Kalbiniai ir loginiai terminų reikalavimai

Kazimieras GAIVENIS KALBINIAI IR LOGINIAI TERMIN U REIKALAVIMAI Kiekvienas terminas turi forma ir turinį. Termino forma — tai žodinis įvardijamos sąvokos apvalkalas, o turinys — termininė reikšmė, kurią atspindi apibrėžimas. Termininė reikšmė nesutampa su leksine žodžio reikšme. Struktūriniai abiejų šių reikšmių elementai kalbotyroje dažniausiai vadinami semomis. Pagal išraiškos pobūdį terminų semos gali būti skirstomos į turinčias formalią išraišką (eksplicitines) ir formalios išraiškos neturinčias (implicitines). Pavyzdžiui, termino cukrūs (chemija) daugiskaitos galūnė rodo, kad jis įvardija tam tikrų cheminių medžiagų klasę, nes žodis cukrus ir bendrinėje kalboje, ir kai kurių sričių terminijoje yra vienaskaitinis. Termino pataisiečiai (Lycopodiales) priesaga rodo, kad tai augalų eilės pavadinimas ir t.t. Tai formalią išraišką turinčios semos. Ir terminizacija (bendrinės kalbos arba tarminių žodžių virtimas terminais), ir transterminizacija (vienos srities terminų virtimas kitos srities terminais), ir determinizacija (terminų virtimas neterminais) susijusios su žymiais semantiniais pokyčiais. Terminizuotas žodis gauna naujų semų. Pavyzdžiui, bendrinės kalbos žodžio kiaulpienėleksinė reikšmė susideda iš semų “piktžolė", “geltonžiedė", “medinga” ir kt., o termino kiaulpienė (Taraxacum) termininė reikšmė jau turi ir naujų specialių semų, reikalingų šiam augalui apibūdinti sistematiškai ir jam atskirti nuo kitų panašių augalų (pvz., kreisviy ar vanagiy), kaip antai: “Žiedai turi 5 kuokelius”, “žiedadulkės vienodo dydžio, apie 30” ir kt. Pastarųjų semų nespecialistai nežino, ir bendrinės kalbos aiškinamuosiuose žodynuose jos didžia dalimi neatsispindi. Terminų apibrėžimai turi atspindėti termininės reikšmės branduolio semas. Tik tokiu atveju jie bus moksliški. Tačiau kadangi branduolio semų yra daugiau negu paprastai atspindima apibrėžimuose, tai teisingi gali būti ne tik vienas, bet net keli terminų apibrėžimai. Termininė reikšmė neretai formalizuojama ne tik dendrogramomis, histogramomis, schemomis, bet atskleidžiama ir vartojant for26 mules. Manoma, kad žodžio reikšmės formalizavimas yra vienas iš objektyviausių mokslinių žodžio reikšmės aprašymo būdų!. Formos atžvilgiu terminai dažniausiai skirstomi į vientisinius (vienažodžius) ir sudėtinius (keliažodžius) terminus. Vienažodžiai terminai yra ne tik pirminiai (paprastieji) žodžiai, bet taip pat ir įvairūs vediniai, sudurtiniai žodžiai, pvz.: asmenuotė (gramatika), baudinys (sportas), deguonis (chemija), garotiekis (technika), jonažolė (botanika) ir kt. Sudėtiniai terminai dažniausiai įvardija įvairias rūšines ir sudėtines sąvokas. Jie gali būti dvižodžiai, trižodžiai ir apskritai daugiažodžiai, pvz.: tikrinis daiktavardis (kalbotyra), naudingųjų iskasenų sodrinimas (chemija, geologija), neregistruotųjų vertybinių popierių rinka (ekonomika) ir kt. Moksliniuose ir specialiuosiuose