On South Estonian placenames in Ludza (Lutsi) region in Eastern Latvia (Latgalia)

Acta Linguistica Lithuanica 2026, vol. 94, pp. 1–28 Contents link / Turinio nuoroda ISSN 2669–218X (online / elektroninis) APIE PIETŲ ESTŲ VIETOVARDŽIUS LUDZOS (LUTSIŲ) REGIONE RYTŲ LATVIJOJE (LATGALOJE) 1 Dėl pietų estų vietovardžių Ludzos regione rytų Latvijoje (Latgaloje) SIMONAS NOREIKIS Helsinkio universitetas El. paštas: [email protected] ORCID ID: https://orcid.org/0000-0003-2895-5880 Mokslinių tyrimų sritys: finougrų istorinė ir lyginamoji lingvistika, onomastika. https://doi.org/10.35321/all94-07 ANOTACIJA Straipsnyje nagrinėjami estų vietovardžiai Latvijos Latgalos regiono Ludzos apylinkėse. Lutsiai estai buvo estų grupė, XVII 17th ir 18th XVIII a. persikėlusi į šią vietovę ir XX 20th a. galiausiai asimiliavusi su vietos gyventojais. Tirtos medžiagos šaltiniai: ankstesniuose tyrimuose pateikti vietovardžiai (5), Estų kalbos instituto (EKI) vietovardžių kortelių kartoteka (54), knyga Eesti murded IX, kurioje pateikiami lutsų estų kalbos pavyzdžiai (1), ir Latvijos geografinės informacijos agentūros (LGIA) duomenų bazė (1). Nagrinėjami vietovardžiai pirmiausia lyginami su Pietų Estijos tarmių arealo vietovardžiais ir kitų finų teritorijų vietovardžiais. Atmetama trijų ankstesniuose tyrimuose pateiktų vietovardžių estiška etimologija. Du vietovardžiai laikytini estiškais, nes kitų etimologijų nenustatyta. EKI kartotekoje yra 98 kortelės. Kai kurie vietovardžiai yra skaidrūs finų vietovardžiai, kurių papildomai aiškinti nereikia. Iš viso atrinkti 54 vietovardžiai, sudaryti iš specifinių lutsų estų apeliatyvų arba Pietų Estijos žodžių, o likusieji yra adaptuoti latvių arba slavų vietovardžiai. Eesti murded IX ir LGIA duomenų bazėje randamus vietovardžius galima paaiškinti kaip specifinius Pietų Estijos vietovardžius. Didžioji dauguma nagrinėtų vietovardžių nebeegzistuoja, nes lutsiai estai buvo daugiakalbiai ir veikiausiai vartodavo skirtingas šių vietovardžių formas, priklausomai nuo kalbos, kuria kalbėdavo. Išnykus lutsų estų kalbai, išnyko ir estiškosios vietovardžių formos. RAKTAŽODŽIAI: onomastika, vietovardžiai, Latgala, Ludza, Pietų Estijos kalbos salos. ANOTACIJA Straipsnis skirtas estų vietovardžių tyrimui Ludzos apylinkėse Latgalos regione Latvijoje. Ludzos estai – XVII–XVIII a. atsikėlusi arba atkeldinta estų grupė, kalbėjusi pietų estų tarmėmis, ir galutinai asimiliuota XX a. Tiriamos medžiagos šaltiniai yra šie: ankstesniuose tyrimuose aptarti vietovardžiai (5), Estų kalbos instituto (EKI) vietovardžių kartoteka (54), leidinys Eesti murded IX su Ludzos estų tarmių tekstais (1) ir Latvijos geordvinės informacijos agentūros (LGIA) duomenų bazė (1). Tiriami vietovardžiai pirmiausia lyginami su pietų estų tarmių arealo vietovardžiais, taip pat su kitų finų kalbų arealų vietų vardais. Ankstesniuose tyrimuose aptarti vietovardžių estiškos kilmės galimybė atmesta, tačiau dviejų iš jų kilmė gali būti estiška, nes argumentų dėl kitokios etimologijos nėra. EKI kartotekoje yra 98 kortelės. Dalyje iš jų užrašyti aiškūs finiški vietovardžiai, nereikalaujantys papildomo paaiškinimo. Iš viso tyrimui pasirinkti 54 vietovardžiai, 1 Tyrimą finansavo Kone fondas (Koneen säätiö, Suomija). Autorių teisės © 2026 Simonas Noreikis. Išleido Lietuvių kalbos institutas. Šis atvirosios prieigos straipsnis platinamas pagal Creative Commons Attribution Licence sąlygas, kurios leidžia neribotai naudoti, platinti ir atkurti bet kokioje laikmenoje, nurodant autorių ir šaltinį. // Išleido Lietuvių kalbos institutas. Šis straipsnis yra atviros prieigos, platinamas pagal „Creative Commons“ priskyrimo licencijos sąlygas, leidžiančias neribotai naudoti, platinti ir atkurti turinį bet kokioje laikmenoje, nurodant autorių ir šaltinį. Gauta: 2026-02-14. Priimta: 2026-06-04. 1 sudaryti iš savitų Ludzos estų tarmės apeliatyvų ar pietų estų žodžių; kiti – adaptuoti latvių ar slavų vietovardžiai. Eesti murded IX ir LĢIA rasti vietovardžiai gali būti aiškinami kaip saviti pietų estų vietų vardai. Didžioji dalis tiriamų estų vietovardžių neišliko, kadangi Ludzos estai buvo daugiakalbiai ir kitos kalbos vartosenoje panaudodavo atitinkamą vietovardžio variantą kita kalba. Sulįg estų kalbos išnykimu tiriamame plote išnyko ir vietovardžių variantai šia kalba. ESMINIAI ŽODŽIAI: onomastika, vietovardžiai, Latgala, Ludza, pietų estų kalbų salos. 1. Įvadas 1.1. Tikslas Šiame tyrime nagrinėjami Pietų Estijos vietovardžiai Ludzos (Lutsi)2 regione Rytų Latvijoje (Latgaloje). Siekiama išanalizuoti jų etimologiją ir struktūrą, pirmiausia lyginant juos su Pietų Estijos kalbos toponimais. 1.2. Latgalos istorinė apžvalga Latgala (Lv Latgale, Ltg Latgola) turi kitokią istorinę praeitį nei kitos Latvijos dalys (žr. Zubko–Melne 2018). Tuo laikotarpiu, kai Latgala priklausė Abiejų Tautų Respublikai, regionas buvo vadinamas Lenkijos Livonija (Pl Inflanty Polskie). Istorikas Gustaw Manteuffel (1879: 21) savo svarbiausio veikalo Inflanty Polskie pirmąjį skyrių pradeda taip: „Ankstyvoji Lenkijos Livonijos istorija skendi tamsoje, kurios dar nėra nušvietęs joks šviesos spindulys. Iki šiol neaišku, ar latviai čia buvo pirmieji vietiniai gyventojai, ar finų gentys tautų kraustymosi laikotarpiu išstūmė vietos gyventojus.“3 Nuo šio veikalo paskelbimo archeologai ir kalbininkai mėgina atsakyti į šį klausimą, nors daugelis susijusių klausimų tebėra neišspręsti. Šiuo metu vietos kalba šiame regione yra latgalių kalba; jos, kaip tarmės ar atskiros kalbos, statusas tebėra diskusijų objektas (žr. Stafecka 2025). Bet kuriuo atveju latgalių kalba, palyginti su bendrine latvių kalba, pasižymi savitomis fonologinėmis ypatybėmis ir specifiniu žodynu (pvz., Lv valoda ~ Ltg volūda „kalba“, Lv peldēties ~ Ltg maudoutis „plaukioti“); dėl šių skirtumų kalbos nėra visiškai tarpusavyje suprantamos. Kitaip nei kitose Latvijos dalyse, kur vyrauja liuteronybė, Latgaloje dominuoja katalikybė. Šis regionas jau šimtmečius yra daugiakultūris (Manteuffel 2020: 243). Be latgalių, čia gyvena gausi lenkų bendruomenė. Dėl Latvijos artumo Rusijai ir Baltarusijai čia taip pat gyvena rusų ir baltarusių bendruomenės. Tarp rusakalbių gyventojų yra stačiatikių sentikių bendruomenių, kurių istorinė praeitis skiriasi nuo kitų rusų bendruomenių. Be to, įvairiose Latgalos vietose, ypač Subatės–Tiskādi–Sarjos trikampyje, įsikūrusios lietuvių bendruomenės (Garšva 1989: 64). Čia taip pat gyveno Pietų Estijos kalba kalbėjusi bendruomenė, kuri buvo asimiliuota XXth amžiuje. 1.3. Lutsi estų istorinė apžvalga Ludza (Est Lutsi) estai gyveno Ludzos miesto apylinkėse. Jų kalba buvo Pietų Estijos kalbos atmaina (Ariste 1963: 177). Be Lutsi, Pietų Estijos kalbai priklauso Võro, Seto ir Leivu atmainos (Kallio 2018). Lutsi estų kilmė ir atvykimo laikas nėra aiškūs. Latvių tyrėjas Saulvedis Cimermanis (2017: 9) mini tris skirtingas hipotezes: 1. Jie yra senųjų regiono finougrų gyventojų palikuonys; šie gyventojai buvo etniškai mišrūs ir ilgą laiką išsaugojo savo kalbą. 2 Miesto pavadinimas čia bus pateikiamas latviška forma Ludza, o estų tarmei – forma Lutsi. 3 Iš lenkų kalbos vertė autorius. 2 2. Jie buvo atvykėliai iš Estijos, kurie, bėgdami nuo vokiečių didikų priespaudos ir baudžiavos, po 1629 m. Altmarko paliaubų rado prieglobstį lenkų užkariautoje Latgaloje; tačiau grįžti į Estiją nebuvo lengva. 3. Tai buvo estų valstiečiai, lenkų ar vokiečių didikų nupirkti arba išmainyti į kitas prekes, o vėliau apgyvendinti jų Latgalos dvaruose. Be šių hipotezių, manoma, kad estai į Ludzos regioną atvyko 18th amžiaus pradžioje, per Šiaurės karą (Ojansuu 1912: 23). Kelios migracijos bangos atvedė estus į Latgalą, todėl jų subdialektai skiriasi (Balodis 2022: 45). Petri Kallio teigimu, estai negalėjo apsigyventi Ludzoje iki 17th amžiaus pirmosios pusės, nes XVII a. viduryje vykę garsų pokyčiai liutsių estų kalboje sutampa su pokyčiais pietų estų kalboje (pvz., daugiskaitos galūnė –d > –q, Kallio 2018: 113). 1 žemėlapis. Estų migracija į Ludzą pagal Heikki Ojansuu (1912: 21) (žemėlapį sudarė Darya Donskaya) Naujausi tyrimai leidžia manyti, kad estų gyvenviečių galėjo būti ir Rėzeknės regione (Balodis 2023). 2. Ankstesni Latgalos finų vietovardžių tyrimai ir šio tyrimo prielaidos In his book Lutsi maarahvas, Oskar Kallas (1894: 31–33) dedicated a paragraph to placenames. He asserted that an Estonian village has three names (see Appendix 2): 1) pirminis estiškas pavadinimas; 2) latviškas arba rusiškas pavadinimas, kuris yra arba a) tiesioginis vertimas, b) adaptacija, arba c) nesusijęs pirminis pavadinimas; 3) antrinė estiška forma, kilusi iš latviško arba rusiško pavadinimo. H. Ojansuu (1912: 21–22) found parallels (see Appendix 1) between toponyms in the Ludza and Vastseliina regions, indicating historical and linguistic connections, and proposed that Lutsi Estonians originally migrated from the Vastseliina area. The toponyms he mentioned are largely the same as those noted by O. Kallas. In addition to comparing these toponyms to those in the Vastseliina region, he also commented on O. Kallas’s original proposals. Vėlesni tyrimai neapsiribojo vien Ludzos regionu, bet apėmė visą Latviją arba bent jau Latgalą. XX a. 3-iajame dešimtmetyje lietuvių kalbininkas Kazimieras Būga ieškojo latvių ir finų vietovardžių paralelių, o jo etimologiniai pasiūlymai buvo cituojami vėlesniuose tyrimuose. 