Homonimai, homoformos ir homografai tekstynų lingvistikos požiūriu

Erika RIMKUTĖ Vyrauto Didžiojo universitetas HOMONIMAI, HOMOFORMOS IR HOMOGRAFAI TEKSTYNŲ LINGVISTIKOS POZIURIU 1. Įvadas Vytauto Didžiojo universiteto Kompiuterinės lingvistikos centre yra sukauptas ir toliau pildomas Dabartinės lietuvių kalbos tekstynas, kurį sudaro daugiau nei 100 milijonų žodžių (adresas: http://donelaitis.vdu.lt/Tekstynas). Taip pat sudarinėjamas ir tvarkomas I milijono žodžių morfologiškai anotuotas tekstynėlis. Tam naudojama V. Zinkevičiaus sukurta kompiuterinė programa Lemuoklis (Zinkevičius 2000: 246), galinti pateikti antraštinį rašytinės žodžio formos pavidala, vadinamąją lemą, taip pat nurodyti morfologines pažymas, pavyzdžiui, forma laužo sulemuojama kaip daiktavardis laužas arba kaip veiksmažodis /aužyti, apibūdinama kaip vyriškosios giminės daiktavardžio vienaskaitos kilmininkas arba tiesioginės nuosakos esamojo laiko veiksmažodžio trečiasis asmuo. 47 proc. visų žodžių ar žodžių formų yra morfologiškai daugiareikšmiai. Morfologiškai daugiareiksmiais vadinami tie žodžiai ar žodžių formos, kuriems Lemuoklis automatiškai nustato dvi ar daugiau lemų arba kuriems pateikia dvi ar daugiau galimų morfologinių pažymų, pvz.: namo — daiktavardis ir prieveiksmis (namo stogas — einu namo ); galimas — būdvardis ir dalyvis (galimas daiktas); laimės — daiktavardis ir veiksmažodis (/d i - mės kūdikis — jis laimės varžybas) ir pan. Automatiškai sulemuoti ir morfologiškai pažymėti tekstai dar peržiūrimi kalbininko, kuris panaikina daugiareikšmius atvejus. Tokios daugiareikšmės formos buvo analizuotos išsamiau. Tai nauja tyrimų sritis, todėl reikia pasirinkti ir apsibrėžti terminus. Minėtos formos kalbotyroje įvardijamos įvairiai: gramatiniai / morfologiniai homonimai, homoformos, homografai, daliniai homonimai. Šiuo straipsniu norima atskleisti esamų terminų vartojimo nenuoseklumus, pagrįsti kitokią termino homoformos ir naujo termino morfologinis daugiareikšmiškumas vartoseną. 33 2. Homonimijos sampratos Iki šiol lietuvių kalbotyroje morfologiniam daugiareikšmiškumui nebuvo skirta daug dėmesio — išsamiausiai kalbotyroje nagrinėti tik leksiniai homonimai. Todėl ir kyla problemų, kaip įvardyti morfologinį daugiareikšmiškumą Ir atskirus jo tipus. 2.1. Homoformos ir morfologiniai homonimai. Kalbotyroje morfologiniai / gramatiniai homonimai apibūdinami kaip fonetiškai sutampančios to paties žodžio formos, turinčios skirtingas gramatines reikšmes, pvz.: ranka (vns. vard.) ir ranka (vns. įnag.) (Jakaitienė 1980: 42; Co6ojieBa 1980: 78). Vienų kalbininkų gramatiniai homonimai neskiriami nuo homoformų. Tai gali būti to paties žodžio skirtingos formos (žr. anksčiau minėtus pavyzdžius) arba skirtingų žodžiu panašiai skambančios formos, pvz.: sakai (dkt. vard.) ir sakai (vksm. esam. I. vns. II asm.) (LK I 1995: 23; Barauskaitė 1979: 43-44; Drotvinas 1986: 125). E Katamba sutampančias tų pačių ar skirtingų kalbos dalių formas vadina sinkretizmu (Katamba 1994: 25). E. Jakaitienė homoformų netapatina su morfologiniais homonimais (Jakaitienė 1980: 42). Homoformas apibrėžia kaip atskiras, atsitiktinai sutampančias bendrinėje kalboje savo fonetine struktūra visiškai