Amplifikacija kaip stiliaus figūra

Juozas ABARAVIČIUS AMPLIFIKACIJA KAIP STILIAUS FIGŪRA (Pastabos apie apibūdinamuosius požymius) Apie amplifikaciją dabar mažai kur teišgirsi. Ji, gali sakyti, yra tapusi pirmiausia akademinių (retorikos, poetikos, stilistikos ir pan. disciplinų) skaitymų ir nagrinėjmų sąvoka. Lyg ir niekam iš lietuvių filologų nerūpi amplifikacijos kaip termino turinys, apibūdinamieji požymiai, sisteminė priklausomybė, rangas. Lietuvių tyrėjų stilistikos darbuose nerandame jos nagrinėjamos tarp savarankiškų stiliaus figūrų. Antai J. Pikčilingio “Lietuvių kalbos stilistikoje” amplifikacija aptariama kaip kalbos įtaigumo, emfazės kūrimo priemonė. Čia ji (greta akumuliacijos) nagrinėjama kaip vienas iš stilistinio išvardijimo tipy'. Tik K. Gaivenio ir St. Keinio “Kalbotyros terminų žodyne" ta minties raiškos priemonė visai teisėtai laikoma stiliaus figūra. Tokia čia teikiama jos kaip termino pirmoji reikšmė. Amplifikacija čia vadinama “1. Stiliaus figūra, kurioje pagrečiui vartojami keli kalbos elementai įspūdžiui sustiprinti: Žmonės triūsia, pluša laimei krašto savo (A. Venclova)?. O antroji čia teikiama tos sąvokos reikšme “2. Teksto pailgėjimas, verčiant iš vienos kalbos į kitą (...)” šioms pastaboms neaktuali. Suprantama, minimojo žodyno teikiamas amplifikacijos pavyzdys labai elementarus. Prieš aptariant neelementarias, tipiškesnes, labiau išplėtotas tos stiliaus figūros atmainas, be abejonės, reikia atsiriboti nuo kartais keliamo nerelevantiško, nekonstruktyvaus amplifikacijos požymio — esą ji turinti pabaigos apibendrinamąjį narį. Tuo ji esą skiriasi nuo akumuliacijos, kuri tokio nario neturinti. Toks požiūris, pavyzdžiui, dėstomas kai kuriose vokiečių kalbos stilistikose. Antai W. Fleischerio ir G. Michelio “Dabartinės vokiečių kalbos stilistikoje” sakoma: “Greta paprasto išvardijmo-akumuliacijos yra amplifi- "Pikčilingis J. Lietuvių kalbos stilistika. V., 1971. T. 1. P. 202 — 205. *Gaivenis K,Keinys S. Kalbotyros terminų žodynas. Kaunas, 1990. P. 18. 50 kacija, kuria vadinamas išvardijimas, turintis pabaigos apibendrinamąjį narį"*. Analogiškas požiūris atsispindi ir J. Pikčilingio “Lietuviy kalbos stilistikoje” (toliau tik Stilistikoje), kur pavyzdžiais iliustruojamas E. Riesel teiginys, kad tų dviejų išvardijimo tipų skirtumas “esąs visai formalus": akumuliacija (?) turinti apibendrinamąjį narį, amplifikacija (?) jo neturinti“. Čia Stilistikoje (p. 202) apsirikta: sukeisti išvardijimo tipai. O toliau aptariant pavyzdžius jau motyvuotai pabrėžiama: “Čia turėsime akumuliaciją — išvardijamieji grandinės nariai <...> baigiami be apibendrinimo". Ir kitur: “Čia apibendrinamieji Žodžiai yra viskas, visa. Sakiniai sudarys amplifikaciją*"*. Kai keliamas toks formalus amplifikacijos požymis, nesunku ir suklysti, neatsižvelgti į esmę. O ji kitokia. Beje, ir pačioje Stilistikoje nurodomas esmingas akumuliacijos ir amplifikacijos skirtumas, kurį yra kėlęs prancūzų stilistas A. Albalat ir juo sekdamas M. Meyer'is. Akumuliaciją sudarantis viena paskui kitą einančių detalių gausumas, o amplifikaciją, atvirkščiai, gausumas palyginimų, sudvejintų metaforų, varijuotų