Skvarbioji būdvardžių priesaga „-inis“, „-ė“

Stasys KEINYS SKVARBIOJI BŪDVARDŽIŲ PRIESAGA -INIS, -E Dabartinėje bendrinėje kalboje labai dažna yra pasidariusi būdvardžių priesaga -inis, -ė. Kartais rodosi, kad ji segiojama bemaž be Jokių varžtų. Tokį tos priesagos aktyvumą smarkiai vis pakursto slaVu, germanų, bent kiek gal ir kurios ne kurios kitos kalbos. Tačiau taip buvo ne visuomet. Praeito amžiaus galo ir šio pradžios raštų kalboje tokie itin dažni Ir mėgstami buvo būdvardžiai, padaryti su priesaga -iskas, -a. Gausų jų vartojimą irgi daugeliu atvejų sukėlė ir palaikė svetimos kalbos, ypač, matyt, slavų, su savo net garsais artima priesaga -sk-. Stai pirmųjų metų „Varpe“ (1889 m.) buvo rašoma absoliutiszka valdžia 53 (raidėmis szlenkų pavyzdžiu tuomet žymėta $ šalia pavyzdžio parašyti skaitmenys rodo tų metų ,,Varpo” puslapį, kuriame tas pavyzdys pavartotas), demokratiszka valdžia 54, dvasiszka speka 54, ekonomiszkas gyvenimas 53, ekonomiszkas padejimas 29, ekonomiszkas paspyrimas Tl, medegiszka parama 38, militariszkas padejimas 12, moksliszkas pamatas 36, politiszkas gyvenimas 12, politiszka iszmintis 24, politiszka organizacija 55, politiszka valdžia 53, statistiszki padavimai 14, tautiszka skirtybé 37 ir nemažai kitų. Dabar visi yra jprate tokiais atvejais sakyti absoliutinė valdžia, demokratinė valdžia, dvasinė jėga, ekonominis gyvenimas (pavyzdžiui, valstybės, krašto, o ekonomiškas gyvenimas dabar tai „taupus gyvenimas“), ekonominė padėtis, ekonominė parama (arba ekonominė pagalba), medžiaginė (bet dažnesnis iš skolinio išsivestas būdvardis materialinė) parama (pagalba), karinė padėtis, mokslinis pamatas, politinis gyvenimas, politinė Išmintis, politinė organizacija, politinė valdžia, statistiniai duomenys, tautinis skirtingumas. Įprasto dabartinės kalbos žodžio teisė vietoje tuomet buvo vartojamas žodis tiesa, o būdvardį juridinis, -¢€ atstojo juridiskas, -a, tad dabartiniai mūsų terminai ekonomines teisės, juridinis asmuo, juridinės teisės, politinės teisės, privatinė arba civiline teisė yra pakeitę „Varpe“ vartotuosius ekonomiszkos tiesos 87, juridiszka asaba 53, juridiszkos tiesos 87, politiszkos tiesos 53, privatiszka arba civiliszka tiesa 53. Tai, kad buvo pereita nuo vienos priesagos vedinių prie kitos priesagos žodžių, daug bus lėmę kalbininkų aiškinimai, taisymai. Ir žymiausias dabartinės bendrinės kalbos ugdytojas, neretai jos tėvu vadinamas, J. Jablonskis (1860—1930), ir vėlesni prieškario kalbininkai ne kartą kantriai yra aiškinę kaip tik ką reiškia ir kuriems galams tinka, kuriems netinka būdvardžiai su priesaga -iškas, -a. Pats J. Jablonskis, pirmąją savo gramatiką, išleistą 1901 m. Tilžėje, pavadinęs „Lietuviškos kalbos gramatika“, vėliau viešai pasitaisė, rašydamas, kad lietuviška kalba būtų kokia panaši į tą kalbą, kuria šneka lietuviai, O ne pačių lietuvių vartojama kalba. Tie kalbininkų kalimai į galvą padėjo susiaurinti priesagos -iškas, -a būdvardžių vartojimą (ne vienu atveju dabar net persistengiama — tos priesagos vediniai nebevartojami ir ten, kur labai tiktų), bet atkėlė plačiosios vartosenos vartus kitiems, su priesaga -inis, -¢ daromiems, būdvardžiams. Šių