tekstuose pasitaiko dar ir ilgesnių, vadinamųjų aprašomųjų sudėtinių terminų, pvz.: kopūstai po dobilų, įsėtų į vikių ir avižų mišinį žaliajam pašarui (priešsėlio pavadinimas žemės ūkio terminijoje), nacionalinių pajamų sukūrimo, paskirstymo, perskirstymo ir galutinio panaudojimo balansas (ekonomika) ir pan. Turinio (arba funkciniu) atžvilgiu terminai skirstomi į rūšinius, gimininius ir kategorinius. Šis skirstymas susijęs su skirtinga terminų apimtimi (ekstensija) ir talpa (intensija). Pirmąją ypatybę S.Šalkauskis vadino #sa, o antrąją — talpa. Jos yra susijusios atvirkščio proporcingumo santykiu: vienai mažėjant, kita — didėja. Didžiausią apimtį turi kategoriniai terminai, mažiausią — rūšiniai. Kiekvienos srities terminiją sudaro tūkstančiai terminų, todėl praktiniame terminų tvarkybos darbe svarbus dar ir terminų santykių, jų skirstymo ir klasifikacijos klausimas. Spręsdama terminų turinio ir jų santykių problemą, terminologija pirmiausia remiasi 3 mokslais: konkrečia mokslo (gamybos, sporto ir pan.) sritimi, kalbotyra ir logika. Šios sritys ir sudaro terminologijos teorijos pamatą. Ir S.Šalkauskis, ir E.Wūsteris terminologijos objektą siejo dar ir su ontologija, psichologija, filosofija ir kitais mokslais. Tačiau šios sritys su terminologija vis dėlto turi mažiau sąlyčio taškų, negu su !Jakaitienė E. Leksinė semantika. V.,1988.P18. 27 logika, žodžių daryba, kalbos kultūra ar sociolingvistika. Kanados terminologas EW.Rigs terminologiją stato į vidurį tarp leksikologiJos ir koneeptologijos ir jy ryšį iliustruoja tokia schema: () Terminologija( )Konceptologija Kalbiniai terminy reikalavimai Leksikologija Svarbiausi ir daZniausiai minimi kalbiniai terminy reikalavimai yra šie: taisyklingumas, tikslumas, sistemiSkumas, trumpumas, darybinis patogumas, emocinis neutralumas ir kt. Kai kuriuos šių reikalavimų jau esame aptarę kituose leidiniuose*, todėl šį kartą plačiau pakalbėsime apie 3 svarbesnius kalbinius terminų reikalavimus, būtent: taisyklingumą, tikslumą ir darybinį patogumą. Taisyklingumas — vienas svarbiausių terminologijos reikalavimų. Lietuvos Respublikos standarte “Terminologijos principai ir metodai” (1115-90), parengtame pagal atitinkamą tarptautinį standartą (ISO 704-87), jis apibūdinamas kaip atitikimas konkrečios kalbos normoms. Taigi taisyklingumas — tai sutikimas su tarties, kirčiavimo, rašybos, gramatikos, žodžių darybos ir vartojimo taisyklėmis. Pavyzdžiui, terminas ar jo dėmuo negali būti netaisyklingos darybos (bešaudyklinės staklės, vyrinZinierius), netaisyklingai kirčiuojamas (dozimetras, įkrova, važiūoklė), netaisyklingai rašomas (skersnukis, šašlikas, pusiausvyrumas), netaisyklingai gramatinamas (ekslibris, herbera, jacintas) ir t.t. Terminai dažnai yra sudėtingesnės darybos negu paprastieji Zodžiai, pvz.: [(Žied) +yn]+ pumpuris(botanika), (pries + [(stipr) + in) + tuv| + is } (technika), {[/ + (magnet + in)] + am) + umas(technika), ([($/uo + 1) + smilg] + ynas} (botanika) ir kt. _— !CynmepaHckas A, Homonsckas H., Bacuupena H. Obmas Munoyors. M., 1989. C.21. | o o 7 "Gaivenis K.Lietuviškų terminų vaizdingumo klausimu//Lietuvių leksikos ir terminologijos problemos.V.,1 991.P.26-31. 