Mokslinio stiliaus morfologijos ypatybės

Audronė BITINIENĖ MOKSLINIO STILIAUS MORFOLOGIJOS YPATYBĖS Mokslinis stilius iki šiol nėra visapusiškai ištirtas, nes pirmiausia domėtasi terminija, jos tvarkymu, o ne mokslinio stiliaus struktūra. Iš tikro leksikos ir sintaksės elementų funkcionavimas akivaizdžiau apibūdina stiliaus savitumą negu morfologija. Todėl dažnai mano- ma, kad ji neinformatyvi, negalinti sudaryti tipiškų kalbos priemonių klodo (Mistrik, 1965, 44-45). Tačiau jau pirmieji morfologijos clc- mentų statistiniai tyrimai (mokslinio ir grožinio stiliaus, atlikti šio straipsnio autorės (Pikčilingis, 1971, 284—286), rodo, kad ir šis kal- bos lygmuo gali diferencijuoti ir integruoti skirtingas bendrinės kal- bos atmainas. Šiame straipsnyje pateikiamas ne visas morfologinės mokslinio stiliaus struktūros aprašas, o tik keli lingvistinių požymių paramet- rai, kurie gali priklausyti nuo nekalbinių ir kalbinių faktorių povei- kio. Diferencinė parametrų galia ypač informatyvi, kai lyginami ko- kybiškai skirtingi stiliai — mokslinis ir grožinis. Toks lyginimas pras- mingas, jei tiriant morfologinę struktūrą analizės vienetu imamas ne teksto fragmentas, o sakinys, rodantis realų kalbos dalių pasiskirsty- mą ir jų koreliaciją. Kadangi kiekybiniai lingvistinių požymių poky- čiai gali priklausyti nuo konkrečių stilistinių faktorių, mokslinio sti- liaus imtis (38,5 tūkstančio žodžių) stratifikuota, t.y. atsižvelgta į p6- stilius ir mokslo šakas (kryptis). Skiriant postilius, atsižvelgiama į konkrečių tekstų funkcionavimą mokslininkų veiklos sferoje ir ne- lingvistinių faktorių — adresanto ir adresato ryšio — savitumą. Kokie šie postiliai ir kuo jie skiriasi? Teorinio postilio tekstai skiriami kvalifikuotam adresatui (abiejų komunikacijos akto dalyvių žinių fondas beveik nesiskiria), kuris ge- ba mąstyti abstrakčiomis kategorijomis, sintetinti sudėtingą moksli- nę informaciją, kūrybiškai ją perimti. Adresantas tarsi tapatina save su adresatu: perteikia pačią naujausią informaciją, o siekdamas ob- jektyvumo, dažnai polemizuoja su tos pačios ar gretimos srities spe- cialistais ir tikisi adekvataus teikiamos informacijos suvokimo. 11 Mokomojo postilio adresantas netapatina savęs su adresatu — ski- riasi abiejų komunikacijos akto dalyvių žinių fondas. Sio tipo teks- tuose adresatui skiriamas ypatingas dėmesys — adresantą domina, kaip įsimenama mokslinė informacija, t.y. jam rūpi grįžtamasis ry- šys. Mokomuosiuose tekstuose mažiau objektyvios informacijos, di- daktiskai sisteminama tik pati aktualiausia, atitinkanti konkrečius mokymo tikslus. Teiginiai ne tick įrodinėjami ar grindžiami eksperi- mentų rezultatais, kiek aiškinami, pasitelkiant pavyzdžius, iliustraci- jas ir kitus neverbalinius teksto organizavimo elementus. Specialio- mis siejamosiomis konstrukcijomis pabrėžiamas ryšys su atskiromis teksto dalimis ir tuo būdu aktyvinamas adresato dėmesys. Adresatas turi įsiminti ne tik informaciją, bet