V. Dubo visuotinės literatūros vadovėlio terminų variantai

Asta MITKEVIČIENĖ Lietuvių kalbos institutas V.DUBO VISUOTINES LITERATUROS VADOVELIO TERMINU VARIANTAI Vienas bet kurios mokslo srities terminijos šaltinių yra tos Srities praeities darbai. V. Dubo visuotinės literatūros vadovėlio terminai yra svarbūs literatūros mokslo terminijos istorijai pažinti. Mat jame yra užfiksuoti trečiajame XX a. dešimtmetyje plačiai imti kurti dabartiniai šios ir jai artimų sričių terminai. Vladas Dubas (1887-1937) — tarpukario Lietuvos literatūrologas romanistas, publicistas, rašytojas. Jis buvo labai išsilavinęs — studijavo Varšuvoje, Paryžiuje, Romoje, baigė Maskvos universitetą, mokėjo daug kalbų — lotynų, prancūzų, vokiečių, italų, lenkų, rusų (Bartkus 1987: 57). Tai vienas pirmųjų tarpukario žmonių, dirbusių Lietuvos aukštojo mokslo bare. Nuo 1920 m. V. Dubas skaitė Vakarų Europos literatūros paskaitas Aukštuosiuose kursuose, 0 1922 m. pradėjo dirbti Lietuvos universitete, kur dėstė romanistiką. Rašytinis šio mokslininko (nuo 1928 m. ekstraordinarinio profesoriaus) palikimas apima vadovėlį Įvadas į bendrąją literatūrą! (1923, kiti du leidimai — 1927 ir 1931* m. — vadinasi Literatūros įvadas), dvitomę Prancūzų literatūros istoriją (1929-1930), studijas Chateaubriand’as (1925), Anatole France (1928), Voltaire (1932) ir kt. Sie darbai išleisti skaitytų paskaitų pagrindu (Bartkus 1987: 56-57; LLE 2001; VLE V 2004). V. Dubas rėmėsi kultūrinės istorinės mokyklos ir jos šalininkų tyrinéjimo principais — daugiau dėmesio kreipė į kūrėjų biografijas, kultūrinę aplinką, o ne į kūrinių meninę analizę (LLE 2001). Tai lėmė kitų sričių (ne vien literatūrologijos) terminų gausą jo darbuose. ' Kai kuriose enciklopedijose, pavyzdžiui, VLE V 2004 ir kt., nurodomas pavadinimas Įvadas į bendrą literatūrą. * Trečiojo leidimo metai vadovėlyje nepateikti, bet bibliografijos leidiniuose nurodoma, kad jis išleistas 1931 m. 119 Šio straipsnio šaltinis ~ V. Dubo visuotinės literatūros vadovėlis (aukštesniosioms mokykloms), — kaip minėta, buvo išleistas tris kartus (pataisius ir papildžius): 1923 m. išėjo Įvadas į bendrąją literatūrą (gali būti, kad Įvadas į bendrąją literatūrą parašytas dar 1920 m., nes šie metai nurodyti prakalbos pabaigoje), 0 1927 ir 1931 m. — Literatūros įvadas. Tad pirmąjį leidimą nuo paskutinio skiria beveik dešimtmetis. Įvadas į bendrąją literatūrą sudarytas pagal paskaitas, kurias V. Dubas 1920 m. skaitė Aukštuosiuose kursuose (Dubas 1923: XIII). 1927 m. Literatūros įvadas yra perdirbtas 1923 m. knygos leidimas, o trečiasis vadovėlio leidimas — pataisytas ir papildytas Literatūros jvadas. Iš karto reikia pažymėti, kad pirmasis leidimas labai skiriasi nuo kitų vadovėlio leidimų (ne tik turiniu, apimtimi, bet ir kalba). Įvadą į bendrąją literatūrą labai sukritikavo A. Voldemaras 1923 m. Švietimo darbe išspausdintoje recenzijoje. Recenzentas taip įvertino šį darbą: „Gaila mums p. Dubo darbo, gaila sugaišinto laiko, bet vistik turime pripažinti, kad veikalas netikęs, tiek netikęs, kad jo negalima pataisyti“ (Voldemaras 1923: 266). A. Voldemarui užkliuvo ir vadovėlio struktūra, turinys, ir kalba. Visų pirma recenzentui nepatiko knygos pavadinimas, nes vadovėlis yra septynių tautų literatūros apžvalga, o ne kažkoks visuotinės literatūros įvadas (Voldemaras 1923: 254-255). Be to, sukritikuotas medžiagos pateikimas žanrais (vadovėlis sudarytas iš keturių dalių — Epas, Lyrika, Drama ir Romanas), literatūros atsiradimo teorija, apsiribojimas tik tam tikrais kūriniais ir autoriais. A. Voldemaras rado nemažai faktinių klaidų, klaidingų citatų (tiek pateiktų originalo kalba, tiek verstų). Recenzentas daro išvada, kad „p. Dubas ne tiek pats klysta, kiek blogi jo šaltiniai“ (Voldemaras 1923: 260). Vadovėlio kalbą jis įvertino taip: „Jo knyga skaitydamas, žmogus jautiesi, lyg eini per rakštų gruodą“ (Voldemaras 1923: 268). Galima pridurti, kad šiame leidime labai gausu įvairių korektūros klaidų. Iš Literatūros įvado (1927 m.) matyti, kad į kai kurias kritikos pastabas V. Dubas atsižvelgė, į kai kurias — ne. Pavyzdžiui, pakeistas vadovėlio pavadinimas, atsisakyta literatūros kilmės aiškinimų, tačiau struktūra palikta ta pati (beje, medžiagos išdėstymą žanrais antrojo leidimo recenzijoje kritikavo B. Sruoga (Sruoga 1927: 3)). Vis dėlto galima teigti, kad 1927 m. leidimas labai skiriasi nuo pirmojo. 120 Pirma, jo apimtis didesnė (daugiau nei 100 puslapių, iš viso 382 psl.). Antra, jis daug geresnis kalbos atžvilgiu. Tai 1927 m. Lietuvoje išspausdintoje vadovėlio recenzijoje pabrėžė ir J. Jablonskis: „jų [klaidy — A.M.] yra palyginti nedaug, autoriaus kalba beveik visur sklandi, taisyklinga ir įmanoma žmoniška“ (Jablonskis 1959: 446), ir B. Kantvydis: „Iš viso reta rasti tokių mokyklos ir nemokyklos spaudinių, kurių kalba būtų tokia tobula: Įvado autoriaus, matyti, tuo atžvilgiu ir paties dirbta Ir su kitais tartasi“ (Kantvydis 1927: 3). 