28 Žodžių darybos teoretikai žodžių darybos laipsnius kartais dar vadina žodžių darybos žingsniais arba aktais. Tiek baltų, tiek slavų bendrinėse kalbose vidutiniškai esą 3—4 žodžių darybos žingsniai. Terminų daryba kartais siekia 5-6 žingsnius. Žinoma, išsamesnis terminų darybos laipsniškumo (gelmės) tyrinėjimas jau gali išeiti už sinchroninės žodžių darybos ribų. Dažniausi netaisyklingų terminų kūrimo atvejai dabar yra šie: 1. Netikslus priešdėlio,priesagos, galūnės, sando ar pamatinio Žodžio pasirinkimas, nulemtas kitų kalbų žodžių struktūros kopijavimo, pvz.: šiltinamosios statybinės medžiagos pavadinimas apši/dytojas netaisyklingas ne tik dėl netinkamos priesagos vartojimo, bet ir dėl negerai parinkto pamatinio žodžio (turėtų būti: s7/talas) ir t.t. 2. Netikslus darybos tipo ar kategorijos pasirinkimas, nulemtas pseudoanalogijos principo taikymo. Pavyzdžiui, naujadaras bebrimvieté padarytas pagal abejotinų darinių augimvieté, kirtimvietė, perimvieté, radimvietė analogiją ir keistinas taisyklingu naujadaru bebravietė. Negalima sakyti, kad netaisyklingas terminas ugnraatsparumas padarytas iš žodžių ugnis ir atsparumas (iš tikrųjų jis padarytas iš būdvardžio ugniaatsparus, o pastarasis-iš žodžių ugnis ir atsparus). Taigi žodis ugniaatsparumas netaisyklingas todėl, kad netaisyklingas jo pamatinis žodis — būdvardis ugniaatsparus. Kalbamasis vienažodis terminas keistinas sudėtiniu terminu afsparumas ugniai. 3. Netikslus sudėtinių terminų gramatinių konfigūracijų pasirinkimas, nulemtas kitų kalbų žodžių junginių struktūros kopijavimo. Pavyzdžiui, visumos ir dalies santykiui nusakyti rusų terminijoje vartojami “būdvardis + daiktavardis" tipo sudėtiniai terminai, o mūsų terminijoje — kilmininkiniai žodžių junginiai, kaip antai: stabdiné (=stabdžiį) pavara, anteninis (= antėnos) pčrjungiklis ir kt. 4. Iš terminų standartų projektų matyti, kad kirčiuojant lietuviškus terminus dažniausiai daroma klaidų nustatant priegaidę, o ne kirčio vietą (pvz., 320 terminų imtyje aptiktos 94 priegaidės pasirinkimo klaidos ir 10 — kirčio vietos nustatymo klaidų). Priegaidės klaidos dažniausiai daromos šios: a) netaisyklingai kirčiuojami priešdėlių vediniai (pvz., sąnaudos, įtvaras, poveržlė ir pan.); b) nepaisoma 29 metatonijos priesaginiuose daiktavardžiuose (pvz., matuoklis, grupuotė ir pan.); c) netaisyklingai kirčiuojamas antrasis sudurtiniy Zodžių sandas (pvz., /ūpažiedžiai, šimtakėjis, daugiaslūoksnis ir pan.). 