skirtingų žodžių formas, pvz.: kiškis (dkt. vns. vard.) ir kiškis (sngr. vksm. liep. nuos. vns. II asm.). Homoformomis laikytini ir tokie žodžiai, kurių fonetiškai sutampa ne viena, o kelios formos. Pavyzdžiui: a) veiksmažodžiai, kurių fonetiškai sutampa tik bendratis ir iš Jos padarytos formos: gesti, gęsta, geso „ugniai, šviesai nykti, blėsti“ ir gesti, genda, gedo „darytis netinkamam®; b) daiktavardžiai ir būdvardžiai ar dalyviai (skiriasi jų vienaskaitos naudininko ir vietininko, daugiskaitos vardininko ir naudininko formos): bendras „priklausomas visiems“ ir bendras „bičiulis, draugas“ (Jakaitienė 1980: 43). LK I tokie atvejai priskirti prie dalinių homonimų, tiesa, ten minimi tik veiksmažodžiai (LK I 1995: 24). LK I prie homoformy aptarti fonetiškai sutampantys linksniai (LK I 1995: 23), bet kyla klausimas, kuo laikytini sutampantys linksniai, kurie skiriasi tarimu, pvz.: naujos parduotuvės atidarymas — atidarytos dvi naiijos parduotuvės. V. Drotvinas tų pačių kalbos dalių ir vienodai, ir skirtingai tariamas formas vadina reguliariosiomis homo34 Jormomis (Drotvinas 1986: 93). Kiti kalbininkai neužsimena apie to paties žodžio skirtingai tariamas formas. 2.2. Homoformos ir daliniai homonimai. E. Jakaitienė dalinius homonimus apibrėžia kaip žodžius, iš kurių vieno žodžio visos formos sutampa su dalimi kito žodžio formų. Dažniausiai vienas tokios homonimų poros žodis priklauso prie kaitomųjų kalbos dalių, o kitas — nekaitomųjų, pvz.: greta — daiktavardis ir prieveiksmis, deja — daiktavardis ir jaustukas (Jakaitienė 1980: 43). Iš LK I pateikto dalinių homonimų apibrėžimo (LK I 1995: 24) galima spręsti, kad ši homonimijos rūšis sutampa su anksčiau jau E. Jakaitienės minėtomis homoformomis (Jakaitienė 1980: 43), pvz.: rausti, rausia, rausė „kasti, knisti“ ir rausti, rausta, raudo „darytis raudonam®. KTZ homoformomis laikomos vienodai tariamos ir rašomos skirtingy žodžių formos (KTZ 1990: 79). Vadinasi, prie homoformy nepriskiriami keli sutampantys to paties žodžio linksniai. Šitaip apibréžus homoformas, skirtumas tarp homoformų ir dalinių homonimų pasidaro neaiškus, nes pastarieji apibūdinti kaip „homonimai, kurių ne visos morfemos visiškai sutampa ar kurie priklauso skirtingoms kalbos dalims“ (KTZ 1990: 80). Šį homonimy tipą iliustruoja pavyzdys greta — daiktavardis ir prieveiksmis, o prie homoformų pateiktas pavyzdys varu — prieveiksmis ir daiktavardžio varas įnagininkas (KTŽ 1990: 79-80), todėl nematyti skirtumo tarp dalinių homonimų ir homoformų. 2.3. Homoformos ir homografai. Daugiausia neaiškumų šio straipsnio autorei kilo analizuojant tų pačių ar skirtingų žodžių formas, kurios skiriasi prozodiniais elementais, t. y. kirčio vieta, priegaide ar balsio kiekybe, — kaip jas pavadinti: homografais ar homoformomis? Homografai dažniausiai apibrėžiami kaip skirtingi žodžiai ar jų formos, vienodai rašomi, bet tariami skirtingai (skiriasi arba priegaide, arba kirčio vieta), pvz.: dušti „vėsti, darytis nekarštam“ ir aūšti „Švisti, brėkšti“ (Jakaitienė 1980: 44; LK I 1995: 23; KTŽ 1990: 23-24; Palmer 1981: 101; Drotvinas 1986: 91-92; Barauskaitė 1979: 44). Taigi atrodytų, kad prozodiniais elementais besiskiriantys nevienareikšmiai atvejai