1927 m. Literatūros įvadas recenzentų (B. Kantvydžio, J. Jablonskio, B. Sruogos) apskritai buvo jvertintas teigiamai. Tiek B. Kantvydis (1927: 3), tiek B. Sruoga (1927: 2) jį laikė geriausiu to laikotarpio lietuvišku visuotinės literatūros vadovėliu. Antrasis ir trečiasis leidimai skiriasi palyginti nedaug. Dažniausiai abiejose knygose visiškai sutampa ne tik ištisi sakiniai, pastraipos, bet ir skyriai. Trečiasis leidimas kiek storesnis už antrąjį (408 psl.). V. Dubas trečiąjį leidimą praplėtė slavų literatūros apžvalga, bet atsisakė kai kurių antrojo leidimo poskyrių ar pastraipų (jais dažniausiai aiškinamas kūrybos kontekstas). Paties V. Dubo žodžiais tariant, „taisydamas šį trečiąjį „Įvado“ leidimą autorius, bendrai imant, stengėsi atsižvelgti į pamatuotus kritikos reikalavimus“ (Dubas 1931: 3). Vis dėlto, nors V. Dubas ir teigė atsižvelgęs į kritikos reikalavimus, į J. Jablonskio taisymus jis nekreipė dėmesio (tų pačių antrojo leidimo klaidų yra trečiajame leidime). Pastebėta, kad trečiajame leidime nebėra kai kurių antrojo leidimo korektūros klaidų. Pirmojo ir vėlesnių vadovėlio leidimų turinio ir kalbos skirtumas, antrojo ir trečiojo leidimų panašumas, galima sakyti, lemia tų pačių ar skirtingų terminų vartojimą. Tad antrajame ir trečiajame leidime dažniausiai randama tų pačių terminų, o pirmajame kai kurių iš jų nėra. Šiame straipsnyje nagrinėjami visuose trijuose V. Dubo vadovėlio leidimuose rasti terminų variantai: fonetiniai ir rašybos, morfologiniai, darybiniai, sintaksiniai. Termino varianto samprata Prieš pradedant nagrinėti V. Dubo visuotinės literatūros vadovėlio terminų variantus, reikėtų aptarti varianto sampratą. Lietuvių kal121 botyroje vietoj vėlokai atsiradusio termino variantas buvo ir kartais tebėra vartojami gretiniiné forma (lytis), gretimybė, gretybė ir kt., O variantų pora vadinta grute (pvz.: Būga 1961: 81; Skardžius 1999: 273)*. Kalbotyros terminų žodyne rašoma, kad variantas yra „to paties kalbos vieneto skirtybė“, pabrėžiama, kad variantai „paprastai turi tapačią funkciją ir skiriasi tik išraiška, dėl to neretai sakoma, kad tai yra skirtingos to paties atskiro kalbos vieneto realizacijos“ (KTŽ 1990). Panašiai šis terminas apibrėžiamas ir užsienio kalbotyros žodynuose, enciklopedijose (STJ 1968; KWST 1975; OCDL 1997; P51B 1998 ir kt.), nors neretai apsiribojama tik jo samprata fonologijoje (CJIT 1960; LST 1988; LE 2004 ir kt.). Variantai — ne tik kalbos norminimo dalykas (Pupkis 1980; Miliūnaite 1995, 2003 ir kt.). Lietuvių kalbotyroje nagrinėjami variantai tarmėse (V. Vitkausko habilitacinis darbas Lietuvių kalbos tarmių morfoneminiai reiškiniai ir jų svyravimas, 1999), varijavimas tyrinėjamas sociolingvistiniu aspektu (L. Grumadienės daktaro disertacija Ilpo6JE Ma couua HOU 00yCcaos.ae HHoCmu peue8020 6apsuposanus, 1982). Kalbos vienety varijavimas aktualus leksikografijai. LKZ pateikiama jvairiy tipų žodžių, frazeologizmų (raštų ir tarmių) variantų (LKZ I 1968: VII, XI, XIV-XV; LKŽ instrukcija 1980: 6, 8-9, 11-12, 15, 19-20, 26, 80, 92, 94, 95, 102-103, 106). Į DŽ yra įdėta dabartinės bendrinės kalbos kirčiavimo variantų, dažnesnių gramatinių, leksinių variantų, dažnesnių tarmių variantų (DŽ, 2003: 20, 21, 22, 39). Stilistikos specialistų požiūriu griežtos ribos tarp variantų ir sinonimų nėra (Zuperka 1983: 29; Pikčilingis 1988: 46-47). Rusų kalbotyroje variantams skiriama daugiau dėmesio. Čia gana išsamiai nagrinėjama varijavimo Ir sinonimijos ribos problema. K. Gorbačevičius žodžių variantais laiko reguliarias vieno Ir to paties žodžio atmainas, kurių morfologinė-darybinė sandara, leksinė ir gramatinė reikšmė yra tapati, o skiriasi tik jų fonetinė pusė arba formų darybos afiksai (l'op6auesuu 1978: 17). L. Graudina teigia, kad žodžių va- * Kita vertus, gruté kalbotyroje taip pat buvo vartojama neterminine reikšme: pavadinama bet kokia kalbos viencty pora (pvz.: Būga 1961: 47; Skardžius 1941: 323). 122 riantal yra to paties žodžio atmainos, pasižyminčios tapačia leksinesemantine funkcija ir iš dalies skirtinga fonetine reikšminės žodžio dalies sandara (I'payauna 1981: 39). Rusų kalbos enciklopedijoje, kuriai straipsnį apie variantus parašė L. Graudina, nurodomi tokie gramatinių variantų požymiai: gramatinis sistemiškumas, reguliarus pakeičiamumas, funkcinis gramatinės reikšmės tapatumas, bendra šaknis (PAD 1998: 62). Daugelyje buvusios Sovietų Sąjungos respublikų terminologijos darbų apie terminų variantus iš viso nekalbama. Apie variantus užsimenama O. Achmanovos ir kt. knygoje Terminologija: teorija ir metodai (Akhmanova 1974: 176-177). Ten skiriami tokie leksiniai terminų variantai: fonetiniai, rašybos ir morfologiniai. Kalbotyros terminų žodyne O. Achmanova teigia, kad terminų variantus reikia aiškiai atskirti nuo terminų dubletų, nors ši problema dar nėra išspręsta (CJIT 1966). Kitame svarbiame terminologijos darbe — V. Danilenko Rusų terminologijoje — variantai ir sinonimai nėra griežtai atriboti, tačiau autorė pabrėžia, kad sinonimais netinka laikyti dalies trumpųjų terminų variantų (Jlannjiienko 1977: 73-79, 174). Savo nuomonę ji grindžia tuo, kad dalis trumpųjų terminų variantų yra sudaryta iš tos pačios kalbos medžiagos, kaip ir ilgieji, tik ji yra sutrumpinta (anuuJekko 1977: 174), Vis dėlto lietuvių terminologijoje trumpųjų ir ilgųjų terminų formų varijavimas priskiriamas prie sinonimijos, o ne variantiškumo reiškinio (žr. Keinys 1974, 1980). Latvių terminologė V. Skujinia tokias formas priskiria prie absoliučiųjų sinonimų (Skujina 2002: 49). Baltarusių kalbininkė G. Veštort straipsnyje Terminologinės leksikos variantų tipai remiasi plačia variantų samprata — terminų variantiškumas čia suvokiamas kaip fonetinių, žodžių darybos ir leksinių dubletų buvimas (Bemropr 1985: 39). Apie variantus