Nuo liaudies terminijos prie mokslinės

TERMINOLOGIJA IR DABARTIS Jonas KLIMAVIČIUS NUO LIAUDIES TERMINIJOS PRIE MOKSLINĖS Mokslinė terminija ir liaudies terminija yra labai skirtingos sritys. Tai lemia mokslo, apskritai civilizacijos ir etnikos, liaudies gyvenimo skirtybės ir prieštaros. Tačiau terminologiškai mokslinė terminija ir liaudies terminija yra neperskiriamos. Bent jau Vidurio ir Rytų Europoje. Bet jų sąsaja nėra lygi. Tai vienakryptis vyksmas nuo liaudies terminijos prie mokslinės. Ir tą vyksmą sukelia bei lemia ne pradinis taškas — liaudies terminija, bet mokslinių sąvokų sistemos, paprastai tarptautinės, visuotinės, įvardijimo reikmė. Ne liaudies terminija duoda, o mokslinė terminija rinkdamasi skolinasi. Čia nėra dviejų veikėjų —skolintojos ir skolininko, o tik šaltinis ir sėmėja, kuri savo mokslinių sąvokų sistemos įvardijimo troškuliui numalšinti, kai tinka pagal jos matmenis, savo semtuvais semiasi ir iš šio šaltinio. Beje, ne visoms mokslinės terminijos šakoms tie šaltiniai vienodai gilūs, kartais jų visai nėra. Lietuvių kalbotyros tradicijoje liaudies terminija pirmiausiai kelta kaip mokslinės terminijos svarbiausias šaltinis ir pavyzdys. Kazimieras Būga rankraščiu likusioje nebaigtoje J. Elisono “Zoologijios sistematikos terminų Zodynélio” (Kaunas, 1920) recenzijoje rašė: “Visos mokslo šakos turi sau imtis terminus iš šnekamosios kalbos. Ko trūksta šnekamojoje kalboje, tą mokslininkas turi pasidaryti iš esamojo kalbos materijolo gyvosios kalbos pavyzdžiu ir taisyklémisTM!. Net nejmanoma įsivaizduoti, kad i$ liaudies kalbos neimtų botanika, zoologija, anatomija, fizinė geografija, geologija, meteorologija,Žemés ūkio mokslas, net technika. Jos gausiai, kartais net labai kruopščiai ir išradingai ėmė. Bet ir čia pasitaiko, kad nereikalingi skoliniai, vertiniai ar naujadarai stelbia sava, sunkina gyvą bendravimą, pvz.: Būga K. Rinktiniai raštai. V.,, 1961. T. 3. P. 783. 4 barsukas (turim savą opšrūs); pelynas, nuolat brukamas vietoj savos mėtėlės (: mesti, plg. prametalas“pradaras, uždaras": pramesti); trūkazolé - cikorija; diastema - pradaiité; kolika — diegliai, furunkulas - §unvoté (furunculus — furūnkulas — šūnvotė, O furunculosis — jau tik furunkuliozė — dauginiai furūnkulai MedŽ); kariesas — ėduonmnis; ligos recidyvas — atkrytis; medikamentas — vaistas, krekenos — priešpienis; $nérvé (šnervė) — nosiaskylė (nosiaskylė). Juozas Balčikonis apie 1939 m. rašytame straipsnyje “Mūsų kalba ir terminologija" tiesiog minėjo gyvosios kalbos terminus: “Bet kurkas daugiau turim terminų iš pačios gyvosios kalbos, atnešusios mums juos iš senų senovės. --- Maža to, gyvosios kalbos terminai, išėję tiesiog iš mūsų galvojimo dvasios, o ne padirbti nusižiūrėjus į svetimos kalbos kurpalį, yra mums suprantamesni ir aiškesni"*. 1946 m. raginime šviesuomenei, mokslininkams “Rinkime gyvąją terminologiją" J. Balčikonis rašė: “Liaudies kalboj yra daug daugiau terminų, negu tūlas iš mūsų galvoja — ne tik iš kasdienio gyvenimo, bet ir iš mokslo stities”?. Gyvosios kalbos termina, skirstomi teminémis grupėmis, kartais vadinami vardais, pavadinimais. Yra čia ir nemažų svyravimų. Antano Salio 1937 m. straipsnyje “Mūsų gentivardZiai”, nors vyrauja g /- minystės santykiai GK 19371 14, nors tik “ Vedybinę giminystę — affinitas, Schwagerschaft, coiictBo — kai kas yra bandę vadinti gentystė, bet ji neprigyja”, todėl “Daug geriau čia tinka svainystė <-->“ GK 1937 1 4, paskui vartojama svaininė giminystė ir pusinė giminystė GK 1937 5 76, tačiau tik pradžioje pavartota giminystės terminai GK 1937 1 4, o šiaip visur gentivardžiai “ Verwandschaftsnamen, HasBanusi pojictBa”. Mat A. Salys vietoj Lietuvoje jau įprastos genties (gentis 1. “pirmykštėje visuomenėje — bendruomenė, susijusi giminyste, papročiais, ūkiu, kalba ir teritorija": Baltų geritys DŽ,) ir vėliau vartojo kiltis“ [kiltis aiškinimas DZ, — istor. “genčių (ppr. giminiškų) susivienijimas* seniai neatitinka vartosenos, tėra DŽ, ir *Balčikonis J. Rinktiniai raštai. V., 1978. T. 1. P. 164. * Ten pat. P. 194. *Salys A. Baltų kalbos, tautos bei kiltys. V., 1955. DŽ, palikimas]. Dabar gentivardžiu Lietuvoje vis dažniau ir visai pagrįstai pagal fautovardžio analogiją vadinamas “genties vardas", net: augalų gentivardžiai ir rūšivardžiai KK 1979 37 