turėtų būti vadinami homografais, bet LK I rašoma, kad „yra ir homoformų, kurios vienodai rašomos, bet skiriasi kirčiu“ (LK I 35 1995: 23). Pateikiami tokie pavyzdžiai: „balrų ir baltų (baltai ir baltas), dovanos ir dovanos (dovana ir dovanoti), mano ir mano“ (LK 1 1995: 23). V. Drotvinas prie homoformų nurodo pavyzdžius supančios (vksm. būs. I. III asm.) ir sūpančios (dlv. mot. gim. vns. kilm. arba dgs. vard.) (Drotvinas 1986: 91). Šie pavyzdžiai taip pat skiriasi kirčio vieta, nors priskiriami prie homoformų. Kirčio vieta besiskiriančių homoformų samprata atrodo logiška, nes analizuojant morfologiškai anotuotus tekstus pastebėta nemažai formų, kurios skiriasi tarimu (apie 20 proc. homoformų skiriasi prozodiniais elementais) (žr. Rimkutė 2002: 91-92). Bet kyla klausimas, kokiais kriterijais remiantis galima skirti homoformas nuo homografų, jei homoformoms nebūtinas fonetinis tapatumas. Galbūt tarimu besiskiriančiomis homoformomis derėtų laikyti tik to paties žodžio formas, pvz.: mama (vns. vard.) ir mama (vns. šauksm.), gali (veiksmažodžio galėti esam. I. vns. II asm.) ir gali (veiksmažodžio galėti esam. I. III asm.), o homografais — skirtingos reikšmės žodžius, pvz.: kartis „pagalys“ ir kartis „kartumas“ ar kartis „arklio sprandas; vieta, kur auga karčiai“. Tačiau LK I ir V. Drotvino pateikti pavyzdžiai nėra skirtingos to paties žodžio prozodiniais elementais besiskiriančios formos, O skirtingų reikšmių žodžiai. Be to, ne visada aišku, ar tai to paties, ar skirtingų žodžių formos. Taigi atrodytų, kad skirtingi žodžiai ar žodžių formos, kurie skiriasi prozodiniais elementais, gali būti laikomi homoformomis. Dar vienas kriterijus, paaiškinantis tokią homoformy sampratą, yra tai, kad homografai dažnai apibūdinami kaip skirtingos reikšmės žodžiai, bet tą pabrėžia ne visi kalbininkai, pavyzdžiui, LKE rašoma, kad homografai — tai vienodai rašomi žodžiai arba žodžių formos (LKE 1999: 248). Dažnai sutampa keli to paties vardažodžio linksniai. Savaime suprantama, kad tai nėra skirtingos reikšmės žodžiai. Tad neaišku, prie kokios homonimijos dalies priskirtinos panašios formos. O. S. Achmanova tuos atvejus, kai skirtingai tariamos to paties žodžio formos, vadina homografinėmis žodžių formomis ir pabrėžia, kad tai nėra homografai (AxvManosa 1986: 436). V. Drotvinas homoformas, homografus ir homofonus siūlo vadinti komoniminėmis žodžių formomis (Drotvinas 1986: 91). Toks terminas atrodo priimtinas, todėl tas žodžių formas, kurios skiriasi prozodiniais elementais, būtų 36 galima vadinti homografinémis ar homoniminėmis žodžių formomis, bet vietoj ilgo termino pasirinktas trumpesnis — tiesiog homoformos. Jau minėta, kad analizė iš dalies yra nulemta tiriamo objekto — automatiniu būdu morfologiškai anotuoto tekstyno, todėl į fonetinius homoformų skirtumus per daug nesigilinama, nes tam reikalingi išsamesni tyrimai. Šie kriterijai lėmė, kad šiek tiek pakeista termino homoformos vartosena. Norint išvengti painiavos, analizuojant morfologiškai anotuotame tekstyne esančias morfologiškai daugiareikšmes formas, laikomasi nuostatos, kad skirtingoms ar toms pačioms kalbos dalims priskiriamos skirtingos kaitybinės formos, nesutampančios kirčio vieta, priegaide