terminologijoje užsimenama A. Superanskajos, N. Podolskajos ir N. Vasiljevos Bendrojoje terminologijoje. Autorės nurodo, kad to paties žodžio variantai duoda to paties kamieno morfologinių, fonetiniy ar rašybos dubletų. Bendrojoje terminologijoje sinonimai ir dubletai (variantai) atskiriami — sinonimais laikomi tik visiškai skirtingi (t. y. skirtingy šaknų) žodžiai, o dubletais — to paties žodžio variantai (Cyriepanckas 1989: 51-52). S. Griniovui terminų variantai yra viena iš absoliučiųjų sinonimų rūšių. Remdamasis V. Leičiku, jis pabrėžia, 123 kad „sinonimo“, „varianto“ ir „dubleto“ sąvokos specialiojoje literatūroje reiškė tą patį, nors kartais variantai buvo laikomi sinonimų atmainomis, o dubletai — leksiniais variantais (T punes 1993: 108-109). Lietuvos Respublikos standarto Terminologijos principai ir metodai 4 priede terminų sinonimais laikomi skirtingų šaknų žodžiai, o variantais — tos pačios šaknies žodžiai, turintys skirtingas galūnes, priešdėlius ir priesagas (RST 1115-90: 27). ISO standarte Tarptautiniai terminologijos standartai — rengimas ir išdėstymas išvardytos tokios variantų rūšys: rašybos, morfologiniai, sintaksiniai variantai (ISO 10241:1992 (E): 4). Pagal varijuojančius kalbos vienetus Kalbotyros terminų žodyne skiriami fonemų, morfemų, žodžių, jų formų, žodžių junginių, sakinių ir kt. variantai (KTŽ 1990). Tad vienažodžiai terminai yra žodžių variantai, o sudėtiniai — žodžių junginių variantai. Šiame straipsnyje terminų variantais laikomi skirtingi to paties termino pavidalai*. Variantai čia skirstomi į 5 grupes: 1) fonetinius ir rašybos, 2) morfologinius, 3) darybinius, 4) sintaksinius, 5) mišriuosius variantus. Ilgosios ir trumposios terminų formos (pvz.: giesmių giedotojai 11 8. III 12 — giedotojai 11 10, III 14, politinio gyvenimo elementas 11 183 — politinis elementas 11 188* ir pan.) variantais nelaikomos. V. Dubo visuotinės literatūros vadovėlyje rastos 125 terminų variantų eilutės. Vadovėlyje dažniausi yra fonetiniai ir rašybos (68,8% visų variantų ciluciy) ir morfologiniai variantai (16,8%). Sintaksinių variantų yra mažiau (896). Rečiausi darybiniai ir mišrieji terminų variantai (po 3,2% visų variantų eilučių). Atskirų tipų terminų variantų dažnumas parodytas 1 paveiksle. Vadovėlyje rastos 107 (85,676) svetimos kilmės ir hibridinių terminų (ar terminų, kurių varijuojantis dėmuo yra tarptautinis ar hibridinis) variantų eilutės“. + Šiame straipsnyje remiamasi KTŽ 1990 pateikta varianto ir dubleto samprata (dubletas — „gretiminė kalbos vieneto išraiška“; ši sąvoka apima variantus ir tapačios reikšmės sinonimus). * Romėniškas skaitmuo žymi leidimą, arabiškas — puslapį (retai — irgi romėniškas). * Į šį skaičių neįtraukti tokie tarptautiniai terminai, kurių kilmė neturi jokios įtakos termino varijavimui (pvz., sintaksiniai variantai), 124 80% 270 „M Fonetmiai ir rašybos variantai 16.8% E Morfologruat variantai "£1 Sintaksiniai variantai Darybmiai variantai 68.8% AN Mišrieji variantai I pav. V. Dubo vadovėlio terminų variantai Fonetiniai ir rašybos variantai Raiškos atžvilgiu fonetiniai terminų variantai paprastai, palyginti su kitais variantais, skiriasi mažiausiai. Rusų kalbos enciklopedijoje fonetiniais variantais laikomi vartantai, kurie skiriasi garsų tarimu, fonemų sudėtimi, kirčio vieta arba šių požymių kombinacija. Ten skiriami tarties, kirčiavimo ir fonemų (GoneMarHnueckue) variantai (PA1D 1998: 62). Anot K. Gorbačevičiaus, fonemų variantai atsirado kintant kalbai, o fonetiniai (tarties) variantai yra gyvas reiškinys (Top6auepyų 1978: 20-22, 123). Šiame straipsnyje fonetiniai terminų variantai aptariami kartu su rašybos variantais, mat fonetiniai skirtumai dažniausiai atsispindi rašyboje. Korektūros klaidos terminų rašybos variantais nelaikomos. Deja, griežtai jas atskirti nuo rašybos variantų ne visada įmanoma. Iš viso vadovėlyje yra 86 fonetinių Ir rašybos variantų eilutės. Daugiausia V. Dubo visuotinės literatūros vadovėlyje randama terminų (beveik visi tarptautiniai) variantų, kurie skiriasi balsiais. Variantai su balsiais ė ir e. Palyginti neretai terminai ar jų dėmenys skiriasi balsiais € ir e. Tokie variantai dažniausiai yra iš skirtingų vadovėlio leidimų, pvz.: hipotézé 1 XIV — hipotezė 11 196, III 207, pocte 1 58 — poetė II 94, III 108 (ir didaktinis poetas 1 184 — didaktinis poetas 11 26, 111 31, dvaro poetas 1 222 — dvaro poetas 11 112, III 127, epinis počėtas 1 41 — epinis poetas 11 269, 111 279, lyrinis poėtas 1 54 — lyrinis poetas 11 89) (bet poetas 1 9 — poctas 1 98 varijuoja ir tame 125 pačiame leidime), poétika I XV — poetika 11 4, III 131 (ir minesingerių poctika I TT — minnezingeriy poetika 11 124, 111 138), poétiné kūryba 1 70 — poetinė kūryba II 160, III 178, poėtinis žanras 1 XIV — poetinis žanras 11 32, 111 37, poézija I XIV — poezija 11 7, 111 11 (ir antikinė idilinė poezija 1 220 — antikinė idilinė poezija 11 313, 11 323, goliardų poezija I 82 — „goliardų“ poezija 11 125, 111 138, lyrinė poézija I 53 — lyrinė poezija II 88, III 102, melinė poézija I 51 — melinė poczija 11 7, III 11, poczijos globėjas I 59 — poezijos globėjas II 95, 111 109, poézijos mecenatas 1 52 — poezijos mecenatas 11 87, 111 101, poézijos rūšis 1 XIV — poezijos rūšis II 269, III 279, poezijos taisyklės 1 153 — poezijos taisyklės 11 116, III 131, poezijos teorija 1 153 — poezijos teorija 11 237, III 247, poezijos žanras 1 4 — poezijos žanras 11 88, 111 102, politinė poézija I 89 — politinė poezija 11 150, 111 165, romantinė poézija 1 87 — romantinė poezija 11 148, III 163, trubadury počėzija 1 68 — trubadūrų poezija IT 106, III 121, vagantų poezija 1 82 — „vagantų“ poezija 11 125, III 138), „trėnas“ II 89, III 103 — trenas I 53. Kaip matyti iš šių variantų porų, variantai su ė randami 1923 m. vadovėlio leidime, o vėlesniuose leidimuose jie yra pakeisti. Tai istorijos dalykai, paliudyti ir kituose pirmos XX a. pusės literatūros mokslo darbuose, žodynuose. 