žodžių reikšmė atsajesnė, ne vienur netgi patyrusiems kalbos taisytojams ar redaktoriams keblu — sunkoka tvirtai įrodyti, kad tikrai toks būdvardis kuriuo atveju netinka, nes neretai galima įžvelgti ar bent sugalvoti kokį naują kitaip nenusakomą reikšmės atspalvį. Daug kur jų nė nedera kalbos klaidomis laikyti, gausėja atvejų, kai pagrečiui vartojamas priesagos -inis, -ė būdvardis ir kuri kita kalbos lytis, tarkim, kad ir daiktavardžio kilmininkas. Tie būdvardžiai, būdami labai skvarbūs, palaipsniui stumia iš vartosenos ne vieną tradicinę, iš prigimties kalbai būdingą lytį, o tai gali turėti nemenkų padarinių kai kurių linksnių vartosenai. Tačiau vis dėlto šie būdvardžiai tinka toli gražu ne visur, kur yra kieno pavartojami. Čia toliau bus aptariamas pluoštelis terminų su kalbamos rūšies būdvardžiais ir bandoma parodyti, kaip jie valstybės gyvenimo ir teisės kalboje galėtų būti vartojami ir kurie jų taisomiems terminams ar šiaip dalykinės kalbos pasakymams netinka. 1. Kas yra konstitucinė pataisa? Kurie ne kurie įstatymų leidėjai ir, matyt, iš jų kalbos besimokantys žurnalistai jau kuris laikas diegia į lietuvių kalbos vartotojų są- monę terminą ne terminą konstitucinė pataisa. Kiekvieną kartą, Išgirdus ar pamačius parašytą tą pasakymą, apninka abejonės, kas Čia turima galvoje. Jei kalbama apie pačios konstitucijos taisymą (0 pastaruoju metu paprastai tam reikalui kalbamas pasakymas ir vartojamas), tai kodėl nesakoma žmoniškai — konstitucijos pataisa? Juk ne iš piršto laužti į „Dabartinės lietuvių kalbos žodyną“ įdėti žodžio pataisa reikšmės „pataisomasis pakeitimas, papildymas“ pavyzdžiai konstitucijos, nutarimo pataisa (V., 1993. P. 522). Žodynuose dar galima rasti ir sąrašo, sutarties, rezoliucijos pataisa. Kilmininku čia pasakoma, kas taisoma, kur tos pataisos daromos. Tai mūsų kalbos klasiko J. Jablonskio vadintasis veikiamojo dalyko, arba objekto, kilmininkas, pvz.: Ji marškinius (siuvinį) siuva ir Marškinių siuvimas ją ir namie sulaikė. Tėvasvaikus moko ir Vaikų mokymas nėerlaikomas visai lengvudarbu(Jablons - kis J. Rinktiniai raštai. V., 1957. T. 1. P. 572-573). Tęsiant tuos žymiojo kalbos ugdytojo gretinimus, būtų galima sakyti: Jie konstitucija taiso ir Konstitucijos taisymas, konstitucijos pataisos. Tokia čia yra, rodos, ir paprastoji logika, ir mūsų kalbos gramatikos abėcėlė — jei taisoma konstitucija, tai ir pataisa bus konstitucijos, plg. faiso ratus, laikrodžius — ratų, laikrodžių taisymas. O ar įmanomas ir, jei įmanomas, ką turėtų reikšti žodžių junginys konstitucinė pataisa" Būdvardžiai yra atsajesni negu daiktavardžiai, jie visuomet išreiškia ypatybę. Žodžio konstitucinis, -ė reikšmė, be abejo, turi ryšių su tuo, ką reiškia pamatinis žodis konstitucija, bet tai, matyt, ne pačios konstitucijos ypatybė. „Lietuvių kalbos žodyne“ to būdvardžio reikšmė nusakyta visai neblogai — „pagrįstas konstitucija, susijęs su ja“ (V., 1962. T. 6. P. 336). Tad konstitucine pataisa, labai atsietai samprotaujant, galėtų būti kokia konstitucijos pamatu daroma ar gal kaip kitaip su konstitucija susijusi pataisa. Tokiu atveju, aiškus daiktas, taisoma ne pati konstitucija, o