J. A. Pabrėžos geografijos vadovėlio terminai

Robertas GEDRIMAS Šiaulių universitetas J. A. PABRĖŽOS GEOGRAFIJOS VADOVĖLIO TERMINAI Jurgis (vienuolis Ambraziejus) Pabrėža — žymus XIX a. I pusės lietuvių gamtininkas, gydytojas, kunigas, vienuolis, šiandien labiausiai vertinamas kaip lietuvių mokslo terminijos pradininkas. Tai pirmasis lietuvis, pradėjęs mokslo darbus rašyti lietuviškai. Pabrėža, kilęs iš Večių kaimo (Lenkimų parapija, Skuodo valsčius), sąmoningai rašė tik tarmiškai, gimtąja šiaurės žemaičių kretingiškių šnekta. Jis savo raštų kalbos nemėgino derinti prie kitų tarmių, nesistengė, kad jo veikalai būtų suprantami visiems Lietuvos žmonėms, kaip kad vėliau darė iš tos pačios parapijos kilęs Simonas Daukantas ar kiti ano meto rašytojai. Kaip teigia G. Subačius, Pabrėža jau galvojo apie bendrinės rašomosios žemaičių kalbos kūrimą ir kaip pagrindą jai paėmė gimtąja šiaurės žemaičių patarmę (Subačius 1996: 43). Vadinasi, ir jo mokslo darbuose vartojami terminai turėjo tapti bendrinės rašomosios žemaičių kalbos leksikos svarbia dalimi. Dėl to Pabrėža terminus kūrė ypač atidžiai ir stengėsi, kad jie atitiktų tarmės dvasią, būtų priimtini jos vartotojams, kitaip sakant, galėtų įsigalėti bendrinėje kalboje. Pabrėža beveik nebuvo išvykęs iš Žemaičių krašto, išskyrus kelerius studijų metus Vilniaus universitete, tuomet vadintame LDK vyriausiąja mokykla', tad jo kalbos neveikė kitos lietuvių tarmės. Galima sakyti, kad Pabrėžos veikalų kalba yra autentiška to meto žemaičių tarmė. Neabejotinai didžiausi Pabrėžos nuopelnai yra botanikos terminijai. Lietuvių botanikai, dar ir šiomis dienomis, pristigę kokio žodžio augalui pavadinti, kartais akis kreipia į šimtamečius Pabrėžos rankraščius“. Be botanikos, Pabrėža dar labai domėjosi ir geografija. Tai ' Beveik visi autoriai, kiek plačiau tyrę Pabrėžos biografiją, mano, kad jis Vilniaus universitete studijavęs 1792-1794 m., o Vaclovas Biržiška teigia, kad Pabrėža į Vilniaus universitetą įstojęs tik 1793 m. ir studijavęs iki 1794 m. (plačiau žr. Gidžiūnas 1994: 13). * Naujausio Botanikos vardų žodyno (1998) įvade nurodoma, kad vienas iš augalų pavadinimų šaltinių buvo Pabrėžos rankraščiai (BV Ž 1998: 7), 117 rodo du didžiuliai pasaulio atlasai“, išlikę Iš jo asmeninės bibliotekos. Viename iš jų Pabrėžos ranka lenkiškai yra surašytos valstybės, kraštai ir jų didžiausi miestai, atlaso gale daugelis valstybių aprašyta smulkiau. Kauno viešojoje bibliotekoje irgi saugomas vienas geografijos veikalas* iš Pabrėžos asmeninių knygų (žr. Pribušauskaitė 1982: 35). Vis dėlto svarbiausias ir svariausias Pabrėžos domėjimosi geografijos mokslu įrodymas yra jo žemaitiškai rašyta nedidelio formato (166 puslapių) penkių pasaulio dalių politinės ir fizinės geografijos rankraštinė knyga“. Šią knygą visi tyrėjai sutaria laikyti vadovėliu, nes joje yra išdėstyti fizinės ir politinės geografijos pagrindai ir ji veikiausiai buvo skirta naudoti mokykloje. Tiesa, joje mokiniams nėra jokių užduočių ar klausimų. Kiek plačiau ją tyrinėjęs J. Tarvydas teigia, kad tai pirmasis lietuviškas geografijos vadovėlis" (Tarvydas 1972: 55). Šis veikalas Pabrėžos biografams leidžia teigti, kad 1816 m. įstojęs į Kretingos pranciškonų vienuolyną šio vienuolyno mokykloje, be tiky- * Vieną atlasą sudaro penkiasdešimt žemėlapių (Atlas von 50 Karten), kitą — aštuoni: viso pasaulio (Mappa Totius Mundi...), Europos, Lenkijos Karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (Regni Poloniae Magnigue Ducat Lithuaniae...) ir kt. Dabar jie saugomi Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Rankraščių skyriaus Pabrėžos fonde (F 124-8; F 124-9). * [L.] Echard. Dykcyonarzyk geograficzny, czyli Opisanie Krélestw... pirmas ir trečias tomai, išleisti Varšuvoje 1783 metais. 