1907 m. Tilžėje išėjusiame J. Šlapelio sudarytame Svetimų ir nesuprantamų žodžių žodynėlyje (toliau — SNŽŽ 1907) yra pateikti poetas, poezija. Kiek anksčiau už pirmąjį V. Dubo vadovėlio leidimą išėjusiame pirmame lietuviškame literatūros teorijos vadovėlyje aukštesniosioms mokykloms ~ K. Bizausko Raštijos bei literatūros teorija (d. 1, 1918) — jau vartojami terminai poetiška kalba (17), poezija (18), o J. Norkaus 1924 m. Svetimų ir nesuprantamų žodžių žodynėlyje (toliau — SNŽŽ 1924) — poetas, bet poezija. Kaip nustatė St. Keinys, Maironis Trumpoje visuotinės literatūros istorijoje, išspausdintoje 1926 m. (t. y. praslinkus trejiems metams po V. Dubo Įvado į bendrąją literatūrą), dar vartojo terminus poezija, poéta ir poété ir tik retkar7 Dalis terminų ar jų dėmenų V. Dubo vadovėlyje rašoma kabutėse. Pastebėta, kad taip pateikta neaplietuvintų svetimos kilmės terminų ar jų dėmenų, tokių terminų lietuviškų pakaitų ir kt. Kai kurių terminų rašymą kabutėse sunku paaiškinti. 126 čiais poezija, poeta (žr. Keinys 2002: 40). 1928 m. V. Kamantausko Trumpas kalbos netaisyklingumų ir barbarizmų žodynėlis liudija poeto(s) keitimą poetu. Tarpukario Tarptautinių žodžių žodynas (1936 m., red. J. Žiugžda) (toliau — TŽŽ 1936) įtvirtino žodžius hipotezė, poetas, poetika, poetinis, poezija. Maironis, kaip ir V. Dubas 1923 m., rašė trenas (Zr. Keinys 2002: 31). Vis dėlto galima rasti atvejų, kai terminai su é ir e buvo vartojami tuo pačiu laiku. 1923 m. leidime yra tik terminas rema, 0 1927 ir 1931 m. leidimuose randama ir tema II 101, III 142, ir tema II 40, III 45. Pastebėta, kad antrajame vadovėlio leidime nuo 101 puslapio atsiranda ir toliau vartojama tik tema, o trečiajame šie variantai ir toliau konkuruoja (dar plg. erotinė tema 11 102, 111 284 — erotinė tėma 111 117, satyrinė tema 11 102 — satyrinė tėma 111 117). K. Bizauskas vartojo terminą tema (6), SNŽŽ 1924 yra pateikta tema. Maironio vadovėlyje yra tematas, bet tėmos platumas (žr. Keinys 2002: 33, 35), TZZ 1936 — tema. Be jau minėtų variantų poétas ir poetas (antrasis variantas pirmajame leidime retesnis už pirmajį), tik pirmajame vadovėlio leidime konkuruoja tezė 1 152 ir tezė 1 92, nors vartojami terminai hipotėzė 1 XIV, antitezė I 19. Vėlesniuose leidimuose jau yra nusistovéje variantai poetas 11 8, III 12, tezė 11 107, III 143% (TZZ 1936 taip pat tezė; SNŽŽ 1924 įdėtas kitaip morfologiškai įformintas variantas tezis). Variantai su trumpaisiais ir ilgaisiais balsiais. V. Dubo vadovėlyje varijuoja terminų poros, kurios skiriasi balsio ilgumu, pvz.: kalamburas 1 63 — kalambūras 11 99, 111 114, naturalistinė drama I 173 — natūralistinė drama 11 256, III 267, naturalistiné mokykla 1 252 — natūralistinė mokykla 11 259, II 269, naturalistinis romanas 1 246 — natūralisti- * Terminų literatūrinė revoliucija I 163 (plg. literatūrinė revoliucija 11 242, 111 252), lyrinė poéma 1 90 (plg. lyrinė poema 11 141, III 154) dėmenų literatūrinė ir poėma rašymas su € tikriausiai yra korektūros klaidos. Nors šie terminai pirmajame leidime pavartoti tik po vieną karta, tačiau apie korektūros klaidų buvima galima spręsti iš terminų, turinčių dėmenis literatūrinė, poema, pvz.: literatūrinė kryptis 1 100, literatūrinė mokykla 197, literatūrinė srovė 1175; poema 1 11 (1), ciklo poema 1 33, dramatinė poema I 166 ir kt. 127 atsiradimą vėlesniuose leidimuose būtu galima aiškinti siekiu išlaikyti terminą panašesnį į originalą (plg. lot. formula) ar kitomis priežastimis. Šį variantą daug anksčiau teikė J. Šlapelis, jis įtrauktas į SNŽŽ 1924. SNŽŽ 1907 ir 1924, Maironio (žr. Keinys 2002: 34), V. Kamantausko žodynėlyje rašoma genijus. Dabartinėje terminijoje vis dėlto yra vartojami pirmojo (1923 m.) leidimo variantai (formulė, genijus, herojus). Jie taip pat pateikti TŽŽ 1936. Terminų galūnių variantų atsiranda ne tik per laiką, kaip kad ką tik aptarti, bet vartojama ir tame pačiame leidime. Pavyzdžiui, pirmajame leidime randama ir psichologinė analizė 1 227 (plg. analizė | 54, charakterių analizė I 174, literatūrinių reiškinių analizė 1 XIV), ir psichologinis analizas 1 233. Vėlesniuose leidimuose yra vartojama tik psichologinė analizė 11 323, III 333. Z. Žemaičio Geometrijos ir trigonometrijos terminų rinkinėlyje rašomi du variantai — analizis (analize). XX a. pradžioje, matyt, bus vartotas variantas analizas (taip yra SNŽŽ 1907; šis variantas jau vėliau užfiksuotas SNŽŽ 1924), kuris 1928 m. V. Kamantausko žodynėlyje keistas į analizė, Vis dėlto TZZ 1936 pateiktas analizis. 