1968 m. Marta Rudzīte parašė straipsnį Somugris̄kie hidronīmi Latvijas teritorijā, kuriame pateikė 247 visos Latvijos vietovardžius: 15 iš jų yra Latgaloje, o tik 3 – Ludzos regione. XX a. 8-ajame ir 9-ajame dešimtmečiuose Antons Breidaks išsamiai tyrė Latgalos vietovardžius (pvz., Влияние прибалтийско–финских языков на латгальские говоры Лудзенского района Латвийской ССР (angl. The Influence of the Baltic–Finnic Languages on the Latgalian Dialects of the Ludza Region of the Latvian SSR, 1970), Прибалтийско–финские названия рек в Латгалии (angl. Baltic–Finnic Names of Rivers in Latgale, 1973a), Славянские названия рек в Латгалии (angl. Slavic Names of Rivers in Latgale, 1973b), Ezera nosaukuma S'īvers' etimoloģija (angl. Etymology of The Lake Name S'īvers', 1983), Baltijas somu izcelsmes hidronīmi Latgalē (angl. Hydronyms of Baltic–Finnic Origin in Latgale, 1989)), taip pat amerikiečių latvių tyrėjas Valdis J. Zeps (pvz., A critique of proposed Finnic hydronyms in Latgola (1977) ir Pre-Latgalian hydronyms in East Latvia (Zeps, Rosenshield 1995)). Vis dėlto daugiausia tyrėjų dėmesio teko galimiems finų vietovardžiams, kurie, tikėtina, atsirado dar iki estų migracijos ir net iki baltų įsikūrimo. Įsiplieskė rimta diskusija: jos pavyzdys – V. J. Zeps’o 1977 m. straipsnis, kuriame jis kritikavo M. Rudzīte (1968) ir A. Breidakso (1970; 1973a) siūlytas etimologijas, o A. Breidakso 1989 m. atsakymas į V. J. Zeps’o (1977) pastabas. Kai kurias M. Rudzīte, A. Breidakso ir V. J. Zeps’o pasiūlytas etimologijas vėliau, 2000-aisiais, aptarė Bušs ir Balode (pvz., Bušs, Balode–Anelauskaite 2005; Balode 2007; Balode, Bušs 2009). Finų etimologiniai pasiūlymai taip pat užfiksuoti latvių vietovardžių žodyno (LVV) tomuose Latvian toponym dictionary. 3. Metodai ir medžiaga Šiame tyrime taikomi istorinės geografijos, substratinės onomastikos ir etimologiniai metodai. Kadangi plačiausiai pripažįstama hipotezė, jog liutsių estai yra persikėlę gyventojai, būtina taikyti gyvenviečių istorijos onomastikos metodus. Denis V. Kuzmin (2014: 28) apibendrina, kad pagrindinė gyvenviečių istorijos onomastikos mintis yra ta, jog migruojantys gyventojai į naująją gyvenamąją vietovę atsineša vietovardžius ir juos sudaro pagal tuos pačius darybos, leksikos bei semantinius modelius kaip ir ankstesnėje tėvynėje. Ši samprata grindžiama Eero Kiviniemi darbais (1977; 1978). Todėl bus atliekamas substratinių kalbų arba su jomis giminingų kalbų vietovardžių struktūrinės ir semantinės tipologijos lyginamasis tyrimas, siekiant nustatyti bendrus vardų sudarymo modelius ir motyvus (Saarikivi 2007: 58). Šiame darbe terminas „substratinė kalba“ reiškia liutsių estų tarmę, o giminingomis kalbomis pirmiausia laikomos kitos pietų estų tarmės ir kitos finų kalbos. Galiausiai, kadangi dalies tiriamų vietovardžių reikšmė nėra aiški, būtina nustatyti jų etimologiją ir šaltinį. 4 kalbą, lyginant juos su giminingų kalbų (kitų finų kalbų) apeliatyvais ir tikriniais vardais, taip pat su kitomis tiriamoje vietovėje vartojamomis kalbomis (latvių, lietuvių, rusų, lenkų, baltarusių). Kadangi tyrime daugiausia dėmesio skiriama toponimams, vartojamiems mažumos kalba, kurią supa kitos kalbos (baltų ir slavų), taip pat svarbu ištirti galimą dominuojančių kalbų įtaką mažumos kalbos toponimams. Todėl bus taikomas kontaktinės onomastikos metodas. Berit Sandnes (2016) aprašo vardų adaptacijos (pvz., fonologinės, morfologinės, semantinės ir leksinės) bei vertimo reiškinius, atsirandančius tikrinį vardą perkeliant iš vienos kalbos į kitą. Lutsių estų toponimų daryba analizuojama lyginant juos su kitais finų toponimais (suomių ir estų), remiantis E. Kiviniemi darbais (1971; 1975; 1977; 1978), kuriuose aprašoma suomių toponimija, ir Eesti murded ja kohanimed (EmjK), skirtu estų toponimams. Šiam tyrimui skirta medžiaga surinkta iš įvairių šaltinių. Pirmasis šaltinis – ankstesnė mokslinė literatūra, kurioje nurodomi galimi finų toponimai Ludzos regione ir trumpai apžvelgiami jų etimologiniai aiškinimai. Pagrindinis šio tyrimo šaltinis – Estų kalbos instituto (EKI kohanimekartoteek) toponimų kartoteka, kurioje yra 98 lutsių estų toponimų kortelės. Be to, vienas tikrinis vardas bus paimtas iš Eesti murded IX, kuriame pateikiamos lutsių ir leivų estų kalbos įrašų transkripcijos. Šis toponimas pasirinktas todėl, kad jis nebuvo minėtas ankstesniuose tyrimuose ir nebuvo įtrauktas į kartoteką. Šiame tyrime EKI kartotekos ir kitų šaltinių toponimai bus lyginami su istorinės Võrumaa regiono toponimais, remiantis šia literatūra ir šaltiniais: a) Evaro Saare disertacijoje Võrumaa kohanimede analüüs enamlevinud nimeosade põhjal ja traditsioonilise kogukonna nimesüsteem (liet. „Võrumaa vietovardžių analizė pagal dažniausius vardo elementus ir tradicinės bendruomenės vardų sistemą“, 2008) pateikiami dažniausi Võrumaa vardų darybos formantai, padedantys EKI kartotekos varduose atpažinti panašius formantus, b) Kohanimeandmebaas (KNAB), Estijos vietovardžių duomenų bazėje, galima ieškoti toponimų ir rasti tikslias jų vietas Estijoje, c) Eesti kohanimeraamat (EKNR), Estijos toponimų žinyne, pateikiami Estijos toponimai ir jų etimologiniai aiškinimai, d) estų tarmių žodynuose Eesti murrete sõnaraamat (EMS) ir Väike murdesõnastik (VMS) aiškinamos toponimų, sudarytų iš specifinių pietų estų tarmių apeliatyvų, reikšmės. e) istorinės Võrumaa vietovardžių duomenų bazėje Ajaloolise Võrumaa kohanimede andmebaas (AVKA) dokumentuojama šnekamoji vietovardžių vartosena võro kalba, užfiksuota iš vietos gyventojų per 1990–2000-ųjų metų lauko tyrimus. Kadangi tyrimo vietovė yra Latvijoje, bus naudojami ir aktualūs Latvijos šaltiniai. Pagrindiniai Latvijos šaltiniai: a) Latvijos geografinės informacijos agentūros (LGIA) toponimų duomenų bazė, kurioje galima ieškoti toponimų ir rasti tikslias jų vietas Latvijos žemėlapiuose. Deja, ši bazė turi trūkumą: nors vardų galima ieškoti, žemėlapyje negalima pasirinkti konkrečios vietos ir peržiūrėti pasirinktos vietos pavadinimo, b) aštuonių tomų LVV, kuriame pateikiami latvių toponimai ir galimi jų etimologiniai aiškinimai, c) latvių pavardžių duomenų bazėje (LU) pateikiama informacijos, padedančios nustatyti galimas pavardžių, galėjusių turėti įtakos toponimų susidarymui, etimologijas. Pavardžių etimologija gali gerokai pakeisti toponimų reikšmę, d) Latvijos kalbos instituto latvių toponimų kartoteka, e) XVIIIth ir XIXth amžiaus Latvijos žemėlapiai, kuriuos galima peržiūrėti svetainėje vesture.dodies.lv. 5 4. Analizė 4.1. Kai kurios ankstesniuose tyrimuose pateiktos etimologijos 4.1.1. Auneja (upė), Aunejis azars (ežeras) A. Breidaks (2007 [1989]: 385) compares Auneja and Aunejis azars with Finnish Ounasjoki and Ounasjärvi, located in northern Lapland. Terho I. Itkonen (1920: 49) records the Sámi form áv́dnesjohka and relates it to Aunus (Rus Олонец), although Jalo Kalima (1942: 161–163) points out that the etymology of Aunus is problematic. While hydronyms beginning with Aunare relatively common in North Finnic, they are not attested in the South Finnic area, including Estonia. From an areal-typological perspective, this weakens the comparison between Auneja and Finnic Auntoponyms. A propos, Aunus (Livvi Karelian Anus, Rus Олонец⁴) initially probably had *AInroot, which changed to Aununder the influence of Vepsian (l > u shift, e.g. Fi pelto ~ Veps pöud ‘field’). LVV (I 54–55) pateikiama daug Aun toponimų įvairiose Latvijos dalyse (Kurše ir Vidžemėje), siejamų su latvių apeliatyvu auns „avinas“. Iš pirmo žvilgsnio toks aiškinimas Latgalei atrodo mažiau įtikinamas, nes atitinkamas žodis ten yra vucyns. Dėl šios priežasties Auneja negalima tiesiogiai sieti su toponimų grupe Aun. Tačiau vietovardžiai Auni (ūkis) ir Aunāži (miško prižiūrėtojo būstinė) Latgalei (Zeps 1984: 28) rodo, kad šaknis Aun šiame regione nėra visiškai išnykusi. A. Breidakso mėginį pasiūlyti finougrų etimologiją pavadinimui Auneja galėjo paskatinti šis tarminis neatitikimas (vucyns ir auns). Vis dėlto siūlomas sugretinimas lieka neįtikinamas. Šiuo tyrimu siekiama kritiškai įvertinti finougrų etimologiją, todėl šią hipotezę reikia laikyti mažai tikėtina. Alternatyviai etimologijai suformuluoti reikėtų išsamesnės analizės, todėl tai nepatenka į šio tyrimo apimtį. Pavadinimo Auneja kilmę ir galimą jo sąsają su Auni ir Aunāži reikėtų nagrinėti atskirame tyrime, atsižvelgiant į istorines formas, tokias kaip Ayūhu (kaimas) ir Ayuņa (upė), užfiksuotas caro laikų Rusijos žemėlapiuose (dodies.lv). 