vaizdų, visokiausių epitetų“. Tai jau esmingi požymiai, nors kiek ir nevientisi. Iš tiesų akumuliuojant sutelkiama detalių, kurios vis ką nors nauja pasako, priduria, papildo kuo nors ir pan. O amplifikuojant — plečiamas, stiprinamas minties turinys, net grįžtamai varijuojama ir pan. Akumuliaciją randame M. Martinaičio eilėraštyje “Sąvartyne rastas šeimos albumas". Vestuvinė nuotrauka. Su naujagimiu. / Pirmi žingsniai. Tai būta mergaitės. /Kiek paaugusi. Balta iki Žemės suknelė. /Su gėlėm. Konfirmacija, vyskupas. Ta pati — / jau paauglė, negraži, ilgom kojom. MMartA 23. Tai, galima sakyti, tipiškas akumuliacijos pavyzdys. Nominatyvi- "Fleischer W,Michel G. Stilistik der deutschen Gegenwartssprache. Leipzig, 1975. S. 126. “Pikčilingis J. Min. veik. P. 202; Riesel E. Stilistik der deutschen Sprache. Moskau, 1963. S. 320. *Pikčilingis J. Min. veik., P. 203. $ Žr. ten pat ir ten cituojamus autorius ir šaltinius. 51 niais sakiniais, suskaidyto sakinio priduriamaisiais dėmenimis ir kitokiais gramatiniais būdais (tai ne esmė) vardijama daug detalių, ku-- rių kiekviena vis “prideda” ką nors nauja, kas matoma, žvelgiant į seną nuotrauką. Ir tas išvardijimas tęsiamas kituose eilėraščio posmuose, nieko nekartojant, grįžtamai nevarijuojant. Dar plg. antrąjį posmą: Mokymasis skambinti. Baleto pamokos. Smuikas, / prispaustas smakru (nuo muzikos neišsivysčiusios krūtys). /Staigus mergaitiškas suvešėjimas. Švelnus /kaklas. Įdėmus žvilgsnis. Akys! Šiek tiek retušuota. / Vyras, kieta apikaklė. Prie altoriaus, su nuometu. (Ten pat). Tie pavyzdžiai gražiai parodo akumuliacijos esmę. Kitokia bus amplifikacijos esmė. Apie ją jau sakyta. Teparodo ją pavyzdžiai. Mozūrų Jonušo pajauniai šiandieną tartum baslį prariję — atkakliai apsivaldę ir tylūs, palaidą plepumą kandžiai apsičiaupę. POrinEK 136. Amplifikuojama čia vienarūšėmis ar sinoniminėmis priemonėmis, stiprinančiomis minties turinį, varijuojančiomis ją. Čia randame semantinio paralelizmo, taigi ir raiškos priemonių perteklių (tartum baslį prariję; atkakliai apsivaldę ir tylūs, palaidą plepumą kandžiai apsičiaupę). Bet nepasakysi, kad jis nemotyvuotas perteklius. Frazeologiniu palyginimu, epitetais (beje, ir metaforiniais) pasakomi jaunojo iš Mozūrų pajaunių elgsenos Trakų pilies menėje tylumo “biidas”, vaizdas nusakomas kiek iš skirtingų pusių, suaktyvinami to, kas vaizduojama, tie “vos, vos” bruoželiai, prasmės atspalviai. Iš to, iš didesnės semantinės visumos aiškėja veikėjų elgsenos motyvacija. Rašytoja P. Orintaitė mėgsta amplifikacijas. Nemaža jų Kęstučio ir Birutės dukters Danutės vestuvių aprašymuose. Dar pora pavyzdžių: Būsimoji nuotaka buvo keistai rami: jau viskas vis viena, nesvarbu. Galutinai nuspręsta. Tremties Ženklas kakton įbrėžtas — nusmerkta neatšaukiamai... O rodėsi jausmo sklidina, it jaunos sulos taurė. Bet apsitramdžiusi. POrinEK 129; Tiktai Danutė — nelyginant dievams pašvęsta gabijos auka. Gyvu skobniu apstingusi, savin įsigūžŽusi, nieko nereginti, nejaučianti. POrinEK 130. Tuose pavyzdžiuose atsispindi amplifikacijai būdingas minties tu52 rinio plėtimas, intensyvinimas, įspūdžio stiprinimas semantiškai artimais