1923 m. leidime bene vienintelį kartą (pirmąjį) pavartotas terminas novela 1 141, o po maždaug 40 puslapių nuosekliai (kaip vėlesniuose leidimuose) vartojama tik novelė Į 183, II 204, III 214. Abu variantai taip pat rašomi SNŽŽ 1907, Maironio vadovėlyje (pastarajame dar yra fonetinis variantas novelė) (žr. Keinys 2002: 40). Skirtingai mortologiškai įforminti variantai idilė 1 10 ir idilija 11 24, III 28. Kaip matyti, šie variantai buvo vartojami skirtingu laiku. Antrasis variantas pateiktas dar SNŽŽ 1907, taip pat SNŽŽ 1924. Jo atsiradimas (turbūt del rusų uduamus įtakos) vėlesniuose V. Dubo vadovėlio leidimuose yra neatsitiktinis. Terminą idilija taip pat vartojo Maironis (žr. Keinys 2002: 30). Tai, kad tarpukario Lietuvoje šio termino raiška varijavo, liudija TŽŽ 1936, kuriame yra abu variantai idilija, idilė. Vis dėlto dabar yra įsigalėjęs variantas idilė. Prie baigmenų variantų priskirtini nevienodai lietuvinti variantai epas I XV, II 3, III 9 ir eposas I XIV. Pastarojo varianto galūnė be pakeitimų pridėta prie graikiško epos. Rastas tik vienas šio varianto pavartojimo atvejis (pirmojo leidimo pratarmėje, nors jau gretimame puslapyje yra epas). Vis dėlto reikėtų pažymėti, kad eposas, ma134 tyt, buvo vartojamas iki V. Dubo. Tokios raiškos šis graikiškos kilmės terminas randamas 1918 m. K. Bizausko vadovėlyje (p. 64). Maironis vartojo variantą epas (žr. Keinys 2002: 30). Skaičiaus variantai. Skaičiaus variantai sudaro 14,3% visų morfologinių variantų. V. Dubo vadovėlyje varijuoja viduramžis III 66 ir viduramžiai 1127, 111 31. Šie variantai konkuruoja tik trečiajame knygos leidime (dar plg. ankstybi viduramžiai III 55, viduramžių literatūra III 286, viduriniai amžiai 111 35 ir viduramžio idealas 111 66). Pastebėta, kad šalutiniais terminų dėmenimis dažniausiai eina daugiskaitos forma viduramžiai. Maironis taip pat vartojo viduramžis, nors vis dėlto jo vadovėlyje dažnesnis variantas viduramžiai (žr. Keinys 2002: 42). Kaip rodo LKŽ XIX 1999 pateikta medžiaga, vienaskaitos forma šis terminas vartotas Aušroje, K. Būgos ir kt. (matyt, daugiausia XIX a. pabaigoje — XX a. pradžioje). Morfologiniais skaičiaus variantais laikytini pirmajame leidime konkuruojantys anekdoto elementas 1 35 — anekdotų elementas 1 30 ir nevienalaikiai variantai miesto kultūra 11 52, 111 55 — miestų kultūra 1 191. Šių terminų porų nariai skiriasi valdomuoju pažyminiu einančių daiktavardžių skaičiumi — vienaskaitos ir daugiskaitos priešprieša neutralizuota. Giminės variantai. Rastos taip pat trys skirtingos giminės variantų poros. Viena jų — koturnos 1 104 — koturnai 11 160, 111 178. Sie variantai vartoti ne tuo pačiu laiku, t. y. ne tuose pačiuose leidimuose. TŽŽ 1936 teikiamas moteriškosios giminės terminas koturnos. Į TŽŽ 2001 įtraukti abu termino variantai (pirmenybė moteriškosios giminės žodžiui), o VaitkTŽŽ 2001 — tik koturnos. Matyt, šio termino aplietuvinimo klausimas dar neišspręstas. Morfologiniais giminės variantais turbūt galima laikyti su skirtingomis galūnėmis sudarytus variantus grožė I 81 ir grožis II 61, 11 66 (ir atitinkamai grožės kultas I 252 — grožio kultas 11 61, III 66). K. Bizauskas 1918 m. (p. 9) ir Maironis vartojo grožį (žr. Keinys 2002: 32). Dalyvio formų variantai. Dalyvių formų variantais laikytini tuose pačiuose leidimuose vartoti keliaujantysis dainius 11 35, TI 39 — keliaująs dainius 11 41, III 45, keliaujantysis siužetas 1 36 — keliaująs siužetas I 30. Dalyviais išreikšti šalutiniai dėmenys visų pirma skiriasi ilgąja ir trumpąja vardininko formomis — keliaujantysis ir keliaująs. 135 Pastaroji vardininko forma negali būti įvardžiuotinė, tad čia negali susidaryti Įvardžiuotinės ir paprastosios formos priešprieša. Dalyvio rūšies variantai. Veikiamasis asmuo I 185 ir veikiantysis asmuo I 129, pavartoti pirmajame V. Dubo vadovėlio leidime, skiriasi dalyvio rūšimi. Šiuo atveju abiem junginiais žymima ta pati sąvoka, tačiau dalyvio rūšies priešprieša čia negali būti neutralizuota, nes neveikiamoji rūšis netinka: veikiamasis asmuo atrodo dviprasmiškas (veikiamasis — „kurį veikia“, o veikiamasis asmuo — „asmuo, kuris veikia; veikėjas“). Laiko variantai. Variantai neribojama fantazija 1 90 — neribota fantazija 190, taip pat rasti tik 1923 m. vadovėlio leidime, — dalyvio laiko skirtybės. Reikia pažymėti, kad be konteksto paimti neribojama fantazija — neribota fantazija nebūtų suvokiami kaip variantai, tačiau V. Dubo vadovėlyje jų laiko opozicija neutralizuota. Iš šios apžvalgos galima matyti, kad patys dažniausi V. Dubo vadovėlyje yra terminų galūnių ir baigmenų variantai (52,3% visų morfologinių variantų). Kitų morfologinių variantų kur kas mažiau. Po 14,3% morfologinių variantų sudaro skaičiaus ir giminės, 9,5% — dalyvių formu, po 4,896 — dalyvio rūšies ir laiko variantai. Mažiau nei pusė (42,8%) variantų konkuruoja tame pačiame V. Dubo vadovėlio leidime (nors viename), Pseudovariantai. Įvardžiuotinės ir paprastosios formos teoriškai negali būti laikomos variantais, nes kalbos sistemoje tai yra skirtingos reikšmės kalbos vienetai. Apie tos pačios reikšmės konkuruojančius terminus, sudarytus iš šių formų, būtų galima kalbėti kaip apie pseudovariantus, pvz.: baironiska poema 11 85 — baironiskoji poema II 84, jausminga mokykla 1 84 — jausmingoji mokykla 11 135, III 149, komiškas elementas 1 135, II 190, III 202 — komiškasis elementas 11 203, III 214, pirmas artistas 1 102 — pirmasis artistas II 158, 111 176, poetiška priemonė 11 275, 111 284 — poetiškoji priemonė 11 28, III 32, svarbiausias veikėjas I 116, II 175, III 192 — svarbiausiasis veikėjas I 116, II 40, III 250, vyriausias herojas 11 83, III 83 — vyriausiasis