4.1.2. Ņukšu ups’ (upė), Ņukši (kaimas) A. Breidaks (2007 [1989]: 380) compares Ņukšu ups’ to Sámi njučká ‘swan’, which at first glance may seem logical both phonologically and semantically. However, this comparison is incorrect because the cognates of the Sámi appellative begin with j (SES; UEW) (cf. Finnish joutsen, Komi, and Udmurt jos). The Sámi form is rather an exception; in other Finno-Ugric words with an initial j, the Sámi cognates also retain the j (e.g., Finnish jää ~ Sámi jiehkŋa). Thus, the comparison with Sámi njučká is unjustified. Nevertheless, the toponym Ņukši still warrants consideration as Finno-Ugric despite A. Breidaks’ faulty comparison. Notably, Ņukštoponyms are found in other Finnic areas of Latvia, specifically in the Krevinian and Livonian regions (see Map 3). Before analysing and comparing these names further, it is important to review the historical forms of Ņukši and determine whether the river name or the village name is primary. Panašu, kad Ņukšu ups’ yra antrinis pavadinimas, kilęs iš kaimo vardo. Juo vadinama Pildos upės atkarpa tarp Pildos ežero (Pildas ezers) ir Didžiojo Liudzos ežero (Lielais Ludzas Ezers). Ši atkarpa taip pat užfiksuota pavadinimais Pilda, Ņukša, Ilža, ir Isnauda (LĢIA); pastarasis vardas siejamas su to paties pavadinimo kaimu. Taigi pirminis pavadinimas šiuo atveju yra kaimo vardas Ņukši, kai kuriuose žemėlapiuose žymimas kaip Ņukši (Zeps 1984). *Ņukš-/Ņukš toponimus galima lyginti su estišku nugis „kiaunė“ arba suomių *Nois-/Noki-, aptinkamu suomių toponimijoje, tačiau neišlikusiu kaip apeliatyvas (SES s.v. nокko; EES s.v. nugis). Dar vienas palyginimui tinkamas latvių apeliatyvas yra *nuka/*ņuka/nuks (ME), reiškiantis „didelį pleišto formos duonos gabalą; ⁴ On the etymology of Олонец see also D. V. Kuzmin (2021: 52), who proposes a Sámi origin (*ölō ‘flood waters’ + suffix -nčē → *ölōnčē → Олонец), which would make a Finnic etymology of Auneja even less certain. 6 taip pat sūrio ar sviesto gabalą; gniutulą“, turintis lygiavertę formą lyvių kalboje nukā ir estų kalboje nukk „tas pat; viršūnė, galas“. V. J. Zepsas (1962: 157–159) jį laikė finų kalbų skoliniu latvių kalboje. Tačiau šis žodis vartojamas tik Vidžemėje, Kurše ir Žiemgaloje, o Latgaloje visai neaptinkamas. Apeliatyvas nukk vartojamas visose estų kalbos tarmėse (VMS), tačiau toponimuose pasitaiko tik kaip sudėtinių vietovardžių bendrinis dėmuo (pvz., Mõtsa-nukk). Todėl, jei siūloma finų kalbų etimologija, tinkamesnis apeliatyvas būtų nugis, Pietų Estijos tarmėse turintis variantus nukas, nugus ir nukus. Be to, kitoje estiškai kalbančioje saloje, Kraasnoje, yra kaimas, vadinamas Ночево, anksčiau turėjęs kitą pavadinimą — Hiokuu (SnprRI 2016). Apibendrinant galima teigti, kad nors sugretinimas su Sámi njukččā yra klaidingas, finų kalbų etimologijos galimybę verta toliau svarstyti, atsižvelgiant į apeliatyvą nugis ir toponimą Нокоми Kraasnos kalbos saloje. 2 žemėlapis. *Nukš-/Nukš vietovardžiai Latvijos finų teritorijose (žemėlapį sudarė D. Donskaya) 4.1.3. Pilda, Pylda (dvaras, upė ir ežeras) Latvian linguists M. Rudzīte (1968: 189) and A. Breidaks (1970: 162; 1973a: 100) consider the name of this lake to be a borrowing from Estonian. A. Breidaks suggested that the oikonym Pilda muiža is derived from Estonian põldemõis (< Est põld ‘field’ + mõis ‘estate’). This explanation seems plausible from a semantic perspective. The connection between Pylda and põld can be logically substantiated, as the vowel õ in Lutsi Estonian is pronounced as y, which is also present in Latgalian, suggesting that the term was borrowed from Lutsi Estonian. However, V. J. Zeps (1977: 432–433) noted that the estate of Pilda existed before the 18th century, as G. Manteuffel (1879: 154) mentioned that the estate was under rule in 1572. V. J. Zeps proposed two possibilities: (a) the name predates the arrival of the Estonians, or (b) Estonians were present in the 16th century (the same issue applies to the aforementioned name Nukši, Zeps 1977: 431). According to O. Kallas (1894: 32), the name Pylda was not originally used by Estonians but was later adopted into Estonian use without further explanation. 7 Kaip jau minėta, sąsaja tarp Pylda ir põld atrodo logiškai pagrįsta. Tačiau kyla semantinių prieštaravimų. Ankstesniuose tyrimuose neatsižvelgta į tai, kad pietų estų tarmėje vietinis finų kalbų žodis nurm dažniau vartojamas „lauko“ reikšme negu germanų kalbų skolininys põld (lyvių kalboje vartojamas tik nůrm, o finų kalbų žodžio *pelto giminaičio nėra). Palyginus šiaurės ir pietų estų kalbų pavadinimus, reiškiančius „pilkąją kurapką (Perdix)“, šis skirtumas išryškėja. Šiaurės estų forma põldpüü turi dėmenį põld, o pietų estų kalboje atitinkamas pavadinimas sudaromas su nurm – nurmpüüi. Taigi, jei ežerą, upę ar dvarą pavadino pietų estų kalbos vartotojai, pavadinimai greičiausiai būtų sudaryti iš apeliatyvo nurm. Šis pastebėjimas pagrįstai gali paremti O. Kallaso (1894: 32) teiginį, kad Pylda pavadinimo nesuteikė estai, ir leidžia manyti, kad V. J. Zepsas (1977: 433) pateikta galimybė (a) yra tikėtinesnė. Net jeigu estai atvyko anksčiau, vietovardis greičiausiai būtų sudarytas naudojant apeliatyvą nurm. Vadinasi, jei pavadinimas atsirado dar prieš atvykstant estams, jo etimologija būtų kitokia. Baltų kilmės etimologijos nereikėtų atmesti, juolab kad Augustas J. Bielensteinas (1892: 17) be argumentų mini Pylda kaip latvišką tikrinį vardą. Iš pirmo žvilgsnio jį būtų galima sieti su liet. pilti („pilti“), latv. pilēt („lašėti“) ir baltų šaknimis *pilnas („pilnas“), *pild- („pripildyti“). Tačiau toks palyginimas kelia abejonių, nes baltų toponimijoje nėra hidronimų su kamienu pild-. Jei kamienas buvo pil, reiškiantis „pilti, lašėti“, priesagos -da reikšmė lieka neaiški, nes baltų toponimijoje ji nėra produktyvi. Pažymėtina, kad Leivu regione yra upė Piluppe, kuri leivu kalboje vadinama Põllupi. Daina Zemzare (1940: 80) teigia, kad elementas pil atsirado vietinėje latgalių tarmėje susiliejus ln > ll (pvz., piln- > pill- > pil-), kaip latv. pilns „pilnas“ ir latg. pylns. Leivu forma Põllupi galėjo būti pritaikyta dėl fonetinio panašumo į est. põld ~ põllu. Taigi Pilda taip pat galėtų būti siejamas su latv. pilns „pilnas“ arba latv. pildīt „pripildyti“. Latvijoje pavardė Pildaus aptinkama Vidžemėje, tačiau jos kilmė nepaaiškinta (LU). Galiausiai Rõugės parapijoje yra ežeras, vadinamas Põldalotso järv (KNAB); jis turi ir kitų šiaurės estų formų, pavyzdžiui, Põldala arba Põldealane (KNR). Pastaroji forma atrodo pilna, o kitos – eliptinės. Põldealane jungia dėmenis põlde „laukas (dgs. kilm.)“ + šiaurės est. alane / pietų est. alanõ „vieta, plotas ar erdvė, esanti po kuo nors arba šalia ko nors“. Taigi, nors nurm vartojamas plačiau, põld išlieka produktyvus apeliatyvas pietų estų kalboje. Kalbant apie galimą jo sąsają su Pilda, galima kelti prielaidą, kad tai eliptinė toponimo forma, kurios sudėtyje buvo dėmuo Põlde ir dar vienas pradinis dėmuo, vėliau išnykęs. Bet kuriuo atveju, sąsaja tarp Pilda ir šaknies põlde yra geriausias šiuo metu turimas etimologinis paaiškinimas, nes nėra kitos gerai pagrįstos etimologijos. Tolesni Pilda etimologijos tyrimai galėtų padėti nustatyti, kuri iš V. J. Zepso (1977: 433) pasiūlytų galimybių yra tikėtinesnė: (a) pavadinimas atsirado dar prieš atvykstant estams arba (b) estai jau gyveno šioje vietovėje XVI a. Svarūs pietų estų etimologijos argumentai ir silpni baltų kilmės argumentai leidžia manyti, kad tikėtinesnė yra galimybė (b). Tačiau estų atvykimo į Ludzos regioną laikui išsiaiškinti reikėtų atskiro tyrimo. Siūlau galimybę (c): iki atvykimo XVIII a. Pilda galėjo turėti kitą pavadinimą, nors ir šią prielaidą dar reikia patikrinti. 4.1.4. Rauzu azars (ežeras), Rauzi (kaimas) Finų kilmės etimologiją, siejamą su Rauzi (taip pat su upės pavadinimu Rauza Vidžemėje), pasiūlė K. Būga (1961: 562), lygindamas šį pavadinimą su estų apeliatyvu rõusk (vns. kilm. rõusa) ir formomis rõuzane, rauzane, raus k ane, reiškiančiomis „grumstuota įšalusi žemė, suskilinėję ir susikaupę kuproti ledo luitai“. K. Būgos pasiūlymą palaikė A. Breidaksas (1970: 162; 1977: 29; 1989), tačiau kritikavo V. J. Zepsas (1977: 434). Vėliau Benita Laumane (1996: 216) palaikė finų kilmės etimologiją Vidžemės toponimams ir kartu 8 pasiūlė ir baltų kilmės etimologiją (plg. liet. rauzis „iškasta žemė“ ir kt.). Šie pasiūlymai apibendrinti LVV (VI 122). Svarbu atkreipti dėmesį į palyginimą su estų rõusk, rõusane ir kt. Tai tarmiškos formos (EKSS), vartojamos šiaurės estų vakarinėje tarmėje (EMS; VMS); toponimai Rõusa ir Rõuste aptinkami Pernu apskrityje, siejamoje su minėtąja tarme. Ludzos ir Vidžemės regionuose daugiausia buvo kalbama pietų estų kalba. Todėl arealinės tipologijos požiūriu palyginimas su rõusk nėra pakankamas. Baltų kilmės etimologija atrodo įtikinamesnė. Latvijos duomenų bazėje (LU) kaimas Raužu ciems (Rauzi) lyginamas su lietuviška pavarde Rauza (< rauzа „verkiantis, raudantis žmogus“). 4.1.5. Soidu ezers (ežeras), Soidi (kaimas) M. Rudzīte (1968: 191) compares Soidu ezers to Coūda in Karelia, which, according to Max Vasmer (1934: 56), is of Finnic origin and related to the hypothetical Soitojoki. A. Breidaks (1970: 162; 1977: 29) supported this proposal. V. J. Zeps (1977: 434) had no objections but noted that the lake name is secondary to the village name Soidi. A. Breidaks (2007 [1989]: 386–387) did not reject this possibility. Tačiau palyginimas su Coūda ir hipotetiniu Soitojoki kelia abejonių. Kalbant apie Coūda, jis gali būti finų kilmės, bet fonetiškai pakitęs (ou > oi, plg. Лоűka < Louhi) ir sietinas su karelų hidronimais, tokiais kaip Čod̄ogepo ir Coōda (< finų sou̯t- „irkluoti“) (asmeninis susirašinėjimas su karelų toponimikos tyrėja Irma Mullonen). LVV (VII 10) buvo palyginta su pietų estų soine „pelkėtas“ (kilmininkas soidsõ) (plg. Soitsejärv prie Tartu), tačiau tai neatrodo įtikinama, nes latviška forma šiuo atveju turėtų būti *Soicu ez. arba *Soici. Galiausiai ežero pavadinimas Soidu ezers greičiausiai kilęs iš kaimo pavadinimo Soidi, kuris savo ruožtu galėjo būti pavadintas pagal antroponimą (Zeps 1984: 468). Pavardė Soida tiriamame regione gana dažna ir yra panaši į lietuvišką pavardę Saidys (LU). 