ir jos perteikimo formą. Taigi vyksta implicitiškas komunikacijos akto dalyvių bendravimas. Mokslinio metodinio postilio adresantas — kvalifikuotas vienos ar kitos srities specialistas, o adresatas — specialistas, kuris praktiškai bando įdiegti naujausius, tinkamiausius mokslo atradimus. Šio po- stilio tekstuose, remiantis konkrečiais moksliniais tyrimais ar ekspe- rimentais, pateikiamos įvairios rekomendacijos (nurodoma efektyvi gamybos technologija, tinkamiausias augalų, gyvūnų auginimo bū- das, mokymo metodas ir pan.) vienos ar kitos mokslo srities veiklai gerinti. Šio postilio tekstuose mokslinė informacija perteikiama kon- kretesne, ne tokia koncentruota forma. Nuo anksčiau aptartųjų iš esmės skiriasi mokslo populiarinama- sis postilis. Jo adresantas — kvalifikuotas specialistas, 0 adresatas — visai neapibrėžtas (dažniausiai kitos srities specialistas ar specialaus išsilavinimo neturintis subjektas), todėl aktuali, įdomi mokslinė in- formacija perteikiama adaptuota, paprasta forma: vengiama specia- liųjų mokslo terminų, siekiama konkretumo, įtaigumo, net individu- alumo. Greta pranešimo funkcijos eina ekspresyvinė, apeliatyvinė (Župerka, 1983, 104). Mokslo populiarinamojo postilio konstrukty- vusis principas — mokslinio, publicistinio, kasdienio buitinio ir net grožinio stiliaus ypatybių ir lingvistinių požymių kontaminacija. Lietuvių kalbos stilistikos darbuose (Pikčilingis, 1971; Župerka, 1983) visai pagrįstai pripažįstama tik vienos krypties mokslinio sti- liaus diferencija, atsiribojama nuo tų mokslinio stiliaus atmainų, ku- 12 rios yra susijusios su konkretaus mokslo specifika ir apibrėžiamos kaip “kalbos elementų atranka ir jų santykiai tos pat tematikos teks tuose (Amngpeen 1967, 27; Xopdman 1986). Toks mokslinio stiliau: skaidymas nėra funkcinis stilistinis, nes ignoruojamas nekalbinių fak- torių, determinuojančių funkcinį stilių ir jo postilius, kompleksas, pirmenybė teikiama tik vienam — turinio (tematikos) faktoriui. Ta- čiau mokslinį stilių tyrinėjant statistiniais metodais, pravartu įsiti- kinti, ar vienos mokslo krypties (šakos) tekstai skiriasi nuo kitos moks- losrities tekstų, nes ir patys funkcinių stilių tyrinėtojai nuolat akcen- tuoja esant du mokslo šakų polius — humanitarinių ir matematikos bei technikos (CerrxeBuu, 1976, 42; Galperin, 1977, 310). Tyrinėti atskirų mokslo šakų tekstus, matyt, nėra tikslinga: šiuo metu vyrauja ne tiek mokslų diferenciacijos, kiek integracijos tendencijos, todėl galima ribotis humanitarinių, gamtos ir matematikos bei technikos mokslų atmainomis. Pirmiausia aptarsime kalbos dalių funkcionavimą (žr. 1 lentelę). I lentelė. Kalbos dalių dažnumas. Funkcinis Kalbos dalys stilius Z > m Z m m = g RE |B |B |Z = if Z| 3 | z |S | 23 |35 |%|3 22 b S = = = = £ 2 a 2 glE2]® = = = a) a Mokslinis| 40,0 | 12,51 2,71 6,9 | 18,11 6,3 | 38 | 76 | 1,9 - Grozinis | 29,8 | 5, 1,21 11,1 | 23,7] 79 | 66 | 89 | 4,8 0,2 Mokslinio ir grožinio stiliaus tekstuose