ar balsio kiekybe, gali būti ir homoformos, ir homografai, pvz:karaliaus sostas—karaliaiis ilgai, namo stogas — einu namo,sėdi séniai —taiatsitiko seniai. Taigi kai kurios homoformos — sutampantys vardažodžių linksniai gali būti homografai, jei žiūrima tarties aspektu, o homografai — homoformos ar skirtingos tų pačių žodžių linksnių formos nagrinėjant morfologiškai. Pasirinktas paprasčiausias variantas — visos morfologiškai daugiareikšmės formos, nepaisant to, ar skiriasi prozodiniais elementais, ar ne, laikomos homoformomis, o terminas homografai apskritai nevartojamas. 2.4. Kiti homonimijos atvejai. Kai kuriuose kalbiniuose darbuose ne visai aiški homoformy apimtis: ar homoformas sudaro tik ty pačių, ar ir skirtingų kalbos dalių žodžių formos. Remiantis V. Urbučio ir LKE pateiktais pavyzdžiais, galima spręsti, kad homoformomis laikomos kai kurios sutampančios, tik skirtingoms kalbos dalims priklausančių žodžių formos, pvz.: grūdo — daiktavardžio grūdas vns. kilm. ir grūdo — veiksmažodžio grūsti būt. kart. 1. III asm. (Urbutis 1956: 4; LKE 1999: 247-248), todėl neaišku, ar homoformomis galima laikyti sutampancias tos pačios kalbos dalies žodžių formas, pavyzdžiui, tapo (skiriasi kitos pagrindinės formos: tapyti, tapė ir tapti, tampa). Iš LKE pateikto homografų apibrėžimo neaišku, kuo homografai skiriasi nuo homonimų ir homoformų, nes čia rašoma: „homografai ~ įprastine rašyba vienodai rašomi kalbos elementai (žodžiai ar jų formos). Lietuvių kalbos homografai dažniausiai kartu yra ir homonimai“, pvz.: kasa „pynė“ — kasa „piniginių operacijų vieta“ (kitų kal37 bininkų supratimu, kasa yra tikrasis / absoliutusis homonimas; šis pavyzdys galėtų būti laikomas homografu, jei sutaptų daiktavardžio kasa ir veiksmažodžio kasti esam. I. III asm. formos). Daiktavardžio varpas vns. kilm. forma varpo ir veiksmažodžio varpyti esam. I. III asm. forma varpo taip pat laikomos homografais (kituose kalbiniuose darbuose — homoformomis). LKE dar rašoma, kad skirtingai tariami homografai taip pat nėra jokia retenybė (pvz.: dust — aūšti, péréjimas — perėjimas, giria — giria) (LKE 1999: 248). Kalbininkų darbuose dar trūksta tokių atvejų aptarimo, kai sutampa dvi ar daugiau nekaitomų kalbos dalių, pvz.: kaip, ir, tik, iki; ar jos taip pat priskirtinos prie homoformų, ar turėtų būti laikomos kokiu nors kitu daugiareikšmiškumo atveju (šio straipsnio autorė tokius atvejus priskiria prie nekaitomų kalbos dalių homoformų (žr. 3. Morfologinis daugiareiksmiskumas). 3. Morfologinis daugiareikšmiškumas Iš to, kas išdėstyta, aišku, kad skiriasi kalbiniuose darbuose pateikiama terminija. Kad nekiltų neaiškumų, kas vis dėlto analizuojama — homoformos, homografai ar daliniai homonimai, — pasirinktas bendresnis terminas morfologinis daugiareikšmiškumas. Tai reiškinys, apimantis: 1) kaitomas ir nekaitomas formas; 2) skirtingų ir tų pačių kalbos dalių žodžių formas; 3) tam tikromis formomis, prozodiniais elementais besiskiriančias Ir visiškai sutampančias žodžių formas ar žodžius. Terminas daugiareikšmiškumas vartotinas ne tik analizuojant morfologiniais požymiais besiskiriančias homoformas, bet ir kalbant apie darybinį (pvz., ištvirkėlis — dobilėlis: tas pats darybos