Nuo liaudies terminijos prie mokslinės

TERMINOLOGIJA IR DABARTIS Jonas KLIMAVIČIUS NUO LIAUDIES TERMINIJOS PRIE MOKSLINĖS Mokslinė terminija ir liaudies terminija yra labai skirtingos sritys. Tai lemia mokslo, apskritai civilizacijos ir etnikos, liaudies gyvenimo skirtybės ir prieštaros. Tačiau terminologiškai mokslinė terminija ir liaudies terminija yra neperskiriamos. Bent jau Vidurio ir Rytų Eu- ropoje. Bet jų sąsaja nėra lygi. Tai vienakryptis vyksmas nuo liaudies terminijos prie mokslinės. Ir tą vyksmą sukelia bei lemia ne pradinis taškas — liaudies terminija, bet mokslinių sąvokų sistemos, paprastai tarptautinės, visuotinės, įvardijimo reikmė. Ne liaudies terminija duo- da, o mokslinė terminija rinkdamasi skolinasi. Čia nėra dviejų veikė- jų —skolintojos ir skolininko, o tik šaltinis ir sėmėja, kuri savo moks- linių sąvokų sistemos įvardijimo troškuliui numalšinti, kai tinka pa- gal jos matmenis, savo semtuvais semiasi ir iš šio šaltinio. Beje, ne visoms mokslinės terminijos šakoms tie šaltiniai vienodai gilūs, kar- tais jų visai nėra. Lietuvių kalbotyros tradicijoje liaudies terminija pirmiausiai kel- ta kaip mokslinės terminijos svarbiausias šaltinis ir pavyzdys. Kazi- mieras Būga rankraščiu likusioje nebaigtoje J. Elisono “Zoologijios sistematikos terminų Zodynélio” (Kaunas, 1920) recenzijoje rašė: “Vi- sos mokslo šakos turi sau imtis terminus iš šnekamosios kalbos. Ko trūksta šnekamojoje kalboje, tą mokslininkas turi pasidaryti iš esa- mojo kalbos materijolo gyvosios kalbos pavyzdžiu ir taisyklémis™!. Net nejmanoma įsivaizduoti, kad i$ liaudies kalbos neimtų botanika, zoologija, anatomija, fizinė geografija, geologija, meteorologija,Že- més ūkio mokslas, net technika. Jos gausiai, kartais net labai kruopš- čiai ir išradingai ėmė. Bet ir čia pasitaiko, kad nereikalingi skoliniai, vertiniai ar naujadarai stelbia sava, sunkina gyvą bendravimą, pvz.: Būga K. Rinktiniai raštai. V.,, 1961. T. 3. P. 783. 4 barsukas (turim savą opšrūs); pelynas, nuolat brukamas vietoj savos mėtėlės (: mesti, plg. prametalas“pradaras, uždaras": pramesti); trū- kazolé - cikorija; diastema - pradaiité; kolika — diegliai, furunkulas - §unvoté (furunculus — furūnkulas — šūnvotė, O furunculosis — jau tik furunkuliozė — dauginiai furūnkulai MedŽ); kariesas — ėduonmnis; li- gos recidyvas — atkrytis; medikamentas — vaistas, krekenos — prieš- pienis; $nérvé (šnervė) — nosiaskylė (nosiaskylė). Juozas Balčikonis apie 1939 m. rašytame straipsnyje “Mūsų kalba ir terminologija" tiesiog minėjo gyvosios kalbos terminus: “Bet kur- kas daugiau turim terminų iš pačios gyvosios kalbos, atnešusios mums juos iš senų senovės. --- Maža to, gyvosios kalbos terminai, išėję tie- siog iš mūsų galvojimo dvasios, o ne padirbti nusižiūrėjus į svetimos kalbos kurpalį, yra mums suprantamesni ir aiškesni"*. 1946 m. ragi- nime šviesuomenei, mokslininkams “Rinkime gyvąją terminologiją" J. Balčikonis rašė: “Liaudies kalboj yra daug daugiau terminų, negu tūlas iš mūsų galvoja — ne tik iš kasdienio gyvenimo, bet ir iš mokslo stities”?. Gyvosios kalbos termina, skirstomi teminémis grupėmis, kartais vadinami vardais, pavadinimais. Yra čia ir nemažų svyravimų. Anta- no Salio 1937 m. straipsnyje “Mūsų gentivardZiai”, nors vyrauja g /- minystės santykiai GK 19371 14, nors tik “ Vedybinę giminystę — affinitas, Schwagerschaft, coiictBo — kai kas yra bandę vadinti gen- tystė, bet ji neprigyja”, todėl “Daug geriau čia tinka svainystė <-->“ GK 1937 1 4, paskui vartojama svaininė giminystė ir pusinė giminys- tė GK 1937 5 76, tačiau tik pradžioje pavartota giminystės terminai GK 1937 1 4, o šiaip visur gentivardžiai “ Verwandschaftsnamen, HasBanusi pojictBa”. Mat A. Salys vietoj Lietuvoje jau įprastos gen- ties (gentis 1. “pirmykštėje visuomenėje — bendruomenė, susijusi gi- minyste, papročiais, ūkiu, kalba ir teritorija": Baltų geritys DŽ,) ir vėliau vartojo kiltis“ [kiltis aiškinimas DZ, — istor. “genčių (ppr. gi- miniškų) susivienijimas* seniai neatitinka vartosenos, tėra DŽ, ir *Balčikonis J. Rinktiniai raštai. V., 1978. T. 1. P. 164. * Ten pat. P. 194. *Salys A. Baltų kalbos, tautos bei kiltys. V., 1955. DŽ, palikimas]. Dabar gentivardžiu Lietuvoje vis dažniau ir visai pagrįstai pagal fautovardžio analogiją vadinamas “genties vardas", net: augalų gentivardžiai ir rūšivardžiai KK 1979 37 27. Giminystės terminą vartoja Algirdas Sabaliauskas (LKK VIII 12). Jis yra ir baltų kalbų gyvulininkystės terminologijos (LKK XII 7) tyrinėtojas. Tačiau ši liaudies terminija buvo suprantama ir tiriama kaip leksi- kos teminės grupės, o ne terminų sistemos. Lietuvių kalbotyrai ma- žai rūpėjo žinomi teoriniai teiginiai: “Liaudies terminijos skiriamąja ypatybe pirmiausia laikoma ją sudarančių vienetų reikšmių ir varto- jimo mažesnis griežtumas**. G.Klepikova teigia, kad liaudies termi- niją galima tirti dvejaip: iš vidaus — tarmės rėmuose kaip jos terminų sistemą, iš išorės — kaip visos liaudies kalbos terminų rinkinį, kur reiškiasi ir daugiareikšmiškumas, ir sinonimija“. Žiūrint iš vi- daus, liaudies ir mokslinė terminija skiriasi ne griežtumo laipsniu, O tik tuo, kad “mokslinėje terminijoje reiškiasi įsisąmonintas ir nuosek- lus vienareikšmiškumo siekimas ir sinonimiškumo vengimas". Šitaip atrodo liaudies terminijos skirtumas nuo mokslinės. Jį pui- kiai suprato mūsų mokslinės terminijos pirmtakai. Povilas Matulio- nis 1906 m.rašė: “<--> gyva žmonių kalba, dar dažniau raštai vienu žodžiu tankiai varduoja 2-3 augalus suvis ivairius, ir atvirkščiai: vie- nas augalas vadinasi keleriopai. — Tokiuose atsitikimuose aš iškėliau vien tus vardus, kurie yra ar plačiau meniami, ar tikriau jie išreiškia augalo žimas, ar senesnes kilmes, ar reiškiau yra patvirtinti musų artimujy tautų kalbomis: latvių, lenkų, rusy”®. Mokslinė terminija ima iš liaudies terminijos panašiai kaip bendrinės kalbos paprastoji leksika iš tarmių — ne perimama kuri nors viena sistema, bet imama iš viso rinkinio. Mokslinių sąvokų jvardijimo tikslumas reika- lauja esamą žodį terminizuoti - jo reikšmę išplečiant, susiaurinant, apibendrinant ar kitaip modifikuojant ir atribojant nuo kitų terminų reikšmių. Šiuo požiūriu liaudies termini- SKnenuxosa I. II. CiiaBaKcKkas rracrynteckKast TEpMuHoJIiorus. M., 1974. C. 30. $ Ten pat. C.31. 