5 Šis Pabrėžos rankraštis yra be antraštinio lapo, taigi nežinomas jo pavadinimas, o bibliografijoje vadinamas pagal pirmąsias eilutes: Įžęgis. // Geograpyje (:Žemiuraszis) ira apraszims žemys |...). Rankraštis saugomas Lietuvos mokslų akademijos bibliotekos Rankraščių skyriuje (F 9-3361). * Ne visi geografai šią knygą laiko pirmuoju lietuvišku geografijos vadovėlių. S. Vaitekūno Enciklopediniame geografijos žodyne teigiama, kad „1898 m. P. Vileišis parašė pirmąjį lietuvišką geografijos vadovėlį“ (Vaitekūnas 1994: 215). Čia reikėtų patikslinti: P. Vileišio Trumpa geografija arba žemės aprašymas (Čikaga, 1898) yra pirmasis spausdintas originalus lietuviškas geografijos vadovėlis. Geografės I. Švarcaitės nuomone, pirmuoju lietuvišku geografijos vadovėliu galima vadinti ir Simono Daukanto Būdą, nes jame daug geografijos terminų (Švarcaitė 1981: 213). Kiti geografai pripažįsta, kad Pabrėža yra seniausio lietuvių geografijos vadovėlio autorius (Kudaba, Bieliukas 1976: 207). 118 bos, lotynų kalbos ir gamtos mokslo, Pabrėža dar dėstė geografija' (Gidžiūnas 1994: 70). Pabrėžos geografijos vadovėlio sandara paprasta. Knyga prasideda įžanga (Įžęgis, p. 1-13), kurioje apibūdinamas geografijos mokslas, nurodomos jos rūšys (geograpyje matematycznyny, fizycznyny, palytycznoji) ir apibrėžiami pagrindiniai terminai. Toliau vadovėlis pagal žemynus suskirstytas į penkias dalis (arskirios). Daugiausia vietos skiriama Europai (Europa, p. 13-113), kitiems žemynams — Azijai (Azva, p. 113-139), Afrikai (Afryka, p. 139-146), Pietų ir Šiaurės Amerikai (Ameryka, p. 146-162), Australijai (Australije arba Oceanije, p. 162— 166) — pusė tiek vietos. Skyriaus pradžioje pateikiami bendrieji duomenys apie žemyną, toliau atskirai aprašomos to žemyno valstybės (plačiau apie knygos sandarą žr. Tarvydas 1972: 55-56). Knygoje nėra nurodyta parašymo data. J. Tarvydas mano, kad vadovėlis parašytas po 1825 m., nes jame minimas Rusijos caras Nikolajus I, kaip tik tais metais pradėjęs valdyti, ir ne vėliau kaip 1830 m., nes nuo tada Pabrėža atsidėjęs vien botanikai (Tarvydas 1972: 56). Matyt, remiantis šia nuomone, bibliografijoje irgi nurodoma, kad Pabrėžos Geografija parašyta po 1825 m. (Kišūnienė 1972: 97). Tačiau Pabrėžos geografijos vadovėlio datavimą leidžia patikslinti dar vienas svarbus faktas. Knygoje yra minimas popiežius Grigalius XVI, tapęs popiežiumi 1831 m., t. y. daug vėliau, nei Rusiją pradėjo valdyti caras Nikolajus I: Poniawoojeczié ira Grygaalos XVI. galwa bažniiczys Riimyszkoosys® 63. Vadinasi, Pabrėža ją parašė po 1831 m. Tai patvirtina ir rašybos analizė. G. Subačius, išnagrinėjęs Pabrėžos veikalų rašybos raidą, nustatė, kad ši knyga yra vienas pirmųjų Pabrėžos veikalų, rašytų su priebalsėmis čž, £ž ir sudvejintomis balsémis’, ir linksta manyti, kad knyga sukurta apie 1831-1834 metus (Subačius 1996: 42). " Kadangi Pabrėža žemaitiškai parengė geografijos vadovėlį, galima manyti, kad jis ir mokiniams geografiją aiškindavęs žemaitiškai (Gidžiūnas 1994: 72). * Dėl Pabrėžos rašybos žr. Jonikaitė 1972: 62-65; Subačius 1996: 11-113. ? Knygos pradžioje šios ypatybės vartojamos daug rečiau, į antrąją knygos pusę ju gausėja, dėl to Ir straipsnyje tas pats žodis gali būti nevienodos rašybos. 