4.2. EKI kartoteka Estų kalbos instituto (Eesti keele instituut, EKI) kartotekoje yra 98 kortelės su lutsių toponimais estų kalba (kai kurios kortelės kartojasi; žr. 3 priedą). Didelė šių kortelių dalis yra skaidrios, t. y. aiškios jų bendrinės ir specifinės dalies reikšmės; tai būdinga finų toponimijai (plg. Kiviniemi 1975; EMjK). Kai kuriuose įrašuose yra aiškiai pietų estų kalbai būdingų elementų. Kartotekos toponimuose vartojami šie bendriniai dėmenys: • järv „ežeras“ (3) • jõgi „upė“ (1) • küla „kaimas“ (15) • kerk „bažnyčia“ (1) • kivi „akmuo, riedulys“ (2) • kraav „griovys, kanalas“ (1) • late „šaltinis, versmė“ (3) • lump „mažas tvenkinys, įduba“ (1) • mäe „kalva (vns. kilm.), kauburys (vns. kilm.)“ (3) • mägi „kalva, kauburys“ (10) • mõts „miškas“ (2) • mõiza „dvaras“ (1) • niit „pieva“ (8) • ots „galas, smaigalys“ (2) 9 • saar ‘sala’ (2) • sild ‘tiltas’ (1) • suu ‘pelkė’ (6) • tsopp ‘kampas, kalvelė’ (2) • tük ‘gabalas, žemės sklypelis’ (1). Dauguma šių bendrinių dėmenų paplitę visoje Estijoje. Kai kurie iš čia išvardytų vartojami pietų estų fonologinėmis formomis (pvz., külä ir küla, mõts ir mets, mõiza ir mõis, suu ir soo, tsopp ir sopp). Minėtų skaidrių pavadinimų pavyzdžiai: Kraaviots, Mõtsküla, Saarõmägi, ir Suur niit. Šių vietovardžių reikšmės aiškios, todėl papildomai jų aiškinti nereikia. Jie paplitę ne tik pietų estų kalbos plote: jų esama ir kitose Estijos dalyse bei kitose finų kalbų teritorijose. Todėl toliau aptariami tik tie pavadinimai, kurie būdingi pietų estų arba Ludzos vietovei. Pažymėtina, kad šie vietovardžiai kasdienėje vartosenoje nebevartojami, nes lutsių estų kalba yra išnykusi. Daugelis šių vietovardžių tikriausiai turėjo panašios reikšmės latviškus atitikmenis. Pavyzdžiui, EKI kortelių kartotekoje Kahrusuu išverstas kaip Loču pūrs („meškų pelkė“), todėl sunku nustatyti, iš kurios kalbos paimtas vertimas. 4.2.1. Habahaja jõgi (#1) Šios upės pavadinimas kildinamas iš habah(h)ama „šiugždėti, dundėti“ (EMS). Kortelėje pateikiamas paaiškinimas et keväjä hapa „ta, kuri pavasarį šiugžda“. Šis pavadinimas įdomus dėl dviejų priežasčių: 1) jis sudarytas su esamojo laiko veikiamuoju dalyviu ir 2) dalyvio forma išvesta iš veiksmažodžio, paliudyto tik Ludzos tarmėje (EMS). Suomijoje iš dalyvio sudaryti vietovardžiai plačiai paplitę, ypač kai vartojami garsą nusakantys veiksmažodžiai (žr. Kiviniemi 1971: 58–59). Estų kalbos plote tokie dariniai retesni, bet jų taip pat pasitaiko (EMjK 287). 4.2.2. Ando suu (#2) Ando suu (Laizāni) galima palyginti su Ando (neoficialiu kaimu) Rõuge parapijoje ir Andu (sodyba) Pedamäe vietovėje, netoli Otepää (KNAB). Šie vietovardžiai siejami su asmenvardžiu Ando ~ Andu, kuris yra Anton arba Andreas variantas (Saar 2008: 151). 4.2.3. Hatamägi (#3), Hatasuu (#4) Šiuos pavadinimus galima sieti su hatt: hata- „kalė“. Apie Hatamägi minimas rusiškas pavadinimas Сучья гора, kuris tikriausiai yra pažodinis vertimas į rusų kalbą (arba atvirkščiai). KNAB duomenimis, Hatapalo (vietovė) yra Räpina parapijoje, Hatapalu (neoficialus kaimas) – Rõuge parapijoje, o Hatajāru (arba Umbjāru) yra netoli Värska. Visos šios vietovės yra pietų estų kalbos plote. 4.2.4. Havvagu suu (#5) Havvagu suu galima palyginti su Savihavvamägi (Setu), Süvahavva (Räpina), Süvahavva soo (Põlva), Tõrvahavva (Põlvalv), Süvahavva (Räpina), Tõrvahavva (Põlva) (KNAB). Visi šie pavadinimai yra pietų estų kalbos plote. Havva yra žodžio haud „kapas; duobė“ kilmininko forma (plg. bendrinės estų kalbos haud: haua-). Pavadinimo Havvagu galūnės -gu reikšmė neaiški; ji galbūt atspindi antrojo dėmens elipsę (galbūt havva-augu < auk „duobė“?). 10 4.2.5. Baaba suu (#6) Šiame vietovardyje vartojamas lutsių estų tarmės apeliatyvas baaba „(sena) moteris“ (Kallas 1894: 135) (< Pl Rus baba „tas pats“). 4.2.6. Greek­i k (#7) Latviškas pavadinimas neturi siūlomos finų etimologijos. Latviška forma yra Greči, o LVV (I 319) ji siejama su šiais apeliatyvais: greči „tam tikra linų rūšis“ arba grečis „silpnas senis“. 4.2.7. Jiumägi (#10), Jiustuu (#11) Elementas jiu yra kilmininko forma jõgi. Kilmininko forma jiu vartojama Ludzos, Kraasnos ir Setų tarmėse (EMS). 4.2.8. Kannistõ niit (#16) Kannistõ yra pietų estų kalbos atitikmuo šiaurės estų kalbos žodžiui kännustik „išretinta kirtavietė“ (EMS; VMS). Suomių kalboje tarmės bendrinis daiktavardis kannisto plačiai vartojamas tikriniams vardams sudaryti (SMS; Nimisampo). 4.2.9. Keegu mõts (#17) Reikšmė Keegu miško neaiški. Remiantis kartoteka, viena pagyvenusi informantė esą žinojo reikšmę, tačiau jos duktė jos jau nebežinojo; ji tik prisiminė posakį „är läts Keegu mõtsa“ („jie nuėjo į Keegu mišką“), kurį aiškino kaip reiškiantį „nežinau, kur jie nuėjo“. Sunku rasti įtikinamą latvišką ar slavišką etimologiją. Estiškų paralelių galima ieškoti sodybos pavadinime Keegu, KNAB užrašytame kaip Keigu, esančiame netoli Türi. Tačiau ši paralelė kelia problemų, nes Türi yra už pietų estų šnektų arealo ribų, todėl jos reikšmė Lutsi estų kontekstui ribota. Urvaste subdialekte paliudytas būdvardis įžūlus, lengvabūdiškas (EMS). Jei Keegu yra pavadinimo Keigu variantas, miško pavadinimas galėtų būti siejamas su asmenvardžiu, nors tai lieka neaišku. Vis dėlto taip pat gali būti, kad Keegu miškas nėra pirminis vietovardis, o antrinis, žaismingai sudarytas pavadinimas. Posakis „är läts Keegu mõtsa“ gali atspindėti sutrumpintą ar iškraipytą formą, panašią į är läts kiä-kõhe mõtsa („nuėjo į nežinia kur mišką“), t. y. išsisukinėjantį arba vaikams skirtą posakį. Tokiu atveju Keegu miškas būtų ne autentiškas vietovardis, o jo reinterpretacija. 4.2.10. Kirbaniküla (#18), Kirbu k (#19) Tai panašu į Kirbu (Vastseliinos apylinkės – Ojansuu 1912; Valga, Rõuge – EKNR). Latviška forma yra Šķirpāni, kuri galėtų būti pirminė, o Kirbaniküla fonologiškai pritaikyta estų kalbai. Kirbu taip pat gali būti antrinė estiška forma, atsiradusi dėl sąsajų su vardu, iš kurio kilo lutsių estų protėviai. Šķirpāni tikriausiai kilo iš pavardės Šķirpāns, kuri reta, bet būdinga būtent Latgalai, kaip nurodo V. J. Zeps (1984: 508). 4.2.11. Kiriväkitsõ (#20) (Raibakozi) Kiriväkitsõ taip pat užrašytas rusiškai kaip Rääbakoza (Райбакозы), o latviškai – Raibakozi. Pasak O. Kallas (1894: 31), pirminė forma buvo estiška, o vėliau ji buvo išversta į latvių kalbą. H. Ojansuu (1912: 21) laikosi kitokios nuomonės. Visos formos yra 11 tokios pačios reikšmės dūriniai (Lv raibs „margas“ + kaza (Ltg koza) „ožka“; SESt kirju „margas“ + kits „ožka“). O. Kallaso teigimu, Räabak oza buvo iškraipyta forma, kilusi iš Raibakozi, tačiau ji taip pat gali būti siejama su rusų kalbos žodžiais рябой „margas“ + коза „ožka“. LVV (VI 46) Raibakozi lyginamas su estų apeliatyvu raibakas „kritęs gyvulys“. Tačiau šis apeliatyvas Pietų Estijoje apskritai nevartojamas, o Šiaurės Estijoje praktiškai apsiriboja salų tarmėmis (est. Saarte murred). Be to, jis nevartojamas kaip pavardė (Nimede Statistika). Taigi toks palyginimas atrodo netinkamas. LU pateikiama informacija, kad reta pavardė Raibkazs (Lv raibs „margas“ + kaza „ožka“) paplitusi Veclaicenės valsčiuje, kuris tarpukariu dėl mišrios gyventojų sudėties buvo ginčijama Latvijos ir Estijos teritorija. Veclaicenės valsčius yra netoli Leivu apylinkių ir ribojasi su Rõugės valsčiumi Estijoje, todėl priklausė Pietų Estijos kalbinei teritorijai. Veclaicenės valsčiuje užrašyti šie variantai: Raibekazs, Raibkazs, Raibekas, Raibakas, Raibkaza. Latviška etimologija atrodo įtikinamesnė. 4.2.12. Kujari niit (#24) Kujari reikšmė lieka nepaaiškinta. 4.2.13. Kukli (#25) Lutsių vardas Kukli greičiausiai yra antrinė, fonologiškai adaptuota forma, kilusi iš rusiško gyvenvietės pavadinimo Kukujeva. Pagal šį aiškinimą, Kukli atspindi sutrumpintą ir fonetiškai redukuotą vedinį Lutsių vardų sistemoje. H. Ojansuu (1912: 21) anksčiau šį vardą lygino su Kuklaiste Vastseliinos apylinkėse. Šis palyginimas atsispindi ir vėlesniuose formos Kuklase aiškinimuose (plg. ankstesnę formą Kuklaiste), siejant ją su apeliatyvu kuklanõ „skruzdėlė“ (EKNR). Tačiau šiame tyrime šie estų kalba pagrįsti palyginimai atrodo antraeiliai, nes jais nepaaiškinamas tiesesnis vedinys iš rusų kalbos pagrindo Kukujeva. 4.2.14. Kunnu suu (#27) Pietų estų tarmėje kond/kund reiškia „miško žemė, netinkama šienauti“, ir aptinkamas tokiuose vietovardžiuose kaip Meenikunnu suu netoli Räpinos, kurio sudėtyje yra elementas kund (EKNR). 4.2.15. Kupta niit (#28) Kupta reikšmė lieka nepaaiškinta. 4.2.16. Kõivola suu (#30) Kõivola suu galima aiškinti kaip Pietų estų apeliatyvo kõiv „beržas“ (plg. Šiaurės Estijos kask) ir elemento -la dūrinį. EKNR nurodo tokius vietovardžius kaip Kõivuküla ir Kõivu Tartu apylinkėse, taip pat Kõivsaare Vastseliinos apylinkėse. Formoje yra genityvinis kamienas Kõivo (Saar 2008: 95) ir priesaga -la, žyminčia vietą arba galinčia būti kitų elementų (pvz., -jala, -küla) elipsine forma (EMjK 278–279). Priesaga -la plačiai paplitusi ir suomių toponimijoje, pvz., Koivula, Metsälä, Tervola. Tačiau Pietų Estijos toponimijoje gerai paliudyta tokia sandara kaip Kõivõalonõ „beržų.GEN.DG + apačioje“, turinti atitikmenų pasikartojančiuose Võrumaa mikrotoponimuose (pvz., sutrumpintos formos Kõivalonõ, Kõivalamägi, plg. Haapalamägi „drebulė + apačioje + kalva“). Taigi pavadinimą galima rekonstruoti ir kaip Kõivala suu, reiškiantį „pelkė po beržais“. Šį aiškinimą paremia panašūs AVKA dariniai, tokie kaip ūkių pavadinimai Kõivõalodsõ (Kanepi, Põlva) ir Kõivõlamägi (Urvaste), taip pat Ihamaru vietovardis Kõivualutse laadapäev (Kanepi). 