7 Ten pat. C. 33. sMatulionis P. Žolynas. V., 1907. P.3. jos panaudojimas — ne perpylimas iš vieno indo į kitą, o kraujo per- pylimas pagal tinkamą grupę, ne perkėlimas iš vienos vietos į kitą, o persodinimas ar įskiepijimas. Be to, iš liaudies terminų rinkinio ir kitos medžiagos kuriama mokslinių terminų sistem a. Gaila, kad šitai nėra teoriškai pakankamai apmastyta, dažnai ten- kinamasi pastebėjimais, kad kas kokį terminą iš kur pasigavo, palei- do, jis prigijo, įsigalėjo arba ne. Dalyko problemiškumą gerai liudija 1960 m. dramatiškai nuskambėjęs J. Balčikonio straipsnis “Bičių ter- minologija"?. 1966 m. išėjo LKZ VII, iš kurio galima įsitikinti, kad nėra pramanas netaisyklingasis variantas medonešis Pkr, Všn, Užv, Šauk, Jrb, o taisyklingasis medunešis Jnš, Vdn (medunešys Ob) jau 1954 m. buvo DŽ,. Įvardijimas tikslus, panašūs terminai būdingi ir liaudies terminijai, plg. net ! bitkopis 1. “bičių (medaus) kopimas (ėmi- mas)”, 2. “bičių kopimo laikas" (bickopis, bičkoptis) LKŽ I, šiena- pjūtė, rugiapjūtė, linarūtė, linamynis, bulviakasis. Jei liaudies termi- nijoje nėra, o mokslui reikia, įvardijimas nesunkiai patikslinamas, pavyzdžiui, iš gys/os išvedama kraujagyslė ( liaudies kalboje yra vartojamas kraūgysiė, žr. LKŽ VI, net arterijos pavadinimas gyvagysiė, žr. LKZ 111) ir limfagyslė (sausgyslé — liaudies, žr. LKŽ XII), iš plėvės — pilvaplėvė ir krūtinplėvė. Ir bičių šeima, jei yra mo- tina, kodėl turėtų būti aklas vertimas? LKŽ XIV šeima 5. “vieno avilio, kelmo bitės" Dj ir Mšk pažymėta nj., bet: 7ėi ma iskada, ka šeimelę buvau padaręs, i ta motina Žuvo Jrb. Ir šeimyna 6. Aps, Nmč, S. Dauk — nebe nj. Gali būti avilys bičių, jei tik bitės naminės. Etolo- gija žino ir: naminių bičių šeima Zoopsich 138, ir Žeminių bičių šei- ma Zoopsich 137, taip pat vapsvų šeima Zoopsich 137, skruzdžių šeima Zoopsich 140, termitų šeima Zoopsich 141. Ir ne tik visuome- ninių vabzdžių — gyvūnijos pasaulyje yra daug šeimų varianty nuo izoliuotos monogaminės iki poligaminės šeimos Zoopsich 130. Mo- tininė šeima, sudaryta iš patelės ir jauniklių, labiau paplitusi tarp paukščių, o téviné — tarp Žuvų ir varliagyvių, <--> Zoopsich 130, taigi yra ir paukščių šeima Zoopsich 131, vilkų šeima Zoopsich 132. Jau 1972 m. DZ, yra šeima4. “vieno avilio, kelmo bitės". Kas galėtų 9Balčikonis J. Min. veik. P. 353 — 354. ginčyti, kad iš tarmių gyvosios terminijos — medaus nesimas ir medu- nešis tikslesnis ir sistemiškesnis yra medunešis? O bičių šeima, ar būtų iš gyvosios terminijos, ar vertinys, kaip ir motina (gyvojoje ter- minijoje bitinas, bitinėlis), tiksliausiai įvardija bičių gyvenimą: bičių šeima — “bendrija, kurią sudaro bitės darbininkės, bičių motina ir tranai” LTE II. Tačiau mokslinės terminijos skirtumas nuo liaudinės daug dides- nis negu liaudies terminijos — nuo mokslinės. Jis nesiriboja nei vie- nareikšmiškumu, nei mokslinių sąvokų įvardijimo tikslumu ir siste- miškumu. Būtina pridėti dar bent du skirtumus — mokslinė sistema yratarptautinėirprivalo apibrėžčių. Sąvokų sistemos tarptautiškumas daugelyje mokslo sričių reiškiasi ir terminijos bei nomenklatūros formaliu tarptautiškumu. Botani- kos, zoologijos, anatomijos, medicinos terminijos yra lotyniškos, su- darytos pagal tam tikrus tarptautinius kodeksus, tvirtinamos specia- listų tarptautinių kongresų. Šių terminų lietuviškieji atitikmenys, tarp kurių, kaip jau pradžioje sakyta, gausu žodžių iš gyvosios terminijos, tėra nacionalinis variantas — moksle jei vartojamas, tai paprastai greta su lotyniškuoju, o vienas — dažniau mokyklinėje ar populiariojoje literatūroje. Sąvokų turinio moksliškumas, pasireiškiantis ne tik loginė- mis apibrėžtimis, bet ir daiktų ar reiškinių ir jų sudėties ar sandaros labai ar gana tiksliais matmenimis, lemia tai, kad atitinkami liaudies terminų rinkinio žodžiai vieni gali tikti paprastesnei mokslinei sąvo- kai įvardyti, kiti gali ir likti tik liaudies ar net, poeto Justino Marcin- kevičiaus žodžiais, po tėviškės sutrūnijusiu slenksčiu, o mokslas su- dėtingsnei, labai tiksliai sąvokai vartoja tarptautinius terminus. Liau- dies kalbos dulkės gerai tinka technikai, kasybai, meteorologijai, net astronomijai ir iš dalies gologijai: rūdos, anglių, kasyklų dulkės, snie- go, ledo dulkės, atmosferos, vulkaninės, kosminės, tarpžvaigždinės, radioaktyviosios dulkės, dulkių vėtra, apsauga nuo dulkių, dulkių ūkas, dulkių Žiedai, dulkių valymas, dulkių siurblys, dulkių siurbtuvas, dul- kių sodintuvas, dulkių rinktuvas, dulkintuvas, dulkėgaudis, dulkėma- tis, dulkiatakis, dulkialigė (koniozė), dulkinis kuras, ... Tačiau dulkės tėra tam tikros “dalelés”: du/kės — “smulkiausios (<pm) kietų 8 medžiagų dalelės, pasklidusios ore ir kt. dujose arba nusėdusios ant paviršių" LTE III; dulkių dalelės — “smulkiausios dirvoZe- m io dalelės, kurių skersmuo nuo 0,001 iki 0,05 mm. Būna dar smul- kesniy dalelių (mažesnių kaip 0,001 mm skersmens) — dumb lo, ir stambesnių, s m ¢ lio dalelių — nuo 0,05 iki 3 mm skersmens" FGŽŽ. Bet petrografija, t.y. “mokslas, tiriantis uolienų mineralogi- nę ir cheminę sudėtį, jų geologines ypatybes (slūgsojimo sąlygas, pa- plitimą, kilmę bei kitimą Žemės plutoje ir Žemės paviršiuje)" F GŽŽ, tiksliau — litologija, t.y. petrografijos dalis, tirianti nuosėdines uolie- nas (magmines ir metamorfines uolienas tiria petrografija), klasti- nių (nuotrupinių) uolienų klasifikacijoje dulkių neskiria: “Nuosėd- nių klastinių ir molingų uolienų struktūros,skiriamos pagal grūdelių dydį — psefitinė struktūra (grūdeliai >1 mm skersmens), psamitinė (1-0,1 mm; pagal kitas klasifikacijas, 1 — 0,05 mm), aleuritiné (0,1 — 0,01 mm; pagal kitas klasifikacijas, 0,05 -0,005 mm), pelitiné (<0,01mm)" LTE XI 555; psefitai [gr. pséphos — akmenukas, gargž- das] — “klastinés uolienos, susidariusios iš >2 mm (pagal kt. klasifi- kacijas, >1 mm) skersmens nuotrupų. Gali būti apzulinti rieduliai, gargždas, žvirgždas, žvyras ir neapzulinti luitai, skalda“ LTE IX; psa- mitai [gr. psammitės — smėlingas] — “smėlingos