kas kita. Pavyzdžiui, pastebėta, kad kuris šiaip įstatymo teiginys nesutinka su konstitucija, tad imamasi 1] taisyti taip, kad sutikty. Tokia pataisa pagrįstai galėtų būti vadinama konstitucine, nes daroma remiantis konstitucija. Tiek parlamentui, tiek ir apskritai teisei toks terminas gali būti reikalingas, 10 Iš to, kas čia sakyta, mielas skaitytojas, be abejo, suprato, kad ir konstitucijos pataisa, ir konstitucinė pataisa yra įmanomi mūsų kalbos pasakymai ar terminai, bet jie turėtų būti skiriami reikšmės atžvilgiu. Kai turima galvoje pačioje konstitucijoje daroma pataisa, visai netinka vartoti termino konstitucinė pataisa, nes tai yra konstitucijos pataisa. Ir visai kas kita, kai konstitucijos pamatu taisomas koks kitas įstatymas ar dar kas nors. Tokią pataisą, aiškus daiktas, tiktų vadinti terminu konstitucinė pataisa. 2. Ne autorinė, o autoriaus teisė Nesenais rusų laikais lietuvių kalboje buvo vartojamas bemaž vien terminas autorinė teisė. Taip buvo įteisinta A. Žiurlio sudarytame, J. Bulavo, K. Jablonskio, J. Žiugždos bei sudarytojo A. Žiurlio redaguotame ir Lietuvių kalbos ir literatūros instituto Terminologijos komisijos aprobuotame bei praktiniam naudojimui rekomenduotame „Teisinių terminų žodyne“ (V., 1954), kurio 24 p. įdėti terminai autoriné teisė, autorinė teisė į kūrinį, išvestinė autorinė teisė, pradinė autorinė teisė, autorinės teisės objektas, autorinės teisės subjektas. Ten pat įdėti ir terminai autorinis honoraras bei autorinis liudijimas. Terminai autorinė teisė, autorinė sutartis, autorinis atlyginimas vartoti rusų laikų civiliniame bei civilinio proceso kodeksuose, bet žodyno autorinis liudijimas juose pakeistas tebevartojamu terminu autorystes liudijimas. Tiesa, vietomis kodeksuose, įskaitant ir baudžiamąjį, terminologiškai pavartoti ir kilmininko junginiai, pvz.: autoriaus atlyginimas (CK 1985, 547 str.), autoriaus teisės (CK 1985, 519 str. ir kt.), autoriaus ir išradėjo teisės (BK 1983, 142 str.). Būdvardį autorinis, -e šie terminai, be abejo, bus gave iš rusiškųjų atitikmenų aBTopckoe IIpaBO, aBTOPCKHH HOTOBOD, ABTODCKHĖI TroHODap, aBTODCKOC CBH/[ETEJIBCTBO ir kt. Su šiuo būdvardžiu autorinės teisės terminas įdėtas į J. Petronio, V. Vanago ir A. Zalatoriaus sudarytą „Literatūros terminų žodyną“ ( V., 1962. P. 43), jis yra patekęs į pirmąjį norminamojo „Dabartinės lietuvių kalbos žodyno“ leidimą (V., 1954. P. 57; antrajame leidime įdėtas terminas axtorinės teisės. — V., 1972. P. 65), aiškinamas „Lietuviškojoje tarybinėjė en11 ciklopedijoje“ (V., 1976. T. 1. P. 514). Tad Lietuvoje keletą dešimtmečių šis terminas, kur reikia, buvo vartojamas. Tačiau prieškario Nepriklausomoje Lietuvoje buvo aiškinamas terminas autoriaus teisė (žr. Lietuviškoji enciklopedija. K., 1934. T. 2. Sk. 390—391). Autoriaus teisė įdėta ir į išeivijoje išleistą „Lietuvių enciklopediją“ (Bostonas, 1953. T. 1. P. 487). Tose enciklopedijose aiškinamas ir terminas autorių honorarai. Siuo metu ir Lietuvoje vėl grįžtama prie senesnio ir aiškesnio bei tikslesnio termino autoriaus teisė. Grįžtama neatsitiktinai, nes tokios rūšies pasakymuose kilmininko linksnis lietuviui yra kur kas aiškesnis ir