formantas suteikia skirtingas reikšmes), leksinį semantinį (pvz., tikrasis homonimas žiedas), sintaksinį semantinį (pvz., junginyje mokytojo pakvietimas dėl Skirtingų sintaksinių ryšių neaišku, ar kviečia mokytojas, ar jis pats yra kviečiamas), tekstinį (pvz., jis čia išsėdėjo visą vakarą: norint suprasti deiktikus jis ir čia, reikalingas platesnis kontekstas) daugiareikšmiškumą. Būtina nurodyti, kad morfologinio daugiareikšmiškumo analizė yra gana specifinė — analizuojamos rašytinės, be kirčio ženklų žodžių 38 formos. Automatinę morfologinę analizę atliekanti programa Lemuoklis neturi jokių žinių apie analizuojamų žodžių semantika, jų vartojimo dažnumą, todėl žodžiai analizuojami neatsižvelgiant į kontekstą. Dėl to kartais randama tokių homoformy, kurios galimos tik teoriškai, pavyzdžiui, forma kokio gali būti morfologiškai apibūdinta kaip daiktavardis kokis, reiškiantis „kokybė“, ir įvardis koks. Morfologiškai anotuotame tekstyne skiriamos trys homoformų rūSys: 1) kaitomųjų, 2) kaitomujy ir nekaitomųjų ir 3) vien tik nekaitomųjų kalbos dalių homoformos. Pirmąją homoformy rūšį iliustruoja tokie pavyzdžiai: sukalė šuniui b i d ą — išsiugdė gerą b ii d ą (sutampa forma būdą, kuri gali būti daiktavardžių būda arba būdas vns. gal.); svarbipaslaptis-išdavėpaslaptis (sutampa daiktavardžio paslaptis vns. vard. ir dgs. gal. linksniai). Antruoju atveju sutampa, pavyzdžiui, daiktavardžio forma, prieveiksmis ir prielinksnis: atvyko su manopriešais-priešaismatau mišką — stovi priešais mane. Prie nekaitomųjų kalbos dalių homoformų priskirtinas žodelis ir — jis gali būti jungtukas, dalelytė ir prieveiksmis. Kaip matyti iš pateiktų pavyzdžių, homoformomis laikomi ir tie žodžiai ar žodžių formos, kurie tariami skirtingai. O morfologinis daugiareikšmiškumas, kaip reiškinys, apima visas šias homoformų rūšis. Taigi automatiniu būdu morfologiškai anotuotame tekstynėlyje analizuojamos homoformos, 0 ne homografai ar homonimai. Dėl to, kad analizuojamos rašytinės žodžių formos, daugiausia dėmesio skirta morfologiniams, 0 ne fonetiniams ar semantiniams skirtumams. Dėl analizės pobūdžio pakeista homoformy samprata, todėl jos iš dalies apima ir homografus, ir dalinius homonimus. Straipsnio autorė mano, kad geriau pasirinkti vieną aiškų terminą, o ne kelis tarpusavyje susijusius homonimijos terminus. Tikimasi, kad tokia homoformų samprata analizuojant morfologiškai daugiareikšmes formas ilgainiui prigis. 4. Išvados Straipsnyje nagrinėjama, kaip kalbininkų vartojami su homonimija susiję terminai ir kaip turėtų būti įvardijamos iš automatinės morfologinės analizės išaiškėjusios morfologiškai daugiareikšmės formos. 39 1. Kalbiniuose darbuose nustatyta keletas skirtingų to paties termino sampratų: 1) homoformos ir morfologiniai / gramatiniai homonimai yra laikomi ta pačia arba skirtingomis homonimijos dalimis; 2) iš esamų homonimijos apibrėžimų neaišku, ar homoformas sudaro: a) tų pačių ar skirtingų kalbos dalių žodžių formos, b) fonetiškai vienodos ar ir skirtingos to paties žodžio formos; 3) vienų kalbininkų tos pačios formos įvardijamos kaip homoformos, kitų — kaip daliniai homonimai; 4) vienur teigiama, kad homoformos vienodai tariamos, kitur — kad gali skirtis tarimu; 5) netiksliai apibrėžiami kriterijai, kaip skirtinos homoformos, homonimai ir homografai; 6) neaišku, kuo laikomi tarnybinių kalbos dalių sutapimai. 