uolienos, turinčios >5096 0,05 — 2 mm (pagal kt. klasifikacijas, 0,05 — 1 mm) dydžio mineralų ir uolienų nuotrupų. Birūs psamitai vadinami smėliu, suce- mentuoti — smiltainiu" LTE IX; pelitai [gr. pélos — molis], molingo- sios uolienos — “įvairios sudėties klastinės uolienos, susidedančios daugiausia iš <0,01 mm skersmens dalelių. Pelitams priklauso mo- lis, dumblas, argilitas” LTE VIII. Tarp psamity (smėlio) ir pelitų (mo- lio, dumblo, argilito) įsiterpia aleuritas |gr. aleuron — miltai] — puri 0,01 — 0,1 mm skersmens (smulkesnių už smėlį ir rupesnių už molį) mineralų dalelių san kau p a. Aleuritams priklauso dulkės, dum- blas, liosas ir liosiškos uolienos. Sucementuotas aleuritas vadinamas aleurolitu; su vandeniu sudaro takią masę — dums/ą" LTE I. Dulkių ir aleurito mokslinis skirtumas jau aiškus. Tačiau reikia padaryti nukrypimą, nes čia yra puiki proga parodyti, kad ir moksli- niam tikslumui galo nėra, o svarbiausia — jo siekiant kyla ir visai ne- pageidautinų, sunkių mokslinės ir liaudinės terminijos prieštarų bei 9 mokslinių terminų neapibrėžtumų. Kitaip sakant, siekiant vieno tiks- lumo pasiekiama ir kito netikslumo. Štai a/euritas (vienaskaita !) yra tarp psamity (smėlio) ir pelity(molio, dumblo, argolito), bet aleuri- las tai 1) dulkės, 2) dumblas, 3) liosas; aleuritas — tai ir dumslas (o jis vadinamas dar ir dribsméliu). Betikslinant tiek prieštarų ! Tad ir reikia dar aiškintis, kas yra molis ir smėlis, molis ir dumblas, dum- blas ir sapropelis (“supuvęs dumblas"), kas yra /iosas. Molis — “nuosėdinė uoliena, sudaryta iš smulkučių dalelių, <=»>.Tokios dalelės, patekusios į vandenį, virsta drumzlėmis, <->. <= >. Jis lengvai įmirksta, pasidaro plastiškas, o įgavęs tokią formą, išlaiko ją ir išdžiūvęs. Atsidūręs giliai po žeme, molis netenka šių savybių - jis virsta molio skalūnu ar kita molinga uoliena" GZ. “ Mo- lio skalūnas vandenyje netyžta" FGŽŽ. Smėlis —“--- Smėlis birus, akytas (akytumas 26 — 49 %). --- Daug aleurito turintis smėlis vadi- namas aleuritinguoju (dulkėtuoju), molio — molinguoju, žvirgždo — žvirgždinguoju ir pan. Pagal vyraujančių dalelių dydį smėlis būna la- bai smulkus, smulkus, vidutinis, stambus, labai stambus (...)” LTE X. Dar yra jų mišiniai — priesmėlis ir priemolis (su savo apibrėžti- mis). Taigi purus, bet nebirus aleuritas yra tarp plastiško, tyžtančio, į gabalus sušokančio molio ir nuotrupinio — biraus, akyto smėlio, ku- rio esama ir aleuritingojo. Aleuritas yra 1) dulkės, bet anaiptol ne visokios — yra ir dumblo, smėlio dulkių, ir visai ne nuosėdinių uolie- ny ir net jokių ne uolienų du/kių. Aleuritas yra 2) dumblas — “smul- kios minkštos nuosėdos jūrų, ežerų, upių, tvenkinių dugne. 30 — 50 % jų dalelių yra mažesnio kaip 0,01 mm skersmens. <-->“ LTE III; “ežerų, pelkių, jūros arba upių vandenyje nusėdusios molingos dale- lės, dažnai įtižusios nuo vandens ir turinčios organinės medžiagos. Esama įvairių dumblo atmainų: smėlingo, molingo, organinio (Zr. sapropelis) ir kt.” GZ. “Natūraliomis sąlygomis dumblas yra takus, išdžiūvęs įgyja savybių kieto kūno, <-->“ FGZZ. Taigi čia jau darosi aišku, kad du/kės — tai tik tam tikra dalelinė sandar a, bet ne medžiagos sudėtis (ir uolienų, ir ne) ir ne struktiira;o aleuritas—tam tikrų uolienų tam tikra struktūra — nuotrupinių uolienų puri, bet nebiri sankaupa, sudrėkusi — tiži, ta- ki, bet neplastiška, išdžiūvusi — trapi, skali, bet nekieta”; aleurito 10 sandara gali būti ne tik nuotrupinės uolienos (dažniausiai), bet ir šiaip molingoji uoliena — dumblas. Tačiau dumblas gali būti ir ne uolienų sudėties — sapropelis |[gr. sapros — supuvęs + gr. pélos — dumblas] — “gėlųjų vandenų ir pelkių dumblas. Jame yra daug or- ganinių medžiagų. Susidaro daugiausia iš planktoninių ir bentosinių organizmų likučių ir sąnašų (smėlio, molio, kalkių). Turi iki 30 % puvenų, <-->“ LTE X". Vienoks dumblas yra pelitų struktūros, ki- toks — aleuritų. Prieštaros yra ne sąvokų, o tik žodžių: molis skiriasi nuo smėlio, bet yra molingasis smėlis; dumblas yra molingasis ir sme- lingasis; dumblas skiriasi nuo dulkių, bet yra ir dumblo dulkės; yra ir smėlio dulkės — sąvokų, jų skirtumų yra daugiau negu žodžių. A/eu- ritas yra ir 3) liosas [vok. Lėss] — “puri, akyta gelsvos spalvos uolie- na, sudaryta iš labai smulkių, kaip dulkės, molio, smėlio ir klinčių dalelių" GZ. “Dulkiškų (0,01 — 0,05 mm skersmens) dalelių jame yra 30-55 % , molio (<0,005 mm) 5 - 30 %” LTE VII - lietuviškai tai būtų gal priedulkės, o ne “derlingas lengvas priemolis" VLKŽ II. Sunkiausiai išsprendžiama prieštara yra: dribsmélis ar dumslas? 1947 m. LKZ, II, dribsmėlis (neol.) — “?”: Dribsmėly dažnai pasitai- ko, kad po kiek laiko drenažas užanka rš. Naujadaras prigijo, įteisin- tas 1954 m. DŽ, — dribsmėlis — “drimbantis smélis”. 1956 m. atsiran- da kitas naujadaras: /ruUrarByH — dumslas, O IUIsIBVUHĖI mecox — drib- smėlis GirFGTZ. Toliau vartojami abudu, tik vienų skiriami, kitų » Vartota ir sapropelio sinonimų: THTTbS — gitja, sapropelis, mauras GirFGTŽ, sapropelis, gitija, mauras GZ. Gitija (šved. gyttja — dumblas, purvas) — “ežerinės nuosėdos", kitaip sapropelis TZ, TLE I vargu ar gali varžytis su sapropeliu (sapro- pelis žr. gitija JKTŽ 286 yra grįžimas atgal). Juoba negali varžytis m4uras — 1) “turtingas organinių likučių dumblas, kuris susidaro pelkėjančiose paežerėse arba dumblėjančiuose upių užutėkiuose", 2) “vietinis vandeninių augalų — dumblių — pavadinimas" GZ: nors dumbliai įvardyti naujadaru (visa žodžių šeima: Zaliadum- bliai, gelsvadumbliai, melsvadumbliai, rudadumbliai, raudondumbliai, auksadum- bliai, menturdumbliai, titnagdumbliai, glitadumblis, valkčiadumblis, ilgadumblis, dumbliagrybiai, dumbliavabaliai), o ne žodžiu maurai (yra tik dumblių gentivar- džiai maurenė, maurabragis, mauragimbė, maurakulis, maurarykštė) — tam jis gal ir netiko (tai daugiau plūdžių, plūdenų sąžalynai), žodžio maurai (mauras) dvi- reikšmiškumas labai žymus ir, beje, atvirkščias — 1. bot. “vandens augalas plūdena (Lemna)”, 2. “dumblas, purvas" (visoks, o ne organinis !) LKŽ VII. 11 tapatinami: dūms/as— “vandeniu praskydes smėlis arba kitos smul- kiagrūdės nuosėdos. Jos užbliaukia (užneša) šulinius, gręžinius. Smėlingas dumslas dar vadinamas dribsmėliu" GZ; duiiislas, dribsmélis — “vandens prisotintas gruntas, dažniausiai smėlis, galin- tis sklisti ir s Liu o gti" FGŽŽ (bet sliuogas kitoks — “purvo srautas, t.y. tirpsmo, lietaus ar gruntinio vandens prisotintas nestoras dirvo- žemio arba grunto sluoksnis (mažiau kaip 1 mstorio), slenkantis §1ai- tu žemyn" FGŽŽ; dar kitoks sė/ė [arab. sajl — srovė] — “smarkus, trumpalaikis vandens, purvo, skaldos ir riedulių srautas kalnų upių vagose" EGŽ). Galėjo pakakti vieno dribsmėlio, nors kartais tai ir ne smėlis. Pakenčiama ir du, nors iš tikrųjų ir dribsmélis, ir dumsias bliaukia vienodai. Tiesa, dums/as padarytas taisyklingai, mo- tyvuotas labai gerai: dumti 7.