įprastesnis, negu gana miglotas ir nelabai būdingos darybos būdvardis autorinis, -ė. Kilmininkas čia geriau sutinka su bendraisiais mūsų kalbos įvardijimo pamatais ir polinkiais. Tuo pat būdu yra sudaryti įprasti terminai šeimos teisė (plg. rusų cemeriroe IrpaBo), žmogaus teisės (plg. rūsų veropeveckue HrnpasBa) ir kt. Jei reikėtų, be abejo, būtų vartojami terminai ar terminologiniai žodžių junginiai amatininkų teisė, bajorų teisė, o ne amatininkinė, bajorine teisė, nes Juk niekam, rodos, nebuvo atėję į galvą susidaryti ir vartoti, tarkim, termino skirtybės žmoginės teisės. Kalbos atžvilgiu svarstomas šiuo atveju galėtų būti nebent daiktavardžio skaičiaus klausimas, t.y., ar vartotina autoriaus teisė, ar autorių teisė. Šis dalykas gali priklausyti ir nuo to, kaip yra apibrėžiamas terminas autorius. Vartojant terminą autoriaus teisė, aiškus daiktas, dera vartoti ir autoriaus atlyginimas, autoriaus honoraras, galėtų būti ir autoriaus liudijimas (Ji remia asmens liudijimas, daktaro diplomas, mokinio pažymėjimas, piliečio pasas, profesoriaus atestatas ir kt.). Be teisės šaką jvardijancio termino autoriaus teisė, kalbai reikalingas ir terminas, kuriuo įvardijamos tokių asmenų laisvės, galimybės. Tam reikalui apibendrinamąja reikšme paprastai vartojama žodžio teisė daugiskaita taip pat su tą, kam tos teisės priklauso ar kam jos skiriamos, taikomos, žyminčio žodžio kilmininku, t.y. sakoma ir rašoma autoriaus teisės, plg. piliečių teisės, sutuoktinių teisės, vaikų teisės ir kt. Šis terminologinis žodžių junginys bent oficialiojoje dalykinėje kalboje, regis, vartotas visą laiką, tik prastos kalbos leidiniuose ar pokalbiuose tevartotas ir tepavartojamas pasakymas autorinės 12 tersės. Tokio pobūdžio junginiuose įprasta vartoti abiejų skaičių kilmininką (autoriaus teisės ir autorių tersės), nelygu, kas norima pasakyti. Tačiau ir apibendrintai kalbant čia visai gali užtekti vienaskaitos kilmininko. Beje, naujausiuose norminamuosiuose kalbos leidiniuose kalbami terminai su kilmininku dabar ir teikiami, pavyzdžiui, į antrą „Bibliotekininkystės ir bibliografijos terminų žodyno“ sąsiuvinį „Dokumentas. Leidinys. Leidyba“ (V., 1991) įdėti terminai Autoriaus téise (rusų aBropckoe IIpaBo, anglų copyright, vokiečių Urheberrecht) „civilinės teisės normos, reguliuojančios autorių ir leidėjų santykius“ 13 ir autoriaus téisés Zénklas (rusy 3HaK aBTOpCcKoro IIpaBa, anglų copyright sign, vokiečių Verfassersignatur, Verfasserzeichen) „ženklas O, reiškiantis autoriaus teisę į skelbiamą kūrinį ir žymimas normatyvinių dokumentų nustatyta tvarka“ 13-14. Kaip sinonimas šalia pagrindinio teikiamo termino /eidybos sutartis (rusų aBTOPCKHH tOroBop, anglų publishing contract, vokiečių Verlagsvertrag) „autoriaus ir leidėjo sudaroma sutartis spausdinti ir platinti kūrinį ar kūrinius“ 45 šiame žodyne pateiktas ir vartotasis terminas auforinė sutartis. Tarint galvoje, kad /eidybos sutartisyra daug aiškesnis ir skaidresnis (jo reikšmė yra tiesiai susijusi su dėmenų reikšme) terminas, sinonimas autorinė sutartis, būdamas ir kalbos, ir terminologijos reikalavimų atžvilgiu prastesnis, yra pasidaręs nereikalingas. Čia teikiamas