiau zr. Serebrennikov 1970: 58). Smolensko e Kalugos campi teka fiė, chiamata Ugra. Secondo Makso Fasmerio, Ugra è di baltiškos origine (Vasmer 1987: 147). Mokslininkas la identifica con latvians Uogre, litevians Ungurupė. I paragoni di Fasmerio in questo articolo non saranno discussi, poiché essi direttamente non legati al tema del lavoro. Tuttaviatina attenzione alla nota di Fasmer, che Ugra non può essere collegata con rusėnų ugry ‘veng rai, poiché nella località, nella quale è menzionata unė, non è mai vissuto ungrai. Totalmente possibile, che tra Lettonia e Lituania trovati nomi di Ugra e Russia tekančios upės nomo Ugra nessun leggio non c'è, e loro sono omonimai. Ugros upės il nome di origine rimane non chiaraški, quindi affermare, che egli è finougriškas, non si può. 3.34. rka, rkis (upė) Vanagas (1975: 405; 1981: 355): rka ~ estų urg ‘upelis > latvių urga (Zeps 1962: 199), da cui sono stati costituiti e latviški vietovardžiai (Balode 64), però tali nomi si trovano solo nell'ex ex-livio residenziale. rkis è midurio Lituania, t. i. tolle dal menėta territorio. Uvėda (upė) Žodyne Vanagas (1981: 256) sostiene che Uvėda greičiausiai sietina con Aujėdà up. 3.35. Egli confronta anche upėvardį e con estų Ueda, Uueda (Vanagas 1975: 405). Tuttavia Uueda foneticamente ridotta forma del personaggio Uuetoa, che è sudurtino verbo uue ‘naujo + toa ‘kambario. Šį Vanago comparazione con estišku vietovardžiu ha commentato Ennas Ernitsas e scartò tale possibilità che i lituani Uvėda possa avere qualcosa in comune con estų Uueda (Ernits 1979: 132). Attentiamo a ciò che l'antras dėmento estų locovardyje nel personale Uuetoa toa è apeliativo tuba ‘kambarys forma linksnio del kilmininko, e lo stesso apeliativo è laikų substratą. Baltiška origine sembra credinamesnė.
SIMONAS NOREIKIS 160 Acta Linguistica Lithuanica XC germanų kilmės (SES s. v. tupa), todėl negalima kalbėti apie akmens amžiaus 3.36. Výgala (upė) Vanagas (1975: 405): litauens Výgala ~ estų Vigala. Anche se questi acquavardzi suona molto simili, essi sono composti in modi diversi. Estų Vigala costituisce con formantu -la, reiškiančiu luogo. La parola vigā ‘ilga drėgna inseruba tra due collvų, pailgas pelkėtas lėnis è nel linguaggio lyvių, questa parola sicuramente aveva corrispondmenį e estų linguaggio (EKNRe s. v. Vigala). Vygala Lituaniana poteva essere formata da produtvaus lingua Lituania formanto -gala (plg. Ariógala, Baisógala, Gimbógala e kt.). Tuttavia l'origine Vyformanto rimane non chiara. Forse questo è forse elipsè da Vijogala. 3.37. Vičiuvis, Vičiuvė, latviškai Vircava (upė) Vanagas (1981: 387) sostiene che Vičiuvis è lituanizzata forma latvių o žiemgalių (priesaga -avvietovardžiuose spesso cinta verso -uv-) (Vanagas 1970: 238; 1981: 387). Vanagas etimologico dicodyne rašo: latvių kalbos lytyje vircavyra prieš užpakalinės eilės balsį a, questo c non può essere, sakysim, iš [minkštojo] k. Vadinasi, etimologizuojamoji racinnis dovrebbe essere virc-. Con questa asserzione si può accettare, poiché in lingua latvia c prima zaftalinnejes row voį potì essere derivęs dal minkštojo k (pavyみに, kiaurs ~ caurs). Toliau Vanagas propone finougriška origmę basandosi al momento non pubblicato 1977 anno Šliavo manraščiu (pubblicato dopo Šliavo morte 1996 anni nel suo raccolta articoli (žr. Šliavas 1996: 50) aut. past.). Vanagas