5. Terminų rašybos klaidos dažniausios yra šios: a) j rašymas ten, kur jo nereikia, ir nerašymas ten, kur jo reikia (pvz., he/ijoterapija, t.y. helioterapija, kompjuteris, t.y. kompiuteris, varijantas, t.y. variantas ir pan.); b) sudurtinių terminų sandų, taip pat priešdėlio ir šaknies sandūroje rašomi ne visi susidūrę priebalsiai ar balsiai (pvz., žuvies pavadinimas skersnukis, t.y. skerssnukis, būdvardis tarplanetinis, t.y. tarpplanetinis ir pan.); c) brūkšnelis tarp sudėtinio termino dėmenų rašomas ten, kur jo nereikia, arba nerašomas ten, kur reikia, taip pat brūkšnelis tapatinamas su brūkšniu (pvz., si/abinė toninė eilėdara, t.y. silabinė-toninė eilėdara, gydytojas-chirurgas, t.y. gydytojas chirurgas ir pan.); d) astronomijos, geografijos ir kai kurių kitų sričių sudėtinių tikrinių pavadinimų dėmenys rašomi ne pagal rašybos taisykles (pvz., Didieji Grįžulo ratai, t.y. Didieji GrįŽulo Ratai, Raudonasis kryžius, t.y. Raudonasis Kryžius ir pan.) Tikslumas. Terminų tikslumas pirmiausia sietinas su jų vienareikšmiškumu ir reikšmės apibrėžtumu. Tačiau praktiniame terminų norminimo darbe šie dalykai nelengvai pasiekiami. Terminų vienareikšmiškumas formuojamas per nuolatinę nuomonių kovą. Tik nedidelė dalis terminų visų kurios nors srities specialistų kiek ilgesnį laiką suprantami ir vartojami vienodai. Nevienodas terminų supratimas gali tęstis dešimtmečius. Pavyzdžiui, geologijos terminas facija gyvuoja daugiau kaip 100 metų, bet iki šiol neturi daugmaž vienodo apibrėžimo. Be to, šis terminas vartojamas ne tik geologijos, bet ir geografijos terminijoje, kur jo supratimas ir apibrėžimas jau truputį vėl kitoks. Nevienodai suprantami ir aiškinami taip pat literatūros terminai fabula ir siužetas, kalbotyros terminai Žodis, tranzityvumas, veikslas ir kt. Dažniausiai tai pačios turiningiausios kategorinės sąvokos. Visa tai — apskritai normalus dalykas. Jeigu visi vienos kurios nors srities specialistai terminus suprastų ir apibrėžtų tik vienodai, tai nebūtų jokios mokslo pažangos. Terminijoje egzistuoja ir vadinamasis kategorinis daugiareikšmiš30 kumas. Tai toks reiškinys, kai tuo pačiu terminu įvardijamas ir veiksmas, ir rezultatas (pvz., vertimas — literatūra) arba ir veiksmas, ir veiksmo vieta (pvz., kirtimas — miškininkystė). Tokio terminų netikslumo kai kurių sričių specialistai sėkmingai vengia. Pavyzdžiui, fizikai terminais greitis, dažnis, tankis įvardija konkrečius dydžius, išreikštus tam tikrais vienetais, ir nepainioja jų su ypatybių pavadinimais. Tuo tarpu kitų sričių specialistai veiksmo rezultatams pavadinti dažnai be reikalo (ypač dėl kitų kalbų įtakos) terminizuoja veiksmų pavadinimų daugiskaitą (pvz., išrūkimai, t.y. išrūkos — ekologija, išvarvėjimai, t.y. išvarvosveterinarija ir pan.). Terminų tikslumas, be abejo, siejasi ir su jų motyvacija. Tačiau negalima sakyti, kad motyvuoti terminai yra tikslūs, o nemotyvuoti — netikslūs. Netiksliais reikėtų laikyti tik klaidinančiai motyvuotus terminus. Tokių terminų dažnai atsiranda dėl kitų kalbų įtakos, pvz.: nepertraukiama (= nenutrūkstama) gamyba (ekonomika), padažnintas (= padažnėjęs) kvėpavimas (medicina) ir pan. Be to, terminų tikslumo negalima sieti su jų darybos reikšme. Įvairių