27. Giminystės terminą vartoja Algirdas Sabaliauskas (LKK VIII 12). Jis yra ir baltų kalbų gyvulininkystės terminologijos (LKK XII 7) tyrinėtojas. Tačiau ši liaudies terminija buvo suprantama ir tiriama kaip leksikos teminės grupės, o ne terminų sistemos. Lietuvių kalbotyrai mažai rūpėjo žinomi teoriniai teiginiai: “Liaudies terminijos skiriamąja ypatybe pirmiausia laikoma ją sudarančių vienetų reikšmių ir vartojimo mažesnis griežtumas**. G.Klepikova teigia, kad liaudies terminiją galima tirti dvejaip: iš vidaus — tarmės rėmuose kaip jos terminų sistemą, iš išorės — kaip visos liaudies kalbos terminų rinkinį, kur reiškiasi ir daugiareikšmiškumas, ir sinonimija“. Žiūrint iš vidaus, liaudies ir mokslinė terminija skiriasi ne griežtumo laipsniu, O tik tuo, kad “mokslinėje terminijoje reiškiasi įsisąmonintas ir nuoseklus vienareikšmiškumo siekimas ir sinonimiškumo vengimas". Šitaip atrodo liaudies terminijos skirtumas nuo mokslinės. Jį puikiai suprato mūsų mokslinės terminijos pirmtakai. Povilas Matulionis 1906 m.rašė: “<--> gyva žmonių kalba, dar dažniau raštai vienu žodžiu tankiai varduoja 2-3 augalus suvis ivairius, ir atvirkščiai: vienas augalas vadinasi keleriopai. — Tokiuose atsitikimuose aš iškėliau vien tus vardus, kurie yra ar plačiau meniami, ar tikriau jie išreiškia augalo žimas, ar senesnes kilmes, ar reiškiau yra patvirtinti musų artimujy tautų kalbomis: latvių, lenkų, rusy”®. Mokslinė terminija ima iš liaudies terminijos panašiai kaip bendrinės kalbos paprastoji leksika iš tarmių — ne perimama kuri nors viena sistema, bet imama iš viso rinkinio. Mokslinių sąvokų jvardijimo tikslumas reikalauja esamą žodį terminizuoti - jo reikšmę išplečiant, susiaurinant, apibendrinant ar kitaip modifikuojant ir atribojant nuo kitų terminų reikšmių. Šiuo požiūriu liaudies terminiSKnenuxosa I. II. CiiaBaKcKkas rracrynteckKast TEpMuHoJIiorus. M., 1974. C. 30. $ Ten pat. C.31. 7 Ten pat. C. 33. sMatulionis P. Žolynas. V., 1907. P.3. jos panaudojimas — ne perpylimas iš vieno indo į kitą, o kraujo perpylimas pagal tinkamą grupę, ne perkėlimas iš vienos vietos į kitą, o persodinimas ar įskiepijimas. Be to, iš liaudies terminų rinkinio ir kitos medžiagos kuriama mokslinių terminų sistem a. Gaila, kad šitai nėra teoriškai pakankamai apmastyta, dažnai tenkinamasi pastebėjimais, kad kas kokį terminą iš kur pasigavo, paleido, jis prigijo, įsigalėjo arba ne. Dalyko problemiškumą gerai liudija 1960 m. dramatiškai nuskambėjęs J. Balčikonio straipsnis “Bičių terminologija"?. 1966 m. išėjo LKZ VII, iš kurio galima įsitikinti, kad nėra pramanas netaisyklingasis variantas medonešis Pkr, Všn, Užv, Šauk, Jrb, o taisyklingasis medunešis Jnš, Vdn (medunešys Ob) jau 1954 m. buvo DŽ,. Įvardijimas tikslus, panašūs terminai būdingi ir liaudies terminijai, plg. net ! bitkopis 1. “bičių (medaus) kopimas (ėmimas)”, 2. “bičių kopimo laikas" (bickopis, bičkoptis) LKŽ I, šienapjūtė, rugiapjūtė, linarūtė, linamynis, bulviakasis. Jei liaudies terminijoje nėra, o mokslui reikia, įvardijimas nesunkiai patikslinamas, pavyzdžiui, iš gys/os išvedama kraujagyslė ( liaudies kalboje yra vartojamas kraūgysiė, žr. LKŽ VI, net arterijos pavadinimas gyvagysiė, žr. LKZ 111) ir limfagyslė (sausgyslé — liaudies, žr. LKŽ XII), iš plėvės — pilvaplėvė ir krūtinplėvė. Ir bičių šeima, jei yra motina, kodėl turėtų būti aklas vertimas? LKŽ XIV šeima 5. “vieno avilio, kelmo bitės" Dj ir Mšk pažymėta nj., bet: 7ėi ma iskada, ka šeimelę buvau padaręs, i ta motina Žuvo Jrb. Ir šeimyna 6. Aps, Nmč, S. Dauk — nebe nj. Gali būti avilys bičių, jei tik bitės naminės. Etologija žino ir: naminių bičių šeima Zoopsich 138, ir Žeminių bičių šeima Zoopsich 137, taip pat vapsvų šeima Zoopsich 137, skruzdžių šeima Zoopsich 140, termitų šeima Zoopsich 141. Ir ne tik visuomeninių vabzdžių — gyvūnijos pasaulyje yra daug šeimų varianty nuo izoliuotos monogaminės iki poligaminės šeimos Zoopsich 130. Motininė šeima, sudaryta iš patelės ir jauniklių, labiau paplitusi tarp paukščių, o téviné — tarp Žuvų ir varliagyvių, <--> Zoopsich 130, taigi yra ir paukščių šeima Zoopsich 131, vilkų šeima Zoopsich 132. Jau 1972 m. DZ, yra šeima4. “vieno avilio, kelmo bitės". Kas galėtų 9Balčikonis J. Min. veik. P. 353 — 354. ginčyti, kad iš tarmių gyvosios terminijos — medaus nesimas ir