Terminijos įvairenybės

TERMINIJOS SMULKMENOS. IR LEIDINIAI TERMINIJOS ĮVAIRENYBĖS 1. V. Kudirka ir žodis sakalas V. Kudirka nebijojo lietuviško žodžio, minkė jį kaip geras puodžius molį. Jo raštuose rasime ir įdomių okazionalizmų (pvz., šliupofobija, brazilijomanija), ir savitų naujadarų. Pavyzdžiui, boro rūgštį jis vadino naujažodžiu pusrūgštė, patranką — žodžiu griaustuvas, slėptuvę — paslaptimi, ginklanešį — skydberniu ir t.t. Žodžių griaustuvas, paslaptis tokiomis reikšmėmis nėra net didžiajame „Lietuvių kalbos žodyne“, o žodžiai skydbernis, pusrūgštė pateikti tik iš V. Kudirkos raštų. Savo satyrose V. Kudirka sukūrė ir keletą rusų carinių valdininkų asmenvardžių. Vienas iš jų — Deržijubka. V. Kudirkos žodžiais tariant, „geras žmogus ir didelis mergišius“. Deržijubkos pavardės motyvacija kiekvienam skaitytojui aiški ir paprasta. Tačiau žodžių darybos atžvilgiu šis naujadaras kai kuo įdomus. Rusų kalboje „veiksmažodis + daiktavardis“ tipo sudurtinių žodžių pirmuoju sandu gali eiti liepiamoji nuosaka, pvz.: depsxumopda, nepexamu-none, eopu-ysem. Tokių darinių lietuvių kalboje nėra. Turime tik bene vienintelį seną ir keistą lietuvišką žodį kaliboba „ketvirtasis vienos moteriškės vyras“. Žodžių darybos specialistas P. Skardžius šį žodį vadino labai senu dariniu. Tarmėse mes juk turime liepiamosios nuosakos formų ir be formanto -k, pvz.: giedy „giedok“, dedy „dėk“, kaly „kalk“. Taigi, nors V. Kudirkos sukurtas asmenvardis Deržijubka mus nuvedė šiek tiek į lankas, bet tik įdomūs sakalai gali taip padaryti. Pastarajame sakinyje tyčia pavartojome žodį sakalas tokia pat leksine reikšme, kokia jį vartojo V. Kudirka. Šiuo žodžiu j jis vadino „pasakymą“. Žodį sakalas V. Kudirka pasidarė iš veiksmažodžio sakyti. Taigi V. Kudirkos žodis sakalas „pasakymas“ ir terminas sakalas „toks paukštis“ yra tikri homonimai. Daugelis V. Kudirkos sakalų ir po šimtmečio įdomūs ne tik kalbininkams. 105 2. Vaižgantas ir žodis pasakėčia Kiekvienam turbūt aišku, kad literatūros terminas pasakėčia — dirbtinis žodis. Kol dar nebuvo šio termino, buvo vartojamas žodis pasaka. Pasakėčias pasakomis vadino S. Daukantas, J. Želvavičius (1822— 1886), išvertęs 25 I. Krylovo pasakėčias ir išleidęs jų rinkinį. Žodis pasakėčia padarytas iš žodžio pasaka, pridėjus priesagą -ėčia. Iš akademinio „Lietuvių kalbos žodyno“ gali atrodyti, kad šio termino autorius — J. Jablonskis. Tačiau tikriausiai terminas pasakėčia — ne jo naujadaras. Lietuvių kalbos institute laikomi Terminologijos komisijos, veikusios prie Švietimo ministerijos 1921 m., protokolai. Iš jų matyti, kad 1921 m. spalio 13 d. K. Būga, A. Datnibrausškas: J. Jablonskis, T. Ivanauskas, V. Krėvė, P. Mašiotas, J. Tumas, A. Smetona ir A. Vireliūnas svarstė literatūros terminus. Referavo J. Tumas. Tądien ir buvo patvirtintas terminas pasakécia. Prie jo nėra jokio paaiškinimo, kas būdinga kitiems terminams, todėl galima manyti, kad šį naujadarą pasiūlė J. Tumas, o kiti posėdžio dalyviai jam pritarė. 3. Matematikas Z. Zemaitis ir terminas skaičius Veiksmažodis skaičiuoti padarytas iš žodžio skaičius. Pastarasis žodis palyginti senas. Konkrečių daiktų kiekio reikšme jį vartojo M. Daukša, S. B. Chilinskis ir kiti mūsų senosios raštijos veikėjai. Tačiau kaip matematikos terminas žodis skaičius yra naujas, atsiradęs tik per Pirmąjį pasaulinį karą. Vienas j Jo terminizacijos krikštatėvių buvo matematikas prof. Z. Žemaitis. Štai kaip jis rašė apie šio termino svarstymą su J. Jablonskiu: „Nuodugniai buvo nagrinėjamas skaičiaus pavadinimo klausimas. Iki to laiko buvo vartojami terminai skaitlis, skaitlinė, skaitlius