// “nešti sąnašas*": Minija į vieną pusę grauž, O į antrą dum Krt. Vanduo per tvanus didelę duobę išdūmė Kal. Šulinys uždumtas, reikia išvalyt Skr (LKŽ II,). Todėl visai be reikalo naikinamas dribsmélis, nustumiamas dums/as, daromasi ke- reply: dumslas, kitaip drimbantysis gruntas, o trivariantis drimban- tysis gruntas, slankusis gruntas, dumslas dar yra dvejopas: “vandens prisotintas, birus gruntas, kuris, kasamas giliau požeminio vandens lygio, praskysta, teka kaip sunkus, klampus skystis ir suardo kasi- nius. Skiriamas tikrasis ir netikrasis A. Tikrasis A yra smulkiagrūdis, dulkingas, molingas ar dumblingas smėlis, turintis koloidų. <-->. Todėl šis gruntas d rim b a, kai hidrodinaminis slėgis nedidelis. <-->. Netikrasis A dr i m ba, kai požeminio vandens srauto hidro- dinaminis slėgis yra didelis. <--->. Tai įvairaus rupumo smėliai ir žvyrai. <= >“ LTEIII. Taigi, nors dulkingas, molingas, dumblin- gas, bet smėlis; drimba, o ne dumia ar slenka, nors netikrasis A ir iš žvyro. Todėl teisus DZ, laikydamasis tradicijos: durislas žr. dribs- mėlis. Dribsmėlio ir dumslo atskyrimas J KTŽ 273, kai rusų, vokiečių ir anglų kalbų atitikmenys sutampa, neatrodo būtinas. Paprastas giedras, skaistus, debesuotas, apsiniaukęs oras, kuria- me skraido, laksto, lekioja paukščiai, vabzdžiai ar aitvarai, kaukai, slenka ar stovi debesys, draikosi voratinkliai, moksle yra sudėtinga, visaip struktūruota, pilna visokių reiškinių atmosfera (gr. atmos — oras + sphaira — rutulys] — “Žemės rutulį gaubiantis oro sluoksnis, 12 kuris sukasi kartu su Žeme" GŽ. Tai Žemės atmosfera. Išmatuotas atmosferos slėgis — tai irgi atmosfera, dabar — nesisteminis slėgio vienetas; iš tikrųjų dvi atmosferos: viena — normalioji, arba fizikinė, atmosfera (atm), lygi 760 mm gyvsidabrio stulpelio, kita — techninė atmosfera (at) mažėlesnė — lygi tolygiai pasiskirsčiusiam 1 jėgos ki- logramo (1 kgf, arba kG) slėgiui į plokščią horizontalų 1 cm? paviršių — tai lygu 735,56 mm gyvsidabrio stulpelio, arba 0,968 atm. Žemės atmosfera vertikaliai dalijama į 5 sluoksnius, kurie skiriasi ir tankiu bei temperatūra: troposfera (tankiausia, iki 8 —17 km, virš Lietuvos -9,8—11,2km), stratosfera, mezosfera, termosfera, egzosfera (aukš- čiau kaip 800 km). Yra dar pereinamieji sluoksniai, kur temperatūra mažai keičiasi — tropopauzė, stratopauzė, mezopauzė, termopauzė. Horizontaliai troposferoje vyksta atmosferos cirkuliacija, priklausanti nuo Saulės spinduliuotės netolygaus pasiskirstymo — nuo temperatū- rų skirtumo susidaro slėgio skirtumai ir oro masių judėjimas, ir at- mosferos turbulencija — oro srautų sūkurinis judėjimas, maišymasis: dinaminė — nuo vėjų ir terminé atmosferos turbulencija, arba kon- vekcija, sukelianti ir aukštyneigius oro srautus, arba termikus. Čia dažnai keičiasi orai. Tai irgi mokslinis terminas, liaudies — tas pats nediferencijuotas, daugiareikšmis oras. Orai dar naujovė, vartosena dar nenusistovėju- si: moroza — Orai (tik daugisk.) (klim.) GirFGŽŽ (1956 m.); orai — “žemutinio atmosferos sluoksnio būklė (temperatūra, slėgimas, de- besuotumas, krituliai, vėjo kryptis bei stiprumas ir kiti atmosferiniai rodikliai) tam tikru laiku ir tam tikroje vietoje" GZ. (1972 m.); orai, oras LTE VIII (1981 m.); orai FGŽŽ (1987 m.); orai, oras EGŽ (1994 m.). Ar jau tikrai d a u giskaitiniai oraryra vienoje vietoje vienu laiku? Mykolo Mikalajūno 1975 m. MeteorŽ dar taip griež- tai neteigia, o tik skiria vienos vietos vieną orą ir jų daugj — orus: noroja — Oras, Orai: giedra / giedras oras, vėjuotas oras, lietingas oras, tvankus [troškus] oras, darganas oras, apsiniaukęs oras, palan- kus oras, skraidomas oras, ..., bet balandžio orai, vietos orai, vyrau- jantieji(-ys) orai; arba sausas oras / sausringi orai, drėgnas oras / drėgni orai, tykus oras / tykūs orai, pasaulio orai / pasaulinis oras; Mopo3HaA norcja — 1. labai šaltas, speiguotas oras, 2. (ory klasifika- 13 cijoje) šalčio orai. Taip yra ir CAVZ: oras [oro sąlygos] — weather conditions — YCJIOBHA IIOIO/IH : esamasis Oras, būtasis oras. Tai arti- ma gyvajai kalbai, kur orai vartojami tik daugio prasme: Per dieną keli orai pereina Pl. Jis eina visokiais orais — ir gerais, ir blogais Trs (LKŽ VIII). Pasitaikanti vienio daugiskaita yra atsiradusi dėl kitų kalbų poveikio: sch/echte Witterung — piktas 6ras. od. Pl. pikti orai KII357, per Orus atėjau — ich bin durch Wind und Weter hergekom- men N (LKŽ VIII). Čia priderėtų ir K. Donelaičio Tio laukus orai drungni gaivindami glostė. Oro biuras seniai virto orų biuru, orotyra yra tik orų mokslas MeteorŽ, kitaip būti negali. Paprastai yra ory tarnyba, bet poros morogs — ory [oro] prognozė MeteorŽ, skry- džio oro prognozė, maršruto oro prognozė, savarankiška tūpimo oro prognozė, orientacinė oro prognozė CAVZ.. DZ, tą pačią DZ, oras 4. reikšmę “atmosferos sąlygų būsena tam tikru laiku" su tais pačiais vienaskaitiniais ir daugiskaitiniais pavyzdžiais pateikia kiek kitaip: oras 4. ppr. dgs. Iš tikrųjų Lietuvai skelbiami orai — retai būna vieno- das oras Vilniuje ir Palangoje, visada skiriasi dieną ir naktį, rytą ir vidudienį, tačiau vienoje vietoje vienu laiku tėra oras. Grįžkime prie oroir atmosferos. Yra atmosferos ozonas, atmos- feros slėgimas, atmosferos drumstumas, užterštumas, radioaktyvu- mas, atmosferos sraujymė, atmosferos cirkuliacija, turbulencija, at- mosferos elektra, atmosferos optika, fizika, akustika, chemija, bet oro masės, orlaivis, oro balionas, orpūslė, oro kelias, oro transpor- tas, oro vežėjas, oro mūšis, oro desantas. Yra ir atmosferos oras ! Troposfera dalijama į paribio sluoksnį (iki 1,5 km) ir laisvąją at- mosferą. Paribio sluoksnyje oro savybės dar prikauso nuo Žemės paviršiaus ypatumų. Jo yra skiriami dar du apatiniai posluoksniai: pažemio — “nuo Žemės paviršiaus iki 2 m aukščio (oro temperatū- ros, drėgnumo, vėjo greičio didžiausio vertikalaus gradiento sluoks- nis)” LTE I ir priežemio- “nuo 2 ik 100 m (jame vyksta smarkiausias oro maišymasis — turbulencija)” LTE I (1976 m.). Kitur yra kitaip: pažemio oro sluoksnis, pažemio sluoksnis — “<-->iki 30 - 50 m, o kartais iki 250 m aukščio. <-->. Apatinė p.o.s. dalis iki 2 — 2,5 m aukščio (padirvio sluoksnis). <-->“ FGŽŽ (1987 m.). Dirvayrair 2. “dirvožemis* DZ, tačiau padirvys — tik “vieta, pieva palei dirvą". 