medunešis tikslesnis ir sistemiškesnis yra medunešis? O bičių šeima, ar būtų iš gyvosios terminijos, ar vertinys, kaip ir motina (gyvojoje terminijoje bitinas, bitinėlis), tiksliausiai įvardija bičių gyvenimą: bičių šeima — “bendrija, kurią sudaro bitės darbininkės, bičių motina ir tranai” LTE II. Tačiau mokslinės terminijos skirtumas nuo liaudinės daug didesnis negu liaudies terminijos — nuo mokslinės. Jis nesiriboja nei vienareikšmiškumu, nei mokslinių sąvokų įvardijimo tikslumu ir sistemiškumu. Būtina pridėti dar bent du skirtumus — mokslinė sistema yratarptautinėirprivalo apibrėžčių. Sąvokų sistemos tarptautiškumas daugelyje mokslo sričių reiškiasi ir terminijos bei nomenklatūros formaliu tarptautiškumu. Botanikos, zoologijos, anatomijos, medicinos terminijos yra lotyniškos, sudarytos pagal tam tikrus tarptautinius kodeksus, tvirtinamos specialistų tarptautinių kongresų. Šių terminų lietuviškieji atitikmenys, tarp kurių, kaip jau pradžioje sakyta, gausu žodžių iš gyvosios terminijos, tėra nacionalinis variantas — moksle jei vartojamas, tai paprastai greta su lotyniškuoju, o vienas — dažniau mokyklinėje ar populiariojoje literatūroje. Sąvokų turinio moksliškumas, pasireiškiantis ne tik loginėmis apibrėžtimis, bet ir daiktų ar reiškinių ir jų sudėties ar sandaros labai ar gana tiksliais matmenimis, lemia tai, kad atitinkami liaudies terminų rinkinio žodžiai vieni gali tikti paprastesnei mokslinei sąvokai įvardyti, kiti gali ir likti tik liaudies ar net, poeto Justino Marcinkevičiaus žodžiais, po tėviškės sutrūnijusiu slenksčiu, o mokslas sudėtingsnei, labai tiksliai sąvokai vartoja tarptautinius terminus. Liaudies kalbos dulkės gerai tinka technikai, kasybai, meteorologijai, net astronomijai ir iš dalies gologijai: rūdos, anglių, kasyklų dulkės, sniego, ledo dulkės, atmosferos, vulkaninės, kosminės, tarpžvaigždinės, radioaktyviosios dulkės, dulkių vėtra, apsauga nuo dulkių, dulkių ūkas, dulkių Žiedai, dulkių valymas, dulkių siurblys, dulkių siurbtuvas, dulkių sodintuvas, dulkių rinktuvas, dulkintuvas, dulkėgaudis, dulkėmatis, dulkiatakis, dulkialigė (koniozė), dulkinis kuras, ... Tačiau dulkės tėra tam tikros “dalelés”: du/kės — “smulkiausios (<pm) kietų 8 medžiagų dalelės, pasklidusios ore ir kt. dujose arba nusėdusios ant paviršių" LTE III; dulkių dalelės — “smulkiausios dirvoZem io dalelės, kurių skersmuo nuo 0,001 iki 0,05 mm. Būna dar smulkesniy dalelių (mažesnių kaip 0,001 mm skersmens) — dumb lo, ir stambesnių, s m ¢ lio dalelių — nuo 0,05 iki 3 mm skersmens" FGŽŽ. Bet petrografija, t.y. “mokslas, tiriantis uolienų mineraloginę ir cheminę sudėtį, jų geologines ypatybes (slūgsojimo sąlygas, paplitimą, kilmę bei kitimą Žemės plutoje ir Žemės paviršiuje)" F GŽŽ, tiksliau — litologija, t.y. petrografijos dalis, tirianti nuosėdines uolienas (magmines ir metamorfines uolienas tiria petrografija), klastinių (nuotrupinių) uolienų klasifikacijoje dulkių neskiria: “Nuosėdnių klastinių ir molingų uolienų struktūros,skiriamos pagal grūdelių dydį — psefitinė struktūra (grūdeliai >1 mm skersmens), psamitinė (1-0,1 mm; pagal kitas klasifikacijas, 1 — 0,05 mm), aleuritiné (0,1 — 0,01 mm; pagal kitas klasifikacijas, 0,05 -0,005 mm), pelitiné (<0,01mm)" LTE XI 555; psefitai [gr. pséphos — akmenukas, gargždas] — “klastinés uolienos, susidariusios iš >2 mm (pagal kt. klasifikacijas, >1 mm) skersmens nuotrupų. Gali būti apzulinti rieduliai, gargždas, žvirgždas, žvyras ir neapzulinti luitai, skalda“ LTE IX; psamitai [gr. psammitės — smėlingas] — “smėlingos uolienos, turinčios >5096 0,05 — 2 mm (pagal kt. klasifikacijas, 0,05 — 1 mm) dydžio mineralų ir uolienų nuotrupų. Birūs psamitai vadinami smėliu, sucementuoti — smiltainiu" LTE IX; pelitai [gr. pélos — molis], molingosios uolienos — “įvairios sudėties klastinės uolienos, susidedančios daugiausia iš <0,01 mm skersmens dalelių. Pelitams priklauso molis, dumblas, argilitas” LTE VIII. Tarp psamity (smėlio) ir pelitų (molio, dumblo, argilito) įsiterpia aleuritas |gr. aleuron — miltai] — puri 0,01 — 0,1 mm skersmens (smulkesnių už smėlį ir rupesnių už molį) mineralų dalelių san kau p a. Aleuritams priklauso dulkės, dumblas, liosas ir liosiškos uolienos. Sucementuotas aleuritas vadinamas aleurolitu; su vandeniu sudaro takią masę — dums/ą" LTE I. Dulkių