Keletas pastabų apie sistematikos terminiją

SVARSTYMAI, SIŪLYMAI KELETAS PASTABŲ APIE SISTEMATIKOS TERMINIJĄ Didžiajame „Lietuvių kalbos žodyne“ (toliau — LKŽ) nei prie žodžio karalystė, nei prie žodžio karalija nerasime organizmų pasaulio aukščiausio pagrindinio taksono pavadinimo. „Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“ (toliau — DŽ) prie žodžio karalystė trečiosios — prk. — reikšmės „Sritis, kur kas nors vyrauja, viešpatauja“ randame iliustracinį pavyzdį grybų karalystė, bet jis pateikiamas ne kaip sistematikos terminas. Vieni botanikai šį taksoną vadina terminu karalystė AAS 17, o kiti — karalija G 170. Dažnesnis ir ilgiau vartotas terminas — karalystė. Jį ir reikėtų laikyti norminiu. Be to, kartais netaisyklingai pavadinami ir tarpiniai taksonai, pvz.: antkaralystė (Superregnum) ir pokaralystė (Subregnum). Turėtų būti: antkaralystis ir pokaralystis. Kai kurių taksonų pavadinimai turi specialias ir lotyniškas, ir lietuviškas priesagas. Pavyzdžiui, augalų skyriams pavadinti vartojama lietuviška priesaga -ūnai (lot. -phyta), klasėms -ainiai (lot. -opsida), eilėms -iečiai (lot. -ales), šeimoms -iniai (lot. -aceae). Tačiau jas vartojant reikiamo nuoseklumo dar nėra. Antai augalų eilėms pavadinti šalia priesagos -iečiai vartojamas dar ir sandas -žiedžiai. Įvairuoja varietetų ir veislių pavadinimai. Panašius nevienodumus galėtų pašalinti tik patys tų sričių specialistai kartu su terminologais. Toliau aptarsime keletą mūsų pastebėtų šios srities terminų darybos ir vartosenos nenuoseklumų. 1. Entomologijos terminija dar nesutvirtėjusi Tettigonia viridissima! Tettigonia viridissima! Nežino jis pats, kad jo vardas toks — keletą šimtmečių, — Sauk kiek tik nori pievoj ar tyruose — niekas Neatsilieps nei lotyniškai, nei lietuviškai, nei po mirties. S. Jonauskas ,,Zaliasis žiogas“ 138 Cituotame eilėraštyje poetas tarsi žaidžia lotynišku žiogo vardu. Tačiau panašiai rašoma ir akademiniame veikale „Lietuvos fauna“ (I, V., 1995), pvz.: „Tik Lietuvos pajūryje randama halofilinių vabalų. Tai rūšys, prisitaikiusios gyventi druskingose dirvose (pvz., Cicindela maritima, Dyschirius obscurus, D. impunatipennis, Bembidion pallidipenne, Pogonus chalceus, Dicheirotrichus rufithorax, Cercyon litoralis, Aegiala arenacia, Coccinella undecimpunctata, Phyllon gibbus)“ (p. 24). Tik čia jau ne poetinis SmaikStavimas, čia — mokslinis jvardijimas. Tačiau kodėl nevartojami lietuviški terminai? Juk toliau tame pačiame veikale daugelis minėtųjų vabalų vadinami jau lietuviškai, pvz.: Cicindela — šoklys, Dischirius — nykštukžygis, Bembidion — barzdukžygis, Dicheirotrichus rufithorax — rudakrūtinis žygis, Cercyon — puvėsinukas, Aegiala arenaria — kopinis mėšlavabalis, Coccinella — boružė, Phylan gibbus — pajūrinis juodvabalis ir t. t. Iš šių pavyzdžių matome, kad entomologams lotyniški profesionalizmai patogesni, mokslinėje literatūroje vien jais dažnai ir verčiamasi. Lietuviška entomologijos terminija gerokai patvarkyta leidžiant prof. S. Pileckio knygas ir akademinį veikalą „Lietuvos fauna“. Tačiau ir sutvarkytuose leidiniuose dar pasitaiko taisytinų atvejų. Pavyzdžiui, paimkime du terminus: ūsuotiškasis juodvabalis (Upis ceramboides L.) ir ūsuotiškasis dulkiagraužis (Pseudocistela ceramboides) LF II 63, 66. Yra ir vabalų šeima ūsuočiai (Cerambycidae) LF II 87. Nėra lietuvių kalboje tik būdvardžio ūsuotiškas. Entomologai jį susikuria panaudodami panašumą reiškiančią priesagą -iškas. Vadinasi, Upis ceramboides — tai į ūsuotį panašus juodvabalis. Taip pat motyvuotas ir terminas krypūnėliškasis juodvabalis (Crypticus guisguilius L.) — į krypūnėlį panašus juodvabalis. Tačiau to paties taksono terminas kailiavabalinis juodvabalis (Cylindrinotus dermestoides), būdamas tokios pat motyvacijos, padarytas jau su priesaga -inis. Bėda čia maža: priesagos -inis būdvardžiai irgi