14 DŽ „ palaiko pirmąjį variantą, žinoma, žodžio paZemys skirdamas pa- prastąją ir terminologinę reikšmę: pažemys 1. “erdvė palei žemę": Kregždės laksto pačiu pažemiu. Pirkelės langai buvo pažemyje [ir paZemé “pažemys": Lekia pažeme; paZemiai “paemys”: Dūmai iš pažemių kyla aukštyn. Jau saulutė pažemiais ridinėjasi|, 2. geogr. "atmosferos pasluoksnis iki 2 m”: pažemio vėjas, rūkas, oras, oO prie- Zemis geogr. “atmosferos pasluoksnis nuo 2 iki 100 m". Dulkių ir aleurito, oroir atmosferos priešpriešos rodo liaudies ir mokslinės terminijos apylygį atsiribojimą. Neretas dalykas yra moks- linės terminjos vyravimas, nes tik mokslas, nors reiškiniai egzistavo, juos išsiaiškino, apibrėžė ir įvardijo. Biržų ir Pasvalio krašte nuo se- no įgriūdavo žemė, prasmegdavo namai, gyvuliai, geologai sakosi šen ten girdėję smegduobių, įdubbalių, bet tik užsienio geologija išaiški- no reiškinį ir įvardijo — karstas, karstiniai reiškiniai ir karstinis relje- fas, nors dabar jau bandoma vartoti ir lietuvišką žodį: karstinė jgriu- va, smegduobė FGŽŽ; Gipso sluoksniuose atsiradus tuštumoms, įgriūva žemė, susidaro smegduobės TLE II 226. Lietuvoje nuo amžių pučia brizas, yra morenų, zandrų, keimų, ozų, varvų, bet tik mokslas pasakė ir apibrėžė, kad tai brizas, more- na, zandras, keimas, ozas, varvos. Po kurio laiko randasi kiek ir lie- tuviškų atitikmenų: Ozas (šved. 4s- gūbrys) — “ilgas (iki 30 — 40 km) ir siauras (nuo kelių metrų, kartais iki 2 — 3 km) kalvagūbris arba pylimas iki keliasdešimt metrų aukščio. Dažniausiai susidaręs iš są- našų, kurios klostėsi ledyno viduje tekančių tirpsmo vandenų slė- niuose. Susideda iš fliuvioglacialinio gargždo ir smėlio, pasitaiko rie- duliy sankaupų.<-->“ FGŽŽ turi lietuvišką atitikmenį Ožnugaris GŽ, LTE VIII, TLE III, EGŽ, nors gyvojoje kalboje tai labai retas ir visai kitos reikšmės žodis — “plika vieta ant kalvos, kur beveik neau- ga žolė" Srd (LKŽ VIII), nors nė vienas Lietuvos ozų ožnugariu nevadinamas. Ir bendrinėje kalboje garsusis Vilniaus Šeškinės ozas niekada nevadinamas ožnugariu, priešingai, yra Ozo gatvė. Todėl ir DŽ, tą ozo atitikmenį deda ne kaip geografijos terminą: ožnugaris “ozas”. Dar daugiau pastangų dėta, kad švediškos varvos turėtų ne tik atitikmenį, bet ir pakaitą: senrounas rmma — Juostuotasis molis, varvos GirFGŽŽ, varvos, arba juostuotieji moliai G7, juostuotieji 15 moliai, varvos LTE V ir vaivos — “prieledyninių patvenktinių ežerų nuosėdos", kitaip juostuotieji moliai LTE XII, juostuotasis molis, varvos TLE II ir varvos, kitaip juostuotasis molis TLE IV; tik juos- tuotieji moliai FGZ7. Tik ar jau galima džiaugtis, ar jau nugalėjo lietuviškas pakaitas? Kodėl taip įvairuoja skaičius — juostuotieji mo- liai, rečiau juostuotasis molis. Iš ko tos juostos? Manding, terminas netikslus. Įsiskaitykime: juostuotieji moliai — “prieledyninių ežerų nuosėdos, susidedančios iš plonų molio ir smulkiagrūdžio smélio sluoksnelių — nusėdusių ledyninių drumzliy. Pavasarį ir vasarą, tirps- tant ledynui, nusėsdavo smėlis, rudenį ir žiemą — molis. Kiekviena sluoksnelių pora sudaro metinę juostą. Iš juostų skaičiaus nustato- mas laikas, per kurį susidarė visa juostuotyjy molių storymė; <-->“ FGŽŽ.. Ir šved. varv- “ratas, periodiškas grįžimas" GZ, o ne koks “molis” ar “juostos”. Tai jau veikiau molsmeélio juostos. Tarptautinės mokslo sąvokos nebūtinai turi būti įvardytos tarp- tautiniais žodžiais ar šiaip skoliniais. Lietuvos Skaliy kalnelio akme- nys (mineralas) yra dolomitas, o iš Estijos įsivežama metamorfinė uoliena skalusis kukersitas (: Kukersas — Kukrusės kaimas Estijoje) vadinama lietuviškai degusis skalūnas. Skalūnas žinomas jau bent nuo 1936 m. (LEnc IV 733). Mokslinė terminija atsiskiria nuo liaudinės šalindama jos termi- ny daugiareikšmiškumą — ir tarptautiniais terminais: dulkés —aleuri- tas, oras — atmosfera, ir jos pačios priemonėmis: oras — orai. Atribo- damas sąvokas mokslas labai vaisingai naudoja liaudies terminijos rinkinio galimybes. Iš liaudies kalbos ir paprastosios bendrinės kal- bos žodžio /rjūndra dviejų reikšmių — 1. “lietus šąlant, sudarantis ap- Sala”: Kur eisi per tokią lijundrą, 2. “lietaus (ar rūko) Salant apša- las”: Žemė lijundra aptraukta. Kelias slidus — lijundra DŽ , (dar ir GirFGTŽ neskirta: ir roxoxég — lijundra, ir roJroJie/nna — lijundra) meteorologija /rjundrai paliko tik pirmąją, bet užtai įvedė dar du ter- minus: rozoJiĖĮ— lijundra, oraoxerne ronoaéxa — 1. lijundra (proce- sas), 2. /jjundros apšalas [nuogulos], rozoxeamza — plikledis, apledi- Jes kelias, pop. [t.y. populiariai] žiemą slidus kelias MeteorŽ.. Apša- Jas bendrinėje kalboje vartojamas ir kaip terminas, ir kaip paprasta- sis žodis: 1. “ledo sluoksnis nuo lijundros”: <-->, 2. “lijundra”: ap- 16 šalu palyta,3. “priSalgs prie kokio daikto ledas": <--> DZ,. Siaurai žinotas plikledis 1. “lijundra, apSalas”: Plikledis ant medžiais S. Dauk, 2.1,J “plikas, neapsnigtas ledas" LKŽ X (plikledis 2. turi sinonimą grynledis M7, Š, Sn, grynledys Bd, grynledai Sauk — LKZ III) tapo plačiai vartojamu terminu: plikledis — “po §lapdribos, lietaus, lijun- dros arba atodrékio ant žemės ir kitų paviršių užšalęs ledas, o ke- liuose — ir transporto priemonių suplūktas bei nuslidinétas