ir aleurito mokslinis skirtumas jau aiškus. Tačiau reikia padaryti nukrypimą, nes čia yra puiki proga parodyti, kad ir moksliniam tikslumui galo nėra, o svarbiausia — jo siekiant kyla ir visai nepageidautinų, sunkių mokslinės ir liaudinės terminijos prieštarų bei 9 mokslinių terminų neapibrėžtumų. Kitaip sakant, siekiant vieno tikslumo pasiekiama ir kito netikslumo. Štai a/euritas (vienaskaita !) yra tarp psamity (smėlio) ir pelity(molio, dumblo, argolito), bet aleurilas tai 1) dulkės, 2) dumblas, 3) liosas; aleuritas — tai ir dumslas (o jis vadinamas dar ir dribsméliu). Betikslinant tiek prieštarų ! Tad ir reikia dar aiškintis, kas yra molis ir smėlis, molis ir dumblas, dumblas ir sapropelis (“supuvęs dumblas"), kas yra /iosas. Molis — “nuosėdinė uoliena, sudaryta iš smulkučių dalelių, <=»>.Tokios dalelės, patekusios į vandenį, virsta drumzlėmis, <->. <= >. Jis lengvai įmirksta, pasidaro plastiškas, o įgavęs tokią formą, išlaiko ją ir išdžiūvęs. Atsidūręs giliai po žeme, molis netenka šių savybių - jis virsta molio skalūnu ar kita molinga uoliena" GZ. “ Molio skalūnas vandenyje netyžta" FGŽŽ. Smėlis —“--- Smėlis birus, akytas (akytumas 26 — 49 %). --- Daug aleurito turintis smėlis vadinamas aleuritinguoju (dulkėtuoju), molio — molinguoju, žvirgždo — žvirgždinguoju ir pan. Pagal vyraujančių dalelių dydį smėlis būna labai smulkus, smulkus, vidutinis, stambus, labai stambus (...)” LTE X. Dar yra jų mišiniai — priesmėlis ir priemolis (su savo apibrėžtimis). Taigi purus, bet nebirus aleuritas yra tarp plastiško, tyžtančio, į gabalus sušokančio molio ir nuotrupinio — biraus, akyto smėlio, kurio esama ir aleuritingojo. Aleuritas yra 1) dulkės, bet anaiptol ne visokios — yra ir dumblo, smėlio dulkių, ir visai ne nuosėdinių uolieny ir net jokių ne uolienų du/kių. Aleuritas yra 2) dumblas — “smulkios minkštos nuosėdos jūrų, ežerų, upių, tvenkinių dugne. 30 — 50 % jų dalelių yra mažesnio kaip 0,01 mm skersmens. <-->“ LTE III; “ežerų, pelkių, jūros arba upių vandenyje nusėdusios molingos dalelės, dažnai įtižusios nuo vandens ir turinčios organinės medžiagos. Esama įvairių dumblo atmainų: smėlingo, molingo, organinio (Zr. sapropelis) ir kt.” GZ. “Natūraliomis sąlygomis dumblas yra takus, išdžiūvęs įgyja savybių kieto kūno, <-->“ FGZZ. Taigi čia jau darosi aišku, kad du/kės — tai tik tam tikra dalelinė sandar a, bet ne medžiagos sudėtis (ir uolienų, ir ne) ir ne struktiira;o aleuritas—tam tikrų uolienų tam tikra struktūra — nuotrupinių uolienų puri, bet nebiri sankaupa, sudrėkusi — tiži, taki, bet neplastiška, išdžiūvusi — trapi, skali, bet nekieta”; aleurito 10 sandara gali būti ne tik nuotrupinės uolienos (dažniausiai), bet ir šiaip molingoji uoliena — dumblas. Tačiau dumblas gali būti ir ne uolienų sudėties — sapropelis |[gr. sapros — supuvęs + gr. pélos — dumblas] — “gėlųjų vandenų ir pelkių dumblas. Jame yra daug organinių medžiagų. Susidaro daugiausia iš planktoninių ir bentosinių organizmų likučių ir sąnašų (smėlio, molio, kalkių). Turi iki 30 % puvenų, <-->“ LTE X". Vienoks dumblas yra pelitų struktūros, kitoks — aleuritų. Prieštaros yra ne sąvokų, o tik žodžių: molis skiriasi nuo smėlio, bet yra molingasis smėlis; dumblas yra molingasis ir smelingasis; dumblas skiriasi nuo dulkių, bet yra ir dumblo dulkės; yra ir smėlio dulkės — sąvokų, jų skirtumų yra daugiau negu žodžių. A/euritas yra ir 3) liosas [vok. Lėss] — “puri, akyta gelsvos spalvos uoliena, sudaryta iš labai smulkių, kaip dulkės, molio, smėlio ir klinčių dalelių" GZ. “Dulkiškų (0,01 — 0,05 mm skersmens) dalelių jame yra 30-55 % , molio (<0,005 mm) 5 - 30 %” LTE VII - lietuviškai tai būtų gal priedulkės, o ne “derlingas lengvas priemolis" VLKŽ II. Sunkiausiai išsprendžiama prieštara yra: dribsmélis ar dumslas? 1947 m. LKZ, II, dribsmėlis (neol.) — “?”: Dribsmėly dažnai pasitaiko, kad po kiek laiko drenažas užanka rš. Naujadaras prigijo, įteisintas 1954 m. DŽ, — dribsmėlis — “drimbantis smélis”. 