12 4.2.17. Väiku-Käpsi (#34) Dėl kažkokios priežasties pagrindinė antraštė užrašyta kaip Käpsi, o antrinė antraštė turėtų būti Tsäpsi. Šis vardas gali būti kilęs iš asmenvardžio, sudaryto iš veiksmažodžio tsäpsmä „pliaukštelėti, spragtelėti arba nukąsti“ (EKNR). 4.2.18. Laizeni (#35) Latgaloje paplitusi pavardė, galbūt kilusi iš vokiečių kalbos (LU). Jokia finų etimologija nesiūloma. 4.2.19. Laudjärv (#36) Laudjärv skamba labai estiškai, tačiau iš tikrųjų tai gerokai suestintas Laudari variantas (LVV (II 269) jis pažymėtas kaip Lauderi). Tai leksinės adaptacijos pavyzdys. Estijoje negalima rasti tokių ežerų pavadinimų kaip Laudjärv, o tai parodo, kaip sunku rasti semantiškai nuoseklų formantą Laud- (est. laud reiškia „stalas“). Ežero pavadinimas yra antrinis ir kilęs iš kaimo Laudari, veikiausiai atsiradusio iš asmenvardžio (pavardės). Laudars arba Lauders yra viena iš dažnesnių pavardžių šiame regione, tačiau etimologijos pasiūlymo nėra (LU). 4.2.20. Lavadina k (#37) Tai galėtų būti skolinys iš slavų kalbų, kurio pamatinė forma yra Slobodka, adaptuota į finų kalbų formą. 4.2.21. Lubanakõnõ (#38) Latgaloje yra didelis ežeras, vadinamas Lubāns, ir keli mažesni ežerai, kurių pavadinimuose vartojama mažybinė forma Lubonenš (LĢIA). Tai gali priklausyti tai pačiai grupei kaip estiškoji forma su mažybine priesaga -kõnõ. 4.2.22. Längämägi (#39) Dėmuo längä neaiškus, nes jis gali reikšti „per saldus“ ir būti siejamas su prastu skoniu (EMS). Todėl jo negalima sieti su kraštovaizdžiu. 4.2.23. Lütka-uju (#41) Dėmuo Lütka lieka neaiškus; preliminariai jį galima palyginti su rusišku Лю́тка „Lestes“ (žirgelinių vabzdžių gentis). Taip pat neaiški ir Uju reikšmė. Tačiau Karuloje esama paralelių: ten aptinkamas hidronimas Uju oja. AVKA duomenimis, abejojama, ar pradinis pavadinimas buvo tiesiog Uju, vartotas kaip vienanarės struktūros hidronimas, prie kurio vėliau oficialiajame pavadinime Ujuste oja buvo pridėtas oja. Tai leidžia manyti, kad Uju gali būti savarankiškas hidronimas, o ne vedinys iš oja „upelis“. 4.2.24. Murumäe (#43) Murumäe galima palyginti su muru „vešlia žole“. Pažymėtina, kad antrajame skiemenyje vartojamas balsis -u; Pietų Estijoje, įskaitant Lutsi estų kalbos arealą, tikėtina forma būtų muro. Tačiau Lutsi kalboje pastebėta šio galinio balsio variantų, kaip nurodė August Sang (1936: 99, nepublikuotas rankraštis), pvz., nägü ~ nägo „veidas“ ir 13 valluz ~ valloz „skausmingas“. Tai leidžia manyti, kad forma muru gali atspindėti tarmių variaciją, o ne reikalauti atskiro paaiškinimo. 4.2.25. Mustkopts zimnik (niidü) (#44) Pavadinimas Must reiškia „juodas“ + kopts (?, o elementas zimnik kildinamas iš rusų kalbos žodžio зимник „žiemos kelias“. Elemento -kopts reikšmė lieka neaiški. 4.2.26. Nerza (#47, #48) A. Breidaks (2007 [1989]: 386) proposed a comparison of the name Nierzys azars to a Finnic river name Nyrza in Arkhangelsk oblast (with a question mark). Unfortunately, he did not provide references, making it impossible to locate texts that discuss the etymology of the Russian river. 4.2.27. Paidera’ (#51) Kortelėje šis vietovardis lyginamas su Paidra Võro apylinkėse (Estija). Pasak EKNR, Paidra kilo iš asmenvardžio (Paide/Paydew), vėliau, veikiant vokiečių kalbai, pakeisto į Paider. Šio asmenvardžio etimologija lieka neišaiškinta (EKNR). Latvijoje, ypač Vidžemėje ir Latgaloje, pasitaiko vietovardis Paideri, siejamas su pavarde Paiders. LVV (III 48–49) pateikiami palyginimai su lyvių pai (dgs. paid) ir estų žodžiu pai, reiškiančiu „brangus“, taip pat su Estijos miesto pavadinimu Paide. LU siūlomi du aiškinimai: Vidžemės dalyje Paiders siejamas su estų Paidra/Paidre ir vietovardžiu Paidra, o Latgalos dalyje – su lenkų pajda, reiškiančiu „duonos gabalas“. Pastarasis aiškinimas kelia abejonių; nors pajda vartojamas sudarant lenkiškas pavardes (Pajda, Pajdzik, Pajdowski), forma Paider neužfiksuota (ISNwP). Be to, lyvių kalbos palyginimas atrodo neįtikinamas. Tikėtinas lyvių pai atitikmuo estų kalboje yra paju- (o pai vartojamas tik kai kuriose tarmėse, įskaitant Ludzos apylinkių tarmes), o pai „brangus“ nėra produktyvus antroponimų ar toponimų darybos elementas. Be to, vietovardžiai Paideri yra ne istorinėje lyvių teritorijoje, bet Leivu ir Ludzos finų kalbų arealuose. Ryšys su Paide (Jervos apskritis) taip pat atrodo mažai tikėtinas. Gerai žinoma, kad pavadinimas Paide kilęs iš paas: pae „kalkakmenis“; tai patvirtina lygiagrečios svetimkalbės formos, reiškiančios „baltas akmuo“ (EKNR). Kadangi Paider pavadinimai aptinkami už šiaurinės Estijos kalkakmenio regiono ribų, šios etimologijos jiems taikyti negalima. Apibendrinant, nors pavadinimo Paidera reikšmė lieka neaiški, jo paplitimas Leivu ir Ludzos apylinkėse bei įtikinamų latviškų, vokiškų ar lenkiškų aiškinimų nebuvimas leidžia manyti, kad jis yra finų (estiškos) antroponiminės kilmės. 4.2.28. Pargi (#56) (#57) (Borovaja) Atrodo, kad rusiškas kaimo pavadinimas Borovaja yra pavadinimo Pargi küla pagrindas. Šiuo atveju forma Pargi gali būti aiškinama kaip adaptuota vardininko daugiskaitos forma, o Parke galbūt atspindi kilmininko daugiskaitos formą. Panašus raidos atvejis pastebimas Pietų Estijos ir Rusijos pasienio regione, kur rusų Borok Pietų Estijos ir vokiečių kalbose atsispindi kaip Porka, kaip matyti Piirissaar atveju (plg. EKNR). Tai rodo fonologinės ir morfologinės rusų gyvenviečių pavadinimų adaptacijos vietinėje vardų sistemoje modelį. Alternatyvus aiškinimas, siejantis Pargi su estišku žodžiu park „parkas“, šiame kaimiškame kontekste atrodo mažiau tikėtinas ir neturi istorinių įrodymų. Taigi labiau tikėtina, kad pavadinimas atsirado adaptavus rusišką pagrindą, o ne jį išvedus iš šiuolaikinės leksikos. 14 4.2.29. Suurõ Piikova’ (#58), Väigu Piikova’ (#59) Tai į estų kalbą adaptuoti rusiški pavadinimai (Большие Пиковы, Малые Пиковы). 4.2.30. Porkali (#61) Plg. est. Parkali ~ latv. pārkalt „perkalti“ (LVV III 223). Latviškas aiškinimas įtikinamesnis, nes estiškas apeliatyvas vartojamas šiaurės estų tarmėse (VKS). 4.2.31. Punt­suli (#62) Latviškas pavadinimas Puncuļi lyginamas su lietuviška pavarde Punčius (< puncīti „lėtai vaikščioti“) (LU). Taip pat yra pavardė Punčulis, kuri gali būti mažybinė Punčius forma (LPe). Finų etimologija nepasiūlyta. 4.2.32. Päh­namägi (#64) Šis pavadinimas kilęs iš pietų estų pä̀hn „liepa“ (plg. estų pärn) (EMS; VMS). 4.2.33. Raiba kerk (#65), Raip (#66) Plg. latv. raibs „margas“; pavadinimas adaptuotas į estų kalbą. 4.2.34. Roostõsuu (#69), Rossõ läte (#70) Šie pavadinimai kilę iš roostõ, kilmininko rossõ „rūdys“ (EMS). Plg. Rostõniit ~ Rossõniit (Saar 2008: 233). 4.2.35. Sabale mõts (#73) Pavadinimas Sabale mõts greičiausiai kilęs iš kaimyninio kaimo Soboli pavadinimo. Šiuo atveju Sabale yra toponiminė adaptacija, o ne leksinė skolinybė. Plačiau žvelgiant, vietovardis Soboli galiausiai siejamas su slavų žodžiu соболь „sabalas“ (plg. latv. sabulis, latg. sabaļs, lenk. sobol, liet. sabalas, est. soobel), nors Europos kontekste šis terminas dažnai plačiau reiškia sabalo kailį (LKŽe; SJP). Fonologiškai Sabale gali atspindėti Lutsi būdingą balsių adaptaciją, panašią į akanje reiškinius, pastebimus kituose skolintuose kamienuose. Panašus pokytis žinomas ir senojoje Võrumaa, pavyzdžiui, Räpina valstiečio pravardėje Sabali (taip pat Sabbali), kuri vėliau tapo tokių pavardžių kaip Sabbal ir Sabalisk pagrindu (Saar 2019: 210). 4.2.36. Sandi lump (#74) Elementą santi: sandi galima sieti su apeliatyvu sant „elgeta“. EKI vardyno kartotekoje pavadinimas aiškinamas fraze „<...> et sant är kuuli“ („nes čia mirė elgeta“). Tačiau EKNR duomenys rodo, kad tokiuose vietovardžiuose kaip Sandi (Vastseliina) ir Sandisuu (Rõuge) elementas sandi gali turėti kelias motyvacijas: jis gali būti siejamas su dabartine reikšme „elgeta“, bet taip pat gali atspindėti senesnę reikšmę „šventas žmogus, vienuolis“ (plg. lot. sanctus). 4.2.37. Sarja-Jüri (#75) Šis vardas žymi Jüri Jüri (vardas) sodybą; jo pravardė – Sarja (kilmininko forma). Pravardė Sarja gali būti kilusi iš sari „didelis sietas“. 15 4.2.38. Skriini (#77) Latviška forma yra Skrini (su trumpuoju i). LU užfiksuota Vidzeme gyvenanti pavardė Skrins, tačiau etimologinis paaiškinimas nepateikiamas; taip pat paliudyta forma Skrīns, nenurodant vietovės ar interpretacijos. Istoriniuose Rusijos žemėlapiuose pasitaiko formos Скpины (18th a.) ir Скрины (19th a.), leidžiančios spręsti apie balsio žymėjimo variantiškumą. Lutsi forma gali būti kilusi iš ankstesnės rusiškos įvardijimo formos su kirčiu pirmame skiemenyje; tai veikiausiai darė įtaką balsio redukcijai ir pritaikymui prie vietinės fonologinės sistemos. Tokiu atveju Lutsi vietovardis būtų rusiško vardo kamieno tęsinys, o ne savarankiškos latviškos raidos rezultatas. 4.2.39. Sliva mägi (#78) Panašu į Ltg šliva (plg. Lv plūme), lenkų śliwa ir rusų слива „slyva“. Estų kalboje (įskaitant pietų estų tarmes) vartojami germanų kilmės skolinių ploom/loom variantai, o Lutsi estų kalboje jį gali pakeisti sliva, paplitęs ir kitose apylinkių kalbose. Semantiškai toks aiškinimas labai tikėtinas: pavadinimas galėtų žymėti kalvą, kurioje augo slyva. 