iš visų kalbos dalių daz- niausiai vartojami daiktavardžiai, tačiau pasiskirstymas nėra vieno- das. Daiktavardžių persvara moksliniame stiliuje — nominatyvinio stiliaus požymis. Net vidutinio ilgio 17—22 žodžių mokslinio stiliaus sakinyje gali būti nuo 7 iki 14 daiktavardžių (tokie sakiniai sudaro 41,6%). Pvz.: Fonologijos klasikai (pavyzdžiui, Trubeckojus) buvo įsi- tikinę, kad fonetika ir fonologija yra visiškai savarankiškos mokslo šakos (Gird, E, 14). Darybos reikšmę lemia visa darinio struktūra (dary- 13 bos pamatas, formantas ir jų specifinis santykis), išryškėjantis darinio pozicijos su pamatiniu žodžiu fone (Urb, ŽDT, 149). Moksliniame stiliuje ypač svarbu kokybinės charakteristikos; jas be daiktavardžio perteikia du kartus dažniau negu grožiniame stiliu- je vartojamas būdvardis. Šios abi kalbos dalys didina teksto informa- tyvumą, padeda perteikti faktinę informaciją (T'aJibriepuun, 1981, 28). Daiktavardžių ir būdvardžių persvara sietina su specifine moksli- nio stiliaus ypatybe — abstraktumu ir nespecifinėmis — glaustumu, statiškumu. Grožiniame stiliuje tendencijos priešingos: didelis veiksmažodžio * (ir didesnis prieveiksmio) dažnumas rodo šio tipo tekstų dinamišku- mą, nes į pirmą vietą iškyla ne aprašymas ar samprotavimas, būdingi moksliniam stiliui, o pasakojimas apie įvykius, veikėjų būsenos po- kyčius ir pan. (asmenuojamųjų veiksmažodio formų esama 66,5 %, moksliniame stiliuje — 43,9 96). Todėl galime, matyt, teigti, kad rele- vantinis lingvistinis mokslinio ir grožinio stiliaus požymis — daikta- vardžių ir veiksmažodžių santykis tekste (substantyvumo koeficien- tas — 2,2 ir 1,5). Kalbamus funkcinius stilius diferencijuoja įvardžiai. Jie rečiau vartojami moksliniame, dažniau — grožiniame stiliuje. Tokį netoly- gų įvardžių pasiskirstymą lemia skirtingas tekstų organizavimo pobū- dis. Grožiniame stiliuje įvardžiai — daiktavardžių pakaitai (asmeni- nių esama 63,2 %, moksliniame 31,2 %, parodomųjų — 30,5 % ir 23,5 %), moksliniame stiliuje siekiama tikslumo, todėl linkstama kartoti pačius sąvokų pavadinimus. Tikslumas lemia mažesnį dale- lyčių dažnumą, objektyvumas — emocinių ekspresiniy kalbos dalių žodžtių eliminavimą. Grožiniame stiliuje junginių su prielinksniu persvarą lemia tai, kad jų pagrindinis narys dažniausiai esti veiks- mažodis, rečiau vartojamas moksliniame stiliuje. Kita vertus, di- desnį junginių be prielinksnio dažnumą moksliniame stiliuje supo- nuoja ir specifinė mokslinio stiliaus ypatybė — abstraktumas, nes “prielinksninių konstrukcijų reikšmė konkretesnė už linksnių reikš- mes” (Paulauskienė, 1994, 387). Kitų kalbos dalių džnumo skirty- bės nėra tokios akivaizdžios ir, matyt, priklauso nuo koreliuojančių kalbos dalių dažnumo. Kokį poveikį kalbos dalių funkcionavimui 14 turi vidinė mokslinio stiliaus diferenciacija? Daiktavardziy dažnumas kaip relevantinis mokslinio stiliaus po žymis mažai priklauso nuo postilio specilikos (daugiausia daiktavi džių esama mokomojo