gali reikšti panašumą. Kalbininkas P. Kniūkšta, nuodugniai tyrinėjęs priesagos -inis būdvardžius, taip rašo: „Sinonimiški priesagų -iškas ir -inis būdvardžiai, kaip jau esame minėję, kalbėdami apie panašumo būdvardžius, turi reikšmės skirtybių. Būdvardžiai su -iškas turi būdingosios ypatybės žymimąją kokybinę reikšme, o su priesaga -inis — žymi daiktų rūšį“ PB 183. Vadinasi, rūšiai įvardyti šiuo atveju geriau tiktų priesaga -inis, bet su šia priesaga 139 entomologijos terminijoje daromi kitokios motyvacijos rūšiniai terminai, pvz.: kinivarpinis krypūnėlis (Paromalus parallelipipedus), pjūklelinis vaisiastraublis (Curculio crux) ir pan. Čia nurodoma ne panašumo, bet bendros gyvensenos ir mitybos reikšmė. Kadangi panašumui reikšti šios srities terminijoje priesaga -iškas vartojama ir kitais atvejais (pvz., kiaušiniškoji dusia (Hyphydrus ovatus L.), rutuliškasis kūdravabalis (Coelostoma orbiculare) ir pan.), tai priesagos -inis šia reikšme nereikėtų vartoti. Tačiau priesagos -iškas rūšinius būdvardžius reikia jvardziuoti, pvz.: kriaušiškas (=kriaušiškasis) šliužažygis (Cychrus ceraboides L.), gaubliškas (=gaubliškasis) kerpvabalis (Amphicyllis globiformis) ir pan. Tai būtų terminologinis bendrinės kalbos normos variantas. Peiktini terminai juostuotoji prūdadusia (Porhydrus lineatus) ir paprastoji naradusia (Scarodytes halensis). Vienas dalykas — nevartotinas žodis prūdas, o kitas — sudurtinio žodžio galūnė turėtų būti ne -ia, bet -ė (plg. paprastoji kūdradusė — Graptodytes granularis L.). Visiškai neaišku, su kuo reikėtų sieti sudurtinio žodžio naradusia pirmąjį sandą. Kartais vabalų pavadinimai esti pernelyg gremėzdiškos darybos, pvz.: rausiavabališkasis urvavabalis (Nemadus colonoides) ir pan. Daug paprasčiau būtų šį vabalą vadinti, pavyzdžiui, taip: rausiavabališkasis urvūnėlis. Briaunavabalius (Micropeplidae) būtų galima vadinti terminu briauniliai. Ypač reikėtų paisyti genčių pavadinimų paprastumo. Tada ir rūšių pavadinimai būtų paprastesni. 2. Augalų vardų kraipiniai Būk atlaidi ir gera Žydinčiam builiui, Kurs vis dar neišmoko Savo lotyniško vardo, Musca domestica! A. Nyka-Niliūnas „Musei“ Visi augalai ir augalėliai jau moka savo lotyniškus vardus. Juos to išmokė K. Linėjus ir jo mokiniai. Tik lietuviškų vardų vis dar trūksta 140 arba jie yra iškraipomi. Pavyzdžiui, „FLOREXLIT PAVASARIS 1998“ reklamoje gėlė lenktažiedis trimičius (Salpiglossis sinuata) gavo vardą lenktažiedis trinyčius. Tokio vardo nėra nei LKŽ, nei LBŽ, kur surašyti ne tik moksliniai, bet ir tarminiai augalų pavadinimai. Manytume, kad toks terminas nebuvėlis atsirado iš korektūros klaidos. Arba vėl kitas pavyzdys. Labai puošniai ir tvarkingai išleistoje knygoje „Sodo gėlės“ (V., 1996) randame terminą virgininė kalabarpuprė (Physostegia virginiana). Knygos rodyklėje pasitaisoma: virgininė kalabarpupė. Ir vis tiek negerai. Physostegia yra pūstatauris, o Physostigma — kalabarpupė. Taigi sumaišyti du visiškai skirtingi augalai. Jų lietuviški vardai irgi, galima sakyti, niekam tikę. Pūstataurį galima palikti tik todėl, kad jis yra vartotas LBŽ, o vietoje kalabarpupės geriau tiktų lietuviškas žodis pupuėlė. Lietuviškiems augalų vardams reikėtų teikti pirmenybę. Pavyzdžiui, dabar konkuruoja terminai čėras ir eleboras. Tai labai anksti pražystančio, bet nuodingo augalo pavadinimas. Pirmasis terminas yra vartotas J. Pabrėžos, bet LKŽ pateikiamas be kryželio (t. y. vartotinas), o antrasis — sugramatintas graikiškos kilmės lotyniškas terminas Helleborus. J. Pabrėžos termino nereikėtų pamiršti. Kai kurie lotyniški skoliniai sunkiai ištariami, net nepanašūs į augalų vardus. Antai gražiai išleistoje knygoje „Kambarinės gėlės“ (V., 1997) randame nepakankamai sulietuvintų augalų vardų. Vienas tokių vardų — veltheimija (Veltheilmia). Ją būtų galima vadinti naujadaru pluoštažiėdė, nes jos žiedynas