ir iš pastarojo sudarytas veiksmažodis skaitliuoti. Mums, matematikams, skaitlius atrodė visai priimtinas, nes ir gyvojoje kalboje buvo panašios struktūros žodžių: derlius, drėblius, dieglius, perteklius. J. Jablonskis prieš tą žodį nelabai prieštaravo, bet jokiu būdu nesutiko, kad iš jo būtų sudaromas žodis skaitliuoti: esą iš veiksmažodžio sudaryti daiktavardį galima, bet iš tokio dirb106 tinio daiktavardžio vėl daryti veiksmažodį — neleistina; ta proga jis piktai smerkė jau gana plačiai paplitusius naujadarus mokytojauti, gydytojauti ir pan. J. Jablonskis pasiūlė vartoti žodžius skaičius, skaičiuoti, ir mums visiems buvo aišku, kad tai bus geriausi terminai“. Vėliau žodis skaičius tapo gimininiu pavadinimu ir apaugo daugybe rūšinių terminų, pvz.: dvejetainis, dešimtainis, išvestinis, menamasis, neigiamasis, teigiamasis, trupmeninis, sveikasis skaičius ir kt. Kai kurie tokių rūšinių terminų yra truputį vaizdingi ir įvardija įdomias sąvokas. Pavyzdžiui, sąvoka, pavadinta terminu bičiuliškieji skaičiai, buvo žinoma dar V a. pr. m. e. Tai tokie skaičiai, kurių kiekvienas lygus antrojo skaičiaus visų daliklių (išskyrus tą patį skaičių) sumai. Nors ir keista, bet bičiuliškieji skaičiai yra visiškai nepanašūs vienas į kitą. Pavyzdžiui, bičiuliaujasi skaičiai 220 ir 284, nes pirmojo skaičiaus daliklių (1, 2, 4, 5, 10, 11, 20, 22, 44, 55 ir 110) suma yra 284, o antrojo skaičiaus daliklių (1, 2, 4, 71, 142) suma yra 220. Tokių bičiuliškųjų skaičių porų dabar yra žinoma daugiau kaip pusšimtis. Tačiau visame pasaulyje nerasime matematiko, kuris pasakytų, kiek iš viso bičiuliškųjų skaičių porų gali būti. Įdomus ir terminas tobulieji skaičiai. Pirmasis „tobulųjų skaičių“ sąvoką pavartojo senovės graikų matematikas Euklidas III a. p. m. e. Jis atrado pirmuosius 4 tobulus skaičius. Mažiausi iš jų buvo du: 6 (1+2+3) ir 28 (1+2+4+7+14). XVI a. matematikai atrado dar tris tobuluosius skaičius. Didžiausias jų išreiškiamas 19 skaitmenų. Dabar surasta iš viso apie 20 lyginių tobulųjų skaičių. Kiek iš viso yra tobulųjų skaičių? Niekas to tiksliai dar nežino. Programavimo teorijoje taip pat rasime įdomių terminų su žodžiu skaičius, pvz.: kvadratiškasis skaičius ir trikampiškasis skaičius. Pirmuoju terminu vadinamas toks skaičius, kurį galima pavaizduoti kvadratu išdėstytais taškais, o antruoju — skaičius, kurį galima pavaizduoti trikampiu išdėstytais taškais. Nors Z. Žemaitis padėjo prigydyti terminą skaičius, bet pirmasis šį žodį mėgino terminizuoti žodynininkas D. Sutkevičius. Jis skai- ' Žemaitis Z. Lietuviškos matematitiės terminologijos istorijai // Lietuvių kalbos leksikos raida. V., 1966. P. 196. 107 čiaus mokslu vadino aritmetiką. Savotiška mūsų kalbos ypatybė yra dar ta, kad sąvoką „labai daug“ žmonių kalboje reiškia frazeologizmas be skaičiaus, o sąvoką „nedaug“ — po skaičium. 4. Gamtininkas T. Ivanauskas ir keli lietuviški tolimųjų kraštų paukščių pavadinimai Įžymusis mūsų gamtininkas prof. T. Ivanauskas daug keliavo. Savo kelionių įspūdžius jis aprašė keliose knygose, pvz.: „Gamtininko užrašai“ (V., 1982), „Trys mėnesiai Brazilijoje“ (K., 1931 ir V., 1960), „Apie žvėris ir paukščius“ (V., 1956), „Pasaulio paukščiai“ (V., 1971) ir kt. Jo knygose rasime įdomių naujadarų — tolimųjų kraštų paukščių pavadinimų. Trumpai aptarsime kai kuriuos jo vartotus terminus, ypač tuos, kuriuos dar reikėtų tikslinti. „Lietuvių kalbos žodyne“ žodis petrélis turi tik vieną reikšmę: juo yra vadinta boružė. Tačiau šis žodis yra turėjęs dar ir kitą reikšmę. T. Ivanauskas (ir ne tik jis) petreliu vadino taip pat mažą jūrų paukščiuką (Oceanodroma