1956 m. atsiranda kitas naujadaras: /ruUrarByH — dumslas, O IUIsIBVUHĖI mecox — dribsmėlis GirFGTZ. Toliau vartojami abudu, tik vienų skiriami, kitų » Vartota ir sapropelio sinonimų: THTTbS — gitja, sapropelis, mauras GirFGTŽ, sapropelis, gitija, mauras GZ. Gitija (šved. gyttja — dumblas, purvas) — “ežerinės nuosėdos", kitaip sapropelis TZ, TLE I vargu ar gali varžytis su sapropeliu (sapropelis žr. gitija JKTŽ 286 yra grįžimas atgal). Juoba negali varžytis m4uras — 1) “turtingas organinių likučių dumblas, kuris susidaro pelkėjančiose paežerėse arba dumblėjančiuose upių užutėkiuose", 2) “vietinis vandeninių augalų — dumblių — pavadinimas" GZ: nors dumbliai įvardyti naujadaru (visa žodžių šeima: Zaliadumbliai, gelsvadumbliai, melsvadumbliai, rudadumbliai, raudondumbliai, auksadumbliai, menturdumbliai, titnagdumbliai, glitadumblis, valkčiadumblis, ilgadumblis, dumbliagrybiai, dumbliavabaliai), o ne žodžiu maurai (yra tik dumblių gentivardžiai maurenė, maurabragis, mauragimbė, maurakulis, maurarykštė) — tam jis gal ir netiko (tai daugiau plūdžių, plūdenų sąžalynai), žodžio maurai (mauras) dvireikšmiškumas labai žymus ir, beje, atvirkščias — 1. bot. “vandens augalas plūdena (Lemna)”, 2. “dumblas, purvas" (visoks, o ne organinis !) LKŽ VII. 11 tapatinami: dūms/as— “vandeniu praskydes smėlis arba kitos smulkiagrūdės nuosėdos. Jos užbliaukia (užneša) šulinius, gręžinius. Smėlingas dumslas dar vadinamas dribsmėliu" GZ; duiiislas, dribsmélis — “vandens prisotintas gruntas, dažniausiai smėlis, galintis sklisti ir s Liu o gti" FGŽŽ (bet sliuogas kitoks — “purvo srautas, t.y. tirpsmo, lietaus ar gruntinio vandens prisotintas nestoras dirvožemio arba grunto sluoksnis (mažiau kaip 1 mstorio), slenkantis §1aitu žemyn" FGŽŽ; dar kitoks sė/ė [arab. sajl — srovė] — “smarkus, trumpalaikis vandens, purvo, skaldos ir riedulių srautas kalnų upių vagose" EGŽ). Galėjo pakakti vieno dribsmėlio, nors kartais tai ir ne smėlis. Pakenčiama ir du, nors iš tikrųjų ir dribsmélis, ir dumsias bliaukia vienodai. Tiesa, dums/as padarytas taisyklingai, motyvuotas labai gerai: dumti 7.// “nešti sąnašas*": Minija į vieną pusę grauž, O į antrą dum Krt. Vanduo per tvanus didelę duobę išdūmė Kal. Šulinys uždumtas, reikia išvalyt Skr (LKŽ II,). Todėl visai be reikalo naikinamas dribsmélis, nustumiamas dums/as, daromasi kereply: dumslas, kitaip drimbantysis gruntas, o trivariantis drimbantysis gruntas, slankusis gruntas, dumslas dar yra dvejopas: “vandens prisotintas, birus gruntas, kuris, kasamas giliau požeminio vandens lygio, praskysta, teka kaip sunkus, klampus skystis ir suardo kasinius. Skiriamas tikrasis ir netikrasis A. Tikrasis A yra smulkiagrūdis, dulkingas, molingas ar dumblingas smėlis, turintis koloidų. <-->. Todėl šis gruntas d rim b a, kai hidrodinaminis slėgis nedidelis. <-->. Netikrasis A dr i m ba, kai požeminio vandens srauto hidrodinaminis slėgis yra didelis. <--->. Tai įvairaus rupumo smėliai ir žvyrai. <= >“ LTEIII. Taigi, nors dulkingas, molingas, dumblingas, bet smėlis; drimba, o ne dumia ar slenka, nors netikrasis A ir iš žvyro. Todėl teisus DZ, laikydamasis tradicijos: durislas žr. dribsmėlis. Dribsmėlio ir dumslo atskyrimas J KTŽ 273, kai rusų, vokiečių ir anglų kalbų atitikmenys sutampa, neatrodo būtinas. Paprastas giedras, skaistus, debesuotas, apsiniaukęs oras, kuriame skraido, laksto, lekioja paukščiai, vabzdžiai ar aitvarai, kaukai, slenka ar stovi debesys, draikosi voratinkliai, moksle yra sudėtinga, visaip struktūruota, pilna visokių reiškinių atmosfera (gr. atmos — oras + sphaira — rutulys] — “Žemės rutulį gaubiantis oro sluoksnis, 12 (DZ, DZ, kas 2. astr. žr. miglynas; AstrZ, miglynas nė neminimas). Kosminėje erdvėje dulkės sudaro ūką. O ore? Štai čia ir padaryta didžiausia operacija: migla — “oro drumstumas dėl kietų priemaišų (dulkių, dūmų, suodžių). Tiršta migla, kaip ir rūkas, gali labai sumažinti matomumą <-->. <-->“ LTE VII (panašiai ir FGŽŽ). Gyvojoje kalboje (tarmėse) panašią reikšmę turi rūkas 2. sing. “dulkés”: Dievuliau brangus, kaip buvo, vien rūke gyvenom - šitiek dulkių! Slm. Ant pilko rūbo tai nei pūkas, nei rūkas M1 (LKŽ X). Motyvacija, beje, labai aiški — plg. 