confronta il nome di Virčiuvio con estiškai locovardžiais Virtsa küla, Virts-järv, Virtsu vald, che sono legjami con estišku apeliatyvu virts ‘klanas, srutų duobė (Kettunen 1955: 238). Anche nella lingua latvia c'è il termine virca ‘srutos, considerato finų skoliniu (Zeps 1962: 206207). A prima vista il nome Virčiuvio può avere qualcosa in comune con le finų lingue, tuttavia può essere non un toponimo di origine substrato, e un indiretto finizmas, i. e. toponimo, costituito dal finų prestino (Balode 2015). Da un punto di vista semantico questo fiėnome anche non solleva dubbi, poiché sia baltų, sia finų areale si possono trovare semanticamente simili fiėvardžių: Mỹžupis, Škupis e finomių Paskajoki (paska ‘šūdas, ‘ jokiupė). Tuttavia bisogna considerare il fatto che Vičiuvis è uno di parallele Lielupės intakų, che hanno Lituvišką e latvišką vardą, ad esempio, Lituvių Švtė ~ latvių Svēte, lietuvių Šešvė ~ latvių Seseve, lietuvių Veger ~ latvių
Articoli Articles 167 / Tariamai finougriškos kilmės Lietuvos vandenvardžiai Rimša Vytautas 1995: Pseudosuomugriški baltų vietovardžiai. – Baltistica VII: Baltistica VII Starptautiskais baltistu kongress 1995. g. 13.–15. jūnijā: referātu tēzes, Rīga: Latviešu valodas institūts, 97–98. Rudzīte, Marta 1968: Somugriskie hidronīmi Latvijas PSR tritorijā. Latviešu leksikas attīstība. Zinātniskie raksti 86, Rīga: Zinātne, 175198. Saiviarik Janne 2006: Substrata Uralica. Studies on Finno-Ugrian Substrate in Northern Russian Dialects, Helsinki: Helsingin yliopisto. Saarnisto Matti 2003: Karjalan geologia. Karjalan luonnonmaiseman synty. Karjalan synty. Viipurin läänin historia 1, ed. by M. Saarnisto, Karjalaisen Kulttuurin Edistämissäätiö, Karjalan Kirjapaino Oy/Karjala-lehti, 2180. Sammallahti Pekka 1988: Historical phonology of the Uralic languages. The Uralic languages: Description, History and Foreign Influences, ed. D. Sinor, Ser. Handbuch der Orientalistik, Sec. 8: Handbook of Uralic and Central Asian Studies, 1, Leiden: E. J. Brill, Schmid Wolfgang P. 1988: Noch einmal zur Frage eines westfinnischen Substrats in Litauen. Zeitschrift für Ostforschung. Länder und Völker im östlichen 478–554. Mitteleuropa 37, Marburg: Herder-Institut, 161174. Serebrennikov Boris A. 1970: Серебренников, Бориц А. Почему трудно разрешить проблему происхождения верхних слоёв севернорусской гидронимии [Počemu trudno razrešit problememu proischoždenija verchnich slojov severnorusskoj gidronimii]. Вопросы языкознания [Voprosy jazykoznanija] 1, 4459. Šliavas Juozas 1970: Substratas Žeimelio apylinkės vardyne e tarmėje. Kraštotyra, red. B. Vaitkevičius, 263270. Šliavas Juozas 1996: Žiemgalių pėdsakais, Vilnius: Žiemgalos draugija. Thomsen Vilhelm 1890: Berøringer mellem de finske og de baltiske (litauisk-lettiske) sprog: en sproghistorisk undersøgelse, København: Blanco Lunos. TLE IV Tarybų Lietuvos Enciklopedija 4 (SimnoŽvorūnė), Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1988. Toporov Vladimir N. 1977: Топоров, Владимир Н. К фракийско балтийским языковым паралеллям [K frakijsko baltijskim jazykovym paralelliam]. Balkanski lingvistički zbirnik [Balkanskij linvističeskij sbornik], otv. ed. T. V. Цивьян [otv. red. T. V. Civjan], Москва: Наука [Moscva: Nauka], 59116. Vanagas Aleksandras 1970: Lituania TSR hidronimų daryba, Vilnius: Mintis.