susideda iš daugelio mažų varpelio formos žiedelių. Keisti gėlių pavadinimai nidularijus, pteris, šaflera. Pirmąją gėlę būtų galima vadinti žodžiu lapokė, nes jos lapai išvaizdūs. Antrąją gėlę galėtume įvardyti naujadaru papartūnas, nes jos „gentyje yra apie 280 rūšių vasaržalių, pusiau visžalių ir visžalių paparčių“ KG 221. Trečiajai gėlei pavadinti galėtų tikti naujadaras šakotė, nes jos stiebui labai būdingas šakojimasis. Lietuviškus naujadarus būtų galima vartoti šalia skolinių, kad ilgainiui įsitvirtintų šios srities nomenklatūroje. Kai kurie lauko ar kambarinių gėlių skolinti pavadinimai netiksliai rašomi arba netinkamai gramatinami. Pavyzdžiui, iš Peru ir Ekvadoro kilusi maloniai kvepianti gėlė vadinama terminu kvapnusis elijotropas (Heliotropium arborescens) SG 86. Turėtų būti: kvapnusis 141 heliotropas, nes jos žiedeliai gręžiasi į saulę, kuri graikiškai vadinama žodžiu helios. Viena iš alpinariumo gėlių vadinama žodžiu etijonema (Aethionema) SG 100. Turėtų būti: etionema. Dažniausiai auginama tik viena jos rūšis — didžiažiedė etionema (Aethionema grandiflora). Daugiametė prerijų gėlė grakščiais žiedynais vadinama sudėtiniu terminu varpotasis lijatris (Liatris spicata) SG 155. Taisyklingas terminas turėtų būti liatris. Panašiai netiksliai rašomas ir terminas širdžialapė tijarėlė (Tiarella cordifolia). Turėtų būti: širdžialapė tiarelė. Žemaūgis kambarinis papartis vadinamas skolintu terminu adijantas (Adiantum) KG 130. Turėtų būti: adiantas. Kambarinės palmės, kurių lapai labai originalūs, galuose atrodo tarytum apspurę, vadinamos terminu karijota (Caryota) KG 150. Šį terminą irgi reikia rašyti be j, būtent: kariotė. Verstinėse knygose kai kurie tolimųjų kraštų augalų pavadinimai lieka neišversti, nes nėra lietuviškų atitikmenų, pvz.: Adenium obesum, Beaucarnea recurvata, Exacum affine, Jatropha podagrica, Medinilla magnifica ir kt. (KAE 126). Pasitardami su specialistais, vertėjai jiems pavadinti galėtų siūlyti ir naujadarus, juoba kad kai kurių paminėtų gėlių skiriamieji požymiai yra labai ryškūs. Pavyzdžiui, Adenium obesum būtų galima vadinti terminu tuklioji stiebūnė, nes jos stiebas labai storas, panašus į medžio kamieną. Agavinių šeimos iš Meksikos kilusį augalą Beaucarnea recurvata būtų galima vadinti sudėtiniu terminu lenktaldapé agavūnė. Maloniai kvepiančiai kambarinei gėlei Exaccum affine pavadinti galėtų tikti naujadaras enėrginė žiedūnėlė, nes ji žydi labai gausiais mažais žiedeliais ir gydo depresijas bei aktyvina plaučius. Kitais atvejais lotyniški augalų pavadinimai neverčiami net ir tuo atveju, kai atitinkami lietuviški terminai vartojami toje pačioje knygoje. Pavyzdžiui, vaistinę medetką (Calendula officinalis) „tinka derinti su Ageratum, Salvia farinacea, Tagetes, Delphinium, Heliopsis, Rudbeckia, Calamagrostis“ SG 82. Ten pat, kitose teksto vietose, Ageratum vadinama žydrūnu, Salvia farinacea — miltuotuoju šalaviju, Delphinium — pentinium, Heliopsis — saulakiu, Rudbeckia — rudbekija, Calamagrostis — lendrūnu. Toks terminų vartosenos nenuoseklumas yra nepateisinamas. Beje, gėlių veislių pavadinimai yra neverčiami. 142 SUTRUMPINIMAI AAS Galinis V. Aukštesniųjų augalų sistematika, Vilnius, 1984. DŽ Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, Vilnius, 1993. G Urbonas V. Grybai, Vilnius, 1986. KAE Hoffmann E. K. Kambarinių augalų energija, Vilnius, 2000. KG Kambarinės gėlės, Vilnius, 1997. LF Lietuvos fauna. Vabalai 1, 2, Vilnius, 1995, 1997. LBŽ Lietuviškas botanikos žodynas. Red. J. Dagys. Kaunas, 1938. LKŽ Lietuvių kalbos žodynas 5, Vilnius, 1959. PB Kniūkšta P. Priesagos -inis biidvardziai, Vilnius, 1976. SG Hertlé B., Kyrmejeris P., Nikig M. Sodo gėlės, Vilnius, 1995. Kazimieras GAIVENIS Kazimieras GAIVENIS Gauta 2001 06 10 Lietuviy kalbos institutas Antakalnio g. 6, 2055 Vilnius E. paštas [email protected] 143