kalbos elementais, kuriant saikingą raiškos perteklių. Plg.: Gyvu skobniu apstingusi, savin įsigūžusi, nieko nereginti, nejaučianti ir pan. vaizdo detales. Daugelyje specialių darbų amplifikacija aptariama kaip kalbos, minties turinio plėtimo, sodrinimo būdas (lot. amplificatio — išplėtimas, padidinimas, padauginimas; ret. sustiprinimas; užgriozdinimas nereikalingais žodžiais). Antikoje skirta dalykinė (dalyko), stilistinė ir žodžio amplifikacija. Dalyko amplifikacija buvo susijus su kalbėjimu apie ką nors įvairiu būdu, siekiant, kad būtų paveiku, įtikima. Tai būta tarsi “padidinamojo retorinės sugestijos stiklo": sutelkiama prielaidų, argumentų, kuriais siekiama ne mokyti, o paveikti". Ir stilistinę amplifikaciją, vartotą Antikoje, tyrėjai lygina “su teleskopu, kuris didindamas nurodo suvokėjui (odbiorcy) nematomus laukus (obszary) minties ir slypinčių ten reikšmių, svarbiausia emocinių"**. O žodžio amplifikacija — tai paprastų posakių plėtimas pavieniais žodžiais ar jų junginiais, kad taptų paveikesni?. Daugelyje retorikos ir stilistikos darbų amplifikacijos su apibendrinamuoju nariu nė neminimos. Bet šiaip jau kartais nagrinėjama ir specifiškesnių tos stiliaus figūros atmainų. Pavyzdžiui, kai kurie tyrėjai nagrinėja amplifikaciją, grindžiamą temos vardininko plėtojimu arba ekspresyviu derinimu'®. Nepulsime visų aptarinėti. Gal apie temos vardininko amplifikavimą šį bei tą reikia pasakyti. Iš tiesų temos vardininkas neretai esti tekste amplifikuojamas, plečiamas, teikiama pagauli jo charakteristika. Pvz.: Gerumas gerumas gerumas — pirmapradis nebūtas ir užmirštas / neįtikėtinas kaip mėlyna gulbė / įtartinas kaip vidudienio varpas / paslaptingas kaip eglių vakaras <...>JDegPA 24. Ši atmaina kiek "Plačiau apie tai žr: Koro] ko M. Sztuka retoryki. Przewodnik encyklopedyczny. Warsawa, 1990. S. 74. $ Žr. ten pat. P. 121. * Plačiau apie tai žr. ten pat. P. 121 — 122. "Čmykova N,Baskakova L. Gramatičeskij trop i amplifikacija. — Problemy ekspressivnoj stilistiki. Izd-vo Rostovskogo universiteta, 1987. S. 84 — 86. 53 primena žodžio amplifikaciją. Amplifikavimas, emocinis plėtimas ir stiprinimas čia prasideda jau temos vardininko kartojimu. Toliau teikiama “gerumo” įvairiapusė charakteristika, kur stengiamasi ne tiek naujų detalių, ypatybių išvardinti, kiek padaryti bendrąjį vardijimą raiškų, emocingą. Nors čia galima įžvelgti ir akumuliacijos kokį elementą kitą. Dar plg.: Raidės! /Prastutės, lygios vienodos ir smulkios raidės PTarGS 14. Ir čia būdingas temos vardininko kartojimas. O specialiojoje literatūroje, regis, visai nemotyvuotai teigiama, kad amplifikacija nesusijusi nei su kartojimu, nei su elipse, nei su inversija!!. Dėl pastarųjų dviejų stiliaus figūrų gal ir neverta ginčytis. Vis dėlto vargu ar kartojimas negali būti amplifikacijos sudedamasis elementas. Juk jis išplečia kalbos turinį, sustiprina jo raiškumą, emocingumą, realijų reiškimosi intensyvumą. Anava kaip J. Marcinkevičiaus poemos “Homo sum” ištraukėlėje kartojimas labai gerai perteikia tai, kaip “laiko galeroje prikaustytas” lyrinis subjektas grumiasi su pikta būtinybe. HOMO SUM! / Laiko galeroj prikaustytas, / sunkiai