SIMONAS NOREIKIS 168 Acta Linguistica Lithuanica XC Vanagas Aleksandras 1975: K probleme finno-ugorskogo substrata v litovskoj toponimike [K probleme finno-ugorskogo substrata v litovskoj toponimike]. Congressus Tertius Internationalis Fenno-Ugristarum. Tallinnae habitus 17.23. VIII. 1970. I. Acta Linguistica Pars, Tallinn: Valgus, 404405. Vanagas Aleksandras 1981: Lietuvių hidronimų etimologins žodynas, Vilnius: Mokslas. Vanagas Aleksandras 1988: Lietuvių vandenvardžiai, ser. Laba ir persone, Vilnius: Scuola. Max Vasmer 1934: Beiträge zur historischen Völkerkunde Osteuropas. 2. Die ehemalige Ausbreitung der Westfinnen in den heutigen slavischen Ländern, Berlin: Akademie der Wissenschaften. Vasmer Max 1987: Фасмер, Макс. Etimologico slvarь russo lingua 4 (T Ящyp) [Etimologičeskij slovar russkogo jazyka 4 (TJaščur)], perevod s tedesco i дополнения О. Н. Трубачева, ред. M. A. Оборина [perevod s nemeckogo i dopolnenija O. N. Trubačeva, ed. M. A. Oborina], Москва: Прогресс [Moscva: Progress]. Wiedemann Ferdinand J. 1869: Ehstnisch-deutsches Wörterbuch, St. Petersburg. Zeps Valdis J. 1962: Latvian and Finnic Linguistic Convergences, Bloomington: Indiana University; The Hague: Mouton and Co. Zinkevičius Zigmas 2005: Lituvians nautos kilmė, Vilnius: Mokslo ir encyclopedijų leidybos institutas. Lithuanian Hydronyms of Allegedly Finno-Ugric Origin SUMARY This article is based on the authors Master Thesis written in Finnish and submitted at the University of Helsinki in 2018. The topic is Lithuanian hydronyms supposed to be Finno-Ugric and the aim was a critical analysis of such hydronyms, and the result was that in Lithuania there are no Finno-Ugric hydronyms. This topic is important to Lithuanian onomastics. However, in Lithuania, there are not many people with knowledge of Finnish. Thus, this article makes it possible for Lithuanian readers to see the results of the Master Thesis by the author. In Lithuania, it is still believed that before the arrival of the Balts to the nowadays territory of Lithuania there lived Finno-Ugrians and they must have left their traces in the toponyms. The supposed time of this event is 2000 BC. Thus, Aleksandras Vanagas proposed
Straipsniai / Articles 169 Tariamai finougriškos kilmės Lietuvos vandenvardžiai Finno-Ugric etimologies for various Lithuanian hydronyms which in his opinion sound similar to modern Finnic appellatives and proper names. If the investigated hydronyms are times a result of 4000 years old language contacts, then the Baltic and Finnic languages of those sounded different. Thus, the historical-phonological method will be applied in this Such methods work as well as semantical and onomastic methods comparing Baltic and Finnic toponyms. were applied by Aikio in investigating supposed Samic toponyms in Finland where there was a trend to propose Samic etymology for toponyms with unclear etymology sometimes even without comparing them to a Samic appellative or a proper name. Ha pagato attenzione al fact che proto-Samic was phonologically different than modern Samic languages and he invited to reconstruct proto-Samic forms first and only then compare them to Finnish toponyms. A reconstructed form may indicate that Samic etymology is wrong. This method is suitable also in the case of supposed Finno-Ugric hydronyms in Lithuania. In the Master Thesis and this article, there were revised over 40 Lithuanian hydronyms for which Vanagas suggested Finno-Ugric etymologies. All the etymologies by Vanagas were rejected for the following reasons: Historical-phonological. The reconstructed forms of the compared hydronyms to Finno-Ugric appellatives and proper names are so different that the development from one form to another would be possible. Semantical. A Lithuanian hydronym is compared to an appellative which is not used in the formation of Finno-Ugric toponyms. Chronological. A Finno-Ugric appellative, which a Lithuanian hydronym is compared to, is a borrowing from other languages (later than the Stone Age). In addition, all the hydronyms presented by Vanagas are very different and it is impossible to classify them in any way (by construction, semantics etc.). In conclusion, in Lithuania, there are no Finno-Ugric hydronyms of the Stone Age. Nevertheless, the presence of Finnic proper names is possible on the Lithuanian-Latvian borderland, brought by Kreevins (Votic) who lived in Bauska region from the 15th century. Bauska is situated not far away from the border, which during the centuries was not very precise and there were small changes in it. It means that Kreevin could have transferred their proper names to the territories of present-day Lithuania. Thus, further research should be concentrated on seeking Kreevin names in Northern Lithuania. Įteikta 2024 m. maggio 2 d. SIMONAS NOREIKIS dell'Università di Helsinki Suomių kalbos, finų-ugrų ir skandinavų kalbų ir literatūrų institutas PL25 (Unioninkatu 40) 00014 University of Helsinki
[email protected]