4.2.40. Säzemäe (#86) Pavadinimo Säzemäe aiškinimas lieka neaiškus. Lyginimas su sääsk „uodas“ kelia leksinių ir fonologinių sunkumų. Pietų estų kalboje, įskaitant Lutsi, tikėtinas žodis „uodas“ yra kihulanõ (EMS), todėl tiesioginė leksinė kilmė mažai tikėtina. Be to, fonologinė formos Säze- sandara (trumpasis ä ir tarp balsių esantis -z-) menkai atitinka pietų estų sääse formas. Platesnių sąsajų galima ieškoti pietų estų ir Võrumaa vietovardžiuose, pavyzdžiui, Sääsämägi, Sääskmägi, Sääseorg, Sääsk eorg, and Säass aare (AVKA), tačiau šios paralelės veikiau atspindi platesnio vardų darybos modelio variaciją, o ne pateikia tiesioginę Säzemäe etimologiją. Kol kas negalima pasiūlyti patikimo leksinio paaiškinimo. 4.2.41. Tati (#88) Potentially linked to tatt ‘Boletus’ (Balodis 2020: 201). In standard Estonian, tatt means ‘nasal secretion’; however, in South Estonian, it refers to Boletus or is often used in mushroom names (e.g., kikkatatt ‘chanterelle’) (VMS). 4.2.42. Tulba tükk Šį lauko pavadinimą galima palyginti su apeliatyvu tulp; tulba „vyris, riboženklis“, taip pat su kaimų ir ūkių pavadinimais Tulba (Rõuge Kasaritsa, Rõuge Veclaicene (Estijos pusėje)), Tulbasuu (Rõuge Haanja Jaanimäe), Tulba järv (Rõuge), Tulbamäe (Rõuge) (KNAB). Tai leidžia manyti, kad Tulba galėjo būti išnykusi į šią vietovę atsikėlusios šeimos pravardė (EKNR). 4.2.43. Tunduri’ (#91) Veikiausiai kilęs iš dundur/tundur „1. sparva; 2. nekviestas svečias“ – šis žodis užfiksuotas tik Leivu (1 reikšmė) ir Lutsi estų kalboje (2 reikšmė) (EMS) < Lv dundurs „sparva“ (šis apeliatyvas galėjo įkvėpti ir populiarią latvišką pavardę Dundurs (LU)). Latviškas kaimo pavadinimas yra Abricki. Kortelėje pažymima, kad kaimo pavadinimas yra estiškas, vadinasi, jį suteikė estai. 16 4.2.44. Vaarkali (#93) Although H. Ojansuu (1912: 21) also found this name in Vastseliina, it has a Latvian origin (EKNR). Cf. Latvian vā̄rkalıs/varkalis ‘bronze smith’. 4.2.45. Vaaska niit (#94) Tikėtina, kad tai susiję su rusiška asmenvardžio Васька mažybine forma (< Василий). Lutsi estai taip pat vartojo rusiškus asmenvardžius. 4.2.46. Vastalo (#95) Tai tikriausiai yra pietų estų kalbos žodžių vastne „naujas“ + talo „namas“ sutrauktinė forma. 4.2.47. Verema suu (#96) Galbūt tai rytų slavų asmenvardžio Верема (< Иеремия, „Jeremijas“) forma. 4.2.48. Väha (#97) (#98) Likely derived from vähk ‘crab’. O. Kallas (1894: 31) noted that the original form was Väha küla, which was translated into Веженки and adapted into Estonian as Vezenki. H. Ojansuu (1912: 21) had another opinion: while Väha village exists in the Vastseliina region, Väha küla in the Ludza region is a translation “from Latvian.” 4.3. Eesti murded IX 4.3.1. Vanaraha suu Knygoje Eesti murded IX (221) informantas Ossip Jakimenko 1960 m. apibūdino Škirpāni kaimo gamtinę aplinką, paminėdamas keletą ežerų, daugiausia latgališkomis jų formomis, taip pat pelkę, vadinamą Vanaraha suu. Šis vardas ankstesniuose tyrimuose nebuvo užfiksuotas, todėl jį aptarsime čia. Pirmiausia, naudodamasis įvairiais žemėlapiais, mėginau nustatyti šios pelkės vietą ir netoli Škirpāni radau pažymėtą pelkę; deja, jos pavadinimas nenurodytas. Pavadinimas Vanaraha suu, regis, yra sudurtinis: vana „senas“ + raha-suu (čia raha yra silpnojo laipsnio forma iš rahk, plg. suom. rahkasuo „kiminų pelkė, durpynas“). Tai leidžia Vanaraha suu aiškinti kaip „Seną kiminų pelkę“ arba „Seną durpyną“ – taip nusakomos gamtinės vietovės ypatybės. 4.4. LǪIA 4.4.1. Kurma, Kūrmās ezers Kurma ir Kūrmās ezers ankstesniuose tyrimuose nebuvo minimi kaip galimi finų toponimai. Jie pasirinkti analizei, nes yra netoli kitų Lutsi estų kaimų. Šis atvejis kelia neaiškumų, nes kaimo pavadinime yra trumpasis u, o ežero pavadinime Kūrmās ezers – ilgasis ū. Šios formos užfiksuotos LǪIA duomenų bazėje, tačiau lieka neaišku, kuri iš jų yra pirminė. LVV (II 180) minimas Kurma (nepateikiant etimologijos), o ežero pavadinimas nenurodytas. Latvijos kalbos instituto kartotekos duomenimis, anksčiau Kūrmās ezers buvo vadinamas Kurmas ezers, tačiau pavadinimas pasikeitė po ekspedicijos, kurioje buvo užfiksuota dabartinė forma. Tai rodo, kad pirminė forma tikriausiai buvo Kurmas, kurią informantas galėjo iškraipyti. Pietų estų kalboje žodis kurm reiškia „atskiras žemės plotas; purvynas; kampas“ (EKNR) arba „sąsmauka“ (EMS). Tai ypač aktualu Põlvos regione, kur aptinkami tokie pavadinimai kaip Loko-kurm ir Kahru-kurmu, Paju-kurmu (KNAB). Šis pietų estų 17 Toks estų tarmiškas apeliatyvas čia tinka, nes kaimas įsikūręs sąsmaukoje tarp dviejų ežerų (Lielais ir Mazais Kūrmas ezers). Grafinė medžiaga. Kurmos ežerai ir kaimas (D. Donskayos grafika) 5. Rezultatai Šioje dalyje apibendrinami Liudzos regiono vietovardžių tyrimo rezultatai: 1) etimologiniai pasiūlymai ankstesniuose tyrimuose; 2) EKI kartotekos ir Eesti murded IX analizė; 3) nauji duomenys. 5.1. Etimologiniai pasiūlymai ankstesniuose tyrimuose A. Breidaks (2007 [1989]: 386–387) presented 31 toponyms as Finno-Ugric in the historical region of Latgalia and partially Vidzeme. Only 5 toponyms were taken into consideration, all found in the study’s area of investigation. 3 of them (Auneja, Rauzi and Soidi) have a weak Finno-Ugric explanation and are rather Baltic. 18 Kalbant apie Pylda, nepaisant prieštaravimų, finų etimologijos pasiūlymas yra geriausias paaiškinimas, nes šio pavadinimo neįmanoma paaiškinti baltų, germanų ar slavų kilme, kadangi šiose tikrinių vardų sistemose nėra panašių vietovardžių. Ankstesniuose tyrimuose pateiktas finougrų etimologijos pasiūlymas dėl Nukši buvo klaidingas (pavadinimas lygintas su samių apeliatyvu), tačiau jį galima paaiškinti kitaip (lyginant su estų ir suomių apeliatyvais bei vietovardžiais). Šiame tyrime rastas naujas atspirties taškas tolesniam šio vietovardžio nagrinėjimui atskirame, išsamesniame tyrime. 5.2. EKI kartoteka ir Eesti murded IX EKI kartotekoje yra 98 kortelės (kai kurie įrašai kartojasi), o šiame tyrime analizei pasirinkti 54 įrašai (55%). Likusių įrašų nereikėjo išsamiai analizuoti, nes jų reikšmė aiški, o struktūra būdinga finų kalboms. Likusius įrašus galima suskirstyti į 3 grupes: 1) specifiniai lutsių estų pavadinimai; 2) specifiniai pietų estų pavadinimai; 3) vietinei estų atmainai pritaikyti latviški arba rusiški pavadinimai. Pirmąją grupę sudaro apeliatyvai, užfiksuoti tik lutsių estų kalbos atmainoje. Apskritai kartotekoje sukaupti mikrotoponimai, būdingi lutsių estų kalbinei aplinkai. Daugelis šių vietovardžių tikriausiai egzistavo greta atitinkamų latviškų ar slaviškų variantų, o lutsių estų kalbėtojai veikiausiai vartodavo skirtingas formas, priklausomai nuo konkrečiame bendravimo kontekste vartotos kalbos. Leidinyje Eesti murded IX paminėtas pelkės pavadinimas Vanaraha suu, kurio etimologija gana aiški ir kurį paaiškinti nebuvo sunku. Jis įtrauktas į tyrimą, nes leidinyje Eesti murded IX, nepaisant gausios medžiagos, paminėti vos keli vietovardžiai. Deja, nors informantas gana tiksliai apibūdino vietą, jos nepavyko nustatyti LGIA žemėlapyje, nes nebuvo galimybės peržiūrėti objekto pavadinimo. 5.3. Nauji duomenys Naujas radinys buvo ežero pavadinimas Kurma, taip pat kaimo ir ežero pavadinimas Kurma, kurie nė viename pirminiame (EKI kartotekoje) ar antriniame (ankstesnių tyrimų literatūroje) šaltinyje nebuvo nurodyti kaip galimi finų vietovardžiai. Mintis, kad pavadinimas galėtų būti finų kilmės, kilo dėl to, kad jam nepateikta etimologija (LVV) ir jis yra netoli vietos, kurioje didelė lutsių estų kalbėtojų koncentracija. Finų etimologijos pasiūlymas atrodo įtikinamas, nes tarmiško apeliatyvo kurm „sąsmauka“ reikšmė atitinka kaimo vietą sąsmaukoje. 6. Išvados Šiame straipsnyje nagrinėti istorinio Lutsi estų kalbos ploto rytų Latvijoje vietovardžiai. Tyrime daugiausia dėmesio skirta ankstesniuose tyrimuose ir pirminiuose archyviniuose šaltiniuose užfiksuotų vietovardžių etimologijai, struktūrai ir kalbinei kilmei. Ankstesniuose tyrimuose aptartų vietovardžių analizė parodė, kad vien fonologinio panašumo nepakanka finų kilmės etimologijai nustatyti. Keliais atvejais anksčiau pasiūlyti finų kilmės aiškinimai atrodo menkai pagrįsti semantiniu ir arealiniu tipologiniu požiūriu. Kita vertus, kai kuriuos vietovardžius vis dar galima įtikinamai aiškinti finų kalbų požiūriu, nors lieka neaišku, ar šie vardai atsirado prieš pietų estams atvykstant į Ludzos regioną, ar po to. Norint išsiaiškinti šį klausimą, reikėtų atskiro tyrimo, paremto istoriniais žemėlapiais, archyviniais dokumentais ir platesne lyginamąja medžiaga. EKI kartotekos ir Eesti murded IX medžiagos analizė parodė, kad Lutsi estų vietovardžių sistemą sudarė keli skirtingi tipai: 1) tipiški 19 finų kalbų dariniai; 2) specifiniai pietų estų vietovardžiai; 3) vardai, kuriuose esama išskirtinių Lutsi estų tarmės elementų; 4) fonologiškai ar leksiškai adaptuoti latviški ir slaviški vardai. Vis dėlto kai kurie vardai lieka nepaaiškinti, o tai rodo išlikusios medžiagos fragmentiškumą ir daugiakalbės kontaktų situacijos regione sudėtingumą. Tyrimo metu taip pat aptiktas anksčiau nenagrinėtas vietovardis, nepaminėtas nei ankstesniuose tyrimuose, nei EKI kartotekoje. Nors jo finų kilmė iš pirmo žvilgsnio nebuvo akivaizdi, palyginimas su pietų estų medžiaga leido