119 Pabrėža niekur nenurodo, kokiais šaltiniais rėmėsi rašydamas šią knygą. Veikiausiai jis naudojosi lenkiškomis geografijos knygomis, tai rodo tikrinių vardų lenkiškos lytys, pvz., Wataakaa „Italija“ 57 (į tai atkreipė dėmesį ir Tarvydas 1972: 57). taip pat knygoje retesni terminai aiškinami lenkiškai. Ko gero, tai nebuvo vieno kurio veikalo vertimas ar sekimas, nes neaptikta panašaus lenkiško geografijos veikalo, išleisto XVIII a. pab. — XIX a. pr., kuriame taip glaustai būtų aprašytos visų žemynų valstybės. Pabrėžos vadovėlis gal kiek primena K. Wyrwicziaus Geografiją (Wyrwicz 1799). Čia, kaip ir Pabrėžos knygoje, pirmiausia paaiškinami svarbiausieji terminai. Apibrėžimai abiejose knygose formuluojami panašiai, tik Wyrwiczius juos pateikia klausimų ir atsakymų forma: plg.: Geograpyje (:Žemiuraszts) ira apraszims žemys, qt kory giwenam 1 ir Co iest geografia? Geografia abo nauka kraiopisarska iest Opisanie Ziemi (Wyrwicz 1799: 1). Wyrwicziaus Geografija negalėjo būti pagrindinis Pabrėžos šaltinis, nes joje aprašomas tik vienas Europos žemynas. Pabrėža, matyt, naudojosi visais jam prieinamais šaltiniais Ir žemaitiškai išdėstė svarbiausias fizinės ir politinės geografijos žinias apie visus pasaulio žemynus. Kalbos mokslo istorijos dėlei reikėtų paminėti, kad pirmajame lietuviškame geografijos vadovėlyje yra išvardytos pagrindinės Europos kalbų grupės, pvz.: Lyizéwiu binktoryniu rokou wyinoulyka 1) biskayskynis; 2) szkockoiryckynis (: celtogaulskynis); 3) cymbryiskynis; 4) finskynis; 5) grekynis; 6) totynyszkasis; 7) arnauckynis arba albanskynis; 8) germanskynis; 9) žemaytynis, lyitowynis, yr tatwyszkasis, 10) slowianskynis; 11) torkyszkaa-tatarynis. Apar tu židyszkasis yr Cygonyszkasis 19— 20. Kaip matyti, čia į vieną greta su indoeuropiečių kalbų grupėmis pakliuvo ir kitų kalbų šeimų grupės (terminu biskayskynis turbūt vadinama baskų kalba, finskynis — tai finougrų šeimos kalbų grupė ar kalba; tiurkų — torkyszkaa-tatarynis). Pabrėža nevartojo vieno termino baltų kalbų grupėms pavadinti, o žemaičių tarmė laikoma atskira baltų kalba ir nurodoma pirmoji. Lietuvių kalbotyrai ir geografijos mokslui šis Pabrėžos darbas yra svarbus kaip vienas pirmųjų lietuviškų geografijos terminų kūrimo pavyzdžių. Taip pat neabejotina jo vertė istorinei leksikologijai ir dialektologijai. Deja, lietuvių geografai nepasekė botanikų pavyzdžiu ir 120 juo nesinaudojo kurdami lietuviškus geografijos terminus". Neparodė Pabrėžos geografijos vadovėliui reikiamo dėmesio ir leksikografai — jo žodžiai nepateko į didiji Lietuvių kalbos žodyną (LKZ). Pabrėžos Geografijoje rasta per 250 terminų, iš jų apie 200 yra vienažodžiai. Suprantama, čia vartojami ne vien geografijos terminai, rasta nemažai Ir kitų, geografijai artimų, sričių terminų. Aptardamas ekonominę šalies padėtį, autorius neišsiverčia be ekonomikos terminų, aprašydamas šalies karines (sausumos ir jūrų) pajėgas, vartoja karybos, laivininkystės terminus. Taip pat vadovėlyje rasta botanikos, zoologijos (augalų ir gyvūnų pavadinimai), chemijos, kalbotyros, tikybos, architektūros ir kai kurių kitu sričių terminų. Straipsnyje Pabrėžos vadovėlio terminai analizuojami pagal jų šaltinius: 1) paimti iš gyvosios kalbos, 2) pasidaryti savo kalbos žodžių