postilio tekstuose — 42.2 9%) ar mokslo kryp- ties (skiriasi tik gamtos mokslų tekstai — 42,1 %). Dar stabiliau pasiskirstę būdvardžiai, nes svyravimo amplitudė neperšoka net vieno procento ribos. Įvardžių dažnumu skiriasi mc- todiniai tekstai (4,5 96), kuriuose linkstama nuolat kartoti tuos pa- čius sąvokų pavadinimus (visai be reikalo). Priešinga tendencija bū- dinga humanitariniams tekstams (įvardžiai sudaro 9,0 %). Jų auto- riai siekia raiškos įvairovės, ieško naujų junginio ryšio atspalvių, pa- ryškinimo (dalelytės sudaro 2,4 %). Mažesnis daiktavardžių (36,3 %), būdvardžių (9,8 %0 dažnu- mas ir didesnė įvardžių (8,8 9%), veiksmažodžių (19,0 %), prieveiks- mių (7,7 96) ir net dalelyčių (3.7 %) lyginamoji dalis mokslo popu- liarinamuosiuose tekstuose rodo, kad orientacija į nekvalifikuotą ad- resatą formuoja savitą kalbos dalių pasiskirstymą. Toliau panagrinėsime dar dviejų parametrų — daiktavardžių links- nių ir veiksmažodžio laikų pasiskirstymą. 2 lentelė. Daiktavardžio linksnių dažnumas wn «3 wn I] w ji = 8 < «© m I — § “2 =e € < Funkcinis stilius z = = Z = = = 5 | | E i |“ | 2 Z = m= I] = x] v 2 > X Žž o = > A Mokslinis 27,2 | 41,7 „2 | 138 | 63 6,8 Grozinis 30, 26,8 | 29 |240 | 7,8 6,8 1,1 Kaip matyti, mokslinį ir groZinj stilių diferencijuoja savita daik- tavardžio linksnių struktūra. Kalbine konstanta, t.y. nerelevantiniu požymiu, galima likyti vietininko linksnį, tolygiai vartojamą abiejų funkcinių stilių tekstuose, o akivaizdžiu relevantiniu lingvistiniu po- žymiu — kilmininko linksnį. Kilmininko persvara (kartu su vardi- ninku sudaro net 68,8 96) moksliniuose tekstuose siejama su spe- 15 cifine stiliaus ypatybe — abstraktumu: daiktavardžiu reiškiamas po- žymis suvokiamas ne tik kaip savarankiškesnis, bet ir kaip abstrak- tesnis už požymį, kuris reiškiamas būdvardžiu (su pagrindiniu Žo- džiu sieja abipusis konkretizacijos ryšys). Kitaip tariant, nuo daik- tavardžio gebėjimo jungtis į sudėtingos struktūros darinius (dažnai terminus) priklauso nuo kilmininko, iš dalies ir naudininko (valdo veiksmažodiniai daiktavardžiai, ypač dažni teoriniuose tekstuose) dažnumas. Grožiniame stiliuje beveik du kartus negu moksliniame dažnesnis galininkas. Šio linksnio dažnumas, be abejo, sietinas su jau minėta stiliaus ypatybe — dinamiškumu: veiksmažodis dažnai koreliuoja su daiktavardžio galininku, o iš dalies ir su įnagininku. Todėl relevantinis lingvistinis požymis, atskleidžiantis grožinio sti- liaus specifiką — galininko dažnumas. Abiejų funkcinių stilių siste- miškumas lemia kitų linksnių — vardininko, naudininko ir įnaginin- ko pasiskirstymą. Kilmininko linksnio daiktavardžiai tolygiai pasiskirstę ne tik skir- tingų postilių, bet ir įvairios krypties mokslų tekstuose (humanita- rinių mokslų tekstuose kilmininko mažiau — 38,4 %). O kitų links- nių svyravimo amplitudė statistiškai informatyvi, bet praktiškai ro- do tik galimą mokslinio stiliaus tekstų kūrimo įvairovę. Teorini- niuose