pasiūlyti naują aiškinimo kryptį. Šiandien Lutsi estų kalba yra išnykusi, o archyviniuose šaltiniuose užfiksuoti vietovardžiai kasdienėje komunikacijoje nebevartojami. Todėl ši medžiaga yra svarbus Ludzos regiono istorinių vardų suteikimo praktikų ir daugiakalbės aplinkos liudijimas. Tolesniuose tyrimuose reikėtų toliau nagrinėti tuos vietovardžius, kurių finų kilmės etimologijos yra įtikinamos, ir aiškintis iki šiol nepaaiškintų vardų kilmę. Be to, lauko tyrimai tarp Lutsi estų kalbos vartotojų palikuonių dar galėtų suteikti vertingos informacijos apie užmirštus vietovardžius ir jų buvimo vietas. Kadangi dauguma likusių informantų yra pagyvenę, tokią medžiagą ypač skubu dokumentuoti. SANTRUMPOS Est – estų; Fi – suomių; Lt – lietuvių; Lv – latvių; NEst – šiaurės estų; Pl – lenkų; Rus – rusų; SEst – pietų estų; Veps – vepsų DUOMENŲ ŠALTINIAI AVKA: Ajaloolise Võrumaa kohanimede andmebaas [Istorinės Võrumaa vietovardžių duomenų bazė]. Prieiga internetu: https://wi.ee/et/kohanimed/. dodies.lv: Historical Maps of Latvia. Prieiga internetu: https://vesture.dodies.lv/. EES: Eesti etümoloogia sõnaraamat [Estų etimologijos žodynas]. Prieiga internetu: https://arhiiv.eki.ee/dict/ety/. EKI: Eesti keele instituudi kohanimekartoteek [Estų kalbos instituto vietovardžių kartoteka]. Prieiga internetu: https://arhiiv.eki.ee/kohanimed/. EKNR: Eesti kohanimeraamat [Estijos vietovardžių žinynas]. Prieiga internetu: https://arhiiv.eki.ee/dict/knr/. EKSS: Eesti keele seletav sõnaraamat [Aiškinamasis estų kalbos žodynas]. Prieiga per internetą: https://arhiiv.eki.ee/dict/ekss/index.cgi. EMS: Eesti murrete sõnaraamat [Estų tarmių žodynas]. Prieiga per internetą: https://arhiiv.eki.ee/dict/ems/. ISNWP: Internetowy Słownik Nazwisk w Polsce [Internetinis Lenkijos pavardžių žodynas]. Prieiga per internetą: https://nazwiska.ijppan.pl/. KNAB: Kohanimeandmebaas [Estijos vietovardžių duomenų bazė]. Prieiga per internetą: https://arhiiv.eki.ee/knab/knab.htm. KNR: Kohanimeregister [Estijos vietovardžių registras]. Prieiga per internetą: https://xgis.maaamet.ee/knravalik/knr. LĢIA: Latvijas Ģeotelpiskās informācijas aģentūra [Latvijos geografinės erdvinės informacijos agentūra]. Prieiga per internetą: https://vietvardi.LĢIA.gov.lv/lv/search. 20 LKŽₑ: Lietuvių kalbos žodynas [Dictionary of the Lithuanian Language] (1–20, 1941–2002), el. variantas, redaktorių kolegija: G. Naktinienė (vyr. redaktorė), J. Paulauskas, R. Petrokienė, V. Vitkauskas, J. Zabarskaitė; programuotojai: E. Ožeraitis, V. Zinkevičius, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, atnaujinta versija, 2018. Internet Access: http://ekalba.lt. LPₑ: Lietuvių pavardės [Lithuanian Surnames] (1–2, 1985, 1989), el. variantas, A. Vanagas, V. Maciejauskienė, M. Razmukaitė, atsak. red. A. Vanagas; programuotojas V. Satkevičius, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2018. Internet Access: https://pavardes.lki.lt/. LU: Latviešu uzvārdu vārdnīca [Latvių pavardžių žodynas]. Prieiga per internetą: https://uzvardi.lv/. ME: Latviešu valodas vārdnīca [Latvių kalbos žodynas] 1–4, K. Mīlenbahs, redagavo, papildė ir tęsė J. Endzelīns, Ryga: Kultūras fonds, 1923–1932. Prieiga per internetą: https://mev.tezaurs.lv/. Nimede Statistika: Nimede Statistika [Estų vardų statistika]. Prieiga per internetą: https://stat.ee/nimed/pere. Nimisampo: Nimisampo – Portal for Searching and Studying Finnish Placenames. Prieiga per internetą: nimisampo.fi. SES: Suomen etymologinen sanakirja [Suomių etimologinis žodynas]. Prieiga per internetą: https://kaino.kotus.fi/ses/. SJP: Słownik języka polskiego [Lenkų kalbos žodynas]. Prieiga per internetą: https://sjp.pwn.pl. SMS: Suomen murteiden sanakirja [Suomių tarmių žodynas]. Prieiga per internetą: https://kaino.kotus.fi/sms/. UEW: Uralisches Etymologisches Wörterbuch. Prieiga per internetą: http://www.uralonet.nytud.hu/search.cgi?resetform=1&collapse=1. VMS: Väike murdesõnastik [Estų tarmių žodynas]. Prieiga per internetą: https://arhiiv.eki.ee/dict/vms/. REFERENCES Ariste Paul 1963: Slučāji językowego kontaktа v Latgalii [Cases of Language Contact in Latgalia]. – Lietuvių kalbotyros klausimai 6, 137–148. Balode Laimute 2007: Once Again on Some Potential Finno–Ugrisms in Latvia. – Slavica Helsingiensia 32, 52–63. Balode Laimute, Bušs Ojārs 2009: On Latvian Toponyms of Finno–Ugrian Origin. – Onomastica Uralica 4, 27–43. Balodis Uldis 2020: Lutsi kiele lementar / Ludzas igauņu valodas ābece [Ludza Estonian Primer], Ludza: LU Lībīešu institūts un Ludzas pilsētas galvenā bibliotēka. Balodis Uldis 2022: The Distribution of Incessive Case Endings in Lutsi. – Circum–Baltic Languages: Varieties, Comparisons, and Change, eds. H. Metslang, A. Kalnača, M. Norvik, Potsdam: Peter Lang Publishing. Balodis Uldis 2023: Räisaku maarahvas? Estonian traces in central and southern Latgale. – Tartu Ülikooli Lõuna–Eesti keele– ja kultuuriuuringute keskuse aastaraamat XXI–XXII. Pühendusteos Karl Pajusalule 60. sünnipäevaks, Tartu: Tartu ülikooli kirjastus, 2023. 21 Bielenstein August J. 1892: Die Grenzen des lettischen Volksstammes und der lettischen Sprache in der Gegenwart und im 13. Jahrhundert: ein Beitrag zur ethnologischen Geographie und Geschichte Russlands [The Boundaries of the Latvian Ethnic Group and the Latvian Language in the Present and in the 13ᵗʰ Century: A Contribution to the Ethnological Geography and History of Russia], mit einem Atlas von 7 Blättern, St. Petersburg: Commissionäre der Kaiserlichen Akademie der Wissenschaften: Eggers und J. Glasunof. Breidaks Antons 1970: Vlijanie pribaltijsko–finskich jazykov na latgalskie govory Ludzenskoe rajona Latvijskoj SSR [The Influence of the Baltic–Finnic Languages on the Latgalian Dialects of the Ludza Region of the Latvian SSR]. – Vzaimosviazi baltov i pribaltijskich finnov, Riga: Zinātne, 157–164. Breidaks Antons 1973a: Pribaltijsko–finskie nazvanija rek v Latgalii [Baltic–Finnic Names of Rivers in Latgale]. – Latvijas PSR Zinātņu Akadēmijas Vēstis 2(307), Rīga: Latvijas PSR Zinātņu akadēmijas izdevniecība, 97–102. Breidaks Antons 1973b: Slavianskie nazvanija rek v Latgalii [Slavic Names of Rivers in Latgale]. – Baltistica 9(1), 89–94. DOI: https://doi.org/10.15388/baltistica.9.1.1814. Breidaks Antons 1977: O vlijanii pribaltijsko–finskich jazykov na latgalskij i selonskij idiomy [On the Influence of the Baltic–Finnish Languages on the Latgalian and Selonian Idioms]. – Baltistica, 2 priedas: III Tarptautinio baltistų kongreso straipsniai, 26–35. Breidaks Antons 1983: Ezera nosaukuma S'ivers' etimoloģija [Etymology of The Lake Name S'ivers']. – Baltistica 19(2), 196. Breidaks Antons 1989: Baltijas somu izcelsmes hidronīmi Latgalē [Hydronyms of Baltic–Finnic Origin in Latgale]. – Valodas aktualitātes – 1988, Rīga: Zinātne, 326–335. Breidaks Antons 2007 [1989]: Baltijas somu izcelsmes hidronīmi Latgalē [Hydronyms of Baltic–Finnic Origin in Latgale]. – Darbu izlase 2, Rīga: LU Latviešu valodas institūts, 385–389. Būga Kazimieras 1961: Rinktiniai raštai [Selected Works] 3, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla. Bušs Ojārs, Balode–Anelauskaite Laimute 2005: Par dažiem somugru cilmes elementiem Latvijas hidronīmijā [On Some Finno–Ugric Elements in Latvian Hydronymy]. – Kalbos istorijos ir dialektologijos problemos 1, redaktorių kolegija: S. Ambrazas, L. Grumadienė, D. Mikulėnienė (vyr. redaktorė) ir kt., Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 104–109. Cimermanis Saulvedis 2017: Ceļavārdi [Guides]. – Ludzas ļaudis: Zemes dieva tauta [The Estonians of Ludza: The People of the Earth God], ed. by H. Korjuss, 7–11. Rīga: Lauku Avīze. Eesti murded IX: Eesti murded 9: Lõunaeesti keelesa arte tekstid [Estonian Dialects 9: Texts of the South Estonian Language Islands], M. Mari, H. Anu, I. Triin, J. Grethe, K. Mervi, N. Miina, P. Karl, T. Pire, T. Tuuli, V. Lembit, Tallinn: Eesti Keele Instituut & Tartu: Tartu Ülikool, 2014. EMiK: Eesti murded ja kohanimed [Estonian Dialects and Toponyms], K. Pajusalu, T. Hennoste, E. Niit, J. Viikberg, P. Päll, toimetaja T. Hennoste, Tartu: Emakeele selts, 2018. Garšva Kazimieras 1989: Lietuvininkai latgalių etnogenezėje [Lithuanians in the Ethnogenesis of Latgalians]. – Baltistica 3, 1 priedas, 64–69. 