darybos priemonėmis, 3) pasiskolinti iš kitų kalbų. Paprastuju žodžių terminizavimas Paprastųjų kalbos žodžių vertimas terminais vadinamas terminizavimu. Terminizacija paprastai yra susijusi su didesniu ar mažesniu semantiniu (kartais Ir gramatiniu) žodžio modifikavimu ir apibrėžimu. Dažniausiai terminizuojamo žodžio reikšmė yra išplečiama, susiaurinama, apibendrinama ar perkeliama pagal tam tikrą požymį visai kitam dalykui pavadinti (Keinys 1980: 64; Klimavičius 1996: 6). Pabrėža, pirmasis pradėjęs lietuviškai kurti geografijos tekstą, iškart pristigo specialiųjų žodžių pavadinti įvairioms geografijos sąvokoms. Suprasdamas, kad geografija (ypač fizinė) yra ta mokslo sritis, kurios sąvokoms įvardyti galima lengvai ir daug paimti liaudies kalbos žodžių, Pabrėža drąsiai ėmėsi terminizuoti savo tarmės žodžius. Geografijoje vartojama per 80 terminizuotų paprastųjų žodžių (40 proc. visų vienažodžių terminų). "Kai kurie geografai (Švarcaitė 1981: 213) Pabrėžai ne visai pagrįstai prikiša, kad jis daugiausia vartojęs savo susikurtus, o ne iš gyvosios kalbos paimtus geografijos terminus, 121 Pabrėža nemažai terminizavo tarmėje vartojamų svetimų žodžių, kurie dabar laikomi barbarizmais (svetimybėmis), pvz.: rieds „valstybine santvarka, valdžia“ 106, rinkis 88 „apskritis, apygarda“, robežee 13 „sienos“, swiets „pasaulis“ 147 (iš šio žodžio daroma ir daugiau terminų, pvz., swietingoms 20). Sudėtinių terminų dėmenimis irgi neretai imami liaudies kalboje vartojami svetimi žodžiai, pvz.: leciugs katnu „kalnų grandinė, kalnynas“ 5; beswietys satas „negyvenamosios salos“ 157; lousyijy miestaa „Jaisvieji miestai“ 76. Pabrėža, matyt, juos suvokė kaip gyvosios kalbos žodžius, nes jie plačiai buvo (kai kurie ir dabar yra) vartojami žemaičių tarmėje. Jų vertimą terminais turime laikyti ne terminų skolinimusi, o terminizacija. Taip pat terminizacijos, o ne skolinimosi rezultatu laikomi ir terminizuoti senieji skoliniai. Pirmiausia Pabrėžos geografijos vadovėlyje terminizuojami ir semantiškai beveik nekeičiami paprastieji žodžiai, susiję su geografine aplinka, klimatu, reiškiantys negyvosios gamtos kūnus ir reiškinius, pvz.: dauba 130, debesys — debesis 124, ežers 6, jura ar mary 5, katns 6, katwa 5, liitos — lytus 116, ors 24, 6py ~ upė 6, éula 132, pakalny 151, pawasaris 20, puga 7, sata 4, seklyma „sekluma“ 12, snyigs ~ sniegas 133, uksyna ~ ūksena 124, undou ar wandou ~ vanduo 5, undenis 77, wies ~ vėjas 7, wasara 20, wietra 7, Zyima — žiema 21, Zemy 1. Visi Sie žodžiai yra seni baltiški, kai kurie paveldėti iš indoeuropieciy prokalbės ir žinomi ne tik žemaičiams, bet ir kitomis tarmémis $nekantiems žmonėms. Kaip rodo LKZ, dauguma jy yra daugiareikSmiai. Veikiausiai ne viena reikšme jie buvo vartojami ir Pabré70s laikais. Šioje geografijos knygoje terminizuota jų pagrindinė reiksmė. Panašiai paprastuosius žodžius terminizavo ir kiek vėliau už Pabrėžą terminologijos darba dirbęs kitas žemaitis Laurynas Ivinskis (plačiau žr. Auksoriūtė 1997: 45). Daug senų baltiškų žodžių terminizuota naudingosioms iškasenoms pavadinti, pvz.: auksos 25, droska 123, gelžys 25, ruudas 125, sydabros 25, szwyns 41 ir szwens 123 — švinas, waris 25. Reikia paminėti, kad Pabrėža jau vartoja tokius pat kaip ir dabar pasaulio šalių pavadinimus!!: "" Pavyzdžiui, 1906 m. išleistame J. Jablonskio redaguotame S. Mečiaus geografijos vadovėlyje Trumpas žemės aprašymas vartojami kitokic