herojas II 61, III 66 ir kt. 136 Darybiniai variantai O. Achmanova bendrašaknius tos pačios reikšmės žodžius, galinčius pakeisti vienas kitą, laiko variantais (Axmanoa 1957: 213-217). Toks požiūris rusų kalbotyroje sukėlė diskusiją dėl darybinių variantų skyrimo ir jų santykio su sinonimais. Pavyzdžiui, E Filinas mano prieSingai: bendrašaknių tos pačios reikšmės žodžių darybos afiksai nepraranda savo funkcijų, tad tokie žodžiai nėra variantai (Ounun 1963: 131-133). Rusų kalbos enciklopedijoje teigiama, kad darybiniai variantai — gramatiniai variantai, turintys variantiškus darybos afiksus (P512 1998: 62). Lietuvių kalbos žodžių darybos specialistas V. Urbutis Žodžių darybos teorijoje į darybinius variantus žvelgia kitu aspektu: kalba ne apie darinių, o apie darybos priemonių — priesagų variantus. Apie darybinių variantų ir darybinių sinonimų skirtumą rašė J. Vaskelienė. Ji teigia, kad „to paties žodžio variantais laikytinos tokios jo atmainos, kurios viena nuo kitos skiriasi neesminiais fonetiniais ar morfologiniais požymiais, nekeičiančiais jų reikšmės“. Tačiau kalbininkė pažymi, kad praktiškai atskirti šiuos kalbos vienetus ne visada lengva (Vaskelienė 2000: 11-13). Darybiniais variantais šiame straipsnyje laikomos iš darybos priemonių variantų kylančios to paties termino skirtybės. Tos skirtybės nekeičia termino reikšmės, Jis suvokiamas kaip tas pats žodis. Darybiniais variantais čia laikomos Ir sudėtinių terminų poros, kurių dėmenimis eina darybiniai variantai. V. Dubo vadovėlyje rastos tik keturios darybinių terminų variantų poros, pvz.: klasikinė komedija 11 173, 111 191 — klasinė komedija 1 116, klasikinė tradicija 11 61, II 66 — klasinė tradicija 1 43, klasikinis veikalas II 251, III 261 — klasinis veikalas 1 169, „pseudoklasikinė“ tragedija 11 255, 111 265 — pseudoklasinė tragedija 1 171. Šalutiniais dėmenimis einantys būdvardžiai klasikinis, -ė, pseudoklasikinė turi priesagą -ik-, 0 klasinis, -ė, pseudoklasinė — ne. Darantis priesagos -inis būdvardžius iš tarptautinių daiktavardžių su -ika, pamatinio žodžio priesaga -ikyra išleidžiama. Taip yra sudaryti būdvardžiai klasinis, -ė, pseudoklasiné. Tačiau išleidus minėtą priesagą, galima dviprasmybė (panašu į daiktavardžio klasė vedinius). Turbūt dėl šios priežasties nuo antrojo vadovėlio leidimo pradėti vartoti terminai 137 klasikinė komedija, klasikinis veikalas, klasikinė tradicija, „pseudoklasikinė“ tragedija (dar plg. klasinė dramatinė tradicija 1 143, pseudoklasinė komedija I 157 ir klasikinė poezija 11 23, 111 28, „pseudoklasikinė“ drama II 255, 111 250). SNŽŽ 1924 pateikti sinoniminiai terminai klasinė, arba klasiškoji, literatūra. Maironis taip pat vartojo klasiška drama „klasikinė drama“, klasiška literatūra „klasikinė literatūra“ (žr. Keinys 2002: 30, 42), t. y. terminus, kurių šalutiniais dėmenimis einantys būdvardžiai yra sudaryti, išleidus -ik-. J. Jablonskis 1926 m. klasinis taisė į klasikinis (žr. Jablonskis 1959: 395). 1928 m. jis rašė: „„Klasinis“ (klasės) dalykas Cia [A. Vireliūno Mūsų kalbos ugdyme. — AM.) be reikalo neskiriamas nuo „klasikų (klasikinio)“ dalyko“ (Jablonskis 1959: 463). TŽŽ 1936 pateikiama klasikinis, bet klasiškas. Sintaksiniai variantai Sintaksiniai variantai — visai tos pačios reikšmės sintaksinės konstrukcijos (Župerka 1983: 28). Rusų kalbos enciklopedijoje prie sintaksinių variantų priskiriami valdymo, derinimo ir šliejimo variantai (PAID 1998: 62). V. Dubo vadovėlyje rasti sintaksiniai variantai, kurie tarpusavyje skiriasi dėmenų tvarka. Tokie variantai V. Dubo vadovėlyje sudaro 10 variantų eilučių, Vadovėlyje varijuoja priedėliniai terminai, pvz.: dainininkas specialistas I 134 — specialistas dainininkas 1 34, daina giesmė II 17, III 21 — giesmė daina 11 88, 111 102, rašytojas realistas 1 246, 11 352, III 359 — realistas rašytojas 1 246, 11 351, NW 358. Šie variantai yra vienalaikiai. Trys variantų poros susidarė dėl lietuvių kalbai nebūdingo pažyminio vartojimo po, 0 ne prieš pažymimąjį žodį, pvz.: daiktinis simbolizmas I 173, II 259, III 270 — simbolizmas daiktinis 11 259, 111 270, drama liturginė 11 194 — liturginė drama 1 133, 11 190, 111 202, idėjinis simbolizmas 1 175 — simbolizmas idėjinis 11 259, III 270. Tik idėjinis simbolizmas ir simbolizmas idėjinis rasti skirtinguose V. Dubo vadovėlio leidimuose. Variantas drama liturginė vartojamas tik antrajame leidime. 1931 m. leidime jis buvo pakeistas liturgine drama, plg. „Drama lituūrginė ne Prancūzijoj plėtojosi ne taip sparčiai“ II 194ir „Liturginė drama ne Prancūzijoj plėtojosi ne taip sparčiai“ III 204. 138 Variantai choro melinė poezija 11 87, IN 101 — melinė choro poezija II 90, III 105 skiriasi valdomojo ir derinamojo pažyminio išdėstymo tvarka. Iš šios vienalaikių variantų poros priimtinesnis būtų antrasis narys, nes įprasta derinamojo pažyminio vieta yra prieš valdomajį pažyminį. V. Dubo vadovėlyje randama ir daugiažodžių sudėtinių terminų, kuriems būdinga priešinga pažyminių tvarka. Pirmajame leidime konkuruoja „apsiausto ir kalavijo komedija“ 11 202, 111 212 / apsiausto ir kalavijo komedija I 139 — „kalavijo ir apsiausto komedija“ 1 137, antrajame leidime — laiko ir vietos koloritas II 225 — vietos ir laiko koloritas I 186, II 180, III 197, antrajame ir trečiajame — „malonaus naujo stiliaus“ poezijos mokykla 11 28, 111 142 — „naujo malonaus stiliaus“ poezijos mokykla 11 56 / naujo malonaus stiliaus poezijos mokykla 111 60. Kaip matyti, gali skirtis ir valdomųjų, ir derinamųjų pažyminių vieta termine. Varijuojantys terminai „apsiausto ir kalavijo komedija“ | apsiausto ir kalavijo komedija ir „kalavijo ir apsiausto komedija“ yra termino „comedia de capa y espada“ I 137, II 198, III 210, 0 „malonaus naujo stiliaus“ poezijos mokykla, „naujo malonaus stiliaus“ poezijos mokykla | naujo malonaus stiliaus poezijos mokykla — „dolce stil nuovo“ II 127, III 140 vertimai. Kaip matyti, V. Dubo vadovėlyje skiriasi tiek dvižodžių (6096 sintaksinių variantų), tiek daugiažodžių terminų variantų (40%) dėmenų tvarka. 