sniegas" LTE IX. Taigi p/ikledžio santykis su lijundra yra tik dalinis: plikledis gali būti ne tik nuo lijundros. Kelių p/rk/edis dabar jau įprastesnis net už pop. s/idus kelias, nes slidus gali būti ne tik apledijęs, bet ir apsnigtas (ypač ant ledo), ir šlapias kelias. Tik dar kasmet po pirmo plikledžio vis reikia kai kam priminti, kad jei slidus kelias, tai ne pliksala — tada gruntkeliais ratai darda, trinka"!. Turbūt reikėtų pri- minti, kad ledo sluoksnis ant žemės paviršiaus ir įvairių daiktų (lai- dų, medžių, šakų ir t.t.), susidarantis užšalus lietaus arba rūko laše- liams, kai oro temperatūra nuo 0 iki -3*C" yra ne /ijundra, kaip teigia FGŽŽ, o apšalas — juk ten pat toliau yra apšalo storis (bet ten yra ir dar vienas netikslumas: “Po atodrėkio ant žemės paviršiaus susida- ręs ledas vadinamas p/ikledžiu" — plikledis pirmiausia yra nuo kritu- lių, paskiausia — nuo atodrékio). Kas galėtų tikėti, kad p/ik/edis — tai “drėgmės kondensavimasis ir virtimas ledu ant atšalusių objektų pa- viršiaus, sudarant plonytę ledo luobelę" JKTŽ 178. Meteorologija atriboja reguliary (sezoninį) potvymį nuo netikėto lietaus poplūdžio (o tvano jai visai neprireikė). Liaudies terminijos sinonimų atranka mokslinių sąvokų sistemai yra bene dar sunkesnis dalykas. Iš sinonimų mig/a (sutirštėję van- dens garai ore) — rūkas, ūkas, ūkana, rikana (= rūkana) SinŽ, mete- orologija dominante padarė žodį rūkas —- “vandens garų kondensaci- jos produktų (smulkių vandens lašų arba ledo kristalų) sankaupa at- mosferos pažemio sluoksnyje. <-->“ FGŽŽ. Rūkana ir meteorolo- gijoje yra dvireikšmė, bet antroji reikšmė išplaukia iš pirmosios — 1. “smulkių vandens lašelių arba ledo kristalų sankaupa ore, sumaži- nanti matomumą atmosferoje (bet ne daugiau kaip iki 1 km; tirštes- " Plačiau žr. Klimavičius J. Plikšala // Mūsų kalba. 1987. Nr. 4. P. 43 — 47. 17 nė rūkana, daranti matomumą mažesnį kaip 1 km, vadinama rūku)", 2. “atmosferos dulsvumas, kurį sukelia ore esančių labai smulkių van- dens lašų ir ledo kristalų išsklaidyta šviesa.<-->“ LTE IX. Taip ir DZ, rūkana geogr. 1. “labai silpnas rūkas, kuriame prasčiau matyti per 1—-10 km", 2. “oro dulsvumas, kurį sukelia rūko lašelių ar ledė- kiuky išsklaidyta šviesa" (DZ, iš viso nėra, o DZ, rūkana visai ne- apibrėžta — “miglotas oras, ūkana, riikas”). MeteorŽ dvireikšmišku- mo (beje, šiuo atveju būdingo ir kitoms kalboms — rus. /[kIMka, vok. Dunst, ang]. haze) vengta, bet kažin ar vykusiai: zemmka — 1. rūkana; nevart. rūkelis, dūmelis (atmosferos matomumas nuo 1 iki 10 km), 2. ūkanotumas (atmosferos matomumo įvairaus laipsnio pablogėji- mas). Mat yra ir dkana — panaši į rūkaną 2., bet ir skirtinga: Ūkana — “optinis reiškinys; saulėtą karštą vasaros dieną žiūrint į horizontą, matyti, kaip nuo įkaitusios žemės kyla garas, ir oras tartum virpa, sruvena ir raibuliuoja. <->“ FGŽŽ, taigi rūkana — atmosferos duls- vumas, o kana — oro raibuliavimas. DŽ, ūkana — “šilto garuojančio oro ar kylančio rūko, rūkanos regimas sluoksnis": ryto, rudens ūka- na. DZ, DZ, ikana — tik “rūkas, migla”. Meteor? tai tik šnekamo- sios kalbos žodis: MapeBo—3nek. 1. itkana, 2. miražas. RLKZ II MapeBo — 1. miražas, 2. ūkas, ūkana, blanda*“. Ūkas meteorologams — tik šnekos žodis: Mryra — 2. šnek. migla, ūkas MeteorZ, o astronomijai — terminas: ūkas, kosminis ūkas — “tarpžvaigždinių dujų ir dulkių telki- nys” AstrŽ (panašiai LTE XI). Taigi bendrinėje kalboje ūkas turi paprastąją ir specialiąją reikšmę: "ūkas 1. “Gkana”: <-->, 2.astr. <--> 122 Čia jau visai į šalį — į debesis: blanda “ūkana, apsiniaukimas”: Saulė į blandy leidžiasi, gali būti lietaus DZ; LKZ 11, blandus — net 2. “tamsus, apsiniaukęs, ne- aiškus": Blandžios akys Kp. Pats blandumas — vidurnaktis, miego laikas Pl. Pana- šiai jau ir kana — “miglotas, apsiniaukęs oras" — macmypHasa rorojja, Nebelwetter, cloudiness, cloudy weather JKTZ 158. Bet juk macmypras roroja — apsiniaukęs oras MeteorŽ; nors ir MeteorŽ nukrypta į šalį: rracMypro — apsiniaukę, ūkanota, IacMypHocTs — Vien Ūkanotumas, IaCMypHEJit — apsiniaukęs (dangus), rūškanas (die- na, oras); net cyMpaursrit — Ūkanotas, rūškanas, nors cympak — prietema! Rūškanas, rūškanotas tėra “apsiniaukęs" (jei labai, tai, žinoma, ir “tamsus”), o ne “miglotas"; taip pat jau yra bendrinėje kalboje daiktavardis rūškana 1. apsiniaukęs, rūškanas oras" DŽ,. 18 (DZ, DZ, kas 2. astr. žr. miglynas; AstrZ, miglynas nė nemini- mas). Kosminėje erdvėje dulkės sudaro ūką. O ore? Štai čia ir padaryta didžiausia operacija: migla — “oro drumstumas dėl kietų priemaišų (dulkių, dūmų, suodžių). Tiršta migla, kaip ir rūkas, gali labai suma- žinti matomumą <-->. <-->“ LTE VII (panašiai ir FGŽŽ). Gyvo- joje kalboje (tarmėse) panašią reikšmę turi rūkas 2. sing. “dulkés”: Dievuliau brangus, kaip buvo, vien rūke gyvenom - šitiek dulkių! Slm. Ant pilko rūbo tai nei pūkas, nei rūkas M1 (LKŽ X). Motyvaci- ja, beje, labai aiški — plg. 'rūkti 3. “kilti dulkėms, dulkėti" (tik 6. “garuoti, prakaituoti") LKŽ XI. Migla ir rūkas — du plačiausiai var- tojami sinonimai, bet meteorologijoje seniai tvyro ir garuoja rūkas. MeteorŽ yra ir šlapias rūkas (Mokphlli TyMaH), bet pažymėta: cyxoX TyMaH — nevart. sausasis rūkas, o vartotina (sausoji) migla: MrJa — 1. (sausoji) migla (kietosios priemaišos ore), žinoma, 2. šnek. migla, ūkas. Kiti rūšiniai pavadinimai — dulkių [dulkiné], dūminė migla Me- teorZ, taip pat JKTŽ, miglelé 153 žr. dunksa “oro drumstumas — pa- dūmavimas", zevka, Dunst, haze 149 kelia minčių. Jamvka, kaip jau sakyta, yra 1. rūkana, 2. ūkanotumas (nors ZEMHTECA — 2. rūkuoti, migloti) MeteorŽ.. Kaip dunksa galėtų būti “drumstumas, padūma- vimas”, jei dunksoti — “būti neaiškiai regimam, diluoti” DZ,. Būtų galima terminology akis atkreipti į tarmybę diimaka Švnč, Vds, RS, MI “rūkas, migla, ūkana": Rudenį būna dūmaka Dglš. Tokia užėjo dūmaka, kad par du Zingsnius nieko nesiregi Tvr. Ryte buvo dūmaka — nei dangaus, nei Žemės nesregėjo Tvr (LKŽ II,). Dėl semantikos plg. dūmuoti 2. Vlkv, V. Piet. “niaukstytis, rūkuoti, blaustis”, apsidū- muoti Ggr, Vdk “apsitraukti migla, apsiniaukti”, padūmuoti 2: Die- na tokia ūkanota, dangus