pavadinimai: rytai, vaka122 Daboty reek ketores binktorynes szalis, arba aplinkomus (okolice) swieta: Pyitus (:poludnie meridies ar Sud)"; Sziaury (:Potnoc, Septentrio ar Nord); Ritaa (:Wschod. Oriens ar Est); Wakaraa (Zachod. Occidens ar Ouest) 12-13. Tai taip pat terminizuoti gyvosios kalbos žodžiai. Knygoje vartojama keletas terminizuotų liaudies kalbos žodžių ne tik fizinės, bet ir politinės, ekonominės geografijos realijoms pavadinti, pvz.: amataa 26, giwentojee 25, 166, miests 33, dusts ~ uostas 6, pylys 60, preky 113, szalys 9, valde — valdžia 10. Dalis šių žodžių yra senieji skoliniai, pvz.: germanizmas amataa, slavizmas miests. Paprastųjų žodžių terminizavimas yra susijęs su terminų apibrėžimu. Termino reikšmė turi būti tiksliai apibrėžta. Nemažai liaudies geografijos terminų knygos įžangoje (Į[žęgis, p. 1—13) apibrėžiami, t. y. jiems tarsi suteikiamas mokslinio termino statusas, pvz.: sata (:Insula) ira dalys žemys ysz wysu szalu wądenio aplyita 4; Opy ir tay sorinkyms undyns saldziojy, wago tekąty 6. Kaip jau minėta, neretai terminizuojamo paprastojo žodžio reikšmė yra išplečiama arba susiaurinama, kartais gyvosios kalbos žodis į terminiją perkeliamas visai kitam dalykui pagal panašumą ar kitą bruožą pavadinti. Tokius terminizuotus žodžius galima laikyti semantiniais dariniais. Nauja terminizuoto žodžio reikšmė su paprastojo žodžio reikšme turi bendrų semų, kurios motyvuoja naująją, termininę, reikšmę. Paprastojo žodžio reikšmė ir termino reikšmė yra nevienodai artimos, tai priklauso nuo to, kiek jos turi bendrųjų semų ir ar jos įeina į reikšmės branduolį, ar į reikšmės periferiją. Jei paprastojo žodžio ir termino reikšmių branduoliai sutampa, tai jos nelaikomos skirtingomis sememomis ir žodynuose neskiriamos, pavyzdžiui, jau minėtų žodžių, reiškiančių įvairius gamtos kūnus ir reiškinius (kalnas, upė, vėtra ir kt.), ir DZ, ir LKŽ nurodoma viena reikšmė (neskiriamos dvi — paprastoji ir su pažyma geogr. reikSmés)". riai, Ziemiai, vasariai. J. Jablonskis dar ir Mūsų Zodynélyje (1918) nebuvo apsisprendes, kurie pasaulio šalių pavadinimai tinkamesni, vartojo nemažai sinonimų. * Pabrėža šalia naujo termino ar, jo manymu, retesnio žodžio skliausteliuose po dvitaškio, kartais po jungtuko ar, dažnai pateikia lenkišką, rečiau lotynišką ar kitos kalbos atitikmenį arba lietuvišką sinonimą. 3 DZ tik kalnas turi reikšmę su pažyma geogr., bet nėra skiriama paprastoji pirmine reikšmė; žodžių upė ir vėfra reikšmės šios pažymos neturi. 123 Terminizuodamas žodžius, Pabrėža nevengė įvairių semantinių keitimų. Geografijos vadovėlyje randame paprastųjų žodžių, kurių terminizuota reikšmė yra susiaurinta. Zodziais wersmie, szaltynis (6) pavadintos upės ištakos, pvz.: prade dpvs wadvnas wersmie ar szaltynis 6. Knygos gale šalia žodžio szaltynis yra pavartotas dar vienas sinonimas werdolis: szaltynis (ar werdolis zrzodlo) 131. Pagrindinė žodžio šaltinis reikšmė yra „vieta, kur iš požeminio vandens gyslos teka vanduo“ (LKŽ XVIII), t. y. vieta, nebūtinai duodanti upei pradžią. O žodžio versmė ketvirtoji reikšmė LKŽ yra „upės ištaka“, iliustraciniai sakiniai pateikiami iš K. Būgos ir M. Daukšos raštų. Verdulis LKŽ laikomas žodžio virdulys fonetiniu variantu ir neskiriama jo reikšmės „šaltinis, versmė“, bet yra pateikiamas šio žodžio vedinys verdulingas „šaltiniuotas“ ir vienas iliustracinis pavyzdys iš Pabrėžos botanikos raštų (LKŽ XVIII). LKŽ duomenys