'rūkti 3. “kilti dulkėms, dulkėti" (tik 6. “garuoti, prakaituoti") LKŽ XI. Migla ir rūkas — du plačiausiai vartojami sinonimai, bet meteorologijoje seniai tvyro ir garuoja rūkas. MeteorŽ yra ir šlapias rūkas (Mokphlli TyMaH), bet pažymėta: cyxoX TyMaH — nevart. sausasis rūkas, o vartotina (sausoji) migla: MrJa — 1. (sausoji) migla (kietosios priemaišos ore), žinoma, 2. šnek. migla, ūkas. Kiti rūšiniai pavadinimai — dulkių [dulkiné], dūminė migla MeteorZ, taip pat JKTŽ, miglelé 153 žr. dunksa “oro drumstumas — padūmavimas", zevka, Dunst, haze 149 kelia minčių. Jamvka, kaip jau sakyta, yra 1. rūkana, 2. ūkanotumas (nors ZEMHTECA — 2. rūkuoti, migloti) MeteorŽ.. Kaip dunksa galėtų būti “drumstumas, padūmavimas”, jei dunksoti — “būti neaiškiai regimam, diluoti” DZ,. Būtų galima terminology akis atkreipti į tarmybę diimaka Švnč, Vds, RS, MI “rūkas, migla, ūkana": Rudenį būna dūmaka Dglš. Tokia užėjo dūmaka, kad par du Zingsnius nieko nesiregi Tvr. Ryte buvo dūmaka — nei dangaus, nei Žemės nesregėjo Tvr (LKŽ II,). Dėl semantikos plg. dūmuoti 2. Vlkv, V. Piet. “niaukstytis, rūkuoti, blaustis”, apsidūmuoti Ggr, Vdk “apsitraukti migla, apsiniaukti”, padūmuoti 2: Diena tokia ūkanota, dangus padūmavęs Ds. Padūmavę, pajuodavę visi pakraštėliai Alk, uždūmuoti 2. Grv, Trgn “apsitraukti migla”; dūmyti 4. refl. Bsg “blaustis, trauktis”; apsidūmėti “apsiniaukti, apsimigloti": Apsidūmėjusi, bene lys Sts, dūmėtas 2. Žeml, Srj “miglotas, neaiškus"; dumsa Brt “apsiblausęs, miglotas oras”, dumsus 1. Brt “tamsus ir miglotas" LKZ 1, Sios mikrosistemos analizę galima baigti išvada: didelės liaudies terminijos išgalės ir daug, mokamai mokslinės terminijos imta, 19 kruopščiai terminizuota; šis tas dar problemiška. Mokslas atribojo marias (teoriškai pavadino /agūna — “jūros jlanka, kurią nuo jūros skiria nerija" GŽ) nuo jūros (suskirstė: pakraštinė jūra; uždaroji, pavyzdžiui, Baltija; farpžemyninė, pavyzdžiui, Viduržemio jūra, beje, joje yra dar kelios jūros: Marmuro, Egėjo, Jonijos, Adrijos, Tirėnų, Ligurijos), atskyrė jūrą nuo ežero (nors politikai gali manyti, kad Kaspija — jūra) ir nuo vandenyno, nors ne viską: yra tik okeanografija, okeanologija, jau ir okeaninė inžinerija JKTŽ 47, yra vandenyno dubuo, bet jūros fizika, jūros geologija, jūrų biologija, jūrų žemėlapiai | jūrlapiai, Jūrmylė | jūrų mylia, jūros krantas, jūros lygis, jūros vanduo, Jūrų bangos, paprastai jūrų srovės (vandenyny srovės | jūrų srovės GZ, bet jau vandenynų srovės žr. jūrų srovės FGŽŽ), jūreivis, Jūreivystė, jūrininkas. Mokslas atskyrė: žmogaus — skrandis, paukščio — skilvys, o pilvelio ir vėdaro SinŽ jam čia visai neprireikė. Agronomijai dirva tėra 1. “ariama, dirbama žemė, laukas" DŽ,, o “tinkamas augalams augti paviršinis žemės sluoksnis? yra dirvoZemis DŽ,, taigi yra ir pievos, miško dirvožemis. Yra dirvožemio aeracija, drėgnumas, dirvožemio oras, vanduo, dirvožemio erozija, druskėjimas, jaurėjimas, pustymas, dirvožemio kalkinimas, dirvožemio rūgštingumas, Sarmingumas, dirvožemio profilis, horizontas, dirvoŽemio struktūra, tipas, dirvožemio mokslas — dirvotyra, jos skyrius — dirvodara, Yra dirvožemininkas. Kai kam nepatinka mokslinis dirvoŽemis. Bet jei yra juodžemis, baltžemis, raudonžemis, geltonžemis, rudžemis, pilkžemis, smulkžemis, sūrožemis, druskožemis, molZemis, smėlžemis, tai dirvožemis nukrinta kaip pritvinkęs lašas. Žinoma, nors terminas yra $a/na dirvožemio paviršiuje, o praneša, kad bus šalna dirvos paviršiuje, niekam gal nekyla minčių, kad tik arimuose. Liaudies terminų rinkinio panaudojimo ir nepanaudojimo pavyzdys galėtų būti net ir ne mokslinė terminija, o paprastoji bendrinė kalba, pasiėmusi skolinį grybas, o atmetusi savas tarmybes kremblys ir budė. Kodėl? Tai nėra nei vienintelis, nei retas atvejis, kai paplitęs skolinys nurungė siaurą tarmybę ar jų būrį: farakonas — kakšlė, prūsokas; karosas — krakė; nėgė — graužavirba; kurapka — čerekšlė; ūkis 20 — duba, buta; kūjis — plaktas, kūgis, pasėkelis, luokas; kočėlas — valkas, velenas; kostiumas - eilutė, karta; metalas — naiige. Sunku įtikinamai teigti, kad kremblys ir budė apskritai būtų atsiradę kaip gimininiai (bendriniai) “grybo” pavadinimai. Variantas *budis sf. Sdk, Ds, LzP tėra “lakštabudžių šeimos grybas" LKŽ 1 [/akstabudiniai (Agaricaceae) — “<-->DaZnesnés yra pievagrybio (Agaricus), Zvynabudés (Lepiota), stambiaZvynés (Macrolepiota), smulkiazvynés (Phaeolepiota), slakabudés (Cystoderma) genčių rūSys” LTE VI]. Ir platesnis variantas 2budé, bude turi daug rūšinių reikšmių — 1. Arm “nevalgomas grybas, Sungrybis”; Visokios budės pradėjo augt, dygs ir grybai Mrc, 2. Rdm “paniabudé (Phallus impudicus), 4. Tvr, Lz, BB Jn 19, 29 “kempė, kempinė": Ar nežinai, kad budė ant medžio auga? Ad; taip pat *budelė 1. Kzt, Trgn “ūmėdė (Russula)”, budélé MZ, “toks grybas". Tik 2budé 3. Lkm, Ds, Rš “grybas”: Nemuné -— tokia budé Lkm [o nemunė — tai kelmutis bot. “tiltais augantis valgomas rudas grybas kreivu plaušingu kotu (Armillariella) DZ]. Budžių tiltas Lkm (LKŽ I,). Būdingas sakinys: Darbas kaip budė (netvirtas) Ds. Iš tikrųjų grybai yra tvirtieji ir netvirtieji. Bude, budis yra netvirtasis. Kiti net patys pasisako tokie esą: /epšė, te2é | 'teZlis 1. “lepse”, 2. “kazlékas” LKŽ XVI, glébé | glebé “kazlékas” LKZ III, rud-mėsė. Kremblys tik 1. B, R, MZ; Km, VI “grybas” (krembliauti Vins), 4. Al “bobausis”; kitomis savo reikšmėmis aiškiai pasisako esas kietas — ne “lepSinis, tiZinis, glebinis”, ne “mésinis”, o “kremzlinis”: 5. Krok “susisukęs, gumbuotas medis” (plg. *kremlys Grv, Str, Švnč “kotas, kamblys”), 6. prk. Krok “tvirtas žmogus" LKZ VI, plg. kremzlė - ne tik 1. “kietas stangrus jungiamasis audinys žmogaus, gyvulio organizme" (ir kremblė, kremslė, 'kremslys; nors ir kramslé MŽ, W, kramslys 1. B, N, Tv) ir 3. “sausgyslė", bet ir 2. menk. “nosis”: Kai duosiu į kremzlę, net apsiašarosi! Skr. Vai, nustok, ba suteškės kremzlės! Dkš, 4. scom. niek. Arm “liesas gyvulys" (plg. ir kremblys 2. prk. Vdžg “senas, silpnas žmogus“ — ne “lepšinis*, o “sukembėjęs"*') — tai nebūtinai perkeltinė reikšmė — plg. kremzliai Ds “ant lauko likę palaidi šiaudagaliai; nuogrėbos, padraikos, pagrébstos”, net kremslės J(BzF128) “tokia grybų rūšis", toliau — kremzdé ti, krėmzda, -ėjo 21 Vikv, Alk “skrupsėti, skriauzdéti, grukšėti, grikšėti": Karp valgai, kremzda grūzdai arba bulvės neišvirusios dantyse J. Bulvės kietos — net krėmzda valgant Vrb; krėmsytižr. kramséti 2: Neišvirę tavo grybai, dar kremsija kaip žali Srv. Krémsija bulvės, dar neišvirę Stv; kramséti2. Rm “grikšėti, trekšėti": Neisvirus bulvė, kai valgai, krimsi J. Ir būdinga: Man tos grybės kramsis Ps. Ypač: Lepšė nikuomet negal kramsėt Žml (abejotini reikšmių aiškinimai: kramsėti 1. Nm, Vaižg “su garsu kąsnoti, kramsnoti” ir kramsčioti žr. kramčioti 1. “palengva krimsti, kramtyti", pakramsčioti “kiek pakramtyti”, nes: Pakramsčiojo biškį žalių bul’by Lp — labai panašu į “grikšėti, trekšėti”). Todél DZ, budis, -iés m. yra “koks nors lak§tabudinis grybas”, O kremblys —“ grybas": krembliai greitai auga. Liaudies terminijoje yra, Antano Baranausko “Anykščių šilelio" žodžiais tariant, grybai ir šungrybiai vardais nežymėti. Šungrybio (šunagrybio, šuniagrybio, šungrybės) greta papildytų siniabudé Srj, šūnianemunė Gv, šunbaravykis Krs žr. šėtonbaravykis LKŽ XV, grybekšis Rdm, gribšis Rdm (LKŽ III). Slavizmas grybas (variantas grybė neetimologizuotas; gryba veikiausiai iš latv. griba) galbūt ir buvo reikalingas įvardyti gimininei sąvokai, apimančiai tvirtuosius kremblius ir minkštąsias budes, tikrinius [vakarų dzūkų tikrinis — “baravykas” LKŽ XVI, bendrinėje kalboje baravykas, arba tikrinis baravykas (Boletus edulis), nes yra ir rudakepuris baravykas (Xerocomus badius), geltonasis baravykas (Suillus variegatus), šilbaravykis 1. “Gyroporus cyanescens”, 2. “smiltyninis baravykas (Gyroporus castaneus)”, net nuodingas šėfonbaravykis (Tylopilus felleus)] ir šuninius |" Šuninis 6. “netikras” LKŽ XV] kremblius, purnpo-taukšlius, -tauškius, -tekšlius (:'pumpa3.“ <-->gumbas” LKŽ X), kukur-bezdalius (: kukuras “kupra”) / (s)kuz-bezdalius. Mikologija XX a. 8 dešimtmetyje grybusišskiria į atskirą organizmy karalystę Mycetalia, tarpinę tarp augalų ir gyvūnų karalysčių. Mokslinėje terminijoje nėra priešpriešos grybai ir šungrybiai, nėra iš viso šungrybių — grybai (Fungi) yra valgomieji (4 kategorijų —- įeina ir žmonių paprastai nevalgomi, menkaverčiai, bet nenuodingi, atseit valgytini) ir nuodingieji grybai. Taigi skirstymas nėra logiškas: ne visi 22 nenuodingi valgomi, o mažiau nuodingi nuvirinti ir nupilti valgomi. Šitas skirstymas apima aukštesniuosius grybus, jų yra dvi klasės: 1) aukšliagrybiai (Ascomycetes) — bobausis, briedžiukas, ausūnis, trumas, godūnas, taip pat vadinamieji grybeliai — mieliūgrybiai, parazitiniai miltenis, rauplégrybis, įžymusis pelėjūnas (Penicillium); 2) papėdgrybiai, arba suprantamiau buožiagrybiai (Basidiomycetes) — “beveik visi valgomieji grybai, šungrybiai, pintys, pumpotaukšliai ir poniabudės (=paniabūdės DŽ,) <-->; <= >rūdys, kūlės, trobagrybiai" PDž II 