8096 variantų konkuruoja tame pačiame vadovėlio leidime. Mišrieji variantai V. Dubo vadovėlyje vartojama terminų variantų, priklausančių kelioms variantų rūšims, pvz.: rašybos ir sintaksinių konstrukcijų — dainius poétas 1 37 — poėtas-dainius 1 73, literatūra fableaux I 198 — fabliaux literatūra 11 286, perijodas ,, Šturm und Drang“ I 85 — Šiurm und Drang periodas 1 235. Pastarosios poros variantų konkuravimas nėra atsitiktinis. SNŽŽ 1907 yra užfiksuotas tik perijodas, o TZZ 1936 nurodytas periodas. Maironis rašė periodas — Sturm und Drang periodas (zr. Keinys 2002: 51). Vadovėlyje konkuruoja ne tik du, bet ir trys termino variantai, priklausantys dviem variantų rūšims: rašybos variantai yra dramatur139 gas simbolistas 11 264, 111 274 — dramaturgas — simbolistas 1 180, kurie su simbolistu dramaturgu 11 259, 111 270 konkuruoja kaip sintaksiniai variantai. Antrojo varianto rašymas su brūkšnių, o ne brūkšneliu, turbūt laikytina korektūros klaida (dar plg. poetas-redaktorius I 20 — poetas-redaktorius Į 30). Išvados 1. Tradiciškai variantas apibrėžiamas kaip tos pačios reikšmės to paties kalbos vieneto skirtingas pavidalas. Lietuvių terminologijoje variantai beveik netyrinėti. 2. V. Dubo visuotinės literatūros vadovėlis — parankus šaltinis tarpukario Lietuvos literatūrologijos ir jai artimų sričių terminijos kaitai tyrinėti. 1923, 1927 ir 1931 m. vadovėlio leidimų terminijai būdingas vienažodžių ir sudėtinių terminų variantiškumas (125 variantų eilutės). Vadovėlyje rasta visų pagal kalbos lygmenis išskirtų rūšių terminų variantų: fonetinių ir rašybos, morfologinių, darybinių, sintaksinių, taip pat mišriųjų variantų. Vyrauja fonetiniai (ir rašybos) ir morfologiniai terminų variantai, kartu sudarantys net 85,696 visų variantų. Didžioji dalis tokių variantų yra nevienodo skolinių aplietuvinimo rezultatas (pavyzdžiui, poézija ir poezija, formulė ir formula). Lietuviškos kilmės terminų variantiSkumas retas (pavyzdžiui, keliaujantysis dainius — keliaująs dainius). 3. Jeigu šiame straipsnyje būtų nagrinėjami tik vieno leidimo terminai, variantų būtų rasta daug mažiau. Variantų eilutės V. Dubo vadovėlyje dažniausiai yra atsiradusios per laiką, t. y. viename leidime pavartotas vienas variantas, o kitame — kitas. Tokių variantų vadovėlyje yra daugiau nei du trečdaliai (70,496). Kadangi dalies terminų variantiškumas (pavyzdžiui, trubadiiras ir trubaduras, epas ir eposas) yra paliudytas kituose pirmos XX a. pusės leidiniuose, tad, be abejo, tokie variantai yra kalbos normų kaitos (ar jų nenusistovėjimo) atspindys, kalbos vyksmo rezultatas. Nagrinėjami vadovėlio terminų variantai rodo bandymą ieškoti taisyklingesnės terminų raiškos, tvarkingiau lietuvinti skolinius. Vis dėlto pasitaiko keletas atvejų, kai dabar yra įsigalėję pirmojo, o ne vėlesnių leidimų variantai (pavyzdžiui, preliudija, idilė). 140 Neatmestina galimybė, kad terminų variantiškumą (ypač kai termino variantai konkuruoja viename leidime) galėjo lemti redagavimo spragos (vėlesni leidimai), o gal net jo nebuvimas (pirmasis leidimas). LITERATŪRA IR ŠALTINIAI Akhmanova O.ir kt. 1974: Terminology: Theory and Method, Moskva. Bartkus G. 1987: Vladas Dubas - literatūros ir kultūros istorikas. — Kultūros barai 6, 56-57. Bizauskas K. 1918: Raštijos bei literatūros teorija 1, Kaunas. Būga K. 1961: Rinktiniai raštai 3. Sudarė Z. Zinkevičius, Vilnius. Dubas V. 1923: Įvadas į bendrąją literatūrą, Kaunas-Marijampolė. Dubas V. 1927 [1931]: Literatūros įvadas, Kaunas-Marijampolė. DZ. 2003: Dabartinės lietuvių kalbos žodynas. Vyr. red. St. Keinys, Vilnius (e. leidimas). ISO 10241:1992 (E): International terminology standards — Preparation and layout. Jablonskis 1934: Jablonskio raštai. Red. J. Balčikonis, Kaunas. Jablonskis J. 1959: Rinktiniai raštai 2. Sudarė J. Palionis, Vilnius. Kamantauskas V. 1928: Trumpas kalbos netaisyklingumų ir barbarizmų žodynėlis, Kaunas. Kantvydis B. 1927: Doc. V. Dubas. Literatūros įvadas [Rec.]