nerodo, kad žodžiai šaltinis ir verdulis būtų vartoti reikšme „Upės Ištakos“, matyt, juos galima laikyti individualiais Pabrėžos terminais, Pabrėžos vadovėlyje randame ir daugiau terminų, kurių reikšmės LKŽ nėra fiksuotos, matyt, kiti autoriai tokiomis reikšmėmis šių žodžių nevartojo. Galima sakyti, kad tai individualūs Pabrėžos geografijos terminai. Žemaičių tarmės žodžiu troba geografijos vadovėlyje yra pavadinti parlamento rūmai, pvz.: [...] sodietamy ysz karaliaus ir dweju trobuu: ysz koriu pyrmoji sosyded ysz Senata, qtroji ysz Pasfu yr Depotawotuju 43. Terminizuoto paprastojo žodžio ertmė reikšmė „tuščia patalpa, tuščias plotas, tuščia vieta“ (LKŽ II) yra apibendrinta, sukonkretinta — ertmy 105 „teritorija“ (ta pačia reikšme vartojamas terminas ertiby 2). Terminizuodamas paprastojo žodžio vaisius daugiskaitos formą waysey 25, Pabrėža reikšmę labai išplėtė, šiuo žodžiu vadino valstybėje auginamus gyvulius bei augalus ir gaunamas naudingąsias iškasenas (plg. vaisius 8. „turtas“ LKŽ XVII). Geografijos vadovėlyje žodžiu dyrzos 20 vadinamas klimatas ir klimatinė juosta, šalia jo vartojamas ir dūrinys žemdyržis, pvz.: Dyržds ar Žemdyržis, klimat 24. Įlankai pavadinti Pabrėža vartojo tris žodžius: atkdta, arba ataka, ar kolšžy juryny 5. To meto lenkų geografijos knygose Irgi buvo vartojami trys terminai, plg.: zatok, odnoga morska, golf (Wyrwicz 1799: 14). Pirmasis žodis atkula retas, matyt, tik šiaurės žemaičių vartoja124 mas reikšme „platesnė upės vieta, kur ji įsiterpia i krantą ir kur vanduo lėčiau beteka; užtakis“., LKZ šio žodžio vartojimo šaltiniai nurodomi Pabrėžos raštai ir duodami du iliustraciniai sakiniai taip pat iš Pabrėžos tarmės ploto — Plungės ir Salantų (LKŽ I). Kad šį žodį vartotų kiti žemaičiai, nėra duomenų, nerandame šio žodžio ir DūnŽ. Tarmėje (ir Pabrėžos botanikos raštuose) arkula vartojamas kalbant apie upės užtakį, o geografijos vadovėlyje Pabrėža jo reikšmę apibendrino ir juo pavadino Jūros įlanką, pvz.: Babelmandeb (:wartaa smertv) jung juura arabyny so atkolo arabyny arba juuro raudoonoujy 135. Kiti sinonimai, matyt, yra sudaryti nusižiūrėjus į lenkiskus terminus: ataka (= attaka) yra susidarytas pagal lenk. zarok (su galūne iš veiksmažodžio atiteka), o sudėtinis terminas kolsžy jurvny išsiverstas iš lenk. odnoga morska. Sąsiauriui pavadinti žemaičių tarmėje nebuvo jokio žodžio. Pabrėža šiai sąvokai įvardyti terminizavo galūnės vedinį pargniuža 6. Nors šis žodis yra aiškus darinys, vis delto galima sakyti, kad Pabrėža jį paėmė gatavą Iš gyvosios kalbos, o ne pats išsivedė iš veiksmažodžio pergniaužti, nes jo nė viena reikšmė („perspausti“; „pertempti“; „pusiau per liemenį persmaugti (drabužį)“ LKŽ III) nemotyvuoja termino reikšmės „Siauras vandens ruožas tarp žemynų, salų arba tarp žemyno ir salos, jungiantis gretimus vandenynus, jūras ir kitus vandens telkinius“ (Vaitekūnas 1994: 171). O paprastasis žodis pergniauža (ir JO variantas pargniiūža) ,suplonéjimas, susiaurėjimas tarp dviejų storesnių, platesnių dalių, įsmauga“ (LKŽ IX) yra perkeltas sąsiaurio sąvokai pavadinti pagal požymį „susiaurėjimas, suplonėjimas“'*. Sinonimiškai šalia termino pargniuža vartojamas sudėtinis terminas ąksztibe juryny 6, kuris yra vertinys iš vokiečių kalbos dūrinio Meerenge „Sąsiauris“ (vok. Meer „jūra“, Enge „siaurumas, ankštumas“), lenkų vadovėliuose taip pat buvo vartojami du terminai ciešnina, abo przemyska morska (Wyrwicz 1799: 14). Šalia termino pargniuža kartais vartojamas būdvardis ankštas, pvz.: ąkszto pargniuzé Faro di Messina 66. * Klaipėdoje leistame laikraštyje „Lietuwiszka Ceitunga“ pergniūža pavartotas taip pat kaip geografijos terminas siauram žemės (ne vandens) ruožui pavadinti — sąsmauka (LKZ 1X). 