sričių specialistai labai dažnai tai daro, tvirtindami, kad kuris nors terminas netikslus todėl, jog jo darybos reikšmė neva prieštarauja termininei reikšmei. Tiksliau pasakius, darybos reikšmę jie suvokia kaip svarbiausią termino reikšmės semą. Iš tikrųjų darybos reikšmė savo abstraktumu, galima sakyti, yra tarpinė tarp leksinės ir gramatinės reikšmės. Ši reikšmė išplaukia iš darinio struktūrinių dėmenų, jų santykio. Pavyzdžiui, termino pievagrybis (Agaricus) darybos reikšmė yra “pievoje augantis(pievos) grybas“. Jo leksinė ir termininė reikšmės — daug platesnės ir konkretesnės. Botanikai skiria bent kelias šių gryby rūšis ir kalba net apie miskinius pievagrybius (Agaricus silvaticus) ir dirvinius pievagrybius (Agaricus arvensis). Be to, pievose auga dar daug ir kitų grybų, kurie pievagrybiais nevadinami. Taigi darybinė reikšmė dažniausiai yra netikra, apgaulinga žodžio reikšmė. Apskritai galima teigti, kad terminų tikslumas labiausiai yra susijęs su jų semantika. Darybinis patogumas. E. Jakaitienė tvirtina, kad civilizuotų tau- *Jakaitienė E. Ten pat. P. 91. 31 tų kalbose apie 6096 leksikos sudaro dariniai“. Kiti teoretikai sako, kad darinių ir pirminių žodžių santykis priklauso nuo kalbos sintetiškumo laipsnio. Analitinėse kalbose pirminių žodžių esą gausiau negu sintetinėse. V. Urbutis tvirtina, kad lietuvių kalboje dariniai turėtų sudaryti ne mažiau kaip 4/5 visos leksikos*. Rusų kalbos A.Tichonovo “Žodžių darybos žodyne" (1985) pirminių žodžių ir darinių santykis esąs toks: 18118 ir 126690= 1:7“. S. Keinio duomenimis, 92,5% grynai lietuviškų bei hibridinių vienažodžių terminų daiktavardžių, sudėtų į “Rusiškai lietuvišką ekonomikos terminų Zodyna” (V. 1966), yra padaryti iš kitų žodžių (iš viso skaičiavimui imta truputis per 1600 skirtingų žodžių, iš jų pirminių yra apie 120). Apie 90% dariniai sudaro ir “Rusy-lietuviy-angly kalbų skaičiavimo technikos terminų žodyne" (V., 1971) bei “Botanikos terminų žodyne" (V., 1965) pateiktų tokios pat rūšies terminų (iš viso atitinkamai per 1900 ir apie 800 skirtingų žodžių, iš jų pirminių apie 180 ir 120)". Taigi šiaip ar taip dariniai sudaro didžiąją vienažodžių terminų dalį ir svarbu, kad būtų patogu juos daryti. Pamatinis žodis ir darinys laikomi “žodžių darybos pora", kurios žymėtasis narys yra darinys. Ši sąvoka yra tarytum visos žodžių darybos ląstelė. Tačiau žodžių darybos procesas nesibaigia žodžių darybos pora. Jeigu iš darinių vėl daromi nauji žodžiai, tai atsiranda žodžių darybos grandinės*, pvz.: o— e oo (1) Pav. (1): /eisti-> laidus— laidininkas— puslaidininkispuslaidininkinis; stiprus stiprinti stiprintuvas— priešstiprintuvis ir pan. sUrbutis V. Žodžių darybos teorija. V., 1978. P. 62. S MonmnceensB A OcHoBHbie BONpoCkI CJIOB006pa30BaHHA B COBPEMCHHOM pyccKOM JMTEpaTypHOM SI3BIKE. JI., 1987. C.5. 