35 — jie skirstomi į /akstabudinius (kepurėlės apačia iš lakštelių), skylėtbudinius (kepurėlės apačia skylėta), gleiviagrybius ir kt., kurių gentivardžių daug naujadarų: pagal gyvosios kalbos kiaūIiabudė, kėlmabudė LKŽ VI — gijabudė, jaunabudé, kreivabude, kūgiabudė, plaušabudė, skydabudė, slakibudé, tauria budė, Zvynabudė. Žemesniųjų grybų taip pat yra dvi klasės: 1) progrybiar (Archimycetes) — “patys primityviausi vienaląsčiai grybai, neturintys grybienos” TLE I, “kūnas — plikas protoplazmos gumulėlis arba menkai išsivysčiusi grybiena (rizomicelis)” LTE IX; 2) dur blragrybiai (Phycomycetes) — dumble, vandenyje, ant augalų augantys grybai, “neišauginantys sudėtingų vaisiakūnių" PDZ II 34 — “grybiena dažniausiai nenariuota, daugiabranduolė" LTE III. Penktoji klasė tarpinė — grybsiai (Fungi imperfecti, arba Deuteromycetes) — “grybiena nariuota, tačiau lytinis dauginimasis neaptiktas” LTE IV. Štai kiek mokslinė sistematika (ir visų liaudies vardais nežymėtų ir net nežinotų grybų įvardijimas) davė naujadarų, ištisų jų eilių su sandais -grybis, -budė (net -grybšis: skylégrybsis ir. skylėgrybis LKŽ XII). Čia apžvelgta ir truputį apsvarstyta didelio žygio nuo liaudies terminijos prie mokslinės (su mokslo kompasais ir keliaženkliais) maža dalis. Pasukus požiūrį priešinga kryptimi — ne ką liaudies terminija davė, o ką mokslinė ėmė, ko neėmė, ką turėjo pati savo, gali kilti pagrįstas klausimas, kaip sėkmingai tą uždavinį atliko. Jei ne viską ėmė, ką galėjo, tai būtų vilties, kad dar gal ims. Svarbiausia — ar liaudies kalbos neslopino, negniaužė, ar su ja nesikerta, neįsiveržia drastiškai į jos amžių būvį. Tai atskira tema. Vienas kitas dalykėlis čia minėtinas. Masės įvedimas vietoj svoris nežmoniškai susikirto su gyvąja terminija — visi kasdien matom, kaip tą masę sveria svarstyk23 lėmis, ir taip daugelyje kalbų, apie tai kalba jau patys mokslininkai. Kiekvienas fizikas pasakytų, kad /edas, sniegas ne tirpsta, o lydosi, pasidaro ne tirpalas, o lydalas, tačiau meteorologija, geologija čia vartoja tik tirpimg, tirpsmą — nesikerta su gyvąja terminologija. Mokslinė ir paprastoji kalba turėtų taikiai dalytis vartosenos sritis. Kiekvienas mokinukas gali pasijusti mokslininku, kai per geografijos pamoka sužino, kad Lietuvoje kalnų nėra, o tik kalvos, bet lekiant nuo kalniuko į pakalnę jam tas mokslas nė motais. Sutrumpinimai AstrZ - Astronomijos enciklopedinis žodynas / Sudarė A. Juška. V., 1984. CAVZ - Civilinės aviacijos terminų žodynas / Rengėjai vadovai R. Eriksonienė, J. Klimavičius. V., 1996. DŽ - Dabartinės lietuvių kalbos žodynas: DZ, - I leid., V., 1954. DZ, — II leid., V., 1972. DZ, - III leid., V., 1993. EGŽ - Vaitekūnas S. Enciklopedinis geografijos žodynas. K., 1994. FGŽŽ - Solovjovas V, Karpovas G. Fizinės geografijos Zodynasžinynas. K., 1987. GirFGTŽ - Gudelis V. Geologijos ir fizinė geografijos terminų žodynas. V., 1956. GK - “Gimtoji kalba". GŽ - Agapovas S, Sokolovas S, TichomirovasD. Geografijos žodynas. K., 1972. JKTŽ - Gudelis V. Jūros krantotyros terminų žodynas. V., 1993. KK - €“Kalbos kultūra". LEnc - Lietuviškoji enciklopedija. K., 1936, T. 4. LKK — Lietuvių kalbotyros klausimai. V., 1966, T. 8. 1970, T. 12. LKŽ - Lietuvių kalbos žodynas. V., 1968, T. 1, II leid. 1947, T. 2, I leid. 1969, T. 2, II leid. 1956, T. 3. 1962, T. 6. 1966, T. 7. 1970, T. 8. 1976, T. 10. 1978, T. 11. 1981, T. 12. 1986, T. 14. 1991, T. 15. 1995, T. 16. Straipsnyje vartojami ir šio žodyno sutrumpinimai. LTE - Lietuviškoji tarybinė enciklopedija. V., 1976, T. 1. 1977, T. 2. 1978, T. 3. 1978, T. 4. 1979, T. 5. 1980, T. 6. 1981, T. 7. 1981, T. 8. 1982, T. 9. 1983, T. 10. 1983, T. 11. 1984, T. 12. Meteorž - Mikalajūnas M. Rusų-lietuvių kalbų meteorologijos terminų žodynas. V., 1975. PDž II —- Pažinimo džiaugsmas: Gyvoji gamta. V., 1990. RLKŽ II - Rusy-lietuviy kalbų žodynas. V., 1983, T. 2 / Sudarė Ch. Lemchenas. SinŽ - Lyberis A. Sinonimų žodynas. V,, 1980. 24 TLE - Tarybų Lietuvos enciklopedija. V., 1985, T. 1. 1986, T. 2. 1987, T. 3. | 1988, T. 4. TZ - Tarptautinių žodžių žodynas. V., 1985. VLKŽ II - Križinauskas J, Smagurauskas S. Vokiečių-lietuvių kalbų žodynas. V., 1992, T. 2. Zoopsich - Bagdonas A. Zoopsichologija. V., 1983. Skaitmenys visur žymi metus, numerius (romėniškieji — tomus), puslapius. 25