125 paspolito arba Daugiuwaldy; Demokratveznynis arba gaujewaldis; Arystokratycznynis arba dvdoumenwaldis 10. Keleta terminų Pabrėža sudarė versdamas lenkų kalbos terminus, pvz.:Jurtarpis „sasmauka“ 4 (plg. lenk. miedzymorze); rakweykalaa „rankų darbas“ 26 (plg. lenk. rekodziela); poskaraalos „vicekaralius, karaliaus vietininkas“ 59 (plg. lenk. wicekrol). Atskirai minėtini vietų pavadinimai su priesaga -vsré. Kaip teigia S. Ambrazas (2000: 69-70), šie vietų pavadinimai atsirado mūsų raštijos pradžioje dėl slavų įtakos ir jie laikytini vertiniais"". Jų randame ir Pabrėžos vadovėlyje, pvz.: ciesorysty 9: konygayksztisty 9; ponisty „valstybė“ 9 (plg. lenk. paristwo). Vartojama vietų pavadinimų ir su slaviska priesaga -stvo, pvz.: grabstwo 9, laudgrabstwo 9, waywadztwa 43. Aiškiai veikiamas lenkų kalbos, Pabrėža keliems žodžiams suteikė svetimas reikšmes: žemy „žemynas“ (plg. lenk. lgd „žemė, sausuma, žemynas“), pvz.: Dydesniosses dalis juré neparskyrtas wadynas Zemiemis (: Lqdami) arba dalvmis žemys 3; kotka „(žemės) rutulys“ 5 (plg. lenk. kula ziemska „žemės rutulys“). Iš pastarojo žodžio pasidarytas vertinys poskolkis „pusrutulis“, pvz.: at poskolkio saulielidynio 3. Šiek tiek keista, kad Pabrėža, vartodamas pasaulio dalies pavadinimą, paimtą Iš gyvosios kalbos — vakarai, vakarų pusrutulį pavadina vertiniu — saulielidynis, plg. lenk. zachodni, o rytų pusrutulį vadina ritynio 3. Pagrindinis veiksnys, lėmęs Pabrėžos sprendimą verstis terminus, matyt, buvo to meto nuostata — turėti savų terminų. Pasakytina, kad Pabrėža vertinius dažnai vartojo ne kaip pagrindinius terminus, o šalia skolinių. Išvados 1. Pabrėžos geografijos vadovėlis (parašytas po 1831 m.), laikytinas pirmuoju lietuvišku geografijos vadovėliu, liko nespausdintas, tad mažai kam buvo prieinamas paskaityti. Juo pradėtas lietuviškos geografijos terminijos kūrimo darbas nebuvo perimtas vėlesnių auto1 LKG šie žodžiai nelaikomi vertiniais (LKG I 402). 132 rių, net S. Daukantas, kalbėjęs ta pačia tarme, su kuriuo Pabrėža palaikė ryšius, nevartojo šių terminų. 2. Kurdamas geografijos terminus, Pabrėža pakankamai proporcingai naudojo šiuolaikinės terminologijos skiriamus pagrindinius terminų Šaltinius: 1) gyvosios kalbos leksika; 2) žodžių darybos išgales; 3) kitų kalbų leksiką. 2.1. Sėkmingai terminizuota specialioji liaudies geografijos leksika; nemažai tarmės žodžių paversta terminais, perkėlus jų reikšmę pagal tam tikrą bruožą kuriai nors geografijos sąvokai pavadinti. 2.2. Naujadarai dažniausiai kurti toms geografijos sąvokoms, kurioms Ir vėliau buvo daromi lietuviški žodžiai (dydjuris, plg. vandenynas). Vienas kitas Pabrėžos sukurtas terminas (dgnakalnis, plg. ugnikalnis) prilygo J. Jablonskio naujadarams, kurie dabar yra geografijos terminai. 