2. Dėl terminijos nevienodumo ir gana specifinio analizės pobūdžio pasirinktas terminas morfologinis daugiareikšmiškumas, kuris suvokiamas kaip reiškinys, apimantis: 1) kaitomas ir nekaitomas formas; 2) skirtingų ir tų pačių kalbos dalių žodžių formas; 3) tam tikromis formomis, prozodiniais elementais besiskiriančias ir visiškai sutampančias žodžių formas ar žodžius. 3. Automatiniu būdu morfologiškai anotuotame tekstynėlyje daugiau kaip 47 proc. formų yra daugiareikšmės. Šioms konkrečioms formoms įvardyti pasirinktas terminas komoformos. Skiriamos 1) kaitomųjų, 2) kaitomųjų ir nekaitomųjų, 3) vien tik nekaitomųjų kalbos dalių homoformos, kurios gali skirtis prozodiniais elementais, t. y. kirčio vieta, priegaide ar balsio kiekybe. Terminas homoformos apima ir dalį tradiciškai homografais ar daliniais homonimais laikomų formų. LITERATŪRA Axmanosa O. C. 1986: Caoeapb omonumos pycckoeo a3bika, Mocksa. Barauskaitė J. 1979: Leksikologijos pradmenys (Leksinė semantika), Vilnius. Drotvinas V. 1986: Pagrindinės leksikologijos sąvokos, Vilnius. Jakaitienė E. 1980: Lietuvių kalbos leksikologija, Vilnius. 40 Katamba F 1994: English Words, London and New Your. KTŽ 1990: K. Gaivenis, S. Keinys. Kalbotyros terminų žodynas, Kaunas. LK 11995: Lietuvių kalba 1, Vilnius. LKE 1999: Lietuvių kalbos enciklopedija, Vilnius. Palmer EF. R. I981: Semantics, Cambridge. Rimkutė E. 2002: Homoformos dabartinės lietuvių kalbos tekstyne. — Lituanistica 2 (50), 86-101. Cooboacesall A 1980: Closoobpazosame.ivnas no.aucesmus u omorumus, MockBa. Urbutis V. 1956: Lietuvių kalbos leksikos homonimų susidarymo būdai (Filologijos mokslų kandidato disertacijos autoreferatas), Vilnius, Zinkevičius V. 2000: Lemuoklis — morfologinei analizei. — Darbai ir Dienos 24, 246-273. HOMONYMS, HOMOFORMS AND HOMOGRAPHS FROM THE VIEWPOINT OF CORPUS LINGUISTICS Summary The article deals with a small part of the corpus of the Lithuanian language, which was automatically tagged. The corpus with morphological tags has shown a high level degree of ambiguity of the language: about 47 percent of word forms are ambiguous. In the Lithuanian linguistics traditionally the greatest attention has been devoted to the lexical homonyms. Other levels of ambiguity have not been analysed. For this reason it was necessary to define the main terms of the morphological ambiguity and to solve the problematic issues of the relevant terminology. It was difficult to define what are the main differences between homographs, homonyms and homoforms. Traditionally in linguistics it is affirmed that homoforms must coincide phonetically, while homographs arc pronounced differently. This article shows that some homoforms can differ by the place of accent, the quality of vowels or mtonation. Homoforms were analysed instead of homographs or homonyms, because the main attention was devoted to morphological but not phonetic or semantic differences. Erika RIMKUTE Gauta 2003-03-18 Vytauto Didžiojo universitetas Donelaičio g. 58, Kaunas E. paštas [email protected] 41