ir dabar įprastas terminas autorystės Iliūdijimas 14, nors, kaip jau sakyta, kalbos atžvilgiu sistemiškesnis būtų Autoriaus liūdijimas. Terminai Autoriaus tčisė, dutoriaus téises Zénklas, autorystės lindijimas, leidybos sutartis aiškinami Lietuvos standarte „Autorystė. Leidyba. Tekstai. Pagrindiniai terminai ir apibrėžimai“. Terminas autoriaus teise, kaip norminis teikinys, įdėtas ir į trečiąjį „Dabartinės lietuvių kalbos žodyno“ leidimą (V., 1993. P. 837). Tad praktinėje kalbos vartosenoje vis dar neužmiršti terminai autorinė teisė, autorinės teisės, autorinis atlyginimas, autorinis honoraras, autorinė sutartis, būdami mūsų kalbai nebūdingos darybos, pavyzdinei vartosenai negali būti teikiami. Jų vartotojai arba nežino dabar teikiamų ir vartojamų taisyklingų, aiškių terminų, arba laikosi įsikibę į senuosius, pagal svetimą gramatiką sudarytuosius. Lengviau 13 pereiti (tiksliau — grįžti) prie teikiamųjų terminų, be abejo, bus pirmiesiems'. 3. Kas renkama per prezidentinius rinkimus? Daug pasaulyje yra valstybiy, kurioms vadovauja prezidentai. Prezidental, lietuviškai tai — pirmininkai, yra renkami vadovai, tad valstybininkai ir viešūsios informacijos priemonės dažnokai turi reikalų su tų pareigūnų rinkimais. Be visiems suprantamo, įprasto, mūsų kalbai būdingo pasakymo prezidento rinkimai, tiek žodžiu pasakoma, tiek raštu išspausdinama prezidentiniai rinkimai. Bet būdvardis prezidentinis, -ė mūsų kalbai čia visai netinka — juk tokiu atveju renkamas prezidentas, o ne kas kitas. Tad ir vartotinas jau pažįstamas (žr. straipsnelį apie konstitucijos pataisą) veikiamojo dalyko, arba objekto, kilmininkas, lygiai kaip ir kitais rinkimų atvejais, pvz.: pirmininko rinkimai, popiežiaus rinkimai, seimo rinkimai, teisėjų rinkimai, valdybos rinkimai ir kt. (dėkui Dievui, rodos, dar niekam neatėjo į galvą sakyti popiežiniai, seiminiai ar teisėjiniai rinkimai). Būdvardinį pasakymą prezidentiniai rinkimai, be abejo, atnešė ir palaiko kurios nors iš labiausiai pastaruoju metu mūsų kalbą veikusių bei tebeveikiančių svetimų kalbų gerbėjai — rusai vartoja mpeSHHEHTCKHE BEIOOpEL, anglai — presidential elections. Bet negalima atmesti, kad bent kuriems ne kuriems vartotojams įtakos čia galėjo ir gali turėti taip pat lenkų (wybory prezydenckie) ar prancūzų (ė/ections présidentielles) kalba. Iš įtakingesniųjų tautų šiuo atveju aiškiai skiriasi tik vokiečiai, pagal savo kalbos papročius vartojantys sudurtinį daiktavardį Pradsidentenwahl (f). Vienoda ar panaši ne vienos svetimos kalbos vartosena tūlam rodosi esąs netgi svarus įrodymas, kad ir lietuviams netinka atsilikti, t.y. reikia taip pat regzti mintį, kaip tų svetimųjų rezgama. Bet tai atminties neturinčių ar kokių beždžionių renkamas kelias. Dera gerai įsikalti į galvą, kad vargas tai kalbai, kurios vartotojai ima kalbėti, ' Dar žr. autoriaus straipsnį „Dėl terminų su būdvardžiu žwtorinis“, išspausdintą „Tarp knygų“ žurnale (1997 m. Nr. 3. P. 15-16). vadovaudamiesi svetimos ar svetimų kalbų gramatika. Taip elgiantis nesunku savo kalbą visai prarasti arba, kitaip sakant, svetimąją padaryti savą. Lietuvių kalba, turėdama labai išplėtotą daiktavardžių linksnių