padūmavęs Ds. Padūmavę, pajuodavę visi pakraštėliai Alk, uždūmuoti 2. Grv, Trgn “apsitraukti migla”; dūmy- ti 4. refl. Bsg “blaustis, trauktis”; apsidūmėti “apsiniaukti, apsimig- loti": Apsidūmėjusi, bene lys Sts, dūmėtas 2. Žeml, Srj “miglotas, neaiškus"; dumsa Brt “apsiblausęs, miglotas oras”, dumsus 1. Brt “tamsus ir miglotas" LKZ 1, Sios mikrosistemos analizę galima baigti išvada: didelės liaudies terminijos išgalės ir daug, mokamai mokslinės terminijos imta, 19 kruopščiai terminizuota; šis tas dar problemiška. Mokslas atribojo marias (teoriškai pavadino /agūna — “jūros jlan- ka, kurią nuo jūros skiria nerija" GŽ) nuo jūros (suskirstė: pakrašti- nė jūra; uždaroji, pavyzdžiui, Baltija; farpžemyninė, pavyzdžiui, Vi- duržemio jūra, beje, joje yra dar kelios jūros: Marmuro, Egėjo, Joni- jos, Adrijos, Tirėnų, Ligurijos), atskyrė jūrą nuo ežero (nors politi- kai gali manyti, kad Kaspija — jūra) ir nuo vandenyno, nors ne viską: yra tik okeanografija, okeanologija, jau ir okeaninė inžinerija JKTŽ 47, yra vandenyno dubuo, bet jūros fizika, jūros geologija, jūrų biolo- gija, jūrų žemėlapiai | jūrlapiai, Jūrmylė | jūrų mylia, jūros krantas, jūros lygis, jūros vanduo, Jūrų bangos, paprastai jūrų srovės (vande- nyny srovės | jūrų srovės GZ, bet jau vandenynų srovės žr. jūrų sro- vės FGŽŽ), jūreivis, Jūreivystė, jūrininkas. Mokslas atskyrė: žmogaus — skrandis, paukščio — skilvys, o pilve- lio ir vėdaro SinŽ jam čia visai neprireikė. Agronomijai dirva tėra 1. “ariama, dirbama žemė, laukas" DŽ,, o “tinkamas augalams augti paviršinis žemės sluoksnis? yra dirvoZe- mis DŽ,, taigi yra ir pievos, miško dirvožemis. Yra dirvožemio aera- cija, drėgnumas, dirvožemio oras, vanduo, dirvožemio erozija, drus- kėjimas, jaurėjimas, pustymas, dirvožemio kalkinimas, dirvožemio rūgštingumas, Sarmingumas, dirvožemio profilis, horizontas, dirvo- Žemio struktūra, tipas, dirvožemio mokslas — dirvotyra, jos skyrius — dirvodara, Yra dirvožemininkas. Kai kam nepatinka mokslinis dirvo- Žemis. Bet jei yra juodžemis, baltžemis, raudonžemis, geltonžemis, rudžemis, pilkžemis, smulkžemis, sūrožemis, druskožemis, molZe- mis, smėlžemis, tai dirvožemis nukrinta kaip pritvinkęs lašas. Žino- ma, nors terminas yra $a/na dirvožemio paviršiuje, o praneša, kad bus šalna dirvos paviršiuje, niekam gal nekyla minčių, kad tik ari- muose. Liaudies terminų rinkinio panaudojimo ir nepanaudojimo pavyz- dys galėtų būti net ir ne mokslinė terminija, o paprastoji bendrinė kalba, pasiėmusi skolinį grybas, o atmetusi savas tarmybes kremblys ir budė. Kodėl? Tai nėra nei vienintelis, nei retas atvejis, kai paplitęs skolinys nurungė siaurą tarmybę ar jų būrį: farakonas — kakšlė, prū- sokas; karosas — krakė; nėgė — graužavirba; kurapka — čerekšlė; ūkis 20 — duba, buta; kūjis — plaktas, kūgis, pasėkelis, luokas; kočėlas — val- kas, velenas; kostiumas - eilutė, karta; metalas — naiige. Sunku įtikinamai teigti, kad kremblys ir budė apskritai būtų atsi- radę kaip gimininiai (bendriniai) “grybo” pavadinimai. Variantas *budis sf. Sdk, Ds, LzP tėra “lakštabudžių šeimos grybas" LKŽ 1 [/akstabudiniai (Agaricaceae) — “<-->DaZnesnés yra pievagrybio (Agaricus), Zvynabudés (Lepiota), stambiaZvynés (Macrolepiota), smulkiazvynés (Phaeolepiota), slakabudés (Cystoderma) genčių rū- Sys” LTE VI]. Ir platesnis variantas 2budé, bude turi daug rūšinių reikšmių — 1. Arm “nevalgomas grybas, Sungrybis”; Visokios budės pradėjo augt, dygs ir grybai Mrc, 2. Rdm “paniabudé (Phallus impu- dicus), 4. Tvr, Lz, BB Jn 19, 29 “kempė, kempinė": Ar nežinai, kad budė ant medžio auga? Ad; taip pat *budelė 1. Kzt, Trgn “ūmėdė (Russula)”, budélé MZ, “toks grybas". Tik 2budé 3. Lkm, Ds, Rš “gry- bas”: Nemuné -— tokia budé Lkm [o nemunė — tai kelmutis bot. “til- tais augantis valgomas rudas grybas kreivu plaušingu kotu (Armilla- riella) DZ]. Budžių tiltas Lkm (LKŽ I,). Būdingas sakinys: Darbas kaip budė (netvirtas) Ds. Iš tikrųjų grybai yra tvirtieji ir netvirtieji. Bude, budis yra netvirtasis. Kiti net patys pasisako tokie esą: /epšė, te2é | 'teZlis 1. “lepse”, 2. “kazlékas” LKŽ XVI, glébé | glebé “kazlé- kas” LKZ III, rud-mėsė. Kremblys tik 1. B, R, MZ; Km, VI “grybas” (krembliauti Vins), 4. Al “bobausis”; kitomis savo reikšmėmis aiškiai pasisako esas kie- tas — ne “lepSinis, tiZinis, glebinis”, ne “mésinis”, o “kremzlinis”: 5. Krok “susisukęs, gumbuotas medis” (plg. *kremlys Grv, Str, Švnč “kotas, kamblys”), 6. prk. Krok “tvirtas žmogus" LKZ VI, plg. kremzlė - ne tik 1. “kietas stangrus jungiamasis audinys žmogaus, gyvulio organizme" (ir kremblė, kremslė, 'kremslys; nors ir kramslé MŽ, W, kramslys 1. B, N, Tv) ir 3. “sausgyslė", bet ir 2. menk. “nosis”: Kai duosiu į kremzlę, net apsiašarosi! Skr. Vai, nustok, ba suteškės krem- zlės! Dkš, 4. scom. niek. Arm “liesas gyvulys" (plg. ir kremblys 2. prk. Vdžg “senas, silpnas žmogus“ — ne “lepšinis*, o “sukembėjęs"*') — tai nebūtinai perkeltinė reikšmė — plg. kremzliai Ds “ant lauko likę palaidi šiaudagaliai; nuogrėbos, padraikos, pagrébstos”, net krem- slės J(BzF128) “tokia grybų rūšis", toliau — kremzdé ti, krėmzda, -ėjo 21 Vikv, Alk “skrupsėti, skriauzdéti, grukšėti, grikšėti": Karp valgai, kremzda grūzdai arba bulvės neišvirusios dantyse J. Bulvės kietos — net krėmzda valgant Vrb; krėmsytižr. kramséti 2: Neišvirę tavo gry- bai, dar kremsija kaip žali Srv. Krémsija bulvės, dar neišvirę Stv; kramséti2. Rm “grikšėti, trekšėti": Neisvirus bulvė, kai valgai, krimsi J. Ir būdinga: Man tos grybės kramsis Ps. Ypač: Lepšė nikuomet negal kramsėt Žml (abejotini reikšmių aiškinimai: kramsėti 1. Nm, Vaižg “su garsu kąsnoti, kramsnoti” ir kramsčioti žr. kramčioti 1. “palengva krimsti, kramtyti", pakramsčioti “kiek pakramtyti”, nes: Pakramsčiojo biškį žalių bul’by Lp — labai panašu į “grikšėti, trekšė- ti”). Todél DZ, budis, -iés m. yra “koks nors lak§tabudinis grybas”, O kremblys —“ grybas": krembliai greitai auga. Liaudies terminijoje yra, Antano Baranausko “Anykščių šilelio" žodžiais tariant, grybai ir šungrybiai vardais nežymėti. Šungrybio (šu- nagrybio, šuniagrybio, šungrybės) greta papildytų siniabudé Srj, šūnianemunė Gv, šunbaravykis Krs žr. šėtonbaravykis LKŽ XV, gry- bekšis Rdm, gribšis Rdm (LKŽ III). Slavizmas grybas (variantas grybė neetimologizuotas; gryba veikiausiai iš latv. griba) galbūt ir buvo rei- kalingas įvardyti gimininei sąvokai, apimančiai tvirtuosius kremblius ir minkštąsias budes, tikrinius [vakarų dzūkų tikrinis — “baravykas” LKŽ XVI, bendrinėje kalboje baravykas, arba tikrinis baravykas (Bo- letus edulis), nes yra ir rudakepuris baravykas (Xerocomus badius), geltonasis baravykas (Suillus variegatus), šilbaravykis 1. “Gyroporus cyanescens”, 2. “smiltyninis baravykas (Gyroporus castaneus)”, net nuodingas šėfonbaravykis (Tylopilus felleus)] ir šuninius |" Šuninis 6. “netikras” LKŽ XV] kremblius, purnpo-taukšlius, -tauškius, -tekšlius (:'pumpa3.