'Keinys S. Priesaginė lietuviškų terminų daryba // Lietuvių terminologija. V., 1975. P. 7. *Moncees A. Ten pat. P.1šl tt. 32 Tokios terminų darybos grandinės gali šakotis, pvz.: L (2) Pav. (2) : iš žodžio geležis padarytas žodis geleZinis, o iš pastarojo žodžio — geležinkelis, geležiniai (pančiai); iš žodžio geležinkelis — geležinkelininkas ir t.t. Jeigu iš to paties pamatinio žodžio vėl daromi nauji žodžiai, tai atsiranda žodžių darybos vėduoklės, pvz.: = (3) Pav. (3): vilkas— vilkaūgiis, vilkauoge, vilkduobė, vilkdalgis, vilkligė ir kt. Terminų darybos vėduoklės dar gali jungtis ir sudaryti terminų darybos kompleksus. Be to, žodžių darybos specialistai kalba ir apie žodžių darybos lizdus. Tiesa, ši sąvoka dažnai suprantama nevienodai. Vieni mano, kad tik vienos šaknies žodžiai gali sudaryti lizdą, o kiti sako, kad lizdus gali sudaryti ir visi vieno kurio nors darybos afikso vediniai. Tačiau dažniausiai manoma, kad žodžių darybos lizdą sudaro giminiškų žodžių, turinčių bendrą šaknį, visuma. Žodžių darybos lizdas yra žodžių darybos procesų rezultatas. Pvz.: — drąsumas drąsus — drąsiai — drąsuolis — drąsėti — drąsėjimas — drąsinti — drąsinimas — drąseika Žodžių darybos lizduose gali išsiskirti dar ir žodžių darybos pa33 radigmos — vieno darybos laipsnio žodžių visumos. Kitaip pasakius, tai vėduoklinių lizdų šakos. Vadinasi, ir pačius lizdus galima laikyti didelėmis paradigmomis. Sąvoka “žodžių darybos lizdas", matematikų žodžiais tariant, yra atvirkščiai proporcinga sąvokai “žodžių darybos tipas”: lizdas — visuma žodžių su bendra šaknimi ir skirtingais afiksais, o tipas — visuma žodžių su bendru afiksu, bet skirtingomis šaknimis. Pavyzdžiui, visi būdvardžiai su priesaga - nis sudaro vieną žodžių darybos tipą, nors jų šaknis gali būti skirtinga: iš daiktavardžių (medinis: mėdis), būdvardžių (saldinis: saldūs), skaitvardžių (pirminis : pirmas), net raidžių pavadinimų ( tėjinis : tė) ir t.t. V.Urbutis sako, kad žodžių darybos tipą galima suprasti dvejopai — arba kaip kalboje esančią abstrakčią struktūrinę schemą, pagal kurią sudaromi visi tos pačios darybos reikšmės ir formos dariniai, arba kaip kalbėjime (t.y. šnekoje) esančius pačius tokius darinius, jų visuma’. Žodžių darybos tipą kaip formalią schemą galima įsivaizduoti turint 3 matmenis : 1) darybos reikšmę; 2) pamatinio žodžio leksinį gramatinį pobūdį ir 3) darybos formantą. Darybinis patogumas — tai termino tinkamumas kurti naujiems, semantiškai ir formaliai nuo jo priklausomiems žodžiams. Didžiausia darybine galia lietuvių kalboje pasižymi daiktavardžiai, būdvardžiai ir veiksmažodžiai. Tačiau tai plačios ir šakotos kalbos dalys, ir terminai daromi ne iš visų jų atšakų. Pavyzdžiui, įrankių pavadinimai daromi tik iš aktyvaus veiksmo veiksmažodžių. Veiksmų pavadinimai su priesaga -imas nedaromi iš mišrinių veiksmažodžių, turinčių bendratyje priesagą -yti. Veiksmo rezultato pavadinimai su priesaga -muo (-menys) nedaromi iš priešdėlinių veiksmažodžių. Sudurtinių terminų darybos būdingiausi ir labai reti atvejai yra tokie: SUrbutis V. Ten pat. P. 246. 34