sistemą ir tuo iš esmės skirdamasi nuo garsiųjų Vakarų pasaulio kalbų, daugeliu atvejų vartotojams lengvai leidžia verstis be būdvardžių, t.y. aiškiai ir tiksliai žodžių santykius pasakyti žodžio lytimis — linksniais. Tokia vartosena lietuviams yra vos ne prigimtine. Mūsų žodis šiuo atžvilgiu yra galingesnis, lankstesnis ir turiningesnis negu anų kalbų žodis. Kad per prezidento rinkimus renkamas prezidentas, lengvai suvokia ir mažas vaikas. O kas ką renka per iš svetimųjų pasigautus prezidentinius rinkimus? To negali suprasti ir suaugęs. Tai gal būtų suprantama lietuvių kalbos besimokančiam anglui, lenkui, rusui ar nelietuviškai mąstančiam tautiečiui, bet ne gerai gimtąją kalbą mokančiam lietuviui. Yra ir daugiau pavyzdinei kalbai netinkamų žodžių junginių, į kuriuos įeina būdvardis prezidentinis, -ė. Griūvant vadinamajai TSRS, labai madingas buvo pasidaręs taip pat sudarytas gąsdinamasis terminas prezidentinis valdymas. lr dabar prireikus šis terminas vis pavartojamas ne vien kaip praeities atminimas, nes tokių dalykų pasitaiko ar gali pasitaikyti ir kitose valstybėse. Tas prezidentinis valdymas anuomet, aiškus daiktas, buvo nusikaltas pagal rusiškojo termino NIpe3H/ĮEHTCKOC YVIIpaB/IeHHe pavyzdį, bet tą patį kitų kalbų sekėjams ir gimtosios „turtintojams“ būtų pasiūlę ir anglai su amerikonais — angliškai tai presidential government. Lietuviškai su tokiais veiksmą reiškiančiais žodžiais yra vartojamas veikėjo kilmininkas, pvz.: kunigaikščio, karaliaus (0 ne kunigaikštinis, karalinis!) valdymas, valdžia, vyskupo įžengimas (ingresas), žemaičių kovos ir kt. Tad sakytina ir prezidento valdymas. To pat galo yra ir nelietuvišką kalbėseną mėgstančių žmonių (ypač valdininkų bei žurnalistų) į kalbą diegiami įvardijamieji pasakymai prezidentinė veliava, prezidentiniai pietūs, prezidentinis Iėktuvas ir t.t. Nuolat kalami į žmonių galvas gal ne vienam tokie pasakymai pamažu ima rodytis visai įprasti, nepakeičiami. Nedaug trūksta iki prezidentines kedes ar prezidentinio dekreto, nors dar neteko girdė15 ti sakant direktorinis kaklaryšis, ministrinė mašina, viršininkinis kabinetas, premjeriniai pusryčiai ar vyskupinė vakarienė. Betgi taip ir nereikia sakyti. Paskirtis bei ypač priklausymas lietuviškai taip pat dažnai reiškiami kilmininku. Kalbamuose pavyzdžiuose jis ir tebus įprastas mūsų kalbai. Su priesaga -inis, -ė išvestų būdvardžių veržimasis į mūsų kalbą Ir Ivairiopas jų plitimas bei vartosena yra vienas iš svarbiyju dabartinės bendrinės kalbos teikybos klausimų. Tai labai platus, prieštaringas, keblus, matyt, dėl to neretai ir ginčijamas klausimas. Šiame straipsnyje keleto vartosenos atvejų apmąstymais tespėta jį tik pakušinti“. Sutrumpinimai BK — Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos baudžiamasis kodeksas: Oficialus tekstas su pakeitimais ir papildymais 1983 m. birželio 1 d. Vilnius: Mintis, 1983, 264 p. CK — Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos civilinis kodeksas: Oficialus tekstas su pakeitimais ir papildymais 1985 m. sausio 1 d. Vilnius: Mintis, 1985. 344 p. ? Senesnis šio straipsnio variantas spausdinamas „Justitios“ žurnale (1997 m. Nr. 3 ir kt.). 16