“ <-->gumbas” LKŽ X), kukur-bezdalius (: kukuras “kup- ra”) / (s)kuz-bezdalius. Mikologija XX a. 8 dešimtmetyje grybusišskiria į atskirą organiz- my karalystę Mycetalia, tarpinę tarp augalų ir gyvūnų karalysčių. Mokslinėje terminijoje nėra priešpriešos grybai ir šungrybiai, nėra iš viso šungrybių — grybai (Fungi) yra valgomieji (4 kategorijų —- įeina ir žmonių paprastai nevalgomi, menkaverčiai, bet nenuodingi, atseit valgytini) ir nuodingieji grybai. Taigi skirstymas nėra logiškas: ne visi 22 nenuodingi valgomi, o mažiau nuodingi nuvirinti ir nupilti valgomi. Šitas skirstymas apima aukštesniuosius grybus, jų yra dvi klasės: 1) aukšliagrybiai (Ascomycetes) — bobausis, briedžiukas, ausūnis, tru- mas, godūnas, taip pat vadinamieji grybeliai — mieliūgrybiai, parazi- tiniai miltenis, rauplégrybis, įžymusis pelėjūnas (Penicillium); 2) papėdgrybiai, arba suprantamiau buožiagrybiai (Basidiomycetes) — “beveik visi valgomieji grybai, šungrybiai, pintys, pumpotaukšliai ir poniabudės (=paniabūdės DŽ,) <-->; <= >rūdys, kūlės, trobagry- biai" PDž II 35 — jie skirstomi į /akstabudinius (kepurėlės apačia iš lakštelių), skylėtbudinius (kepurėlės apačia skylėta), gleiviagrybius ir kt., kurių gentivardžių daug naujadarų: pagal gyvosios kalbos kiaū- Iiabudė, kėlmabudė LKŽ VI — gijabudė, jaunabudé, kreivabude, kūgiabudė, plaušabudė, skydabudė, slakibudé, tauria budė, Zvynabu- dė. Žemesniųjų grybų taip pat yra dvi klasės: 1) progrybiar (Archi- mycetes) — “patys primityviausi vienaląsčiai grybai, neturintys gry- bienos” TLE I, “kūnas — plikas protoplazmos gumulėlis arba menkai išsivysčiusi grybiena (rizomicelis)” LTE IX; 2) dur blragrybiai (Phy- comycetes) — dumble, vandenyje, ant augalų augantys grybai, “neiš- auginantys sudėtingų vaisiakūnių" PDZ II 34 — “grybiena dažniausiai nenariuota, daugiabranduolė" LTE III. Penktoji klasė tarpinė — grybsiai (Fungi imperfecti, arba Deuteromycetes) — “grybiena na- riuota, tačiau lytinis dauginimasis neaptiktas” LTE IV. Štai kiek moks- linė sistematika (ir visų liaudies vardais nežymėtų ir net nežinotų grybų įvardijimas) davė naujadarų, ištisų jų eilių su sandais -grybis, -budė (net -grybšis: skylégrybsis ir. skylėgrybis LKŽ XII). Čia apžvelgta ir truputį apsvarstyta didelio žygio nuo liaudies ter- minijos prie mokslinės (su mokslo kompasais ir keliaženkliais) maža dalis. Pasukus požiūrį priešinga kryptimi — ne ką liaudies terminija davė, o ką mokslinė ėmė, ko neėmė, ką turėjo pati savo, gali kilti pagrįstas klausimas, kaip sėkmingai tą uždavinį atliko. Jei ne viską ėmė, ką galėjo, tai būtų vilties, kad dar gal ims. Svarbiausia — ar liaudies kalbos neslopino, negniaužė, ar su ja nesikerta, neįsiveržia drastiškai į jos amžių būvį. Tai atskira tema. Vienas kitas dalykėlis čia minėtinas. Masės įvedimas vietoj svoris nežmoniškai susikirto su gyvąja terminija — visi kasdien matom, kaip tą masę sveria svarstyk- 23 lėmis, ir taip daugelyje kalbų, apie tai kalba jau patys mokslininkai. Kiekvienas fizikas pasakytų, kad /edas, sniegas ne tirpsta, o lydosi, pasidaro ne tirpalas, o lydalas, tačiau meteorologija, geologija čia vartoja tik tirpimg, tirpsmą — nesikerta su gyvąja terminologija. Moks- linė ir paprastoji kalba turėtų taikiai dalytis vartosenos sritis. Kiek- vienas mokinukas gali pasijusti mokslininku, kai per geografijos pa- moka sužino, kad Lietuvoje kalnų nėra, o tik kalvos, bet lekiant nuo kalniuko į pakalnę jam tas mokslas nė motais. Sutrumpinimai AstrZ - Astronomijos enciklopedinis žodynas / Sudarė A. Juška. V., 1984. CAVZ - Civilinės aviacijos terminų žodynas / Rengėjai vadovai R. Eriksonie- nė, J. Klimavičius. V., 1996. DŽ - Dabartinės lietuvių kalbos žodynas: DZ, - I leid., V., 1954. DZ, — II leid., V., 1972. DZ, - III leid., V., 1993. EGŽ - Vaitekūnas S. Enciklopedinis geografijos žodynas. K., 1994. FGŽŽ - Solovjovas V, Karpovas G. Fizinės geografijos Zodynas- žinynas. K., 1987. GirFGTŽ - Gudelis V. Geologijos ir fizinė geografijos terminų žodynas. V., 1956. GK - “Gimtoji kalba". GŽ - Agapovas S, Sokolovas S, TichomirovasD. Geografijos žodynas. K., 1972. JKTŽ - Gudelis V. Jūros krantotyros terminų žodynas. V., 1993. KK - €“Kalbos kultūra". LEnc - Lietuviškoji enciklopedija. K., 1936, T. 4. LKK — Lietuvių kalbotyros klausimai. V., 1966, T. 8. 1970, T. 12. LKŽ - Lietuvių kalbos žodynas. V., 1968, T. 1, II leid. 1947, T. 2, I leid. 1969, T. 2, II leid. 1956, T. 3. 1962, T. 6. 1966, T. 7. 1970, T. 8. 1976, T. 10. 1978, T. 11. 1981, T. 12. 1986, T. 14. 1991, T. 15. 1995, T. 16. Straipsnyje vartojami ir šio žodyno sutrumpinimai. LTE - Lietuviškoji tarybinė enciklopedija. V., 1976, T. 1. 1977, T. 2. 1978, T. 3. 1978, T. 4. 1979, T. 5. 1980, T. 6. 1981, T. 7. 1981, T. 8. 1982, T. 9. 1983, T. 10. 1983, T. 11. 1984, T. 12. Meteorž - Mikalajūnas M. Rusų-lietuvių kalbų meteorologijos terminų žodynas. V., 1975. PDž II —- Pažinimo džiaugsmas: Gyvoji gamta. V., 1990. RLKŽ II - Rusy-lietuviy kalbų žodynas. V., 1983, T. 2 / Sudarė Ch. Lemchenas. SinŽ - Lyberis A. Sinonimų žodynas. V,, 1980. 24 TLE - Tarybų Lietuvos enciklopedija. V., 1985, T. 1. 1986, T. 2. 1987, T. 3. | 1988, T. 4. TZ - Tarptautinių žodžių žodynas. V., 1985. VLKŽ II - Križinauskas J, Smagurauskas S. Vokiečių-lietuvių kalbų žodynas. V., 1992, T. 2. Zoopsich - Bagdonas A. Zoopsichologija. V., 1983. Skaitmenys visur žymi metus, numerius (romėniškieji — tomus), puslapius. 25