leucorrhoa). Jis, audrai artinantis, pasirodo arti laivų ir buvo laikomas audros pranašu. Terminas, be abejo, biblinės kilmės — atsiradęs iš šv. Petro vardo. Mat paukščiukas tarsi laksto vandens paviršiumi, atsiremdamas kojytėmis į bangų keteras. Taip jis daro todėl, kad laivo sraigtas, ypač audros metu, iškelia į paviršių daug smulkių gyvūnėlių, kuriais šie paukščiukai minta. Terminą, be abejonės, reikia laikyti norminiu ir vartotinu. Atlanto ir kitų vandenynų pakrantėse gyvena beveik žąsies dydžio paukščiai, dabar jau gerokai apnaikinti. Apie juos T. Ivanauskas taip rašė: „Irklakojų būriui priklauso ir padūkėlių (Sulidae) šeima. Vardas „sula“ yra paskolintas iš senosios skandinavų kalbos, o viena plačiausiai žinoma rūšis (S. bassana) gavo pavadinimą nuo Baso salos, esančios netoli rytinio Škotijos kranto. Kai kuriose kalbose (vokiečių, lenkų, rusų) šie paukščiai vadinami kvailiais. Šis nevykęs vardas kilęs iš to, kad jie iš didelio aukščio suglaudę sparnus kaip akmuo puola į vandenį, kad pagautų žuvį. Lietuvių kalboje mes ligi šiol neturime šiam paukščiui vardo, todėl siūlau „padūkėlio“ vardą, kuris nėra žeminantis ir daugiau atitinka šio paukščio 108 drąsius veiksmus“. Šitokia reikšme vartojamo žodžio padūkėlis nėra „Lietuvių kalbos žodyne“. Šis terminas — apyprastis. Paukščio elgesio keistenybė, imama skiriamuoju sąvokos požymiu, nėra jo „Žaidimai“, kaip gali atrodyti iš žodžio padūkėlis motyvacijos. Todėl šį paukštį siūlytume vadinti kitokiu terminu (pvz., nariinpaukstis ir pan.). Kanadoje gyvena strazdams giminingas paukštis Dumetella carolinensis. T. Ivanauskas jį vadina kačstrazdu (jo balsas esąs panašus į katės kniaukimą). Toks naujadaras yra netaisyklingas. Lietuviškai jį geriau vadinti terminu katstrazdis. Pietų Amerikoje gyvena geninių būrio paukščių šeima, kurią T. Ivanauskas vadina terminu medaus rodytojai (Indicatoridae). Tai žvirblio didumo paukšteliai, labai mėgstantys plėviasparnių vabzdžių perus. T. Ivanauskas apie juos taip rašo: „Norėdamas prieiti prie bičių lizdo paukštelis naudojasi kitų pagalba — bitédzio opšraus ar žmogaus. Paukštis, radęs bičių lizdą, ypatingu balsu šaukdamas ir laikydamasis ties žmogum, artinasi prie tos vietos, kur lizdas, kol pagaliau pasiekiamas tikslas. Šitaip jis gali vesti žmogų apie 1000 metrų; tada jis sustoja ir laukia, kad būtų paimtas medus, o jam tektų perai“. Kitoje tos pačios knygos vietoje T. Ivanauskas šį paukštį vadina medvedžiu (p. 148). Abu terminai (ir medaus rodytojas, ir medvedis) yra apyprasčiai. Manytume, kad šio paukščio „pavadinimą geriau daryti iš žodžio korys, t.y. koriapaukštis ir pan. Žodis bitininkas į jau yra užimtas, nes juo vadinamas į Lietuvą retkarčiais užklystantis kitas paukštelis — Merops apiaster. Eurazijoje paplitę dideli plėšrieji paukščiai — grifai. Jie minta dvėseliena. Viena jų rūšis — palšasis grifas (Gyps fulvus) — aprašoma ir „Lietuvos faunoje“ (V., 1990). Stambiausias jų pošeimio atstovas yra avėdra (Gypaétus barbatus). Šis terminas padarytas taip pat, kaip ir žodžiai žuvėdra, žmogėdra. Kiti panašūs sudurtiniai žodžiai skruzdėda (ne skruzdėdra), pelėda (ne pelédra) sudaryti šiek tiek kitaip. Kodėl? Gal čia kur klaida buvo padaryta? Ne, viskas dėsninga. Žodžiai *Ivanauskas T Pasaulio paukščiai. V.:Vaga, 1971. P. 44-45. *Ivanauskas T Ten pat. P. 203. 109 žuv-ėd-ra ir av-éd-ra padaryti kartu darant sudurtinį žodį ir pridedant priesagą. Vadinasi, ornitologijos terminai avėdra ir žuvėdra yra visiskai taisyklingi. Tik nereikėtų norminiu laikyti T. Ivanausko vartoto varianto aviedra®. Kazimieras GAIVENIS *Ivanauskas T Ten pat. P 66. 110