tekstuose esama mažiau galininko (10,5 %), bet daugiau vardininko (30,0 96) linksnio daiktavardžių. Tų pačių linksnių daž- numas diferencijuoja humanitarinius tekstus: sumažėjus kilminin- ko dažnumui (38,4 96), padidėja vardininko (29,2 %) ir galininko (15,9 96) dažnumas. Nedidelę lyginamąją dalį turinčių linksnių — naudininko, įnagininko — svyravimo amplitudė mažai priklauso nuo ekstralingvistinių faktorių poveikio (svyravimo amplitudė 0,8 %). Mokslo populiarinamųjų tekstų linksnių dažnumo struktūra statis- tiškai nėra informatyvi: iš esmės skiriasi tik kilmininko (36,7 96), iš dalies vardininko (28,8 %) dažnumas, o kitų linksnių pasiskirsty- mas palyginti pastovus. Vadinasi, ir šio tipo tekstuose ryškėja po- linkis į stereotiping raišką: ne trijų (kaip grožiniame stiliuje), o dvi- ejų linksnių daiktavardžiai sudaro didumą teksto. Tokios pat stere- otipiškumo tendencijos pastebimos lyginant veiksmažodžio laikų funkcionavimą (Zr. 3 lentelę). 16 3 lentelė. Veiksmažodžio laikų dažnumas || Funkcinis Veiksmažodžio laikai | stilius FA | o | m | Esamasis | Būtasis Būtasis | Būsimasis | kartinis dazninis Mokslinis 73,3 | 23,7 0,4 2,5 Grožinis 27,4 62,5 3,6 | 6,5 Matyti, kad veiksmažodžio laikų dažnumas abiejų funkcinių sti- lių tekstuose iš esmės skiriasi, nes pastebimos priešingos dviejų pa- grindinių laikų — esamojo ir būtojo kartinio — vartojimo tentenci- jos: moksliniame stiliuje esamasis laikas daugiau kaip tris kartus viršija būtojo kartinio laiko formas, grožiniame stiliuje 2,5 kartų dažniau vartojamas būtasis kartinis laikas. Esamasis laikas moksli- niuose tekstuose priešingai negu groZiriuose vartojamas apiben- drinamąja reikšme (abstrakčių daiktavardžių kontekste), todėl ga- lima įžvelgti abstraktumo ir konkretumo priešpriešą. Moksliniame tekste svarbu užfiksuoti, konstatuoti esant tikrovės reiškinius, jų ryšius, procesus ar dėsningumus, aktualius ne tik adresantui, bet ir adresatui. Pvz.: Beveik visos kremzlinės žuvys gyvena jūrose (Mač SG, 86). Kalbos sistemą sudaro taisyklės ir abstraktūs elementai (Gird F 71). Kai kuriuose sakiniuose dabarties veiksmo reikšmė visai nu- blanksta, o veiksmažodžiu žymima pastovi subjekto ypatybė (ta reikšmė labai artima būdvardžių arba dalyvių reikšmei), pvz.: Al- buminai tirpsta vandenyje (Jas O Ch 65); Medžiai su tamsia žieve iš saulės pusės labai įkaista (Dag AE 58); Plaučiuose hemoglobinas jungiasi su deguonimi <...> (Jas O Ch 202). Meninio vaizdo kūrimo pagrindas — ne tiek dabarties, kiek jau praėję įvykiai (apibendrinimas konkrečiu vaizdu). Grožiniame sti- liuje vyraujantis pasakojimas suponuoja visų veiksmažodžio laikų, tarp jų ir būtojo dažninio, kryptingą kaitą. Esamojo laiko dažnumas visai nepriklauso nuo mokslinio sti- liaus branduolį sudarančių postilių, bet kiek labiau svyruoja skir- 17 tingų mokslo krypčių tekstuose, nes gamtos mokslų veikalų įvadi- nėse dalyse ir aprašant eksperimentus kiek dažnesnis būtasis karti- nis laikas (25,7 96, plg. esamojo — 72,3 96). Būtojo kartinio laiko dažnumu labai nežymiai skiriasi įvairių postilių tekstai. Tik meto- diniuose tekstuose pasakojimas apie teorinių eksperimentų eigą Ir galimų rezultatų taikymą praktikoje suponuoja didesnę šio laiko lyginamąją dalį. Būsimasis laikas, būdamas palyginti tolygiai pasi- skirstęs humanitariniuose ir gamtos mokslų tekstuose, diferencijuoja fizikos ir matematikos tekstus. Samprotaujant ir ypač įrodinėjant te- oremas būtinas elementas (šio postilio tekstų tradicija) — būsimasis laikas, pvz.: Dabar pateiksime bendrą atsitiktinio dydžio vidurkio api- brėžimą. Atsitiktinio dydžio <...>, apibrėžto tikimybinėje erdvėje <...>, vidurkiu vadinsime integralą <...> (Kub TTMS 165). Veiksmažodžio laikai diferencijuoja mokslo populiarinamuosius tekstus, nes persvarą turintis esamasis laikas (65,7 96), kiek rečiau vartojamas būtasis kartinis (28,8 %) ir palyginti dažnai pasitaikan- tis būsimasis (5,3 96) laikas sudaro savitą struktūrą, kurios para- metrai nesusikerta su grožiniostiliaus laikų vartojimo parametrais. Iš aptartųjų parametrų aiškėja, kad morfologinė funkcinių stilių struktūra labai priklauso (nėra pasyvi, kaip dažnai manoma) nuo nekalbinių faktorių poveikio ir gali diferencijuoti skirtingus funkci- nius stilius. O mokslinio stiliaus viduje dauguma parametrų svy- ruoja, bet išsitenka mokslinio stiliaus normose. Netikslu būtų teig- ti, kad skirtingų mokslo šakų tekstai rašomi savitu moksliniu stiliu- mi. Neaiški lieka mokslo populiarinamojo postilio vieta, nes nagri- nėtieji parametrai svyruoja viena kryptimi. Todėl mokslo populia- rinamasis stilius gali būti nagrinėjamas atskirai, kaip turintis kiek kitą struktūrą įvairių funkcinių stilių sąveikos lygmeniu. Sutrumpinimai Dag AE - Dagys J. Augalų ekologija. — V.: Mokslas, 1980. Gird F — Girdenis A. Fonologija. — V.: Mokslas, 1981. Jas OCh - Jasinskas L. ir kt. Organinė chemija. — V.: Mokslas, 1979. Kub TTMS - Kubilius J. Tikimybių teorija ir matematinė statistika. — V.: Moks- las, 1980. Urb ŽDT - Urbutis V. Žodžių darybos teorija. — V.: Mokslas, 1978. Literatūra 1.Mistrik J. Slovenska štylistika. Bratislava: Sloven. ped. nakl-vo, 1965. 2.Paulauskienė A. Lietuvių kalbos morfologija: Paskaitos lituanistams. V.: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1994. 3.Pikčilingis J. Lietuvių kalbos stilistika. V.: Mokslas, 1971. T. I. 4.Župerka K. Lietuvių kalbos stilistika. V.: Mokslas, 1983. S.Auapeecs H. JĮ. Cramicruxo-KoMOHHaTOpHbIė MCeTO/IbI B TEOPETHUCCKOM J TIpHKJIAJIHOM 5S3bIKO3HAHHMH. JL: Haya, 1967. 6. Xo dd man JI. Hayunsrii cT17b — COLBIOJIEKT — SI3LIKOBBIC 6apbepbi COIU1OJIMIH= rBugruueckKuli acriekT Hayunoli peun// Turrojiorist Tekcra B (DyHKIMOHaJIbHO CTHJM- cruuecKoM acriekTe. [lepms, 1990. C. 4-10. 7.CenkenBuy M. Il CriunicTHKa HayUHOIl peun H JHTEPATYPHOC pellakKTHpoO“ parte. M.: Boicurast urkojia, 1984. 8. Taxabmepin WM P. Teker Kak 00BEKT BIHIBHCTHUCCKOTO HCCJIC/IOBalHDIS1, M.: Hayxa, 1981. 19