irkluoju, / irkluoju, irkluoju.../ Ir prakaitas žliaugia per veidą, /ir nuogą nugarą caiZo / pikti BUTINYBES botagai, / Tiktai okeanas. / Tiktai okeanas. / Tiktai horizontas. / Tiktai horizontas, / kursai nei artėja, nei tolsta. / Irkluoju, irkluoju / ir sukepusiom lūpom kartoju: / H OMO SUM... JMarcR III 39. Čia jokiu būdu nepasakysi, kad žodžių, jų junginių kartojimas nepadeda amplifikuoti, plėsti, intensyvinti /aiko galeros metaforos, sunkaus irklavimo, jo monotoniškumo semantikos. Žmogaus prikaustymo laiko galeroje įspūdis vis stiprėja, nes kartojimai: “sunkiai irkluoju, /irkluoju, irkluoju...”; “ Tiktai okeanas. / Tiktai okeanas. / Tiktai horizontas. / Tiktai horizontas, kursai nei artėja, nei tolsta." sulėtina irklavimo vaizdo “kadrus”, taigi ir piktų BŪTINYBĖS botagy, čaižymo vaizdą. Tie kartojimai padeda laiko galeros metaforą suausti į aliuzyvią visumą - asociatyvy ryšį su 7-18 a. prikaustytų vergų, nusikaltėlių, karių irkluojamo burinio karo laivo vaizdu panaudoti pauŽr:Širina L. Amplifikacija v sisteme ekspressivnych sredstv. — Problemy ekspressivnoj stilistiki. 1987. S. 83. 54 naudoti kaip foną dabarties “laiko galeros” vyksmui. Todėl, be abejonės, teisūs tie filologai, kurie teigia, kad, be ko kita, amplifikuojama ir įvairiais pakartojimais: žodžių kartojimu, sinoniminiu kartojimu, tropų kartojimu, ryškių esminių požymių dėstymu, argumentuojamąja minties seka ir kitkuo. Toks požiūris, pavyzdžiui, atsispindi S. Krahl'io ir J. Kurz'o “Mažajame stilistikos žodyne"?, Žinoma, mintį amplifikuoti padeda ir kitos stiliaus figūros (laipsniavimas, antitezė, išvardijimas, korekcija), daugelis kitų stiliaus priemonių (epitetai, palyginimai, sinonimai ir t.t.). Čia neturėta tikslo nagrinėti amplifikacijos tipų, atmainų, semantikos, sandaros ir funkcijų įvairovės. Tik pažymėtinos didelės tos stiliaus figūros vaizduojamosios ir paveikumo išgalės. Paveikios, pavyzdžiui, yra tokios jos atmainos, kur regresyviai, retardaciškai išdėstomi neretai semantiškai nedarnūs, prieštaringi komponentai. Kiekvienas toks retardacinis komponentas sulaiko skaitytojo dėmesį, kol pagaliau išaiškėja ir stilistinės visumos prasmė. Plg. dar: V. Braziūno “Apmaudo” ištraukėlę: Nesibaigianti naujakurystė, kraustymasis į atmintį, kur visa ne savo vietoj, suversta ir išblaškyta, nieko nebeįmanoma rasti tarp ismontuotų dienų ir savaičių, sunešiotų vardų ir nubrozdinty mėnesių, nepaliaujamai slenkančių niekur. VBrazAL 39. Čia dar nieko nesuprasi, kokia amplifikavimo prasmė, kol atidžiai perskaitysi visą dėmenų virtinę. Būdama tokia semantiškai, struktūriškai ir funkciškai įvairi ir paveiki, amplifikacija negali būti laikoma tik stilistinio išvardijimo atmaina. Ji visiškai savarankiška stiliaus figūra. Sutrumpinimai VBrazAL - V. Braziūnas. Alkanoji linksniuotė. V., 1993. JDegPA - J. Degutytė. Purpuru atsivėrusi. V., 1984. JMarcR III - J. Marcinkevičius. Raštai. T. 3. V., 1982. MMartA - M. Martinaitis. Atrakinta. V., 1996. POrinEK - P. Orintaitė. Erelių kuorai. Kaunas, 1992. RTarGS ~~ - P. Tarulis. Gyvas stebuklas. V., 1993. “Krahl S,Kurz J. Kleines Wėrterbuch der Stilkunde. Leipzig, 1984. S. 10. 55