. — Lietuva 190, 2-3. Keinys St. 1966: Darybiniai sinonimai terminologijoje. — Mokslas ir technika 2, 48; 3, 29; 4, 28-29; 5, 29. Keinys St. 1974: Terminų sinonimijos klausimu. — Leksikos ir sintaksės klausimai, Siauliai, 44-51. Keinys St. 1980: Terminologijos abėcėlė, Vilnius. Keinys St. 2002: Maironis ir mūsų literatūros mokslo tcrminologija. — Terminologija 9, 26-54. Kniūkšta P. 1976: Priesagos -inis biidvardziai. Daryba, reikšmės, gramatiniai sinonimai, Vilnius. KTZ 1990: Gaivenis K, Kein ys St. Kalbotyros terminų žodynas, Kaunas. KWST 1975: Kleines Worterbuch sprachwissenschaftlicher Termini. Hrsg. R. Conrad, Leipzig. LKZ 11968, XVI 1995, XIX 1999: Lietuviy kalbos Zodynas, Vilnius, LKŽ instrukcija 1980: „Lietuvių kalbos žodyno“ instrukcija, Vilnius. LE 2004: The Linguistics Encyclopedia. Ed. K. Malmkjer, London. LLE 2001: Lietuvių literatūros enciklopedija, Red. V. Kubilius, V. Rakauskas, V. Vanagas, Vilnius (e. leidimas). LST 1988: Lexicon sprachwissenschaftlicher Termini. Hrsg. R. Conrad, Leipzig. OCDL 1997: Matthews P. H. The Concise Oxford Dictionary of Linguistics, Oxford, New York. 141 Miliūnaitė R. 1995: Variantiški bendrinės kalbos vartosenos reiškiniai (fiksavimas Ir vertinimas). — Kalbos kultūra 67, 39-49. Miliūnaitė R. 2003: Lietuvių kalbos gramatikos norminimo pagrindai, Vilnius. PetrILKZ 2001: Petrauskas V. V Ispany-lietuviy kalbų žodynas, Vilnius. Pikčilingis J. 1988: Sinonimika. Kalbos figūros, Kaunas. PLKŽ 1992: Prancūzų-lietuvių kalbų žodynas. Sudarė A. Juškienė, M. Katilienė, K. Kaziūnienė, Vilnius. Pupkis A. 1980: Kalbos kultūros pagrindai, Vilnius. RST 1115-90: Terminologijos principai ir metodai, Lietuvos RST 1115-90 (ISO 704— 87), Vilnius. Skardžius P 1941: Lietuvių kalbos žodžių daryba, Vilnius. Skardžius P. 1999: Rinktiniai raštai 5. Sudarė A. Rosinas, Vilnius. Skujina V. 2002: Latviešu terminologijas izirūdes principi, Riga. Sruoga B. 1927: Literatūros vadovėliai. Doc. V. Dubas. Literatūros įvadas [Rec.]. - Lietuvis 213, 2-3. STJ1968:Gotąb Z.,Heinz A.,Polanski K. Slownik terminologii jezvkoznawczej, Warszawa. SNŽŽ 1907: Svetimų ir nesuprantamy žodžių žodynėlis. Skaitytojams palengvinimas. Sudarė J. Šlapelis, Tilžė. SNŽŽ 1924: Norkus J. Svetimų ir nesuprantamy žodžių žodynėlis, Kaunas. TD 1973: Terminologinis darbas, Vilnius. TŽŽ 1936: Tarptautinių žodžių žodynas. Sudarė K. Boruta. Pr. Čepėnas, A. SirutytėČepėnienė, Klaipėda. TŽŽ 2001: Tarptautinių žodžių žodynas. Ats. red. A. Kinderys, Vilnius. Urbutis V. 1978: Žodžių darybos teorija, Vilnius. VaitkTŽŽ 2001: Vaitkevičiūtė V. Tarptautinių žodžių žodynas, Vilnius, Vaskelienė J. 2000: Darybiniai sinonimai, Šiauliai. Vitkauskas V. 1999: Lietuvių kalbos tarmių morfoneminiai reiškiniai ir jų svvyravimas. Habilitacinio darbo autoreferatas, Vilnius. VLE V 2004: Visuotinė lietuvių enciklopedija, Vilnius. Voldemaras A. 1923: Docentas V. Dubas. Įvadas į bendrąją literatūrą [Rec.]. — Švietimo darbas 3/4, 253-268. Zinkevičius Z. 1992: Lietuvių kalbos istorija 5. Bendrinės kalbos iškilimas, Vilnius. Žemaitis Z. 1920: Geometrijos ir trigonometrijos terminų rinkinėlis, Kaunas. Zuperka K. 1983: Lietuvių kalbos stilistika, Vilnius. AxManogsBa O. C. 1957: Quepru no obueit u pycckoti nekcukonoeuu, Mocksa. BemropTt IF. O. 1985: Ture! BapHaHT0B B TEDMHHKHOJIOTHYCCKON JICKCUKE. — Lietuviy kalbotyros klausimai 24. Mokslo kalbos kultūros ir terminologijos problemos, 39-45. PopbauenBuuųu K. C. 1978: Bapuakmnocmo ciaoea u azwkoeas Kopma, JIcHnurpal. Fpayauna JI K 1981: K HCTOpHH RopsanHn3anįiHH BapHaHTOB B TPAMMAaTHKAX 142 (Haw. XX B.--60-c rolist). — Jwnepamypras Kopa u 6apuaumnocmo, MOCKBA, 39-69. Cpuncs C. B. 1993: Beedenie 6 mepsunoecdenie, Mocksa. Fpymanene JI 1982: Tlpodae sa coupa anor 06ve.206.1e unocinu peuesn eo eapbliPOGAHUA (HUE Mamepula.le HNO 6CKO0 si3bika). ABTOPCGC PAT IMCCCPTULMH KALIL brio. nayk, Mockna. Nannnacenko B. IT. 1977: Pyceras mepno aos, Onbim mtneettcmtūtuec KOO On cams, Mockba. P513 1998: Preokudt sok. Dauugaonedus. TR. pen. 10. H. Kapay:jros, Mocksa. CIT 1960: Mapyso X. Cio8apb nminėeucimiitueckux mepmaunos. Mockna. CAT 1966: Axstanosa O. C. Caoeapo Auneettemiutneckiux mepiuinos, Mocksa. Cynepanckas A. B. 1989: Cynepanckas A. B., Ilornobekas H. B., Bacujipesa H. B.Odwas mepsunoaoas. Bonpocs meopuu, Mocksa. Dir O. FI. 1963: O cose H BapuaHTax cosa. — Mopoaoawseckas cmpyxmypa ca08a 8 sizblkax pazAtiurbix munoe, Mocksa, Jlenunrpan, 128-133. VARIANTS OF TERMS IN V. DUBAS’ TEXTBOOK OF UNIVERSAL LITERATURE Summary This article deals with the variants of terms in three editions of V. Dubas' textbook of universal literature Įvadas į bendrąją literatūrą (An introduction to universal literature) (the second and the third edition — Literatūros įvadas (An introduction to literature). In Lithuanian terminology variants of terms were hardly ever researched. Traditionally the variant is defined as a different form of the same language unit with the same meaning. In this textbook there are variants of terms in all language levels: phonetics and orthography (68.8% variants), morphology (16.8%), word formation (3.2%), syntax (8%) and also some mixed variants (3.2%). The biggest part of those variants is the result of the Lithuanization of borrowings (for instance, poezija and poézija). Variation of terms of the Lithuanian origin is quite rare (for instance, keliaujantysis dainius — keliaująs dainius). Variants of terms in V. Dubas' textbook of universal literature most frequently appeared over time (in one cdition one variant is used, in another one — another). Such variants make up more than two thirds of the total. Variability of some terms (for instance, trubadiiras and trubaduras) is present in other publications of literary science or dictionaries from the first half of the 20" century. Asynchronous variants are the reflection of changes in language norms (or a lack of their stability), a result of language development. The researched variants of terms in the textbook show an attempt to look for more precise expression of a term and to Lithuanize borrowings in a more orderly fashion.