2.3. Skolintasi daugiausia tie terminai, kurie atspindi svetimų kraštų realijas Ir rečiau vartojami, o Iš kitų kalbų versti tie terminai, kurie geografijos moksle pakankamai dažni ir neturi atitikmenų žemaičių tarmėje. LITERATŪRA Ambrazas S. 2000: Daikravardžių darybos raida 2, Vilnius. Auksoriūtė A. 1997: Paprastųjų žodžių terminologizavimas XIX a. (L. Ivinskio Prigimtitimené). — Lituanistica 3 (31), 44-53. Barauskaitė J. 1995: Leksikologija. — Lietuvių kalba 1, Vilnius, 4-77. BVZ - Botanikos vardų žodynas. Red. R. Jankevičienė, Vilnius, 1998. DLLŽ - Simono Daukanto raštai: Didysis lenkų-lietuvių kalbų žodynas 1-3. Parengė G. Subačius, Vilnius, 1993-1996. DiinZ - Vitkauskas V. Šiaurės rytų dūnininkų šnektų žodynas, Vilnius, 1976. DZ -— Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, Red. St. Keinys, Vilnius, 1993. Gidžiūnas V. 1994: Jurgis Ambraziejus Pabrėža (1771-1849), Roma-Vilnius. Jonikaitė Z. 1972: Apie J. Pabrėžos botanikos veikalų rašybą. — Jurgis Pabrėža (1771-1849), Vilnius, 62-65. Keinys St. 1980: Terminologijos abécélé, Vilnius. Kisunien¢ N. 1972: J. Pabrėžos bibliografija. — Jurgis Pabrėža (1771-1849), Vilnius, 95-114. Klimavičius J. 1996: Nuo liaudies terminijos prie mokslinės. — Terminologija 3, 4-15. Kudaba C..Bieliukas K. 1976: Pirmųjų lictuvisSkuju geografinių vadovėlių apžvalga. ~ Geografinis metraštis 14, 207—213. 133 Kutina L. 1964: JI. JI. Kyruna. Copuuposanue s3sikKa pycekoti nayku ( Tepstuno1008 MtamedamuKŲ, aemponosuu, See0epaibuu 6 nepeoi mpemu XVIII sexu). Mocksa — Jlexunrpaz. LBZ. — Lietuviškas botanikos žodynas. Red. J. Dagys. Kaunas, 1938. LKG I - Lietuvių kalbos gramatika 1. Vilnius, 1965. LKŽ - Lietuvių kalbos žodynas 1-20. Vilnius, 1941-2002. Piročkinas A. 2000: Jonas Jablonskis — naujų žodžių kūrėjas. — Gimtasis žodis tH, 14-16. PribuSauskaite A. 1982: Knygos iš Jurgio Pabrėžos asmeninės bibliotekos. — Bibliotekų darbas 4. 35. Subačius G. 1993: Simono Daukanto Didžiojo lenkų-lietuvių kalbų žodyno naujadarai: individuali žodžių daryba. — Lietuvių atgimimo istorijos studijos 4, 135—216. Subačius G. 1996: Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos žemaičių kalba. — Lietuvių atgimimo istorijos studijos 8, 10-113. Svarcaité I. 1981: Lietuviškoji geografinė terminija. — Geografinis metraštis 19, 213-216. Tarvydas J. 1972: J. Pabrėža — pirmojo lietuviško geografijos vadovėlio autorius. — Jurgis Pabrėža (1771-1849), Vilnius, 55-62. Vaitekūnas S. 1994: Enciklopedinis geografijos žodynas, Kaunas. Wyrwicz 1799: Geografia czasow teraznieyszych, albo opisanie naturalne y polityezne krolesm. panistw, stanow wszelakich ...: ku požytkowi narodowey mlodzi przez X. Karola Wyrwicza ... wydana; a teraz na nowo przedrukowana w Wilnie w Drukarni J. K. Mei przy Akademii. THE TERMINOLOGY OF J. A. PABRĖŽA'S GEOGRAPHY TEXTBOOK Summary This article deals with the terminology of the first Lithuanian Geography textbook written by J. A. Pabréza (1771-1849). a famous Samogitian naturalist and Franciscan Father. Pabrėža created terms by three means: 1) making terms out of folk lexis, 2 derivating neologisms, 3) borrowing terms (from other languages). Pabrėža used many words from his native dialect as terms of geography (kalns ‘mountain’, Opy ‘river’, sata ‘island’; created suitable terms of geography (darbiiby ‘occupation’, égnakalnis ‘volcano’, dydjuris ‘ocean’ etc.): borrowed terms to name various phenomena (geizer ‘geyser’) and used some calques from Greek (Zemiuraszts ‘geography’) and Polish (jurtarpis ‘isthmus, neck’). The book was written in his native Northern Samogitian sub dialect of Kretinga after 1831 but was not published. Robertas GEDRIMAS Gauta 2003-11-12 Šiaulių universitetas P. Višinskio g. 38, LT-5400 Šiauliai E. paštas gedrimas(dsplius.lt 134