22 Itkonen Terho I. 1920: Lappalaisperäisiä paikannimiä suomen kielen alueella [Sámi Origin Placenames in the Finnish Language Area]. – Virittäjä 24, 49–57. DOI: https://doi.org/10.23982/vir.27771. Kalima Jalo 1942: Itä-Karjalan paikannimiä [Toponyms of East Karelia]. – Virittäjä 46, 160–163. DOI: https://doi.org/10.23982/vir.31097. Kallas Oskar 1894: Lutsi maarahvas [Ludza Estonians], Helsinki: Suomalaisen Kirjallisuuden Seuran Kirjapaino. Kallio Petri 2018: On the Historical Phonology of Old Literary South Estonian. – Võro instituudi toimõndusõq 33: Valitsõmisjaotゥsõst keeleaoluni haldusjaotusest keelejalooni / From Administrative Division to Historical Linguistics, toimõndanuq J. Sullõv, Võro: Võro instituut, 118–144. Kivin̦iemi Eero 1971: Suomen Partisiippinimistöä: Ensimmäisen Partisiipin Sisältävät Henkilönja Paikannimet [Finnish Participial Nomenclature: Personal and Place Names Containing the First Participle], Helsinki: Suomalaisen Kirjallisuuden Seura. Kiviniemi Eero 1975: Paikannimien rakennetyypeistä [On the Structural Types of Placenames], Helsinki: Suomalaisen Kirjallisuuden Seura. Kiviniemi Eero 1977: Väärät vedet: tutkimus mallien osuudesta nimennmuodostuksessa [False Waters: A Study on the Role of Models in Name Formation], Helsinki: Helsingin yliopisto. Kiviniemi Eero 1978: Paikannimistöstä asutushistoriallisen tutkimuksen lähdeaineistona [Placename Records as Source Material for Settlement History Research]. – Faravid 2, 21–28. Kuzmin Denis V. 2014: Vienan Karjalan asutushistoria nimistön valossa [Settlement History of White Sea Karelia in the Light of Onomastics], Helsinki: Helsingin yliopisto. Kuzmin Denis V. 2021: Južnaja Karelija v konce epochi Srednevekovja [South Karelia at the End of the Middle Ages]. – Ural–Altaic Studies 4(43), 49–68. DOI: https://doi.org/10.37892/2500-2902-2021-43-4-49-68. Laumane Benita 1996: Zeme, jūra, zvejvietas: Zvejniecības leksika Latvijas piekrastē [Land, Sea, Fishing Grounds: Fishing Vocabulary on the Latvian Coast], Rīga: Zinātne. LVV I, II: Latvijas PSR vietvārdi [Place Names of the Latvian SSR] 1: A–J, 2: K–O, ed. J. Endzelīns, Rīga: Latvijas PSR Zinātņu Akadēmija, 1959, 1961. LVV III: Latvijas vietvārdu vārdnīca [Dictionary of Latvian Place Names] 3: Paaglis – Pīķu-, ed. O. Bušs, Rīga: LU Latviešu valodas institūts, 2003. LVV VI: Latvijas vietvārdu vārdnīca [Dictionary of Latvian Place Names] 6: R, ed. L. Balode, Rīga: LU Latviešu valodas institūts, 2013. LVV VII: Latvijas vietvārdu vārdnīca [Dictionary of Latvian Place Names] 7: Sabe–Seza-, ed. L. Balode, Rīga: LU Latviešu valodas institūts, 2017. Manteuffel Gustaw 1879: Inflanty Polskie: poprzedzone ogólnym rzutem oka na siedmiowiekową przeszłość całych Inflant [Polish Livonia: Preceded by a General Overview of the Seven-century Past of the Whole of Livonia] Poznań: Księgarnia Jana Konstantego Żupańskiego. Manteuffel Gustaw 2020: Poļu Inflantija [Polish Livonia], transl. R. Labanovskis, Rīga: Jumava. 23 Ojansuu Heikki 1912: Virolaiset siirtokunnat lättiläisalueella, niiden lähtöpaikka ja -aika [Estonian Colonies in the Latvian Area, Their Place and Time of Origin]. – Suomalainen Tiedeakatemia: Esitelmät ja pöytäkirjat, 7–26. Rudzīte Marta 1968: Somugriskie hidronīmi Latvijas PSR teritorijā [Finno-Ugric Hydronyms in the Territory of the Latvian SSR]. – Latviešu leksikas attīstība. Zinātniskie raksti 86, Rīga: Zinātne, 175–198. Saar Evar 2008: Võrumaa kohanimede analüüs enamlevinud nimeosade põhjal ja traditsioonilise kogukonna nimesüsteem: doktoritöö [An Analysis of Place Names in Võrumaa on the Basis of the Most Common Name Elements: Doctoral Dissertation], Tartu: Tartu Ülikooli kirjastus. Saar Evar 2019: Räpina perekonnanimed ja lisanimed [Surnames and Bynames in Räpina]. – Emakeele Seltsi aastaraamat 64 (2018), peatoim M. Erelt, Tallinn: Teaduste Akadeemia Kirjastus, 205–231. Internet Access: http://dx.doi.org/10.3176/esa64.08. Saarikivi Janne 2007: On the Uralic Substrate Toponymy of Arkhangelsk Region: Problems of Research Methodology and Ethnohistorical Interpretation. – Onomastica Uralica 4, 45–109. Sandnes Breit 2016: Names and Language Contact, ed. C. Hough, Oxford: Oxford University Press. Sang August 1936: Lutsi murde häälikulooline ülevaade: avaldamata uurimus [Historical-Phonological Overview of the Ludza Dialect: Unpublished Research Study], Tartu: Tartu Ülikooli eesti murrete ja sugulaskeelte arhiiv. SnmRI 2016: Spiski naselennych mest Rossijskoj imperii, sostavlennye i izdavaemye [Lists of Populated Areas of the Russian Empire, Compiled and Published], SPb.: izd. Centr. stat. kom. Min. vnutr. del, 1861–1885. Stafecka Anna 2025: Latgalic: Dialect or Language? – Dialectologia et Geolinguistica 33(1), 91–102. Internet Access: https://doi.org/10.1515/dialect-2025-0004. Vasmer Max 1934: Beiträge zur historischen Völkerkunde Osteuropas. 2. Die ehemalige Ausbreitung der Westfinnen in den heutigen slavischen Ländern [Contributions to the Historical Ethnography of Eastern Europe. 2. The Former Extent of the West Finns in the Present-Day Slavic Lands], Berlin: Akademie der Wissenschaften. Zemzare Daina 1940: Valodas liecības par Lejasciema novadu [Language Testimony about the Lejasciems Region]. – Darbu izlase, Rīga: LU Latviešu valodas institūts, 30–173. Zeps Valdis J. 1962: Latvian and Finnic Linguistic Convergences, Bloomington: Indiana University Publications. Zeps Valdis J. 1977: A Critique of Proposed Finnic Hydronyms in Latgola. – Studies in Finno-Ugric Linguistics: In Honor of Alo Raun, ed. D. Sinor, Bloomington: Indiana University, 427–440. Zeps Valdis J. 1984: The Place Names of Latgola. A Dictionary of East Latvian Toponyms, Madison: University of Wisconsin Baltic Studies Center. Zeps Valdis J., Rosenshield Jill 1995: Pre-Latgalian Hydronyms in East Latvia. – Journal of Baltic Studies 26(4), 345–352. Zubko-Melne Andra 2018: Administrative-Territorial Reforms in the Eastern Region of Latvia – Latgale (1917–2016). – Võro instituudi toimõndusõq 33: Valitõmisjautusõst 24 keelealouuni haldusjaotusest keelajalooni / From Administrative Division to Historical Linguistics, toimõndan­uq J. Sullõv, Võro: Võro institut, 79–106. APPENDICES Appendix 1. Parallels between Lut­si Estonian and the Vastseliina region toponyms by H. Ojansu­u (1912: 21–22) No. Latvian / Russian Lutsi Vastseliina 1. Ворκαли (Vorkali) Varkali/Vaarkali Varkali 2. Цяпши (Tjapši) Tsäpsi Tsäpsi Jaaniküla Jaanimäe 3. Шкирпаны (Škirpāni) Kirbu (küla) Kirbu 4. Кукyeво (Kukujeva) Kukli küla Kuklaiste 5. Веженки (Veženki) Vähä küla Vähä küla 6. Путыново (Putinova) Tsirgu küla 7. Райбакoзы (Raibakozi) Kirivakitse küla 8. Гярмы (Germi) Mõtsa küla Mõtsamäe 9. Борoвушки (Borovŭška) Palokõrdzi küla Palovere, Palo-otsa 10. Малые Пиковы (Mazā Pīkova) Mäeküla Mäe 11. Большие Пиковы (Liela Pīkova) Alaküla Alamäe Appendix 2. Toponym table based on the list by O. Kallas (1894: 31–32) with possible comments and comparisons to Vastseliina region toponyms by H. Ojansuu (1912: 21–22) Original Estonian name Latvian⁵/Russian (translation from Estonian) Estonian adaptation of the Latvian / Russian version Possible comparison and/or remark by H. Ojansuu (1912) Kirivä-kidze Райбакозы Räbakoza The Latvian version is the original one Vähä küla Веженки Veženki Vähä; the Latvian version is rather the original one Vahtsene küla Новая Деревня Nova d’erevna Kirbu küla Шкирпаны Kirbani Kirbu Loodi küla Лoциши Kukli küla Кукyeво Kuklaiste Latvian/Russian (original) Parke küla Боровая Barava Mõtsa küla Гермы Mõtsamäe Mägize küla Барисы Tati küla Счастливые Mäe küla Малые Пиковы Väiku Piikova Ala küla Большие Пиковы Suure Piikova Jaani küla Большие Цяпши Suure Tsäpsi Jaaniküla, Jaanimäe; Tsäpsi Kiriv küla Райполь Raiba Vahtsalo Сальники Sal’nigi Шалаи Salai Рузары Ruuzinova Барановка Baranova ⁵ O. Kallas presents the toponyms as Latvian and writes them in Cyrillic orthography. 25 Лайзаны Laizena Столоны Toloni Воркали Vaarkali Varkali Малые Цяпши Väiku Tsäpsi Tsäpsi (Козье) Слободка Lovodina Мярдзішка Määrdina Names mentioned only by H. Ojansuu (1912) Tsirgu küla Tsirgu (Setu) Боровушки Palokõrdzi küla Palovere, Palo-otsa Appendix 3. EKI card index (here investigated names in bold) No. Main form in Estonian Other Estonian versions; possible Latvian and Russian versions 1. Habahaja jõgi Hapa 2. Ando suu 3. Hatamägi Сучья гора 4. Hatasuu 5. Havvagu mägi 6. Baaba suu 7. Greeki k Гре чи 8. Hilätmõiza Piletmõiza, Филятмуйжа, Финлантмуйжа, Fiļantmuiza 9. Jaaniküla Su urõ’ Tsäpsi’ 10. Juumägi 11. Jiusuu 12. Järvesuu 13. Kahrusuu Loču pūrs 14. Kahrutsopp 15. Kalassaar 16. Kannistö niit 17. Keegu mets Keegu mõts 18. Kirbaniküla Kirbu k, Kirbani, Шкирпаны, Škirpāni 19. Kirbu k Kirbuküla, Шкирпаны 20. Kiriväkitsõ Rääbäkoza’, Райбakoзы 21. Kitsõsuu 22. Kogrõjärv Kirbu järv 23. Kraaviots 24. Kujari niit 25. Kukli Кукуево 26. Kuninga sild 27. Kunnu suu Kunnasuu 28. Kupta niit 29. Kuuzõtsopp 30. Kõivola suu 31. Korgõmäe läte’ 32. Korgõmäe 33. Korgõmägi 34. Väiku-Käpsi Väigu’ Tsäpsi’, Малые Цяпши 35. Laizeni’ Лайзаны 36. Laudjärv Laudar 37. Lavadina k Слободка 38. Luban akõnõ 39. Längämägi 40. Lätte niit 26 41. Lütka-uju 42. Mõtsaküla Mõdsaküla, Гермы 43. Murumäe 44. Mustkopts zimnik 45. Mäesilla niit 46. Mägizе k Бариcы 47. Nerza Nirzä järv 48. Nerza Nerzä vald, Nerzä k, Nerzä järv 49. Oroniit 50. Oroots 51. Paidera’ Пайдеры 52. Pajuniit 53. Palokõrdsi k Боровушки 54. Palomägi 55. Palusaarõ niit 56. Pargi k Parge k, Parke k, Боровая 57. Pargi k Боровая 58. Suurõ Piikova’ Alakülä, Большие Пиковы 59. Väigu Piikova’ Mäekülä, Малые Пиковы 60. Pikäniidü läte’ 61. Porkali k 62. Puntsuli k Пунцулы, Михалино 63. Puukzõõ k Пывкайны 64. Pähnämägi 65. Raiba kerk Räbä kerk 66. Raip Raipole, Räibä 67. Rehemõtsa k Рейки 68. Riia Rõia 69. Roostõsuu 70. Rossõ läte’ 71. Saarõmägi 72. Saarõmägi 73. Sabale mõts 74. Sandi lump 75. Sarja-Jüri 76. Savimägi 77. Skriini k Skrini 78. Sliva mägi 79. Suur järv 80. Suurõkivi 81. Suurõmõtsa saar 82. Suurkivi 83. Suur kraav 84. Suur niit 85. Suur Sammõlsuuniit Väigu Sammõlsuuniit 86. Säzemäe 87. Talap Talabi järv, Dalaba järv, Peipsi järv 88. Tati k Татт, Счастливые, Častliva 89. Tedre Rubul’ofka, Piitre ni Ont 90. Tulba tükк 91. Tunduri’ Абрицки 92. Valgõsuu 93. Vaarkali k Воркали 94. Vaaska niit 27 95. Vastalo k Salnigi’, Сальники 96. Verema suu 97. Vähä k Vähäkülä, Веженки 98. Vähä k Веженки, Vēženki 28